TARYBŲ
Ll ETŲVA
DIDŽIAJAME

TĖVYN ĖS
KARE

Mintis", Vilnius, 1975

9(TL)27
Та 212

LIETUVOS TSR MOKSLŲ AKADEMIJOS ISTORIJOS INSTITUTAS
PARTIJOS ISTORIJOS INSTITUTAS prie LIETUVOS KP CK —
MARKSIZMO-LENINIZMO INSTITUTO prie TSKP CK FILIALAS

Redakcinė kolegija:
J. DOBROVOLSKAS (ats. redaktorius), P. ŠTARAS, K. VARAŠINSKAS

T

0164—327
20—74
M 851 (10)—75

© Leidykla „Mintis", 1975

Įvadas

Didvyriška tarybinių tautų kova prieš vokiškuosius fašisti­
nius- grobikus Didžiajame Tarybų Sąjungos Tėvynės kare už
savo šalies laisvę ir nepriklausomybę yra vienas iš reikšmin­
giausių mūsų Tėvynės istorijos puslapių.
Didžiojo Tėvynės karo metai buvo didžiausio socialistinės
santvarkos tvirtumo, visų tarybinių tautų vienybės, darbo žmo­
nių susitelkimo apie Komunistų partiją ir Tarybinę vyriausybę
išbandymo metai. Klastingas fašistinės Vokietijos užpuolimas
nutraukė taikią statybą mūsų šalyje. Tarybų Sąjunga kariavo
teisingą išsivaduojamąjį karą. Ji įnešė lemiamą indėlį į fašisti­
nės Vokietijos sutriuškinimą ir pavergtų tautų išvadavimą. Di­
džiojo Tėvynės karo frontuose buvo sprendžiamas viso antrojo
pasaulinio karo likimas.
Ant pergalės aukuro tarybinė liaudis sudėjo didžiausias
aukas. Karo metais žuvo apie 20 mln. žmonių (JAV —
405 tūkst., Anglijos — 375 tūkst.). Hitlerininkai sugriovė 1710
Tarybų Sąjungos miestų ir miestelių, daugiau kaip 70 tūkst.
kaimų, 32 tūkst. pramonės įmonių, nuniokojo apie 100 tūkst.
kolūkių ir tarybinių ūkių. Nuostoliai sudarė apie 2600 mlrd.
rublių.
Didysis Tėvynės karas po Didžiosios Spalio socialistinės
revoliucijos turi didžiausią pasaulinę istorinę reikšmę: TSRS
apsaugojo pažangiausią visuomeninę ir valstybinę santvarką,
socialistinius iškovojimus, apgynė savo laisvę ir nepriklauso­
mybę. Nepaisant patirtų milžiniškų nuostolių, tarybinė šalis
karą baigė kaip galinga valstybė. Jos pergalės kare, tiesioginė
parama pavergtoms tautoms sudarė palankiausias sąlygas de­
mokratinėms revoliucijoms daugelyje Europos ir Azijos šalių.
Taip susikūrė socialistinė stovykla, pradėjo irti kolonijinė
sistema. Karo ir pirmaisiais pokario metais labai išaugo tarp­
tautinis komunistinis ir darbininkų judėjimas, išsiplėtė revo­
liucinis judėjimas.
3

Tarybų Sąjungos pergalė prieš fašistinę Vokietiją turi is­
torinę reikšmę ir lietuvių tautai — išgelbėjo lietuvių tautą
nuo sunaikinimo, kurį jai rengė ir okupacijos metais buvo
pradėję hitlerinio reicho vadovai. Pagaliau pirmą kartą isto­
rijoje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje buvo su­
jungtos visos jos žemės su sostine Vilniumi ir Klaipėdos uos­
tu. Lietuvių tautai buvo garantuota teritorijos neliečiamybė,
nepriklausomybė ir. tolesnis klestėjimas broliškoje tarybinių
tautų šeimoje.
Savo indėlį į pergalę prieš fašistinę Vokietiją įnešė visos
tarybinės tautos. Neliko nuošalyje ir lietuvių tauta. Jos sūnūs
ir dukros kovojo Didžiojo Tėvynės karo frontuose, tarybinių
partizanų gretose, vykdė diversijas, sabotažą, žlugdė okupa­
cinės valdžios priemones. Ši kova virto masiniu lietuvių tautos
pasipriešinimu hitleriniams grobikams.
Karas iškėlė iš mūsų tautos šimtus ir tūkstančius didvyrių,
kurie nepagailėjo jėgų ir gyvybių dėl savo socialistinės Tė­
vynės laisvės ir nepriklausomybės. Jie nusipelnė, kad jų žyg­
darbiai būtų prisiminti ir deramai įvertinti.
Nors nuo Didžiojo Tėvynės karo pabaigos praėjo trisdešimt
metų, tačiau jo istorija nė kiek ne mažiau auklėja tarybinius
žmones, ypač jaunimą, tarybinio patriotizmo, tautų draugystės,
proletarinio internacionalizmo ir neapykantos mūsų Tėvynės
priešams dvasia.
Lietuvių tautos dalyvavimą kovoje prieš vokiškuosius fa­
šistinius grobikus būtina nušviesti dar ir dėl to, kad buržuazi­
niai istorikai, buvę hitleriniai kareivos, taip pat ir lietuviškie­
ji buržuaziniai nacionalistai emigrantai klastoja Didžiojo
Tėvynės karo istoriją, stengdamiesi pirmiausia sumenkinti le­
miamą Tarybų Sąjungos indėlį į fašistinės Vokietijos sutriuš­
kinimą. Jie nutyli objektyvias fašizmo sutriuškinimo priežas­
tis, o iškelia subjektyvias.
Buržuaziniai nacionalistai, pasitraukę iš Tarybų Lietuvos,
stengiasi sau palankiai nušviesti hitlerinės okupacijos laiko­
tarpį ir lietuvių tautos kovą prieš hitlerinius grobikus. S. Raš­
tikis, V. Daugirdaitė-Sruogienė, N. E. Sūduvis, M. Dvoržeckis,
H. Krukas ir kiti išdavikišką, antiliaudinę buržuazinių nacio­
nalistų, kurie rūpinosi savanaudiškais interesais, poziciją
okupantų atžvilgiu vaizduoja kaip patriotinę, netgi kaip „po­
grindinę" kovą su okupantais. Tuo tarpu jie neigia Komunistų
partijos vadovaujamą visaliaudinę, ginkluotą kovą.
Tačiau visus tuos mėginimus sugriauna argumentuoti ta­
rybinių istorikų tyrinėjimai, kurie visapusiškai nušviečia Di­
džiojo Tėvynės karo istoriją.
4

Paskutiniuoju dešimtmečiu pasirodė nemažai apibendrina­
mųjų darbų, kuriuose duodama išsami Didžiojo Tėvynės karo
istorija, plačiai nagrinėjamas visų tarybinių tautų dalyvavi­
mas kovoje prieš fašistinius grobikus L
Daug medžiagos iš Raudonosios armijos kovų Lietuvos TSR
teritorijoje 1941 metais, Tarybų Lietuvos išvadavimo ir lietu­
vių tautos dalyvavimo kovoje prieš fašistinius grobikus yra
leidinyje, kurį parengė Tarybinės armijos Rygos apygardos
Karininkų namų karinė mokslinė draugija, bendradarbiaudama
su Lietuvos, Latvijos, Estijos Mokslų akademijų istorijos insti­
tutais ir šių respublikų Partijos istorijos institutais 2.
Pirmieji bandymai nušviesti lietuvių tautos kovą prieš hit­
lerinius grobikus pradėti Didžiojo Tėvynės karo metais. Lie­
tuvos Komunistų partijos masiniais tiražais leidžiamuose
atsišaukimuose3, Lietuvos KP ir Tarybų Lietuvos•vyriausybės
vadovų bei kitų autorių straipsniuose, spausdintuose karo me­
tų laikraščiuose („Tiesa", „Tarybų Lietuva", „Tėvynė šaukia",
„Už Tarybų Lietuvą" ir kt.), atskirose knygelėse, rinkiniuose
buvo rašoma apie padėtį laikinai okupuotoje Lietuvoje, lietu­
vių tautos kovą, demaskuojama lietuviškųjų buržuazinių na­
cionalistų išdavikiška veikla4. Tuose darbuose buvo duoti
pirmieji karo metų įvykių vertinimai.
1944 metų pradžioje, pasitelkus rašytojus I. Erenburgą,
L. Girą, P. Cvirką, A. Venclovą, J. Baltušį, buvo išleista apy­
braižų ir atsiminimų knyga 16-osios Lietuviškosios šaulių di­
vizijos dvejų metų sukakčiai pažymėti5.
Gausiuose straipsniuose, apybraižose ir atsiminimuose,
spausdintuose karo meto periodinėje spaudoje, aprašomi kovų
epizodai, nušviečiami tarybinių žmonių žygdarbiai.
Svarbiausias karo metais išleistų leidinių tikslas buvo mo­
bilizuoti lietuvių tautą į kovą prieš fašistinius grobikus. Šie
♦ -»
1 История Великой Отечественной войны Советского Союза 1941—
1945 гг., т. 1, М„ 1960; т. 2 и т. 3, М„ 1961; т. 4, М„ 1962; т. 5, М., 1963;
т. 6, М., 1965; История Коммунистической партии Советского Союза, т. 3,
кн. 1, М„ 1970.
2 Борьба за Советскую Прибалтику в Великой Отечественной войне,
кн. 1, Рига, 1966; кн. 2, Рига, 1967; кн. 3, Рига, 1969.
3 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją. Lietuvos KP(b) atsišaukimai Didžiojo
Tėvynės karo metu, V., 1948.
4 A. Sniečkus, Lietuva kovoje prieš vokiškuosius okupantus, M., 1944;
Revoliucinis judėjimas Lietuvoje. Straipsnių rinkinys, V., 1957; Didžiojo Tė­
vynės karo laikotarpio Lietuvos TSR spauda, 1941—1944 (iki Lietuvos TSR iš­
vadavimo). Valstybinė bibliografija, V., 1955; Lietuvos TSR istorijos bibliogra­
fija, 1940—1965, V„ 1969.
5 Lietuviškosios divizijos kovų kelias. Lietuviškosios divizijos dvejų metų
sukakčiai, M., 1944.

5

leidiniai padėjo pagrindą faktinei medžiagai karo tematika
rinkti ir skelbti, o tai ir sudaro mokslinę jų vertę.
Tačiau ne visą karo metais skelbtą medžiagą galima pa­
naudoti, nes dėl karo meto sąlygų joje ne visi įvykiai datuoti,
nenurodyta kovos veiksmų vieta, kovų dalyvių pavardės. Ne­
retai čia susiduriame ir su nepatikrintais faktais.
Tą spragą bent iš dalies užpildo karo dalyvių atsiminimai.
Ypač vertingi kovų vadovų memuarai. Juose ne tik pateikia­
ma daug vertingos medžiagos, bet ir duodami daugelio įvykių
vertinimai. Kai kurie atsiminimai paremti ne tik asmeniniais
pergyvenimais ir stebėjimais, bet ir dokumentine medžiaga.
Vertingų atsiminimų yra pateikę 16-osios Lietuviškosios šau­
lių divizijos karininkai: generolai V. Karvelis, J. Macijauskas,
J. Žiburkus, P. Petronis, A. Urbšas; pulkininkai V. Motieka,
V. Lunia, V. Dilmanas, A. Mičiūda ir kiti. Daug atsiminimų
parašė partizaninio judėjimo ir pogrindžio vadovai S. Apyvala, B. Urbanavičius, P. Kutka, V. Vildžiūnas, T. Mončiunskas,
Z. Bridikis, L. Bakutis, J. Oleka, J. Paplauskas, B. Bračas,
S. Naujalis, A. Barauskas, J. Vildžiūnas, A. Kairelis ir kiti.
Šioje memuarinėje literatūroje įvairiapusiškai atskleidžia­
ma lietuvių tautos kova prieš fašistinius grobikus, įtikinamai
parodomas Komunistų partijos organizacinis ir vadovaujamas
vaidmuo tai kovai.
Svarbiausias atsiminimų trūkumas yra subjektyvumas. At­
siminimų autoriai aprašo ne viską, kas tuo metu vyko, bet
tai, kas jiems buvo geriau žinoma, kur jie patys dalyvavo.
Tuo būdu, nori to atsiminimų autoriai ar nenori, sumenkinami
kiti svarbūs to meto įvykiai. Dėl to šiame veikale atsiminimai
yra panaudojami tik kaip pagalbinis šaltinis.
Pirmaisiais pokario metais išleistų specialių darbų, kuriuo­
se būtų tyrinėjama Didžiojo Tėvynės karo istorija, neturime.
Tuo metu dar buvo maža dokumentinės medžiagos, kuria re­
miantis būtų buvę galima daryti argumentuotas mokslines iš­
vadas ir apibendrinimus; paskelbti darbai buvo daugiau pro­
pagandinio pobūdžio.
Išsamius, gausia dokumentine medžiaga paremtus Didžio­
jo Tėvynės karo istorijos tyrinėjimus lietuvių tarybiniai isto­
rikai pateikė tik paskutiniuoju dešimtmečiu.
Pirmieji dokumentų rinkiniai buvo pradėti leisti karo me­
tais.
Daug įdomios faktinės medžiagos apie lietuvių tautos kovą
prieš vokiškuosius fašistinius grobikus randame Tarybinio in­
formacijų biuro pranešimuose6.
6 Сообщения Советского информбюро, т. 1—7, M., 1941—1944.

6

Hitlerinės okupacijos politikos klausimai, okupantų žvė­
riškumai Lietuvoje atsispindėjo Niurnbergo proceso dokumen­
tuose 1, Rygoje vykusiame teismo procese dėl vokiškųjų fa­
šistinių grobikt} piktadarybių Latvijos, .Lietuvos ir Estijos
tarybinių respublikų teritorijose 78 ir kituose dokumentų rinki­
niuose 9.
Buvo pradėta plačiai skelbti dokumentinę medžiagą, pa­
rinktą ir apdorotą lietuvių tarybinių tyrinėtojų. Prie Lietuvos
TSR Mokslų akademijos buvo sudaryta Redakcija archyvi­
niams dokumentams skelbti. Išstudijavusi daugybę dokumen­
tų, ji paskelbė seriją rinkinių 101, kurių svarbiausias uždavinys
atskleisti nusikalstamą hitlerinių okupantų ir jiems talkininka­
vusių buržuazinių nacionalistų veiklą, taikių tarybinių žmonių
žudynes Lietuvoje, demaskuoti visų krypčių ir srovių lietuviš­
kųjų buržuazinių nacionalistų veiklą hitlerininkų naudai prieš
lietuvių tautą. Dokumentų rinkiniuose randame medžiagos ir
apie lietuvių tautos priešinimąsi okupantams. Gaila, kad ne
visuose rinkiniuose laikytasi dokumentams skelbti taisyklių.
Dėl to ne visus juos vienodai galime panaudoti mokslinėje
literatūroje.
Lietuvių tautos ginkluotą kovą priešo laikinai okupuotoje
respublikos teritorijoje — partizaninį judėjimą ir pogrindinių
organizacijų veiklą — nagrinėjo P. Štaras. Pirmieji jo bandy­
mai šia tema paskelbti 1956 metais11. Ilgalaikius savo tyrinė­
jimus jis apibendrino monografijoje 12. P. Štaras, remdamasis
archyviniais šaltiniais, atskleidė partizaninės kovos ir pogrin­
dinio antifašistinio judėjimo užuomazgas, plėtojimąsi ir rezul­
tatus, jų reikšmę lietuvių tautos priešinimuisi okupantams
7 Нюрнбергский процесс, т. 1—2, M., 1955; Нюрнбергский процесс над
главными немецкими военными преступниками, т. 1—7, М., 1957—1961.
8 Судебный процесс по делу о злодеяниях немецко-фашистских за­
хватчиков на территории Латвийской, Литовской и Эстонской ССР, Рига,
1946.
9 Преступные цели — преступные средства, М., 1963; СС в действии.
Документы о преступлениях СС, М„ 1968; Сообщение Чрезвычайной госу­
дарственной комиссии о преступлениях гитлеровских захватчиков в Ли­
товской Советской Социалистической Республике, М., 1945.
10 Hitleriniai žudikai Kretingoje, V., 1960; Kraują sugėrė Dzūkijos smė­
lis, V., 1960; Mirties pėdsakai prie Nevėžio, V., 1960; Archyviniai dokumen­
tai apie nacionalistų antiliaudinę veiklą, V., 1961; Hitlerininkų penktoji ko­
lona Lietuvoje, V., 1961; Žudikai bažnyčios prieglobstyje, V., 1963; „Gele­
žinis vilkas", V., 1965; Masinės žudynės Lietuvoje 1941—1944. Dokumentų
rinkinys, d. 1, V., 1965; d. 2, V., 1973.
11 P. Staras, Lietuvių tautos kova už Tėvynės laisvę Didžiajame Tėvy­
nės kare, V„ 1956.
12 P. Staras, Partizaninis judėjimas Lietuvoje Didžiojo Tėvynės karo me­
tais, V„ 1966.

7

stiprėti. Monografijoje nušviestas Lietuvos Komunistų partijos
vadovaujamas vaidmuo, parodytas tautų draugystės tvirtėji­
mas karo metais.
P. Bernatavičius 13 ir J. Dobrovolskas 14 yra tyrinėję lietu­
vių tautos dalyvavimo Didžiojo Tėvynės karo frontuose klau­
simus. P. Bernatavičius daugiau domėjosi 16-osios Lietuviško­
sios šaulių divizijos partinės organizacijos veikla, vadovaujamu
komunistų vaidmeniu fronte, jų žygdarbiais. J. Dobrovolskas
išaiškino, kuriose pagrindinėse Didžiojo Tėvynės karo ope­
racijose dalyvavo lietuviai, kiek jų buvo Raudonojoje ar­
mijoje įvairiais Tėvynės karo laikotarpiais, atskleidė, kaip
karo eigoje lietuvių tauta vis labiau prisidėjo prie hitlerinės
Vokietijos karo mašinos sutriuškinimo.
A. Rakūnas 15 monografijoje pirmą kartą kiek plačiau iš­
nagrinėjo visaliaudinį Lietuvos darbo žmonių pasipriešinimą:
sabotažą įmonėse, transporte, žemės ūkyje, jaunimo mobiliza­
cijos į hitlerinę armiją ir priverčiamuosius darbus Vokietijoje
boikotą, kovą prieš kolonizaciją ir fašistinę ideologiją. Auto­
rius pagrįstai pabrėžė, kad tai dažniausiai buvo irgi sąmonin­
ga tarybinių patriotų kova, o ne gaivališkas priešinimasis.
Tarybų Lietuvos gyventojų evakuacijai, Lietuvos KP CK
ir respublikos vyriausybės veiklai karo metais, evakuotųjų
darbui fronto užnugaryje savo tyrinėjimus skyrė K. Varašinskas 16.
Lietuvių tarybiniai istorikai, ekonomistai, teisininkai pa­
rengė nemaža darbų hitlerinei okupacijai nušviesti. A. Bunkus
ir J. Grėska yra nagrinėję Lietuvos ekonomikos žlugdymo ir
darbo žmonių apiplėšimo okupacijos metais klausimus 17.
Hitlerinio okupacinio režimo problemas nagrinėjo savo
monografijoje J. Bulavas 18.
—
♦—♦—♦13 P. Bernatavičius, Lietuvos komunistai kovoje prieš vokiškuosius fa­
šistinius grobikus Didžiojo Tėvynės karo frontuose (1941 m. birželis—1943 m.
gruodis). — LKP istorijos klausimai, t. 3, V., 1963, p. 79—113; Lietuvos ko­
munistai kovoje prieš vokiškuosius fašistinius grobikus Didžiojo Tėvynės ka­
ro pabaigoje (1944 m. sausis—1945 m. gegužė).— LKP istorijos klausimai, t. 4,
V., 1965, p. 55—73.
14 J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose,
V„ 1967.
!S A. Rakūnas, Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją, V.,
1970.
16 K. Varašinskas, Karo sūkuriuose, V., 1970.
17 A. Bunkus, Lietuvos ekonomika okupacijos metais.— Hitlerinė okupa­
cija Lietuvoje, V., 1961; J. Grėska, Respublikos pramonės sužlugdymas hit­
lerinės okupacijos metais (1941—1944 m.).— LTSR MA Darbai, serija A,
1 (12), V., 1962; Lietuvos žemės ūkio sužlugdymas hitlerinės okupacijos laiko­
tarpiu (1941—1944 m.).— LTSR MA Darbai, serija A, 2(11), V., 1961.
18 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, V., 1939.

8

Okupacinio režimo Lietuvoje pobūdį ir lietuviškųjų bur­
žuazinių nacionalistų panaudojimą hitlerininkų okupaciniame
valdžios aparate yra nušvietęs J. Dobrovolskas 19.
K. Rukšėnas paskelbtuose darbuose atskleidė vokiškųjų
fašistų planus Lietuvoje, nušvietė jų politiką, vykdant respub­
likos kolonizavimą, masinį terorą ir naikinant bei išvarant
gyventojus į fašistinę Vokietiją20.
Tarybų Lietuvos išvadavimui savo tyrinėjimus yra pasky­
ręs V. Karvelis 21.
Medžiagos apie hitlerinę okupaciją ir lietuvių tautos kovą
prieš vokiškuosius fašistinius grobikus randame ir „Lietuvos
TSR istorijoje" 22.
Iš pateiktos literatūros apžvalgos matome, kad beveik visi
Didžiojo Tėvynės karo laikotarpio Lietuvos TSR istorijos
klausimai deramai nušviesti tarybinių autorių darbuose.
Tačiau minėti ir neminėti darbai, liečiantys atskiras karo
istorijos problemas, sunkiai besurandami. Tiesa, beveik prieš
15 metų išėjo kolektyvinis darbas, kuriame buvo nagrinėja­
ma dauguma karo ir okupacijos istorijos klausimų23. Tačiau,
istorijos mokslui vystantis, buvo išaiškinta daug naujų fak­
tų, o tai leidžia daryti naujas išvadas ir apibendrinimus.
TSKP CK nutarimas „Dėl tarybinės liaudies Pergalės Di­
džiajame Tėvynės kare 1941—1945-aisiais 30-mečio" įpareigoja
istorikus toliau nuodugniai tyrinėti Didžiojo Tėvynės karo
istoriją.
Knygos autorių tikslas — apibendrinti visa, ką iki šiol su­
kaupė lietuvių tarybiniai istorikai, ir duoti kuo pilnesnį Lie­
tuvos TSR Didžiojo Tėvynės karo istorijos vaizdą viename
leidinyje.
♦ ♦ ♦
19 J. Dobrovolskas, Lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų antiliaudinis
veikimas okupaciniame hitlerininkų valdžios aparate 1941—1944 m.— Lietu­
vos TSR MA Darbai, serija A, 2 (13), V., 1962.
20 K. Rukšėnas, Į vergovę, V„ 1966.
21 Vladas Karvelis, Lietuvos TSR išvadavimas iš hitlerinės okupacijos
(1944—1945), V., 1973; V., 1974.
22 Lietuvos TSR istorija, t. 4, V., 1975.
23 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, V., 1961.

I.
Lietuvių tautos kova
prieš hitlerinius grobikus
Didžiojo Tėvynės karo pradžioje

1. KARO PRADŽIA.
RAUDONOSIOS ARMIJOS GYNYBINIAI MŪŠIAI
TARYBŲ LIETUVOJE

Fašistinė Vokietija, Vakarų imperialistinėms valstybėms
nuolaidžiaujant ir net skatinant, pradėjo Europos kraštų už­
kariavimą ir jų prijungimą prie hitlerinio reicho. Imperialis­
tinės Vakarų valstybės įvairiomis priemonėmis, net aukoda­
mos savo sąjungininkus, stengėsi nukreipti fašistinės Vokieti­
jos karo mašiną prieš Tarybų Sąjungą. Tačiau vokiškasis
imperializmas, turėdamas savus planus įsiviešpatauti pasaulyje,
pirmuosius smūgius nukreipė prieš Vakarų valstybes. Per pa­
lyginti trumpą laiką fašistinės Vokietijos kariuomenė užgrobė
beveik visą Europą.
Hitlerinio reicho vadovams buvo aišku, kad, kol nebus už­
grobta Tarybų Sąjunga ir sutriuškinta Raudonoji armija, vo­
kiškasis imperializmas negalės įsiviešpatauti visame pasau­
lyje. Todėl jau iš anksto buvo ruošiami planai Tarybų Sąjun­
gai užpulti. Buvo parengtas žaibinio karo planas, pavadintas
„Barbarosa". Pagal tą planą Tarybų Sąjunga turėjo būti su­
triuškinta per trumpalaikę karinę kampaniją.
Hitlerinė karinė vadovybė ketino sutriuškinti tarybinę ka­
riuomenę pasienio rajonuose, neduodama jai galimybės pasi­
traukti į šalies gilumą, po to užgrobti svarbiausius gyvybi­
nius TSRS centrus — Maskvą, Leningradą ir pietų pramonės
rajonus.
1941 m. birželio 22 d. hitlerinė Vokietija, sulaužiusi ne­
puolimo sutartį, užpuolė Tarybų Sąjungą. Vienu metu į Ta­
rybų Sąjungos teritoriją veržėsi 190 Vokietijos ir jos sateli­
tų — italų, suomių, rumunų, vengrų — divizijų. Užpuolimo
metu fašistinė Vokietija turėjo stipriausią armiją iš visų ka­
pitalistinių kraštų. Ji buvo apginkluota pagal paskutines tech­
nikos naujoves, turėjo didelį šiuolaikinio kariavimo patyrimą.
Hitlerinės Vokietijos kariuomenė rėmėsi beveik visos Euro­
pos ekonominiais ir žmonių resursais.
10

Tarybų Sąjungos Komunistų partija ir Tarybinė vyriausy­
bė nuo pirmosios karo dienos ėmėsi visų priemonių priešui
atremti. Savo pareiškime per radiją birželio 22 d. 12 vai. par­
tija ir vyriausybė pašaukė tarybinę liaudį. į šventąjį karą už
Tėvynės laisvę ir nepriklausomybę. Tą pačią dieną TSRS
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką, kuriuo pa­
skelbė karo stovį visoje europinėje Tarybų Sąjungos dalyje
ir karinę mobilizaciją.
Birželio 29 d. VKP(b) CK ir Tarybinė vyriausybė, priėmė
direktyvinį laišką, adresuotą visiems partiniams ir tarybiniams
organams. Jame buvo atskleisti grobikiški vokiškojo imperia­
lizmo tikslai, nužymėti uždaviniai liaudžiai ir armijai.
Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė ragino tarybinę
liaudį pertvarkyti gamybą kariniais pagrindais, ginti kiekvie­
ną tarybinės žemės pėdą, organizuoti visokeriopą paramą
Raudonajai armijai, sparčiai papildyti jos gretas. Raudonajai
armijai traukiantis, tarybiniai žmonės buvo raginami nepalikti
priešui vertingo turto, maisto produktų ir kitų resursų, priešo
užimtose teritorijose kurti partizanų būrius, diversines grupes,
pogrindines partines organizacijas, visur sudaryti fašistiniams
grobikams bei jų talkininkams nepakenčiamas sąlygas, per­
sekioti ir naikinti juos kiekviename žingsnyje.
Direktyvinis laiškas buvo programinis nurodymas visai
tarybinei liaudžiai, kaip elgtis, susidūrus su priešu.
Siekiant kuo greičiau mobilizuoti tarybinės valstybės ma­
terialinius, dvasinius bei žmonių resursus, 1941 m. birželio
30 d. buvo sudarytas Valstybinis gynybos komitetas, vadovau­
jamas VKP(b) CK Generalinio sekretoriaus J. Stalino. Komi­
tetas sutelkė visą šalies valdžią.
Raudonoji armija, tarybinės liaudies remiama, atkakliai ir
didvyriškai priešinosi daug pranašesnėms hitlerinės kariuome­
nės jėgoms. Įnirtingi mūšiai vyko visuose TSRS pasienio ra­
jonuose. Tačiau jie dėl objektyviai susiklosčiusių aplinkybių
Raudonajai armijai buvo nesėkmingi. Ji buvo priversta trauk­
tis į šalies gilumą. Pirmaisiais karo mėnesiais hitlerinei Vo­
kietijai, nors ir patiriant didelių nuostolių, pavyko užgrobti
milžinišką TSRS europinės dalies teritoriją.
Nepaisydama nepalankių aplinkybių, Raudonoji armija
atkakliai priešinosi hitleriniams grobikams. Tarybinės kariuo­
menės traukimasis buvo derinamas su kontrsmūgiais atski­
ruose fronto ruožuose. Daugiau kaip mėnesį truko mažos
Bresto tvirtovės įgulos mūšiai su daug stipresnėmis priešo jė­
gomis. Tarybinė kariuomenė atkakliai priešinosi vokiškiesiems
grobikams prie Kijevo, Borisovo, Smolensko, prasidėjo didvy­
It

riškas Leningrado, Odesos, Sevastopolio gynimas. Visa tai
žlugdė priešo žaibinio karo planus.
Raudonosios armijos nesėkmės Didžiojo Tėvynės karo pra­
džioje paaiškinamos daugeliu ekonominio, politinio ir karinio
pobūdžio veiksnių, nulėmusių bendrą laikiną fašistinės Vo­
kietijos laimėjimą.
Tarybų Sąjungą fašistinė Vokietija užpuolė po to, kai ji
buvo jau užgrobusi beveik visą Europą. Vokietijos kartu su
šalimis, kurias ji buvo okupavusi arba kurios ją rėmė, meti­
nė plieno ir ketaus gamyba, akmens anglies gavyba 1940—1941 metais buvo daugiau kaip du kartus didesnė, negu TSRS.
Savo ekonomiką Vokietija dar gerokai prieš karą buvo per­
tvarkiusi kariniais pagrindais.
Naudodamasi tuo, kad visi jos priešininkai Vakaruose bu­
vo paklupdyti, o karo veiksmai prieš Angliją vyko tik jūroje
ir ore, karui prieš Tarybų Sąjungą Vokietija galėjo sutelkti
milžinišką armiją.
Hitlerinė karinė vadovybė pagrindinių smūgių kryptimis
buvo sutelkusi daug pranašesnes už Raudonosios armijos jė­
gas. Raudonoji armija atremti keliskart didesnių priešo jėgų
buvo nepasiruošusi.
Nors Tarybų Sąjunga prieškariniais penkmečiais ir buvo
sukūrusi galingą pramonę, bet masinė ginklų gamyba nebuvo
išvystyta. Raudonoji armija tuo laiku buvo tik pradėta per­
ginkluoti naujais ginklais. Naujų tankų, lėktuvų, automatinių
ginklų, kurie savo kovinėmis savybėmis pralenkė vokiečių,
kariuomenėje buvo dar labai maža. Visa tai karo pradžioje
užtikrino priešui kiekybinę, o kai kurių ginklų atžvilgiu ir
kokybinę ginkluotės persvarą.
Nauja valstybinė vakarinė Tarybų Sąjungos siena, nusta­
tyta 1939—1940 metais, nebuvo pilnai sustiprinta ir paruošta
gynybai. Nepakankamai buvo išplėstas karinių aerodromų
tinklas pasienio rajonuose.
Neigiamą įtaką turėjo ir neteisingas galimo užpuolimo
laiko nustatymas. Pavyzdžiui, TASS'o pranešime 1941 m. bir­
želio 14 d. buvo nurodoma, kad gandai, jog fašistinė Vokie­
tija ruošiasi užpulti Tarybų Sąjungą, esą be pagrindo. Tai buvo
viena priežasčių, dėl kurių tarybinei kariuomenei, saugoju­
siai valstybinę TSRS sieną, fašistinės Vokietijos užpuolimas
buvo netikėtas.
Daug žalos Raudonajai armijai padarė ir tai, kad prieškari­
niais metais nemaža patyrusių vadų ir politinių darbuotojų,
ypač aukštesnių grandžių, buvo nepagrįstai represuota. Atėję
12

vadovauti junginiams jauni kadrai dažnai dar neturėjo pakan­
kamai žinių ir patyrimo.
Dėl šių ir kitų priežasčių tarybinė kariuomenė karo pra­
džioje buvo priversta trauktis.
Tarybų Lietuvai vienai pirmųjų iš tarybinių respublikų te­
ko patirti fašistinės Vokietijos kariuomenės įsiveržimą. Į Lie­
tuvos teritoriją vienu metu įsibrovė visa hitlerinės kariuome­
nės „Šiaurės" armijų grupė, taip pat „Centro" armijų grupės
3-oji tankų grupė ir du 9-osios armijos korpusai^-iš viso
30 pėstininkų divizijų, 7 motorizuotosios ir 6 tankų divizijos.
Pirmajame ešelone puolė 25 priešo divizijos. Visą šią kariuome­
nę sudarė 700 tūkst. žmonių, 1500 tankų, 12 tūkst. patrankų
ir daugiau kaip 1200 kovos lėktuvų.
Hitlerinės kariuomenės uždavinys buvo sutriuškinti tary­
binę kariuomenę, dislokuotą Pabaltijyje, ir veržtis į Tarybų
Sąjungos gilumą — Maskvos ir Leningrado kryptimis.
Tarybų Sąjungos šiaurės vakarų sieną, vadinasi, ir Lietu­
vą, gynė Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos (nuo 1941 m.
birželio 22 d. Šiaurės vakarų fronto) kariuomenė, kuriai va­
dovavo gen. pik. F. Kuznecovas. Apygardos kariuomenė karo
išvakarėse buvo išdėstyta taip: 8-oji armija (10-asis, 11-asis
šaulių, 12-asis mechanizuotasis korpusai ir 67-oji šaulių divi­
zija), vadovaujama gen. mjr. P. Sobenikovo, ir 11-oji armija
(16-asis, 29-asis šaulių, 3-asis mechanizuotasis korpusai ir
23-oji, 126-oji, 128-oji šaulių divizijos), vadovaujama gen. mjr.
V. Morozovo, Lietuvos TSR ir dengė 300 km ilgio pasienio
ruožą, 27-oji armija — Estijos ir Latvijos tarybinėse respub­
likose.
Šiaurės vakarų fronto kariuomenė buvo išsklaidyta pla­
čioje teritorijoje: didelė dalis — net 330 km nuo sienos. Pa­
sienio rajonuose buvo išdėstytos tik 7 šaulių divizijos. Taigi
vienai šaulių divizijai teko dengti daugiau kaip 40 km pasie­
nio ruožą.
Pabaltijyje išdėstyta tarybinė kariuomenė turėjo 26 divi­
zijas ir šaulių brigadas, apginkluotas 1150 tankų, 6400 pabūklų
ir minosvaidžių. Iš oro jas turėjo remti 877 kovos lėktuvai.
Vadinasi, priešas turėjo persvarą divizijomis 1,7 karto, tan­
kais— 1,3, pabūklais ir minosvaidžiais — 1,8, lėktuvais— 1,4
karto1. Be to, iš 1150 tankų 1045 buvo pasenusių tipų, dau­
giausia lengvi, ginkluoti nedidelių kalibrų patrankomis. Mūsų
lėktuvai taip pat buvo senų konstrukcijų. Vienoje priešo pės­
tininkų divizijoje žmonių buvo pusantro karto daugiau, negu1
1 Борьба за Советскую Прибалтику.. . , кн. 1, стр. 40.

13

Raudonosios armijos šaulių divizijoje. Taigi priešas buvo dar
pranašesnis, negu mes nurodėme anksčiau.
Turėdama persvarą visame fronte, hitlerinė karinė vado­
vybė sudarė dar didesnę persvarą pagrindinių smūgių — Kau­
no ir Šiaulių — kryptimis. Čia hitlerinės kariuomenės jėgos
viršijo tarybinės kariuomenės jėgas 5—7 kartus.
Šiaurės vakarų fronto kariuomenė pirmosiomis karo die­
nomis pateko į sunkią.padėtį. Vientiso gynybos fronto nebuvo.
Karinių įtvirtinimų darbai, taip pat karinių dalinių išsidėsty­
mas kovai, hitlerinei kariuomenei perėjus į puolimą, dar ne­
buvo baigti. Tarybinė kariuomenė vykdė naujų ginklų ir ko­
vos technikos įsisavinimą, junginių ir dalių kovinį mokymą.
Karo išvakarėse mechanizuotieji ir aviacijos junginiai bei
dalys buvo formavimosi, persiginklavimo ir apmokymo stadi­
joje. Hitlerinė karinė vadovybė žinojo, kur yra Pabaltijo ka­
riniai aerodromai, ir pirmąją karo dieną juos smarkiai bom­
bardavo, padarydama didelių nuostolių tarybinei aviacijai.
Dėl to Šiaurės vakarų fronto aviacija negalėjo įvykdyti jai
keliamų uždavinių — pridengti tarybinės sausumos kariuome­
nės nuo hitlerinės aviacijos smūgių.
Pabaltijyje dislokuotiems Raudonosios armijos junginiams
karas buvo netikėtas. Nors pasienio kariuomenei ir buvo žino­
ma, kad fašistinė Vokietija telkia jėgas Tarybų Sąjungos pa­
sienyje, kad vis aktyviau ir atviriau veikia jų žvalgyba, bet
Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos vadovybė iš Gene­
ralinio štabo negavo jokių nurodymų pervesti kariuomenę
į visišką kovos parengtį. Ir tiktai 1941 m. birželio 22 d. pirmą
valandą nakties apygardos kariuomenės vadas gavo TSRS gy­
nybos liaudies komisaro įsakymą, kuriame buvo pranešama, kad
birželio 22—23 d. yra galimas fašistinės Vokietijos kariuome­
nės puolimas. Įsakyme apygardos kariuomenei buvo keliami
tokie uždaviniai: 1) naktį į birželio 22 d. slaptai užimti sutvir­
tintų pasienio rajonų ugniavietes; 2) iki išauštant birželio
22 d., išsklaidyti lauko aerodromuose karo aviaciją ir gerai ją
užmaskuoti; 3) visus karinius dalinius laikyti kovos pareng­
tyje. Buvo draudžiama savavališkai, be specialaus nurodymo
imtis kitų priemonių2.
Daugelis Pabaltijyje dislokuotų Raudonosios armijos jun­
ginių šį įsakymą gavo pavėluotai. Kai kurie tarybinės kariuo­
menės junginiai apie karo pradžią sužinojo tik iš Tarybinės
vyriausybės pranešimo per radiją birželio 22 d. 12 vai. arba
kai ant jų ėmė kristi bombos iš vokiečių lėktuvų.
■♦
2 Борьба за Советскую Прибалтику... , кн. 1, стр. 48.

14

Birželio 22 d. 3 vai. 30 min. hitlerininkai iššovė raketas.
Tai buvo signalas karo veiksmams pradėti. Hitlerininkai karo
veiksmus pradėjo pusantros valandos trukusiu artilerijos ap­
šaudymu ir bombardavimais. Jie pirmiausia bombardavo
aerodromus, ryšių ir kelių mazgus, geležinkelių stotis. Norė­
dami sukelti paniką taikių gyventojų tarpe, hitlerininkai bir­
želio 22 d. rytą bombardavo karinės reikšmės neturėjusius
respublikos miestus ir miestelius, kuriuose netgi nebuvo Rau­
donosios armijos dalinių. Vilkaviškyje bombardavimai ir gais­
rai pirmosiomis karo dienomis sunaikino apie pusę gyvenamų­
jų pastatų. Be pastogės liko 645 šeimos 3. Nuo bombardavimų
labai nukentėjo Alytaus miesto centras. Miestas neteko tre­
čiosios dalies gyvenamojo ploto. Labai apgriauti buvo Vilnius,
Šiauliai, Tauragė, Zarasai, Jonava. Palangoje jau 4 vai. hit­
lerininkai apšaudė miegančius pionierių stovykloje vaikus.
Besigelbstinčius nuo artilerijos sviedinių vaikus jie apšaudė
iš lėktuvų.
Po smarkaus apšaudymo iš artilerijos ir bombardavimų
į mūšį įsijungė priešo tankai ir pėstininkai. Tai buvo 4 vai.
ryto. Pirmieji priešą ugnimi pasitiko tarybiniai pasieniečiai.
Priešakiniai hitlerinės kariuomenės daliniai sutiko atkaklų
pasipriešinimą. Tačiau prieš gausesnį ir geriau ginkluotą prie­
šą tarybiniai kariai ilgai išsilaikyti negalėjo. Šautuvais, kulko­
svaidžiais ir granatomis ginkluoti pasieniečiai turėjo kautis
su priešo tankais ir motorizuotaisiais pėstininkais, kuriuos rė­
mė artilerija ir aviacija.
Apie didvyrišką tarybinių pasieniečių priešinimąsi fašis­
tiniams grobikams galima spręsti, pavyzdžiui, iš mūšių Kudir­
kos Naumiesčio rajone. Priešakiniai hitlerinės kariuomenės
daliniai perėjo tarybinės valstybės sieną 3 vai. 50 min. Daug
pranašesnes priešo jėgas tarybiniai pasieniečiai sutiko ugnimi.
Pasienio sargybos atmušdavo vieną priešo ataką po kitos, pa­
darydamos jam didelių nuostolių. Pusantros valandos tarybi­
niai pasieniečiai didvyriškai gynė Tėvynės sieną; bet, spau­
džiami vis naujų ir naujų priešo jėgų, buvo priversti trauktis.
Dalis pasieniečių žuvo kaip didvyriai po susprogdintos pasie­
nio būstinės griuvėsiais.
Įtempti mūšiai vyko ir kituose pasienio ruožuose. Jurbar­
ko pasienio būrio 4-oji sargyba dvi valandas atmušinėjo prie­
šo atakas. Keturis kartus pasieniečiai kontratakavo prasiver­
žusį priešą ir vis nublokšdavo jį į pradines pozicijas. Kai daug
■♦ ♦ ♦3 „Į laisvę", 1942.1.8.

15

gausesnės hitlerininkų jėgos apsupo dar likusius gyvus karius,
jie nepasimetė, atakavo priešą ir prasiveržė iš apsupimo 4.
Tris valandas priešo atakas atmušinėjo Jurbarko pasienio
būrio 3-osios komendantūros pasieniečiai. Birželio 22 d., apie
4 vai., vieną šios komendantūros užkardą atakavo hitlerinių
pėstininkų kuopa. Užkardos kariai atakuojantį priešą sutriuš­
kino. Po kiek laiko hitlerininkai prieš tarybinius pasieniečius
metė 400 kareivių ir ėmė supti užkardos kovotojus iš sparnų.
Atremdami ataką, tarybiniai pasieniečiai sunaikino apie 100
priešo kareivių. Bet pasieniečių jėgos silpnėjo. Jie buvo ap­
supti. Baigėsi šaudmenys. Žuvus užkardos vadui, vadovavimą
perėmė politinis vadovas S. Pomiatinas. Jis nusprendė staigiu
smūgiu pralaužti priešo žiedą ir prasiveržti iš apsupimo. Skindamiesi kelią durtuvais ir granatomis, 25 pasieniečiai, S. Pomiatino vadovaujami, prasiveržė iš apsupimo ir prisijungė
prie pagrindinių tarybinės kariuomenės jėgų 5.
Atkakliai priešinosi fašistiniams grobikams tarybiniame
pasienyje ir reguliariosios Raudonosios armijos dalys, laiku
spėjusios užimti gynybos rajonus. Keliolika priešo atakų at­
mušė 5-oji šaulių divizija prie Šešupės. Divizijos kariai ne
kartą kontratakavo prasiveržusį priešą ir nublokšdavo jį į
ankstesnes pozicijas. Ir tik birželio 22 d. 16 vai., gavusi įsaky­
mą, divizija organizuotai pasitraukė Kauno kryptimi6.
Atkakliai gynė Kretingą ir Palangą 10-osios šaulių divizi­
jos daliniai. 33-oji šaulių divizija, vadovaujama gen. mjr.
K. Železniakovo, 17 valandų atkakliai kovojo, neleisdama
priešui prasiveržti Vilkaviškio kryptimi.
Priešas stengėsi bet kokiu būdu prasiveržti Šiaulių krypti­
mi. Ypač įtempti mūšiai vyko dėl Tauragės. 125-oji šaulių di­
vizija, vadovaujama gen. mjr. P. Bogaičiuko, užėmė gynybos
rajoną 40 km ilgio fronto ruože, turėdama uždavinį neleisti
priešui prasiveržti plentu Šiaulių kryptimi. Mūšis nenutilo nė
minutei. Kariai didvyriškai atremdavo priešo tankų ir motori­
zuotųjų pėstininkų, kuriuos rėmė galinga artilerija ir aviacija,
atakas. Divizijos 459-ojo artilerijos pulko kariai šaudė iš pa­
būklų į priešo tankus iš atvirų ugniaviečių. Vien tik vyr. ltn.
Kolegajevo vadovaujamas divizionas tą dieną sunaikino 30
priešo tankų. Tačiau į dienos vidurį divizija, patyrusi didelių
nuostolių, baigusi šaudmenis, buvo priversta trauktis7.
4 «Исторический архив», 1961, № 3, стр. 80.
5 Ten pat, p. 81.
6 П. В. Севастьянов, Неман—Волга—Дунай, М., 1961, стр. 13—23.
7 Борьба за Советскую Прибалтику... , кн. 1, стр. 59—60.

16

Daug didvyriškumo pirmosiomis karo dienomis parodė ta­
rybiniai kariai ir ištisi daliniai. Jie kovėsi iki paskutinio šovi­
nio, o apsupti granatomis ir durtuvais skynėsi kelią prie pa­
grindinių jėgų. Didvyriškumo pavyzdys buvo 6 nežinomų
125-osios šaulių divizijos karių žygdarbis. Kai divizija buvo
priversta trauktis, jie pasiliko gelžbetoniniame įtvirtinime ir
kulkosvaidžių ugnimi skynė per Jūros upę besikeliančius prie­
šo kareivius. Kone tris paras, dieną ir naktį, jie atremdavo
nuolatines priešo atakas. Antrosios dienos vakare fašistai at­
siuntė parlamentarą, siūlydami raudonarmiečiams pasiduoti.
Tačiau tarybiniai kariai atsisakė. Trečiosios dienos vakare
priešui pavyko užblokuoti įtvirtinimą. Kulkosvaidžiai, kurių
ugnimi bebaimiai raudonarmiečiai neprisileido priešo, nutilo
tik tada, kai hitleriniai kareiviai pro ventiliacijos angas į įtvir­
tinimą įmetė granatų8.
Tokių mažų „Bresto tvirtovių" šalyje ir Lietuvos žemėje
buvo ne viena.
Smūgių kryptimis priešas turėjo didelę žmonių ir kovinės
technikos persvarą. Tarybinės 8-osios armijos jau minėtą
125-ąją šaulių diviziją atakavo hitlerinės 4-osios tankų grupės
3 tankų ir 2 pėstininkų divizijos. Panaši padėtis buvo ir mūsų
11-osios armijos gynybos ruože. Prieš 5 išsiskleidusius mūšiui
trijų šaulių divizijų (126-osios, 128-osios ir 188-osios) pulkus
100 km fronte pirmajame ešelone puolė priešo 6 pėstininkų,
1 motorizuotoji ir 3 tankų divizijos 9.
Dėl didelės priešo jėgų persvaros padėtis fronte Raudona­
jai armijai darėsi vis nepalankesnė.
Pirmąją karo dieną hitlerinė kariuomenė, nors ir patirda­
ma didelių nuostolių, pasislinko į priekį Šiaulių kryptimi
20 km, Vilniaus — 35 km, kitose Lietuvos vietose— 10—15 km.
Šiaurės vakarų fronto vadas gen. pik. F. Kuznecovas birže­
lio 22 d. vakare nusprendė 8-osios ir 11-osios armijų šaulių
junginiais neleisti priešui prasiveržti Šiaulių, Vilniaus ir Kau­
no kryptimis, o tankų junginiais suduoti kontrsmūgį prasiveržusioms hitlerinės kariuomenės grupuotėms. Bet dėl stiprių
priešo smūgių, milžiniškos jėgų persvaros ir tarybinės kariuo­
menės patirtų didelių nuostolių 11-osios armijos junginiai, su­
skaldyti į atskiras dalis ir netekę ryšio su fronto ir armijos
štabais, buvo priversti paskubomis ir neorganizuotai trauktis
Kauno ir Vilniaus kryptimis. Čia nebuvo jėgų, kurios galėtų
8 J. Arvasevičius, 1418 dienų mūšiuose, V., 1973, p. 46—47.
9 Вторая мировая война. 1939—1945 гг., M., 1958, стр. 183—184.
2. Tarybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės kare

17

atremti hitlerinės kariuomenės tankų ir motorizuotųjų pėsti­
ninkų laviną 10.
8-osios armijos vadas gen. mjr. P. Sobenikovas kontrsmūgiui prie Šiaulių pasiuntė 12-ąjį mechanizuotąjį korpusą, va­
dovaujamą gen. mjr. N. Šestopalovo. Kontrsmūgį suduoti
buvo numatyta birželio 23 d. 12 vai. Dėl laiko stokos kontrsmūgis buvo ruošiamas skubotai. Jis buvo blogai organizuo­
tas, trūko šaudmenų bei degalų. Fronto aviacija, pirmąją
karo dieną patyrusi didelių nuostolių, negalėjo pridengti išsi­
skleidusių mūšiui korpuso kolonų nuo priešo bombonešių ant­
puolių. Nedaug galėjo padėti korpuso junginiams ir artilerija.
Jos daliniams trūko šaudmenų ir vilkikų. Nepakako degalų.
Nebuvo patikimo ryšio nei su fronto štabu, nei su kariuome­
nės junginiais u.
Tuo tarpu hitlerinė karinė vadovybė bet kuria kaina siekė
birželio 23 d. tankų junginiais prasiveržti prie Vilniaus ir
Šiaulių. Priešo aviacija toliau bombardavo aerodromus, dides­
nius geležinkelių mazgus, tarybinės kariuomenės susitelkimo
rajonus. Brėkštant birželio 23 d. rytui, hitlerininkų tankų ir
motorizuotųjų pėstininkų kolonos atnaujino puolimą.
Raudonosios armijos 12-ojo mechanizuotojo korpuso jun­
giniai birželio 23 d. rytą pradėjo ruoštis kontrsmūgiui Taura­
gės kryptimi. Korpuso junginiai buvo išmėtyti 60 kilometrų
fronto ruože, jų susitelkimo rajonus nuolat bombardavo prie­
šo aviacija. Todėl jie negalėjo iš anksto užimti išeities ribos
puolimui. Korpuso junginiai turėjo stoti į mūšį nepasirengę,
tuoj po žygio. Į kontrsmūgį tankų junginiai įsijungė ne vienu
metu, ir dėl to lauktų rezultatų nebuvo pasiekta.
12-ojo mechanizuotojo korpuso 202-oji motošaulių divizija,
vadovaujama pik. V. Gorbačiovo, atlikusi 25 km žygį, buvo
priversta stoti į mūšį su priešo tankais Kelmės rajone. Tuo
būdu priešo puolimas prie Kelmės buvo sustabdytas ištisai
dienai. 23-oji ir 28-oji tankų divizijos, susidūrusios su prasiveržusiomis daug gausesnėmis priešo tankų ir pėstininkų jė­
gomis, buvo priverstos puolimą nutraukti ir pereiti į gynybą.
Į birželio 23 d. pabaigą priešo kariuomenė pasiekė Mini­
ją, Rietavą, Kvėdarną ir Šilalę. 11-osios armijos junginiai ko­
vėsi prie Kauno ir stengėsi neleisti hitlerinei kariuomenei per­
sikelti per Nemuną.
Nepavykus birželio 23 d. kontrsmūgiui, 12-ojo mechani­
zuotojo korpuso divizijos birželio 24 d. rytą atnaujino mūšius
♦ ♦—♦10 История Великой Отечественной войны Советского Союза. 1941—
1945 гг., т. 2, стр. 18.
11 Борьба за Советскую Прибалтику.. . , кн. 1, стр. 67.

18

prieš hitlerininkų kariuomenės Tauragės grupuotę. Mūšiuose
dalyvavo 683 12-ojo mechanizuotojo korpuso tankai12. Birže­
lio 24 d. įvyko vienos didžiausių tankų kautynių Didžiajame
Tėvynės kare. Jose iš abiejų pusių 60 ktn fronto linijoje nuo
Kaltinėnų iki Raseinių dalyvavo apie tūkstantį tankų. Tary­
binės kariuomenės 2-oji tankų divizija, vadovaujama tankų
kariuomenės gen. mjr. E. Soliankino, prie Skaudvilės sutriuš­
kino priešo motorizuotųjų pėstininkų pulką, sunaikindama
daugiau kaip 40 tankų ir 18 pabūklų 13. Tarybinės kariuomenės
23-oji ir 28-oji tankų divizijos sudavė stiprius smūgius prasi­
veržusiai priešo tankų grupuotei prie Kaltinėnų.
Nors ir sunkiomis sąlygomis kaudamiesi, tarybiniai tan­
kistai sėkmingai mušė priešą. Ryžtingai veikė 28-osios tankų
divizijos, vadovaujamos pik. I. Černiachovskio, daliniai. Šios
divizijos 55-asis tankų pulkas prie Kaltinėnų dviem grupėmis
atakavo priešą. Viena 17 tankų grupė, vadovaujama mjr.
B. Popovo, sunaikino 2 priešo motorizuotųjų pėstininkų kuo­
pas ir privertė hitlerininkus trauktis. B. Popovas sunaikino
4 priešo pabūklus ir kelias dešimtis kareivių. Kai hitlerinin­
kai B. Popovo tanką padegė, drąsus tarybinis tankistas nepasi­
traukė ir toliau vadovavo mūšiui. Už žygdarbį Tarybų Lietu­
vos žemėje B. Popovui vienam pirmųjų Didžiajame Tėvynės
kare buvo suteiktas po mirties Tarybų Sąjungos didvyrio
vardas.
Nepaisant tarybinių tankistų didvyriškumo ir pasiaukoji­
mo, ir trečiosios karo dienos tankų mūšiai nesustabdė hitleri­
nės kariuomenės puolimo. Birželio 24 d. 15 vai. priešakiniai
vokiečių kariuomenės daliniai pasiekė Kražių—Kelmės ribą.
Atskiros priešo tankų grupės, prasiveržusios į pietus nuo
Šiaulių, susidūrė su gerai organizuota 202-osios motošaulių
divizijos ir 9-osios prieštankinės artilerijos brigados, vadovau­
jamos pik. N. Polianskio, gynyba. Siekdamas kuo greičiau
prasiveržti, priešas į mūšį metė dideles tankų grupes. Tankų
puolimą rėmė aviacija. Nors ir didelė buvo priešo jėgų persva­
ra, tarybiniai kariai sėkmingai atremdavo vieną po kitos hit­
lerininkų atakas. G. Michalkino vadovaujama baterija pamuše
8 priešo tankus. Vien seržanto M. Dumanskio vadovaujama
prieštankinio pabūklo tarnyba sunaikino 5 hitlerininkų tankus.
Birželio 24 d. 9-oji prieštankinės artilerijos brigada pamu­
še 30 priešo tankų. Tik šaudmenų stoka privertė 202-ąją
12 Развитие тактики Советской Армии в годы Великой Отечественной
войны (1941—1945 гг.), М., 1958, стр. 21.
13 Бронетанковые и механизированные войска Советской Армии, М„
1958, стр. 74.

19

motošaulių diviziją ir 9-ąją prieštankinės artilerijos brigadą
trauktis 14.
Mūšiuose prie Šiaulių hitlerinės kariuomenės grupuotė pa­
tyrė didelių nuostolių. Vokiečių karo vadovybė buvo pri­
versta atitraukti į užnugarį keletą divizijų pertvarkymui. Ta­
čiau didelių nuostolių šiuose mūšiuose patyrė ir tarybinės
kariuomenės 8-oji armija.
Mūšių prie Šiaulių reikšmė yra ta, kad tarybinei kariuo­
menei pavyko kuriam laikui sustabdyti priešo veržimąsi Šiau­
lių kryptimi ir išvengti 8-osios armijos kariuomenės apsupi­
mo bei sunaikinimo.
Tuo metu, kai vyko mūšiai prie Šiaulių, dar nepalankesnė
padėtis tarybinei kariuomenei susiklostė 11-osios armijos gy­
nybos ruože. Birželio 24 d. priešas forsavo Nemuną ir įsiver­
žė į Kauną. 11-osios armijos junginiai traukėsi, stengdamiesi
užimti patogią gynybai poziciją už Neries. Tačiau sulaikyti
priešo veržimosi nepavyko ir čia. Birželio 24 d. priešas įsiver­
žė į Tarybų Lietuvos sostinę Vilnių. Priešo tankų junginiai tą
pačią dieną pasiekė Ukmergę.
Birželio 25 d. naktį įvyko Šiaurės vakarų fronto Karinės
tarybos posėdis. Buvo nutarta 16-ojo šaulių korpuso kariuo­
menės jėgomis suduoti priešui kontrsmūgį ir susigrąžinti
Kauną.
Gavęs šį uždavinį, 16-ojo šaulių korpuso vadas gen. mjr.
M. Ivanovas įsakė 23-ajai ir 33-ajai šaulių divizijoms pulti
pagal plentą Jonava—Karmėlava—Kaunas. Iš rytų turėjo pul­
ti 5-oji šaulių divizija. Tarybinė kariuomenė, staigiai ir ne­
tikėtai puldama, privertė hitlerininkus trauktis. 5-oji šaulių
divizija, vadovaujama pik. Ozerovo, išmušė priešo dalinius iš
Karmėlavos ir pasiekė Kauno priemiesčius. Buvo sutriuškinta
priešo pėstininkų divizija. Tačiau, sutikę daug pranašesnių
hitlerinės kariuomenės jėgų pasipriešinimą, 16-ojo šaulių kor­
puso junginiai buvo priversti trauktis.
Sustabdžiusi 16-ojo šaulių korpuso puolimą prie Kauno,
hitlerinė kariuomenė ėmė sparčiai veržtis į rytus ir šiaurry­
čius. 11-oji ir 8-oji armijos buvo atkirstos viena nuo kitos.
11-osios armijos kariuomenė traukėsi Polocko, o 8-osios —
Rygos kryptimis.
Birželio pabaigoje vokiškieji fašistiniai grobikai okupavo
visą Tarybų Lietuvą.
Kai kuriuose Lietuvos rajonuose Raudonosios armijos da­
liniai, priešo apsupti, įnirtingai kovėsi, pereidavo į kontrpuo14 Борьба за Советскую Прибалтику.. . , кн. 1, стр. 71.

20

limą, padarydavo priešui didelių nuostolių ir prasiverždavo iš
apsupimo. Didesni ar mažesni Raudonosios armijos būriai ir
net atskiri kariai, atsidūrę priešo užnugaryje, kovojo sava­
rankiškai arba jungėsi į partizanų būrius.
Pavyzdžiui, Raudonosios armijos 67-oji šaulių divizija, pa­
sitraukusi iš Liepojos ir negalėdama susijungti su pagrindinė­
mis 8-osios armijos jėgomis, ėmėsi partizaninės kovos takti­
kos. Prieš šiuos partizanus, veikusius Skuodo rajone, hitleri­
ninkai buvo priversti mesti 207-ąją apsaugos diviziją 1516.
Valkininkų valsčiaus „savivaldybė" 1941 m. liepos 3 d. ra­
šė, kad miškuose slapstosi daug ginkluotų raudonarmiečių ,б.
Iš Zarasų apskrities buržuazinių nacionalistų pranešimų maty­
ti, kad 1941 m. liepos—rugpiūčio mėn. apskrityje veikė gink­
luoti karininkų vadovaujami raudonarmiečių būriai po 50—
60 žmonių, kurie ne tik atremdavo priešo puolimus, bet ir pa­
tys dažnai užpuldinėjo hitlerininkų bei jiems talkininkavusių
lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų būrius 17.
2. PARTINIŲ-TARYBINIŲ AKTYVISTŲ BŪRIŲ
KOVINIAI VEIKSMAI

LKP(b) Centro Komitetas jau pirmosiomis karo valandomis
davė nurodymą: ,,.. .Visos partinės organizacijos pagal gali­
mybę turi apginkluoti partinį-tarybinį aktyvą ir sukurti gru­
pes kovai su galimais banditizmo bei permestų į užnugarį
vokiečių agentų diversijų iš „penktosios kolonos" pasireiški­
mais“ L
Šiaurės vakarų fronto kariuomenės vadas 1941 m. birželio
22 d. įsakyme taip pat ragino Lietuvos gyventojus teikti pa­
galbą tarybiniams kariams bei milicijai kovoje su diversantais
parašiutininkais2.
Sunkiomis pirmosiomis karo dienomis respublikiniai ir vie­
tiniai partiniai organai nuveikė didelį darbą, organizuodami
ginkluotus būrius bei grupes kovai su diversantais ir liaudies
išdavikais, teikdami pagalbą Raudonajai armijai.
15 История Великой Отечественной войны, т. 2, стр. 44.
16 Partijos istorijos instituto prie Lietuvos KP CK partinis archyvas (to­
liau — PA), f. 1, ар. 1, b. 90, 1. 1.
17 Lietuvos TSR Centrinis valstybinis archyvas (toliau — Lietuvos TSR
CVA), f. 595, ар. 1, b. 2, 1. 5—6; b. 14, 1. 62, 66, 78.
1 PA, f. 1771, ap. 1771—12, b. 19, 1. 31.
2 PA, f. 170, ap. 15, b. 6, 1. 1.

21

LKP (b) CK biuro nariai išvyko į Panevėžį, Uteną, Zarasus
formuoti komunistų, komjaunuolių ir nepartinių aktyvistų
būrių3. Tačiau, kaip nurodyta LKP(b) Centro Komiteto ata­
skaitoje, „vietose nebuvo ginklų ir sukurti nors ir nedidelius
būrius pavyko labai sunkiai" 4.
Nepaisant ginklų trūkumo, partinių-tarybinių aktyvistų
koviniai būriai ir grupės narsiai kovojo su priešu. Antai
LKP(b) Šiaulių miesto ir apskrities komitetai sudarė partiniųtarybinių aktyvistų koVos būrius, kurie padėjo Raudonosios
armijos daliniams ginti miestą. Tarybiniai patriotai saugodavo
karinius objektus, žvalgydavo fronte ir priešo užnugaryje,
pranešdavo vertingų žinių karinei vadovybei. Traukiantis Rau­
donosios armijos daliniams, LKP (b) Šiaulių miesto komiteto
nutarimu partinių-tarybinių aktyvistų būrio kovotojai susprog­
dino ginklų fabriką 5. Jie taip pat dalyvavo kautynėse su re­
guliariaisiais hitlerinės kariuomenės daliniais prie Joniškio,
Žeimelio ir Lygumų.
Ryžtingai veikė LKP(b) Panevėžio apskrities komiteto su­
organizuoti partinių-tarybinių aktyvistų būriai. Vienas būrys
1941 m. birželio 26 d. prie Subačiaus sunaikino hitlerininkų
desantą, plėšusį ir naikinusį vietinius gyventojus 6. Kitas par­
tinių-tarybinių aktyvistų būrys birželio 23—24 d. nuo nacio­
nalistų gaujos gynė Krekenavos miestelį. Mūšyje žuvo vals­
čiaus vykdomojo komiteto pirmininkas J. Pankratas, komsorgas V. Jaloveckas, milicininkas J. Beleckas, P. Rutkauskas
ir k t.7. Trečiasis būrys, kurį sudarė apie 100 žmonių, birže­
lio 24 d. iš Panevėžio automatrica ir mašinomis išvyko į Pu­
šalotą, kurį buvo užėmusi nacionalistų gauja, juos išstūmė ir
išvadavo vietinį tarybinį aktyvą. Mūšyje žuvo LLKJS Rasei­
nių apskrities komiteto sekretorius A. Garjonis ir kt. Tačiau
birželio 27 d. tarybiniai aktyvistai neatlaikė hitlerininkų dalių
bei prie jų prisijungusios nacionalistų gaujos puolimo ir buvo
išblaškyti. Nacionalistai sušaudė į jų rankas pakliuvusius bū­
rio kovotojus J. Balčiūną, P, Lukoševičių, J. Ožalą ir P. Židonį.
Kauno miesto partinis aktyvas, partijos miesto komiteto
ir vykdomojo komiteto nariai važinėjo po įmones, aiškino su­
sidariusią padėtį, organizavo savanorių būrius. LKP(b) Kauno
♦ ♦ ♦
3 PA, f. 1771, ap. 16, b. 65, 1. 1.
4 Ten pat.
5 Ten pat, ap. 13, b. 65, 1. 2.
6 A. Sniečkus, Lietuva kovoje prieš vokiškuosius okupantus, p. 9.
7 PA, f. 1771, ap. 13, b. 65, 1. 57—59; „Komunizmo pergalė" (Joniškė­
lio rajonas), 1958.V.24.

22

miesto komiteto suorganizuotas darbininkų būrys išaugo
į stiprų kovinį vienetą ir atlaikė mūšį prieš 200 diversantų
būrį8. Kaune buvo sudaryta smogiamoji komjaunuolių gru­
pė, į kurią buvo atrinkta apie 500 stipriausių, mokančių val­
dyti ginklą komjaunuolių9. Jie dalyvavo kautynėse prie Jo­
navos, Utenos ir Zarasų.
Kautynėse su reguliariaisiais hitlerinės kariuomenės dali­
niais dalyvavo partinių-tarybinių patriotų būrys drauge su
Kauno Vidaus reikalų liaudies komisariato I operatyviniu pul­
ku, vadovaujamu Lietuvos TSR vidaus reikalų komisaro
A. Guzevičiaus. Jie tarp Utenos ir Zarasų sunaikino prasiver­
žusius į priekį 8 priešo tankus, 18 motociklų, apie 8 automa­
šinas, nukovė daugiau kaip 200 hitlerinių kareivių ir kari­
ninkų.
Ginkluoti partinių-tarybinių aktyvistų būriai sunaikino pa­
rašiutininkų desantus Telšiuose, prie Subačiaus, Tarvainių ge­
ležinkelio stoties, padėjo Raudonosios armijos dalims naikinti
hitlerininkus prie Biržų.
Rokiškyje buvo sukurtas jungtinis keleto šiaurės rytų Lie­
tuvos apskričių partinio-tarybinio aktyvo būrys, kurį sudarė
daugiau kaip 500 žmonių. Šiame būryje aktyviai kovojo
LKP(b) Panevėžio apskrities komiteto pirmasis sekretorius
J. Kunčinas, Panevėžio apskrities vykdomojo komiteto pir­
mininkas K. Jonušas, LKP(b) Šiaulių miesto komiteto sekre­
torius D. Pundzius, Tauragės apskrities valstybės saugumo vir­
šininkas P. Liepa, Šiaulių apskrities valstybės saugumo virši­
ninkas K. Macevičius ir kt. Birželio 26 d. būrys kovojo prie
Obelių su ten prasiskverbusiais hitlerininkais. Tačiau iš mies­
telio pasipylė stipri kulkosvaidžių, minosvaidžių ir šautuvų
ugnis. Aktyvistai turėjo trauktis į Rokiškį, kad pasirengtų
naujam mūšiui. Sekantį rytą partinių-tarybinių aktyvistų būrį
papildė ir labai sustiprino Raudonosios armijos artilerijos ba­
terija. Svarbiausia buvo ne prasiveržti per Obelius, bet su­
naikinti ten įsitvirtinusią vokiečių vadovaujamą nacionalistų
gaują.
Išsidėstę grupėmis, partiniai-tarybiniai aktyvistai ir nedi­
delis raudonarmiečių būrys apsupo Obelius. Pasipriešinimas
greit buvo palaužtas. Nacionalistų lizdas — sunaikintas, tik ke­
letui pavyko pasprukti. Sunaikinti buvo ir jų vadovai — hit­
lerininkai.
8 A. Sniečkus, Lietuva kovoje prieš vokiškuosius okupantus, p. 9.
9 A. Viišulis, Didvyrių kelias, V., 1959, p. 15.

23

Tolesnis partinio-tarybinio aktyvo kelias vedė į Latvijos
TSR, į Subatę. Apsupti Subatę per plyną lauką dieną buvo ne­
įmanoma. Vienintelis įmanomas puolimo kelias buvo griovys,
išilgai apšaudomas iš miestelio pusės. Įnirtingas mūšis truko
apie keturias valandas. Iš abiejų pusių buvo smarki ugnis.
Tačiau vis labiau jautėsi puolančiosios pusės persvara ir pra­
našumas. Priešo ugnies židiniai vienas po kito išeidavo iš ri­
kiuotės. Netekę vien užmuštais daugiau kaip 50 kareivių, hit­
lerininkai neišlaikė spaudimo, metė ginklus ir pabėgo. Ryžtin­
gumas padėjo būriui laimėti mūšį. Buvo paimta trofėjų:
20 automašinų, 6 rankiniai ir sunkieji kulkosvaidžiai, dešimtys
automatų, šautuvų, daug šaudmenų 101. Mūšyje žuvo 30 tarybi­
nių aktyvistų, jų tarpe LKP(b) Tauragės apskrities komiteto
sekretorius D. Pundzius, partijos Panevėžio apskrities komite­
to instruktorius J. Šorferis u.
Aktyviai veikė Lietuvos KP (b) Biržų apskrities komiteto
suorganizuotas kovos būrys. Jį sudarė daugiau kaip 200 ak­
tyvistų. Būrys atakavo priešo dalį. Užminavę per pelkę su­
kastą dambą ir susprogdinę tiltus, aktyvistai ėmė šaudyti į hit­
lerininkus. Hitlerininkai neteko daugiau kaip 100 kareivių nu­
kautais ir sužeistais12. Mūšyje pasižymėjo komunistai
P. Paunksnis, A. Gučienė, B. Pečiulis, M. Šusteris, P. Einoras
ir kiti.
Užpalių miestelyje buržuazinių nacionalistų gaujos kartu
su hitlerininkų parašiutininkais užėmė valsčiaus vykdomojo
komiteto pastatą. Valsčiaus partinės organizacijos sekretorių
F. Skurskį, Gaižiūnų apylinkės pirmininką K. Kutką ir Vaiskūnų apylinkės pirmininką J. Traną fašistai sušaudė ir jau ren­
gėsi susidoroti su kitais suimtais tarybiniais patriotais. Tačiau
susiorganizavusi pasipriešinimo grupė, remiama Utenos akty­
vistų, suimtuosius išlaisvino. Kai kurie jų dar spėjo pasitraukti
į Tarybų Sąjungos gilumą ir įsijungti į Raudonąją armiją,
kiti kovėsi partizanų gretose. D. Evenas, Sadauskas, I. Kopelianskis žuvo kaip didvyriai fronte.
Papilės valsčiaus partinės organizacijos pranešime sako­
ma: „Jau 22 d. (1941 m. birželio mėn.— P. S.) vakare mus apšau­
dė banditai. Atsakėme jiems ugnimi. .. Visą naktį vyko su­
sišaudymas. .. 23 d. vakare banditai — buvę šauliai — vėl ėmė
miestelį apšaudyti. Jų puolimą ir vėl atlaikėme. 23 ir 24 d.
tas susišaudymas tęsės ir pasibaigė tik 24 d. anksti rytą.
10 PA, f. 1771, ap. 13, b. 65, 1. 121—122.
11 Ten pat, 1. 87—91.
12 Ten pat, ap. 1771, b. 95, 1. 1.

24

Rytą mes gavome žinią iš aktyvistų, kad mūsų valsčiaus
Šiaudinės bažnytkaimy susidarė gauja. .. Tuojau pasiėmėme
sunkvežimį ir nuvažiavom į Šiaudinę. Atvykome ten pačiame
demonstracijos įkarštyje. Joje kartu su 'žiūrovais dalyvavo
50 žmonių, o aktyvių banditų buvo apie 15... Gauja išsislaps­
tė miškuose, o jos vadeivas... mes sulaikėme ir atvežėme
į Papilės arešto namus... Vakare vėl prasidėjo miestelio ap­
šaudymas ir truko visą naktį. Keturi banditai buvo užmuš­
ti. .." 13 Tik 26 d. pavakare tarybiniai aktyvistai iš Papilės
pasitraukė. Šiam būriui vadovavo K. Vėžauskas.
Didelę paramą Raudonajai armijai teikė Akmenės batalio­
nas (vadas K. Šiaulys), suorganizuotas iš pasienio milicijos,
Plungės partiniai-tarybiniai aktyvistai (vadovas V. Uzgys),
kartu su Raudonosios armijos dalimis dalyvavę mūšyje prieš
hitlerininkų desantą už Tarvainių geležinkelio stotį, Šeduvos
būrys, sudarytas iš vietos partinės ir komjaunimo organizaci­
jų narių ir milicijos. Šis būrys dengė Raudonosios armijos
traukimąsi, vėliau prisijungė prie partizanų. Būrio vadą Še­
duvos valsčiaus milicijos skyriaus viršininką A. Baranauską,
valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką J. Nordūną, kom­
jaunimo valsčiaus komiteto sekretorių Balsį ir kitus vėliau
nacionalistai sučiupo ir žvėriškai nukankino.
Apie 30 Musninkų valsčiaus komjaunuolių prisijungė prie
besitraukiančios Raudonosios armijos dalies, dalyvavo kauty­
nėse Pabradėje ir pakeliui į Švenčionėlius u.
Lietuvos darbo žmonės visokeriopai rėmė Raudonosios ar­
mijos dalinius: padėdavo tarybiniams kariams susekti ir su­
naikinti diversantus bei priešo agentus, raudonarmiečiams
prasiveržti iš apsupties, slėpdavo patekusius į apsupimą, ro­
dydavo kelius, kaip pasiekti savuosius. Buvęs Raudonosios
armijos 1-osios šaulių divizijos vado pavaduotojas politiniams
reikalams P. še vastj anovas savo atsiminimuose apie pirmųjų
karo dienų mūšius Tarybų Lietuvoje rašė: „Ne kartą buvau
liudininku, kai kauniečiai atvesdavo mums surištus ir nu­
ginkluotus vokiečių desantininkus bei jų pakalikus — lietu­
viškuosius nacionalistus. Kai kauniečiai patys nepajėgdavo
nuginkluoti pasalos, jie kviesdavosi į pagalbą raudonarmie­
čius. . . Keli šimtai jaunų savanorių tada įstojo į mūsų pul­
kus“ 15.
♦ ■♦ ♦
113 Ten pat, ap. 13, b. 65, 1. 127—129.
14 L. Vaicekauskas, Pirmasis kovos krikštas.— Žygiai, apkasai, atakos, V.,
1961, p. 44—46.
15 П. В. Севастьянов, Неман—Волга—Дунай, стр. 30—31.

25

Iš archyve išlikusio okupacinės valdžios dokumento ma­
tyti, jog jau 1941 m. birželio 24 d., t. y. vos okupavus Kauną,
buvo suimta 18 kauniečių, apkaltintų tuo, kad jie pavartoję
ginklą prieš „šaulius ir partizanus" (taip save vadino nacio­
nalistiniai baltaraiščiai pirmosiomis hitlerinės okupacijos
dienomis) 16.
Pirmosiomis karo dienomis Lietuvoje buvo suorganizuoti
37 partinių-tarybinių aktyvistų kovos būriai ir dešimtys pasi­
priešinimo grupių, padariusių fašistams didelių nuostolių. Ko­
vos būrius ir pasipriešinimo grupes sudarė savanoriai, pagal
socialinę padėtį — daugiausia darbininkai ir tarnautojai. Daug
buvo partinių ir komjaunimo darbuotojų. Ginkluotuose susi­
dūrimuose su priešu, taip pat išeidami iš apsupties, žuvo apie
5 tūkst. tarybinių aktyvistų. Turimais duomenimis, iš viso
būriuose ir pasipriešinimo grupėse dalyvavo apie 10 tūkst.
žmonių.
3. LIETUVIŠKŲJŲ
RAUDONOSIOS ARMIJOS DALINIŲ KOVA
PRIEŠ VOKIŠKUOSIUS FAŠISTINIUS GROBIKUS

Didžiojo Tėvynės karo pradžioje Raudonosios armijos gre­
tose kovėsi 29-ojo šaulių teritorinio korpuso, 1940 metų rude­
nį suformuoto iš Lietuvos Liaudies kariuomenės, kariai ir Vil­
niaus pėstininkų karo mokyklos kursantai.
Karo išvakarėse 29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniai
buvo išsklaidyti įvairiose vasaros stovyklose: 179-oji šaulių
divizija buvo Pabradės, 184-oji — Varėnos, Vilniaus pėstinin­
kų karo mokykla — Švenčionėlių vasaros stovykloje. Korpu­
so štabas ir specdaliniai (ryšių ir inžinerijos batalionai, korpu­
so artilerijos pulkas, artilerijos divizionai ir kiti daliniai) bu­
vo dislokuoti Varėnos stovykloje. Stovyklose kariai buvo
intensyviai apmokomi: jie studijavo Raudonosios armijos sta­
tutus, taktiką, naujus ginklus.
Lietuviškieji Raudonosios armijos daliniai į mūšius įsijun­
gė jau pirmąją karo dieną. Birželio 22 d. rytą 184-osios šaulių
divizijos daliniai pirmą kartą susidūrė su priešo parašiutinin­
kų desantu Varėnos apylinkėse. Liudas Gira rašė, jog, pra­
ėjus vos kelioms valandoms nuo karo pradžios, 184-osios šau­
lių divizijos daliniai Varėnos apylinkėse kovėsi prieš įsiver­
žusius hitlerinės kariuomenės dalinius L
16 „Komunistas", 1965, Nr. 1, p. 25.
1 PA, f. 1771, ap. 13, b. 61, 1. 25.

26

Tačiau, spaudžiant daug pranašesnėms priešo jėgoms,
29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniai, buvę Varėnos sto­
vykloje, naktį į birželio 23 d. gavo įsakymą trauktis Vilniaus
kryptimi. Trauktis buvo labai sunku: korpuso kolonas bom­
barduodavo priešo lėktuvai, prasiverždavo jo motorizuotieji
junginiai. Lietuviškiesiems daliniams pasiekus Valkininkų ra­
joną, nuo Eišiškių pusės prasiveržė stambi priešo tankų gru­
puotė. Hitlerininkų tankai spaudė ir nuo Alytaus. Birželio
23 d., apie 15 vai., 184-ąją šaulių diviziją ir kitus korpuso da­
linius priešas apsupo Valkininkų rajone. Įsiliepsnojo atkak­
lios kautynės. Lietuviams kariams šiuose mūšiuose talkinin­
kavo 5-osios tankų divizijos daliniai, prasiveržę nuo Alytaus.
Atkakliai kovėsi tarybiniai kariai. Penkias valandas (nuo 15
iki 20 vai.) truko mūšis apsuptyje. Atskiri daliniai ir kariai
kovėsi iki birželio 24 d. ryto. Daug lietuvių tarybinių karių
žuvo, kiti — pateko į hitlerininkų nelaisvę.
Prasiveržti pavyko tik korpuso motorizuotiesiems dali­
niams— 619-ajam artilerijos pulkui, priešlėktuviniam artileri­
jos divizionui ir prieštankiniam divizionui, kurie per 184-osios
šaulių divizijos apsuptį buvo atsiskyrę nuo pagrindinių sa­
vo jėgų.
Apie šiuos lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių mū­
šius su hitleriniais grobikais tėra išlikusios dokumentų
nuotrupos. Buvęs hitlerinės kariuomenės 3-osios tankų grupės
vadas gen. H. Hotas rašė: „Prieš tankų korpusą, puolusį šiau­
riniame sparne, veikė vienas lietuviškasis korpusas... Iki šiol
korpusas gynėsi atkakliai. Buvo spėjama, kad jis bandys iš­
laikyti kairįjį Nemuno krantą" 2.
Toliau H. Hotas rašė, kad lietuviškasis Raudonosios armi­
jos korpusas drąsiai gynėsi birželio 22 d., kad po to, kai kor­
puso dalinius hitlerininkai apsupo ir išblaškė, atskiros karių
grupės kovėsi, užpuldinėdamos priešo žygio kolonas 3.
1941 m. birželio 22 d. 11-osios armijos, į kurią įėjo 29-asis
šaulių korpusas, vadas gen. ltn. V. Morozovas įsakė 179-ajai
šaulių divizijai trauktis iš Pabradės vasaros stovyklos Polocko
kryptimi. Birželio pabaigoje korpuso priešlėktuvinės artileri­
jos divizionas, pasitraukęs iš Varėnos stovyklos, gynė priei­
gas prie Polocko nuo hitlerinės aviacijos antskrydžių. 615-ojo
korpuso artilerijos pulko 8 pabūklai veikė įvairiose Raudono­
sios armijos artilerijos dalyse Švenčionių rajone.
♦ ♦ ♦
2 Герман Гот, Танковые операции, M., 1961, стр. 66.
3 Ten pat, p. 68.

27

179-ajai šaulių divizijai trauktis buvo sunku: dažnai tek­
davo kautis su priešo parašiutininkais ir prasiveržiančiais mo­
torizuotaisiais daliniais, užimti gynybos pozicijas, o atrėmus
hitlerininkų puolimą, trauktis toliau, nuolat puolant priešo
aviacijai. Daug korpuso karių šiose įnirtingose kautynėse pa­
rodė didvyriškumo ir pasiaukojimo pavyzdžių.
Tarp Glubokojės ir Polocko įvyko mūšis su priešo moto­
ciklininkais, kuriuos rėmė tankai. Vyr. ltn. S. Vaznelio ir
ltn. V. Rimo daliniai spėjo apsikasti aukštumoje. Priešo moto­
ciklininkų grupė buvo sunaikinta. V. Rimas granatų ryšuliu
pamuše prisiartinusį tanką. Birželio 26 d. tarybiniai tankistai
ir 618-ojo artilerijos pulko divizionas, vadovaujamas mjr.
A. Raugalės, dengė šaulių dalinių pasitraukimą. Per kautynes
diviziono kariai pamuše 2 priešo tankus.
Po Raudonajai armijai nesėkmingų pasienio mūšių tarybi­
nė karinė vadovybė nutarė panaudoti rezervus, buvusius ša­
lies gilumoje, naujam strateginiam frontui tarp Dauguvos ir
Dnepro sudaryti. Tam buvo išskirta keturių armijų kariuo­
menė. Į vieną jų, 22-ąją, liepos 4 d. buvo įtrauktas ir 29-asis
šaulių korpusas, kuriame buvo likusi tik 179-oji šaulių divi­
zija. Ankstesniuose mūšiuose daug lietuvių karių žuvo, todėl
diviziją papildė iš naujo mobilizuotieji. Senų kovotojų, bu­
vusių divizijoje nuo pirmosios karo dienos, liko nedaug.
Liepos 11 d. 179-oji šaulių divizija įsijungė į mūšius su
priešu prie Idricos (Kalinino sritis). Tačiau, spaudžiama daug
pranašesnio priešo, divizija drauge su kitais Raudonosios ar­
mijos junginiais buvo priversta trauktis Pustoškos kryptimi.
Traukdamasi divizija kiek galėdama stabdė besiveržiantį prie­
šą. Didvyriškai kovėsi daug divizijos karių. Liepos 14 d. kau­
tynėse pasižymėjo 618-ojo artilerijos pulko 6-osios baterijos
būrys, vadovaujamas viršilos K. Skėčio. Priešo apšaudomi, ar­
tileristai išritino pabūklus į atviras ugnies pozicijas ir sunai­
kino 2 hitlerininkų kulkosvaidžius, iš jų 1 — stambaus kalibro.
Kautynėse K. Skėtis buvo sužeistas 4.
Liepos viduryje hitlerininkai puolė tarybinę kariuomenę
Velikije Lukų rajone. Liepos 20 d. priešui pavyko įsiveržti
į Velikije Lukus. Tačiau jau sekančią dieną tarybinė kariuo­
menė perėjo į kontrpuolimą ir išmušė hitlerininkus iš miesto.
Fronto linija stabilizavosi iki rugpiūčio vidurio. Kartu su ki­
tais Raudonosios armijos junginiais čia gynėsi ir 179-oji šau­
lių divizija.
4
TSRS Gynybos ministerijos archyvas
ap. 10811, b. 34, 1. 95.

28

(toliau — TSRS GMA), f. 376,

Visą mėnesį prie Velikije Lukų vyko įnirtingi gynybiniai
mūšiai, kuriuose pasižymėjo daug lietuvių karių. 29-ojo šau­
lių korpuso vadovybės įsakyme buvo atžymėtas ryšių batalio­
nas. Per kautynes prie Velikije Lukų batalionas, nors ir turė­
damas ribotas ryšių priemones ir mažai žmonių, sugebėjo
palaikyti nuolatinį ryšį tarp korpuso vadovybės ir junginių.
Vadovavimas nesutriko net sunkiausiomis mūšių valandomis.
Tarp labiausiai pasižymėjusių ryšininkų minimas ir Kvaravičius5.
Ryšininkas seržantas Meškauskas, būdamas sunkiai sužeis­
tas, nepasitraukė nuo radijo aparato ir toliau priiminėjo va­
dovybės įsakymus. Jis ir mirė kovos lauke 6.
1941 m. liepos 28 d. 179-osios šaulių divizijos komisaro
pranešime 29-ojo šaulių korpuso komisarui buvo rašoma, kad
„raudonarmiečiai lietuviai gerai pasirodė mūšiuose su prie­
šu", kad „jie pristatyti aukštiems vyriausybiniams apdovano­
jimams“ 7.
Nepaisant atkaklaus tarybinės kariuomenės priešinimosi,
hitlerinei kariuomenei rugpiūčio 23 d. pavyko apsupti Veliki­
je Lukų rajone tarybinę 22-ąją armiją, į kurią įėjo ir 179-oji
šaulių divizija. Per vienas kautynes prie divizijos štabo pra­
siveržė 12 priešo tankų. Tarybiniai kariai buvo paskirstyti
į tris grupes, kurioms vadovavo J. Macijauskas, V. Tolkevičius ir J. Bartašiūnas. Jie organizavo žiedinę gynybą. Į prasi­
veržusius priešo tankus pasipylė granatos ir buteliai su pade­
gamuoju skysčiu. Karių didvyriškumo dėka priešo tankų puo­
limas buvo atremtas. Aštuoni pamušti ir sudeginti hitlerininkų
tankai liko mūšio lauke8.
Tačiau jėgos buvo nelygios. Apsupimo žiedas siaurėjo. Vis
dažniau hitlerininkų daliniai priartėdavo prie divizijos štabo,
apšaudydami jį iš kulkosvaidžių ir automatų, bet tarybiniai
kariai juos nublokšdavo atgal. Mūšiuose pasižymėjo P. Gužausko ir Marausko vadovaujami šauliai, B. Mažeikos ir
Chochlovo — artileristai. Keturias paras vyko mūšiai apsup­
tyje su pranašesnėmis priešo pėstininkų ir tankų jėgomis. Po
įtemptų mūšių divizija, patyrusi didelių nuostolių, atskiromis
grupėmis ir daliniais prasiveržė iš apsupties ir rugpiūčio 28 d.
susitelkė prie Andreapolio, o vėliau pasitraukė prie Toropeco.
5
TSRS GMA, f. 29 šaulių teritorinis korpusas (toliau — 29 štk), ap.
516296, b. 5, 1. 9.
0 PA, f. 1771, ap. 13, b. 61, 1. 30.
7 TSRS GMA, f. 29 štk, ap. 516296, b. 17, 1. 114.
8 J. Macijauskas, Už liaudies laimę, V., 1957, p. 47.

29

1941 m. rugpiūčio pabaigoje po mūšių prie Velikije Lukų
likę 29-ojo šaulių korpuso lietuviai kariai buvo išsiųsti į ki­
tas Raudonosios armijos formuotes. Korpuso daliniuose liko
tik senieji Raudonosios armijos karininkai lietuviai (P. Gužauskas, J. Macijauskas, B. Mažeika ir kt.). O 1941 m. gruo­
džio, mėn. ir jie buvo pasiųsti į formuojamą 16-ąją Lietuviš­
kąją šaulių diviziją.
Dauguma karių lietuvių atsidūrė TSRS Gynybos Liaudies
Komisariato inžinerijos pionierių bei statybos batalionuose,
darbo kolonose bei draugovėse. Dalis jų įsijungė į kitus Rau­
donosios armijos veikiančiosios kariuomenės dalinius. Kari­
ninkai buvo pasiųsti į pasitobulinimo kursus prie karo mo­
kyklų, dėstytojais į karo mokyklas.
Didžiojo Tėvynės karo pradžioje greta 29-ojo šaulių teri­
torinio korpuso karių prieš vokiškuosius fašistinius grobikus
kovojo ir Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantai bei dėsty­
tojai.
Prasidėjus karui, Vilniaus pėstininkų mokykla buvo dis­
lokuota Švenčionėlių vasaros stovykloje. Šiaurės vakarų fron­
to vado įsakymu mokykla pilnoje kovinėje parengtyje išžy­
giavo į Vilnių. Jai buvo įsakyta sunaikinti priešo desantą, iš­
laipintą Vilniaus apylinkėse, ir palaikyti tvarką mieste.
Pabaltijo Ypatingosios karinės apygardos Karo tarybos
nurodymu birželio 22 d. buvo baigtas mokyklos reorganiza­
vimas. Nacionalinis kursantų batalionas buvo sujungtas su ki­
tų tautybių kursantų batalionu. Kursantai buvo iš naujo per­
skirstyti į batalionus, kuopas ir būrius. Komunistai ir kom­
jaunuoliai— išskirstyti taip, kad jų būtų kiekviename būryje
ir skyriuje 9. Pertvarkius mokyklos daliniai tapo kovingesni ir
patvaresni.
Prasiveržus hitlerinei tankų grupuotei nuo Alytaus, Vil­
niaus pėstininkų mokyklai buvo įsakyta trauktis Ašmenos—
Smurgainių—Molodečno—Minsko kryptimi. Birželio 23 d.
naktį mokyklos daliniai pradėjo trauktis.
Tą pačią dieną kursantams teko susidurti su priešu Vil­
niaus apylinkėse. Vyr. ltn. Kugrėno vadovaujama kursantų
kuopa, dengusi pagrindinių mokyklos jėgų pasitraukimą, at­
mušė dvi priešakinių hitlerininkų dalinių atakas. Palikęs mū­
šio lauke apie 50 žuvusių kareivių, priešas buvo priverstas,
trauktis. Šiose kautynėse ypač pasižymėjo kursantas V. Ra­
9
TSRS GMA, f. Vilniaus pėstininkų mokykla (toliau — VPM), ap. 382574,,
b. 2, 1. 3.

30

gauskas. Jis ir sužeistas naikino atakuojančius hitlerininkus
taiklia kulkosvaidžio ugnimi.
Kursantai traukėsi, nuolat bombarduojami priešo aviaci­
jos, organizuodami gynybą, kaudamiesi su. hitlerininkų desan­
tininkais ir diversantais bei prasiveržiančiais motorizuotaisiais
daliniais. Birželio 24 d. tarp Medininkų ir Ašmenos kursantai
susidūrė su hitlerininkų 100 žmonių desantu. Į kovą prieš
desantininkus stojo 2 kursantų būriai, vadovaujami kpt. Va­
liulio. Kursantų puolimą rėmė 3 tarybiniai tankai, prisijungę
prie besitraukiančių mokyklos dalinių. Ryžtinga ataka priešo
desantininkai buvo sunaikinti.
Birželio 25 d. mokyklos daliniai pasiekė Smurgainius ir
organizavo gynybą. Tačiau priešo motorizuotieji daliniai ap­
ėjo kursantų gynybos rajoną. Mokyklos daliniams grėsė ap­
suptis. Kursantai buvo priversti trauktis Molodečno link.
Viena kursantų kuopa gavo uždavinį sulaikyti prasiver­
žusių priešo dalinių puolimą, kad pagrindinės mokyklos jėgos
galėtų pasitraukti nekliudomos. Hitlerininkų motociklininkai
pradėjo supti užėmusią gynybos pozicijas kuopą. Kuopos va­
das pavedė kursantams Žemaičiui, Pučkovui ir Fominui trum­
pam sulaikyti besiveržiantį priešą, o kuopai, tuo pasinaudojus,
trauktis toliau. Kursantai kulkosvaidžių ugnimi privertė puo­
lančius priešo kareivius sugulti. Uždavinys buvo sėkmingai
įvykdytas 10.
Birželio 25 d. mokykla pasiekė Zaskevičius (12 km į šiaur­
vakarius nuo Molodečno). Dvi kursantų kuopos buvo pasiųs­
tos ginti kelių sankryžos prie Lebedžių (6 km į vakarus nuo
Molodečno).
Zaskevičių rajone mokyklą apsupo priešo tankų ir moto­
rizuotųjų pėstininkų daliniai. Patyrę daug nuostolių per kau­
tynes su pranašesnėmis priešo jėgomis, kursantai pralaužė ap­
suptį ir naktį į birželio 26 d. susijungė su 50-osios šaulių
divizijos daliniais u.
Dvi kursantų kuopos, užėmusios gynybos barą prie Lebe­
džių, atmušinėjo įnirtingas priešo atakas. Vadovybė nutarė
tilto per Molodečno upelį apsaugai palikti 10 kursantų, o pa­
grindines jėgas atitraukti nuo persekiojančio priešo ir įsitvir­
tinti patogesniame ruože. Į grupę įėjo V. Vilenskis, Goštautas,
Sipavičius, Jančiulis, J. Nazarenka, Saifulinas ir kiti. Vado­
vauti grupei buvo pavesta V. Vilenskiui. Jis įsakė kariams
♦

♦

10 „Tėvynė šaukia", 1942.VI.il.
11 TSRS GMA, f. VPM, ap. 382574, b. 2, 1. 5.

31

sugulti abipus tilto. Pasirodė hitlerininkų pėstininkai ir tankai.
Tarybiniai kariai, nepaisydami akivaizdžios priešo jėgų per­
svaros, drąsiai stojo į mūšį. Kai hitlerininkai pasiekė tilto vi­
durį, kursantai ūmai atidengė kulkosvaidžių ir šautuvų ugnį.
Priešo grandinėse kilo panika. Sprunkančius hitlerininkus
skynė antroji kursantų grupė. Sumaniai manevruodami, kur­
santai sudarė priešui įspūdį, jog čia ginasi didesnis dalinys.
Likę be pėstininkų paramos, priešo tankai nors ir prasiveržė,
bet pateko į mūsų artilerijos ugnį ir buvo sunaikintiI2.
Per kautynes Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantai pa­
tyrė didelių nuostolių ir drauge su 50-osios šaulių divizijos
daliniais pasitraukė į Vileikos rajoną.
Birželio 28 d. Vilniaus pėstininkų mokyklos daliniai, toliau
traukdamiesi Begomlio—Lepelio kryptimi, Kudijos kaimo ra­
jone (25 km į vakarus nuo Lepelio) užėmė gynybos pozicijas.
Vilniaus pėstininkų ir Lepelio artilerijos mokyklos buvo su­
jungtos į operatyvinę grupę. Liepos 2 d. ta operatyvinė grupė
susitelkė 12 km į šiaurvakarius nuo Lepelio ir gavo įsakymą
pridengti tarybinės kariuomenės Lepelio grupuotės atsitrauki­
mą 13. Gynyba buvo organizuota 35 km fronto ruože. Kovos
uždaviniui įvykdyti kursantai buvo paskirstyti į 3 kovos bū­
rius. Dėl didelio atstumo ryšys tarp atskirų būrių nutrūko.
Abiejų mokyklų kursantai atrėmė kelias priešo atakas.
Prieš kursantus kartais stodavo nuo bataliono iki pulko hitle­
rininkų pėstininkų ir 20—30 tankų. Kai priešo tankai įsiver­
žė į gynybos gilumą, kursantai apmėtė juos buteliais su pa­
degamuoju skysčiu ir rankinių granatų ryšuliais. Septyni prie­
šo tankai buvo pamušti, o 8 — užsidegė. Kiti buvo priversti
trauktis. Kulkosvaidžių ugnimi buvo numuštas priešo lėktu­
vas, lakūnas — paimtas į nelaisvę. Vis dėlto priešo tankai ir
motorizuotieji pėstininkai apėjo mokyklų gynybos ruožą ir
atkirto kursantus nuo pagrindinių Raudonosios armijos j ėglį.
Nors ir patirdami didelių nuostolių, kursantai prasiveržė iš
apsupties, plaukte persikėlė per Dauguvą ir susijungė su Rau­
donosios armijos daliniais, kurie gynėsi dešiniajame Dauguvos
krante tarp Ūlos ir Bešenkovičių u.
Sunkūs Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantams buvo
mūšiai prie Vitebsko. Dalis kursantų pateko į apsuptį. Prasi­
veržti pavyko tik nedaugeliui15.
-♦ — ♦ — ♦ -

12 Žygiai, apkasai, atakos, p. 49—51.
13 TSRS GMA, f. VPM, ap. 382574, b. 2, 1. 6.
14 Ten pat.
15 Ten pat, 1. 7.

32

Vakarų fronto štabo viršininko įsakymu Vilniaus pėstinin­
kų mokykla liepos 11 d. susitelkė Viazmoje, o iš ten liepos
16 d. išvyko į Novokuznecką (Stalinską) toliau mokytis.
1941
m. birželio 22 d.r tik prasidėjus ■karui, Švenčionėlių
vasaros stovyklos apsaugai buvo palikta grupė kursantų, ku­
riems vadovavo mjr. P. Sargelis. Birželio 25 d. paliktieji kur­
santai pasitraukė Polocko—Nevelio kryptimi, kadangi pasi­
traukimo keliai Minsko link jau buvo atkirsti. Prie Nevelio
Vilniaus pėstininkų mokyklos kursantų grupė prisijungė prie
179-osios šaulių divizijos. Kursantai ir politinių vadovų kuo­
pos auklėtiniai buvo paskirstyti į kuopas skyrininkais bei bū­
rių vadais ir dalyvavo visose divizijos kovose.
Vilniuje buvo palikti 2 kursantų būriai, kurie turėjo su­
naikinti karinius mokyklos sandėlius bei kitą karinį turtą.
Vykdant uždavinį, kursantų būrį apšaudė lietuviškųjų buržua­
zinių nacionalistų gauja. Nepaisydami priešo ugnies, kursan­
tai jiems pavestą uždavinį sėkmingai įvykdė. Visa, kas galima
evakuoti, buvo perduota 179-ajai šaulių divizijai, o likęs ka­
rinis turtas — sunaikintas 16.
Lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių kariai Didžiojo
Tėvynės karo pradžioje kiek galėdami kovėsi prieš vokiškuo­
sius fašistinius grobikus, kad būtų sužlugdytas jų žaibinio ka­
ro planas. Mūšiuose daugelis karių, vadų ir politinių darbuo­
tojų pasižymėjo nepaprasta ištverme, drąsa ir pasiaukojimu,
atsidavimu savo socialistinei Tėvynei.
Didelių nuostolių Didžiojo Tėvynės karo pradžioje paty­
rė visi Raudonosios armijos junginiai, buvę pasienio rajonuo­
se. Raudonajai armijai teko kovoti nepalankiomis politinėmis,
ekonominėmis ir karinėmis sąlygomis.
Lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, pralaimėję 1940 me­
tų revoliucijoje ir matydami, kad vien savo jėgomis negalės
atkurti buržuazinės santvarkos Lietuvoje, savo likimą sujungė
su fašistine Vokietija. 1940 metų rudenį Vokietijoje jie su­
kūrė „Lietuvos aktyvistų frontą", kuris iš esmės buvo hitleri­
ninkų „penktoji kolona" Lietuvoje. „Lietuvos aktyvistų fron­
tas" turėjo šalininkų ir 29-ajame šaulių teritoriniame korpuse.
Nacionalistiškai nusiteikę korpuso karininkai šmeižė sąžinin­
gus karininkus, politvadovus, komunistus ir komjaunuolius,
stengėsi sukelti karių nepasitikėjimą Raudonąja armija, kal­
bėjo apie greitą jos pralaimėjimą, grasino, kad su visais, kurie
aktyviai įsijungė į socializmo kūrimą respublikoje, būsią ne­
gailestingai atsiskaityta. Jie stengėsi nacionalizmo tvaiku
♦ ♦ ♦
16 Ten pat, 1. 9.
3. Tarybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės kare

33

užkrėsti karius, sukiršinti lietuvius karius prieš kitų tarybinių
tautų karius. Todėl skleidė šmeižikiškus gandus ir prasima­
nymus.
Antai aukštųjų korpuso karininkų išvykimą į pasitobuli­
nimo kursus reakcionieriai stengėsi iškreipti, esą, šie yra su­
imti ir ištremti iš respublikos.
Dauguma reakcinių karininkų ir puskarininkių buvo de­
maskuota ir izoliuota. Tačiau kai kurie reakcionieriai, įskųsdami sąžiningus karininkus ir skundus paremdami suklastotais
dokumentais, pasiekė, kad įskųstieji karininkai buvo neteisin­
gai represuoti. Vėliau, išaiškinus apgaulę, dalis jų buvo reabi­
lituota. Tačiau lietuviškiesiems buržuaziniams nacionalistams
tuo pavyko suklaidinti mažiau politiškai išsilavinusius karius.
Karo išvakarėse dar ne visi reakcionieriai buvo išaiškinti
ir izoliuoti. Dalis jų liko korpuse ir veikė toliau.
• Socializmo kūrimas Lietuvoje buvo tik prasidėjęs. Vaka­
rykštė buržuazija, nors ir negalėdama išnaudoti darbo žmo­
nių, nebuvo izoliuota. Buožija, kaip klasė, dar buvo nelikvi­
duota, o tik susilpninta. Šios jėgos ir sudarė bazę hitlerininkų
,,penktajai kolonai" Lietuvoje. Sužinoję apie prasidėsiančius
karo veiksmus, buržuaziniai nacionalistai jau karo išvakarėse,
o ypač jam prasidėjus, ėmė organizuotis į gaujas ir ginkluo­
tis. Hitlerininkams okupuojant Lietuvą, buržuaziniai naciona­
listai užpuldinėjo tarybinius darbuotojus ir raudonarmiečius,
užiminėjo įstaigas, šnipinėjo fašistinės Vokietijos naudai.
Prasidėjus karui, pakėlė galvas reakcionieriai ir 29-ajame
šaulių teritoriniame korpuse. Nacionalistiniai karininkai ir
puskarininkiai agitavo eilinius karius dezertyruoti iš Raudono­
sios armijos, skleidė gandus apie tarybinės valstybės žlugimą.
Tiems kariams, kurie neklausė jų agitacijos, nacionalistai'gra­
sino ir juos netgi terorizavo.
Pasinaudodami kai kurių dalinių vadų ir politinių darbuo­
tojų budrumo stoka, nacionalistai kartais apsupdavo ir nu­
ginkluodavo politinius vadovus, komunistus, komjaunuolius ir
kitus Tarybų valdžiai ištikimus karininkus bei kareivius, dau­
gumą jų nužudydavo.
Atskirajam korpuso inžinerijos batalionui pasitraukus iš Va­
rėnos į Vilnių, reakcionieriai, sukėlę paniką, ėmė šaudyti jiems
nepageidautinus asmenis: nužudė politinį vadovą V. Beleckį,
bataliono vadą mjr. V. Kundrotą ir kt.
Lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių kovos ir traukimasis į šalies gilumą vyko aštrios klasių kovos, kuri, prasidė­
jus karui, peraugo į atvirą buržuazijos pasipriešinimą, sąly­
gomis. Kitus Raudonosios armijos dalinius klasių kova palietė
34

tik netiesiogiai, o lietuviškieji daliniai nuo jos skaudžiai nu­
kentėjo: klasių kova vyko ir dalinių viduje.
Lietuviškiesiems Raudonosios armijos daliniams, karo pra­
džia buvo ypač sunki. Pirmosiomis karo ’dienomis labai nu­
kentėjo 184-oji šaulių divizija, kuri po atkaklių mūšių, kaip
minėjome, buvo apsupta. Didelių nuostolių patyrė ir kiti Rau­
donosios armijos lietuviškieji daliniai. 179-oji šaulių divizija,
pasitraukusi į Baltarusijos TSR, savo gretose teturėjo 1500—
2000 karių 17, o 29-ojo šaulių teritorinio korpuso artilerijos
daliniuose buvo tik 745 kariai18.
Karo pradžioje Vilniaus pėstininkų mokykloje buvo apie
1 tūkst. kursantų. Perkėlus mokyklą į Novokuznecką, joje bu­
vo likę 355 pasitraukę iš Lietuvos kursantai ir 37 vadai bei
dėstytojai19.
Taigi pradiniame Didžiojo Tėvynės karo etape kovose prieš
vokiškuosius fašistinius grobikus aktyviai dalyvavo ir pasi­
traukė į šalies gilumą apie 3 tūkst. lietuviškųjų Raudonosios
armijos dalinių karių. Lietuviškųjų dalinių kovos veiksmai
šiuo laikotarpiu buvo nesėkmingi, kaip nesėkmingai jie susi­
klostė ir visai Raudonajai armijai.
Raudonosios armijos laikinų nesėkmių pradiniu Didžiojo
Tėvynės karo laikotarpiu priežastys buvo būdingos ir lietuviš­
kųjų dalinių nesėkmėms. Tačiau greta bendrų priežasčių bu­
vo ir specifinių, kurios lietė tik lietuviškuosius dalinius.
Lietuviškieji nacionaliniai daliniai karo išvakarėse ir jo
pradžioje buvo nepakankamai kovingi, nes jie nebuvo galuti­
nai sukomplektuoti. Trūko žmonių ir kovinės technikos.
29-ojo šaulių teritorinio korpuso daliniai buvo apginkluoti
pasenusios užsieninės konstrukcijos Liaudies kariuomenės
ginklais. Trūko šaudmenų, ypač artilerijai. Tai sumažino ir
taip nepakankamą korpuso dalinių smogiamąją galią.
Atėję į kariuomenę 1940 metais pašauktieji kariai dar bu­
vo neįsisavinę Raudonosios armijos statutų ir taktikos. Tą
patį galima pasakyti ir apie korpuso vadus, kurių daugumą
sudarė karininkai, atėję į Raudonąją armiją iš Liaudies ka­
riuomenės. Jie nebuvo pasiruošę kaip Raudonosios armijos
karininkai. Beveik visi vadai neturėjo patyrimo vadovauti
mūšiams. Karo išvakarėse buvo pakeisti korpuso aukštesnio­
sios grandies vadai: pradedant korpuso vadu, divizijų ir pulkų
vadais ir baigiant dauguma kuopų vadų. Naujai paskirtieji
17 TSRS GMA, f. 179 šaulių divizija (toliau— 179 šd), ap. 27545, b. 1,
I. 36.
18 TSRS GMA, f. 29 štk, ap. 516296, b. 20, 1. 218—219.
19 TSRS GMA, f. VPM, ap. 382574, b. 2, 1. 7.

35

vadai ir politiniai darbuotojai negalėjo per trumpą laiką susi­
pažinti su padėtimi daliniuose, asmenine dalinių sudėtimi ir
visa, kuo jie skyrėsi nuo kitų nenacionalinių Raudonosios ar­
mijos junginių.
Lietuviškiesiems Raudonosios armijos daliniams padarė ža­
los tarybinio teisėtumo pažeidimai. Izoliuoti reakcionierius rei­
kėjo. Tačiau tarp izoliuotųjų pateko ir Tarybų valdžiai atsi­
davusių žmonių. Lietuviškuosiuose nacionaliniuose daliniuose
buvo nepasitikėjimo vietiniais kadrais atmosfera. Tarybinių
organų klaidomis sumaniai naudojosi lietuviškieji buržuaziniai
nacionalistai. Jie sugebėjo paveikti kai kuriuos svyruojančius
ir lengvatikius karius. Tai taip pat mažino lietuviškųjų Raudo­
nosios armijos dalinių kovingumą.
Dalis 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karių nesugebėjo
orientuotis sudėtingoje politinėje atmosferoje. Greitas hitle­
rinės kariuomenės veržimasis pirmyn, didelė jos jėgų persva­
ra, ypač karo technika, priverstinis Raudonosios armijos traukimasis sukėlė abejonių ir svyravimų politiškai nesubrendusiems žmonėms.
Hitlerinės kariuomenės pradėti karo veiksmai lietuviškie­
siems Raudonosios armijos daliniams buvo netikėti. Apie ka­
ro pradžią lietuviškųjų dalinių kariai sužinojo tik iš Tarybi­
nės vyriausybės pranešimo per radiją birželio 22 d. 12 vai.
arba pradėjus bombarduoti vokiečių lėktuvams.
Visa tai sutrukdė korpuso vadovybei laiku paruošti lietu­
viškuosius dalinius kovos veiksmams ir galimam atsitrauki­
mui, užkirsti kelią pasireikšti priešiškam elementui.
Išdavikiška lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų veikla
taip pat buvo viena iš priežasčių, dėl kurių lietuviškieji Rau­
donosios armijos daliniai pradiniame Didžiojo Tėvynės karo
etape patyrė didelių nekovinio pobūdžio nuostolių.
Tačiau, nepaisant nuostolių ir sunkumų, daugelis lietuviš­
kųjų dalinių karių sunkų ir sudėtingą egzaminą išlaikė. Kovo­
se prieš vokiškuosius fašistinius grobikus jie parodė drąsos ir
pasiaukojimo pavyzdžių, meilę ir atsidavimą savo socialisti­
nei Tėvynei.

II. Okupacinis režimas Lietuvoje

1. LIETUVOS LIKIMAS PAGAL AGRESYVIUOSIUS
HITLERINES VOKIETIJOS PLANUS

Vokiškieji imperialistai savo grobikiškus planus dangstė
įvairiais pavadinimais. Pirmajame pasauliniame kare jie siekė
pavergti kitas Europos tautas, sukurti vadinamąją „Vidurio*
Europą", antrajame — skelbė įvesią „naująją tvarką" Eu­
ropoje.
Kai 1933 metais Vokietijos imperialistai ir kapitalistai, bi­
jodami proletarinės revoliucijos ir siekdami karu užgrobti
svetimas teritorijas, atvėrė hitlerininkams kelią į valdžią, anti­
ni oksliškos rasinės teorijos tapo valstybės politika.
Hitlerio bei jo bendrų planai atitiko slaptus vokiečių militaristų ir monopolistų norus — užkariauti Europą, o po to ir
pasaulį. Svarbiausias tikslas hitlerininkų planuose buvo sunai­
kinti jų klasinį ir politinį priešą — Tarybų Sąjungą. Nuo jo
įgyvendinimo priklausė ir kitų jų planų likimas. Tai suprato
ir Vakarų imperialistinės valstybės. Dėl to jos netrukdė hit­
lerininkams ruoštis karui.
Hitlerininkų tikslai TSRS atžvilgiu buvo šie: a) klasiniaipolitiniai — Tarybų Sąjungos, kaip socialistinės valstybės, ir
jos institutų bei socialinės santvarkos šalininkų sunaikinimas,
b) ekonominiai — TSRS teritorijos ir jos ekonominių resursų
užgrobimas ir panaudojimas, c) rasiniai — TSRS tautų paver­
gimas, išnaudojimas ir naikinimas. Hitlerininkų planuose šie
tikslai buvo glaudžiai susipynę.
Konkrečius nusikalstamus planus Tarybų Sąjungos terito­
rijai užgrobti, jos tautoms pavergti bei eksploatuoti ruošė
Vokietijos militaristai — Vyriausioji Vokietijos ginkluotųjų
pajėgų vadovybė, hitlerinės Vokietijos monopolijos ir koncer­
nai, Okupuotų rytų sričių ministerija, hitlerinė administracija
laikinai užgrobtose TSRS srityse, hitleriniai „moksliniai" insti­
tutai, atskiri pareigūnai. Gairėmis jų nusikalstamam darbui
buvo Hitlerio, Geringo, Himlerio, Rozenbergo ir kitų nacisti­
37

nes Vokietijos vadų kalbos, raštai, nurodymai. Visos minėto­
sios įstaigos glaudžiai bendradarbiavo.
Ypač svarbus vaidmuo teko Vokietijos monopolistams. Jie
buvo tikrieji nusikalstamų hitlerininkų planų įkvėpėjai ir koreguotojai.
Pagal hitlerininkų planus užgrobta TSRS teritorija, net iki
Uralo, turėjo sudaryti „didžiąją germanų erdvę". Viena TSRS
dalis — Pabaltijys, Krymas, dalis Ukrainos — buvo numatyta
prijungti prie Vokietijos, kita turėjo tapti vėlesnės vokiečių
kolonizacijos vieta. Tarybines tautas buvo planuojama palik­
ti be valstybingumo, iškeldinti iš gimtųjų vietovių, piudyti
tarp savęs, išnaudoti ir naikinti.
Pabaltijys, o ypač Vokietijos pasienyje buvusi Lietuva, la­
biausiai viliojo vokiečių imperialistus.
Visų hitlerinės Vokietijos vadovų nuomonės sutapo: Lie­
tuva turi būti prijungta prie hitlerinio reicho. Hitleris ir hit­
lerinės kariuomenės vadai jau 1939 m. gegužės 23 d., aptar­
dami Lenkijos užgrobimą, išreiškė pageidavimą užimti ir
Pabaltijį — žemės ūkio produktų bazę, „gyvybinę erdvę" rei­
chui L Tačiau tuo metu jiems trukdė TSRS pozicija. 1940 m.
rugpiūčio 1 d. Vokietijos Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų
vadovybės plane TSRS užpulti ir užgrobti, pavadintame „Barbarosa", Pabaltijui buvo teikiama ypatinga reikšmė. Užimda­
ma Pabaltijį ir Leningradą, hitlerinės kariuomenės vadovybė
planavo juos panaudoti jūrų ir oro bazėms įrengti, tarybiniam
jūrų laivynui nuo Baltijos uostų atskirti, sueiti į sąlytį su fa­
šistinės Suomijos armija, viešpatauti Skandinavijos šalyse12.
1941
m. liepos 16 d. Hitleris, aptardamas karo prieš TSRS
tikslus, pareiškė, kad „visas Pabaltijys turi tapti reicho dali­
mi" 3. Panašios nuomonės dėl mūsų krašto likimo buvo Vo­
kietijos SS ir policijos vadas Himleris, okupuotų rytų sričių
ministras Rozenbergas bei kiti hitlerinio reicho vadovai, sky­
rėsi tik metodai ir terminai šiems tikslams pasiekti. Himleris
norėjo, kad vakarinės Lietuvos sritys jau karo metu būtų pri­
jungtos prie Vokietijos4. „Generaliniame plane „Ost"—vokiš­
kojo imperializmo programoje Rytų Europai pavergti — buvo
numatyta kolonizuoti Lietuvą per 30 metų5. Kitame, apie
1 Geheime Kommandosache, Berlin, 1956, S. 5.
2 Борьба за Советскую Прибалтику.. . , кн. 1, стр. 9.
3 Verbrecherische Ziele — Verbrecherische Mittel, Moskau, 1963, S.
59—63.
4 J. Sobczak, Hitlerowskie przesedlienia ludnošči niemieckiej w dobie
■drugiej wojny swiatowej, Poznan, 1966, s. 247.
5 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 448.

38

1942 m. kovo mėn. Himleriui pateiktame „Generalinio plano
„Ost" variante, nacių prof. Mejeris-Hetlingas numatė per
15 metų Vakarų Lietuvoje sukurti uždarą vokiečių kolonistų
sritį, o per 25 metus Šiaulius ir Vilnių paversti atskirais vo­
kiečių kolonizaciniais atramos taškais. Pagal jo planą į Lie­
tuvą turėjo būti atsiųsta 253 tūkst. vokiečių, o jų įkurdinimui
skirta 1580,6 min. markių 6.
Rygos reichkomisariato Politikos valdybos Erdvės (Raum)
skyrius, ruošęs konkrečius Ostlando kolonizavimo planus,
1942 m. lapkričio 17 d. pateikė tokį Lietuvos kolonizavimo
planą: nuo Tilžės iki Latvijos sienos, per Lietuvą, sukurti vo­
kiečių kolonistų juostą, jungiančią buvusias „vokiškas“ ordinų
žemes; Kaune, Panevėžyje, Kėdainiuose ir kituose miestuo­
se Baltijos link apgyvendinti tik vokiečius, Žemaitija turi tap­
ti germanų kolonija, Vilnius, Alytus, Utena, Švenčionys, Za­
rasai — vokiečių kolonistų atramos taškais. Vietinių gyven­
tojų juose palikti labai mažai: Vilniuje (kartu su atkeltais iš
kitų Europos šalių ne vokiečių tautybės žmonėmis) — 20 tūkst.,
Utenoje — 2 tūkst., Alytuje — 5 tūkst. ir pan. 7
Hitlerininkų planuota svetimų teritorijų kolonizacija, be
abejo, nebūtų palengvinusi Vokietijos proletariato padėties.
Kaip ir kitų užgrobtų kraštų, Lietuvos žemė ir turtai turėjo
atitekti hitleriniams generolams, policijos ir SS viršininkams,
Vokietijos monopolijų atstovams, dvarininkams ir kitokiems
stambiems nacių režimo rėmėjams. Hitlerinės Vokietijos mo­
nopolijos ir koncernai—„IG Farbenindustrie", ,,Zeiss" ir ki­
ti — dar prieš karą buvo paruošę planus, kaip jie pasidalys,
užgrobtų TSRS respublikų, jų tarpe ir Pabaltijo, turtus, pra­
monę 8. Vokietijos ekonomikos tvarkytojo Geringo, Okupuotų,
rytų sričių ministerijos ministro Rozenbergo planais ir Lietu­
vos pramonę buvo numatyta užgrobti, įkuriant valstybines-monopolines bendroves 9.
6 Cz. Madaiczyk, Polityka III Rzeszy w okupowanej Polsce, t, t, Warsza­
wa, 1970, s. 139—146.
7 Žr. Latvijos TSR Centrinis valstybinis istorinis archyvas (toliau ■
—
Latvijos TSR CVIA), f. P-69, ap. l a, b. 3, 1. 3.
8 W. Schumann, Das Kriegsprogramm dės Zeiss Konzerns. Ein Beitrag
dės staatsmonopolistischen Kapitalismus und der faschistischen Politik der
„Neuordnung“ Europas und Ostasiens wahrend dės zweiten Weltkrieges,
Zeitschrift fur Geschichte, Berlin, 1963, Heft 4-—5, S. 704—725.
9 T. M. Сорокин, Д. Ф. Вирных, П. Л. Липило, Немецкая фашистская
система ограбления и экономической эксплуатации оккупированных тер­
риторий СССР, Немецко-фашистский оккупационный режим, М., 1965,
стр. 156.

39

Sprendžiant Lietuvos gyventojų likimą, hitlerinių vadeivų
planai labiau skyrėsi.
Kad užimtoje TSRS teritorijoje, taip pat ir Lietuvoje, būtų
sunaikinti politiniai priešai: komunistai, tarybiniai aktyvis­
tai, pasipriešinimo judėjimo dalyviai, kultūros veikėjai,— hit­
lerinės Vokietijos vadovų nuomonės sutapo. Buvo planuoja­
ma sunaikinti fiziškai rasiniais sumetimais žydus ir čigonus.
Be fizinio sunaikinimo, hitlerininkai buvo sugalvoję ir ki­
tų būdų pavergtoms tautoms naikinti: materialinių žmonių
egzistencijos priemonių apribojimą, alinimą sunkiais darbais,
iškeldinimą iš gimtinės, gimimų mažinimą, tautų piudymą ir pan.
Dauguma hitlerinių vadų lietuvių tautą laikė ,,rasiškai
menkaverte", „nepaklusnia", „rasių mišiniu". Todėl hitlerinės
Vokietijos SS ir policijos vadas Himleris pastabose prie „Ge­
neralinio plano „Ost" reikalavo visus lietuvius iškeldinti iš
gimtojo krašto. Kitų hitlerinio reicho vadovų — okupuotų rytų
sričių ministro Rozenbergo, Ostlando reichskomisaro Ložės bei
jų pavaldinių — nuomone, iškeldinti iš pradžių reikėję tik Ry­
tų Lietuvos gyventojus, o kitus, perkėlus į Rytų Lietuvą, laiki­
nai panaudoti kaip darbo jėgą, kaip biologinę užtvarą nuo
slavų tautų, išvežti darbams į Vokietiją, šiek tiek germani­
zuoti 10.
Būdami vieningos nuomonės, kad daugumą Lietuvos gy­
ventojų reikia iškeldinti, hitlerinės Vokietijos vadovai ir va­
dovaujančios įstaigos numatė įvairias ištrėmimo vietas: Vy­
riausioji reicho saugumo valdyba siūlė lietuvius iškeldinti
į Vakarų Sibirą, Okupuotų rytų sričių ministerijos ministras
Rozenbergas, jo pavaldiniai ministerijoje ir Pabaltijyje —
į Baltarusiją, į „rusų žemes", Hitleris ir hitlerinės Vokietijos
SS ir policijos vadas Himleris — į Rytus apskritai.
Lietuvoje gyvenusias tautines mažumas (išskyrus žydus ir
čigonus, kuriuos planuota sunaikinti visus) buvo numatyta po
karo iš Lietuvos taip pat iškeldinti. Bijodami vieningo tautų
pasipriešinimo, okupantai siūlė jas tarpusavyje piudyti. Pir­
miausia buvo planuojama kurstyti šovinistines lietuvių aistras,
laikinai įkurdinant juos išvarytų rusų, lenkų sodybose ir pan.
Rusai ir lenkai jau karo metu turėjo būti išstumti iš politinio,
kultūrinio gyvenimo, iš svarbesnių ekonominių pozicijų, o vė­
liau ir visai iš Lietuvos. 1942 metų Rozenbergo įstatymu Pa­
baltijyje gyvenusius lenkus net buvo planuota apgyvendinti
koncentracijos stovyklose n. Karo pradžioje hitlerininkai buvo
-♦— —♦10 В. Краль, Преступление против Европы, M., 1968, стр. 97.
11 Latvijos TSR CVPA, f. Р-70, ap. 3, b. 50, 1. 41—44.

40

sumanę sunaikinti Lietuvoje gyvenančius karaimus. Galutinai
karaimų likimą turėjo nuspręsti Vyriausioji reicho saugumo
valdyba ir hitleriniai komisarai. Nors karaimai nebuvo naiki­
nami, vis tik galutinis klausimo išsprendimas užsitęsė labai
ilgai. 1942 metų pabaigoje Vokietijos Okupuotų rytų sričių
ministerijos ir Rygos reichskomisariato „rasiniai" specialis­
tai— „daktarai" Holcas ir Steinigeris — „tyrė" Lietuvos karai­
mų išvaizdą, istoriją ir kitas „rasines" savybes 12. Tačiau pra­
laimėjimas prie Stalingrado ir kitos nesėkmės frontuose pri­
vertė okupantus kai kurių genocidinių planų atsisakyti.
Taigi hitlerininkai buvo numatę Lietuvą prijungti prie hit­
lerinio reicho, ją kolonizuoti, daugumą krašto gyventojų iš­
keldinti iš respublikos, išvežti priverstiniams darbams į Vo­
kietiją ir kitas šalis, dalį gyventojų vietoje sunaikinti, o ne­
daugelį — germanizuoti. Hitlerininkų tikslai Lietuvos TSR, kaip
ir kitų užgrobtų TSRS respublikų, atžvilgiu buvo grindžiami
pirmiausia klasiniais interesais — noru sunaikinti socialistinę
santvarką, jos institutus ir šalininkus. Hitlerininkų planams
taip pat turėjo įtakos lietuvių tautos kova prieš okupantus
karo metu, priešinimasis germanų ekspansijai į Rytus vidur­
amžiais.
Planų detalių hitlerinio reicho vadovai nebuvo galutinai
suderinę ir konkretizavę. 1942 metų pabaigoje, susidarius jiems
nepalankiai padėčiai fronte, tie skirtumai taip ir liko nesu­
derinti.
Minėti hitlerinių okupantų planai turėjo būti daugiausia
įgyvendinami po menamos jų pergalės prieš Tarybų Sąjun­
gą ■
— pokario metais. Tačiau kai kurie jų: Lietuvos ekonomi­
kos griovimas, gyventojų eksploatavimas, naikinimas, alini­
mas, teroras, trėmimas iš gimtinės, mobilizavimas į karinius
dalinius, dalinė Lietuvos kolonizacija, kultūros, švietimo, moks­
lo griovimas-—buvo vykdomi jau karo metais. Tai dar vienas
akivaizdus įrodymas, kad Raudonosios armijos pergalė prieš
hitlerinį fašizmą išgelbėjo lietuvių tautą nuo vergovės ir su­
naikinimo.
2. VOKIŠKŲJŲ FAŠISTŲ OKUPACINĖS VALDŽIOS
KARINIS IR CIVILINIS APARATAS

1941
m. birželio 22 d. hitlerinė Vokietija, sulaužiusi nepuoli­
mo sutartį, klastingai užpuolė Tarybų Sąjungą. Lietuvos TSR
hitleriniai okupantai užgrobė pirmąją karo savaitę. Per Lie­
12
Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 1, 1. 276—277; f. 614, ap. 1,
b. 338, 1. 23.

41

tuvą veržėsi hitlerinės kariuomenės „Šiaurės" ir „Centro" ar­
mijų grupių daliniai. Užnugariui tvarkyti ir ramdyti į Lietuvą
atvyko hitlerinės kariuomenės „Šiaurės“ ir „Centro" armijų
grupių apsauginės divizijos. Pirmosiomis dienomis aukščiau­
sios valdžios funkcijas vykdė pražygiuojančių karinių dalinių
vadai, o vėliau — apsauginių divizijų įsteigtos karo lauko ko­
mendantūros. Nuo 1941 m. rugpiūčio mėn. iki okupacijos pa­
baigos okupuota Lietuvos TSR buvo pavaldi hitlerininkų
kariuomenės Ostlande vado paskirtam Lietuvos apsauginės
srities komendantui gen. Poliui. Kartu su vermachto apsaugi­
nėmis divizijomis į Lietuvą atvyko ir hitlerininkų saugumo
policijos bei SD operatyvinės grupės.
1941
m. liepos 17 d. Hitlerio įsaku buvo sudarytas Ostlando reichskomisariatas. Karinę valdžią buvo nurodyta pakeisti
vadinamąja civiline okupantų administracija — hitleriniais ko­
misarais. Mat, okupuotoms TSRS sritims valdyti buvo sudaryta
Okupuotų rytų sričių ministerija, vadovaujama kilusio iš Pa­
baltijo vokiečių barono Rozenbergo.
Ostlando reichskomisariatą sudarė keturios sritys: Lietuva,
Latvija, Estija ir didesnė Baltarusijos dalis. Ostlando reichskomisaru Hitleris paskyrė seną nacių partijos veikėją Ložę..
1941 m. liepos 28 d. hitleriniai komisarai perėmė Lietuvos ad­
ministravimą. Generaliniu Lietuvos komisaru buvo paskirtas
Teodoras Adrianas fon Rentelnas, ir įsteigtas Kaune generali­
nis komisariatas.
Reichskomisaras Ložė paskelbė panaikinąs Pabaltijo ir Bal­
tarusijos tarybinių respublikų valstybingumą ir vykdąs aukš­
čiausiąją valdžią. Valstybine kalba Ostlande buvo paskelbta
vokiečių kalba, tarybinės respublikos pavadintos generalinė­
mis Ostlando sritimis.
Generalinė Lietuvos sritis buvo padalyta į 6 apygardas: 2
miestų ir 4 provincijų. Vilniaus apygardos komisaru buvo pa­
skirtas Vulfas, Vilniaus miesto — Hingstas, Kauno apygardos —
Lencenas, Kauno miesto — Krameris, Šiaulių apygardos — Gevekė, o Panevėžio apygardos — Noimas.
Hitleriniams komisarams perėmus valdžią, okupacinei ka­
rinei vadovybei buvo palikti karinio pobūdžio uždaviniai: fron­
to ir užnugario dalinių aprūpinimas maistu bei pramonės ga­
miniais, pražygiuojančių karinių dalių apnakvinimas, užnuga­
rio apsauga ir ramdymas, tarybinių belaisvių kalinimas ir
tvarkymas, Lietuvos jaunimo, arklių, ratų mobilizavimas fron­
to reikalams ir pan. Be to, karinė valdžia glaudžiai bendradar­
biavo su hitleriniais komisarais, padėdama jiems vykdyti po­
42

litines bei administracines užduotis, o 1944 m. vasarą, frontui
priartėjus, vėl perėmė aukščiausiąją valdžią L
Generalinis Lietuvos komisaras Rentelnas turėjo didžiulį
valdžios aparatą hitlerinių imperialistų klasiniams, koloniza­
ciniams ir rasiniams tikslams įgyvendinti. Generalinio komi­
sariato Politikos valdyba pateikdavo ir įgyvendindavo įstatymus
bei priemones gyventojams terorizuoti, žudyti, mobilizuoti
į darbus bei kariuomenę, maskuoti okupantų planams. Ekono­
mikos valdyba prižiūrėjo pramonės, prekybos, žemės ūkio
įmonių veiklą, organizavo jų panaudojimą ir apiplėšimą fron­
to bei hitlerinės Vokietijos poreikiams tenkinti, tvarkė mais­
to produktų ir pramonės gaminių paskirstymą užgrobtoje Lie­
tuvoje. Kultūros skyrius rūpinosi Lietuvos švietimo, mokslo
bei kultūros įstaigų darbo slopinimu ir germanizavimu. Darbo
ir socialinių reikalų skyrius organizavo darbingų Lietuvos gy­
ventojų apskaitą, priverstinius darbus, darbininkų išvežimą
į Vokietiją. Kolonizacijos klausimus sprendė SS kolonizacijos
štabas prie Generalinio komisariato Kaune. Apygardų komi­
sarai, o tuo labiau generalinis komisaras, buvo aukščiausieji
valdytojai, turėjo vykdomąją, įsakomąją ir teisminę galią. Jų
įsakymai prilygo įstatyminei teisei. Okupantų civilinė admi­
nistracija turėjo savo pareigūnus ne tik komisariatuose, bet
ir miestuose bei apskrityse, kur nebuvo komisariatų. Tai —
vadinamieji apygardų ūkio vadovai, komisariniai inspektoriai
gamybai, prekybai, apskričių žemės ūkio vadovai.
Formaliai generaliniam Lietuvos komisarui buvo pavaldi
hitlerininkų saugumo policija ir SD Lietuvoje2. Tačiau hitle­
rinės saugumo policijos ir SD viršininkai direktyvas žmonėms
terorizuoti ir žudyti gaudavo iš Berlyno. Todėl hitlerinių ko­
misarų nurodymų jie ne visuomet paisydavo. Antra vertus,
dėl pagrindinių okupantų tikslų: Lietuvos gyventojų dalinio
sunaikinimo, terorizavimo, Lietuvos germanizavimo, ekonomi­
kos apiplėšimo, kultūros naikinimo ir kt.— jų nuomonės suta­
po. Be to, 1941 m. liepos 17 d. įsakymu Hitleris priskyrė hit­
leriniams komisarams SS ir policijos vadus, kuriems okupuo­
tose srityse buvo pavaldi vadinamoji hitlerininkų viešoji
(tvarkos) policija. Nacių partijos Lietuvos valdybos žiniomis,
1942 m. lapkričio 1 d. Lietuvoje buvo apie 7900 reicho vokie­
čių. Dauguma jų dirbo okupacinės valdžios aparate. Be to,
okupuotoje Lietuvos TSR dislokavosi pražygiuojančios ver♦ ♦ ♦

1 Latvijos TSRS CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 56, 1. 35; Nacionalistų talka
hitlerininkams, V., 1970, p. 86—89.
2 Lietuvos TSR CVA, f. 614, ap. 7, b. 27, 1. 4—6.

43

machto dalys, buvo atsiunčiami okupantų teroro priemonėms
paremti hitlerininkų bei latvių, estų, rusų, ukrainiečių bur­
žuazinių nacionalistų policijos daliniai. 1944 metais į Rytų
Lietuvą gyventojams terorizuoti ir kovai prieš tarybinius par­
tizanus buvo atkelti 9-asis ir 16-asis SS policijos pulkai3.
Šis karinis-policinis bei civilinis okupacinės valdžios apa­
ratas organizavo ir vykdė Lietuvos gyventojų masines žudy­
nes, terorą ir persekiojimą, plėšė ir panaudojo fronto bei
hitlerinės Vokietijoš poreikiams tenkinti mūsų respublikos
pramonę bei žemės ūkį, organizavo priverstinius darbus, mobi­
lizavo jaunimą į policinius ir karinius dalinius, trėmė gyvem
tojus į hitlerinę Vokietiją darbams, vykdė Lietuvos koloniza­
vimą, slopino švietimą bei kultūrą.
Hitleriniai okupantai savo tikslams įgyyendinti pasitelkė
vietinių kolaboracionistų. Kai kurie 1940 metais nuverstų išnau­
dotojų klasių atstovai, ypač fašistinio režimo šalininkai, tikėjosi,
hitlerininkams padedant, sugrįžti į valdžią, vėl atgauti praras­
tus dvarus, fabrikus, prekybos įmones ir kitas pelningas vietas.
Į hitlerinį okupacinės valdžios aparatą buvo įjungti vadina­
mieji generaliniai tarėjai, apie 300 apskričių viršininkų, vals­
čių viršaičių4, apie 900 lietuvių buržuazinių nacionalistų
saugumo ir kriminalinės policijos valdininkų5, apie 8 tūkst.
vadinamųjų policinių batalionų narių6, apie 6 tūkst. lietuvių
buržuazinių nacionalistų vadinamosios viešosios policijos tar­
nautojų 7 ir šimtai kitų įvairiausių „inspektorių", „mokesčių
rinkėjų", „garbės policininkų", „savisaugos būrių" dalyvių,
seniūnų ir kt.
3. MASINIS LIETUVOS GYVENTOJŲ NAIKINIMAS

Vokiečių fašistai, įgyvendindami Vokietijos imperialistų
genocidinius bei kolonizavimo planus, pirmiausia stengėsi pa­
ruošti erdvę monopolistiniam kapitalui, naikinti ir engti svar­
biausius klasinius ir politinius savo priešus, rasiškai, jų nuo­
mone, menkaverčius žmones. Prieš užpuolant TSRS, gausūs
hitlerinės kariuomenės ir policijos būriai gavo aiškius nurody­
mus, kaip jie turi elgtis užgrobtoje TSRS teritorijoje. Jau
1941 m. kovo 30 d. Hitleris informavo vermachto vadus, kad,
3 Ten
4 Ten
5 Ten
6 Ten
7 Ten

44

pat,
pat,
pat,
pat,
pat,

f. 738, ap. 1, b. 13, 1. 1—33.
f.1399, ap. 1, b. 1, 1. 101.
f.969, ap. 2, b. 11, 1. 58; f. 1399, ap. 1, b. 64, 1. 4.
f.1018, ap. 1, b. 102, 1. 28.
f.638, ap. 2, b. 13, 1. 102; 1. 1; b. 31, 1. 3—4.

užėmus Tarybų Sąjungą, reikės likviduoti tarybinius komisa­
rus K 1941 m. birželio 6 d. Vokietijos Vyriausioji ginkluotųjų
pajėgų vadovybė slaptai įsakė karo vadams, įžengus į TSRS,
naikinti tarybinius-partinius vadovus patiems arba perduoti
juos saugumo policijos ir SD grupėms 2. Prieš 3—4 dienas iki
užpuolant TSRS, Hitleris ir Himleris įpareigojo šias grupes
okupuotose TSRS srityse išnaikinti komunistinius veikėjus,
žydus, čigonus, psichinius ir nepagydomus ligonius, „asocialius
elementus" 3. Dauguma naikinamųjų kategorijų buvo labai ne­
apibrėžtos— naikinti buvo leista ką tik nori4. Vyriausiojo
hitlerinės kariuomenės vado Keitelio 1941 m. gegužės 13 d.
direktyva buvo kariuomenei įsakyta naikinti be teismo prieš
vermachtą pasikėsinusius žmones, o kaltininkų greitai neiš­
aiškinus, bausti mirtimi aplinkinių vietovių gyventojus5.
1941
m. birželio pabaigoje—liepos pradžioje hitlerininkai,
paskelbdami okupacinės valdžios įvedimą, įvedė ir privalomą
gyventojų registravimą, pranešė bausią mirtimi už vokiečių
kariuomenės užpuolimą, tarybinių karių ir aktyvistų rėmimą,
už nesuteikimą žinių apie komunistus, komjaunuolius, tarybi­
nius aktyvistus, už ekonominius nusikaltimus, sabotažą, nepa­
klusimą okupacinei valdžiai ir pan.6 Jie organizavo tarybinių
karių ir aktyvistų gaudynes, įvedė diskriminacinius nuostatus
žydams, įsteigė jiems getus ir pan.
Lygiagrečiai ėmė siausti ir hitlerininkų saugumo policijos
bei SD grupės. SD operatyvinės grupės A vadas V. Štalekeris
1941 m. birželio 24 d. žodžiu įsakė Tilžės ir Karaliaučiaus ges­
tapininkams pradėti žudynes Lietuvoje. 1941 m. birželio 25 d.
jis atvyko į Kauną ir, slaptai sukurstęs lietuvių buržuazinius
nacionalistus, organizavo pirmąsias žudynes 7. SD operatyvinės
grupės A būrys 3/A, buvęs Kaune, 1941 m. liepos 1 d. gavo
iš Berlyno operatyvinį įsakymą Nr. 2 — pradėti Lietuvoje
„bolševikų ir žydų valymo akcijas" 8.
Galiausiai potvarkius dėl Lietuvos gyventojų persekiojimo
bei naikinimo pakartojo hitleriniai komisarai, paskelbdami
-» ♦
1 Fall 12. Das Urteil gegen das Oberkommando der Wehrmacht, Berlin,
1960, S. 90—92.
2 Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 43.
3 Fall 9. Das Urteil im SS Einsatzgruppenprozess, Berlin, 1963, S. 31.
4 Fall 12..., p. 90—92.
5 Der Niirnberger Prozess, Band II, Berlin, 1962, S. 483—485.
6 Lietuvos TSR CVA, f. 678, ap. 1, b. 1, 1. 16; f. 627, ap. 1, b. 324,
1. 11 ir kitur.
7 Ten pat, f. 1099, ap. 1, b. 8, 1. 1; f. 677, ap. 1, b. 11, 1. 14; f. 727,
ap. 6, b. 1, 1. 9; f. 689, ap. 1, b. 2, 1. 26.
8 Ten pat, f. 1436, ap. 1, b. 9, 1. 74.

45

juos spaudoje, per radiją, informaciniuose leidiniuose, skelbi­
mais. Jie tapo viešais įstatymais.
Hitlerininkai suprato, kad masinės žudynės gali sukelti
jiems nepalankias pasekmes, neigiamai paveikti vietinius gy­
ventojus. Be to, masinėms žudynėms buvo reikalingos gausios
jėgos. 1941 m. birželio 29 d. operatyviniame įsakyme Nr. 1
vykstančioms į Lietuvą hitlerininkų saugumo policijos ir SI>
operatyvinėms grupėms buvo nurodyta skatinti prieš komu­
nistus ir žydus nusiteikusių žmonių aistras, įtraukti juos į žu­
dynes, kad Lietuvos gyventojai būtų žudomi savųjų rankomis,
kad kaltė tektų jiems patiems 9. SD grupės A vado V. Štalekerio prisipažinimu, taip buvo daroma per tarybinių aktyvis­
tų ir žydų pogromus Kaune ir kitose Lietuvos vietose f0.
V. Štalekeris 1941 metų ataskaitoje Berlynui rašė: „Tiek Kau­
ne, tiek ir Rygoje, kiek buvo įmanoma, buvo padaryti filmai
ir fotonuotraukos, įrodantys, kad pirmąsias gaivališkas žydų
ir komunistų žudynes vykdė lietuviai ir latviai" n.
Pirmąją karo dieną hitlerinė kariuomenė, vykdydama mi­
nėtąją Keitelio direktyvą dėl kolektyvinės vietinių gyventojų
atsakomybės, neaptikusi okupantus apšaudžiusių tarybinių ka­
rių, sušaudė 43 Ablingos kaimo gyventojus. Tokiais pat ar
panašiais sumetimais pirmosiomis karo dienomis vermachto
kareiviai žudė nekaltus žmones pavieniui arba grupėmis ir ki­
tose Lietuvos vietose.
Pirmosiomis okupacijos dienomis buvo suiminėjami ir žu­
domi komunistai, komjaunuoliai, tarybiniai aktyvistai — žemės
dalinimo komisijų nariai, milicininkai, naujakuriai, tarybiniai
agitatoriai, atsilikę tarybiniai kariai, tarybinių karininkų,
o ypač tarybinių komisarų šeimų nariai, žmonės, rėmę tarybi­
nius karius arba teikę jiems pagalbą, žydai12. Suiminėjama ir
žudoma buvo už menkiausią apkaltinimą, pavyzdžiui, „kupinas
bolševikiškos dvasios", „agitatorius-specas", „KP narys — pri­
sipažinęs", „sieninio laikraščio leidėjas" ir pan.13 Be pavienių
ir grupinių suėmimų, buvo vykdomos masinės tarybinių akty­
vistų, karių gaudynės ir paieškos.
Didėjant Lietuvos gyventojų priešinimuisi okupantams, kal­
tinamųjų ir areštuojamųjų žmonių kategorijos plėtėsi, kito.
♦ ♦ ♦
9 Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos (toliau — ADSR) fon­
das, r. 137, 1. 72.
10 Fall 9 . . p. 56—57.
11 Нюрнбергский процесс, т. 3, M., 1966, стр. 327.
12 Lietuvos TSR CVA, f. 729, ap. 1, b. 18, 1. 11; f. 681, ap. 2, b. 1„
1. 1— 10.

13 Ten pat, f. 650, ap. 1, b. 3, 1. 16.

46

Buvo suiminėjami ir žudomi žmonės, slėpę arba rėmę tarybi­
nius partizanus, priklausę pasipriešinimo grupėms, sabotavę
hitlerininkų potvarkius bei prievoles, pasišalinę iš priversti­
nių darbų, nevykę į hitlerines mobilizacijas.
Pirmosiomis okupacijos savaitėmis žudynės vyko chaotiš­
kai. Vėliau, nuo 1941 m. liepos vidurio, hitlerininkų saugumo
policija ir SD, norėdamos organizuočiau ir labiau užmaskuotai
vykdyti žudynes, sudarė iš SD operatyvinio būrio 3/A 8—10
prityrusių žudikų grupę, vadovaujamą SS oberšturmbanfiurerio kriminalinio policijos komisaro Hamano. Si grupė, pasitel­
kusi Kaune dislokuotų lietuvių buržuazinių nacionalistų poli­
cinių batalionų narius, važinėjo po Lietuvą ir vykdė žudynes.
Tiesa, daug kur žudynėse dalyvaudavo ir kiti daliniai. Į Vilnių
ir Vilniaus apygardą, kur žudė SD 9/B ir 3/A būrio padaliniai,
ir Šiaulių apygardą, kur žudė 2/A būrio dalis, Hamano būrys
užsukdavo rečiau.
1941
metų pabaigoje dauguma tarybinių aktyvistų ir
žydų jau buvo sunaikinta. Todėl pagrindinėmis Lietuvos gy­
ventojų naikinimo vietomis tapo kalėjimai, koncentracijos ir
priverstinio darbo stovyklos, žydų getai, o ypač naikinimo
stovyklos — Kauno IX fortas ir Paneriai. Pirmaisiais okupaci­
jos mėnesiais beveik visos okupacinio aparato ir vietinių na­
cionalistų įstaigos bei formuotės organizavo Lietuvos gyven­
tojų terorą ir žudynes. Vėliau svarbiausiomis žudynių vykdymo
instancijomis buvo hitlerininkų ir vietinių nacionalistų saugu­
mo policija, o nuolatiniais egzekutoriais, be šių įstaigų dar­
buotojų, 1-ojo lietuvių buržuazinių nacionalistų policinio ba­
taliono Kaune dalis (apie 205 žmonės), dar vadinama Kauno
ypatinguoju būriu, ir Vilniaus lietuvių buržuazinių nacionalis­
tų ypatingasis būrys (pradžioje— 150, vėliau — 40—43 žmo­
nės) H. Kitos karinės-politinės formuotės: viešoji hitlerininkų
policija, SS ir policijos pulkai, viešoji lietuvių buržuazinių na­
cionalistų policija, policiniai lietuvių, latvių, estų, rusų, ukrai­
niečių nacionalistų batalionai — buvo panaudojami žudynėms
nereguliariai.
Išsiplėtus Lietuvoje partizaniniam judėjimui, okupantai, ne­
pajėgdami nustelbti ginkluoto liaudies pasipriešinimo, ėmė
masiškai naikinti kaimus. Lietuvos generalinis komisaras Rentelnas 1943 m. rugsėjo 9 d. viešai paskelbė, kad tose vietose,
♦ ♦ ♦ ■
14
Apie lietuvių buržuazinių nacionalistų saugumo policijos darbuotojus,
policinių batalionų vadovybę nacių partijos Lietuvoje vadas Dangėla 1943 m.
birželio 25 d. rašė Berlynui:
. .jie visai atvirai ir garbingai bendradarbiau­
ja su Vokietija, bet jų labai mažai ir liaudies masės jų neremia" (žr. Lie­
tuvos TSR CVA, f. 738, ap. 1, b. 4, L 5—10).

47

kur veikia partizanai, kaimai ir gyvenvietės bus sudeginti,
turtas atimtas, o gyventojai išvežti į priverstinius darbus,
koncentracijos stovyklas arba kalėjimus 1S. Taip buvo sunai­
kinti Fermos, Lazdėnų, Dryžulių, Miliūnų, Šlapekių, Lauciūnų
ir kiti kaimai16. Žiauriausiai okupantai sunaikino Pirčiupiu
kaimą. Čia 1944 m. birželio 3 d. jie sušaudė arba sudegino
119 žmonių ir trobesius, pasigrobė turtą 17. Šį nusikaltimą
įvykdė 16-asis SS ir policijos pulkas, vadovaujamas esesinin­
ko Valterio Titelio.
Daugiausia Lietuvos gyventojų buvo nužudyta rasiniais
motyvais. Visuotinai buvo naikinami žydų tautybės gyvento­
jai. Hitlerininkai buvo numatę Lietuvos žydus sunaikinti pir­
maisiais okupacijos metais. Okupantai žydų žudynėms panau­
dojo ir vietinius buržuazinius nacionalistus: pirmosiomis
okupacijos dienomis per pogromus ir chaotiškus šaudymus,
vėliau, suvarius daugumą žydų į getus,— organizuotai ir pla­
ningai. Tik trūkstant okupantams darbo jėgos, dalis žydų bu­
vo palikta stambiuose getuose: Vilniaus — apie 20—23 tūkst.,
Kauno — apie 15 tūkst., Šiaulių — apie 5 tūkst.18 Suvaryti į ge­
tus žydai buvo panaudojami darbams ir palaipsniui naikinami.
1940 metais Lietuvoje buvo apie 208 tūkst. žydų. Karui prasi­
dėjus, iš jų į Tarybų Sąjungos gilumą pasitraukė apie
8,5 tūkst.19 Liudininkų parodymais, Kaune ir Vilniuje liko
apie 1500—1900 gyvų žydų. Visoje Lietuvoje, matyt, jų išliko
daugiau. Daug Lietuvos žydų buvo sunaikinta hitlerinės Vo­
kietijos koncentracijos stovyklose — Osvencime, Dachau, Štut­
hofe, Salaspilyje ir kitur. Tačiau kai kurie ir ten liko gyvi.
Todėl galima manyti, kad hitlerininkai sunaikino apie 170—
190 tūkst. Lietuvos žydų.
Be žydų, rasiniais motyvais taip pat buvo žudomi čigonai.
Pirmaisiais karo metais jie buvo naikinami pavieniui, o 1942 m.
sausio 12 d. Ostlando reichskomisarui Ložei įsakius, SS ir po­
licijos vadas Ostlande Jekelnas liepė su jais visais elgtis kaip
su žydais 20. Buvo naikinami ir psichiniai ligoniai.
Ypač žiauriai hitlerininkai naikino tarybinius belaisvius.
Lietuvoje tarybiniams belaisviams buvo įsteigta keliolika sto­
vyklų. Didžiausios jų — Vilniuje, Kaune, N. Vilnioje, Alytuje,
Pagėgiuose, Bezdonyse, Virbalyje, K. Naumiestyje. Marinda­
mi badu, kankindami, alindami prie sunkių darbų, ligomis bei
15 Lietuvos TSR CVA, f. 729, ap. 7, b. 23, 1. 107.
16 Iš viso okupacijos metais buvo sunaikintas 21 Lietuvos kaimas.
17 V. Uždavinys, Pirčiupio tragedija, V., 1965.
18 Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 26, L 55—56.
19 K, Varašinskas, Karo sūkuriuose, p. 168.
20 Lietuvos TSR CVA, f. 659, ap. 1, b. 1, 1. 222.

48

nuolatinėmis žudynėmis okupantai sunaikino Lietuvos terito­
rijoje apie 200 tūkst. tarybinių karo belaisvių21. Be to, Lietu­
voje okupantai naikino ir iš kitų okupuotų TSRS respublikų
bei Europos šalių atvežtus žmones. "Daugiausia — apie
60 tūkst.— buvo nužudyta Alytuje, apie 10—20 tūkst.— Kau­
no IX forte, apie 5 tūkst.— Paneriuose22.
Karui užsitęsus ir blogėjant okupantų padėčiai fronte, kai
hitlerininkai pamatė, kad už padarytus nusikaltimus jie gali
būti patraukti atsakomybėn, buvo imta žudynių pėdsakus nai­
kinti. 1942 m. birželio mėn. Vyriausiosios reicho saugumo val­
dybos skyriaus viršininkas Miuleris įsakė Europos žydų naiki­
nimo organizatoriaus Eichmano bendrui SS štandartenfiureriui
Bliobeliui pradėti slaptai atkasinėti lavonus, juos deginti ir
sprogdinti, kaulus sumalti ir išbarstyti, žudynių vįetas užsėti,
apsodinti medžiais. Atkasti ir deginti lavonus turėjo mirti
pasmerkti kaliniai, kurie, atlikę darbą, privalėjo būti sunai­
kinti. 1943 metų pabaigoje degintojų komandos pasirodė Kau­
no IX forte ir Paneriuose. Dokumentuose jos buvo vadinamos
įmonėmis 1005a ir 1005b. 1943 m. lapkričio pradžioje IX forte
prasidėjo lavonų deginimas. Hitlerininkai fortą aptvėrė trijų
metrų aukščio drobine siena. Sargybiniai ir užrašai, grasinan­
tys sušaudymu, saugojo forto teritoriją nuo visuomenės akių.
Lavonų deginimui vadovavo hitlerininkų saugumo policija ir
SD ypatingoji komanda, vadovaujama SS oberšturmfiurerio
Rudžio Radifo 23. Apie 70 mirti pasmerktų tarybinių karo be­
laisvių, Kauno geto žydų ir Kauno kalėjimo kalinių, panaudo­
jant griežčiausias priemones bei viliojant geruoju, turėjo kuo
greičiau sunaikinti IX forte vykusių žudynių pėdsakus. Degi­
nama buvo iki pat okupacijos pabaigos. Buvo sudeginti visi
seniau sunaikintų žmonių lavonai, žudymo vieta apsodinta
bulvėmis, o greta degančių laužų žudoma ir vėl24. Nuo 1943 m.
gruodžio mėn. lavonai buvo deginami ir Paneriuose. Čia buvo
sudeginta apie 80—90 tūkst. lavonų 25. Ir kitur Lietuvoje žu­
dynių vietos buvo užsodintos medeliais, apsėtos javais ir pan.
Traukdamiesi hitlerininkai naikino priverčiamųjų darbo
stovyklų, kalėjimų, getų kalinius, terorizavo ir išvarė iš gim­
tųjų vietų dešimtis tūkstančių Lietuvos gyventojų.
21 TSRS Centrinis valstybinis Spalio revoliucijos archyvas Maskvoje (to­
liau— TSRS CVSRA), f. 7021, ap. 94, b. 456, 1. 198—199.
22 Ten pat,
23 M. Eglinis-EIinas, Mirties fortuose, V., 1960, p. 74.
24 Ten pat, p. 74—111.
25 Masinės žudynės Lietuvoje, d. 1, p. 204.
*
4. Tarybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės kare

49

Daugiausia taikių gyventojų ir tarybinių karo belaisvių
buvo nužudyta Paneriuose — apie 100 tūkst., Vilniaus apskri­
tyje— apie 97 tūkst., Kauno IX forte — apie 80 tūkst., Aly­
taus apskrityje — apie 97 tūkst., Šakių — apie 22 tūkst., Pane­
vėžio— 17 tūkst., Utenos — apie 15 tūkst. ir pan.26 Lietuva
neteko apie 10% gyventojų. Iš viso Lietuvos teritorijoje bu­
vo sunaikinta apie 700 tūkst. žmonių. Taigi hitlerininkų
administracija Lietuvoje vykdė masinio teroro ir masinio gy­
ventojų naikinimo politiką.
4. LIETUVOS KOLONIZAVIMAS

Hitlerinės Vokietijos vadovai, apakinti pirmųjų karinių
laimėjimų, jau karo metu nusprendė pradėti Lietuvos koloni­
zavimą. Tačiau okupantų pralaimėjimas prie Maskvos ir bai­
mė sukelti masinį lietuvių tautos pasipriešinimą privertė juos
tenkintis tik daliniu kolonizavimu. 1942 m. pradžioje buvo nu­
matyta apgyvendinti vokiečių kolonistus vakarinėse Lietuvos
srityse ir Kaune bei nutiesti kolonistų juostą per visą Lietuvą,
t. y. nuo Prūsijos iki „senųjų ordino žemių"— Latvijos.
Baimindamiesi lietuvių tautos pasipriešinimo ir stokodami
karo metu žmonių, hitlerininkai nusprendė grąžinti į Lietuvą
buvusius Lietuvos vokiečius, kruopščiai atrinkdami repatrija­
vusius iš Lietuvos 1940 metais. Iš 50 tūkst. rasiškai ir politiš­
kai tinkamais kolonizacijai hitlerininkai pripažino tik 28 tūkst.1
Lietuviams demagogiškai buvo skelbiama, kad kolonistams
vokiečiams bus atiduodamos tik tos žemės, kurios anksčiau
buvo jų nuosavybė, taip pat ūkiai, atimti iš žydų, lenkų, rusų.
Kadangi Tarybinė vyriausybė 1940 metais išmokėjo išvyks­
tantiems vokiečiams už jų žemę ir kitą turtą kompensaciją,
tai atidavimas kolonistams bet kokios Lietuvos žemės priešta­
ravo teisinėms normoms.
Lietuvos kolonizavimas buvo dalis vokiečių imperialistų
plano, numačiusio išplėsti savo teritorijas ir įtakos sferas.
Okupantų vadeivos nutarė Lietuvoje apgyvendinti aukštus
valstybinius, karinius ar partinius postus užimančius nacių
veikėjus, „nusipelniusius" karininkus, esesininkus. Buvo nutar­
ta atkurti stambiuosius vokiečių dvarus, apgyvendinti stambius
kapitalistus.
Kad būtų sukurti žemės ir įmonių fondai hitleriniams ko­
lonistams, Lietuvos generalinis komisaras Rentelnas 1941 m.
♦ ♦ ♦
26 TSRS CVSRA, f. 7021, ap. 94, b. 456, 1. 198— 199.
1 Latvijos TSR CVA, f. P-70, ap. 3, b. 14, 1. 17— 19.

50

rugpiūčio 18 d. įsakymu panaikino vadinamosios Laikinosios
lietuvių buržuazinių nacionalistų vyriausybės denacionalizacijos įstatymus2. 1942 m. sausio mėn. įsteigta Ostlando žemės
tvarkymo bendrovė perėmė tarybinių ūkių, mašinų-traktorių
stočių ir kitų valstybinių ir visuomeninių organizacijų bei per­
sekiojamų žmonių žemę ir kitą turtą. Lietuvoje ši bendrovė
turėjo apie 200 tūkst. h a 3.
Tačiau Himleris ir Rozenbergas buvo nusprendę apgyven­
dinti hitlerinius kolonistus vienoje vietoje — vakarinėse Lie­
tuvos srityse ir vadinamajame „kolonizacijos tilte"— nuo Ryt­
prūsių iki Latvijos. Čia buvusios vokiečių žemės bei Ostlando
žemės tvarkymo bendrovei perduotų ūkių kolonizuojamiems
vokiečiams neužteko. Reikėjo masiškai iškeldinti gyventojus
iš gimtųjų vietų.
Okupantai, norėdami išvengti lietuvių tautos pasipiktinimo
ir pasipriešinimo, iš pradžių lietuvių buržuaziniams naciona­
listams leido patiems iškeldinti vietinius gyventojus. Lietuvių
buržuaziniai nacionalistai sudarė vadinamąją Vyriausiąją pi­
liečių apgyvendinimo komisiją ir apskričių komisijas. Klasi­
nių bei šovinistinių aistrų apakinti, lietuvių buržuaziniai na­
cionalistai 1942 metų pirmojoje pusėje iš vakarinių Lietuvos,
apskričių iškeldino tūkstančius lenkų ir rusų4. Tačiau hit­
leriniams okupantams to buvo per maža. Todėl iš vakarinių
Lietuvos apskričių ir „kolonizacijos tilto" masiškai buvo iš­
keldinami ir lietuviai: tarybiniai naujakuriai, repatrijavęsi iš
Suvalkų srities, Klaipėdos krašto, nuomininkai, politiškai „ne­
patikimi" ir pan.5 Ypač žiauriai žmonės buvo iškraustomi iš
gimtųjų vietų nuo 1942 m. liepos mėn., kai į Lietuvą atvyko
pirmieji kolonistai vokiečiai. Didžiuliai hitlerinės policijos
būriai, esesininkų gaujos, kolonizacijos štabų darbuotojai ati­
minėjo iš žmonių žemes, namus, turtą, siuntė juos į priversti­
nius darbus, į Rytų Lietuvą arba palikdavo samdiniais kolo­
nistų ūkiuose6. 1942 metų pabaigoje— 1943 metų pradžioje iš
Marijampolės, Tauragės ir Vilkaviškio apskričių buvo iškel­
dinti 12 859 lietuviai, atimta iš jų 32 785 ha žemės, 2867 ark­
liai, 2161 karvė ir kitas turtas 7. Apie 3800 valstiečių lietuvių
2 Lietuvos TSR CVA, f. 1314, ap. 1, b. 183, 1. 1.
3 Ten pat, f. 1399, ap. 1, b. 61, 1. 46.
4 Ten pat, f. 1106, ap. 1, b. 20, 1. 110—111; f. 1314, ap. 1, b. 313, 1. 52.
5 Ten pat.
6 Ten pat, f. 1399, ap. 1, b. 26, 1. 17; f. 650, ap. 1, b. 13; f. 646, ap. l t
b. 1, 1. 47 ir kitur.
7 Ten pat, f. 1314, ap. 1, b. 317, 211, 318.

51

iš kolonizuojamųjų vietų buvo iškelti į Rytų Lietuvą, kur iš
gimtųjų vietų buvo išvaromi ir išvežami darbams į Vokietiją
vietiniai žmonės, daugiausia lenkai8. Vilkaviškio, Marijampo­
lės, Šakių, Kauno, Kėdainių, Panevėžio, Pasvalio, Biržų, Utenos
ir kitose Lietuvos apskrityse iš vietinių gyventojų buvo atim­
ta ir perduota kolonistams apie 74 tūkst. ha geriausių žemių,
daugybė galvijų, grūdų, pastatų bei kito turto 9.
Vidutiniškai hitleriniai kolonistai gavo po 20—30 ha, o kai
kurie „labai nusipelnę"— net didžiulius dvarus: Paulius Adol­
fas Hanas gavo Biržų apskrityje 290,72 ha, Maksas fon Lyzanderis— Skrebiškių dvarą — 320 ha, Julius fon dem Ropas —
Šeduvos dvarą — 295,17 ha ir pan.101Vilniaus apygardos dva­
ruose buvo apgyvendinami olandai n.
Iki 1943 m. rugpiūčio 26 d. reicho vokiečių ir kolonistų
Lietuvoje buvo: Kauno mieste— 6766, Kauno apygardoje —
12 507, Vilniaus mieste — 601 (iš jų — 41 kolonistas), Šiaulių
apygardoje — 7536, Panevėžio apygardoje — 754, iš viso Lie­
tuvoje— 28 485 12.
Okupantų nutarimu, Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje ir Ma­
rijampolėje kolonistams vokiečiams turėjo būti atiduoti ge­
riausi miestų rajonai ir geriausi butai I314. Vien 1942—1943 me­
tais buvo numatyta atimti miestuose iš vietinių gyventojų
1400 butų u. SS kolonizacijos štabo duomenimis, iki 1943 m.
liepos mėn. kolonistams „miestiečiams" buvo perduota: Kau­
no mieste 42 įmonės, Kauno apskrityje — 11, Kėdainių— 15,
Marijampolės — 26, Vilkaviškio — 41, Šakių — 22, Raseinių —
29, Tauragės — 16, Šiaulių — 34, Panevėžio — 16, Mažeikių —
12. Iš viso — 264 įmonės15. Hitlerininkų saugumo policijos ir
SD vado žiniomis, 1943 m. lapkričio mėn. Lietuvoje buvo
30 tūkst. kolonistų vokiečių 16.
Siekdami sudaryti kolonistams išskirtinę padėtį ekonomi­
niu, kultūriniu bei teisiniu požiūriais, okupantai teikė jiems
neatlyginamai milijoninius kreditus, rūbus, baldus, indus, grū­
dus ir pan. Jų ūkiai buvo neapmokestinami, atleidžiami nuo
privalomųjų duoklių. Kolonistai „miestiečiai" gaudavo didžiu8 Ten pat, b. 214, 1. 4—5.
9 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 172.
10 Lietuvos TSR CVA, f. 701, ap. 1, b. 40, 1. 3, 12, 14, 19.
11 Ten pat, f. 1399, ap. 1, b. 26, 1. 202 ir kitur.
12 Ten pat, f. 738, ap. 1, b. 8, L 230—231.
13 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 14, 1. 18.
14 J. Sobczak, Hitlerowskie przesedlienia ludnošči niemieckiej w dobie
drugiej wojny swiatowej, s. 252.
15 Lietuvos TSR CVA, f. 701, ap. 1, b. 39, L 17.
16 Ten pat, f. 738, ap. 1, b. 6, 1. 104.

52

liūs atlyginimus, veltui arba žemomis kainomis įsigydavo pre­
kes specialiose krautuvėse „Tik vokiečiams" 1718. Okupacinė
valdžia stengėsi vokiečius suburti į privilegijuotą kastą. Jiems
buvo rengiami atskiri vakarai, koncertai,, rodomi kino filmai,
veikė atskiros krautuvės, viešbučiai, teatrai, restoranai. Rasi­
nei ideologijai skleisti buvo įsteigta daug propagandos įstaigų.
Vokiečių vaikai buvo mokomi nacizmo dvasia atskirose 107
pradinėse ir 7 internatinėse mokyklose !8. Kaune veikė aukš­
tesnioji vokiečių mokykla, kuri ruošė „vadus" Lietuvai. Vo­
kiečių bylas sprendė tik vokiečių teismai. Visi vokiečiai ir
vokiškos kilmės žmonės buvo surašyti. Jų Lietuvoje buvo
priskaičiuota net 54 tūkst.19 Tačiau reikia pabrėžti, kad, hit­
lerinių rasistų nuomone, dauguma vokiečių kolonistų Lietuvo­
je — buvę Lietuvos vokiečiai — nuolatinei Lietuvos koloniza­
cijai rasiniais, klasiniais ir politiniais sumetimais pasirodė
netinkami, todėl buvo laikomi „laikinais" Lietuvos kolonistais.
Jų vietą po karo turėjo užimti tikrieji reicho vokiečiai, stam­
būs dvarininkai, „labai nusipelnę" veikėjai. Rasiškai ir politiš­
kai „tinkamų"— apie 8 tūkst.— jau dirbo okupaciniame val­
džios aparate Lietuvoje. Tik Raudonosios armijos pergalės
fronte, tarybinių partizanų laimėjimai bei Lietuvos liaudies
kova prieš okupantus apribojo, o galiausiai sužlugdė koloni­
zacinius hitlerininkų planus.
5. LIETUVOS GYVENTOJŲ IŠVEŽIMAS Į VOKIETIJĄ

Priverstinis darbas, svetimšalių darbininkų panaudojimas
Vokietijos pramonėje ir žemės ūkyje hitlerininkų planuose
užėmė svarbią vietą.
Žlugus žaibinio karo kampanijai Rytuose, dėl didelių nuos­
tolių frontuose Vokietijoje ėmė trūkti darbininkų. Todėl hit­
lerininkai, norėdami palaikyti reicho ginklų pramonės poten­
cialą, ėmė gausiai vežti į Vokietiją okupuotų kraštų gyvento­
jus. Išveždami žmones iš gimtųjų vietų, hitlerininkai siekė
biologiškai susilpninti pavergtas tautas, paruošti erdvę hitle­
riniams kolonistams, palaužti pasipriešinimo judėjimą okupuo­
tose šalyse. Hitleriniai koncernai bei monopolijos galėjo iš­
naudoti milijonus svetimšalių darbininkų ir didinti pelnus.
17 Ten pat, 1. 234, 428—468; f. 614, ap. 1, b. 276, 1. 19; f. 738, ap. 1,
b. 5, 1. 469.
18 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 14, 1. 19.

19 Ten

pat.

53:

1941 m. liepos—rugpiūčio mėn. į Rytų Prūsiją derliui nuimti
buvo užverbuota Lietuvoje 15 tūkst. žmonių !.
Pirmasis Lietuvos gyventojų trėmimas darbams į Vokieti­
ją įvyko 1942 m. sausio 28 d. Hitlerinės verbavimo komisijos,
hitlerinių komisarų, darbo biržų ir vietinių buržuazinių nacio­
nalistų padedamos, įsteigė įvairiuose Lietuvos miestuose bei
apskrityse hitlerinius arbaitsamtus (darbo įstaigas), kurie siun­
tė Lietuvos gyventojus į priverstinius darbus vietoje ir rinko
išvežimui į Vokietiją. Nuo 1942 m. sausio 28 d. iki rugpiū­
čio pabaigos okupantai ir jų pagalbininkai apgaule bei
prievarta išvežė iš Lietuvos į Vokietiją apie 11,5 tūkst. gy­
ventojų 12.
Hitlerininkų pralaimėjimas prie Stalingrado 1943 metais tu­
rėjo milžinišką įtaką okupantų politikai. Nuo to meto jie ne
tik intensyviau vežė okupuotų šalių gyventojus į reicho dar­
bus, bet ir stengėsi papildyti praretėjusias savo armijas kitų
tautų žmonėmis. Todėl ir Lietuvoje nuo 1943 m. vasario 24 d.
buvo paskelbta 1912—1918 metais gimusių vyrų mobilizacija,
o vėliau — ir gimusiųjų 1925 metais. Tačiau hitlerininkų
skelbta mobilizacija nepavyko. Todėl hitlerininkai dar kelis­
kart pakartotinai skelbė mobilizaciją.
Apie 1943 metų vidurį, paskelbus hitlerinėje Vokietijoje
kelias visuotines mobilizacijas ir sumažėjus Vokietijos pra­
monėje bei žemės ūkyje darbo rankų, buvo imta masiškai
tremti į Vokietiją okupuotų kraštų gyventojus. 1943 metų
antrojoje pusėje buvo numatyta išvežti iš Lietuvos darbams
į Vokietiją 40 tūkst. žmonių3. Prievarta, masinėmis gaudynė­
mis ir areštais, gaudydami žmones turguose, kaimuose, bažny­
čiose, mokyklose, traukiniuose, butuose ir kt., okupantai siun­
tė telkinį po telkinio Lietuvos gyventojų į Vokietiją. Antai
1943 m. rugpiūčio—rugsėjo mėn., per akciją „Sommer" („Va­
sara"), jie nusiaubė Rytų Lietuvos teritoriją, kur gyveno
70 tūkst. žmonių: buvo sugaudyta ir išvežta 3011 vyrų, moterų
ir vaikų. Gaudynių vietose buvo atimamas turtas ir gyvuliai4.
Lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai, matydami, kad to­
kios okupantų priemonės sukelia visuotinį lietuvių liaudies
pasipriešinimą, taip pat norėdami nukreipti okupantų represi­
jas prieš savo klasinius, politinius priešus ir nacionalines ma­
žumas, 1943 m. rugsėjo mėn. pasižadėjo hitlerininkams patys
1 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3, b. 2, 1. 202.
2 Ten pat.
3 Lietuvos TSR CVA, f. 615, ap. 2, b. 39, 1. 13.
4 Ten pat, f. 1399, ap. 1, b. 32, 1. 23; f. 626, ap. 1, b. 72.

54

išsiųsti iš Lietuvos 30 tūkst. žmonių5. Nepaisant lietuviškųjų
buržuazinių nacionalistų pastangų, net iki 1944 m. kovo mėn.
jie atidavė okupantams tik apie 10 tūkst. žmonių6. Tuo tarpu
hitlerinio reicho vadovybė, ypač po to, kai 1943 m. liepos
18 d. į Lietuvą buvo atvykęs hitlerinės Vokietijos generalinis
įgaliotinis darbo jėgai tvarkyti F. Zaukelis, reikalavo išsiųsti
iš Lietuvos net 10% gyventojų7. Todėl okupuotoje respubli­
koje vėl buvo vykdomos masinės gaudynės, areštai, baudžia­
mosios ekspedicijos ir pan. Nuo 1943 m. birželio mėn. iki
1944 m. liepos mėn. katorgos darbams į Vokietiją buvo išva­
ryta daugiau kaip 26 tūkst.8, o per visus hitlerinės okupacijos,
metus buvo užverbuota ir surinkta prievarta apie 60 tūkst.
Lietuvos gyventojų9.
Išvežtieji iš Lietuvos dirbo daugiausia Rytų Prūsijoje, Sak­
sonijoje, Heseno žemėje, Berlyne, Vienoje ir jų apylinkėse 10.
Čia jie kentė žiaurų išnaudojimą, rasinę diskriminaciją, mais­
to nepriteklių, kankinimus bei represijas. Daugelis Lietuvos
gyventojų, išvežtų darbams į Vokietiją, už pasipriešinimą,
antihitlerines nuotaikas, nepaklusimą hitlerininkų administra­
cijai ir pan. buvo pasodinti į kalėjimus ir koncentracijos sto­
vyklas, nužudyti.
6. KRAŠTO EKONOMIKOS GRIOVIMAS IR NIOKOJIMAS

Hitlerinių vadovų sumanymu, užgrobtos TSRS sritys, su­
griovus jose socialistinę ūkio sistemą, turėjo būti išnaudoja­
mos kolonijiniais metodais. Karinio plano TSRS užpulti „Barbarosa" ūkinėje dalyje bei hitlerinės Vokietijos ekonomikos,
tvarkytojo Geringo plane TSRS ekonomikai sugriauti — „Ža­
liojoje papkėje",— kurie buvo paruošti dar prieš užpuolant
TSRS, pasakyta, kad svarbiausias ūkinis okupantų tikslas karo.
metu yra gauti kuo daugiau maisto produktų, naftos, žaliavų
reichui ir vermachtui.
Atimdami iš TSRS gyventojų maisto produktus, piešdami
TSRS turtą, hitlerininkai planavo ilgam aprūpinti milijonines,
savo armijas ir Vokietiją. Jų planuose iš anksto buvo numaty­
ta numarinti badu milijonus tarybinių žmonių.
5 Ten pat, b. 24, 1. 7.
6 Ten pat, f. 680, ap. 2, b. 13, L 105.
7 Nacionalistų talka hitlerininkams, p. 133.
8 Lietuvos TSR CVA, f. 626, ap. 1, b. 71, 1. 13—14; b. 72, 1. 1—4.
9 Ten pat, f. 680, ap. 2, b. 13, 1. 105; Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 3,.
b. 2, 1. 201.
10 Lietuvos TSR CVA, f. 741, ap. 1, b. 7, 1. 1—2.

55-

Okupuotoje Lietuvoje hitlerininkai šeimininkavo daugiau
kaip trejus metus. Visos okupacinio aparato grandys kiek
įstengdamos troško pasinaudoti mūsų respublikos ekonomi­
niais turtais, darbo žmonių sukurtomis vertybėmis. Pirmosio­
mis karo dienomis, hitlerinei kariuomenei veržiantis į TSRS
gilumą, Lietuvos ekonomiką niokojo vermachto daliniai ir va­
dinamojo Geringo ūkinio štabo darbuotojai. Hitlerinė kariuo­
menė tik dvylikoje vakarinių Lietuvos apskričių atėmė iš
26 tūkst. gyventojų arklius, dviračius, pašarą, maisto produk­
tus ir kitas vertybes už 6—7 milijonus rublių '. Paskui besi­
veržiančius vermachto dalinius žygiavusios Geringo „ūkio
komandos" valstybinį ir visuomeninį TSRS turtą paskelbė
reicho nuosavybe, uždėjo jam areštą, suregistravo ir perdavė
vermachtui arba gabeno į Vokietiją. Šiose „ūkio komandose"
labai uoliai darbavosi apsirengę karinėmis uniformomis Vo­
kietijos monopolijų, koncernų, ūkinių susivienijimų įgalioti­
niai. Iš urmo sandėlių, gamyklų, fabrikų, prekybos tinklo
okupantai beatodairiškai grobė prekes, maisto produktus, ža­
liavas. Antai hitlerinio vermachto „ūkio komanda“ Kaune,
vadovaujama majoro Linkės, pirmosiomis okupacijos dienomis
vien vermachtui atidavė 3800 t mėsos konservų, 350 t rūkytos
dešros, šimtus tonų sviesto ir kitų maisto produktų 2. Panašiai
buvo visoje Lietuvoje.
Frontui nuslinkus tolyn, 1941 m. liepos 27 d. reicho ekono­
mikos tvarkytojas Geringas Pabaltijo ekonomikos tvarkymą
perleido reichskomisarui Ložei3. Tuo pat metu Geringas pa­
skelbė, kad Ostlando pramonė įjungiama į Vokietijos pramo­
nę ir bus perduota valstybinėms-monopolinėms bendrovėms.
Geringas buvo numatęs, jog šios bendrovės, laikui bėgant,
taps privačiomis. Taigi ūkiniai pertvarkymai Ostlande vyko
pagal Vokietijos monopolistų pageidavimus. Antra vertus, to­
kie pertvarkymai liudijo apie konkurenciją tarp valstybiniųmonopolinių Vokietijos grupuočių, jų visų norą pasiglemžti
okupuotų šalių ekonomiką.
1941
m. rugpiūčio 19 d. Ostlando reichskomisaras Ložė pa­
kartojo, kad visas Ostlande esantis valstybinis ir visuomeninis
turtas yra hitlerinio reicho nuosavybė, įsakė jį iš naujo sure­
gistruoti ir padaryti apskaitą. Visas mūsų respublikoje buvęs
valstybinis bei visuomeninis turtas, taip pat likęs be šeiminin­
kų, t. y. nužudytų, persekiojamų arba pasitraukusių iš gyve♦ ♦ ♦
1 Lietuvos TSR CVA, f. 382, ap. 1, b. 1, 1. 4.
2 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 1, b. 5, 1. 2—4.
3 Baltarusijos TSR Centrinis valstybinis archyvas (toliau — Baltarusijos
TSR CVA), f. 370, ap. 1, b. 35, 1. 5—7.

56

namųjų vietų žmonių, turtas buvo surašytas ir perduotas
vadinamajai Patikėtinių administracijai. Pramonės, prekybos
įmonėms bei kitam turtui valdyti buvo paskirti okupantų pa­
tikėtiniai— daugiausia vokiečiai.
Tačiau, Vokietijos monopolistams vis labiau įsigalint kari­
nėse bei valstybinėse hitlerinio reicho įstaigose, Ostlando
ekonomika, kaip ir buvo įsakęs Geringas, buvo perduota valstybinėms-monopolinėms bendrovėms: „Centrinei Ostlando že­
mės ūkio gaminių pirkimo ir pardavimo bendrovei", „Ostlan­
do kalnakasybos ir metalurgijos bendrovei", „Ostlando verpa­
lų bei pluoštų bendrovei", akcinei bendrovei „Kontinentai
OI" ir kitoms 4.
Lietuvos ekonomikai tvarkyti buvo įsteigtos šios svarbes­
nės vokiečių monopolinės bendrovės:
1. Centrinė Rytų prekybos bendrovė, valdžiusi cukraus
fabrikus, malūnus, skerdyklas, alaus bravorus ir kt.— iš viso
apie 300 Lietuvos įmonių.
2. Lietuvos nekilnojamo turto bendrovė, valdžiusi miestuo­
se nacionalizuotus namus bei sklypus, žydų ir be šeimininkų
likusius namus bei sklypus. 1941 metais ji turėjo 100 tūkst. ha
žemės, o 130 tūkst. ha buvo atidavusi patikėtiniams5.
3. Tabako pramonės bendrovė, valdžiusi 50 įmonių.
4. Pluošto bendrovė, valdžiusi 74 įmones.
5. Kooperatyvų sąjunga „Ostland“.
6. Ostlando žemės tvarkymo bendrovė, 1943 metais val­
džiusi 520 valstybinių ūkių (92 tūkst. ha), o daugiau kaip
100 tūkst. ha žemės ji buvo išdalinusi kolonistams vokiečiams
ir patikėtiniams 6.
Be to, okupantai įsteigė vokiečių bankus, atskirų pramo­
nės šakų monopolines sąjungas: akmens ir žemės įmonių, che­
mijos, geležies ir metalo, leidyklų ir spaustuvių ir kt. Vokie­
tijos kapitalistų skverbimasis į Lietuvos ekonomiką buvo aki­
vaizdus. 1941 m. spalio 14 d., Berlyno nurodymu, visi mėsos
gaminių fabrikai Kauno apygardoje buvo perduoti Vilhel­
mo Ciglerio firmos Berlyne atstovui Vilhelmui Cigleriui, Pa­
nevėžio apygardos mėsos fabrikus paėmė Berlyno Rudolfo Hankos firma, „Pienocentrą" Kaune — patikėtinis Heincas Funkė,
„Maistą"— dr. Marienhagenas, „Lietūkį" Kaune — Lybė, Vil­
niuje — Mencelis 7.
4 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 1, b. 5, I. 2—4.
5 Lietuvos TSR CVA, f. 613, ap. 1, b. 45, 1. 44.
6 J, Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p, 175—
176; Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 61, 1. 46.
7 Latvijos TSR CVIA, f. P-70, ap. 1, b. 6, 1. 92.

57

1943 metų.pabaigoje Lietuvoje buvo daugiau kaip 60 vo­
kiečių firmų ir bendrovių, veikusių kaip stambiųjų Vokietijos
monopolinių sąjungų filialai8.
Taigi grobikiška hitlerininkų politika atitiko vokiečių im­
perialistų tikslus, tenkino jų norus. Tiesa, hitleriniai okupan­
tai, kol vyko karas, nenorėdami visiškai atstumti vietinių
buržuazinių nacionalistų, perdavė kai kurias smulkias įmones
(iki 15—20 darbininkų) vietinei buržuazijai.
Okupantai leido dirbti tik toms įmonėms, kurios tenkino
fronto ir hitlerinės Vokietijos poreikius. Kitoms įmonėms ne­
buvo duodama žaliavos, kuro. Jos buvo uždaromos, darbinin­
kai atleidžiami, vertingiausios mašinos, įrengimai išvežami
į Vokietiją ir pan. Dėl masinio darbininkų priešinimosi, taip
pat sumažėjus Lietuvos žemės ūkio produkcijai, trūkstant ža­
liavų, daugumai pramonės įmonių užsidarant arba dirbant ne­
pilnu pajėgumu, pramonės produkcija nuolat mažėjo. Ypač
sumažėjo tekstilės, statybinių medžiagų ir maisto pramonės
gaminių išleidimas.
Daugiausia pramonės produkcijos atitekdavo, kaip jau mi­
nėta, frontui, hitlerinės administracijos valdininkams, kolonis­
tams, buvo išvežama į Vokietiją. Darbo žmonių, ypač darbi­
ninkų ir tarnautojų, padėtis hitlerinės okupacijos metais buvo
be galo sunki. Darbininkų ir tarnautojų atlyginimas, atsižvel­
giant į kvalifikaciją ir darbo kategoriją, tesiekė apie 54—
100 markių vyrams ir 44—80 markių moterims 9. Pagal išduo­
damas maisto korteles jau 1941 metų pabaigoje buvo galima
nusipirkti tik apie trečdalį nedirbančiam žmogui reikalingos
maisto normos (apie 1100 kai). Net lietuvių buržuazinių na­
cionalistų Darbo apsaugos departamentas pripažino, kad to
neužtekdavo sveikam žmogui egzistuoti10. O padėtis kasmet
blogėjo. Pagal korteles gyventojai buvo aprūpinami vis blo­
giau. Trūkstamus produktus, drabužius, kurą tekdavo pirktis
„juodojoje rinkoje". Kilogramas sviesto 1943 metais turguje
kainavo apie 50 markių, vyriški batai — 350 markių. Norėda­
mi apsiginti nuo bado, darbininkai ir tarnautojai buvo pri­
versti parduoti arba išmainyti paskutinius daiktus, drabužius,
kas jų neturėjo — badavo, šalo, skurdo. Be to, reikėjo bran­
8 M. M. Загорулько, А. Ф. Юденков, Крах экономических планов фа­
шистской Германии на временно оккупированной территории СССР, М.,
1970, стр. 11.
9 Lietuvos TSR CVA, f. 625, ap. 1, b. 48, 1. 57.
i° M, M. Загорулько, А. Ф. Юденков, Крах экономических планов.. . ,
стр. 87—89.

58

giai mokėti už butus, mokslą, medicininį aptarnavimą. Lietu­
vos gyventojai buvo verčiami už menką atlyginimą dirbti po
10—12 vai. Visi sveiki suaugusieji buvo registruojami hitleri­
niuose arbaitsamtuose. Nedirbantiems neduodavo maisto kor­
telių. Keisti darbavietes be arbaitsamto žinios irgi buvo ne­
leidžiama. Už pasišalinimą iš darbo buvo baudžiama piniginė­
mis baudomis, kalėjimu arba net sušaudoma, išvežama į
Vokietiją n.
Daugiausia Lietuvos pramonė nukentėjo paskutiniaisiais
okupacijos metais. Tarybinės armijos vejami, hitlerininkai vi­
sur stengėsi palikti „išdegintą žemę". Jau 1942 m. sausio 3 d.
Hitleris išleido įsakymą, kad atsitraukdama kariuomenė turi
viską naikinti. Panašius nurodymus 1943 m. lapkričio 14 d.
pakartojo Vokietijos SS ir policijos vadas Himleris. Frontui
artėjant prie Lietuvos, 1944 metų vasarą, hitlerininkai ir jų
talkininkai ką galėjo stengėsi pagrobti, išgabenti, o kitką su­
naikinti.
Traukdamiesi hitlerininkai susprogdino visus Lietuvos ge­
ležinkelius, beveik visas elektros, telefono, telegrafo stotis,
Kauno „Pergalės", „Metalo", „Drobės", „Nemuno", „Inkaro"
ir kitus fabrikus bei gamyklas, Grigiškių popieriaus kombina­
tą, Marijampolės ir Pavenčių cukraus fabrikus, „Anykščių
vyno" gamyklą, Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Tauragės mėsos
kombinatus bei daugelį kitų įmonių. Iš viso Tarybų Lietuvoje
okupantai susprogdino ir sudegino apie 1700 pramonės įmo­
nių. Dėl plėšikiško hitlerinių okupantų šeimininkavimo ir su­
griovimų buvo sunaikinta 2/з Lietuvos pramonės.
Pirmaisiais okupantų potvarkiais tarybiniai naujakuriai
buvo nuvaryti nuo žemės ir padaryti buožių bei vokiečių ko­
lonistų samdiniais. Lietuvos valstiečiai buvo paskelbti tik lai­
kinais žemės valdytojais.
Okupantai Lietuvos valstiečiams uždėjo privalomąsias
duokles. Duoninių javų reikėjo atiduoti visa, kas likdavo nuo
sėklos ir normos šeimai arba samdiniams maitinti. .Pieno vals­
tietis turėjo atiduoti 700 kg nuo karvės, o kai kur, atsižvel­
giant į ūkio kategoriją, net 1100 kg. Miestiečiai, turintieji
karvę, privalėjo pristatyti net 900 kg pieno. Mėsos norma
Vilniaus apygardoje buvo 10 kg kiaulienos ir apie tiek pat
jautienos nuo kiekvieno naudojamos žemės ha. Iš Lietuvos
valstiečių buvo reikalaujama ir paukščių: kasmet atiduoti
apie 1 milijoną vištų (sąlyginiais vienetais). Nuo kiekvienos
ai Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 61, 1. 181.

59

vištos buvo reikalaujama kasmet po 50 kiaušinių, nuo avies —
po 1,5 kg vilnų 12.
Avižų, bulvių, ankštinių, šieno, šiaudų atidavimo normos
buvo skiriamos pagal pasėlių plotą. Vėlesniais okupacijos me­
tais hitlerininkai reikalaudavo net medaus, tabako, dobilų
sėklų ir kt.13 Kad valstiečiai nieko nenuslėptų, okupantai sura­
šydavo kiekvienam ūkiui „žemės ūkio lapą", pažymėdami ja­
me žemės kiekį, pasėlius, gyvulius, paukščius. Okupantų
duoklės buvo taip apskaičiuotos, kad valstiečiams, ypač ma­
žažemiams, buvo paliekama tik badmirio norma. Be duoklių,
buvo renkama daugybė mokesčių: už žemę, gyvulius, asmens
mokestis ir kt.
Žemesnėse administracijos grandyse ir duoklių rinkimo bei
skirstymo aparate dirbo daug buožių, buržuazinių laikų val­
dininkų. Jie, laikydamiesi klasinių bei šovinistinių pozicijų,
daugiausia duoklių skirdavo mažažemiams ir vidutiniams vals­
tiečiams, buvusiems Tarybų valdžios šalininkams ir pan. Todėl
pastarieji nešė pagrindinę duoklių naštą. Duoklės buvo išrei­
kalaujamos prievarta, dažnai pasitelkus policiją, hitlerinius
valdininkus ir pan. Už duoklių neatidavimą buvo skiriamos
didžiulės piniginės baudos, konfiskuojamas turtas, galvijai, iš­
siunčiama į priverčiamojo darbo stovyklas arba kalėjimus,
išvežama į Vokietiją arba net sušaudoma. Antai Kauno apy­
gardos gebitskomisaras Lencenas nuo 1943 metų valstiečius.,
neatidavusius duoklių, siuntė tik į priverčiamojo darbo sto­
vyklas. Lietuvos generalinis komisaras Rentelnas įsakė tokius
išvežti į Vokietiją 14. Dauguma žemės ūkio gaminių buvo per­
duodama vermachtui, kita — hitleriniams kolonistams ir oku­
pacinio aparato darbuotojams, o vietiniams gyventojams tek­
davo tik likučiai.
Be duoklių, okupantai keliskart skelbė Lietuvoje arklių
mobilizacijas, per kurias iš Lietuvos valstiečių buvo atimta
apie 224 tūkst. arklių, daug vežimų, pakinktų 15.
Nors okupantai vertė Lietuvos valstiečius didinti žemės
ūkio produkciją, tačiau nuolatinis jų apiplėšimas visai nusmukdė ir nualino žemės ūkį. Be to, valstiečiai nebuvo suin­
teresuoti didinti pasėlių plotus bei derlingumą. Dėl to žemės
ūkio pasėlių plotai okupacijos metais sumažėjo 490 tūkst. ha,
♦ ♦ ♦

12 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 100—
104.
13 Ten pat, p. 104.
14 Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 59, 1. 84.
15 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 119.

60

•derlius — 20—35%, bendras produktyviųjų gyvulių skaičius —
47%, labai krito visų žemės ūkio kultūrų derlingumas 16.
Atsitraukdami okupantai grobė ir naikino gyvulius, pasė­
lius, degino sodybas, kaimus. Ypač nukentėjo Vilkaviškio, Sa­
kių, Marijampolės ir kitos vakarinės Lietuvos apskritys. Vie­
tos vykdomųjų komitetų duomenimis, Lietuvą išvadavus, paly­
ginus su 1941 metais, buvo likę arklių apie 50%, karvių —
60%, kiaulių — 45%, avių ir ožkų — 50%, paukščių — 55%. Iš
1941 metais buvusio 287 171 valstiečio namo Lietuvoje buvo
sunaikinta 47 83017. Per visą okupacijos metą iš Lietuvos
valstiečių buvo atimta apie 1 min. t grūdų, 0,5 min. t bulvių,
600 tūkst. t pieno, 1,5 min. vnt. naminių paukščių, paskersta
arba išvežta į Vokietiją 386 400 karvių, 223 600 arklių,
766 400 kiaulių, 276 500 avių ir 231 400 galvijų prieauglio 18.
7. ŠVIETIMO, MOKSLO IR KULTŪROS SLOPINIMAS

Visose Lietuvos kultūrinio gyvenimo srityse okupantai vyk­
dė lietuvių nacionalinės kultūros žlugdymo politiką. Kultūri­
nės lietuvių tautos vertybės visus okupacijos metus buvo
grobiamos ir barbariškai naikinamos. Hitleriniai okupantai,
siekdami sunaikinti lietuvių tautą, pirmiausia norėjo sunai­
kinti inteligentiją, neleisdami jai pasipildyti naujomis jėgomis
iš jaunimo. Todėl buvo sistemingai ir apgalvotai griaunamos
lietuviškos mokyklos.
Okupantai vadovavosi vokiškųjų fašistinių ideologų pa­
ruoštais planais. Himlerio nuomone, okupuotose teritorijose
neturėjo būti aukštųjų mokyklų. Vietiniams gyventojams, jo
manymu, užtektų keturių klasių liaudies mokyklų, kuriose
vaikai būtų mokomi skaičiavimo, daugiausia iki 500, išmoktų
pasirašyti ir būtų įtikinti, kad dievo valia reikia būti paklus­
niems vokiečiams ’.
Iš vietinių gyventojų baigti aukštąjį mokslą, pagal hitleri­
ninkų planus, galėjo tik rasiniu ir politiniu atžvilgiais okupan­
tams tinkami žmonės. Aukštosios mokyklos turėjo būti tik
Vokietijoje, kur parinkti jaunuoliai baigtų aukštąjį mokslą.
Baigę mokslus ir išauklėti nacizmo ideologų, jie turėjo tapti
atsidavusiais reichui žmonėmis.
16 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 197.
17 J. Bulavas, Vokiškųjų fašistų okupacinis Lietuvos valdymas, p. 249—
250.
18 Ten pat, p. 255.
1 Hilterinė okupacija Lietuvoje, p. 447.

61

Hitlerinių okupantų taktika lietuviškų mokyklų atžvilgiu
buvo klastinga. Okupacijos pradžioje uždarę rusų ir žydų mo­
kyklas Lietuvoje, lietuviškų mokyklų jie neuždarinėjo, tačiau
darė viską, kad apsunkintų jų darbą. Jau pirmaisiais okupaci­
jos metais hitlerininkai pradėjo užiminėti mokyklų pastatus,
paversdami juos kareivinėmis, gestapo ir kitomis įstaigomis:
buvo užimtos šešios Kauno mokyklos, iš jų J. Jablonskio ir
V. Kudirkos gimnazijos; septynios Vilniaus gimnazijos2. Mo­
kyklų patalpas okupantai užėmė Šiauliuose, Panevėžyje, Ma­
rijampolėje, Ukmergėje ir kituose Lietuvos miestuose. Oku­
pantai išgrobstė mokyklų kabinetus ir laboratorijas, sunaikino
arba išvežė į Vokietiją mokymo priemones. Mokyklos turėjo
keltis į kitas patalpas, dažniausiai netinkamas mokomajam
darbui. Vienose patalpose dirbdavo susigrūdusios kelios mo­
kyklos.
Pamokos vykdavo įtemptoje aplinkoje: mokiniai eidavo
sargybą, kad apsisaugotų nuo okupantų, kurie vyresniųjų
klasių mokinius gaudydavo ir veždavo priverstiniams darbams
į Vokietiją arba į hitlerinę kariuomenę.
Hitleriniai okupantai siekė lietuviškas mokyklas paversti
germanizavimo židiniais. Iš vidurinių mokyklų programų buvo
išbrauktas užsienio kalbų, išskyrus vokiečių, mokymas.
1941/1942 m.m. vokiečių okupacinės valdžios patvirtintose pa­
mokų lentelėse vidurinėms mokykloms vokiečių kalbai buvo
skirta daugiau savaitinių pamokų negu lietuvių kalbai ir li­
teratūrai. Buvo išplėstas tikybos dėstymas: jai skirta daugiau
savaitinių pamokų negu geografijai, biologijai ir fizikai3.
Istorijos pamokose buvo užtušuojamos lietuvių tautos kovos
prieš kryžiuočius ir kalavijuočius, pabrėžiama ir iškeliama Vo­
kietijos, ypač fašistinės, istorija.
Okupacijos metais Lietuvoje labai trūko mokytojų, nes
kai kurie jų karo pradžioje pasitraukė į Tarybų Sąjungos gi­
lumą, kiti, aktyviau dirbę Tarybų valdžios metais, buvo iš
pareigų atleisti. Daug mokytojų pakliuvo į koncentracijos sto­
vyklas ir buvo nužudyti. Hitlerininkai, lietuviškiesiems bur­
žuaziniams nacionalistams talkininkaujant, nužudė daugiau
kaip tūkstantį Lietuvos mokytojų 4.
Hitleriniai okupantai, teisindamiesi popieriaus stoka, neaprūpiųdavo mokyklų vadovėliais bei rašomąja medžiaga. Moki♦
■♦
2 Lietuvos TSR Mokslų akademijos biblioteka, Respublikinės komisijos
aktai (toliau — MAB, RKA) — 1—16, 1. 14.
3 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 232.
4 A. Knyva ir J. Žiugžda, Švietimas Tarybų Lietuvoje, V., 1950, p. 26.

62

niai turėjo naudotis senesnės laidos vadovėliais bei užrašais.
Daugelis vaikų dėl materialinių sunkumų iš viso negalėjo lan­
kyti mokyklų. Buržuazinės nacionalistinės spaudos duomeni­
mis, trūkstant mokyklų, mokytojų ir vadovėlių, pablogėjus
materialinėms sąlygoms, 1942/1943 m.m. vien keturių skyrių
pradinių mokyklų negalėjo lankyti 60 tūkst. mokyklinio am­
žiaus vaikų5.
1943 metų pradžioje Lietuvos švietimo reikalams buvo pa­
skirtas ypatingasis įgaliotinis, kuris turėjo prižiūrėti Lietuvos
mokyklas ir vykdyti hitlerininkų politiką jų atžvilgiu.
Okupantai planavo reformuoti bendrojo lavinimo lietuviš­
kas mokyklas: iki minimumo sutrumpinti bendrųjų dalykų dės­
tymą, suteikti tik siaurų amato žinių. Okupantų tikslas buvo
ruošti amatininkus.
Lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai -neprieštaraudami
ėmėsi vykdyti šiuos okupantų planus. 1942 metais švietimo
generalinis tarėjas P. Germantas pabrėžė, kad ateityje viduri­
nėse mokyklose galės mokytis tik patys gabieji ir darbštieji
mokiniai6.
Okupantų vykdomai švietimo politikai pritarė lietuviškieji
buržuaziniai nacionalistai. Jų laikraštis „Ateitis" rašė, jog
į gimnazijas jaunimas galės pakliūti tik atrankos keliu, tik
tie, kurie, „lankydami pradžios mokyklas, įrodė, kad jie ra­
siniu, būdo ir mokslo atžvilgiu yra rinktiniai" 7. Bet svarbiau­
sia, jų nuomone, kad „per dviejų kartų atrankas į aukščiau­
sias valstybės vietas pateks tik tautos elitas, kad nebus daugiau
dvasinio proletariato" 8.
Hitlerinių okupantų ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalis­
tų vykdoma švietimo politika privedė prie to, kad moksleiviai
negavo bendrojo lavinimo žinių minimumo, reikalingo perei­
nant į aukštesnę klasę arba stojant į aukštąją mokyklą.
Okupantai varžė ir uždarinėjo aukštąsias Lietuvos mokyk­
las. Jose buvo pertvarkytas mokymo turinys. Iš dėstomųjų už­
sienio kalbų buvo palikta tik vokiečių kalba. 1941 m. birže­
lio—liepos mėn. iš universiteto buvo atleistas 51 dėstytojas bei
pagalbinio personalo darbuotojas. Tarp jų — 8 profesoriai ir
10 docentų. Pirmaisiais okupacijos mėnesiais iš universiteto
buvo pašalinta apie 800 studentų9. Daug „ne arijų“ kilmės
studentų ir dėstytojų buvo nužudyta Paneriuose.
•» ♦

5 ,,Ateitis“, 1943.M9.
8 „Ūkininko patarėjas“, 1942.VI.5.
7 „Ateitis", 1943.1.21.
8 Ten pat.
9 MAB, RKA— 1—16, 1. 8.

63

1941 metų rudenį, hitleriniai okupantai įsakė uždaryti uni­
versiteto juridinį, ekonomikos ir istorijos-filologijos fakulte­
tus, leidę tęsti studijas tik vyresniųjų kursų medikams, tech­
nikams ir chemikams 10. Generalinis komisaras A. Rentelnas
pabrėžė, kad karo metais okupacinė valdžia negalinti leisti
veikti visoms specialybėms. Toliau mokytis galės studentai tik
tų specialybių, kurios reikalingos karo meto ūkiui tvarkyti.
Universitete kilo didelis dėstytojų ir studentų nepasitenkini­
mas. Hitlerininkai, bijodami sukelti dar didesnį okupuotos
Lietuvos gyventojų pasipriešinimą, kol vyko karas, nesiryžo
uždaryti aukštųjų mokyklų iš karto.
1942 metų pavasarį okupantai išleido įsakymą, pagal kurį
abiturientai, norintieji mokytis aukštosiose mokyklose, priva­
lo atlikti metinę darbo tarnybą Vokietijoje arba stoti į hit­
lerinę kariuomenę. Taigi aukštosios mokyklos, negaudamos
papildymo, turėjo palaipsniui likviduotis.
1942
m. birželio mėn. nacistiniai valdininkai iš Rozenbergo
štabo Rygos filialo atvyko pertvarkyti universiteto planų ir
mokymo programų. Buvo išbraukta daug dėstomųjų discipli­
nų, programos labai susiaurintos. Universitetui buvo uždraus­
ta išduoti aukštojo mokslo baigimo diplomus, rengti mokslinius
disputus, ginti disertacijas ir suteikti mokslinius laipsnius bei
vardus. Suteikti mokslinius laipsnius bei vardus ir išduoti
aukštojo mokslo baigimo diplomus turėjo teisę tik Vokietijos
aukštosios mokyklos u. Lietuvos aukštosios mokyklos turėjo
virsti specialiosiomis vidurinėmis mokyklomis.
Sužlugus Lietuvos jaunimo mobilizacijai į hitlerinę kariuo­
menę, okupantai apkaltino Lietuvos inteligentiją priešiška
agitacija. Tuo pretekstu ginkluoti hitlerininkų būriai 1943 m.
kovo 17 d. įsiveržė į Vilniaus universiteto rūmus. Jie plėšė
universiteto turtą ir mokslines vertybes, daužė mokslo prie­
mones. Tuo pačiu laiku jie panašiai įsibrovė į Mokslų akade­
miją, Dailės akademiją, Pedagoginį institutą bei Valstybinę
filharmoniją. Lietuvos aukštosios mokyklos, okupacinės val­
džios nutarimu, buvo uždarytos, padarytos kratos profesorių,
studentų ir žymesniųjų lietuvių kultūros veikėjų butuose. Bu­
vo suimta apie 60 žmonių, kuriuos hitlerininkai išvežė į kon­
centracijos stovyklas. Tarp išvežtųjų buvo universiteto Teatro
istorijos katedros vedėjas dramaturgas prof. B. Sruoga, eko­
nomistas prof. V. Jurgutis ir kt.
♦ •»
10 Ten pat, 1. 1.
11 MAB, R KA— 1— 16, 1. 2.

64

Vokiečių ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų leidžia­
muose laikraščiuose pasirodė be parašų ir antraščių praneši­
mai, kuriuose buvo rašoma, kad dėl registracijos į lietuvių SS
legioną sužlugimo uždaromas universitetas,*,.izoliuojami" in­
teligentijos atstovai, grasinama griežčiausiomis bausmėmis
nubausti tuos, kurie ateityje stengsis išvengti įvairių mobili­
zacijų I2.
Universiteto ir kitų aukštųjų mokyklų uždarymas hitleri­
ninkų buvo numatytas iš anksto. Nurodytosios priežastys buvo
tik pretekstas.
Vilniaus aukštosiose mokyklose pusantro mėnesio vyko
kratos ir buvo grobiamas turtas. Į Vilniaus universitetą tuo
laiku sargybiniai neįleido net rektoriaus. Hitlerininkai daužė
visa, kas buvo vertinga, brangu lietuvių tautai, sukaupta ir
saugoma daugelį metų. Jie išgrobstė vertingas mokymo prie­
mones, mokslinę literatūrą ir kitą turtą.
Tačiau šios okupantų priemonės nepalaužė profesorių ir
mokslo trokštančios Lietuvos jaunuomenės valios. Profesoriai
paskaitas skaitė privačiuose butuose ir įstaigose. Studentai
slapta laikė egzaminus, rėmė profesorius materialiai, parūpin­
davo jiems maisto produktų.
Likusius mokslininkus hitlerininkai vertė tyrinėti Lietuvos
žmonių ir ūkinių resursų panaudojimą karo reikalams, šmei­
žiančias Tarybų Sąjungą ir Tarybų valdžią Lietuvoje temas.
Jau pirmosiomis okupacijos dienomis iš visų, net aukštųjų
mokyklų, bibliotekų buvo surinkta ir sunaikinta visa politinė
literatūra. Vėliau okupantai įsakė surinkti visą literatūrą, pra­
dedant visuomeniniais ir baigiant matematikos bei technikos
mokslais, išėjusią Tarybų Sąjungoje. Šią literatūrą jie plana­
vo išsiųsti į Rozenbergo štabą 13. Tik moksliniams darbuoto­
jams pareiškus, kad tuomet jie negalėsią dirbti mokslinio dar­
bo, minėta literatūra buvo palikta, tačiau vadovybei griežtai
kontroliuojant.
Hitleriniai okupantai naikino bibliotekas, grobė ir vežė
į Vokietiją unikalias knygas. Iš Dailės akademijos bibliotekos
jie pagrobė 743 seniausius ir rečiausius leidinius, istorinių
aukso bei sidabro medalių kolekciją. Buvo visiškai sunaikin­
ta Vilniaus Strašūno biblioteka. 10 tūkst. senų XV—XVII a.
leidinių buvo išgabenta į Berlyną. Į Vokietiją okupantai išga­
beno M. Gorkio, L. Tolstojaus, R. Rolano, Šolom Aleichemo
ir kt. žymių žmonių rankraščius bei laiškus u. Iš Lietuvos TSR
♦ _•» ♦
12 „Ūkininko patarėjas", 1943.Ш.19.
13 MAB, RKA — 1—16, 1. 3.
14 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 430.
5 Tarybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės kare

65

Mokslų akademijos 2ydų mokslinio instituto bibliotekos hit­
leriniai „specialistai" perdavė Kučkuriškių popieriaus fabri­
kui „atrinktas" knygas perdirbti į švarų popierių. Tarp jų
buvo vertingų unikalių knygų15. Pasitraukdami iš Vilniaus,
hitlerininkai sudegino seną evangelikų reformatų sinodo bib­
lioteką, įsteigtą 1611 metais. Joje buvo 20 tūkst. vertingų
knygų iš XVI—XVIII amžių.
Hitleriniai okupantai uždraudė platinti ir skaityti ne tik
tarybinių tautų rašytojų kūrinius, bet ir pažangių lietuvių ra­
šytojų knygas, išėjusias buržuazijos valdymo metais. Tarp
uždraustųjų buvo P. Cvirka, L. Gira, S. Nėris, J. Šimkus,
A. Venclova ir kt. Iš viso buvo uždrausti septyniolikos lietu­
vių ir Lietuvoje gyvenusių kitų tautybių rašytojų kūriniai.
Per visą okupacijos laikotarpį buvo išleistos tik dvi vertingos
knygos: L. Tolstojaus „Ana Karenina" ir Servanteso „Don
Kichotas", spaudai parengtos dar prieš karą.
1941 m. liepos 1 d. buvo uždaryti 7 teatrai, valstybinis cir­
kas, susikūręs Tarybų valdžios metais, taip pat Tarybų val­
džios įsteigtos suaugusiųjų švietimo bei kultūrinės įstaigos.
Hitleriniai okupantai iš teatrų repertuarų išbraukė visus
tarybinių ir pažangių užsienio dramaturgų kūrinius. Reper­
tuarą parinkdavo vokiečių kultūros referentai. Iš teatrų reper­
tuarų buvo stengiamasi išmesti visa, kas nors kiek prieštaravo
nacistinei ideologijai. Buvo peršami menkaverčiai vokiečių
dramaturgų kūriniai.
Lietuvių liaudies kultūros reiškėjas buvo Tarybų valdžios
metais sukurtas Valstybinis liaudies dainų ir šokių ansamblis.
Lietuvių liaudies dainomis ir šokiais ansamblis kėlė tikrą, ne
šovinistinį patriotizmą. Uždarius Valstybinę filharmoniją, Vil­
niaus ir Kauno radiofonai dar transliuodavo lietuvių liaudies
dainų ir melodijų įrašus, pranešdami, kad koncertuoja Vil­
niaus filharmonijos lietuvių liaudies dainų ir šokių ansamblis.
Tuo tarpu ansamblis buvo jau išvaikytas.
Daug lietuvių kultūros ir meno darbuotojų buvo atleista
iš darbo, išvežta į koncentracijos stovyklas, nužudyta: atleis­
tas iš darbo įžymus lietuvių kompozitorius J. Tallat-Kelpša,
nuo okupantų ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų rankos
krito skulptorius V. Grybas, poetas V. Montvila, teisininkai
A. Bulota, A. Bulotienė, žurnalistas, komunalinio ūkio liaudies
komisaras V. Knyva, Liaudies teismo pirmininkas L. Adomauskas, dirigentai L. Hofmekleris ir Durmaškinas, lenkų mu­
zikinės komedijos teatro Vilniuje režisierius ir meno vadovas
15 MAB, RKA— 1—21, 1. 9.

66

Vyrvičius-Vichrovskis ir daugelis kitų. Dėl sunkių fašistinio
režimo sąlygų anksti mirė chirurgas akademikas V. Kuzma,
poetas K. Binkis, prof. A. Rimka, kompozitorius S. Šimkus
ir kt. Taigi hitlerinė okupacija lietuvių tautos kultūrai padarė
didelių nuostolių.
8. BURŽUAZINIAI NACIONALISTAI — HITLERININKŲ
TALKININKAI

Socialistiniai pertvarkymai Lietuvoje 1940—1941 metais su­
silaukė įnirtingo nuverstųjų išnaudotojų klasių pasipriešini­
mo. Sis pasipriešinimas reiškėsi ne tik atskirais antitarybiniais
klasinių liaudies priešų veiksmais, bet ir organizuota kontrre­
voliucine reakcionierių veikla.
Nacionalistinis pogrindis ypač suaktyvėjo, kai 1940 m.
lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurta lietuvių nacionalistų or­
ganizacija— „Lietuvių aktyvistų frontas" (toliau — LAF). Šiai
organizacijai vadovavo buržuazinės Lietuvos pasiuntinys ir
įgaliotasis ministras Vokietijoje K. Škirpa. Jai priklausė įvai­
rių buržuazinių partijų ir organizacijų veikėjai, pasitraukę
į Vokietiją, žlugus fašistiniam režimui Lietuvoje. Hitlerineižvalgybai diriguojant, berlyniškis LAF vadovavo nacionalisti­
niam pogrindžiui Tarybų Lietuvoje.
LAF padėjo vokiečių žvalgybai verbuoti šnipus, perdavinėjo svarbią karinę ir ūkinę informaciją, sudarinėjo kandidatų
atsakingesniems postams Lietuvoje užimti sąrašus, parink­
davo vokiečių kariuomenės daliniams vedlius, vertėjus, orga­
nizavo ginkluotas gaujas, kurios turėjo padėti vokiečių ka­
riuomenei veržtis per Lietuvą, sudarinėjo komunistų, tarybi­
nių aktyvistų sąrašus ir kitaip padėjo hitlerininkams.
Prasidėjus karui, ginkluotos nacionalistų grupės tiesiogiai
vykdė karinės vokiečių žvalgybos uždavinius. Kai kur nacio­
nalistai stengėsi užimti Lietuvos miestelius, bažnytkaimius, kad
palengvintų kelią hitlerinei kariuomenei. Karo išvakarėse pa­
siųstos į tarybinį užnugarį diversantų grupės, prasidėjus karui,
ardė ryšius tarp atskirų Raudonosios armijos dalinių. Kaune
veikusios ginkluotos LAF grupės sutrukdė raudonarmiečiams
susprogdinti tiltą per Nerį, Šančiuose apšaudė raudonarmie­
čius, norinčius persikelti per Nemuną, sugadino karinę tele­
fono stotį, užėmė radijo stotį ir radiofoną ir atliko kitas di­
versijas
Mažeikių apskrityje Lūšės ir Židikų nacionalistų
grupės (apie 20 žmonių) nuleido nuo bėgių traukinį su evakuo♦
♦
1 „Naujoji Lietuva", 1941. VII.17.

67

jamais ligoniais raudonarmiečiais2. Ginkluotos nacionalistų
gaujos iš pasalų apšaudydavo nedidelėmis grupėmis besitrau­
kiančius raudonarmiečius, milicininkus, tarybinius pareigūnus,
užpuldavo ir nuginkluodavo pavienius tarybinius karius, nu­
žudydavo arba perduodavo okupantams į nelaisvę^
Taigi karui prasidėjus, kontrrevoliucinės ginkluotos LAF
gaujos veikė kaip hitlerininkų „penktoji kolona", padėjusi
vokiečių kariuomenei veržtis per Lietuvą, taip pat vykdžiu­
si terorą prieš pažangius savo krašto žmones (komunistus,
komjaunuolius, tarybinius aktyvistus, naujakurius ir kt.).
Buržuaziniai nacionalistai, neapkęsdami tarybinės santvar­
kos šalininkų, sudarinėjo „nepatikimų" žmonių sąrašus ir
rekomendavo hitlerininkams juos suimti kaip komunistus, kom­
jaunuolius, nors dauguma jų nepriklausė minėtoms organiza­
cijoms, išsiskyrė tiktai pažangiomis pažiūromis. Be to, vieti­
niai nacionalistai suiminėjo, kankino, žudė tarybinės santvar­
kos šalininkus, visaip iš jų tyčiojosi.
Prasidėjus karo veiksmams, ginkluotų nacionalistų gaujų
tarybiniame užnugaryje buvo nedaug, o ir tos pačios negau­
sios. Žymiai daugiau jų atsirado įvairiose vietose, hitlerinei
kariuomenei okupavus Lietuvą. Jų kūrimąsi skatino hitleriniai
okupantai. Antai jau minėto V. Štalekerio raporte pažymėta,
jog užimtuose miestuose vokiečių saugumo policijai padėdavo
savanorių būriai iš „patikimų vietinių gyventojų"3. Alytaus
miesto ir apskrities nacionalistų vadai kreipėsi į hitlerinį mies­
to komendantą, prašydami leisti įsteigti ginkluotą „partizanų"
būrį, suteikiant jam teisę be komendanto žinios šaudyti „ko­
munistus, žydus ir lenkus", taip pat areštuoti „nieko neatsi­
klausus" 4. Tokie ginkluoti nacionalistų baltųjų „partizanų"
būriai, hitlerininkams pritariant ir vadovaujant, buvo organi­
zuojami ir kitose Lietuvos vietose 5.
Ginkluotuose nacionalistų būriuose dalyvavo šaulių sąjun­
gos aktyvistai, policininkai, reakciniai karininkai, buožių ir
kitų išnaudotojų klasių atstovai, kai kurie nacionalistinės ir
šovinistinės propagandos suklaidinti jaunuoliai, taip pat įvai­
rūs perėjūnai ir kriminaliniai nusikaltėliai, trokštantys prisi­
grobti nužudytų žmonių turto, suvesti asmenines sąskaitas.
Dokumentai liudija, jog hitlerininkai pasinaudojo buržuazi­
nių nacionalistų klasiniu įniršiu prieš Tarybų valdžios šali­
ninkus. Jie visaip rėmė ir skatino kontrrevoliucinius naciona♦ ♦ ♦
2 Masinės
3 Ten pat,
4 Ten pat,
5 Ten pat,

68

žudynės Lietuvoje, d. 2, V., 1973, p. 183—184.
p. 17.
p. 39.
p. 170, 191, 222.

listų veiksmus ir jų kruviną terorą, nes tai atitiko reicho
vadovų ir okupacinės valdžios, kovojusios prieš komunizmą
ir tarybinę santvarką, interesus, padėjo silpninti potencines
antihitlerinio pasipriešinimo jėgas ir stiprinti okupacinį re­
žimą.
Didesnės įtakos ginkluotos LAF gaujos karo veiksmų eigai
neturėjo. Tačiau, Raudonosios armijos daliniams kaunantis su
pranašesnėmis priešo jėgomis, ginkluotų nacionalistų, kaip
hitlerininkų „penktosios kolonos", veiksmai palengvino ver­
machto veržimąsi per Lietuvą. Be to, nuo buržuazinių nacio­
nalistų žuvo daug tarybinių aktyvistų, daug tarybinių žmonių
buvo suimta, kitiems sutrukdyta evakuotis į Tarybų Sąjungos
gilumą. Ginkluoti LAF būriai padėjo hitlerininkams įtvirtinti
okupacinį režimą Lietuvoje ir sustiprinti savo užnugarį.
Hitlerinio reicho vadovų planuose nebuvo numatytas bur­
žuazinio Lietuvos valstybingumo atstatymas. Pagal jų planus
laikiną karinės okupacinės valdžios administravimą, frontui
pasistūmėjus į rytus, turėjo pakeisti vokiečių civilinė valdžia.
Tačiau krašto administravimui jiems buvo reikalingi pavaldūs
ir paklusnūs vietiniai talkininkai.
Todėl hitlerininkai, užgrobę Lietuvą, kurį laiką toleravo
1941 m. birželio 23 d. Kaune pasiskelbusią „laikinąją vyriau­
sybę", taip pat subordinavo šios „vyriausybės" iniciatyva arba
pačių vietinių buržuazinių nacionalistų pastangomis, hitlerinin­
kams pritariant, sudarytus periferijoje aktyvistų „komitetus",
„štabus", policijos nuovadas, kurie ėmėsi vykdyti okupantų
nurodymus.
1941 m. birželio 24 d. pirmajame „laikinosios vyriausybės"
posėdyje dalyvavo tik keturi numatyti „ministrai". Trūko taip
pat K. Škirpos, kuris buvo paskelbtas „ministru pirmininku"
(jam hitlerininkai neleido išvykti iš Berlyno). Dėl to į „vyriau­
sybės" sudėtį buvo kooptuoti nauji reakcionieriai. Neatvykus
K. Škirpai, „ministru pirmininku" ir „švietimo ministru" buvo
paskirtas J. Ambrazevičius.
Į šią „vyriausybę" įėjo įvairių buržuazinių partijų atsto­
vai: krikdemai, tautininkai, liaudininkai6. Kai kurie pateko,
politiškai nesusiorientavę, kaip specialistai, tačiau dauguma
6
Kai kurie buvę „ministrai“, patyrę savo politinės veiklos hitlerinės
okupacijos metais visišką pralaimėjimą, vėliau, pasprukę į Vakarus, tęsė
antitarybinę veiklą. 1946 metais VLIKo Vykdomosios Tarybos narių tarpe
informacijos reikalus tvarkė J. Ambrazevičius-Brazaitis, kultūros— A. No­
vickis, įkurdinimo — M. Mackevičius (žr. Juozas Mikuckis, Šioje ir anoje
pusėje, V., 1974, p. 48).

69

buvo aršūs reakcionieriai, Tarybų valdžios priešai, dalyvavę
antitarybinėje veikloje, buvę represuoti.
Ginkluotoms nacionalistų jėgoms koordinuoti ir vadovau­
ti „vyriausybė" įsteigė vadinamąją „krašto gynimo tarybą",
kuri steigė ginkluotus nacionalistų būrius, parūpindavo ginklų.
Vienas iš pirmųjų šios „vyriausybės" aktų, parodžiusių
jos, kaip išnaudotojų klasių interesų gynėjos, veidą, buvo
„denacionalizacijos įstatymai", kuriais Tarybų valdžios na­
cionalizuota privatinė nuosavybė (fabrikai, įmonės, namai ir
kitas turtas) turėjo būti sugrąžinta buvusiems savininkams
(išskyrus žydų tautybės). Be to, buvo paskelbtas žemės dena­
cionalizacijos įstatymas, panaikinta tarybinė žemės reforma,
atimtos žemės iš tarybinių naujakurių ir sugrąžintos dvarinin­
kams, buožėms (iki 50 ha).
J.
Ambrazevičiaus „laikinoji vyriausybė", norėdama įsiteik­
ti okupantams, gauti iš jų ekonominių ir politinių nuolaidų
bei privilegijų, stengėsi įvelti lietuvių tautą į brolžudišką ka­
rą prieš tarybines tautas, siūlė hitlerininkams „organizuoti
tautinį korpusą", kuris dalyvautų „žygyje prieš bolševi­
kus. ..“ 7 Tačiau hitlerininkai tuo metu, jausdamiesi pakanka­
mai pajėgūs laimėti karą vieni, tokio pasiūlymo atsisakė ir
rekomendavo nacionalistams steigti vokiečių okupantams pa­
valdžius policinius batalionus kovai su gyventojų pasiprieši­
nimu. Batalionų branduolį sudarė LAF dalyviai, taip pat kitos
lietuvių tautos atplaišos. Šiuos vadinamuosius „apsaugos ba­
talionus" ir iš jų sudarytas specialias žmogžudžių komandas
hitlerininkai panaudojo genocido politikai vykdyti, kovai prieš
partizanus, baudžiamosioms ekspedicijoms ir kitur.
Nors reicho vadovai oficialiai nepripažino „laikinosios vy­
riausybės", atsisakydavo kalbėtis su jos atstovais, reikalauda­
vo oficialiuose raštuose ir skelbimuose nevartoti žodžių „Lie­
tuvos respublika", „ministrai", „nepriklausomybė", varžė jos
veiklą (naudojimąsi pašto ir telegrafo ryšiais, transportu), ta­
čiau karinė valdžia J. Ambrazevičiaus „vyriausybės" iš karto
nelikvidavo. Jai buvo paskirtos pagalbinių karinės valdžios
organų funkcijos. Okupantai siūlė „vyriausybei" ir pasivadin­
ti pagalbiniu vokiečių administracijos komitetu arba taryba.
Okupantai šią „vyriausybę" toleravo todėl, kad jos ir hitle­
rininkų svarbiausi politiniai, ideologiniai kovos prieš bolše­
vizmą tikslai sutapo. Be to, ši „vyriausybė" teikė nemaža
naudos okupantams, tenkindama jų reikalavimus. Šios „vyriau­
sybės" paslaugas hitlerininkams pripažino ir jos galva J. Am­
7 Nacionalistų talka hitlerininkams, p. 36.

70

brazevičius, nurodęs, jog vokiečių karinės valdžios valdinių
norus buvo stengiamasi „šimtu procentų patenkinti"8. Ypač
hitlerininkai pritarė šios „vyriausybės" ir jos pavaldinių rep­
resinėms priemonėms prieš komunistus, kūmjaunuolius, tary­
binius aktyvistus ir kitus Tarybų valdžios šalininkus, taip pat
žydų tautybės žmones, nes tai įėjo į vokiškųjų fašistų progra­
mą užnugariui išvalyti bei okupaciniam režimui sustiprinti.
Naudodamiesi krikdemų ir voldemarininkų tarpusavio rie­
tenomis dėl valdžios, gestapininkai kurstė jiems paklusnesnius
voldemarininkus, leido „perversmu" pašalinti iš kai kurių
postų krikdemus. 1941 m. liepos 23 d. naktį voldemarininkai
paėmė Kauno karo komendantūrą, pirmąjį pagalbinės policijos
batalioną ir policiją. Šis „perversmas" sudarė hitlerininkams
geresnes sąlygas vėliau, panaikinus „laikinąją vyriausybę", jos
vietoje sudaryti civilinei vokiečių valdžiai pavaldžią genera­
linių tarėjų instituciją.
Ypač naudingas buvo vokiečių karinės valdžios įstaigoms,
o vėliau ir civilinei okupacinei valdžiai „laikinosios vyriausy­
bės" ir Vilniaus miesto ir srities piliečių komiteto pastangomis
sukurtas ir hitlerininkams pavaldus bei ištikimas vietinių na­
cionalistų (apskričių, miestų, valsčių) administracinių įstaigų
aparatas, kurį okupantai panaudojo savo grobikiškai politikai.
„Laikinosios vyriausybės" įsakymais, kuriuos aprobuodavo
karinė vokiečių valdžia, buvo paskirti apskričių viršininkai,
burmistrai, policijos vadai, švietimo įstaigų direktoriai, aukš­
tųjų mokyklų rektoriai ir kiti administraciniai darbuotojai.
Vietinėse administracijos įstaigose dirbo buvę buržuazinės
Lietuvos valdininkai, reakciniai karininkai, buržuazinių parti­
jų bei organizacijų veikėjai, buožės, buvę policininkai, žval­
gybininkai ir kt.
„Laikinosios vyriausybės", Vilniaus miesto ir srities komi­
teto pareigūnai, apskričių viršininkai, burmistrai, viršaičiai,
policijos pareigūnai, komendantai ne tik pakartodavo karinės
vokiečių valdžios įsakymus, bet ir patys dalyvaudavo, juos
vykdant. Kai kurie buvo labai uolūs ir veiklūs: persekiojo ir
žudė komunistus, komjaunuolius, tarybinius aktyvistus, žydų
tautybės žmones.
1941 m. birželio 30 d. „vyriausybės" posėdyje buvo išklau­
sytas Kauno komendanto pik. J. Bobelio pranešimas dėl for­
muojamo pagalbinės policijos bataliono ir žydų koncentracijos
stovyklos steigimo. Išklausęs pranešimą, „ministrų kabinetas"
nutarė: „Žydų koncentracijos stovyklos steigimui pritarti ir
Ten pat, p. 37.

71

jos steigimu rūpintis pavesti p. Švipai, komunalinio ūkio viceministeriui, kontakte su p. pulk. Bobeliu"9. O 1941 m. lie­
pos 25 d. aukštieji nacionalistų pareigūnai numatė priemones
žydų gyventojams suvaryti į getą w. Pagaliau 1941 m. rugpiū­
čio 1 d. J. Ambrazevičiaus „laikinoji vyriausybė" išleido „Žy­
dų padėties nuostatus", kurie įstatymiškai įteisino žydų betei­
siškumą. Per 43 gyvavimo dienas „laikinoji vyriausybė" pa­
skelbė apie 100 antiliaudinių įstatymų, nutarimų ir potvarkių.
Tačiau hitleriniai okupantai, turėdami kolonizacinių tiks­
lų, visiškai nesirengė nei dalintis valdžia su lietuviškaisiais
buržuaziniais nacionalistais, nei pripažinti jų „vyriausybės"
paskelbtus „denacionalizacijos įstatymus" bei kai kuriuos ki­
tus nutarimus, kadangi pastarieji reichui buvo nenaudingi.
Įvedus Lietuvoje okupacinę civilinę administraciją, Lietu­
vos generalinis komisaras A. Rentelnas 1941 m. rugpiūčio 5 d.,
išsikvietęs „laikinąją vyriausybę", pareiškė, jog jis laiko šios
vyriausybės darbą baigtu ir perima krašto valdymą. Prie savo
įstaigos jis sudarė generalinių tarėjų instituciją, kaip pataria­
mąjį organą. Generaliniais tarėjais parinko reakcingų pažiū­
rų nacionalistus. Pirmuoju generaliniu tarėju buvo paskirtas
iš anksčiau žinomas prohitleriniu nusistatymu generolas
P. Kubiliūnas.
Generaliniai tarėjai ir jų įstaigos faktiškai buvo tarpininkai
tarp vokiečių civilinės valdžios ir vietinių įstaigų. Jų pareiga
buvo perduoti generalinio komisaro potvarkius ir įsakymus
apskričių viršininkams, burmistrams ir kt.
Generalinių tarėjų įstaigoms prižiūrėti ir panaudoti gene­
ralinis komisaras paskyrė specialius referentus. Per tarėjų
įstaigas ir žemesnį administracinį aparatą hitleriniai okupantai
daugiau kaip trejus metus plėšė Lietuvą ir naikino jos gy­
ventojus.
Kas gi buvo tie aukštieji kolaboracionistai? Kaip minėjo­
me, pirmuoju generaliniu tarėju buvo paskirtas generolas
P. Kubiliūnas, kuris ėjo ir tarėjo vidaus reikalams pareigas.
Atskiriems ūkio ir administracijos reikalams tvarkyti buvo
paskirti generaliniai tarėjai: krašto ūkiui — ekon. V. Jurgutis
(labai trumpai), žemės ūkiui — krikdemas B. Vitkus, finan­
sams — krikdemas J. Matulionis, švietimui — tautininkas
P. Germantas-Meškauskas, teisingumui — liaudininkas M. Mac­
kevičius, susisiekimui — voldemarininkas K. Germanas, darbo
ir socialinei apsaugai — tautininkas J. Paukštys, administraci♦■
9 Lietuvos TSR CVA, f. 969, ap. 2, b. 39, 1. 25.
'° „Mokslas ir gyvenimas", 1962, Nr. 11, p. 4.

72

nei kontrolei — voldemarininkas mjr. S. Puodžius. Vėliau kai
kurie tarėjai buvo pakeisti. Pavyzdžiui, pasižymėjęs uolumu,
eidamas Telšių apskrities viršininko pareigas, A. Ramanauskas
buvo paaukštintas, paskiriant dirbti generaliniu tarėju žemės
ūkio reikalams. Vokiečių civilinė okupacinė valdžia subor­
dinavo ir „laikinosios vyriausybės" paskirtus apskričių virši­
ninkus, burmistrus, lietuviškosios policijos pareigūnus, tik kai
kuriuos pakeisdama.
Patyrę pralaimėjimų fronte, hitleriniai okupantai, norėda­
mi labiau patraukti buržuazinius nacionalistus, 1942 metų pra­
džioje paskelbė apie Lietuvos „savivaldos" įvedimą. Tai reiš­
kė, kad generaliniai tarėjai gali skelbti potvarkius, tačiau
kruopščiai suredaguotus generalinio komisaro A. Rentelno.
O apskričių viršininkai, burmistrai, valsčių viršaičiai ir kiti
pareigūnai, įvedus „savivaldą", būdami vokiečių civilinės
okupacinės valdžios tarnyboje, ir toliau talkininkavo hitleri­
ninkams, vykdant jų grobikišką politiką. Vietinės įstaigos
skelbė įsakymus, potvarkius, kuriuose pakartodavo vokiečių
civilinės okupacinės valdžios nurodymus.
„Savivaldos" pareigūnų talkininkavimas okupantams kėlė
visuotinį Lietuvos gyventojų pasipiktinimą, skatino darbo žmo­
nių kovą ne tik prieš vokiškuosius grobikus, bet ir prieš jų
bendrininkus.
Didelių nusikaltimų padarė buržuaziniai nacionalistai, tar­
navę baudžiamuosiuose okupantų organuose: lietuviškajame
saugume, policijoje, apsaugos batalionuose, teismuose ir kt.
1943
metais lietuviškoje saugumo policijoje apytikriai bu­
vo 886 įvairių kategorijų valdininkai11, viešojoje policijoje —
5670 tarnautojų, neapmokamų „garbės policininkų"— 7740.
1942 metais dvidešimtyje policinių batalionų tarnavo 8388 as­
menys. Dauguma šių batalionų iki 1942 m. rugpiūčio mėn. bu­
vo pasiųsta į kitas okupuotas šalis baudžiamosioms akcijoms,
kalinių priežiūrai, o kai kurie — į frontą. Tuo metu Lietuvoje
buvo likę tik 9 policijos batalionai. Nemažai nusikaltimų pir­
mosiomis okupacijos dienomis padarė viešoji policija. Ji da­
lyvavo, žudant tarybinius žmones, gaudant darbams į Vokie­
tiją, renkant duokles bei mokesčius. Viešoji policija buvo
siunčiama prieš tarybinius partizanus, įvairių karinių ir ūki­
nių objektų saugoti ir kt. Jai padėdavo neapmokami vadina­
mieji „garbės policininkai" (šauliai, „aktyvistai", „baltaraiš­
čiai" ir kiti; iš jų 1943 metais buvo mėginta sudaryti „vieti­
nės savisaugos" būrius kovai prieš tarybinius partizanus).
11 A. Rakūnas, Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją, p. 34.

73

Be minėtų aktyvių okupantų talkininkų, dar buvo 766 kalėji­
mų prižiūrėtojai bei 449 kalėjimų tarnautojai. Kaip pagalbiniai
vokiečių teismų ir prokuratūros organai veikė vietiniai lietu­
viškieji teismai ir prokuratūros organai. Nors jų kompetencija
buvo apribota — negalėjo spręsti politinių bylų, tačiau jie per­
duodavo vokiečių teismams tarybinių patriotų, pasipriešinimo
dalyvių bylas.
Sunku tiksliai nustatyti, kiek kolaboracionistų veikė Lie­
tuvoje hitlerinės okupacijos metais, tačiau jie sudarė nedidelę
priešiškai liaudžiai ir visai lietuvių tautai nusiteikusių vietinių
gyventojų (daugiausia iš sociališkai priešiškų Tarybų valdžiai
Sluoksnių) dalį.
Nepavykus Lietuvos jaunimo mobilizacijoms į hitlerinę
kariuomenę ir reicho darbo tarnybą, neatliekant gyventojams
įvairių prievolių, didėjant pasipriešinimui, hitleriniai okupan­
tai sumanė pasiremti platesniais buržuazinių nacionalistų
sluoksniais, tikėdamiesi, jiems padedant, paveikti lietuvių
tautą. Tuo tikslu buvo nutarta sušaukti „lietuvių konferenci­
ją". Ją organizavo generalinis komisaras A. Rentelnas ir pir­
masis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas. Atstovai į „konferen­
ciją" buvo ne renkami, bet skiriami, tarėjams susitarus su ap­
skričių viršininkais. Neatsitiktinai į ją pateko hitleriniams
okupantams palankūs elementai, kurių diduma buvo „savival­
dos" pareigūnai. Iš 93 į „konferenciją" paskirtų atstovų 59
buvo valdininkai (5 generaliniai tarėjai ir 1 generalinio tarėjo
pavaduotojas), 25 buožės ir 1 darbininkas. Delegatais buvo 8
aukštieji katalikų dvasininkai12.
1943
m. balandžio 5 d. „konferencijos" dalyviai išklausė
P. Kubiliūno, generalinio tarėjo A. Ramanausko ir gen.
K. Navako kalbas. „Konferencija" be diskusijų priėmė oku­
pantų iš anksto paruoštas rezoliucijas, remiančias reichą ir jo
sąjungininkus kovoje prieš bolševizmą. Rezoliucijoje buvo įsi­
pareigojama atlikti visus okupantų pavedimus 13. Baigdamas
„konferenciją", jos pirmininkas M. Biržiška perskaitė A. Hit­
leriui adresuotą ištikimybės telegramą.
1943 m. birželio 16 d. generalinis komisaras paskelbė pa­
tvirtinęs neva balandžio 5 d. „konferencijos" išrinktą „tautos
tarybą" prie pirmojo generalinio tarėjo. Sudaryta iš naciona­
listų, aktyviai talkininkavusių okupantams, „taryba" buvo pa­
tariamasis organas. Ji talkininkavo hitleriniams okupantams,
panaudojant krašto ūkį ir žmonių resursus grobikiškam karui.
•»
12 „Ūkininko patarėjas", 1943.IV.9. Iš viso į konferenciją buvo pakviesta
17 dvasininkų. (Žr. Nacionalistų talka hitlerininkams, p. 113.)
13 Ten pat.

74

Nei „konferencija", nei „taryba" autoriteto lietuvių tau­
toje neturėjo ir, nepaisant įvairių pareiškimų, raginimų, pa­
tarimų, okupantų talkininkams nepavyko paveikti Lietuvos
gyventojų ir pagerinti totalinės mobilizacijos. Tačiau hitleri­
ninkai ir toliau reikalavo žmonių kariuomenei papildyti, didi­
no žemės ūkio produktų ir kitas prievoles.
Fašistinei Vokietijai pralaimint kare prieš TSRS, buvo
karštligiškai ieškoma būdų Lietuvos jaunimui į hitlerinę ka­
ro mašiną įtraukti. 1943 m. lapkričio 24 d. generalinių tarėjų,
„tarybos", taip pat kitų okupantų talkininkų pasitarime bur­
žuaziniai nacionalistai pasiūlė kurti karinę formuotę, kuriai
vadovautų aukštas buržuazinės Lietuvos karininkas. 1944 m.
vasario 9 d. pirmojo generalinio tarėjo P. Kubiliūno aplink­
raštyje apskričių viršininkams ir Kauno, Vilniaus, Šiaulių bei
Panevėžio miestų burmistrams buvo pranešta, jog, susitarus su
SS ir policijos vadu Lietuvoje gen. mjr. Harmu, bus organi­
zuojama vietinė rinktinė, kurios vadu skiriamas generolas
P. Plechavičius (aršus antitarybininkas, pasižymėjęs teroristi­
niais veiksmais prieš pažangius darbo žmones Žemaitijoje,
nuslopinus Tarybų valdžią Lietuvoje 1919 m., vienas iš 1926 m.
fašistinio perversmo organizatorių).
Nacionalistų politikieriai, pasišovę organizuoti vietinę
rinktinę, tikėjosi ir okupantus patenkinti, ir savo žinioje turėti
karinę jėgą, kurią ateityje galėtų panaudoti buržuazinės Lie­
tuvos atkūrimui. Hitlerininkai tikėjosi, nacionalistų padedami,
iš pradžių sudaryti nedidelį junginį, o vėliau, juo remdamiesi,
įvykdyti visuotinę mobilizaciją Lietuvoje ir mobilizuotus vy­
rus panaudoti fronte. Demagoginiais pažadais ir grasinimais
buržuaziniams nacionalistams pavyko suklaidinti nemažai jau­
nimo. Jie surinko apie 5500 vyrų. Vietinė rinktinė buvo pa­
siųsta į Rytų Lietuvą ir Baltarusiją kovai prieš partizaninį ju­
dėjimą, komunikacijų apsaugai ir pan.
Paveikti didėjančio lietuvių tautos priešinimosi, okupan­
tams, taip pat sužinoję, jog hitlerininkai ruošiasi juos pasiųsti
į frontą, vietinės rinktinės kariai ėmė bėgti, atsisakyti vykdyti
vadų įsakymus, kai kurie perėjo pas tarybinius partizanus.
Susidarius tokiai padėčiai, hitlerininkai įsakė vietinę rinktinę
nuginkluoti. Tačiau dauguma vietinės rinktinės karių su gink­
lais ir apranga pabėgo; kai kuriuos hitlerininkai suėmė ir su­
šaudė, kitus išvežė į Vokietiją.
Tokiu būdu sužlugo dar vienas hitlerininkų ir jų bendri­
ninkų— buržuazinių nacionalistų — mėginimas panaudoti lie­
tuvius hitlerinės Vokietijos kare prieš Tarybų Sąjungą.
75

Hitleriniams okupantams aktyviai talkininkavo katalikų
bažnyčia: beveik visa jos vadovybė ir diduma dvasininkų.
Bažnyčios vadovai ir jų pavaldiniai per spaudą, radiją, pa­
mokslus vedė antikomunistinę propagandą, šmeižė tarybinę
santvarką, iškraipydami Komunistų partijos ir Tarybinės vy­
riausybės politiką religijos ir bažnyčios atžvilgiu, agitavo sto­
ti į vokiečių kariuomenę ir dalyvauti Hitlerio žygyje prieš
bolševizmą, rinkti metąlą, aukoti vermachto kareiviams šiltų
rūbų ir kt. Tuo jie labai pasitarnavo hitlerininkams.
Jau okupacijos pradžioje, kai hitlerininkai ir jų bendri­
ninkai — buržuaziniai nacionalistai — žudė tarybinius aktyvis­
tus, žydų tautybės žmones, kai okupantai plėšė Lietuvos kraš­
tą, Kauno arkivyskupijos vadovai — arkivyskupas metropoli­
tas J. Skvireckas, vyskupas V. Brizgys, generalvikaras prelatas
K. Šaulys — pareiškime per radiją ir spaudoje dėkojo vokiš­
kiesiems okupantams už „išlaisvinimą" ir ragino jiems padė­
ti 14. Arkivyskupas metropolitas J. Skvireckas pasirašė padė­
kos telegramą Hitleriui. Krakių „baltaraiščių" būrio vado pa­
vaduotojas klerikalinis veikėjas A. Valaitis yra nurodęs, jog,
jam su kunigu J. Blučiu lankantis pas vyskupą V. Brizgį,
pastarasis, sužinojęs, kad dar žydų Krakėse nešaudė, pasipik­
tino ir paklausė: „Argi jūs nebijote, kad žydai gali sukilti, iš­
žudyti jus ir padegti miestelį?.." ir pridūrė: „Žydų nereikia
gailėtis, jie to nusipelnė" 15.
Matydami katalikų bažnyčios vadovų palankumą, hitleri­
ninkai netgi buvo numatę vyskupą V. Brizgį paskirti jiems
pavaldžios aukščiausios nacionalistų įstaigos „pasitikėjimo ta­
rybos" nariu ar net jos pirmininku 16.
Kai kuriuose kituose okupuotuose kraštuose dvasininkai
aktyviai dalyvavo antihitleriniame pasipriešinimo judėjime,
o Lietuvoje dauguma jų visiškai atsidavė okupantų valiai. Kuo
tai paaiškinti? Pirmiausia, Lietuvos klero neapykanta Tarybų
valdžiai, bolševizmui. Tarybiniais metais Lietuvoje buvo įvyk­
dyta sekuliarizacija, panaikintos dvasininkų privilegijos, su­
stiprėjo ateistinė mintis. Bažnyčia, kaip išnaudotojų klasių po­
litinis ir idėjinis įrankis, dauguma dvasininkų, kilusių iš iš­
naudotojų klasių, kartu su nuverstomis išnaudotojų klasėmis
sudarė bendrą frontą prieš Tarybų valdžią. Taigi hitlerininkus,
buržuazinius nacionalistus ir reakcinius dvasininkus vienijo
14 „Naujoji Lietuva", 1941.VII.8.
15 Masinės žudynės Lietuvoje, d. 2, p. 142—143.
16 J. Aničas, Katalikiškasis klerikalizmas Lietuvoje 1940—1944 metais,
V„ 1972, p. 123.

76

neapykanta bolševizmui ir siekimas likviduoti socialistinę san­
tvarką bei užgniaužti komunistinę ideologiją.
Karo eigoje, keičiantis politinei padėčiai ir stiprėjant anti­
hitlerinėms nuotaikoms, vyko žemesniojo, rango dvasininkų
diferenciacija. Kai kurie jų, pasipiktinę hitlerinių okupantų
grobikiška, kolonizacine politika, nekaltų žmonių žudynėmis,
smerkė vokiškuosius fašistinius okupantus ir jų bendrininkus,
gelbėjo mirčiai pasmerktus žmones.
Tačiau bažnyčios vadovybė ir diduma reakcinių dvasinin­
kų, bijodami Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje, ir toliau
talkininkavo hitleriniams okupantams. Kai kurie jų 1944 me­
tais pasitraukė į Vakarus, kur toliau tęsia antitarybinę veiklą.
Kiti reakciniai dvasininkai, likę Tarybų Lietuvoje, padėjo
kurti kontrrevoliucines pogrindines nacionalistų organizacijas,
rėmė ginkluotą nacionalistinį pogrindį, kovojusį prieš Tarybų
valdžią. Neatsitiktinai vokiečių saugumo policijos ir SD vadas
Lietuvoje 1943 m. balandžio mėn. ataskaitoje Berlynui aukštai
įvertino bažnyčios paslaugas, pravedant mobilizacijas į vo­
kiečių kariuomenę, vykdant antikomunistinę propagandą, re­
miant vokiečių interesus, pateisinant baudžiamąsias priemones
prieš atskirus dvasininkus, žodžiu ar raštu pasisakiusius prieš
mobilizacijas 17.
Hitlerinei Vokietijai pralaimint karą prieš tarybines tautas,
plečiantis Lietuvos gyventojų pasipriešinimui, kai kurie lie­
tuviškieji buržuaziniai nacionalistai, matydami, jog hitlerinin­
kai neatkurs „nepriklausomos" Lietuvos, ėmė reikšti, nors ir
labai atsargiai, nepasitenkinimą okupantais. Kai kurių bur­
žuazinių veikėjų memorandumuose „opozicija" buvo pasireiš­
kusi jau pirmaisiais okupacijos mėnesiais, tačiau plačiau
į „opozicinę" veiklą nacionalistai įsijungė vėliau, ypač nuo
1943 metų. Jie ėmė leisti „nelegalius" laikraštukus, kurti „ne­
legalias" organizacijas. Buržuaziniai nacionalistai veikė atsar­
giai. Jie, bijodami užrūstinti okupantus, pabrėždavo savo antitarybiškumą ir antikomunistiškumą, keldavo bendrus savo ir
hitlerininkų interesus kovoje prieš TSRS, priekaištaudavo
okupantams, kad pastarieji neįvertiną jų paslaugų.
Įvairių pakraipų nacionalistinio pogrindžio veikėjai vis
labiau rėmėsi iliuzija, jog, pralaimėjus Vokietijai ir nusilpus
Tarybų Sąjungai, po karo savo valią diktuos JAV ir Anglija,
kurioms padedant bus galima atkurti buržuazinę Lietuvos vals­
tybę. Todėl jie stengėsi išsaugoti jėgas ateičiai. Šia iliuzija ir
rėmėsi „nelegalių" nacionalistų organizacijų taktika: susilai­
17 Nacionalistų talka hitlerininkams, p. 112—113.

77

kyti nuo aktyvios ginkluotos kovos prieš vokiškuosius oku­
pantus, taupyti ir išsaugoti gyvąją krašto jėgą „kovai su bol­
ševikais". Kita vertus, jie pasisakė už hitlerininkų rėmimą ko­
voje prieš komunistus.
Buvusios buržuazinės ir smulkiaburžuazinės partijos bei
organizacijos okupacijos metais leido gausią įvairiais pavadi­
nimais spaudą: „Nepriklausoma Lietuva", „Laisvės kovotojas",
„Į laisvę" ir kt. Ši spauda apsiribojo santūria vokiečių oku­
pacinės valdžios politikos kritika, reiškė savo pageidavimus,
pasiūlymus okupantams, vietinius gyventojus ragino susilai­
kyti nuo aktyvios ginkluotos kovos netgi tada, kai okupantai
griebdavosi represijų ar vykdė lietuvių tautai pražūtingą po­
litiką. 1943 m. birželio. 1 d. „Nepriklausoma Lietuva" paskelbė
Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto protestą prieš vo­
kiečių „neteisėtus kolonizavimo darbus" bei „užuojautą" tiems,
kurie nukentėjo, ir kvietė Lietuvos visuomenę būti „kantria
ir santūria" 18.
Reikšdami pasyvią „opoziciją" hitleriniams okupantams,
„nelegalieji" nacionalistai kartu per savo spaudą ir kitais bū­
dais puolė Tarybų Sąjungą, šmeižė Raudonąją armiją ir prie­
kaištavo vokiškiesiems okupantams, kad šie neva nesiimą
griežtesnių priemonių kovai prieš tarybinius partizanus 19. To­
kia nacionalistinio „pogrindžio" spauda negalėjo iš esmės pa­
kenkti okupantų interesams, o antitarybinė jos propaganda,
pastangos sulaikyti lietuvių tautą nuo aktyvios kovos prieš
okupantus, buvo pastariesiems net naudingos. Gestapas gerai
žinojo apie nacionalistų pažiūras, jų „pogrindines" organiza­
cijas, leidinius20. „Nelegalią" nacionalistų spaudą dažnai pla­
tino patys kubiliūninės administracijos darbuotojai, policinin­
kai. Tačiau, norėdami sudrausminti ir įbauginti pretendentus
į visuomenės nuomonės formuotojus, hitlerininkai kartais
„opozicionierius" suimdavo arba ištremdavo į koncentracijos
stovyklas. Antai po nepasisekusios mobilizacijos į SS lietuviu
legioną 1943 m. kovo—balandžio mėn. hitlerininkai suėmė ir
išsiuntė į Štuthofo koncentracijos stovyklą 55 antihitleriškai
nusistačiusius lietuvių inteligentus, tarp jų ir kai kuriuos „ne­
legalių" laikraštėlių leidėjus, generalinius tarėjus, ■kunigus,
tarnautojus ir k t.21
Tačiau ir tokių represijų atvejais hitlerininkai skirtingai
baudė nacionalistinio „pogrindžio" dalyvius ir tarybinio anti­
18 „Nepriklausoma Lietuva", 1943. VI.1.
19 „Nepriklausoma Lietuva", 1943.XII.20.
20 Hitleriniai parašiutininkai, V., 1966, p. 5—6, 16.
21 Lietuvos TSR CVA, f. 1399, ap. 1, b. 26, 1. 59—61.

78

fašistinio pogrindžio dalyvius, komunistinio antifašistinio po­
grindžio dalyviai, patekę į gestapininkų rankas, buvo žiauriai
kankinami ir dažniausiai sušaudomi, o su nacionalistinio „po­
grindžio" dalyviais buvo elgiamasi daug švelniau.
Ruošdamiesi kovai prieš Tarybinę armiją ir Tarybų val­
džią, buržuaziniai nacionalistai jau hitlerinės okupacijos me­
tais ėmė steigti karines „pogrindines" organizacijas, kaupti
ginklus: 1942 metais klerikalai sukūrė „pogrindinę" organi­
zaciją „Lietuvių frontą“, platino atsišaukimus. Karo pabaigoje
ši organizacija pradėjo kurti ginkluotą sektorių „Kęstutis" ko­
vai prieš Tarybų valdžią 22. Iš kontrrevoliucinių, antitarybinių
elementų buvo kuriami ginkluoti būriai, pavadinti „Lietuvos
laisvės armija" (LLA). Išvadavus respubliką, jie ypač aktyviai
dalyvavo banditinėje veikloje.
1943 metais įvairių partijų nacionalistinio pogrindžio vei­
kėjai įkūrė politinį organą „Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo
komitetą" vadovauti jų „nelegalioms" organizacijoms. VLIKas
nekėlė sau uždavinio aktyviai kovoti prieš vokiškuosius fa­
šistinius okupantus ir buvo aiškios antitarybinės orientacijos.
Jis trukdė ginkluotai Lietuvos liaudies kovai prieš okupantus.
Todėl gestapininkai VLIKą toleravo. Vienas buvusių VLIKo
dalyvių J. Deksnys yra pareiškęs, jog VLIKo nariai neturėjo
net slapyvardžių. Kaune juos daug kas žinojo, taip pat ir ges­
tapas. Tariamas VLIKo nelegalumas, suteikęs jam tam tikro
populiarumo, hitlerininkams buvo naudingesnis, skleidžiant
antitarybines nuotaikas, negu oficiali vokiečių okupacinės val­
džios bei vietinės „savivaldos" įstaigų propaganda, kuria vie­
tos gyventojai visiškai netikėjo.
1944 metų antrojoje pusėje, Raudonajai armijai vaduojant
Lietuvą, hitlerinė žvalgyba naudojosi nacionalistinio pogrin­
džio tarybiniame užnugaryje paslaugomis diversijų, šnipinėji­
mo, dezinformacijos ir kitos ardomosios antitarybinės veiklos
tikslais.
Taigi visa buržuazinių nacionalistų „opozicinė" veikla reiš­
kė viena — nuolaidžiavimą hitleriniams okupantams ir lietuvių
tautos nacionalinių interesų išdavystę, nes be aktyvios gink­
luotos kovos negalima buvo įveikti mirtino visų tautų prie­
šo — vokiškojo fašizmo.
22 Už socializmo sukūrimą Lietuvoje, V., 1969, p. 291.

III. Lietuvos liaudies kova
prieš hitlerinius okupantus

1.
POGRINDINIO JUDĖJIMO
VADOVAUJANČIŲ CENTRŲ KŪRIMASIS
IR PARTIZANINIO JUDĖJIMO UŽUOMAZGA

Lietuvos liaudžiai kovoje prieš hitlerinius okupantus va­
dovavo kovose užsigrūdinusi, artimai susijusi su darbo žmonė­
mis Lietuvos Komunistų partija. Tarybų valdžia Lietuvoje gy­
vavo tik vienerius metus, bet ir per tą trumpą laiką žmonės,
pažinę laisvo gyvenimo džiaugsmą, išmoko mylėti ir ginti savo
tarybinę Tėvynę.
V. Leninas 1919 metais kalbėjo: „Niekad nebus nugalėta
toji tauta, kurioje darbininkų ir valstiečių dauguma sužinojo,
pajuto ir pamatė, kad jie gina savą, Tarybų valdžią — darbo
žmonių valdžią, kad gina tą reikalą, kurio pergalė jiems ir jų
vaikams užtikrins galimumą naudotis visomis kultūros gėry­
bėmis, visais žmogaus darbo kūriniais" '.
Lietuvos darbo žmonių širdyse buvo gyva Tarybų valdžia.
Šaunieji lietuvių tautos sūnūs, komunistai ir komjaunuoliai,
ėmė telkti juos negailestingai kovai prieš okupantus. 1941 m.
liepos 18 d. nutarime „Dėl kovos organizavimo vokiečių ka­
riuomenės užnugaryje" VKP(b) Centro Komitetas partiniams
organams nurodė, jog reikia „sudaryti nepakeliamas sąlygas
vokiškiesiems interventams, dezorganizuoti jų ryšius, trans­
portą ir pačias karines dalis, žlugdyti visus jų renginius, nai­
kinti grobikus ir jų pakalikus, visokeriopai padėti kurti parti­
zanų būrius — raitelių ir pėstininkų, diversines bei nakintojų grupes, išvystyti užgrobtoje teritorijoje mūsų bolševikinių
pogrindinių organizacijų tinklą, kad jos vadovautų visiems
veiksmams prieš fašistinius okupantus"2.
Hitlerininkams greitai okupavus respubliką, Lietuvos KP (b)
CK nesuspėjo parengti partinių organizacijų nelegaliam dar♦ -»• ♦
1 V. I. Leninas, Raštai, t. 29, p. 289.
2 Коммунистическая партия в период Великой Отечественной войны
(июнь 1941—1945 гг.), Документы и материалы, М., 1961, стр. 537.

80

bui. Tačiau liaudis neliko be partijos vadovavimo. Prieš pra­
sidedant karui, Lietuvos KP buvo 4625 komunistai. Beveik pu­
sė jų (daugiau kaip 2 tūkst.) liko okupuotoje Lietuvoje.
Taip pat liko ir apie 12 tūkst. komjaunuoju. Priešo užnuga­
ryje atsidūrė 149 valsčių partiniai organizatoriai, 240 komjau­
nimo valsčių komitetų sekretorių. Daug komunistų ir komjau­
nuolių jau pirmosiomis karo dienomis, kaip partinių-tarybinių
aktyvistų būrių nariai, žuvo ginkluotuose susirėmimuose su
priešu bei verždamiesi iš apsupimo; tarp jų 36 valsčių parti­
niai organizatoriai ir apie 50 komjaunimo valsčių komitetų
sekretorių, taip pat 5 tūkst. partinių-tarybinių aktyvistų. Ta­
čiau daugelis jų tapo pirmųjų pogrindinių grupių ir partizanų
būrių organizatoriais.
Lietuvos KP(b) Centro Komitetas ėmėsi kurti pogrindines
grupes ir partizanų būrius. Lietuva buvo suskirstyta į dešimtį
tarpapskritinių rajonų.
1 lentelė
Lietuvos tarpapskritiniai rajonai3
P a rtijo s
ta rp a p s k ritin is
k o m ite ta s

V

C e n tra s

Vilniaus

Vilnius

Kauno

Kaunas

Šiaulių
Alytaus
Marijampolės
(dabar Kapsuko)
Panevėžio

Šiauliai
Alytus
Marijampolė

Raseinių
Trakų
Utenos

Raseiniai
Trakai
Utena

Žemaitijos

Telšiai

Panevėžys

P r i k l a u s ę m i e s t a i ir a p s k r i t y s

Vilniaus miestas, Švenčionių ir Viiniaus apskritys
Kauno miestas, Kauno ir Kėdainių apskritys
Šiaulių miestas ir Šiaulių apskritis
Alytaus ir Seinų apskritys
Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio
apskritys
Biržų, Panevėžio ir Rokiškio apskritys
Raseinių ir Tauragės apskritys
Trakų ir Varėnos apskritys
Ukmergės, Utenos ir Zarasų apskritys
Kretingos, Mažeikių ir Telšių apskritys

Kurti partijos tarpapskritinius komitetus buvo pavesta vie­
tos komunistams ir atsiųstoms iš tarybinio užnugario organi­
zatorių grupėms. Jau 1941 m. liepos mėn. ir rugpiūčio pra­
džioje LKP (b) CK į tarpapskritinius rajonus pasiuntė 6 grupes
(38 organizatorius): į Kauno tarpapskritinį rajoną — A. Godliausko grupę, į Marijampolės — K. Petriko, į Žemaitijos —
5 PA, f. 1, ap. 1, b. 19, 1. 237.
6. T arybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės kare

81

A. Milvydo, į Utenos — B. Vildžiūno, į Panevėžio — V. Šiupi­
nio, į Šiaulių tarpapskritinį rajoną — K. Macevičiaus grupę.
Atvykę komunistai pogrindininkai A. Godliauskas, A. Vi­
limas, A. Slapšys, P. Šimėnas, A. Navickas, V. Keršys ir kiti
daug nuveikė, organizuodami komunistinį pogrindį ir vysty­
dami Lietuvoje partizaninį judėjimą. Jie surengė pogrindinių
grupių pasitarimą, kuriame buvo apsvarstytos VKP(b) direk­
tyvos, taip pat buvo svarstomi klausimai dėl nepartinių akty­
vistų įtraukimo į pogrindinį darbą, tolesnio partizaninio judė­
jimo vystymo. Buvo sukurta nemažai pogrindinių komjaunimo
organizacijų.
Panevėžio komunistai P. Vaičiūnas, S. Stulginskis, V. Valys
ir kiti sukūrė Karolio Požėlos pogrindinę organizaciją. Jai
vadovavo partijos Panevėžio apskrities komiteto instruktorius
P. Vaičiūnas. Šioje organizacijoje buvo apie 200 žmonių.
Kiekvienas iš jų gavo raudoną raištį, ant kurio buvo raidės
LKP. Tai buvo ištikimybės partijai simbolis, kovos vėliava.
Remiantis surinkta medžiaga, šios organizacijos branduolį ga­
lima laikyti vadovaujančiu partiniu organu Panevėžio tarpapskritiniame rajone. Jos nariai spausdino ir platino antifa­
šistinius lapelius, rinko ginklus, saugojo žmones nuo išvežimo
į fašistinę vergovę, padėdavo karo belaisviams, daug jų ap­
rūpino šautuvais, granatomis, šaudmenimis.
Šiaulių mieste veikė pogrindinė antifašistinė organizacija,
pasivadinusi ,,4 A štabu". Ją įsteigė komunistai J. Liubauskas,
M. Masiulis, A. Baranauskas. Organizacijoje buvo 35 patrio­
tai. Ji buvo vadovaujantis partijos organas Šiaulių tarpapskritiniame rajone. Organizacijos nariai ardė geležinkelių bėgius,
padegė „Lino" fabriką Šiauliuose, užpuolė sandėlį Žagarėje,
paėmė apie 300 šautuvų ir keletą kulkosvaidžių, kelios kovi­
nės grupės persikėlė iš Šiaulių į stovyklą Skaistgirio valsčiaus
miškuose.
Alytaus apskrityje komunistai A. Ražanauskas, A. Akromas, F. Ceikauskas, J. Kantaravičius, F. Underis ir kiti sukūrė
pogrindines grupes, organizavo partizanų būrį. A. Ražanausko
sukurtas pogrindinės partinės organizacijos branduolys buvo
vadovaujantis partinis organas Alytaus tarpapskritiniame ra­
jone.
Komunistai, likę okupuotoje teritorijoje, ir atsiųstos orga­
nizatorių grupės vadovavo partizaninei kovai, kūrė pogrindi­
nes partines kuopeles, derino jų veiklą. Tai buvo pirmieji va­
dovaujantys partiniai organai, nors organizaciškai jie nebuvo
įforminti, nes, būdami priešo užnugaryje, jie negalėjo už­
82

megzti ryšių su Lietuvos KP(b) CK. Nei radijo stočių, nei ra­
distų Centro Komitetas tuo laikotarpiu neturėjo.
Kūrėsi ir pogrindinės komjaunimo organizacijos. Jau
1941 metais pogrindines komjaunimo organizacijas Kaune
įsteigė V. Godliauskas, J. Cižinauskaitė, P. Unikauskas, Aly­
taus apskrityje — H. Vitchorovaitis, Rokiškio — I. Afanasjevas, Raseinių — J. Teišerskis, Panevėžio — V. Morkūnas. Kū­
rėsi komjaunimo organizacijos Vilniaus ir Kauno getuose.
Komjaunuoliai užmezgė ryšius su pirmaisiais tarybiniais par­
tizanais. Daug komjaunuolių parengtų atsišaukimų pasklido
miestuose ir kaimuose.
Pogrindininkai, narsiai pakeldami negandas, nepaisydami
pavojų, kovėsi su priešu. Antai komunisto P. Šimėno vadovau­
jamas partizanų būrys 1941 metais, kai hitlerininkų gaujos tebesiveržė į Tarybų Sąjungos gilumą, sunaikino prie Kauno di­
džiulius vokiečių maisto sandėlius, nuskandino Nemune ke­
letą baržų su vežamais į Vokietiją iš Lietuvos valstiečių atim­
tais javais 4. Netoli Šiaulių buvo susprogdinta elektros stotis,
kurios energiją okupantai naudojo karo reikalams, prie Kė­
dainių — tiltas ir t. t.5 Drąsūs partizanai naikino hitlerinius
okupantus, nuginkluodavo nacionalistinius buožių savisaugos
būrius, kurie okupantų pavedimu saugojo susisiekimo ir ryšių
priemones.
Jau 1941 m. liepos 3 d. fašistų sudaryta Valkininkų vals­
čiaus „savivaldybė“ skundėsi, kad likę raudonarmiečiai „kar­
tu su vietos komunistais tebesislapsto miškuose ir užpuldinėja
vokiečių kariuomenę bei šiaip jiems nepatinkamus asmenis" 67.
Kitame rašte 1941 m. rugpiūčio 30 d. ta pati Valkininkų vals­
čiaus „savivaldybė" nurodė, jog „kai kurios tarpmiestinės telefono-telegrafo linijos, ypač kurios šiuo metu ryšiui naudoja­
mos, gyventojų yra naikinamos: nuplaunami stulpai, vielos ir
pavagiami" 1.
1941
m. birželio 27 d. hitlerininkai sudarė batalioną gele­
žinkelio apsaugai. Vienas bataliono karininkų rašė: „Birželio
28 d. batalionas išžygiavo Varėnos geležinkelio stotin ir iš­
vyko vykdyti gautųjų uždavinių ilgame geležinkelio ruože
Varėna—Vilnius. Čia pirmomis savaitėmis beveik kasdien
teko kautis su besislapstančiais bolševikais ir kitais vietos
4 Ten
5 PA,
6 PA,
7 Ten

pat, 1. 244.
f. 1771, ap. 16, b. 59, 1. 2—4.
f. 1, ap. 1, b. 90, 1. 1.
pat, 1. 5.

83

gyventojais, kurie puldinėjo kariuomenės sargybas ir patru­
lius“ 8.
Praslinkus keturiems mėnesiams nuo karo pradžios, Lietu­
vos Komunistų partijos Centro Komitetas atsišaukime „Drau­
gai ir draugės! Piliečiai ir pilietės!" rašė: „Jau pagarsėjo savo
didvyriškais darbais Kauno, Šiaulių, Ukmergės, Utenos par­
tizanai, kulka, kirviu ir ugnimi keršijantieji už savo paverg­
tą kraštą, už išniekintą garbę, už brolių ir artimųjų gyvybes.
Gyvybiniai Lietuvos interesai šaukia į šitą kovą kiekvieną
Lietuvos gyventoją be pažiūrų, tikybos ir tautybės skirtumo" 9.
Šiuo atsišaukimu Lietuvos Komunistų partijos Centro Ko­
mitetas kreipėsi į Lietuvos darbininkus, valstiečius, inteligen­
tiją, šaukdamas juos į kovą prieš hitlerinius okupantus, ragin­
damas Lietuvos komunistus būti pirmosiose kovotojų gretose,
vadovauti masėms, stiprinti jų kovinį ryžtą.
Žinios, kurias pradėjo gauti Lietuvos KP (b) Centro Komi­
tetas, rodė, kad priešo užimtoje teritorijoje veikia 14 parti­
zanų būrių ir grupių. Tačiau partiniams organizatoriams buvo
sunku dirbti nelegaliai. Kai kurie pogrindininkai žuvo dar
1941 metais. Niekuomet lietuvių tauta nepamirš pirmųjų ko­
votojų prieš hitlerinę okupaciją, ištikimų savo sūnų A. Godliausko, K. Petriko, A. Milvydo, A. Vilimo, A. Slapšio, P. Ši­
mėno, V. Šiupinio ir kitų. Partijos nurodymu jie buvo pa­
siųsti į priešo užnugarį ir žuvo kaip didvyriai pirmaisiais
hitlerininkų siautėjimo Lietuvoje mėnesiais. Jų kova buvo pa­
vyzdys šimtams Lietuvos darbo žmonių.
Partizaninis judėjimas Lietuvoje ypač pagyvėjo, kai Rau­
donoji armija ne tik didvyriškai atlaikė vokiečių puolimą
prie Maskvos, bet ir smogė hitlerininkams triuškinantį smūgį.
Šauni Tarybinės armijos pergalė įkvėpė partizanus naujiems
žygiams.
Lietuvos komunistai turėjo ilgametį atkaklios pogrindinės
kovos prieš buržuazijos diktatūrą patyrimą, bet naujomis są­
lygomis daug ko teko mokytis iš naujo, reikėjo naujų organi­
zacinio ir politinio darbo įgūdžių. Pogrindinio darbo komu­
nistai mokėsi praktiškai, tačiau dažnai tekdavo semtis patyri­
mo ir iš praeities kovų.
Kaune veikė antifašistinė P. Malinausko grupė, kurios na­
riai buvo seni komunistai V. Kunickis, V. Akelis, J. Klimas,
J. Samochvalovas, L. Fonkinas, P. Zibertas, daugiau kaip dvi­
8 „Karys", 1943.Х.9.
9 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 17.

84

dešimtį metų sėdėjęs buržuazinės Lietuvos kalėjimuose. P. Ma­
linausko grupė pridarė daug rūpesčių hitlerininkams. Ant
miesto pastatų sienų pasirodė lapeliai: „Tesuranda fašistiškas
okupantas sau kapą lietuviškoje žemėje". Kaune dažnai pasi­
girsdavo šūviai ir sprogimai. 1942 metų pradžioje buvo sude­
ginti trys medžio apdirbimo fabrikai.
Fašistų sekliams vis dėlto pavyko sučiupti kelis pogrindi­
ninkus, tarp jų ir P. Zibertą. Hitlerininkai darė viską, kad pa­
verstų P. Zibertą išdaviku. Tačiau jis nepalūžo. Tada jį nuve­
žė į IX fortą. Paskutinieji P. Ziberto žodžiai, pasakyti prieš
sušaudymą (juos perdavė išsigelbėjęs iš kalėjimo S. Urbonavi­
čius), skamba kaip priesakas: „Būkite tvirti! Mūsų reikalas
teisus. Jeigu liksi gyvas, papasakok partijai ir liaudžiai, kad
aš žūstu kaip bolševikas. Papasakok apie mano mirtį ir kad
aš iki galo likau ištikimas bolševikų partijai" 10.
1942
m. gegužės mėn. priešui pavyko susekti Karolio Po­
žėlos pogrindinę organizaciją. Pogrindinė antifašistinė organi­
zacija ruošėsi didelei kovai, turėjo daug planų, bet nespėjo
jų visų įgyvendinti. Atsiradęs pogrindininkų tarpe išdavikas
C. Remeikis išdavė organizaciją. 1942 m. birželio 5 d. patys
aktyviausieji organizacijos nariai, 48 žmonės, Kauno nepapras­
tojo teismo (Standgericht) nuosprendžiu Kaizerlingo miške
(Kurganovos giraitėje) buvo sušaudyti. Kiti — nuteisti kalėti
Pravieniškių koncentracijos stovykloje. Žuvo ir 20 belaisvių
jūrininkų, ruošusių pabėgimą iš stovyklos. Kai kurie į gesta­
pininkų rankas nepatekę Karolio Požėlos organizacijos nariai
toliau kovėsi Gražinos partizanų būryje.
1942
m. liepos mėn. hitlerininkai aptiko „4 A štabo“ pėd­
sakus. Susirėmime su priešu žuvo beveik visa tarybinių pat­
riotų grupė, jų tarpe J. Liubauskas, R. Gordonaitė, J. Misiulis,
V. Simaitis, V. Cirkelis ir kt.
Tų pačių metų liepos mėn. baudžiamasis hitlerininkų būrys
apsupo „Liaudies keršytojų" stovyklą. Užvirė aršios kautynės.
Po trijų valandų didvyriškos kovos partizanai buvo išblaškyti.
Apie dvidešimt partizanų žuvo, jų tarpe būrio vadas A. Banulevičius, buvęs Raudonosios armijos politvadovas N. Solov­
jovas, leitenantas A. Zujevas ir kiti. Tik vienam A. Kobzevui
pavyko pasiekti Baltarusijoje, prie Naručio ežero, įsikūrusius
„Bičiulių" būrio partizanus, vadovaujamus J. Vildžiūno.
1942
m. kovo mėn. į priešo užnugarį vėl buvo pasiųstos
2 vadovaujančių partinių ir komjaunimo darbuotojų grupės,
10 „Tiesa", 1959.V.30.

85

vadovaujamos LKP(b) Centro Komiteto sekretoriaus I. Meskupo-Adomo.
Šiose grupėse buvo užsigrūdinę ilgoje kovoje prieš fašis­
tų diktatūrą Lietuvoje ištvermingi pogrindininkai komunistai
P. Pajarskis, J. Daškauskas, T. Tamulevičius, S. Volkovičius,
A. Kleineris, A. Vildžiūnas, S. Šklėrius, M. Voitenko, V. Moc­
kus, A. Jacovskis, atsidavęs Lietuvos komjaunimo veikėjas
L Icikovičius-Richardas, K. Elijaševas ir kiti 11. Centro Komi­
tetas jiems pavedė priešo užnugaryje organizuoti politinį dar­
bą gyventojų tarpe ir plačiau mobilizuoti liaudį į partizaninę
kovą prieš hitlerinius grobikus. Viena iš šių grupių pradėjo
darbą Šiaurės Lietuvoje, antra — Pietų Lietuvoje.
LKP(b) Centro Komitetas nuolat siuntė į priešo užnugarį
partinius ir tarybinius darbuotojus, parengtus partizaniniam
judėjimui organizuoti.
Lietuvos KP(b) CK savo veiklos nuo Tėvynės karo pra­
džios iki 1942 m. rugsėjo mėn. ataskaitoje, sakoma: ,,VKP(b)
CK sekretorių drg. Andrejevo ir drg. Ščerbakovo nurodymu
tada pat buvo parinktos grupės vadovaujančių partinių dar­
buotojų iš įvairių apskričių su CK sekretorium priešakyje, bet,
neturint transporto priemonių, jų išsiuntimas užtruko iki ko­
vo mėnesio; tada buvo nusiųstos dvi partinių darbuotojų gru­
pės— 15 žmonių — su CK sekretorium drg. Adomu priešaky­
je. Po to Centro Komitetas nusiuntė į Lietuvą dar 7 grupes,
daugiausia — vadovaujančius partinius darbuotojus į šiuos ra­
jonus: Trakų, Vilniaus, Šiaulių, Kauno, Utenos, Rokiškio, Za­
rasų. Visos nusiųstos partinių darbuotojų grupės aprėpė 17
apskričių ir miestų iš 26; į kai kuriuos miestus ir kai kurias
apskritis buvo nusiųsta gana daug aktyvistų (į Kauno mies­
tą — 26 žmonės, į Vilniaus miestą ir Vilniaus apskritį — 13
žmonių, į Trakus — 5 žmonės, Šiaulius — 7 žmonės, Šakius —
4 žmonės, Rokiškį — 14 žmonių, Uteną — 12 žmonių, Zara­
sus— 12 žmonių, Ukmergę — 7 žmonės, ir į kitas apskritis —
nuo 2 iki 4 žmonių)" 12.
Nuo 1942 m. kovo 10 d. iki rugsėjo 30 d. hitlerininkai su­
sekė 7 grupes, iš viso 36 žmones. Iš jų 18 žuvo, 8 pavyko
išsigelbėti, 10 pateko į nelaisvę. Į priešo rankas pateko taip
pat 5 radijo siųstuvai13. Štai vokiečių kontržvalgybos duome­
nys apie šias parašiutininkų grupes:
11 PA, f. 1, ap. 1, b. 19, 1. 96.
12 Ten pat. 1. 236—237.
13 Latvijos TSR CVIA, f. R-70, ap. 3, b. 56, 1. 86—87.

86

Biržų apskr.
Vilniaus
Rokiškio „
Panevėžio „
Rūdninkai
Ukmergės apskr.
Netoli Karino

10
3

i

—

3
1

i

i
i

6
i

i
—

—

—

1

R a d i jo
s ių s tu v a s

N epavyko
p a g a u ti

i
2
2
1
2
2

N u k a u ta

10
4
3
3
7
6
3

•

S u im t a

42.IH.10
42.IV.26
42.VI.8
42.ѴІ.8
42.IV.23
42.IV.23
42.VIII.2

N u s i le i d im o v i e t a

Ž m o n ių
s k a ič iu s

K a d a n u s ile id o

i

—

Kokios tai buvo grupės? Biržų apskrityje hitlerininkų tal­
kininkams policininkams pavyko susekti LKP CK 1-osios ope­
ratyvinės grupės veikimo vietą. Nelygioje kovoje kaip did­
vyriai žuvo visi dešimt kovotojų. Žiūrėdami mirčiai į akis,
kaudamiesi, jie sunaikino šifrą, kad priešas juo nepasinaudo­
tų. Vienas baudžiamosios operacijos dalyvis rašė, kad mūšio
vietoje rastas siųstuvas ir apdegęs lauže šifras.
Vilniaus apskrityje priešo susektai grupei, greičiausiai,
priklausė komjaunuoliai pogrindininkai V. Jūras, V. Garj Ony­
tė, A. Dagys ir G. Piktys. Vokiečių kontržvalgybos pranešime
minimas suimtasis Vilniaus apskrityje buvo V. Garj onytė. Ją
labai kankino: degino kojas, suluošino rankas ir vėliau su­
šaudė.
Rūdninkų girioje nusileido grupė „Pionierius". Iš pradžių
grupės radiste M. Koneva siuntė neblogas žinias. Bet apie
birželio vidurį pranešė, jog grupės vadas dingo, įtarianti, kad
jį suėmė gestapas. Likę kovotojai prisijungė prie kitų parti­
zanų būrių.
Netoli Kauno hitlerininkai nukovė vieną ir suėmė du „Ker­
šytojo" grupės kovotojus, Ukmergės apskrityje sunaikino Dorochovo grupę. 1942 metais žuvo grupių radistai A. Jacovs­
kis, V. Jūras, S. Kosjanovas, A. Jakobsonas ir kiti. M. Kone­
va buvo suimta ir išvežta į Vokietiją. Tačiau radijo ryšiai su
Didžiąja žeme, su Lietuvos KP Centro Komitetu gyvavo. Juos
palaikė radistai K. Lialys, M. Martynaitis, A. Kynastas, A. Skukauskas ir kt.
Daugelis grupių, Lietuvos KP(b) CK atsiųstų iš Didžiosios
žemės 1942 metais, įsijungus į jas vietos gyventojams, vir­
to partizanų būriais. 1942 metais stiprius smūgius okupantams
smogė jau 36 partizanų būriai bei atskiros grupės. Sėkmin­
giausiai kovojo su priešu Švenčionių apskrityje Grigo parti­
zanų grupė, vadovaujama S. Apyvalos; Kauno — „Už Tarybų
87

Lietuvą" partizanų būrys, vadovaujamas L. Solomino; Biržų —
„Vlado“ grupė, vadovaujama J. Vosyliaus ir L. Lapinsko; Ra­
seinių— „Keršytojas", vadovaujamas J. Eleckich ir J. Teišerskio; Šiauliuose — R. Rimdžiaus vadovaujama grupė, Vil­
niuje — „Alksnio", vadovaujama A. Kunigėno ir kt.
1942
m. spalio 6 d. Vilniaus apygardos gebitskomisaras
Vulfas su išgąsčiu telefonąvo Lietuvos' generaliniam komisa­
rui Rentelnui, kad rytiniuose Lietuvos rajonuose katastrofiš­
kai dažnėja geležinkelio sprogdinimai ir partizanų išpuoliai,
kad ištisi okupantų daliniai priversti kautis su partizanais. Jis
prašė sustiprinimo, reikalavo „išstumti" partizanus iš Lie­
tuvos u.
Lietuvos komunistai ir komjaunuoliai buvo partizanų būrių
įkvėpėjai, jų priešakiniai kovotojai. Jie dirbo didžiulį agitaci- nį ir organizacinį darbą, pasakodami gyventojams ir partiza­
nams apie Raudonosios armijos, taip pat ir Lietuviškojo jun­
ginio karių didvyriškumą, kovas Tėvynės karo frontuose. Jie
nešė liaudžiai tiesą, kuri skverbėsi į kiekvieno tarybinio pat­
rioto širdį ir stiprino įsitikinimą pergale prieš hitlerinius oku­
pantus.
Partijos pogrindiniai miestų ir apskričių komitetai sėkmin­
gai vykdė kovines politines užduotis: kūrė partijos ir komjau­
nimo pogrindines organizacijas, įtraukė vietinius gyventojus
į partizaninį judėjimą, plėtė kovą prieš hitlerininkus.
1942
m. balandžio 26 d. Maskvoje įvyko Tarybų Lietuvos
visuomenės atstovų mitingas. Jie kreipėsi per radiją ir spau­
dą į lietuvių tautą, kviesdami visus savo krašto patriotus
į šventą kovą prieš hitlerinius okupantus, už Tėvynės išvada­
vimą. „Broliai ir seserys lietuviai!— rašoma šiame kreipime­
si.— Visi, kam rūpi Lietuvos ir lietuvių tautos likimas ir ateitis!
Kilkite į šventąją kovą prieš hitlerinius okupantus. Stip­
rinkite vieningąjį antihitlerinį lietuvių tautos frontą, stiprin­
kite komitetus kovai prieš okupantus. Dabar ir ateityje Tėvynė
vertins kiekvieną patriotą pagal tai, kaip jis bus kovojęs prieš
fašistinius okupantus" 14I5.
Plintant partizaniniam judėjimui Lietuvoje, Valstybės gy­
nybos komiteto 1942 m. lapkričio 26 d. nutarimu buvo įsteig­
tas Lietuvos partizaninio judėjimo štabas (LPJŠ). Valstybės
gynybos komiteto nutarime pasakyta: „Lietuvos partizaninio
judėjimo štabo viršininku paskirti drg. Sniečkų A. J. (Lietu­
vos KP(b) CK sekretorius)" 16. LPJŠ operatyviniu atžvilgiu bu14 Lietuvos TSR CVA, f. 613, ap. 1, b. 7, 1. 50.
15 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 31.
16 PA, f. 1, ap. 1, b. 426, 1. 1.

88

vo pavaldus Centriniam partizaninio judėjimo štabui prie
Valstybės gynybos komiteto, o jam vadovavo Lietuvos KP
Centro Komitetas.
Lietuvos partizaninio judėjimo štabo veikla buvo sudėtin­
ga ir įvairi. Todėl LPJŠ buvo sudaryti atitinkami skyriai: ope­
ratyvinis (viršininkas D. Šupikovas, jis ir štabo viršininko
pavaduotojas), žvalgybos-informacijos (viršininkas B. Bara­
nauskas), kadrų (viršininkas B. Baltruška), ryšių (viršininkas
F. Karlo), materialinio-techninio tiekimo (viršininkas E. Cesnokovas) ir kt. Štabo viršininko padėjėju komjaunimo reika­
lams buvo paskirtas Lietuvos LKJS Centro Komiteto pirmasis
sekretorius J. Grigalavičius.
LPJŠ turėjo organizuoti partizanų būriams kvalifikuotus
kadrus, aprūpinti lietuvių partizanus amunicija ir politine li­
teratūra, radijo ryšiais ir aviacija. Šiuos ir daugelį kitų gyvy­
biškai svarbių partizaninio judėjimo klausimų štabas operaty­
viai sprendė Maskvoje, VKP(b) Centro Komitetui, Tarybinei
vyriausybei ir Centriniam partizaninio judėjimo štabui pa­
dedant.
Pirmiausia LPJŠ turėjo išaiškinti tikrąją partizaninio judė­
jimo respublikoje būklę ir kokia pagalba jam reikalinga, nu­
matyti, kaip tikslingiausia organizuoti partizanų jėgas, kokia
turi būti jų taktika, nustatyti stipriąsias politinio, žvalgymo ir
kontržvalgymo darbo priešo užnugaryje puses.
Okupuotoji Tarybų Lietuva buvo toli nuo fronto linijos,
todėl reikėjo sukurti tarpines partizanų bazes. Patogiausia
vieta buvo Baltarusija, ypač vakariniai jos rajonai. 1943 m.
vasario 9 d. LPJŠ viršininkas paskelbė įsakymą „Dėl Lietuvos
Partizaninio judėjimo štabo operatyvinės grupės su laikina
baze Baltarusijos TSR teritorijoje1', kuriame buvo pasakyta:
„Susidariusi šiuo laikotarpiu politinė padėtis okupuotoje
Lietuvos teritorijoje reikalauja sukurti laikiną Lietuvos Par­
tizaninio judėjimo štabo operatyvinę bazę Baltarusijos TSR
teritorijoje, esančioje prie pat Lietuvos TSR, kad būtų galima
organizuotai padėti plėsti partizaninį judėjimą Lietuvos TSR
apskrityse, esančiose prie pat Baltarusijos, ir sustiprinti ryšius
su partizanų būriais, veikiančiais tolimesniuose Lietuvos ra­
jonuose.
Siekdamas įgyvendinti šį tikslą, įsakau:
1.
Sudaryti Lietuvos Partizaninio judėjimo štabo operaty­
vinę grupę tokios sudėties: grupės viršininkas — drg. M. Šumauskas (Kazimieras), viršininko pavaduotojas — drg. G. Zi­
manas (Jurgis) ir grupės nariai: drg. D. Ročius (Baškys) — ope­
ratyviniais organizaciniais klausimais, drg. J. Narkevičiūtė
89

(Birutė) — darbui jaunimo tarpe ir drg. V. Majevskis (Bori­
sas) — operatyviniais organizaciniais klausimais.
2. Suteikti grupei teisę formuoti naujas partizanų grupes
ir būrius, skirti ir atleisti būrių vadus ir komisarus, po to bū­
tinai patvirtinant šiuos sprendimus Lietuvos Partizaninio ju­
dėjimo štabui.
3. Lietuvos Partizaninio judėjimo štabo operatyvinės gru­
pės operatyvinėms užduotims vykdyti išskirti specialų parti­
zanų būrį iš 49 žmonių.
Vykstant į bazę, būrio vadu paskirti drg. M. Šumauską,
o būrio komisaru — drg. G. Zimaną" 17.
Partizanų ryšys su Lietuvos partizaninio judėjimo štabu,
didėjant patyrimui, tobulėjant vadovavimo partizaniniam ju­
dėjimui sistemai, nuolat gerėjo. 1943 metais buvo užmegztas
ryšys su 44 partizanų būriais iš tuo metu Lietuvoje veikusių
56 būrių.
VKP(b) CK, Lietuvos KP (b) CK ir LPJŠ organizavo radijo
ryšius su okupuotos Lietuvos TSR partizanais. Jau 1942 metais
LPJŠ gavo radijo stočių, buvo rengiami radistai. Iš viso buvo
parengta daugiau kaip 100 radistų. Siunčiamos į užnugarį gru­
pės gaudavo „Sever" tipo radijo siųstuvus ryšiui su LPJŠ pa­
laikyti. Vien 1943 metais LPJŠ gavo iš Centrinio štabo ir nu­
siuntė į priešo užnugarį Lietuvos partizanams 23 radijo stotis.
Prie štabo buvo įrengtas radijo mazgas (viršininkas — F. Kar­
lo). Jame radistais dirbo P. Višinskas, J. Lukšys, I. Jankūnaitė, A. Urbonas, L. Romanovičius ir kt.
Nuo 1943 m. balandžio mėn. prie Lietuvos KP (b) CK ope­
ratyvinės grupės buvo patikimas radijo ryšių mazgas, kuriam
vadovavo radistai komjaunuoliai A. Murnikovas ir V. Uogin­
tas. Jie ir daugelis kitų radistų, buvusių partizanų būriuose,
palaikydavo pastovų ryšį su LPJŠ, kurio bazė ir radijo maz­
gas buvo Kalinino srities Toropeco rajone. Darbui bazėje va­
dovavo E. Bilevičius, radijo mazge dirbo S. Šolochovas,
H. Baltrėnas, P. Proskurinas, S. Volokas, S. Olševskis, B. Venclauskas ir kt. Čia buvo įrengtos žeminės žmonėms, atvykstan­
tiems ir laukiantiems, kol galės patekti į priešo užnugarį, gink­
lų, šaudmenų, parašiutų sandėlis.
Sustiprėjus būrių ryšiams ir ryšiams su vadovaujančiais
partizaninio judėjimo organais, išsiplėtė ir kovos užmojis.
Lietuvos partizaninio judėjimo štabas galėjo reguliariau ap­
rūpinti partizanus, tuo pačiu štabas pradėjo kelti partizanams
ir pogrindininkams didesnius kovinius uždavinius, kryptingiau
17 Ten pat, b. 427, 1. 23.

90

naudoti partizanų jėgas, geriau organizuoti bendrus kovos
veiksmus su Raudonąja armija.
Operatyviai vadovaudamas liaudies keršytojų kovos veiks­
mams, LPJŠ ypatingą reikšmę skyrė diversinei partizanų veik­
lai. Partizanai ardė fašistų komunikacijas, ruošė atskiras di­
deles operacijas tiltams, vandens siurblinėms sprogdinti, įgu­
loms triuškinti, geležinkelio ruožams ir linijoms griauti.
LPJŠ operatyvinis skyrius (viršininkas D. Šupikovas; jis
buvo ir štabo viršininko pavaduotojas), per radiją ir kitais bū­
dais gaudamas pranešimus apie padėtį partizanų būriuose,
analizuodamas žvalgybos-informacijos skyriaus duomenis, tu­
rėjo įspėti priešo kėslus, numatyti hitlerininkų ekspedicijų
prieš partizanų junginius laiką bei vietą, nustatyti, kur ir ko­
kias jėgas priešas telkia, kaip apsiginklavęs. Okupantams
ruošiantis mobilizuoti taikius gyventojus ir išvaryti juos į fa­
šistinę katorgą, operatyvinio skyriaus uždavinys buvo paruoš­
ti priemones priešo kėslams sužlugdyti: informuoti partizanus
apie priešo pagrindinio smūgio kryptį, užtikrinti suderintus
partizanų veiksmus.
Nuo Lietuvos partizanų ir pogrindininkų žvalgomosios veik­
los vokiečių fašistinės kariuomenės užnugaryje daug pri­
klausė tarybinės kariuomenės ir partizanų bei pogrindininkų
karinių veiksmų sėkmė.
Žvalgai partizanai ir pogrindininkai dirbo pagal LPJŠ žval­
gybos-informacijos skyriaus (viršininkas B. Baranauskas) už­
duotis, o dažnai ir savo iniciatyva. Jiems labai padėdavo vie­
tiniai gyventojai ir antifašistinis pogrindis. Kartais partizanų
žvalgai dirbdavo kartu su tarybinės kariuomenės žvalgybos
grupėmis.
Sudėtingą ir didelį darbą — Lietuvoje veikusių partizanų
apskaitą — vykdė LPJŠ kadrų skyrius. Užmezgus abipusį ryšį,
buvo galima vesti Lietuvos partizanų apskaitą. LPJŠ nurody­
mu, būriai pradėjo siuntinėti žinias, pagal kurias kadrų sky­
riuje būdavo kiekvienam partizanui užpildoma įskaitos kor­
telė, surašant duomenis apie tarnybą būryje.
Materialinio-techninio tiekimo skyrius (viršininkas E. Česnokovas) aprūpindavo būrius ginklais, šaudmenimis, medika­
mentais ir kitais reikmenimis, kurie iš Stara Toropos, vėliau
iš Novo Dugino bazės buvo siunčiami į priešo užnugarį. Dir­
busieji bazėje pakuodavo krovinį, tikrindavo ir lankstydavo
parašiutus, dažnai patys lydėdavo lėktuvą į priešo užnugarį,
padėdami įgulai išmesti krovinį.
Į okupuotą Lietuvą lėktuvais buvo permesta apie 400 par­
tizaninio ir pogrindinio judėjimo organizatorių, apmokytų
91

Centrinio partizaninio judėjimo štabo mokyklose, LPJŠ moko­
majame punkte (viršininkas A. Kalinas) ir specialiojoje kuo­
poje (vadas P. Malinauskas), šimtai tūkstančių egzempliorių
antifašistinių atsišaukimų ir laikraščių, spausdintų Maskvoje
ir pafrontėje.
Nugabenti pogrindininkus ir radijo siųstuvus lėktuvais
į okupuotą Lietuvą buvo sunku ir labai pavojinga. Ne visuo­
met tai sėkmingai pavykdavo. Daug lakūnų grįždavo apga­
dintais lėktuvais, o kartais ir žūdavo. Antai 1944 m. balandžio
12 d., gabenant krovinius Lietuvos partizanų būriams, žuvo
visa lėktuvo įgula, kuriai vadovavo vyr. ltn. V. Popkovas.
Lietuvos partizanai buvo labai dėkingi tarybiniams lakū­
nams, padėjusiems stiprinti partizaninę kovą ir liaudies pasi­
priešinimą hitleriniams okupantams.
2. PARTIJOS IR KOMJAUNIMO POGRINDINĖS VEIKLOS
SUSTIPRĖJIMAS

1943
m. balandžio 21—23 d. lėktuvų velkamais sklandytu­
vais per fronto liniją buvo permesta LKP(b) CK operatyvinė
grupė. Ji nusileido prie Begomlio, baltarusių partizanų ba­
zėje. Iš čia operatyvinė grupė persikėlė arčiau Lietuvos —
prie Naručio ežero į Kazėnų miškus.
Lietuvos KP(b) CK operatyvinės grupės nariai M. Šumauskas, G. Zimanas, D. Ročius ir kiti, kaip Lietuvos KP(b) CK
įgaliotiniai, daug nuveikė, stiprindami partines pogrindines
organizacijas okupuotoje Lietuvos TSR, operatyviai spręsda­
mi neatidėliotinus partizaninio judėjimo klausimus.
Į LKP(b) CK operatyvinės grupės bazę atvykdavo pogrin­
džio organizatoriai iš įvairių Lietuvos vietų pasiimti literatū­
ros, šaudmenų, gauti žinių iš už fronto, pasikeisti informacija.
Atgal jie grįždavo jau ne vieni. Su jais vykdavo į savo veik­
los zonas iš Didžiosios žemės atvykę partiniai darbuotojai ir
partizaninio judėjimo organizatoriai.
Augant pogrindinėms organizacijoms ir stiprėjant partiza­
ninei kovai, Lietuvos KP(b) Centro Komitetas 1943 m. rugsėjo
28 d. nutarė „priimti Lietuvos KP(b) CK operatyvinės grupės
laikinai okupuotoje Lietuvos teritorijoje pasiūlymą perbazuoti
drg. Jurgio (G. Zimano.— P. Š.) grupę į Trakų apskritį, palie­
kant vieną Operatyvinės grupės bazę prie Naručio ežero" '.
Visoje Lietuvoje, LKP CK operatyvinės grupės vadovauja­
mos, pogrindinės partinės organizacijos ėmė sparčiai augti.1
1 Ten pat, b. 95, 1. 101.

92

Jos buvo antihitlerinės kovos centrai. Didelė partinė organi­
zacija buvo Trakų apskrityje. Nuo 1942 m. liepos mėn. ėmė
veikti partijos Trakų apskrities pogrindinis komitetas, į kurį
įėjo M. Afoninas (sekretorius), F. Pušako.vas, J. Nikitinas,
T. Mončiunskas, J. Moliejus, o vėliau ir J. Čiulada. 1943 me­
tais komitetas vadovavo 27 pirminėms partinėms organizaci­
joms, kurioms priklausė 117 komunistų. 1944 metais Trakų
apskrityje jau buvo 37 partinės organizacijos, 162 partijos na­
riai. Trakuose, Aukštadvaryje, Onuškyje, Semeliškėse, Lent­
varyje, Vievyje, Eišiškėse, Žasliuose, Valkininkuose buvo su­
daryti partijos valsčių komitetai2.
Apie valsčių ir pirminių partinių organizacijų kūrimą Lie­
tuvos KP (b) Trakų apskrities komiteto sekretorius M. Afoni­
nas 1944 m. kovo 5 d. rašė Centro Komitetui: ,,... Pirma, ką
mes laikome būtinu — tai sukurti savo organizacinį tinklą su
stambiais apskričių ir valsčių centrais. Iš esmės šis uždavinys
dabar išspręstas, bet dar reikia kokybiškai nušlifuoti ir kai ką
pakeisti geresniais darbuotojais. Suaktyvinti organizaciją —
štai vienas klausimų, kurį mes kėlėme vadovaujantiems drau­
gams. Sukurtas instruktorių aparatas prie vadovaujančių or­
ganų parodė savo teigiamybes. Dabar galime dažniau lankytis
organizacijose, instruktuoti jas ir gauti svarbias informa­
cijas"3.
Plačią veiklą išvystė Vilniaus miesto pogrindinė partinė
organizacija, vadovaujama J. Vito-Valūno. Jis subūrė pažan­
gius antihitleriškai nusiteikusius kovotojus. Jų tarpe buvo
seni komunistai pogrindininkai J. Pševalskis (antrasis sekre­
torius), I. Vitenbergas, S. Madeiskerytė, M. Korablikovas,
A. Matuzas ir kt. 1943 metų pavasarį buvo suimtas organizaci­
jos narys V. Kazlauskas. Ištvėręs žiaurius kankinimus, prieš
mirtį Vilniaus kalėjimo antroje kameroje jis įrašė: „Niekad
nedovanokit už motinos, žmonos ir našlaičių kančias". 1943 m.
birželio 19 d. Vilniuje buvo suimtas J. Vitas, kuris po žiaurių
kankinimų buvo taip pat nužudytas. Tačiau skaudūs smūgiai
nepalaužė organizacijos. Atstačiusi ryšius su M. Miceikos su­
organizuotu LKP Vilniaus miesto pogrindiniu komitetu, ji tęsė
kovą prieš okupantus. Pogrindininkai susprogdino kelis elekt­
ros transformatorius Vilniuje, sunaikino keliolika hitlerinin­
kų, duodavo signalus tarybiniams lėktuvams, kur mesti bom­
bas, vykdė sabotažą įmonėse, geležinkelio dirbtuvėse, rinko
partizanams ginklus, perduodavo jiems medikamentų, parink­
davo žmonių į partizanų būrius.
•» ♦

♦

2 PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, 1. 27.
3 PA, f. 32, b. 1, 1. 89.

93

Partijos Vilniaus miesto komitetas įkūrė slaptą profsąjun­
gos organizaciją. 1943 m. lapkričio mėn. profsąjunginės orga­
nizacijos buvo sukurtos 12 įmonių, o po mėnesio partinė or­
ganizacija turėjo ryšius jau su 64 miesto įmonėmis 4.
Partijos Vilniaus rniesto komitetas nutarė sustiprinti na­
cionalines antifašistines organizacijas. Organizacijos „Lietu­
vos išlaisvinimo sąjunga" pirmininku buvo patvirtintas P. Sušinskas (Žukas), o reorganizuotos „Aktyvios kovos sąjungos"
(„Związek walki czynnej") į „Lenkų patriotų sąjungą" („Związek patriotow polskich", ZPP) pirmininku — J. Pševalskis.
1943
m. rugsėjo 15 d. Vilniaus antifašistai nužudė gestapo
inspektorių Pobedą, hitlerininkai surengė gaudynes. Buvo su­
imta daugiau kaip 300 nekaltų žmonių. Jie buvo paskelbti
įkaitais, išvežti į Panerius ir sušaudyti. Oficialiai hitlerininkai
paskelbė, kad „sušaudyta 100 įkaitų"5. Liaudis, į tai atsaky­
dama, sustiprino antihitlerinį judėjimą.
Vilniaus pogrindininkai surasdavo dešimtis butų susitiki­
nėjimams ir palaikydavo konspiracinius ryšius tarp miesto
pogrindžio ir partizanų būrių. Antai toks butas buvo Rauguvos Nr. 25. Čia 1943 metais vykdavo Lietuvos KP (b) Vilniaus
miesto pogrindinio komiteto posėdžiai, kuriuose dalyvaudavo
J. Pševalskis, S. Madeiskerytė, M. Korablikovas, G. Glezerytė
(Albina) ir kiti6. Į šį konspiracinį butą atvykdavo su užduoti­
mis partizanai iš „Bičiulių" būrio; jie atgabendavo miesto po­
grindininkams šautuvų ir minų7. 1943 m. lapkričio mėn. čia
įvyko miesto pogrindinių grupių vadovų susirinkimas. Buvo
svarstomas artimiausių veiksmų planas. Nutarta persiųsti ke­
liolika grupių į Rūdninkų girioje veikusį Adomo Mickevi­
čiaus partizanų būrį. Paryčiui visi išsiskirstė, liko tik M. Ko­
rablikovas, J. Višnevskis ir Rūdninkų girios partizanų ryši­
ninkė Maša8. Juos apsupo gestapininkai. Pogrindininkai ėmė
šaudyti. Kaip didvyris žuvo komunistas J. Višnevskis. Sun­
kiai sužeistus, bandžiusius pabėgti M. Korablikovą ir Mašą
fašistai sučiupo 9. Vėliau hitleriniai žmogžudžiai juos sušaudė.
Kitas konspiracinis butas buvo Eigulių Nr. 16. Čia Vil­
niaus pogrindininkų pasitarimuose dalyvaudavo J. Vitas,
4 PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, 1. 24.
5 PA, f. 1, ap. 1, b. 54, 1. 91.
6 Ten pat, ap. 17, b. 14, 1. 17.
7 Ten pat.
8 Maša — partizanės ryšininkės slapyvardis, pavardė neišaiškinta.
9 M. Korablikovą ir Mašą fašistai žiauriai kankino. Maša, neišlaikiusi
kankinimų, išdavė P. Sušinsko ir J. Jankausko konspiracinius butus, o Jan­
kauskas vėliau išdavė dar kelis tokius butus. (2r. PA, f. 3377, ap. 3377, b. 885,
1. 7—11.)

94

J. Pševalskis, V. Labanauskas, V. Borisevičius, K. Namyslovskis (Adamas), R. Ogonovskis (Stefanas), M. Korablikovas (Volodia), J. Pševalska (Valė) ir kiti. Šiuo butu Vilniaus pogrin­
dininkai naudojosi 1943—1944 metais 10*.
Panerių Nr. 43 nuo 1943 metų taip pat buvo konspiracinis
butas, kuriame buvo saugoma pogrindinė spauda. Vėliau ji
buvo siunčiama į Kauną, Ukmergę, Alytų bei kitus miestus 11.
Konspiraciniame bute Subačiaus Nr. 16 1943 m. vasa­
rio mėn. vykdavo pogrindininkų susitikimai bei pasitarimai.
Čia buvo nutarta įkurti antifašistinę „Lietuvos išlaisvinimo
sąjungą" 12.
Ypač sunkiomis sąlygomis teko veikti partiniam pogrin­
džiui Kaune. Iš Lietuvos KP(b) 32 Kauno pogrindinių organi­
zacijų 19 hitlerininkai sunaikino karo pradžioje. Tačiau į jų
vietą stojo nauji kovotojai, kurie tęsė žuvusiųjų draugų dar­
bą. Lietuvos KP (b) Kauno miesto ir srities pogrindinis komi­
tetas organizaciškai sustiprino pogrindines organizacijas, už­
mezgė su jomis ryšius. Pogrindinės grupės palaikė ryšius su
Kėdainių, Trakų, Marijampolės, Ukmergės apskričių pogrindi­
ninkais ir partizanų būriais 1314.
Į Lietuvos partizaninio judėjimo štabą buvo pasiųsta ra­
diograma apie aktyvią Kauno komunistų ir komjaunuolių veik­
lą priešo užnugaryje. Radiogramoje buvo pranešta, kad Kau­
no miesto tarybinių partizanų būriuose yra 60 partijos narių,
o apskrities — dar 57 komunistai.
Kauno partinės organizacijos nariai 1943 metais ne tik pa­
dėdavo pabėgusiems karo belaisviams, bet ir rengdavo dides­
nių grupių pabėgimus. Antai partijos Kauno miesto ir apskri­
ties komitetas, aktyviai padedant Kauno komjaunuoliams,
suorganizavo operaciją karo belaisviams iš stovyklos Nr. 336
išvaduoti. Šiai operacijai vadovavo partijos miesto ir apskri­
ties komiteto sekretorius F. Krugliakovas. Jis apsigyveno kon­
spiraciniame bute Topolių Nr. 19, netoli VI forto. Pogrindi­
ninkai pagal iš anksto paruoštą planą iš pasalų užpuolė
koloną, kai karo belaisvius varė iš darbo, užmušė sargybinius,
išvaduotuosius nuvedė į paruoštą slėptuvę, o vėliau pasiuntė
į partizanų būrius u.
10 Ten pat, L 23—24.
n Ten pat, 1. 25.
12 PA, f. 3377, ap. 3377, b. 188, 1. 3.
13 PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, 1. 25.
14 I. Kašnickis, V. Meščeriakovas, Kovos puslapiai, V., 1961, p. 99—100.

95

Lietuvos KP(b) CK 1943 m. vasario 9 d. nutarimu buvo
įsteigtas partijos Alytaus apskrities pogrindinis komitetas, ku­
rį sudarė V. Sakalauskas, J. Prakapas ir J. Grigonis. Apskrities
komitetas netrukus vadovavo dešimčiai pirminių partinių or­
ganizacijų, kuriose dirbo 54 komunistai15.
Kovinga partinė organizacija veikė Šiauliuose ir Šiaulių
apskrityje. Lietuvos KP(b) Šiaulių apskrities komiteto sekre­
torius buvo J. Baščiulis, nariai — P. Šatkauskas, J. Valiukas,
P. Ivoškus, P. Domkus ir B. Bračas. Apskrities komitetas 1943
metų vasarą ir rudenį sukūrė 15 pirminių partinių organiza­
cijų (75 nariai), iš jų 8 partinės grupės (40 komunistų) buvo
Šiaulių „Bato" fabrike l6.
Nuolat plėtė ir stiprino ryšius su masėmis Panevėžio ap­
skrities partinė organizacija. Lietuvos KP (b) Panevėžio ap­
skrities komiteto sekretorius buvo J. Paplauskas, nariai —
B. Kaziulis, K. Štaras, A. Šeršniovas, V. Tamašauskas, P. Pra­
nevičius, A. Vilėniškis. Ši pogrindinė partinė organizacija ap­
ėmė Šeduvos, Naujamiesčio, Krekenavos, Troškūnų, Šimonių,
Kupiškio ir Viešintų valsčius 17. Pogrindinėje apskrities komi­
teto spaustuvėje buvo spausdinami lapeliai, atsišaukimai. Po­
grindininkai ir Lietuvos legendarinės karžygės Gražinos jun­
ginio būrių partizanai platino partinę pogrindinę spaudą tarp
gyventojų.
Savo partines organizacijas sustiprino ir 1943 metais įsteig­
tas Lietuvos KP(b) Marijampolės apskrities komitetas, vado­
vaujamas S. Naujalio I8. Lietuvos KP(b) CK patvirtino Rokiš­
kio apskrities komiteto sekretoriumi P. Jakubonį, Raseinių —
A. Jocių ir S. Kursevičių 19 ir kt.
Toliau plečiantis partizaninei kovai, gausėjant partizanų
būriams, didėjant jų aktyvumui, partija sustiprino vadovavi­
mą ne tik pogrindiniams būriams ir grupėms, bet ir visai
Lietuvos liaudies kovai su okupantais. Lietuvos KP(b) Centro
15 Lietuvos KP(b) CK 1943 metų ataskaitoje sakoma, kad „1943 m. pa­
baigoje buvo atkurta Alytaus pogrindinė partinė organizacija iš 14 partijos
narių“ (PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, 1. 26). Duomenys nepilni, nes Lietuvos
KP(b) Alytaus apskrities pogrindinis komitetas dėl sunkių kovos priešo už­
nugaryje sąlygų ilgai negalėjo užmegzti ryšių su visais pogrindyje veikusiais
komunistais.
16 PA, f. 1771, ap. 16, b. 68, L 25.
17 Ten pat, 1. 26.
18 S. Naujalis ilgą laiką neturėjo ryšio su Didžiąja žeme. Todėl Lietu­
vos KP(b) CK pavedė Kauno miesto ir apskrities komitetui suformuoti Lie­
tuvos KP(b) Marijampolės apskrities komitetą. Komitetas buvo sukurtas,
sekretoriumi paskirtas V. Bieliauskas. Taigi Marijampolės apskrityje veikė'
du partijos apskrities komitetai. (Žr. PA, f. 1, ap. 1, b. 44, 1. 218.)
19 Ten pat, b. 69, 1. 18.
96

ŽEMĖLAPYJE IŠDĖSTYTŲ PARTIZANŲ BURIŲ PAVADINIMAI

ALYTAUS APSKRITIS 1—3
1. Antroji Lietuvos KP(b) CK Operatyvini
grupė
2. „Šarūno būry»
3. A. Raianausko būrys
BIRŽŲ APSKRITIS 4—S
4. „Kęstučio" būrys (įėjo grupės „Vladas",
„Ulevičius", „Skardis")
. 5. Pirmoji Lietuvos KP(b) CK Operatyvinė
grupė
VILNIAUS APSKRITIS 6— 16
6. Būrys „Už pergalę"
7. „Perkūno" būrys (įėjo „Liudo“ , „Žalo"
grupės)
8. „Kovos" būrys
9. Būrys „Mirtis fašizmui"
10. „KerSytojo“ būrys
11. A. Mickevičiaus v. būrys (įėjo „Stasio“
grupė)
12. „Margirio" būrys (įėjo „Šalčio", „Maiti­
no" grupės)
13. Būrys Nr. 14
14. Vilniaus miesto būrys
15. „Alksnio" grupė
<6. „Pionierių" grupė
VILKAVIŠKIO APSKRITIS
17. Gražiikių grupė

KAUNO APSKRITIS 20—38
20. Būrys „Už Tarybų Lietuvę" Nr. 1 (Įėjo
grupės „Pranas“ , „Roželytė", „Komjau­
nimo", „Kovos")
21. Būrys „Už Tarybų Lietuvę" Nr. 2
22. Būrys „Už Tarybų Lietuvę" Nr. 3 (jėjo
„KerSytojo" grupė)
23. Būrys „Pirmyn"
24. Vlado Barono v. būrys
25. Būrys „Mirtis okupantams" (jėjo Smir­
novo grupė)
26. A. Mickevičiaus v. grupė
27. Grupė „Stas“
28. Malinausko būrys
29. Šimėno būrys
30. Godliausko grupė
31. „Juliaus" grupė
32. Būrys Nr. 3
33. Korčiagino v. grupė
34. Grupė „B"
35. Būrys „Liaudies keršytojas"
36. Būrys „Už Tėvynę"
37. Pabarupės k. būrys
38. JOro grupė
KĖDAINIŲ APSKRITIS 39—40
39. Būrys „PrieShitlerinis komitetas"
40. „Audros" grupė
KRETINGOS APSKRITIS 41—42
41. „Grifo" grupė
42. Grupė „Pirmyn"

ZARASŲ APSKRITIS 18— 19
1B. „Kęstučio“ būrys (įėjo VaSkio grupė)
19. Arlausko grupė

MAŽEIKIŲ APSKRITIS
43. Katkaus grupė

LIETUVOS KP (b)
APSKRIČIŲ IR VALSČIŲ
P A PILY S

71
69

I

P U Š A LO T A S

KOMITETŲ,

i ? V A B A LN IN K A S

J"*
TELŠIAI

•

M l

LUOKĖ

60 ~

▲

a

ŽEMAITE
ž e m a it e s

R O K IŠK IS \

^

v . j u n g in y s

Л

PANEVĖŽYS
Ša u k ė n a i

PARTIZANŲ

T

►

Š im o n y s
ŠVIESINTOS
k ia u k

v

"
,,

p i Al

^GRAŽINOS

^H A U JA M liS T IS

JUNGINYS^w^

TROŠKŪNAI

90 K R E K E N A V A W ^ w 1

BŪRIŲ IR GRUPIŲ,

raguva

RAMYGALA
VADOKLIAI
AIIIN IAI

VEIKUSIŲ

UKMERGE

—\

HITLERININKŲ
SĄLYGINIAI ŽENKLAI:

OKUPUOTOJE
LIETUVOS TSR
TERITORIJOJE
1941 - 1944 m.,

85

\

A .
T A

/
ф

ф

ф

LIETUVOS KP(b) VALSČIŲ KOMITETAI

ф

ф

ф

partiza nų

вOrio

А

Ж

A

part | zan ų

GRUPES

d islo ka c ijo s vieta

M , M

KAUNAS

A

_

SEMELlSKES

) viiкarv kis
-7

♦

VlHVTIS

d is lo k a c ijo s v ieta

,

Į fUo i &4 4 T X *, |LN|AUS
f
i v t 11і а/ VIL7

ONUŠKIS
MUŠKIS ф

46 "

iV-

r R^BR!GADAA

33 AUKŠTADVARIS (

b r ig a d a

ALYTUS

A1

.

STAMBIOS PARTIZANŲ DIVERSIJOS PRIEŠO
PRAMONINIUOSE IR KARINIUOSE OBJEKTUOSE
STAMBIŲ KOVINIŲ OPERACIJŲ, PARTIZANŲ
_____ĮVYKDYTŲ, SĄVEIKAUJANT SU RAUDONOSIOS
®
ARMIJOS DALINIAIS, VIETOS
MIESTAI IR VALSČIŲ CENTRAI, PARTIZANŲ
IŠVADUOTI IS PRIEŠO TARYBINES KARIUOMENES
PUOLIMO LAIKOTARPIU
^KAIČIAI — BŪRIŲ PAVADINIMAI
PASTABA: GRUPES, VĖLIAU IŠAUGUSIOS J BŪRIUS,
p a ž y m Et o s b ū r į ^ ę n k ^ is

ElSlSKlS

V

J

Partizaninis judėjimas Lietuvoje DidžiA u ynės karo metais 1941— 1944 m.

J

„Ž A LG IR IO " BRIGADA

k
VILNIUS
f lentvarisa „

i

Г

DISLOKACIJA

Šv e n č io n y s

ŽASLIAI

”* ♦ t A *
34

LIETUVOS K P(b) SRIČIŲ KOMITETAI

LIETUVOS KP(b) APSKRIČIŲ IR MIESTŲ
KOMITETAI

▲
74
V-L A
>4
»Jiaoorys
T JA
r « ^ r ~JOLA " JJ kai
36T A

r —

34

i
C

"

>

ŽEMĖLAPYJE IŠDĖSTYTŲ PARTIZANŲ BŪRIŲ PAVADINIMAI

67. Būrys „Pergali"
68. Būrys „lilaisvintojas“

MARIJAMPOLĖS APSKRITIS 44—46
44. Patriko v. būryi (jijo „Senio" grupi)
45. Petriko grupi
46. Stankevičiaus grupi

TELŠIŲ APSKRITIS 69—71
69. „Birutis" būrys
70. Milvydo grupi
71. Būrys „Raudonieji partizanai"

PANEVĖŽIO APSKRITIS 47—53
„O ralinei" junginy»:
47. BOryi Nr. t
4Į). Būrys Nr. 2
49. Būrys Nr. 3
$0. „Mindaugo“ grupi
$1. „Sakalų" grupi
52. Būrys Nr. 14 (jijo „Antano“ grupi)
53. Karolio Požėlos v. būrys
RASEINIŲ APSKRITIS 54—SS
54. „KerSytojo" būrys (jijo „Garnio“ grupė)
55. Zapolskio v. būrys
ROKIŠKIO APSKRITIS 56—63
Žemaitis v. junginys:
56. Būrys Nr. 1
57. Būrys Nr. 2
58. Būrys Nr. 3
59. Būrys Nr. 4
60. Būrys Nr. 5
61. Būrys Nr. 6
62. Šiupinio grupi
63. Dubrovskio grupi
LAZDIJŲ APSKRITIS
64. Būrys „Dainavos partizanas" (jijo Rimonio grupi)
TRAKŲ APSKRITIS 65—68
„Vytauto" brigada:
65. Būrys „Už tivyn *" (jijo „Petro“ grupi)
66. Būrys „Laisvoji Lietuva"

UKMERGĖS APSKRITIS 72—74
72. „Patvariųjų1, būrys
73. Doroehovo grupi
74. Domino grupi
UTENOS APSKRITIS 75—76
75. „Audros" būrys (jijo „Zuikio-" grupi)
76. „Miško" grupi
ŠVENČIONIŲ APSKRITIS 77—83
77. Lietuvos KP(b) CK Operatyvini grupi,
„Žalgirio" brigada:
78. „Žalgirio būrys
79. „Vilniaus" būrys (jijo „Grigo" grupi)
80. Kosto Kalinausko v. būrys
81. „Vytauto" būrys
82. „Bičiulių" būrys
83. Kosto Kalinausko v. būrys (jijo Taujino
ir Sokolovo grupis)
Sa k ių

84—85
84. „Jūros" būrys (jijo Bieliausko grupi)
85. „Vilko" grupi

a p s k r it is

ŠIAULIŲ APSKRITIS 86—92
86. „Kęstučio" būrys
87. Dūdos grupi
88. Baliūno grupi
89. Būrys „4A štabas”
90. Macevičiaus grupi
91. Jasiūno grupi
KLAIPĖDOS KRAŠTAS
92. Svikinos—Naumiesčio grupi

Komitetas 1944 m. sausio 6 d. priėmė nutarimą „Dėl Lietu­
vos KP(b) pogrindinių sričių komitetų organizavimo". Šiame
nutarime buvo rašoma:
„1. Ryšium su sunkumais užtikrinti Lietuvos KP(b) tiesio­
ginį ryšį su visomis miestų ir apskričių pogrindinėmis bolševi­
kų organizacijomis, sukurti laikinai okupuotoje Lietuvos TSR
teritorijoje du Lietuvos KP(b) sričių pogrindinius komitetus:
a) Lietuvos KP(b) Pietų pogrindinį srities komitetą (Vil­
niaus, Kauno miestai ir gretimos apskritys: Šakių, Kauno, Tra­
kų, Vilniaus ir kitos, esančios pietuose nuo jų);
b) Lietuvos KP (b) Šiaurės pogrindinį srities komitetą
(Šiaulių, Panevėžio miestai ir visos kitos Lietuvos apskritys).
2. Suteikti sričių komitetams teisę tiesiogiai priimti į par­
tiją tuose miestuose ir apskrityse, kur dar neįsteigti pogrindi­
niai partijos komitetai.
3. Greta kasdieninio vadovavimo pogrindiniams partijos
komitetams ir per juos partizanų būriams ir grupėms, taip pat
masinėms antifašistinėms organizacijoms suteikti sričių ko­
mitetams teisę leisti laikraščius, lapelius ir atsišaukimus į gy­
ventojus srities komiteto ir Lietuvos KP(b) CK vardu, pirma
suderinus pagrindinius klausimus" 20.
Lietuvos KP (b) Šiaurės srities pogrindinio komiteto pir­
muoju sekretoriumi buvo paskirtas M. Šumauskas, nariais —
S. Apyvala (Lietuvos KP (b) Švenčionių apskrities pogrindinio
komiteto sekretorius), J. Macevičius (Lietuvos LKJS CK sek­
retorius) 21. Lietuvos KP(b) Pietų srities pogrindinio komiteto
pirmuoju sekretoriumi buvo paskirtas G. Zimanas, nariais —
M. Miceika (Lietuvos KP(b) Vilniaus miesto pogrindinio komi­
teto sekretorius), M. Afoninas (Lietuvos KP(b) Trakų apskri­
ties pogrindinio komiteto sekretorius), V. Sakalauskas (Lietu­
vos KP (b) Alytaus apskrities pogrindinio komiteto sekreto­
rius) 22. ;
LKP (b) Pietų ir Šiaurės sričių pogrindiniuose komitetuose
buvo sudaryti žvalgybos ir ypatingieji skyriai. LKP(b) Pietų
srities komiteto žvalgybos skyriaus viršininku buvo paskirtas
kovose pasižymėjęs Margirio partizanų būrio vadas A. Ba­
rauskas, o ypatingojo skyriaus viršininku — J. Žemaitaitis.
LKP(b) Šiaurės srities pogrindinio komiteto ypatingojo sky­
riaus viršininku buvo paskirtas D. Jocius. Jis kartu buvo ir
žvalgybos skyriaus viršininkas.
♦
♦
20 Ten pat, 1. 48.
21 Ten pat, 1. 44.
22 Ten pat.
7, T arybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės kare

97

Partijos sričių komitetai labai sustiprino organizacinį ir
politinį darbą, išplėtė antihitlerinę kovą ir partizaninį judėjimą
Lietuvoje. Vadovaujant Lietuvos KP (b) CK, respublikoje buvo
kuriami nauji partijos pogrindiniai apskričių komitetai, stip­
rinami veikiantys. A ntai'1944 metų pradžioje Lietuvos KP(b)
Pietų srities komitetas įsteigė šiuos naujus pogrindinius parti­
jos apskričių komitetus: Vilkaviškio (sekretorius V. Bieliaus­
kas) 23, Šakių (sekretorius A. Grybas)24, Ukmergės (sekretorius
J. Ciulada) 25.
Kai kuriose apskrityse pogrindinis ir partizaninis judėjimas
dar nebuvo išsiplėtęs. Lietuvos KP (b) Šiaurės srities komitetas
nutarė pasiųsti grupę vadovaujančių darbuotojų į Telšių ap­
skritį ir įsteigti Žemaitijos tarpapskritinį komitetą pogrindi­
niam darbui Telšių, Klaipėdos ir Kretingos apskrityse organi­
zuoti. Lietuvos KP(b) Žemaitijos tarpapskritinio komiteto
sekretoriumi buvo paskirtas J. Motuzas, nariais — A. Vait­
kus, A. Balsys26.
1943
metų pabaigoje Lietuvoje veikė 14 pogrindinių par­
tijos apskričių komitetų, 1944 metais — 20. Lietuvos KP(b)
pogrindiniai apskričių komitetai ėmė kurti partijos yalsčių
komitetus. Raudonajai armijai įžengus į Lietuvą, joje, apskri­
čių komitetų vadovaujami, nelegaliai veikė jau 29 Lietuvos
KP(b) valsčių komitetai27.
1943
metais diena po dienos augo ir stiprėjo komjaunimo
pogrindinės organizacijos. Prie LKP(b) CK ir Lietuvos partiza­
ninio judėjimo štabo operatyvinės grupės pogrindinėms kom­
jaunimo organizacijoms vadovauti ir politiniam darbui su jau­
nimu partizanų būriuose sustiprinti LKP(b) CK 1943 m. liepos
28 d. nutarimu buvo sukurta LLKJS CK operatyvinė grupė.
Jai vadovavo LLKJS CK sekretorius J. Macevičius.
Lietuvos LKJS CK 1942 m. spalio mėn.—1943 m. rugpiū­
čio mėn. darbo ataskaitoje buvo rašoma: ,,1942 m. buvo pa­
siųsta į 15 apskričių po vieną komjaunimo grupę; tai sudarė
92 atsakingus komjaunimo darbuotojus. 1943 m. buvo pasiųs­
tos grupės dar į 4 naujas apskritis ir sustiprintos tos apskri­
tys, kurioms reikėjo padėti. Nuo 1943 m. pradžios pasiųsta
dar 58 atsakingi komjaunimo darbuotojai. Per dvejus metus
23 PA, f. 1, ap. 1, b. 414, 1. 218.
24 Ten pat.
25 Ten pat, b. 402, 1. 345.
26 PA, f. 5322, ap. 1, b. 1, 1. 1—2.
27 Duomenys paimti iš Lietuvos KP(b) apskričių komitetų ataskaitų, sau­
gomų Lietuvos KP CK Partiniame archyve.
98

į Lietuvos TSR teritoriją pasiųsta 150 žmonių ir apimta 19 (iš
bendro apskričių skaičiaus) apskričių" 2S.
Komjaunimo organizacijos labai išaugoj Švenčionių apskri­
ties komjaunimo organizacija — iki 100 narių, Kauno — iki
138, Raseinių — iki 120. Panašių rezultatų pasiekė ir Vilniaus
bei Trakų komjaunimo organizacijos.
Kiekviename partizanų būryje buvo diversinių jaunimo
grupių, kurios įvykdydavo drąsiausias ir rizikingiausias ope­
racijas. Kosto Kalinausko partizanų būrys nuvertė nuo bėgių
37 priešo ešelonus, 17 iš jų — komjaunimo auklėtinis B. Urbo­
navičius. Partizanų būrio „Keršytojas", veikusio Raseinių ap­
skrityje, komjaunuoliai dalyvavo nuverčiant 35 priešo ešelolonus. A. Glovackas, J. Savickas ir kiti nuvertė nuo bėgių
8 karinius sąstatus. Adomo Mickevičiaus partizanų būrio ko­
votojas komjaunuolis A. Vaicekavičius nuvertė nuo bėgių
3 sąstatus, susprogdino mašiną su 17 gestapininkų ir atliko
daug kitų žygdarbių.
Ryškus Lietuvos komjaunuolių didvyriškumo pavyzdys yra
nemirtingas M. Melnikaitės žygdarbis. Paprasta miestelio mer­
gaitė, giliai pajutusi savo tautos skriaudą, stojo partizaninėn
kovon ir žuvo kaip didvyrė su Tarybų Lietuvos vardu lūpose.
M. Melnikaitė tapo Lietuvos jaunimui drąsos ir pasiryžimo
simboliu. Jos pavyzdžiu pasekė šimtai kitų jaunuolių, kuriems
buvo brangi gimtoji žemė.
Vis labiau gausėjant komjaunimo pogrindinėms organizaci­
joms, 1944 m. vasario 2 d. buvo sudaryti 2 LLKJS pogrindiniai
sričių komitetai — Šiaurės srities komitetas (sekretorius J. Ma­
cevičius) ir Pietų srities komitetas (sekretorius J. Olekas). Vei­
kė 18 Lietuvos LKJS apskričių ir miestų komitetų, kurie
vienijo 236 pogrindines pirmines komjaunimo organizacijas.
1944 metų pradžioje Lietuvos LKJS Pietų srities komitetui
priklausė 534 komjaunuoliai, iš jų 180 buvo partizanų bū­
riuose.
Kauno mieste ir apskrityje pogrindinį darbą dirbo 58 pir­
minės komjaunimo organizacijos, kurioms priklausė 218 kom­
jaunuolių. Buvo atkurtos rajoninės komjaunimo organizacijos
Šančiuose, Žaliakalnyje, Senamiestyje. Komjaunuoliai išvystė
ryžtingą kovą su hitleriniais okupantais ir jų pakalikais. Jie
antspauduodavo hitlerininkų skelbimus užrašu: „Mirtis vo­
kiškiesiems okupantams!" Gausėjo diversijų geležinkelio depe,
plentuose, durpynuose. Komjaunuoliai pogrindinio partijos28
28 PA,

f.

4421, ap. 3, b. 32, 1. 73.
99

komiteto nurodymu plėtė savo įtaką, įrengė radijo stotį
„Tiesos balsas", leido nelegalią spaudą.
Daugelis Kauno komjaunuolių žuvo kaip didvyriai kovoje
su fašistais. Gestapininkai susekė A. Čeponį. Sunkiai sužeistas
komjaunuolis gynėsi, kol pasibaigė šoviniai ir granatos. A. Če­
ponis nepasidavė gyvas — paskutinę kulką jis pasiliko sau.
Gindamas radijo siųstuvą, žuvo komjaunuolis J. Aleksonis.
Hitlerininkai sunkiai sužeidė komjaunuolį H. Borisą, vykdantį
svarbų valstybinį uždavinį. Sužeisto ir patekusio į nelaisvę
kovotojo nepalaužė nei patyčios, nei kankinimai. Hubertas pa­
sirinko mirtį. Daugiau kaip 70 Kauno komjaunuolių žuvo ko­
voje už tarybinių tautų laisvę. Jų tarpe 5 komjaunimo miesto
ir apskrities komiteto nariai.
Pirmosiose kovotojų gretose buvo Vilniaus miesto kom­
jaunimo organizacija, kuriai priklausė apie 60 narių. Kom­
jaunuoliai, komunistų skatinami, įsijungė į antifašistinės or­
ganizacijos „Związek patriotow polskich” darbą, platino atsi­
šaukimus, rinko ginklus.
Gausi komjaunimo organizacija veikė Raseinių apskrityje.
LLKJS Raseinių apskrities pogrindinis komitetas atliko dide­
lį darbą, organizuodamas valsčių komjaunimo komitetus. Bu­
vo sudaryti Kelmės, Tytuvėnų, Šimkaičių, Raudonės, Rasei­
nių, Viduklės ir Jurbarko valsčių komjaunimo komitetai. Jie
užmezgė ryšius su priešo užnugaryje likusiais komjaunuoliais,
priimdavo naujus narius (žr. 2 lentelę). Iš viso Raseinių apskri­
tyje veikė 211 komjaunuolių. Dauguma jų aktyviai dalyvavo
partizanų būrio „Keršytojas" kovose, parūpino partizanams
3 kulkosvaidžius, 15 šautuvų, keletą tūkstančių šovinių ir
medikamentų, iškėlė 7 raudonas vėliavas ir jas užminavo.
Partizanų būryje „Keršytojas" buvo 87 komjaunuoliai. Iš jų
2 atvykę iš Didžiosios žemės, 85 priimti partizanų būryje.
12 pirminių organizacijų veikė apskrityje ir 5 — partiza­
nų būriuose.
Didelį darbą atliko Rokiškio apskrities komjaunimo orga­
nizacija. Apskrities pogrindinio komiteto narių P. Griškevi­
čiaus, A. Kairelio, J. Vasiljevo, J. Zovės iniciatyva buvo su­
daryti Obelių, Svėdasų, Rokiškio valsčių komjaunimo komi­
tetai.
Trakų apskrities valsčiuose buvo sudarytos 25 komjaunimo
organizacijos, jungusios 120 narių. Biržų apskrities pogrindi­
nėse komjaunimo grupėse buvo 56 nariai. Šiaulių apskrities
komjaunimo organizacija kovoje su priešu neteko 38 kom­
jaunuolių; vėliau vėl išaugo iki 42 narių.
100

2 lentelė

E il. N r .

Raseinių apskrities komjaunimo organizacijos

i
2
3
4
5
6
7
8
9
10
11

V ie to v ė s p a v a d in im a s

Betygalos valsčius
Girkalnio
ir
Jurbarko
n
Kelmės
II
Nemakščių
II
Raseinių
II
Raudonės
II
Šiluvos
Šimkaičių
II
Tytuvėnų
n
Viduklės
II

P riim ta į
k o m ja u n im ą
1940— 1941
m e ta i s

9
6
9
10

P riim ta į
k o m ja u n im ą
p o g rin d ž io
m e ta i s

7
3
4
2

2
16
5
18
2
5
3

—

85

39

9
—

4
5
5
-- ■

I š v is o

16
9
13
12
2
25
5
22
7
10

3
124

Plačią veiklą išvystė Vilkaviškio apskrities komjaunimo
organizacija, apėmusi Kybartų, Gražiškių, Vištyčio, Alvito,
Pilviškių valsčius (sekretorius L. Šumskis); Utenos apskrities
komjaunimo organizacija (sekretorius L. Bakutis), kurioje
veikė 13 pirminių organizacijų, jungusių 40 narių; Šakių ap­
skrities organizacija (sekretorius P. Ledas), jungusi 30 na­
rių, ir kt.
Kovodami su vokiškaisiais grobikais, grūdinosi ir brendo
šimtai tarybinių patriotų. Didvyriškoje kovoje su okupantais
žuvo komjaunimo Ukmergės apskrities pogrindinio komiteto
sekretorius P. Goštautas, komjaunimo Marijampolės apskrities
pogrindinio komiteto sekretorius A. Ignatavičius, komjaunimo
Vilniaus miesto pogrindinio komiteto sekretorė S. Madeiskerytė, komjaunimo Trakų apskrities pogrindinio komiteto sek­
retorius B. Dalangauskas ir kt.
Plačią veiklą išvystė antifašistinės organizacijos. Kaune
veikė antifašistinė organizacija „Kovos prieš fašizmą sąjun­
ga". Čia į pogrindinį darbą įsijungė gydytojai E. Kutorgienė,
A. Dievaitytė, mokytojas M. Musteikis, darbininkas V. Čibilis
ir daugelis kitų. Partijos Kauno miesto pogrindinis komitetas
pavedė komiteto nariams A. Kersnauskui ir P. Trofimovui per
V. Čibilį palaikyti ryšius su šia organizacija.
Partinių organizacijų vadovaujamos, antifašistinės organi­
zacijos susikūrė ir aktyviai veikė Panevėžyje, Utenoje, Kėdai­
niuose, Marijampolėje ir kitose apskrityse. Jos padėdavo pa­
bėgusiems karo belaisviams: parūpindavo jiems maisto, dra­
bužių ir net ginklų.
101

Pogrindinėms partinėms organizacijoms buvo labai svarbu
turėti savo spaustuves. Iš pradžių atsišaukimus rašydavo ran­
ka arba spausdindavo mašinėle. Trūko šrifto, spaustuvės įren­
gimų, dažų, popieriaus. Partinėms organizacijoms daug padė­
jo Lietuvos partizaninio judėjimo štabas. Iš Didžiosios žemės
jos gavo 36 rankines spaustuves, kurios buvo panaudotos par­
tijos ir vyriausybės, Tarybinio informacijų biuro pranešimams,
laikraščiams bei atsišaukimams spausdinti29. Lietuvos KP(b)
pogrindiniai komitetai, LKP(b) CK vadovaujami, įsteigė de­
šimtis spaustuvių.
Kuriant komunistinį pogrindį ir pirmąsias spaustuves, daug
nuveikė 1941 m. liepos mėn. Lietuvos KP (b) atsiųsti į Kauną
iš Didžiosios žemės seni, prityrę komunistai A. Vilimas,
A. Slapšys, A. Godliauskas, P. Šimėnas ir kt. Jie susitikdavo
su komunistais ir komjaunuoliais, likusiais priešo užnugaryje,
kūrė naujas pogrindines grupes stambiausiose Kauno įmonė­
se, įstaigose, geležinkelyje, išleido pirmuosius atsišaukimus,
apie kuriuos sužinome tik iš hitlerininkų dokumentų. Lietu­
viškojo apsaugos (savisaugos) bataliono, dislokuoto Kaune,
budėtojo raporte pažymėta, kad 1941 m. gruodžio 16 d. apie
20 vai. bataliono rajone buvo išmėtyti komunistiniai atsišau­
kimai 30.
Likę Vilniuje komunistai nuo pat pirmų okupacijos dienų
pradėjo ieškoti ryšių su nespėjusiais evakuotis draugais, rū­
pintis aktyvaus pasipriešinimo okupantams organizavimu, po­
grindinės spaudos leidimu. Jau 1942 metų pradžioje J. Pše­
valskis užmezgė ryšius su „Aušros" spaustuvės darbininku
J. Kovalskiu. Jis per 8 mėn. iš spaustuvės išnešė pakankamai
šrifto. Spaustuvė buvo įrengta Raudonosios armijos Nr. 48,
J. Pševalskio ir kitų sukurtos pogrindinės antifašistinės orga­
nizacijos— „Związek walki czynnej“ („Aktyvios kovos są­
jungos") — nario J. Višnevskio bute. Spaustuvėje dirbo J. Pše­
valskis, K. Misiūnas, K. Namyslovskis, V. Ogonovska. Čia
buvo spausdinami skubūs atsišaukimai lenkų ir lietuvių kal­
bomis. Be to, šioje spaustuvėje išėjo laikraščio „Sztandar wolnošči" („Laisvės vėliava") pirmasis numeris.
Pastebėjus, kad hitlerininkai sukasi apie spaustuvę, ji bu­
vo perkelta į Eigulių Nr. 12 ir įrengta Pševalskių bute. J. Pše­
valskis, padedamas M. Korablikovo, iškasė rūsį. Įeinama
į spaustuvę buvo išimant 3 grindų lentas. Šioje vietoje spaus­
tuvė veikė ilgiau.
♦ —»-29 PA, f. 1, ap. 1, b. 26, 1. 40.
30 Lietuvos TSR CVA, f. 1444, ap. 1, b. 14, 1. 278.

102

1943
m. balandžio 12 d. partijos Vilniaus miesto komite­
tas nutarė „Lietuvos išlaisvinimo sąjungos" vardu leisti laik­
raštį Tėvynės frontas". Pirmasis „Tėvynės fronto" (red. J. Vi­
tas ir A. Bulota) numeris išėjo 1943 m. birželio 1 d. Spausdino
ta pati spaustuvė, kuri spausdino ir „Sztandar wolnošči".
Straipsnyje „Mūsų tikslai" A. Bulota ir J. Vitas rašė, kad
„Tėvynės frontas" yra pogrindinės antifašistinės organizacijos
„Lietuvos išlaisvinimo sąjunga" organas ir kad šios organi­
zacijos tikslas su ginklu rankose kovoti už Lietuvos išvadavi­
mą. Laikraštis ragino visus žmones stoti į kovą prieš fašistus.
Jame buvo demaskuojami buržuaziniai nacionalistai, kaip iš­
davikai ir hitlerininkų talkininkai.
1943 m. liepos mėn. pasirodė „Sztandar wolnosci" antrasis
numeris, jau kaip „Związek patriotow polskich" organas. Ja­
me buvo rašoma, kad, pakeitus sąjungos pavadinimą, antifa­
šistinės kovos uždaviniai, organizacijos sudėtis ir tikslai liko
tie patys. Numeryje buvo išspausdintas J. Pševalskio straips­
nis „Patriotizmas ir nacionalizmas", kuriame plačiai aiškinama
ir demaskuojama hitlerinė tautų neapykantos ir nacionalizmo
kurstymo politika.
Iš Eigulių gatvės spaustuvė buvo perkelta į Gorkio Nr. 15
(dabar Nr. 17). Čia buvo spausdinama „Sztandar wolnosci",
„Tėvynės frontas", įvairūs atsišaukimai. J. Vitas neretai pats
peržiūrėdavo ruošiamų atsišaukimų tekstus, rašė straipsnius
į „Tėvynės frontą", rūpinosi atsišaukimų rusų, lenkų, taip pat
vokiečių kalbomis paruošimu. 1943 m. lapkričio mėn. čia iš­
spausdintas trečiasis LKP Vilniaus miesto pogrindinio komiteto
laikraštis „Związkowiec" („Profsąjungininkas"), skirtas profsą­
junginiam darbui Vilniaus darbininkų tarpe. Laikraštį redaga­
vo J. Pševalskis.
1944 metų pradžioje spaustuvė buvo perkelta į Raugyklos
Nr. 13, 2 butą. Spaustuvėje dirbo J. Pševalskis, K. Namyslovskis, V. Borisevičius, V. Kazlauskas ir kt. Panerių Nr. 43 buvo
įrengtas sandėlis, į kurį literatūrą atgabendavo J. Pševalska,
o iš čia ją paimdavo komjaunuoliai ir MOPRo organizacijos
nariai. Nepaisant atkaklaus persekiojimo, darbas spaustuvėje
vyko be pertraukų.
1944
m. kovo mėn. pradėjo eiti ketvirtasis LKP(b) Vilniaus
miesto ir apskrities pogrindinio komiteto laikraštis lenkų kal­
ba „Za wolnosc" („Už laisvę"). Tiesa, šis laikraštis buvo
spausdinamas ne Vilniaus pogrindinio komiteto spaustuvėje,
o Rūdninkų miškuose rankinėje spaustuvėje. Jį redagavo Ado­
mo Mickevičiaus partizanų būrio komisaras V. Senkevičius.
103

Būrio spaustuvėje taip pat buvo spausdinami atsišaukimai
lietuvių, rusų, lenkų ir vokiečių kalbomis.
Ypač didelę reikšmę turėjo 1943 m. rugsėjo mėn. pradė­
jęs eiti Lietuvos KP (b) CK operatyvinės grupės, vėliau LKP(b)
Siaurės srities komiteto organas „Lietuvos partizanas" (red.
M. Šumauskas). Jį spausdino partizanų spaustuvė iš pradžių
Vidžių rajone Kazėnų miškuose, o vėliau Baltarusijoje — Me­
delio rajone prie Naručio ežero. Prie laikraščio leidimo daug
prisidėjo „Žalgirio" brigados komjaunuoliai V. MikalauskaitėPetrauskienė, J. Staškevičiūtė-Šumauskienė, V. Apyvalienė
ir kt. Išėjo 5 laikraščio numeriai.
1944
m. vasario mėn. išėjo „Kova" (red. G. Zimanas). Jį
LKP(b) CK vardu leido LKP(b) Pietų srities pogrindinis komi­
tetas savo bazėje Rūdninkų miškuose. Išėjo trys numeriai, iš­
likę tiktai du.
1943 m. kovo mėn. pasirodė LKP(b) Biržų apskrities po­
grindinio komiteto laikraštis „Laisvės kovotojas" (red. J. La­
pinskas ir J. Vosylius). Jis buvo padaugintas hektografu
Biržų valsčiaus Užušilių kaime. Dėl techninių kliūčių biržie­
čiai išleido tik vieną laikraščio numerį ir 15 pavadinimų atsi­
šaukimus 3 tūkst. egzempliorių tiražu.
LKP(b) Panevėžio apskrities pogrindinis komitetas K. Sta­
ro iniciatyva prie Mažvilkos ežero (Troškūnų valsčiuje) pas
L. Paškauską įrengė spaustuvę. LKP Panevėžio apskrities po­
grindinio komiteto sekretorius J. Paplauskas apie šią spaus­
tuvę atsiminimų knygoje rašė: ,,. . .Aš pamačiau trobelę, tolo­
kai nuo kitų trobų, prie ežero... Tai buvo Paškausko pirte­
lė. .. Argus įsivedė mane į vidų. Jis tuojau užkišo langiuką
skuduru, uždegė ant sienos kabančią lemputę, atkėlė palei
krosnies šoną didžiulį akmenį, kuris man atrodė nepajudina­
mas. Jo vienas kraštas buvo po grindimis palindęs, o kitas
laikė dalį krosnies sienos. Atsivėrė anga, kurią ne iš karto
galėjai pastebėti. Argus joje tuojau dingo. Išgirdau, kaip brikštelėjo degtuką, sužibo liepsnelė. Argus paragino ir mane lipti
į slėptuvę. Ji buvo gana erdvi. Po lempa stovėjo nedidelis
staliukas, ant jo kažkoks presas, čia pat metalinė dėžė — iš­
kart supratau, kad tai raidžių kasa ir kad aš patekau į pogrin­
dinę spaustuvę" 31. ..
„Argus kalbėjo: „O man, žinai, atrodo, viskas, ką esu pa­
daręs, prieš ją niekai.. . Dabar tartum sparnus įgavau, tartum
akyse šviesiau pasidarė. Tiktai reikia žinių, ir mūsų žodis pa­
sklis kuo plačiausiai: pasieks Kupiškį ir Anykščius, Panevėžį
31 J. Paplauskas, Negreit išaušo diena, V., 1963, p. 84.

104

ir Šeduvą, Raguvą ir Ramygalą. Į visą apskritį, į visus žmones
galėsim prabilti. Okupantai pajus mūsų žodžio galią!" 32.
Panevėžiečiai leido laikraštėlį „Karinės žinios" (pirmasis
numeris pasirodė 1943 metais) ir atsišaukimus, kuriuos plati­
no Gražinos junginio partizanai.
Tų pačių metų spalio mėn. pradėjo eiti LKP Trakų apskri­
ties komiteto laikraštis „Partizanų šūkis". Jis buvo dauginamas
rašomąja mašinėle Inkleriškių miškuose. 1944 metų pradžioje
gavę rankinę spaustuvėlę, trakiečiai laikraštį pavadino „Tra­
kiečių šūkis" (red. Trakų partizanų brigados vadas, pogrin­
dinio partijos komiteto narys T. Mončiunskas). Abiejų laik­
raščių išėjo po du numerius.
Naručio miškuose, LKP(b) Šiaurės srities pogrindinio ko­
miteto spaustuvėje, 1944 metų pirmojoje pusėje buvo išleistas
LKP (b) Švenčionių apskrities pogrindinio komiteto organas
„Už tėvynę". Jį redagavo LKP(b) Švenčionių apskrities po­
grindinio komiteto sekretorius S. Apyvala. Išėjo du laikraščio
numeriai.
Vilkaviškio apskrityje Gražiškių valsčiaus partinė organi­
zacija išleido ranka rašytą laikraštėlį „Versmė" (red. O. Eidukaitytė).
Be jau minėtų Lietuvos KP (b) miestų ir apskričių pogrin­
dinių komitetų, buvo įrengę spaustuves ir leido atsišaukimus
LKP (b) Kauno miesto ir apskrities, Alytaus, Kėdainių, Mari­
jampolės, Raseinių, Rokiškio, Šakių, Utenos, Ukmergės, Telšių,
Zarasų apskričių komitetai. Yra duomenų, kad komunistiniai
atsišaukimai buvo leidžiami Joniškio, Mažeikių, Kretingos ap­
skrityse, tačiau ligi šiol nepavyko išaiškinti, ar yra jų iš­
likusių.
Daug dėmesio agitacijai ir propagandai skyrė komjaunimo
organizacijos. Jos taip pat leido pogrindinius laikraščius ir
atsišaukimus. Lietuvos LKJS CK operatyvinė grupė leido Lie­
tuvos jaunimui laikraštį „Žalgirio ainis" (red. LLKJS CK sek­
retorius J. Macevičius). Lietuvos LKJS Zarasų apskrities po­
grindinis komitetas leido laikraštį „Jaunasis partizanas" (red.
Kęstučio partizanų būrio komisaras J. Strelcovas), komjau­
nimo Kauno miesto ir apskrities pogrindinis komitetas — laik­
raštį „Komjaunuolis".
Prie pogrindinės spaudos leidimo daug prisidėjo komjauni­
mo Rokiškio apskrities komiteto narys P. Griškevičius,
pogrindinės „Keršto" spaustuvės darbuotojas S. Trakimas,
32 Ten pat, p. 85.

105

komjaunimo Utenos apskrities komiteto sekretorius L. Baku­
tis, komjaunimo Žemaitijos komiteto sekretorius A. Balsys.
Keletą laikraščių pogrindyje leido įvairios antifašistinės or­
ganizacijos. Antai Vilniuje, Sodų Nr. 4, buvo leidžiamas laik­
raštis „Antifašistinis frontas" (red. P. Jonuška). Jį leido J. Mozelio vadovaujama antifašistinė organizacija. Laikraštis ėjo
1942 metų pabaigoje ir 1943 metų pradžioje. Kaune, Kapsų
Nr. 10a (dabar Kapsų Nr. 20), 1943 metais buvo leidžiamas
laikraštis „Kova“ (red. O. Vaivadienė ir M. Kiaupa). Jį api­
pavidalino dažytojas I. Malinauskas. 1943 metais Marijampo­
lėje, Vaičaičio Nr. 8, buvo leidžiamas laikraštis „Į kovą".
LKP(b) Marijampolės pogrindiniam komitetui pritariant, laik­
raštį leido ir redagavo antifašistinės kovos Marijampolėje da­
lyvis K. Stankevičius. Kauno gete 1942—1944 metais ėjo
„Biuletenis" (red. D. Gelpernas ir Ch. Elinas).
Dažnai ant vokiečių skelbimų bei potvarkių miesto gy­
ventojai pamatydavo į kovą raginantį šūkį: „Mirtis vokiškie­
siems okupantams!" Šie žodžiai okupantams degino akis, o są­
žiningiems žmonėms žadino viltį. Antspaudai buvo praminti
partizanų „viza". Ant įsakymų valstiečiams apie privalomąjį
maisto produktų pristatymą pogrindininkai uždėdavo antspau­
dą: „Neduosi — greičiau sau laisvę iškovosi!", ant vokiečių
atsišaukimų, išpučiančių fašistinės armijos laimėjimus,— „Vo­
kiečių okupantų melas", „Stalingradas!"
Muziejuose yra tokių antspaudų su įvairiais užrašais, pa­
vyzdžiui, „Padėk partizanams mušti vokišką okupantą!
Kurkime komitetus kovai prieš vokiečių okupaciją! Mirtis
tautos išdavikams! Kas važiuoja į Vokietiją, tas važiuoja į pra­
žūtį! Tegul vokietis Lietuvoje suranda sau žemės tik kapams".
Pogrindiniai laikraščiai, atsišaukimai eidavo iš rankų į ran­
kas. Kiekvieną egzempliorių skaitydavo dešimtys darbo žmo­
nių. „Gyventojai išgraibsto mūsų literatūrą", — rašė laiške
Lietuvos partizaninio judėjimo štabui Lietuvos KP Šiaurės
srities komiteto sekretorius M. Šumauskas. „Mūsų laikraščio
leidimas ir iš centro gautoji literatūra yra geras dalykas, auk­
lėjant mūsų žmones... Skiriame dėmesį mūsų literatūros skirs­
tymui ir platinimui" 33,— 1944 m. balandžio 8 d. rašė Lietu­
vos KP (b) Centro Komitetui partijos Trakų apskrities komiteto
sekretorius M. Afoninas.
Sunkiomis okupacijos sąlygomis komunistinė spauda padė­
jo įkvėpti liaudžiai tikėjimą, kad Tarybų šalis nenugalima, kad
fašizmas neišvengiamai žlugs. Pogrindiniai laikraščiai šaukė
33 PA, f. 1, ap. 1, b. 40, 1. 72—73.

106

liaudies mases į kovą prieš okupacinį režimą, pasakojo apie
padėtį tarybiniame užnugaryje ir apie Tarybinės armijos lai­
mėjimus, demaskavo hitlerininkų ir jų vietinių pakalikų
planus.
Pirmajame „Lietuvos partizano" numeryje buvo rašoma:
„Keršij am plėšikams vokiečiams už sugriautus ir sudegintus
mūsų miestus ir kaimus, už nukankintus mūsų tėvus, brolius
ir seseris, už visas neapsakomas kančias, vokiečių atneštas
Lietuvai ir lietuviams!
Mes kviečiame visus Lietuvos patriotus, kurių širdyse
liepsnoja neapykanta vokiečiui plėšikui ir meilė Lietuvai —
stoti į liaudies keršytojų partizanų eiles!“
LKP(b) pogrindinių organizacijų laikraščiai, atsišaukimai
padėjo dar labiau sutelkti vieningai kovai okupantų engiamas
liaudies mases. LKP(b) pogrindinės organizacijos pasipildyda­
vo karštais tarybiniais patriotais, ryžtingais partizaninės kovos
organizatoriais.
Lietuvos KP (b) CK, LLKJS CK, partijos ir komjaunimo po­
grindiniai komitetai atsišaukimuose atskleidė klastingus oku­
pantų sumanymus. Po Stalingrado kautynių hitleriniai vadei­
vos, gelbėdami savo pašlijusią padėtį, paskelbė totalinę mo­
bilizaciją. Jie ėmė verbuoti okupuotų Pabaltijo šalių jaunimą
į esesininkų legionus kovai prieš Tarybinę armiją ir partiza­
ninį judėjimą. Atsišaukime, išleistame 1943 m. balandžio mėn.,
LKP (b) CK rašė: „Lietuviai! Netarnaukite okupantams! Kas
stoja į hitlerinę kariuomenę, tas pakelia ginklą prieš Raudo­
nąją Armiją, tas tampa savo tėvynės išdaviku... Nesiduokite
apgaunami! Kad ir ką žadėtų amžinieji lietuvių tautos priešai,
klastingi vokiškieji grobikai,— jų tikslas yra vienas ir tas pats:
išnaikinti lietuvių tautą, užgrobti jos žemę ir kolonizuoti ją
savo išperomis — hitleriniais kolonistais" 34.
Lietuvos KP (b) pogrindiniai apskričių komitetai, partizanų
būrių vadovybės, antifašistinės organizacijos dėjo visas pa­
stangas, kad išgelbėtų taikius respublikos gyventojus nuo iš­
gabenimo į Vokietiją. Lietuvos KP(b) CK ir Lietuvos LKJS CK
kreipėsi į respublikos gyventojus atsišaukimais, demaskuo­
jančiais klastingus ir nusikaltėliškus vokiškųjų fašistinių gro­
bikų planus, platino į Vokietiją išvarytų žmonių laiškus, ragi­
no negailestingai kovoti su okupantais.
Lietuvos KP(b) Centro Komiteto laikraštis „Kova" 1944 m.
vasario mėn. rašė: „Vokiškieji okupantai per visą karą klas­
ta ir prievarta stengėsi įkinkyti lietuvius į savo karo vežimą.
34 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 64.

107

Bet jiems tai nepavyko. Lietuvių tauta nenorėjo lieti kraujo už
vokietį, ir okupantams Lietuvoje, dargi nepavyko sukurti va­
dinamojo „legiono". Toliau laikraštis nurodė, kad ,,.. .vienin­
telis būdas mobilizacijai išvengti yra priešintis jai su ginklu
rankose"35.
Pogrindininkai — komunistai ir komjaunuoliai, — panaudo­
dami gautus iš centro ir pačių išleistus atsišaukimus, aiškino
liaudžiai tikrąją padėtį, demaskavo hitlerinių talkininkų —
buržuazinių nacionalistų — apgaulę.
Lietuvos KP(b) CK, partijos, komjaunimo ir antifašistinės
organizacijos vis labiau plėtė kovą prieš „nelegaliai“ veikian­
čius buržuazinius nacionalistus, demaskavo jų tikruosius kės­
lus. Antai LKP(b) CK sekretorius A. Sniečkus „Tiesoje“ rašė:
„Jie dedasi stovį už visų patriotinių jėgų vienybę, bet drauge
su tuo aktyviai puola ir šmeižia tauriausius lietuvių tautos
sūnus, didvyriškai kovojančius partizaninio judėjimo eilėse,
prieidami net prie to, kad kursto vokiečius sulikviduoti par­
tizaninį judėjimą Lietuvoje. Jie žodžiais pasisako prieš kubiliūniškus išgamas, padedančius vokiečiams naikinti mūsų tau­
tą, bet drauge su tuo iki šiol faktinei remia Plechavičiaus
banditiškas gaujas, deginančias Lietuvos kaimus ir žudančias
mūsų tautiečius. Jie pasisako prieš lietuvių išvežimą į hitleri­
nę vergovę, prieš įvairias vokiečių vykdomas mobilizacijas,
bet drauge su tuo skelbia, kad „aktyvaus veikimo laikas dar
neatėjęs", ir ragina gyventojus susilaikyti nuo aktyvios ko­
vos" Зб.
LKP(b) Šiaurės srities pogrindinis komitetas atsišaukime
„Ginkite savo turtą nuo vokiškųjų banditų" rašė: „Šią sunkią
Lietuvos valstiečių kovos su vokiškuoju okupantu valandą at­
siranda Lietuvoje politinių spekuliantų, kurie stengiasi jus
sulaikyti nuo aktyvios kovos su vokiečiais, siūlydami jums
pasyviai priešintis. Šiems politiniams spekuliantams ne lietu­
vių tautos reikalai, ne Lietuvos valstiečių reikalai rūpi, todėl
jie ir trukdo vieningą ir aktyvią jūsų kovą su vokiečiais gro­
bikais. Tik vieningai ir aktyviai kovodami, Lietuvos valstie­
čiai apsaugos savo turtą nuo vokiškųjų banditų. Tas, kas skal­
do jūsų vienybę, kas trukdo jūsų kovą,— tas jūsų priešas, tas
tarnauja vokiečiams" 37.
Pogrindinės spaudos leidėjai ir platintojai kartais net gy­
vybe sumokėdavo už drąsą ir pasišventimą. 1954 metais iš
Varėnos rajone esančio Voniškių miško perkeliant tarybinių
—

— ♦ — ♦ -

35 „Kova", 1944.11, Nr. 16.
36 „Tiesa", 1944.V, Nr. 19.
37 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 171.

108

partizanų, žuvusių kovoje prieš hitlerininkus, palaikus, prie
jų kūnų rasta „Tiesos", atsišaukimų ir knygelių ryšulėlių. Par­
tizanai, vykdydami kovines užduotis, šią literatūrą nešė iš
Rūdninkų girios.
Pasiaukojančiai ir ištvermingai dirbo komunistai ir kom­
jaunuoliai J. Vitas, J. Pševalskis, H. Borisą, J. Aleksonis,
A. Čeponis, S. Madeiskerytė, J. Vosylius. Jie išnešiodavo iš
Didžiosios žemės gautą literatūrą ir pačių spausdintus leidi­
nius. Tarybiniai knygnešiai žuvo, nešdami liaudžiai tiesos žodį
ir kovos šūkį.
Didžiojo Tėvynės karo metais buvo išleista daugiau kaip
500 LKP(b) atsišaukimų, kurių bendras tiražas apie 8 min.
egzempliorių. Tai buvo operatyviausia pogrindinės spaudos
forma. Pogrindyje leista 19 laikraščių, 12 iš jų leido LKP(b)
pogrindiniai komitetai, 3 — komjaunimo komitetai ir 4 — anti­
fašistinės organizacijos.
LKP(b) pogrindinė spauda hitlerininkų okupuotoje Lietuvo­
je kėlė kovotojų dvasią. Netgi priešas ne kartą pripažino,
kad komunistinė spauda vis labiau veikia plačiąsias darbo
žmonių mases.
LKP(b) pogrindinių komitetų leisti laikraščiai ir atsišauki­
mai, kaip ir visa tarybinė spauda, padėjo iškovoti pergalę.
3. PARTIZANINIO JUDĖJIMO PLITIMAS
DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO METAIS

Rūsčiais Didžiojo Tėvynės karo metais artima draugystė ri­
šo lietuvių ir baltarusių partizanus. Greta buvo baltarusių ir
lietuvių partizanų žeminės Begomlio rajone, Kazėnų miškuose,
prie Naručio ežero ir kitose vietose. Galingas partizaninis ju­
dėjimas Baltarusijoje rėmė Lietuvos partizanus, kaip kovos
draugus.
LKP (b) CK ir Partizaninio judėjimo štabo operatyvinės gru­
pės vadas M. Šumauskas, prisimindamas grupės atvykimą
į priešo užnugarį, rašo: „Ir štai mes baltarusių partizanų že­
minėse. Jaudino pirmieji partizaninio gyvenimo įspūdžiai, nuo­
širdus šeimininkų rūpinimasis. Mes klausinėjome juos, jie
mus... Sekančią dieną apsilankiau pas Železniako partizanų
brigados vadą Titkovą, gyvenusį čia pat, vienkiemyje. Jis
priėmė labai draugiškai, palinkėjo mums sėkmės. Lietuvių
partizanų vardu padėkojau už draugišką paramą ir šiltą, bro­
lišką sutikimą. Atsisveikinę su Titkovu, tą pačią dieną išsi­
ruošėme į žygį. Turėjome susitikti su mūsų partizanais, kurie
109

perėjo fronto liniją dar 1942 metų rudenį ir bazavosi šiose
apylinkėse. Pagrindinė jų grupė buvo apsistojusi Lesynų kai­
me, esančiame apie 40 kilometrų į šiaurę nuo Begomlio. Kita
grupė buvo įsikūrusi daug arčiau — Rosonių rajone"1.
Operatyvinės grupės vado pavaduotojas G. Zimanas Lie­
tuvos partizaninio judėjimo štabo viršininkui A. Sniečkui iš
Železniako brigados ligoninės 1943 m. balandžio 25 d. rašė:
„Ligoninėj begulint atsiranda proga pasikalbėti su partizanais.
Čia atvežami ligoniai į aerodromą iš įvairių brigadų, jie lau­
kia lėktuvo. Atrišus tabokos krepšelį, su jais galima pasikal­
bėti labai įdomiai.
Tarp kitko, beveik visi jie tvirtina, kad jų brigadose esa­
ma lietuvių partizanų... Kai kuriuos tokius lietuvius mes mė­
ginsime pasiekti. Pavyzdžiui, konkrečiai tarėmės su Medve­
devo brigados atstovais" 2.
Kazėnų miškai buvo tikras partizanų broliavimosi ir drau­
gystės lopšys. Čia, draugų baltarusių padrąsinti, pavojingais
kovotojų keliais žengė ir lietuvių partizanai. Kazėnų miškuose
jie galėjo pailsėti, rasti paramą ir pastiprinimą. Lietuviai par­
tizanai buvo dėkingi baltarusių liaudies keršytojams už šilumą
ir rūpestį.
Iš kelių čia jau veikusių lietuvių grupių — „Skardžio",
„Šalčio", „Mečio", „Zebenkos", „Ežerskio" — ir naujai atvy­
kusių Operatyvinė grupė Kazėnų miškuose 1943 m. gegu­
žės mėn. sudarė partizanų brigadą „Žalgiris". Jos vadu buvo
paskirtas A. Zaicas, komisaru — D. Ročius.
Baltarusijos „Spartako" ir „Žalgirio" brigadų jungtinės jė­
gos sunaikino Gonovo vokiečių ir policininkų garnizoną bei
atliko daug kitų žygdarbių. Kovose išryškėjo puikūs lietuvių
partizanų S. Barausko, D. Jociaus, E. Baleišio, J. Čiulados kaip
kovotojų bruožai. Partizaninė kova įžengė į naują etapą.
Partizanų veiksmai vis labiau paralyžiavo okupacinės val­
džios veiklą. 1943 metų pradžioje okupantai traukė į Rytų
Lietuvą naujas hitlerininkų ir pagalbininkų jėgas: hitlerininkų
žandarmerijos motorizuotąjį būrį, vadovaujam'ą vyr. ltn. K. Hano, hitlerininkų saugumo policijos ir SD žvalgybinį būrį, va­
dovaujamą esesininko M. Groso, hitlerininkų tvarkos policijos
tankų kuopą, vadovaujamą Kiuno, lietuvių buržuazinių nacio­
nalistų policinius batalionus ir atskiras sutelktas policijos
kuopas. Šios jėgos buvo pavaldžios hitlerininkų tvarkos poli­
cijos vadui Lietuvoje Muziliui. Lietuvių bužuazinių naciona♦ ♦ ♦
1 „Tiesa", 1973.VI.20.
2 PA, f. 1, ap. 1, b. 51, 1. 111.

110

listų ryšių karininko prie vokiečių SS ir policijos vado A. Reivyčio 1943 m. rugpiūčio 24 d. pranešimu, vien Rytų Lietuvoje
prieš partizanus kovojo apie 6 tūkst. žmonių.
Dažnai susidurdami su kruvinais fašistinių žudikų darbais,
Lietuvos partizanai mokėsi neapykantos okupantams ir meilės
tarybinei Tėvynei.
1943 m. vasario 23 d. Vyriausiojo kariuomenės vado įsa­
kyme buvo nurodyta, kad reikia plėsti partizaninę kovą prie­
šo užnugaryje, ardyti komunikacijas, trukdyti priešo kariuo­
menės judėjimui, sprogdinti ir padeginėti karinius sandėlius,
užpuldinėti priešo įgulas, visomis priemonėmis padėti puolan­
čiai Raudonajai armijai.
Buržuazinių nacionalistų laikraščiai su didžiausia baime ra­
šė, kad 1943 m. rugpiūčio mėn. partizanų grupės buvo paste­
bėtos 100 vietų, partizanų buvo apie 800, o lapkričio mėn.
partizanai pasirodė 220 vietų, iš viso 3600 žmonių 3. ,,Į laisvę"
rašė, kad partizanai apėmė didelę Lietuvos dalį, kad jau ke­
lintas mėnuo jie šėlsta Zarasų, Utenos, Rokiškio ir Biržų ap­
skrityse. Ir jų židiniai jau yra Šiaulių apskrityje, šiaurinėje
dalyje, apie Kauną, Kazlų Rūdos miškuose ir Dzūkijoje.
1943 metų gale jau veikė 5 tūkst. partizanų, kurie per
1943 metus užmušė 280 okupantų talkininkų ir paralyžiavo
didelę krašto administracijos dalį4.
Iš tikrųjų partizaninis judėjimas Lietuvoje labai išsiplėtė
ir tapo rimta jėga. Dešimtys partizanų būrių dažnai smog­
davo stiprius smūgius fašistinei karo mašinai. Vilniaus ap­
skrityje veikė Margirio, Adomo Mickevičiaus, „Už pergalę",
„Perkūno", „Mirtis fašizmui"; Kauno — „Už Tarybų Lietuvą",
„Mirtis okupantams", „Pirmyn"; Panevėžio — Gražinos, „Sa­
kalų"; Švenčionių — „Vilniaus", „Žalgirio", „Bičiulių", Kos­
to Kalinausko; Šiaulių — Kęstučio; Utenos — „Audros"; Ro­
kiškio— Žemaitės ir daugelis kitų partizanų būrių. Partizanai
daug padėjo puolančiai fronte Tarybinei armijai. Jie trukdė
hitlerininkams pergrupuoti savo kariuomenę, stabdė judėji­
mą kariniu atžvilgiu svarbiuose keliuose, grasino daugeliui
geležinkelių magistralių.
Partizaninės kovos patyrimas rodė, kad kiekvienas su­
sprogdintas geležinkelio bėgis sudaro priešui daug vargo;
sustabdo traukinių judėjimą, tuo pačiu supainiodamas priešo
vadovybės apskaičiavimus. Susprogdinus bėgius vienu metu
daugelyje ruožų, priešui pasidaro labai sunku aprūpinti
frontą.
♦ ♦ ♦
3 „Naujoji Lietuva", 1943.XII.20.
4 „Į laisvę", 1944.1.15.

111

Vykdydamas Centrinio partizaninio judėjimo štabo įsaky­
mą, Lietuvos partizaninio judėjimo štabas paruošė Lietuvoje
veikusiems partizanų būriams „bėgių karo" planą.
Geležinkelių bėgių sprogdinimo operacijai reikėjo daug
sprogstamosios medžiagos. Daug jos buvo permesta lėktuvais
iš Didžiosios žemės į partizanų būrių veikimo vietas, dalis
sprogstamosios medžiagos gauta vietoje, priešo užnugaryje.
LKP CK operatyvinės grupės nurodymu, visuose būriuose bu­
vo ruošiamasi „bėgių karo" operacijai.
„Bėgių karas" turėjo būti pradėtas visur vienu metu pagal
Centrinio partizaninio judėjimo štabo nurodymą. Toliau par­
tizanų būriai turėjo savo iniciatyva sprogdinti geležinkelius,
naikinti karinius priešo ešelonus.
Ruošdamiesi operacijai ir ją vykdydami, būriai laikydavo­
si iš anksto parengto ir suderinto plano: buvo paskirstyti bū­
riams geležinkelio ruožai, kruopščiai išžvalgyta vietovė, duoti
konkretūs uždaviniai sprogdintojų grupėms.
Kartu su Raudonosios armijos 1943 metų vasaros puolimo
pradžia rugpiūčio mėn. prasidėjo „bėgių karas" iš karto visoje
priešo laikinai okupuotoje teritorijoje.
Rytiniuose Tarybų Lietuvos rajonuose prasidėjo suderinti
nuolatiniai baltarusių partizanų „Spartako", Gastelo brigadų
ir lietuvių partizanų „Žalgirio", „Vilniaus", Kosto Kalinausko
ir kitų junginių antpuoliai. Buvo sprogdinami geležinkelio
ruožai Vilnius—Daugpilis, Vilnius—Minskas, Daugpilis—Kara­
liaučius ir Vilnius—Gardinas.
Stiprūs smūgiai priešo komunikacijoms buvo suduoti Kau­
no—Šiaulių, Vilniaus—Kauno, Tilžės—Šiaulių, Vilniaus—Šven­
čionėlių, Švenčionėlių—Panevėžio ir kituose geležinkelio ruo­
žuose. Nuo įsakymo paskelbimo iki lapkričio mėn. Lietuvos
partizanai susprogdino 6 geležinkelių ir plentų tinklus, apga­
dino keliasdešimt kilometrų geležinkelio pylimo, nuvertė 23
traukinius su ginklais, maisto produktais ir hitlerininkų karei­
viais 5.
Toks staigus priešo komunikacijų suardymas dezorganiza­
vo judėjimą geležinkeliais ir sukėlė sąmyšį jo stovykloje. Trū­
ko bėgių ir remonto brigadų susprogdintoms linijoms atstaty­
ti. Ten, kur hitlerininkai atstatydavo geležinkelius, partizanai
vėl juos susprogdindavo.
Kokie triuškinantys buvo partizanų smūgiai okupantams,
rodo slaptos hitlerininkų instrukcijos. Vienoje iš jų, išleistoje
1943 m. rugsėjo 10 d., Lietuvos generalinis komisaras Rentel♦ ♦ ♦
5 PA, f. 1, ap. 1, b. 439, 1. 1.

112

nas rašė: „Didėjantis skaičius pasikėsinimų prieš geležinke­
lius, kelius ir tiltus priverčia mus imtis energingų priemo­
nių. .. Negalima daugiau pakęsti, kad gyventojai ne tik nesigina nuo gaujų, bet dar daugiau, nieko nedaro, kad praneštų
kompetentingoms instancijoms apie jų pasirodymą arba asme­
nis, įtariamus banditizmu. Gyventojai turi žinoti, kad ateityje,
pasikėsinimams pasikartojus, negailestingai bus naikinamos
gyvenvietės ir arčiausiųjų namų grupės, o gyventojai bus iš­
vežti" 6. Panašius grasinimus paskelbė Vilniaus apygardos gebitskomisaras Vulfas, pirmasis generalinis tarėjas P. Kubi­
liūnas.
Įbauginti stiprėjančio partizaninio judėjimo hitleriniai oku­
pantai ir jų talkininkai — buržuaziniai nacionalistai — ėmė nai­
kinti ištisus kaimus. 1943 m. rugsėjo 8 d. buvo sudegintas Fer­
mos kaimas, esantis tarp Lentvario ir Varėnos, rugsėjo 11 d.—
Dryžulių ir Lazdėnų kaimai tarp Lentvario ir Vievio, rugsė­
jo 13 d.— Rokiškio apskrityje Miliūnų, Šlapelių, Lauciūnų kai­
mai, rugsėjo 30 d.— Šarkiškių kaimas, esantis tarp Varėnos ir
Valkininkų. 1944 metų pirmaisiais mėnesiais buvo sudeginti
Gumbos, Gaidės, Kernavės kaimai Trakų apskrityje. 1944 m.
birželio 3 d. hitleriniai fašistai ir lietuviškieji buržuaziniai na­
cionalistai sudegino Pirčiupiu kaimą ir 119 jo gyventojų. Lie­
tuvos liaudis neužmiršta, kad, be hitlerinių komisarų — Rentelno ir Vulfo,— deginti mūsų kaimus ir naikinti gyventojus ra­
gino ir pirmasis generalinis tarėjas P. Kubiliūnas, kad su ese­
sininkų batalionais, komanduojamais svarbiausio Pirčiupiu
tragedijos kaltininko V. Titelio, Rytų Lietuvą niokojo ir lie­
tuviškųjų buržuazinių nacionalistų policijos batalionai, kad,
žūstant nuo kulkų ir ugnies pirčiupiečiams, kartu su 16-ojo
policijos pulko budeliais stovėjo lietuviškųjų buržuazinių na­
cionalistų Eišiškių rajono saugumo policijos viršininkas Ulbinas ir kiti. Kraujyje, ugnyje skendintys kaimai partizanų šir­
dis uždegdavo dar didesne neapykanta priešui. Atsidavusių
žvalgų ir ryšininkų padedami, partizanai naikino gyvąją prie­
šo jėgą, ardė kelius, gadino ryšių linijas. Dešimtis kartų Tra­
kų brigados partizanai iškasė ir nukirto požeminį telefono ka­
belį, jungusį vyriausiąją vokiečių karinę vadovybę Berlyne
su Rytų fronto kariuomenės vadovybe.
1943 m. rugsėjo mėn. Trakų brigados partizanai suardė ge­
ležinkelio magistralę Vilnius—Gardinas. Abu tiltai (per Mer­
kio ir Solčios upes) buvo sugriauti, paliktas tik nedidelis
6 ADSR, f. 38, 1. 116—119.
8. Tarybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės kare

m

tiltas ties Dargužiu kaimu. Tačiau hitlerininkai juo negalėjo
pasinaudoti, nes kelias suko į Rūdninkų girią.
1943 metais partizaninė kova Lietuvoje labai išsiplėtė: per
antrąjį pusmetį partizanų būrių pagausėjo daugiau kaip dvi­
gubai, vien tik stambieji būriai susprogdino 59 karinius vo­
kiečių ešelonus, sudaužė 61 garvežį, 1230 vagonų, 6,5 km ge­
ležinkelio pylimo, 9 plentų ir geležinkelių tiltus, sunaikino
daug vokiečių karinės technikos, tarp jos 16 lėktuvų7.
Tuo laikotarpiu Lietuvos partizanai įvykdė dar daug kitų
stambių diversijų: susprogdino mechanizuotą malūną „Lietu­
va" Kalvarijoje, sunaikino durpių gamyklą ir elektros stotį
Švenčionių apskrityje, Vilniuje padegė kailių fabriką, su­
sprogdino geležinkelių depo elektros transformatorių, sugadino
garvežių remonto įrengimus8.
Tarybinis informacijų biuras ne kartą pažymėjo Lietuvos
partizanų veiklą. 1943 m. lapkričio 22 d. Tarybinis informaci­
jų biuras pranešė: „Lietuviškojo būrio „Už Tėvynę“ partiza­
nai apšaudė prieššarvinėmis padegamomis kulkomis vokiečių
ešeloną su šaudmenimis. Ešelonas užsidegė, ir prasidėjo smar­
kūs sprogimai. Visi to ešelono vagonai sunaikinti. Kitas lie­
tuvių partizanų būrys per paskutines dienas nuvertė nuo
bėgių 4 priešo traukinius. Per katastrofas sudaužyti trys garve­
žiai ir keliasdešimt vagonų. Nutrauktas priešo traukinių ju­
dėjimas svarbiame geležinkelio ruože" 9.
Kitame, 1943 m. gruodžio 6 d., pranešime rašoma: „Lietu­
viškojo būrio „Už Tėvynę" partizanai padegė priešo ešeloną
su benzinu, stovėjusį vienoje geležinkelio stotyje. Kilo gais­
ras. Ugnis sunaikino daugumą stoties pastatų ir įrengimų. Kito
lietuvių būrio partizanų grupė per dvi dienas nuvertė nuo
bėgių vokiečių karinius ešelonus, važiavusius į fronto liniją.
Katastrofos pasekmėje sudaužyti du garvežiai ir daug vagonų
su kariniais kroviniais" 10.
Lietuvos partizanai pagarsėjo kaip vokiečių kolonistų nai­
kintojai. Vien tik S. Apyvalos (Grigo) vadovaujamas „Vil­
niaus" partizanų būrys sunaikino 84 vokiečių kolonistus, o jų
šeimas išvijo iš apskrities.
Žemaitijoje ne kartą taip pat degė hitlerinių kolonistų so­
dybos, išplėšto iš valstiečių pašaro sandėliai ir presavimo
7 PA, f. 1, ap. 1, b.
8 „Tarybų Lietuva",
9 „Tarybų Lietuva",
10 „Tarybų Lietuva",

114

20, 1. 22.
1944.III.24.
1943.XI.25.
1943.XII.11

mašinos. O gestapo kapitonas Lange, siautęs Kuršėnų apylin­
kėje, buvo nušautas 11.
Tačiau Lietuvos partizanai ne tik vykdė diversijas, naikino
hitlerinius kolonistus ir gestapo budelius.- Jie taip pat gynė
gyventojus nuo hitlerinės katorgos. Į durpynus Vilniaus ap­
skrityje vokiečiai suvarė katorgos darbams daugiau kaip 400
žmonių. Atvykę partizanai išvaikė hitlerinių okupantų sargy­
bą, paleido suvarytus žmones. Darbininkai išsivaikščiojo, kai
kurie prisijungė prie partizanų.
Partizaninis judėjimas 1943 metų antrojoje pusėje greitai
plėtėsi. Vilniaus rajone paskutiniaisiais 1943 metų mėnesiais
buvo sudaryti 9 nauji partizanų būriai, kuriuose buvo daugiau
kaip 1 tūkst. partizanų. Jau iki 1943 m. lapkričio 1 d. Lietuvo­
je veikė 56 partizanų būriai ir grupės, iš jų 44 turėjo ryšį su
Lietuvos partizaninio judėjimo štabu.
Ryšium su Raudonosios armijos žiemos puolimu 1943 m.
gruodžio 16 d. Centrinis partizaninio judėjimo štabas nutarė
1944 m. sausio mėn. pakartoti masinį „bėgių karą", pavadinant
jį „žiemos koncertu". Nutarime buvo nurodoma, kad „Raudo­
nosios armijos žiemos puolimo sąlygomis pakartojimas masi­
nio smūgio vienu laiku geležinkeliams sudarys priešininkui
dar blogesnes sąlygas ir gali virsti vienu iš lemiamų elementų
vokiečių armijai galutinai sutriuškinti" 12.
Lietuvos partizaninio judėjimo štabas paruošė planą, ku­
riame kiekvienam partizanų būriui buvo nurodytas geležin­
kelio ruožas sprogdinimui (žr. 3 lentelę).
Lietuvos partizaninio judėjimo štabas išleido specialų įsa­
kymą, kuriame buvo rašoma: ,,.. .Atitinkamai pasiruoškite
operacijai (žmonių apmokymas ir paskirstymas, medžiaginės
dalies paruošimas), kuri maksimaliam efektui pasiekti bus
vykdoma vienu laiku visuose kelio ruožuose" 13.
LKP Pietų ir Šiaurės sričių komitetai, vykdydami minėtą
įsakymą, nutarė dar labiau sustiprinti kovą prieš hitlerinius
grobikus: dažniau ir didesnėmis pajėgomis užpuldinėti hitle­
rines įgulas, saugančias komunikacijų mazgus, ardyti susisie­
kimo linijas. Partizanų būriuose buvo sudarinėjamos ir apmo­
komos naujos sprogdintojų grupės.
Nors geležinkelio linijos buvo stipriai saugomos, o gili žie­
ma sudarė papildomų sunkumų minuotojams, partizanų ant­
puoliai sustiprėjo. Vien tik per 1944 m. sausio—kovo mėn.
11 „Tiesa", 1944.V, Nr. 18.
12 PA, f. 1, ap. 1, b. 2, 1. 1.
13 Ten pat, 1. 9.

115

3 lentelė
Užduotys partizanų burtams sprogdinti bėgius (sausio mėn.)
E il.
N r.

B ū r io p a v a d i n i m a s

1

2

B ū r io v a d a s

3

S p ro g ­
d in ­
to jų
s k a i­
č iu s

K ie k
b ė g ių
( m e t­
ra is )

G e le ž i n k e l i o
ru o ž a s

A

5

6

i

„Vilnius"

J. Bagdonas

46

250

2

„Už Tėvynę"

T. Mončiunskas

50

400

3

Margiris

A. Barauskas

36

200

4
5

„Mirtis okupantams"
„Už pergalę"

K. Radionovas
S. Kaplinskis

30
65

200
350

6

„Kova"

I. Vasilenka

65

350

7

„Mirtis fašizmui"

S. Maziliauskas

65

350

8

Adomas Mickevičius
„Perkūnas"

S. Juozapavičius
V. Jusevičius

65
20

350
200

10

„Pranas"

L. Solominas

150

500

11

„Rozalytė"

G. Glezerytė

40

200

12
13

Kęstutis
„Dainavos partizanas"

J. Baščiulis
J. Barauskas

35
24

200
200

14

Kęstutis

J. Griciūnas

80

400

15

Kęstutis

V. Atajevas

30

200

J. Bilys

30

250

9

16 Kėdainių grupė
17

Žemaitės junginio
I būrys
18 II „
19
ra „
20 Gražinos junginio
I būrys
21 H
„

A. Baronas
I. Sinelnikovas
F . Dijakovas

61
18
9

50

P. Binkis
Z. Dimidavičius

50
59

300
350

22

„Keršytojas"

J. Jeleckich

84

550

23

„Išlaisvintojas“

K. Izvekovas

62

400

24

„Laisvoji Lietuva"

J. Jatinas

64

350

25

„Audra"

K. Dudlauskas

32

250

26

„Taujėnas "

E. Baleišis

7

50

27

„Žalgiris"

J. Motuzas

57

400

1334

7800

Iš viso:

116

400
100

N. Vilnia—
Pabradė
Vilnius—
Gardinas
N. Vilnia—
Šumskas
H

II

Vilnius—
Beniakonys
N. Vilnia—
Vilnius
Vilnius—
Beniakonys
Ii

II

Pabradė—
Ignalina
Kazlų Rūda—
Kaunas
Kaišiadorys—
Kaunas
Papilė—Šiauliai
Kybartai—
Pilviškiai
Joniškėlis—
Biržai
Ignalina—
Turmantas
Linkaičiai—
Jonava
Skapiškis—
Eglainė
r/

Šeduva—
Panevėžys
Panevėžys—
Skapiškis
Lyduvėnai—
Užpelkiai
Lentvaris—
Varėna
Kaišiadorys—
Lentvaris
Panevėžys—
Švenčionėliai
N . Vilnia—
Pabradė
Pabradė—l
Ignalina

„

Lietuvos partizanai sunaikino 59 km geležinkelio bėgių 14. Nai­
kindami geležinkelio linijas, partizanai nuvertė nuo bėgių 41
karinį vokiečių ešeloną, vežusį į frontą karinę techniką ir ka­
reivius. Tarybinis informacijų biuras vasario 14 d. operatyvi­
niame pranešime pažymėjo, kad „Lietuvių partizanų grupė iš„Žalgirio" ir „Vilniaus" būrių susprogdino geležinkelio tiltą
ir nuvertė nuo bėgių vokiečių karinį ešeloną, važiavusį į fron­
tą. Visas traukinys sudaužytas. Sunaikinta daugiau kaip 200
priešo kareivių ir karininkų. Kitame rajone tarybiniai patrio­
tai minomis susprogdino tris vokiečių karinius traukinius ir
išpiovė 20 kilometrų telefono-telegrafo ryšių linijos" 1S. Nega­
lėjo išgelbėti vokiečių ešelonų nei kas puskilometris įrengti
bunkeriai, nei sustiprinta sargyba, nei „mirties zonos" (100 m
abipus geležinkelio pylimo turėjo būti iškeldinti visi gyvento­
jai, sugriauti pastatai, iškirsti medžiai bei krūmdi). Karinių
priešo ešelonų judėjimą nuolat kontroliavo partizanai.
Kad atitrauktų partizanų dėmesį nuo magistralių, okupan­
tai surengė prieš partizanus keletą baudžiamųjų ekspedicijų,
kuriose dalyvaudavo ir P. Plechavičiaus vietinės rinktinės da­
liniai. Partizanų būrių bei grupių bazės ir štabai tuo laiku jau
buvo dideli koviniai vienetai, todėl juos buvo nesunku su­
sekti.
Partizanų vadovybė per ryšininkus ir žvalgus sužinodavo
apie ruošiamas baudžiamąsias ekspedicijas. Partizanai dažnai
leisdavo hitlerininkams įeiti į miškus, kad galėtų juos apsupti
ir sunaikinti.
Antai 1944 m. balandžio pradžioje Trakų brigados partiza­
nų bazę Inkleriškių girioje ir Inkleriškių kaimą, kurio gyven­
tojai aktyviai padėjo partizanams, puolė hitlerininkai. Apie
5 vai. esesininkų batalionas po artilerijos ir minosvaidžių pa­
rengiamosios ugnies įsiveržė į Inkleriškių kaimą.
Trakų brigados partizanų būriai „Už Tėvynę", „Laisvoji
Lietuva", „Išlaisvintojas" ir „Pergalė" užėmė iš anksto pa­
ruoštą gynybos liniją Inkleriškių girios šiauriniame pakraš­
tyje ir stipria kulkosvaidžių, automatų ir šautuvų ugnimi at­
mušė hitlerininkų ataką. Nepavykus pralaužti partizanų gy­
nybos, hitlerininkai, remiami daugiau kaip 20 lėktuvų, 4 tan­
kų ir stiprios artilerijos bei minosvaidžių ugnies, vėl atakavo
partizanų pozicijas. Partizanai, panaudoję kautynėse visus mi­
nosvaidžius, prieštankinius šautuvus, hitlerininkų aitaką atmu­
šė. Hitlerininkai be pertraukos 5 valandas atakavo partizanų
pozicijas, Inkleriškių kaime užmušė 13 žmonių, daugiausia
♦ ♦ ♦■
14 PA, f. 1, ap. 1, b. 157, 1. 7.
16 Ten pat.

117

moterų ir vaikų. Nuo hitlerinių grobikų kulkų žuvo partizanė
Gibnerienė su keturiais mažamečiais vaikais. Beveik visas kai­
mas buvo sudegintas. Tik ryžtingų Trakų brigados partizanų
kovinių veiksmų dėka pavyko išmušti hitlerininkus iš kaimo
ir išgelbėti likusius gyventojus. Partizanai numušė 2 priešo
lėktuvus ir užmušė 30 esesininkų.
Taigi gausiomis baudžiamosiomis ekspedicijomis hitlerinin­
kams nepavyko paralyžiuoti partizanų aktyvumo. Partizanai,
pasinaudodami pertraukomis tarp baudžiamųjų ekspedicijų,
nuo gynybos pereidavo į puolimą. Jie puldinėjo priešo atspa­
ros punktus ir sandėlius, jau nekalbant apie diversijas geležin­
kelių ruožuose, kurios vyko reguliariai. Antai vasario mėn.
Trakų brigados partizanų grupė prasiskverbė į Vilnių ir pade­
gė didelį karinį priešo sandėlį, o Rūdiškėse sudegino apie
40 tūkst. t pašaro. Partizanų būrys „Už Tarybų Lietuvą" vei­
kė Kaune: susprogdino 5 hitlerininkų sandėlius ir užmušė
policijos komendantą bei keletą vokiečių karininkų 1б.
Lietuvos KP Šiaurės komiteto pavedimu, Švenčionių apskri­
ties partinio pogrindinio komiteto vadovaujama „Žalgirio"
partizanų grupė kovo mėn. dienos metu Švenčionyse, jo pa­
ties kabinete, nušovė apskrities komisarą F. Olį ir jo pavaduo­
ją E. Heinemaną 17. Kauno partinei organizacijai vadovaujant,
būrio „Už Tarybų Lietuvą" partizanai išvadavo Pravieniškių
koncentracijos stovyklos politkalinius.
Daug žalos okupantams miestuose padarydavo pogrindinių
Komunistų partijos organizacijų sudarytos „kovos trejukės".
Dažnai negrįždavo į dalinį fašistų karininkas, nebaigdavo
niekšiško darbo gestapo agentas — juos pasiekdavo liaudies
kerštas. Partizanai vis dažniau naikino stambias fašistų įgu­
las, persekiojo pavergėjų talkininkus. „Vis dažnėjantieji ma­
siniai pasipriešinimai vokiečiams,— rašė 1944 metais LKP CK
organas „Tiesa",— antihitlerinių organizacijų augimas mieste
ir kaime, partizaninio judėjimo rėmimas, partizaninės kovos
išsiplėtimas,— visa tai rodo, kad pagrindiniai lietuvių tautos
sluoksniai eina teisingu kovos keliu."
Partizaninis judėjimas hitlerininkų okupuotoje teritorijoje
tapo masinis, nes Komunistų partija sutelkė liaudį į vieningą,
draugišką šeimą. Vadovaudama partizaniniam judėjimui, par­
tija padarė jį organizuotą, tikslingą, giliai sąmoningą. Parti­
zanai buvo nenugalimi, nes tai buvo liaudies judėjimas, kurį
rėmė visa Lietuvos liaudis.
!6 „Tarybų Lietuva", 1944.11.16.
17 PA, f. 67, ap. 1, b. 2, 1. 6.'

118

4. VISALIAUDINIS
PASIPRIEŠINIMAS HITLERINIAMS OKUPANTAMS

Partizaninis judėjimas skatino ir kitas liaudies priešinimosi
formas. Antifašistinis judėjimas buvo sąmoninga, aktyvi tary­
binių patriotų kova. Komunistų ir tarybinių aktyvistų organi­
zuojami darbininkai vis labiau būrėsi į antifašistines organi­
zacijas. 1942 m. vasario 12 d. fašistinė spauda paskelbė apie
Kaune įvykdytą mirties nuosprendį 42 komunistams. Po mė­
nesio fašistinė spauda vėl rašė apie kovo 13 d. įvykdytą mir­
ties nuosprendį 37 kauniečiams antifašistams. Tačiau šios ne­
sėkmės neatbaidė patriotų. „Lietuvos antifašistų sąjungoje"
buvo .apie 200 narių, kurie veikė ne tik mieste, bet ir Kauno
apylinkėse, palaikė ryšius su partizanų būriais.
1943 m. spalio 8 d. fašistinė spauda paskelbė, kad ši anti­
fašistinė organizacija išaiškinta, jos nariai suimti. Daugelis
areštuotųjų, jų tarpe O. Vaivadienė, V. Čibilis, B. Martinionis,
P. Borisevičius, P. Preikšas, J. Rukuizas, V. Tamošaitis, A. Nevinskas ir kiti,— buvo sušaudyti. Tačiau jokios priemonės ne­
galėjo užgniaužti kauniečių antifašistų pasipriešinimo. Lietuvos
antifašistinė organizacija vėl išaugo iki 230 narių, tarp jų bu­
vo 60 komunistų ir 30 komjaunuolių. Antifašistinė organizaci­
ja turėjo įtakos visiems Kauno darbininkams.
Antifašistinėje veikloje aktyviai dalyvavo ir Vilniaus dar­
bininkai. Lietuvos KP (b) Vilniaus miesto komitetui (sekreto­
riai J. Vitas, J. Pševalskis, M. Miceika) vadovaujant, pavyko
sudaryti kovingą antifašistinę organizaciją, kurioje buvo dau­
giau kaip 500 narių, jų tarpe 120 komunistų.
Nepakęsdami nežmoniškų sąlygų, Lietuvos KP(b) agitaci­
jos veikiami, darbininkai masiškai neatvykdavo į darbą, sa­
botuodavo, dirbdavo lėtai, mažindavo išdirbio normas, gadin­
davo įrankius, mašinas bei produkciją. Antai Šiaulių odos ir
avalynės fabriko „Batas" darbininkai, komunistų skatinami,
sabotuodavo: gadindavo odą, ištekindavo dantračius, blogai
sureguliuodavo peilį, kuris sugadindavo pado odą ir pan.1
Vilniaus batų artelės „Aulas" darbininkai sugadino pagamintą
frontui avalynę. Komisija, Rygoje patikrinusi batų siuntas ir
radusi 800 porų batų sugadintų, grąžino juos į Vilnių, gra­
sindama teismu2.
Vilniaus darbininkai antifašistai sudegino autoremonto
dirbtuves, kartu sudegė 60 suremontuotų automašinų. Kaune
♦ ♦ ♦
1 Kareiviai be milinių, V., 1963, p. 254—255.
2 Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 245.

119

darbininkai antifašistai padegė „Bostono", „Tilkos" fabrikus,
sudegino 3 medžio apdirbimo gamyklas. Buvo sudeginti Kal­
varijos, Biržų valstybiniai malūnai, dirbę vermachtui. Per vie­
ną dieną Vilniuje buvo sunaikinta 13 patrulių, tikrinusių mies­
to gatvėse dokumentus.
Daug padėjo Raudonajai armijai respublikos geležinkelių
darbininkai. Jie sabotuodavo Vilniaus, Kauno, Šiaulių depuo­
se, geležinkelio stotyse ruošdavo vagonų su karo reikmenimis
katastrofas.
Veikli antifašistinė grupė dirbo Kauno geležinkelio mazge.
Jos nariai, atvarę garvežį praplauti į depą, atidarydavo liu­
kus ir skubiai paleisdavo per juos karštą vandenį. Nelaukda­
mi, kol katilas atauš, įpildavo į jį šalto vandens: katile atsi­
rasdavo akiai nepastebimi įtrūkimai, tirpdavo ir gesdavo
kamščiai. Kartą Kauno depo mašinistas E. Pabstas, užšokęs ant
garvežio, atidarė reguliatorių. Garvežys įsirėžė į depo sieną.
Tą dieną ešelonas su kovine priešo technika nebuvo išsiųstas
į frontą.
Marijampolės stotyje mašinistas Lagauskas sugadino gar­
vežį, mašinistas 2urna, kad mažiau garvežių būtų išsiunčiama
iš depo kariniams traukiniams traukti, užminavo grįžratį. Ši­
lėnų stotyje mašinistas J. Niekus, pastebėjęs stovintį vagoną,
kuriame gyveno gestapo karininkai, įsirėžė garvežiu į jį ir
sutraiškė ten buvusius gestapininkus.
Darbininkai vengė dirbti okupantams. Kauno apygardos
pramonės įmonėse, taip pat karinėse vokiečių įstaigose 1944 m.
vasario 1 d. trūko 7 tūkst. darbininkų.
Norėdami priversti darbininkus dirbti ypač svarbiuose ka­
riniuose objektuose, okupacinės valdžios pareigūnai griebda­
vosi policinių priemonių: bausdavo nepaklusnius darbininkus
kalėjimu, fizinėmis bausmėmis, išveždavo į koncentracijos
stovyklas, ištremdavo katorgos darbams į Vokietiją, kitus su­
šaudydavo. 1943 m. vasario 22 d. buvo sušaudytas mašinisto
padėjėjas L. Vekerotas, balandžio 19 d.— mašinisto padėjėjas
K. Simanavičius.
Iš 10 tūkst. partizanų ir pogrindininkų 33,7% buvo darbi­
ninkai, o iš 1422 didvyriškai žuvusių partizanų ir pogrindinin­
kų beveik 800, t. y. daugiau kaip pusė,— darbininkai. Taigi
sąmoningiausi darbininkų klasės atstovai buvo pirmosiose an­
tihitlerinės kovos gretose.

Jau pirmaisiais okupacijos metais susikūrė antifašistinės
organizacijos Kauno ir Vilniaus getuose. Vilniaus gete antro­
joje 1941 metų pusėje buvo sukurta partinė organizacija. Ją
sudarė 10 žmonių — buvę Vakarų Baltarusijos Komunistų par­
120

tijos nariai B. Šernevskis (sekretorius), Ch. Borovskaja-Kaplinskaja, S. Madeiskerytė, I. Vitenbergas ir kt. Tais pačiais
metais buvo įsteigtas rajoninis (geto) partinis komitetas. Be
to, veikė komjaunimo organizacija (sekretorius Š. Kovarskis).
1942 m. sausio 23 d. gete buvo įkurta partizanų organizacija.
Šios organizacijos štabo viršininkas buvo I. Vitenbergas. Geto
antifašistinė organizacija glaudžiai bendradarbiavo su Lietu­
vos KP, LLKJS Vilniaus miesto komitetais, įsitraukė į bendrą
darbą su antifašistine organizacija „Związek patriotow polskich", užmezgė ryšius su tarybiniais partizanais, pasiųsdami
ten savo žmonių. Ištrūkę iš Vilniaus geto, antifašistinės orga­
nizacijos nariai ir jaunimas stojo į partizanų būrius ,,Už per­
galę" (būrio vadas S. Kaplinskis) ir „Kova" (būrio vadas I. Veselnickis (Vasilenka), įvykdžiusius nemaža drąsių operacijų.
Per visą organizacijos gyvavimo laikotarpį jai priklausė apie
300 ginkluotų kovotojų.
Kauno geto pasipriešinimo grupės susijungė į pogrindinę
antifašistų partizaninę kovos organizaciją 1941 m. gruo­
džio mėn. Organizacijai vadovavo 5, vėliau 7 narių komitetas,
kurį sudarė A. Boruchovičiūtė-Teperienė, Ch. Elinas, D. Gelpernas, P. Gordonas, M. Lanaitė, M. Šermanas. Per visą orga­
nizacijos gyvavimo laiką jai priklausė daugiau kaip 500 na­
rių. Organizacija turėjo savo įstatus ir kovos programą. Buvo
suorganizuotas marksizmo-leninizmo teorijos studijavimas,
rengiamos politinės informacijos, pranešimai. Organizacijos
komiteto pastangomis Kaune buvo suorganizuotos kelios di­
desnės diversijos: 1943 m. liepos mėn. susprogdinta daug
šaudmenų V forto ginklų sandėliuose, paimta ginklų iš hit­
lerininkų priešlėktuvinės apsaugos „Fiat11 kareivių ir kt.
Savo darbavietėse organizacijos nariai visaip kenkė oku­
pantams: sukeisdavo prie prekinių vagonų pritvirtinamus lyd­
raščius, išimdavo garvežių detales, perstatinėdavo geležinke­
lio iešmus, kad sukeltų avarijas, gadindavo elektros ir ryšių
laidus ir pan.
Organizacija palaikė ryšius su LKP(b), LLKJS Kauno mies­
to ir apskrities pogrindiniais komitetais, su mieste veikusia
antifašistine organizacija. Ištikimas antifašistinės kovos orga­
nizacijos pagalbininkas buvo komjaunimo organizacija, kurios
komitetą sudarė P. Karnovskytė, E. Pianko, M. Rubinsonas
(sekretorius), E. Zilberis ir kt.
Įvairiomis formomis reiškėsi darbo valstiečių kova. Jie
vengdavo dirbti buožių ūkiuose bei vokiečių dvaruose, sa­
botuodavo darbo prievoles, remdavo partizanus arba patys
prie jų prisijungdavo, gelbėdavo tarybinius karo belaisvius bei
121

okupantų persekiojamus žmones. Didelę reikšmę, aktyvinant
darbo valstiečių sąjūdį, turėjo Lietuvos Komunistų partijos
raginimai nevykdyti okupantų ir „savivaldos" pareigūnų įsa­
kymų, žemės ūkio prievolių, slėpti nuo okupantų gyvulius,
maistą.
Antai „Pienocentro" direktorius V. Baublys 1942 m. rug­
piūčio 22 d. pranešime per radiją apie pieno prievolės vykdy­
mą pažymėjo, kad, 1942 metų pirmojo pusmečio duomenis pa­
lyginus su 1941 metų pirmojo pusmečio duomenimis, akivaiz­
džiai matyti, jog pieno pristatymas labai sumažėjo3.
Valstiečiai kasmet neįvykdydavo daugelio žemės ūkio pro­
duktų prievolių. Antai 1942 metais pieno prievolės buvo įvyk­
dyti 67 procentai, 1943 metais — 44 procentai. Į tai hitlerinin­
kai atsakydavo negirdėtais žvėriškumais. Vilniaus apygardoje
1943 m. vasario mėn. už prievolių neįvykdymą buvo sušaudy­
ta 40 valstiečių. Už prievolių nevykdymą hitlerininkai atėmė
iš tūkstančių valstiečių žemę, išvežė juos į Vokietiją, uždarė
į kalėjimus ir koncentracijos stovyklas. 1943 metais Ukmer­
gės apskrityje už arklių nepristatymą daugiau kaip 200 vals­
tiečių buvo nuteista 3—5 metus kalėti sunkiųjų darbų ka­
lėjime.
Lietuvos KP(b) ragino nevykdyti darbo prievolių, kurias
okupantai įvedė vargingiesiems valstiečiams. Paskelbus miško
darbų prievolę, LKP(b) išleido atsišaukimą „Neleiskit vokie­
čiams grobti lietuviško rpiško!“ Atsišaukime buvo demaskuo­
jamas hitlerininkų ir jų talkininkų melas, kad, esą, miško rei­
kia gyventojams aprūpinti kuru. Partija aiškino, kad okupan­
tai išveža miško medžiagą į Vokietiją, panaudoja ją fronto
reikalams. Atsišaukimas ragino: „Neikit patys ir neleiskit sa­
vo draugų kirsti mišką! Nevežkit medžių iš miško ir nekraukit
jų į vagonus! Neleiskit plukdyti medžių upėmis! Naikinkite
lentpiūves, apdirbančias mišką vokiečiams! Verskit nuo bėgių
traukinius su išvežamais lietuviškais medžiais" 4.
Nepatenkinamą kuro prievolės eigą pripažino patys jos or­
ganizatoriai. Generalinis tarėjas J. Pyragius 1943 m. birželio
18 d. apskričių viršininkams ir miestų burmistrams rašė: „Ne­
žiūrint į mano raginimus stropiau ir griežčiau vykdyti bei pri­
žiūrėti kuro gamybos prievolę ir neatsižvelgiant į Vyr. kuro
komiteto dedamas pastangas kuro gamybos prievolės vykdy­
mą greičiau ir pilniau pravesti, iki šiol šis reikalas yra apgai­
lėtinoje padėtyje... Galima būtų tai nutylėti, jei nors dabar
3 „Ūkininko patarėjas", 1942.VIII.28.
4 Kovoje prieš hitlerinę okupaciją, p. 116.

122

beveik dviejų mėnesių prievolininkai dirbtų. Bet iš paskirtųjų
prievolininkų 20 890 asmenų tik apie 15% yra darbovietėse.
Ypač į durpines paskirti dirbti prievolininkai vilkino išvyki­
mą arba visai nenuvyksta" 5.
Darbo žmonių pasipriešinimui daug padėjo liaudies keršy­
tojai. Vilniaus apskrityje darbams į durpynus hitlerininkai
suvarė daugiau kaip 400 žmonių. Partizanai išvaikė hitlerinin­
kų sargybą ir paleido žmones. Valstiečiai grįžo namo, kai ku­
rie iš jų prisijungė prie partizanų. Į Ežerėlio durpyną atvykę
partizanai papasakojo apie prievolių tikslą, ir iš ten išbėgiojo
150 vyrų. Tryškiuose partizanai užpuolė durpyną, kur dirbo
apie 30 karo belaisvių, 14 iš jų prisijungė prie partizanų ir t. t.
Darbo valstiečiai savo ruožtu rėmė partizanus. „Keršytojo"
būrio partizanams daug padėjo valstiečių Batvinių šeima. Jų
namuose Šimkaičių valsčiuje, Naukaimio vienkiemyje, vyko
LKP(b) ir LLKJS Raseinių apskrities pogrindinių komitetų po­
sėdžiai, buvo slaugomi sužeisti partizanai. Marytė ir Juozas
Batviniai 1943 metų rudenį buvo priimti į Komunistų partiją.
„Keršytojo" būrys 1944 metų pradžioje turėjo apie 300 ryši­
ninkų — aktyvių partizanų rėmėjų.
Partizanų būrio „Bičiuliai" vadas J. Vildžiūnas rašė: „Vie­
tos gyventojai stengėsi padėti partizaniniam judėjimui, nors
aplink buvo įsikūrusios vokiečių įgulos ir labai dažnai tose
vietovėse apsilankydavo baudžiamieji būriai". Jis mini 76 me­
tų senutę ryšininkę Simanavičienę, kuri iš Baltarusijos TSR
Medelio rajono, būrio vadovybės siunčiama, trylika kartų
važiavo arkliu į Vilnių. Ji surasdavo konspiracinius butus, ga­
beno sprogstamąją medžiagą, kuria pasinaudodami Vilniaus
pogrindinių organizacijų nariai padarė nemaža žalos hitleri­
niams okupantams. Ištisi kaimai rėmė partizanus.
Antra vertus, partizanai padėdavo valstiečiams priešintis
grobikiškai okupantų politikai. Jie gindavo valstiečius nuo
baudžiamųjų ekspedicijų, grąžindavo jiems hitlerininkų atim­
tą turtą. Antai Ukmergės apskrityje baudžiamasis būrys 1944 m.
birželio mėn. pirmosiomis dienomis ėmė grobti iš gyventojų
gyvulius. Būrio „Už Tarybų Lietuvą" Nr. 3 partizanai bau­
džiamąjį būrį apsupo „tarp Pagirių ir Siesikų miestelių ir su­
naikino, o gyvulius grąžino valstiečiams"6.
Daugiau kaip 40 stambių ginkluotų susidūrimų dėl gyvu­
lių ir javų įvyko Lietuvoje per pirmuosius penkis 1944 metų
5 A. Rakūnas, Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją, p. 109—
110.

6 PA,

f.

22, ap. 1, b. 5, 1. 3.

123

mėnesius. Gindami valstiečius, partizanų būriai sunaikino dau­
giau kaip 200 hitlerininkų. Hitlerininkai negalėjo nebaudžiami
naikinti Lietuvos kaimų.
Tikrą tarybinį patriotizmą ir proletarinį internacionalizmą
parodė pažangioji inteligentija, padėdama tarybiniams karo
belaisviams, fašistų persekiojamiems žmonėms, partizanams,
pogrindininkams.
Pažangiosios inteligentijos tarpe veikė liaudies pagalbos
pobūdžio organizacija, kurios tikslas buvo materialiai remti
tarybinius partizanus ir nukentėjusiųjų kovoje prieš hitleri­
nius okupantus šeimas. Šiai organizacijai priklausė J. Matu­
lis, P. Slavėnas, V. Mackevičius, J. Žėruolis, A. Bulota ir dau­
gelis kitų.
Karo belaisviams ir sužeistiems kovinių grupių dalyviams
daug padėjo vaistais chirurgas V. Kuzma. 1943 metais J. Mozelis (vėliau okupantų sušaudytas) suorganizavo antifašistinę
grupę. Pogrindinėse organizacijose ir partizanų būriuose nar­
siai kovojo ir didvyriškai žuvo dailininkas B. Žekonis, moky­
toja J. Guigienė ir jos vyras Albinas, 1943 metais į Lietuvos
KP (b) įstojusi gydytoja E. Kutorgienė ir daugelis kitų.
Daugelis antifašistų slėpė pabėgusius iš nelaisvės tarybi­
nius karius. Antai Kaune, Žaliakalnyje, pas E. Sokolnikovą
kurį laiką, prieš išeidamas pas partizanus, slapstėsi karininkas
G. Dvaladzė. Šis Kaukazo sūnus vadovavo partizanų būriui
„Už Tėvynę". Kauno patriotai antifašistai palaikė glaudžius
ryšius su partizanų būriu Nr. 3, kuriam vadovavo Kaune radęs
prieglobstį tarybinis karininkas A. Petrenka. Kauno antifašis­
tinei organizacijai nurodžius, A. Petrenka ryšius su pogrindi­
ninkais palaikė per Bronių ir Moniką Lukoševičius, kurie, ne­
paisydami mirtino pavojaus, pasiaukojamai vykdė antifašisti­
nės organizacijos užduotis.
Karo belaisviams padėjo nespėjusios pasitraukti į Tarybų
Sąjungos gilumą Raudonosios armijos karininkų šeimos. Jos
buvo suvarytos į Kauno ir Vilniaus rusų getus. Kauno anti­
fašistinės organizacijos nariai užmezgė ryšius su tarybinių
karių šeimomis. Kauno rusų geto antifašistinei organizacijai
priklausė D. Dubinikova, M. Orlova, P. Kilimnik ir kt. Jos
buvo tarpininkės tarp uždarytų stovykloje tarybinių karių šei­
mų ir pogrindinės organizacijos. D. Dubinikova ir M. Orlova
padėjo daugeliui tarybinių karių, pabėgusių iš nelaisvės, už­
megzti ryšius su pogrindine organizacija.
Vilniaus rusų geto kalinės sudarė antifašistinę grupę, ku­
riai vadovavo Z. Samborskaja-Zorina. Hitlerininkų saugumo
policija ir SD 1943 m. balandžio mėn. ataskaitoje apie pasili124

kusias Raudonosios armijos karininkų šeimas rašė, kad šios
moterys „labai sunkiai pasiduodančios būtinai kontrolei, labai
pavojingos tiek dėk savo politinių įsitikinimų, tiek ir dėl to,
jog buvo ne vieną kartą pastebėta, kad jos varo politinę ir
ypač propagandinę veiklą bolševikine dvasia. Iš daugelio
šaltinių gauname daug visiškai pagrįstų nusiskundimų dėl šių
moterų kurstomosios veiklos. Ypač dažnai buvo pastebėta šių
moterų agitacija valstiečių tarpe prieš privalomą pristatomų
žemės ūkio produktų kiekį. Kitais atvejais buvo pastebėta, kad
šios moterys palaikė ryšius su vėliau pabėgusiais karo belais­
viais" 1.
Kovodamos žuvo Vilniaus rusų geto antifašistinės organi­
zacijos dalyvės Z. Samborskaja-Zorina, V. Afanasjeva, P. Da­
nilova, M. Belousova, K. Lomadzė, J. Smirnova, K. Pinigina,
M. Karabutova ir kt.
„Lietuvos išlaisvinimo sąjungos" ir „Związek patriotow
polskich" nariai padėdavo tarybiniams karo belaisviams, ku­
riuos hitlerininkai laikė stovykloje Antakalnyje, pabėgti ir
pereiti pas partizanus.
Šimtai antifašistų, tarybinių patriotų slėpė žydus ir jų vai­
kus, gelbėjo juos nuo pražūties. Antai gydytojas P. Baublys,
dirbęs Vilijampolės kūdikių namų lopšelio vedėju, slaptai pri­
imdavo į lopšelį žydų vaikus. Jam padėdavo gydytojas J. Nemeikša ir visas kūdikių namų personalas, ypač vyr. medicinos
seserys E. Uborevičienė, P. Vitonytė ir kitos. Įvertindama gy­
dytojo P. Baublio žygdarbį, Tarybinė vyriausybė jį apdovano­
jo Tėvynės karo II laipsnio ordinu.
Vaikus iš geto gelbėjo rašytoja S. Čiurlionienė ir jos duk­
tė D. Čiurlionytė-Zubovienė, respublikos nusipelniusios artis­
tės O. Kuzmina-Dauguvietienė ir E. Žalinkevičaitė-Petrauskienė, akademikas prof. P. Mažylis, architektas V. Zubovas, gy­
dytojos A. Ragaišienė-Biliūnienė, O. Landsbergienė.
Savotiška pasipriešinimo hitlerininkų kėslams citadele tapo
poeto K. Binkio butas. Šiame tauriame darbe jo šeimai pa­
dėjo 25 žmonės8. Sunku šiandien pasakyti, keliolikai žmonių
išgelbėjo gyvybę bei vienokiu ar kitokiu būdu padėjo mirtino
pavojaus valandą S. Binkienė, jos dukterys Lilijana ir Irena,
taip pat smuikininkas V. Varčikas.
Daugeliui persekiojamųjų padėjo mokslininkė N. Likevičienė, dirbusi Veterinarijos akademijoje, jos vyras Vy­
tautas ir kai kurie bendradarbiai, P. Špokaitė-Juodvalkienė,
♦ ♦
7 „Tiesa", 1965.IX.3.
8 PA, f. 3377, ap. 30, b. 191, 1. 7.

125

N. Jegerova, N. Fugalevičiūtė, M. Adomaitytė, Balys ir Ele­
na Petrašiūnai, inžinierius S. Mitkus ir jo žmona Leokadija9,
girininkas M. Šimelis ir kt.
Vilniaus gete uždarytiems žmonėms daug padėjo ryšinin­
kė O. Šimaitė. Ji parūpindavo nelegalius pasus, padėdavo or­
ganizuoti pabėgimus, slėpdavo pabėgusius, netgi perduodavo
ginklų. O. Šimaitę rėmė Vilniaus universiteto profesoriai
Z. Žemaitis, A. Janulaitis, M. Remeris, rašytojai K. Boruta,
K. Jakubėnas ir kt.101Neliko abejingi žmonių kančioms istori­
kas J. Stakauskas, mokytojas H. Jonaitis. Jie darė viską, kad
palengvintų uždarytųjų gete gyvenimą.
Aktyvų Lietuvos darbo žmonių priešinimąsi hitlerininkams
rodo ir tai, kad vien tik nuo 1941 m. liepos 1 d. iki gruodžio
31 d. vienuolikoje kalėjimų tardyta ir kalinta 26 354 žmo­
nėsu. Dauguma jų buvo suimta už dalyvavimą antifašistinėje
veikloje, tarybinių karo belaisvių slėpimą, pagalbą pogrin­
džio ir partizaninio judėjimo dalyviams ir kt.
Kaip įvairūs gyventojų sluoksniai dalyvavo kovoje prieš
okupantus, akivaizdžiai rodo vokiečių saugumo policijos ir
SD vado Lietuvoje 1942—1943 metų dešimties mėnesių veik­
los ataskaitos (žr. 4 lentelę).
Visi vokiškųjų fašistinių grobikų mėginimai nuslopinti au­
gantį antifašistinį judėjimą Lietuvoje buvo nesėkmingi. Tiek
visaliaudinis priešinimasis, tiek partizaninis judėjimas plėtėsi
ir stiprėjo.
Respublikos išvadavimo išvakarėse Lietuvos KP (b) CK ir
Lietuvos partizaninio judėjimo štabas įsakė partizanams veik­
ti dar aktyviau, negailestingai „triuškinti bėgančius vokiečius
ir išdavikus" 12.
Vykstant mūšiams Vilniui išvaduoti, 1944 m. liepos 6 d.
5-osios armijos Karo taryboje buvo svarstomas miesto šturmavimo planas. Posėdyje dalyvavo Lietuvos KP CK sekreto­
rius, Lietuvos partizaninio judėjimo štabo viršininkas A. Snieč­
kus. Buvo apsvarstyti Lietuvos partizanų uždaviniai ir bendri
veiksmai su kariniais daliniais, šturmuojant miestą.
Vienuolika partizanų būrių, suvienytų į Vilniaus ir Trakų
brigadas (apie 2 tūkst. žmonių), tris dienas kovėsi kartu su
5-osios armijos daliniais. Partizanai atakavo ir sunaikino ne
vieną priešo pasipriešinimo židinį. Vykstant mūšiams už mies­
tą, Vilniaus komunistai pogrindininkai užmezgė ryšį su tary9 M. Elinas, D. Gelpernas, Kauno getas ir jo kovotojai, V., 1969, p. 154.
10 „Literatūra ir menas", 1970 m. vasario 28 d.
11 A, Rakūnas, Lietuvos liaudies kova prieš hitlerinę okupaciją, p. 37.
32 PA, f. 1, ap. 1, b. 402, 1. 356.

126

4 lentelė
Gyventojų priešinimasis okupantams 13

K a s padaryta U ž k a

Suim ta

Pada­
ryta
k ratų

Pasių s­
ta į
kone.
st.

P a le is ­
ta

Sušau­

Už komunizmą ir marksizmą .................
Partizanai, parašiutininkai .....................
Rusų karo belaisviai ................................
Už sabotažo ir teroro aktus .....................
Pasipriešinimo judėjimo dalyviai ..........
Žydai ..........................................................
Už nusižengimą įstatymui dėl žydų . . . .
Už vengimą dirbti ....................................
Už gandų skleidimą ir priešiško radijo
klausymą
...............................................
Už špionažą ...............................................
Vokiečiai, už jų pačių padarytus nusikaltimus .......................................................
Už partizanų ir belaisvių slėpimą ..........
Už ginklų laikymą ......................................
Už dokumentų neturėjimą ...................
Kiti ..............................................................

779
806
583
203
1134
440
95
1072

266
126
44
168
496
37
22
19

206
63
54
49
143
31
9
198

317
209
151
81
419
123
31
503

99
365
37
82
99
4744
1
5

229
28

107
5

56 142
2 • 16

3
2

12
34
3
9
10

2
4
2
4
16

1
1
1
1
—

4
4
—
2
30

—
—

Iš viso: ....................................

5437

1318

815

2032

5437

d yta

—
—
—

binės kariuomenės vadovybe, padėjo Raudonosios armijos
dalims prasiskverbti į priešo užnugarį, naikinti aerodromus,
karinius sandėlius, degalų bazes. Visa tai įgalino greičiau iš­
laisvinti sostinę.
Vykdydami kovinį įsakymą, Kauno apskrities partizanai
1944 m. liepos mėn. susprogdino dvigubai daugiau priešo eše­
lonų, negu birželio mėn., sutriuškino 6 priešo įgulas, sunai­
kino daugiau kaip 300 hitlerininkų. Artėjant Raudonajai ar­
mijai prie Kauno, pogrindinė komjaunimo organizacija sudarė
specialią grupę, kuri turėjo sutrukdyti okupantams susprog­
dinti gamyklas ir fabrikus. Komjaunuoliai pogrindininkai su­
gadino miesto telefono tinklą, tuo sužlugdydami daugelį hit­
lerinės kariuomenės vadovybės kėslų.
Didvyriškai gynė savo įmonę Vilniaus „Patrimpo" tabako
fabriko darbininkai. Vykstant mūšiams dėl Vilniaus, grupė
fabriko darbininkų 1944 m. liepos 3—13 d. saugojo įmonę ir
nepasitraukė net tada, kai keletas jų buvo sužeista. Kitame —
„Pakaitos"— fabrike darbininkas Rubickis suorganizavo ap-13
13 Masinės žudynės Lietuvoje, I dalis, 1965, p. 140—141. 1942 m. gruo­
džio ir 1943 m. sausio, vasario, kovo, balandžio, gegužės, rugpiūčio, rugsėjo,
spalio ir gruodžio mėn. duomenys.

127

saugos brigadą ir neleido gamybos vadovui fašistui Mejeriui
išvežti fabriko mašinų. Nemaža visuomeninio turto išsaugojo
„Lino", „Staklių" ir kitų Vilniaus gamyklų darbininkai. Drą­
siai ir sumaniai pasielgė Vilniaus šaldytuvo vyr. inžinierius
K. Mickevičius. Prieš atvykstant hitlerininkų sprogdintojų
komandai, jis, užsidėjęs dujokaukę, atsuko amoniako dujų ba­
lionus, kurie buvo iš anksto sunešti į rūsį. Pasklidus dujoms,
be dujokaukių atvykę sprogdintojai pabėgo. K. Mickevičiui
padėjo darbininkas V. Černiauskas.
Lietuvos partizanai įvairiausiais būdais trukdė hitlerininkų
kariuomenei trauktis. 67 partizanų būriai aktyviai padėjo
Raudonajai armijai triuškinti fašistinius okupantus.
Partizanų būriai ir gyventojai padėjo karinėms dalims: tai­
sydavo kelius ir tiltus, nurodydavo priešo užminuotus laukus,
padėdavo žvalgybai, parodydavo geresnius priėjimus prie upių
ir patogias brastas, duodavo valtis persikelti.
Gyventojų bendradarbiavimo su Raudonosios armijos dali­
mis pavyzdžių buvo tūkstančiai. Valstietis A. Cikota matė,
kaip hitlerininkai užminavo kelią į Kauną. Nuo ryto iki vaka­
ro jis budėjo prie kelio, kad galėtų perspėti raudonarmiečius
apie pavojų. Bet tarybinių karių vis nebuvo. Atėjo naktis.
Sėdint galima užmigti ir neišsaugoti tarybinių dalių nuo nelai­
mės. Jis nutarė atsigulti ant kelio. Rytą A. Cikotą pažadino
tarybiniai žvalgai. Jų tarpe buvo ir minuotojai. Kelias buvo
išminuotas. Dalies vadovybė pareiškė padėką valstiečiui —
tarybiniam patriotuiI4.
1134-ojo šaulių pulko daliniams forsuojant Nemuną, daug
padėjo Birštono gyventojai. Jie surado keletą valčių, kartu su
raudonarmiečiais statė keltą. O vienas valstietis su sūnumi pa­
sisiūlė įrengti keltą, panaudojant vandens srovę.
Patriotinį žygdarbį atliko valstietis P. Matulaitis. Kai į kai­
mą įžengė tarybinė kariuomenė, jis parodė, kur vokiečiai
užminavo kelius, kur jų apkasai. Netrukus vokiečiai perėjo
į kontrataką. Mūšio įkarštyje buvo sužeistas seržantas I. Žo­
linas. Nebodamas kulkų ir sviedinių, P. Matulaitis išnešė iš
mūšio lauko seržantą ir suteikė jam pirmąją pagalbą. Po to
P. Matulaitis vėl nušliaužė ten, kur gulėjo antras sužeistas
karys. Jis pats buvo sužeistas, tačiau slinko į priekį. „Ten lau­
kia mano pagalbos, aš turiu padėti“,— sakė jis. P. Matulaitis
išnešė tris raudonarmiečius 15.
14 „Tiesa", 1944.VIII.15.
15 G. Suchorukovas, Vilniaus ir Kauno išvadavimas iš vokiškųjų fašisti­
nių okupantų, V., 1964, p. 35.

128

ARMIJŲ VADAI,
KURIŲ KARIUOMENĖS

VADAVO LTSR

Armijos gen. (dabar Tarybų Sąjungos maršalas) 1-ojo Pabaltijo fronto
vadas I. Bagramianas (kairėje) ir to ironto štabo viršininkas gen. ltn. (da­
bar armijos gen.) V. Kurasovas.

3-ojo Baltarusijos fronto vadas armijos gen. I. Cerniachovskis (viduryje),
5-osios armijos Vadas N. Krylovas (dešinėje) ir gen. mjr. P. Igolkinas aptaria
Vilniaus—Kauno operacijos planus. 1944 m. liepos mėnuo.

1. I. Liudnikovas, 39-osios armijos vadas. 2. P. Rotmistrovas, gvardijos 5-osios
tankų armijos vadas. 3. P. Cančibadzė, gvardijos 2-osios armijos vadas.
4. V. Volskis, gvardijos 5-osios tankų armijos vadas (nuo 1944 m. rugpjū­
čio 18 d.).

1. T. Chriukinas, aviacijos 1-osios armijos vadas. 2. I. Cistiakovas, gvardijos
6-osios armijos vadas. 3. N. Papivinas, aviacijos 3-osios armijos vadas.
4. P. Malyševas, 4-osios smogiamosios armijos vadas.

1. S. Morozovas, 33-osios armijos vadas. 2. A. Beloborodovas, 43-osios ar­
mijos vadas. 3. J. Kreizeris, 51-osios armijos vadas. 4. K. Galickis, gvardijos
11-osios armijos vadas.

1. Gvardijos 3-ojo mechanizuotojo korpuso vadas gen. V. Obuchovas (deši­
nėje) ir gvardijos 35-osios tankų brigados vadas gen. mjr. A. Aslanovas va­
davietėje per kautynes dėl Vilniaus. 2. „Normandija-Nemunas" pulko lakū­
nai pas armijos vadą aviacijos gen. pik. T. Chriukiną, sėdi I eilėje antras iš
kaires, I eilėje pirmas iš kairės — prancūzų lakūnas L. Kiufo, trečias — Ta­
rybų Sąjungos didvyris Rolanas de la Puapas, dešinėje kraštutinis — Tarybų
Sąjungos didvyris Žakas Andre; 11 eilėje stovi gvardijos 18-ojo naikintuvų
pulko vadas A. Golubovas, V. Belovas, prancūzų lakūnas „Normandija-Ne­
munas" pulko inžinierius S. Agavelianas. Nuotrauka daryta Lietuvoje 1944 inpa baigoje.

TARYBINIAI LAKŪNAI DUKART
TARYBŲ SĄIUNGOS DIDVYRIAI

1. Mjr. L. Beda, pasižymėjęs priešo tankų medžioklėse prie Vilkaviškio.
2. Kpt. M. Garejevas. 3. Mjr. A. Nedbailas. 4. Mjr. I. Vorobjovas.

1. Išvaduotojai kelia vėliavą Gedimino pilies bokšte. 1944 m. liepos mėnuo.
2. Gyventojai grįžta j išvaduotus Šiaulius. 1944 m. liepos pabaiga.

3

1. Per Dubysą. 1944 m. spalio 5 d.
2. Tarybų Sąjungos didvyrės Mari­
nos
Raskovos moterų lakūnių
125-asis bombonešių pulkas, daly­
vavęs vaduojant Lietuvą. 3. Pri­
ėjo liepto galą. Hitlerininkai su­
deda ginklus. 1945 m. gegužės 9 d.

16-oji LIETUVIŠKOJI
ŠAULIŲ DIVIZIJA1

1. Gen. mjr. F. Žemaitis, pirmasis 16-osios Lietuviškosios divizijos vadas.
2. Divizijos vadavietėje. Iš kairės — LKP CK pirmasis sekretorius A. Snieč­
kus, LKP CK skyriaus vedėjas P. Jakovlevas, divizijos vadas gen. mjr.
V. Karvelis, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Pa­
leckis, divizijos vado pavaduotojas politinėje srityje pik. J. Macijauskas,
divizijos artilerijos vadas pik. J. Ziburkus (1943 m. vasarą Kursko lanke).

1. Pplk. A. Kęselis (Kisielis), 156-ojo pulko vadas, žuvęs
1944 m. vasarą netoli Lietuvos sienų. 2. 16-osios Lietuviš­
kosios šaulių divizijos 167-ojo šaulių pulko karių mitinge
1944 m. vasario mėn. iš kairės— A. Sniečkus, J. Palec­
kis, generolai V. Karvelis ir J. Macijauskas, pik. V. Mo­
tieka ir pplk. A. Mičiūda. 3. Pas 16-osios Lietuviškosios
šaulių divizijos artileristus. Sėdi iš kairės J. Paleckis,
M. Gedvilas. Stovi 224-ojo artilerijos pulko vadas mjr.
P. Simonaitis, divizijos artilerijos vadas pik. P. Petronis,
pplk. V. Tolkevičius.

1. Politinių darbuotojų grupė. I eilėje iš kairės — A. Ulpis, J. Pajaujis, J. Ma­
cijauskas, P. Ivanikovas, I. Karlinas, J. Zinkus; II eilėje — T. Anbinderis,
P. Kunčinas, S. Salpeiteris, V. Girdžius, D. Dlugovskis, E. Vaserdamas, Sacha­
rovas. 1943 m. Oriolo frontas. 2. Lietuvos tarybinių rašytojų grupė Maskvo­
je 1943 m. Iš kairės — VI. Mozūriūnas, J. Marcinkevičius, P. Cvirka, E. Mie­
želaitis, J. Paleckis, J. Šimkus, L. Gira, K. Korsakas, J. Banaitis, A. Venclova,
v . Drazdauskas, Д. Gricius.

3
1., 2. Dažni divizijos svečiai fronte — A. Staskevičiūtė ir R. Marijošius.
3. 16-osios Lietuviškosios divizijos vadavietėje Aleksejevkoje 1943 m. Iš
kairės — F. Bieliauskas, V. Karvelis, A. Venclova, J. Marcinkevičius.

1. Danutė Stanelienė (dabar — Markauskienė), įžy­
mioji divizijos kulkosvaidininkė, apdovanota visais
3-jų laipsnių Šlovės ordinais. 2. 16-osios Lietuviš­
kosios šaulių divizijos medicinos darbuotojų grupė.
I eilėje trečias iš kairės — divizijos sanitarinės da­
lies viršininkas E. Kušneris, ketvirtas — medicinossanitarijos bataliono vadas Ch. Kibarskis ir kt.
1945 m. 3. Pik. V. Lunia praleidžia savo 156-ojo
šaulių pulko karius, įžygiuojančius į Tarybų Lietu­
vą. 1944 m. liepos mėnuo.

1
2

1. 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos vadas gen. mjr. A. Urbšas. 1944 m.
spalio mėnuo. 2. Po mūšių ir pergalių Lietuviškosios divizijos kariai, žygiuo­
dami į Vilnių, įeina į Šiaulius.

16-osios LIETUVIŠKOS SAULIŲ
DIVIZIJOS TARYBŲ SĄJUNGOS DIDVYRIAI1

1. V. Bernotėnas. 2. V. Jecenevičius. 3. S. Seinauskas. 4. V. Fedotovas

1. K. Suras. 2. V. Vilenskis. 3. G. Užpolis. 4. F. Lysenka.

1. B. Cindelis. 2. F. Zacepilovas. 3. G. Terentjevas.
4. Paminklas 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos kariams, žuvusiems pir­
mosiose kautynėse 1943 m. Aleksejevka, Oriolo sritis.

TARYBINĖJE
UŽFRONTĖJE

LTSR Liaudies Komisarų Tarybos posėdis Maskvoje 1943 m. Iš kairės —
V. Vazalinskas (žemės ūkio liaudies komisaras), M. Gregorauskas (prekybos
liaudies komisaras), A. Venclova (švietimo liaudies komisaras), A. Bauža
(LKT reikalų valdytojas), M. Gedvilas (LKT pirmininkas), J. Vaišnoras (fi­
nansų liaudies komisaras), E. Bilevičius (maisto pramonės liaudies komisaras),
J. Žiugžda (švietimo liaudies komisaro pavaduotojas).

I. Lietuvių tautos atstovų 1-ojo mitingo (1942 m. gruodžio mėn.) dalyviai
pasirašo „Kreipimąsi j lietuvių tautą". Iš kairės — K. Preikšas, V. Vitkauskas,
L. Gira, pasirašo J. Paleckis, A. Guzevičius, A. Sniečkus, M. Gedvilas,
J. Žiugžda, V. Kliukas, J. Kriščiūnas. 2. LLKJS CK darbuotojų grupė. I eilė­
je iš kairės — I. Povilavičiūtė, J. Grigalavičius (CK pirmasis sekretorius),
F. Bieliauskas, M. Bordonaitė. II eilėje — J. Macevičius, Alf. Bieliauskas,
V. Mozūriūnas, J. Smiglevičius, E. Mieželaitis. Maskva, 1943 m.

1. LKP CK ir Lietuvos partizaninio judėjimo štabo darbuotojai Kremliuje po
apdovanojimo 1944 m. Sėdi (iš kairės į dešinę) P. Baltruška, A. Zaicas,
LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Paleckis, TSRS
Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo sekretorius A. Gorkinas, Ch. Aiženas,
D. Šupikovas. Stovi B. Morkūnas, B. Baranauskas, E. Cesnokovas, J. Griga­
lavičius, R. Šarmaitis. 2. Debiosų mokyklos-internato auklėtinių grupė 1944 m.
pavasarį. II eilėje penktas iš kairės direktorius J. Šalkauskas, šešta I. Lau­
kaitytė.

іСТСШі'Аі

n u » » '!

tSULZELMTTS

шгпвл]**

homwQg.

Lietuvių rašytojų knygos, išleistos Tarybų Sąjungoje Tėvynės karo metais.

1. Iš JAV pažangiųjų lietuvių gautas dovanas apžiūri (iš kairės) A. Gricius
ir R. Šarmaitis. 2. Hitlerininkų sugriautas Žaliasis tiltas per Nerį Vilniuje.

LIETUVOS
PARTIZANAI1

1. Lietuvos KP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus, Lietuvos partizaninio
judėjimo štabo viršininkas. 2. I. Meskupas-Adomas, operatyvinės partizanų
grupės vadovas, LKP CK sekretorius.

WWW
1. M. Šumauskas, LKP Šiaurės srities pogrindinio komiteto pirmasis sekre­
torius. 2. G. Zimanas, LKP Pietų srities pogrindinio komiteto pirmasis sek­
retorius. 3. Lietuvos Komunistų partijos ir vyriausybės vadovai: A. Sniečkus
(viduryje) ir M. Gedvilas (kairėje) kalbasi su partizanais, išvadavus Vilnių.

Trakų partizanų brigados būrio „Už Tėvynę" moterų žvalgiu grupė. Iš kairės sėdi G. Blinova,
T. Trukšinaitė, V. Šulcaitė, N. Ribnikova, M. Chochlenko. Stovi N. Šulcaitė, G. Ježurova, A. Prokudienė, J. Zelikovičiūtė.

1. Trakų Vytauto brigados partizanų vadovybė. Iš kairės — S. Sergejevas,
brigados štabo viršininkas, T. Mončiunskas, brigados vadas, M. Afoninas,
LKP Trakų apskrities pogrindinio komiteto sekretorius. 2. Partizanų nuverstas
ešelonas.

LIETUVOS PARTIZANAITARYBŲ SĄJUNGOS DIDVYRIAI1

1. Juozas Vitas. 2. Maryte Melnikaitė. 3. Alfonsas Čeponis. 4. Juozas Alek­
soms.

1. Hubertas Borisą. 2. Stasys Apyvala. 3. Bronius Urbonavičius.

1. Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvių grupė LKP VI suvažiavime 1949 m.
I eilėje iš kairės — J. Vildžiūnas, V. Vildžiūnas, G. Zimanas, A. Gailevičius,
A. Barauskas, už jo M. Afoninas, M. šumauskas, B. Urbonavičius, S. Apyvala, T. Mončiunskas. II eilėje — V. Sakalauskas, J. Gabalis, M. Miceika,
E. Bilevičius, V. Pletkus, M. šavkūnas, Jonas Olekas, J. Baščiulis, J. Ciulada,
Juozas Olekas, P. Purlys, A. Kondratas, P. Taurinskas, L. Solominas. 2. Res­
publikos buvusių partizanų grupė su Lietuvos KP CK pirmuoju sekretoriumi
P. Griškevičiumi (pirmoje eilėje antras iš kairės) Antakalnio karių kapinėse
1974 m. žiemą.

1. Lietuvos partizanai broliškos Baltarusijos žemėje susitiko su savo karo
draugais. 2. LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas M. Sumauskas įteikia partizano pažymėjimą Lietuvos KP CK pirmajam sekretoriui
P. Griškevičiui.

Baltarusijos partizanai LKP Pietų srities partizanų tarpe Rūdninkų girioje.

ŠLOVĖ KOVOTOJAMS

Tėvynės karo veteranai prie Lenino paminklo Vilniuje, švenčiant respublikos
išvadavimo 30-metį.

A k
Paminklas 3-ojo Baltarusijos fronto vadui armijos generolui I. Cemiachovskiui Vilniuje.

Paminklas tarybiniams kariams ir partizanams Antakalnyje.

Architektūros monumentas Panevėžyje, atidengtas 1974 m,, minint miesto iš­
vadavimo iš fašistinių grobikų 30-ąsias metines.

Atidengus, paminklą, 1942—1944 m. priešo okupuotoje teritorijoje veikusiam
partizanų aerodromui. Begomlis (Baltarusijos TSR), 1968 m. Centre — kandi­
datas į TSKP CK Politinio biuro narius, Baltarusijos KP CK pirmasis sekre­
torius, Tarybų Sąjungos didvyris P. Mašerovas, Lietuvos KP CK pirmasis
sekretorius A. Sniečkus.

Paminklas Tarybų Sąjungos didvyrei M. Melnikaitei Zarasuose.

Paminklas Pirčiupyje, kur hitlerininkai gyvus sudegino 119 žmonių.

Paminklas Tarybinei armijai — Lietuvos TSR išvaduotojai Kryžkalnyje.

Lietuvos partizaninio judėjimo štabui nurodžius, liaudies
keršytojai dieną ir naktį saugojo kelius, sprogdino geležin­
kelius ir hitlerininkų mašinas, kad kuo mažesnę paramą gautų
besitraukianti priešo kariuomenė.
LKP(b) Šiaurės srities pogrindinio komiteto nutarimu su­
darytas partizanų junginys, vadovaujamas srities komiteto
sekretoriaus M. Šumausko, 1944 m. liepos 1—9 d. keliose vie­
tose susprogdino geležinkelio bėgius, užėmė Ignaliną ir susi­
jungė su Raudonosios armijos dalimis.
Karo metais Lietuvoje veikė 92 partizanų būriai. Būriuose
buvo 273 poskyriai ir 886 sprogdintojų ir žvalgų grupės. Pa­
dedant gyventojams, partizanų būriai karo metais nuleido nuo
bėgių 577 priešo ešelonus, sunaikino 377 garvežius, apie 3 tūkst.
vagonų, 110 tiltų, 48 kareivines, 559 km ryšių linijų, susprog­
dino 4123 vietose bėgius, sutriuškino 18 įgulų, nukovė per
14 tūkstančių vokiečių kareivių, karininkų, policininkų ir kitų
okupantų talkininkų.
Antifašistai ir partizanai padėjo tarybinei liaudžiai suardyti
hitlerinį lietuvių žemių kolonizavimo planą, išgelbėti tūkstan­
čius tarybinių žmonių nuo mirties ir fašistinės vergovės.
Partizanus ir pogrindininkus rėmė visi respublikos darbo
žmonės. Ši parama ir buvo partizanų ir pogrindininkų jėgos ir
■nenugalimumo šaltinis. Jos dėka žlugo okupantų ir lietuviš­
kųjų buržuazinių nacionalistų, kurie tikėjosi panaudoti lietu­
vių liaudį savo klasiniams tikslams, planai.
Daugiau kaip 1800 Lietuvos partizanų Tarybinė vyriausy­
bė apdovanojo TSRS ordinais ir medaliais, iš jų partizanų bri­
gadoms ir būriams vadovavusius komunistus A. Barauską,
M. Afoniną, Vytą ir Vladą Bieliauskus, A. Gailevičių, J. Jusevičių, S. Juozapavičių, T. Mončiunską, D. Parfionovą, P. Pra­
nevičių, A. Raguotį, V. Sinkevičių, K. Štarą, J. Vildžiūną,
A. Zabulionį ir daugelį kitų. Garbingas Tarybų Sąjungos did­
vyrio vardas buvo suteiktas 7 partizanams ir pogrindininkams
(M. Melnikaitei, J. Vitui-Valūnui, J. Aleksoniui, H. Borisai,
A. Čeponiui, S. Apyvalai, B. Urbanavičiui).
SjJr-

9. T arybų Lietuva D idžiajam e T ėvynės k are

St$r

IV.
Lietuvių karių kovos
Raudonosios armijos junginiuose
iki Lietuvos išvadavimo

1. 16-osios LIETUVIŠKOSIOS ŠAULIŲ DIVIZIJOS
FORMAVIMAS IR APMOKYMAS

Užfrontėje atsidūrę lietuviai kariai ir į Tarybų Sąjungos gi­
lumą pasitraukę Tarybų Lietuvos gyventojai prašė Lietuvos
KP (b) CK ir Lietuvos TSR vyriausybę daryti žygių, kad latvių
ir estų nacionalinių Raudonosios armijos junginių pavyzdžiu
būtų suformuotas lietuviškas junginys. Lietuvos KP (b) CK ir
Lietuvos TSR LKT kreipėsi į Sąjunginę vyriausybę, prašydami
leisti organizuoti Raudonosios armijos Lietuviškąją šaulių di­
viziją.
Sunkiu mūsų šaliai momentu, kai hitlerinės Vokietijos ka­
riuomenė veržėsi prie Maskvos, kai frontui buvo reikalingas
kiekvienas karys, Tarybinė vyriausybė patenkino LietuvosKP (b) CK ir Lietuvos TSR LKT prašymą.
TSRS Valstybinio gynybos komiteto nutarimu 1941 metų
pabaigoje buvo pradėta formuoti 16-oji Lietuviškoji šaulių di­
vizija iš Tarybų Lietuvos piliečių, pasitraukusių karo pradžioje
į šalies gilumą, bei lietuvių, nuo seniau gyvenusių kitose ta­
rybinėse respublikose. Divizijos pagrindą sudarė evakuotieji
partiniai, komjaunimo bei tarybiniai darbuotojai, buvusio
29-ojo šaulių teritorinio korpuso kariai ir vadai, Vilniaus pės­
tininkų mokyklos auklėtiniai.
Lietuvos KP (b) CK į karines apygardas pasiuntė atsakingus
partinius ir tarybinius darbuotojus, kad jie mobilizuotų eva­
kuotuosius į Lietuviškąją diviziją. Parinkti žmones divizijai
daug padėjo Lietuvos TSR LKT įgaliotiniai.
Žinia apie Lietuviškosios divizijos formavimą susilaukė
plataus atgarsio tarp evakuotų iš Lietuvos žmonių. Į mobili­
zacines komisijas ėjo visi, kas tik sužinojo apie organizuoja­
mą junginį.
Divizija buvo formuojama Gorkio srityje — prie Volgos
(Balachnoje, Gorodece, Pravdinske, Černoramenkoje).
Lietuvos KP (b) CK vadų bei politinių darbuotojų pareigoms
parinko daugiau kaip 300 vadovaujančių partinių, tarybinių
130

bei komjaunimo darbuotojų. Į diviziją buvo pasiųsta 11 Cent­
ro Komiteto narių ir kandidatų į narius, tarp jų K. Preikšas,
M. Šumauskas, F. Bieliauskas, P. Olekas, 19 partijos apskričių
ir miestų komitetų sekretorių.
Vieni pirmųjų į formuojamą diviziją atvyko buvę aukštieji
29-ojo šaulių teritorinio korpuso karininkai V. Karvelis,
A. Urbšas, A. Šurkus, V. Kiršinąs, K. Gudelis, B. Gertus,
V. Motieka, J. Pūrelis, B. Bitinaitis, P. Petronis, A. Maksimaitis, P. Simonaitis, A. Stanislovavičius, V. Lunia ir kt.
Į formuojamą diviziją įsijungė būrys senų Raudonosios
armijos karininkų ir politinių darbuotojų lietuvių — pilietinio
karo dalyvių — F. Baltušis-Žemaitis, J. Macijauskas, V. Tolkevičius, A. Kęselis, S. Staškevičius, J. Končiūnas, D. Bridziulaitis, M. Cijūnėlis, B. Mažeika, S. Strielčiūnas ir daugelis kitų.
Tai buvo užsigrūdinę kovose žmonės, dauguma seni komu­
nistai, turėjo didelį partinio-politinio ir karinio darbo patyri­
mą. Jie atnešė į diviziją puikias Raudonosios armijos kovines
tradicijas.
Divizijos vadu buvo paskirtas gen. mjr. F. Baltušis-2emaitis, kariniu komisaru — pik. J. Macijauskas, divizijos vado pa­
vaduotoju— gen. mjr. V. Karvelis, štabo viršininku — pik.
V. Motieka, artilerijos viršininku — pik. J. Žiburkus.
Divizijos pulkų, batalionų ir kuopų vadais daugiausia bu­
vo paskirti 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karininkai.
1942
m. sausio 1 d. į diviziją atvyko 98 karininkai ir 25
jaunesnieji politiniai vado vau baigę Vilniaus pėstininkų mo­
kyklą ‘. Iki 1942 m. sausio 20 d. į diviziją atvyko 1710 žmonių
iš artimiausių sričių: Gorkio, Kirovo, Riazanės, Jaroslavlio,
Ivanovo.
Tačiau divizija buvo formuojama nepakankamai sparčiai.
1942 m. vasario 17 d. Lietuvos KP CK biuras, apsvarstęs klau­
simą dėl 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos formavimo
eigos, atskleidė lėto formavimo priežastis ir numatė priemo­
nes padėčiai pagerinti. Buvo pažymėta, kad kai kurie rajonų
ir sričių kariniai komisariatai per mažai reikšmės teikia Lie­
tuvos TSR piliečių mobilizavimui į 16-ąją Lietuviškąją šaulių
diviziją. Artėjant frontui, daug evakuotųjų pasitraukė į Vidu­
rinės Azijos tarybines respublikas. Tai apsunkino Lietuvos
KP CK ir Lietuvos TSR LKT įgaliotinių darbą. Biuras kreipėsi
į TSRS Gynybos Liaudies Komisariatą, prašydamas, greičiau
išaiškinti ir išsiųsti į diviziją buvusio 29-ojo šaulių teritorinio
♦
♦
1
TSRS GMA, f. 16 Lietuviškoji šaulių
ap. 530531, b. 1, 1. 16, 21, 25—27.

divizija

(toliau— 16 lšd),

131

korpuso karius, tęsti darbą karinėse apygardose, frontuose,
vietiniuose kariniuose komisariatuose, išaiškinant ir atrenkant
žmones į diviziją. Norėdamas, kad divizija būtų greičiau su­
formuota, Lietuvos KP(b) CK biuras prašė papildyti ją 3 tūkst.
nelietuvių tautybės minosvaidininkų, kulkosvaidininkų, pio­
nierių, ryšininkų ir 100 karininkų iš kitų Raudonosios armijos
junginių 2.
Atvykę į diviziją, kariai padėjo išaiškinti tuos Tarybų
Lietuvos piliečius, kurie, būdami tinkami karinei tarnybai,
nebuvo mobilizuoti. Iki 1942 m. sausio 22 d. buvo išaiškinta
apie 1500 žmonių, kurių dauguma, gavę Lietuvos KP(b) CK
telegramas, atvyko į diviziją3.
1942 m. vasario mėn. į formuojamą diviziją atvyko žmonės
iš tolimesnių Tarybų Sąjungos rajonų. Jau vasario pradžioje
buvo atvykę žmonės iš 21 srities ir sąjunginės bei autonominės
respublikos 4.
1942 m. balandžio 8 d. Lietuvos KP (b) CK biuras patvirtino
laišką TSRS Gynybos Liaudies Komisariatui5. Laiške buvo
pažymėta, kad iki balandžio mėn. į diviziją atvyko tik apie
500 buvusių 29-ojo šaulių teritorinio korpuso karių. Evakuotų
iš Lietuvos gyventojų neužteko divizijai suformuoti. Lietuvos
KP CK biuras vėl kreipėsi į TSRS Gynybos Liaudies Komisa­
riatą, prašydamas diviziją papildyti nelietuvių tautybės ka­
riais. Biuras prašė siųsti į diviziją 18—50 metų lietuvius, iš
anksčiau gyvenusius Tarybų Sąjungoje, nors ir nemokėjusius
lietuvių kalbos, rezervuotus Lietuvos TSR piliečius, dirbusius
karinėse įmonėse, geležinkeliuose, amatų mokyklose, Vidaus
Reikalų Liaudies Komisariato ir milicijos organuose.
Visa tai paspartino divizijos formavimo tempus. 1942 m.
vasario 16 d. divizijoje buvo 4585 žmonės, kovo 28 d.— 7056,
o gegužės 22 d.— jau 12 398 žmonės, iš jų 919 karininkų,
1685 seržantai ir 9794 eiliniai6.
16-ojoje Lietuviškojoje šaulių divizijoje kovėsi daugiau
kaip trisdešimties tautybių kariai. 1943 metų sausio 1 d., pir­
mųjų mūšių išvakarėse, divizijoje buvo 36,3% lietuvių (ka­
rininkų— 48%, seržantų — 40,9%, eilinių — 32,8%), 29,9% ru­
sų, 29% žydų, 4,8% kitų tautybių karių7. Divizijoje buvo
2 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 3.
3 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 41842, b. 1, 1. 4.
4 Ten pat, 1. 6.
5 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 44.
6 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 289877, b. 1, 1. 3; ap. 41842, b. 1, 1. 5, 17,
51, 70, 104.
7 Ten pat, ap. 289877, b. 1, 1. 3.

132

ukrainiečių, baltarusių, latvių, estų, armėnų, gruzinų, lenkų,
kazachų, totorių, čiuvašų ir kitų tautybių žmonių.
1942 m. gruodžio 22 d. duomenimis, divizijoje buvo 1458
kariai (316 karininkų, 378 seržantai ir 766 eiliniai), dalyvavę
kovose prieš hitlerinius grobikus įvairiuose Didžiojo Tėvynės
karo frontuose 8. 1942 m. spalio mėn. divizijoje buvo 572 ka­
riai, buvę sužeisti9, 19 divizijos karių —- apdovanotų TSRS or­
dinais ir medaliais 101.
36% divizijos karių (eilinių — 42,8%) buvo anksčiau netar­
navę kariuomenėje. Pašauktieji į karinę tarnybą po 1941 m.
birželio 22 d. buvo nepakankamai pasiruošę kariniu atžvilgiu.
Pašauktuosius iš atsargos taip pat reikėjo pakartotinai ruošti.
Divizijoje buvo 7967 kariai, arba 86,3% (76,9% seržantų ir
89,9% eilinių), kuriuos, prieš siunčiant į frontą, reikėjo ap­
mokyti u. Dėl minėtų priežasčių divizijos mokymas ir ruoši­
mas mūšiams užtruko beveik metus.
53,7% divizijos karių buvo darbininkai, 27,5%— kolūkie­
čiai ir valstiečiai, 18,8% ■
— iš kitų sluoksnių12.
Divizijoje buvo 171 moteris, daugiausia medicinos darbuo­
tojos. Vėliau daugelis moterų įgijo kulkosvaidininkių, ryšinin­
kių, snaiperių specialybes 13.
65,3% Lietuviškosios divizijos karininkų turėjo specialųjį
karinį išsilavinimą 14, kiti karinį išsilavinimą įgijo kovos lauke
ir divizijai ruošiantis mūšiams.
Formuojantis divizijai, labai trūko jaunesniųjų vadų,
(1942 m. gegužės mėn. dar trūko 1008) 15. Divizijos vadovybė
ir partinė organizacija ėmėsi priemonių padėčiai pagerinti.
Mokomajame batalione, kuriame buvo ruošiami jaunesnieji
vadai, 1942 metų vasarą mokėsi 509 Lietuviškosios divizijos
kariai16. Kandidatais į jaunesniuosius vadus buvo parenkami
karinio ir politinio parengimo pirmūnai. 1942 m. gruodžio mėn.
divizija buvo jau pilnai aprūpinta jaunesniaisiais vadais.
1942 metais buvo suformuotas 2-asis atskirasis šaulių ba­
talionas. Jame mobilizuotieji buvo apmokomi ir siunčiami,.
8 Ten pat, 1. 22.
9 Ten pat, ap. 41846, b. 1, 1. 41.
10 Ten pat, ap. 289877, b. 1, 1. 22.
11 Ten pat, 1. 3.
12 Ten pat, 1. 29—30.
13 Ten pat, 1. 3.
14 Ten pat, 1. 29.
15 Ten pat, ap. 41842, b. 1, 1, 104.
16 Ten pat, 1. Ю5.

kaip papildymas, į 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos da­
linius.
Ruošiant karius mūšiams, didelį darbą atliko divizijos partinis-politinis aparatas, partinė ir komjaunimo organizacijos.
Divizijos politinis skyrius darė atvykstančiųjų į junginį ko­
munistų ir komjaunuolių apskaitą bei skirstė juos į formuoja­
mus dalinius. Visuose daliniuose buvo sukurtos partinės ir
komjaunimo organizacijos. Divizijoje buvo sukurta 19 pirmi­
nių, 136 kuopų bei joms prilygstančios partinės organizacijos
ir 18 pirminių, 127 kuopų bei joms prilygstančios komjaunimo
organizacijos.
1943
m. sausio mėn. divizijoje buvo 1378 komunistai ir
1718 komjaunuolių. Formuojantis junginiui, komunistų ir kom­
jaunuolių daugėjo. Iš pra'džių divizijos partinė ir komjaunimo
organizacijos gausėjo daugiausia iš atvykstančių komunistų
ir komjaunuolių. Tačiau jos augo ir iš vidinių rezervų. Per
metus (1942 m. vasario mėn.— 1943 m. sausio mėn.) VKP(b)
nariais buvo priimti 109 kariai ir kandidatais į VKP(b) na­
rius — 335 kariai. Per tą patį laikotarpį į komjaunimą buvo
priimti 585 kariai. 107 komjaunuoliai buvo priimti į partiją 17.
Nuo 1942 m. rugpiūčio mėn. partinė ir komjaunimo organi­
zacijos gausėjo vien tik iš priimtųjų vietoje.
Iš 976 komunistų (be kandidatų į VKP(b) narius), buvusių
divizijoje 1942 m. liepos 1 d., 584 buvo priimti į partiją
1917—1940 metais, 27 — 1941 metais ir 58 — 1942 metais18.
Apie 60% komunistų buvo įstoję į partiją iki 1940 metų.
Dauguma jų, kilusių iš Lietuvos, buvo užsigrūdinę ilgametėje
revoliucinėje kovoje, kiti taip pat turėjo didelį partinio-politinio darbo patyrimą.
1943 m. sausio 1 d. divizijos komunistai pagal užimamas
pareigas buvo pasiskirstę taip: 107 — vadai, 146 — politiniai
darbuotojai, 67 — administracijos-ūkio tarnybos darbuotojai,
34 — medicinos-sanitarijos tarnybos darbuotojai, 5 — inžinie­
riai technikai, 270 — jaunesnieji vadai, 81 — politinių vadovų
pavaduotojas bei padėjėjas ir 609 — eiliniai19.
Išvykstant divizijai į frontą, kas trečias karys buvo komu­
nistas arba komjaunuolis. Tai buvo jėga, vedusi paskui save
nepartinius divizijos karius. Komunistai ir komjaunuoliai
daug nuveikė, rengiant karius kariniu ir politiniu požiūriais.
Komunistų iniciatyva išsiplėtė socialistinis lenktyniavimas tarp
♦

4-

♦

17 J. Dobrovolskas,

Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose,
p. 53— 54.
18 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 41848, b. 1, 1. 15.
19 Ten pat, 1. 34.

134

dalinių. Socialistinio lenktyniavimo programai parengti ir jo
eigai tikrinti buvo įsteigtos specialios komisijos.
1942 m. spalio 7 d. Lietuvos KP (b) CK biuras priėmė nu­
tarimą įsteigti Lietuvos KP(b) CK ir Lietuvos TSR LKT perei­
namąją Raudonąją vėliavą divizijos pulkui arba daliniui, lai­
mėjusiam socialistinį lenktyniavimą20.
Atvykę į diviziją, kariai troško greičiau ir geriau pasiruošti
busimiesiems mūšiams, įgyti daugiau karinių žinių ir greičiau
vykti į frontą. Karių stropumą ir uolumą rodo vadovybės pa­
skatinimų kariams gausėjimas. 1942 m. rugpiūčio mėn. eili­
niai, seržantai ir karininkai gavo 880 paskatinimų, rugsė­
jo mėn.— 1286, spalio mėn.— 1695, lapkričio mėn.— 1821 pa­
skatinimą21. Per 10 mėnesių paskatinimų buvo duota daugiau,
negu buvo divizijos karių.
Ugdant karių atsidavimą Komunistų partijai, tarybinį pat­
riotizmą ir tautų draugystę, skiepijant neapykantą priešui,
greta politinių informacijų, pasikalbėjimų, mitingų, karių
susirinkimų, dokumentinių ir meninių kino filmų demonstravi­
mo svarbus vaidmuo teko divizijos spaudai.
Divizijoje buvo plačiai leidžiami kovos ir „Žaibo" lape­
liai, sienlaikraščiai. Juose konkrečiais faktais buvo nušviečia­
mas dalinio gyvenimas, laimėjimai ir nepasisekimai, kritikuo­
jami atsilikėliai ir apsileidėliai.
Didžiausią poveikį kariams turėjo daugiatiražis divizijos
laikraštis „Tėvynė šaukia", ėjęs lietuvių ir rusų kalbomis. Laik­
raščio redakcija buvo sudaryta 1942 m. kovo pabaigoje,
o pirmasis jo numeris išėjo 1942 m. balandžio 5 d. Atsakinguo­
ju laikraščio redaktorium buvo paskirtas J. Pajaujis (vėliau —
I. Karlinas).
Pagrindinis laikraščio uždavinys buvo gerinti karinį ir po­
litinį karių pasirengimą. Laikraštyje buvo spausdinama daug;
medžiagos iš taktinių pratybų, iškeliami karinio ir politinio
parengimo pirmūnai, kariai skatinami sekti jų pavyzdžiu, pla­
čiai nušviečiamas divizijos partinės ir komjaunimo organiza­
cijų darbas.
Divizijos partinė organizacija siekė, kad laikraštis būtų ko­
vingas. 1942 m. liepos 13 d. divizijos partinės organizacijos,
biuras nurodė, jog, leidžiant laikraštį, per mažai prisideda
divizijos vadovybė, politiniai darbuotojai, vis dar nepakanka­
mas ryšys su karių masėmis22.
20 Ten pat, ap. 41841, b. 1, 1. 4.
21 Ten pat, ap. 41846, b. 1, 1. 24, 44, 61.
22 Ten pat, ap. 660327, b. 2, 1. 33,
135■

„Tėvynė šaukia" dažnai spausdino istorikų J. Žiugždos,
P. Pakarklio, K. Sideravičiaus ir kt. straipsnius apie ilgaamžes
lietuvių tautos kovas prieš vokiškuosius grobikus, apie Lietu­
vos darbo žmonių kovą prieš vokiškuosius fašistinius grobi­
kus, apie hitlerinių okupantų ir jų talkininkų — lietuviškųjų
buržuazinių nacionalistų — piktadarybes. Visa tai kėlė karių
kovingumą ir ugdė neapykantą priešui.
Divizijos laikraštyje buvo pateikiama faktų, kurie rodė,
jog hitlerinės Vokietijos pralaimėjimas yra neišvengiamas.
Kariai kasdien buvo supažindinami su Tarybinio informacijų
biuro pranešimais.
Dar didesne neapykanta priešui užsidegdavo kariai, susiti­
kę su gyventojais, kurie buvo patyrę vokiškųjų fašistinių
grobikų žiaurumus.
Daug dėmesio politiniam karių auklėjimui skyrė Lietuvos
KP(b) CK: aprūpindavo divizijos politinį skyrių propagandine
medžiaga, organizuodavo divizijai skirtos literatūros leidimą,
radijo laidų lietuvių kalba transliavimą per Gorkio radijo sto­
tį, siuntė į diviziją lektorius 23.
Didelę reikšmę karių auklėjimui turėjo patriotinė lietuvių
tarybinių rašytojų kūryba, jų asmeniškas bendradarbiavimas
su kariais, dažni literatūros vakarai, kuriuose aktyviai daly­
vaudavo ir jaunieji divizijos rašytojai. Dažnai divizijoje lan­
kydavosi S. Nėris, L. Gira, J. Marcinkevičius, P. Cvirka,
A. Venclova, K. Korsakas, J. Baltušis, E. Mieželaitis ir kt.
Lietuvių tarybinių rašytojų kūriniai buvo spausdinami daugiatiražiame divizijos laikraštyje, išleistas „Tėvynė šaukia" lite­
ratūrinis priedas „Pergalė". Patriotiniai, kupini neapykantos
priešui tarybinių rašytojų kūriniai dar labiau uždegdavo ka­
rius troškimu kuo greičiau vykti į frontą.
Nuoširdūs divizijos karių ryšiai su Gorkio ir Tūlos sričių
bei Čiuvašijos ATSR darbo žmonėmis stiprino tautų draugys­
tės jausmus. Čiuvašijos kolūkiečiai ir Tūlos įmonės šefavo
divizijos karius. Švenčių dienomis jie gaudavo siuntinių su
dovanomis, sveikinimų ir laiškų. Kariai dažnai susitikdavo su
darbo žmonėmis. Kariai saviveiklininkai koncertuodavo Tūlos
įmonėse, o miesto meno saviveiklos kolektyvai — pulkuose.
Partijos Tūlos srities komitetas ir DŽDT srities vykdomasis
komitetas įsteigė pereinamąją Raudonąją vėliavą geriausiai
kariškai ir politiškai pasiruošusiam divizijos pulkui.
Suformavus diviziją, iškilmingai ir šventiškai buvo priimta
karinė priesaika.
23 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 4, 14, 54.

136

1942 m. spalio—gruodžio mėn. divizijoje įvyko pulkų ir
atskirų dalinių karinio ir politinio parengimo patikrinimas,
šaudymo ir taktikos pratybos parodė, jog dauguma divizijos
karių gerai pasiruošę mūšiams su vokiškaisiais fašistiniais gro­
bikais.
2.
DIVIZIJOS DALYVAVIMAS KOVOSE
PRIES HITLERINIUS GROBIKUS IKI LIETUVOS IŠVADAVIMO

Raudonoji armija ne tik atlaikė hitlerinės Vokietijos smū­
gius, bet ir pati dažnai pereidavo į puolimą ir priversdavo
hitlerinę kariuomenę trauktis. 1943 metų pradžioje Raudonoji
armija puolė 1500 km frontu ir atstūmė hitlerinę kariuomenę
apie 600—700 km į vakarus.
1943 metų pradžioje įtempti mūšiai vyko ir Centrinėje Ta­
rybų Sąjungos—Vokietijos fronto dalyje. Vasario 12 d. Briansko fronto 13-oji ir 48-oji armijos perėjo į puolimą, kad su­
triuškintų hitlerinę kariuomenę Oriolo rajone. Iki vasario
24 d. abi armijos kaudamosi pasislinko šiaurės ir šiaurvakarių
kryptimi apie 30 km. Tačiau hitlerinei karinei vadovybei,
pritraukus naujų jėgų, pavyko tarybinės kariuomenės puolimą
sustabdyti.
Minėtuose mūšiuose dalyvavo ir 16-oji Lietuviškoji šaulių
divizija.
1942 m. rugpiūčio mėn. Lietuviškoji divizija iš Balachnos
buvo perkelta į Jasnaja Polianą (Tūlos sritis), o spalio 20 d.—
į Tūlą. 1942 m. gruodžio 27 d. divizija buvo perkelta į Tūlos
srities Černės miestą ir įjungta į Briansko fronto 3-ąją ar­
miją >.
Į frontą diviziją išlydėjo Tūlos darbo žmonės, miesto vi­
suomeninių organizacijų, Lietuvos KP CK ir Lietuvos TSR vy­
riausybės atstovai. Lietuvos KP CK pirmasis sekretorius
A. Sniečkus įteikė divizijai Raudonąją vėliavą.
1943 m. vasario 17 d. Lietuviškoji divizija buvo įjungta
į 48-ąją armiją.
Divizija gavo 48-osios armijos vado įsakymą vasario 19 d.
susitelkti Aleksėj evkos, Zolotoj Rogo, Troicko ir Protasovo
kaimų rajone (Oriolo sritis). Žygis į susitelkimo rajoną vyko
nepaprastai sunkiomis sąlygomis: keliai buvo taip užpustyti,
kad ne tik mašinos, bet ir arklių traukiamos transporto prie­
monės negalėjo išvažiuoti. Artilerija klimpo pusnynuose.
Kiekvieną pabūklą turėjo traukti po 10—12 arklių. Artile­
ristai, krisdami iš nuovargio, patrankas rideno rankomis.
♦ ♦ ♦
1 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 203330, b. 1, 1. 30—31.

137

Divizijos kariai žygyje parodė didelę ištvermę. Jie ant pečių
išnešė sviedinius, minas, šaudmenis, sunkiuosius kulkosvai­
džius 2.
Pagrindinės divizijos jėgos susitelkė Aleksėjevkos gyven­
vietėje, kurioje buvo likę tiktai keletas sveikų pastatų. Ka­
riams nebuvo kur po žygio pailsėti ir apšilti.
Vasario 20 d. divizija gavo 48-osios armijos vado įsakymą
pasiruošti puolimui Zmijevkos stoties kryptimi, o ją užėmus,
pulti toliau Oriolo kryptimi. Artimiausias uždavinys — užimti
Nagorno kaimą ir aukštumą 242,7 3.
Divizijos dešiniajame sparne turėjo pulti 143-oji šaulių di­
vizija, o kairiajame — 6-oji gvardijos šaulių divizija. Abi kai­
myninės divizijos, nors ir turėdamos kovų prieš hitlerinę ka­
riuomenę patirtį, bet, nuo vasario 12 d. dalyvaudamos įtemp­
tuose puolamuosiuose mūšiuose, buvo netekusios daug žmonių
ir karinės technikos.
Lietuviškajai divizijai paremti buvo išskirta 543-asis naiki­
namosios prieštankinės artilerijos pulkas, 539-ojo haubicų
artilerijos pulko vienas divizionas, 155-ojo artilerijos pulko
vienas divizionas, 1007-asis lengvosios artilerijos pulkas ir
323-asis bei 324-asis gvardijos minosvaidžių („Katiušų") dali­
niai 4. Tačiau dėl užpustytų kelių buvo sutrikęs šaudmenų pri­
statymas. Artilerijos daliniai turėjo labai mažai sviedinių.
Priešo gynybos pozicijos buvo gerai įtvirtintos. Ypač ge­
rai hitlerininkai buvo įsitvirtinę Nagorno kaime. Prieigas prie
jų pozicijų gynė minų laukai, spygliuotos vielos užtvaros ir
aukštas ledo volas. Priešo gynybos pozicijose, o ypač atramos
mazguose, buvo įrengta daug ilgalaikių ugniaviečių. Į žemę
buvo įkasti tankai, kurie galėjo šaudyti tiesiu taikymu. Priei­
gas prie savo gynybos pozicijų priešas nuolat stebėjo ir ap­
šaudė visomis ginklų rūšimis.
Vasario 21 d. rytą Nagorno kaimo kryptimi buvo pasiųsta
167-ojo šaulių pulko žvalgų grupė. Tačiau tarybinius žvalgus
sutiko stipri priešo minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnis. Po
dvi valandas trukusio susišaudymo žvalgų grupė pasitraukė.
Hitlerininkų pozicijų žvalgymas leido divizijos vadovybei pa­
tikslinti jų ugniaviečių sistemą.
Vasario 22 ir 23 d. divizija užėmė išeities pozicijas puoli­
mui. Kariai buvo atvirame lauke, apšaudomi priešo artilerijos
ir bombarduojami aviacijos. Tačiau vadovybės įsakymo pra­
2 Ten pat, ap. 530534, b. 4, 1. 42.
3 Ten pat, ap. 203296, b. 1 ,1 . 67, 70.
4 Ten pat, ap. 530526, b. 2, 1. 132.

138

dėti puolimą nebuvo. Negalėdami maskuotis, divizijos kariai
tomis dienomis patyrė didelių nuostolių.
Vasario 24 d. po silpno artilerijos antpuolio divizijos da­
liniai perėjo į puolimą. 167-asis šaulių _ pulkas, remiamas
7 tankų, puolė Nagorno kaimą. Puolančius pulko dalinius prie­
šas pasitiko stipria artilerijos, minosvaidžių, kulkosvaidžių ir
kitų ginklų ugnimi. Kariai buvo priversti sugulti. Tarybiniai
tankai įsiveržė į Nagorno kaimo pakraščius, bet, atsilikus pės­
tininkams, buvo priversti trauktis.
Tuo tarpu 156-ojo šaulių pulko daliniai, remiami pasitrau­
kusių iš Nagorno kaimo tarybinių tankų, atakavo 242,7 aukš­
tumą ir po įtemptų mūšių ją užėmė. Tolesnis pulko karių puo­
limas dėl stiprios priešo ugnies iš atramos punktų buvo su­
stabdytas 5.
Mūšiai tęsėsi iki sutemos, bet didesnių laimėjimų divizijos
daliniai nepasiekė. Nepavyko ir naktinės atakos. Vasario
25—26 d. Lietuviškosios divizijos daliniai dar atakavo priešo
pozicijas, bet nesėkmingai.
Divizijos daliniai šiuose mūšiuose patyrė didelių nuos­
tolių. Iš divizijos partinės organizacijos įskaitos buvo iš­
braukta 519 komunistų, žuvusių arba sužeistų ir pasiųstų gy­
dytis. Komjaunimo organizacija dėl tos pačios priežasties su­
mažėjo 819 žmonių 6.
Mūšiuose žuvo daug vadų ir politinių darbuotojų: 156-ojo
šaulių pulko vado pavaduotojas politiniams reikalams kpt.
P. Guzauskas, 167-ojo šaulių pulko 1-ojo bataliono vadas vyr.
ltn. S. Vaznelis, politiniai darbuotojai S. Žolneris, J. Šarmaitis
ir kt.
Naktį iš vasario 27 į 28 d. Lietuviškoji divizija pakeitė
6-osios gvardijos šaulių divizijos dalinius ir gavo uždavinį
pulti Nikitovkos kaimo kryptimi bei išeiti prie Neručio upės.
Kovo 6 d. divizijos daliniai perėjo į puolimą. Tačiau priešas
stipria ugnimi juos sulaikė. Iki kovo 20 d. divizija dar bandė
keletą kartų atakuoti priešo pozicijas, tačiau nesėkmingai.
Kovo 22 d. divizija buvo išvesta į 48-osios armijos antrąjį eše­
loną, kuriame ji išbuvo iki 1943 m. birželio 5 dienos. Tuo lai­
kotarpiu Lietuviškosios divizijos dalinius papildė nauji žmo­
nės. Divizijos kariai stropiai mokėsi, ruošėsi naujiems mū­
šiams, kad daugiau nepasikartotų vasario—kovo mėn. mūšių
klaidos.
Vasario—kovo mėn. kautynėse nei divizijos kareiviai, nei
vadai dar neturėjo kovinio patyrimo. Divizija turėjo pulti
♦5 Ten pat, ap. 203334, b. 1, 1. 10.
« Ten pat, ap. 41841, b. 3, I. 9— 13.

339

gerai įsitvirtinusį priešą tuoj po žygio, nepasiruošusi. Dėl sun­
kių gamtinių sąlygų divizijos artilerija ir gurguolės atsiliko.
Labai trūko sviedinių ir minų: priešo ugnies taškai buvo ne tik
nesunaikinti, bet net nenuslopinti. Atviroje vietovėje kariai ne­
galėjo gerai užsimaskuoti, o priešas laisvai stebėjo divizijos
dalinių išsidėstymą mūšiui, galėjo atspėti pagrindinio smūgio
kryptį. Divizijos pulkai buvo keletą kartų išvesti puolimui ir
vėl grąžinti. Netikėto puolimo galimybė buvo prarasta. Kai­
myniniai junginiai, būdami negausūs, nedaug tepadėjo. Hit­
lerininkai nukreipė visą ugnį iš atramos punktų, buvusių di­
vizijos sparnuose, į puolančius jos dalinius. Priešo aviacija
(tarybinė priešlėktuvinė artilerija ir aviacija divizijos puolimo
neparėmė) stipriai bombardavo išvestus į atvirą vietovę Lie­
tuviškosios divizijos dalinius. Daug nuostolių buvo ir dėl
kautynių rikiuotės tankumo (vasario 24 d. divizija puolė 4 km
fronto ruože).
Tačiau svarbiausia Lietuviškosios divizijos nesėkmių vasa­
rio—kovo mėn. .mūšiuose priežastis vis dėlto buvo ta, kad
divizija pradėjo pulti tuo laiku, kai, priešui pritraukus naujų
jėgų, visų kitų Briansko fronto junginių puolimas buvo su­
stabdytas. Ir kiti 13-osios ir 48-osios armijų junginiai tų dienų
mūšiuose neįstengė palaužti hitlerininkų pasipriešinimo.
1943 m. vasario mėn. mūšiuose, nepaisant nepaprastai sun­
kių gamtinių ir karinio pobūdžio sąlygų, nepaisant to, kad,
atsilikus gurguolėms, kariai keletą parų badavo, Lietuviško­
sios divizijos kovotojai kovėsi atkakliai, ištvermingai, drąsiai
ir didvyriškai. Nė vienas karys savavališkai nepasitraukė iš.
mūšio lauko. Už vasario—kovo mėn. kautynes 308 divizijos
kariai buvo apdovanoti Tarybų Sąjungos ordinais ir medaliais.
Tomis sunkiomis dienomis daugelis divizijos karių stojo
į Komunistų partiją. Žuvusio 167-ojo šaulių pulko partinio
organizatoriaus kpt. S. Žolnerio žygio krepšyje buvo rasta
apie 20 pareiškimų priimti į partiją. Daugelyje pareiškimų bu­
vo lakoniškai rašoma: „Eidamas į mūšį, noriu būti komu­
nistu" 1.
Nuo vasario 20 iki 28 d. buvo paduoti 39 pareiškimai į par­
tiją, o per pirmąsias penkias kovo mėn. dienas — 170 pareiš­
kimų. Kovo mėn. į partiją buvo priimti 298 pasižymėję mū­
šiuose kareiviai ir karininkai (58 partijos nariais ir 240 kan­
didatais į partijos narius). Kandidatais į partijos narius buvo
priimti 106 komjaunuoliai, o 73 kariai tapo komjaunuoliais 78.
7 „Komunistas", 1964, Nr. 2, p. 66.
8 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 41841, b. 3, 1. 7, 9, 11.

140

Vasario—kovo mėn. mūšiuose kariai įgijo kovinio patyri­
mo, kurį jie panaudojo vėlesnėse kautynėse. Lietuviškoji di­
vizija drauge su kitais Raudonosios armijos junginiais, nuolat
atakuodama priešo gynybą, neduodama jam ramybės, nors tos
atakos ir neatnešė didesnių laimėjimų, sukaustė hitlerinės ka­
riuomenės rezervus, neleido jų panaudoti kituose svarbiuose
fronto ruožuose, taip pat ir kontrpuolimui prie Charkovo pa­
remti.
Raudonosios armijos triuškinamieji smūgiai, suduoti fašis­
tinės Vokietijos ir jos satelitų kariuomenei 1942—1943 metų
žiemą, sukrėtė fašistinių valstybių bloką. Hitlerinės Vokietijos
vadovai, norėdami atsirevanšuoti už šiuos pralaimėjimus, su­
sigrąžinti prarastą strateginę iniciatyvą, nutarė pereiti į puo­
limą Kursko lanke ir, sunaikinus čia esančią tarybinę kariuo­
menę, siekti galutinės pergalės kare.
1943 m. liepos 5 d. smogiamoji hitlerinės Vokietijos gru­
puotė perėjo į puolimą. Tačiau ji susidūrė su gerai organizuo­
ta Raudonosios armijos gynyba, kurios įveikti priešui nepa­
vyko. Išsekinusi priešo jėgas atsparia gynyba, tarybinė ka­
riuomenė perėjo į puolimą.
Būdama 48-osios armijos (vadas gen. ltn. P. Romanenka)
sudėtyje, 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, vadovaujama
gen. mjr. V. Karvelio, iš anksto ruošėsi busimiesiems gynybi­
niams mūšiams.
Naktį iš birželio 4 į 5 d. Lietuviškoji divizija pakeitė
399-osios šaulių divizijos dalinius ir užėmė gynybos rajoną
48-osios armijos pirmajame ešelone šiaurinėje Kursko lanko
dalyje. Divizijos daliniai buvo sustiprinti 8-ojo atskirojo ba­
taliono dviem kuopomis. Diviziją rėmė trijų artilerijos pulkų
(1168, 1046, 625-ojo) 3 divizionai. Nuo priešo aviacijos ant­
skrydžių junginio dalinius dengė 1286-asis priešlėktuvinės ar­
tilerijos pulkas 9.
Busimiesiems mūšiams divizija ruošėsi kruopščiai. Buvo
tobulinamos ir stiprinamos gynybos linijos, plečiami minų
laukai, kasamos naujos tranšėjos ir susisiekimo eigos, įren­
giami geri lizdai kulkosvaidžiams, minosvaidžiams, pabūk­
lams. Inžineriniai įrenginiai, atskiri ugnies taškai buvo kruopš­
čiai maskuojami.
Buvo sustiprintas priešo sekimas ir žvalgymas. Hitlerinin­
kų jėgoms ir apsiginklavimui tirti, gynybos organizavimui pa­
tikslinti ir belaisviui paimti buvo surengtas žvalgomasis mūšis.
9 Ten pat, ap. 203334, b. 1, 1. 139.

141

Birželio 25 d. 156-ojo šaulių pulko 2 kuopos ir pulko žval­
gų būrys, remiami artilerijos ir minosvaidžių, beveik be nuo­
stolių pasiekė numatytą atakos ribą. Tarybiniai kariai įsiveržė
į priešo apkasus ir tranšėjas. Paimtas belaisvis ir nukautų hit­
lerinių karių dokumentai buvo pristatyti į pulko štabą I01.
Šiose kautynėse lietuviai tarybiniai kariai parodė drąsą,
ryžtingumą ir mokėjimą kautis. Ypač pasižymėjo žvalgų bū­
rio vadas vyr. ltn. V. Bernotėnas. Būdamas sužeistas, jis nepa­
liko kovos lauko ir toliau vadovavo kariams, žvalgams trau­
kiantis, V. Bernotėnas ir vyr. ltn. A. Kudla pridengė juos
ugnimi, neleisdami hitlerininkams žvalgų atkirsti nuo pagrindi­
nių pulko jėgų ir sunaikinti. Kariai pranešė vadovybei, kad
V. Bernotėnas žuvo. Tačiau liepos 3 d., praėjus 8 paroms, Lie­
tuviškosios divizijos kariai prieš savo pozicijas rado sunkiai
sužeistą V. Bernotėną. Aštuonias paras karštu vasaros metu
lietuvis karininkas šliaužė iš vienos vietos į kitą, dažnai dėl
sunkių žaizdų netekdamas sąmonės, maitindamasis rastais pas
žuvusius karius maisto produktais ir žole. Tarybinė vyriausy­
bė aukštai įvertino lietuvio karininko žygį. Už sumanumą ir
didvyriškumą, vadovaujant kariams žvalgybos kautynėse, už
puikias tarybinio kario savybes V. Bernotėnui pirmajam divi­
zijoje buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas.
Ir kiti divizijos kariai šiose kautynėse kovėsi kaip didvy­
riai. 84 kariai — žvalgomųjų mūšių dalyviai — buvo apdovano­
ti TSRS ordinais ir medaliais u.
Iš žvalgymo ir kitų faktų paaiškėjo, kad priešas intensyviai
telkia jėgas ir ruošiasi puolimui. Divizijos daliniams buvo
įsakyta būti pilnai pasirengusiems kautynėms.
1943 m. liepos 5 d. 4 vai. 20 min. apie 120 priešo bombo­
nešių, skrisdami grupėmis, smarkiai bombardavo divizijos da­
linius. Netrukus po to visą divizijos gynybos ruožą daugiau
kaip valandą smarkiai apšaudė hitlerininkų artilerija.
5 vai. 30 min. priešo pėstininkai, remiami tankų ir aviaci­
jos, perėjo į puolimą divizijos gynybos rajone. Hitlerininkų
pėstininkų batalionas su 8 tankais puolė 156-ojo šaulių pulko
gynybos ruožą, o pėstininkų pulkas su 20 tankų, remiamas
50 bombonešių, pagrindinį smūgį kreipė į 167-ojo ir 156-ojo
šaulių pulkų sandūrą ir 167-ojo šaulių pulko gynybos rajoną 12.
Divizijos kariams, atremiant pirmąsias hitlerininkų atakas,
ypač jų tankų puolimą, padėjo tankistai. Jie kontratakavo
priešo tankus ir privertė juos trauktis.
10 Ten pat, 1. 128.
11 Ten pat, 1. 129.
12 Ten pat, 1. 159.

142

Sunkiausia padėtis susiklostė 167-ojo šaulių pulko gynybos
rajone, kur priešui pavyko laikinai įsiterpti į pulko gynybą.
Karštos kautynės virė ir prie artileristų pozicijų. Prie apkasų
susidarė hitlerinių kareivių lavonų krūvo*s. Pagrindinį smūgį
priešas kreipė į kairįjį divizijos sparną ir į jos sandūrą su
kaimynu iš kairės — 13-osios armijos 8-ąj a šaulių divizija.
Hitlerininkams nepavyko prasilaužti 8-osios divizijos gynybos
rajone, tačiau kai kuriose vietose jie laikinai įsiveržė į šio
junginio pirmąsias tranšėjas 13.
Bendromis Lietuviškosios divizijos ir kaimyninio junginio
pastangomis priešas buvo nublokštas į pradines pozicijas. Ne
kartą šiose kautynėse Lietuviškosios divizijos kariams teko
kontratakuoti prasiveržusį priešą. Prasiveržusios hitlerinės ka­
riuomenės grupės buvo sunaikintos.
Tos dienos mūšiuose didžiausią naštą teko pakelti 167-ojo
šaulių pulko, vadovaujamo pik. V. Motiekos, kariams. Per
vieną dieną hitlerininkai 5 kartus atakavo pulko gynybos ra­
joną. Tris jų atakas rėmė tankai.
Lietuviškosios divizijos kariai kovėsi didvyriškai. Divizi­
jos karių sveikinime‘Lietuvos KP (b) CK ir Tarybų Lietuvos
vyriausybei buvo rašoma:
„Liepos mėnesio kautynėse mūsų kovotojai, savo garbingų
protėvių Durbės ir Saulės, Pilėnų ir Žalgirio didvyrių įkvėpti,
kovėsi su tikrai lietuvišku atkaklumu. Kariai drąsiai žiūrėjo
mirčiai į akis, išplėšdami pergalę iš priešo rankų. Tūkstančiai
minų ir sviedinių krito į mūsų pozicijas, šimtai priešo lėktuvų
jas bombardavo, bet Raudonosios Armijos lietuviškųjų dalinių
kariai atsilaikė" 14.
Už šias kautynes iki liepos 10 d. Tarybų Sąjungos ordinais
ir medaliais buvo apdovanoti du šimtai trisdešimt šeši divizi­
jos kariaiI5.
Tikrą žygdarbį šiose kautynėse atliko ryšininkas Vikto­
ras Jacenevičius. Liepos 5 d. sunkiai sužeistą karį hitlerinin­
kai paėmė į nelaisvę. Norėdami iš jo išgauti karinę paslaptį,
hitlerininkai jį žiauriai kankino: nukapojo pirštus, nukirto
kojas, pakabino žemyn galva žeminės angoje, o po juo sukūrė
laužą. Žiauriai kankinamas, V. Jacenevičius mirė, tačiau prie­
šas nesužinojo iš jo nieko 16. Išmušę hitlerininkus iš jų pozici­
jų, kariai rado išniekintą draugo lavoną.
♦ ♦ ♦

13 Ten pat.
14 „Tiesa", 1943.ѴШ, Nr. 17.
15 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 41841, b. 4, 1. 53.
16 Žygiai, apkasai, atakos, p. 487—491.

143

TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1944 m. birže­
lio 4 d. įsaku V. Jacenevičiui po mirties buvo suteiktas Tary­
bų Sąjungos didvyrio vardas.
Po pirmosios mūšių dienos divizijos kariai ruošė gynybos
rajoną sekančios dienos kautynėms: tvarkė įtvirtinimus, mina­
vo gynybos linijų prieigas, papildė šaudmenų atsargas.
Tačiau hitlerininkai, gavę triuškinantį atkirtį visame Kurs­
ko lanko fronte, patyrę didelių žmonių ir kovinės technikos
nuostolių, kitą dieną, liepos 6 d., jau nepajėgė pulti tokiu
palyginti plačiu frontu, kokiu puolė pirmąją dieną. Tolesnės
kautynės vyko jau į pietus nuo 16-osios Lietuviškosios šaulių
divizijos gynybos rajono.
Didelių nuostolių divizijos gynybos ruože patyrė hitleri­
ninkai per šiuos trumpalaikius mūšius. Vien liepos 5 d. mūšiolauke jie paliko 5 pamuštus tankus, 12 lėktuvų ir daugiau kaip
1500 kareivių bei karininkų. Divizijos kariams atiteko gausūs
laimikiai. Į nelaisvę buvo paimta 19 priešo kareivių 17.
Išsekinusi hitlerininkų jėgas atsparia gynyba Kursko lan­
ke, Raudonoji armija perėjo į ryžtingą kontrpuolimą. Jau
pirmąją kontrpuolimo dieną priešo gynyba buvo pralaužta.
Tarybinė kariuomenė išvadavo Oriolą, Belgorodą ir veržėsi
toliau į vakarus.
Šiuose puolamuosiuose mūšiuose dalyvavo ir 16-oji Lie­
tuviškoji šaulių divizija.
Lietuviškoji divizija bendrame Raudonosios armijos puo­
lime dalyvavo nuo liepos 23 iki rugpiūčio 12 dienos. Viduti­
niškai per parą kaudamasi ji nueidavo 6 km. Kai kuriomis
dienomis divizijos puolimo tempai buvo spartesni — 10—
15 kilometrų.
Per 20 dienų trukusius mūšius Lietuviškoji divizija nuėjo
120 km, forsavo Neručio, Okos ir Kromos upes, išvadavo dau­
giau kaip 60 gyvenviečių ir pasiekė kaimą Litva.
Oriolo placdarme hitlerinė kariuomenė laikėsi beveik dve­
jus metus; įrengė stiprią, giliai ešelonuotą gynybą su daugy­
be ilgalaikių ugnies taškų ir atsparos punktų. Čia buvo stipri
hitlerinės kariuomenės grupuotė, kurią sudarė 27 pėstininkųr
8 tankų ir 2 motorizuotosios divizijos. Iš viso Oriolo placdar­
me buvo sutelkta apie 600 tūkst. priešo kareivių ir karininkų,
6 tūkst. pabūklų ir minosvaidžių, apie 1 tūkst. tankų ir sava­
eigių pabūklų. Šia kryptimi veikė daugiau kaip tūkst. priešo
kovos lėktuvų.
17 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 203334, b. 1, 1. 161.

144

Pasitraukimą į sekančią tarpinę gynybos ribą hitlerininkai
pridengdavo stipria artilerijos ir minosvaidžių ugnimi, lėktuvų
antskrydžiais ir dažnomis kontratakomis, kurias remdavo tan­
kai ir aviacija. Lietuviškosios divizijos puolimo ruože priešo
aviacija, žvalgydama ir bombarduodama divizijos dalinius, per
dieną padarydavo 100—150 ir daugiau antskrydžių. Pasitrauk­
dami hitlerininkai minavo laukus, kelius, pastatus, net daržus
ir šaligatvius. Tuo jie tikėjosi sudaryti sąlygas savo pagrindi­
nėms jėgoms atsitraukti be didesnių nuostolių. Traukdamasi
hitlerinė kariuomenė sprogdino sandėlius ir tiltus, degino kai­
mus, naikino viską, ką tik suspėdavo.
Lietuviškosios divizijos daliniai, nepaisydami atkaklaus
hitlerininkų priešinimosi, veržėsi pirmyn. Atkaklūs mūšiai
vyko dėl gyvenviečių, kuriose priešas, stengdamasis nors
trumpam sulaikyti puolančią tarybinę kariuomenę, palikdavo
sustiprintas įgulas. Įguloms būdavo įsakyta laikytis iki pasku­
tinio šovinio, paskutinio kareivio.
Puolamųjų mūšių metu divizijos daliniai sunaikino dau­
giau kaip 10 tūkst. priešo kareivių bei karininkų ir daug ka­
rinės technikos 18.
Lietuviškosios divizijos kariai kovėsi didvyriškai ir pasi­
aukojamai. Už kovinius nuopelnus 1817 divizijos kovotojų
buvo apdovanota Tarybų Sąjungos ordinais ir medaliais 19.
Divizija gavo Vyriausiojo kariuomenės vado J. Stalino, fron­
to ir armijos vadų padėkas už sėkmingą kovinės užduoties
įvykdymą.
Patriotinį karių pakilimą rodo partinės organizacijos gretų
gausėjimas. Mūšių dienomis kasdien buvo paduodama dešim­
tys pareiškimų su prašymu priimti į partiją. Nuo liepos 5 iki
rugpiūčio 15 d. buvo gauti 163 pareiškimai priimti VKP(b)
nariais ir 469 — kandidatais į VKP(b) narius 20. Minėtuoju lai­
kotarpiu divizijos pirminėse partinėse organizacijose į partiją
buvo priimti 498 kovotojai21.
Baigiantis puolamajai operacijai, 1943 m. rugpiūčio 12 d.
Lietuviškoji divizija iš 48-osios armijos buvo pervesta į Cent­
rinio fronto kariuomenės rezervą, vėliau — į Vyriausiojo ka­
riuomenės vado rezervą ir perkelta į Tūlos apylinkes. Čia
kovotojams buvo leista pailsėti. Divizija buvo papildyta žmo­
nėmis ir kovine technika.
■

- »■ + -

18 Ten
19 Ten
20 Ten
21 Ten

pat, ap. 480760, b. 1,1. 30.
pat.
pat, ap. 41841, b. 4, 1. 132.
pat.

10. T arybų Lietuva D idžiajam e T ėvynės k are

145

1943 m. rugsėjo 27 d. Lietuviškoji divizija buvo perkelta
į Velikije Lukų rajoną ir įjungta į 4-ąją smogiamąją armiją.
Tarybinė kariuomenė puldama 1943 metų vasarą įžengė
į Baltarusiją. Hitlerinė karinė vadovybė stengėsi bet kokia
kaina išlaikyti Baltarusiją savo rankose. Ji gerai suprato, kad,
praradusi Baltarusiją, Vokietija netektų tiesioginio ryšio tarp
„Šiaurės" ir „Pietų" armijų grupių, o Raudonoji armija galėtų
artimiausiu keliu pasiekti Lenkiją ir Rytų Prūsiją. Baltarusijo­
je hitlerininkai turėjo gerai organizuotą gynybą. Tarp ežerų,
upių ir pelkių jie įrengė tarpines gynybos ribas. Net mažiau­
sias kaimas buvo paverstas sutvirtintu atramos punktu.
1943 m. spalio mėn. 3-osioš ir 4-osios smogiamųjų armijų
kariuomenė gavo uždavinį pulti per Nevelį Vitebsko kryptimi.
Spalio 6 d. minėtųjų armijų kariuomenė pralaužė hitlerinės
kariuomenės gynybą, o sekančią dieną išvadavo Nevelį.
4-ajai smogiamajai armijai perėjus į puolimą, 16-oji Lietu­
viškoji šaulių divizija buvo jos 2-ojo gvardijos šaulių korpuso
rezerve. Spalio 10 d. Lietuviškoji divizija gavo korpuso vado
gen. mjr. A. Beloborodovo įsakymą išsiskleisti mūšiui į pietus
nuo Nevelio ir pasirengti puolimui Jezeriščės kryptimi. Divi­
zijos dalinius rėmė artilerija minosvaidžiais, ugniasvaidžiais.
Jos puolimą turėjo remti 94-oji tankų brigada22.
Spalio 11 d. Lietuviškoji šaulių divizija drauge su kitais
4-osios smogiamosios armijos junginiais perėjo į puolimą, ta­
čiau nesėkmingai. Priešas stipria ugnimi iš atramos punktų ir
kontratakomis puolimą sustabdė. Hitlerinė karinė vadovybė,
iš paskutiniųjų stengdamasi išlaikyti Vitebską, kurį ji laikė
vartais į Pabaltijį, iki spalio 10 d. permetė į Gorodoko rajo­
ną 1 tankų, 7 pėstininkų divizijas ir daug aviacijos.
Iki spalio pabaigos nepaliaujamomis kontratakomis priešas
stengėsi išmušti 3-osios ir 4-osios smogiamųjų armijų kariuo­
menę iš Nevelio rajono ir atstatyti buvusią padėtį. Tačiau vi­
sos kontratakos buvo atremtos. Hitlerininkų bandymai sutriuš­
kinti įsiterpusią į jų gynybą tarybinę kariuomenę tęsėsi ir lap­
kričio mėnesį. Kartais jie būdavo labai įnirtingi.
Lapkričio 8 d. hitlerinė kariuomenė stambia pėstininkų ir
tankų grupuote perėjo į puolimą. Priešui pavyko užimti kele­
tą gyvenviečių ir įsiterpti į tarybinės kariuomenės gynybą.
Lietuviškoji divizija gavo įsakymą kontratakuoti prasiveržu­
sią priešo kariuomenę. Hitlerininkai atkakliai priešinosi. Jau
pirmąją mūšių dieną divizijos kariai sunaikino apie 400 prie­
22 Ten pat, ap. 203334, b. 1,1. 256.

146

šo kareivių ir karininkų, 2 tankus ir daug kitos karinės tech­
nikos 23.
Lapkričio 9 d. Lietuviškoji divizija sąveikoje su kitais
Raudonosios armijos junginiais tęsė mūšius su prasiveržusią
priešo grupuote. Hitlerininkai puolančius divizijos dalinius
kontratakavo pėstininkais ir tankais. Tačiau divizijos daliniai
visas priešo kontratakas atmušė ir patys ryžtingai puolė.
Šiuose mūšiuose ypač pasižymėjo 224-ojo artilerijos pulko
kovotojai. Lietuviškosios divizijos artilerijos pulkas įėjo
į 156-osios šaulių divizijos 417-ąjį pulką. 417-asis šaulių pul­
kas užėmė gynybines pozicijas dideliame rajone. Hitlerinei
kariuomenei perėjus į puolimą, 417-ojo šaulių pulko daliniai,
negalėdami atremti stipraus priešo spaudimo, pasitraukė į nau­
jas pozicijas. Lietuviškosios divizijos 224-asis artilerijos pul­
kas liko be pėstininkų priedangos, ir artileristams teko
didžiausia kovos su hitlerininkų tankais našta. Lietuviai arti­
leristai drąsiai pasitiko priešo tankus ir pėstininkus. Kartais
net sunkiai sužeisti, perrišus žaizdas, jie pasilikdavo mūšio
lauke tol, kol priešas pasitraukdavo24. Viena po kitos sekusios
hitlerininkų atakos buvo atremtos.
Lapkričio 8—11 d. mūšiuose Lietuviškosios divizijos kariai
nukovė apie 3 tūkst. priešo kareivių ir karininkų, pamuše ir
sudegino 12 tankų, sunaikino daug kitos kovinės technikos25.
Už didvyriškumą 175 divizijos kariai buvo apdovanoti Ta­
rybų Sąjungos ordinais ir medaliais.
Lietuviškoji divizija dalyvavo mūšiuose šiame rajone iki
gruodžio pabaigos. Divizijos kariai puikiai sugebėjo gintis ir
pulti sunkiausiomis gamtinėmis bei karinėmis sąlygomis.
1944
m. birželio—rugpiūčio mėn. 1-ojo Pabaltijo ir trijų
Baltarusijos frontų kariuomenė įvykdė stambią puolamąją ope­
raciją Baltarusijoje: buvo išvaduota Baltarusija, dalis Lietuvos
ir Latvijos tarybinių respublikų, taip pat dešiniakrantė Len­
kija.
Po Raudonosios armijos puolimo 1944 metų žiemą ir pava­
sarį Centrinėje Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronto dalyje
susidarė iškyšulys, kuris turėjo didelę operatyvinę-strateginę
reikšmę abiem pusėms. Išlaikydama Baltarusijos iškyšulį, hit­
lerinė kariuomenė dengė Rytų Prūsijos ir Lenkijos prieigas,
taip pat sudarė grėsmę tarybinei kariuomenei, buvusiai Uk­
rainoje.
♦ ♦ .♦

23 Ten pat, 1. 295.
24 „Tėvynė šaukia", 1950.XI.17.
25 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 480760, b. 1, 1. 33.

14?

Birželio 23 d., priešui visiškai nesitikint, tarybinė kariuo­
menė perėjo į ryžtingą puolimą 700 km fronto ruože. Per 6
puolimo dienas ji pralaužė fronto liniją ir pasistūmėjo 100—
150 km į gilumą. Liepos 3 d. buvo išvaduota Baltarusijos TSR
sostinė Minskas. Liepos pradžioje Raudonoji armija įžengė
į Tarybų Lietuvą ir pradėjo mūšius už respublikos išvadavimą.
1-ojo Pabaltijo fronto vadas armijos gen. I. Bagramianas
nutarė pradėti puolimą tik kairiojo fronto sparno junginių
jėgomis. 4-osios smogiamosios armijos junginiams, į kuriuos
įėjo ir 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija, šioje operacijoje te­
ko pasyvus vaidmuo — pagrindinėmis jėgomis atspariai ginti
rajoną prie Polocko, o dalimi jėgų užimti Rovnoję ir čia or­
ganizuoti gynybą 26.
Birželio 24 d. 4-osios smogiamosios armijos 360-oji šaulių
divizija perėjo į puolimą ir birželio 27 d. po įtemptų mūšių
užėmė labai įtvirtintą vokiečių gynybos punktą Rovnoję. Tai
buvo dalinė operacija, birželio 28 d. peraugusi į visos armijos
operaciją Polockui išvaduoti.
Priešas, patyręs didelių nuostolių ankstesnių dienų mūšiuo­
se, birželio 30 d. pradėjo paskubomis trauktis vakarų ir piet­
vakarių kryptimis. Hitlerininkų traukimąsi dengė automati­
ninkų grupės; buvo minuojami keliai ir šalikelės, sprog­
dinami tiltai, dažnai kontratakuojami tarybinės kariuomenės
daliniai.
Besitraukiančio priešo persekiojimą pradėjo 83-ojo šaulių
korpuso ir Lietuviškosios šaulių divizijos 156-ojo šaulių pul­
ko, vadovaujamo pplk. A. Kęselio, o jam liepos 4 d. žuvus,—
pplk. V. Lunios, daliniai27.
Birželio 30 d. I. Bagramianas 4-osios smogiamosios armijos
junginiams davė naują uždavinį: ryžtingai persekioti besi­
traukiantį priešą, apeiti Polocką iš šiaurės pusės ir sąveikoje
su kitais Pabaltijo fronto junginiais, puolusiais iš pietų, išva­
duoti šį stambų geležinkelių mazgą 28.
4-osios smogiamosios armijos vadas gen. ltn. P. Malyševas
16-ajai Lietuviškajai šaulių divizijai davė uždavinį persekioti
priešą Uznicos—Zalesės—Zelionyj Boro—Rudnios kryptimi ir
atkirsti priešui pasitraukimo kelius į vakarus29.
Liepos 1 d. Lietuviškosios divizijos daliniai, atnaujinę puo­
limą nurodyta kryptimi, nugalėdami hitlerininkų priešinimąsi,
♦ ♦ 426 Ten pat, ap. 4570, b. 205, 1. 3.
27 Ten pat, ap. 203333, b. 1, 1. 63.
28 TSRS GMA, f. 325, ap. 4570, b. 205, 1. 65.
29 Ten pat, 1. 68.

148

atskiruose punktuose sparčiai veržėsi pirmyn. Kai kuriuose
ruožuose hitlerininkai įnirtingai priešinosi. Divizijos daliniams
tekdavo atremti po keletą priešo kontratakų ir, palaužus pasi­
priešinimą, pulti toliau. Liepos 8 d. divizija užėmė gynybos,
pozicijas rytiniame Niščės krante.
Didelį darbą, parengiant divizijos karius puolimui ir puo­
limo metu, atliko junginio partinis-politinis aparatas, partinė
ir komjaunimo organizacijos. Daliniuose vyko partiniai ir kom­
jaunimo susirinkimai. Komunistai ir komjaunuoliai gavo už­
davinį pirmiesiems pakilti į ataką, kad jais sektų kiti kariai.
Politiniai darbuotojai nuolat supažindindavo karius su Tarybi­
nio informacijų biuro pranešimais, kovos lauke pranešdavo
visiems apie pasižymėjusius mūšiuose karius, skaitydavo, ką
apie juos rašė spauda, patys leido kovos lapelius30.
Lietuviškajai divizijai daug kartų teko pulti sunkiai praei­
namomis vietovėmis, per pelkes. Be to, hitlerininkai, stengda­
miesi susilpninti arba net visiškai sustabdyti divizijos puoli­
mą, dažnai kontratakuodavo junginio dalinius. Antai birželio
2 d. 167-ojo šaulių pulko 3-asis batalionas, vadovaujamas
kpt. M. Gladkovo, atmušė 12 priešo kontratakų31.
Lietuviškoji divizija per 9 dienas, puldama ir kaudamasi
sunkiomis sąlygomis, išvadavo 148 gyvenvietes, iš jų 3 gele­
žinkelio stotis, nukovė daugiau kaip 2 tūkst. priešo kareivių
ir karininkų, paėmė gausių laimikių.
3.
LIETUVIŲ KARIŲ DALYVAVIMAS KOVOSE
PRIES HITLERINIUS GROBIKUS 1941—1944 METAIS
KITUOSE RAUDONOSIOS ARMIJOS JUNGINIUOSE

Kovose prieš hitlerinius grobikus lietuvių tautai atstovavo
ne tik lietuviškieji Raudonosios armijos daliniai. Didžiojo Tė­
vynės karo pradžioje šimtai lietuvių tautos sūnų kovėsi ki­
tuose Raudonosios armijos junginiuose.
1941
m. birželio 22 d. europinėje Tarybų Sąjungos dalyje
paskelbta visuotinė karo prievolininkų mobilizacija į Raudo­
nąją armiją Lietuvos nelietė. Tačiau Tarybų Lietuvos darbo
žmonės, Komunistų partijos pašaukti, nuo pirmosios karo die­
nos atėjo į pagalbą Raudonajai armijai.
Buvęs Raudonosios armijos 5-osios šaulių divizijos ko­
misaras P. Sevastjanovas atsiminimuose apie pirmųjų karo
dienų mūšius Lietuvoje rašo, kad, divizijai traukiantis per
♦
30 „Tėvynė šaukia", 1944.VII.8.
31 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 530541, b. 6, 1. 30.

149

Kauną, keli šimtai kauniečių įsijungė į jos pulkus ir aktyviai
dalyvavo mūšiuose su priešu k
Kovose prieš hitlerinius grobikus pasižymėjo lietuviai pės­
tininkai, artileristai, lakūnai, jūreiviai, pasieniečiai, sanitarai.
Prie Šešupės nelygioje kovoje su daug pranašesnėmis prie­
šo jėgomis žuvo pasienietis A. Lukšys2.
Prie Kėdainių į apsupimą pateko raudonarmiečių dalinys.
Kariams pavyko pralaužti apsupimo žiedą ir prasiveržti į miš­
ką, tačiau mūšio lauke liko keletas sužeistų raudonarmiečių.
Suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems nebuvo kam. Dalinyje
buvo 5 lietuvės mergaitės. Jos nespėjo pasitraukti su kitais ir
liko mūšio lauke. B. Lažauskaitės vadovaujamos merginos sutvarstė sužeistuosius ir pernešė juos į saugią vietą. Atskubė­
jęs į mūšio lauką kitas raudonarmiečių dalinys išblaškė hitle­
rininkus ir išgelbėjo 19 sužeistų karių3.
1941 m. gruodžio mėn. B. Lažauskaitė kovėsi Kalinino
fronte. Jai buvo suteiktas sanitarinės tarnybos viršilos laips­
nis ir patikėta vadovauti daliniui, 1942 metais ji buvo pasiųs­
ta į formuojamą 16-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją.
Geru žodžiu atsiliepiama apie lietuvius raudonarmiečius
8-osios armijos 10-ojo šaulių korpuso 1941 m. liepos mėn.
politiniame pranešime. Jame rašoma, kad gerai dirba sanita­
rai lietuviai Kubertėnas, Rutkauskas, Pupšytė ir Jasinskaitė4.
Komjaunuolis V. Rutkauskas pirmosiomis karo savaitėmis
išnešė iš mūšio lauko daugiau kaip šimtą tarybinių karių su
ginklais. Evakuojant Taliną, tarybinė karinė vadovybė pa­
skyrė V. Rutkauską lydėti sužeistus raudonarmiečius, perve­
žamus jūra į Leningradą. Netoli Leningrado sanitarinį laivą
bombardavo priešo lėktuvai ir padegė. Iš degančio laivo į gel­
bėjimo valtis V. Rutkauskas išnešė 18 sunkiai sužeistų rau­
donarmiečių. Būdamas pats sužeistas, komjaunuolis išgelbėjo
sužeistą į abi kojas jūreivį. Septynias valandas sanitaras ko­
vojo su bangomis, nepaleisdamas sužeistojo. Priplaukęs gel­
bėjimo kateris paėmė abu. Už šį žygdarbį V. Rutkauskui buvo
įteiktas vyriausybinis apdovanojimas. Vėliau V. Rutkauskas
dalyvavo Leningrado gynyboje5.
E. Taleikis karo metais tarnavo Juodosios jūros karo lai­
vyne. Būdamas eskadrinio minininko „Soobrazitelnyj" („Nuo-»
1 П. В. Севастьянов, Неман—Волга—Дунай, стр. 31, 51.
2 „Komunizmo vėliava" (Vilkijos rajonas), 1958.Х.29.

3 PA, f. 1771, ap. 13, b. 61, 1. 32—33.
4 TSRS GMA, f . 8A, ap. 5592, b. 7, 1. 121'.
5 „Tėvynė šaukia", 1942.V.9.

150

vokusis") ugnies grupės vadu, E. Taleikis dalyvavo Odesos
gynime. 1943 metais jis buvo perkeltas į eskadrinį minininką
„Sposobnyj" („Sumanusis") ir paskirtas pirmuoju padėjėju.
1943 m. rugsėjo mėn. nelygiame mūšyje „Sposobnyj“ buvo
paskandintas. Su dalim ekipažo žuvo ir E. Taleikis6.
Kovoje prieš hitlerinius grobikus pasižymėjo ir lietuviai
lakūnai. Pirmosiomis karo dienomis žuvo 29-ojo šaulių terito­
rinio korpuso eskadrilės vadas mjr. Kovas. Kaip matyti iš
22-osios armijos vado 1941 m. liepos 7 d. įsakymo 29-ajam
šaulių teritoriniam korpusui, karo aviacijos eskadrilės lakū­
nai— vyr. lakūnas A. Jankus, ltn. K. Putna, vyr. seržantai
J. Serbentą, B. Dikinis, J. Grigas ir seržantas K. Burneckis bu­
vo pasiųsti tolesnei karinei tarnybai į 22-osios armijos štabą7,
iš kurio vyr. lakūnas A. Jankus buvo pasiųstas į Kubanę
mechaniku instruktorium, leitenantas K. Putna — šturmanu
į aviacinį dalinį, o vyr. serž. J. Serbentą — aviatechniku į Armavirą, kur buvo ruošiami jauni lakūnai. Vėliau J. Serbentą
buvo mechaniku 8-ajame civilinės aviacijos pulke ir 98 kar­
tus skrido į priešo užnugarį pas tarybinius partizanus. Jis bu­
vo apdovanotas 6 TSRS ordinais ir medaliais8.
Lietuvis lakūnas vyr. ltn. A. Voldemaras, iki karo skrai­
dęs oro linija Maskva—Baku—Tbilisis, karui prasidėjus, tapo
lakūnu bombarduotoj u 9.
Lakūnas naikintojas kaunietis vyr. ltn, P. Dargis kovas su
hitlerininkais pradėjo prie Leningrado. Čia jis, baigęs šaud­
menis, taranavo priešo bombonešį. Vėliau P. Dargis dalyvavo
Maskvos gynyboje. Per pirmuosius karo metus lietuvis lakū­
nas numušė 11 priešo lėktuvų10.
1941—1942 metų žiemą prie Maskvos vyko didelės kauty­
nės. Jose dalyvavo nemaža grupė Tarybų Lietuvos darbo žmo­
nių. Jie kovėsi reguliariosios kariuomenės, liaudies apsaugos
daliniuose bei diversinėse grupėse priešo užnugaryje.
Daug lietuvių buvo 201-ojoje latvių šaulių (vėliau —
43-ojoje gvardijos) divizijoje. Į formuojamą diviziją įsijungė
nemažai lietuvių, nuo seniau gyvenusių Tarybų Latvijoje,
taip pat atvykusių iš Lietuvos. Mūšiuose prie Maskvos pasi­
žymėjo kuopos vadas ltn. A. Svirskis, jaun. ltn. A. Giedrai­
tis, pionierių skyriaus vadas S. Šimonis, kariai O. Bičiūnaitė,
* «Советская Литва», 28.VIL1963.
7 TSRS GMA, f. 29 štk, ap. 516296, b. 6, 1. 33.
• „Tiesa", 1964.VII.5.
9 „Tarybų Lietuva", 1944.IV.6.
le «Советская Литва», 13.11.1962.

151

Smilkauskas, A. Likas, G. Abramavičius, A. Karpulis, D. Mi­
lašius ir kt.u
Kai kurie pasitraukę į šalies gilumą komunistai, komjau­
nuoliai ir tarybiniai aktyvistai buvo pasiųsti į specialiąsias
mokyklas, kurios ruošė partizaninio judėjimo organizatorius
ir vadovus. 1941 m. spalio mėn. vienoje tokių mokyklų iš
16 lietuvių ir 30 baltarusių buvo sudaryta gerai apginkluota
grupė. Sunkių kovų dėl Maskvos metu ji buvo pasiųsta į prie­
šo užnugarį. Grupei buvo duotas uždavinys žvalgyti priešo
jėgas, minuoti kelius, sprogdinti ir padeginėti sandėlius, truk­
dyti priešo kariuomenės transporto eismą, fronto aprūpinimą
žmonėmis, ginklais ir maisto produktais 12.
L.
Bakutis atsiminimuose rašo, kad lietuviai komjaunuoliai,
kurie mokėsi specialiojoje mokykloje Pamaskvėje, jiems pa­
tiems prašant, buvo pasiųsti į priešo užnugarį, iš kur sėkmin­
gai sugrįžo, parnešdami žvalgybinių žiniųI3. Kautynėse prie
Maskvos viena lietuvių komjaunuolių grupė pateko į prasiver­
žusių priešo tankų kryžminę ugnį. Mūšyje su pranašesnėmis
priešo jėgomis žuvo 14 lietuvių komjaunuolių, iš jų A. Kal­
velis, F. Misionis, K. Pocius, P. Lisauskas, P. Mickus, J. Jur­
gelaitis ir kt.14
1942
metų pabaigoje—1943 metų pradžioje prie Volgos
įsiliepsnojo didelės kautynės, kurios baigėsi reikšminga Rau­
donosios armijos pergale. Kautynėse prie Volgos dalyvavo
ir lietuvių tautos atstovai. Vilnietis J. Olšauskas, savanoriu
stojęs į Raudonąją armiją, už pasižymėjimą kautynėse prie
Volgos buvo apdovanotas dviem medaliais ir priimtas į par­
tiją I5.
Kauno universiteto studentas K. Vaitkevičius 1941 metais
atvyko praktikai į Rybinsko hidroelektrinės statybą. 1942 me­
tų pradžioje jis savanoriu įstojo į Raudonąją armiją ir baigė
jaunesniųjų vadų mokyklą. K. Vaitkevičiaus vadovaujamas
kulkosvaidininkų būrys pasižymėjo kautynėse tarp Krasnyj
Oktiabr gyvenvietės ir „Barikady" („Barikados") fabriko. Bū­
rys savo gynybos ruože atrėmė visus hitlerininkų bandymus
prasiveržti prie Volgos. 1943 m. vasario mėn. K. Vaitkevi­
čius dalyvavo mūšiuose, vaduojant Rostovą. K. Vaitkevičiaus
vadovaujamas žvalgų būrys pirmasis įsiveržė į geležinkelio
stotį ir paėmė pasiruošusį išvykti priešo traukinį su karine
11 „LKP istorijos klausimai", t. 3, V., 1963, p. 86.
12 Žygiai, apkasai, atakos, p. 93—102.
13 L. Bakutis, Per liepsnojančią žemę, V., 1961, p. 74—84.
14 Lietuvos komjaunimas, V., 1962, p. 328.
15 „Tiesa, 1963.II.3.

152

technika. Kariai 6 paras atmušinėjo įnirtingas priešo kontrata­
kas stoties rajone 16.
Lietuvos darbo žmonės įvairiuose Raudonosios armijos
junginiuose dalyvavo mūšiuose prieš hitlerinius grobikus prie
Leningrado, Volgos, Smolensko, Kursko lanke, vadavo Novočerkaską, forsavo Doną, Dnestrą, Lovatę, kovėsi RTFSR, Uk­
rainos, Baltarusijos, Latvijos, Estijos ir Lietuvos tarybinėse
respublikose.
Kovose prieš hitlerinius grobikus aktyviai dalyvavo Rau­
donosios armijos vadai, politiniai darbuotojai ir raudonarmie­
čiai lietuviai, kurie nuo seniau gyveno kitose tarybinėse
respublikose.
Karo metais nemažas būrys lietuvių tęsė tarnybą Raudo­
nojoje armijoje. Tarp jų buvo karininkai V. Tolkevičius,
S. Staškevičius, M. Cijūnėlis, V. Dmuchovskis, P. Juškevičius,
K. Savičius, J. Stankūnas, K. Stasiulis, E. Kušneris, B. Andriu­
šis ir daugelis kitų.
Gen. ltn. V. Juškevičiaus vadovaujama 22-osios, vėliau
31-osios armijų kariuomenė dalyvavo kautynėse prie Smolens­
ko, Maskvos, įnirtingai kovėsi dėl Kalinino išvadavimo.
Pik. J. Žiburkus karo pradžioje dirbo Gorkio zenitinės ar­
tilerijos mokyklos viršininko pavaduotoju. Nuo 1942 m. sau­
sio mėn. jis buvo paskirtas 28-osios armijos priešlėktuvinės
gynybos viršininku.
Karo pradžioje šaulių pulkui vadovavo J. Blaževičius. Jo
vadovaujamas pulkas ypač pasižymėjo kautynėse prie Vol­
gos. J. Blaževičius buvo paskirtas divizijos vadu.
Karui prasidėjus, į frontą pasiprašė S. Kirovo karo medi­
cinos akademijos katedros vedėjas prof. S. Banaitis. Jis buvo
3-ojo Baltarusijos fronto vyr. chirurgu.
Dėstytojais karo akademijose dirbo generolai V. Vitkaus­
kas, F. Baltušis-Žemaitis, V. Karvelis, A. Čepas, pik. Ą. Šurkus.
Dėstytojais įvairiose šalies karo mokyklose dirbo pik.
A. Urbšas, majorai A. Raugelė, A. Svičiulis, kpt. A. Kęselis,
ltn. V. Rimas ir daugelis kitų Raudonosios armijos karininkų
lietuvių.
Lietuviai už žygdarbius gavo aukštus Tarybinės vyriausy­
bės apdovanojimus.
1943
m. lapkričio 5 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Pre­
zidiumo įsaku už nuopelnus, organizuojant pervežimus gele­
žinkeliais ir geležinkelių ūkio atstatymą sunkiomis karo meto
♦ ♦ ♦
16 «Советская Литва», 10.11.1960.

153

sąlygomis, buvo suteiktas Socialistinio darbo didvyrio vardas
pplk. P. Maksvyčiui17. Tai buvo pirmasis lietuvis, gavęs šį
aukštą apdovanojimą.
Taigi Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu, iki Tarybų Lie­
tuvos išvadavimo, lietuvių tautos sūnūs kovėsi prieš hitleri­
nius grobikus, būdami įvairių ginklo rūšių kariuomenės da­
liniuose, ir dalyvavo visose pagrindinėse Didžiojo Tėvynės
karo operacijose.

17 «Красная звезда», 6.VI.1943,

V. Lietuvos TSR gyventojų veikla
tarybinėje užfrontėje
\

1. LIETUVOS TSR GYVENTOJŲ EVAKUACIJA,
JŲ APGYVENDINIMAS IR APSKAITA

Hitlerinei kariuomenei sparčiai veržiantis pirmyn, Lietuvos
KP(b) CK ir vyriausybei iškilo uždavinys ne tik mobilizuoti
tautą kovai su priešu, bet ir evakuoti gyventojus bei verty­
bes į šalies gilumą.
Kaune buvę Lietuvos KP(b) CK ir vyriausybė ėmėsi organi­
zuoti gyventojų evakuaciją į šalies gilumą. Iš Kauno buvo iš­
siųsta keletas ešelonų su partinių, tarybinių darbuotojų ir
karių šeimomis, dokumentais ir Valstybinio banko verty­
bėmis ’. Tarybinis Kauno aktyvas buvo evakuojamas miesto
autotransportu, partiniai ir tarybiniai darbuotojai išvyko į to­
liau nuo fronto esančias šiaurės Lietuvos apskritis.
Partinių bei tarybinių darbuotojų ir kitų aktyvistų grupės
organizuotai traukėsi į šalies gilumą iš Alytaus, Trakų, Rasei­
nių, Jonavos, Kėdainių, Ukmergės, Telšių, Zarasų, Akmenės,
Šeduvos, Šiaulių, Papilės, Panevėžio, Pasvalio, Biržų, Rokiškio,
Kauno, Vilniaus ir kitų Tarybų Lietuvos miestų, apskričių,
valsčių.
Lietuvos KP(b) CK stengėsi, kad evakuacija būtų geriau or­
ganizuota. Velikije Lukuose, Sebeže, Penzoje buvo įsteigti tar­
piniai punktai, iš kurių žmonės buvo organizuotai siunčiami
į tolimesnius šalies rajonus.
Evakuacija iš Lietuvos vyko sunkiomis sąlygomis.
Hitlerinei kariuomenei sparčiai veržiantis pirmyn, nebuvo
laiko nei galimybių evakuoti daugiau respublikos žmonių ir
materialinių vertybių. Daugelis gyventojų į šalies gilumą trau­
kėsi patys, tačiau jų diduma buvo hitlerinės kariuomenės at­
kirsti ir evakuotis nespėjo. Be to, trūko transporto.
* PA, f. 1771, ap. 16, b. 65, I. 1.

155

1941 m. liepos 15 d. įr Penzą atvyko pirmasis evakuotųjų
iš Kauno ir Vilniaus ešelonas 2.
Sąjunginės vyriausybės nurodymu dauguma traukinių, vy­
kusių į šalies gilumą su Lietuvos gyventojais, buvo pasiųsta
į Penzą. 1941 m. liepos 21 d. čia atvyko ešelonas Nr. 19, su­
formuotas Kaune. Jame buvo 638 žmonės iš Kauno, 191 — iš
Vilniaus3, taip pat — iš Marijampolės (dabar Kapsukas), Vil­
kaviškio, Šakių, Alytaus ir kitų vakarinės Lietuvos vietovių.
Čia atvyko būrys valstybinių įstaigų darbuotojų, gydytojų,
mokytojų, darbininkų, valstiečių; iš viso apie 1500 žmonių4.
Lietuvos TSR gyventojai į Penzą ir srities rajonus atvykdavo
ešelonais ir pavieniui iki 1941 m. spalio mėnesio 5.
Beveik visi Lietuvos TSR vyriausybės nariai evakavosi au­
totransportu maršrutu Kaunas—Daugpilis—Sebežas—Velikije
Lukai—Pustoška—Rževas. Iš Rževo dauguma jų išvyko trau­
kiniais į Penzą, kiti — į Maskvą 6.
Nemažai Lietuvos gyventojų atsidūrė ir kituose miestuose —
Saratove, Kuibyševe, Gorkyje, Kirove ir kitur. Kiti pateko
į Užkaukazės respublikas ar net į Tolimuosius Rytus, Sibirą.
Nemaža jų, artėjant žiemos šalčiams, išvyko į Vidurinės Azi­
jos respublikas, į Taškentą, Frunzę, Alma Atą, Ašchabadą ir
kitur.
Evakuotų Lietuvos TSR gyventojų ryšių centru tapo TSRS
sostinė Maskva. Čia, Vorovskio gatvėje Nr. 24, dirbo Lietu­
vos TSR nuolatinė atstovybė prie TSRS Liaudies Komisarų Ta­
rybos. Į Maskvą atvyko LKP(b) vadovybė ir respublikos vy­
riausybė— A. Sniečkus, J. Paleckis, M. Gedvilas, K. Preikšas,
I. Meskupas-Adomas, A. Guzevičius ir kiti.
Tačiau padėtis frontuose kasdien sunkėjo. Hitlerinė kariau­
na artėjo prie Maskvos. Žmones, kurie nedalyvavo miesto
gynyboje ir nedirbo fabrikuose, TSRS vyriausybė evakavo iš
Maskvos. Sąjunginės vyriausybės nurodymu į Penzą išsikėlė
ir Lietuvos KP(b) CK, LLKJS CK bei respublikos vyriausybė.
Penzoje apsigyveno rašytojai, tarnautojai, darbininkai.
Tautų draugystės pavyzdys buvo evakuotųjų iš Lietuvos
apgyvendinimas ir įdarbinimas. Karo pradžioje, iki 1942 metų
žiemos, evakuotųjų apgyvendinimu ir įdarbinimu rūpinosi eva­
kuacijos punktai, gyventojų perkėlimo skyriai, evakavimo ko♦ ♦

♦

2 Penzos srities valstybinis archyvas (toliau — PSVA), f. 566, ap. 1, b. 30,
1. 1— 8.

3 Ten pat, b. 24, 1. 1—23.
4 Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, p. 647.
5 PSVA, f. 566, ap. 1, b. 20, 1. 10; b. 29, 1. 23.
6 E. Bilevičius, Nemunas grįžta į savo vagą, V., 1963, p. 51—52.
156

misijos ir vietiniai partiniai bei tarybiniai organai. Labai nuo­
širdžiai evakuotuosius sutikdavo vietiniai gyventojai.
1941 m. liepos 29 d. VKP(b) Penzos srities komiteto biuras,
dalyvaujant Lietuvos KP (b) CK biuro natiams A. Sniečkui,
I. Meskupui, J. Paleckiui, K. Preikšui ir VKP(b) CK bei TSRS
LKT įgaliotiniui Lietuvos TSR N. Pozdniakovui, priėmė nuta­
rimą dėl evakuotų iš Lietuvos TSR komunistų, komjaunuolių
ir kitų piliečių apskaitos, apgyvendinimo, įdarbinimo ir ma­
terialinio aprūpinimo7.
1941 m. gruodžio 26 d. VKP(b) Penzos srities komiteto biu­
ras vėl priėmė nutarimą dėl evakuotų gyventojų įdarbinimo
ir buitinio aprūpinimo8. Jame buvo numatyta daug svarbių
priemonių, padėjusių evakuotiesiems geriau įsikurti ir įsijung­
ti į gamybą.
Panašiai buvo ir kitose vietose. Evakuotaisiais rūpinosi vie­
tinės partinės organizacijos, tarybiniai organai ir vietos gy­
ventojai. Antai VKP(b) Čiuvašijos ATSR srities komiteto biu­
ras dažnai svarstė klausimus dėl evakuotųjų apgyvendinimo,
įdarbinimo ir materialinio aprūpinimo 9.
Lietuvos gyventojai buvo apgyvendinti atskiruose butuo­
se arba prie vietinių gyventojų šeimų, gavo maisto korteles,
šiltų drabužių.
Lietuvos KP(b) CK ir vyriausybė, grįžę į Maskvą, turėjo
geresnes galimybes toliau rūpintis evakuotųjų reikalais.
1942 m. vasario 21 d. LKP(b) CK biuras svarstė klausimą
dėl piliečių, evakuotų iš Lietuvos TSR, aprūpinimo. Išklausęs
Liaudies Komisarų Tarybos pirmininko M. Gedvilo pranešimą,
biuras nutarė prie LKT sudaryti komisiją (J. Vaišnoras, N. Gri­
dinas, M. Gregorauskas, J. Laurinaitis, V. Vazalinskas) ir pa­
vesti jai rūpintis evakuotų gyventojų apskaita, įdarbinimu ir
materialinės paramos teikimu. Į sąjungines respublikas, kraš­
tus ir sritis nuolat rūpintis evakuotųjų reikalais buvo išsiųsta
17 Lietuvos TSR LKT įgaliotinių 10.
Įgaliotiniai respublikose ir srityse turėjo einamąsias są­
skaitas Valstybinio banko skyriuose ir vietoje teikdavo ma­
terialinę paramą evakuotiems piliečiams. Be to, jų žinioje
♦ ♦ ♦
7 PSPA, f. 148, ap. 1, b. 57, 1. 153.
8 PSPA, f. 37, ap. 1, b. 1640, 1. 285—276; Пензенская партийная органи­
зация в годы Великой Отечественной войны (1941—1945), Сборник доку­
ментов, Саратов, 1964, стр. 60—61.
9 Partinis archyvas prie partijos Čiuvašijos srities komiteto (toliau —
CSPA), f. 1, ap. 65, b. 160, 1. 11; ap. 44, b. 105, 1. 243; ap. 86, b. 46, 1. 112—
157; b. 51, 1. 69—86.
10 „Tarybų Lietuva", 1943.11.7.
157

buvo ir prekių fondai. Kartu su vietiniais partiniais, tarybiniais
ir ūkiniais organais jie spręsdavo evakuotųjų apgyvendinimo,
įdarbinimo ir materialinio aprūpinimo klausimus. Įgaliotiniai
rūpinosi ir kultūriniais jų poreikiais, aprūpindavo juos lietu­
viška spauda, informuodavo apie padėtį okupuotoje Lietuvo­
je, apie partijos ir vyriausybės priemones, organizuojant lie­
tuvių tautos kovą prieš fašizmą.
Liaudies Komisarų Tarybos įgaliotiniai buvo tarpininkai
tarp evakuotų Lietuvos TSR gyventojų ir respublikoš vyriau­
sybės bei vietinių organų.
Lietuvos TSR piliečių apskaita prasidėjo tuoj po evakua­
cijos. Tai buvo sunkus darbas, nes evakuotieji kėlėsi iš vie­
tos į vietą. Daugiausia evakuotųjų iš Lietuvos buvo apsigyve­
nę Penzos srityje — apie 2000 žmonių, Jaroslavlio — daugiau
kaip 400, Ivanovo — 717, Čiuvašijos ATSR — 800 ir kt. Prasi­
dėjus 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos formavimuisi,
daug evakuotųjų susitelkė Gorkio srityje. 1942 metų pabaigoje
čia gyveno 2162 žmonės n, neskaitant Lietuviškosios divizijos
karių.
1942 m. rugpiūčio mėn. buvo baigta pirmoji evakuotų žmo­
nių apskaita. Iš Lietuvos evakavosi 22 671 žmogus 12. Duome­
nis Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybai pateikė eva­
kuacijos punktai ir sričių bei respublikų gyventojų perkėlimo
skyriai. Toliau skaičiuojant, pasirodė, kad šie duomenys ne­
tikslūs, nes 1941 metų rudenį ir žiemą evakuotieji masiškai
kėlėsi iš vienos srities ar respublikos į kitą, ieškodami savo
šeimų, geresnių gyvenimo sąlygų.
1942 m. liepos mėn. LKT įgaliotiniai kartu su vietiniais val­
džios organais pradėjo evakuotų Lietuvos gyventojų perre­
gistravimą. Į apskaitos kartoteką buvo įrašomas kiekvienas
asmeniškai. Remdamasi kartoteka, Lietuvos TSR vyriausybė
galėjo operatyviau vadovauti kadrams, tikslingiau skirstyti
lėšas materialinės paramos reikalingiems žmonėms. 1943 metų
pavasarį įgaliotiniai apskaitos duomenis pateikė Lietuvos TSR
Liaudies Komisarų Tarybai.
Pagal šios apskaitos duomenis, iš Lietuvos TSR evakavosi
į šalies gilumą apie 20 tūkst. Lietuvos TSR piliečių.
Tačiau ir šie duomenys dar nebuvo pilni. Lietuvos KP (b) CK
ataskaitoje VKP(b) CK pripažino, kad „evakuotų apskaita nė­
ra tiksli, nes iki paskutiniųjų dienų dar išaiškėja nesurašytų
Lietuvos TSR piliečių". Galutinės evakuotų respublikos gyven♦ ♦ ♦
11 Gorkio srities valstybinis archyvas (toliau — GSVA), f. 5344, ap. 1,
b. 561, 1. 1—200.
12 PA, f. 4421, ap. 2, b. 6, 1. 15.
158

tojų apskaitos taip ir nepavyko sudaryti. Šį darbą atlikti truk­
dė karo sąlygos.
Lietuvos KP(b) Centro Komitetas ir Liaudies Komisarų Ta­
ryba didelį dėmesį skyrė evakuotų piliečių materialinei padė­
čiai gerinti. Šiam reikalui Lietuvos KP(b) CK ir LKT panaudo­
jo 2 765 264 rublius 13. Iš šių lėšų pirmaisiais karo metais buvo
išmokėta 5255 žmonėms 1076,5 tūkst. rb pašalpų ir atlyginimo
(už 1941 m. birželio antrąją pusę), 355 tūkst. rb buvo išskirta
pašalpoms 1041 Lietuviškosios divizijos karių šeimaiI4.
1942 metais 2891 evakuota šeima gavo pašalpų 428 729 rb ir
2782 karių šeimos — 831 254 rublius. Be to, 1742 darbuotojai,
kaip atlyginimą už 1941 m. birželio antrąją pusę, gavo 232 038
rublius. Taigi 1942 metais evakuotiems Lietuvos piliečiams bu­
vo išmokėta 1 492 022 rubliai15. 1943 metais jiems buvo suteik­
ta 1 min. rb pašalpa, 1944 metais — 400 tūkst. rublių 16. Eva­
kuotųjų šeimoms buvo išmokamos vienkartinės pašalpos: po
300 rublių šeimai, o karių šeimoms — po 800 rublių.
Be piniginės paramos, evakuotieji piliečiai buvo aprūpina­
mi maisto produktais ir pramoninėmis prekėmis.
Iš viso 1942 metais evakuotiems Lietuvos gyventojams bu­
vo išskirta pramoninių prekių už 1680 tūkst. rb, vidutiniškai
po 160 rb žmogui.
Remdamasi TSRS Liaudies Komisarų Tarybos 1942 m. sau­
sio 23 d. nutarimu „Dėl vaikų, netekusių tėvų, globos", Lietu­
vos TSR vyriausybė įsteigė 7 vaikų namus evakuotiems iš
Lietuvos vaikams. 1943 metų vasarą juose gyveno jau 787
vaikai17. Vaikų namus išlaikė valstybė. Juos šefavo kaimy­
niniai kolūkiai.
2. LIETUVOS KP(b) CK IR VYRIAUSYBES VEIKLA
EVAKUACIJOJE

Lietuvos TSR vadovaujančios centrinės įstaigos, evakuaci­
joje pirmąjį karo pusmetį normaliai dirbti negalėjo, tačiau
savo veiklos jos nenutraukė. Į Tarybų Sąjungos gilumą spėjo
evakuotis beveik visi LKP(b) CK sekretoriai ir biuro nariai,
taip pat 47 Centro Komiteto narių dauguma, 16 kandidatų
į CK narius ir 11 Revizijos komisijos narių.
♦ ■-+— »■-

13 PA,
14 Ten
15 Ten
,e Ten
17 Ten

f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 281—283.
pat.
pat, b. 42, 1. 373—374.
pat, 1. 457—459.
pat, 1. 380.
159

Lietuvos KP (b) CK biuras karo pradžioje evakavosi į Pen­
zą, tačiau ten pilnai išvystyti savo veiklos negalėjo, nes ne­
turėjo ryšių su VKP(b) CK ir TSRS vyriausybe. Todėl jau
1941 m. rugpiūčio 28 d. Maskvoje buvo sudaryta vadovaujanti
7 žmonių grupė (A. Sniečkus, N. Pozdniakovas, J. Paleckis,
M. Gedvilas, I. Meskupas, A. Guzevičius, N. Gridinas) su
LKP(b) CK teisėmis, kuri sprendė visus to meto klausimus *.
Nuo 1942 m. vasario mėn. Maskvoje vėl pradėjo darba
LKP(b) CK biuras.
1942 metų pradžioje Maskvoje jau dirbo Lietuvos KP (b)
CK, Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, Liaudies Komisarų
Taryba ir Lietuvos LKJS CK. Šios įstaigos vadovavo ginkluo­
tai lietuvių tautos kovai Tėvynės karo frontuose ir priešo už­
nugaryje, evakuotų lietuvių darbui tarybinėje užfrontėje.
LKP (b) CK vadovavo evakuacijoje buvusių kūrybinių organi­
zacijų (rašytojų ir dailininkų sąjungos, lietuviškųjų radijo lai­
dų redakcija, valstybiniai meno ansambliai), Valstybinės lei­
dyklos darbui, periodinei Spaudai ir t. t. Buvo ruošiami kadrai
pogrindinei veiklai okupuotoje Lietuvoje ir darbui po jos iš­
vadavimo, palaikomi ryšiai su pažangiaisiais Amerikos lietu­
viais. Ypač daug dėmesio buvo skiriama darbui okupuotoje
Lietuvoje. Per radiją, spaudą, atsišaukimus, pogrindines par­
tines ir komjaunimo organizacijas bei partizanus buvo demas­
kuojami okupantų ir jų pakalikų — lietuviškųjų buržuazinių
nacionalistų — grobikiški lietuvių tautos sunaikinimo planai,
mobilizuojama lietuvių tauta kovai prieš hitlerinę Vokietiją.
Karo pradžioje 79 Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
deputatų dauguma evakavosi į Tarybų Sąjungos gilumą. Iš
1941 m. sausio 12 d. išrinktų TSRS Aukščiausiosios Tarybos
35 deputatų 34 taip pat spėjo pasitraukti. Iš pradžių Penzoje,
vėliau Maskvoje veikė Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
Prezidiumas (pirmininkas J. Paleckis), karo metais vykdęs
Aukščiausiosios Tarybos funkcijas.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo kompe­
tencijai priklausė liaudies ūkio plano ir biudžeto tvirtinimas,
amnestijos ir malonės suteikimas Lietuvos TSR piliečiams, įsa­
kų leidimas, Lietuvos TSR atstovavimo tarptautiniuose santy­
kiuose nustatymas, Lietuvos TSR vyriausybės — Liaudies Ko­
misarų Tarybos — sudarymas bei jos veiklos kontrolė ir kiti
klausimai.
1942 m. rugsėjo 20 d. Maskvoje įvyko Lietuvos TSR Aukš­
čiausiosios Tarybos deputatų susirinkimas. Buvo apsvarstyti
♦ ♦
1 Ten pat, ap. 1771—16, b. 57, 1. 6.
160

du klausimai: 1) deputatų žodis kovojančiai Lietuvai ir 2) Lie­
tuvos TSR Liaudies Komisarų Tarybos ataskaita2.
Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų susirinki­
mas priėmė kreipimąsi į Lietuviškosios divizijos karius ir
vadus.
Praėjus trejiems metams po Lietuvos TSR didžiosios dalies
išvadavimo, 1944 m. rugpiūčio 29 d. Vilniuje įvyko Lietuvos
TSR Aukščiausiosios Tarybos sesija, kuri patvirtino karo me­
tais priimtus įsakus ir kitus dokumentus.
Lietuvos TSR Liaudies Komisarų Taryba, sudaryta 1940 m.
rugpiūčio 24—25 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos
nutarimu, veikė iki 1946 m. kovo mėn., kol buvo pertvarkyta
į Ministrų Tarybą.
Karo pradžioje LKT pirmininkas M. Gedvilas, jo pavaduo­
tojai S. Brašiškis, J. Mikėnas ir J. Vaišnoras, 28 liaudies ko­
misarai, valstybinių komitetų ir kitų centrinių įstaigų, lygių
liaudies komisariatams, vadovai ir jų pavaduotojai evakavosi
į šalies gilumą. Pirmaisiais karo mėnesiais LKT veikė Penžoje,
o nuo 1942 metų pradžios — Maskvoje.
Evakuacijoje išleisti Liaudies Komisarų Tarybos nutarimai
ir potvarkiai daugiausia lietė evakuotų Lietuvos piliečių veik­
lą ir gyvenimą bei jų kovą prieš hitlerinius okupantus. Svar­
bią vietą užėmė pasiruošimas darbui po Lietuvos išvadavimo.
Evakavęsi iš respublikos, kai kurie liaudies komisariatai iki
1944 metų pradžios laikinai sumažino arba visai nutraukė sa­
vo darbą. Iškilusius klausimus LKT spręsdavo savo posėdžiuo­
se, per įgaliotinius vietose.
Lietuvos TSR LKT pirmininko pavaduotojas J. Vaišnoras
ėjo ir LTSR LKT atstovo prie TSRS LKT pareigas, prekybos
liaudies komisaras M. Gregorauskas buvo jo pavaduotojas.
Mėsos ir pieno pramonės liaudies komisaras J. Laurinaitis dir­
bo komisijos evakuotųjų reikalams pirmininku. Tarybinių
ūkių liaudies komisaras V. Vazalinskas ir einantis komunalinio
ūkio liaudies komisaro pareigas V, Astafjevas jau 1943 metais
pradėjo ruošti projektus Lietuvos TSR atstatymui.
To meto sąlygomis, kai evakuoti iš Lietuvos žmonės bu;:
vo išsiblaškę po visą Tarybų Sąjungą, o geležinkeliai ir kitos
susisiekimo priemonės pajungtos fronto reikalams, Liaudies:
Komisarų Tarybai buvo labai sunku palaikyti ryšius. Tiesio-,
ginė bendravimo priemonė buvo paštas. Evakuacijos komisiją,
Liaudies Komisarų Tarybos reikalų valdyba, kurioje tedirbo
keli darbuotojai, kasdien gaudavo šimtus laiškų. Tuose laiškuo­
2 Ten pat, ap. 1771, b. 41, 1. 103.
11. Tarybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės k a re

161

se ir pareiškimuose atsispindėjo evakuotų žmonių reikalai.
LKT evakuacijos komisija vien per 1942 metus gavo apie
5 tūkst. laiškų ir pareiškimų, o per 1943 metų pirmąjį pusme­
t į — 1250 laiškų. Ir į visus juos reikėjo atsakyti. Vidutiniškai
per mėnesį interesantams buvo išsiunčiamos 184 telegramos3.
Liaudies Komisarų Taryba daug reikšmės skyrė propagan­
diniam darbui. Vyriausybės nariai redagavo laikraščius, rašė
straipsnius spaudai ir radijui, skaitė pranešimus per radiją,
rengė paskaitas gyventojams, Lietuviškosios divizijos kariams,
partinių, tarybinių, komjaunimo darbuotojų ir kitokių kursų
klausytojams, parašė keliolika publicistinių knygų, siuntė sa­
vo kūrinius į pažangiųjų JAV lietuvių spaudą.
Liaudies Komisarų Taryba daug nuveikė, ruošdama kad­
rus darbui po Lietuvos išvadavimo. Nuo 1943 metų liaudies
komisariatų darbuotojai ir ūkinis aktyvas dirbo paruošiamuo­
sius darbus respublikos ūkio ir kultūros atstatymui4.
1944
m. sausio 25 d. Liaudies Komisarų Tarybos nutarimu
vėl pradėjo veikti 22 liaudies komisariatai ir centrinės įstai­
gos, buvo komplektuojamas komisariatų darbuotojų aparatas
darbui išvaduotoje Lietuvoje.
Užfrontėje veikė ir komjaunimo organizacijos. 1942 m. bir­
želio 23 d. Lietuvos KP(b) CK biuras svarstė klausimą „Apie
Lietuvos LKJS CK darbą". Nutarta patvirtinti LLKJS CK biu­
rą iš 5 asmenų: F. Bieliausko, M. Bordonaitės, E. Mieželaičio,
J. Narkevičiūtės ir V. Kliuko 5. LKP(b) CK biuras savo nutari­
me numatė Lietuvos komjaunimo veiklos gaires karo laiko­
tarpiu. Nuo 1942 m. kovo mėn. LLKJS CK aparate jau dirbo
6 žmonės, vėl vyko biuro posėdžiai ir kiti kolektyvinio vado­
vavimo renginiai. LLKJS CK darbui nuolat vadovavo LKP(b)
CK ir VLKJS CK; buvo palaikomi ryšiai su Lietuvos TSR LKT
ir kitomis valstybinėmis ir kūrybinėmis organizacijomis, esan­
čiomis tarybinėje užfrontėje, vedama komjaunuolių apskaita.
Svarbiausia Lietuvos komjaunimo veiklos kryptis buvo ko­
va prieš vokiškuosius grobikus. Komjaunimas visur buvo pir­
mosiose kovotojų gretose.
LKP(b) CK nurodžius, LLKJS CK rinko vadovaujančius
komjaunimo darbuotojus, ruošė juos pogrindiniam komjauni­
mo darbui specialiosiose mokyklose ir siuntė į okupuotą Lie­
tuvą.
♦
♦
3 Ten pat, ap. 1771—16, b. 104, 1. 5.
* Ten pat, ap. 1771, b. 42, 1. 371.
5 Ten pat, b. 40, 1. 237—238.

m

Lietuvos KP (b) CK ir respublikos vyriausybei betarpiškai
vadovaujant, evakuotieji plačiai įsijungė į patriotinį sąjūdį,
aukodami savo santaupas Raudonajai armijai stiprinti.
Ypač daug dovanų ir pinigų buvo suriųkta 1943 metų ru­
denį Spalio revoliucijos 26-ųjų metinių proga. Maskvoje gy­
venantys lietuviai paaukojo daugiau kaip 8 tūkst. rb, Jaroslavlio srityje — 14 480 rb, Novosibirsko ir Sverdlovsko srity­
se— po 6 tūkst. rublių. Gautos nemažos sumos iš Kirovo ir
Penzos sričių, Totorijos ATSR, Kazachijos TSR ir kitų vietų.
Iš viso evakuotieji lietuviai surinko apie 60 tūkst. rb (tuome­
tine pinigų verte), už kuriuos buvo nupirkta kariams do­
vanų.
Vidurinėje Azijoje, Kuibyševo ir Kirovo srityse gyvenę
lietuviai nusiuntė kariams maisto produktų 6.
Evakuoti iš Lietuvos darbo žmonės, kariai ir inteligentija
iš savo lėšų surinko pusantro milijono rublių lėktuvų eskad­
rilei „Tarybų Lietuva“ pastatyti 7.
Daugelis lietuvių atiduodavo beveik visas savo santaupas.
Kuibyševe gyvenę lietuviai per kelias dienas paaukojo
14 605 rb, Novosibirske— 17 tūkst. rb, Penzoje— 13 205 rb 8,
Jaroslavlio srityje — 9,5 tūkst. rb, Maskvos lietuvių kolonija
115 tūkst. rb 9 ir t. t. Kuibyševo gamyklų, šefavusių Lietuviškąjį
junginį, darbininkai eskadrilės statybai surinko 50 tūkst. rub­
lių. Saratovo srities Jeršono rajono vietinių lietuvių, buvusių
tremtinių ainių, kaimas Čiornaja Padina paaukojo 20 tūkst.
rublių. Tautiečiai šia proga pareiškė: „Mes negalime likti
ramūs, kai hitlerininkai trypia mūsų prosenelių žemę" 101.
1943 m. vasario 20 d. viename iš TSRS aerodromų „Tarybų
Lietuvos" eskadrilė iš 10 lėktuvų buvo iškilmingai perduota
lakūnams. Vien tiktai mūšiuose prie Oriolo 1943 metų vasarą
šios eskadrilės lakūnai per 11 dienų numušė 30 priešo lėktuvų.
Tarybiniai lakūnai šios eskadrilės lėktuvais mušė hitlerininkus
Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos padangėje.
Be evakuotų lietuvių, 16-osios Lietuviškosios šaulių divizi­
jos karius šefavo ir kiti broliškų respublikų darbo žmonės.
Lietuvos KP(b) CK pavedė Liaudies Komisarų Tarybos įga­
liotiniui Čiuvašijos ATSR B. Morkūnui organizuoti maisto pro­
duktų Lietuvos kariams ir partizanams rinkimą iš vietos
gyventojųn. LKP(b) įgaliotinis B. Morkūnas šiuo klausimu
6 „Tiesa“, 1943.XI, Nr. 31.
7 „Tėvynė šaukia“, 1943.1.29.
8 „Tarybų Lietuva“, 1943.1.13; 1943.II.7.
9 „Tarybų Lietuva", 1943.II.7.
10 „Tarybų Lietuva“, 1943.IV.15.
11 CSPA, f. 11, ap. 11, b. 114, 1. 92.

163

kreipėsi į VKP(b) Čiuvašijos srities komitetą ir Liaudies Ko­
misarų Tarybą12. 1942 m. gruodžio 30 d. VKP(b) Čiuvašijos
srities komiteto biuras nutarė šefuoti ir Lietuviškąją diviziją.
Biuras pasiūlė Jadrino, Šumerlino, Alikovskio, Krasnočetaisko
ir Sovetsko rajonams užmegzti ryšį su Lietuviškosios divizijos
kariais ir vadais, organizuoti dovanų siuntimą į frontą 13. Di­
vizijos kariai gavo 16 t miltų, mėsos, medaus, sviesto, tabako,
daržovių ir kitų produktų 14.
Lietuvos KP(b) CK sekretorius A. Sniečkus padėkos tele­
gramoje VKP(b) Čiuvašijos srities komiteto sekretoriui čarikovui pranešė, kad dovanos gautos divizijos karių įnirtingų
mūšių prieš vokiškuosius okupantus metu. LKP(b) CK, LKT,
divizijos karių ir vadų vardu A. Sniečkus nuoširdžiai padėkojo
šefams už dovanas ir rūpinimąsi kariais15.
.
Lietuviškajai divizijai vaduojant Baltarusiją, čiuvašų dele­
gacija atvyko į Nevelio mūšių rajoną. Nuvažiavę 1200 km
traukiniu ir 250 km arkliais, Čiuvašijos pasiuntiniai A. Fadejeva,' A. Juchtinova, A. Kubaševas ir I. Žukovas atvežė čiu­
vašų tautos linkėjimus ir dovanų. Divizijos kariams jie įteikė
2 t mėsos, 700 kg dešrų, 400 kg sviesto, 450 kg medaus, 200 kg
cukraus, 300 kg tabako, 8500 kiaušinių, 9 t kvietinių miltų,
kelias tonas daržovių, vyno ir kitų produktų 1G.
1Broliškos Čiuvašijos pasiuntiniai aplankė pik. V. Motiekos
dalinio pirmąsias linijas ir matė, kaip kaunasi lietuviai. Dele­
gatai papasakojo kariams, kaip jie padeda frontui.
1943 metais, nuo rugsėjo 23 iki spalio 18 d., 16-osios Lie­
tuviškosios šaulių divizijos delegacija viešėjo Čiuvašijoje. Jie
aplankė 34 kolūkius, 7 fabrikus, 3 ligonines, 7 vaikų darželius,
2 mokyklas ir Jadrino rajone gyvenusius evakuotus lietuvius.
Susitikimuose su Čiuvašijos darbo žmonėmis delegatai papa­
sakojo apie divizijos karinius veiksmus fronte; Čiuvašijos
darbininkai ir kolūkiečiai kalbėjo, kaip jie dirba užfrontėje,
aprūpindami Raudonąją armiją. Jaudinantis buvo karių dele­
gacijos susitikimas su Jadrino rajone gyvenusiais lietuviais.
Į susirinkimą atvyko 130 lietuvių. Beveik visi jie Lietuviškame
junginyje turėjo giminių ir pažįstamų, džiaugėsi ir didžiavosi
šlovingais lietuvių karių žygiais.
Po širdingų susitikimų, kuriuose dalyvavo Čiuvašijos ATSR
LKT pirmininkas, VKP(b) Čiuvašijos srities komiteto sekreto♦ ♦
12 CSPA, f.
13 Ten pat,
14 „Tarybų
15 CSPA, f.
16 Ten pat,
164

1, ap. 21, b. 64, 1. 200.
ap. 86, b. 68, 1. 151.
Lietuva", 1943.11.28.
1, ap. 11, b. 144, 1. 6.
ap. 87, b. 47, 1. 192; ap. 11, b. 144, 1. 121.

riai ir kiti pareigūnai, karių delegacija išvyko atgal į jungi­
nį. Šia proga čiuvašai vėl surinko ir pasiuntė 3 vagonus dova­
nų lietuviams kariams ir vieną vagoną dovanų Lietuvos parti­
zanams 17.
Taip bendraujant vis labiau tvirtėjo tautų draugystės ir
proletarinio internacionalizmo jausmai, pasiryžimas nugalėti
bendrą priešą — vokiškąjį fašizmą.
3. LIETUVOS TSR GYVENTOJŲ PASIAUKOJAMAS DARBAS
UŽFRONTĖJE

Didžiojo Tėvynės karo metais aprūpinti armiją karine
technika ir maisto produktais buvo nelengva. Tačiau tarybi­
nėje užfrontėje dirbę gyventojai sugebėjo patenkinti Raudo­
nosios armijos reikmes. Tai ir sudarė užfrontės ir fronto vie­
nybę, visų valstybės jėgų susitelkimą prieš agresorius.
TSKP atliko lemiamą vaidmenį, organizuodama ir nukreip­
dama tarybinę visuomenę karo metų užduotims vykdyti.
Kartu su visomis Tarybų Sąjungos tautomis evakuotieji iš
Lietuvos TSR taip pat atidavė visas jėgas tarybinio užnugario
stiprinimui.
Lietuvos KP(b) Centro Komitetas ir respublikos vyriausybė
buvo svarbus centras, organizavęs darbininkų, valstiečių ir
inteligentijos darbą tarybinėje užfrontėje.
Evakuoti Lietuvos TSR gyventojai atsiliepė į partijos ragi­
nimą, prisitaikydami prie vietos sąlygų, dirbo bet kokį darbą,
kad tik atneštų naudos Tėvynei.
Nemažai evakuotų Lietuvos gyventojų dirbo įmonių ir ta­
rybinių ūkių direktoriais, kolūkių pirmininkais, partinių, vals­
tybinių ir komjaunimo įstaigų tarnautojais, mokytojais, gydy­
tojais ir t. t.
Karo pradžioje vietinės pramonės liaudies komisaras M. Šumauskas vadovavo Penzos pieno kombinatui, maisto pramo­
nės liaudies komisaras E. Bilevičius — Penzos sirupo fabrikui,
švietimo liaudies komisaro pavaduotojas J. Žiugžda dirbo
Penzos srities DŽDT vykdomojo komiteto švietimo skyriaus
vedėjo pavaduotoju, Meno reikalų valdybos viršininkė
M. Meškauskienė — Penzos srities DŽDT vykdomojo komiteto
socialinio aprūpinimo skyriaus vedėja. Penzoje dirbo V. Va­
laitis, T. Jančaitytė, S. Pupeikis, P. Baltruška ir daugelis kitų
Lietuvos TSR piliečių ’.
17 CSPA, f. 115, ap. 15, b. 4, 1. 28.
1 PSPA, f. 37, ap. 1, b. 833, 1. 1—42.
12. T arybų Lietuva D idžiajam e T ėvynės k a re

165

Apie 150 Lietuvos komjaunuolių rado darbo Nikolskio ra­
jono (Penzos sritis) stiklo gamykloje. Nikolske dirbo E. Mie­
želaitis, V. Mozūriūnas, H. Borisą, J. Aleksonis, M. Martynaitis ir k iti2. Penzos srityje dirbo V. Bernotėnas, P. Štaras,
M. Marukas, J. Požėra. Čia jie pradėjo organizuotis kovai prieš
fašizmą.
Jonavos valsčiaus finansų inspektoriuš Paulauskas vadova­
vo Kalinino pramkombinatui3, Kostinas buvo Buguruslano
pramkombinato direktoriumi. Siuvėja A. Jankauskienė dirbo
Ivanovo srityje siuvėjų artelės gamybos vedėja4. S. Valova
iš Rokiškio dirbo Gorkio srities Gorodeco prekybos kontoros
planavimo-finansų skyriaus viršininke 56.
Šiaulių konditerijos fabriko darbininkė O. Urnėžienė dir­
bo Semipalatinsko duonos kombinate meistre. „Duona fron­
tui!"— toks buvo kombinato darbuotojų šūkis. Jos vadovau­
jami darbininkai gamybos užduotis įvykdydavo 200 procentų®.
Karagandos geležinkelio dirbtuvėse dirbo kauniečio Bal­
čiūno šeima. Balčiūnas išmokė 12 moterų tekintojomis, o pats
savanoriu išėjo į frontą. Jo žmona, žmonos sesuo ir sūnus
liko dirbtuvėse ir įvykdydavo po dvi išdirbio normas. Balčiū­
nienės sesuo Emilija išmoko rusų kalbą, baigė kursus ir tapo
mašinisto padėjėja.
Frunzėje, viename fabrike, dirbo V. Lukošius. Jis padarė
keletą racionalizacinių patobulinimų spiralinių grąžtų gamy­
boje, dirbo už save ir išėjusius į frontą draugus, išdirbio nor­
mą įvykdydavo 340 procentų 7.
Kai kuriuose šalies rajonuose susitelkė gana didelės Lietu­
vos gyventojų grupės. Viename Penzos fabrike dirbo 40 lie­
tuvių, Piostrovskos rajono kolūkyje — 80, vienoje Gorkio įmo­
nėje— apie 500 žmonių,— ir visi jie buvo geri darbininkai.
Viena jų brigada įvykdydavo po 400—450 proc. išdirbio nor­
mos 8. Visur lietuvių darbą administracija gerai vertino 9.
Stachanovietis P. Bogovičius geležinkelio depe Kazachsta­
ne įvykdė 600 proc. išdirbio normą, gavo garbės raštą ir dvi
pinigines premijas. Rūdos gavėjas Zarauskas pasiekė 300 proc.
išdirbio normą I0. Panevėžietis J. Buika Jaroslavlio srities Ču2 „Tiesa", 1967.VII.30.
3 „Tarybų Lietuva", 1943.11.15.
4 „Tarybų Lietuva", 1942.11.22.
5 GSPA, f. 76, ap. 1, b. 897, 1. 4.
6 „Tiesa", 1944.ѴШ.8.
7 „Tarybų Lietuva", 1942.XII.14.
8 Lietuvos TSR istorija, V., 1958, p. 431.
9 „Tarybų Lietuva", 1943.IX.15.
10 „Tiesa", 1942, Nr. 23.

166

chlomos rajono miškų pramonės ūkyje dirbo aviacines roges,
kuriomis apsuptam Leningradui buvo pristatomas maistas ir
šaudmenys11. Vairuotojas J. Masaitis iš Gorkyje buvusios
Pabaltijo VRLK darbuotojų stovyklos buvę pasiųstas Į Gor­
kio aerodromo statybą, kurioje pasižymėjo kaip stropiau­
sias darbininkas !2.
Raudonajai armijai reikėjo ne tik šiuolaikinių ginklų,
šaudmenų, aprangos, bet ir maisto produktų.
Kolūkinė valstietija nuo pat pirmųjų karo dienų nenu­
trūkstamai aprūpindavo armiją maisto produktais. Ir čia vy­
rus pakeitė moterys, seneliai ir paaugliai. Nepaisydami to,
kad sumažėjo žemės ūkio technikos, transporto, arklių, kol­
ūkiečiai ir tarybinių ūkių darbininkai nuolat teikė valstybei
ir armijai žemės ūkio produktus. Aprūpinti frontą ir visą šalį
žemės ūkio produktais padėjo ir evakuoti Lietuvos gyventojai,
iš kurių 2698 žmonės gyveno kaimuose 123.
Omsko srities Čerlako rajono „Buduščij gigant“ (,.Busima­
sis gigantas") kolūkyje 26 lietuviai sudarė atskirą brigadą. Už
pavyzdingą darbą vietos gyventojai su didele pagarba atsi­
liepdavo apie juos 14.
Ošo srityje gyveno apie 30 lietuvių šeimų. Prie Ošo esan­
čiame tarybiniame ūkyje dirbo 20 lietuvių šeimų. Beveik iš
kiekvienos šeimos po 1—2 žmones kovojo fronte, o jų šeimų
nariai buvo pavyzdingi žemės ūkio darbininkai15.
Šimtai vaikinų ir merginų, išmokę mechanizatorių specia­
lybės, sėkmingai dirbo laukuose.
Omsko srityje, Uljanovo rajone, Kutka baigė traktorininkų
kursus ir įvykdydavo normą 150—200 procentų 16.
Mordovijos ATSR Dubionskio rajono tarybiniame ūkyje,
baigę kursus, traktorininkais dirbo V. Tautkus iš Papilės,
K. Varašinskas iš Panevėžio ir kiti lietuviai. 1942 m. birže­
lio mėn., baigę pavasario sėją ir vėl išvykdami į frontą, ku­
riame jie kovojo nuo pat pirmųjų karo dienų, už sėjos planų
viršijimą ir kuro ekonomiją visi gavo po 2 tūkst. rb premi­
jos.
Kirovo srities Kirovo kolūkyje dirbo buvęs Ispanijos pilie­
tinio karo internacionalinės brigados karys S. Talalis, Urbonas,
Grikštas, Malinauskas ir kiti lietuviai. Jie įvykdydavo per
11 Lietuvos TSR MA Istorijos instituto biblioteka, R. 264, 1. 92.
12 Ten pat, 1. 105—106.
13 PA, f. 1771, ap. 1771—16, b. 104, 1. 38—39.
14 „Tėvynė šaukia", 1942.XI.23.
15 „Tarybų Lietuva“, 1943.Х.22.
16 „Tarybų Lietuva", 1943.XI.23.
167

dieną po 3—4 normas. Nuo jų neatsiliko ir kolūkyje „Traktor"
(„Traktorius") darbavęsi Tamulevičius, Bizūnas, Odejevas,
Bagočienė, Vasiliauskaitė. Miško darbininkai S. Mockus ir
V. Kačiriauskas įvykdydavo po 4 normas per dieną 17.
Jonavietis T. Pankratjevas buvo išrinktas Čeliabinsko sri­
ties Sučiansko rajono kolūkio „Čeliabinskij rabočij“ („Cialiabinsko darbininkas“) pirmininku. Jis ■sėkmingai vadovavo
stambiam (7 tūkst. ha) kolūkiui.
Pasiaukojamai dirbo Lietuvos komjaunuoliai ir jaunimas.
Komjaunimo 25-ųjų metinių proga LLKJS CK sekretorius
F. Bieliauskas pažymėjo, kad „likę tarybiniame užnugaryje
lietuviai komjaunuoliai dirba ne tik už save, bet ir už išvy­
kusius į frontą draugus. J. Gabrilavičiūtė, P. Bružas, E. Jasaitytė, S. Raguotis ir daugelis kitų gyvena įvairiuose Tarybų
Sąjungos miestuose, dirba įvairius darbus, bet žino, kad kiek­
vienas viršum normos padirbtas sviedinys, kiekvienas nuvaly­
tas grūdų pėdas padės Raudonajai Armijai pasistumti pir­
myn— dar arčiau prie Lietuvos. Ir todėl jie išdirba po 200—
300 proc. plano, nepaisydami sunkumų, nesiskaitydami su lai­
ku. .." 18
Už gerą darbą Lietuvos LKJS CK premijavo 37 darbininkus
ir kolūkiečius, iš jų L. Šuravinaitę, Z. Masaitienę, G. Vilčinskaitę, V. Jurevičių, J. Gurecką, G. Petravičiūtę ir kitus19.
Lietuvos LKJS CK, įvertindamas patriotinį jaunimo darbą, ap­
dovanojo premijomis 200 komjaunuolių ir jaunuolių. Tai tik
nedaugelis iš 3421 Lietuvos vaikino ir merginos, kurie karo
metais kovojo už pergalę tarybinėje užfrontėje. 798 iš jų bu­
vo VLKJS nariai20.
Tėvynės karo metais šalyje pagarsėjo garvežio mašinistė
E. Raišytė. Dirbdama pafrontės ruože, ji tiksliai pagal grafiką
nuvedė daug ešelonų su tankais, pabūklais, šaudmenimis.
1943 metais, subombardavus vieną pafrontės ruožo geležinke­
lio stotį, dideliame pavojuje atsidūrė cisternos su degalais,
platformos su tankais, vagonai su sviediniais. Rizikuodama
gyvybe, ji išvežė brangų krovinį į nepavojingą ruožą. E. Raišytės garvežys buvo tris kartus sudaužytas, o ji pati du kartus
sužeista, bet pagijusi vėl vesdavo ešelonus frentiniais ke­
liais21.
17 „Tarybų Lietuva",
18 ,.Tarybų Lietuva",
19 PA, f. 4421, ap. 1,
20 Ten pat, ap. 2, b.
21 „Tiesa", 1945.1.30.

168

1942.XI.23.
1943.Х.28.
b. 10, L 6—9.
15, L 93.

Daug užfrontėje gyvenusių lietuvaičių buvo donorės. LTSR
Valstybinės leidyklos korektorė G. Vilčinskaitė 8 kartus davė
po 400 gramų kraujo 22.
1943 m. rugsėjo 27 d. V. Žemaitytė Maskvos ligoninėje
savo krauju išgelbėjo kapitono K. Moskolenkos gyvybę. Štai
kaip apie ją atsiliepė K. Moskolenka: „Nepažįstamoji lietu­
vaitė— mano gyvybė! Greit aš vėl grįšiu į karo lauką ir priža­
du Tau, mano išgelbėtoja, grąžinti laisvę Tavo Tėvynei, kad
tik greičiai! galėčiau atsilyginti Tau, lietuvaite" 23.
Komjaunuolė Z. Masaitienė davė sužeistiesiems daugiau
kaip 3 litrus kraujo. Visą laisvalaikį Z. Masaitienė praleisda­
vo karo ligoninėje, padėdama sužeistiesiems24.
Tokių pavyzdžių buvo ir daugiau.
Taigi evakavęsi lietuviai savo darbu tarybinėje užfrontėje
prisidėjo prie greitesnio fašistinės Vokietijos sutriuškinimo.
4. IDEOLOGINIS
IR KULTŪRINIS DARBAS EVAKUACIJOJE

Okupuojant Lietuvą, nemažai mokslo ir kultūros darbuoto­
jų evakavosi į šalies gilumą. Jų tarpe buvo J. Banaitis,
J. Žiugžda, G. Zimanas, M. Meškauskienė, E. Meškauskas,
O. Juodelienė, A. Ulpis, A. Šimanas, V. Mikėnas, V. Starošas,
V. Girdzijauskas, P. Girdzijauskienė, J. Kriščiūnas, J. Nainys,
P. Pakarklis, M. Mickis, R. Žebenka, Z. Januškevičius, M. Babenskas, K. Kymantaitė, A. Klenickis, A. Staškevičiūtė, R. Marijošius ir kiti. Evakuacija išgelbėjo tarybinės lietuvių kul­
tūros darbuotojų branduolį nuo sunaikinimo. Šalies gilumoje
jie pradėjo burtis į kūrybines organizacijas ir visą savo veik­
lą paskyrė fašizmo sutriuškinimui.
Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė padėjo Tarybų
Lietuvos gyventojams organizuotis į kovą prieš fašizmą. Šia­
me darbe reikšmingą vaidmenį atliko respublikos mokslo ir
kultūros darbuotojai.
Nuo 1941 m. liepos 15 d. Maskvoje buvo sudaryta Visasą­
junginio radijo komiteto lietuviškoji redakcija. Pradžioje per
parą buvo transliuojamos dvi laidos po 25 minutes. 1942 me­
tais kasdien jau ėjo po 6 laidas, iš viso 1 vai. 49 minutes. Il­
gainiui laidų daugėjo, didėjo ir jų trukmė. 1944 metų vasarą
jau buvo transliuojamos 8 laidos, trukusios 4 vai. 5 minutes.
22 „Tarybų Lietuva", 1943.VII.3.
23 „Tarybų Lietuva", 1943.XI.4.
24 Lietuvos TSR MA Istorijos instituto biblioteka, R. 264, 1. 77—82.
169

Vidutiniškai per mėnesį buvo perduodama lietuvių kalba iki
120—200 kalbų, straipsnių, reportažų, atsišaukimų, apybraižų.
Lietuviškajai radijo redakcijai vadovavo J. Banaitis, vėliau
J. Šimkus ir galiausiai J. Baltušis. Per radiją kalbėdavo Lietu­
vos KP CK vadovai ir Lietuvos TSR vyriausybės nariai
A. Sniečkus, M. Gedvilas, K. Preikšas, J. Paleckis, V. Niunka,
A. Venclova, J. Žiugžda ir kiti. Jie kvietė okupuotos Lietuvos
patriotus visomis priemonėmis kovoti prieš hitlerinius oku­
pantus ir jų talkininkus,i stiprinti partizaninį karą.
Lietuviškosios radijo laidos buvo svarbi bendravimo su
okupuotosios Lietuvos ir užsienio lietuviais priemonė. Jau
pirmosiomis karo savaitėmis per Maskvos radiją kalbėjo poetai
L. Gira, S. Nėris, rašytojas A. Venclova ir kiti. Vėliau daugu­
ma evakuacijoje buvusių rašytojų daug kartų per radiją krei­
pėsi į lietuvių tautą, skaitė savo. kūrinius. Nuo 1942 m. sau­
sio mėn. buvo organizuotos specialios radijo laidos Lietuvos
jaunimui okupuotoje Lietuvoje.
Be kitų radijo laidų, buvo ir speciali laida Amerikos lie­
tuviams. Per radiją buvo perduodami atsišaukimai į Amerikos
lietuvius, straipsniai, reportažai, valstybinių meno ansamblių
ir artistų koncertai.
Maskvoje atkūrė savo darbą ir Lietuvos TSR Valstybinė
leidykla. Jos direktoriumi dirbo I. Gaška, vyriausiuoju redak­
toriumi— V. Drazdauskas. Leidykla organizavo individualių ir
kolektyvinių knygų leidimą. Jau 1942 metais buvo išleista 13
knygų lietuvių kalba ir 2 — rusų kalba 2—3 tūkst. egzemp­
liorių tiražu. Kitais metais buvo išleista 17 knygų 5—10 tūkst.
egzempliorių tiražu ‘. Per visus karo metus čia buvo išleista
154 pavadinimų knygų ir brošiūrų. Tarybiniai lietuvių rašy­
tojai parengė 44 originaliosios grožinės literatūros leidinius,
išėjusius bendru 250,2 tūkst. egzempliorių tiražu. Keturiolika
lietuvių rašytojų veikalų buvo išversta į rusų, latvių ir kirgi­
zų kalbas.
Lietuvių periodinę spaudą leisti evakuacijoje pradėta
1942 metų pradžioje. Vasario mėn. pradėjo eiti „Tiesa". Laik­
raštis ėjo iš pradžių vieną—du kartus per mėnesį, o nuo
1943 metų — tris kartus12. Iš viso iki 1944 m. liepos 13 d. iš­
ėjo 88 „Tiesos" numeriai — 900 tūkst. egzempliorių. „Tiesa"
aiškino karo metų įvykius, mobilizavo Tarybų Lietuvos patrio­
tus į kovą prieš vokiškuosius okupantus ir jų talkininkus —
lietuviškuosius buržuazinius nacionalistus, nuolat stiprino ry­
šius su partizaniniu judėjimu.
1 Lietuvių literatūros istorija, t. IV, V., 1968, p. 86.
2 „Tiesa", 1917—1947 m., V., 1948, p. 39.

170

1942 m. lapkričio 23 d. Maskvoje pradėjo eiti laikraštis
„Tarybų Lietuva". Laikraštis buvo skirtas evakuotiems lietu­
viams ir Lietuviškosios šaulių divizijos kariams. Jis ėjo 4 kar­
tus per mėnesį ir rašė apie evakuotų lietuvių pasiaukojamą
darbą frontui, jų gyvenimą, apie lietuvių tautos kovą prieš
hitlerinius okupantus.
16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos kariams buvo lei­
džiamas laikraštis „Tėvynė šaukia", kurio per metus išeidavo
60—90 numerių.
Pafrontėje buvo leidžiamas laikraštis „Už Tarybų Lietu­
vą" 3. Jis ėjo Valdajaus, Velikije Lukų ir kituose rajonuose,
o buvo platinamas (iš lėktuvų ir per partizanus) okupuotoje
Lietuvoje. Nuo 1942 m. gegužės mėn. iki 1944 m. rugpiūčio
9 d. išėjo 74 laikraščio numeriai bendru apie 1 min. egzemp­
liorių tiražu.
Spauda mobilizavo tikruosius Lietuvos patriotus į kovą
prieš vokiškuosius okupantus ir jų talkininkus — lietuviškuo­
sius buržuazinius nacionalistus.
Spėję evakuotis į šalies gilumą Tarybų Lietuvos mokslinin­
kai tęsė savo mokslinę veiklą.
Evakuacijoje buvę istorikai rašė mokslinius darbus, kuriais
demaskavo hitlerinius grobikus ir jų pirmtakus — kryžiuočius
bei vokiškuosius kaizerinius imperialistus, nagrinėjo lietuvių
ir rusų tautų draugiškų santykių vystymosi istoriją.
P. Pakarklis spaudoje paskelbė apie 20 mokslinių straips­
nių istorijos ir teisės klausimais, parašė knygas „Lietuvių vo­
kietinimas Mažojoje Lietuvoje" (Maskva, 1942) ir „Kryžiuočių
valstybinė santvarka pagrobtose iš Lietuvos srityse" (Maskva,
1944).
J. Žiugžda išleido veikalus „Lietuvių tautos kova prieš vo­
kiškuosius grobikus riterius" (Maskva, 1942), „Kaip vokiškie­
ji imperialistai stengėsi pavergti Lietuvą 1917—1918 metais"
(Maskva, 1943), „Lietuvių ir rusų tautų draugystė“ (Maskva,
1943), taip pat paskelbė daugiau kaip 30 istorinių ir publi­
cistinių straipsnių.
R. Šarmaitis parašė knygelę „Amerikos lietuviai kovoje
prieš vokiškąją okupaciją" (Maskva, 1943) ir daug istorinių
bei publicistinių straipsnių.
K. Sideravičius parašė knygelę apie lietuvių kovas su kry­
žiuočiais ir kalavijuočiais „Nuo Durbės iki Žalgirio" (Mask­
va, 1944), taip pat keletą istorinių straipsnių.
3 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 40, 1. 13.

171

Karo metais pasirodžiusios istorinės knygos ir straipsniai
turėjo didelį poveikį kariams, partizanams, lietuviams, esan­
tiems evakuacijoje, okupacijoje ir emigracijoje. Jie kėlė pat­
riotinius jausmus, ugdė nacionalinį pasididžiavimą ir pasiryži­
mą nugalėti priešą.
Grupė medikų tąsė savo mokslinę ir praktinę veiklą šalies
gilumoje. Kai kurie jų dirbo Lietuviškojo junginio pulkuose,
kiti gydė sužeistuosius karo ligoninėse arba dirbo medicinos
įstaigose.
Lietuvos TSR sveikatos apsaugos liaudies komisaras medi­
cinos mokslų daktaras, profesorius V. Girdzijauskas 1941—
1942 metais dirbo Permės Medicinos instituto epidemiologijos
katedros vedėju, 1943—1944 metais — Maskvos Centrinio gy­
dytojų tobulinimosi instituto epidemiologijos katedros profe­
soriumi4. Permėje V. Girdzijauskas kartu dėstė ir medicinos
seserų kursuose.
Medikas Z. Januškevičius evakuacijos pradžioje dirbo
Krasnoslobodsko tuberkuliozinio punkto ir rentgeno kabineto
vedėju. 1942—1944 metais Z. Januškevičius dirbo 16-osios
Lietuviškosios šaulių divizijos medicinos-sanitarijos bataliono
hospitalinio būrio ordinatoriumi.
Veterinarijos akademijos rektorius J. Nainys karo pradžio­
je evakavosi į Saratovo sritį, o 1942—1943 metais dirbo Lietu­
viškosios divizijos pulko veterinarijos gydytoju. Po demobi­
lizacijos J. Nainys buvo nukreiptas darbui į Sąjunginį ekspe­
rimentinės veterinarijos institutą Maskvoje epizootologu5.
Dotnuvos žemės ūkio akademijos rektorius prof. J. Kriš­
čiūnas dirbo Saratovo srityje Debiosų (Udmurtijos ATSR) lie­
tuvių vaikų namų ir mokyklos direktoriumi, o vėliau TSRS MA
Geografijos institute Maskvoje6.
Evakuacijoje dirbo ir daugiau mokslininkų, bet ne visi tu­
rėjo galimybių produktyviau pasireikšti.
Karo metais tarybinė lietuvių literatūra labai išaugo idėjiš­
kai. Ji mobilizavo lietuvių tautą į kovą prieš fašistinius gro­
bikus.
Tarybinė lietuvių literatūra laisvai vystytis galėjo tik Ta­
rybų Sąjungos gilumoje, kur susitelkė būrys žymiausių Lietu­
vos rašytojų (P. Cvirka, S. Nėris, L. Gira, A. Venclova, K. Kor­
sakas, J. Baltušis, J. Šimkus, J. Marcinkevičius, E. Mieželaitis
ir kt.). Daugelis jų nuo 1942 metų apsigyveno Maskvoje ir iš­
vystė platų visuomeninį ir kūrybinį darbą.
4 MLTE, t. 1, V., 1966, p. 567.
5 MLTE, t. 2, V„ 1968, p. 574—575.
6 „Žemės ūkis", 1968, Nr. 1, p. 36.

172

Jau pirmaisiais karo mėnesiais evakuacijoje lietuvių ta­
rybiniai rašytojai kūrybiniu žodžiu stojo į kovą su priešu. Jie
rengė lietuviškąsias radijo laidas, skaitė per radiją savo nau­
jus kūrinius, kuo aktyviausiai bendradarbiavo vėl pradėtuose
leisti lietuviškuose laikraščiuose. Rašytojų pastangomis prie
karinio laikraščio „Tėvynė šaukia" išėjo keli literatūrinio prie­
do „Pergalė" numeriai, o 1942 metų pabaigoje pasirodė ir spe­
cialus literatūros bei meno klausimams skirtas laikraštis „Li­
teratūra ir menas“. Laikraščių redakcijose, radijo komitete dir­
bo daugelis rašytojų, dažnai eidami vadovaujančias pareigas.
Lietuvių rašytojai taip pat bendradarbiavo centrinėje spaudo­
je, jų kūriniai buvo spausdinami rusų kalba einančiuose žur­
naluose.
Tarybinė vyriausybė sudarė sąlygas lietuvių rašytojų kny­
goms spausdinti. Iš pradžių išėjo keli kolektyviniai' rinkiniai
(„Gyvajai Lietuvai", „Partizanas Daura"), o netrukus — ir at­
skirų rašytojų poezijos arba prozos knygos. Išėjo 2 jaunųjų
rašytojų kūrybos almanachai „Kovos lauke" ir dar keletas
įvairaus pobūdžio kolektyvinių rinkinių.
Karo metais ypač sutvirtėjo lietuvių literatūros ryšiai su
broliškų tarybinių tautų literatūromis. Lietuvių rašytojai arti­
mai bendravo su kitų tautų tarybiniais rašytojais, dalyvavo
bendruose literatūros vakaruose, kūrybiniuose svarstymuose.
Rusų kalba tada išėjo nemaža lietuvių rašytojų kūrinių: kele­
tas kolektyvinių rinkinių ir L. Giros, P. Cvirkos, S. Nėries,
A. Venclovos, K. Korsako knygos. Taip pat į lietuvių kalbą
buvo verčiami ir leidžiami — daugiausia nedideli rusų ir kitų
tarybinių tautų rašytojų kūriniai.
Daugelis rašytojų buvo glaudžiai susiję su Lietuviškuoju
junginiu. Junginio kariais buvo L. Gira ir Jonas Marcinkevi­
čius, jauni rašytojai K. Marukas, S. Zajančkauskas, V. Valaitis
(žuvęs fronte) ir kt. Frontinėje spaudoje dirbo V. Mozūriū­
nas. Ne kartą junginyje lankėsi S. Nėris, P. Cvirka, A. Venc­
lova, K. Korsakas, E. Mieželaitis. Rašytojai rengė kariams li­
teratūros vakarus, talkininkavo jų saviveiklai ir karinei spau­
dai. Karių gyvenimą jie dažnai vaizdavo savo kūriniuose.
Lietuvių tarybiniai rašytojai surado savo vietą visaliaudi­
nėje kovoje prieš hitlerinius grobikus. Meniniu žodžiu jie
šaukė į kovą dėl Tarybinės tėvynės laisvės ir nepriklausomy­
bės, demaskavo hitlerininkus, kaip visos pažangiosios žmoni­
jos priešus, ugdė tarybinio patriotizmo ir tautų draugystės
jausmus. Tačiau rašytojai nesitenkino vien grožine kūryba,
jie veikė ir kaip publicistai, pasisakydami aktualiausiais ko­
vos prieš hitlerinius grobikus klausimais.
173

Tarybinė lietuvių literatūra Didžiojo Tėvynės karo metais
buvo organiška visos didžiosios daugianacionalinės tarybinės
literatūros dalis. Ji pirmą karią išėjo į tokią plačią tarptautinę
areną, išsikovojo tiek naujų skaitytojų.
Įvairiapusėje kultūros darbuotojų veikloje svarbią vietą
užėmė Lietuvos TSR valstybiniai meno ansambliai.
Lietuvos TSR valstybiniai meno ansambliai pradėjo kurtis
Lietuviškojoje divizijoje. 1942 metų žiemą 249-ajame šaulių
pulke pradėjo kurtis meno saviveiklos būreliai. Juose daly­
vavo apie 120 karių saviveiklininkų. Netrukus pajėgūs meno
saviveiklos kolektyvai įsikūrė ir kituose divizijos pulkuose.
Kolektyvuose buvo nemaža profesionalų muzikantų, solistų
ir kt. Atrinkti iš jų pajėgiausieji ir sudarė Lietuvos TSR vals­
tybinių meno ansamblių branduolį.
1942 m. rugsėjo 21 d. TSRS LKT nutarimu PereslavlyjeZaleskyje, Jaroslavlio srityje, buvo įsteigti LTSR valstybiniai
meno ansambliai. Į juos buvo atrinkti 157 žmonės, atvykę iš
16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos, įmonių, tarybinių ūkių,
kolūkių ir įstaigų. Ansamblių komplektavimas ir ruošimasis
koncertams užtruko beveik metus. Vyrų, moterų ir mišrūs
chorai, vadovaujami chormeisterio A. Žiedūno, pirmieji pra­
dėjo repeticijas. Juose dainavo 80 žmonių. Netrukus pradėjo
darbą J. Kazlauskaitės vadovaujamas liaudies šokių kolekty­
vas, V. Pečiūros organizuota liaudies muzikos instrumentų gru­
pė. Simfoniniam orkestrui vadovavo ansamblių muzikinis
vadovas kompozitorius A. Klenickis7, džazui — J. Šabsajus.
Ansamblių meno vadovu buvo J. Banaitis, režisieriumi —
K. Kymantaitė. Ansambliams daug padėjo ir kiti iš Lietuvos
evakavęsi menininkai: operos solistai A. Staškevičiūtė, R. Marijošius, dainininkas M. Aleksandravičius, pianistas Ch. Potašinskas, balerina G. Sabaliauskaitė, smuikininkas prof. Hajošas, rašytojas A. Gricius, dailininkai V. Jurkūnas, S. Žukas
ir kiti8.
Ansamblių darbui buvo sudarytos visos sąlygos: paruoštos
salės, įsigyti muzikos instrumentai, pagal dailininkų V. Jur­
kūno ir S. Žuko eskizus pasiūdinti tautiniai drabužiai.
Didelis ansamblių meninių vadovų nuopelnas buvo tai, kad
jie sukūrė platų ir aktualų repertuarą lietuvių ir rusų kalbo­
mis. Repertuaro pradžią sudarė dar iš Lietuviškosios divizijos
atsivežtos dainos. Su kiekvieno naujo darbuotojo atvykimu
repertuaras plėtėsi. Ansamblių chorų repertuarui dainų buvo
♦ ♦
7 Klestėk, Tarybų Lietuva, V., 1966, p. 240.
8 J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzika, V., 1960, p. 17.

174

randama V. Lenino bibliotekoje, Maskvos meno organizacijo­
se, knygynuose 9. Kompozitorius A. Klenickis rašė pagal L. Gi­
ros ir K. Korsako eilių tekstus kovines dainas, persunktas lie­
tuvių liaudies melodijų dvasios 101. Tuomet buvo sukurta L. Gi­
ros ir A. Klenickio daina „Nuo Uralo gaudžia vėjai" ir keletas
kitų dainų karine tema. Po ilgų ieškojimų ir įtempto darbo
buvo sudarytas chorų repertuaras iš lietuvių kompozitorių
originaliųjų dainų, harmonizuotų liaudies dainų ir liaudies
instrumentinės muzikos. Repertuare buvo 45 dainos mišriam
chorui, 31 — vyrų, 3 — moterų, iš jų 58 dainos buvo atlieka­
mos lietuvių kalba, 15 — rusų, 5 — lietuvių ir rusų, po vieną —
estų ir latvių kalbomis n.
J. Šabsajus kartu su ansamblių solistu R. Marijošiumi,
Ch. Potašinsku ir L. Arkliu parinko arba sukūrė džazo reper­
tuarą.
Žinomas liaudies muzikos instrumentų mėgėjas ir ansamb­
lio organizatorius V. Pečiūra pats išpiaustė ir suderino sku­
dučius, išskaptavo ir pagamino trimitus.
Stambiausias ansamblių kūrybinio darbo apibendrinimas
buvo muzikinis montažas „Iš rytų šalelės saulelė tekėjo". Šia­
me teatralizuotame spektaklyje dalyvavo choras, tautinių šokių
grupė, orkestras, liaudies instrumentai ir deklamatoriai.
Ansambliai dirbo su dideliu entuziazmu, su karšta meile
menui ir su dideliu atsakomybės jausmu lietuvių tautinei kul­
tūrai. „Mes turime išsaugoti ir išugdyti tai, kas tėvynėje žu­
doma ir žalojama",— toks buvo ansambliečių devizas.
Po beveik metus trukusio ansamblių komplektavimo ir re­
peticijų pirmasis stambus meno ansamblių pasirodymas visuo­
menei įvyko 1943 m. rugpiūčio 15, 17 ir 19 d. Maskvos Mažo­
jo teatro filiale, Čaikovskio salėje ir Didžiojoje konservatori­
jos salėje. Be jau minėto muzikinio montažo „Iš rytų šalelės
saulelė tekėjo", pasirodė dar choras, lietuvių liaudies šokių
šokėjai, džazo orkestras ir ansamblio solistai A. Staškevičiūtė,
M. Aleksandravičius, balerina G. Sabaliauskaitė, pianistas
Ch. Potašinskas, smuikininkas Hajašas.
Maskvos spaudoje pasirodė daug palankių atsiliepimų apie
muzikinį montažą ir kitus ansamblius bei solistus.
Greta kitų M. Samoilovas šitaip atsiliepė apie ansamb­
lius: „Orkestras neabejotinai užima vieną iš pirmųjų vietų
9 A. Gricius, Lietuvos TSR Valstybiniai meno ansambliai, M.,
p. 11, 15.
10 P. Cvirka, Raštai, t. VIII, V„ 1959, p. 177.
11 J. Gaudrimas, Lietuvių tarybinė muzika, p. 18.

1943,

175

tarybinių džazų tarpe. Nuostabios dainos, gyvi, linksmi šokiai,
visas Tarybų Lietuvos meno veidas mums atskleidžia tautinius
bruožus lietuvių tautos, drąsios, talentingos, veiklios" 12.
Ansambliai, išlaikę labai rimtą egzaminą šalies sostinėje
Maskvoje, gavo daugybę kvietimų iš įvairių miestų, meninių
ir visuomeninių organizacijų atvykti gastrolių. Ansambliai
išvyko į ilgą kelionę po Tarybų Sąjungą.1
1943 m. rugsėjo mėn. ansambliai apsilankė Lietuviškojoje
divizijoje. Jie koncertavo Urale, Donbase, Krasnodare, Tūlos,
Gorkio ir kitų miestų visuomenei.
Lietuvos TSR valstybiniai meno ansambliai visur būdavo
šiltai sutinkami. Sunkiais karo metais jie supažindino su lie­
tuvių liaudies menu daugelį TSRS tautų, kėlė kovinę nuotaiką
karių, kovojančių prieš vokiškuosius fašistus, taip pat lietu­
vių, esančių evakuacijoje, okupacijoje ir užsienyje.
Per nepilnus dvejus metus ansambliai aplankė dešimtis Ta­
rybų Sąjungos miestų, pabuvojo frontuose ir surengė 448 kon­
certus.
Be to, ansamblių kolektyvas buvo nufilmuotas. Daugelis
solistų ir chorų atliekamų dainų buvo įrašytos į plokšteles.
Per Maskvos radiją ansambliai koncertavo okupuotai Lietuvai,
Amerikai, Anglijai, Švedijai. 1944 m. rugpiūčio 11d. Pereslavlyje-Zaleskyje, „Raudonojo aido" klube, jie surengė atsi­
sveikinimo vakarą. Rugsėjo 9 d. ansambliai atvyko į Vilnių.
Čia daugelis ansamblių artistų įsijungė į įvairius meninius ko­
lektyvus ir pradėjo lietuvių kultūros atkūrimo darbą respub­
likoje.
Pirmosiomis karo dienomis dalis Lietuvos dailininkų pasi­
traukė į Tarybų Sąjungos gilumą. Jų tarpe buvo skulptorius
P. Vaivada, grafikai V. Jurkūnas, S. Žukas, monumentaliosiosdekoratyvinės dailės atstovė I. Trečiokaitė-Žebenkienė ir kt.
Sunkiomis karo meto sąlygomis dailininkai stengėsi neatsisa­
kyti kūrybos. Buvo suruošta keletas parodų: 1942 metais —
„Frontas ir užnugaris", 1944 metais — visasąjunginė peizažo
paroda, kuriose eksponavo savo darbus ir dailininkai lietuviai.
Kaip ir Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje metais, taip ir
dabar grafika buvo labiausiai veiksminga, laikmečio poreikius
atspindinti dailės šaka.
Evakuacijoje vystėsi mobilizuojantis politinės satyros žan­
ras. S. Žukas karikatūromis atspindėjo fašistinių grobikų žiau­
rumą, lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų išdavystę, kvietė
lietuvių tautą į kovą su priešu.
12 «Труд», 19.VIII.1943.

176

Nemaža politinio antifašistinio turinio darbų sukūrė V. Jur­
kūnas. Jis, kaip ir S. Žukas, aktyviai bendradarbiavo „Tieso­
je", „Tarybų Lietuvoje" ir Lietuviškosios divizijos laikraštyje
„Tėvynė šaukia". V. Jurkūną jaudino okupuotos gimtinės te­
ma ir Raudonosios armijos bei partizanų kova dėl jos išva­
davimo.
V. Jurkūnas, L. Vaineikytė, I. Trečiokaitė-Žebenkienė kūrė
knygų viršelius, apipavidalino leidžiamas knygas.
Karo pradžioje iš Palangos, Kauno, Druskininkų, Arteko,
Zaliesčikų (UTSR) ir kitų pionierių stovyklų tespėta evakuoti
j šalies gilumą 415 vaikų. Evakuoti vaikai buvo išskirstyti po
rytinių TSRS sričių vaikų namus nedidelėmis grupėmis. Vaikų
namuose buvo įkurdinti karių bei kai kurių daugiavaikių mo­
tinų vaikai. Reikėjo sutelkti karo išblaškytus vaikus. Tokių
vaikų suradimo, apgyvendinimo ir mokymo klausimus ne kar­
tą svarstė Lietuvos KP (b) ir LLKJS Centro Komitetų biurai,
jais rūpinosi LKT įgaliotiniai srityse, Lietuvos TSR švietimo
liaudies komisariatas.
Lietuvos TSR vyriausybei rūpinantis, TSRS Liaudies Komisa­
rų Taryba davė nurodymus atitinkamų respublikų ir sričių vy­
riausybiniams organams steigti savo teritorijose vaikų namus
ir įkurdinti juose vaikus, evakuotus iš Lietuvos TSR. Atlikus
kai kuriuos organizacinius darbus, vaikai iš Tarybų Lietuvos
buvo įkurdinti Ičalkų, Šimorsko, Insaro, Krasnocholmo, Kadyrijos, Konstantinovkos ir Debiosų vaikų namuose. 1943 m.
rugpiūčio mėn. septyneriuose vaikų namuose jau buvo 787
vaikai. Po 100—150 paauglių nuolat mokėsi Kuibyševo amatų
mokykloje.
Mokyklose ir vaikų namuose dirbo prof. J. Kriščiūnas, poe­
tė V. Valsiūnienė, rašytoja E. Tautkaitė, J. Šalkauskas, L. Karpavičienė, I. Laukaitytė, M. Orvidienė, M. Karosienė, E. Eidukaitytė ir k iti13. Beveik visuose lietuvių vaikų namuose ir
mokyklose buvo įsteigtos komjaunimo organizacijos, veikė
pionierių draugovės, meno saviveiklos ir kiti būreliai.
Evakuoti pedagogai ir rašytojai parengė skaitymo knygas,
lietuvių kalbos gramatikos I dalį. Mokymo priemonės buvo
gaunamos iš RTFSR mokyklų. Į mokyklas ir vaikų namus bu­
vo siunčiami Lietuvos TSR rašytojų karo metais išėję leidi­
niai, Maskvoje leidžiami lietuviški laikraščiai.
Lietuvių vaikų namai buvo išlaikomi iš bendro valsty­
bės biudžeto, tačiau materialinei padėčiai pagerinti kartais
jiems buvo paskiriami žemės sklypai (Debiosuose — 33,5 ha,
♦ ♦ ♦
13 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 42, 1. 380.
17?

Kadyrijoje— 1,5 ha), kuriuose pedagogai ir vyresnieji auklė­
tiniai augino daržoves ir kt. Materialiai vaikus rėmė taip pat
Lietuvos TSR vyriausybė ir JAV pažangieji lietuviai.
Evakuotų iš Lietuvos vaikų gyvenimas ir mokymasis ap­
skritai buvo normalizuotas. 1945 metais visi auklėtiniai grįžo
į Lietuvą.
Karo metais evakuacijoje dirbo nemažas Lietuvos TSR in­
teligentijos būrys: gydytojai, mokytojai, inžinieriai, agronomai,
žurnalistai, literatūros ir meno darbuotojai, visuomenės vei­
kėjai.
Dauguma jų buvo komunistai, komjaunuoliai, tarybiniai
aktyvistai. Būdami evakuacijoje, jie geriau įsisavino socialis­
tinės sistemos politinius ir ekonominius pagrindus. Grįžę į iš­
vaduotą Tarybų Lietuvą, jie sudarė respublikos kadrų bran­
duolį.
5. RYŠIAI SU UŽSIENIO LIETUVIAIS

Pažangieji Amerikos lietuviai visada domėjosi savo tėviš­
kės gyvenimu, džiaugėsi jos pasiekimais, skaudžiai pergyve­
no nelaimes, rėmė Lietuvos darbo žmones jų kovoje.
Nuo pirmosios Didžiojo Tėvynės karo dienos jie aktyviai
įsijungė į platų judėjimą už visapusišką paramą Tarybų Są­
jungai ir kovojančiai Lietuvos liaudžiai. Pažangieji Amerikos
lietuviai ėmė mobilizuotis į kovą prieš fašizmą, už Lietuvos
išvadavimą. Po lietuvių kolonijas su pranešimais važinėjo ak­
tyviausi ,,Vilnies" ir „Laisvės“ laikraščių veikėjai V. Andriu­
lis, L. Prūseika, J. Jonikienė, R. Mizara, A. Bimba, D. M. Šolomskas, K. Petrikienė, V. Zablackas, J. Siurba, J. Gasiūnas,
K. Karosienė ir kiti, kviesdami lietuvius dėti visas pastangas
agresoriui nugalėti.
Pažangieji Amerikos lietuviai nuo pat antrojo pasaulinio
karo pradžios aštriai kovojo prieš lietuvių emigrantų profašis­
tinę buržuaziją, smetonininkus ir reakcinius dvasininkus, prieš
visus hitlerinio režimo šalininkus. Jie aktyviai kovojo už anti­
hitlerinės koalicijos stiprinimą, reikalavo, kad kuo greičiau
būtų atidarytas antrasis frontas.
Laikui bėgant, pažangiųjų Amerikos lietuvių jėgos galuti­
nai konsolidavosi. 1943 m. gruodžio 18—19 d. Niujorke įvyko
Demokratinių lietuvių suvažiavimas (312 atstovų nuo 186 lie­
tuvių organizacijų). Jie atstovavo 100 tūkst. lietuvių '. Su­
važiavime priimtas antifašistines rezoliucijas rėmė absoliuti
♦ -♦ ♦
1
Darbai Demokratinių lietuvių suvažiavimo, įvykusio 1943 m. gruodžio
18—19 d., Niujorkas, 1943, p. 4.

178

dauguma iš tuo metu JAV gyvenusių 439 tūkst. lietuvių2,
taip pat daugelis Šiaurės (Kanada) ir Pietų Amerikos lietuvių.
Tuo tarpu smetonininkai ir kiti Hitlerio talkininkai tesudarė
nedidelį sluoksnį JAV lietuvių tarpe.
Būdama evakuacijoje, Lietuvos TSR vyriausybė kvietė į ko­
vą prieš fašizmą ir kitose užsienio šalyse gyvenančius lietu­
vius, per visasąjunginio radijo komiteto lietuviškųjų radijo
laidų redakciją, Tarybų Sąjungos diplomatines atstovybes,
Tarybinį informacijų biurą ir kitus šaltinius palaikė nuolati­
nius ryšius su JAV ir kitose užsienio šalyse gyvenančiais lie­
tuviais, kvietė juos aktyviai dalyvauti antihitlerinėje koalici­
joje. Šį darbą dirbo Lietuvos TSR švietimo liaudies komisaro
pavaduotojas J. Žiugžda, R. Šarmaitis, S. Brašiškis, P. Rotomskis ir kiti. Tarybų Sąjungoje gyvenantys lietuviai rašytojai,
publicistai nuolat rašė ir siuntinėjo Amerikos lietuvių spaudai
savo straipsnius, apysakas, eilėraščius. Vien 1942 metais paštu
ir telegrafu pasiųsti į Ameriką 237 straipsniai ir koresponden­
cijos, 49 apsakymai ir apybraižos, 149 eilėraščiai. Per 1943 me­
tų 7 mėnesius ten pasiųsti 203 straipsniai ir korespondencijos,
45 apsakymai ir apybraižos, 5 pjesės, medžiaga dviem brošiū­
roms ir literatūriniam almanachui. Tuo būdu buvo populiari­
nami Raudonosios armijos ir Lietuviškojo junginio koviniai
veiksmai, informuojama apie padėtį okupuotoje Lietuvoje,
lietuvių tautos kovą prieš vokiškuosius okupantus, demaskuo­
jamas smetonininkų ir hitlerinės agentūros melas amerikiečių
spaudoje. Amerikos lietuvių spaudoje nuolat bendradarbiavo
apie 50 autorių iš Tarybų Lietuvos3. „Laisvės", „Vilnies" ir
kitų pažangiųjų Amerikos lietuvių laikraščių redakcijos bei
organizacijos leido savo ir Lietuvos TSR rašytojų knygas. Be
to, Amerikos lietuviams buvo siunčiami lietuvių rašytojų lei­
diniai, išėję Maskvoje 1942—1944 metais. Karo metais „Vilnis"
spausdino K. Korsako, A. Venclovos, V. Grosmano, P. Koževnikovo, E. Mieželaičio, J. Marcinkevičiaus, R. Šarmaičio,
J. Žiugždos ir kitų tarybinių rašytojų ir publicistų kūrinius,
taip pat Lietuvos Komunistų partijos ir Tarybų Lietuvos vy­
riausybės vadovų sveikinimus, straipsnius.
1942 m. balandžio 26 d. lietuvių tautos atstovų radijo mi­
tinge Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pir­
mininkas J. Paleckis visam pasauliui pareiškė, kad „lietuvių
tauta kartu su visomis TSRS tautomis kovoja prieš hitlerizmą.
Broliai ir sesės Amerikos lietuviai! Dar tvirčiau stiprinkite
2 R. Šarmaitis, Amerikos lietuviai kovoje prieš vokiškąją okupaciją, M.,
1943, p. 4.
3 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 42, 1. 362; „Tarybų Lietuva", 1943.1.8.
179

visų lietuvių kovą prieš hitlerizmą, stiprinkite paramą Tarybų
Sąjungai ir lietuvių tautos kovai prieš vokiškuosius grobikus".
1942 m. gruodžio 6 d. antrasis lietuvių tautos atstovų ra­
dijo mitingas Maskvoje priėmė kreipimąsi į lietuvius, gyve­
nančius JAV, Kanadoje ir Pietų Amerikos šalyse. Jame buvo
kviečiami visi Amerikos žemyno lietuviai, nepaisant pažiūrų
skirtumo, jungtis į antihitlerinę koaliciją, už lietuvių tautos
išvadavimą 4.
Naujųjų 1943 metų proga Amerikos lietuvius sveikino
gen. V. Karvelis, pik. A. Urbšas, A. Šurkus, pplk. P. Petronis.
Buvo palaikomi nuolatiniai ryšiai su Amerikos lietuvių
jaunimu. Lietuvos LKJS CK užmezgė ryšius su JAV komjau­
nimo lietuvių sekcija, per Tarybinį informacijų biurą siunti­
nėjo Amerikos lietuvių spaudai informaciją ir kitą medžiagą
apie okupuotos Lietuvos jaunimo gyvenimą, jo kovą prieš
hitlerininkus fronte ir partizanų būriuose, apie Tarybų Lietu­
vos vaikinų ir merginų pasiaukojamą darbą tarybinėje užfron­
tėje.
Pažangieji Amerikos lietuviai buvo labai dėkingi už šį
bendradarbiavimą. Savo sveikinime Tarybų Sąjungoje gyve­
nantiems lietuviams jie rašė: „Mes puikiai žinome, broliai ir
sesės, kad Tarybų Lietuvos respublikos vyriausybės vadovy­
bėje jūs, laikinai išvykę iš savo gimtosios šalies, . . atsidėję
dirbate fronto stiprinimui.
Mes žinome, kad tarybinės Lietuvos respublikos vyriausy­
bės rūpesniu Tarybų Sąjungoje veikia mokyklos, kur evakuo­
tieji lietuvių vaikučiai mokosi savo gimtosios lietuvių kalbos.
Mes žinome, kad lietuviai artistai, lietuviai dainininkai,
lietuviai poetai ir rašytojai dirba tam pačiam tikslui — grei­
tesniam Lietuvos išlaisvinimui.
Mes reiškiame padėkos žodį lietuviams poetams ir rašyto­
jams, rašantiems į demokratinę Amerikos lietuvių spaudą, sa­
vo plunksna, savo talentu žadinantiems mus, keliantiems mūsų
ūpą" 5.
Jau 1941 metais Amerikos lietuviai pradėjo organizuoti
materialinės paramos teikimą lietuviams raudonarmiečiams,
partizanams ir Tarybų Sąjungoje gyvenantiems lietuviams.
Ypač daug padaryta šiuo reikalu 1942—1945 metais.
Dar 1942 m. gegužės 17 d. Bruklino pažangieji lietuviai,
dalyvaujant LLD Centro Komitetui, Tarybų Sąjungos konsula­
to Niujorke II sekretoriui P. Rotomskiui, dr. J. Kaškaičiui,
4 PA, f. 1771, ap. 1771, b. 41, 1. 245.
5 Darbai Demokratinių lietuvių suvažiavimo..., p. 11.

180

R. Mizarai ir kitiems, suruošė medikamentų pirkimo lietuviams
raudonarmiečiams masinį mitingą. 1943 m. gruodžio 18—19 d.
Niujorke įvykusiame Demokratinių lietuvių suvažiavime buvo
įsteigtas Pagalbos tiekimo Lietuvai komitetas. Jo pirmininku
išrinktas žymus pažangiųjų JAV lietuvių veikėjas A. Bimba.
Šis komitetas karo metais surinko ir išsiuntė lietuviams įvai­
rių prekių už 371 tūkst. dolerių, o vėliau, surinkęs dar
85 tūkst. dolerių, nupirko ir pasiuntė į Lietuvą daug medicinos
reikmenų ir aparatūros 67.
Kanados lietuvių nacionalinis komitetas už surinktus pini­
gus nupirko 2 lauko ligonines ir nusiuntė jas lietuviškiesiems
Raudonosios armijos daliniams 1. Niujorko gyventojai surinko
112 tūkst. dolerių Maskvos Botkino ligoninės įrengimams pa­
tobulinti, 4 tūkst. dolerių šiam reikalui sudėjo Niujorko lietu­
viai. Bostono lietuvių komitetas nupirko įrengimų dviem pa­
vyzdiniams rentgeno kabinetams8. Ročesteryje, Baltimorėje,
Čikagoje, Pitsburge, Nardforde, Patersone, Detroite, Great Necke ir daugelyje kitų Amerikos lietuvių kolonijų dirbo lietu­
vių moterų mezgimo rateliai9. Moterys rinkdavo pinigus,
pirkdavo siūlus, megzdavo ir siūdavo šiltus drabužius Raudo­
nosios armijos Lietuviškojo junginio kariams, Lietuvos parti­
zanams ir evakuotiems iš Lietuvos vaikams. Daugelis iš jų šia­
me pasiaukojamame darbe pasiekė stebėtinų rezultatų. K. Petlickienė iš Bruklino numezgė 303 poras kojinių, E. Duoba iš
Ročesterio — 58 megztinius su rankovėmis ir 42 megztinius be
rankovių, V. Sutkienė iš Kalifornijos — 87 poras kojinių, 81 po­
rą pirštinių, 16 megztinių ir 4 kepures. A. Kalvaitienė numezgė
67 megztinius su rankovėmis ir 33 megztinius be rankovių.
Taip dirbdamos tik iki 1943 metų pabaigos į Tarybų Sąjungą
jos išsiuntė 5222 vienetus šiltų drabužių 101.
1943 m. spalio mėn. Lietuvos TSR vyriausybės vardu Mask­
voje buvo gautas 29 dėžių siuntinys su įvairiomis dovanomis.
Lapkričio mėn. JAV lietuviai išsiuntė antrąjį siuntinį lietu­
viams raudonarmiečiams ir vaikų namų auklėtiniams u.
Iš viso pažangieji JAV lietuviai atsiuntė 11 partijų siunti­
nių už 259 966 dolerius, be to, buvo gauta sanitarinių automo­
bilių, medikamentų ir kitų medicinos reikmenų iš viso dau­
giau kaip už 450 tūkst. dolerių 12.
6 MLTE, t. 1, p. 708.
7 „Tėvynė šaukia", 1943.IV.il.
8 „Tiesa", 1943.VIII.18.
9 „Tėvynė šaukia", 1943.IV.il.
'° Darbai Demokratinių lietuvių suvažiavimo. .., p. 28.
11 „Tiesa", 1943.XI.31.
12 MLTE, t. 1, p. 708.
13. T arybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės k a re

181

Didžiojo Tėvynės karo metais pažangieji Amerikos lietu­
viai visokeriopai rėmė prieš vokiškąjį fašizmą kovojančią
Lietuvos liaudį.
Jie su džiaugsmu sutiko žinią apie Tarybų Lietuvos išva­
davimą.
6. PASIRUOŠIMAS ATKURIAMAJAM DARBUI LIETUVOJE

Karo metais Komunistų partija ruošėsi ir atstatomiesiems
darbams išvaduotoje respublikoje. Dar 1942 metais buvo pra­
dėtas ruošti kadrų rezervas: imtasi priemonių pagrindiniam
kadrų branduoliui išsaugoti ir naujiems kadrams paruošti.
Evakuoti Tarybų Lietuvos gyventojai ir sudarė komplek­
tuojamų Lietuvai kadrų rezervą. Žmonių apskaitą ir atrinkimą
į įvairius kursus atliko Lietuvos TSR LKT komisija ir įgalioti­
niai respublikose bei srityse, taip pat Lietuviškosios divizijos
politiniai organai.
VKP(b) Centro Komitetui leidus, pirmieji partinių, tarybi­
nių ir komjaunimo darbuotojų kursai pradėjo veikti dar
1942 m. liepos mėn. Norske — Jaroslavlio srityje. Juose mokėsi
95 žmonės Metų pabaigoje čia buvo mokomi profsąjungų
darbuotojai. 1943—1944 metais panašūs kursai veikė Sujoję —
Ivanovo srityje. Čkalove veikė teismo ir prokuratūros darbuo­
tojų kursai, Kastromoje — finansų darbuotojų, Ugliče — ban­
kų darbuotojų, Permėje — medicinos seserų ir kiti. Įvairių
miestų aukštosiose ir specialiosiose vidurinėse mokyklose mo­
kėsi apie 50 studentų iš Lietuvos. Aukštojoje partinėje mokyk­
loje prie VKP(b) CK buvo organizuoti vadovaujančių partinių
ir tarybinių darbuotojų kursai, kuriuose buvo ruošiami parti­
jos apskričių ir miestų komitetų pirmieji ir antrieji sekreto­
riai bei skyrių vedėjai, taip pat apskričių vykdomųjų komitetų
pirmininkai bei skyrių vedėjai; iš viso čia mokėsi 34 žmonės2.
Lektorių, žurnalistų ir diplomatinių darbuotojų kursuose mo­
kėsi 18 žmonių3.
1942—1944 metais įvairiuose kursuose buvo paruošta apie
600 partinio ir valstybinio aparato bei liaudies ūkio šakų dar­
buotojų4. Be to, LKT įgaliotiniai suregistravo 206 buvusius
karius invalidus, kurie buvo nukreipti į įvairias liaudies ūkio
šakas įsigyti patyrimo 5.
♦

1 PA, f. 1771, ap.
2 Ten pat, b. 58,
3 Ten pat, b. 42,
4 K. Varašinskas,
5 PA, f. 1771, ap.

182

1771, b. 40, 1. 1, 12.
1. 200.
1. 287.
Karo sūkuriuose, p. 161.
1771, b. 42, 1. 455—456.

Gera kadrų bazė buvo Lietuviškoji divizija. Iš jos buvo
demobilizuota 500 karių ir karininkų. Kursuose ar praktinia­
me darbe įvairiose įstaigose bei organizacijose jie ruošėsi dar­
bui išvaduotoje respublikoje. Iš viso kursuose bei praktiniame
darbe buvo paruošta apie 1300 žmonių rezervas.
Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, buvo būtina su­
komplektuoti centrinių bei vietinių įstaigų aparatą ir pasiųsti
šiuos žmones dirbti į respubliką. 1944 m. sausio 25 d. Lietu­
vos TSR LKT priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos TSR liaudies ko­
misariatų ir centrinių įstaigų veiklos atnaujinimo ir jų apa­
rato sukomplektavimo".
Liaudies komisariatai ir centrinės įstaigos ėmėsi darbuoto­
jų komplektavimo, taip pat pradėjo ruoštis reevakuacijai į
Lietuvą. Sparčiai buvo sudaromos partinės ir tarybinės ope­
ratyvinės grupės. Norėdami paspartinti operatyvinių grupių
narių apmokymą, Lietuvos KP (b) CK ir Liaudies Komisarų
Taryba komandiravo į jau išvaduotus Ukrainos TSR ir Balta­
rusijos TSR rajonus bei miestus daugelį operatyvinių grupių
narių susipažinti su darbo organizavimu, likviduojant hitleri­
nės okupacijos padarinius. Dalis operatyvinių grupių buvo su­
organizuotos RTFSR, Uzbekijos ir kitose respublikose.
Operatyvinės grupės buvo komplektuojamos trijų tipų:
1) miestų ir apskričių partinių ir tarybinių darbuotojų opera­
tyvines grupes sudarė partijos miestų ir apskričių komitetų
sekretoriai, skyrių vedėjai ir instruktoriai, komjaunimo miestų
ir apskričių komitetų sekretoriai ir kiti darbuotojai, miestų ir
apskričių vykdomųjų komitetų pirmininkai, jų pavaduotojai,
atsakingi sekretoriai ir skyrių vedėjai, miestų ir apskričių pro­
kurorai, liaudies teisėjai ir kiti atsakingi darbuotojai; 2) VRLK,
karinių komisariatų, valstybės saugumo, Lietuvos radijo komi­
teto darbuotojai ir kt.; 3) centrinių partinių ir vyriausybinių
įstaigų bei liaudies komisariatų darbuotojai.
Apskričių ir miestų operatyvinių grupių artimiausi užda­
viniai buvo tokie: suburti partinio, komjaunimo ir. antifašisti­
nio pogrindžio dalyvius bei partizanus, taip pat vietinį nepar­
tinį aktyvą ir tuojau po apskrities (miesto) išvadavimo atkur­
ti partinius bei tarybinius organus, įvesti visuomeninio turto
apskaitą bei apsaugą ir organizuoti liaudies ūkio bei kultūros
atstatymo darbus išvaduotoje teritorijoje.
Operatyvinių grupių nariai buvo formuojami iš buvusių
partinių, komjaunimo, tarybinių darbuotojų, teisininkų, finan­
sų, medicinos ir kitų kursų klausytojų, iš specialios kuopos
Balachnoje karių ir praktikų, dirbusių įvairiose įstaigose ir
įmonėse.
183

Į vadovaujančius organus buvo skiriami asmenys, dar
prieškariniais metais ėję tas pareigas ir tose pačiose vietovė­
se, pažįstą vietines sąlygas ir žmones. Taip pat buvo atsi­
žvelgta į darbuotojo specialybę ir kitas savybes.
Lietuvos KP(b) CK ir Lietuvos TSR LKT organizavo centri­
nes operatyvines grupes, kurioms vadovavo liaudies komisa­
rai. Tos operatyvinės grupės ruošėsi liaudies komisariatų
veiklai atkurti, taip pat darbui išvaduotoje respublikoje.
1944
m. sausio mėn. buvo pradėtas kadrų ruošimas darbui
kariniuose komisariatuose. Iš Balachnoje dislokuoto 2-ojo at­
sargos šaulių bataliono buvo atrinkta ir išsiųsta mokytis į Pa­
baltijo respublikų karinių komisariatų darbuotojų kursus
Vyšnyj Voločioke (Kalinino sritis) keliasdešimt karininkų. Ta­
rybų Lietuvai šiuose kursuose buvo ruošiama apie 100 kari­
ninkų 6. Artėjant respublikos išvadavimui, visi kursų klausy­
tojai per Maskvą išvyko į paskyrimo vietas.
Vidaus reikalų liaudies komisariato darbuotojų operatyvi­
nė grupė išvyko į Lietuvą iš Smolensko.
Iš Maskvos į Vilnių buvo nukreiptos valstybės saugumo,
radijo komiteto ir kitų žinybų darbuotojų grupės. Lietuvos
KP (b) CK ir vyriausybė 1944 metų pirmojoje pusėje sudarė
operatyvines grupes iš 15—25 žmonių respublikos apskritims
ir miestams. Šiose operatyvinėse grupėse susitelkė darbuoto­
jai administraciniams ir ūkiniams organams atkurti.
Lietuvos KP (b) CK, Liaudies Komisarų Taryba ir liaudies
komisariatai dar evakuacijoje pradėjo planuoti, kaip reikės
atkurti Tarybų Lietuvos ekonomiką. Respublikos vadovaujan­
tys darbuotojai ir liaudies ūkio specialistai, dirbdami TSRS
liaudies komisariatuose ir rytinėse Tarybų Sąjungos srityse,
įsisavino atitinkamų liaudies ūkio šakų organizavimo metodus,
susipažino su tarybine liaudies ūkio sistema.
Valstybinei plano komisijai prie Lietuvos TSR LKT buvo
pavesta paruošti hitlerininkų sugriauto žemės ūkio, taip pat
statybinių medžiagų gamybos, tekstilės, popieriaus ir medžio
apdirbimo, odos, maisto pramonės atkūrimo ir išplėtimo pla­
nus. Buvo numatyta, kaip aprūpinti išvaduotus rajonus mais­
to produktais.
Tarybų Lietuvos vyriausybė 1943 m. kovo 12 d. priėmė nu­
tarimą atkurti išvaduotoje Lietuvoje švietimo ir kultūros or­
ganizacijas. Buvo numatytas Švietimo liaudies komisariato
veiklos organizavimas, bendrojo lavinimo, specialiųjų ir aukš­
tųjų mokyklų, vaikų namų ir ikimokyklinių įstaigų tinklas,
6 Lietuvos TSR MA Istorijos instituto biblioteka, R. 264, 1. 115—118.

184

mokytojų kadrų komplektavimas, mokymo planai bei progra­
mos ir pan.7
Buvo numatyta, kaip reikės atstatyti sveikatos apsaugos
įstaigas išvaduotoje Lietuvoje. Prie Lietuvos TSR LKT buvo
suorganizuotas specialus statybos trestas, kurio uždavinys —
vadovauti visiems statybos darbams Lietuvoje. Sveikatos ap­
saugos liaudies komisariato sistemai numatyta pastatyti apie
3 min. kv. metrų ploto. Buvo planuojama ir pradėta įsigyti
aparatūra bei mašinos medicinos pramonei. Lietuvos TSR vy­
riausybė išskyrė 30 tūkst. rb medicininei bibliotekai organi­
zuoti. TSRS gydytojų tobulinimosi institute lietuviams gy­
dytojams buvo surengti kursai8.
Vėliau Lietuvos TSR LKT dar sparčiau ruošėsi atstatomie­
siems darbams respublikoje. Buvo sudaromi Lietuvos TSR liau­
dies ūkio šakų atstatymo planai, išaiškinamos ir patikslinamos
Lietuvos TSR liaudies ūkio ypatybės, nustatomos liaudies ūkio
šakų vystymosi kryptys 9.
Šiame paruošiamajame darbe Lietuvos TSR LKT rėmėsi Ta­
rybų Sąjungos respublikų patyrimu. Tarybų Sąjungos parti­
niai, tarybiniai ir ūkiniai organai nuoširdžiai padėdavo mūsų
respublikos darbuotojams.
1943 m. rugpiūčio 21 d. VKP(b) CK ir TSRS LKT priėmė
nutarimą „Dėl neatidėliotinų priemonių ūkiui atkurti iš vo­
kiškosios okupacijos išvaduotuose rajonuose" 10. VKP(b) CK ir
TSRS vyriausybė teikė didelę paramą Lietuvos TSR vyriausy­
bei, ruošiantis atkuriamajam darbui.
1944 m. liepos pradžioje prasidėjo Tarybų Lietuvos vada­
vimas iš hitlerinės okupacijos. Arčiau respublikos kėlėsi cent­
rinės, miestų ir apskričių operatyvinės grupės. 1944 m. liepos
13 d., išvadavus Vilnių, į Lietuvos TSR sostinę atvyko Lietu­
vos KP(b) CK sekretorius A. Sniečkus, Liaudies Komisarų Ta­
rybos pirmininkas M. Gedvilas, Lietuvos TSR Aukščiausiosios
Tarybos Prezidiumo pirmininkas J. Paleckis ir daugelis kitų
vadovaujančių respublikos darbuotojų. Kartu atvyko rašytojai
P. Cvirka, A. Venclova, J. Šimkus, Meno reikalų valdybos
viršininkas J. Banaitis ir kiti. Antroji didelė operatyvinė gru­
pė išvyko iš Maskvos 1944 m. liepos 18 d. automašinomis
ir pasiekė Vilnių liepos 20 d. Vėliau iš evakuacijos grįžo
2365 darbuotojai.
7 PA, f. 1771, ap. 1771—16, b. 104, 1. 22.
8 „Tarybų Lietuva", 1944.1V.20.
9 PA, f. 1771, ap. 1771—16, b. 104, 1. 19—22, 32.
10 TSKP suvažiavimų, konferencijų ir CK plenumų rezoliucijose ir nuta­
rimuose, d. III, V., 1956, p. 425—464.

185

Paskui Raudonosios armijos dalinius vyko ir apskričių ope­
ratyvinės grupės, kurios iš karto ėmėsi atkurti partinius, kom­
jaunimo ir vykdomuosius komitetus miestuose, apskrityse,
valsčiuose ir apylinkėse. Į šį darbą įsijungė ir buvę pogrindy­
je partinės ir komjaunimo organizacijos bei partizanų būrių
vadovybė ir aktyvas. Jie vadovavo partinėms, valstybinėms
ir ūkinėms organizacijoms, pradėjo atkuriamąjį darbą Tarybų
Lietuvoje. '
Evakuotų lietuvių sėkminga veikla karo metais buvo gali­
ma tik visų tarybinių tautų, VKP(b) Centro Komiteto ir TSRS
vyriausybės nuolatinio rūpinimosi ir paramos dėka. Visa tai
padėjo lietuvių tautai organizuotai kovoti prieš vokiškuosius
okupantus ir, juos nugalėjus, toliau kurti socializmą.

VI.
Lietuvos TSR
Didžiojo Tėvynės karo pabaigoje.
Tarybų Lietuvos išvadavimas

1. TARYBŲ LIETUVOS IŠVADAVIMAS

Po hitlerinės kariuomenės sutriuškinimo prie Maskvos,
po įnirtingų mūšių prie Stalingrado ir ypač po Kursko mūšio
Raudonoji armija galutinai išplėšė iš priešo rankų puolamąją
strateginę iniciatyvą. Prasidėjo pergalingas Raudonosios armi­
jos žygis į vakarus.
1944
metų vasarą ir rudenį Baltarusijoje, Ukrainoje ir Pa­
baltijyje Raudonoji armija įvykdė keletą stambių puolamųjų
operacijų. Iki 1944 metų žiemos buvo išvaduota Estija, dides­
nioji Latvijos, Lietuvos (išskyrus Klaipėdą), Lenkijos dalis,
Raudonoji armija įžengė į kai kurias Europos šalis. Atsivėrė
kelias į Rytų Prūsiją, susidarė sąlygos visiškai pribaigti prie­
šą jo žemėje, išvaduoti Europos šalis nuo fašistinių okupantų.
Hitlerinė karinė vadovybė dėjo visas pastangas išlaikyti
Pabaltijį: jis fašistinei Vokietijai turėjo didelę strateginę reikš­
mę. Pabaltijys dengė Rytų Prūsiją iš šiaurės rytų bei užtikri­
no hitlerinio laivyno veiksmus rytinėje Baltijos jūros dalyje.
Turėdamas Pabaltijyje stambią kariuomenės grupuotę, priešas
tikėjosi grasinti tarybinės kariuomenės sparnui, artėjusiam
prie Rytų Prūsijos sienų. Tarybinis Pabaltijys turėjo nemažą
reikšmę hitlerinei Vokietijai ir kaip tiekimo bazė. 1944 metų
rudenį Pabaltijys buvo iš esmės vienintelė okupuotos tarybi­
nės teritorijos dalis, iš kurios hitlerininkai dar grobė žemės
ūkio žaliavas ir maisto produktus.
Tačiau visos hitlerininkų pastangos buvo bergždžios. Ta­
rybinė kariuomenė, veržliai puldama, iki 1944 m. spalio vi­
durio išvadavo visą Tarybinio Pabaltijo teritoriją. Priešo ran­
kose liko tik Kuršas ir Klaipėda.
Tarybų Lietuvos išvadavimas buvo stambios Baltarusijos
operacijos tęsinys.
Išvaduojant mūsų respubliką, betarpiškai dalyvavo 3-ojo
Baltarusijos fronto, vadovaujamo armijos gen. I. Černiachovs­
187

kio, kariuomenė, puolusi Vilniaus—Kauno—Jurbarko bei Gar­
dino kryptimis ir išvadavusi Tarybų Lietuvos sostinę Vilnių,
Kauną, Dzūkiją ir Užnemunę, taip pat 1-ojo Pabaltijo fronto,
vadovaujamo armijos gen. I. Bagramiano, kariuomenė, kuri
kovėsi Aukštaitijoje, Žemaitijoje bei Klaipėdos krašte ir iš­
vadavo Klaipėdą.
Baigusi Minsko puolamąją operaciją , ir likvidavusi šimta­
tūkstantinę priešo grupuotę miškuose į rytus nuo Minsko,
3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė toliau puolė Rytų Prūsi­
jos link, pagrindinėmis jėgomis verždamasi Molodečno—Vil­
niaus kryptimi.
Hitlerinė karinė vadovybė Vilniui skyrė didelę reikšmę.
Vokiečių gynybos sistemoje Vilnius buvo stambus įtvirtintas
punktas, dengęs prieigas prie Rytų Prūsijos ir .gynęs dešinįjį
vokiečių kariuomenės šiaurinės grupuotės sparną. Miškinga
ir ežeringa vietovė Vilniaus—Lydos rajone buvo palanki gy­
nybai organizuoti. Vilniuje buvo sutelkta daug karinių me­
džiagų. Be to, jis buvo jungiamoji grandis tarp hitlerininkų
„Centro" ir „Šiaurės" armijų grupių. Todėl priešas iš anksto ir
labai kruopščiai ruošėsi Vilniaus gynybai.
Skirdama didelę reikšmę šiam svarbiam gynybos punktui,
hitlerinė karinė vadovybė sutelkė Vilniuje stambią kariuome­
nės grupuotę. Vien tik miesto įgulą sudarė 15 tūkst. kareivių
bei karininkų. Įtvirtinę tolimas prieigas prie Vilniaus, įreng­
dami tenai keletą gynybos ruožų, hitlerininkai miestą ir išrai­
žytą vietovę pritaikė ilgalaikei gynybai. Kai kuriose aikštėse
ir gatvėse buvo įrengtos barikados. Antruosius ir trečiuosius
išlikusių pastatų aukštus užėmė priešo kulkosvaidininkai, au­
tomatininkai ir snaiperiai, apatiniuosiuose aukštuose buvo
įrengti pabūklų ir kulkosvaidžių lizdai, rūsiuose — slėptuvės
ir sandėliai, o pastogėse ir bažnyčių bokštuose — sekyklos. Pa­
statų sienos ir šaudymo angos buvo sutvirtintos. Kiekvieną
gatvės posūkį galėjo pasiekti priešo ugnis. Atsparos punktai
ir pasipriešinimo mazgai buvo apsaugoti kliūtimis prieš tankus
ir pėstininkus. Miestas buvo paverstas tvirtove. Hitlerininkai
gyrėsi, kad pačios geriausios vokiečių armijos jėgos ginsian­
čios miestą ir kad tai būsiąs „geriausias vokiečių ginklo ga­
lios įrodymas".
Ypač gerai buvo įtvirtinti Neries krantai, miesto centras,
Lukiškių aikštė, geležinkelio stotis. Hitlerininkai Gedimino pi­
lies kalną panaudojo kaip sekyklą ir kaip stiprų atsparos
punktą, įgalinusį stebėti aplinką ir šaudyti į visas puses. Pilies
kalną vokiečiai apjuosė trimis aukštais apkasų, aptvėrė spyg­
liuotomis vielomis, užminavo, įrengė įvairių kitų kliūčių.
188

Bokšto sienose pramušė ambrazūras kulkosvaidžiams ir pa­
būklams.
Liepos 8 d. iš Berlyno atskrido naujai paskirtas Vilniaus
komendantas generolas Štagelis, turėdama^ griežtą Hitlerio
įsakymą: .. kas bebūtų, išlaikyti miestą, kol atvyks rezer­
vai", kurie turėjo atvykti geležinkeliais ir lėktuvais.
Kovose dėl Vilniaus dalyvavo 3-ojo Baltarusijos fronto
kariuomenė, į kurią įėjo 5-oji armija (vadas gen. ltn. N. Kry­
lovas), 5-oji gvardijos tankų armija (vadas šarvuočių-tankų
kariuomenės maršalas P. Rotmistrovas), 11-oji gvardijos armi­
ja (vadas gen. pik. K. Galickis), 31-oji armija (vadas gen. ltn.
V. Glagolevas) ir 1-oji aviacijos armija (vadas aviacijos gen.
pik. T. Chriukinas).
Prieš prasidedant operacijai, fronte buvo 253 845 žmonės,
2589 pabūklai, 698 tankai, 1864 lėktuvai L
Kautynės prasidėjo tolimose Vilniaus prieigose. 3-ojo Bal­
tarusijos fronto motorizuotosios dalys, persikėlusios per Nerį
maždaug 10 km į šiaurę nuo Vilniaus, taip pat Nemenčinės
rajone, liepos 7 d., pralaužusios priešo gynybos žiedą, priar­
tėjo prie miesto ir pradėjo supti jį iš pietų ir šiaurės rytų.
Pagrindinis krūvis kovose dėl Vilniaus teko 5-osios armi­
jos ir į ją įėjusio 3-ojo gvardijos mechanizuotojo korpuso
(vadas gen. ltn. V. Obuchovas) kariuomenei.
Narsiai kovėsi mjr. P. Litvinovo tankų batalionas. Artin­
damasis prie Vilniaus, jis iš trijų pusių atakavo vieną priešo
aerodromų. Tarybinių tankų pasirodymas hitlerininkams buvo
toks netikėtas, kad jie nesuspėjo net organizuoti gynybos. Li­
kusieji gyvi po pirmojo tarybinių tankų smūgio išsislapstė apy­
linkės miškuose. Aerodromas, kuriame buvo 46 lėktuvai, per
pusvalandį buvo išvalytas nuo priešo.
Pirmieji į Vilniaus pakraščius liepos 7 d. rytą įsiveržė
35-osios gvardijos tankų brigados (vadas gen. mjr. A. Aslanovas) tankistai. Greitu laiku miestą pasiekė ir pradėjo čia
kovas 72-ojo šaulių korpuso (vadas gen. mjr. A. Kaząrcevas),
215-osios šaulių divizijos (vadas gen. mjr. A. Kazarianas),
65-ojo šaulių korpuso (vadas gen. mjr. G. Perekrestovas) ir
144-osios šaulių divizijos (vadas pik. A. Donecas) dalys. Prasi­
dėjo įnirtingos kautynės miesto gatvėse. Per visą dieną gen.
A. Aslanovo dalys atrėmė apie 20 priešo kontratakų. Liepos
8 d. į kautynes stojo tarybinės kariuomenės pagrindinės jėgos,
puolusios šia kryptimi: iš šiaurės ir šiaurryčių gen. N. Krylo­
vo ir V. Obuchovo vadovaujamos dalys, o iš pietų ir pietva♦ ♦ ♦
1 Борьба за Советскую Прибалтику.. , , кн. 2, стр. 40.

189

karių — šarvuočių-tankų kariuomenės maršalo P. Rotmistrovo
vadovaujama kariuomenė. Apsiausdama miestą iš trijų pusių,
tarybinė kariuomenė rengėsi jį šturmuoti. Liepos 8 d. trum­
pu, bet galingu artilerijos ir aviacijos parengimu prasidėjo
miesto šturmavimas. Įsiliepsnojo kautynės gatvėse.
Didvyriškai kovėsi dėl Vilniaus visų ginklų rūšių kariai —
tankistai, artileristai, pėstininkai, pionieriai ir kt.
612-asis šaulių pulkas (vadas pplk. K. Alijevas) gavo už­
duotį sąveikoje su 8-ąja gvardijos mechanizuotąja brigada
(vadas pik. S. Kremeris) užimti Vilniaus geležinkelio stotį.
Slinkdama kartu su tankais, pirmoji priešą atakavo ltn.
A. Dmitrijevo vadovaujama automatininkų kuopa. Durtynėse
sunaikinę daugiau negu būrį hitlerininkų, tarybiniai kariai
granatomis ir automatų ugnimi išmušė likusius fašistinius ka­
reivius. Tuo tarpu atskubėjo kiti pulko daliniai, ir priešas bu­
vo iš stoties išvytas. Po to tarybiniai tankistai ir šauliai štur­
mavo prie stoties buvusius pastatus, kuriuos hitlerininkai bu­
vo pavertę atsparos punktais.
Tarybiniams kariams teko kautis ne tik dėl kiekvieno na­
mo, bet ir dėl kiekvieno aukšto, net kambario. Siauros, krei­
vos Vilniaus gatvės ir daugiausia susijungę namų kiemai bei
skersgatviai, ypač senamiestyje, buvo patogūs gynybai.
Pirmosiomis kautynių dienomis priešas nesėkmingai bandė
pralaužti apsupimo žiedą.
Tarybinė kariuomenė kovėsi ne tik mie'ste, bet ir už mies­
to. Liepos 9 d. priešo Vilniaus grupuotė buvo apsupta. Sutel­
kę dideles motopėstininkų ir tankų jėgas, hitlerininkai liepos
9—11 d. kontratakavo tarybinę kariuomenę iš Vievio ir Mai­
šiagalos rajonų, siekdami sustabdyti tarybinės kariuomenės
puolimą, sutriuškinti čia prasiveržusias jos jėgas ir deblokuo­
ti apsuptą Vilniuje savo kariuomenę. Tačiau 3-ojo Baltarusi­
jos fronto vadas gen. I. Černiachovskis laiku sutelkė rezervus.
Įtemptuose mūšiuose priešas buvo sutriuškintas.
Kautynėse į pietvakarius nuo Vilniaus liepos 9—10 d. pa­
sižymėjo 184-oji šaulių divizija, vadovaujama gen. mjr. B. Gorodovikovo. Hitlerininkai, negalėdami prasiveržti į Vilnių, dalį
jėgų metė į Grigiškes. Persikėlę per Nerį, jie bandė prasimuš­
ti šiauriniu upės krantu į apsuptą miestą.
Generolas B. Gorodovikovas atspėjo priešo kėslus. Jo va­
dovaujamos divizijos 294-ojo šaulių pulko daliniai kontrata­
kavo hitlerininkus ir sustabdė jų puolimą. Kiti 184-osios divi­
zijos pulkai narsiai kovėsi prie Lentvario.
Įnirtingi mūšiai vyko ir mieste. Liepos 10 d. vakare kau­
tynės Vilniaus gatvėse pasidarė itin įtemptos. Tarybiniai ka190

тіаі kovėsi didvyriškai. Vyr ltn. P. Rešetovas, apsuptas gausaus
hitlerininkų būrio, nepasidavė. Jis gynėsi iki paskutinio šovi­
nio, o paskui save ir jį apsupusius hitlerininkus susprogdino
granatomis. A. Amelčenkovo vadovaujamas šaulių batalionas
išlaisvino nuo fašistinių grobikų keletą gatvių. Dabartinėje
Muziejaus gatvėje hitlerininkai metė prieš A. Amelčenkovo
batalioną keliolika tankų ir savaeigių pabūklų bei motorizuo­
tuosius pėstininkus. Įsitvirtinę dviejuose namuose, tarybiniai
kariai padegė 6 tankus, sunaikino apie 20 automašinų ir pri­
vertė priešą trauktis. Į nelaisvę buvo paimta apie 500 priešo
kareivių ir karininkų.
Daug padėjo, vaduojant iš grobikų miestą, tarybinė avia­
cija. Tarybiniai lakūnai drąsiai ir ryžtingai atakavo priešą
net ir tada, kai jėgos būdavo nelygios. Antai tarybinių даікіпtuvų grandis susitiko ore naikintuvų lydimą priešo bombone­
šių devyniukę. Nors priešo lėktuvų buvo daugiau, gvardijos
kpt. Gudajevas įsakė atakuoti. Tarybiniai lakūnai suardė fa­
šistų naikintuvų kovinę rikiuotę ir, stoję kovon su bombone­
šiais, privertė juos numesti bombas kur papuolė, bet ne į tai­
kinį. Per šias oro kautynes pusė priešo lėktuvų buvo sunai­
kinta. Virš Tarybų Lietuvos sostinės eskadrilės partorgas
jaun. ltn. Budakovas pakartojo kapitono N. Gastelo žygdarbį.
Tarybiniai naikintuvai patikimai dengė sausumos kariuomenę.
Liepos 9 d. apie 100 priešo lėktuvų išmetė į Vilniaus rajo­
ną parašiutininkus ir konteinerius su maisto produktais bei
šaudmenimis. Liepos 10 d. priešas vėl išmetė oro desantą; apie
600 parašiutininkų ir daug konteinerių su šaudmenimis, gink­
lais, maisto atsargomis ir kitais kroviniais. Tačiau visa tai
pakliuvo į tarybinių karių rankas.
Norėdama išvengti nereikalingų aukų, tarybinė karinė va­
dovybė liepos 10—12 d. keletą kartų siūlė priešo įgulai kapi­
tuliuoti. Tačiau hitlerininkai nesutiko. Septynias dienas ir nak­
tis tęsėsi įnirtingos kautynės dėl Vilniaus. 1944 m. liepos 13 d.
Tarybų Lietuvos sostinė buvo iš vokiškųjų fašistinių grobikų
išvaduota.
Likviduojant Vilniaus įgulą, priešas neteko 8 tūkst. nukau­
tais, daugiau kaip 5 tūkst. hitlerinių kareivių ir karininkų pa­
teko į nelaisvę. Tarybinė kariuomenė paėmė 156 pabūklus,
63 tankus, 48 lėktuvus, 1500 automašinų, 300 kulkosvaidžių,
56 sandėlius su šaudmenimis, 97 sandėlius su maistu ir kitu
kariniu turtu, 6 geležinkelio ešelonus su įvairiais kroviniais ir
daug kitokio turto.
Masinį didvyriškumą parodė tarybiniai kariai mūšių dėl
Vilniaus dienomis. Dvidešimčiai Raudonosios armijos junginių,

191

pulkų ir dalinių buvo suteiktas Vilniaus garbės vardas, o 31 jun­
ginys, dalis ir dalinys buvo apdovanotas TSRS ordinais.
29-ajam tankų korpusui (vadas gen. mjr. J. Fominichas) buvo
įteiktas aukščiausias apdovanojimas — Lenino ordinas.
Vaduojant Vilnių, daug prisidėjo partizanai. 11 būrių, su­
sivienijusių į Vilniaus ir Trakų brigadas, kuriose buvo apie
2 tūkst. partizanų, tris dienas kovėsi drauge su Raudonosios
armijos dalimis.
Išvadavus miestą, tarybiniai partizanai ėmė valyti miesto
gatves, gesinti gaisrus, teikti gyventojams pagalbą, ėjo mili­
cininkų bei eismo reguliuotojų pareigas. Jiems padėjo ir mies­
to gyventojai, išėję iš slėptuvių ir grįžę iš aplinkinių kaimų.
Jie nurodinėjo kariams užmaskuotus priešo ugnies taškus, at­
nešinėjo šaudmenis, perrišinėjo sužeistuosius.
Tarybinės kariuomenės junginiai, dar tebevykstant mū­
šiams Vilniaus gatvėse, puolė ir Kauno kryptimi. Jie sparčiai
veržėsi pirmyn, triuškindami priešą. Hitlerininkai, stengda­
miesi bet kokiais būdais sustabdyti tarybinės kariuomenės puo­
limą, liepos 15 d. ir vėliau, 21—23 d., iš Jonavos, Jašiūnų,
Rumšiškių, Kaišiadorių ir Žiežmarių sudavė keletą kontrsmūgių.
Laikinai 5-osios armijos puolimą hitlerininkams pavyko su­
stabdyti. Tačiau sėkmingos 33-osios armijos ir 11-osios gvar­
dijos armijos kautynės prie Nemuno turėjo didelę reikšmę
tolesniems lemiamiems mūšiams Kaunui išvaduoti.
Tarybinė kariuomenė, atrėmusi hitlerininkų kontrsmūgius,
liepos 24—25 d. užėmė Karmėlavą ir Palemoną: perkirto Kau­
no—Jonavos geležinkelį bei plentą ir priartėjo prie Nemuno.
Liepos 28 d. N. Krylovo vadovaujama 5-oji armija gavo
uždavinį pralaužti priešo gynybą Kauno prieigose ir apeina­
muoju manevru iš šiaurės ir pietų išvaduoti miestą, o po to
pulti Rytų Prūsijos kryptimi.
Liepos 29 d. po 40 minučių trukusio artilerijos ugnies pa­
rengimo pradėjo pulti Kauną iš šiaurės rytų 72-asis šaulių
korpusas (vadas gen. mjr. A. Kazarcevas), o iš pietryčių
45-asis (vadas gen. mjr. S. Poplavskis) ir 65-asis (vadas gen.
mjr. G. Perekrestovas) šaulių korpusai.
Ypač atkaklūs mūšiai užvirė dėl Palemono geležinkelio
stoties. Stotis buvo užimta po 16 valandų trukusių kautynių.
Raudonoji armija, triuškindama priešą, artėjo prie Kauno iš
šiaurės, rytų ir pietų. Vienuolika kartų fašistai kontratakavo
tarybinės kariuomenės dalinius, tačiau sustabdyti jų puolimo
nepajėgė. 5-osios armijos kariuomenės smūgiai vis stiprėjo,
( puolimo frontas plėtėsi. Priešo gynyba buvo pralaužta, ir ta­
rybinė kariuomenė puolė miestą.
192

Į pietus nuo Kauno, už Nemuno, fašistinė kariuomenė dar
laikėsi. Priešo vadovybė manė, kad Nemunas bus jiems pati­
kima apsauga, bet apsiriko. Nemunas nesustabdė Raudonosios
armijos, turėjusios didelį patyrimą forsuoti vandens kliūtis.
Pradėjusios pulti šiame bare ir persikėlusios į vakarinį Ne­
muno krantą, Raudonosios armijos dalys greitai artėjo prie
geležinkelio į pietus nuo Kauno, išvadavo Garliavą ir grasino
priešui atkirsti kelius pasitraukti iš Kauno. Tarybinė kariuo­
menė apsupo Kauną iš trijų pusių. Liepos 31 d. 5-osios armi­
jos dalys įsiveržė į miestą ir iki vakaro išvadavo didesnę Kau­
no dalį.
Dėl sumanaus tarybinės kariuomenės apeinamojo manevro
Kauno centras buvo užimtas beveik be kautynių. Tuo buvo
išvengta sugriovimų ir išsaugoti architektūriniai bei istoriniai
miesto paminklai.
Įnirtingos kautynės vyko tvirtovės fortų bei Nemuno ir
Neries santakos rajonuose. Tarybiniai kariai kovėsi didvyriš­
kai. Jiems aktyviai padėjo tarybiniai partizanai ir pogrindi­
ninkai.
Prie Kauno tarybinius karius sutiko 3 lietuvių partizanai,
vadovaujami miesto komjaunimo pogrindinio komiteto nario
V. Petrausko. Jie pranešė, kad komjaunuoliai sugadino miesto
telefono stotį ir dėl to ryšio tarp tvirtovės fortų nėra. Be to,
jie pasisiūlė palydėti tarybinius karius artimiausiu bei mažiau­
siai pavojingu keliu miesto pakraščiais ir parodyti užmaskuo­
tus hitlerininkų ugnies taškus. Atsisėdę greta kareivių ant
priešakinių tankų, jaunieji patriotai nuošaliais skersgatviais
ir tarpukiemiais, apeidami priešo užkardas, išvedė kpt. I. Lujevo batalioną tiesiai į Kauno gatves.
Kelių sankryžoje prie Kauno narsiai kovėsi ltn. I. Matvejenkos tankų būrio kovotojai. Būrį apšaudė priešo artilerija
ir minosvaidžiai, po to 3 tarybinius tankus puolė 12 priešo
tankų. Atmušę 3 priešo kontratakas ir sunaikinę 8 tankus,
6 šarvuočius, 4 minosvaidžius, tarybiniai tankistai privertė prie­
šą pasitraukti. I. Matvejenka pamuše 3 fašistų tankus2.
Tarybiniai tankistai, sutriuškinę hitlerininkų dalinius
IV forto rajone, perkirto vakarines priešo komunikacijas. Tuo­
met hitlerininkai panaudojo rezervus. Į pagalbą tarybiniams
tankistams skubėjo pėstininkai. Jiems reikėjo persikelti per
Nemuną. Apšaudomi kariai, panaudoję paprasčiausias persi­
kėlimo priemones arba visai be jų, perplaukė upę. Artilerijos
ir minosvaidžių ugnies remiami, tarybiniai pėstininkai įsitvir­
2 Ten pat, p. 56.

193

tino vakariniame Nemuno krante. Priešas kontratakavo tankų
ir šarvuočių daliniais, norėdamas tarybinius karius nublokšti
atgal į Nemuną. Tačiau hitlerininkų ataka buvo atremta, ir
Raudonosios armijos daliniai kaudamiesi žygiavo į vakarus.
Rugpiūčio 1 d. 5-osios armijos kariuomenė, 39-ajai ir 33-ajai
armijoms padedant, galutinai išvadavo Kauną.
5-osios armijos kariuomenei kaunantis prie Vilniaus ir
puolant Kauno kryptimi, 3-ojo Baltarusijos fronto 11-osios.
gvardijos ir 31-osios armijų junginiai liepos 13 d. pasiekė Ne­
muną, o kitą dieną kai kuriose vietose jį forsavo ir vakarinia­
me upės krante užėmė nedidelius placdarmus.
Nemunas — didžiausia upė kelyje į Rytų Prūsiją. Hitlerinė
karo vadovybė rengėsi Nemuno krantus ginti iki paskutinio
kareivio. Čia, prie Nemuno, į Alytaus ir Gardino rajonus,
priešas permetinėjo iš kitų fronto barų stambius rezervus, taip
pat ir tankų junginius.
3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė, pradėjusi liepos 14 d.
forsuoti Nemuną tik atskirose vietose, kitą dieną jau forsavo
upę į pietus nuo Alytaus 70 km ruože. Staigiu puolimu fronto
kariuomenės 11-osios gvardijos armijos junginiai ir dalys ap­
supo vokiečių įgulą Alytuje. Liepos 15 d. priešas buvo iš
miesto išstumtas.
Mūšiai dėl Nemuno buvo labai aršūs. Įnirtingos kautynės
vyko dėl Balbieriškio. Šis miestelis dengė vieną patogiausių
priešo komunikacijų — Alytaus—Kauno plentą. 5-osios armijos
dalys staigiu smūgiu išstūmė iš miestelio hitlerininkus. Priešas
į šį rajoną pasiuntė didelę tankų ir pėstininkų grupę. Mieste­
lis du kartus ėjo iš rankų į rankas, kol priešas buvo galutinai
iš ten. išstumtas.
Šešias dienas be pertraukos kovėsi su priešu 371-osios šau­
lių divizijos (vadas pik. S. Cukarevas) kariai dėl placdarmo
kairiajame upės krante.
Čia vėl pasižymėjo 184-oji šaulių divizija. Liepos 18 d. ji
perkirto svarbią priešo komunikaciją — Prienų—Kauno plentą.
Todėl priešo 3-osios tankų armijos dešiniojo sparno kariuome­
nė atsidūrė keblioje padėtyje. Bet dar labiau hitlerininkai bai­
minosi, kad 184-oji divizija gali užimti Kazlų Rūdos komuni­
kacijų mazgą. Tuomet Raudonosios armijos rankose atsidurtų
pagrindinės komunikacijos, jungiančios priešo Kauno grupuotę
su Rytų Prūsija. Tris paras divizijos pulkai didvyriškai gynėsi,
atremdami daugybę priešo atakų, kol privertė hitlerininkus
trauktis.
Hitlerinė karinė vadovybė iškėlė savo kariuomenei uždavi­
nį bet kuria kaina išsilaikyti prie Nemuno, neleisti Raudona­
194

jai armijai įsitvirtinti vakariniame jo krante. Trylika parų
tęsėsi įnirtingos kautynės Alytaus—Gardino fronte ir toliau
į pietus. Fašistinė kariuomenė atkakliai kontratakavo bei
stipriais kontrsmūgiais atsakydavo į Raudonosios armijos ata­
kas, tačiau nesėkmingai. Mūšius dėl Nemuno laimėjo Raudo­
noji armija. Tai buvo itin didelis laimėjimas. Kovose prie
Nemuno krantų ji sutriuškino paskutinius šioje kryptyje bu­
vusius operatyvinius priešo rezervus ir galėjo sėkmingai pulti
Rytų Prūsijos link.
Palaužusi labai atkaklų hitlerininkų priešinimąsi į šiaurę
ir į pietus nuo Alytaus, 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė
iš placdarmų vakariniame Nemuno krante perėjo į ryžtingą
puolimą. Iki liepos 17 d. ji pasistūmėjo 25 km į vakarus ir iš­
vadavo daugiau kaip 300 Dzūkijos ir Užnemunės gyvenviečių.
Per kautynes tarybinė kariuomenė padarė priešui didelių žmo­
nių ir technikos nuostolių, paėmė daug laimikių.
Sausumos kariuomenei daug' padėjo aviacija. Nepaisyda­
mi nuovargio, tarybiniai lakūnai dieną ir naktį naikino priešą
žemėje ir ore. Jie įvykdė šimtus žygdarbių.
Greta tarybinių lakūnų kovėsi ir 1-ojo atskirojo naikintuvų
aviacijos pulko „Normandija", įėjusio į 1-ąją aviacijos ar­
miją, savanoriai prancūzų lakūnai. Už didvyriškumą kovose
prie Nemuno prancūzų aviacijos pulkui buvo suteiktas Nemu­
no garbės vardas. Jis buvo pavadintas „Normandijos—Nemu­
no" pulku. Lakūnams Marseliui Alberui, Rolanui de la Puapui, Marseliui Lefevrui, Žakui Andre buvo suteikti Tarybų
Sąjungos didvyrių vardai3.
Liepos 31 d. išvadavusi Marijampolę, 3-ojo Baltarusijos
fronto kariuomenė puolė toliau ir pirmosiomis rugpiūčio die­
nomis išlaisvino iš fašistinių grobikų Vilkaviškį ir Kalvariją.
Iki sienos beliko 18 kilometrų. Priešas gynėsi labai atkakliai.
Jis, mesdamas į kautynes rezervus, stengėsi kontratakomis su­
stabdyti Raudonosios armijos puolimą. Tačiau 3-ojo Baltaru­
sijos fronto kariuomenės smūgiai kasdien stiprėjo. Priešas tu­
rėjo didelių nuostolių.
Įnirtingos kautynės vyko prie Rytų Prūsijos vartų. Tarybi­
niai kariai paskutiniosiose kautynėse tarybinėje žemėje kovė­
si ypač narsiai: įsiverždavo į priešo apkasus, naikindavo hit­
lerininkus durtuvais, šautuvų buožėmis. Kas valandą mažėjo
atstumas tarp puolančios tarybinės kariuomenės ir fašistinės
Vokietijos.
♦ ♦ ♦
3 Большая Советская Энциклопедия, Третье издание, т. 18, стр. 130.
195

1944 m. rugpiūčio 17 d. 7 vai. 30 min. Kudirkos Naumiesčio
rajone visu frontu nuaidėjo galingas „ura". 184-osios šaulių
divizijos V. Zakabluko skyrius pirmasis pasiekė Šešupę ir vals­
tybinę sieną. Iškilmingai, nepamirštamai valandėlei pažymėti
ore nuaidėjo trigubas automatų saliutas.
Prūsijoje kilo į dangų debesys juodų dūmų. Nuo sviedinių
ir minų sprogimo drebėjo žemė. Prie Šešupės ir pasienio trau­
kė vis naujos ir naujos tarybinės kariuomenės dalys. Visi
jaudinosi. Daug teko nueiti kelio, kad vėl būtų pasiektos tos
vietos, kur prasidėjo karas.
Dešinysis 3-ojo Baltarusijos fronto sparnas baigė vaduoti
Užnemunę. Spalio 10 d. buvo išvaduoti Šakiai, o po keleto
dienų Raudonosios armijos dalys, nugalėdamos atkaklų hitle­
rininkų pasipriešinimą ir giliai ešelonuotą jų gynybą, užėmė
Kudirkos Naumiestį, Kybartus, Eitkūnus.
Kairysis 11-osios gvardijos armijos sparnas ir 31-oji armija
pasistūmėjo į vakarus ir priėjo Rytų Prūsijos sieną ties
Seinais.
Kai 3-ojo Baltarusijos fronto kariuomenė kovėsi dėl Vil­
niaus, į Tarybų Lietuvą įžengė ir 1-ojo Pabaltijo fronto jun­
giniai. Liepos 4 d. išvadavusi Polocką, šio fronto kariuomenė,
puldama šiaurės vakarų kryptimi, liepos 12 d. išvadavo Dūkš­
tą ir toliau plėtė puolimą į šiaurę nuo Vilniaus—Kauno ribos.
Puldamos miškingose ir pelkėtose vietovėse, atremdamos
dažnas priešo kariuomenės kontratakas, Raudonosios armijos
dalys Anykščių rajone priėjo Šventąją. Vakarinis upės kran­
tas buvo stipriai priešo įtvirtintas: jis dengė kelius į Pane­
vėžį.
Penkias dienas vyko įnirtingos kautynės dėl placdarmų
vakariniame Šventosios krante. Persigrupavusi 1-ojo Pabalti­
jo fronto kariuomenė pralaužė stipriai įtvirtintas priešo pozi­
cijas ir liepos 21 d. vakare priėjo Panevėžį. Tarybinės kariuo­
menės dalis, puolusi į pietus nuo miesto, forsavo Juodės upę
ir pasiekė Panevėžio—Kauno plentą. Kita dalis supo miestą
iš šiaurės rytų. Naktį iš liepos 21 į 22 d. prasidėjo Panevėžio
puolimas. Po kautynių liepos 22 d. 417-osios ir 267-osios divi­
zijų (vadai gen. mjr. F. Bobrakovas ir gen. mjr. A. Tolstovas)
daliniai išvadavo Panevėžį.
Sėkmingai plėtojosi 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenės
puolimas ir į pietus nuo Panevėžio. Priėjusi Šventąją, 1-ojo
Pabaltijo fronto kairiojo sparno kariuomenė persikėlė naktį
į vakarinį upės krantą ir atakavo iš šiaurės ir pietų Ukmer­
gėje buvusią vokiečių įgulą. Sudavusios ryžtingą smūgį,
196

t

39-osios armijos (vadas gen. ltn. I. Liudnikovas) dalys liepos
24 d. rytą išlaisvino miestą iš fašistinių okupantų.
Išvadavęs Panevėžį ir Ukmergę, 1-asis Pabaltijo frontas
turėjo galutinai sutriuškinti Panevėžio—Šiaulių rajone buvu­
sią priešo grupuotę ir išvaduoti Šiaulius.
Fronto kariuomenės vado įsakymu pagrindinį smūgį rei­
kėjo smogti Šiaulių kryptimi. Čia ir buvo išskleista didesnė
pusė fronto jėgų, žymiai viršijusi priešo jėgas. Pasisekimui
išplėsti šia kryptimi buvo pasiųstas generolo V. Obuchovo
vadovaujamas 3-asis gvardijos mechanizuotasis korpusas. Da­
lis fronto jėgų sąveikoje su 2-ojo Pabaltijo fronto kariuomene
(vadas armijos gen. A. Jeriomenka) turėjo užimti Daugpilį,
o po to plėsti puolimą pagal kairįjį Dauguvos krantą šiaurės
vakarų kryptimi. Kitos fronto jėgos turėjo pulti Biržų ir Ro­
kiškio kryptimis.
Hitlerinė karo vadovybė, smogdama iš Daugpilio rajono
5 divizijų jėgomis į 1-ojo Pabaltijo fronto dešinįjį sparną, sten­
gėsi trukdyti sutelkti pagrindines tarybinio fronto jėgas prie
Šiaulių. Tačiau priešo kontrsmūgiai buvo atmušti.
1-ojo Pabaltijo fronto pagrindinių jėgų puolimas Šiaulių
kryptimi prasidėjo liepos 20 dieną. Fronto kairiojo sparno ka­
riuomenė, įveikdama hitlerininkų pasipriešinimą ir padaryda­
ma jiems didelių nuostolių, per dvi puolimo dienas pasistūmėjo
daugiau kaip 40 km į vakarus ir išvadavo daugiau kaip 150
gyvenviečių.
Liepos 23 d. fronto jėgos, puolusios Daugpilio kryptimi, su­
tiko stiprų hitlerininkų pasipriešinimą, ypač Svėdasų rajone.
Čia kautynės užsitęsė.
Fronto kariuomenė pagrindinio smūgio kryptyje pasistūmė­
jo į vakarus ir liepos 25 d. vakare pasiekė ribą Kamajai—Va­
balninkas—Pumpėnai—Naujamiestis—Ramygala—Pagiriai. Prie­
šui susidarė pavojus, kad gali būti apeitas dešinysis jo 16-osios
armijos, dengusios iš rytų ir pietų Daugpilį ir Rygą, sparnas.
Kautynes dėl Šiaulių pradėjo 3-ojo gvardijos mechanizuo­
tojo korpuso priešakinės rinktinės: per parą jos nuėjo dau­
giau kaip 90 km. Ryžtingai puldamos, rinktinės įveikė hit­
lerininkų pasipriešinimą. Liepos 26 d. -rytą staigiu smūgiu
išmušė okupantus iš Smilgių miestelio ir 9 vai. jau pasiekė
Šeduvą. Plėsdama puolimą, tarybinė kariuomenė liepos 27 d.
išvadavo Baisogalą ir perkirto Šiaulių—Kauno geležinkelį.
Stambios priešo jėgos, remiamos aviacijos, atkakliai gynė
Šiaulius: hitlerinė karinė vadovybė stengėsi žūt būt išlaikyti
miestą, kaip svarbų kelių mazgą.
197

Liepos 27 d. prasidėjo Šiaulių šturmas. Miestas buvo štur­
muojamas iš rytų ir dalimi jėgų apeinamas iš pietvakarių, kad
būtų atkirsti keliai priešui pasitraukti į vakarus ir pietvaka­
rius. 9 vai. buvo užimtas aerodromas pietrytiniame miesto
pakraštyje, o vidudienį — perkirstas Šiaulių—Kelmės plentas.
Kontratakuojančios iš Meškuičių rajono hitlerininkų dalys
bendromis tarybinių pėstininkų ir tankų jėgomis buvo sutriuš­
kintos, ir Meškuičiai buvo išvaduoti.
Kita tarybinės kariuomenės grupė pasiekė Šiaulių rajoną
iš šiaurės rytų ir perkirto Šiaulių—Rygos geležinkelį. Pirmieji
į miestą įsiveržė gen. ltn. V. Obuchovo tankai. Tuo metu, kai
šaulių dalys kovėsi miesto gatvėse, viena tankų dalis, apeida­
ma Šiaulius iš vakarų, smogė miestą gynusiems hitlerininkams
iš užnugario. Tankistams padėjo 51-osios armijos (vadas gen.
ltn. J. Kreizeris) pagrindinės jėgos.
Žlugus priešo mėginimams suteikti Šiaulių įgulai pagalbą,
kautynės mieste pasidarė dar atkaklesnės. Tarybinių pėstinin­
kų ir tankų daliniams tekdavo išmušti hitlerininkus iš kiekvie­
no namo. Liepos 27 d. vakare okupantų pasipriešinimas buvo
palaužtas ir Šiauliai — išvaduoti.
Išvadavus Panevėžį ir Šiaulius, tarybinei kariuomenei susi­
darė palankios sąlygos smogti į Latvijoje veikusios priešo
,,Šiaurės" armijų grupės sparną ir užnugarį.
1-asis Pabaltijo frontas liepos 28 d. gavo naują uždavinį —
pagrindinį smūgį nukreipti bendra Rygos kryptimi, kad būtų
atkirsta Pabaltijyje veikusi hitlerininkų jėgų grupuotė nuo
Rytų Prūsijos, o kairiojo sparno jėgų dalimi pulti Klaipėdos
link ir perkirsti pajūrio geležinkelį.
Matydama grėsmę savo kariuomenei Pabaltijyje, hitleri­
nė karo vadovybė stengėsi sutriuškinti 1-ojo Pabaltijo fronto
jėgas, prasiveržusias į Šiaulių rajoną: ji telkė kariuomenę
į Vosyliškiu (25 km į šiaurės rytus nuo Raseinių) ir Rokiškio
rajonus, kad smūgiais į Panevėžį atkirstų prasiveržusią tary­
binę kariuomenę ir ją sunaikintų.
Priešo smūgis iš Rokiškio rajono į Panevėžį buvo atrem­
tas, ir Raudonosios armijos dalys pasistūmėjo 70 km į šiaurės
vakarus. Taip pat buvo atremtos hitlerininkų kontratakos ir
Grinkiškio rajone: tarybinė kariuomenė čia pasistūmėjo pir­
myn 20—25 km.
Plėsdama puolimą Jelgavos kryptimi, 1-ojo Pabaltijo fron­
to kariuomenė liepos 28 d. užėmė Joniškį.
Sparčiai slinkdama pagal Šiaulių—Jelgavos plentą, 3-ojo
gvardijos mechanizuotojo korpuso žvalgomoji rinktinė, vado­
vaujama kapitono G. Galuzo, liepos 28 d. 2 vai. priėjo prie
198

Joniškio. Mieste buvo tylu ir ramu. Prie mašinų ir sandėlių
stovėjo sargybiniai, aikštėje miegojo vokiečių kareiviai. Stai­
ga nakties tylą sudrumstė automatų ir pabūklų šūviai. Tai —
G. Galuzo žvalgai ir tankai. Vokiečiai mieste'turėjo batalio­
ną pėstininkų ir tankų. Tačiau, staiga užklupti, jie nesuspėjo
stipriau pasipriešinti. Kilo panika. Hitlerininkai bėgo iš namų
vien su apatiniais baltiniais, blaškėsi gatvėse, griuvinėjo į pa­
kelės griovius, stengdamiesi pasislėpti nuo žvalgų ir tankų
ugnies. Miestas buvo užimtas per keletą minučių.
Sekančią dieną buvo išvaduota Žagarė. Rugpiūčio 1 d. ta­
rybinė kariuomenė išvadavo Jelgavą; mechanizuotosios jos
dalys pasiekė Rygos pajūrį, atkirsdamos priešo „Siaurės" ar­
mijų grupei visas sausumos komunikacijas su Rytų Prūsija.
Sunki padėtis, susidariusi hilterinei kariuomenei Pabaltijy­
je, privertė priešo karinę vadovybę imtis naujų priemonių. Ji
nusprendė sutelkti stiprias jėgas (6 divizijas ir 100 tankų) Bir­
žų rajone ir smogti bendra Panevėžio kryptimi į 1-ojo Pabal­
tijo fronto pagrindinių jėgų užnugarį.
Rugpiūčio 2 d. priešas, sutelkęs rajone į šiaurryčius nuo
Biržų daug stipresnes jėgas, pradėjo puolimą ir vakarop pasi­
stūmėjo 10—12 km pietų kryptimi, tačiau, atkakliai ir akty­
viai priešinantis tarybinei kariuomenei, puolimas buvo su­
stabdytas Biržų prieigose. Įnirtingi mūšiai vyko ir Nemunėlio
Radviliškio rajone.
Rugpiūčio 3 d. rytą priešo dalys, norėdamos užimti Biržus,
atnaujino atakas. Po 20 pakartotinių atakų didelių aukų kaina
vakare hitlerininkams pavyko įsiveržti į Biržus. Kilo pavo­
jus, kad jų jėgos prasiverš Panevėžio link. Tačiau tarybinių
tankų ir pėstininkų dalys, padedant artilerijai, atrėmė visas
hitlerininkų atakas ir neleido jiems pasislinkti į pietus. Po dvi
dienas trukusių mūšių priešas šiame rajone buvo sutriuš­
kintas.
„Siaurės" armijų grupės, atkirstos nuo vokiečių kariuome­
nės Rytų Prūsijoje, padėtis darėsi vis sunkesnė. Kontrsmūgiai
ir kontratakos nepavyko. Tai privertė hitlerinę karo vadovybę
pagrindines pastangas Pabaltijyje nukreipti kovai su 1-ojo
Pabaltijo fronto kariuomene Šiaulių rajone ir Rygos pajūryje.
Hitlerinė karo vadovybė nusprendė stipriais tankų divizijų
kontrsmūgiais iš rajono į vakarus ir šiaurvakarius nuo Šiaulių
sutriuškinti pagrindinę 1-ojo Pabaltijo fronto grupuotę ir tuo
pagerinti savo kariuomenės, esančios prie Rygos, padėtį.
Smogiamaj ai grupuotei sudaryti buvo ketinama panaudoti re­
zervus ir junginius iš kitų Tarybų Sąjungos—Vokietijos fron­
to barų. Tarybinei žvalgybai atskleidus priešo sumanymus,
199

buvo atitinkamai pergrupuotos ir sustiprintos Raudonosios arv
rnijos jėgos, ypač ten, kur buvo laukiama hitlerininkų smūgių.
Rugpiūčio 10 d. tarybinė kariuomenė pasiekė Dubysą.
Liepos pabaigoje ir rugpiūčio pradžioje priešas įvykdė iš
Kėdainių rajono keletą stiprių kontratakų. Penkias paras tę­
sėsi atkaklios kautynės, pasibaigusios kontratakuojančių hit­
lerininkų sutriuškinimu. Raudonosios armijos dalys forsavo
Nevėžį ir, atakuodamos iš trijų pusių, rugpiūčio 2 d. išvadavo
Kėdainius. Vilniaus—Šiaulių geležinkelio magistralė buvo ga­
lutinai išlaisvinta nuo fašistinių grobikų.
Per įnirtingas kovas forsavusi Dubysą, tarybinė kariuome­
nė sutriuškino hitlerininkų įtvirtinimus vakariniame upės
krante ir rugpiūčio 10 d. priartėjo prie Raseinių iš pietų. Norė­
damas išlaikyti miestą savo rankose, priešas tankais ir pėsti­
ninkais, remiamais artilerijos ir aviacijos, įnirtingai kontrata­
kavo. Tačiau tarybinė kariuomenė, palaužusi atkaklų hitleri­
ninkų pasipriešinimą, įsiveržė į miestą ir po keliolika valandų
trukusių įnirtingų kautynių išlaisvino jį nuo fašistinių oku­
pantų.
Iki rugpiūčio vidurio hitlerinei karinei vadovybei pavyko
sutelkti į šiaurvakarius ir į vakarus nuo Šiaulių 7 tankų ir
3 pėstininkų divizijas; iš viso apie 800 tankų.
Priešo sumanymas buvo toks: stipriais tankų junginių smū­
giais sutriuškinti 1-ojo Pabaltijo fronto jėgas Šiaulių rajone,
paskui smogti į Jelgavą, sunaikinti tarybinę kariuomenę, bu­
vusią Rygos pajūryje, ir atstatyti komunikacijas su savo ka­
riuomenės „Šiaurės" grupe.
Rugpiūčio 16 d. 14 vai. priešas po artilerijos ir aviacijos
parengimo smogė iš Kelmės rajono Šiaulių kryptimi. Tačiau
čia jis sutiko gerai organizuotą, prieštankiniais pabūklais su­
stiprintą ir giliai ešelonuotą Raudonosios armijos gynybą. Va­
karop hitlerininkų puolimas buvo sustabdytas.
Naktį į rugpiūčio 17 d. hitlerininkai vienu metu sudavė du
kontrsmūgius: Jelgavos ir Šiaulių kryptimis, turėdami čia
apie 300 tankų ir šturmo pabūklų.
Smūgių kryptyse hitlerininkai vieno kilometro plotyje tu­
rėjo 40—50 tankų. Jiems pavyko įsibrauti į Raudonosios ar­
mijos gynybą rajone į pietryčius nuo Kuršėnų ir į vakarus
nuo Žagarės. Naktį, forsavęs Ventą, priešas užėmė Kuršėnus.
Rugpiūčio 17 d. rytą jis įvedė į kautynes naujas jėgas. Įveik­
dami atkaklų tarybinės kariuomenės pasipriešinimą, vakarop
hitlerininkai pasislinko 12 km ir pasiekė Smilgius, grasindami
užimti Šiaulius.
200

Hitlerinės kariuomenės puolimui sulaikyti 1-ojo Pabaltijo
fronto vadovybė nukreipė į Šiaulių rajoną 5-ąją gvardijos
tankų armiją (vadas gen. ltn. V. Volskis). Be to, Šiaulių gynyba
buvo sustiprinta tankais, prieštankiniais pabūklais ir artile­
rija. Pakartotinės hitlerininkų atakos nepavyko, ir rugpiūčio
19 d. jų puolimas buvo sustabdytas.
Rugpiūčio 20—21 d. labai suaktyvėjo priešo veiksmai Tukumo ir Jelgavos rajonuose. Tuo metu hitlerinė kariuomenė
atnaujino atakas ir prie Šiaulių. Smūgiais iš šiaurės ir pietų
atkirtusi Raudonosios armijos iškyšulį Kurtuvėnų rajone, ji
pradėjo pulti Šiaulius iš vakarų, stengdamasi bet kuria kaina
prasiskverbti į miestą.
Per įnirtingas kautynes hitlerinė kariuomenė neteko daug
gyvosios jėgos ir technikos, ypač daug tankų ir artilerijos.
Priešas prarado smogiamąją galią, o visi rezervai jau buvo
įtraukti į kautynes.
Rugpiūčio 22 d. tarybinė kariuomenė, sustiprinta rezervais,
nustūmė hitlerininkus 10—12 km į vakarus nuo Šiaulių, čia
fronto linija stabilizavosi iki 1944 m. rugpiūčio pabaigos.
Vėliau priešas dar keletą kartų bandė atnaujinti puolimą,
bet nesėkmingai.
Hitlerinei kariuomenei, puolusiai Šiaulių kryptimi, buvo
padaryta didelių nuostolių: nuo rugpiūčio 16 iki 26 d. ji ne­
teko daugiau kaip 15 tūkst. kareivių ir karininkų, apie 350 tan­
kų bei šturmo pabūklų ir 270 artilerijos pabūklų. Fronto ka­
riuomenė išlaisvino iš fašistinių grobikų didelę Lietuvos ir
Latvijos dalį. Tačiau hitlerinei kariuomenei pavyko kontrsmūgiais atstumti Raudonosios armijos dalis nuo jūros ir sudaryti
30 km koridorių Tukumo rajone. „Šiaurės" armijų grupės
sausumos komunikacijos iš dalies buvo atstatytos. Tai labai
pagerino, bent laikinai, hitlerinės kariuomenės padėtį Pabal­
tijyje.
Šiaulių operacija buvo labai reikšminga, galutinai išva­
duojant Estiją, Latviją ir Lietuvą.
Po mūšių prie Šiaulių iki 1944 m. spalio pradžios frontas
stabilizavosi riboje Dobelė—Mažeikiai—Kuršėnai—Raseiniai—
į rytus nuo Šakių—Virbalio.
Hitlerinė karinė vadovybė tikėjosi, kad tarybinė kariuo­
menė puls Rygos kryptimi. Dėl to čia ji sutelkė pagrindines
savo jėgas, buvusias Pabaltijyje. Į Rygos rajoną ji permetė
dalį 3-osios tankų armijos jėgų, buvusių iki tol Lietuvos teri­
torijoje. Tuo pačiu buvo susilpninta hitlerinė karinė grupuotė,
dengusi priėjimą prie Baltijos jūros nuo Liepojos iki Nemuno
žiočių.
14. T arybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės k a re

201

Tuo ir pasinaudojo tarybinė karinė vadovybė.
1944 m. rugsėjo 24 d. rytą 1-asis Pabaltijo frontas gavo
uždavinį skubiai ir slaptai sutelkti stambią smogiamąją gru­
puotę Šiaulių rajone, kad, sudavus priešui stiprų smūgį Klai­
pėdos kryptimi, būtų galima išeiti prie Baltijos jūros ir atkirsti
hitlerininkų „Šiaurės" armijų grupę nuo Rytų Prūsijos.
Fronto vado įsakymu buvo numatyta suduoti 2 smūgius
dviem kryptimis: pirmąjį (pagrindinį) — iš rajono į šiaurės va­
karus nuo Šiaulių bendra Klaipėdos kryptimi turėjo smogti
6-osios gvardijos, 43-osios ir 5-osios gvardijos tankų armijų
(vadai gen. pik. I. Čistiakovas, gen. ltn. A. Beloborodovas,
gen. ltn. V. Volskis) jėgos, o antrąjį — iš rajono į pietų va­
karus nuo Šiaulių Kelmės—Šilalės kryptimi 2-osios gvardijos
armijos (vadas gen. ltn. P. Čančibadzė) jėgos. Bendras užda­
vinys — sutriuškinti puolimo kryptyse priešą ir pasiekti Bal­
tijos pajūrį riboje Palanga—Klaipėda—Nemuno žiotys.
Fronto jėgos buvo pergrupuojamos ir telkiamos visiškai
slaptai, naktį, maskuojantis, priešą dezorientuojant ir klaidi­
nant. Tiktai spalio 2 d., t. y. beveik prieš pat puolimą, priešas
pastebėjo kai kurias tarybinės kariuomenės susitelkimo žymes
Šiaulių rajone, bet imtis kontrpriemonių buvo jau vėlu.
Fronto jėgos (daugiau kaip 50 divizijų ir dalis aviacijos)
buvo per 6 naktis pergrupuotos ir sutelktos iš Rygos rajono
Klaipėdos kryptimi (80—240 km atstumu). Buvo slapta perkel­
ta apie pusę milijono žmonių, 9300 pabūklų ir minosvaidžių,
1323 tankai ir savaeigiai artilerijos pabūklai, įvairios fronto
ir armijų užnugario tarnybos.
Iki spalio 4 d. prieš 1-ojo Pabaltijo fronto kariuomenę prie­
šas Lietuvos TSR pirmajame ešelone turėjo 5 divizijas. Per
puolamąją operaciją buvo galima tikėtis, kad priešas įves į
kautynes dar 7—8 divizijas, iš jų 4 tankų.
Pabaltijo fronte buvo 57 divizijos. Tai viršijo priešo jėgas
žmonėmis 2,5 karto, pabūklais ir minosvaidžiais — beveik
11 kartų, tankais ir savaeigiais artilerijos pabūklais — daugiau
kaip 3 kartus. Didelė jėgų persvara buvo ir aviacijoje 4.
Hitlerininkai buvo įrengę Žemaitijoje keletą gynybos ruo­
žų. Ypač gerai buvo įrengti, kaip atsparos punktai ir pasiprie­
šinimo mazgai, miestai ir gyvenvietės, kelių sankryžos. Gyny­
bai organizuoti buvo panaudotos upės, ežerai, aukštumos, pel­
kėtos vietovės.
Stipriausias gynybos ruožas buvo dengęs prieigas prie Klai­
pėdos ir Tilžės.
4 Борьба за Советскую Прибалтику.. . , кн. 2, стр. 177.

202

Fronto kariuomenės puolimas prasidėjo spalio 5 d. Iš ryto
buvo tirštas rūkas, todėl žvalgomosios rinktinės pradėjo veik­
ti 11 vai. Po 10 min. artilerijos parengimo prasidėjo puolimas
visu frontu.
Tarybiniai pėstininkai su motorizuotosiomis dalimis ir tan­
kais, artilerijos ir aviacijos remiami, blokuodami ir apeidami
hitlerininkų atsparos punktus ir pasipriešinimo mazgus, pra­
lauždavo jų gynybą ir veržliai stūmėsi pirmyn į vakarus. Ta­
rybinei kariuomenei artėjant prie Klaipėdos krašto, hitleri­
ninkai priešinosi vis atkakliau. Priešas metė kontratakon
pėstininkų dalinius su tankais, tačiau jie buvo su dideliais
nuostoliais atremti. Hitlerininkai, palikdami ginklus, karo tech­
niką bei kitą karini turtą, paskubomis traukėsi.
Jau spalio 5 d. puolimo metu daugelyje fronto barų buvo
paimta priešo belaisvių. Jų parodymai ir paimti dokumentai
liudijo, kad tarybinės kariuomenės puolimas Klaipėdos kryp­
timi hitlerinei karinei vadovybei buvo netikėtas.
Fašistinė karinė vadovybė laukė tarybinės kariuomenės
smūgio iš Kelmės rajono ir tiktai pietvakarių kryptimi į Ryt­
prūsius. Todėl hitlerininkai ir metė tankų junginius pirmiausia
Kelmės kryptimi.
Per keturias puolimo dienas (spalio 5—8 d.) tarybinė ka­
riuomenė pasistūmėjo pirmyn 90 km. Buvo išvaduotos stam­
bios gyvenvietės ir kelių mazgai prieigose prie Klaipėdos
krašto: Kuršėnai, Telšiai, Plungė, Seda, Varniai, Mažeikiai ir
daugiau kaip 2000 kitų gyvenviečių. Priešui buvo padaryta
daug nuostolių: sunaikinta daugiau kaip 16 tūkst. kareivių ir
karininkų, pamušti ir sudaužyti 192 tankai ir savaeigiai arti­
lerijos pabūklai, paimta 60 tankų ir 225 mašinos. Kaip tikros
priešo kareivių ginklų ir technikos kapinės atrodė keliai, ku­
riais traukėsi fašistai5.
Tarybinę sausumos kariuomenę, puolusią į šiaurvakarius ir
į vakarus nuo Šiaulių, aktyviai rėmė aviacija.
Virš Viekšnių vieškelio tarybinių naikintuvų eskadrilė su­
sidūrė su 15 priešo lėktuvų. Priešo atakos buvo atmuštos.
Palikę tarybinių naikintuvų numuštas 2 savo mašinas, vokie­
čių lakūnai išsisklaidę nuskrido į šiaurę. Šturmuoto jų devy­
niukė atakavo priešo autokoloną prie Viekšnių. Kolona pa­
driko, žmonės išsilakstė, palikdami sudaužytas mašinas ir pa­
būklus. Hitlerininkams nepavyko kolonos mesti kontratakon
šiame rajone.
5 К берегам янтарного моря, M., 1969, стр. 130.

203

Spalio 8 d. rytą Telšių ir Plungės rajonuose tarybiniai la­
kūnai sunaikino daugiau kaip 40 automašinų, traukusių į ry­
tus. Tą pačią dieną, vidudienį, Telšių rajone buvo pastebėti
susitelkę priešo tankai ir kariuomenė. Į orą vėl pakilo naikin­
tojai. Apšaudę ir apmėtę bombomis susitelkusią priešo gru­
puotę, tarybiniai lakūnai sužlugdė hitlerininkų rengtą kontr­
ataką. Vėliau naikintojai užpuolė priešo koloną į vakarus nuo
Telšių ir skutamuoju skridimu ją išsklaidė, padarydami dide­
lių gyvosios jėgos bei technikos nuostolių.
Spalio 5 d. buvo pralaužta priešo gynyba į pietvakarius nuo
Šiaulių, prie Dubysos, ir į šiaurvakarius, prie Ventos. Pralau­
žus hitlerininkų pasipriešinimą prie Ventos, susidarė gana sun­
kios puolimo sąlygos. Raudonosios armijos dalims teko kautis
pelkėtoje ir miškingoje vietovėje. Vietomis kariai brido iki
juosmens pelkėmis, balomis, nešė pabūklus. Pulkininko Chrabrovo pulkas puolė 2 km pelkėmis, o gvardijos majoro Ponomariovo daliniai ėjo, klampodami sunkiai praeinamomis vie­
tomis, net 3 kilometrus. Kariai nešė ant pečių išardytus kul­
kosvaidžius ir minosvaidžius.
Priešas bandė išsilaikyti iš anksto įtvirtintame ruože, palei
Virvytę. Hitlerininkai čia metė į kontrataką „Didžiosios Vo­
kietijos" tankų divizijos dalinius. Kautynės vyko visą dieną
ir naktį. Priešo kontratakos buvo puolančių Raudonosios ar­
mijos dalinių atremtos. Hitlerininkai su nuostoliais pasitraukė.
Žemaitija degė, krosnių kaminai riogsojo pakelėse. Žmo­
nės, išlindę iš slėptuvių, rūsių, sveikino tarybinius karius iš­
vaduotojus.
Sėkmingai plėtėsi puolimas ir į pietvakarius nuo Šiaulių.
Prieš užimant Kelmės priešo gynybos mazgą, reikėjo pir­
miausia užimti tiltą per Kražantę ir placdarmą vakariniame
jos krante. Tą uždavinį vykdė leitenanto D. Jaremčiuko 50
kareivių, pasodintų ant 6 tankų, rinktinė. Spalio 6 d. 1 vai.
30 min. rinktinė pakeliui sunaikino prieštankines hitlerininkų
baterijas. Du tarybiniai tankai su 20 automatininkų prasiver­
žė prie tilto per Kražantę ties Kelme. Sunaikinęs priešo ap­
saugą, automatininkų desantas užėmė tiltą. Po 30—40 min.
priešo pėstininkai su tankais kontratakavo tarybinius narsuo­
lius. 16 valandų ši maža rinktinė laikė tiltą ir atmušė 11 prie­
šo kontratakų. Rinktinės narsumo dėka pagrindinės 13-ojo
gvardijos šaulių korpuso (vadas gen. mjr. A. Lopatinas) jėgos
ir 1-ojo tankų korpuso (vadas, gen. ltn. V. Butakovas) tankistai
sutriuškino priešą ir išvadavo Kelmę.
Ypač drąsiai spalio 6 d. mūšiuose kovėsi 1-ojo tankų kor­
puso 117-osios tankų brigados komunisto jaun. ltn. M. Muraš204

kino būrys. Jam buvo pavesta išžvalgyti priešo jėgas Kelmės
rajone. Būrys, ryžtingai veikdamas, greitai ir tiksliai nustatė
priešo jėgas. Sunaikinęs hitlerininkų 1 šturmo ir 2 lauko pa­
būklus bei apie 50 kareivių, būrys veržėsi pkmyn, skindamas
kelią savo batalionui. Netikėtas trijų tarybinių tankų pasiro­
dymas sukėlė priešo užnugaryje paniką. Trijų priešo artileri­
jos baterijų tarnyba paliko pabūklus ir išbėgiojo. Vėliau tan­
kų būrys staigiai įsiveržė į Pakalniškių kaimą. Čia hitlerinin­
kai 2 tarybinius tankus pamuše, būrio vadas M. Muraškinas
buvo sužeistas. Tačiau narsūs tankistai kovėsi, kol atėjo pa­
grindinės Raudonosios armijos jėgos.
Ryžtingai puolant tarybinei kariuomenei į vakarus ir piet­
vakarius, spalio 10 d. buvo išvaduota Tauragė, Kretinga ir
Palanga, spalio 13 d.— Skuodas. Raudonosios armijos dalys pa­
siekė Baltijos pajūrį, perkirto geležinkelį ir kelius, jungiančius
Kuršą su Klaipėdos kraštu ir šiaurine Rytprūsių dalimi.
Nemuno žemupyje, prie Rytprūsių sienos, įveikusios at­
kaklų hitlerininkų pasipriešinimą, 3-ojo Baltarusijos fronto
39-osios armijos dalys spalio 9 d. išvadavo Jurbarką, Skirsne­
munę ir Smalininkus.
Spalio antrojoje pusėje prasidėjo kautynės Klaipėdos kraš­
te. Čia priešas itin stipriai gynėsi, mesdamas į kontratakas vi­
sus vietinius ir iš Rytprūsių atvykusius rezervus. Ypač smar­
kios kautynės vyko dėl Pagėgių. Tačiau tarybiniai kariai
tvirtai stovėjo Lietuvos žemėje. Iki spalio 23 d. Raudonosios
armijos dalys užėmė gerai įrengtus priešo atsparos punktus
ir svarbius kelių mazgus — Pagėgius, Šilutę, vėliau Priekulę,
pasiekė Nemuno žemupį, perkirto sausumos komunikacijas,
jungiančias Klaipėdą su Tilže ir Rytų Prūsija.
Ryžtingai kovėsi tarybiniai jūreiviai ir laivyno aviacija.
Nuo spalio 6 iki 16 d. tarybiniai jūreiviai paskandino Klaipė­
dos ir Ventspilio rajonuose 9 priešo transportinius ir 11 kitų
laivų. Lakūnai smarkiai bombardavo priešo komunikacijas.
Liepojos ir Klaipėdos uostų reidai buvo užminuoti6.
1945
m. sausio antrojoje pusėje 1-asis Pabaltijo frontas
paskyrė 4-ąją smogiamąją armiją (vadas gen. ltn. P. Malyševas) Klaipėdos miestui ir uostui išvaduoti ir tuo užbaigti ga­
lutinį ir visišką Tarybų Lietuvos išvadavimą iš hitlerinės oku­
pacijos.
Jau vasarą, kaunantis prie Šiaulių ir vėliau, hitlerininkai
labai įsitvirtino Klaipėdoje ir jos apylinkėse. Jie apjuosė
♦ ♦ ♦

6
стр. 460.

История Великой Отечественной войны Советского Союза, т, 4,

205

miestą keliomis apkasų linijomis, užminavo laukus, įrengė
plačius prieštankinius griovius bei kitokias kliūtis prieš tan­
kus ir pėstininkus. Gynybai panaudojo senus miesto ir uosto
įtvirtinimus, juos sustiprino, pritaikė šiuolaikinei gynybai,
įrengė lizdus stambaus kalibro pabūklams ir kulkosvaidžiams,
gausybę ugnies taškų. Laivų toliašaudžiai stambaus kalibro ar­
tilerijos pabūklai taip pat buvo nukreipti* į tą pusę, iš kurios
buvo laukiama tarybinės kariuomenės puolimo.
Mieste atskiri namai, jų aukštai, rūsiai, gatvių sankryžos,
ištisi miesto kvartalai buvo pritaikyti atspariai gynybai. Vis­
kas buvo kruopščiai parengta kautynėms gatvėse. Hitlerinin­
kai žūt būt norėjo išsilaikyti šiame pajūrio mieste.
1945
m. sausio 25 d. Klaipėdos rajono gynybos grupuotėje
priešas turėjo gan stambias jėgas: 2 pėstininkų divizijas, su­
stiprintas trim apsaugos pulkais ir vienu batalionu, keturiais
tvirtovių batalionais ir vienu jūrų pėstininkų batalionu, vie­
nu šturmo pabūklų divizionu ir vienu krantų apsaugos divi­
zionu. Šioje priešo grupuotėje buvo 17 300 žmonių, 302 pa­
būklai ir minosvaidžiai, 38 šturmo pabūklai ir 22 tankai.
Sausio 20 d. tarybinės 4-osios smogiamosios armijos ka­
riuomenėje buvo 25 041 karys, daugiau kaip 600 pabūklų ir
minosvaidžių 1.
Sausio 26 d. priešo šautuvų ir kulkosvaidžių ugnis iš pir­
mųjų tranšėjų susilpnėjo ir beveik visai nutilo minosvaidžių
ugnis iš gilumos. Visa tai rodė, kad priešas pradėjo trauktis.
4-osios smogiamosios armijos vadas gen. ltn. P. Malyševas
įsakė atlikti žvalgybą mūšiui. Paaiškėjo, kad priešas pagrindi­
nes savo jėgas atitraukė į antrąją ir trečiąją tranšėjas.
Armijos vado įsakymu sausio 27 d. rytą prasidėjo puoli­
mas visu frontu iš trijų pusių. 92-ojo šaulių korpuso (vadas
gen. mjr. N. Ibianskis) 179-oji šaulių divizija (vadas gen. mjr.
M. Škurinas) puolė iš šiaurės, jos kairėje — iš šiaurės rytų —
puolė 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija (vadas gen. mjr.
A. Urbšas), o iš rytų ir pietryčių puolė 19-ojo šaulių korpuso
(vadas gen. mjr. D. Samarskis) dalys. Iki 12 vai. 4-osios smo­
giamosios armijos dalys užėmė pirmąją priešo tranšėją, o sau­
sio 28 d. rytą tarybiniai kariai, persekiodami priešą, pradėjo
kautynes miesto pakraščiuose ir gatvėse. Netrukus Klaipėda
buvo išvaduota.
Sausio 29—30 d. dar vyko atkaklūs mūšiai Kuršių nerijoje.
Galutinai Kuršių nerija buvo išvaduota 1945 m. vasario 4 d.
7 Борьба за Советскую Прибалтику.. . , кн. 3, стр. 49.
206

iki 13 vai. Tuo baigėsi 4-osios smogiamosios armijos opera­
cija Klaipėdai išvaduoti.
Junginiams ir dalims, pasižymėjusiems kautynėse, vaduo­
jant Klaipėdą, Vyriausiojo kariuomenės vado įsakymu buvo
suteiktas Klaipėdos vardas.
Šia Raudonosios armijos pergale buvo galutinai išvaduota
iš fašistinės okupacijos visa Tarybų Lietuva.
Žinia, kad Raudonosios armijos dalys įžengė į Klaipėdą ir
išvijo hitlerinius grobikus iš Tarybų Lietuvos, buvo džiaugs­
mingai sutikta visoje respublikoje. Miestuose ir kaimuose
vyko džiaugsmo mitingai. Gyventojai sveikino Raudonąją ar­
miją išvaduotoją.
2. LIETUVIŠKOSIOS d iv iz ijo s k o v o s
DĖL LIETUVOS IŠVADAVIMO IR PRIEŠO KURSO GRUPUOTĖS
SUTRIUŠKINIMAS

1944 m. liepos pradžioje Raudonoji armija įžengė į Tarybų
Lietuvą ir pradėjo jos vadavimą. Iki rugpiūčio pradžios didelė
Lietuvos dalis ir didžiausi jos miestai buvo išvaduota.
Raudonosios armijos mūšiais dėl Lietuvos išvadavimo pra­
sidėjo naujas lietuvių tautos kovos prieš hitlerinius grobikus
Didžiojo Tėvynės karo frontuose etapas. Į Raudonąją armiją,
pirmiausia į 16-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją, įsijungė tūks­
tančiai žmonių iš išvaduotų respublikos rajonų.
1944 m. liepos 12 d., baigusi operacijas prie Polocko,
16-oji Lietuviškoji šaulių divizija (vadas gen. mjr. V. Karvelis)
gavo įsakymą žygiuoti į Lietuvą. Rugpiūčio 2 d. divizija su­
sitelkė prie Šiaulių.
Lietuviškoji divizija, atvykusi į Lietuvą, greitai buvo papil­
dyta mobilizuotais Tarybų Lietuvos piliečiais. Jau rugpiūčio
mėn. divizija gavo pirmąjį 3 tūkst. žmonių papildymą ’. Per
penkis 1944 metų mėnesius (rugpiūčio—gruodžio mėn.) į Lie­
tuviškąją diviziją įstojo 6 tūkst., o iki karo pabaigos — 13 tūkst.
naujų karių. Daugumą jų sudarė mobilizuotieji į Raudonąją
armiją išvaduotuose Lietuvos rajonuose 2.
Divizijoje tarnavo įvairių tautybių žmonės. Vykstant atkak­
liems mūšiams Tėvynės karo frontuose, daug divizijos karių
žuvo, buvo sunkiai sužeisti ir pasveikę jau nebegalėjo grįžti
į junginį. Papildymo iš evakuotų Tarybų Lietuvos gyventojų
ф

ф

^

1 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 41845, b. 3, 1. 230.
2 J. Dobrovolskas, Lietuviai kariai Didžiojo Tėvynės karo frontuose,
p. 95.

207

nepakako. 1943 metais ir 1944 metų pirmojoje pusėje į divi­
ziją įsijungė daug rusų, ukrainiečių, baltarusių ir kitų broliškų
tarybinių tautų sūnų.
Papildžius diviziją mobilizuotaisiais išvaduotuose Lietuvos
rajonuose, lietuvių tautybės karių divizijoje padaugėjo nuo
31,2% 1944 m. liepos 1 d. iki 68,4% 1945 m. balandžio 27 d.
Divizijos vadovybė ir politiniai darbuotojai susirūpino nau­
jojo papildymo auklėjimu: žmonės buvo trejus metus išgy­
venę hitlerininkų okupuotoje teritorijoje, paveikti hitlerininkų
ir lietuviškųjų buržuazinių nacionalistų propagandos, skiepi­
jusios neapykantą Tarybų valdžiai, Raudonajai armijai.
Nagrinėjamuoju laikotarpiu divizija buvo gerai pasiruo­
šusi kariškai ir politiškai. Pagal socialinę sudėtį daugumą ka­
rių sudarė darbininkai. 1944 m. spalio 1 d. divizijoje buvo
3230 darbininkų (t. y. 44,9% karių), 2493 kolūkiečiai ir vals­
tiečiai, 1457 tarnautojai ir moksleiviai3.
Taip atrodė Lietuviškoji divizija mūšių prie Šiaulių išva­
karėse.
Hitlerinė karinė vadovybė, siekdama bet kuria kaina at­
statyti „Šiaurės" armijų grupės sausumos komunikacijas su
Rytų Prūsija, prie Šiaulių sutelkė 7 tankų ir 3 pėstininkų divi­
zijas. Ši hitlerinė karinė grupuotė turėjo 800 tankų.
Šiaulių gynyboje pasižymėjo 2-osios gvardijos ir 5-osios
gvardijos tankų armijų kariuomenė. Ypač atkakliai kovėsi
Lietuviškosios divizijos daliniai.
Rugpiūčio 3 d. Lietuviškoji divizija buvo įjungta į 2-osios
gvardijos armiją ir turėjo organizuoti Šiaulių gynybą, ypač
ginti prieigas iš Kelmės pusės. Divizijos pagrindinės jėgos bu­
vo sutelktos į pietvakarius nuo Šiaulių, abipus plento. Divizi­
jos dalys buvo sustiprintos prieštankinėmis priemonėmis.
Svarbiausia buvo Šiaulių—Kuršėnų ir Šiaulių—Bubių plentų
gynyba.
Užėmusios gynybos rajonus, divizijos dalys tvirtino pozi­
cijas: gilino apkasus, kasė tranšėjas. Junginio pionieriai mina­
vo tiltus prieigose prie Šiaulių, ruošė užkardas.
Priešą atremti buvo gerai pasirengta. Divizijos vadovybė
kovotojams iškėlė šūkius: „Nė pėdos atgal!", „Mirsim, bet nepasiduosim!", „Neįleisime fašistų į Šiaulius!"
1944 m. rugpiūčio 16 d. hitlerininkai, 1 km fronto ruože
turėdami 40—45 tankus, pradėjo pulti iš Kelmės rajono Šiau­
lių kryptimi. Rugpiūčio 17 d. hitlerinė karinė grupuotė pra­
laužė fronto liniją, užėmė Kuršėnus ir pasislinko į priekį
♦

3 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 289870, b. 3, 1. 233.

208

12 km. Rugpiūčio 18 d. priešas, puldamas Juodenkių, Gytarių
kryptimi, atskiromis pėstininkų ir tankų grupėmis prasiskver­
bė į Švendrio mišką ir 9 vai. pasiekė vakarinį jo pakraštį. Tęs­
damas puolimą, priešas užėmė Juodenkius, Daušiškius, Gytarius ir visiškai priartėjo prie Lietuviškosios divizijos gynybos
baro 4.
Rugpiūčio 18 d. priešas bombardavo divizijos gynybos po­
zicijas. 11 vai., po intensyvaus apšaudymo iš artilerijos, pul­
kas pėstininkų ir 20 tankų atakavo 156-ojo šaulių pulko, va­
dovaujamo pplk. V. Lunios, 1-ąjį batalioną ir sandūrą tarp
156-ojo ir 167-ojo (vadas pik. V. Motieka) šaulių pulkų. Arti­
lerijos, minosvaidžių ir kulkosvaidžių ugnimi priešo pėstinin­
kai buvo atkirsti nuo tankų, išsklaidyti ir iš dalies sunaikinti.
Šeši tankai buvo pamušti, o likusieji pasuko atgal5. Iš viso
prieš Lietuviškąją diviziją hitlerininkai metė apie 90 tankų, iš
jų apie 50 — prieš 156-ojo šaulių pulko dalinius6. Per ketu­
rias valandas priešas vis didesnėmis jėgomis, įvesdamas į mū­
šį naujus dalinius, tankų priedangoje dar tris kartus atakavo
156-ojo šaulių pulko 1-ojo bataliono ginamą barą. Priešo ata­
kas rėmė aviacija: grupėmis po 8—10 lėktuvai bombardavo
Lietuviškosios divizijos dalinių pozicijas ir Šiaulių miestą. Ta­
čiau visos priešo atakos buvo atmuštos. Hitlerininkai, palikę
mūšio lauke 11 pamuštų tankų, pasitraukė į pradines pozici­
jas ir apsikasė.
19 vai. 50 min. priešas atakavo 167-ojo šaulių pulko 4-osios
kuopos dešinįjį sparną. Į ataką jis metė 10 tankų ir 10 šar­
vuočių. Tuo pačiu metu grupė priešo automatininkų bandė
apeiti 5-osios kuopos dešinįjį sparną. Tačiau ir čia priešo ata­
kos buvo nesėkmingos.
Lietuviškajai divizijai padėjo 5-osios gvardijos tankų ar­
mijos daliniai. Šios armijos 3-ojo gvardijos korpuso ir Lietu­
viškosios divizijos daliniai atmušė dvi priešo pėstininkų, re­
miamų 30 tankų, atakas iš Gytarių rajono 1.
Sekančią dieną, t. y. rugpiūčio 19 d., hitlerininkai Gytarių
rajone perėjo į gynybą. 11 vai. jų pėstininkų kuopa, remiama
trijų tankų, dar bandė atakuoti 167-ojo pulko 4-ąją šaulių
kuopą, tačiau sutelktine visų ginklų rūšių ugnimi ataka buvo
atremta. Ištisą dieną priešas žvalgė ir apšaudė mūsų pozicijas,
bet atakuoti daugiau nedrįso.
♦ ♦ ♦

4 Ten pat, ap. 203333, b. 1,1. 95.
6 Ten pat.
6 J. Macijauskas, Tėvynės karo frontuose, p. 132.
7 TSRS GMA, f. 5 Gv. TA, ap. 4948, b. 193, 1. 30.

209

Didvyriškai kovėsi kariai šiose pirmosiose kautynėse Lie­
tuvos žemėje. „Nepraleisime priešo į gimtąjį miestą! Kausimės iki paskutinio, negailėdami nei jėgų, nei kraujo!"— pa­
sižadėjo kariai8.
Ypač pasižymėjo Danutė Markauskienė. Ji taiklia kulko­
svaidžio ugnimi padėjo atremti 13 hitlerininkų atakų. Už did­
vyriškumą ji buvo apdovanota trečiuoju. Šlovės ordinu.
Narsiai kovėsi pplk. V. Lunios vadovaujamas 156-asis šau­
lių pulkas, kurio ginamame bare priešo spaudimas buvo stip­
riausias. V. Lunia sugebėjimu organizuoti ir vadovauti kau­
tynėms, asmeniniu pavyzdžiu kėlė pulko karių drąsą. Reiklus
sau ir valdiniams, jis visuomet laiku būdavo pavojingiau­
siose vietose.
Divizijos mūšius prie Šiaulių aukštai įvertino tarybinė ka­
rinė vadovybė. „Lietuviai čia mūru stovėjo, atmušė visas
priešo atakas, vėliau sutriuškino jį ir apgynė miestą",— buvo
rašoma aukštosios karinės vadovybės įsakymuose9. Už šias
kautynes apie 400 divizijos karių buvo apdovanoti TSRS or­
dinais ir medaliais.
Lietuviškosios divizijos gynybos bare hitlerininkai neteko
apie 900 kareivių ir karininkų, 20 tankų, 2 savaeigių pabūk­
lų, 8 šarvuočių ir daug kitos karinės technikos 10.
Priešas buvo nublokštas nuo Šiaulių už 10—12 km. Lietu­
vos TSR fronto linija iki 1944 m. spalio mėn. stabilizavosi
Dobelės—Mažeikių—Kuršėnų—Raseinių—Kybartų riboj e.
1944 metais vyko atkaklūs mūšiai dėl Rygos. Stengdamasi
išlaikyti Rygą, hitlerinė karinė vadovybė permetė į Rygos ra­
joną didelę dalį 3-osios tankų armijos jėgų, buvusių iki tol
Lietuvoje. Taigi buvo susilpninta hitlerinė karinė grupuotė,
dengusi priėjimą ptie Baltijos jūros. Tuo pasinaudojo tarybi­
nė kariuomenė: spalio 5 d. Raudonoji armija perėjo į ryžtingą
puolimą ir netrukus išvadavo Žemaitiją.
Mūšiuose už Žemaitijos išvadavimą 16-osios Lietuviškosios
šaulių divizijos kariai įrašė dar vieną reikšmingą puslapį į lie­
tuvių tautos istoriją.
Po kautynių prie Šiaulių Lietuviškoji divizija ruošėsi nau­
jiems mūšiams. 2-osios gvardijos armijos vado gen. ltn. P. Čančibadzės įsakymu po dviejų parų žygio Lietuviškoji divizija
rugsėjo 29 d. susitelkė miškuose į šiaurę nuo Gauštvinio eže­
ro — netoli Kelmės. Karių nuotaika buvo pakili. Jie troško
kuo greičiau išvyti hitlerinius okupantus iš Tarybų Lietuvos
- 0

—

♦

—

♦

-

8 „Tėvynė šaukia", 1944.ѴШ.30.
s Hitlerinė okupacija Lietuvoje, p. 407.
10 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 203333, b. 1, 1. 103.

210

žemės. Divizija buvo sustiprinta tankais, savaeigiais pabūk­
lais, artilerija, pionierių daliniais.
Aukštesniosios karinės vadovybės nurodymu kiekviena
divizija puolimą turėdavo pradėti žvalgomuoju mūšiu vieno
sustiprinto šaulių bataliono jėgomis.
Žvalgomasis mūšis buvo pavestas 156-ojo šaulių pulko
1-ajam batalionui, vadovaujamam mjr. P. Belano.
Naktį į 1944 m. spalio 5 d. bataliono kariai, priešo nepa­
stebėti, persikėlė per Dubysą ir užėmė placdarmą vakarinia­
me upės krante. Spalio 5 d. 11 vai. batalionas pradėjo žvalgo­
mąjį mūšį. Po 20 minučių trukusio apšaudymo iš artilerijos
tarybiniai kariai pradėjo puolimą. Pirmieji į ataką pakilo ko­
munistai ir komjaunuoliai. Jie, rodydami pavyzdį kitiems ka­
riams, sparčiai veržėsi pirmyn. Visi bataliono kariai kovėsi
drąsiai ir sumaniai.
Pasinaudodama P. Belano bataliono laimėjimais, divizijos
vadovybė į mūšį pasiuntė ir kitus batalionus. Hitlerininkai
atkakliai priešinosi atskiruose židiniuose iš atramos punktų,
įrengtų daugiausia aukštumose, gyvenvietėse, kontratakavo
junginio dalinius, tačiau visos jo pastangos sulaikyti puolimą
buvo bergždžios. Junginio daliniai priėjo Kražantę ir ją for­
savo. Spalio 6 d. divizijos daliniai toliau puolė Kelmės kryp­
timi. Nepaisydami stiprios priešo ugnies, divizijos kariai
sparčiai veržėsi pirmyn. Liepos 6 d. 156-asis šaulių pulkas są­
veikoje su 3-ąj a gvardijos šaulių divizija išvadavo Kelmę u.
2-osios gvardijos armijos vadas gen. ltn. P. Cančibadzė
spalio 6 d. atsiuntė Lietuviškosios divizijos vadui pik. A. Urbšui adresuotą telegramą. Joje buvo rašoma:
„Fronto Karinė taryba ir Armijos Karinė taryba dėkoja ir
sveikina 16 LŠD karius ir karininkus, parodžiusius didvyriš­
kumo ir puolimo veržlumo pavyzdžius, pralaužiant priešo gy­
nybą paskutiniosios dienos kautynėse" 12.
Puldama toliau, triuškindama hitlerininkų pasipriešinimo
židinius, divizija per dieną išvaduodavo po keletą dešimčių
Lietuvos gyvenviečių.
Spalio 9 d. Lietuviškosios divizijos ir 24-osios gvardijos
šaulių divizijos daliniai sąveikoje su 89-ąj a tankų brigada
atakavo Vainutą. Po šešias valandas trukusių įnirtingų mūšių
miestelis buvo išlaisvintas 13.
Vaduojant Žemaitiją, ypač pasižymėjo pik. V. Motiekos
vadovaujama motorizuotoji priešakinė rinktinė. Ji, apeidama
♦ ♦ ♦
и Ten pat, 1. 129.
12 Ten pat, 1. 131.
13 TSRS GMA, f. 303, ap. 4005, b. 448, 1. 71.

211

priešo atramos punktus, smogdavo jam iš užnugario, perkirsdavo atsitraukimo kelius, demoralizuodavo jį, padarydavo jam
daug nuostolių. Minėtoji rinktinė buvo specialiai sudaryta dar
prieš puolimą. Į ją įėjo 167-ojo šaulių pulko M. Gladkovo va­
dovaujamas batalionas, 9 prieštankiniai pabūklai, žvalgų bū­
rys. Iš pradžių į rinktinę įėjo keletas tankų ir 10 savaeigių
pabūklų 14.
Pralaužus hitlerininkų gynybą prie Kelmės, spalio 6 d.
rinktinei buvo duotas uždavinys persekioti ir naikinti priešą
Kražių kryptimi. Atsiskyrusi nuo pagrindinių divizijos jėgų,
rinktinė pradėjo kovas priešo užnugaryje. Mažesni hitlerinin­
kų būriai būdavo apsupami ir sunaikinami. Sparčiai judėda­
ma, rinktinė išvadavo Kražius, Kaltinėnus, Pajūrį, Degučius,
pasiekė Usėnų mišką ir perkirto Klaipėdos—Tilžės geležinkelį
bei plentą 15.
Raudonosios armijos dalinių prasiveržimas į plentą priešui
buvo visiškai netikėtas. Hitlerininkai ėmė kaupti jėgas ir
kontratakuoti mūsų dalinius. Tačiau rinktinės kariai atmušė
visas priešo atakas ir išlaikė pozicijas, kol atėjo pagrindinės
divizijos jėgos.
Veržli motorizuotoji priešakinė rinktinė daug padėjo visai
divizijai. Rinktinė pilnai įvykdė vadovybės jai iškeltus uždavi­
nius: neleido pagrindinėms priešo jėgoms atsiskirti ir pasi­
traukti iš mūšio lauko, trukdė hitlerininkų ariergardams užimti
tarpines gynybos ribas ir įsitvirtinti jose, padėjo savo ir kitų
junginių pagrindinėms jėgoms triuškinti priešą. Kaudamasi
hitlerininkų flanguose ir užnugaryje, ji nutraukdavo ryšius
tarp priešo ariergardų ir pagrindinių jėgų. Staigiai ir netikė­
tai puldama, manevruodama priešo užimtoje teritorijoje, rink­
tinė neleido hitlerininkams tinkamai pasirengti pagrindinių
divizijos jėgų atrėmimui. Užimdama ir išsaugodama tiltus bei
kitas persikėlimo per vandens kliūtis vietas, rinktinė sudary­
davo sąlygas pagrindinėms divizijos jėgoms, ilgiau nesustojant,
pulti toliau.
Spalio 11 d. divizijos daliniai dar pasislinko į priekį piet­
vakarių kryptimi, užėmė Usėnų geležinkelio stotį ir organiza­
vo žiedinę gynybą.
Lietuviškoji divizija, kaudamasi Žemaitijoje, nuėjo 187 km,
išvadavo 419 gyvenviečių, iš jų 11 miestų ir miesto tipo gy­
venviečių (Kelmę, Kražius, Kaltinėnus, Vainutą, Šilalę, Degu­
čius ir kt.), priešui padarė didelių nuostolių. '
♦ ♦ ♦
14 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 203333, b. 1, 1. 125.
15 Ten pat, 1. 136.

212

Divizijos kovos veiksmai buvo aukštai įvertinti. Antai Di­
džiojo Tėvynės karo istorijoje rašoma:
„Šiuose mūšiuose, kuriais buvo baigtas visos Lietuvos TSR
teritorijos išvadavimas, Kelmės—Tilžės kryptimi 2-osios gvar­
dijos armijos sudėtyje sėkmingai kovėsi 16-oji Lietuviškoji
šaulių divizija, vadovaujama pulkininko A. Urbšo. Jos kariai,
siekdami greičiau išlaisvinti savo tėvynę iš okupantų, parodė
aukštą karinį meistriškumą ir didvyriškumą" 16.
Visa lietuvių tauta su pasididžiavimu sekė Lietuviškosios
divizijos kovas, vaduojant Žemaitiją. Sveikinime kariams Šiau­
lių miesto mokytojai rašė:
„Brangūs Tarybų Lietuvos kariai!
Mes, Šiaulių miesto mokytojai, susirinkę šiuo istoriniu mo­
mentu, kada Jūs kovojate už visišką vokiečių grobikų išviji­
mą iš mūsų brangios Lietuvos, už visišką hitlerinių fašistų
sunaikinimą, siunčiame Jums savo širdingiausius sveikinimus
ir linkėjimus" 17.
Divizijos karius sveikino Lietuvos KP(b) CK ir Tarybų
Lietuvos vyriausybė.
Visose gyvenvietėse žmonės sutikdavo tarybinius karius
su didžiausiu džiaugsmu. Ypač entuziastingai divizijos kariai
buvo sutikti Kražiuose. Miestelio darbo žmonės trejus okupa­
cijos metus saugojo tarybinę vėliavą. Raudonosios armijos
daliniams įžengus į Kražius, gyventojai iškėlė išsaugotąją vė­
liavą prie pastato, kuriame anksčiau buvo valsčiaus vykdoma­
sis komitetas 18. Nuoširdūs karių ryšiai su Lietuvos darbo
žmonėmis skatino kovotojus naujiems žygdarbiams, ugdė at­
kaklumą, ištvermę ir neapykantą priešui.
Buvo aišku, kad hitlerinė karinė vadovybė pabandys atsi­
imti tarybinės kariuomenės perkirstas sausumos komunikaci­
jas, jungusias Klaipėdą su Rytų Prūsija. Lietuviškoji divizija
gavo užduotį įsitvirtinti pasiektose ribose ir pasiruošti priešo
kontrpuolimui atremti.
Divizijai perėjus į gynybą, jos kariai pasižadėjo: „Kur
stovi lietuviai, ten priešas nepraeis!" 19
Spalio 12 d. hitlerininkai metė prieš diviziją Tilžės karo
mokyklos kursantus, 531-osios pėstininkų divizijos likučius ir
Hermano Geringo SS tankų diviziją.
249-ąj į šaulių pulką, vadovaujamą pplk. F. Lysenkos, iš­
ėjusį į ribą Šuneliai—Užpelkiai—Veržininkai, spalio 12 d.
16 История Великой Отечественной войны..., т. 4, стр. 358.
17 „Tėvynė šaukia", 1944.Х.10.
18 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 530541, b. 1, 1. 165.
19 Ten pat, ap. 41845, b. 1, 1. 27.

213

10 vai. 30 min. nuo Leitgirių pusės atakavo priešo pėstininkų
kuopa, remiama 4 tankų, o nuo Galsdonų — Jonaičių pusės —
pėstininkų batalionas, remiamas 12 tankų. Ataką lydėjo smar­
ki artilerijos ugnis. Tačiau priešas buvo priverstas trauktis.
Vidudienį hitlerininkai į pakartotiną ataką metė batalionų
pėstininkų ir 4 tankus, tačiau ir šis puolimas buvo sėkminga?
atremtas.
Divizijos dalys ištisą spalio 12 d. ir naktį į 13 d., mobili­
zavusios visas jėgas, sparčiai ruošė gynybos rajonus.
Spalio 13 d. 12 vai. 50 min. priešas, sutelkęs naujų jėgųr
kurias sudarė 2 pėstininkų pulkai ir 50 tankų, po smarkaus
apšaudymo iš artilerijos ir minosvaidžių, bombarduojant avia­
cijai, atnaujino atakas 20.
249-ąj į šaulių pulką vienu metu iš trijų pusių atakavomaždaug pulkas priešo pėstininkų ir 10 tankų. Tačiau organi­
zuota artilerijos, minosvaidžių ir šaulių ugnimi bei granatomis
priešo ataka buvo atremta. Nepaisydamas nuostolių, gavęs pa­
stiprinimų, priešas tą dieną atakavo pulką dar tris kartus21.
Šiuose įnirtinguose mūšiuose, kai ne kartą buvo susiremiama žmogus prieš žmogų, pulko kariai kovėsi narsiai ir atkak­
liai. Pulko vadas F. Lysenka sunkią kovos minutę pats pakėlė
ir nuvedė karius į kontrataką. Apie 40—50 minučių truko mū­
šis, perėjęs į durtynes. F. Lysenka visą laiką buvo priekyje
ir vadovavo mūšiui22.
Belaisvių parodymais, tos dienos mūšiuose priešas neteko
apie 50 % žmonių ir kovinės technikos23.
Tą pačią spalio 13 d. 167-ąjį šaulių pulką, vadovaujamų
L. Volbeko, atakavo priešo pėstininkų pulkas ir 40 tankų. Po
atkaklaus mūšio, trukusio 4 vai., hitlerininkų tankams pavy­
ko prasiveržti pro Lietuviškosios divizijos priešakinės gynybos
linijas, tačiau gynybos gilumoje juos sutiko gerai organizuota;
artilerijos ugnis. Priešo pėstininkai buvo atskirti nuo tankų.
Su prasiveržusiais į mūsų gynybos gilumą tankais pradėjo ko­
vą artileristai ir tankų naikintojai. Priešo tankai, būdami at­
skirti nuo pėstininkų, patyrė didelių nuostolių ir buvo pri­
versti pasitraukti 24.
Priešas, nepasiekęs laimėjimo atakomis prieš 167-ąjį ir
249-ąjį šaulių pulkus, spalio 13 d. 18 vai. 30 min. pradėjo ata­
kuoti sandūrą tarp 156-ojo šaulių pulko, vadovaujamo V. Lu20 Ten
21 Ten
22 Ten
23 Ten
24 Ten

214

pat,
pat.
pat,
pat,
pat,

ap. 203333, b. 1, 1. 140.
ap. 530541, b. 1, 1. 96.
ap. 203333, b. 1, 1. 140.
1. 141.

nios, ir 4-osios bei 5-osios kuopų. Didelių nuostolių kaina hit­
lerininkams pavyko prasiveržti į Lietuviškosios divizijos gy­
nybą, tačiau naktį į spalio 14 d. organizuota divizijos karių
kontrataka prasiveržęs priešas buvo apsuptas ir sunaikintas.
Vien per spalio 13 d. priešas Lietuviškosios divizijos gyny­
bos bare neteko 900 kareivių ir karininkų, 17 tankų, 2 savaei­
gių pabūklų, 35 kulkosvaidžių, 8 pabūklų, 4 šarvuočių ir daug
kitos karinės technikos25.
Didžiausią krūvį ir įtampą spalio 14 d. kautynėse teko pa­
kelti 167-ajam šaulių pulkui. Prieš du to pulko batalionus nuo
5 iki 20 vai. priešas 9 kartus metė į ataką 1—2 pulkus pėsti­
ninkų, kuriuos remdavo apie 40 tankų26. Kartodami ataką po
atakos, hitlerininkai galų gale įsilaužė 300—500 metrų į pulko
gynybos rajoną. Tačiau 167-ojo pulko 3-asis šaulių batalionas
ryžtinga kontrataka išmušė iš mūsų gynybos rajono prasilaužusį priešą.
•
Panašios kautynės vyko ir kitomis dienomis. Tačiau priešo
jėgos silpo; jis atakavo ne taip atkakliai.
Ir mūšiuose prie Šiaulių, ir Žemaitijoje labai narsiai kovėsi
Lietuviškosios divizijos artileristai. Jiems teko pagrindinis ko­
vos su priešo tankais krūvis. Lietuviškosios divizijos istorinia­
me formuliare apie šias kautynes buvo rašoma, kad junginio
kovotojai ir vadai „kovėsi neregėtai didvyriškai, atkakliai...
ir, nepaisant žmonių bei technikos nuostolių, kuriuos padarė
priešo artilerijos ir minosvaidžių galinga ugnis, nė vienas ka­
rys nepasitraukė, tvirtai gynė savo pozicijas" 27.
Patyrę didelių žmonių ir technikos nuostolių, hitlerininkai
spalio 18 d. ėmė trauktis, priedangai palikdami įgulas. Spalio
19 d. Lietuviškoji divizija pradėjo priešą persekioti. Divizijos
daliniai pralaužė hitlerininkų Pagėgių gynybos mazgo prieš­
akines linijas ir spalio 20 d. Nausėdų kaimo rajone pasiekė
Nemuną. Taip pasibaigė pusę mėnesio trukę divizijos mūšiai
Žemaitijai nuo hitlerinių grobikų išvaduoti.
Vaduodama Žemaitiją, 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija
sunaikino apie 5600 priešo kareivių ir karininkų, 50 tankų ir
savaeigių pabūklų, 32 šarvuočius, 83 automašinas ir vilkikus,
44 pabūklus ir minosvaidžius ir daug kitos karinės technikos28.
Tarybinė vyriausybė aukštai įvertino Lietuviškosios divi­
zijos nuopelnus. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo
1944 m. spalio 31 d. įsaku 16-oji Lietuviškoji šaulių divizija
25 Ten
26 Ten
27 Ten
28 Ten

pat.
pat.
pat, ap. 480760, b. 1,1. 1.
pat, ap. 289870, b. 6, 1. 20.

215

buvo apdovanota Raudonosios vėliavos ordinu. Šimtams karių
buvo įteikti aukšti vyriausybiniai apdovanojimai, o dešimčiai
labiausiai pasižymėjusių (F. Lysenkai, V. Vilenskiui, G. Užpoliui, F. Fedotovui, K. Šurui, K. Šeinauskui ir kt.) buvo su­
teikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai.
Mūšiai Žemaitijai išvaduoti pagal trukmę, apimtį ir pasiek­
tus rezultatus buvo didžiausi ir reikšmingiausi Lietuviškajai
divizijai Didžiajame Tėvynės kare. Kautynės parodė išaugusį
karių meistriškumą, junginio sugebėjimą triuškinti priešą tiek
puolant, tiek ir ginantis.
Tų mūšių dėka buvo išvaduota beveik visa Tarybų Lietu­
vos teritorija, išskyrus Klaipėdą ir dalį Klaipėdos krašto, ku­
rie buvo išvaduoti 1945 m. sausio 28 d. Lietuviškoji divizija,
įeidama į 4-ąją smogiamąją armiją, aktyviai dalyvavo mūšiuo­
se Klaipėdai išvaduoti.
i 1945 m. sausio 27 d. 14 vai. divizijų perėjo į puolimą ir pa­
sislinko pirmyn 4 km. Hitlerininkams atkakliai priešinantis iš
anksto parengtose gynybos ribose, divizijos puolimas laikinai
buvo sustabdytas. Tuomet 249-ojo šaulių pulko 2 batalionai
smulkiomis grupėmis apėjo priešo gynybą ir užėmė priekyje
buvusias aukštumas. Pulko 1-asis šaulių batalionas perėjo
į puolimą iš priekio ir pradėjo persekioti priešą. Šis batalionas
sausio 28 d. 3 vai. pirmasis įsiveržė į Klaipėdą29. Netrukus
į miestą įžengė ir kiti divizijos daliniai. 167-ojo šaulių pulko
daliniai, įveikę hitlerininkų pasipriešinimą miesto prieigose
ir šiauriniuose jo pakraščiuose, stoties rajone, 5 vai. 30 min.
perėjo per visą miestą ir pasiekė Kuršių marias.
Hitlerininkai, dengiami stiprios artilerijos ir minosvaidžių
ugnies, pasitraukė į Kuršių neriją ir apšaudė miestą iš stam­
baus kalibro pabūklų. Traukdamasis iš Klaipėdos, priešas be­
veik visą miestą, ypač didesnius ir gražesnius pastatus bei
uosto įrenginius, užminavo sulėtinto veikimo minomis. Jau
sausio 29 d. mjr. S. Strielčiūno vadovaujami pionieriai išmi­
navo miestą.
Naktį į sausio 30 d. 156-asis šaulių pulkas, vadovaujamas
pplk. V. Lunios, gavo įsakymą išvalyti nuo priešo šiaurinę
Kuršių nerijos dalį. Pulko kariai sueižėjusiu ledu persikėlė
į Kuršių neriją. Priešas, netikėtai užkluptas, ėmė trauktis. Sau­
sio 30 d. 9 vai. Kuršių nerijos šiaurinė dalis buvo galutinai iš­
laisvinta iš hitlerininkų ir molo švyturyje suplevėsavo raudo­
noji vėliava30.
29 Ten pat, ap. 203300, b. 5, 1. 53.
30 Ten pat, b. 55, 1. 53.

216

Klaipėdos ir Kuršių nerijos išvadavimas buvo paskutiniai
Raudonosios armijos ir Lietuviškosios divizijos mūšiai Tary­
bų Lietuvoje. Visa Lietuvos teritorija buvo galutinai išvalyta
nuo vokiškųjų fašistinių grobikų. Pirmą kartą istorijoje į Lie­
tuvos TSR įėjo visos jos žemės su sostine Vilniumi ir Klaipė­
dos kraštu bei uostu.
Tarybinė vyriausybė ir karinė vadovybė aukštai įvertino
nuopelnus tų junginių ir dalinių, kurie dalyvavo Klaipėdos
išvadavime. 16-ajai Lietuviškajai šaulių divizijai buvo suteik­
tas Klaipėdos vardas. Klaipėdos vardas buvo suteiktas ir kitų
junginių pulkams, labiausiai pasižymėjusiems, vaduojant
miestą.
Raudonosios armijos puolimo Pabaltijyje dėka Kuršo pu­
siasalyje buvo užblokuota stambi hitlerinė karinė grupuotė
(33 divizijos). Kurše priešas įrengė gerai organizuotą gynybą.
Hitlerininkai, turėdami pakankamai jėgų, iš anksto užimda­
vo visas gynybos juostas ir atkakliai priešindavosi tarybinei
kariuomenei, bandžiusiai atakuoti arba žvalgyti.
Tarybinė karinė vadovybė Kurše buvusiai kariuomenei iš­
kėlė uždavinį nuolatiniais smūgiais alinti priešo jėgas ir ne­
leisti iš čia permesti kariuomenės į kitus, svarbesnius fronto
ruožus.
Mūšiai Kurše vyko sunkiomis gamtinėmis sąlygomis. Miš­
kingoje ir pelkėtoje vietovėje nebuvo galima įrengti gerų in­
žinerinių įrenginių.
Lietuviškoji divizija, baigusi operacijas prie Nemuno, lap­
kričio 11d. atvyko į Kuršą ir ėmė ruoštis puolamiesiems mū­
šiams.
Lapkričio 19 d. divizijos daliniai perėjo į puolimą ir išva­
davo keletą gyvenviečių. Tačiau priešas intensyvia ugnimi
(per dieną į išsidėsčiusius dalinius krisdavo 10—15 tūkst. svie­
dinių ir minų) ir dažnomis kontratakomis sustabdė tolesnį jun­
ginio puolimą. Lapkričio 20—21 d. hitlerininkai, pritraukę nau­
jų jėgų, pėstininkais ir tankais 14 kartų kontratakavo divizi­
jos dalinius, stengdamiesi nustumti juos į ankstesnes pozicijas.
Priešas į kontratakas mesdavo nuo kuopos iki pulko pėstinin­
kų, kuriuos remdavo 4—16 tankų. Didelių nuostolių kaina
(lapkričio 19—21 d. priešas neteko apie 1700 kareivių ir ka­
rininkų, 8 tankų ir savaeigių pabūklų, 32 patrankų ir minosvai­
džių bei daug kitos karinės technikos) hitlerininkams pavyko
nustumti mūsų dalinius į pozicijas, kuriose jie buvo iki lap­
kričio 19 dienos 31.
31 Ten pat, b. 1,1. 194.
15. Tarybų L ietuva D idžiajam e T ėvynės k a re

217

Tokie įnirtingi mūšiai kartojosi lapkričio 24—26 d. ir gruo­
džio 23—26 dienomis.
Nuo 1945 m. sausio 14 d. Lietuviškoji divizija buvo prie
Klaipėdos, o ją išvadavus, grįžo į Kuršą. Nuo vasario 21 d.
iki karo pabaigos divizija, pereidama iš vieno fronto ruožo
į kitą, dalyvavo atkakliuose vietinės reikšmės mūšiuose Kur­
še. Hitlerininkai, panaudodami gerai įrengtą gynybos sistemą,
atkakliai priešinosi, kai mūsų daliniai bandydavo atakuoti
arba žvalgyti. Kuriam nors divizijos daliniui užėmus pirmą­
ją tranšėją arba aukštumą, priešas, pasitelkęs tankus, tol
kontratakuodavo, kol priversdavo tarybinius karius pasi­
traukti.
Mūšiuose Kurše šimtai karių kovėsi didvyriškai ir pasi­
aukojamai. Įnirtingose kautynėse kritusius karininkus pakeis­
davo seržantai, o kartais ir eiliniai kariai32.
Lietuviškoji divizija, kaip ir kiti Raudonosios armijos jun­
giniai, garbingai įvykdė Vyriausiosios karinės vadovybės iš­
keltą uždavinį — nedavė galimybės priešui permesti savo ka­
riuomenę į svarbiausias Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronto
vietas.
Tuo metu, kai Raudonoji armija kovojo prie Berlyno, hit­
lerinė karinė vadovybė numatė evakuoti Kuršo grupuotę jūra
į Vokietiją. Gegužės pradžioje hitlerinė kariuomenė pradėjo
trauktis prie Liepojos ir Ventspilio uostų. Tačiau tarybinė
kariuomenė, pastebėjusi priešo traukimąsi, perėjo į ryžtingą
puolimą. Įgyvendinti savo kariuomenės evakavimo planų
priešui nepavyko. Tuo tarpu fašistinė Vokietija besąlygiškai
kapituliavo. Kapituliuoti buvo priversta ir Kuršo grupuotė.
Susitarimai dėl kapituliacijos sąlygų vyko visame fronto
ruože. Lietuviškoji divizija turėjo priimti prieš ją kovojusių
263-osios ir 563-osios pėstininkų divizijų kapituliaciją. Gegu­
žės 8 d. 20 vai. neutralioje zonoje įvyko 16-osios Lietuviško­
sios šaulių divizijos karininkų gen. mjr. A. Urbšo, gen. mjr.
J. Macijausko, pik. P. Petronio, pplk. A. Stanislovavičiaus su­
sitikimas su priešo 563-osios pėstininkų divizijos vadovybe.
Buvo aptarta pasidavimo tvarka. Panašus susitikimas įvyko ir
su 263-osios pėstininkų divizijos vadovybe33.
Belaisviai ir karinė technika buvo pradėta priimti gegužės
9 d. ir baigta gegužės 13 d. Iš viso iki gegužės 28 d. divizijai
į nelaisvę pasidavė 11 574 priešo kareiviai ir karininkai. Kartu
32 „Tėvynė šaukia", 1945.Ш.13.
33 TSRS GMA, f. 16 lšd, ap. 203300, b. 5, 1. 272.

218

buvo paimta daug kito karinio turto: 33 tankai ir savaeigiai
pabūklai, 420 automašinų, 31 vilkikas bei traktorius ir kt.34
Hitlerinės kariuomenės Kuršo grupuotės kapituliavimu pa­
sibaigė šlovingas 16-osios Lietuviškosios Raudonosios vėliavos
ordino Klaipėdos šaulių divizijos kovų kelias Didžiajame Tė­
vynės kare.
1945
m. liepos 13 d. Lietuviškoji divizija, vadovaujama
pik. V. Motiekos, pradėjo žygį iš Kuršo į Vilnių. Kiekviena­
me mieste ir miestelyje karius pasitikdavo minios žmonių su
gėlėmis ir džiaugsmingais sveikinimais. Visur vyko bendri ka­
rių ir sutinkančiųjų mitingai.
Netrukus dalis demobilizuotų karių įsijungė į respublikos
atstatomąjį darbą.
Nuo 1943 m. vasario mėn. iki karo pabaigos Lietuviškoji
divizija kaudamasi nuėjo 386 km ir išvadavo 648 gyvenvie­
tes, nukovė ir sužeidė daugiau kaip 30 tūkst. ir paėmė į nelais­
vę apie 12 tūkst. priešo kareivių ir karininkų. Divizijos kariai
sudegino ir pamuše 108 tankus, 8 savaeigius pabūklus, 50 šar­
vuočių ir daug kitos karinės technikos. Divizija paėmė daug
karinio hitlerininkų turto 35.
Už sėkmingas kovas divizijos kariai gavo keturias Vyriau­
siojo kariuomenės vado padėkas, daug frontų ir armijų va­
dovybės padėkų. 13 764 divizijos kariai buvo apdovanoti TSRS
ordinais ir medaliais, o 12 labiausiai pasižymėjusių buvo su­
teikti Tarybų Sąjungos didvyrių vardai.
Divizija buvo didelė politinė mokykla Tarybų Lietuvos
piliečiams. Jie užsigrūdino kovose prieš hitlerinius grobikus,
įsitikino tarybinės santvarkos gyvybingumu ir nenugalimumu.
Kiekvieną mėnesį vidutiniškai 112 divizijos kovotojų būdavo
priimama į partiją arba kandidatais į partijos narius. Karo
metais į partiją buvo priimti 1636 žmonės, o kandidatais
į VKP(b) narius — 2849 žmonės, į komjaunimą buvo priimta
apie 3 tūkst. karių.
Divizijoje išaugo daug atsakingų partinių, tarybinių ir ūki­
nių vadovų, pokario metais aktyviai įsijungusių į sugriauto
respublikos liaudies ūkio atstatymą.
3.
IŠVADUOTŲ LIETUVOS RAJONŲ GYVENTOJAI
BAIGIAMOSIOSE DIDŽIOJO TĖVYNES KARO OPERACIJOSE

Išvaduotuose respublikose rajonuose buvo pradėta karo
prievolininkų mobilizacija į Raudonąją armiją. Tuo tikslu
34 Ten pat, ap. 356158, b. 19, 1. 92.
35 Ten pat.

219

buvo įsteigtas respublikinis karinis komisariatas, apskrityse ir
miestuose — apskričių ir miestų kariniai komisariatai.
Mobilizacija į Raudonąją armiją įvairiose Lietuvos vieto­
se vyko ne vienu metu. 1944 m. liepos pabaigoje mobilizacija
buvo pradėta rytiniuose Lietuvos rajonuose, o kitur ji vyko
tik išvadavus apskritis. Respublikos partinė organizacija, jos
Centro Komitetas mobilizacijai skyrė didelį dėmesį: buvo su­
telktas partinis, tarybinis ir komjaunimo aktyvas.
Didelę reikšmę mobilizacijos sėkmei turėjo Tarybinės vy­
riausybės teikiamos lengvatos raudonarmiečių šeimoms. Jos
gaudavo pašalpas, pensijas, buvo atleidžiamos nuo mokesčių
ir valstybinių prievolių, pirmos gaudavo žemės, žemės ūkio
inventoriaus, galvijų, arklių, sėklų, statybinių medžiagų, joms
buvo padedama apdirbti žemę ir nuimti derlių.
Paskelbus mobilizaciją į Raudonąją armiją, Lietuvos jauni­
mas masiškai ėjo į šaukimo punktus. Daugelis jų ėjo savano­
riais. Dėl to apskrityse ir miestuose mobilizacija trukdavo
10—12 dienų.
Iki karo pabaigos respublikoje į Raudonąją armiją buvo
mobilizuota 108 378 žmonės !. Be to, greta mobilizacijos į Rau­
donąją armiją Lietuvoje buvo renkami savanoriai į lenkų
kariuomenę: daugiausia Vilniaus krašto apskrityse, kur dau­
gelis gyventojų buvo lenkų tautybės.
Atsižvelgiant į to meto sąlygas, mobilizacija Lietuvoje
praėjo sėkmingai, nors dalis jaunimo buvo paveikta buržuazi­
nių nacionalistų propagandos. Buvo ir kitų sunkumų, susijusių
su trejus metus užtrukusia hitlerine okupacija.
Mobilizuotieji buvo pasiųsti į Vilniaus surinkimo punktą,
o čia išskirstyti apmokymui į atsargos šaulių divizijas. Apmo­
kymas atsargos šaulių junginiuose užtrukdavo nevienodai. Tai
priklausydavo nuo papildymų frontui reikalingumo. Į veikian­
čiąją armiją žmonės dažniausiai buvo siunčiami po 2—3 mėn.,
o kartais net po 6—8 mėn. apmokymo.
Iš pradžių visi mobilizuoti karo prievolininkai lietuviai
buvo pasiųsti į 16-ąją Lietuviškąją šaulių diviziją. Iki 1944 m.
gruodžio mėn. į kitus Raudonosios armijos junginius jie nebu­
vo siunčiami. 1944 m. gruodžio mėn.— 1945 m. vasario mėn.
lietuviai kariai buvo pasiųsti papildyti 1-ojo ir 3-ojo Balta­
rusijos frontų kariuomenės, 1945 m. kovo—balandžio mėn.—
1- ojo Baltarusijos fronto, o balandžio pabaigoje— 1-ojo ir
2- ojo Ukrainos frontų kariuomenės. Nuo 1944 m. gruodžio mėn.
iki karo pabaigos mobilizuotieji Lietuvoje buvo pasiųsti pa-1
1 Советские партизаны, M., 1963, стр. 636.
22 О

,

pildyti 23 armijų kariuomenės. Baigiamosiose Didžiojo Tėvy­
nės karo operacijose lietuviai dalyvavo, būdami ne mažiau
kaip šimte šaulių divizijų. Jose, išskyrus Lietuviškąją divizi­
ją, kovėsi ne mažiau kaip 16 tūkst. lietuvių.*
Į frontą pateko tik dalis mobilizuotų Tarybų Lietuvos gy­
ventojų. Dauguma jų iki pat karo pabaigos buvo apmokomi
atsargos šaulių junginiuose. Vėliau kai kurie dalyvavo, su­
triuškinant imperialistinę Japoniją.
Atvykusius papildymus sutikdavo aukštieji junginių kari­
ninkai. Jie supažindindavo jaunus karius su divizijų ir pulkų
kovinėmis tradicijomis, nueitu kovų keliu. Lietuviai kariai pa­
pasakodavo apie savo pergyvenimus hitlerinės okupacijos
metais, pasižadėdavo greitai įvaldyti jiems patikėtus ginklus
ir atkeršyti hitleriniams grobikams už lietuvių tautai padary­
tas skriaudas.
Divizijų vadovybė rūpinosi, kad lietuviai kariai, kurių
dauguma nemokėjo rusų kalbos arba silpnai ją mokėjo, gerai
įsisavintų politines ir karines žinias. Daugelyje užsiėmimų da­
lyvaudavo vertėjai. Junginių vadovybės stengdavosi gauti
spaudą ir kitą literatūrą lietuvių kalba 2.
Tarybinė karinė vadovybė uždraudė siųsti į frontą neap­
mokytus arba mažai apmokytus karius. Buvo įsakyta tokius
ruošti papildomai3.
Lietuviai kariai kruopščiai ruošdavosi busimiesiems mū­
šiams. Tai matyti iš daugelio junginių politinių skyrių prane­
šimų. Antai 175-osios šaulių divizijos, į kurią 1945 m. ko­
vo mėn. atvyko 207 lietuviai kariai, 1945 m. balandžio 8 d.
politiniame pranešime buvo rašoma:
„Dauguma valstiečiai ir Lietuvos teritorijos okupacijos
metu dirbo savo ūkiuose.. . Į karinį ir politinį mokymąsi žiūri
sąžiningai ir yra kruopštūs. Karininkų aiškinimų klausosi ati­
džiai. Įsakymus vykdo noriai ir tiksliai. Į vadų pastabas rea­
guoja greitai ir nurodytus trūkumus tuoj pat taiso.
Bendra nuotaika gera. Ypatingų neigiamų atsitikimų tarp
lietuvių nebuvo pastebėta" 4.
1945
m. sausio mėn. Raudonoji armija pradėjo Rytų Prūs
jos operaciją. Tarybinė Vyriausioji karinė vadovybė pavedė
2-ojo ir 3-ojo Baltarusijos frontų kariuomenei atkirsti čia bu­
vusią priešo „Centro" armijų grupę nuo pagrindinių jėgų, pri­
spausti ją prie jūros ir sunaikinti dalimis. Operacija vyko sėkmingai.
2 TSRS GMA, f. 345, ap. 5502, b. 94, 1. 52.
3 TSRS GMA, f. 241, ap. 2628, b. 57, 1. 141.
* TSRS GMA, f. 175 šd, ap. 183690, b. 5, 1. 210—211.

221

Rytų Prūsijos puolamojoje operacijoje pirmą kartą masiš­
kai dalyvavo ir lietuviai kariai. Operacijos pradžioje lietuvių
buvo tik 2-osios gvardijos ir 49-osios armijų kariuomenėje.
Vėliau, iki balandžio pabaigos, jie buvo įjungti ir į kitas 3-ojo
Baltarusijos fronto armijas. Iš viso Rytų Prūsijos puolamojoje
operacijoje dalyvavo daugiau kaip 5 tūkst. lietuvių karių.
Mūšiai Rytų Prūsijoje buvo įnirtingi. Ypač atkakliai buvo
šturmuojamas Karaliaučius. Per kautynes pasižymėjo daug
tarybinių karių, iš jų ir lietuvių.
216-osios šaulių divizijos, kurios vado pavaduotoju buvo
pik. A. Šurkus, daliniams buvo įsakyta šturmuoti Karaliau­
čiaus IV karaliaus Fridricho Vilhelmo fortą. Divizijos 665-ojo
šaulių pulko automatininkų būriui vadovavo ltn. I. Vaišvila.
Būriui buvo pavesta kartu su kitais daliniais atakuoti forto
įgulą iš užnugario. Įsakymas buvo įvykdytas. Forto įgula pasi­
davė. I. Vaišvilai už gerą vadovavimą mūšiui buvo įteiktas
Raudonosios žvaigždės ordinas. Apdovanojimo lape buvo ra­
šoma: „Leitenantas I. Vaišvila su būriu pirmasis įsiveržė per
pagrindinį įėjimą į tvirtovę ir automatų ugnimi bei granatomis
sunaikino daugiau kaip 20 vokiečių kareivių, o kitus privertė
bėgti. Įsiveržė į kazematus ir čia paėmė į nelaisvę apie 40 hit­
lerinių kareivių. Bebaimis karininkas savo asmeniniu pavyz­
džiu įkvėpė karius galutiniam priešo sutriuškinimui" 5.
182-osios šaulių divizijos raudonarmietis Mykolaitis mūšių
išvakarėse buvo priimtas į partiją ir gavo partinę užduotį pa­
kelti į ataką savo bataliono karius. Tuoj po tarybinės artileri­
jos apšaudymo Mykolaitis pirmasis batalione pakilo į ataką ir
nuvedė karius šturmuoti priešo smarkiai įtvirtintos aukštu­
mos. Pulko vadas pranešė bataliono vadui, kad Mykolaitį už
didvyriškumą jis pristatęs apdovanoti Raudonosios vėliavos
ordinu. Apie lietuvio kario žygdarbį bataliono komunistai pa­
pasakojo visiems kariams 6.
Tokių didvyriškumo pavyzdžių buvo ir daugiau. Per kau­
tynes Rytų Prūsijoje vien 51-osios šaulių divizijos vadas TSRS
ordinais ir medaliais apdovanojo 16 pasižymėjusių lietuvių
karių, 2-osios divizijos — 27, 208-osios — 29, 216-osios — 15 ka­
rių. Visi kariai, šturmavę Karaliaučių, buvo apdovanoti me­
daliu „Už Karaliaučiaus paėmimą".
1945
m. vasario—balandžio mėnesiais tarybinė kariuomenė
įvykdė Rytų Pomeranijos puolamąją operaciją. Vaduojant va­
karines Lenkijos žemes, kaip ir Rytų Prūsijoje, pasižymėjo
5 TSRS GMA, f. 216 šd, ap. 354995, b. 4, 1, 204.
6 TSRS GMA, f. 208 šd, ap. 105493, b. 8, 1. 229.
222

daug lietuvių karių. Rytų Pomeranijos operacijoje lietuviai
kariai dalyvavo, būdami 2-osios ir 3-osios smogiamųjų, 4, 49,
61 ir 70-osios armijų kariuomenėje, ne mažiau kaip trisde­
šimtyje šaulių divizijų. Tarybų Lietuvos, gyventojai, stoję
į lenkų kariuomenę savanoriais, 1-osios lenkų armijos sudėty­
je triuškino hitlerinius grobikus Pomeranijoje.
Kaip ir kitų tautų tarybiniai kariai, lietuviai kovėsi drąsiai
ir pasiaukojamai. Vien 200-osios šaulių divizijos vadas apdo­
vanojo TSRS ordinais ir medaliais kovose su priešu 1945 m.
vasario—balandžio mėn. 42 pasižymėjusius raudonarmiečius
lietuvius 1.
1945
m. balandžio—gegužės mėn. buvo įvykdyta Berlyno
operacija. Tuo metu lietuviai kariai tarnavo ne mažiau kaip
trylikos armijų kariuomenėje. Tarybų Lietuvos gyventojai tar­
navo 1-osios ir 2-osios lenkų armijų kariuomenėje. Lietuvių
karių buvo ne mažiau kaip šešiasdešimtyje šaulių divizijų.
Nepilnais duomenimis, Berlyno operacijoje dalyvavo maždaug
7—8 tūkst. lietuvių karių.
Puolimo išvakarėse visų trijų frontų, dalyvavusių operaci­
joje, karinės tarybos kreipėsi į karius, ragindamos juos įvyk­
dyti savo istorinę misiją — galutinai sutriuškinti hitlerinę ka­
riuomenę ir pergalingai baigti karą.
Prieš puolimą visuose daliniuose įvyko karių mitingai, ku­
riuose kalbėjo įvairių tautybių vadai ir kariai. Kalbose buvo
reiškiamas bendras troškimas greičiau pasiekti pergalę.
185-osios šaulių divizijos serž. Bičius kalbėjo: „Naujojo pa­
pildymo vardu, lietuvių tautos sūnų vardu aš užtikrinu jus, kad
mes, lietuviai, kausimės drąsiai ir keršysime vokiškiesiems iš­
gamoms už mūsų tautos paniekinimą. Mes nepažeminsime
mūsų šauniosios Raudonosios armijos garbės ir šlovės, būsime
ištikimi jos šauniosioms kovinėms tradicijoms"7
8.
Lietuviai kariai kovėsi narsiai ir pasiaukojamai. Jie buvo
aukštai įvertinti 57-osios ir 77-osios gvardijos, 280-osios ir kitų
šaulių divizijų politinių skyrių pranešimuose, kuriuose buvo
rašoma, kad lietuviai kariai kovėsi drąsiai ir ryžtingai9.
Aukštai vertino lietuvių karių kovingumą karininkai, ku­
riems teko vesti juos į mūšį. 175-osios šaulių divizijos politi­
niai darbuotojai, aplankę sužeistus karininkus, teiravosi apie
mūšių eigą. 277-ojo šaulių pulko kuopos vadas vyr. ltn. Abrasimovas apie lietuvius karius pasakė: „Naujojo papildymo
7 TSRS GMA, f. 200 šd (apdovanojimų lapai).
8 TSRS GMA, f. 185 šd, ap. BP-502, b. 2, 1. 263.
s TSRS GMA, f. 345, ap. 5502, b. 98, 1. 486.

223

kariais aš visiškai patenkintas. Jie kovėsi gerai ir šiandieną
geriau, negu užvakar" 101.
285-ojo šaulių pulko kulkosvaidininkų būrio vadas ltn. Ni­
kulinas kalbėjo: „Lietuviai kariai kovėsi drąsiai. Artilerijos
apšaudymo pradžioje jie truputį jaudinosi, tačiau vėliau, įsiti­
kinę, kad mūsų artilerija gerai muša vokiečius, kariai iškart
padrąsėjo ir visi kaip vienas nuėjo pirmyn’" 11.
Lietuviai kariai dalyvavo mūšiuose Berlyno gatvėse, štur­
muojant reichstagą.
Kai kurie lietuviai kariai dalyvavo ir kitose baigiamosiose
Didžiojo Tėvynės karo operacijose: vaduojant Lenkijos, Veng­
rijos, Austrijos, Čekoslovakijos žemes. Generolai V. Karvelis
ir J. Žiburkus vadavo Čekoslovakiją ir Lenkiją.
Gen. mjr. J. Blaževičius vadovavo 3-ojo Ukrainos fronto
99-ajai gvardijos šaulių divizijai, vadavusiai Vengriją ir Aust­
riją. Divizija ypač pasižymėjo, sutriuškinant stambią hitleri­
nę karinę grupuotę prie Budapešto. 1945 m. balandžio 27 d.
J. Blaževičius žuvo Austrijos Alpėse, į pietus nuo Vienos.
1945 m. gegužės 1 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiu­
mo įsaku po mirties jam suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio
vardas.
Gegužės 8 d. fašistinės Vokietijos vadovai buvo priversti
pasirašyti besąlyginės kapituliacijos aktą. Didysis Tarybų Są­
jungos Tėvynės karas pasibaigė istorine Tarybų valstybės ir
jos Ginkluotųjų pajėgų, visos tarybinės liaudies pergale.
4. IŠVADUOTOS RESPUBLIKOS GYVENTOJ AI — FRONTUI

Baigiamuoju Didžiojo Tėvynės karo laikotarpiu, vykstant
klasių kovai, Komunistų partija sėkmingai organizavo užnu­
gario darbo žmonių paramą frontui. V. Lenino iškeltas teigi­
nys ,,.. .jei prieita iki karo, tai viskas turi būti pajungta karo
interesams, visas šalies vidaus gyvenimas turi būti pajungtas
karui, nė mažiausias svyravimas šiuo atžvilgiu neleistinas" 1
neprarado aktualumo.
Vaduojant respubliką, labai sudėtingomis klasių kovos są­
lygomis Lietuvos Komunistų partija organizavo tarybinio apa­
rato atkūrimą, liaudies ūkio šakų atstatymo darbus, respubli­
kos darbo žmonių paramą kovojančiai Raudonajai armijai,
karinės reikšmės pramonės produkcijos gamybą, okupacijos
padarinių žemės ūkyje likvidavimą ir daugelį kitų priemonių.
10 TSRS GMA, f. 175 šd, ap. 183690, b. 5, 1. 244.
11 Ten pat.
1 V. I. Leninas, Raštai, t. 31, p. 108.

224

Šių klausimų išsprendimo sėkmė priklausė nuo kadrų. Nuo
1944 m. liepos mėn. iki 1945 m. balandžio 1 d. iš rytinių šalies
rajonų į Lietuvą grįžo 8482 kvalifikuoti darbuotojai2. Daug
įmonių darbininkų grįžo iš kaimo. Jau 1945 m. sausio 1 d.
respublikos įmonėse dirbo 33 447 darbininkai3.
1944 m. liepos—rugpiūčio mėn. buvo sudaryti visoje Lie­
tuvoje, išskyrus Žemaitiją, kur dar tebevyko mūšiai, apskričių
ir valsčių vykdomieji komitetai.
Lietuvos KP (b) CK rūpinosi partinių ir komjaunimo orga­
nizacijų atkūrimu. Išvadavus Tarybų Lietuvą, respublikos
partinė organizacija buvo negausi. 1944 m. lapkričio pabaigoje
tebuvo 2869 komunistai, arba 60,5%, prieškarinės sudėties.
Apie 20% partijos narių buvo jauni komunistai. Todėl 1944 m.
rugsėjo 15 d. buvo sukomplektuota tik 58% apskričių vykdo­
mųjų komitetų aparato 4, LKP(b) apskričių komitetuose dirbo
54% 5 darbuotojų, o valsčių partinių organizatorių — 55% 6
■etatinių darbuotojų. Apylinkėse partinių organizacijų tuo me­
tu visai nebuvo. 1944 m. spalio 20 d. respublikos komjaunimo
organizacijoje buvo tik 3720 komjaunuolių7.
Operatyvinių grupių narių ir vietinių kadrų nepakako par­
tiniams, komjaunimo ir tarybiniams organams bei ūkinėms
organizacijoms atkurti. Todėl Lietuvos KP (b) Centro Komite­
tas ne kartą kreipėsi į VKP(b) Centro Komitetą, prašydamas
atsiųsti į respubliką prityrusių darbuotojų. Iki 1945 m. balan­
džio 1 d. į Lietuvą su VKP(b) CK ir TSRS liaudies komisariatų
kelialapiais atvyko 6116 darbuotojų.
Atstatymo darbuose aktyviai dalyvavo ir respublikos kom­
jaunimo organizacija. Keli tūkstančiai komjaunuolių tuo metu
grįžo į gimtąsias vietas iš Raudonosios armijos ir partizanų
būrių bei pogrindžio. Partijos kviečiami, jie pirmieji ėjo at­
statyti fabrikų, tiltų, mokyklų, gyvenamųjų namų.
Komunistų partija organizavo ir skatino patriotinį liaudies
masių judėjimą fronto reikmėms tenkinti. Karo pradžioje Ko­
munistų partijos iškeltas šūkis „Viskas frontui, viskas perga­
lei!" neprarado aktualumo. Baigiamajame Didžiojo Tėvynės
karo etape respublikos darbininkų klasei pirmiausia reikėjo
kuo greičiau atstatyti gamyklas ir gaminti frontui reikalingą
produkciją.
2 PA, f. 1771, ap. 128, b. 7, 1. 115.
3 20 metų Tarybų Lietuvos liaudies ūkiui, V., 1960, p. 80.
4 PA, f. 1771, ap. 53, b. 21, 1. 16.
5 Ten pat, ap. 1771—11, b. 91, 1. 103.
6 Ten pat, ap. 53, b. 21, 1. 4.
7 Ten pat, ap. 1771, b. 54, 1. 64.

225

Nuo pat pirmųjų respublikos išvadavimo dienų prasidėjo
įmonių atstatymas. Antai Vilniuje per nepilną pusmetį buvo
atstatyta ir 1944 metų pabaigoje paleista į darbą 46 komisa­
riatų gamyklos, 38 verslinės kooperacijos įmonės bei dirbtuvės
ir 17 vietinės pramonės įmonių8. Dauguma gamyklų bei fabri­
kų dalį produkcijos siuntė frontui. Tai — aliejaus ir muilo
fabrikas „Raudonoji žvaigždė'1, tabako fabrikas, odos ir ava­
lynės kombinatas, duonos kepyklos, avalynės fabrikas Nr. 2,
kailių fabrikas Nr. 4 ir t. t. Sostinės pramonės įmonių darbi­
ninkai, įveikę svarbiausius atstatomojo laikotarpio sunkumus,
daug prisidėjo prie greitesnio hitlerinės Vokietijos sutriuški­
nimo.
1944 metų pabaigoje Kaune jau veikė 120 įmonių, 4 smul­
kios, 2300 kW galingumo, elektrinės, buvo sutvarkytas gele­
žinkelio mazgas, pastatytas tiltas per Nemuną ir k t.9 Dalis
miesto metalo apdirbimo, tekstilės, trikotažo ir maisto pramo­
nės įmonių produkciją siuntė kovojančiai Raudonajai armijai.
Sekdami Vilniaus ir Kauno pavyzdžiais, entuziastingai ėmė­
si atstatyti sugriautus miestus bei įmones Šiaulių ir Klaipėdos
darbininkai. Pradėjo dirbti daug įmonių Panevėžyje, Radviliš­
kyje ir kituose respublikos miestuose. Iš viso per 1944 metų
antrąjį pusmetį buvo atstatyta ir jau gamino produkciją 450
respublikos pramonės įmonių I01.
1944 metų pabaigoje visą šalį apskriejo Magnitogorsko ir
Kuznecko kombinatų darbininkų kreipimasis, kuriame jie kvie­
tė Tarybų Sąjungos pramonės darbininkus išplėsti socialistinį
lenktyniavimą, teikiant paramą frontui 11.
Partinių organizacijų paskatinti, darbininkų kolektyvai iš­
vystė socialistinį lenktyniavimą už produkcijos išleidimo didi­
nimą. Entuziastingai vykdė karinius užsakymus Vilniaus odosavalynės kombinato Nr. 1 kolektyvas. Įmonė 1944 metų antrojo
pusmečio gamybos planą viršijo 15,6%. Vilniaus „Ūdros" kai­
lių fabriko, „Laisvės" siuvimo fabriko, „Maisto" mėsos kom­
binato, Kauno „Neries" metalo apdirbimo gamyklos, tekstilės
fabriko, Panevėžio cukraus fabriko ir daugelio kitų įmonių
kolektyvai 12, gaminę produkciją Raudonajai armijai, viršijo
gamybos planus.
1945 metais atstatomieji darbai respublikoje dar labiau iš­
siplėtė. Padidėjo ir kapitaliniai įdėjimai į liaudies ūkį. 1944 me­
tais respublikos pramonės atstatymo darbams buvo išskirta
8 K. Surblys, Tarybų Lietuvos darbininkų klasė, V., 1965, p. 78.
9 Ten pat.
10 LKP istorijos klausimai, t. 8, V., 1969, p. 56.
11 «Правда», 15.XI.1944.
12 LKP istorijos klausimai, t. 8, p. 57.
2 26

14 min. rb, o 1945 metais — 56 min. rublių l3. Svarbiausios įmo­
nės buvo ne tik atstatomos, bet ir rekonstruojamos. 1945 m.
vasario 8 d. Lietuvos KP (b) CK ir Lietuvos TSR LKT nutari­
me „Dėl valstybinio liaudies ūkio 1945 metų ir 1945 metų
I ketvirčio plano" buvo numatyti pagrindiniai respublikos liau­
dies ūkio uždaviniai: „Fabrikų ir gamyklų atstatymas ir palei­
dimas į darbą. Pilnas gamybinių pajėgumų išnaudojimas že­
mės ūkio inventoriui, Raudonosios Armijos reikmėms ir pla­
taus vartojimo prekių gamybai" 14.
Darbo žmonių pasiaukojamo darbo dėka per 1944—
1945 metus respublikoje buvo atstatyta arba naujai pastatyta
1800 pramonės įmonių. 1945 metų pabaigoje buvo išleidžia­
ma 34,1% ikikarinio lygio bendrosios produkcijos, veikė
2192 valstybinės įmonės, kuriose dirbo 38 346 darbininkai15.
Raudonosios armijos aprūpinimui svarbią reikšmę turėjo
transporto atstatymas. Bendromis karių ir respublikos darbo
žmonių pastangomis jau 1944 metų pabaigoje buvo pastatyti
56 tiltai16, sutvarkytos svarbiausios kelių linijos ir ryšiai.
1945 metais pilnai atstatyti 8 garvežių ir vagonų depai, 9 ge­
ležinkelio stotys, 9 dideli geležinkelių tiltai, 25 km geležinke­
lių, 17 tūkst. m2 plentų, 11 telefono stočių, 4480 km ryšių
linijų 17Iš broliškų respublikų buvo gauta 1353 prekiniai ir ke­
leiviniai vagonai, garvežių 18. Iš transportininkų ypač pasižymė­
jo Lietuvos geležinkelininkai. 1944 m. rugpiūčio mėn. jie tapo
Visasąjunginio socialistinio lenktyniavimo nugalėtojais ir iš­
kovojo TSRS Valstybinio gynybos komiteto pereinamąją Rau­
donąją vėliavą. Sekantį mėnesį Kauno garvežių depo kolekty­
vas gavo 3-ojo Baltarusijos fronto Karo tarybos padėką. Iki
1945 m. kovo 22 d. 1522 Lietuvos geležinkelininkai buvo ap­
dovanoti vyriausybinėmis dovanomis 19.
Išvadavus respubliką, atsivėrė naujos galimybės padidinti
valstiečių indėlį į bendrą tarybinių tautų kovos prieš fašizmą
fondą.
1944 m. rugpiūčio 30 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Ta­
rybos sesija priėmė įstatymą „Dėl vokiečių okupacijos pada­
rinių žemės ūkyje likvidavimo". Komunistų partijos vadovau­
jama kaimo varguomenė ir vidutiniai valstiečiai, ryžtingai ko♦ ♦ ♦
13 Lietuvos TSR MA Darbai, serija A, 1 (12), p. 190.
14 Ten pat, p. 185.
15 Ten pat, p. 193.
13 Lietuvos TSR istorija, V., 1958, p. 446.
17 K. Surblys, Tarybų Lietuvos darbininkų klasė, p. 81.
18 „Tiesa", 1945.Х.6.
,D LKP istorijos klausimai, t. 8, p. 57.

227

vodami su žemės savininkais, atstatė tarybinę žemėvaldą. Iš
hitlerinių okupantų talkininkų, dvarininkų, buožių ir bažnyčių
buvo paimta 1 578 094 ha žemės ir sudarytas žemės fondas, iš
kurio Tarybų valdžia aprūpino žeme 96 330 bežemių ir maža­
žemių valstiečių, nemokamai perdavė jiems daug gyvulių,
pastatų, žemės ūkio inventoriaus20. Naujakuriams buvo su­
teikta 17 min. rh ilgalaikių kreditų, jie gavo sėklos, statybinių
medžiagų21. Matydami didžiulį partijos rūpinimąsi jų reikalais,
respublikos darbo valstiečiai pritarė Tarybų valdžios politikai,
stengėsi padėti frontui, tiekdami veikiančiajai Raudonajai ar­
mijai maisto produktus.
Lietuvos KP(b) CK paragino valstietiją sutelktomis jėgomis
nuimti 1944 metų derlių, pasėti žiemkenčius ir dalį žemės ūkio
produktų skirti Raudonajai armijai ir valstybei. ■
Atsiliepdami į partijos raginimą, valsčiai ir apskritys pra­
dėjo žemės ūkio produktų privalomuosius pristatymus valsty­
bei. Respublikos keliais nusitiesė raudonųjų gurguolių su grū­
dais ir kitais žemės ūkio produktais vilkstinės. Kartu buvo
renkamos dovanos tarybiniams kariams. Pirmosios raudono­
sios gurguolės su dovanomis kariams atvyko į Kauną iš Gar­
liavos ir Raudondvario valsčių 1944 m. rugsėjo pabaigoje.
Maisto produktai ir drabužiai buvo perduoti ligoninėje besi­
gydantiems raudonarmiečiams. Spalio 14 d. iš 11 valsčių į Kau­
ną atvyko 1042 pastotės su žemės ūkio produktais valstybei22.
Spalio 9 d. Vilniaus apskrities valstiečių gurguolė, tūkst. ve­
žimų, atvežė į sostinę privalomuosius žemės ūkio produktus 23.
Kretingos apskrities valstiečiai atidavė fronto reikalams
3 tūkst. t grūdų, 4500 t bulvių, 460 t mėsos ir kitų produktų 24.
Šiaulių apskrities valstiečiai pieno prievolę įvykdė 130% ir
žymiai viršijo kitų žemės ūkio produktų pristatymą valsty­
bei 25. Raudonosios gurguolės su žemės ūkio produktais vals­
tybei buvo organizuotos visose išvaduotose apskrityse. „Lie­
tuvos valstiečiai 1944 metais ypatingai greitai ir tvarkingai
atliko žemės ūkio produktų pristatymus, tuo prisidėdami prie
armijos aprūpinimo" 26. 1944 metų grūdų paruošų planas res­
publikoje buvo įvykdytas 132% 27. 1945 metais buvo patiekta
20 Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, p. 842.
21 Spalio revoliucija ir visuomeniniai mokslai Lietuvoje, V„ 1967, p. 64.
22 „Tiesa“, 1944.Х.5; XI.3.
23 „Tiesa", 1944.Х.11, 22, 31; XI.1.
24 PA, f. 404, ap. 404, b. 2, 1. 7.
25 „Valstiečių laikraštis", 1945.1.8.
26 J. Paleckis, Tarybų Lietuvos kelias, V., 1947, p. 64.
27 LKP istorijos klausimai, t. 4, p. 56.

228

dar daugiau žemės ūkio produktų valstybei, o tuo pačiu ir
Raudonajai armijai. Valstiečiai pristatė 120,8 tūkst. t grūdų,
141,3 tūkst. t cukrinių runkelių, bulvių ir daržovių, 24,1 tūkst. t
mėsos, 48,6 tūkst. t šieno ir daug kitų produktų28.
Tarybiniai naujakuriai dvejus metus buvo atleisti nuo pri­
valomųjų pristatymų, tačiau, atsidėkodami už žemę, daugelis
jų davė valstybei grūdų, bulvių, daržovių. 1945 metais Žeimių
valsčiaus naujakuriai atvežė valstybei 80 vežimų grūdų. Tokių
pavyzdžių buvo Zarasų, Kelmės ir kituose valsčiuose29.
Vietinių partinių, komjaunimo ir tarybinių organų inicia­
tyva buvo renkamos dovanos Raudonosios armijos kariams,
karių šeimoms, šefuojamos ligoninės. Palaikydami šią patrio­
tinę iniciatyvą, 1944 m. spalio 5 d. Lietuvos KP(b) CK ir Liau­
dies Komisarų Taryba priėmė nutarimą dėl dovanų rinkimo
Lietuvos gyventojų tarpe Raudonosios armijos kariams 30. Ku­
piškio valsčiaus valstiečiai Spalio švenčių proga tarybiniams
kariams pasiuntė 3845 rb, 450 kg sūrių, 160 kg lašinių, 75 kai­
lius, 170 porų pirštinių, 45 rankšluosčius ir k t.31 Maišiagalos
valsčiaus valstiečiai surinko 207 kg lašinių, 107 kg mėsos,
53 kg tabako ir k t.32
Valstiečiai stengėsi padėti karių šeimoms. 1945 metų pra­
džioje į specialų karių šeimų fondą Vilniaus apskrityje buvo
surinkta 65 tūkst. rb, 40 t grūdų, 6 t daržovių ir 40 t bulvių,
Šiaulių apskrityje — 34 tūkst. rb, 30 t grūdų ir 2 t mėsos bei
pieno produktų33. Rinkliava sėkmingai vyko Alytaus, Kėdai­
nių, Vilkaviškio ir kitose apskrityse.
Teatrų darbuotojai nuo pat pirmųjų išvadavimo savaičių
rengė koncertus visuomenei, kariams, frontininkams, besigy­
dantiems ligoninėse.
Respublikos įmonės, mokyklos ir kultūrinės įstaigos ėmėsi
šefuoti Raudonosios armijos karius. Miestuose buvo suorga­
nizuotos meninės brigados, kurios rengė koncertus veikian­
čiosios armijos ir atsargos karinėse dalyse, karo ligoninėse.
Iki 1944 m. rugsėjo 10 d. Vilniaus koncertinės brigados su­
rengė sužeistiems kariams apie 40 koncertų, Kauno koncer­
tinės brigados — apie 30 koncertų 34. Įmonių ir mokyklų šefai
lankydavo sužeistus karius, įteikdavo jiems dovanų, knygų,
laikraščių. Tūkstančiai šefų buvo donorai. Raudonosios armi­
28 Tarybų Lietuvai 25 metai, V., 1965, p. 96.
29 LKP istorijos klausimai, t. 13, p. 66.
30 LKP istorijos klausimai, t . 8, p. 59.
31 „Panevėžio tiesa", 1944.XI.25.
32 „Tiesa", 1945.H.27.
33 „Tiesa", 1945.П.2.
34 A. Gricius, Keliai keleliai, V., 1973, p. 166—172.

229

jos kariai, ypač sužeistieji, buvo labai dėkingi už rūpinimąsi
jais. Daugelio jų padėkos laiškai plaukė ir tebeplaukia res­
publikos darbo žmonėms.
Tarybų Lietuvos darbininkai, valstiečiai, inteligentija per­
galei prieš fašizmą atidavė ir savo asmenines santaupas.
1944 m. spalio mėn. respublikoje buvo renkamos lėšos Rau­
donajai armijai apginkluoti. Šio patriotinio judėjimo iniciato­
rius buvo Kauno „Neries" metalo apdirbimo gamyklos kolek­
tyvas. Spalio 13 d. gamyklos darbininkai ir tarnautojai susi­
rinkime priėmė kreipimąsi į visus respublikos darbo žmones,
ragindami rinkti lėšas tankų kolonai „Žalgiris" ir naujai lėk­
tuvų eskadrilei „Tarybų Lietuva" pastatyti. Metalistai paauko­
jo Raudonajai armijai 41 420 rublių 35. Respublikos darbo žmo­
nės karštai palaikė „Neries" gamyklos iniciatyvą. Iki 1944 m.
spalio 26 d. 132 Vilniaus įmonėse ir įstaigose darbo žmonės
šiam kilniam reikalui paaukojo 2 531 706 rublius36. Iš viso
respublikoje buvo surinkta 18 min. rublių.
Tarybų Lietuvos darbo žmonės įsigijo trečiosios karinės
paskolos obligacijų už 13,5 min rublių 37. Ketvirtosios karinės
paskolos per 3 dienas buvo pasirašyta už 117,5 min. rb, tai
sudarė 124,9% numatytos sumos. 1944 m. spalio mėn. buvo
pradėta platinti piniginės daiktinės loterijos bilietus. Respub­
likos darbo žmonės dvigubai viršijo numatytą bilietų platini­
mo planą. Jie įsigijo loterijos bilietų už 12 min. rublių38.
Komunistų partija ir Tarybinė vyriausybė aukštai įvertino
Lietuvos darbo žmonių pasiaukojamą darbą užfrontėje. Apie
60 tūkst. respublikos darbininkų, valstiečių ir inteligentų bu­
vo apdovanoti medaliais „Už šaunų darbą Didžiajame Tėvynės
kare 1941—1945 m." Aktyviausi organizatoriai ir darbo pir­
mūnai buvo apdovanoti Tarybų Sąjungos ordinais, medaliais
ir kitais pasižymėjimo ženklais. Daugelis darbo žmonių kolektyvų gavo Vyriausiojo kariuomenės vado padėkas.
1945
m. gegužės 9 d. visos Tarybų Sąjungos tautos šventė
Pergalės dieną. Džiaugsmingai ją šventė ir daug iškentėjusi
lietuvių tauta.
35 „Tiesa", 1944.Х.15.
36 „Tiesa", 1944.Х.27.
37 „Tiesa", 1945.V.1.
38 LKP istorijos klausimai, t. 8, p. 59.

Turinys

ĮVADAS (J. Dobrovolskas) .............................................................................
I. LIETUVIŲ TAUTOS KOVA PRIES HITLERINIUS GROBIKUS DI­
DŽIOJO TĖVYNĖS KARO PRADŽIOJE ............................................
1. Karo pradžia. Raudonosios armijos gynybiniai mūšiai Tarybų
Lietuvoje (J. Dobrovolskas) ..............................................................
2. Partinių-tarybinių aktyvistų būrių koviniai veiksmai (P. Staras) ..
3. Lietuviškųjų Raudonosios armijos dalinių kova prieš vokiškuo­
sius fašistinius grobikus (J. Dobrovolskas) ....................................
II. OKUPACINIS REŽIMAS LIETUVOJE ...................................................
1. Lietuvos likimas pagal agresyviuosius hitlerinės Vokietijos pla­
nus (K. Rukšėnas) .................................................................................
2. Vokiškųjų fašistų okupacinės valdžios karinis ir civilinis apara­
tas (K. Rukšėnas) .................................................................................
3. Masinis Lietuvos gyventojų naikinimas (K. Rukšėnas) .................
4. Lietuvos kolonizavimas (K. Rukšėnas) ...........................................
5. Lietuvos gyventojų išvežimas į Vokietiją (K. Rukšėnas) .............
6. Krašto ekonomikos griovimas ir niokojimas (K. Rukšėnas) ..........
7. Švietimo, mokslo ir kultūros slopinimas (J. Dobrovolskas) ..........
8. Buržuaziniai nacionalistai — hitlerininkų talkininkai (A. Rakūnas)

3
10
10
21
26
37
37
41
44
50
53
55
61
67

III. LIETUVOS LIAUDIES KOVA PRIES HITLERINIUS OKUPANTUS
/Р. Staras) ...........................................

80

1. Pogrindinio judėjimo vadovaujančių centrų kūrimasis ir partiza­
ninio judėjimo užuomazga ..............................................................
2. Partijos ir komjaunimo pogrindinės veiklos sustiprėjimas ..........
3. Partizaninio judėjimo plitimas Didžiojo. Tėvynės karo metais ..
4. Visaliaudinis pasipriešinimas hitleriniams okupantams .................

80
92
109
119

IV. LIETUVIŲ KARIŲ KOVOS RAUDONOSIOS ARMIJOS JUNGI­
NIUOSE IKI LIETUVOS IŠVADAVIMO (J. Dobrovolskas) .......... 130
1. 16-osios Lietuviškosios šaulių divizijos formavimas ir apmokymas
2. Divizijos dalyvavimas kovose prieš hitlerinius grobikus iki Lie­
tuvos išvadavimo .................................................................................
3. Lietuvių karių dalyvavimas kovose prieš hitlerinius grobikus
1941—1944 metais kituose Raudonosios armijos junginiuose . . . .

130
137
149

231

V. LIETUVOS TSR GYVENTOJŲ VEIKLA TARYBINĖJE UŽFRONTĖ­
JE (K. Varašinskas) ...................................................................................
1.
2.
3.
4.
5.
6.

155

Lietuvos TSR gyventojų evakuacija, jų apgyvendinimas ir apskaita
Lietuvos KP(b) CK ir vyriausybės veikla evakuacijoje ...................
Lietuvos TSR gyventojų pasiaukojamas darbas užfrontėje ...........
Ideologinis ir kultūrinis darbas evakuacijoje ....................................
Ryšiai su užsienio lietuviais
.......................................................
Pasiruošimas atkuriamajam darbui Lietuvoje . . . . ............................

155
159
165
169
178
182

VI. LIETUVOS TSR DIDŽIOJO TĖVYNĖS KARO PABAIGOJE. TARY­
BŲ LIETUVOS IŠVADAVIMAS ......................................................................

137

1. Tarybų Lietuvos išvadavimas (V. Karvelis) ........................................
2. Lietuviškosios divizijos kovos dėl Lietuvos išvadavimo ir priešo
Kuršo grupuotės sutriuškinimas (J. Dobrovolskas) ........................
3. Išvaduotų Lietuvos rajonų gyventojai baigiamosiose Didžiojo Tė­
vynės karo operacijose (J. Dobrovolskas) .■......................................
4. Išvaduotos respublikos gyventojai — frontui (K. Varašinskas) -----

'yfcr

К о л л е к ти в

187
207
219
224

Sęfr"

авторов

С О В ЕТ С К А Я Л И ТВ А В ВЕЛ И КО Й О ТЕЧ ЕС ТВЕН Н О Й ВО Й НЕ
Н а литовском языке
И здательство «Минтис» Л и т . С С Р , г . Вильню с, 1975 г .

A u t o r ių

k o l e k t y v a s

T A R Y B Ų L I E T U V A D ID Ž IA J A M E T Ė V Y N Ė S K A R E
Redaktorė A . B e n d o r i e n ė . V ir š e lis d a ilin in k o V . 2 i 1 i a u s. M e n in is red akto riu s
R . D i c h a v i č i u s . T e ch n in is red akto riu s J . A n a i t i s. K o re k to rė s: A . L u k o š e v i ­
č i e n ė , R. M a c i e n ė
Duota r in k ttii 1975.III.12. P a sira šyta spausd in ti 1975.I V . 21. L V 12212. P o p ie riu s: spaut
spaudos N r. 1,
form . 6 0Х 90]/іб.
90]/i6. 14,5 sp. lan ko, + 3,75 sp. lan k o įk lijų , 16,84 ap sk. le id . lan ko , + 2,73 a p sk.
le id . lan ko įk lijų . T ira ž a s 15 000 egz. K ain a 1,09 Rb.
L e id y k la ,,M in tis " , V iln iu s , S ie ra k a u sk o g. 15
Spausdino ,,V aizd o " sp austu vė, V iln iu s , S trazd e lio g. 1. U ž sa k . N r. 1021.
Iliu s tra c ija s spausdino K . Požėlos sp austu vė , K au n a s, Gedim ino g. 10.

TARYBŲ LIETUVA
DIDŽIAJAME
TĖVYNĖS KARE
(schemos)

Kariniai veiksmai 1941 m. vasary.
Lietuvos okupavimas.

Kauno išvadavimas.

,STRACH V ICO ”GRUPl

ARMIJŲ, G R U P E „ Š IA U R E

klll.20-

RVGA

13 a k

Pliavinėsi

lauskė
cigare

4 ,5 ,1 2 n r ^ į ,
„ ŠTRACHVIC(T<
G R U P Ė IR IK I
V D V IE J U P U

2 P A B A L T IJ O

Livoniai

.

/

FRO N TA S

"Joniški;

Kuršėm

3TA

■' 4-SmA

iškuiciai

Telšiai

r

w tu

><;

T A U R A G Ė S ”ORUPl

дЩГДЦІш.іі *
Naujamiesti

kelme.

T, f 4 ,'T E 5 4 8 P D

I

шЩ

У/
6 Gv. А

"■ "■ “ ■

Я

1 P A B A L T IJ O

FRO N TA S

Ramygala#
S u t a r t in ia i ž e n k / n i

R asein iai^
Kėdainiai;

K ariuom enių padėtis m. IT.
Ha. iuom enių padėtis kII. 27.

'frffpunas

II Jonavi
3 B A L T A R U S IJ O S F R O N J A S

K ariuom enių padėtis k!1.31.
K ariuom enių padėtis VIII. 26.

Kaunas
VILNIUi

^

Tarybines arm ijo s sm ū g ių
kryptys

Priešo kontrsmūg/ai
A R M IJ Ų , G R U P E „C EN T R A S

Šiaulių puolam oji operacija.

Valdemarpi/is

Piltenė

Гикиті
lAU6iAUKAIP30M/m
(16,m.a )

Сз <o
Priekuli
Mažeikii

kSm.A

[Skuodas
-Уіекэгь

'Kretinga

ursena/
Šiauliai

Skaudvilė

Hemui
S u t a r t in ia i ž e n k la i
Fro n tu lin ija p r ie š o p era c ija
( K . ¥ iš v a k a r ė s e )
FFro
ro n to lin
h mija
i a o p era
e ra c ija i
'—i
baigiantis ( X . 2 2 išva k a rėse^

~

Vokiškųjų fašistu kariuo­
m enės tra u k im a sis
16 Liet. š. d i viz. p u o lim ą

‘ k ryp tis

T a ry b in ė s a r m ijo s
sm ūgiu, k r y p ty s '

Žemaitijos ir Klaipėdos krašto išvadavimas.

Klaipėdos uostamiesčio išvadavimas

Didžiajame Tėvynės kare 1941 — 1945 m.