Lietuvių
kalbos
žinynas

m KAUNAS

UDK 808.82(03)
Li-197

Autoriai
BRONIUS DOBROVOLSKIS, PRANAS KNIŪKŠTA,
ANTANĖ KUČINSKAITĖ, ASTA KUPČINSKAITĖ-RYKLIENĖ,
ALDONA PAULAUSKIENĖ, BONIFACAS STUNDŽIA,
DANUTĖ TARVYDAITĖ
Sudarė PRANAS KNIŪKŠTA
Redaktorė ASTA ADELĖ RĖBŽDAITĖ
Pirmasis leidimas

ISBN 5-430-04750-3

2007

© Sudarymas, pratarmė,
Pranas Kniūkšta, 2007
© Bronius Dobrovolskis, 2007
© Pranas Kniūkšta, 2007
© Antanė Kučinskaitė, 2007
© Asta Kupčinskaitė-Ryklienė, 2007
© Aldona Paulauskienė, 2007
© Bonifacas Stundžia, 2007
© Danutė Tarvydaitė, 2007
© Leidykla „Šviesa“, 2007

Turinys

Pratarmė.................................................................................................... 12

Bendrieji kalbos dalykai (Asta Kupčinskaitė-Ryklienė)
Kalbotyra ir jos šak o s...................................................................... 14
Lietuvių kalba ir kitos kalbos.......................................................... 17

■

Lietuvių kalbos ta rm ės.....................................................................22
Pirmieji lietuviški raštai....................................................................26
Lietuvių kalbos žo d y n a i...................................................................32
Lietuvių kalbos gram atikos.............................................................36
Žymiausi lietuvių kalbininkai.........................................................40
Visuomeninis lietuvių kalbos gyn im as.........................................45
Bendrinės kalbos ugdym as..............................................................52
Tautosaka ir k alb a..............................................................................57
Literatūra ir kalba..............................................................................60

F onetika (Danutė Tarvydaitė)
Fonetikos są v o k a ..............................................................................66
Kalbos p ad argai................................................................................66

■

Garsų klasifikacija............................................................................67
3.1. Balsiai..........................................................................................67
3.1.1. Balsių tarimas..................................................................68
3.2. Priebalsiai...................................................................................70
3.2.1. Priebalsių asimiliacija (supanašėjimas).......................72
3.2.2. Priebalsių tarimas...........................................................72
■ S D vigarsia i............................................................................................73
4.1. Dvigarsių tarimas......................................................................74
S k iem u o ...............................................................................................75

4 Žodžių skirstymas kalbos d a lim is............................................... 82
5, D aiktavard is....................................................................................... 82
5.1. Daiktavardžių reikšmė................................................................. 82
5.2. Daiktavardžių daryba................................................................... 84
5.2.1. Priesagų vediniai................................................................ 84
5.2.1.1. Vediniai iš daiktavardžių...................................84
5.2.1.2. Vediniai iš būdvardžių...................................... 86
5.2.1.3. Vediniai iš veiksmažodžių................................ 88
5.2.2. Galūnių vediniai................................................................ 89
5.2.2.1. Vediniai iš veiksmažodžių................................ 90
5 2 2 2 . Vediniai iš būdvardžių...................................... 91
5 2 2 .3 . Vediniai iš daiktavardžių.................................. 91
5.2.3. Priešdėliniai daiktavardžiai.............................................. 92
5.2.4. Dūriniai (arba sudurtiniai žodžiai)................................ 93
5.2.4.1. Dūriniai su daiktavardiniu antruoju dėmeniu 94
5.2.4.2. Dūriniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu .. 95
5.2.5. Kitų kalbos dalių daiktavardėjimas................................ 95
5.3. Gramatinės daiktavardžių kategorijos....................................... 96
5.3.1. Giminė................................................................................. 96
5.3.2. Skaičius................................................................................ 98
5.3.3. Linksnis............................................................................... 99
5.3.3.1. Linksnių reikšmės ir vartojimas........................ 99
5.3.3.2. Linksniuotės........................................................ 106
5.3.3.2.1. (i)a linksniuotė.................................. 107
5.3.3.2.2. (i)o linksniuotė.................................. 110
5.3.3.2.3. ė linksniuotė....................................... 111
5.3.3.2.4. (i)u linksniuotė.................................. 112
5.3.3.2.5. i linksniuotė.......... r...........................113
H Būdvardis............................................................................................115
6.1. Būdvardžių reikšmė.................................................................... 115
6.2. Būdvardžių daryba...................................................................... 116
6.2.1. Priesagų vediniai.............................................................. 116
6.2.1.1. Vediniai iš daiktavardžių.................................116
6.2.1.2. Vediniai iš veiksmažodžių...............................119
6.2.1.3. Vediniai iš būdvardžių.....................................119
6.2.1.4. Vediniai iš kitų kalbos dalių...........................120
6.2.2. Galūnių vediniai.............................................................. 121
6.2.3. Priešdėliniai būdvardžiai................................................ 121
6.2.4. Dūriniai (arba sudurtiniai žodžiai).............................. 122
6.2.4.1. Dūriniai su daiktavardiniu antruoju dėmeniu. 122
6.2.4.2. Dūriniai su būdvardiniu antruoju dėmeniu.... 123
6.2.4.3. Dūriniai su veiksmažodiniu antruoju dėmeniu ..124
6.2.5. Kitų kalbos dalių būdvardėjimas.................................. 124
6.3. Būdvardžių gramatinės kategorijos......................................... 125
6.3.1. Derinamosios kategorijos ir linksniavimas...............125
6.3.1.1. Būdvardžių linksniavimas..............................125

6.3.1.1.1. Vyriškosios giminės būdvardžių links­
niavimas ................................................... 126
6.3.1.1.2. Moteriškosios giminės būdvardžių links­
niavimas .................................................... 129
6.3.1.1.3. Įvardžiuotinių būdvardžių linksniavimas 130
6.3.2. Nederinamosios kategorijos.........................................131
6.3.2.1. Laipsnis............................................................... 132
6.3.2.2. Įvardžiuotiniai būdvardžiai............................... 133
6.3.2.3. Nederinamoji būsenos form a.......................... 134
Skaitvardis.......................................................................................... 135
7.1. Skaitvardžių reikšmė ir gramatinės ypatybės......................... 135
7.1.1. Kiekiniai skaitvardžiai.................................................... 136
7.1.1.1. Pagrindiniai skaitvardžiai................................. 136
7.1.1.2. Dauginiai skaitvardžiai..................................... 139
7.1.1.3. Kuopiniai skaitvardžiai..................................... 139
7.1.1.4. Trupmeniniai skaitvardžiai............................... 140
7.1.2. Kelintiniai skaitvardžiai.................................................. 141
Įvardis.................................................................................................. 142
8.1. Įvardžių reikšmė ir gramatinės ypatybės................................ 142
8.1.1. Asmeniniai įvardžiai....................................................... 142
8.1.2. Sangrąžinis įvardis........................................................... 144
8.1.3. Savybiniai įvardžiai.......................................................... 144
8.1.4. Parodomieji įvardžiai...................................................... 145
8.1.5. Pažymimieji įvardžiai...................................................... 146
8.1.6. Klausiamieji-santykiniai įvardžiai................................. 147
8.1.7. Nežymimieji įvardžiai..................................................... 147
8.1.8. Atskiriamieji įvardžiai......................................................148
8.1.9. Apibendrinamieji įvardžiai............................................. 148
8.2. Įvardžių struktūra ir vartojimas............................................... 149
V eiksm ažodis..................................................................................... 150
9.1. Veiksmažodžių reikšmė............................................................. 150
9.2. Veiksmažodžių daryba............................................................... 152
9.2.1. Priesagų vediniai.............................................................. 152
9.2.1.1. Vediniai iš daiktavardžių.................................. 152
9.2.1.2. Vediniai iš būdvardžių...................................... 154
9.2.1.3. Vediniai iš veiksmažodžių ir ištiktukų........... 154
9.2.2. Priešdėlių vediniai........................................................... 156
9.2.3. Sangrąžinių veiksmažodžių daryba............................... 158
9.3. Veiksmažodžio formų sistem a................................................. 159
9.3.1. Asmenuojamosios veiksmažodžio form os.................160
9.3.1.1. Asmuo.................................................................. 161
9.3.1.2. Nuosaka............................................................... 162
9.3.1.3. Laikas................................................................... 164
9.3.1.4. Veiksmažodžių asmenavimas........................... 166
9.3.1.4.1. Tiesioginė nuosaka.........................166

9.3.1.4.2. Tariamoji nuosaka............................ 170
9.3.1.4.3. Liepiamoji nuosaka......................... 170
9.3.1.5. Sangrąžinių veiksmažodžių asmenavimas.. 171
9.3.2. Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos............. 171
9.3.2.1. Bendratis............................................................ 171
9.3.2.2. Dalyvis................................................................ 172
9.3.2.2.1. Veikiamosios rūšies dalyviai.......... 173
9.3.2.2.2. Neveikiamosios rūšies dalyviai...... 176
9.3.2.2.3. Įvardžiuotinių dalyvių linksniavi­
mas ..................................................... 178
9.3.2.2.4. Dalyvių vartojimas........................... 179
9.3.2.2.5. Sudėtinės (sudurtinės) veiksmažo­
džių formos....................................... 179
9.3.2.3. Pusdalyvis....................................................... 183
(
9.3.2.4. Padalyvis........................................................... 184
į Prieveiksm is..................................................................................... 185
10.1. Prieveiksmių susidarymas...................................................... 186
, 10.2. Prieveiksmių reikšmės........................................................... 189
į D a le ly tė ............................................................................................ 190
11.1. Dalelyčių skyriai pagal vaidmenį................................ ......... 190
{ 11.2. Dalelyčių struktūra ir k ilm ė................................................. 193
j P rielink sn is...................................................................................... 194
12.1. Prielinksnių vartojimas ir reikšmė....................................... 194
t 12.2. Prielinksnių kilmė................................................................... 197
IJungtuk as......................................................................................... 198
13.1. Jungtukų vaidmuo.................................................................. 198
t 13.2. Jungtukų struktūra ir vartojimas......................................... 201
į Jaustukas.......................................................................................... 202
14.1. Jaustukų reikšmė.................................................................... 202
14.2. Jaustukų struktūra ir k ilm ė.................................................. 203
Į Ištiktukas.......................................................................................... 205
15.1. Ištiktukų reikšmė.................................................................... 205
15.2. Ištiktukų kilmė ir struktūra.................................................. 207

Sintaksė {Bronius Dobrovolskis)
Sintaksės sąvok a............................................................................. 209
Sintaksinių lyšių tip a i................................................................... 209

8

Žodžių ju n gin ys.............................................................................. 214
Sakinys............................................................................................... 219
4.1. Sakinio sąvoka.........................................................................219
4.2. Sakinio dalys.............................................................................219
4.3. Sakinių rūšys.............................................................................221
4.3.1. Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai.221
4.3.2. Šaukiamieji sakiniai......................................................223
4.3.3. Teigiamieji ir neigiamieji sakiniai..............................223
4.3.4. Vienanariai ir dvinariai sakiniai.................................224
4.3.5. Asmeniniai ir beasmeniai sakiniai.............................224

4.3.6. Išplėstiniai ir neišplėstiniai sakiniai............................... 225
4.3.7. Nepilnieji sakiniai.............................................................. 226
4.3.8. Vientisiniai ir sudėtiniai sakiniai.................................... 227
ĮĮĮĮ Vientisinis sakinys............................................................................ 228
5.1. Vientisinio sakinio sąvoka.......................................................... 228
5.2. Pagrindinės sakinio dalys............................................................ 228
5.2.1. Veiksnys............................................................................... 228
5.2.2. Tarinys................................................................................. 230
5.2.2.1. Tarinių rūšys......................................................... 230
5.3. Antrininkės sakinio dalys............................................................ 234
5.3.1. Papildinys............................................................................ 234
5.3.2. Aplinkybės.......................................................................... 236
5.3.2.1. Vietos aplinkybė.................................................. 237
5.3.2.2. Laiko aplinkybė................................................... 238
5.3.2.3. Būdo ir kiekybės aplinkybės............................. 240
5.3.2.4. Priežasties aplinkybė.......................................... 242
5.3.2.5. Sąlygos ir nuolaidos aplinkybės........................ 243
5.3.2.6. Tikslo aplinkybė.................................................. 243
5.3.2.7. Tikslinamosios aplinkybės................................. 244
5.3.2.8. Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padaly­
vinės aplinkybės............................................................... 245
5.3.3. Pažyminys............................................................................ 246
5.3.3.1. Pažyminio sąvoka................................................. 246
5.3.3.2. Derinamieji ir nederinamiejipažyminiai...........246
5.3.3.3. Išplėstiniai būdvardiniai ir dalyviniai pažyminiai... 248
5.3.3.4. Tarminis pažyminys.............................................. 249
5.3.3.5. Priedėlis................................................................. 249
5.4. Vienarūšės sakinio dalys............................................................. 250
5.4.1. Vienarūšių sakinio dalių sąvoka..................................... 250
5.4.2. Vienarūšių sakinio dalių jungtukai................................. 251
5.4.3. Vienarūšiai ir nevienarūšiai derinamieji pažyminiai... 252
5.4.4. Vienarūšių sakinio dalių apibendrinamieji žodžiai.... 253
5.5. Žodžiai ir posakiai, klausimais nesusiję susakiniu.................254
5.5.1. Kreipinys............................................................................. 254
5.5.2. Įterpiniai............................................................................. 255
Sudėtinis sakinys............................................................................... 258
6.1. Sudėtinio sakinio sąvoka............................................................ 258
6.2. Sudėtiniai jungtukiniai sakiniai................................................. 260
6.2.1. Sudėtiniai sujungiamieji sakiniai.................................... 260
6.2.2. Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai................................... 262
6.2.2.1. Sudėtinio prijungiamojo sakinio sąvoka......... 262
6.2.2.2. Jungtukai, jungiamieji ir atliepiamieji žodžiai.
Šalutinio sakinio vieta........................................ 263
6.2.2.3. Šalutinių sakinių rūšys........................................ 265
6.2.2A Šalutiniai veiksnio sakiniai................................ 265
6.2.2.5. Šalutiniai tarinio sakiniai................................... 266
6.2.2.6. Šalutiniai pažyminio sakiniai............................ 267

62.2.1. Šalutiniai papildinio sakiniai............................269
6.2.2.8. Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai................... 271
6.2.2.9. Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai..................272
6.2.2.10. Šalutiniai būdo ir kiekybės aplinkybės sakiniai.273
6.2.2.11. Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai...... 275
6.2.2.12. Šalutiniai sąlygos aplinkybės sakiniai............ 276
6.2.2.13. Šalutiniai nuolaidos aplinkybės sakiniai........276
6.2.2.14. Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai................ 277
6.2.2.15. Šalutinių sakinių laipsniai................................. 278
6.3. Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai................................................. 280
6.4. Mišrieji sudėtiniai sakiniai......................................................... 281
Tiesioginė ir netiesioginė k a lb a .................................................. 282
7.1. Tiesioginės ir netiesioginės kalbos sąvoka.............................. 282
7.2. Dialogas......................................................................................... 284
7.3. Tiesioginės kalbos vertimas netiesiogine kalba...................... 285
Žodžių tvarka sa k in y je................................................................... 286

R ašyba {Pranas Kniukšta)
Щ Garsų žymėjimas ra id ėm is.................................
H Balsių rašym as........................................................
2.1. Fonetinė balsių rašyba......................................
2.2. e ir ia rašymas...................................................
2.3. Balsės ą, ę, į, ų žodžių šaknyse.....................
2.4. Balsės ą, ę, į, ų žodžių galūnėse.................... .
2.5. y, ū ir i, u linksnių galūnėse...........................
2.6. i, u iv y, ū veiksmažodžių busimajame laike ,
2.7. Sudurtinių žodžių balsės..................................
||щ Priebalsių rašym as.................................................
3.1. Fonetinė priebalsių rašyba..............................
3.2. Morfologinė priebalsių rašyba........................
3.3. Veiksmažodžių kamienų rašymas..................
3.4. Priebalsių minkštumo žymėjimas.................. .
3.5. Priebalsės j rašymas..........................................
Ig Y p a tin g e sn ių formų rašym as.............................
4.1. Priešdėliai są-, san-, sam- ir į-, in-, im - ........
4.2. Prieveiksmių galo rašymas..............................
а д 4.3. Moterų pavardžių rašymas..............................
|g g Žodžių rašymas kartu ir atskirai......................
5.1. Sutrumpėję ir nesutrumpėję žodžiai.............
5.2. Dėl to, už tai ir dėlto, užtai.............................
5.3. Neiginio ne rašymas........................................
5.4. Kitos dalelytės..................................................
5.5. Nelietuviškų dėmenų rašymas........................
5.6. Brūkšnelis tarp žodžių.....................................
Didžiųjų raidžių rašym as...................................
" &6.1. Didžiosios raidės sakinio pradžioje..............
6.2. Asmenų, gyvūnų ir gamtos daiktų vardai.

289
292
292
294
297
298
298
300
300
301
301
302
304
305
305
307
307
307
308
309
309
310
311
313
314
315
316
316
316

6.3. Astronominių ir geografinių objektųpavadinimai................317
6.4. Įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimai......................... 319
6.5. Kiti pavadinimai........................................................................ 321
6.6. Stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas..................................... 322
Ž odžio dalių k ėlim a s.................................................................... 323
Santrum p os...................................................................................... 324
8.1. Žodžių ir pasakymų trumpinimas........................................... 324
8.2. Svarbesniosios santrumpos...................................................... 326
8.2.1. Matų santrumpos............................................................ 326
8.2.2. Asmenų, pareigų ir laipsnių pavadinimų santrumpos 328
8.2.3. Įvairios santrumpos........................................................ 328
8.3. Skaičių rašymas.......................................................................... 329
8.4. Datos rašymas............................................................................ 330
Nelietuviškų tikrinių vardų rašym as........................................ 330

Skyryba {Pranas Kniukšta)
Skyrybos pagrindai ir skyrybos ž e n k la i...............
Privalomosios skyrybos taisyklės............................
2.1. Vienarūšės sakinio dalys.......................................
2.2. Aiškinamosios sakinio dalys.................................
2.3. Pažyminiai................................................................
2.4. Įterpiniai..................................................................
2.5. Kreipiniai.................................................................
2.6. Prijungiamieji sakiniai...........................................
2.7. Sujungiamieji sakiniai............................................
2.8. Bejungtukiai sakiniai..............................................
2.9. Ženklai sakinio gale...............................................
2.10. Tiesioginė kalba....................................................
2.11. Citatos....................................................................
Pasirenkamosios skyrybos taisyk lės......................
3.1. Vienarūšės sakinio dalys.......................................
3.2. Aiškinamosios sakinio dalys.................................
3.3. Dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės aplinkybės
3.4. Pažyminiai................................................................
3.5. Lyginamieji posakiai..............................................
3.6. Įterpiniai..................................................................
3.7. Kreipiniai.................................................................
3.8. Praleidimas..............................................................
3.9. Prijungiamieji sakiniai...........................................
3.10. Sujungiamieji sakiniai..........................................

■

332
334
334
336
337
339
339
340
341
342
343
344
346
347
347
348
349
350
352
353
354
354
354
355

K irčiavim as {Bonifacas Stundžia)
K irtis...................................................
P rieg a id ė...........................................
Trumpųjų skiem enų kirčiavimas
Kirčio ir priegaidės r e ik šm ė ......

357
357
359
360

ffPriegaidžių ir kirčio vietos k a it a ............................................. 361
|Ž o d žio galo taisyklė ir jos išim ty s.......................................... 362
iPriešpaskutinio skiem ens ta isy k lė........................................... 363
|Daiktavardžių kirčiavim as.......................................................... 363
8.1. Dviskiemeniai daiktavardžiai.................................................. 364
8.2. Daugiaskiemeniai daiktavardžiai........................................... 367
8.3. Sangrąžiniai daiktavardžiai..................................................... 374
8.4. Sutrumpėjusių linksnių kirčiavimas....................................... 374
8.5. Einamasis vidaus vietininkas.................................................. 374
8.6. Moterų pavardžių kirčiavimas................................................ 375
8.7. Sudurtinių daiktavardžių kirčiavimas.................................... 376
8.8. Tarptautinių daiktavardžių kirčiavimas................................. 376
|g |B ū d v a r d ž ių kirčiavim as............................................................... 379
9.1. Dviskiemeniai būdvardžiai...................................................... 379
9.2. Daugiaskiemeniai būdvardžiai............................................... 380
9.3. Būdvardžių su priesaga -inis, -ė kirčiavimas........................ 384
9.4. Nederinamųjų būdvardžio formų kirčiavimas..................... 386
9.5. Įvardžiuotinių būdvardžių kirčiavimas.................................. 386
9.6. Aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio būdvardžių kirčia­
vimas ........................................................................................... 387
10# Skaitvardžių kirčiavim as............................................................. 387
11, Įvardžių kirčiavim as..................................................................... 388
|§|§V eiksm ažodžių kirčiavim as........................................................ 391
12.1. Esamasis ir būtasis kartinis laikas....................................... 391
12.2. Būtasis dažninis ir busimasis laikas.................................... 392
12.3. Tariamoji nuosaka.................................................................. 392
12.4. Liepiamoji nuosaka................................................................ 393
12.5. Sangrąžiniai veiksmažodžiai................................................. 393
12.6. Priešdėlinių veiksmažodžių kirčiavimas.............................. 393
12.7. Būdiniai.................................................................................... 395
12.8. Dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių kirčiavimas..................... 396
Prieveiksmių kirčiavim as............................................................ 401
Prielinksnių, jungtukų, dalelyčių, jaustukų ir ištiktukų
kirčiavim as....................................................................................... 403

S

B udingosios kalbos klaidos (Danutė Tarvydaitė)
jBendrinė kalba ir kalbos k la id o s............................................. 405
|Leksikos k la id o s............................................................................. 407
2.1. Nevartotinos svetimybės........................................................... 408
2.2. Nevartotini netaisyklingi vertiniai........................................... 413
2.3. Nevartotini iškreiptos reikšmėsžodžiai...................................414
[Žodžių darybos k laid os................................................................ 422
3.1. Priesagų vartojimo klaidos....................................................... 422
3.2. Priešdėlių vartojimo klaidos.................................................... 425

ЦЩ Sintaksės k la id o s............................................................................ 427
4.1. Linksnių vartojimo klaidos...................................................... 427
4.2. Prielinksnių vartojimo klaidos................................................. 432
H l Kitos akivaizdžios k la id o s........................................................... 436

R eikalų raštai (Pranas Kniūkšta)
Kanceliarinė k alb a......................................................................... 439
D okum entų įform in im as............................................................. 440

I

Dokum entų ir raštų te k sta s....................................................... 443
Asmenvardžiai ir asm enų p avad in im ai.................................. 445
Asm ens d o k u m en ta i..................................................................... 448
Įstaigų ir įm onių pavadinim ai................................................... 451
A dreso rašy m a s.............................................................................. 455
P rotokolas......................................................................................... 458
Nuorašas ir išr a ša s........................................................................ 462
A k ta s .................................................................................................. 463
Sutartis............................................................................................... 466
Įgaliojim as........................................................................................ 470
Charakteristika ir rekom endacija............................................. 472
Gyvenimo ir darbo veiklos aprašym as.................................... 474
Prašymas............................................................................................ 476
Pareiškimas ir jo atm ainos.......................................................... 478
Raštas ir laišk as.............................................................................. 479
Kvietimas ir kviečiamasis pranešim as..................................... 481
Skelbim as.......................................................................................... 483

Kalbos etiketas (Antanė Kučinskaitė)

Pratarmė

„Lietuvių kalbos žinyne“pateikiami svarbiausi lietuvių kalbos
dalykai. Žinynas atitinka pagrindinius vidurinės mokyklos lie­
tuvių kalbos programos reikalavimus ir pirmiausia skiriamas
aukštesniųjų klasių mokiniams.
Turime įvairių lietuvių kalbos vadovėlių, žodynų, kitokių
mokomųjų ir kalbos ugdomųjų leidinių. Juose išdėstyti ir ap­
tarti, galima sakyti, visi mokyklai reikalingi kalbos mokymo,
jos ugdymo ir vartosenos reikalai, tačiau visa tai išbarstyta
daugelyje leidinių. Siame žinyne reikalingiausi dalykai patei­
kiami vienoje vietoje kaip apibendrinamoji kalbos kurso san­
trauka, be teorijų, mokomųjų aiškinimų, užduočių ir pratimų.
Taigi „Lietuvių kalbos žinynas“ yra knyga, kuri primins m o­
kykloje išeitus dalykus.
Toks žinynas naudingas dėl kelių priežasčių. Kalbos prak­
tikos aktualijos, taisyklės ir kita informacija, kaip sakyta, yra
išsklaidyta įvairių klasių vadovėliuose. Mokiniai jų visų ne­
turi, todėl nėra iš kur pasikartoti ar pasitikslinti kilusių neaiš­
kumų. Be to, iš atskiruose vadovėliuose aptariamų kalbos
reiškinių nelengva suvokti tų reiškinių ryšius ir visumą. Kal­
bos reiškinių apžvalgos ir sisteminiai ryšiai ypač reikalingi da­
rosi dabar, kai nuo gramatikos ir sisteminio kalbos mokymo
sukama prie laisvo, vartosena ir įtaiga paremto jos ugdymo.
Bet svarbu nepamiršti ir sąmoningo kalbos supratimo. Kalbos
reiškinius reikia mokėti ir nagrinėti bei vertinti, suprasti jų
santykius ir atskirų reiškinių vietą bendrojoje sistemoje. Visas
kalbos sritis apimantis žinynas gali padėti geriau suprasti kal­
bą ir prisidėti prie sąmoningo jos ugdymo.
„Lietuvių kalbos žinyno“ rengėjai tikisi, kad toks bus ir jų
leidinys. Jame pateikiama bendroji kalbos apžvalga, lietuvių
kalbos sistemos (fonetikos, morfologijos ir sintaksės) aprašas

ir kalbos praktikos (rašybos, skyrybos, kirčiavimo ir kt.) taisyk­
lės bei patarimai. Iš viso žinynas turi dešimt skyrių, kuriuos ra­
šė tų sričių specialistai ar su jomis reikalų turintys kalbininkai.
Skyrių „Bendrieji kalbos dalykai“parašė humanitarinių moks­
lų dr. Asta K u p č i n s k a i t ė - R y k l i e n ė; „Fonetiką“parašė
ir skyrelį „Būdingosios kalbos klaidos“pagal Valstybinės kal­
bos komisijos paskelbtus didžiųjų klaidų sąrašus parengė
Danutė T a rvyd a itė;„ M o rfo lo g iją “parašėprofesorėhabil.
dr. Aldona P a u l a u s k i e n ė ; „Sintaksę“ — docentas dr.
Bronius D o b r o v o l s k i s ; „Rašybą “, „Skyrybą “ ir „Reikalų
raštus“ — humanitarinių mokslų dr. Pranas K n i ū k š t a ; sky­
rių „Kirčiavimas“ parengė profesorius habil. dr. Bonifacas
S t u n d ž i a ; „Kalbos etiketą“ parašė humanitarinių mokslų
dr. Antanė K u č i n s k a i t ė . Viso žinyno darbus tvarkė, jiems
vadovavo ir leidinį sudarė Pranas K n i ū k š t a .
„Lietuvių kalbos žinynas“ yra informacinis leidinys, jo
paskirtis — pateikti kuo daugiau duomenų ir patarimų. Ži­
nyno planas ir principai buvo aptarti su „Šviesos“ leidyklos
Lietuvių kalbos ir literatūros leidinių redakcija. Stengtasi tai­
kytis prie mokyklos reikalavimų, vadovėlių ir kitų kalbos lei­
dinių. Abejonių kėlę klausimai derinti su kalbininkais, pa­
vyzdžiui, linksniavimo paradigmų pateikimo tvarka — su
Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriumi. Atsižvelgta
į Lietuvių kalbos komisijos ekspertų pastabas.
Žinyno principai ir rengimo eiga svarstyta autorių pasita­
rimuose, dėl atskirų skyrių ir konkrečių dalykų aiškintasi in­
dividualiai. Skyriai bei autorių nuostatos derintos tarpusavyje
ir su bendraisiais leidinio principais. Tačiau tai vis dėlto yra
atskirų autorių aprašų rinkinys. Ne visos jo dalys yra vienodos
struktūros, skiriasi dėstomųjų dalykų pateikimo būdas, ne visi
vienodai atitinka žinyno pobūdį.
„Lietuvių kalbos žinyno“ rengėjai tikisi sulaukti skaitytojų,
ypač mokytojų, atsiliepimų ir pageidavimų ir iš anksto už juos
dėkoja. Pastabas ir siūlymus prašom siųsti „Šviesos“ leidyklos
Lietuvių kalbos ir literatūros leidinių redakcijai (E. Ožeškie­
nės g. 10, LT-44252 Kaunas, ei. p. C.Navakauskas@sviesa.lt).
PRANAS KNIŪKŠTA

Bendrieji kalbos dalykai

Kalbotyra ir jos šakos
1.1.
Mokslas, tiriantis kalbą, vadinasi kalbotyra, arba
lingvistika. Skiriamos kelios kalbotyros šakos. Kalbos
istoriją, kalbos reiškinių raidą nagrinėja i s t o r i n ė , arba
d i a c h r o n i n ė , kalbotyra. Kalbotyros šaka, kuri į kalbą ir
jos reiškinius žiūri statiškai, kuriai rūpi tam tikro laiko­
tarpio kalbos sistema, yra s i n c h r o n i n ė kalbotyra. Kal­
bos sandarą sudarančių elementų sisteminius santykius tiria
s t r u k t ū r i n ė kalbotyra. Istorinės kalbotyros šaka ly ­
g i n a m o j i kalbotyra nagrinėja giminiškų kalbų faktus ir
jų santykius.
Yra kalbotyros šakų, kurių objektas — socialinių reiš­
kinių santykiai su kalba: visuomenės gyvenimo įtaką kalbai
ir kalbos sąsają su visuomene nagrinėja s o c i o l i n g v i s t i k a, tautos, jos kultūros ir papročių santykius su kalba —
etnolingvistika.
Kalbotyra turi keletą šakų, kurios tiria atskiras kalbos
sandaros dalis ir atskirus kalbos lygmenis.
Kalbos garsų sistemą, jų susidarymą ir akustines ypa­
tybes nagrinėja f o n e t i k a (žr. skyrių „Fonetika“). Kal­
botyros šaka, tirianti kirtį ir intonaciją, vadinasi a k c e n ­
t o l o g i j a , arba kirčiavimas (žr. skyrių „Kirčiavimas“).
Kalbos tarmes, tarmių susidarymą ir jų raidą nagrinėja
d i a l e k t o l o g i j a . (Apie lietuvių kalbos tarmes žr. 3.1—
3-4.)__
12. Gramatika tiria žodžių, jų junginių ir sakinių gra­
matinę sandarą. Ją sudaro dvi atšakos: m o r f o l o g i j a , ku­
rios objektas — žodžių sudėtis ir formos, žodžių daryba ir

kaityba, ir s i n t a k s ė , nagrinėjanti sakinių ir žodžių jun­
ginių sandarą. Lietuvių kalbos morfologija plačiau aprašoma
skyriuje „Morfologija“, sintaksė — skyriuje „Sintaksė“.
1.3. Kalbotyros šaka leksikologija tiria žodžius, t. y. kal­
bos žodyną. Ji skyla į keletą atšakų, nagrinėjančių žodžius
kilmės, reikšmės ir kitais atžvilgiais.
Pagal kilmę žodžiai skirstomi į savuosius žodžius ir sko­
linius. S a v i e j i ž o d ž i a i , arba veldiniai, sudaro seniau­
sią kalbos žodyno klodą. Lietuvių kalboje dalis veldinių pa­
veldėti iš indoeuropiečių prokalbės laikų, pvz.: akis, brolis,
motina, trys. S k o l i n i a i — iš kitų kalbų pasiskolinti žo­
džiai ar kitokie kalbos elementai: priešdėliai, priesagos,
žodžių junginiai.
Žodžiai, pasidaryti iš kitų — p a m a t i n i ų — žodžių,
yra d a r i n i a i : degalinė (: degalai), kepinys (: kepti), p a ­
stogė (: po stogu). Juos tiria žodžių daryba.
Pagal reikšmę žodžiai gali būti h o m o n i m a i — vieno­
dai skambantys, bet turintys skirtingą reikšmę, pvz.: kasa
(plaukų) ir kasa (banko); s i n o n i m a i — vienodą arba ar­
timą reikšmę turintys žodžiai, pvz.: kiškis ir zuikis', a n t o n i ­
m a i — priešingos reikšmės žodžiai, pvz.: diena — naktis,
juodas — baltas.
Atskiros leksikologijos atšakos yra etimologija ir onomas­
tika. E t i m o l o g i j a aiškina žodžių kilmę, o n o m a s t i ­
k a — asmenvardžius, vietovardžius ir kitus tikrinius vardus.
Prie leksikologijos šliejasi f r a z e o l o g i j a , tirianti pas­
tovius, sustabarėjusius žodžių junginius, vadinamuosius fra­
zeologizmus, kurių reikšmė nutolusi nuo juos sudarančių
žodžių reikšmės, pvz.: dėti į akį „miegoti“, išlindo yla iš mai­
šo „paaiškėjo apgaulė, blogas darbas“.
1.4. Kalbos štilius tiria kalbotyros šaka stilistika. Sti­
listika domisi įvairiais kalbos raiškos savitumais ir funk­
ciniais kalbos stiliais. Funkciniai stiliai skiriami pagal kalbos
vartojimo sritis.
1.4.1.
Buitinis, arba šnekamasis, stilius yra kasdienio
bendravimo stilius, vartojamas neoficialiosiose gyvenimo

srityse: šeimoje, gatvėje, buityje ir pan. Jam būdingas kalbos
individualumas ir šmaikštus (ar šiurkštus) vaizdingumas,
trumpi sakiniai, pvz.:
— Iš kur tu?
— Iš namų.
— Ir sugalvok tu man tokiu oru eiti geležinkeliu!
— Kad man būtinai reikėjo. (Kazys Jankauskas, 1993)
1.4.2. Meninis, arba grožinis, stilius vartojamas gro­
žinėje literatūroje, atlieka estetinę bei ekspresinę funkciją.
Šiam stiliui būdingas individualumas, subjektyvumas ir vaiz­
dingumas, pvz.:
Medis apačioje grikštelėjo, susvirduliavo lyg nežinodamas,
į kurią pusę griūti, — ir triokštelėjęs nuslinko žemyn šlamšdamas. Krito staigiai. Vainikuota galva dusliai šlumštelėjo
į žemę. Spiečius sniegulių ištryško iš viršūnės. Pušis dar krūp­
telėjo, sušiureno pastarą kartą ir nutilo. (Antanas Vaičiulaitis,
1996)
1.4.3. Mokslinis stilius — mokslinės veiklos, mokslinių
darbų rašymo stilius. Jo pagrindinė funkcija — apibendrinti
ir perduoti informaciją. Šiam stiliui būdingas faktų kons­
tatavimas, objektyvumas, ilgi išplėstiniai sakiniai, pvz.:
Gyvenamųjų vietų (miestų, miestelių, kaimų ir pan.) var­
dų daryba iš upių bei ežerų vardų lietuvių kalbai labai bū­
dinga. Nereti ir tokie atvejai, kai upės ar ežero vardas tampa
gyvenamosios vietos vardu be jokių žodžių darybos priemonių:
Rusnė — iš upės vardo Rusnė, Dysna — iš upės vardo Dysna,
Dūkštas — iš ežero vardo Dūkštas, Alovė — iš upės vardo
Alovė ir t. t. (Aleksandras Vanagas, 1996)
1.4.4. Administracinis stilius vartojamas raštvedyboje.
Juo rašomi įvairūs tarnybiniai dokumentai, reikalų raštai.
Administracinio stiliaus ypatybė — oficialumas, standartiškumas, tikslumas, pvz.:
Informuojame, kad jūsų paraiška buvo svarstyta Komi­
sijos posėdyje. Komisijos narių nuomone, sumanytas darbas
yra aktualus ir remtinas. Prašom iki š. m. gruodžio 10 d. p a ­
teikti autorių sąrašą ir smulkų darbo planą.

1.4.5. Publicistinis stilius — tai ir mokslinio, ir meninio
stiliaus ypatybių turintis stilius. Jis vartojamas periodinėje
spaudoje, radijuje ir televizijoje. Šiam stiliui būdingas konk­
rečių faktų konstatavimas su vaizdingais ir emocingais žo­
džiais bei posakiais.
Šiandien sukanka lygiai 450 metų, kai išėjo pirmoji lietu­
viška knyga — Martyno Mažvydo „Katekizmas “. Pirmosios lie­
tuviškos knygos sukakčiai skirti renginiai prasideda Vilniaus
universiteto bibliotekoje. Čia, kur saugoma vienintelė Lietuvo­
je Martyno Mažvydo „Katekizmo“ knyga, atidaroma Lietu­
vos senųjų knygų ekspozicija. („Lietuvos rytas“, 1997 01 08)
1.5. Reikšmingiausi lietuvių kalbos stilistikos veikalai
yra Juozo Pikčilingio dviejų dalių „Lietuvių kalbos stilis­
tika“ (1971— 1975) ir Kazimiero Župerkos „Lietuvių kalbos
stilistika“ (1983).

||§f|f Lietuvių kalba ir kitos kalbos
2.1.
Pasaulyje yra apie 3000 kalbų. Įvairias kalbas var­
toja skirtingas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, kinų kalba šne­
ka daugiau kaip 1 mlrd., anglų — 320 mln., ispanų — 280
mln. žmonių. Kai kuriomis kalbomis šneka tik po kelis tūks­
tančius ar tik kelis šimtus žmonių. Tokios yra viena kita
Afrikos genčių, Amerikos indėnų, Kaukazo aūlų kalbos.
Tarptautiniam bendravimui šiuo metu dažniausiai var­
tojamos anglų, vokiečių ir prancūzų kalbos. Jų mokosi dau­
gelio šalių žmonės.
Esama kalbų, kurios kasdieniame gyvenime nebevar­
tojamos ir laikomos mirusiomis. Tokia yra lietuvių kal­
bai buvusi artima prūsų kalba. Kai kurios mirusios kalbos
vartojamos tik tam tikrose srityse. Pavyzdžiui, lotynų
kalba yra Katalikų bažnyčios ir tarptautinės mokslo ter­
minijos kalba.
Žmonės yra sukūrę dirbtinių kalbų. Iš jų labiausiai pa­
plitusi esperanto kalba, XIX a. pabaigoje sugalvota kurį

laiką Lietuvoje (Veisiejuose) dirbusio gydytojo Liudviko
Zamenhofo (Ludwig Zamenhof).
2.2. Pagal kilmę ir raidą kalbos skiriamos į šeimas. Kal­
bų šeima — tai giminiškų kalbų grupė, kurios nariai išsi­
rutuliojo iš vienos kalbos, vadinamosios prokalbės.
Didžiausios yra i n d o e u r o p i e č i ų ,
finougrų
(priklauso estų, suomių, vengrų kalbos), t i u r k ų (turkų,
uzbekų, kazachų, turkmėnų, totorių, kirgizų, azerbaidžanie­
čių, karaimų kalbos), k i n ų - t i b e t i e č i ų kalbų šeimos.
2.3. Indoeuropiečių kalbų šeima — pati gausiausia. Šios
šeimos kalbomis šneka apie 3 mlrd. žmonių — beveik pusė
pasaulio gyventojų. Jai priklauso ir lietuvių kalba.
Indoeuropiečių kalbų šeimą sudaro keliolika šakų. Eu­
ropos šalyse paplitusios iš lotynų kalbos kilusios r o m a n ų
šakos kalbos: prancūzų, ispanų, portugalų, italų, rumunų ir
kitos kalbos, kuriomis šneka per 570 mln. žmonių. Plačiai
vartojamos g e r m a n ų šakai priklausančios anglų ir vokie­
čių kalbos. Šiai šakai taip pat priklauso olandų, danų, švedų,
norvegų kalbos. Iš s 1a v ų šakos kalbų gausiausia rusų kal­
ba, kitos — baltarusių, ukrainų, lenkų, čekų ir slovakų, bul­
garų, serbų, kroatų (chorvatų). Jomis šneka apie 270 mln.
žmonių. I n d ų ir i r a n ė n ų šakų kalbomis šnekama Indi­
joje, Bangladeše ir Pakistane. Iš iranėnų šakos kalbų labiau­
siai paplitusi persų kalba. Kai kuriose Airijos ir Anglijos vie­
tose vartojamos k e l t ų šakos kalbos: airių, škotų, valų ir
kt. Mokslui svarbi senoji indų kalba, vadinama sanskritu. A t­
skiroms indoeuropiečių kalbų šakoms atstovauja graikų, al­
banų, armėnų, anatolų (hetitų) ir tocharų kalbos.
2.4. Vieną indoeuropiečių šeimos šaką sudaro baltų kal­
bos. Seniausiais laikais baltų gyventa dabartinėse Lietuvos,
Latvijos, Baltarusijos teritorijose, šiaurės vakarų Ukrainoje,
vakariniuose Rusijos pakraščiuose, Karaliaučiaus krašte
(Kaliningrado srityje) ir šiaurės rytų Lenkijoje.
Paskutinio tūkstantmečio pr. Kr. viduryje baltai suskilo
į v a k a r ų ir r y t ų baltus. Vakarų baltų kalbomis laiko­

mos dabar jau mirusios prūsų ir jotvingių, o rytų baltų —
lietuvių, latvių ir mirusios kuršių, žiemgalių, sėlių kalbos.
Jotvingiai gana anksti asimiliavosi su kitomis baltų genti­
mis, todėl apie juos mažai težinome. Kuršiai gyveno Baltijos
pajūryje, vakarinėje dabartinės Latvijos dalyje (Kurše) ir
Lietuvos žemaičių ploto vakaruose. Žiemgalių teritorija —
dabartinė Latvija, Lielupės baseinas, jiems priklausė Lie­
tuvos Žagarės, Šakynos ir Joniškio apylinkės. Sėliai buvo
įsikūrę dabartinės Lietuvos šiaurės rytų dalyje ir Latvijoje
pagal Dauguvą.
Iš baltų kalbų gyvos yra latvių ir lietuvių kalbos, ra­
šytinių paminklų paliko prūsų kalba.
2.5.
Prūsų kalba — baltų šakos kalba, gyvavusi iki
XVII a. pabaigos—XVIII a. pradžios. Prūsų gyventa tarp
Vyslos žemupio ir Nemuno.
Prūsų kalba archajiškesnė už lietuvių ir latvių kalbas:
buvo išlaikiusi baltiškąjį ei (plg.: pr. deinan, liet. dieną, lat.
dienu), neturėjo afrikatų (plg.: pr. geide, liet. geidžia), turėjo
bevardės giminės daiktavardžių, kurie rytinių baltų kalbose
jau seniai buvo virtę vyriškosios giminės formomis, pvz.:
assaran „ežeras“, balgnan „balnas“, median „miškas“.
Seniausias prūsų ir apskritai baltų kalbų rašto pamink­
las — rankraštinis vokiečių—prūsų kalbų žodynėlio nuora­
šas, rastas 1825 m. Elbinge ir pavadintas Elbingo žodynėliu.
Jame 802 prūsiški žodžiai. Dar yra išlikęs Simono Grūnavo
(Simon Grunau) žodynėlis, parašytas apie 1520 m., ir trys
iš vokiečių kalbos versti katekizmai: du išleisti 1545, trečia­
sis — 1561 m.
Prūsų kalba kaip viena iš archajiškiausių indoeuropiečių
kalbų domimasi iki šiol. Reikšmingų mokslui prūsų kalbos
veikalų: žodyną, gramatiką, įvairių studijų, yra parašę žy­
mūs kalbininkai indoeuropeistai: Ferdinandas Neselmanas
(Ferdinand Nesselmann „Thesaurus linguae Prussicae“
(„Prūsų kalbos žodynas“), 1873), Reinholdas Trautmanas
(Reinhold Trautmann „Die altpreussischen Sprachdenkmiilcr“ („Senovės prūsų kalbos paminklai“), 1910), Janis

Endzelynas (Janis Endzelins „Senprūšu valoda“ („Seno­
vės prūsų kalba“), 1943), Viljamas Šmolstygas (William
Schmalstieg „An Old Prussian Grammar“ („Senovės prūsų
kalbos gramatika“), 1974; „Studies in Old Prussian“ („Se­
novės prūsų kalbos studijos“), 1976), Vladimiras Toporo­
vas (Владимир Топоров „Прусский язык“ („Prūsų kalba“),
1975— 1984). Vytautas Mažiulis yra parengęs leidinį „Prūsų
kalbos paminklai“ (d. 1—2, 1966—1981) ir „Prūsų kalbos
etimologijos žodyną“ (t. 1— 4, 1988— 1997).
2.6.
Latvių kalba — rytų baltų kalba, artima lietuvių
kalbai. Latvių teritorija — Rygos pajūris ir Dauguvos ba­
seinas.
Latviai senovės metraščiuose minimi nuo XI a. pirmo­
sios pusės, senovėje jie buvo vadinami l a t g a l i a i s . Dabar
latviškai šneka apie 2 mln. žmonių. Manoma, kad lietuvių
ir latvių kalbos išsiskyrė V—VII a. Latvių kalba turi tris
tarmes: vidurio (vidurio ir pietvakarių Latvija), lyvių (šiau­
rės vakarų Latvija) ir aukštaičių (rytų Latvija). Bendrinė
latvių kalba susiformavo XIX a. antrojoje pusėje vidurio
tarmės pagrindu.
Nuo lietuvių kalbos latvių kalba skiriasi šiomis ypaty­
bėmis:
1) kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo, yra 3 prie­
gaidės: tęstinė (~), krintančioj i ( ') ir laužtinė (~);
2) minkštieji k, g virtę c, dz, plg.: liet. kietas, gervė, lat.
ciets, dzerve;
3) vietoj š, i yra s, z, plg.: liet. širdis, žiema, lat. sirds,
ziema\
4) an, en, in, un virtę uo, ie, i, ū, plg.: liet. ranka, penki,
minkyti, jungas, lat. ruoka, pieci, micit, jūgs;
5) senieji galūniniai dvibalsiai ir ilgieji balsiai sutrum­
pėję, o trumpieji, išskyrus u, išnykę, plg.: liet. naktys, eglė,
vilkas, klėtis, lat. naktis, egle, vilks, klėts.
Be šių fonetikos ypatybių, latvių kalba nuo lietuvių ski­
riasi dar ir tuo, kad veiksmažodis turi 5 nuosakas (yra ne­
seniai atsiradusi reikiamybės nuosaka), 3 laikus (vienas

būtasis laikas), po visų prielinksnių vartojama bendroji dau­
giskaitos naudininko ir įnagininko forma, plg.: liet. už
kalnų, lat. aiz kalniem.
Pirmoji latviška knyga — Petro Kanizijaus katekizmo
vertimas, išleistas 1585 m. Vilniuje. Pirmąjį vokiečių—latvių
kalbų žodyną 1638 m. išleido Georgas Mancelis (Georg
Manzel), pirmąją gramatiką — 1644 m. Georgas Rėhehūzenas (Georg Rehehusen).
Latvių tautos atgimimas kilo XIX a. Prie jo daug pri­
sidėjo didieji latvių kalbos ugdytojai Juris Alunanas (Juris
Alunans) ir Atis Kronvaldas (Atis Kronvalds). Jie latvių
kalbą padarė visuotine tautos ir kultūros kalba. Latvių
bendrinės kalbos kūrėju laikomas žymus kalbininkas Karlis
Miūlenbachas (Karlis Milenbachs). Drauge su kitu didžiuo­
ju kalbininku Janiu Endzelynu jis parašė latvių kalbos gra­
matiką „Latviešu gramatika“ (1907). Kapitaline lyginamąja
latvių kalbos gramatika laikoma Endzelyno „Latviešu valodas gramatika“ (1951), pagrindiniu žodynu — Miūlenbacho parengtas ir Endzelyno redaguotas bei papildytas keturtomis latvių kalbos žodynas „Latviešu valodas vardnica“
(1923—1932) su dar dviem papildymų tomais (1934—
1945). Kalbos ir literatūros institute parengta dvitomė da­
bartinės latvių literatūrinės kalbos gramatika „Mūsdienu
latviešu literaras valodas gramatika“ (1959—1962) ir aštuonių tomų latvių literatūrinės kalbos žodynas „Latviešu
literaras valodas vardnica“ (1972—1996).
2.7. Lietuvių kalba kaip atskira rytų baltų šakos kalba
pietinėje rytinių baltų dalyje ėmė klostytis nuo VII a. Vie­
tovardis Lietuva (slaviška forma Litua) pirmą kartą pami­
nėtas lotynų kalba parašytuose 1009 m. Kvedlinburgo met­
raščiuose.
Lietuviai vieninteliai iš baltų senovėje buvo sukūrę savo
valstybę, kurios teritorija XIII—XV a. siekė net Juodąją jūrą.
Lietuvių kalba tada tik šnekėta. Su Vakarų Europa susiraši­
nėta lotynų kalba, o su Rytų — senąja kanceliarine slavų
kalba.

Lietuvių rašomoji kalba atsirado tik XVI a. Bendrinė
lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabaigoje—XX a. pra­
džioje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu.
Dabar lietuvių kalbą vartoja per 4 mln. žmonių. Be Lietu­
vos, lietuviškai kalba Baltarusijos vakaruose ir šiaurės rytų
Lenkijoje gyvenantys lietuviai, išeiviai iš Lietuvos JAV, Kana­
doje, Australijoje, Brazilijoje, Argentinoje, Vokietijoje, Airijo­
je, Didžiojoje Britanijoje ir kt.

; 3* Lietuvių kalbos tarmės
3.1. Lietuvių kalba turi dvi pagrindines tarmes: a u k š ­
t a i č i ų ir ž e m a i č i ų .
Žemaičių vardu nuo seno buvo vadinama Lietuvos vals­
tybės dalis, kuriai priklausė Vidurio Lietuvos žemuma. Čia
susidariusią tarmę imta vadinti žemaičių tarme, o kaip jos
priešingybę kito Lietuvos ploto tarmę — aukštaičių tarme.
Aukštaičių ir žemaičių tarmės skiriamos pagal dvibalsių
ie, uo tarimą: kirčiuotame skiemenyje aukštaičiai juos išlai­
ko ir taria kaip bendrinėje kalboje (pvz., dūona, pienas), o
žemaičiai keičia kitais garsais.
3.2. Aukštaičių tarmė pagal dvigarsių an, am, en, em ir
balsių ą, ę tarimą skyla į v a k a r ų , p i e t ų ir r y t ų aukš­
taičius (plg. kaip tariami žodžiai ranka, žąsis).
V a k a r ų a u k š t a i č i a i (apie Kauno, Marijampo­
lės, Vilkaviškio, Sakių, Šiaulių r.) dvigarsius an, am, en, em
ir balsius ą, ę išlaiko ir taria kaip bendrinėje kalboje гадка,
ža-s'is (transkripcijos ženklus žr. skyriuje „Fonetika“, 6.1).
Vakarų aukštaičiai turi dvi patarmes: kauniškių ir šiauliškių.
Kauniškių patarmė artimiausia bendrinei kalbai. Čia ir kir­
čiuotuose, ir nekirčiuotuose skiemenyse skiriami ilgieji ir
trumpieji balsiai bei neatitraukiamas kirtis iš galinio skie­
mens. Dauguma šiauliškių trumpina nekirčiuotų skiemenų
ilguosius balsius, pvz.: grudė-lis „grūdelis“, tam tikrais

atvejais ir ne visame patarmės plote vienodai iš galūninio
skiemens atitraukia kirtį, pvz.: vieta „vieta“, šaka „šaka“.
P i e t ų a u k š t a i č i a i (apie Alytaus, Druskininkų,
Varėnos r.) išlaiko an, am, en, em, bet ą, ę verčia ų, į: jie
sako гадка, žu-s'is. Beveik visi pietų aukštaičiai visose žo­
džio pozicijose gerai skiria ilguosius ir trumpuosius balsius.
Šiai patarmei būdingas kirčiuotų tvirtapradžių dvigarsių ii,
im, in, ir, ui, um, un, ur ir dvibalsio ui pirmojo dėmens ligi­
nimas iki ilgo balsio, pvz.: p'i-lnas „pilnas“, Ьй-ivolas „būivolas“, bei priebalsio / kietinimas prieš e, ę, ei, ė, pvz.: la-das
„ledas“, pala.ido „paleido“. Visi pietų aukštaičiai dzūkuoja,
t. y. č, dž verčia c, dz, pavyzdžiui, sako C d arba ca „čia“,
gaidz'ai „gaidžiai“; t, d, tv, dv prieš i, į, y, ie verčia c, dz, сц
dzv, pvz.: cik „tik“, gaidz'Ls „gaidys“ (tašku balsio dešinėje
apačioje žymimas pusilgis balsis).
R y t ų a u k š t a i č i a i (apie Širvintų, Švenčionių, Ig­
nalinos, Molėtų, Anykščių, Utenos, Zarasų, Rokiškio, Pa­
nevėžio r.) dvigarsius an, am, en, em verčia от, on, em, en
arba um, un, im, in, o balsius ą, ę — ų, į, gali atitraukti kirtį
iš galūninio skiemens. Jie sako nujka, годка, žu-s'is, žo-s'is
arba rufj.ka, roįj.ka, žū-s'is, žo-s'is (kirtį atitraukia). Rytų
aukštaičiai, kaip ir pietų aukštaičiai, prieš e, ę, ei, ė kietina
priebalsį l. Be to, dažniausiai iki pusilgių ilgina kirčiuotus
žodžio kamieno trumpuosius balsius (pusilgė priegaidė žy­
mima s), pvz.: buvo „buvo“, m '/škas „miškas“.
Rytų aukštaičių tarmė skirstoma į dvi dalis: vakarinę —
panevėžiškius ir širvintiškius, visai neskiriančius ilgųjų ir
trumpųjų balsių nekirčiuotuose skiemenyse, pvz.: g'iv'e.na
„gyveno“, sun'e.lu „sūnelių“; ir rytinę — anykštėnus, kupiš­
kėnus, uteniškius ir vilniškius, skiriančius ilguosius ir trum­
puosius balsius nekirčiuotose pozicijose, p v z g'i.v'e.na. „gy­
veno“, su.n'e.l'u. „sūnelių“.
Pietų panevėžiškiai trumpuosius galūnių balsius suplaka
į vieną neaiškų balsį: po kieto priebalsio — į užpakalinės
eilės, labai trumpą, atvirą ir nelūpinį u (transkribuojant

žymimas v), pvz.: v iru s „vyras“, n'ešv „neša“; po minkš­
to — į priešakinės eilės, trumpą ir neįtemptą i (žymimas i),
pvz.: sa.uji „sauja“, d.udž'i „audžia“. Siaurės panevėžiškiai
čia taria murinamąjį garsą (žymimas apostrofu), pvz.: v'vr’s
„vyras“, sa.uj’s „saujas“. Širvintiškiai mažiau nei panevėžiš­
kiai redukuoja žodžio galo balsius ir nesuplaka jų į vieną
balsį, be to, vieninteliai iš rytų aukštaičių kirčiuotus i, u
pailgina ir taria beveik kaip ilgus, pvz.: Ici-tas „kitas“.
Anykštėnai kirčiuotus negalūninius bendrinės kalbos a,
e taria pusilgius o, ė, pvz.: rd.tai vo.r'g'ina s'e.nu. o.r'k'l'i. „ra­
tai vargina seną arklį“. Kupiškėnai, kaip ir anykštėnai, kir­
čiuotą negalūninį a, e taria o, ė (e), o nuo pastarųjų skiriasi
tuo, kad balsius e ir ė žodžio gale ir prieš kietą priebalsį
verčia a, pvz., dū da. „dėdė“, ta-vas „tėvas“. Uteniškiai vie­
toj bendrinės kalbos o yra išlaikę senovinį baltišką a, pvz.:
ša.ka.s „šakos“, da.b'ilal „dobilai“, vietoj nekirčiuoto dvi­
balsio ie ir balsio ė taria pusilgį e, p v z p'e.n'e.l'is „pienelis“.
Vilniškiai išlaiko nekirčiuotą dvibalsį ie, p v z p'ien'e.l'is „pie­
nelis“, dauguma vilniškių dzūkuoja lygiai taip kaip pietų
aukštaičiai.
3.3. Žemaičių tarm ė pagal dvibalsių ie, uo tarimą ski­
riama į v a k a r ų , p i e t ų ir š i a u r ė s žemaičius (plg.
kaip tariami žodžiai pienas, dūona).
V a k a r ų ž e m a i č i a i (Klaipėdos, Šilutės r.) vietoj
ie, uo taria ė, o, pvz.: p'e-ns, do na (stogeliu ~ žymima lauž­
tinė priegaidė).
P i e t ų ž e m a i č i a i (Tauragės, Raseinių, Kelmės, Ši­
lalės r.) vietoj ie, uo taria y, ū, pvz.: pi-ns, dū-na. Pagal
dvigarsių am, an, em, en tarimą jie skiriami į raseiniškius,
išlaikančius šiuos dvigarsius sveikus, ir varniškius, verčian­
čius juos от, on (um, un), ęm, ęn (o žymimas tarpinis balsis
tarp u ir o, ę — i ir ė), pvz.: loijks (lūyks) „langas“, l empa
„lempa“.
Š i a u r ė s ž e m a i č i a i (apie Kretingos, Skuodo, Ma­
žeikių, Telšių, Plungės r.) vietoj ie, uo taria ei, ou, pvz.:
p'ęins, douna. Šiaurės žemaičiai pagal trumpųjų i, u nega-

lūniniuose skiemenyse tarimą skiriami j kretingiškius, šiuos
balsius visada verčiančius ę, o, pvz.: po.skobę.l'is „pūskubilis“, ir telšiškius, priklausomai nuo žodžio galo balsio i, u
išlaikančius arba tariančius ę, o, plg. pūskub'il'is „pūskubilis“, bet po.skob’ę .lę „pūskubilio“.
Apskritai visi žemaičiai ilguosius balsius o, ė keičia uo,
ie, pvz.: brūol'is „brolis“, t'ievs „tėvas“; tam tikrais atvejais ir
ne visame plote vienodai dvibalsius ai, ei vienbalsina, o
priesagą -aitis, -ė taria -at'is, -ė, pvz.: m'erga-t'ę „mergaitė“.
Vietoj aukštaičiams įprastų č, dž tam tikrose žodžių for­
mose žemaičiai taria t, d, pvz.: jaut'e• „jaučiai“, m 'ėde• „me­
džiai“. Beveik visi žemaičiai tvirtapradę priegaidę taria kaip
laužtinę (~), kirtį iš žodžio galo atitraukia į žodžio pradžią,
tačiau dalį jo palieka ir senojoje vietoje, pvz., šaka „šaka“.
Būtasis dažninis laikas nusakomas asmenuojamojo veiks­
mažodžio bendratimi ar busimojo laiko forma su pagalbiniu
veiksmažodžiu liuobėti, pvz.: luob (lu b, l'oub, l ’6b) d'ęr'p't'ę
„dirbdavo“. Esama ir leksikos skirtumų, pvz., aukštaičiai skiria
žodžių esti ir valgyti reikšmes, žemaičiai visuomet vartoja esti,
aukštaičiams brėkšta rytais, žemaičiams — vakarais.
3.4. Lietuvių kalbos tarmės — lietuvių bendrinės kalbos
ištakos ir nuolat ją gaivinantis šaltinis. Vis labiau įsigalint
bendrinei kalbai, dažniausiai tik kaimuose ir vienkiemiuose
tegalima išgirsti senesniuosius žmones tarmiškai šnekant.
Kad šie kalbos turtai nepražūtų, tarmės yra tiriamos, lei­
džiami tarmių aprašai ir žodynai.
Daugiausia tarmių duomenų sukaupta Lietuvių kalbos
institute. Didžiausias šios srities darbas — „Lietuvių kalbos
atlasas“ (t. 1—3,1977—1991, autoriai Elena Grinaveckienė,
Kazys Morkūnas, Aloyzas Vidugiris ir kt.). Jį sudaro apie 400
lingvistinių žemėlapių. Atlase parodoma pagrindinių foneti­
kos, morfologijos ir svarbesnių leksikos, sintaksės reiškinių
geografija bei jų įvairovė lietuvių kalbos tarmėse.
Pagrindinių lietuvių kalbos tarmių ir daugybės smul­
kių šnektų tekstų pateikiama tarmių rinkiniuose „Lietuvių

kalbos tarmės“ (1970, sudarytojai Elena Grinaveckienė, Ka­
zys Morkūnas, Birutė Vanagienė ir kt.), „Lietuvių kalbos
tarmių chrestomatija“ (knyga ir kompaktinė plokštelė,
2004, sudarė Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta
Leskauskaitė, Edmundas Trumpa, mokslinė redaktorė Lai­
ma Grumadienė).
Reikšmingiausi lietuvių kalbos dialektologijos veika­
lai — Zigmo Zinkevičiaus „Lietuvių dialektologija“ (1966)
ir „Lietuvių kalbos dialektologija“ (1978, 1994).

Pirmieji lietuviški raštai
4.1. Pirmuoju lietuvišku tekstu laikomi poteriai „Tėve
mūsų“, „Sveika, Marija“, „Tikiu į Dievą Tėvą“ (iš viso 24
eilutės). Jie įrašyti ranka XVI a. pirmojoje pusėje 1503 m.
Strasbūre išleistos lotyniškos knygos „Traktatas kunigams“
paskutiniame puslapyje. Tekstas įrašytas iš ankstesnio, neišlikusio, lietuviško vertimo. Įrašė greičiausiai koks vienuo­
lis pranciškonas, nes knyga anuomet priklausė Vilniaus
pranciškonų bibliotekai.
Įrašas rastas 1962 m. Vilniaus universiteto bibliotekoje.
4.2. Pirmieji lietuviški raštai pasirodė XVI a. Palan­
kesnės sąlygos lietuviškiems raštams rastis susidarė Rytų
Prūsijoje. Prūsijos kunigaikštystės rytinėje dalyje — Mažo­
joje Lietuvoje — tuo metu dar buvo kalbama lietuviškai.
Įsigalint reformacijai, jos idėjas susirūpinta skleisti ir raštus
leisti lietuvių kalba. Nuo pat pradžių čia imtasi tvarkyti lie­
tuviškų raštų kalbą, sudarytos redaktorių komisijos.
4.3. Lietuvių raštijos pradininkai — Abraomas Kulvie­
tis ir Stanislovas Rapolionis — Europos garso humanistai,
Karaliaučiaus universiteto profesoriai, kilę iš Lietuvos Di­
džiosios Kunigaikštystės. Abraomas Kulvietis (apie 1510—
1545) 1539 m. Vilniuje įsteigė aukštesniąją mokyklą, bet už
reformacinę veiklą buvo priverstas iš Vilniaus išvykti.

Pasitraukęs į Karaliaučių, profesoriavo universitete. Stanis­
lovas Rapolionis (apie 1500— 1545) vadovavo svarbiausiai
Karaliaučiaus universiteto Teologijos katedrai, klausytojus
žavėjo nepaprasta iškalba. Kulvietis ir Rapolionis — pir­
mieji lietuviškai rašę autoriai: į lietuvių kalbą jie yra išvertę
giesmių ir psalmių.
4.4. Pirmoji lietuviška knyga — Martyno Mažvydo ka­
tekizmas, išleistas 1547 m. Karaliaučiuje. Martynas Maž­
vydas (apie 1520— 1563) — žemaitis, pirmąją lietuvišką
knygą parengė studijuodamas Karaliaučiaus universitete
(1546—1548), baigęs studijas buvo paskirtas Ragainės kle­
bonu. Pirmosios lietuviškos knygos pavadinimas — „Ka­
tekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės
dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos“.
Knygelė 79 puslapių. Ją sudaro lotyniškas ketureilis „Lietu­
vos Didžiajai Kunigaikštystei“, lotyniška pratarmė „Lietu­
vos bažnyčių ganytojams ir tarnams malonė ir ramybė“, ei­
liuota lietuviška pratarmė „Knygelės pačios byla lietuvinykump ir žemaičiump“, nedidelis elementorius „Pigus ir
trumpas mokslas skaityti ir rašyti“, penkių dalių katekizmas
(verstiniai religiniai, socialiniai ir doroviniai pamokymai)
bei 11 giesmių giesmynėlis su gaidomis.
Lietuviškoji pratarmė „Knygelės pačios byla lietuvinykump ir žemaičiump“ yra ir pirmasis spausdintas originalus
lietuviškas eilėraštis. Jis prasideda:
Bralei seseris, imkiet mani ir skaitikiet
Ir tatai skaitidami permanikiet.
Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
Ir tatai skaitydami permanykit.
Mokslo šito tėvai jūsų trokšdavo turėti,
Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.
Regėti to norėjo savo akimis,
Taip ir išgirsti savo ausimis.
Jau nūn, ko tėvai niekada neregėjo,
Nūn šitai visa jūsump atėjo.
Veizdėkit ir dabokitėsi, žmones visos,
Sitai eit jūsump žodis dangaus karalystes.

Šioje pratarmėje — akrostiche — Martynas Mažvydas
įrašė savo vardą ir pavardę: 3—19 eilučių pirmosios raidės
sudaro MARTINUS MASVIDIUS.
Elementoriuje „Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir ra­
šyti“ pateikiama lietuviška abėcėlė: 23 didžiosios ir 25 ma­
žosios raidės. Mažųjų raidžių daugiau dėl to, kad greta
didžiosios S yra dvi mažosios s ir J, didžioji U atitinka ma­
žąsias u ir v. Raides Mažvydas vadina s k a i t y t i n ė m i s
ir skirsto į b a l s i n e s (balses), d v i b a l s i n ę s (dvibal­
ses) i r s a m b a l s i n e s (priebalses). Toliau duodama skai­
tymo skiemenimis (vadinto silabizavimu) pratimų.
Mažvydas surašė įvairių skiemenų: priebalsės prieš bal­
ses, pvz.: la, le, Ii, lo, lu, balsės prieš priebalses, pvz.: ar, er,
ir, or, ur, balsės tarp priebalsių, pvz.: bac, bec, bic, boc, buc,
balsės po kelių ar prieš kelias priebalses, pvz.: sta, ste, sti,
sto, stu, arbs, erbs, irbs, orbs, urbs.
Pirmoji lietuviška knyga — tai ne tik lietuvių raštijos,
bet ir lietuvių kalbos gramatikos, terminijos, taip pat pasau­
lietinės poezijos, muzikos istorijos pradžia.
Yra išlikę du pirmosios lietuviškos knygos egzemplio­
riai: vienas saugomas Vilniaus, kitas — Lenkijoje, Torunės
universitete.
4.5. Mažvydo darbo tęsėjai — Baltramiejus Vilentas
ir Jonas Bretkūnas. Baltramiejus Vilentas (apie 1525—
1587) — Karaliaučiaus lietuvių parapijos klebonas — dviem
dalimis išleido Mažvydo parengtą giesmyną „Giesmės krikš­
čioniškos“ (1566, 1570), į kurį įdėjo ir savo verstų giesmių.
1579 m. Karaliaučiuje Vilentas vienu leidiniu išleido du savo
darbus: evangelijų tekstų vertimus „Evangelijos bei epis­
tolos“ ir iš vokiečių kalbos verstą Martyno Liuterio (Martin
Luther) katekizmą „Enchiridionas“.
4.6. Vilento įpėdinis Karaliaučiaus lietuvių parapijoje
buvo Jonas Bretkūnas (1536— 1602). Jis 1579— 1590 m.
į lietuvių kalbą išvertė Bibliją, bet tuomet ji nebuvo išleista.

1589 m. Bretkūnas į vieną knygą sudėjo ir išleido Mažvydo
„Parafrazį“ bei tris savo darbus: „Giesmes duchaunas“ —
giesmyną, sudarytą iš Mažvydo ir paties verstų giesmių;
„Kancionalą“ — 17 giesmių su gaidomis ir pirmąją
lietuvišką maldaknygę „Kolektos, arba Paspalitos maldos“.
1591 m. išėjo stambus veikalas — pamokslų rinkinys
„Postilė“ („Postilė, tatai esti trumpas ir prastas išguldymas
evangelijų, sakomųjų bažnyčioje“). Bretkūno „Postilę“ su­
daro jo paties sakyti pamokslai ir kitų protestantų teologų
darbai.
4.7.
Pirmoji lietuviška knyga Lietuvos Didžiojoje Ku­
nigaikštystėje — Mikalojaus Daukšos „Katekizmas“, išleis­
tas 1595 m. Mikalojus Daukša (apie 1527— 1613) — Krakių
klebonas ir Žemaičių vyskupystės oficiolas, 1609 m. — Ž e­
maičių vyskupystės administratorius. Lietuvos patrioto vys­
kupo Merkelio Giedraičio remiamas Daukša dirbo litera­
tūrinį darbą.
Daukša iš lenkų kalbos išvertė jėzuito Jokūbo Ledesmos
(Jakob Ledesma) katekizmą, pavadintą „Katekizmas, arba
Mokslas, kiekvienam krikščioniui privalus“. Jį sudaro dvi
dalys: katekizmas, išverstas gana laisvai, taikantis prie skai­
tytojo, ir „Trumpas būdas pasisakymo, arba išpažinimo nuo­
dėmių“. Į katekizmą Daukša įdėjo ir dvi giesmes, kurios
yra pirmosios lietuviškos giesmės, išspausdintos Lietuvos
Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir drauge seniausios išlikusios
lietuvių katalikiškos giesmės.
Svarbiausias Daukšos darbas — iš lenkų kalbos vers­
tas Jokūbo Vujeko (Jakob Wujek) pamokslų rinkinys
„Postilė“ („Postila katolicka. Tai esti išguldymas evangelijų
kiekvienos nedėlios ir šventės per visus metus“), išleista
1599 m. Be Vujeko pamokslų, Daukša įdėjo ir originalių
priedų: lotynišką ketureilį, epigramą, prakalbą į vyskupą
Giedraitį ir lenkiškai parašytą „Prakalbą į malonųjį skai­
tytoją“. Ši prakalba — tarsi patriotinis gimtosios kalbos
manifestas:

Kurgi, sakau, pasaulyje yra tokia tauta, tokia prasta ir
niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų:
tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visų amžių žmonės vartojo
savo gimtąją kalbą, rūpinosi ją išlaikyti, gražinti ir platinti.
Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės lopinėlio,
kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašomi
įstatymai, kuria rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svars­
tomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami
reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie. <...>
Juk tauta laikosi ne žemės derlingumu, ne apdarų įvai­
rumu, ne apylinkių smagumu, ne miestų ir pilių tvirtumu,
bet vien vartodama savo gimtąją kalbą, kuri kelia ir stiprina
pilietiškumą, santaiką ir brolišką meilę. Kalba yra bendras
meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, viešpatysčių
sargas.
Šiuos žodžius Daukša patvirtino savo darbais. Jis beveik
nevartojo svetimybių, sukūrė daug naujadarų, kurie gyvi iki
šiol (apjuoka, ūgis, grožis, įsakymas, iškalba, mokslas, pa­
daras, paikybė...), pirmasis ėmė vartoti žodį tauta. Apskritai
jo kalba nepaprastai gyva, žodinga ir vaizdinga. Daukšos
raštai — seniausi lietuviški kirčiuoti tekstai (juose sužymėti
kirčiuoti skiemenys).
4.8. Pirmąją reformatų knygą Lietuvoje 1598 m. išleido
Merkelis Petkevičius (apie 1550— 1608). Dvikalbiame (len­
kiškame ir lietuviškame) Petkevičiaus katekizme šalia ti­
kėjimo pagrindų pateikiama giesmių, maldų ir agenda (re­
liginis apeigynas).
4.9. Didžiausia iš pirmųjų lietuviškų knygų (net 856 pus­
lapių) yra 1600 m. postilė. Ši nežinomo vertėjo išversta ir
reformatų išleista knyga vadinama spaustuvininko ir knygų
pirklio Jokūbo Morkūno (apie 1550—po 1611) vardu. M or­
kūno postilėje yra lietuviška prakalba į skaitytoją, trumpas
katekizmas ir į tris dalis suskirstytas evangelijų tekstas su
jų aiškinimais.

4.10. Vienas reikšmingiausių XVII a. lietuvių raštijos
leidinių — Konstantino Sirvydo originalus pamokslų rin­
kinys „Punktai sakymų“. Jo autorius — jėzuitas, Vilniaus
universiteto dėstytojas, rektoriaus patarėjas Konstantinas
Sirvydas (apie 1580—1631) turėjo retą iškalbos dovaną,
apie 10 metų Sv. Jonų bažnyčioje sakė pamokslus, kurie jį
išgarsino. Iš jų sudarė pamokslų santraukų rinkinį „Punktai
sakymų“. Pirmoji dalis buvo išspausdinta 1629 m. Antrąją,
praėjus 13 metų po autoriaus mirties, 1644 m. išleido Sir­
vydo bendradarbis Jonas Jaknavičius. „Punktų sakymų“ kal­
ba gryna, gyva, vaizdinga. Sirvydas vengė skolinių, pats kūrė
žodžius įvairioms sąvokoms reikšti, pvz.: kokybė, mąstytojas,
pratarmė, taisyklė ir kt. Jis laikomas žymiausiu XVII a. lie­
tuviškų naujadarų kūrėju. Sirvydas parašė ir pirmąjį lietuvių
kalbos žodyną (žr. 5.1).
4.11. Iš kitų žymesnių XVII a. pirmosios pusės knygų mi­
nėtinos: 1646 m. išleistas Slavočinskio giesmynas ir 1653 m.
Kėdainiuose išėjęs reformatų leidinys „Knyga nobažnystės
krikščioniškos“.
4.12. Nuo XVII a. vidurio religinio turinio raštų kalba
pradeda prastėti, ima plisti svetimybės, ypač polonizmai.
Viena iš tokių knygų — Mykolo Olševskio „Bromą atverta
ing viečnastį“, išleista 1753 m. Bet ji buvo labai populiari,
iki XIX a. vidurio išleista keliolika kartų.
4.13. Svarbiausi veikalai apie lietuvių kalbos istoriją yra
Zigmo Zinkevičiaus šešiatomė „Lietuvių kalbos istorija“
su atskiru rodyklių tomu (1984—1995), Jono Palionio
„Lietuvių literatūrinė kalba XVI—XVII a.“ (1967) ir „Lie­
tuvių rašomosios kalbos istorija“ (1979, 1995), Algirdo Sa­
baliausko „Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija“ (t. 1—2,
1979—1982).

5.1. Pirm asis lietuvių kalbos žodynas — Konstantino
Sirvydo trikalbis (lenkų, lotynų ir lietuvių) žodynas, išspaus­
dintas apie 1620 m. Žodynas skirtas studentams lietuviams
bei Lietuvoje dirbusiems kitataučiams dvasininkams. Be
lenkiškų ir lotyniškų, čia pateikiama apie 6000 lietuviškų
žodžių. Vėlesni žodyno leidimai buvo tobulinami ir pildomi.
Trečiajame leidime (1642) lietuviškų žodžių jau yra apie
10 000. Žodynas buvo labai populiarus: iki 1713 m. pasirodė
net penki jo leidimai.
Sirvydo žodynas prisidėjo prie lietuvių kalbos teisių ir
autoriteto kėlimo, parodė, kad įvairias sąvokas lietuviškai
galima nusakyti ne prasčiau nei lenkiškai ar lotyniškai.
5.2. Keli žodynai XVIII a. išleisti Mažojoje Lietuvoje.
Žymus leksikografas ir tautosakos rinkėjas Jokūbas Brodovskis (apie 1695—1744) sudarė didelį vokiečių—lietuvių
ir lietuvių—vokiečių kalbų žodyną. Jis nebuvo išspausdin­
tas, išliko tik dalis vokiečių—lietuvių žodyno rankraščio,
kurį sudaro daugiau kaip 1000 puslapių. Į žodyną Brodovskis sudėjo ne tik ankstesnių spausdintų tekstų, bet ir paties
iš žmonių surinktus žodžius. Leksika įvairi, daug asmenvar­
džių, vietovardžių, pateikta daugiau kaip 1100 patarlių ir
priežodžių, apie 100 mįslių.
5.3. Didelis sisteminis lietuvių—vokiečių ir vokiečių—
lietuvių kalbų žodynas („Littauisch—Deutsches und
Deutsch—Littauisches Lexicon“) buvo išleistas 1747 m. Jį
parengė Pilypas Ruigys (1675— 1749). Žodyne žodžiai su­
dėti ne abėcėlės tvarka, o lizdais (prie pagrindinių surašyti
vediniai). Lietuvių—vokiečių dalyje yra per 5700 lietuviškų
žodžių, o vokiečių—lietuvių — net apie 20 000. Duodama
ne tik žodžių paaiškinimų, bet ir frazeologijos pavyzdžių.
5.4. Ruigio žodyną gerokai papildė ir 1800 m. antrą
kartą išleido Pilkalnio mokytojas K ristijonas Gotlybas

Milkus (1732—1807). Į žodyną Milkus įdėjo net 4 prakalbas:
vieną savo paties, kurioje pabrėžiama lietuvių kalbos reikšmė
ir skatinama domėtis tautosaka; kitose prakalbose, rašytose
žymiausių to meto Prūsijos humanitarinių mokslų atstovų,
tarp jų ir filosofo Imanuelio Kanto (Immanuel Kant), pa­
lankiai atsiliepiama apie lietuvių kalbą ir lietuvius.
5.5. Lituanistikos mokslui labai reikšmingas Karaliau­
čiaus universiteto profesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806—
1884) dviejų dalių žodynas („W6rterbuch der littauischen
Sprache“). Pirmąją dalį sudaro dviem tomais išleistas vokie­
čių—lietuvių kalbų žodynas ( l t . — 1870,21. — 1874), antrą­
ją — lietuvių—vokiečių kalbų žodynas (1883). Žodyne patei­
kiama daug patikrintų ne tik raštų, bet ir autentiškų gyvosios
kalbos žodžių. Visi žodžiai sukirčiuoti, pažymėtos priegaidės,
tiksliai ir išsamiai nusakytos reikšmės.
5.6. Pirmąjį aiškinamąjį lietuvių kalbos žodyną, kuriame
lietuviškų žodžių reikšmės aiškinamos lietuviškai, pradėjo
rengti Antanas Juška (1819— 1880). Kunigaudamas įvai­
riose Lietuvos vietose Juška ėmė rinkti lietuvių kalbos duo­
menis: užrašinėti šnekamosios kalbos žodžius, sakinius, tau­
tosaką (žr. 10.5). Sukaupė apie 30 000 žodžių ir sakinių.
Drauge su broliu Jonu iš šios medžiagos parengė stambų
„Lietuvių—lenkų kalbų žodyną“, kurį 1884 m. pradėjo
spausdinti Rusijos mokslų akademija. Per 40 metų išleista
tik pusė žodyno. Likusios dalies medžiagą Kazimieras Būga
sudėjo į savo rengiamo žodyno kartoteką.
5.7. Didžiausias ir reikšmingiausias yra daugiatomis
„Lietuvių kalbos žodynas“, dažnai vadinamas akademiniu
arba didžiuoju lietuvių kalbos žodynu. Šį žodyną sumanė ir
pradėjo leisti vienas žymiausių lietuvių kalbininkų Kazi­
mieras Būga (žr. 7.3).
Būga sukaupė apie 617 000 lietuvių kalbos žodyno kor­
telių ir 1924 m. išleido „Lietuvių kalbos žodyno“ pirmąjį

sąsiuvinį (iki žodžio ančtraukas). Antrasis sąsiuvinis (iki žo­
džio anga) išėjo 1925 m., po Būgos mirties. Būgos pradėtas
leisti žodynas buvo labai platus — su dialektologijos ir kal­
bos istorijos dalykų aiškinimais.
5.8. „Lietuvių kalbos žodyno“ rengimą nuo 1930 m. tęsė
Juozo Balčikonio (žr. 7.7) sudaryta nauja Lietuvių kalbos
žodyno redakcija (Napalys Grigas, Aleksandras Lengvinas,
Antanas Lyberis, Elzbieta Mikalauskaitė ir kt.). Ji atsisakė
daugelio Būgos aprėptų dalykų ir toliau leido tik aiškinamąjį
žodyną. Ši redakcija išleido du „Lietuvių kalbos žodyno“ to­
mus: I tomas (A—B) — 1941 m., II tomas (C—F) — 1947 m.
Nuo III tomo žodyno autorių kolektyvą papildė nauji
kalbininkai. 1956—1959 m. išleistas III, IV ir V tomas (ats.
red. Kazys Ulvydas, autoriai: Zuzana Jonikaitė, Sofija Kėzytė, Adelė Valeckienė ir kt.), 1962—1976 m. pasirodė to­
lesni penki (VI—X) tomai ir dar kartą (pagal naują ins­
trukciją) parengtas I ir II tomai (ats. red. Jonas Kruopas,
autoriai: Antanas Balašaitis, Kazimieras Eigminas, Kazys
Pakalka, Jonas Paulauskas ir kt.). 1978—1995 m. išleistus
XI—XVI tomus vėl redagavo Ulvydas (autoriai: Kazimie­
ras Eigminas, Irena Ermanytė, Jonas Klimavičius, Gertrūda
Naktinienė ir kt.). XVII—XX tomų (1996—2002) vyriau­
siasis redaktorius — Vytautas Vitkauskas.
Dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodynas“ laikomas
didžiausiu ir vienu reikšmingiausių XX a. lietuvių kalbo­
tyros veikalų. Jis apima lietuvių kalbos leksiką nuo 1547 iki
2001 m., jo tekstą rašė ar redagavo daugiau kaip 60 dar­
buotojų.
2005 m. parengtas elektroninis „Lietuvių kalbos žody­
no“ (t. I—XX, 1941—2002) variantas ir paskelbtas interne­
to svetainėje www.lkz.lt. Dabar rašomi „Lietuvių kalbos
žodyno“ papildymų tekstai, teberenkama medžiaga — žo­
dyno kartoteką šiuo metu sudaro apie 5 mln. lapelių su au­
tentiškais kalbos faktais.
5.9. Bendrinės kalbos praktikai skirtas „Dabartinės lie­
tuvių kalbos žodynas“. Tai aiškinamasis ir norminamasis

veikalas, sudarytas remiantis dabartine vartosena. Jame nu­
rodomos teikiamos vartosenai sunormintų žodžių lytys, ra­
šyba, kirčiavimas, paaiškinamos svarbiausios reikšmės,
glaustais pavyzdžiais parodomas žodžių junglumas ir varto­
sena. Pirmasis žodyno leidimas išėjo 1954 m. (apie 45 tūkst.
žodžių, ats. red. Jonas Kruopas, autoriai: Antanas Lyberis,
Juozas Balčikonis, Jonas Kabelka ir kt.), antrasis —
1972 m. (apie 60 tūkst. žodžių, ats. red. Jonas Kruopas,
autoriai: Antanas Lyberis, Juozas Senkus, Jonas Paulauskas
ir kt.), trečiasis — 1993 m. (apie 75 tūkst. žodžių, sudėtų
į maždaug 50 tūkst. žodyno straipsnių, vyr. red. Stasys Kei­
nys, autoriai: Jonas Klimavičius, Jonas Paulauskas, Juozas
Pikčilingis, Nijolė Sližienė, Kazys Ulvydas, Vytautas Vit­
kauskas ir kt.). 2000 m. išėjo kiek patikslintas ketvirtasis
žodyno leidimas. Pastarasis žodyno variantas 2003 m. išleis­
tas ir elektroniniu pavidalu.
5.10. Trečiojo „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ lei­
dimo pagrindu sudarytas „Atgalinis dabartinės lietuvių kal­
bos žodynas“ (1995, sudarė Vida Žilinskienė), kuriame žo­
džiai sudėti pagal kalbos dalis abėcėlės tvarka, skaitant žodį
nuo kito galo. Žodyno gale pateikiama žodžių statistinė
analizė įvairiais kalbos lygmenimis.
5.11. „Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos
žodynas“ (1997, sudarė Laima Grumadienė ir Vida Žilins­
kienė) parengtas kompiuterinio 1 mln. 200 tūkst. žodžių
tekstyno pamatu. Žodyne mažėjančio dažnio tvarka patei­
kiami tekstyne buvę 38 337 skirtingi žodžiai. Prie kiekvieno
žodžio nurodoma kalbos dalis ir žodžio dažnis.
5.12. „Lietuvių pavardžių žodynas“ (t. 1—2, 1985—
1989, ats. red. Aleksandras Vanagas, autoriai: Aleksandras
Vanagas, Vitalija Maciejauskienė ir Marija Razmukaitė) yra
pirmasis lietuvių pavardžių rinkinys. Žodyne abėcėlės tvar­
ka pateikiamos visos dabartinės lietuvių pavardės, nurodo­
mas jų teritorinis paplitimas bei dažnumas, paaiškinama
daugumos pavardžių kilmė.

6.1. Pirmoji lietuvių kalbos gramatika — 1653 m. išleista
„Grammatica Litvanica“. Ją lotynų kalba parašė Karaliau­
čiaus universiteto filosofijos magistras, Tilžės lietuvių pa­
rapijos klebonas Danielius Kleinas (1609—1666).
Gramatika pradedama dedikacija kunigaikščiui Frydri­
chui Vilhelmui, toliau eina pratarmė, du Kleino nuopelnus
iškeliantys eilėraščiai ir pati gramatika. Jos tekstą sudaro
dvi dalys: „Etimologija“, kur aiškinami fonetikos, rašybos
bei morfologijos dalykai, ir „Sintaksė“ — aptariamas žodžių
derinimas, valdymas ir sintaksinės konstrukcijos. Kleinas
skyrė 8 kalbos dalis: vardą (t. y. vardažodį, į kurį įeina daik­
tavardis, būdvardis ir skaitvardis), įvardį, veiksmažodį, da­
lyvį, prieveiksmį, prielinksnį, jungtuką ir jaustuką. Grama­
tikoje nurodomi 6 linksniai; detaliai aprašomas garsynas,
skiriami trumpieji, ilgieji ir nosiniai balsiai.
1654 m. išleistas vokiškai parašytas Kleino gramatikos
variantas „Compendium Litvanico—Germanicum“, skirtas
vokiečių valdžios pareigūnams, bendraujantiems su lie­
tuviais.
Kleino gramatiką į lietuvių kalbą išvertė kalbininkas
Kazimieras Eigminas. Išleista 1957 m.
6.2. Mažojoje Lietuvoje XVIII a. išėjo dar dvi vokiškai
parašytos lietuvių kalbos gramatikos: „Lietuvių kalbos gra­
matikos pradmenys“ („Anfangsgrūnde einer Littauischen
Grammatik“, 1747) ir „Naujoji lietuvių kalbos gramatika“
(„Neue Littauische Grammatik“, 1791). Pirmąją parašė Ka­
raliaučiaus universiteto docentas Povilas Frydrichas Ruigys
(apie 1725— 1781). Šioje gramatikoje apžvelgiamos Mažo­
sios Lietuvos tarmės, aprašomos lietuvių kalbos priegaidės,
pirmą kartą aptariama būdvardžių bevardė giminė (dabar
vienų kalbininkų vadinama negiminine forma, kitų — ne­
derinamąja būsenos forma), veiksmažodžių būtasis daž­
ninis laikas. Antrosios gramatikos autorius Karaliaučiaus

vokiečių mokslinės draugijos narys Gotfrydas Ostermejeris
(1716—1800) naujai suskirsto vardažodžių linksniuotes ir
veiksmažodžių asmenuotes, smulkiai aprašo žodžių darybos
dalykus, įdeda skyrių „Apie prozodiją“, skirtą eilėdaros
klausimams, ir išsamų sintaksės skyrių.
6.3. Pirmoji mokslinė „Lietuvių kalbos gramatika“
(„Litauische Grammatik“) išleista 1856 m. Prahoje. Ją pa­
rašė Prahos ir Jenos universitetų profesorius, vienas iš ly­
ginamosios kalbotyros kūrėjų Augustas Šleicheris (August
Schleicher, 1821— 1868). 1852 m. Šleicheris atvyko į Ma­
žąją Lietuvą iš kaimo žmonių mokytis lietuvių kalbos ir
užrašinėti jos duomenų. Jų pagrindu lyginamuoju metodu
moksliškai aprašė lietuvių kalbos fonetiką ir gramatinę san­
darą. Šleicheris parodė, kaip reikia tyrinėti gyvąją kalbą.
Jo gramatika buvo reikšminga indoeuropeistikos mokslui,
lietuvių kalbą padarė tarptautine kalbotyros disciplina.
6.4. 1876 m. pasirodė Karaliaučiaus universiteto pro­
fesoriaus Frydricho Kuršaičio (1806—1884) vokiečių kalba
parašyta „Lietuvių kalbos gramatika“ („Grammatik der litauischen Sprache“). Įvadinėje gramatikos dalyje pateikia­
ma bendrųjų duomenų apie Lietuvą, lietuvius ir jų kalbą.
Toliau plačiai aptariama lietuvių kalbos fonetika, akcen­
tologija, žodžių daryba ir kaityba, siauriau — sintaksė. Ypač
detaliai aprašomos lietuvių kalbos priegaidės. Visi lietuviški
pavyzdžiai sukirčiuoti, pažymėta priegaidė. Jo pateikti priegaidžių ženklai ' ~ ' tebevartojami ir dabar. Gramatikos
pabaigoje pridedamas skyrelis apie lietuvių liaudies poeziją,
skelbiami 25 dainų tekstai.
Lietuvių kalbos priegaidės ir kirčiavimo sistemą Kur­
šaitis buvo aprašęs anksčiau veikale „Lietuvių kalbos ty­
rinėjimai“ („Beitrage zur Kunde der littauischen Sprache“,
1 d. — 1843, 2 d. — 1849).
6.5. Mokslinę lietuvių kalbos gramatiką lietuviškai
1885—1892 m. pirmasis parašė Peterburgo dvasinės akade­
mijos lotynų, graikų ir hebrajų kalbų profesorius Kazimieras

Jaunius (1848— 1908) (žr. 7.2). Ji kilo iš Kauno kunigų se­
minarijoje skaitytų lietuvių kalbos paskaitų konspekto. Jau­
niaus gramatikoje pateikiama gana tikslių duomenų apie lie­
tuvių kalbos tarmes, jos gerai susistemintos, nustatyti kirčio
atitraukimo bei keletas naujų priegaidės dėsnių, papildytos
linksniavimo paradigmos. Gramatiką, Jauniaus sukurta su­
dėtinga rašyba, spaudai parengė ir 1911 m. išleido Jauniaus
sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga.
Jauniaus gramatika, Būgos išversta į rusų kalbą, buvo
išleista 1916 m. Ja plačiai naudojosi nelietuviai kalbininkai.
6.6. Pirmąją norminę lietuvių kalbos gramatiką parašė
bendrinės lietuvių kalbos kūrėjas Jonas Jablonskis (1860—
1930) (žr. 7.4). 1901 m. Tilžėje buvo išleista „Lietuviškos
kalbos gramatika“, pasirašyta Petro Kriaušaičio slapyvar­
džiu. Gramatikos didžiąją dalį sudaro morfologija („Kalbos
dalys“), taip pat yra fonetikos („Kirtis“, „Garsai ir skie­
mens“), sintaksės („Keli sintaksio įstatymai“) ir rašybos
(„Gramatikos rašyba“) skyriai. Gramatikoje apibrėžtas lie­
tuvių bendrinės kalbos ir tarmių santykis, bendrinės kalbos
pamatu įtvirtinta suvalkiečių (vakarų aukštaičių kauniškių)
tarmė, kuri kitų tarmių turi būti „sustiprinama ir suremiama“. Gramatikoje nedaug teorinių apibrėžimų ir apibend­
rinimų: daugiausia konstatuojami faktai ir pateikiama var­
tojimo pavyzdžių.
Lietuvių bendrinės kalbos normos buvo įteisintos ir teo­
riškai apibrėžtos vėlesniuose Jono Jablonskio darbuose.
Lietuvių kalbos norminimui ypač svarbi „Lietuvių kalbos
gramatika“ (1919,1922), kurioje nurodyti ir paaiškinti dau­
gelis lietuvių kalbos reiškinių, apibendrinti žodžių formų
vartojimo dalykai, duodama daug taisyklingos lietuvių kal­
bos pavyzdžių. „Lietuvių kalbos sintaksėje“ (1911) aptartos
sakinio dalys, sakinių sandara ir jų rūšys; linksnių ir prie­
linksnių vartojimas išdėstytas knygoje „Linksniai ir prie­
linksniai“ (1928).
6.7. Išsamią trijų tomų „Lietuvių kalbos gramatiką“
(„Gramatyka języka litewskiego“) parašė lenkų kalbininkas

Janas Otrembskis (Jan Otrębski, 1889— 1971). Šioje Len­
kijos mokslų akademijos 1956—1965 m. išleistoje gramati­
koje apžvelgiama lietuvių kalbos sandara: pateikiami tiek
tuometinės bendrinės, tiek tarmių ir senųjų raštų kalbos
faktai, aiškinama lietuvių kalbos formų istorija. Pirmajame
tome pateikiama įvadinių žinių ir aptariami ankstesni lie­
tuvių kalbos tyrinėjimai, antrajame — nagrinėjama žodžių
daryba, trečiajame — morfologijos dalykai. Ketvirtojo to­
mo, skirto sintaksei, ir penktojo, kuriame turėjo būti da­
lykinės rodyklės, autorius nebespėjo parengti.
6.8. Didžiausia ir išsamiausia iš visų lietuvių kalbos gra­
matikų yra tritomė „Lietuvių kalbos gramatika“, dažnai
vadinama tiesiog akademine gramatika. Ją rašė net 22 kal­
bininkai: Vytautas Ambrazas, Nijolė Sližienė, Adelė Valeckienė, Elena Valiulytė, Vincas Urbutis ir kt., vadovaujami
vyr. redaktoriaus Kazio Ulvydo. Pirmasis tomas (1965) turi
įvadą, apima fonetiką ir dalį morfologijos (daiktavardį, būd­
vardį, skaitvardį ir įvardį), antrasis tomas (1971) — likusią
morfologijos dalį (veiksmažodį, prieveiksmį, dalelytę, prie­
linksnį, jungtuką, jaustuką ir ištiktuką), trečiasis tomas
(1976) skirtas sintaksei. Jį sudaro dvi dalys: „Junginiai“ ir
„Sakiniai“. Pirmojoje dalyje lietuvių kalba apžvelgiama va­
dinamuoju junginių sintaksės būdu, t. y. nagrinėjami žodžių
junginiai. Antrojoje — aptariamos sakinio dalys ir sakiniai.
Gramatika yra aprašomojo ir norminamojo pobūdžio.
Joje moksliškai aprašyta bendrinės lietuvių kalbos fonetinė
ir gramatinė sandara, atskleisti būdingiausi fonetinės ir gra­
matinės sandaros raidos polinkiai, išryškintos fonetinės,
morfologinės (kaitybos bei darybos) ir sintaksinės bend­
rinės kalbos normos. Šios gramatikos pagrindu rengiamos
specialesnės ir siauresnės gramatikos.
6.9. Viena iš tokių yra Lietuvių kalbos institute parengta
„Dabartinės lietuvių kalbos gramatika“ (I leidimas — 1994,
II — 1996, III — 1997, IV — 2006, red. Vytautas Ambrazas,
autoriai: Vytautas Ambrazas, Aleksas Girdenis, Adelė

Laigonaitė, Nijolė Sližienė, Kazys Ulvydas, Elena Valiulytė
ir kt.). Šioje gramatikoje remiantis dabartinės bendrinės lie­
tuvių kalbos vartosena apibrėžiamos svarbiausios žodžių, jų
formų ir sakinių sudarymo bei vartojimo normos. Gramatika
apima fonologiją, morfologiją (kartu su žodžių daryba) ir
sintaksę. Atsiribota nuo tarminių duomenų, nebūdingų
bendrinei kalbai, gramatikos reiškinių raida paliesta tiek,
kiek ji atsispindi dabartinėje kalbos sandaroje — daugiausia
senesnių ir naujesnių formų gretimine vartosena.

•,; g

v

Žymiausi lietuvių kalbininkai
7.1. Lietuvių kalbą pirmieji pradėjo tirti kitų tautų ir
kraštų kalbininkai. Lietuvoje iki XIX a. pabaigos šios srities
specialistų nebuvo, kalbą tyrė įvairių kitų sričių šviesuoliai
entuziastai: Antanas Juška, Antanas Baranauskas ir kiti. Iš
jų atskirai minėtinas Kazimieras Jaunius.
7.2. Kazimieras Jaunius (1848— 1908) gimė Šilalės r.
Lembo kaime, mokėsi Telšių progimnazijoje ir Kauno gim­
nazijoje. Studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje, klausė
Antano Baranausko paskaitų. Vėliau studijas tęsė Peter­
burgo dvasinėje akademijoje. Grįžęs į Lietuvą, dėstė Kauno
kunigų seminarijoje, vėliau paskiriamas Kazanės klebonu.
Nuo 1898 m. — Peterburgo dvasinės akademijos lotynų,
graikų, vėliau ir hebrajų kalbų profesorius.
Parašė originalią lietuvių kalbos gramatiką, kurią 1911 m.
išleido jo sekretoriumi dirbęs Kazimieras Būga (žr. 7.3).
Būga taip pat pagal Jauniaus idėjas parengė ir 1908 m. išlei­
do „Aistiškus studijus“.
Be lietuvių kalbos, jos istorijos ir tarmių, Jaunius domė­
josi lietuvių kalbos ryšiais su kitomis indoeuropiečių kalbo­
mis bei indoeuropiečių kalbų santykiais su kitomis kalbų
šeimomis, nagrinėjo baltų ir Pabaltijo finougrų kalbų santy­
kius. Nemažai tyrinėjo senąją lietuvių mitologiją. Lietuvių

kalbotyroje įsigalėjo kai kurie Jauniaus vartoti terminai:pro­
kalbė, priegaidė, priesaga, priešdėlis, kamienas, daiktavardis,
veiksmažodis, linksnis, asmuo, dalyvis, prieveiksmis.
Jauniaus kalbos darbai išleisti 1970 m. rinkinyje „Kal­
bininkas Kazimieras Jaunius“ (parengė Vincentas Drotvinas ir Vladas Grinaveckis).
7.3. Kazimieras Būga (1879—1924) — pirmasis lietuvių
kalbininkas profesionalas. Gimė Pažiegėje, netoli Dusetų,
mokėsi Dusetose, Zarasuose, Peterburge. 1902 m. buvo pa­
skirtas Kazimiero Jauniaus sekretoriumi ir tapo jo mokiniu.
Tuo pat metu Peterburgo universitete studijavo slavistiką.
Baigęs universitetą, Būga rengėsi profesūrai, vėliau pro­
fesoriavo Permės, Tomsko ir Kauno universitetuose.
Būga labiausiai nusipelnė kaip didžiojo „Lietuvių kalbos
žodyno“ sumanytojas ir rengėjas. Pats sukaupė apie 617 000
lapelių su lietuvių kalbos faktais ir 1924 m. išleido pirmąjį
„Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinį, antrasis jo parengtas
sąsiuvinis išėjo po Būgos mirties 1925 m. (žr. 5.7).
Būga paskelbė daug straipsnių kalbos istorijos ir lek­
sikos klausimais: 1912 m. studijoje „Lituanica“ nurodė se­
niausius lietuvių kalbos skolinius, jų skolinimosi laiką ir
šaltinius, šią temą tęsė vokiškai parašytoje studijoje „Lie­
tuvių—baltarusių santykiai ir jų senumas“. Tyrė tikrinius
žodžius: vietovardžius ir asmenvardžius. Studijoje „Apie lie­
tuvių asmens vardus“ (1911) nustatė Lietuvos didžiųjų ku­
nigaikščių vardų lietuviškas formas: Mindaugas, Vaišvilkas,
Vytautas, Traidenis, Vytenis, Lengvenis, Jogaila, Švitrigaila ir
kt., kurios vartojamos iki šiol. Iš lietuvių kalbos istorinės
gramatikos straipsnių svarbiausi: „Priesagos -ūnas ir dvi­
balsio uo kilmė“ (1921), „Kirčio ir priegaidės mokslas“
(1924) ir vokiečių kalba išleistas darbas „Metatonija lie­
tuvių ir latvių kalbose“ („Die Metatonie im Litauischen und
Lettischen“, 1923—1924).
Būgai rūpėjo ir kalbos praktika. Apie tai rašė straipsnių
serijose „Kalbos dalykai“ (1907— 1910) ir „Kalbos mažmo­
žiai“ (1914, 1920—1922). Rašybos klausimus nagrinėjo

straipsnyje „Dėl mūsų rašybos“, vėliau išleistame ir atskira
knygele „Rašybos mažmožiai“. Būgos rašyba tik keliomis
smulkmenomis skiriasi nuo dabar vartojamos.
Beveik visi mokslinę vertę turintys Būgos raštai sudėti
ir paskelbti „Rinktiniuose raštuose“ (t. 1—3, 1958— 1961,
raštų rodyklė — 1962, sudarė Zigmas Zinkevičius).
7.4. Jonas Jablonskis (1860—1930) — lietuvių bendri­
nės kalbos kūrėjas, ugdytojas bei normintojas. Gimė Kubi­
lėliuose, netoli Kudirkos Naumiesčio, mokėsi Marijampolės
gimnazijoje, Maskvos universitete studijavo klasikinę filo­
logiją. Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą, taisė lie­
tuviškų laikraščių kalbą, dirbo mokytoju. 1922 m. įkūrus
Kauno universitetą, tapo jo profesoriumi.
Jablonskis yra pirmųjų norminamųjų lietuvių kalbos
gramatikų autorius (žr. 6.6). Jis parašė daug kalbos straips­
nių bei recenzijų, kuriose taisė kalbos klaidas ir svetimybes,
stengėsi bendrinėje kalboje diegti liaudies kalbos žodžius.
Kūrė ir platino naujadarus. Dabartinėje kalboje vartojama
daugybė Jablonskio padarytų žodžių, pvz.: atvirukas, bend­
radarbis, degtukas, deguonis, įspūdis, mokinys, pažanga, pieš­
tukas, sąsiuvinis, vadovėlis, vaizduotė, vandenilis. Jablonskis
sukūrė nemažai lietuviškų kalbotyros terminų — linksnių
(vardininkas, kilmininkas, ...), skaičių (vienaskaita ir dau­
giskaita), laikų (esamasis, būtasis kartinis, būtasis dažninis,
būsimasis), nuosakų ir sakinio dalių pavadinimus.
Įvairiuose spaudiniuose skelbti ir atskirais leidiniais ne­
išėję Jablonskio darbai surinkti ir sudėti į jo „Raštų“ pen­
kiatomį (1932— 1936, redaktorius Juozas Balčikonis), sus­
kirstytą į keletą teminių skyrių: „Visuomenės straipsniai“
(t. 1), „Švietimo reikalai“ (t. 2), „Rašybos dalykai“ (t. 3) ir
„Kalbos dalykai“ (t. 4—5). Svarbiausi Jablonskio kalbos
mokslo ir praktikos veikalai, straipsniai ir recenzijos sudėti
į „Rinktinius raštus“ (t. 1—2,1957— 1959, sudarė Jonas Pa­
lionis).
7.5. Pranas Skardžius (1899— 1975) gimė Subačiuje,
mokėsi Panevėžio gimnazijoje. Studijuodamas Kauno uni­

versitete, klausė Jablonskio ir Būgos paskaitų, buvo siųstas
studijuoti į Leipcigo universitetą. 1939—1943 m. profeso­
riavo Vilniaus universitete. Įsteigė ir redagavo lituanistinį
leidinį „Archivum philologicum“ (1930—1940), buvo vienas
iš Lietuvių kalbos draugijos steigėjų ir jos pirmininkas, ak­
tyvus „Gimtosios kalbos“ redakcijos narys. 1944 m. pasi­
traukė į Vakarus, dirbo įvairius darbus skirtingose vietose,
paskiausiai — kongreso bibliotekoje Vašingtone.
Skardžius tyrė lietuvių kalbos žodžių darybą, istorinę ak­
centologiją, rūpinosi bendrinės kalbos reikalais. Ypač reikš­
mingas Skardžiaus veikalas „Lietuvių kalbos žodžių daryba“
(1943), kuriame nagrinėjamos vardažodžių priesagos, jų kil­
mė, sudurtiniai žodžiai, veiksmažodžių daryba ir naujadarai.
Paskelbė reikšmingų straipsnių vardyno, lietuvių kalbos isto­
rinės gramatikos klausimais, seriją straipsnių apie žy­
miuosius lietuvių kalbos tyrėjus: Antaną Baranauską, Juozą
Balčikonį, Kazimierą Būgą, Joną Jablonskį, Janą Bodueną
de Kurtenė (Jan Baudouin de Courtenay), Janį Endzelyną
(Janis Endzellns), Janą Otrembskį (Jan Otrębski) ir kt.
1996 m. pradėtas leisti Skardžiaus „Rinktinių raštų“ šešiatomis (sudarė Albertas Rosinas), kuriame bus sudėti visi
kalbotyros mokslui ir praktikai svarbūs jo darbai.
7.6.
Antanas Salys (1902—1972) gimė Reketėje, netoli
Salantų, mokėsi Telšių gimnazijoje, Kauno universitete stu­
dijavo lietuvių ir lyginamąją indoeuropiečių kalbotyrą,
mokslus tęsė Leipcigo universitete. 1930—1939 m. docentavo Vytauto Didžiojo universitete. Su kitais šviesuoliais
rūpinosi įsteigti Lietuvių kalbos draugiją, buvo „Gimtosios
kalbos“ redakcijos narys. 1940— 1944 m. profesoriavo Vil­
niaus universitete, dirbo Lietuvių kalbos instituto direkto­
riumi. 1944 m. išvykęs į Vakarus, dėstė Tiubingeno uni­
versitete, 1947 m. persikėlęs į JAV profesoriavo Pensilva­
nijos universitete.
Salys labiausiai domėjosi lietuvių kalbos tarmėmis, pats
jas tyrė ir išsamiai aprašė, sudarė tarmių žemėlapį. Parašė
reikšmingų straipsnių istorinės dialektologijos („Kelios

pastabos tarmių istorijai“ (1933), istorinės gramatikos
(„Lietuvių kalbos vienaskaitos šauksmininkas su -ai“ (1952)
ir kitais klausimais.
Kaip Lietuvių kalbos žodyno komisijos narys Salys
prisidėjo prie didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“, o nuo
1950 m. — prie užsienyje leisto „Lietuvių rašomosios kal­
bos žodyno“ (1932— 1968) rengimo. Salys parašė daug
straipsnių lietuvių bendrinės kalbos ugdymo klausimais, su­
kūrė nemaža naujadarų, iš kurių daugumas prigijo ir yra
plačiai vartojami, pvz.: pobūdis, požiūris, rankinukas, senatis,
staigmena, tarša.
Salio kalbos teorijos ir praktikos straipsniai surinkti ir
paskelbti keturiuose „Raštų“ tomuose (1979— 1988, sudarė
Petras Jonikas), kuriuos Romoje išleido Lietuvių katalikų
mokslo akademija.
7.7. Juozas Balčikonis (1885— 1969) gimė Ėriškiuose,
Ramygalos valsčiuje, mokėsi Ramygalos mokykloje ir Pa­
nevėžio gimnazijoje. Peterburgo universitete studijavo sla­
vistiką. Karo metu mokytojavo Voronežo lietuvių gimna­
zijoje, daug bendravo su ten pat dirbusiu Jablonskiu. Grįžęs
į Lietuvą, dirbo Panevėžyje, vėliau buvo Kauno universiteto
docentas, paskui — Vilniaus universiteto profesorius ir Lie­
tuvių kalbos instituto direktorius.
Balčikonis daug nuveikė kaip leksikografas: perėmė ir
tęsė Būgos pradėto didžiojo „Lietuvių kalbos žodyno“ re­
dagavimą bei jo kartotekos kaupimą, išleido I (1941) ir II
(1947) tomus, prisidėjo prie „Dabartinės lietuvių kalbos žo­
dyno“ (1954) rengimo (žr. 5.8).
Balčikonis tęsė Jablonskio kalbos ugdymo tradiciją, ge­
ros kalbos kriterijumi laikė jos gyvumą ir atitikimą liaudies
kalbą, o tinkamu kalbos pavyzdžiu — tautosaką. Rūpinosi,
kad studentai ir jaunimas ugdytų savo kalbą, išvertė Hanso
Kristiano Anderseno (Hans Christian Andersen), Brolių
Grimų (Grimm), Vilhelmo Haufo (Wilhelm Hauff), Šarlio
Pero (Charles Perrault) pasakų, „Tūkstantį ir vieną nak­
tį“, Džonatano Svifto (Jonathan Swift), Žiulio Verno

(Jule Verne) kurinių. Taip pat parengė ir išleido Motiejaus
Valančiaus „Raštus“ (1931), Jono Jablonskio „Raštų“ pen­
kiatomį (1932— 1936).
Svarbiausi Balčikonio straipsniai, recenzijos bei lietuvių
kalbos paskaitos paskelbtos „Rinktinių raštų“ dvitomyje
(t. 1—2, 1978— 1982, sudarė Aldonas Pupkis).
7.8. Daug kalbininkų dirba Lietuvių kalbos institute,
įkurtame 1941 m. Institute yra keturi skyriai: Kalbos isto­
rijos ir dialektologijos, Vardyno, Gramatikos, Kalbos kultū­
ros, ir du centrai: Leksikografijos ir Terminologijos.
7.9. Svarbūs lituanistikos centrai, kuriuose dirbamas ne
tik mokslinis, bet ir pedagoginis darbas, yra Vilniaus uni­
versiteto, Vilniaus pedagoginio universiteto, Vytauto Di­
džiojo universiteto, Šiaulių universiteto ir kitų Lietuvos
aukštųjų mokyklų lituanistikos katedros.
7.10. Lietuvių kalbos mokslui ir praktikai reikšmingesni
Lietuvos ir užsienio kalbininkai pristatomi „Lietuvių kalbos
enciklopedijoje“ (žr. 9.7). Šioje knygoje, greta kitų dalykų,
pateikiama duomenų apie pačius tyrėjus, apibūdinami svar­
biausi jų darbai.

; 8. Visuomeninis lietuvių kalbos gynimas
8.1.
XVIII a. pabaigoje—XIX a. sulenkėję Lietuvos ba­
jorai beveik nebevartojo gimtosios kalbos, kai kurie ir visai
jos nebemokėjo. Gelbėti lietuvių kalbą ir žadinti tautą su­
skato išsilavinę vidurinio luomo žemaičiai bajorai. Savo kū­
ryba ir veikla jie sukėlė lituanistinį sąjūdį.
Sąjūdžio dalyviai — iškiliausi to meto lietuvių inteligen­
tai, mokslininkai, rašytojai. Tautinį patriotizmą ir lietuvybę
žadinančių grožinės literatūros kūrinių parašė rašytojas Si­
monas Stanevičius, lietuvių kalbą mokslo srityje vartojo ir
lietuvišką botanikos terminiją kūrė žymus botanikas Jurgis
Pabrėža, lietuvių kalbos grožį ir turtingumą atskleidė po­
etas Antanas Baranauskas ir kt. Didžiulį tautos gelbėjimo
darbą nudirbo vyskupas Motiejus Valančius.

8.2. Prie lietuvių kalbos aukštinimo ypač prisidėjo pir­
mosios lietuviškos Lietuvos istorijos autorius — švietėjas
ir lietuvių tautinio atgimimo pirmtakas Simonas Daukantas
(1793— 1864). Dirbdamas Karaliaučiuje, Rygoje ir Peter­
burge, jis rinko Lietuvos istorijos medžiagą, tyrinėjo įvairius
dokumentus. Daukantas parašė keturis Lietuvos istorijos
veikalus: „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (parašyti
1822, išleisti 1929), „Istorija Žemaitiška“ (parašyta apie
1838, išleista 1893— 1897 m. dviem tomais ir pavadinta
„Lietuvos istorija“), „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir že­
maičių“ (išleistas 1845) ir „Pasakojimas apie veikalus lie­
tuvių tautos senovėje“ (parašytas 1850, dalis išleista 1893,
perdirbinys išleistas 1899). Šiuose veikaluose Daukantas nu­
sakė svarbiausius Lietuvos istorijos įvykius, kritikavo Lie­
tuvos bajoriją dėl sulenkėjimo. Veikalai parašyti pakiliu ro­
mantiniu stiliumi, artimi grožinei literatūrai.
Daukantui labai rūpėjo lietuvių kalba. 1837 m. išleido
lietuvišką lotynų kalbos gramatiką „Prasma lotynų kalbos“.
Liko nebaigtas 3 tomų lenkų—lietuvių kalbų žodynas, pra­
dėtas lietuvių—lotynų kalbų žodynas. Įsigalėjusias svetimy­
bes jis keitė lietuviškais žodžiais, sukūrė daug naujadarų:
karyba, karvedys, laikrodis, prekyba, vaistininkas, vietovė ir kt.
Daukantas savo kūryba stengėsi parodyti, kad lietuvių kalba
galima rašyti įvairių sričių veikalus. Jis rašė: „Kalba yra visų
didžiausia žmogaus privilija, kurios nė koksai kraugerys ne­
gali jam išplėšti, negut vien kartu tiktai su jo gyvyba.“
8.3. Liaudies švietimu ir lietuvių kalbos reikalais labai
rūpinosi mokytojas Laurynas Ivinskis (1810— 1881). 1846
—1863 m. jis parengė ir išleido 17 lietuviškų kalendorių
„Kalendorius, arba Metų skaitlius ūkiškas“, kurie vadinti
tiesiog k a l e n d o r i a i s arba m e t s k a i t l i a i s . Ivinskio
kalendoriuose paskelbta nemaža tautosakos, grožinės lite­
ratūros kūrinių: Baranausko „Anykščių šilelis“, Silvestro
Valiūno „Birutė“, paties Ivinskio kūrinių ir vertimų. Kalen­
doriai buvo labai populiarūs, išeidavo iki 8000 egz. tiražu.

Ivinskis planavo leisti ir lietuvišką laikraštį, bet caro valdžia
nedavė leidimo. 1854 m. Ivinskio rūpesčiu Varniuose buvo
įsteigta pirmoji skaitykla Lietuvoje.
8.4. Greta žymiausiųjų lietuvių švietėjų ir tautos žadin­
tojų minėtinas lietuvių kilmės pasaulinio garso lenkų poetas
Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798— 1855). Be­
veik visa lenkų kalba parašyta Mickevičiaus kūryba yra
lietuviškos tematikos. Poemose ir dramose („Gražina“,
„Konradas Valenrodas“, „Ponas Tadas“, „Vėlinės“ ir kt.)
Mickevičius aprašė svarbius Lietuvos istorijos įvykius. Jo
kūryba darė didžiulį poveikį to meto lenkiškai kalbėjusiai
visuomenei, žadino lietuvių savimonę ir savigarbą.
8.5. Po 1863 m. sukilimo Rusijos caro valdžia stengėsi
Lietuvą paversti rusišku kraštu ir atitolinti nuo lenkų įtakos.
Vidurinėse mokyklose ir gimnazijose buvo įsakyta visus da­
lykus dėstyti rusiškai, mokiniams uždrausta kalbėtis lietu­
viškai.
1864 m. Rusijos caro valdžia uždraudė spausdinti, o
1865 — ir platinti lietuviškas knygas lotyniškomis raidėmis,
šis draudimas vadinamas lietuviškos spaudos draudimu.
Lietuvoje buvo leidžiamos ir prievarta platinamos rusiš­
kais rašmenimis, vadinamąja k i r i l i c a , išspausdintos kny­
gos. Tačiau vyskupo Motiejaus Valančiaus paraginti lietuviai
neėmė jų net į rankas, draudė skaityti vaikams. Daugiausia
Valančiaus rūpesčiu Lietuvoje plito ir buvo labai populiarios
slaptosios lietuviškos mokyklos, vadintos v a r g o m o k y k ­
l o m i s . Valančius pirmasis organizavo lietuviškų knygų
spausdinimą Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą.
Beveik 40 metų trukęs ir nedavęs valdžiai lauktų rezul­
tatų lietuviškos spaudos draudimas 1904 m. buvo panai­
kintas. Atsitiko priešingai, nei buvo tikėtasi. Spaudos drau­
dimo metais subrendo lietuvių tautinis atgimimas, pasirodė
per 3000 įvairių knygų, į Lietuvą jų buvo atgabenta ir išpla­
tinta apie 5 mln., atsirado lietuviška periodinė spauda, jos
leista apie 120 pavadinimų.

8.6. Pirmasis lietuviškas laikraštis „Aušra“ pasirodė
lietuviškos spaudos draudimo metais, buvo leidžiamas Ma­
žojoje Lietuvoje 1883— 1886 m. ir slapta gabenamas j Lie­
tuvą. Jo sumanytojai ir leidėjai — žymūs to meto visuo­
menės veikėjai, kovotojai už lietuvių tautinį atgimimą: lie­
tuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius, Jonas Šliūpas,
Jurgis Miksas, Martynas Jankus, Martynas Šernius, Andrius
Vištelis-Višteliauskas, Jurgis Zauerveinas ir kt. „Aušra“ bu­
vo spausdinama 1000 egz. tiražu, iš viso išėjo 40 numerių,
sujungtų į 29 sąsiuvinius.
„Aušros“ tikslas buvo kelti lietuvių tautinį sąmoningu­
mą, suburti inteligentus tautos atgimimui, užkirsti kelią lie­
tuvių lenkinimui bei rusinimui. Kalbą aušrininkai laikė svar­
biausia priemone tautai išgelbėti. Jie skelbė: išliks kalba,
išliks ir tauta. Aušrininkai siekė, kad būtų sukurta tautinė
mokykla ir joje būtų mokoma lietuvių kalba, kad lietuviškai
vyktų pamaldos bažnyčiose, lietuviškai būtų kalbama val­
džios įstaigose. „Aušroje“ buvo gėrimasi lietuvių kalba, su
pasididžiavimu iškeliamas jos archajiškumas bei grožis, pa­
sakojama skaitytojams apie lietuvių kalbos tyrimus užsie­
nyje. Laikraštis daug prisidėjo prie bendrinės lietuvių kal­
bos kūrimo, jame paskelbta nemaža straipsnių apie kalbą,
kalbotyros leidinių recenzijų, nuomonių dėl atskirų žodžių
kilmės bei vartojimo. Aušrininkai ypač rūpinosi kalbos gry­
numu — plačiai vartotas svetimybes stengėsi keisti lietuviš­
kais žodžiais, pavyzdžiui: vierą keitė tikyba, žegnonę — pa­
laiminimu, februarį — vasariu, septemberį — rugsėju. Kūrė
naujadarus ir sudarinėjo lietuviškus terminus. Vietoj anks­
čiau vartotų žodžių lietuvininkas ir giminė įtvirtino žodžius
lietuvis ir tauta.
8.7. Tautiškumu išsiskyrė kitas lietuviškas laikraštis
„Varpas“, labai reikšmingas Lietuvos tautiniam atgimimui.
„Varpo“ (1889—1905) steigėjai — Varšuvos studentų drau­
gija „Lietuva“ (Jonas Gaidamavičius, Juozas Adomaitis ir
kt.). Veikliausias jo ideologas ir autorius — visuomenės vei­
kėjas ir rašytojas Vincas Kudirka (1858—1899). „Varpe“
rašė beveik visi žymieji ano meto lietuvių inteligentai: Jonas

Kriaučiūnas, Juozas Bagdonas, Kazys Grinius, Povilas Vi­
šinskis, Jonas Biliūnas, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Žemaitė,
Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis, Jonas Jablonskis ir kt.
„Aušros“ pažadintą lietuvių tautą „Varpas“ toliau ska­
tino siekti tautinio atgimimo ir ugdė jos tautinę savimonę.
Gimtąją lietuvių kalbą laikė svarbiausiu lietuvybės ramsčiu,
tautos gyvavimo pagrindu. „Varpe“ buvo spausdinama ne­
maža straipsnių praktiniais lietuvių kalbos klausimais, in­
formuojama apie naujus kalbos mokslo veikalus. „Varpo“
kalbą tvarkė, jos taisyklingumu rūpinosi ir apie ją daug rašė
Jonas Jablonskis. Buvo stengiamasi vengti tarmybių ir sve­
timybių, suvienodinti rašybą. Tam reikalui Kudirka parengė
ir 1890 m. išleido rašybos taisyklių rinkinį „Statrašos rams­
čiai“, kuris buvo išsiuntinėtas bendradarbiams. Dauguma
jame pateiktų siūlymų prigijo ir vartojama iki šiol, pavyz­
džiui, reikalavimas į w, ū, cz, sz keisti l, ц uo, č, š. Spaudoje
gausiai vartotas svetimybes laikraščio redaktoriai stengėsi
keisti lietuviškais atitikmenimis, tačiau nevengė tarptautinių
žodžių. Jablonskio, Kudirkos ir kitų bendradarbių rūpesčiu
„Varpo“ įnašas į kalbos kultūrą labai didelis. Jis galutinai
paneigė požiūrį, kad lietuvių kalba ir tauta pasmerktos žūti,
padėjo pagrindus lietuvių bendrinei kalbai.
8.8. Lietuvių kalbos teisių ir lietuviškos spaudos drau­
dimo panaikinimo siekė ir kiti XIX a. pabaigos—XX a. pra­
džios lietuviški laikraščiai. Pirmasis tautinis katalikiškas
laikraštis „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“ (1889—1896) at­
kakliai priešinosi lietuvių rusinimui bei vertimui stačiati­
kiais, lenkų kalbos platinimui per bažnyčias. Kitas kata­
likiškas laikraštis „Tėvynės sargas“ (1896—1904) smerkė
kunigus, niekinančius lietuvių kalbą ir jos nevartojančius.
Jis rūpinosi kalbos kultūra ir skelbė, kad kunigai sakytų
pamokslus gera kalba. „Tėvynės sarge“ kalbos klausimais
rašė Būga. Dienraštyje „Vilniaus žinios“ (1904— 1909) kal­
bos dalykus kėlė Jablonskis.
8.9. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos aktu buvo
paskelbta, jog atkuriama Lietuvos valstybė. Nepriklauso­
moje Lietuvos valstybėje atsirado sąlygos lietuvių kalbai

ugdyti. Lietuvių kalba pirmą kartą istorijoje tapo valstybine
kalba. Tai buvo įtvirtinta 1922 m. Lietuvos Respublikos
Konstitucijoje. Lietuvių kalbą imta vartoti įstaigose, kariuo­
menėje, pradinėse bei aukštosiose mokyklose. Pradėta kurti
lietuviška įvairių sričių terminija.
Pasirodė daugiau kaip šimtas lietuviškų periodinių lei­
dinių, kasmet buvo išleidžiama apie 1000 pavadinimų kny­
gų, kuriama grožinė ir mokslinė literatūra. Suklestėjo tau­
tinė kultūra, suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas, buvo įkurta
Lietuvių kalbos draugija.
8.10. 1935 m. įkurtos Lietuvių kalbos draugijos tiks­
las — pažinti, tirti bei tobulinti lietuvių kalbą, mokyti visuo­
menę bendrinės kalbos, burti kalbininkus ir vadovauti jų
veiklai. Draugijos steigėjai: Juozas Balčikonis, Jurgis Talmantas, Pranas Skardžius, Antanas Salys. Penkiose drau­
gijos sekcijose — terminijos, viešosios kalbos, spaudos, mo­
kyklinės ir emigrantų kalbos — buvo svarstomi bendrinės
kalbos norminimo ir taisyklingumo klausimai, aptariami ra­
šybos, vardyno ir kiti reikalai. Draugijos veikla Lietuvoje
nutrūko 1941 m., lietuvių išeivių buvo atkurta Vokietijoje,
vėliau — JAV. Nuo 1990 m. Lietuvių kalbos draugija vėl
veikia Lietuvoje.
8.11. Tautinės kultūros ir lietuvių kalbos ugdymą 1940 m.
nutraukė okupacija. Prasidėjo beveik 50 metų trukęs lietuvių
tautos ir kalbos naikinimo laikotarpis. Jėga priversta tapti
Tarybų Sąjungos respublika, Lietuva buvo fiziškai ir mora­
liškai žlugdoma, o lietuvių kalba vejama iš daugelio gyveni­
mo sričių, visaip niokojama.
Šiuo laikotarpiu nepaprastai daug žalos lietuvių kalbai
padarė d v i k a l b y s t ė : greta lietuvių kalbos, neretai ir vie­
toj jos, buvo verčiama vartoti rusų kalbą. Mokyklose nuo pir­
mųjų klasių buvo mokoma rusų kalbos, rusiškai buvo kalba­
ma daugelyje įstaigų ir gamyklų, rusiškai rašomi mokslo
darbai. Mažėjo radijo ir televizijos laidų lietuvių kalba.
Lietuvių kalboje pradėta plačiai vartoti rusišką komu­
nistinės ideologijos terminiją, plito rusybės, nelietuviškos
konstrukcijos ir kitokie lietuvių kalbai svetimi reiškiniai.
Rusų kalba veikė lietuvių kalbos struktūrą, žeidė lietuvių

kalbos sistemą. Lietuvių kalbininkai kiek galėdami gelbėjo
lietuvių kalbą nuo pražūties, taisė ir aiškino, kas sava, lie­
tuviška, o kas svetima ir netaisyklinga.
8.12. 1987 m. prasidėjus antrajam tautiniam atgimimui,
pradėta kalbėti, kad lietuvių kalbai reikia grąžinti valsty­
binės kalbos statusą. Tai padaryta 1988 m. lapkričio 18 d.
1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę,
lietuvių kalba pradėta vartoti visose gyvenimo srityse, iš
esmės imtasi rūpintis kalbos taisyklingumu ir valstybinės
kalbos statuso įgyvendinimu.
8.13. 1976 m. įsteigta Lietuvių kalbos komisija, kurios
pagrindu 1990 m. sudaryta Valstybinė Lietuvių kalbos komi­
sija prie Lietuvos Respublikos Seimo. Tai valstybės instituci­
ja, kuriai įstatymu pavesta spręsti lietuvių kalbos vartosenos,
kodil'ikacijos ir valstybinės kalbos statuso įgyvendinimo klau­
simus, rūpintis Valstybinės lietuvių kalbos įstatymo vykdymu.
Komisija priėmė daug lietuvių kalbos vartoseną reguliuojan­
čių nutarimų, patvirtino firmų pavadinimų, Lietuvos piliečių
asmenvardžių rašymo nuostatus, svarbiausių kalbos klaidų ir
jų taisymų sąrašus, valstybių ir jų sostinių pavadinimų normi­
nes formas, įvairių sričių terminų žodynus ir kt., nuo 1995 m.
vykdo Valstybinės kalbos vartojimo ir ugdymo programą, ko­
ordinuoja Kalbos inspekcijos ir apskričių bei savivaldybių
kalbos tvarkytojų darbą.
8.14. 1990 m. įkurta Kalbos inspekcija tvarko ir tikrina,
kaip valstybinė kalba vartojama įstatymų nustatytose srityse.
Inspekcija turi teisę skirti nuobaudas už valstybinės kalbos
nevartojimą viešosiose vietose bei bendrinės kalbos normų
pažeidimus.
8.15.1995 m. sausio 31 d. priimtas Lietuvos Respublikos
valstybinės kalbos įstatymas. Šiuo įstatymu galutinai įtvir­
tintas valstybinės lietuvių kalbos statusas, nustatytas vals­
tybinės kalbos vartojimas viešajame Lietuvos gyvenime, val­
stybinės kalbos apsauga.
Valstybinės kalbos įstatymas ir kiti valstybinės kalbos
statusą ir jos vartojimą reglamentuojantys teisės aktai
skelbiami knygelėje „Lietuvos Respublikos valstybinė
kalba“ (1997).

Bendrinės kalbos ugdymas
9.1. Bendrinė lietuvių kalba susiformavo XIX a. pabai­
goje vakarų aukštaičių kauniškių tarmės pagrindu. Būtinybė
ir sąlygos jai susidaryti buvo lietuvių tautinis atgimimas ir
pirmųjų lietuviškų laikraščių pasirodymas.
Iki tol Lietuvoje gyvavo keli raštų kalbos variantai: r y t in i s, vartotas XVII—XVIII a. Rytų Lietuvoje (Konstantinas
Sirvydas ir kt.); v i d u r i n i s , vartotas nuo XVI a. pabaigos
iki XIX a. pabaigos (Mikalojus Daukša, Merkelis Petkevičius
ir kt.) ir M a ž o s i o s L i e t u v o s , arba p r ū s i š k a s i s ,
susiklostęs Prūsijoje vartotos vakarų aukštaičių tarmės pieti­
nės dalies pagrindu, gyvavęs nuo XVI a. vidurio iki XIX a.
(Danielius Kleinas, Kristijonas Donelaitis ir kt.). Pastarasis
variantas XVIII—XIX a. jau buvo virtęs neblogai sunormin­
ta Prūsijos lietuvių bendrine rašomąja kalba. Ji buvo aprašyta
Šleicherio ir Kuršaičio gramatikose (žr. 6.3—6.4).
Vakarų aukštaičių kauniškių tarmei tapti bendrinės lie­
tuvių kalbos pagrindu padėjo ir tai, kad didžioji dalis tau­
tinio atgimimo ir lietuvių periodinės spaudos veikėjų buvo
kilę iš Suvalkų gubernijos ir kalbėjo vakarų aukštaičių pie­
tinėmis šnektomis.
Mažosios Lietuvos bendrinė lietuvių kalba, priderinta
prie pietinių vakarų aukštaičių kauniškių tarmės, buvo per­
kelta į lietuviškus laikraščius ir tapo lietuvių tautą vieni­
jančia b e n d r i n e l i e t u v i ų k a l b a .
Prie bendrinės lietuvių kalbos kūrimo ypač daug pri­
sidėjo pirmieji lietuviški laikraščiai „Aušra“ (žr. 8.6) ir
„Varpas“ (žr. 8.7), o svarbiausias jos kūrėjas — Jonas Ja­
blonskis (žr. 7.4). Vėliau bendrinės lietuvių kalbos norminimu ir tvarkymu rūpinosi kiti kalbininkai ir Lietuvių kal­
bos draugija (žr. 8.10).
9.2. Bendrinė kalba — tai pagal tam tikrus principus ir
kriterijus sunorminta kalba. Kalbos norma laikomi įprasti,
nusistovėję, kalbos praktikoje įtvirtinti kalbos variantai, jų
vartojimo įgūdžiai ir taisyklės.

Bendrinės kalbos normų ir kalbos tvarkybos principų
nustatymas yra vienas iš sudėtingiausių uždavinių. Jablons­
kis bendrinės kalbos pamatu laikė liaudies kalbą, o pag­
rindiniais normų kriterijais — gyvąją kalbą, kalbos grynu­
mą, sistemingumą ir aiškumą.
1938 m. Lietuvių kalbos draugija svarbiausiais paskelbė
šiuos kalbos norminimo kriterijus: 1) g r y n u m ą — kalba
turi turėti kuo mažiau svetimybių, ne daugiau negu būtinai
reikia; 2) t a i s y k l i n g u m ą — kalbos formos turi atitikti
kalbos raidos dėsnius, lemiamus pastovios įprastinės jos
vartosenos; 3) b ū d i n g u m ą — kalbos reiškiniai turi
atitikti kalbos raidos bendrąją dvasią ir tipiškus polinkius;
4) t i k s l i n g u m ą — pasirenkamos kalbos priemonės turi
atitikti kalbos tikslą; 5 ) e s t e t i š k u m ą — teiktinos for­
mos turi atitikti estetikos reikalavimus.
Kalbos norminimo principai ir kriterijai ne kartą svars­
tyti ir vėliau. Dabar sutarta, kad svarbiausias principas yra
t i k s l i n g u m a s , o svarbiausi kriterijai — t a i s y k l i n ­
g u m a s , g r y n u m a s ir s i s t e m i n g u m a s . Bendrinei
kalbai taip pat svarbus p a s t o v u m o principas.
Remiantis šiais principais bei kriterijais ir atsižvelgiant
į bendrinės kalbos vartoseną nustatomos bendrinės kalbos
normos, dirbamas kalbos kultūros ir kalbos tvarkybos darbas.
9.3. Bendrinės kalbos normoms nusistovėti ir įsitvirtinti
labai reikšmingas buvo akademinės „Lietuvių kalbos grama­
tikos“ (žr. 6.8), „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (žr. 5.9)
ir kitų norminamųjų kalbos veikalų pasirodymas. Jais vado­
vaujantis rengiami kalbos praktikos leidiniai, pateikiantys
bendrinės kalbos taisykles ir duodantys įvairių kalbos pa­
tarimų.
„Lietuvių kalbos komisijos nutarimai“ (I leidimas —
1987, II leidimas — 1991, III pataisytas ir papildytas lei­
dimas — 1998) — leidinys, kuriame pateikiami konkrečias
normas kodifikuojantys Kalbos komisijos nutarimai, didžių­
jų kalbos klaidų sąrašas, valstybių ir sostinių pavadinimų
sąrašas, Lietuvos ir tradicinių Kaliningrado srities (Kara­
liaučiaus krašto) vietovardžių sąrašas ir kt.
„Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (1976, 1989, 1992,
ats. redaktorė Adelė Valeckienė) — Valstybinės lietuvių

kalbos komisijos aprobuotas leidinys. Jame pateikiamos
išsamios lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisyklės su pa­
vyzdžiais. Rašybos skyriaus gale pridedamas beveik 3000
aktualių rašybai žodžių žodynėlis, skyrybos skyrius baigia­
mas skyrybos rodykle.
„Kalbos praktikos patarimai“ (1976, 1985, sudarė Al­
donas Pupkis) — lietuvių kalbos taisymų knyga. Taisymai
pateikiami abėcėlės tvarka, duodama taisyklingos vartose­
nos pavyzdžių, yra apibendrinamųjų gramatikos straipsnių,
vietovardžių sąrašas. Iš šio leidinio išaugo „Kalbos pata­
rimai“ — įvairių kalbos dalykų rekomendacijų rinkinys. Jis
pradėtas leisti atskiromis knygelėmis, kuriose atskirais
kalbos lygmenimis sistemiškai dėstomi vertinamieji kalbos
reiškiniai.
„Kanceliarinės kalbos patarimai“ (1993, V leidimas,
pataisytas pagal „Dokumentų rengimo ir įforminimo tai­
sykles“, — 2002, parengė Pranas Kniūkšta ir kt.) — kan­
celiarinei kalbai tvarkyti bei norminti skirtas leidinys. Čia
sudėti ir aptarti svarbiausi kanceliarinės kalbos terminai,
specialią reikšmę įgiję žodžiai, kiti šiai sričiai svarbūs
dalykai.
„Terminologijos taisymai“ (1992, parengė Kazimieras
Gaivenis ir kt.) — netaisyklingų terminų taisymų leidinys.
Jame abėcėlės tvarka pateikiama apie 3,5 tūkstančio įvairių
sričių netaisyklingų terminų bei rekomenduojamų jų pa­
kaitų. Pabaigoje pridedama abėcėlinė taisyklingų terminų
rodyklė.
„Lietuvių kalbos etiketas“ (1985, 1990, Antanė Kučins­
kaitė) — leidinys, mokantis tinkamai ir kultūringai ben­
drauti. Jame aptariama kasdienio bendravimo kalba, aiš­
kinama, kaip rašyti laiškus, sveikinimus, raštus.
„Lietuvių kalbos tarties žodynas“ (1985, II pataisytas ir
papildytas leidimas — 2001, sudarė Vytautas Vitkauskas)
apima 25 tūkst. sukirčiuotų bendrinės kalbos žodžių. Žo­
dyne pateikiamos lietuvių bendrinės kalbos taisyklingos tar­
ties normos.
„Mokomasis lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žody­
nas“ (1983, papildytas ir pataisytas leidimas — 2006, sudarė
Pranas Kniūkšta, Antanas Lyberis) — dviejų dalių leidinys,

kurio pirmojoje dalyje pateikiamos pagrindinės rašybos, sky­
rybos ir kirčiavimo taisyklės, antrojoje — kirčiavimo žodynas
su kirčiuotų geografinių pavadinimų sąrašu.
„Lietuvių kalbos kirčiavimo žinynas“ (1995, Vytautas
Vitkauskas). Žinyne pateikta lietuvių kalbos kirčiavimo sis­
tema, išdėstyti svarbiausi kirčiavimo dalykai.
„Vietovardžių žodynas“ (2002, sudarė Marija Razmu­
kaitė ir Aldonas Pupkis, vyriausiasis redaktorius Aldonas
Pupkis) — apie 12 tūkst. vietovardžių (gyvenamųjų vietų,
Lietuvos ir lietuvių etninių žemių vandenvardžių, miškų,
pelkių ir durpynų, salų ir kyšulių, kapinynų ir pilkapynų,
orografinių vardų) rinkinys. Šalia sukirčiuotų antraštinių
vietovardžių formų nurodoma kirčiuotė ir kintamojo kir­
čiavimo sukirčiuoti linksniai. Kaip priedas prie žodyno pri­
dedami valstybių ir sostinių pavadinimai.
„Lietuvių vardų kilmės žodynas“ (1987, III pataisytas ir
papildytas leidimas — 2003, Kazys Kuzavinis, Bronys Savu­
kynas) — dabartiniu metu vartojamų lietuviškų ir svetimos
kilmės žmonių vardų rinkinys. Pateikiami vardų trumpiniai
ir tarminiai variantai, nurodoma vardų kilmė bei prasmė.
Visi vardai kirčiuoti.
Dabartinės kalbos praktikai reikalingi tarptautinių žo­
džių žodynai. Pirmasis „Tarptautinių žodžių žodynas“ lie­
tuvių kalba išleistas 1936 m., antrasis — 1969 m., ilgą laiką
naudotasi 1985 m. išleistu žodynu (atsakingasis redaktorius
Vytautas Kvietkauskas). Naujausi — Valerijos Vaitkevičiū­
tės (2002) ir autorių grupės (2005, atsakomasis redaktorius
Algimantas Kinderys) parengti tarptautinių žodžių žodynai.
Abiejuose šiuose žodynuose greta tarptautinių žodžių patei­
kiama lietuviškų atitikmenų ir sinonimų.
9.4. Lietuvių kalba leidžiama nemažai terminų žodynų.
Juose pateikiami įvairių sričių sunorminti terminai. Išleisti
nauji lietuviški terminų žodynai pristatomi ir aptariami
kiekviename „Terminologijos“ (žr. 9.5) numeryje.
9.5. Bendrinės kalbos tvarkymui ir tobulinimui reikš­
mingi tęstiniai kalbos praktikos leidiniai.
„Gimtoji kalba“ praktiniams kalbos reikalams pradėta
leisti 1933 m. 1935 m. žurnalas tapo Lietuvių kalbos

draugijos (žr. 8.10) leidiniu ir ėmė sparčiai populiarėti. Pra­
dėta skelbti kalbos teorijos straipsnių, įdėti populiarūs sky­
riai „Klausimų kraitelė“, „Spaudos apžvalga“, „To betrūko!“
ir kt. „Gimtąją kalbą“ tuomet skaitė dauguma inteligentų, tu­
rėta apie 10 tūkstančių prenumeratorių. 1941 m. „Gimtosios
kalbos“ leidimas nutrūko. 1958— 1968 m. žurnalą leido lie­
tuviai išeiviai Amerikoje. 1968 m. Paminklų apsaugos ir kraš­
totyros draugijos Lietuvių kalbos sekcija pradėjo leisti „Mū­
sų kalbą“, kuri 1989 m. vėl tapo „Gimtąja kalba“. Nuo
1992 m. išeina 12 kartų per metus. „Gimtojoje kalboje“ rašo­
ma apie kalbos praktiką ir norminimą, spausdinamos kalbos
recenzijos, personalijos, su kalbos vartosena susiję dokumen­
tai, atsakoma į klausimus.
„Kalbos kultūra“ — lietuvių bendrinės kalbos teorijai
ir praktikai skirtas mokslinis leidinys, pradėtas leisti
1961 m. Jos steigimu rūpinosi, principus nustatė atsako­
masis redaktorius (iki 1991 m.) Kazys Ulvydas „Kalbos
kultūroje“ spausdinami kalbos norminimo, kalbos kultūros
teorijos, lietuvių bendrinės kalbos istorijos, kalbos priežiū­
ros, tvarkybos ir kitokie straipsniai.
„Terminologija“ — lietuvių terminologijos leidinys, pra­
dėtas leisti 1994 m. Jame rašoma apie terminologijos isto­
riją, svarstomi terminologijos teorijos ir praktikos dalykai,
daug dėmesio skiriama įvairių sričių mokslo kalbai, jos ug­
dymui, nagrinėjamos mokslinio stiliaus ypatybės.
„Kalbos patarimų informacinis biuletenis“ (I—XX,
1997—2005, sudarytoja Janina Vileikienė, redaktorė Rita
Miliūnaitė) — tęstinis kalbos praktikai skirtas leidinys. Ats­
kiruose biuletenio sąsiuviniuose pateikiama tam tikro pus­
mečio įvairiuose periodikos leidiniuose skelbtų rašinių
kalbos praktikos klausimais bibliografija. Gale pridedama
abėcėlinė kalbos reiškinių rodyklė.
9.6.
Tęstiniai kalbos leidiniai: „Kalbotyra“ (leidžia­
ma nuo 1958 m.), „Lietuvių kalbotyros klausimai“ (nuo
1957 m.), „Literatūra ir kalba“ (nuo 1956 m.), „Litua-

nistica“ (nuo 1990 m.), su kalbos norminimu tiesiogiai nėra
susiję. Bendrajai kalbotyrai reikšminga nuo 1965 m. Lietu­
voje leidžiama „Baltistica“, sumanyta ir įsteigta žymaus
istorinės gramatikos tyrėjo, naujų kalbotyros metodų tai­
kymo Lietuvoje pradininko Jono Kazlausko (1930—1970).
9.7.
Įvairių duomenų apie lietuvių kalbos sandarą, isto­
riją, tarmes, ryšius su kitomis giminiškomis kalbomis, šal­
tinius ir žymesnius tyrėjus pateikiama autorių kolektyvo pa­
rašytoje „Lietuvių kalbos enciklopedijoje“ (1999, parengė
Kazys Morkūnas, redagavo Vytautas Ambrazas). Šioje kny­
goje apibūdinti ir lietuvių kalbotyroje taikomi metodai,
paaiškintos pagrindinės kalbotyros sąvokos. Aptariant lie­
tuvių kalbos vidinės sandaros (fonetikos, gramatikos, žodžių
darybos, leksikos) dalykus, pateikiama pastabų apie kalbos
formų vartojimą, nurodoma svarbesnė literatūra.

Tautosaka ir kalba
Didžiuliai lietuvių kalbos turtai slypi liaudies kūrybo­
je — tautosakoje.
10.1.
Pirmieji spausdinti lietuvių tautosakos tekstai yra
trys lietuvių liaudies dainos: „Anksti rytą rytužėlį“, „Aš tu­
rėjau žirgužėlį“ ir „Aš atsisakiau savo močiutei“. Jas lie­
tuvių kalbos turtingumui ir melodingumui pailiustruoti Pi­
lypas Ruigys įdėjo į 1747 m. vokiečių kalba išėjusį „Lietuvių
kalbos kilmės būdo ir savybių tyrinėjimą“ — istorinę studiją
apie lietuvių kalbą, jos kilmę ir pobūdį.
Ruigio išspausdintos dainos atkreipė Europos humani­
tarų dėmesį į lietuvių liaudies dainas: vokiečių literatūros
teoretikas Johanas Herderis (Johan Herder) leidinyje „Tau­
tų dainos“ (1 1. — 1778, 2 t. — 1779) tarp 162 įvairių tautų
dainų paskelbė 8 lietuvių liaudies dainas; Johanas Volfgan­
gas Gėtė (Johann Volfgang Goethe) lietuvių vestuvinę dai­
ną „Aš atsisakiau savo močiutei“ panaudojo dramoje „Žve­
jė“ (1782).

10.2. Pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos
oder Litauische Volkslieder“ išleistas Karaliaučiuje 1825 m.
Jo sudarytojas — Liudvikas Gediminas Rėza (1776— 1840).
Rinkinyje lietuvių ir vokiečių kalbomis pateiktos 85 dainos,
įdėtos 7 dainų melodijos ir įvadinis straipsnis „Lietuvių
liaudies dainų tyrinėjimas“, kuriame išvardijamos svarbiau­
sios dainų ypatybės, rodančios „tautos būdo taurumą“, —
paprastumas, tikroviškumas, švelnumas, deminutyvų gausa
ir įvairovė, moralumas ir jautrumas.
„Dainos“ pakartotinai išleistos dar tris kartus. Jos buvo
verčiamos į kitas kalbas.
10.3. Simonas Stanevičius išleido liaudies dainų rinkinį
„Dainos Žemaičių“ (1829), kuriame iš savo surinktų dainų
pateikė 30 meniškiausių: ne per daug naujų, vientisų,
neperpildytų svetimais žodžiais. Melodiją Stanevičius laikė
neatskiriama dainos dalimi ir 1833 m. išleido šių dainų me­
lodijų rinkinį „Pažymės žemaitiškos gaidos, pridėtinos prie
Dainų Žemaičių“.
Stanevičius parašė ir 6 pasakėčias, iš kurių trys origi­
nalios. Pasakėčių siužetai imti iš tautosakos arba paties au­
toriaus sugalvoti.
10.4. Pirmąjį lietuvių pasakų rinkinį „Pasakos masių“
1835 m. sudarė Simonas Daukantas (išleistos 1932). D au­
kantas taip pat parengė ir 1846 m. išleido 118 žemaičių
dainų rinkinį „Dainės žemaičių“. Apie 900 patarlių bei prie­
žodžių paskelbė kituose savo veikaluose.
10.5. Nepaprastai reikšmingų tautosakos darbų yra pa­
rengę broliai Juškos. Kunigas Antanas Juška (1819— 1880)
surinko apie 7000 liaudies dainų ir 2000 melodijų, aprašė
vestuvių papročius, sukaupė daugiau kaip 30 000 lietuvių
kalbos žodžių. Pasitelkęs į pagalbą brolį filologą Joną Jušką
(1815— 1886), medžiagą tvarkė ir rengė spaudai.
1880—1882 m. remiamas pasaulinio garso kalbininko
Jano Bodueno de Kurtenė (Jan Baudouin de Courtenay), Antanas Juška išleido tritomį 1586 dainų rinkinį

„Lietuviškos dainos“. 1870 m. parašė ir 1880 m. paskelbė
etnografinį darbą „Svotbinė rėdą veliuoniečių lietuvių“. Pe­
terburgo mokslų akademija išleido Juškos parengtą 1111
dainų rinkinį „Lietuviškos svotbinės dainos“ (1883),
Krokuvos mokslų akademija — 1711 melodijų rinkinį
„Lietuvių liaudies melodijos“ (1900).
Juška pirmasis iš lietuvių dainų leidėjų dainas ėmė kla­
sifikuoti žanriniu principu: skyrė vestuvių, karo, vaišių, mi­
tologines dainas bei raudas; prie kiekvienos dainos nurodė
ją padainavusio žmogaus pavardę.
10.6. Stambių tautosakos rinkinių yra išleidęs visuome­
nės veikėjas daktaras Jonas Basanavičius (1851—1927). Sa­
vo gimtojo Ožkabalių sodžiaus (Vilkaviškio krašto) dainas
sudėjo į dviejų tomų rinkinį „Ožkabalių dainos“ (1902).
Parengė didelius ir populiarius pasakų rinkinius: dviejų
tomų „Lietuviškos pasakos“ (1898— 1902), keturių tomų
„Lietuviškos pasakos įvairios“ (1903— 1905) bei pirmąjį
lietuvių mitologinių sakmių rinkinį „Iš gyvenimo vėlių bei
velnių“ (1903). Be minėtų leidinių, paskelbė raudų rinkinį
„Lietuvių raudos“ (1926).
Basanavičius tautosakos šaltiniais plačiai naudojosi savo
lietuvių etnogenezės studijose („Levas lietuvių pasakose ir
dainose“ (1919) ir kt.), parašė vertingų folkloristikos darbų:
„Vilnius lietuvių dainose“, „Apie vėles bei nekrokultą se­
novės lietuvių“ ir kt.
10.7. Lietuvių tautosaka renkama bei skelbiama ir da­
bar. Tuo rūpinasi Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto
Tautosakos skyrius. Stambiausi ir reikšmingiausi iš čia pa­
rengtų darbų yra penkių tomų „Lietuvių tautosaka“
(1962— 1968) ir 1980 m. pradėtas leisti „Lietuvių liaudies
dainynas“. Dainynas yra serijinis mokslinis folkloristikos
leidinys, apimantis visų žanrų lietuvių liaudies dainas iš visų
lietuvių gyvenamų ar gyventų teritorijų. Jau išleistos „Ves­
tuvinės dainos“ (4 t.), „Karinės-istorinės dainos“ (2 t.), po
vieną tomą vaikų, darbo ir jaunimo dainų.

pįĮĮĮĮp Literatūra ir kalba
11.1. Su kalbos ugdymu glaudžiai susijusi literatūra, kuri
ne tik atskleidžia ir įprasmina kalbos turtus, bet išsaugo ir
perduoda juos kitoms kartoms.
Pirmasis grožinės lietuvių literatūros kūrinėlis yra pir­
mosios lietuviškos knygos — Martyno Mažvydo „Katekiz­
mo“ (1547) — eiliuota lietuviška pratarmė „Knygelės pa­
čios byla lietuvinykump ir žemaičiump“ (žr. 4.4). Vienus iš
pirmųjų lietuviškos poezijos kūrinėlių parašė kunigas Ado­
mas Frydrichas Šimelpenigis (1699— 1763). Tai Biblijos II
leidimo (1755) eiliuota prakalba (192 eilutės), kurioje ap­
žvelgiama Prūsijos lietuvių raštija nuo pirmosios lietuviškos
knygos iki XVIII a. vidurio, ir keli proginiai eilėraščiai. Be­
ne seniausias istorinės tematikos lietuvių poezijos kūrinys
— originali Milkaus istorinė poema „Pilkalnis“, kurios
rankraštis išlikęs iki mūsų dienų.
11.2. Pirmoji lietuviška pasaulietinė grožinės literatū­
ros knyga — „Ezopo pasakėčios“. Ją išvertė ir 1706 m.
išleido kunigas Jonas Šulcas (apie 1684—1710). Knygoje
gyva, liaudiška kalba pateikiama 10 pasakėčių. Vokiškai pa­
rašytoje prakalboje autorius sakosi norįs parodyti, kad Ezo­
po pasakėčias puikiausiai galima išversti „grynais, tikrais ir
gerais lietuviškais žodžiais, kuriuos ir paprastas lietuvis su­
pranta“.
11.3. Pirmoji lietuviška poema — Kristijono Donelaičio
(1714— 1780) „Metai“. Šį iškilų lietuvių literatūros kūrinį
1818 m. išleido vienas žymiausių XIX a. pradžios lietuviškų
knygų rengėjų ir leidėjų Liudvikas Gediminas Rėza.
„Metai“ parašyti 1765—1775 m. Poemą sudaro keturios
dalys: „Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio
gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“, turinčios 3517 hegzametru
parašytų eilučių. „Metuose“ pavaizduoti Mažosios Lietuvos
valstiečiai ir jų gyvenimas: kasdienybė ir šventės, vargai ir
džiaugsmai, tautinė savimonė. Poemos kalba nepaprastai

vaizdinga. Donelaitis sugebėjo liaudies kalboje rasti daugybę
gyvų ir vaizdingų žodžių bei posakių ir taikliai bei meniškai
juos pavartoti, pvz.: barzdota gadynė, ant ežerų visur langai
(ledas) pasidaro, lietus nugarą skalbia.
11.4. Vienas iš XIX a. pradžios lietuvių rašytojų Dio­
nizas Poška (apie 1765—1830) parašė garsią poemą „Mu­
žikas Žemaičių ir Lietuvos“, pirmą kartą išspausdintą
1886 m. „Aušroje“. Poemoje liaudiška vaizdinga kalba nu­
piešta valstiečių buitis ir socialinė padėtis. Poškos užrašų
rinkinyje „Bitelė Baublyje“ išlikusią grožinę kūrybą lietuvių
kalba sudaro 1600 eilučių.
11.5. Lietuvių poetas, tautosakininkas, istorikas ir švie­
tėjas Simonas Stanevičius (1799—1848) parašė odę „Šlovė
Žemaičių“, kuri tapo XIX a. žemaičių kultūrinio sąjūdžio
himnu. Odėje raginama kovoti dėl tautinio lygiateisiškumo,
grąžinti lietuvių kalbą į viešąjį gyvenimą:
Tarp žemaičių vis atgijo
Garbė tėvų ir liežuvis.
Meilė tarp jų išsiliejo,
Prasidžiugo ir lietuvis.
11.6. Žymusis lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjas, visaip
skatinęs leisti lietuviškas knygas, Motiejus Valančius
(1801—1875) pats parašė apie septyniasdešimt šviečiamojo
didaktinio pobūdžio pasakojimų ir apsakymų. Žymiausios
jo knygos: „Vaikų knygelė“ (1868), „Paaugusių žmonių
knygelė“ (1868), „Pasakojimas Antano tretininko“ (1891)
ir apysaka „Palangos Juzė“ (1869).
Daugelis Valančiaus knygelių buvo labai populiarios,
leistos po kelis kartus. Valančius rašė labai žodinga, tau­
tosakai artima kalba, savitu stiliumi. Siekė, kad raštų kalba
būtų paprasta, liaudiška ir visiems suprantama.
11.7. Puikios lietuvių kalbos pavyzdys — romantinė po­
ema „Anykščių šilelis“, parašyta 1858—1859 m., pirmą kar­
tą išspausdinta Ivinskio kalendoriuose 1860—1861 m. Jos
autorius — poetas, kalbininkas, matematikas mėgėjas, vė­
liau — Seinų vyskupas Antanas Baranauskas (1835—

1902). Poemoje, apdainuojančioje senovės Lietuvos mišką
ir buvusią lietuvių stiprybę bei vienybę, įstabiai atskleistos
lietuvių kalbos galimybės.
11.8. Lietuvių kalbai daug nusipelnė lietuvių literatūros
klasikas Maironis (1862—1932) (eilėraščių rinkinys „Pa­
vasario balsai“, 1895; poema „Jaunoji Lietuva“, 1907). Jis
įtvirtino bendrinę kalbą literatūroje, savo kūryba atskleidė
lietuvių kalbos grožį ir turtingumą. Subtilūs, tobulos eilė­
daros Maironio eilėraščiai, patraukli ir veikli paties poeto
asmenybė darė didžiulį poveikį inteligentijai ir visai tautai
ne tik lemtingais spaudos atgavimo ir nepriklausomos vals­
tybės kūrimosi metais, bet ir iki šiol ugdo ir žadina pa­
sigėrėjimą gimtąja kalba.
11.9. Nuo XIX a. pabaigos išaugo daug lietuvių rašy­
tojų, kurie kėlė ir turtino bendrinę lietuvių kalbą. Jų kū­
ryba, paremta liaudies kalbos ir pačių talentingai sugalvo­
tomis raiškos priemonėmis, reikšminga ne tik literatūrai,
bet yra ir svarbus kalbos mokymosi šaltinis.
Žemaitė (1845— 1921) į grožinę literatūrą perkėlė gim­
tosios žemaičių tarmės šnekamosios kalbos turtus ir raiškos
priemones: daugybę liaudiškų žodžių bei posakių, vaizdingų
palyginimų, epitetų, metaforų. Žemaitės raštus redagavo
Jonas Jablonskis, mokydamasis, kaip pats sakė, gražių gra­
žiausios kalbos, ir savo darbuose pateikdavęs rašytojos sa­
kinių kaip geros kalbos pavyzdžius. Svarbiausi kūriniai: ap­
sakymų ciklas „Laimė nutekėjimo“ (1906), apysaka „Petras
Kurmelis“ (1901).
Jonas Biliūnas (1879—1907) meniškai rėmėsi liaudies
kalba, trumpais, dailiais sakiniais sukūrė paveikius, sukre­
čiančius pasakojimus (apysaka „Liūdna pasaka“ (1907), ap­
sakymai „Brisiaus galas“, „Kliudžiau“ (1906).
Antanas Vienuolis (1882—1957) realistinius apsakymus
(„Paskenduolė“ (1909), „Grįžo“ (1910) ir kt.) rašė natū­
ralia, vaizdinga ir paprasta kalba, artima liaudies šnekamajai kalbai. Apsakymų ciklo „Kaukazo legendos“ (1908)
kalba nekasdieniška: retoriška, puošni ir pakili.

Vincas Krėvė (1882—1954) iš liaudies šnekamosios kal­
bos ir tautosakos į savo kūrybą sudėjo tai, kas vaizdingiau­
sia ir raiškiausia. Jo apsakymų kalba gyva, liaudiška, eks­
presyvi (rinkinys „Šiaudinėj pastogėj“ (1925) ir kt.), o „Dai­
navos šalies senų žmonių padavimai“ (1912) papuošti
liaudies dainų poetinėmis priemonėmis. Jų kalba lyriška ir
melodinga, daug stilizuotų tautosakos elementų.
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893— 1967) rėmėsi inteli­
gentijos kalba. Jo poezija ir proza muzikali, emocinga, inte­
lektuali: daug tarptautinių žodžių, mokslinio stiliaus ele­
mentų (eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų“ (1927),
romanas „Altorių šešėly“ (1933).
Juozas Tumas-Vaižgantas (1869— 1933) iš visų Lietuvos
tarmių rinko kalbos „perliukus“ ir panaudojo savo kūry­
boje. Rašytojas jungia grožinį ir publicistinį stilių, į vaiz­
dingą ir menišką tekstą įpina publicistinių komentarų
(romanas „Pragiedruliai“ (1918—1920), apysaka „Dėdės ir
dėdienės“ (1920).
Petro Cvirkos (1909— 1947) kūrinių kalboje gražiai
skamba liaudiški vaizdingi veiksmažodžiai ir frazeologiz­
mai, meniškai sukurti naujadarai, tarmybės vartojamos
labai saikingai ir pagrįstai, dažniausiai tik personažams cha­
rakterizuoti (romanas „Meisteris ir sūnūs“ (1936), apsa­
kymų rinkinys „Ąžuolo šaknys“ (1945).
Salomėja Nėris (1904— 1945) kūrė dainuojamąją lyriką.
Jos natūralaus rimo eilėraštis liejasi kaip daina: žodžiai pa­
prasti, aiškūs ir skambūs, jais natūraliai pasakomos mintys
ir jausmai. Neramiai nuotaikai sukurti poetė vartoja daug
įvairių skyrybos ženklų, sakinys dažnai baigiamas daugtaš­
kiu (eilėraščių rinkiniai „Anksti rytą“ (1927), „Diemedžiu
žydėsiu“ (1938) ir kt.).
Ieva Simonaitytė (1897—1978) rašė taip, kaip girdėjo
kalbant žmones — tikroviškai, natūraliai, vaizdingai ir raiš­
kiai (romanai „Aukštųjų Šimonių likimas“ (1935), „Vilius
Karalius“ (1939).
Balys Sruoga (1896—1947) istorinių įvykių įtemp­
tą veiksmą perteikė aštriais dialogais ir šiurkščiomis

replikomis (istorinė drama „Milžino paunksmė“ (1932).
Romane „Dievų miškas“ (parašė 1945, išėjo 1957) gausu
palyginimų, kalba rami, bet labai paveiki.
Marius Katiliškis (1914— 1980) giliaprasmį tekstą pa­
teikė gražia, nepaprastai turtinga ir gyva kalba (novelių ro­
manas „Užuovėja“ (1952), romanas „Miškais ateina ruduo“
(1957).
Juozas Baltušis (1909— 1991) yra vienas iš sodriausia ir
žodingiausia kalba rašiusių kūrėjų. Kiekvieną daiktą, veiks­
mą, darbą rašytojas įvardija atskiru žodžiu (romanai „Par­
duotos vasaros“ (1970), „Sakmė apie Juzą“ (1979).
Janina Degutytė (1928— 1990) tęsė Salomėjos Nėries
dainiškosios poezijos tradicijas. Eilėraščiai artimi liaudies
dainai, kai kur perimta ir dainos struktūra (poezijos rink­
tinės „Siaurės vasaros“ (1966), „Tarp saulės ir netekties“
(1980) ir kt.).
Bronius Radzevičius (1940—1980) kūrė intelektualią ir
lyrišką prozą, kur asociacijos, simboliai, gretinimai yra svar­
biau nei logiška įvykių eiga (romanas „Priešaušrio vieške­
liai“ (1979—1985), apsakymų rinkinys „Link Debesijos“
(1984).
Bernardas Brazdžionis (1907—2002) kalbos ištakų ir
raiškos priemonių šaltinį rado Biblijoje. Jo poezijai būdin­
gas skardus oratoriškas kalbėjimas (eilėraščių rinkiniai „Per
pasaulį keliauja žmogus“ (1943), „Didžioji kryžkelė“ (1953),
„Vidudienio sodai“ (1961).
Kazys Bradūnas (gim. 1917) poezijoje plačiai vartoja
lietuvių tautosakos ir mitologijos poetiką. Skambumo, gy­
vumo jo kalbai suteikia jautriai ir taikliai parinktas žodis
(eilėraščių rinkiniai „Svetimoji duona“ (1945), „Devynios
baladės“ (1955), „Pokalbiai su karalium“ (1973), „Duona ir
druska“ (1992).
Alfonsas Nyka-Niliūnas (gim. 1919) sukūrė daug perkel­
tinės reikšmės pasakymų. Poetas mato kalbos ir būties prin­
cipų paralelę, todėl poezijoje vartoja gramatikos terminų,

suranda naujų gramatinių žodžių derinių (eilėraščių rinki­
niai „Vyno stebuklas“ (1975), „Žiemos teologija“ (1985).
Justinas Marcinkevičius (gim. 1930) tęsia klasikinės lie­
tuvių poezijos tradicijas: gražūs, skambūs žodžiai eina išvien
su mintimi. Marcinkevičiaus kalba turi paslėpto intelektu­
alumo, kuris perteikiamas subtilia potekste, simbolinėmis
žodžių reikšmėmis. Gimtoji kalba apskritai yra viena iš
svarbiausių Marcinkevičiaus kūrybos temų, o poeziją poetas
supranta kaip nuolatinę tos kalbos kūrybą (eilėraščių rin­
kiniai „Liepsnojantis krūmas“ (1968), „Būk ir palaimink“
(1980), drama „Mažvydas“ (1977), esė „Dienoraštis be da­
tų“ (1981).
Sigito Gedos (gim. 1943) kalboje gausu originalių me­
taforų, gramatikai nepaklūstančių žodžių junginių (eilėraš­
čių rinkinys „Pėdos“ (1966), poema „Strazdas“ (1967).
Marcelijus M artinaitis (gim. 1936) gražia žemaitiška
kalba sukūrė labai savitą stilių. Parašė laisvos formos, tau­
tosakos poetika pagrįstų baladžių su mįsles primenančiomis
metaforomis ir griežtos klasikinės formos atmintis (rinki­
niai „Kukučio baladės“ (1977), „Atmintys“ (1986).
Jonas Strielkūnas (gim. 1939) į įprastais žodžiais
parašytą klasikinį ketureilį įpynė originalių metaforų ir ne­
tikėtų simbolių. Parašė lyrinės, skaidrios ir natūraliais
rimais paremtos poezijos, baladėse yra atskirais žodžiais ir
žodžių junginiais sukarpyto teksto (eilėraščių rinkiniai
„Rinktinė“ (1986), „Trečias brolis“ (1993).
Juozas Aputis (gim. 1936) lyrišką tekstą sukuria ne ly­
riškais žodžiais, bet atviru ir jautriu pasakotojo kalbėjimu.
Kasdienes situacijas nusako paprastais sureikšmintais žo­
džiais, į vieną ilgą sakinį sujungia daug teiginių (novelių
rinkinys „Gegužė ant nulūžusio beržo“ (1986).
Romualdas Granauskas (gim. 1939) kuria įvairiais sti­
liais: kartais iškilmingu, pakiliu su nekasdieniškom gaidom,
kartais buitiniu su šnekamosios kalbos nuotrupom. Tačiau
jo kalba visuomet graži, turtinga ir sodri (apysakos „Jaučio
aukojimas“ (1975), „Gyvenimas po klevu“ (1988), novelių
rinkinys „Duonos valgytojai“ (1989).

Fonetika

;Sįfe; Fonetikos sąvoka
Fonetika (graikiškai phone — „garsas“) yra kalbos garsų
mokslas; kalbotyros šaka, tirianti kalbos garsų susidarymą
ir jų akustines (girdimąsias) ypatybes. Fonetikos mokslas,
be tikrosios fonetikos, apima ir o r t o e p i j o s , arba t a r ­
t i e s , sritį. O r t o e p i j a — taisyklingos tarties mokslas.
Ortoepija tiria ir bendrinės kalbos, ir tarmių tartį, tačiau
aiškiai nustatytos ir privalomos yra tik bendrinės kalbos
tarties normos.

2. Kalbos padargai*123456789
Garsai susidaro veikiant kalbos padargams. Kalbos pa­
dargai yra šie:
1) lūpos (viršutinė ir apatinė);
2) dantys (viršutiniai ir apatiniai);
3) liežuvis;
4) gomurys, kuris baigiasi liežuvėliu;
5) nosies, burnos, ryklės ertmės;
6) gerklos su balso stygomis;
7) kvėpuojamoji gerklė;
8) bronchai;
9) plaučiai.
Vienas svarbiausių kalbos padargų yra gerklos su jo­
se esančiomis balso stygomis. Oras eina iš plaučių pro

kvėpuojamąją gerklę ir balso stygas. Jeigu balso stygos neį­
temptos ir nevirpa, oras išeina be kliūčių. Jeigu oras ei­
damas virpina įtemptas balso stygas — atsiranda garsas.
Dažniausiai oras išeina pro burnos ertmę, kur liežuvis, dan­
tys ir gomurys padeda susidaryti garsui. Tik tariant m ir n,
oras išeina ne pro burnos, o pro nosies ertmę.

'Щ$.1 Garsų

klasifikacija

3.1. Balsiai
3.1.1. Garsai klasifikuojami pagal daugelį tarimo požy­
mių. Žiūrima, kokia yra kalbos padargų padėtis ir veikla
tariant garsą. Garsai klasifikuojami ir pagal garso bangos
savybes ir įspūdį, kurį sukelia garsas žmogui.
Garsas, kurio tarimo pagrindą sudaro muzikiniai tonai
ir šiek tiek šlamesių, vadinasi b a l s i s . Balsiai yra tokie
garsai, kuriuos tariant oras be kliūčių eina pro atvirą burną.
Lietuvių kalbos balsiai žymimi šiomis raidėmis (balsėmis):
a, (Į, c, ų, ė, i, f, y, o, u, ų, ū. Fonetine transkripcija balsiai
užrašomi taip: \a\, \ir\, [e], [e-], [ r ] , [i], [i4], [o4], [u], [«■].
Balsiai apibūdinami pagal tarimo trukmę, laisvų ir įtemp­
tų kalbos padargų veikimą, liežuvio padėtį ir lūpų veiklą.
3.1.2. Pagal tarimo trukmę, laisvų ir įtemptų kalbos pa­
dargų veikimą balsiai skirstomi į i 1g u o s i u s [«•], [e*], [ę/],
[г*], [o], [m*] ir t r u m p u o s i u s [a], [e], [i], [u], [o]
(pastarasis tarptautiniuose žodžiuose — bdksas, chdras,
profilis, krdsas). Tarptautinių žodžių [e] taip pat visada
trumpas: poetas, kvartetas, komitetas. Ilgieji balsiai tariami
maždaug du kartus ilgiau už trumpuosius. Trumpieji balsiai
i, u yra visada trumpi (tiek kirčiuoti, tiek ir nekirčiuoti):
ima, jis, žilas, visi; sūkti, esti, buvaū. Balsiai a, e kirčiuoti
tariami ilgai {ežeras, namas), o nekirčiuotame skiemenyje

yra trumpi {ežere, name). Tokie dėl kirčio pailgėję a, e {eže­
ras, namas) vadinasi p a d ė t i n i o i l g u m o balsiai. Bal­
siai, kurie išlaiko savo ilgumą ir kirčiuoti, ir nekirčiuoti,
vadinasi p r i g i m t i n i o i l g u m o balsiai (rytas — rytelis
— rytojus; rūpi — rūpinti, rūpintojėlis).
3.1.3. Pagal liežuvio judėjimą horizontaliai balsiai skirs­
tomi į dvi eiles. Tariant balsius, liežuvis pasislenka arba
į priekį, arba atgal. Liežuviui pasislinkus į priešakinę
burnos dalį, tariami p r i e š a k i n ė s e i l ė s balsiai: [/], [r],

M, [e], [e].
Liežuviui pasislinkus į užpakalinę burnos dalį, tariami
u ž p a k a l i n ė s e i l ė s balsiai: [я], [яг], [<r], [о], [м], [м ].
3.1.4. Dar balsiai skirstomi pagal liežuvio vertikalų ju ­
dėjimą aukštyn arba žemyn. Pagal tai skiriami a u k š t u ­
t i n i o p a k i l i m o , arba u ž d a r i e j i , balsiai [и], [и’], [г],
[r], v i d u t i n i o [o ], [o], [g*] ir ž e m u t i n i o p a k i l i ­
m o, arba a t v i r i e j i , balsiai [a\, [a ], [e], [e ],
3.1.5. Pagal lūpų veiklą tariant yra l ū p i n i a i ir n e l u ­
p i n i a i balsiai. Lūpiniai balsiai tariami lūpas sudėjus ap­
valiai ir atkišus į priekį. Lūpiniai balsiai: [и], [a-], [o*], [o].
Visi kiti balsiai yra nelūpiniai.
Balsiai sudaro skiemens pagrindą: na-mas, neš-ti, se-nas.
3.1.1. Balsių tarim as
3.1.1.1. Šnekant pavyzdine bendrine kalba, būtina, kaip
reikalauja tarties normos, aiškiai tarti ilguosius ir trumpuo­
sius balsius, paisant tarimo trukmės. Dažnai kirčiuoti trum­
pieji balsiai yra ilginami. Tariama: jys, tū, geresnis. Tarties
norma čia reikalauja tarti trumpai: jis, tū, geresnis. Trum­
puosius balsius [a], [e], [г], [и] kirčiuotuose negalūniniuose
skiemenyse kaip pusilgius garsus taria daugelis tarmių (rytų
aukštaičiai, dalis žemaičių), o miestiečiai, praradę tarmę,
ilgina kirčiuotus trumpuosius balsius dėl kitų kalbų įtakos
(Ay tas = kitas, paneša = paneša, tūri = tūri). Ypač didelė

tarties klaida — žodžio galo trumpųjų kirčiuotų balsių li­
ginimas: tū = tū, jys = jis, gražy = graži, einy = eini. Tai
žargoniška tartis, neparemta jokia tarme.
3.1.1.2. Karčiuoti trumpieji balsiai [a] ir [e] pailgėja: na­
mas, neša. Tačiau yra atvejų, kai a ir e, gavę kirtį, išlieka
trumpi, pvz., vienskiemeniuose žodžiuose bet, kad, nė, net.
Šie balsiai nepailgėją ir įvardžių mano, tavo, savo šaknyse.
Jie taip pat nepailgėją dviskiemenių veiksmažodžių ben­
dratyse: kasti, nešti, vėsti ir iš jų padarytose kitose formose:
kasdavo, kask, kastų, [e] nepailgėją ir aukštesniojo laipsnio
būdvardžių formose: baltesnis, geresnis. Niekada nepailgėją
tarptautinių žodžių [e]: negras, poetas. Trumpa esti vyriš­
kosios giminės įvardžiuotinė vardininko galūnė: baltasis,
žaliasis, manasis. Veiksmažodžių priešdėlių [a], \e\ tariami
taip pat trumpai: paneša, nemuša. Jei šiais atvejais [u] ir \e\
pailgintume, darytume tarties klaidą.
3.1.1.3. Didelė tarties klaida — trumpinti ilguosius bal­
sius. Ypač dažnai trumpinami nekirčiuoti ilgieji balsiai.
Daugelyje tarmių (dalis žemaičių ir rytų aukštaičiai) ne­
kirčiuotus ilguosius balsius taria kaip pusilgius ar trumpus:
tylėti (tilėti), žąsis (žąsis), sūnelis (sūnelis). Tarties klaida ir
ilgųjų balsių trumpinimas pokirtiniuose skiemenyse: vienas­
kaitos galininko galūnėje: ištiesk ranką (ranka), matau gražų
vaiką (gražu vaiko), pasveikink sūnų (sunu), o ir ė veiks­
mažodžių galūnėse: daro, darė.
3.1.1.4. Busimajame laike trečiojo asmens dviskiemenių
veiksmažodžių ilgieji balsiai ū ir y sutrumpėja ir todėl ta­
riame: aš gysiu, tu gysi, bet jis. ji gis. Išimtys: siūti — siūs,
vyti — vys. Nesutrumpėja bendrinėje kalboje uždarųjų skie­
menų y ir ū, pvz., trūks, plyš (plg. trūkti, plyšti) bei daugia­
skiemenių veiksmažodžių busimojo laiko 3-iojo asmens ga­
lūnė: matyti — matys, rašyti — rašys, skaityti — skaitys.
3.1.1.5. Visi lietuvių bendrinės kalbos priebalsiai prieš
priešakinės eilės balsius [г], [r], [e], [e ], [g-] yra minkšti,
pvz.: lyti, tekėti, bėrė. Priebalsiai [/'j, [t'], [&'], [6'] ir [r'] šiuose

žodžiuose tariami minkšti. Priebalsiai tariami minkšti ir
prieš tarptautinių žodžių balsį e, pvz.: chemija, herbas, met­
ras, technika, oktetas, negras, profesorius ir kt. Šių ir kitų
tarptautinių žodžių tarimas su kietuoju priebalsiu prieš e
yra bendrinės kalbos tarties normos pažeidimas.
3.1.1.6.
Žodyje kartais susiduria du ne vieno skiemens
balsiai, pvz.: oazė, ilgaaulis, eksploatuoti, kooperatyvas, te­
atras, virtuozas. Pavyzdinėje bendrinėje kalboje jie aiškiai
ištariami, nors lietuvių kalboje (kaip ir kitose kalbose) dvie­
jų balsių sandūros paprastai vengiama, pvz., tariame ir ra­
šome nesu {neesu). Taip pat ir žodyje tebėra susiduria du
balsiai tebe-yra, bet jie sutraukiami į vieną balsį. Lietuvių
kalboje, vengiant balsių sandūros, žodžio viduryje ar tarp
priešdėlio ir šaknies tariant įterpiamas priebalsis j, pvz.:
paieška \pajieška J, apieško [apjieškoį asociacija [asocijacija \ abiturientas [abiturijentas], akvariumas [akvarijumas],
biologija [bijologija] ir pan.

3.2. Priebalsiai
Garsas, kurio tarimo pagrindą sudaro ne balsas, o įvai­
raus pobūdžio triukšmai, vadinasi p r i e b a l s i s . Prie­
balsiai yra tokie garsai, kuriuos tariant iškvepiamo oro sro­
vė burnoje sutinka kliūčių. Lietuvių kalbos priebalsiams
žymėti vartojamos šios raidės (priebalsės): b, c, ch, č, d, dz,
dž, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t, v, z, z. Fonetine transkripcija
priebalsiai užrašomi taip: [b], [6'], [c], [c'], [x], [x'j, [c], [č'j,
[d], [d% [dz], [dz'], [dž], [dž'], [f], [f], [g], [g'], [h], [h'], [f],
[k], [k'], [l], [/'], [m], [m'], [n], [n'], [p], [p'], [r], [r'], [j], [s'],

И,

[ П

M,

П

H

И, И, И, И, И-

3.2.1.
Priebalsiai apibūdinami pagal balso stygų įtem­
pimą, pagal tai, kaip oro srovė skverbiasi pro kalbos pa­
dargų sudaromas kliūtis ir kurioje vietoje ta kliūtis su­
sidaro.

3.2.2. Pagal balso stygų įtempimą priebalsiai skirstomi
į s k a r d ž i u o s i u s ir d u s l i u o s i u s . Tariant skardžiuosius priebalsius, balso stygos įtemptos ir virpa, kaip ir
tariant balsius. Skardieji priebalsiai: fe], [fe1], fe], fe'], [g],
fe'], [z], [z'], [z], [f], fe], [h'], [dz], [dz'], [dž], [dž']. Priebalsiai
fe], fe], [/'], H ], fe*'], M , fe], fe|, fe]» fe]» fe'] vadinasi b a l ­
s i n g i e j i , p u s b a l s i a i , nes juos tariant svarbiausias
vaidmuo tenka balsui, triukšmas yra silpnas. Šie priebalsiai
turi ir balsių, ir priebalsių ypatybių.
Tariant dusliuosius priebalsius, balso stygos neįtempia­
mos ir oras pro praskleistas balso stygas eina laisvai, jų
nevirpindamas. Duslieji priebalsiai: Ы , fe' 1,171, fe], \k\, fe],
fe]» fe’]» fe], fe’]» fe], fel, fe], fe’], fe], fe’], fe], fe’]Duslieji priebalsiai turi skardžiuosius atitikmenis ir su
jais sudaro poras: fe] — fe], fe] — fe], [71 — fe], fe] —
fe], fe] - fe], fe'] - fe], fe] - fe], fe'], - fe'], fe] - fe],
fe'] - fe'], fe] - fe], fe'] - fe'], [c] - [dz], fe'] - [dz'],
fe] — [dž], fe'] — [dž']. Balsingieji priebalsiai [j], [/], [m],
fe], fe], [v] porų neturi. Su priebalsiais [v], [v'] priebalsiai
fe], [f] tikrųjų porų irgi nesudaro.
3.2.3. Priebalsis [f] yra naujas lietuvių kalbos garsas, atė­
jęs su tarptautiniais žodžiais: fortepijonas, filmas.
3.2.4. Priebalsiai sudaro poras ir pagal k i e t u m ą ir
m i n k š t u m ą . Visi lietuvių kalbos priebalsiai gali būti kie­
ti arba minkšti. Tiktai priebalsis j visuomet yra minkštas.
Jis neturi kietosios poros: Jonas, joja, juk, jis, namelyje.
Bendrinės lietuvių kalbos priebalsiai visada esti minkšti
prieš priešakinės eilės balsius [i], [r], fe], fe-], fe/]. Rašte
tada priebalsių minkštumas nežymimas. Rašant fonetine
transkripcija, priebalsio minkštumas žymimas minkštumo
ženkleliu ', pvz.: l'ėl'ė, k'itas, g'yn'ėjas. Prieš užpakalinės eilės
balsius fe], fe-], [o-], fe], fe], [n-] priebalsiai gali būti ir kieti,
ir minkšti (lūpa — liūtas; nešu — nešiu). Rašte priebalsių
minkštumas žymimas raide i. Tada ši raidė nežymi garso, o
yra tik minkštumo ženklas (pvz., žodyje žiogas yra 5 garsai,
bet 6 raidės; čia i yra minkštumo ženklas).

3.2.1. Priebalsių asimiliacija (supanašėjimas)
A s i m i l i a c i j a — vieno garso supanašėjimas su
kitu._____
3.2.1.1. Tariant žodį, duslieji priebalsiai [p], [r], [k], [y],
[y] prieš skardžiuosius [b\, [d], [g], [z], [ž] suskardėja, pvz.,
apdaras tariame abdaras, atgarsis — adgarsis, sukdamas —
sugdamas, kasdamas — kazdamas, išgirsti — ižgirsti ir pan.
3.2.1.2. Tariant žodį, skardieji priebalsiai \b\, \d\, [g], [z],
[z] prieš dusliuosius [p], [f], [A:], [s], [y] suduslėja, pvz.: dirbti
tariame dirpti, medkirtys — metkirtys, sirgti — sirkti, zyzti —
zysti, vežti — vesti ir pan.
3.2.1.3. Tariant žodį, priebalsis s prieš č virsta š, pvz.:
mokesčiai tariame mokesčiai, mesčiau — mesčiau, pės­
čias — pėsčias ir pan.
3.2.1.4. Tariant žodį, priebalsis z prieš dž virsta z, pvz.:
vabzdžiai tariame vabzdžiai, pavyzdžiai — pavyzdžiai ir pan.
3.2.1.5. Susidūrus priebalsiams [s], [y], [z], [ž\ vyksta ypa­
tinga asimiliacija: tariamas paskutinis priebalsis: užsienis —
usienis, užšoko — moko, pusšimtis — pušimtis, pusseserė — puseserė, užžiebė — užiebė.

3.2.2. Priebalsių tarimas
Priebalsių tarties sunkumų sudaro: 1) kietųjų ir minkš­
tųjų priebalsių tarimas, 2) skardžiųjų ir dusliųjų priebalsių
tarimas, 3) nelietuviškų priebalsių tarimas.
З.2.2.1.
Bendrinės kalbos priebalsiai prieš priešakinės
eilės balsius tariami minkšti. Tarties klaida yra tarti, pvz.,
[y] ir [z] žodžiuose žino, šimtas, šitas kietus. Kartais prie­
balsiai kietai tariami prieš priešakinės eilės balsius dėl kitų
kalbų įtakos: scęna (scena), tęma (tema), šędęvras (šedev­
ras), šašibikas (kieta y kaip rusiška ы: šašlykas).

3.2.2.2. Žodžio gale tariami kietieji priebalsiai: dėl, ko­
dėl, gal, vėl, kur.
3.2.2.3. Skardieji \d\, [g], [i] žodžio gale tariami dusliai:
kad — kat, daug — dauk, bemaž — bernas.
3.2.2.4. Tarties klaida laikomas ir minkštas l tarimas tarp­
tautiniuose žodžiuose asfaltas, kultūra, filmas, rezultatas ir
pan. V. Vitkausko „Lietuvių kalbos tarties žodyne“ (2001)
pateikiami variantai: pultas ir pultas. Išimtys: valsas, altas,
polka. Čia nuo seno tariamas minkštasis /, bet ne klaida tarti
ir kietus [/].
3.2.2.5. Susidūrę duslieji ir skardieji priebalsiai supana­
šėja (vyksta priebalsių asimiliacija). Tarimas be asimiliacijos
yra tarties klaida: atbulas — adbulas, trukdo — trugdo, ūž­
ti — ūšti.
3.2.2.6. Priebalsiai [/], [h], [ch\ yra nelietuviškos kilmės.
Šie garsai dažni tarptautiniuose žodžiuose. Tarmėse šių
priebalsių nėra, bet bendrinėje kalboje jie įteisinti: himnas,
choras, fabrikas. Būtina aiškiai ištarti skardųjį [h\, jo neduslinti ir netarti ch: herojus, ne cherojus, buhalteris, ne buchalteris, honoraras, ne chonoraras, himnas, ne chimnas,
herbas, ne cherbas.
3.2.2.7. Dviejų vienodų priebalsių suliejimas. Susidūrus
dviem vienodiems priebalsiams, vienas jų netariamas: pussunkis — pusunkis, pusseserė — puseserė, perrašyti — perašyti, aplinkkelis — aplinkelis, švarraštis — švaraštis, šėmmar­
gis — šėmargis, užžėlę — užėlė, iššovė — išovė.

Dvigarsiai
Glaudus dviejų garsų junginys tame pačiame skieme­
nyje yra d v i g a r s i s . Jam būdinga sklandi artikuliacija.
Pagal dėmenis skiriami grynieji ir mišrieji dvigarsiai.

G r y n a i s i a i s dvigarsiais vadinami tie dvigarsiai,
kurie sudaryti iš tos pačios rūšies garsų — arba iš dviejų
balsių, arba iš dviejų priebalsių.
Dvigarsiai, sudaryti iš dviejų balsių, vadinami d v i ­
b a l s i a i s . Dvibalsių yra šeši: [ai], [au], [ei], [ie], [uo], [m/].
Atskirai minėtini nelietuviškos kilmės dvibalsiai [ем],
[oi], [ou], kurie esti tarptautiniuose žodžiuose, pvz.: Europa,
boikotas, klounas.
Be dvibalsių, yra dar grynųjų dvigarsių, sudarytų vien iš
priebalsių (tai vadinamosios afrikatos): c /ts/, č /tš/, dz, dž.
Juos tariame kaip vieną garsą.
M i š r i a i s i a i s dvigarsiais vadinami garsų jungi­
niai, sudaryti iš balsio ir priebalsio. Mišriuosius dvigarsius
sudaro trumpieji balsiai [a], [e], [i], [m ] ir sklandieji prie­
balsiai [/], [/'], [ra], [ra1], [n], [n1], [r], [r']: ai, am, an, ar, ei,
era, en, er, ii, im, in, ir, ui, um, un, ur.
Tarptautiniuose žodžiuose pasitaiko ir nelietuviškos
kilmės mišriųjų dvigarsių oi, от, on, or, pvz.: kolba, pompa,
monteris, morfema.
Lietuvių kalbos žodžiuose (dažniausiai žodžio gale ir
sudurtiniuose žodžiuose) susidaro mišriųjų dvigarsių su
ilgaisiais balsiais: ė, y, o, ū + l, ra, n, r, pvz.: vėl, kol, tol,
žvaigždėms, galvoms, žvyrduobė, septynmetis, dūmtraukis.

4.1. Dvigarsių tarimas
4.1.1. Žodžiuose ieva, ieško, iešmas, ietis, paieška prieš
dvibalsį ie tariamas priebalsis j. Šis j kartais žymimas ir raš­
te: jie, jiedu, Jiesia, Jieznas.
4.1.2. Trumpieji i ir u dvigarsiuose ii, im, in, ir, iii, lira,
un, ūr ir iii tariami trumpi, pvz.: tiltas, miltai, Vilnius, kūrmis, stūmti, ūiti, gūiti. Tarties klaida būtų šių dvigarsių trum­
puosius i ir u pailginti, pvz.: Vylnius, kūrmis, pyrmas, arba
pakeisti priegaidę ir tarti Vilnius, tiltas, pirmas, kurmis, uiti,
gulti.

;/ 5, Skiemuo
Kalbos sraute garsai tariami ne po vieną, o tam tikrais
junginiais, vadinamais s k i e m e n i m i s . S k i e m u o yra
žodžio dalis, ištariama vienu kartu. Kiek žodyje yra balsių
ir dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių, tiek jame yra skiemenų.
Taigi lietuvių kalbos skiemens centrą (pagrindą) sudaro bal­
siai, dvibalsiai ir dvigarsiai. Priebalsiai patys vieni negali
sudaryti skiemens. Jie į skiemenį įeina tik prisišliedami prie
balsio: a-kis, na-mas, duo-na, lau-kas, kal-nas.
5.1.
Pagal skiemens pagrindą sudarančius garsus skiria­
mi i 1g i e j i ir t r u m p i e j i skiemenys. Ilgieji skiemenys
yra tie, kurių pagrindą sudaro ilgieji balsiai, dvibalsiai ar
mišrieji dvigarsiai: ą-zuo-las, so-das, snie-gas, kal-nas, Vil­
nius. Trumpųjų skiemenų pagrindą sudaro trumpieji balsiai:
aš, tu, ge-ri, ta-da.
Skiemenys esti kirčiuoti ir nekirčiuoti. Pvz., žodyje trau­
kinys kirčiuotas yra žodžio galo skiemuo, o kiti skiemenys
nekirčiuoti (trau-ki-nys).

6. Fonetinė transkripcija
Raštas ne visada tiksliai atspindi tarimą. Pavyzdžiui,
žodyje bėgti rašome raidę g, bet prieš duslųjį t tariame k
(priebalsių supanašėjimas), žodyje būtų rašome dvi skirtin­
gas raides ū, ų, bet tariame vieną garsą. Žodyje ieva prieš ie
nerašome j, bet šį priebalsį tariame. Yra ir daugiau tokių
rašymo ir tarimo nesutapimų. Garsų tarimas paprastai nu­
rodomas fonetine transkripcija, kuri yra tarptautinė. Lie­
tuvių kalbai geriausiai pritaikyta Kopenhagos transkripcija.
Šia transkripcija parašytas pirmasis lietuvių tarties žodynas
(V. V i t k a u s k a s . Lietuvių kalbos tarties žodynas. V,
1985, II leid. — 2001), rašomi dialektologiniai tekstai, lei­
džiami tarmių žodynai.

6.1. Transkripcijos ženklai
Balsiai
[a-\, [e-], [r], [u-], [o] — ilgieji ą, ę, į, y, ų, ū, o balsiai:
[d'žuolas] — ąžuolas, [b'r'ė-s't'i] — bręsti, [įnašas] — įnašas,
[mū'š'is] — mūšis, [žč’d'is] — žodis; taip pat žymimi ir pa­
ilgėję kirčiuoti a, e [na'mas] — namas, [lė'das] — ledas.
[o] — trumpas tarptautinių žodžių o: \bbksas] — bok­
sas, [krosas] — krosas.
[ę/] — balsis ė: [d'ę/m'ę'] — dėmė.
Priebalsiai
[fe1] ... [f] — ' priebalsių minkštumo žymėjimo ženklelis:
[d'ėk't'i] — degti, [be das] — ledas, [g'ilū] — gilu, [jd'je] —
joja.
[ų] — nosinis n, tariamas prieš k ir g\
[karį.k'l'ę's] — kanklės, [brarjgūs] — brangus.
[x] — duslusis priebalsis ch: [xoras] — choras, [x'ėm'ije] —
chemija.
Dvigarsiai
Dėl kirčio pailgėję dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių dė­
menys žymimi tašku dešinėje apačioje: [jė.unas] — jaunas,
[r'el.k'e] — reikia, [v'ė.l't'i] — velti, [d'er'.l'us] — derlius.

Morfologija

1. Morfologijos sąvoka
Morfologija yra gramatikos šaka, nagrinėjanti kalbos
dalis (žodžių klases) ir jų sudėtį — kaitybą, darybą.
Žodis — kalbėjimo ar teksto dalis, suvokiama kaip
atskira nuo to paties lygmens kitos dalies ir rašoma atskirai.
Morfologija tiria žodžių darybą ir kaitybą. Darybą su
kaityba sieja žodžio forma — tiek kaitant, tiek darant nau­
jus žodžius, ji kinta. Be to, galūnių darybos atveju {liūtas —
liūtė, skanūs — skonis) darybos priemonės sutampa su
kaitybos priemonėmis.

| | | | | | Žodžių sudėtis
Pagal sudėtį žodžiai skiriami į skaidžiuosius ir neskaidžiuosius. Skaidieji turi daugiau negu vieną reikšminę dalį,
o neskaidieji reikšminių dalių neturi. Tuo jie panašūs į žo­
džio dalis ir nesunkiai jomis virsta: te sau dirba — tedirba
sau, be gėdos — begėdis, prieš pietus — priešpiečiai.
Š a k n i s yra pagrindinė skaidžiųjų žodžių dalis,
prisijungianti afiksus ir galinti susijungti su kita šaknimi.
Afiksai — tarptautinis bendras priešdėlių, priesagų, galūnių
ir kitų žodžio dalių, išskyrus šaknį, pavadinimas.
Kadangi ta pati šaknis prisijungia įvairias žodžių ir jų
formų sudedamąsias dalis, ji apibrėžiama ir kaip bendroji

giminiškų žodžių dalis: sen-ti, sen-as, sen-elis, pa-sen-ti,
sen-atvė, sen-ovė, sen-ovinis, sen-ybinis, sen-umas ir kt.
Šaknis, kaitant ar darant žodžius, dažnai keičia savo fo­
netinę sudėtį ir tuo būdu susidaro tos pačios reikšmės for­
mų variantai: vyti — veja — vijo, vogti — vagia — vogė,
dūbti — daūbti — duobe, lėkti — lakta, nešti — našta ir kt.
Tai šaknies balsių kaita.
Šaknies balsių kaita esti k i e k y b i n ė (kai kinta tik
balsio ilgumas): kilti — kyla — kilo ir k o k y b i n ė (kai
kinta pats balsis): veda — vadas, keisti — kaita, žydėti —
žiedas.
Šaknies fonetinė sudėtis dar kinta dėl intarpo: ūkti —
anka — ako, tekti — tenka — teko, lipti — limpa — lipo,
kibti — kimba — kibo (m vietoj n atsiranda dėl asimiliaci­
jos — supanašėjimo: n prieš p, b virsta į m).
Tarp atvirosios šaknies, kuri baigiasi balsiu ar dvibalsiu,
ir galūnės (arba kamiengalio) įsiterpia priebalsiai d, j, n, v:
dūoti — dūoda — davė; dėti — deda — dėjo; sėti — sėja —
sėjo; šlūoti — šlūoja — šlavė; džiūti — džiūva — džiūvo; bū­
ti — būna (būva) — buvo; pūti — pūva — puvo.
Tarp uždarosios (su priebalsiu gale) šaknies ir esamojo
laiko galūnės (ar kamiengalio) balsio įsiterpia priesagos -stir -št-: gimti — gimsta — gimė; mirti — miršta — mirė; ding­
ti — dingsta — dingo; linkti — linksta — linko.
P r i e s a g a — žodžio dalis, esanti tarp šaknies ir ga­
lūnės, bet paprastai sakoma su galūne. Ji ne tik keičia šaknies
reikšmę, bet ir parodo, kuriai kalbos daliai (gramatinei kla­
sei) priklauso žodis. Pavyzdžiui, su priesagomis -ininkas,
-ėjas, -idė, -ykla gali būti tik daiktavardžiai (bitininkas; siuvė­
jas, karvidė, mokykla), su -ingas, -etas, -uotas — būdvardžiai
(laimingas; skylėtas, langūotas), su -uoti, -ėti, -yti, -enti —
veiksmažodžiai (dainūoti, didėti, dalyti, gyventi).
Yra priesagų, su kuriomis padaromos žodžių formos,
pvz.: geras — geresnis — geriausias; eina — eidavo — einan­
tis — eidamas.

P r i e š d ė l i s — žodžio dalis, esanti prieš šaknį ir
keičianti jos reikšmę. Jis nerodo žodžio priklausymo kalbos
daliai {išsinerti ir išnara, palangė, padarė, pasuko, įlenkti ir
įlanka ir t. t.).
Iš priešdėlinių veiksmažodžių darant daiktavardžius,
kinta kai kurių priešdėlių forma: atitrūkti — atotrūkis, pa­
linkti — polinkis, nulaužti — nūolauža, užleisti — užūolaida.
G a l ū n ė — kintamoji žodžio dalis, rodanti jo ryšį su
kitais žodžiais: vyras, vyro, vyrui...; geras, gero, geram....
Nekaitomi žodžiai galūnių neturi.
Galūnės ne tik rodo žodžių ryšius, bet ir įformina žodį
kaip kalbos vienetą. Todėl, keičiant galūnes, galima pasi­
daryti naujų žodžių: vilk-as — vilk-ė; stal-as — stal-ius;
graž-ūs — grož-is; be galvos — begalv-is ir pan.
K a m i e n a s — žodžio dalis be galūnės. Si dalis gali
būti labai paprasta, lygi šakniai (mam-a), ir sudėtinga, su
žodžių darybos ir kaitybos afiksais. Paprasčiausias sudėtinis
kamienas turi vieną šaknį ir vieną priešdėlį arba priesagą
(padar-ė, avid-ė), bet esti ir sudėtingų kamienų, su įvairiais
darybos ir kaitybos afiksais (pasišokinedam-as), kamienų su
dviem šaknimis (grėbliakot-is), su dviem šaknimis ir
priesaga (galvažudžiauj-a).
Kamienui priklauso ir sangrąžos afiksas. Jis kilęs iš san­
grąžinio įvardžio galininko ir naudininko, todėl ir turi dvi
pagrindines savybės reikšmes: 1) praūstis „prausti save“ ir
2)pirktis „pirkti sau“. Afiksas gali būti pačiame žodžio gale
ir tarp priešdėlio ir šaknies: suktis — pasisūkti. Afiksas ka­
mienui suteikia naują reikšmę: sukti ir suktis — ne to paties
žodžio formos, o du žodžiai. Sangrąžos afiksas labai dažnai
„prilimpa“ prie priešdėlio ir su juo sudaro priešdėlines san­
grąžines formas iš tų veiksmažodžių, kurie be priešdėlio
sangrąžiniai nebūna: valgyti — prisivalgyti, persivalgyti; par­
duoti — parsidūoti; lakti — nusilakti ir kt.

Ypatinga žodžio dalis — įvardžiavimo afiksas. Jis kilęs
iš įvardžių, visada yra žodžio gale ir pats turi kintamą ga­
lūnę (gerasis — gerojo — gerajam...), tačiau jo reikšmė glau­
džiai susijusi su kamieno reikšme. Įvardžiuotinis gali būti
tas žodis, kurio paprastoji forma reiškia kintamą daikto
ypatybę (medinis negali būti įvardžiuotinis).

p'.|$f Žodžių darybos budai
Nauji žodžiai padaromi, pridedant priesagas, priešdė­
lius, keičiant galūnes ir suduriant. Tokia žodžių daryba va­
dinama morfologine. Ji būdinga morfologiškai skaidomiems
žodžiams.
Žodžių darybos analizei būtiniausios šios sąvokos: pap­
rastasis žodis, darybos pamatas, darinys, darybos formantas,
darybos, arba darybinė, reikšmė, darybos tipas ir darybos ka­
tegorija.
Paprastasis žodis yra tas, greta kurio dabar nevartoja­
mas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis ir kurio reikš­
mės negalima paaiškinti remiantis kitu žodžiu (saulė, ugnis,
žmogus, gėle, rasti, gauti, geras).
Darinys — žodžio darybos rezultatas, žodis, kurio reikš­
mė paaiškinama remiantis kitu žodžiu: mokykla „pastatas,
vieta, kur mokomasi“, mokytojas „asmuo, kuris moko“, mo­
kinys „asmuo, kuris mokosi, yra mokomas“. Darinys daž­
niausiai esti sudėtingesnis už paprastąjį žodį, bet jo esmę le­
mia ne žodžio sudėtis, o santykis su darybos pamatu, kuris
savo ruožtu gali būti ir paprastas (augti — auginti), ir darinys
(pasimatyti — pasimatymas). Kai darant naują žodį kinta tik
galūnė, darinys yra tokio pat sudėtingumo kaip ir pamatinis
žodis (pūodas ir puodžius).
Morfologiniai dariniai skiriami į vedinius ir dūrinius.
V e d i n i a i remiasi vienu pamatiniu žodžiu. Yra priesagų,
priešdėlių ir galūnių vedinių: dūrininkas (: dūrys), parašyti

(: rašyti), grožis (: gražūs). D ū r i n i o daryba paprastai re­
miasi dviejų žodžių junginiu. Čia svarbu ir galūnė: dango­
raižis (: dangų raižyti), duonriekis (: dūoną riekti), raudonviršis (: raudonu viršumi).
Darybos formantas — formos elementai, skiriantys da­
rinį nuo pamatinio žodžio: daryti — padaryti (priešdėlis),
darbas — darbininkas (priesaga), pajusti — pojūtis (galūnė,
šaknies balsių kaita, priešdėlio kaita, kirtis).
Darybinė reikšmė susidaro iš pamatinio kamieno ir da­
rybos formanto reikšmių. Ją dar galima vadinti struktūrine
darinio reikšme, pvz.: beržynas, eglynas, dilgėlynas — tai
„vieta, kurioje yra daug to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“.
Darinių gali būti įvairių — nuo vienetų iki visumos. Pa­
vyzdžiui, su priesaga -vė pirmiausia ateina į galvą kalvė
(: kalti), gal dar yra vienas kitas žodis, bet su priesaga -imas
(-ymas) daiktavardžių tiek, kiek yra veiksmažodžių.
Reguliarios darybos atvejams priklauso: rašyti — rašy­
mas, gražūs — gražūmas, geras — gerai, namas — namelis.
Žodynuose tokių darinių reikia ieškoti pamatinių žodžių
lizduose.
Darybos tipas — tai darybos ryšiu susijusių žodžių gru­
pė, kuriai būdingi šie požymiai: 1) darybos pamatas turi pri­
klausyti tai pačiai kalbos daliai; 2) turi būti tas pats darybos
formantas ir 3) ta pati darybinė reikšmė. Pvz.: uogauti (: Uo­
ga), riešutauti ('.riešutas), grybauti (-.grybas). Čia pamatinis
žodis — daiktavardis, bendras darybos formantas — prie­
saga -auti ir ta pati darybinė reikšmė — „rinkti tai, kas pa­
sakyta pamatiniu žodžiu“.
Darybos kategorija — tai vieną reikšmę turinčių darinių
visuma. Čia nesvarbu, kokiai kalbos daliai priklauso pa­
matinis žodis, nesvarbu darybos formantas, svarbu tik bend­
ra darinių reikšmė. Pavyzdžiui, asmenų pavadinimai: bi­
tininkas (j. bitė), darbininkas (.darbas), siuvėjas (:siūva),
mokytojas ('.moko), račius (: ratas); vietų pavadinimai: avi­
dė (: avis), mokykla (: mokyti), knygynas (: knyga), rugiena
(: rugiai) ir kt.

ШШ,Žodžių skirstymas kalbos dalimis
Kalbos dalys — žodžių klasės su savais reikšmės, formų
ir funkcijų sakinyje ypatumais. Kalbos dalių yra vienuoli­
ka — daiktavardis, būdvardis, skaitvardis, įvardis, veiks­
mažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas,
jaustukas ir ištiktukas.
Kalbos dalys pagal galėjimą eiti sakinio dalimis ski­
riamos į savarankiškąsias (daiktavardis, būdvardis,
skaitvardis, įvardis, veiksmažodis, prieveiksmis) ir nesava­
rankiškąsias (dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas ir
ištiktukas). Sakinio dalimis eina tik savarankiškosios kalbos
dalys, t. y. tos, kurios ką nors pavadina ar rodo. Iš nesa­
varankiškųjų kalbos dalių dažnokai tariniu eina ištiktukas.
Tai priklauso nuo tam tikrų vartojimo aplinkybių (žr. 15.1).
Nesavarankiškosios kalbos dalys savo ruožtu skiriamos
į tarnybines (dalelytė, prielinksnis, jungtukas) ir jausmines
bei vaizdingąsias (jaustukas, ištiktukas). Jos vartojamos tik
vaizdingoje šnekamojoje kalboje ir grožinėje literatūroje.
Kalbos dalys dar skirstomos į kaitomąsias ir nekaito­
mąsias. Kaitomųjų kalbos dalių morfologinė struktūra su­
dėtinga, o nekaitomųjų — paprasta. Kiekvienai kaitomajai
kalbos daliai būdingos vienos bendros reikšmės pagrindu
susidariusios formų sistemos, vadinamos gramatinėmis ka­
tegorijomis. Pavyzdžiui, daiktavardis turi giminės, skaičiaus
ir linksnio kategorijas, asmenuojamasis veiksmažodis —
asmens, nuosakos, laiko ir skaičiaus kategorijas.

Daiktavardis
5.1. Daiktavardžių reikšmė
D a i k t a v a r d i s — kalbos dalis, reiškianti daiktą.
Gramatikoje daiktas — tai, kas mąstoma kaip savarankiška:
namas, žmogūs, laimė, skausmas, rašymas, grožis.

Daiktavardžiai, reiškiantys pojūčiais suvokiamus konk­
rečius daiktus, yra konkretieji, o visi kiti priklauso abstrakčiųjų daiktavardžių klasei. Jais nusakomi įvairūs veiksmai,
ypatybės, reiškiniai, visa tai, kas įsivaizduojama kaip sava­
rankiška: grožis ('.gražūs), gėris (:geras), sunkumas ('.sun­
kūs), meilė (: mylėti), rašymas (: rašo), didybė (: didis), gar­
senybė ('.garsūs).
Kitu požiūriu daiktavardžiai skirstomi į bendrinius ir
tikrinius.
B e n d r i n i s d a i k t a v a r d i s reiškia daiktą kaip to­
kių pat daiktų visumos atstovą. Pvz., miestas žymi tai, kas
bendra visiems miestams, o Vilnius — unikalus miestas,
Lietuvos sostinė.
T i k r i n i a i d a i k t a v a r d ž i a i — individualūs mies­
tų, upių, ežerų, kalnų, dangaus kūnų, žmonių ir kt. vardai.
Žmonių vardai ir pavardės gali būti kilę iš bendrinių daik­
tavardžių: vardai — Rasa, Rūta, Gintaras, Linas, pavardės —
Vilkas, Lapė, Žvirblis, Gaidys, Sakalas, Uosis ir kt. Ir atvirkš­
čiai — daiktai gauna savo kūrėjų, atradėjų vardus. Lietuviškų
jų beveik nėra, bet gana daug tarptautinių — dmas, vdltas,
pdrkeris, mauzeris, f ordas, mersedėsas, gerbera. Panašūs
žmonių pavadinimai iš literatūros ir meno, žymintys ryškų
charakterį — donkichotas, donžuanas, pliūškinas.
Tikriniai daiktavardžiai susipynę su pavadinimais, pvz.:
Kazlų Rūda, Kudirkos Naūmiestis, Naujoji Akmenė, Paūkščių Takas, Grįžulo Ratai. Daiktavardžiais negalima laikyti
dviejų žodžių junginių, nors jų paskirtis visai ta pati kaip ir
vieno žodžio. Pavadinimų yra labai įvairių — nuo vieno
žodžio iki žodžių junginio ir sakinio: „Kaip Jonelis raides
pažino“, „Miškais ateina ruduo“. Jie gali būti ir ne daik­
tavardžiai: „Kliudžiau“ (veiksmažodis), „Jis ir Ji“ (įvardžiai),
„Pas Juozapą“ (prielinksninė konstrukcija), „Iki“ (prielinks­
nis be linksnio). Tokius pavadinimus paprastai tekste ima­
me į kabutes.

5.2. Daiktavardžių daryba
5.2.1. Priesagų vediniai
5.2.1.1. V e d i n i a i

iš d a i k t a v a r d ž i ų

Teoriškai iš kiekvieno daiktavardžio galima padaryti ma­
žybini daiktavardį. Dažniausios priesagos yra šios: -elis, -elė
(kalnelis, saulelė, senelė), -ėlis, -ėlė {dobilėlis, nugarėlė),
-(i)ukas, -(i)ukė (šuniūkas, varniūkė), -utis, -utė {kiškiitis,
pievūtė), -ytis, -ytė (brolytis, mergytė), -ulis, -ulė {žmogulis,
gegūlė), -užis, -ūžė {bemūžis, saulužė), -(i)ūkštis, -(i)ūkštė
{žvėriūkštis, mergiūkštė), -okšnis {upokšnis, ledokšnis) ir kt.
Kadangi su šiomis priesagomis daromi tik daiktavar­
džiai iš daiktavardžių, o kiekviena priesaga rodo vis kitą
mažybinės reikšmės atspalvį, tai iš to paties daiktavardžio
galima padaryti daug variantų: vaikelis, vaikiūkas, vaikeliūkas, vaikytis, vaikiūkštis, vaikūtis {: valkas).
Mažybiniai daiktavardžiai tinka ne kiekvienam stiliui.
Daugiausia jų tautosakoje, šnekamojoje kalboje ir grožinėje
literatūroje, bet jie netinka oficialiai kanceliarinei ir mokslo
kalbai, nes yra tik antriniai, emociniai daiktų pavadinimai
(plg. žmogus ir žmogelis).
Asmenų pavadinimai yra vyriškosios ir moteriškosios gi­
minės. Su priesaga -ininkas, -ė nusakomi asmenys pagal
profesiją, dirbamą darbą, kilimo ar gyvenamąją vietą: darbi­
ninkas, -ė (: darbas), durininkas, -ė {: dūrys), bitininkas, -ė
(: bitė), smuikininkas, -ė (: smuikas), varpininkas, -ė {: var­
pas), šeimininkas, -ė (: šeima). Asmenis pagal kilimo ir gy­
venamąją vietą pavadina priesagų -ietis, -ė, -iškis, -ė, -ėnas,
-ė vediniai: vilnietis, -ė, kaunietis, -ė ir vilniškis, -ė, kauniš­
kis, -ė (: Vilnius, Kaūnas), bet tik varėniškis, -ė (: Varėna),
alytiškis, -ė {:Alytūs), daugiškis, -ė {:Daūgai), anykštėnas, -ė
{■.Anykščiai), kupiškėnas, -ė {'.Kupiškis), rokiškėnas, -ė
(: Rokiškis), švendubrenas, -ė (: Svendūbrė).

Ištekėjusių moterų pavardės turi priesagas -ienė ar
-(i)uvienė: Daukša — Daukšienė, Jonaitis — Jonaitienė,
Sūtkus — Sūtkuvienė arba Sutkienė, Valius — Valiuvienė ar­
ba Valienė.
Mergaičių pavardės turi šias priesagas: -aite (Daukšaitė,
Jokubauskaitė iš Daukša, Jokubduskas), -ytė (Platūkytė, Račkytė iš Platūkis, Račkys), -utė (Šarkūtė, Venckūtė iš Šarkus,
Venckus), -iūtė (Balčiūtė, Salčiūtė iš Balčius, Šalčius).
Buitinėje kalboje priklausymą šeimai žymi ir vyriškųjų pa­
vardžių mažybinės formos: Jonaitūkas „Jonaičių sūnus“, Šidlauskiūkas „Šidlauskų sūnus“.
Pagal moterų pavardžių pavyzdį sudarytos ir kai kurių
bendrinių daiktavardžių poros: kalvis — kalvienė, brolis —
brolienė, ūošvis — Uošvienė, dėdė — dėdienė, sargas — sar­
gienė, karalius — karalienė ir kt. Moteriškosios giminės
daiktavardžiai žymi vyrų žmonas, tik sargienė ir karalie­
nė gali būti ne sargo ir ne karaliaus žmonos.
Gyvulių ir paukščių patinų pavadinimai daromi iš mo­
teriškosios giminės su priesaga -inas: avinas (: avis), antinas
(: antis),žąsinas (: žąsis),katinas (: kate), lapinas (: lapė) ir kt.
Augalų stiebų pavadinimai daromi iš atitinkamus au­
galus reiškiančių daiktavardžių. Jų priesagos -ojas, -ienojas,
-ojys: aguonojas (: aguona), žirnojas ir žirnojys ('.žirnis);
agurkienojas (: agurkas), bulvienojas (: būlvė), rugienojas ir
rugojys (: rugys).
Mėsos pavadinimų darybos priesaga yra -iena: arkliena
(: arklys), aviena (: avis), jautiena (: jautis), kiauliena (: kiaūlė), triušiena (: triūšis), žąsiena (: žąsis), vištiena (: višta),
briediena (: briedis), šermena (: šernas), žvėriena (: žvėris).
Prie mėsos pavadinimų dar šliejasi keletas kitokios
reikšmės žodžių: mediena (: medis), ląsteliena (: ląstelė), gry­
biena ('.grybas), uoliena (-.uola).
Daiktų pavadinimams pagal medžiagą ir paskirtį suda­
ryti vartojamos priesagos: -inė, -ienė, -ainis — stiklinė (: stik­
las), peleninė (: pelenai), rašalinė (: rašalas); kiaušinienė
(: kiaušinis), kopūstienė (: kopūstas); tešlainis (: tešla).

Vietų pavadinimai turi priesagas -ynas, -ynė, -inė, -iena,
-idė, -udė: beržynas (: beržas), grybynas (: grybas), žemuogy­
nas (: žemuogė)', ligoninė (: ligonis), plytinė (:plyta), vaistinė
(: vaistai); antidė (: antis), avidė (: avis), mėšlidė (: mėšlas);
alūdė (: alūs).
Nupjautų javų ar nukastų bulvių vietą žymi priesagos
-iena vediniai: avižiena, bulviena, rugiena, kvietiena, limena.
Priesagos -ija vediniai rodo pamatiniu žodžiu reiškiamų
asmenų valdomą, prižiūrimą vietą, administracinį vienetą:
eigulija (: eigulys), girininkija (: girininkas), vyskupija (: vys­
kupas). Panašią reikšmę turi tarptautiniai žodžiai su priesa­
gomis -atas, -ūra: dekanatas, rektoratas; komendantūra, pre­
zidentūra.
Kuopiniai daiktavardžiai reiškia daiktų visumą. Jie turi
priesagas -ija, -ynas: brolija (: brolis), ponija (: ponas), lapija
(: lapas); raidynas (: raidė), raumenynas (: raumuo), žarny­
nas (: žarna). Panašios tarptautinių žodžių priesagos -(i)atūra ir -alitetas: advokatūra, klaviatūra, kubatūra; admirali­
tetas, generalitėtas.
Švenčių pavadinimai daromi su priesaga -inė(s): Jurginės (: Jūrgis), Petrinės (: Petras), Joninės (: Jonas), Vėlinės
(: vėle), Žolinės ir Žolinė (: žolė).

5.2.1.2. V e d i n i a i

iš b ū d v a r d ž i ų

Abstraktieji daiktavardžiai daromi su priesagomis
-urnas, -ybė, -enybė, -urna, -ovė, -ulys, -atvė, -atis. Išsiskiria
priesaga -urnas, su kuria daromi abstraktai iš visų laips­
niuojamųjų būdvardžių: genimas (: geras), gražūmas (: gra­
žūs). Yra vienas kitas priesagos -urnas vedinys iš kokybinę
reikšmę turinčių daiktavardžių, skaitvardžių, prieveiksmių:
invalidūmas (: invalidas), pirmūmas (: pirmas), daugūmas
(: daūg).
Nemažai abstrakčiųjų daiktavardžių padaroma ir su ki­
tomis priesagomis, bet jų vediniai ne tokie dažni kaip

priesagos -ūmas. Pvz.: -ybė — aukštybė (: aukštas), didybė
(: didis), kantrybė (: kantrūs), puikybė (:puikūs); prie šios
grupės šliejasi ir keletas darinių iš kitų kalbos dalių: vie­
nybė (: vienas), daugybė (i daūg); -enybė — brangenybė
(■.brangūs), keistenybė (-.keistas), garsenybė (-.garsūs), rete­
nybė (: retas); -ūma — aukštuma (: aukštas), lyguma (: ly­
gus), sausuma (: saūsas); -ovė — gerovė (: geras), naujovė
(-.naūjas), senovė (-.senas); -ulys — graudulys (-.graudūs),
nuobodulys (-.nuobodūs), šleikštulys (-.šleikštūs); -atvė —
jaunatvė (-.jaunas), senatvė (-.senas), vienatvė (-.vienas);
-atis — pilnatis (-.pilnas), senatis (-.senas).
P a s t a b a . Žodžiai aukštuma, sausuma, lyguma turi ir konkrečią
reikšmę: Tas kraštas — tai Žemaitijos a u k š t u m o s .

Asmenų pavadinimai pagal jiems būdingą ypatybę yra su
šiomis priesagomis: -uolis, -ė — gudruolis, -ė (: gudrūs), gra­
žuolis, -ė (: gražūs), jaunuolis, -ė (: jaunas); -ūnas, -ė — ėdrū­
nas, -ė (-.ėdrūs), plėšrūnas, -ė (-.plėšrūs), žymūnas, -ė (įžy­
mūs); -okas, -ė — naujokas, -ė (: naūjas); -eiva — gudreiva
(i gudrūs), šventeiva (: šventas); -minkąs, -ė — blaivininkas, -ė
(: blaivūs), privatininkas, -ė (: privatūs).
Daiktų pavadinimai daromi su priesagomis -ши, -inė,
-ainis, -ūkas, -ūkė: skersinis (-.skersas), šaltinis (įšaltas);
palaidinė (-.palaidas); saldainis (-.saldūs), riestainis (-.ries­
tas), apskritainis (y. apskritas); apatinūkas (-.apatinis); rudūkė (i rūdas).
Vietų pavadinimai turi priesagą -urnai erdvumą (-.erd­
vūs), kiauruma (-.kiauras), lyguma (: lygus), plokštuma
(:plokščias), žemuma (: žemas).
Nedaug darinių yra su priesagomis -ovė ir -ymėi tvirtovė
(i tvirtas), šventovė (: šventas); kiaurymė (: kiauras).
Kuopiniai daiktavardžiai žymi asmenų visumą ir turi
priesagas -uomenė ir -imasi aukštūomenė (i aukštas), didūomenė (: didis), bendrūomenė (: bendras); jaunimas (i jau­
nas), senimas (: senas).

Abstraktai su priesagomis -imas ir -ymas daromi beveik
iš kiekvieno veiksmažodžio: augimas (: augti), rašymas
(: rašyti). Kai kurie jų greta abstrakčiosios turi ir konkrečią
reikšmę, pvz., skelbimas (: skelbti) ne tik veiksmas, bet ir
„popieriaus lakštas, kuriame kas skelbiama“, kalėjimas ne
tik „sėdėjimas kalėjime“, bet ir „pastatas, kur kalima“.
Abstrakčiųjų daiktavardžių yra ir su kitomis, mažesnio
darumo priesagomis: -tis — būtis (: būti), lemtis (: lemti),
tremtis (: tremti)', -esys — bildesys (: bildėti), ilgesys (: ilgėtis),
šnaresys ('.šnarėti); -smas — gaūsmas ( :gausti), verksmas
(: verkti), džiaugsmas (i džiaūgtis); -ulys — dusulys (: dūsti),
kosulys (: kosėti), žiovulys (: žiovauti); -yba, -ybos — rašyba
(: rašyti), statyba (: statyti), varžybos (: varžytis); -tynės — ei­
tynės (: eiti), lenktynės (: lenkti), muštynės (: mūštis); -sena —
eisena (: eiti), galvosena (: galvoti), laikysena (i laikytis).
Veikėjų ir veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadini­
mai daromi su šiomis priesagomis: -tojas, -a, -ėjas, -a,
-ikas, -ė, -ovas, -ė, -ėlis, -ė, -alius, -ė: gydytojas, -a ('.gydyti),
mokytojas, -a (: mokyti), rašytojas, -a (: rašyti); audėjas, -a
('.austi), siuvėjas,-a (įsiūti); krovikas,-ė (įkrauti), neši­
kas, -ė (įnešti), lupikas, -ė (įtūpti); ieškovas, -ė ('.ieškoti),
skaitovas, -ė (: skaityti), žiūrovas, -ė (: žiūrėti); atvykėlis, -ė
(i atvyko, atvykęs), išpuikėlis, -ė (: išpuikęs, išpuikti), parsi­
davėlis, -ė (i parsidavęs, parsidavė); snaudalius, -ė (i snausti),
sirgalius, -ė (: sirgti), miegalius, -ė (: miegoti).
Įrankių ir prietaisų pavadinimų svarbiausios priesagos
yra -tuvas, -iklis, -tas, -tukasi galąstuvas ('.galąsti), kastūvas
(: kasti), lėktūvas (: lėkti), daugiskaitinė forma mestūvai
(įm esti), mintuvai (įm inti), muštūvai (įm ūšti); jungiklis
(įjūngti), degiklis (įdegti), laikiklis ('.laikyti); gaūbtas
(įgaūbti), grąžtas (įgręžti), lieptas (įlipti); čiulptūkas ('.čiulpti), degtūkas (įdegti), teptūkas (i tepti). Retes­
nės priesagos: -tuvė — brauktuvė (: braūkti), keptuvė (: kep­
ti), sėtuvė (: sėti); -ynė, -ynės — laidynė, sėdynė, sūpynės;
-eklis — žarsteklis, žymeklis; -klas — arklas, ginklas,

pjūklas; -tė — mazgotė, liniuotė; -klė — matuoklė, švytuok­
lė, vėduoklė; -stis — ramstis, tvarstis; -ta — lakta, šlūota;
-tuvis — prikaistūvis ir kt.
Lietuvių kalboje aiškiai skiriasi veikėjų ir veiksmo įran­
kių pavadinimų priesagos. Kitose kalbose tokio skirtumo
gali ir nebūti. Todėl tarptautiniai žodžiai su ta pačia prie­
saga reiškia ir veikėjus {agitatorius, organizatorius), ir
prietaisus {akumuliatorius, kondensatorius, transformatorius,
vibratorius).
Veiksmo rezultato pavadinimai dažniausiai daromi su
priesaga -inys — brėžinys {-.brėžti), junginys {-.jūngti),
kepinys {: kepti). Kitos priesagos ne tokios darios: -alas,
-alai — viralas, rašalas, rūkalai; -muo — dalmuo, juosmuo,
vaidmuo; -ena — aižena, lupena; -ulys — skaudulys, kritulys;
-tas — plūoštas, raštas, žlūgtas; -ana, -anos — dargana, lieka­
na, palūkanos; -snis — dribsnis, skirsnis, sieksnis; -slas — kris­
las, mėšlas; -eklas — audeklas; -ula — skaidula ir kt.
Vietų pavadinimai pagal veiksmą daromi su šiomis prie­
sagomis: -ykla — čiuožykla, džiovykla, kirpykla; -ynė — lan­
dynė, maudynė; -tuvė — krautuvė, dirbtuvė, parduotūvė; -lis,
-lys — sandėlis, padėlys; -einė — buveinė; -imys — paplū­
dimys; -vė — kalvė ir kt.
Apeigų pavadinimai turi priesagas -tuvės, -ynos, -ynė,
-tai: (pa)baigtuvės, išleistūvės, sutiktūvės, (su)tuoktūvės, vestūvės; krikštynos, pakasynos; budynė „budėjimas prie numi­
rėlio“, gėrynė „išgertuvės“; atgręžtai, sugrąžtai „jaunosios
grįžimo į tėvų namus, praėjus savaitei po vestuvių, apeigos“.
5.2.2. G alūnių vediniai
Galūnių vedinių darybinė reikšmė artima priesagų da­
rybinei reikšmei, tiktai priesagų yra labai daug (apie 600),
o galūnių — mažai: vyriškosios giminės -as, -is, -ys, -us, -ius,
moteriškosios giminės -a, -ė, -is. Be to, ne visos galūnės yra
darios. Dariosioms galūnėms būdingas daugiareikšmišku­
mas — su tomis pačiomis galūnėmis daromi įvairių reikš­
mių daiktavardžiai iš veiksmažodžių, būdvardžių ir pačių
daiktavardžių.

Abstraktieji daiktavardžiai dažniausiai daromi su ga­
lūne -a iš priešdėlinių veiksmažodžių: apyvarta (: apversti),
apklausa (: apklausti), išpirka {: išpirkti). Tačiau yra vedinių
ir iš nepriešdėlinių veiksmažodžių: malda (: melsti), kančia
(: kęsti), liuoba (: liuobti).
Su galūne -is, -ys: atlydys (: atleisti), atkirtis {: atkirsti),
įtūžis, poelgis, išpuolis; dūžis {: daūžti, dūžti), kirtis (: kirsti),
spjūvis {: spjauti), šūvis {: šauti) ir kt.
Mažiau yra galūnių -as, -ė, -ius vedinių: juokas (: juok­
tis), siūtas ( : siusti); išmonė ( : išmanyti), išgalės {'.išgalėti),
pergalė {'.pergalėti); lakius „bičių lėkimas, spiečius“, stygius
„stoka“.
Asmenų pavadinimai iš veiksmažodžių daromi su ga­
lūne -a, -as, galūnės -a vediniai paprastai turi menkinamąją
reikšmę: išgama, išpera, neūžauga, nenuorama, užuomarša,
drimba, kamša „ėdūnas“, vambra „plepys“; prielipas, prie­
vaizdas, sargas, saūgas.
Kadangi asmenys yra abiejų lyčių, tai galūnių -is, -ė ir
-ys, -ė, -ius, -ė vediniai yra poriniai: knakis, -ė „kuris pro nosį
šneka“ (: knaketi), šiūris, -ė; neregys, -e, plepys, -e; dilius, -ė,
snūdžius, -dė, seilius, -ė, zaūnius, -ė.
Veiksmo rezultato pavadinimai daromi su galūnėmis -a
(dgs. -os), -as, -is, -ys, -ė, -ius: išvarža, krūva, tvora; atliekos,
išspaudos, pakulos; įdaras, įkaitas, raizgas; įlinkis, įmygis,
nūotykis; atspindys; brydė, pyne, rieke; skyrius.
Įrankių, veikimo priemonių pavadinimai dažniausiai tu­
ri galūnę -as, -a, -is, -ys ir priešdėlinio veiksmažodžio ka­
mieną: apavas (: apaūti), pakalas, pakabas; paspira, ūžtvara,
Užtvanka; ūžvarstis „batų raištis“, ūždoris „skląstis“; ryšys,
stabdys ir kt.
Vietų pavadinimai daromi pridedant galūnes -a, -is, -as:
įlanda, prieglauda, prieplauka; nūolydis, guolis, migis; ata­
bradas, nuotakas „upės baseinas, nutekamasis griovys“, pėrvalkas „sausuma ar sekluma, per kurią pervelkami laivai“.

Abstraktieji daiktavardžiai turi galūnes -is, -a, -ė, -as;
jų reikšmė labai artima priesagos -ūmas vediniams: blogis
(■.blogas), gėris ( :geras), greitis (-.greitas); drąsa, gausa,
narsa, svarba, švara; kalti, vertė; godas „godulys, godumas“.
Asmenų pavadinimus pagal būdingą ypatybę (dažniau­
siai neigiamą) žymi galūnių -is, -ė, -ys, -ė, -ius, -ė vediniai: klibis, -ė (: klibas) „šlubis“, žlibis, -ė (: žlibas); kvailys, -ė (: kvai­
las), žvairys,-e ('.žvairas); balčius,-ė (-.baltas), basius,-ė
(: basas) „basakojis, nuskurdėlis“, nuobodžius (: nuobodūs).
Gyvūnų pavadinimai daromi su galūnėmis -is, -ė (-ys, -ė)
pagal plauko spalvą ar pagal neigiamai vertinamą ypatybę:
baltis, -ė, beris, -ė, jūodis, -ė, šyvis, -ė; žvairys, -ė „kiškis“, šleivys, -e „lokys“, baūžis, -ė „beragis“.
Vietų pavadinimai turi galūnę -ė: gyle (: gilūs) „giluma,
gelmė“, nūošalė (: nuošalūs), plynė (: plynas) „lyguma, dy­
kuma“.

5.2.2.3. V e d i n i a i

iš d a i k t a v a r d ž i ų

Asmenų pavadinimai pagal amatą ar nuolatinį darbą
turi galūnes -ius, -ė, -is: katilius (: katilas) „katilų dirbėjas“,
kubilius, kurpius, račius, stalius. Tokios kilmės yra ir
pavardės Kubilius, Katilius.
Su priesaga -ius sudaromi neigiamą požymį turintys ve­
diniai: blūsius, milčius, pelenius, seilius, snarglius, utėlius,
kūprius ir kt.
Asmenų pavadinimai pagal priklausymą tautai, gyvena­
mąją ar kilmės vietą daromi su galūnėmis -is, -ė: lietūvis, -ė
(: Lietuva), latvis, -ė (: Latvija), šedūvis, -ė (: Šeduva), sūdūvis, -ė (: Sūduva).
Gyvulių ir augalų pavadinimai daromi su galūnėmis -is,
-ys, -ė: kuodis, -ė (: kuodas), kūpris, -ė, dumblis (: dumblas);

gaurys, -ё (: gaurai), šlakys „jūrinis upėtakis“; moteriškosios
giminės vediniai iš vyriškosios giminės — su galūne -ė: briedė ('.briedis), elnė (: elnias), liūtė (: liūtas).
Vėjų pavadinimai daromi iš pasaulio šalių pavadinimų
su galūnėmis -ys, -is: pietys (: pietūs), rytys (: rytai), šiaurys
(: šiaurė), vakaris (: vakarai).

5.2.3. Priešdėliniai daiktavardžiai
Daiktavardžiai turi šiuos priešdėlius: apy- (ap-, api-), at(ata-, ato-), be-, į-, iš-, ne-, nuo-, pa- (po-), per-, pra- (pro-),
prie-, prieš-, są- (sam-, san-), už- (užu-, užuo-). Visi šie prieš­
dėliai (išskyrus ne-) yra prielinksninės kilmės.
Vieni priešdėliai į daiktavardžio sudėtį patekę drauge
su veiksmažodžio kamienu kaip galūninės darybos rezul­
tatas: iškamša (: iškimšti), išpirka (: išpirkti), nūolaida (: nu­
leisti), pojūtis (: pajūsti), o kiti — prielinksninę konstrukciją
verčiant vienu žodžiu: beprotis (: be proto), palovis ir palovė
(:po lova), ūžstalė (: ūž stalo). Darybos formantas yra ga­
lūnė, įforminanti žodį kaip sakinio elementą. O kiekvieno
darinio reikšmė individuali, tik iš dalies susijusi su atitin­
kamų prielinksninių konstrukcijų reikšme.
Vietos ar su vieta susijusių dalykų pavadinimai —
priešdėliai pa-, po-, į-, ant-, apy-, už-: palovis (: po lova),
pasienis (: pagal, palei sieną), panosė (:po nosimi); podirvis
(: po dirva), poakis ir paakys (: po akimi), požievis (: po žie­
ve); įvartis (: į vartūs); antkapis (: ant kapo), antpetis (: ant
peties); apykaklė (: apie kaklą), apyrankė (: apie ranką); Užduris (: ūž dūrų), Užkrosnis (: ūž krosnies), Užribis (: Už ribos),
Užsienis (: Už sienos). Žinoma, vienas kitas žodis gali būti
atitolęs nuo darybos pamato, pvz.: antausis „kirtis į ausį“,
prieangis „patalpa prieš gyvenamąjį kambarį, koridorius“.
Laiko pavadinimai turi priešdėlius pa-, prie-, prieš-,
apy-, iš-: parytys „metas prieš rytą“, priešaušris (:prieš

aūšrą), priešpiečiai (: prieš pietūs), apypietė (: apie pietūs),
apyvakarė (: apie vakarą) ir pavakare, pavakarys, išnakčiai,
išvakarės (: iš vakaro). Kai kurių laiko reikšmę turinčių
priešdėlinių daiktavardžių reikšmė aiškiai susijusi su
atitinkamų prielinksninių konstrukcijų reikšme, o kai ku­
rių — nutolusi. Bendra šiems priešdėliniams daiktavardžiams yra ne tik priešdėlio, bet ir viso kamieno (šaknies)
laiko reikšmė.
Asmenų pavadinimai turi priešdėlius be-, pa-, po-, į-, iš-.
Daiktavardžiai su priešdėliu be- žymi asmenį, kuriam trūks­
ta to, kas pasakyta kilmininku: bedalis (: be dalios), begėdis
(: be gėdos), bedarbis (: be darbo), belaisvis (: be laisvės),
bežemis (: be žemės) ir kt. Kitų priešdėlinių daiktavardžių,
reiškiančių asmenis, ryšys su atitinkama prielinksnine kon­
strukcija ne toks ryškus, bet nesunkiai iššifruojamas: patėvis
„netikras tėvas, atėjęs į šeimą po tėvo“, pamotė, podukra,
povaikis, išdukterė, įnamis „į namus priimtas gyventi sve­
timas žmogus“.
Mažesnio masto dalykų pavadinimai turi priešdėlius
pa-, po-: pameistrys „dar ne meistras, meistro pagalbinin­
kas“, pakomisijys, pakomitetis, patarmė; pogrupis, porūšis,
poskyris, pošeimis ir kt.

5.2.4. D ūriniai (arba sudurtiniai žodžiai)
Dūriniai yra tie žodžiai, kurių darybos pamatas žodžių
junginys. Paprastai jie nagrinėjami atsižvelgiant į tai, iš ku­
rios kalbos dalies yra antrasis dėmuo. Pirmasis dėmuo gali
būti kilęs iš įvairių kalbos dalių, antrasis — iš daiktavardžio
ir veiksmažodžio. Darybos priemonė — galūnė.
Dūriniai esti su jungiamaisiais balsiais {grėbliakotis, vė­
javaikis, galūlaukė, darbymetis) ir be jų (garlaivis, jūodvarnis). Jungiamuoju balsiu neina tik balsis e.

Iš d a i k t a v a r d ž i o ir d a i k t a v a r d ž i o . Pirmoji
žodžio dalis apibrėžia antrąją pagal: 1) p a s k i r t į : arbat­
žolės „žolės arbatai“, kiemsargis „kiemo sargas“; 2) p r i ­
k l a u s y m ą : avikailis „avies kailis“, dalgiakotis „dalgio
kotas“, gandralizdis „gandro lizdas“; 3) v i e t ą : alksniabudė „alksnių grybas“, šilauogė, takažolė', 4) p a n a š u m ą :
dantiraštis, kyliaraštis, kardžuvė; 5) m e d ž i a g ą : eglitvorė,
ledkalnis, vaisvynis', 6) l a i k ą : naktipiečiai, savaitraštis, va­
sarnamis ir kt.
Labai mažai šio tipo dūrinių, kurių antrasis dėmuo nu­
sakytų pirmąjį: galamaišis (: maišo galas), galūgalvis (: galvų
galas).
Iš b ū d v a r d ž i o ir d a i k t a v a r d ž i o : bendrabutis,
greitkelis, senbernis. Perkeltinės reikšmės dariniai: skystapro­
tis, -ė, bukagalvis, -ė, baltakė „degtinė“, šaltanosiai „virtiniai
su mėlynėmis“.
Iš s k a i t v a r d ž i o ir d a i k t a v a r d ž i o : tritomis, tri­
grašis, vienkiemis ir kt. Dūrinio reikšmė natūraliai tolsta nuo
darybos pamato reikšmės: dviratis tai ne dū ratai, o ir šim­
takojis neturi šimto kojų.
Iš v e i k s m a ž o d ž i o ir d a i k t a v a r d ž i o . Iš tikrų­
jų pirmasis dėmuo yra iš dalyvio, kuris (kaip ir būdvardis)
turi nusakomąją reikšmę: apskretkulnis (: apskretusiais kul­
nais) „nešvarus žmogus“, išverstakis (: išverstomis akimis),
skeltanagis (: skeltais nagais), nuleistapėtis, atlėpaūsis, ne­
praustaburnis ir kt.
Iš p r i e v e i k s m i o ir d a i k t a v a r d ž i o : aplinkkelis,
pusiaukelė, pusiaužiemis, gretasienis, daūgtaškis.
Iš
į v a r d ž i o ir v e i k s m a ž o d i n i o d a i k t a ­
v a r d ž i o . Dūrinių pirmieji dėmenys yra savi-, sava-, kita-:
savimeilė, savidrausmė, savamokslis, savadarbis, kitakilmis,
kitataūtis.
Yra dūrinių, kurių antrojo dėmens galūnė nepakitusi:
savieiga, savikritika, saviveikla.

Iš d a i k t a v a r d ž i o ir v e i k s m a ž o d ž i o : auksaka­
lys, kaminkrėtys, šienpjovys, badmirys, -ė „mirštantis badu“.
Šie žodžiai gali būti dviejų giminių (juokdarys ir juokdare),
tačiau didžioji jų dalis reiškia asmenis pagal vyrų darbus ir
yra tik vyriškosios giminės (kraitvežys, kaminkrėtys). Daiktų
ir reiškinių pavadinimai esti tik vienos kurios giminės: du­
jotiekis, dūmtraukis, kelrodis, laikrodis, galvosūkis, mėšlave­
žis, saulėtekis.
Su galūne -a yra daiktų ir asmenų pavadinimų: saulė­
grąža, akistata, žemėvalda, kalbotyra ir akiplėša, naktibalda.
Iš s k a i t v a r d ž i o ir v e i k s m a ž o d ž i o . Tokių dūri­
nių nedaug, jie gali būti su galūnėmis -is, -ė, -a: dvikinkis, vienkinkis, viensėdis, pirmagimis, -ė, vientūris, -ė; dvisėda, viena­
skaita, dviskaita.
Iš į v a r d ž i o ir v e i k s m a ž o d ž i o . Dūriniai su ga­
lūnėmis -is, -ė ir -a: savižudis, -ė, savivartis, -ė, kitatikis, -ė;
saviaukla, savigarba, savigyna, savišalpa, savijauta, savimyla.
Pavyzdžiai rodo, kad pirmuoju komponentu eina tik dviejų
įvardžių kamienai: kita- ir savi-.
Iš p r i e v e i k s m i o ir v e i k s m a ž o d ž i o : a) asme­
nų pavadinimai su galūnėmis -is, -ys, -ė: gražbylys, -ė,
naujakurys, -ė, aiškiaregys, -ė, garsiakalbis, -ė, čiabuvis, -ė;
b) daiktų ir reiškinių pavadinimai su galūnėmis -is ir -a:
kiaurapūtis, skerstraukis; šlapdriba, plikšala, pusiausvyra,
daugiskaita, su galūne -as: naujadaras.

5.2.5. Kitų kalbos dalių daiktavardėjimas
Paprastai daiktavardėja būdvardžiai ir būdvardinę reikš­
mę turintys dalyviai, kai jų reiškiama ypatybė yra labai svar­
bi, esminė. Reikia skirti tikrą daiktavardėjimą nuo daik­
tavardinės vartosenos. Daiktavardžio pozicijose (veiksnio ir

papildinio) gali atsidurti daugelis būdvardžių, bet nuo to jie
nevirsta daiktavardžiais: A k l a s a k l ą netoli tenuves. (tts.)
Bepigu p l i k a m peštis, t u r t i n g a m vogt, o s e n a m me­
luot. (tts.) J a u n i šoka — žemė dreba, s e n i šoka — dantys
kleba, (ž.) Pastarajame sakinyje jauni yra būdvardis, bet
visai kas kita jaunasis, jaunoji. Šiuo atveju jaunasis „jau­
nikis“, o jaunoji „nuotaka“. Tokie daiktavardžiai, kilę iš ypa­
tybę reiškiančių žodžių, yra: stiklinė, peleninė, rašalinė; mie­
gamasis, valgomasis, nelabasis, kuliamoji, greitoji.

5.3. Gramatinės daiktavardžių kategorijos
5.3.1. Giminė
Giminių yra dvi: v y r i š k o j i ir m o t e r i š k o j i . Daik­
tavardžiai nekaitomi giminėmis, o pagal formas yra kurios
nors giminės. Vyriškosios giminės daiktavardžiai turi galū­
nes -as, -is, -ys, -(i)us, -uo: vyras, brolis, vagis, grėblys, sūnūs,
sodžius, vanduo', moteriškosios gim inės---- a, -ė, -i, -is, -uo:
šaka, kate, duktė, marti, avis, sesuo.
Norėdami išsiaiškinti, ką reiškia giminės formų skirtu­
mas, visus daiktavardžius skirstome į tris grupes: asmenis,
gyvūnus ir daiktus reiškiančius daiktavardžius.
Asmenis reiškiančių daiktavardžių giminės forma rodo
tikrovėje esantį lyčių skirtumą.
1. Skiriasi ir kamienas, ir galūnė: vyras — moteris, vyras —
žmona, berniukas — mergaitė, tėvas — motina, brolis — se­
suo, duktė — sūnūs, dėdė — teta, šešuras — anyta, žentas —
marti, svečias — viešnia ir kt.
2. Vardai skiriasi tik galūnėmis: Antanas — Antanė, Brdnius — Brdnė, Giedrius — Giedrė, Eugenijus — Eugenija,
Valentinas — Valentina, o pavardės — ir priesagomis: Jo­
naitis — Jonaitienė ir Jonaitytė.

3.
Asmenų pavadinimai pagal veiklą, profesiją skiriasi
tik galūnėmis. Jų labai daug: aktorius — aktorė, direkto­
rius — direktorė, siuvėjas — siuvėja, rašytojas — rašytoja.
Kartais moteriškosios giminės formą turi ir vyriškosios
giminės daiktavardžiai: vaidila, viršila, dėdė, tėtė. Mokan­
čiam lietuviškai visiškai nekliūva moteriškosios giminės ga­
lūnės, ir jis sako tik tas tėtė, tas dėdė, tas vaidila, tas viršila.
Kaip ir kitose kalbose, lietuvių kalboje yra daiktavar­
džių, turinčių bendrą formą abiem giminėms: naktibalda,
padauža, džiūsna, dvasna, nepasėda, mėme, prielipas, pnekaras, išgama, tarškalas, valkata. Šių daiktavardžių giminę
rodo derinamųjų žodžių giminės formos — tas valkata ir ta
valkata.
Asmenis ir kai kuriuos gyvūnus reiškiančių daiktavar­
džių giminės formų skirtumas žymi lyties skirtumą. Tačiau
vyriškosios giminės forma turi platesnę reikšmę. Ji varto­
jama žymėti rūšiai: žmogūs (vyras ir moteris), mokyklos di­
rektorius (vyras ir moteris oficialiuose raštuose); bebras, vil­
kas, elnias — zoologijos vadovėliuose. Buitinėje kalboje
jaunikliai tik vyriškosios giminės: valkas (berniukas ir mer­
gaitė), ėriūkas, ančiūkas, šuniūkas, paršiukas, kumeliūkas.
Gyvūnus reiškiantys daiktavardžiai dvejopi: 1) sudaran­
tys poras pagal lytį (kaip ir asmenų pavadinimai) ir 2) porų
nesudarantys (kaip ir daiktų pavadinimai).
Poros yra tokios:
1. Skiriasi ir kamienas, ir galūnės: arklys — kumelė, an­
tis — gaigalas, šuo — kale.
2. Skiriasi priesaga ir galūnės: antis — antinas, kate —
katinas, lapė — lapinas, žąsis — žąsinas.
3. Skiriasi tik galūnės: bebras — bebre, elnias — elnė,
lokys — lokė, vilkas — vilkė.
Apibendrinimui renkamasi tik viena forma: Ten buvo
susirinkę daug ž m o n i ų (vyrų ir moterų). Laukuose ganėsi
a v y s ir k a r v ė s . Riejasi š u n y s . Žvengia a r k l i a i .
Su žodžio reikšme nesiejama daugumos gyvūnų ir visų
negyvų daiktų pavadinimų giminės forma: žvirblis, kregžde,
papūga, žebenkštis, vanagas ir namas, siūlas, lenta, kėde,

dūona. Todėl tarmėse sakoma dalgis ir dalgė, morka ir
morkas, pagalvė ir pagalvis, rūdija ir radijas. Kaip bendrinės
kalbos normą įteisiname tik vieną formą {dalgis, morka,
radijas), bet jei tos formos vienodai plačiai vartojamos, ir
norminamuosiuose žodynuose paliekamos kaip gretybės
(pagalvis || pagalvė).

5.3.2. Skaičius
Dabar daiktavardžiai turi du skaičius — vienaskaitą ir
daugiskaitą. Vienaskaita reiškia vieną daiktą, daugiskai­
ta — daugiau negu vieną: agurkas — agurkai, gėle — gėlės,
eglė — eglės. „Vienas“ — apibrėžta, neskaidu, o „daugiau
negu vienas“ — neapibrėžta (nežinia kiek).
Seniau būta ir dviskaitos, reiškiančios du daiktus, da­
bar — jos tik liekanos šnekamojoje kalboje ir grožinėje
literatūroje (du. vaiku, dvi ranki).
Dauguma daiktavardžių kaitoma skaičiais, bet nemažai
ir nekaitomų. Nekaitomi abstraktieji daiktavardžiai (baimė,
garbė, laimė, kančia, nėrimas, žydėjimas), ligų pavadinimai
(gripas, džiova, sloga, difteritas, tymai, niežai), vėjų pava­
dinimai (pietys, rytys, šiaurys, vakaris), tikriniai daiktavar­
džiai (Vilnius, Neris, Medvėgalis, Kėdainiai, Pašilaičiai), ne­
kaitomi skaičiais medžiagų pavadinimai (arbata, cūkrus,
auksas, degtinė, taukai, išrūgos).
Nekaitomi skaičiais daiktavardžiai turi kurią nors vieną
skaičiaus formą. Jų yra ir v i e n a s k a i t i n i ų , ir d a u g i ­
s k a i t i n i ų . Be to, yra ir skaičiuoti galimus daiktus reiš­
kiančių daiktavardžių, turinčių tik daugiskaitos formą, kuri
jokio skaičiaus nerodo: akiniai, akėčios, kailiniai, kelnės,
marškiniai, diirys, ėdžios, žirklės ir kt. Priešprieša „vienas“ ir
„daugiau negu vienas“ būdinga ir šiems daiktavardžiams.
Ją rodo situacija, konteksto elementai, specialūs dauginiai
skaitvardžiai. Pvz.: Man patinka šitie tavo k a i l i n i a i
(vienaskaita). K a i l i n i a i buvo sukabinti užkrosnėje ant
sienos (daugiskaita; ją rodo veiksmažodžio priešdėlis su-).
Turiu d v e j u s k a i l i n i u s — tokia pat daugiskaita, kaip

ir Turiu d u b r o l i u s . Dabar nebegalima atsakyti į klau­
simą, kodėl langas, suknelė turi abiejų skaičių formas, o
durys, marškiniai — tik daugiskaitos.
Kuopiniai daiktavardžiai turi tik vienaskaitos formą {la­
pija, vyrija, jaunimas, visuomenė, bendrūomenė). Tai paaiš­
kinama, remiantis reikšme: visuma suvokiama kaip vienetas.
Skaičiais nekaitomi daiktavardžiai gali turėti abiejų
skaičių formas, bet tarp jų yra reikšmės ar stilistinis skir­
tumas, plg. arbata ir arbatos „įvairios jos rūšys“. Dažniau­
siai, žinoma, yra stilistinis skirtumas: Tuos vakarus ant kopų
minėsiu amžinai. Nuo milžinų kanopų ten dunda v a n d e n a i. (S. N.) Amžių baigiu be m u i l ų , o dėlto esu paėdu­
si. {Z.) Amžina ugnelė spindi p e l e n e tyliam. (S. N.)
Reikšmės skirtumų yra ir tarp skaičiais kaitomų daikta­
vardžių vienaskaitos ir daugiskaitos, pvz., rūtas (vienas) —
ratai'. 1) „daugiau negu vienas ratas“: Čia parduodami auto­
mobilių r a t a i ir 2) „vežimas“: Kieno r a t u o s sėdi, tam ir
giesmę giedi, (tts.) Kai tarp vienaskaitos ir daugiskaitos ryš­
kus reikšmės skirtumas, žodynuose skaičiaus formos patei­
kiamos kaip atskiri žodžiai (plg. patalas ir patalai).
Mokslo kalboje vienaskaitos forma žymi rūšį: Žmogui
baltoji m e š k a yra pavojinga. Iš natūralių šiaurinio e l n i o
priešų didžiausias yra v i l k a s . (T. I.) Tačiau nevengiama ir
daugiskaitos: Nuo kitų k a č i ų l i ū t a i skiriasi tik tuo, kad
gyvena nedideliais būriais. (T. I.)

5.3.3. Linksnis
5.3.3.1. L i n k s n i ų r e i k š m ė s
ir v a r t o j i m a s
Linksnis — daiktavardžio forma, rodanti jo vaidmenį
žodžių junginyje ir sakinyje. Apie linksnių formas kalbama
morfologijoje, apie reikšmes — sintaksėje.
Lietuvių kalbos linksnių sistemą sudaro septyni links­
niai — vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas,

įnagininkas, vietininkas ir šauksmininkas. Jų aptarimą ga­
lima pradėti nuo šauksmininko, nes šauksmininkas tiesiog
susijęs su vardininku. Porą šauksmininkas— vardininkas
vienija kreipimosi ir pavadinimo reikšmės: šauksmininku
kreipiamasi (siauresnė reikšmė), o vardininku pavadinama
ir kreipiamasi (platesnė reikšmė).
Paprastai kreipiamasi tik į asmenį (žmogaū, broli, sesute,
Onūte), bet, įasmeninant daiktus ir reiškinius, galima į daug
ką kreiptis: Oi, r ūt a, r ūt a, r ū t e l e žalioji, kodėl ne­
žaliuoji žiemą vasarėlę? (tts.) Nors šauksmininkas sakinio
dalimi neina, bet vis tiek turi ir prasminį, ir intonacinį, ir
formalųjį ryšį su visu sakiniu. Tai dažniausiai dialogo links­
nis su antrojo asmens tariniu. Dažna liepiamoji nuosaka:
— Pažiūrėk, t ėv e Ii, Egl e, žvelk ir tu. (S. N.) — S e n e l i ,
s e n e l i , atidaryk dureles, (tts.)
Be to, šauksmininkas gali būti vardininko sinonimas: Ką
tu, ž m o g a u ( ž mo g u s ) , gali padaryti, kai visko trūksta?
Nulenksi m o t u t ė (m o t u t e ) galvą Damulei. (J. Blt.)
Vardininkas dažniausiai reiškia v e i k ė j ą ir eina
v e i k s n i u: M г/ сй5 kaip tik laiku išgirsta dundėjimą. (P. C.)
Per kaitrą d r a m b l i a i slapstosi tankumyne. (P. M.) Štai
l a p a i sušlamėjo, sukrutėjo š a k o s , v i r š ū n ė s sulinga­
vo. (V. K.) Gramatikoje veikėjo (kaip ir daikto) sąvoka
platesnė už buitinę. Čia veikia ir žmogus, ir daiktas, ir koks
nors reiškinys (Leidžiasi s a u l ė . Kyla r ū k a s ) .
Kai tariniu eina neveikiamosios rūšies dalyvis, veiksnio
vardininkas reiškia ne veikėją, o v e i k i a m ą j į d a l y ­
k ą (veiksmo objektą): Pirmoji t e l e g r a m a buvo išsiųsta
1884 m. (P. M.)
Dažnai vardininkai reiškia b ū v į ir eina vardine tarinio
dalimi: Žmonės — k u r m i a i , jų gyvenimėliai — k u r m i a ­
r a u s i a i . (V.) Gyvenimas mano — v ė j a s palaidas! (S. N.)
Aplinkybių reikšmės šalutinės. Jas gali turėti tik laiką ar
vietą reiškiantys daiktavardžiai. Ir tai ne patys vieni, o su ki­
tais žodžiais (skaitvardžiais, įvardžiais) arba suporuotuose
antoniminiuose junginiuose (žiema vasara, rytas vakaras, die­
na naktis), reiškiančiuose „visada, visur“: K a s v i e n a

v a s a r a Lapinas ganė gyvulius. (V. K.) K a s n a m a i — tai
dūmai, (tts.) Tai gaisro ugnis šviečia d i e n a n a k t i s . (M.)
Kilmininkas — priklausomas linksnis, sudarantis jungi­
nius ir su veiksmažodžiais, ir su daiktavardžiais.
Veiksmažodžių valdomas kilmininkas reiškia v e i k i a ­
m ą j į d a l y k ą (objektą) ir eina papildiniu: Negaila
j u o d b ė r i ų bėrų, jaunų d i e n ų jaunam negaila. (S. N.)
Sėsk čia ir papasakok, kodėl žmogus nemoka l a i m ė s
ieškoti. (V. K.) Trokštu d r a u g o arčiau. (M.)
Kai tariniu eina neveikiamosios rūšies dalyvis, kilminin­
kas reiškia v e i k ė j ą : Dėl to Algiukas buvo ne sykį ž ą s i n o
i š p l a k t a s , kartą a v i n o p a r b l o k š t a s . (P. M.) Galima
klausti: Kas išplakė Algiuką? Ir atsakyti: Žąsinas išplakė. Sis
veikėją reiškiantis kilmininkas yra papildinys.
Su veiksmažodžiais vartojamas kilmininkas prasminiais
ryšiais susijęs su vardininku ir galininku. Pavyzdžiui, nei­
ginio kilmininkas gali būti kilęs ir iš galininko, ir iš var­
dininko (rašo laišką -> nerašo laiško. P e t r a s yra namie >
P e t r o nėra namie). Kilmininkas su veiksmažodiniais
daiktavardžiais taip pat atsiranda ir iš vardininko, ir iš ga­
lininko: paukščiai čiulba -> paukščių čiulbėjimas (iš
vardininko), sėja rugius -> rugių sėjimas (iš galininko).
Be to, kilmininkas nuo vardininko ir galininko skiriasi
tuo, kad vardininkui ir galininkui būdingas apibrėžtumas, o
kai norima pasakyti neapibrėžtą, dalinį veikėjų ar
veikiamųjų daiktų kiekį, vartojamas kilmininkas. Plg. A t­
važiavo svečiai ir Atvažiavo svečių; Mokytojai įteikėme gėles
ir Mokytojai įteikėme gėlių.
Su veiksmažodžiais kilmininkas susijęs ir aplinkybių ry­
šiu. Tiktai aplinkybe jis eina ne vienas, o su pasakyta ar
praleista bendratimi ir reiškia v e i k s m o t i k s l ą : ^4^
a t ė j a u p a š o k t i džiaugsmo š o k i o ir p a d a i n u o t i
vasaros d a i n o s . (S. N.) Zolys vedėsi Kupstį a l a u s (ger­
ti). (Z.) Kviečiu jus p i e t ų ( v al gy t i ) . Sis kilmininkas pri­
klauso ir nuo asmenuojamojo veiksmažodžio, ir nuo bend­
raties tikslo reikšmės.

Su daiktavardžiais vartojamas n u s a k o m a s i s k i 1m i n i n k a s. Jis nusako, apibūdina daiktą ir sakinyje eina
nederinamuoju pažyminiu. Juo nusakomos labai įvairios
daiktų ypatybės: priklausymas, medžiaga, iš ko kas pada­
lyta, kilmės vieta, koks nors ypatingesnis požymis ir kt. Pvz.:
Šilas kvepėjo kaip pilnas avilių ū k i n i n k o sodas. (V. K.) Ir
galvojo dabar narsusis Margiris ant ą ž u o l o suolo sėdėda­
mas. (V. K.) Š e š t ų m e t ų Joniukas jau piemuo. (J. B.) Tai
buvo kokių d e v y n e r i ų m e t ų berniukas, š v i e s i ų a n t
a u s ų u ž d r i b u s i ų p l a u k ų , l i e s o ir i š b l y š k u ­
s i o v e i d o . (P. C.)
Kilmininkas turi ir s t i p r i n a m ą j ą reikšmę: Pražilo
sodas ž i e d ų žiedais. (S. N.) Žygiavome granatoms trykštant
k e l i ų keliais nežinomais. (P. S.)
Naudininkas reiškia daiktą, kuriam kas daroma, ir sa­
kinyje dažniausiai eina papildiniu. Pirmiausia tokią reikšmę
turi eidamas su naudininkiniais veiksmažodžiais (atsiduoti,
atstovauti, aukotis, dėkoti, grasinti, kenkti, keršyti, pataikauti,
pirštis, prieštarauti, tarnauti, trukdyti, vadovauti, vergauti ix
kt.): Dėkoju ta u už džiaugsmo valandėlę. (V. M.-P.) Čia
mes prisiekiame savo posmais tarnauti ž e m e i , g r o ž i u i ir
ž m o g u i . (E. M.)
Labai dažnai objekto naudininkas eina kaip antrasis pa­
pildinys su galininkiniais veiksmažodžiais: P o e t a m s ki­
tiems numylėta ranka iš laurų vainiką n u p y n ė . (M.) Kistynaitės a p m a z g o j o vandeniu k e l e i v i u i nuvargusias
kojas. (А. V.)
Objekto naudininkas eina ir su jokio papildymo nerei­
kalaujančiais veiksmažodžiais, svarbu, kad tą veiksmą ga­
lima kam paskirti: Dėl to ir š y p s o s i Mykoliukas ne šiam
p a s a u l i u i . (V.) Š v i e t ė mėnulis ž v ė r e l i a m s , š v i e t ė
ant vieškelio p a k e l e i v i a m s . (Z.)
V e i k ė j o naudininku reiškiamas asmuo ar daiktas,
kuriam kas yra ar darosi savaime: Niekur A d o m u k u i ne­
bebuvo taip gera, kaip su dėde. (V.) / kiekvieną berželį patup­
džiau po gegutę: tai smagu bus m e r g a i t ė m s , kai jos visos
kukuos. (Just. M.) Ypač ryški veikėjo reikšmė padalyvio kon­
strukcijoje: V y r a m s bešnekant, Katrė įnešė praustis. (Z.)

T i k s l o r e i k š m ė: Oi žirge, žirge juodbėrėli, taisyk
kojas k e l i o n ė l e i. (tts.) Ne m e d ž i o k l e i gimėt, ne
m e d ž i o k l e i augot. (V. K.)
L a i k o naudininkas: Net samdinius, ir tuos parsiveda
v i d u r v a s a r i u i . (J. B.) Petras grąžino šeimyną a t e i ­
n a n t i e m s m e t a m s . (Z.)
Naudininkas, vartojamas su veiksmažodiniais daiktavar­
džiais ar būdvardžiais, reiškia t i k s l ą , paskirtį, kartu išlaiko
ir objekto reikšmę: aukotis tėvynei ->• aukojimasis tėvynei, au­
ka tėvynei; dėkoti tėvams -*■padėka tėvams; gerbti senatvę ->
pagarba senatvei; gabus muzikai, nuolankus valdžiai, kenks­
mingas sveikatai, tinkamas medžioklei: Nepridengta galva eini
per tų varpų laukus — ir g e r a s tu ž e m e i , ir t a u tavo žemė
gera. (V. M.-P.) Gal aš ir ne per m a ž a s k u l k a i . (Just. M.)
Šios žemės mano neįspėtai b ū č i a i n e r e i k a l i n g i b u v o
man karalių dovanų likučiai. (V. M.-P.)
Galininkas, vartojamas su teigiamais galininkiniais
veiksmažodžiais, reiškia daiktą ir eina papildiniu. Tai o bj e k t o galininkas: Bet atėjo žiema, n u g r i n d ę t i l t u s
per ežerus. (V. K.) Žemė k ė l ė ž ol ę , žolė k ė l ė r asą, rasa
k ė l ė p a s a g ė l ę , pasagėlė — ž i r g ą , (tts.) Po neiginio
galininkas virsta kilmininku: nekėlė žolės.
Su negalininkiniais veiksmažodžiais laiko sąvokas reiš­
kiančių daiktavardžių galininkas eina l a i k o a p l i n ­
k y b e . Tada juo atsakoma į klausimus kada? kaip dažnai?
kaip ilgai? Į klausimą kada? atsakoma vienu galininku, o
į kitus du padeda atsakyti ir kiti junginį sudarantys žodžiai:
D i e n ą kaip lelijėlė žydėjo, n a k t į kaip mėnulis blizgė­
jo. (V. K.) Sunki mano senatvė, k a s d i e n ą ir k a s n a k ­
tį vis tas pats graužimas ir neramios mintys. (J. Blč.) A š jau
s e p t y n i a s d i e n a s kankinuosi, nežinodamas — klausyti
ar neklausyti to balso. (K. S.) Nurimus širdis v i s ą a m ž i ų
klausytų birželio simfonijos smuikų ir fleitų. (V. M.-P.)
Įnagininkas turi daug reikšmių, bet svarbiausia iš jų
į n a g i o ( i n s t r u m e n t o ) reikšmė (todėl jis ir vadina­

mas įnagininku (lot. instrumentalis): K i r v i a i s turėdavo
prasikirsti kelią. (А. V.) Kai kurie ėmė svaidyti a k m e n i m i s ,
norėdami beždžionę nuvyti žemyn. (P. M.) Tinginys ir kelią
k o j a rodo. (tts.)
Įnagininko ryšys su tam tikros reikšmės veiksmažodžiais
nėra toks stiprus kaip galininko. Todėl jis vartojamas su
visokiais veiksmažodžiais, ypač su galininkiniais, kaip an­
trasis papildinys. Kartais esti net galininko sinonimas: rištis
skarelę ir rištis skarele', ryšėti skarelę ir ryšėti skarele; vilktis
paltą ir vilktis paltu', vilkėti paltą ir vilkėti paltu', autis batus
ir autis batais', avėti batus ir avėti batais; mautis pirštines ir
mautis pirštinėmis; mūvėti pirštines ir mūvėti pirštinėmis.
Įnagininkas papildiniu eina ir su nereikalaujančiais jo veiks­
mažodžiais (žiūrėti, kvepėti, atsikvėpti, šviesti, švytėti ir kt.):
Tos kaukolės žiūri a k i d u o b ė m tiesiai į Lietuvą. (Just. M.)
Kvepia d u r p y n u ir žemės s ū r u m u . (M. Kt.) Vėl aitriais
gimtinės d ū m a i s atsikvėpt širdis panoro. (V. M.-P.)
Su tapsmą reiškiančiais veiksmažodžiais {tapti, pasidaryti,
virsti, likti, užaugti ir kt.) įnagininkas reiškia veikėjo b ū v į :
Maironis jam tapo m i l ž i n u ,
dievaičiu,
ideal и. (V. M.-P.) Mažas grūdelis didžiu m e d ž i u u ž a u g a . {J.)
Veiksmažodis būti kartais reiškia „tapti“. Dėl to įna­
gininkas ir vardininkas vartojami kaip sinonimai: Adomas
nori būti k u n i g u ir Adomas nori būti k u n i g a s .
Įnagininkas vartojamas ir aplinkybėms reikšti:
1. V i e t o s įnagininkas: Jie lydi mane gimtinės š i l a i ­
n ė m ir k l o n i a i s . (V. M.-P.) Katytė pradėjo šliaužti vilk­
dama ž e m e savo kūnelį. (J. B.)
2. B ū d o įnagininkas: Uogienojai kaip rūtos k e l m a i s ,
k e l m a i s želia. (A. B.) G r a ž u m u pamesiu, mušti ne­
reikės, jeigu tavo sesė už manęs tekės. (S. N.)
3. L a i k o įnagininkas: Pačiu p a v a k a r i u sugrįžo
duobkasiai ir Saliamutė. (J. Blt.) D i e n o m n a k t i m skai­
čiuoti būtį yra taip menka ir koktu. (V. M.-P.) Kas r y t a i s
v a k a r ė l i a i s pakūrė tau ugnelę? (J.)

Įnagininkas su savo pažyminiais nusako daiktą, apibū­
dina jį ir sakinyje eina n e d e r i n a m u o j u p a ž y m i n i u .
Tai k o k y b ė s įnagininkas: Kranklys atsiminė, kad tai toji
pati varpinė, kur jaunas būdamas pirmąkart pamatė gra­
žią, m e l s v a i ž v i l g a n č i o m i s p l u n k s n o m i s p a ­
telę. (P. C.) Juodmargis, platus kaip krosnis, r a u d o n o m i s
i š p i k t u m o akim bulius neskuba ėsti. (J. B.)
Vietininkas — aplinkybių linksnis. Jo reikšmės priklau­
so tik nuo daiktavardžio reikšmės.
V i d a u s vietininkas. Jo reikšmė ryškiausia tada, kai
daiktavardis reiškia trimatį daiktą: T r o b o j e net galva su­
kosi nuo dūmų. (I. S.) Liepsnai įsigavus, p u o d e viralas
pradėjo ūmai kunkuliuoti. (P. C.)
Abstrakčiųjų daiktavardžių vietininkas gali turėti b ūd o reikšmę: Matai, Ilžele, kokiame n e t u r t e mes gyve­
name. (I. S.) (Plg. kaip neturtingai.) Gyvendami v i e n y b ė j e, dievaičiams įtikę. (A. B.)
Daugeliu atvejų abstrakčiųjų daiktavardžių vietininko
reikšmė sunkiai nusakoma: negalima paklausti nei kur, nei
kaip: T a m s o j e aš silpnesnis, manęs nepalaiko pasau­
lis. (Just. M.) Klausė klausė lakštingala nakties švelnios kal­
bos ir sumanė išmėginti savo balsą nakties t y l u m o j . (P. M.)
L a i k o vietininkas: Ir štai jau želmuo r u g s ė j y vešliai
sužaliavo. (V. M.-P.) Negi kurio žento malonei atsiduosime
s e n a t v ė j e . (V. K.) Vienintelis prijaukintas m e z o l i t e gy­
vūnas buvo šuo. (r.)
Sis vietininkas turi sinonimų: Brolis iškėlė jos gimimo
dienoje (dieną) didelę puotą. (J. Blč.) Toje pat valandoje (Tą
pat valandą) suvirko kūdikis. (Z.) Kur žadi eiti tokiame šal­
tyje (tokiu šalčiu)? (r.)
B ū v i o vietininkas sakinyje eina vardine tarinio dali­
mi. Jis retas: pasitaiko tik grožinėje literatūroje ir buitinėje
kalboje (netgi ne šių dienų): Nereikėjo apgaulioti, nes tamsta
vyriška galva ir ne jos m e t u o s e tebesi. (Z.) A š pačioj g e ­
r u m o j , nors tokia didelė atrodau. (J. Blč.) Valkčiai vienuos
m a z g u o s , reikia naujus įverti. (J. Blč.)

Dabar gramatikos pateikia tik vieną vietininką, bet se­
novėje jų būta net keturių. Kiti išnykę, likę tik kaip prie­
veiksmiai: vakarop, galop, velniop, namie, namo, laūk, lau­
kan. Forma laukan, miškan (vidaus einamasis vietininkas)
grožinėje literatūroje ir tarmėse vartojama dar gana dažnai:
M i š k a n , būdavo, eini, tai net akį veria. (A. B.) Baltą žąsį
kelia aukso v e ž i m a n . (S. N.) Yra ir vienaskaitos forma
miškan, ir daugiskaitos miškuosna. Bet vienaskaita varto­
jama dažniau. Be to, šis vietininkas dar reiškia laiko ir būdo
aplinkybes: Visą dieną šutino kaip puode, bet p a v a k a r ė n
truputį atvėso, padangės net nusidumblavo. (V. K.) Vai nu­
džiugo brolužėliai, nusidžiaugėraitužėliai, v i e n a n b a i s a u
jie sušuko. (V. K.)
Prie linksnių dabartinės kalbos norminamosiose gra­
matikose šis vietininkas dabar neminimas, nes visais atvejais
(net frazeologiniuose junginiuose) jau pakeistas galininku
su prielinksniu į: išėjo miškan — išėjo į mišką, atvažiavo svečiuosna — atvažiavo į svečius, kviečiu talkon — kviečiu
į talką; ranka rankon, koja kojon — ranka į ranką, koja į koją.

5.3.3.2. L i n k s n i u o t ė s
Daiktavardžių kaitymas linksniais ir skaičiais yra link­
sniavimas. Linksnių galūnės rodo ne tik linksnį, skaičių, bet
ir daiktavardžio giminę (namas — namai, brolis — broliai;
šaka — šakos, gėle — gėlės).
Pagal linksnių galūnių sutapimą daiktavardžiai skirstomi
į linksniuotes. Iki šiol mokyklinėse gramatikose linksniuotės
buvo žymimos kelintiniais skaitvardžiais — pirmoji, antroji,
trečioji, ketvirtoji ir penktoji linksniuotė. Linksniuočių tvar­
ka buvo nustatyta pagal joms priklausančių žodžių kiekį ir
linksniavimo tipo stiprumą. Pirmoji linksniuotė — vyriško­
sios giminės {vyras, svečias, vejas, kiškis, gaidys). Šia links­
niuote linksniuojama didžioji vyriškosios giminės daikta­
vardžių dalis. Antroji linksniuotė, su labai mažomis išim­
timis (viršila, tėtė, dėdė), — moteriškoji. Ja linksniuojama
didžioji dalis moteriškosios giminės daiktavardžių (šaka,

vyšnia, marti, pati, kate), trečioji — mišri, daugiau mote­
riškosios giminės daiktavardžių ir kur kas mažiau vyriško­
sios (avis, žąsis, vagis, žvėris), ji daug silpnesnė už pirmąją ir
antrąją linksniuotę. Ketvirtoji (sūnūs, vaisius) ir penktoji
(akmuo, piemuo, sesuo, duktė) labai nedaug žodžių turin­
čios, nykstančios linksniuotės, daugelis jų linksnių formų
supanašėjusios su stipriųjų linksniuočių formomis (pvz., vai­
siams kaip ir broliams arba akmens ir akmenio kaip brolio).
Kalbos mokslas rodo, kad geriau linksniuotes vadinti ne
kelintiniais skaitvardžiais, o raidėmis, paimtomis iš linksnių
galūnių, kurios šiek tiek atspindi ir senuosius istorinius ka­
miengalius. Daiktavardžių linksniuotės vadinamos pagal
daugiskaitos naudininko galūnių balsius, o jei tas naudi­
ninkas pakitęs, neatitinka senojo kamiengalio, tada links­
niuotė nustatoma pagal vienaskaitos vardininką. Pa­
vyzdžiui, vaisius bus (i)u linksniuotės, o daugiskaitos
naudininkas jau sutapęs su (i)a linksniuotės daiktavardžių
naudininku (vaisiams kaip broliams).
Linksniuočių kiekis išlieka tas pats, tik skiriasi kai ku­
rių žodžių priklausymas. Pavyzdžiui, tradicinėje grama­
tikoje avis, žvėris priklausė trečiajai linksniuotei, o akmuo,
sesuo, duktė — penktajai. Pagal daugiskaitos naudininko
balsį visi šie žodžiai dabar priskirti i linksniuotei. Atskira
yra ė linksniuotė. Linksniuočių eilė nustatoma pagal joms
priklausančių žodžių kiekį. Taigi yra penkios daiktavardžių
linksniuotės: pirmoji — (i)a linksniuotė, antroji — (i)o
linksniuotė, trečioji — ė linksniuotė, ketvirtoji — (i)u link­
sniuotė ir penktoji — i linksniuotė.
5.3.3.2.L (i)a l i n k s n i u o t ė
(i)a linksniuotei priklauso vyriškosios giminės daikta­
vardžiai, kurių vienaskaitos vardininko galūnės yra -(i)as,
-is, -ys, kilmininko -(i)o, o daugiskaitos naudininko galūnės
balsis -(i)a-: vns. vard. vyras, kėlias, vėjas, brolis, gaidys', vns.

kilm. vyro, kelio, vijo, brolio, gaidžio; dgs. naud. vyrams,
keliams, vėjams, broliams, gaidžiams. Si linksniuotė visiškai
atitinka tradicinę pirmąją linksniuotę.
V ienaskaita
V.
K.
N.
G.
\n.
Vt.
Š.

vyras
vyro
vyrui
vyrą
vyru
vyre
vyre

kelias
kelio
keliui
kelią
keliu,
kelyje
kely

vejas
vėjo
vėjui
veją
veju
vėjyje
vėjau

brolis
brolio
broliui
brolį.
broliu
brolyje
broli

gaidys
gaidžio
gaidžiui
gaidį
gaidžiu,
gaidyje
gaidy

D augiskaita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

vyrai
vyrų
vyrams
vyrus
vyrais
vyruose
vyrai

keliai
kelių
keliams
keliūs
keliais
keliuose
keliai

vėjai
vėjų
vėjams
vėjus
vėjais
vėjuose
vėjai

broliai
brolių
broliams
brolius
broliais
broliuose
broliai

gaidžiai
gaidžių
gaidžiams
gaidžiūs
gaidžiais
gaidžiuose
gaidžiai

1.
Atkreiptinas dėmesys į vietininko ir šauksmininko
linksnius. Teoriškai šiuos linksnius turi visi daiktavardžiai,
bet praktiškai vietininkas nebūdingas asmenis ir gyvūnus
reiškiantiems daiktavardžiams. Ir kalboje jų beveik negir­
dime. Netgi taisome: Reikia ugdyti m o k i n i u o s e (= mo­
kinių) pasitikėjimą savimi.
Šauksmininkas atvirkščiai — būdingas asmenis reiškian­
tiems daiktavardžiams. Kai vienaskaitos vardininkas turi ga­
lūnę -as, šauksmininkas turi -e (vyras — vyre), jei vardininko
galūnės -ias, -ys, šauksmininko — -y (svečias — svety, gai­
dys — gaidy), o jeigu vardininko galūnė -is, šauksmininko
yra -i (brolis — broli). O vejas, siuvėjas turi šauksmininką
vijau, siuvėjau.

Tikriniai daiktavardžiai su galūne -as {Jonas, A nta­
nas, Vaišnoras) turi šauksmininko galūnę -ai {Jonai, A n ­
tanai, Vaišnorai). Dėl šių daiktavardžių įtakos dažnai gir­
dime sakant ir bendrinius daiktavardžius tėvai, žentai.
Mažybinių daiktavardžių šauksmininkas dažniausiai
sakomas visai be galūnės: Antanūk, broliuk, tėveliuk arba
Antanei, bemužėl, bet kartais pasakomi ir su galūnėmis A n ­
tanukai, broliukai, broleli, brolužėli.
Daugiskaitos šauksmininko galūnė visada (visų links­
niuočių) sutampa su vardininko galūne, bet šis sutapimas
nereiškia, jog daugiskaita neturi šauksmininko (kreipimosi
formos).
Negyvus daiktus arba kai kuriuos gyvūnus reiškiančių
daiktavardžių šauksmininkai reti. Todėl jų formos atrodo
negyvos, dirbtinės: kely, eini, kraūjau. Įprastesni dažniau
įasmeninamų daiktų šauksmininkai, kai kreipiamasi reto­
riškai: gaidy, galvijau, kiaule, saule, žeme.
2.
(i)a linksniuotei priklauso ir sangrąžiniai daiktavar­
džiai, daromi iš veiksmažodžių su priesagomis -imas ir
-ymas. Jie vienaskaitos vardininke turi galūnę -as prieš san­
grąžos afiksą -si. Tai abstrakčios reikšmės daiktavardžiai,
linksniuojami tik vienaskaita.
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

sukimasis
sukimosi
sukimuisi
sukimąsi
suklmusi
sukimesi
sukimesi

rašymasis
rašymosi
rašymuisi
rašymąsi
rašymusi
rašymesi
rašymesi

Vietininkas ir šauksmininkas beveik nevartojami links­
niai. Daugiskaitos nėra, nes abstrakcijos neskaičiuojamos,
tačiau ypatingais atvejais pasitaiko vardininkas {veržlmaisi,
keitimaisi) ir kilmininkas (veržimusi, keitimąsi).

3.
(i)a linksniuotei priskirtinas ir žodis menuo, jo tik
vardininkas nedera prie šios linksniuotės. Sis daiktavardis
prieš kintamąją galūnę turi priesagą -es-.
V ienaskaita
V. menuo
K. menesio
N. menesiui
G. menesį
Įn. menesiu
Vt. menesyje
S. menesi

D augiskaita
menesiai
menesių
menesiams
menesius
menesiais
menesiuose
menesiai

5 3 3 .2 2 . (i)o l i n k s n i u o t ė
Pagal (i)o linksniuotę linksniuojami moteriškosios gi­
minės daiktavardžiai, kurių vienaskaitos vardininkas turi
galūnę -a, -ia, -i, kilm ininkas-----os, -ios, o daugiskaitos
naudininkas---- oms, -ioms (-joms).
Prie jų šliejasi bendrą abiem giminėms formą turintys
daiktavardžiai su vienaskaitos vardininko galūne -a: drimba,
kerėpla, neklaužada, nevėkšla, ir keletas vyriškosios giminės
daiktavardžių: vaidila, viršila. Daugiau yra pavardžių: Biek­
ša, Daukša, Diksa, Stundžia, Venclova, Trimca, Zička.
Daugiausia yra daiktavardžių su galūnėmis -a, -ia ir tik
du su galūne -i (marti, pati).
Tai dalis tradicinės antrosios linksniuotės.
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

galva
galvos
galvai
galvą
galva
galvoje
galva

V ienaskaita
vyšnia
sauja
vyšnios
saujos
vyšniai
saujai
vyšnią
saują
vyšnia
sauja
saujoje
vyšnioje
sauja
vyšnia

marti
marčios
marčiai
marčią
marčia
marčioje
marčia || marti

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

galvos
galvų
galvoms
galvas
galvomis
galvose
galvos

vyšnios
vyšnių
vyšnioms
vyšnias
vyšniomis
vyšniose
vyšnios

saujos
saujų
saujoms
saujas
saujomis
saujose
saujos

marčios
marčių
marčioms
marčias
marčiomis
marčiose
marčios

Tų daiktavardžių, kurių vienaskaitos vardininkas turi ga­
lūnę -a, -ia, o kirtis yra nepastovus, vienaskaitos šauksmi­
ninko linksnis skiriasi nuo vardininko kirčiavimu. Tai reikia
įsidėmėti, kreipiantis į moteris ir mergaites vardais: vie­
naskaitos vardininkas — Aldona, Ilona, Rūta, Rasa, o šauks­
mininkas — Alddna, Ildna, Rūta, Rasa. Žodis marti turi dvi
šauksmininko formas — viena jų skiriasi nuo vardininko ir
galūne, ir kirčiavimu (marti — marčia), o kita — tiesiog var­
dininko forma, vartojama kreipiantis.
5.3.3.2.3. ė l i n k s n i u o t ė
ė linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos vardininko ga­
lūnė -ė, kilmininko---- ės, daugiskaitos naudininko---- ėms.
Visi jie iš esmės moteriškosios giminės, išskyrus bend­
rinius vyriškosios giminės daiktavardžius tėtė, dėdė, šiek tiek
pavardžių: Gervė, Lapė, Dirsė, Breivė, Krėve. Be to, jai pri­
klauso bendrą abiem giminėms galūnę turintys daiktavar­
džiai mėmė, spirgeli.
Šios linksniuotės daiktavardžių gana daug.
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

gervė
gervės
gervei
gervę
gerve
gervėje
gerve

V ienaskaita
bitė
aikštė
aikštes
bitės
bitei
aikštei
bitę
aikštę
bite
aikšte
bitėje
aikštėje
bite
aikšte

kate
kates
katei
kūtę
katė
katėje
kate

V
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

gervės
gervių
gervėms
gerves
gervėmis
gervėse
gervės

D augiskaita
bitės
aikštės
bičių
aikščių
bitėms aikštėms
bitės
aikštes
bitėmis aikštėmis
bitėse
aikštėse
bitės
aikštės

katės
kačių
katėms
katės
katėmis
katėse
katės

Vienaskaitos šauksmininkas skiriasi nuo vardininko ga­
lūne {gervė — gerve), o kilnojamojo kirčio žodžių ir kirčia­
vimu {aikšte — aikšte, kate — kate).
Mažybinių daiktavardžių šauksmininko sakymas ir be
galūnės būdingas visų linksniuočių daiktavardžiams. Todėl
ne išimtis yra ir ė linksniuotė: mergei, mergužei, sesūt, Elenūt, mamyt.
5.3.3.2.4. (i)u l i n k s n i u o t ė
Si linksniuotė yra ištisai vyriškosios giminės, žodžių ne­
daug. Daugiskaitos naudininke -u- matyti tik tada, kai eina
po kietojo priebalsio {sūnūs — sūnūms, turgus — turgums).
Po minkštojo priebalsio šios linksniuotės daiktavardžių dau­
giskaitos naudininkas turi -a- {skaičiams, vaisiams). O šne­
kamojoje kalboje bei tarmėse ir po kietojo priebalsio yra -a{sūnams, tufgams), pvz.: Jums nelemta, s ū n a i, augt berne­
liais dailiais. (S. N.) Taigi ši linksniuotė gerokai apnykusi,
o nustatoma kaip ir kitos — pagal vienaskaitos vardininko
galūnę -(i)us ir jos variantą -jus ir daugiskaitos naudininko
-ums, -iams. Kilmininko galūnė -aus, -iaus, -jaus.
V ienaskaita
pavojus
V. sūnūs
skaičius
pavojaus
K. sūnaūs
skaičiaus
pavojui
N. sūnui
skaičiui
skaičių
pavojų
G. sūnų
pavojumi
skaičiumi
Įn. sūnumi
pavojuje
Vt. sūnuje
skaičiuje
pavojau
š. sūnaū
skaičiau

pavojai
V. sunūs
skaičiai
pavojų
K. sūnų
skaičių
N. sūnūms
skaičiams pavojams
G. sūnus
pavojūs
skaičiūs
Įn. sūnumis
pavojais
skaičiais
skaičiuose pavojuose
Vt. sūnuose
pavojai
skaičiai
S. sunūs
Savitai linksniuojamas daiktavardis žmogūs. Jo vienas­
kaita priklauso (i)u linksniuotei {žmogūs, žmogaūs, žmogui,
žmogų, žmogumi, žmoguje, žmogau), o daugiskaita — ė lin­
ksniuotei {žmonės, žmonių, žmonėms, žmones, žmonėmis,
žmonėse).
5.3.3.2.5. i l i n k s n i u o t ė
i linksniuotei priskiriami daiktavardžiai, kurių vienaskai­
tos vardininkas turi galūnę -is, o kilmininkas -ies (A) (buvusi
trečioji linksniuotė) ir galūnes -uo, -ė, kilmininkas -ens, -ers
(H) (buvę penktosios linksniuotės). Šios linksniuotės daugi­
skaitos naudininko galūnė -ims.
'II; daiktavardžių, kurių vienaskaitos vardininkas turi ga­
lūnę -is, o kilmininkas -ies, daugiau yra moteriškosios gi­
minės {avis, akis, žąsis, nūs is) ir kur kas mažiau vyriškosios
giminės {dantis, žvėris, vagis). Daiktavardžiai, turintys vie­
naskaitos vardininko galūnę -uo, yra vyriškosios giminės.
Tik vienas žodis sesuo — moteriškosios. Jų giminę atskiria
vienaskaitos kilmininkas: vyriškosios giminės kamiengalis
---- ens {akmens, vandens), o m oteriškosios-----ers {sesers).
Galūnės -ė moteriškosios giminės daiktavardžio duktė kil­
mininkas -----ers.
V ienaskaita
A
B
V. avis
duktė
dantis
vanduo
sesuo
K. avies danties
vandens
sesers
dukters

N. aviai dančiui
G. avį
dantį
avimi
dantimi
JnVt. avyje
Š. avie

vandeniui seseriai
vandenį
seserį
vandeniu seserimi\
seseria
vandenyje seseryje
vandenie seserie

dantyje
dantie

dūkteriai
dūkterį
dukterimi\
dūkteria
dukteryje
dukterie

D augiskaita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

avys
avių
avims
avis
avimis
avyse
avys

dantys
dantų
dantims
dantis
dantimis
dantyse
dantys

vandenys seserys
vandenų
seserų
vandenims seserims
vandenis seseris
vandenimis seserimis
vandenyse seseryse
vandenys seserys

dukterys
dukterų
dukterims
dūkteris
dukterimis
dukteryse
dukterys

Atkreipkite dėmesį į šios linksniuotės galūnes. Labiau­
siai skiriasi vienaskaitos vardininkas, kilmininkas ir nau­
dininkas. A grupės žodžių vienaskaitos vardininkas turi ga­
lūnę -is, o kilmininkas -ies, o B grupės vienaskaitos var­
dininkas turi -uo ir -ė, o kilmininkas -ens, -ers.
Vienaskaitos naudininko galūnės skiria vyriškąją {-iui,
-en-iui) nuo moteriškosios (-iai, -er-iai) giminės. Visų kitų
linksnių galūnės (tiek vienaskaitos, tiek daugiskaitos), at­
metus B grupės -en- ir -er-, sutampa. Tiktai silpnesnės B
grupės vienaskaitos įnagininkas turi po dvi formas. Vyriš­
kosios giminės dažniau vartojama galūnė sutampa su
(i)a linksniuotės įnagininko galūne (plg. broliu ir vandeniu),
bet yra ir i linksniuotei būdinga forma vandeninti. Moteriš­
kosios giminės įnagininkas, atvirkščiai — dažniau vartoja­
mas i linksniuotei būdinga forma {seserimi, dukterimi), bet
sakomas ir su (i)o linksniuotės galūne (seseria, dūkteria).
Be to, B grupės vyriškosios giminės vienaskaitos kilmi­
ninkas dažnai sakomas su (i)a linksniuotės kilmininko ga­
lūnėmis: šūnio, akmenio, vandenio (plg. brolio, kiškio).

Ii Būdvardis
6.1. Būdvardžių reikšmė
B ū d v a r d i s — kalbos dalis, reiškianti daikto ypatybę.
Visos būdvardžio gramatinės formos rodo ypatybės pri­
klausymą daiktui ir dermę su daiktavardžio formomis bei
reikšmėmis. Paprastai būdvardis sakinyje eina derinamuoju
pažyminiu (geras mokinys, graži gėlė, medinis stalas, juoda
spinta) arba vardine tarinio dalimi (Jonas d i d e l i s , o Petras
dar d i d e s n i s . Mergaitė jau s v e i k a ) . Net ir tais atvejais,
kai svetimi daiktavardžiai neturi giminės, skaičiaus ir link­
snio galūnių, būdvardis rodo jų giminę, skaičių ir linksnį:
skanūs ragu, erdvi fojė, erdvioje fojė, senos ledi, jūodas taksi.
Būdvardis pažymi daiktavardžio giminę, kai daiktavar­
džio forma giminės neskiria (tikras pabaisa, tikra pabaisa,
senas kerėpla, sena kerėpla) arba kai vyriškosios lyties as­
menis reiškia žodžiai su moteriškosios giminės galūnėmis
(geras dėdė, senas dailidė). Šie pavyzdžiai rodo, kad derini­
mus — ne paprastas galūnių sutapimas ar atitikimas, o de­
rinamojo žodžio prasminis ryšys su savarankiškuoju žodžiu.
Būdvardžių reiškiamos daikto ypatybės nevienodos: vie­
nos vidinės, kintamos, įvairiai vertinamos ir keičiamos, pvz.:
gėras valkas, gražūs 6ras, protinga mdteris. Vieniems tas pats
daiktas gali būti geras, kitiems — labai gėras, tretiems —
apygeris, o dar kitiems — geriausias. Pagaliau tas pats daik­
tas vienomis aplinkybėmis gali būti gėras, o kitomis — blo­
gas. Tokie būdvardžiai, kurių reiškiama ypatybė yra kintama
ir gali būti įvairiai vertinama, vadinami kokybiniais.
Kiti būdvardžiai reiškia ypatybę, griežtai apibrėžtą santy­
kio su kitais daiktais ir reiškiniais. Ji visiems ir visais atvejais
ta pati, pvz.: medinis stalas (man, tau, jam; vakar, šiandien ir
visada, nei mažiau, nei daugiau), vakarinis laikraštis, pieniška
sriuba, vilnonė suknelė. Šie būdvardžiai vadinami santyki­
niais. Visi jie yra dariniai.

Santykiniai būdvardžiai neturi kokybiniams būdvar­
džiams būdingų požymių: laipsnių, įvardžiuotinių formų,
nederinamosios būsenos formos (bevardės giminės); iš jų
nedaromi prieveiksmiai su -ai, -yn, priešdėlių apy-, po-,
priesagų -okas, -ytis vediniai.
P a s t a b a. Ir kokybiniai būdvardžiai kartais gali neturėti kokio
nors gramatinio požymio, pvz.: nėščia, bergždžia, gyvas „dar nemiręs“,
kniūbsčias ir kt. nelaipsniuojami, nes tai nesuderinama su tikrove, bet
potencinė laipsniavimo galia yra, pvz., bergždžias darbas, bergždžios pas­
tangos gali būti įvairaus laipsnio. Taip pat gyvas „vikrus, judrus“ (gyvas
— gyvesnis — gyviausias). Tie kokybiniai būdvardžiai, kurie dėl aiškių
priežasčių nelaipsniuojami, nuo santykinių vis tiek atsiskiria galėjimu tu­
rėti įvardžiuotines formas (bergždžioji, nėščioji, kniūbsčiasis, gyvasis).

6.2. Būdvardžių daryba
Būdvardis skiriasi nuo daiktavardžio visais požymiais —
reikšme, forma ir vartojimu. Todėl ir būdvardžių daryba
skiriasi nuo daiktavardžių darybos ne forma, bet esme.

6.2.1. Priesagų vediniai
Būdvardžių priesaginei darybai būdinga: 1) nedidelis
priesagų kiekis ir 2) priesagų daugiareikšmiškumas. Todėl
priesaginės būdvardžių darybos aprašas tik pačiais bend­
riausiais bruožais gali sutapti su daiktavardžių priesaginės
darybos aprašu.

6.2.1.1. V e d i n i a i

iš d a i k t a v a r d ž i ų

Vediniai iš daiktavardžių turi priesagas -inis, -ė, -ingas,
-a, -iškas, -a, -(i)otas, -a, -(i)uotas, -a ir kt. Dariausia iš jų ir
daugiausia reikšmių turi priesaga -inis, -ė.
Priesagos -inis, -ė vediniai reiškia: 1) medžiagą, iš ku­
rios padarytas daiktas: varinė rankena „rankena iš vario,

vario rankena“, akmeninis kirvelis „kirvelis iš akmens, ak­
mens kirvelis“; 2) priklausymą tam, kas pasakoma pama­
tiniu žodžiu (išskyrus asmenis): kiauliniai taukai „kiaulių
taukai“, beržinės šakos „beržų šakos“; 3) panašumą į tai, kas
reiškiama pamatiniu žodžiu: rožinė spalva „tokia kaip ro­
žės“, lekštinės akėčios „kurių purenamosios dalys panašios
į lėkštes“, lininiai plaukai „tiesūs, švelnūs, linų spalvos“;
4) daikto paskirtį: arbatinis šaukštelis „šaukštelis, skirtas ar­
batai“, avinės žirklės „avių kerpamosios žirklės“, šventinis
drabužis „skirtas šventėms“; 5) daikto ypatybę pagal vietą:
apatiniai dantys, galinis langas „kuris namo gale“, kišeninis
laikrodis „nešiojamas kišenėje“, vietiniai gyventojai „čiabu­
viai“; 6) ypatybę pagal laiką: naktinis budėjimas „budėjimas
naktį“,pavasarinės gėlės „žydinčios pavasarį“, vasariniai dra­
bužiai „dėvimi vasarą“; 7) ypatybę pagal pagrindinę veikimo
priemonę, energijos šaltinį: diržinė mašina „varoma dir­
žais“, vandeninis malūnas „varomas vandeniu“, elektrinis
virdulys „verdama elektra“, žibalinė lempa „deginama ži­
balu“; 8) ypatybę pagal polinkį: kanapinis žvirblis „lesantis
kanapes, kanaplesis“, saldaininis vaikas „mėgstantis saldai­
nius“; ()) ypatybę pagal matą: litrinis butelis „litro talpos“,
mėtrinės malkos „metro ilgio“, pudinis paršas „sveriantis
pūdą“, sprindiniai lašiniai „sprindžio storio“ ir kt.
Priesagos -ingas, -a vediniai reiškia: 1) ypatybę pagal
gausumą to, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: akmeningas
laukas „su daug akmenų“, balsingas vyras „stipraus balso“,
lietingas oras „su ilgais, gausiais lietumis“, spalvingi dra­
bužiai „įvairių spalvų, ryškių spalvų“; 2) įgimtą polinkį: ka­
ringa gentis „linkusi kariauti“, kerštingas žmogus „linkęs
kerštauti“, tvarkinga mergaitė „mėgstanti tvarką“; 3) kalbant
apie gyvulio patelę, nešiojančią vaisių: paršinga kiaulė, ėrin­
ga avis, veršinga karvė ir t. t.; 4) ko nors turintis: darbingas
žmogus „turintis jėgų, galintis dirbti“, laiminga mergaitė „tu­
rinti laimės, pasisekimo“, talentingas vaikinas „turintis ta­
lentą“. Iš šios grupės skiriasi du būdvardžiai: turtingas ir
skolingas.

Priesagos -iškas, -a vediniai reiškia: 1) ypatybę pagal pa­
našumą: asiliškas užsispyrimas „atkaklus ir kvailas“, bobiš­
kos kalbos „nerimtos, tauškalai“, broliškas sutarimas „kaip
brolių, artimas“, dangiška spalva „kaip giedro dangaus“;
2) ypatybę pagal daikto priklausymą rūšiai: kareiviški dra­
bužiai „uniforma“, lotyniškos raidės „lotynų raidės“, lenkiški
obuoliai „atvežti iš Lenkijos“.
Perkeltine reikšme vartojami dariniai: milžiniškas dar­
bas „labai didelis ir reikšmingas“, žmoniškas elgesys „geras“,
praktiški patarimai „naudingi“.
Šios priesagos darumą rodo daugybė vedinių iš tarp­
tautinių žodžių: apatiškas, ekonomiškas, elegiškas, magiškas,
logiškas ir kt.
Priesagos -etas, -a vediniai: gėlėta skarelė „su gėlių pie­
šiniais“, dėmėtas švarkas „su dėmėmis“, duobėtas kelias „ke­
lias su duobėmis“, žvaigždėtas dangus „nusėtas žvaigždė­
mis“, rauplėtas veidas, žemėtos rankos. Ryški paviršiaus pa­
dengimo ir gausumo, turėjimo reikšmė.
Priesagos -otas, -a vediniai reiškia ypatybę pagal ko nors
turėjimą: ašarotos akys „pilnos ašarų“, rasotas stiklas
„padengtas rasa“, kuprotas žmogus „su kupra“, strazdanotas
veidas „nusėtas strazdanomis“, ūkanotas rytas „su
ūkanomis, rūku“, šakota liepa „vešli, išsišakojusi“.
Perkeltinė reikšmė: galvotas vyras „išmintingas, protin­
gas, gabus“.
Priesagos -(i)uotas, -a vediniai turi dvi ryškesnes reikš­
mes: 1) žymi daikto ypatybę pagal ko nors turėjimą, dėvė­
jimą: akiniūotas vyras „su akiniais“, gumbūota lazda „su
gumbais“, kailiniuota moteris „su kailiniais“; 2) padengtą
paviršių: degutūotas, žibalūotas, kreidūotas, rašaluotas; spuo­
guotas veidas, randūotos rankos „su randais, spuogais pa­
viršiuje“.
Priesagos -inas, -a vediniai labai artimi priesagų -etas ir
-uotas vediniams, plg.: dūlkinas drabužis ir dulkėtas kelias,
dumblinos kojos ir dumbluotos kojos. Tačiau absoliučios

tapatybės nėra: kraujūotos rankos „išteptos krauju“, o
kruvinos rankos — ne tik išteptos, bet ir nusikaltėlio rankos;
dulkėtas — paprastai tik paviršius, o dulkinas „prisisiurbęs
dulkių“.

6.2.1.2. V e d i n i a i

iš v e i k s m a ž o d ž i ų

Daugybė dviskiemenių būdvardžių turi bendrą šaknį su
veiksmažodžiais: senas — senti, būkas — būkti, baltas —
balti. Aišku, kad tarp šių žodžių yra ir reikšmės, ir darybos
santykis. Kai kurie būdvardžiai nuo veiksmažodžių skiriasi
ir priebalsinėmis priesagomis -d-,
-n-, -r-, -s-, -t- ir kt.:
saldūs įš a lti), drėgnas {: drėkti), gležnas ( :glėžti), sukrūs
(: sūkti), baltas (: balti), tamsūs (: temti). Tokius dviskieme­
nius būdvardžius mokyklinės gramatikos laiko paprastai­
siais, nes sunku paaiškinti darybos kryptį.
Priesagos -finis, -ė vediniai turi bendraties kamieną:
austinis {:austi), dirbtinis {'.dirbti), rašytinis {'.rašyti), suk­
tinis {: sūkti). Jų reikšmė labai artima būtojo laiko nevei­
kiamosios rūšies dalyvių reikšmei: pintinė juosta — pinta
juosta, megztinė suknelė — megzta suknelė. Priesagos -tinis
vediniai žymi daikto rūšį pagal padarymą, o dalyviai — tik
iš atitinkamo veiksmo kilusią ypatybę. Tai labai artima, bet
ne tapatu. Pvz., lenktinis peilis yra ne lenktas, o lanksto­
masis. Šios priesagos vediniai linkę daiktavardėti: megztinis,
veltiniai „iš vilnų veltas apavas“, vyniotinis „suvyniotas mė­
sos ar kokios tešlos gaminys“, suktinis „toks šokis“.

6.2.1.З. V e d i n i a i

iš b ū d v a r d ž i ų

Vediniai su mažybinėmis priesagomis daromi iš koky­
binių laipsniuojamųjų būdvardžių. Įvairios priesagos
{-utis, -ė, -ytis, -ė, -{i)ukas, -ė, -(i)ulis, -ė, -ėlis, -ė, -ylis, -ė,
-učiukas, -uliukas, -utėlaitis ir kt.) gali jungtis prie tos pačios
šaknies. Pvz.: mažas — mažūtis, mažytis, mažiūkas, mažiūlis,
mažėlis, mažylis, mažučiukas, mažuliūkas, mažutėlaitis.

Priesagos -okas, -a vediniai reiškia: 1) ypatybę, trupu­
čiuką viršijančią normą: švarkas didokas, batai mažoki, sijo­
nas platokas; 2) ypatybę, artimą priešdėlio apy- vediniams
(žr. 6.2.3): duslokas balsas „apyduslis“, storokas žmogus
„apystoris“, saldokas obuolys „apysaldis“.
Priesagų -svas, -a, -švas, -a, -zganas, -a vediniai reiškia
atspalvius: gelsvas, -a, melsvas, -a, juosvas, -a, raūsvas, -a,
pilkšvas, -a. Priesagų fonetinė sudėtis rodo, kad šie būd­
vardžiai galėtų būti padaryti ir iš atitinkamų veiksmažodžių:
juosvas (: juosti), gelsvas (: gelsti), raūsvas (: raūsti), bet pilk­
švas, balkšvas, balzganas, melzganas, žalzganas susieti su
veiksmažodžiais būtų sunku.
Vediniai su priesaga -inis, -ė reikšme beveik nesiskiria
nuo pamatinių žodžių: įžambinis, -ė (: įžambūs), skersi­
nis, -ė (: skersas), saldinė obelis „saldukė“, lyginis (: lygus).
Sudaiktavardėję vediniai: skersinis „gimnastikos prietai­
sas“, palaidinė „toks viršutinis drabužis“, rudinė „toks ap­
siaustas“.

6.2.1.4. V e d i n i a i i š k i t ų k a l b o s d a l i ų
Iš dauginių skaitvardžių būdvardžiai daromi su priesaga
-(i)opas, -a: vieneriopas (: vieneri), dvejopas (: dveji), trejopas
(: treji), ketveriopas (: ketveri) ir 1.1. Netgi sakoma dešim­
teriopas, šimteriopas, nors atitinkamų dauginių skaitvardžių
ir nėra. Veikia analogija. Keleriopas padarytas iš skaitvardinio įvardžio keleri, bet visokeriopas — analoginis darinys,
nes nėra įvardžio visokeri, priesaga šiuo atveju laikytina žo­
džio dalis -etiopas.
Iš skaitvardžių dar daromi būdvardžiai su priesagomis
-inis, -ė, -ainis, -ė: šešiolikinis skietas, penkiolikinė mergaitė,
ketvirtainis pyragas.
Iš įvardžių daromi būdvardžiai su priesaga -iškas, -a: m a­
niškas (: manas), taviškas (: tavas), jūsiškas, saviškas (: sa­
vas), visiškas (: visas).

Iš prieveiksmių būdvardžiai daromi su priesagomis
-inis, -ė, -ykštis, -ė, -ykščias, -a: aplinkinis (: aplink), atgalinis
(: atgal), nuolatinis (: nuolat), tiesioginis (: tiesiog),pernykštis
ir pemykščias sniegas (:pernai), vakarykštis ir vakarykščias
valgis (: vakar).

6.2.2. Galūnių vediniai
Su galūnėmis -as, -a, -us, -i būdvardžiai daromi iš veiks­
mažodžių. Pagrindinį jų reikšmės skirtumą lemia žodžio
priklausymas kalbos daliai: veiksmažodžiai reiškia veiksmą,
o būdvardžiai — ypatybę kaip veiksmo rezultatą.
Galūnės -us, -i vediniai: pakilūs, -i (: pakilti), apdairūs, -i
(: apsidairyti), pastabūs, -i (: pastebėti), išlaidūs, -i (: išleisti),
nuostabūs, -i (: nustebti), laidūs, -i (: leisti), lakūs, -i (: lėkti),
klampūs, -i (: klimpti), ramūs, -i (: rimti), talpūs, -i (: tilpti)
ir kt.
Galūnės -as, -a vediniai: atkilas, -a (: atkelti), atviras, -a
(: atverti), atskiras, -a (: atskirti), ištižas, -a (: išūžti), pravi­
ras, -a (: praverti), uždaras, -a (: uždaryti)', būkas, -a (: būkti),
blogas, -a (: blogti), menkas, -a (: menkti),plikas, -a (:plikti),
senas, -a (: senti) ir kt.

6.2.3. Priešdėliniai būdvardžiai
Bendrinėje kalboje paprastai vartojamas tik priešdėlis
apy-, rečiau po-, o tarmėse yra ir pa-, prie-, pro-. Visiems
šiems priešdėliams bendra tai, kad naują žodį sudaro kartu
su galūne tik iš laipsniuojamųjų būdvardžių: apygeris, -ė
(: geras), apyžalis, -ė (: žalias) „ne visai iškepęs“, posaldis,
-ė (: saldūs). Jų reikšmė artima priesagos -okas, -a vedi­
niams — saldokas, -a „ne visai, truputį saldus“ (žr. 6.2.1.3).
Tarmių pavyzdžiai: P a g e r a s žmogus, tik p a p i k t a s . (Kamajai)
Laukai jau p r o p l i k i a i — sniego nedaug. (Surviliškis) Jei žmogus p riek u r t i s , tai ir p r i e k v a i l i s . (Alovė)

Tik priešdėlis ne- pats vienas (be galūnės) padaro naują
žodį, teigiamojo žodžio antonimą: geras — negeras „blogas“,
švarūs — nešvarūs „purvinas“, didelis — nedidelis „mažas“,
gražūs — negražūs „bjaurus“. Priešdėlis ne- rašomas kartu.
Bet yra nemažai atvejų, kai ir su kokybiniais būdvardžiais
ne yra dalelytė ir rašoma atskirai: Šis drabužis ne juodas, tik
tamsoje taip atrodo. Su spalvas reiškiančiais būdvardžiais,
kai tik paneigiama, o ne pasakoma, kokia tai spalva, ne
rašomas atskirai: ne žalias, ne raudonas, ne mėlynas.

6.2.4. Dūriniai (arba sudurtiniai žodžiai)
Būdvardžių dūrinių esmė nesiskiria nuo daiktavardžių,
todėl jie, kaip ir daiktavardžiai, pirmiausia skirstomi pagal
antrąjį dėmenį. Vyriškosios giminės sudurtinių būdvardžių
galūnė -is, o m oteriškosios-----ė, kartais -as, -a. Dūriniai
gali būti su jungiamaisiais balsiais ir be jų, pvz.: saldžiarūgštis, -ė ir saldrūgštis, -ė; nuskustagalvis, -ė ir nuskustgalvis, -ė. Tik be jungiamojo balsio — jūodbėris, -ė, žalmar­
gis, -ė, keturpėsčias, -ia; tik su jungiamuoju balsiu — buka­
galvis, -ė, silpnaprotis, -ė, penkiakampis, -ė.

6.2.4.1. P u r i n i a i s u d a i k t a v a r d i n i u
antruoju dėmeniu
Iš b ū d v a r d ž i o ir d a i k t a v a r d ž i o dūrinių yra
daugiausia: baltagalvis senelis „su balta galva, pražilęs“, ilga­
kaklis ąsotis „su ilgu kaklu“, plačiapetis vyras „petingas“,
mažaraštis žmogus „mažai, menkai temokantis rašyti“, gėla­
vandenės žuvys „gėlųjų vandenų žuvys“ ir t. t.
Iš d a i k t a v a r d ž i o ir d a i k t a v a r d ž i o dūrinių
nedaug, juose esama metaforizacijos: šilkavilnės avys „švel­
nių, tokių kaip šilkas vilnų“, arkliadantis žmogus „su di­
deliais kaip arklio dantimis“, briedkriaūnis peilis.

Iš s k a i t v a r d ž i o ir d a i k t a v a r d ž i o : dviaūkštis
namas „dviejų aukštų“, dviratis vežimas „su dviem ratais“,
devyniagalvis slibinas „su devyniomis galvomis“, dvimetis
vaikas „dvejų m etų“, penkialapis dobilas, penkiakampė
žvaigždė, antraeilės pareigos „šalutinės“.
Iš į v a r d ž i o ir d a i k t a v a r d ž i o : kitataūtis „kitos
tautos, svetimšalis“, šiųmetis, nevisprotis, kitakalbis, kasmėtis,
kasdienis darbas.
Iš d a l y v i o ir d a i k t a v a r d ž i o : atlėpaūsis „su at­
lėpusiomis ausimis“, skustagalvis „skusta galva“, nugrubna­
gis „nugrubusiais nagais“; yra metaforizacijos: nutrūktgalvis,
pramuštgalvis „išdykėlis“, lenktapirštis „vagis“.
Iš p r i e v e i k s m i o ir d a i k t a v a r d ž i o : daugiadienės
lenktynės, daugiakalbis žmogus, daugiapiėnė karvė, pusiauamžė moteriškė.

6.2A2. D ū r i n i a i s u b ū d v a r d i n i u
antruoju dėmeniu
Jų labai nedaug, o daryba ne visų pakankamai aiški,
pavyzdžiui, šviėsmėlynis gali būti padarytas iš šviesūs
mėlynas ( b ū d v a r d ž i o ir b ū d v a r d ž i o ) ir iš šviesiai
mėlynas ( p r i e v e i k s m i o ir b ū d v a r d ž i o ) . Gal tik
gyvulių spalvos nusakomos dūriniu iš p r i e v e i k s m i o ir
b ū d v a r d ž i o : jūodbėris žirgas „juodai bėras“, žalmargė
karvė „žalai marga, baltais ir žalais lopais“, bet ir tai reikš­
mė kiek nutolusi nuo darybos pamato: jūodbėris „tamsus
bėras, beveik juodas“.
Yra ir individualių darinių: gegūžraibis gaidžiukas „rai­
bas kaip gegužė“, linžydris audeklas „linų žiedų žydrumo“,
keturpėsčias „vaikščiojantis keturiomis žmogus ar vaikas“.
Apie gyvulius, turinčius keturias kojas, niekas nesako ke­
turpėsčias.

6.2.4.3. D ū r i n i a i su v e i k s m a ž o d i n i u
antruoju dėmeniu
Iš d a i k t a v a r d ž i o ir v e i k s m a ž o d ž i o dūriniai
remiasi veiksmažodžio valdomuoju junginiu: duonriekis
peilis (: riekti dūoną). Bet šaknų tvarka dūrinyje rodo ki­
tokią pamatinio junginio žodžių tvarką (duoną riekti).
(O gal dūonriekis iš duonos riekiamasis peilis.) Plg. kitus
pavyzdžius: alūdarė trikojė (: daryti alų), arkliarišės virvės
(: rišti arklį), būlviaskutis peilis (: skūsti būlves), žiemkenčiai
rugiai (: kenčia žiemą), kanaplesis žvirblis (: lesti kanapės).
Iš s k a i t v a r d ž i o ir v e i k s m a ž o d ž i o sudarytų
dūrinių struktūra dabartinėje kalboje ne visada aiški. Pa­
vyzdžiui, dvigulė lova „skirta gulėti dviem“, dvikinkis, vienkinkis vežimas „kinkomas dviem ar vienu arkliu“, bet būd­
vardžiai dvilypis, trilypis, dvigubas, trigubas, ketūrgubas turi
tik istoriškai paaiškinamą antrąjį dėmenį: -lypis siejamas su
lipti, o -gubas su gaūbti. Bet dabar šis ryšys toks blankus,
kad -lypis ir -gubas dažnai vadinama ne žodžiais, o prie­
sagomis.
Iš p r i e v e i k s m i o ir v e i k s m a ž o d ž i o : greitviris
puodas (naujadaras iš greitai virti), kiauramušis grąžtas
(: kiaurai mušti), saūsvirės bulvės (: sausai virti) „virtos su
mažai vandens“, pusaugis vyras „ne visai užaugąs“.

6.2.5. Kitų kalbos dalių budvardėjimas
Būdvardžiais virsta linksniuojamosios veiksmažodžio
formos — dalyviai, kurie taip pat reiškia daikto ypatybę ir
derinami su daiktavardžiu. Dažniau būdvardėja neveikia­
mosios rūšies įvardžiuotiniai dalyviai: skalbiamasis muilas,
gelbėjamoji valtis, siuvamoji mašina, rašomoji mašinėlė,
rašomasis darbas, gyvenamasis namas, miegamasis kamba­
rys, drumstas vanduo (plg. drumzlinas), atvertas langas (plg.
atviras), virtos „ne žalios“ bulvės, sūktas žmogus „sumanus,
apsukrus, klastingas“, lenkta nosis „su kuprele“.

Būdvardėja ir vienas kitas veikiamosios rūšies dalyvis:
pasiūtęs šaltis „labai didelis“, pašėlęs noras „labai didelis“,
netikęs vaikas.
Dalyvis, pereidamas į būdvardžių klasę, išlaiko tik savo
išorinę fonetinę formą, bet netenka rūšies ir laiko reikšmės,
pvz., siuvamoji mašina — tai ne ta, kurią dabar kas siuva, o
ta, kurios paskirtis siūti.
Kaip būdvardis kartais vartojamas skaitvardis vienas:
Žmogus todėl ir panašus į Dievą, kad jis toks vienišas, toks
baisiai v i e n a s . (Just. M.)

6.3. Būdvardžių gramatinės kategorijos
6.3.1. Derinamosios kategorijos ir linksniavimas
Būdvardis derinamas su daiktavardžiu g i m i n e ,
s k a i č i u m i ir l i n k s n i u . Būdvardžių derinamosios
kategorijos (jų formų sistemos) neturi savarankiško turinio,
tik rodo būdvardžio ryšį su daiktavardžiu.
Giminė, kaip ir visos derinamosios kategorijos, rodo
būdvardžio santykį su daiktavardžiu. Kiek giminių turi daik­
tavardis, tiek jų turi ir derinamasis žodis, tik daiktavardžiai
skirstomi pagal gimines, o būdvardžiai kaitomi giminėmis.
Pagal giminės galūnių poras būdvardžiai sudaro tris gru­
pes, tradicinėse gramatikose vadinamas būdvardžių links­
niuotėmis: 1) -as, -a ir -ias, -ia; 2) -us, -i; 3) -is, -ė.

6.3.1.1. B ū d v a r d ž i ų

linksniavimas

Būdvardžių linksnių galūnės daugeliu atvejų formaliai
sutampa su daiktavardžių galūnėmis. Todėl mokslinė gra­
matika, remdamasi tais sutapimais, atskiria vyriškosios
būdvardžių giminės linksniavimą nuo moteriškosios (nors
tai yra to paties žodžio formos).

(i)a linksniuotė
Pagal šią linksniuotę linksniuojami: a) būdvardžiai, ku­
rių vienaskaitos vardininkas turi galūnes -as, -ias (giras, ža­
lias, naūjas, geriausias), o kilm ininkas---- o, -io (gero, žalio,
naūjo, geriausio)', b) būdvardžiai, kurių vienaskaitos vardi­
ninkas turi -is, kilmininkas -io, o daugiskaitos naudininkas
-iams (medinis, apygeris, baltakaklis); c) būdvardžiai, kurių
vienaskaitos vardininkas turi -is, -ys, kilmininkas -io, o dau­
giskaitos naudininkas -iems (didelis, didesnis, kairys).
a) V i e n a s k a i t a
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

giras
gero
geram
girą
geru.
gerame
giras

žalias
žalio
žaliam
žalią
žaliu
žaliame
žalias

naūjas
naūjo
naujam
naūją
naujū
naujame
naūjas

geriausias
geriausio
geriausiam
geriausią
geriausiu
geriausiame
geriausias

Daug iskaita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

geri
gerų
geriems
gerus
gerais
geruose
geri

žali
žalių
žaliems
žaliūs
žaliais
žaliuose
žali

nauji
naujų
naujiems
naujūs
naujais
naujuose
nauji

geriausi
geriausių
geriamiems
geriausius
geriausiais
geriausiuose
geriausi

Šių būdvardžių ir vienaskaitos, ir daugiskaitos šauks­
mininkai sutampa su vardininkais.

b) V i e n a s k a i t a
V. medinis
apygeris
baltakaktis
K. medinio
apygerio
baltakaklio
N. mediniam
apygeriam
baltakakliam
apygerį
G. medinį
baltakaklį
Įn. mediniii
apygeriu
baltakakliii
Vt. mediniame
apygeriame baltakakliame
apygeri
S. medini
baltakakli
D augiskaita
baltakakliai
V. mediniai
apygeriai
apygeriu
baltakaklių
K. medinių
N. mediniams
apygeriams baltakakliams
G. mediniūs
apygerius
baltakakliiis
Įn. mediniais
apygeriais
baltakakliais
Vt. mediniuose
apygeriuose baltakakliuose
apygeriai
baltakakliai
S. mediniai
Vienaskaitos šauksmininkas turi savitą formą,
giskaitos — homoniminę su vardininku.
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

didelis
didelio
dideliam
didelį
dideliu
dideliame
dideli

c) V i e n a s k a i t a
kairys
didesnis
didesnio
kairio
didesniam
kairiam
kairį
didesnį
didesniū
kairiū
didesniame
kairiame
kairy
didesni

dideli
didelių
dideliems
didelius
dideliais
dideliuose
dideli

Daugiskaita
kairi
didesni
didesnių
kairių
didesniems
kairiems
didesniūs
kairiūs
didesniais
kairiais
didesniuose
kairiuose
kairi
didesni

Šis (i)a linksniuotės pogrupis ypatingas tuo, kad vienas­
kaitos linksnių galūnės ištisai sutampa su b, o daugiskai­
tos — s u a pogrupio galūnėmis. Tai mišrusis linksniavimas.
Taip linksniuojamos visos aukštesniojo laipsnio vyriškosios
giminės formos ir vienas kitas nelyginamojo laipsnio būd­
vardis.
(i)u linksniuotė

Būdvardžių gražūs, kantrūs, saldūs vienaskaitos vardi­
ninkas, kilmininkas, galininkas (gražūs, gražaūs, gražų) ir
daugiskaitos vardininkas (gražūs, kantrūs, saldūs) rodo
u linksniuotę, kiti linksniai — (i)u linksniuotę (gražiū, gra­
žių, gražiūs, gražiuose), o dar kiti — (i)a linksniuotę (gra­
žiais). Šių linksniuočių daiktavardžiai yra atskiri, o tas pats
būdvardis turi įvairioms linksniuotėms būdingų formų. Tad
pagrindinis kriterijus ją skirti turėtų būti to paties žodžio
linksnių galūnės, turinčios -u- po kietojo ar minkštojo prie­
balsio, ir vienaskaitos kilmininkas, sutampantis su u links­
niuotės daiktavardžių kilmininku.
V ienaskaita
panašūs
V. gražūs
lygus
panašaūs
K. gražaūs
lygaūs
panašiam
N. gražiam
lygiam
panašų
G. gražų
lygų
panašiū
lygiu
Įn. gražiū
lygiame
panašiame
Vt. gražiame
panašūs
Š. gražūs
lygus
D augiskaita
panašūs
lygus
v. gražūs
lygių
panašių
K. gražių
panašiems
N. gražiems
lygiems
panašiūs
gražiūs
lygius
G.
panašiais
lygiais
Įn. gražiais
panašiuose
vt. gražiuose lygiuose
panašūs
lygūs
š. gražūs

Jis kur kas paprastesnis už vyriškosios, nes ir įvardinęs
vienaskaitos vietininko, daugiskaitos naudininko galūnės (ge­
rose, gražiose; gerom s, gražiom s, plg .jo se ir jo m s ) sutampa su
atitinkamas vienaskaitos vardininko galūnes turinčių daikta­
vardžių galūnėmis. Taigi gera linksniuojama kaip šaka,
žalia — kaip vyšnia, graži — kaip marti, m edin ė — kaip kėde.
Moteriškosios giminės būdvardžiai linksniuojami pagal
dvi — (i)o ir ė linksniuotes.
(i)o linksniuotė

V ie n a s k a ita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

gera
geros
g ira i
gerą
gera
geroje
gera

žalia
ža lios
ža lia i
ža lią
ža lia
žalioje
ža lia

graži
gražios
gražiai
gražią
gražia
gražioje
graži

gražiausia
gražiausios
gražiausiai
gražiausią
gražiausia
gražiausioje
gražiausia

D a u g is k a ita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

g iro s
gerų
gerom s
geras
gerom is
gerose
g iro s

ža lio s
žalių
ža lio m s
ža lias
ža lio m is
žaliose
ža lio s

gražios
gražių
gražiom s
gražias
gražiom is
gražiose
gražios

gražiausios
gražiausių
gražiausiom s
gražiausias
gražiausiom is
gražiausiose
gražiausios

ė linksniuotė

V ie n a s k a ita
V. geresnė
K. geresnes
N. geresnei

m edin ė
m edin ės
m edin ei

apym ažė
apym ažės
apym ažei

G. geresnę
Įn. geresne
Vt. geresnėje
S. geresne

apym ažę
apym aže
apym ažėje
apym aže

m edin ę
m edin ė
m edin ėje
m edin e

D augiskaita
V. geresnės
apym ažės
m edin ės
K. geresnių
m edinių
apym ažių
N. geresnėm s
apym ažėm s
m edin ėm s
G. geresnės
apym ažės
m edin ės
Įn. geresnėm is
apym ažėm is
m edin ėm is
Vt. geresnėse
apym ažėse
m edin ėse
S. geresnės
apym ažės
m edin ės
Šios linksniuotės vienaskaitos šauksmininko galūnė sa
vita, nesutampanti su vardininko galūne.
6.3.1.1.3. Į v a r d ž i u o t i n i ų
linksniavim as

būdvardžių

Kokybiniai būdvardžiai (visi jų laipsniai) turi ir įvar­
džiuotines formas, susidariusias 3-iojo asmens įvardžiui su­
sijungus su kintamąja galūne. Linksniuojant kinta ir papras­
tojo būdvardžio, ir įvardinio elemento galūnės, jos kartais
susilieja (geriesiem s iš geriem s + jie m s), o kartais pasirodo
kaip atskiros (gerųjų iš gerų + jų ).
Vyriškosios giminės linksniavimas
V ienaskaita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

gerasis
gerojo
gerajam
gerąjį
geruoju
gerajam e
gerasis

žaliasis
ža lio jo
ža lia jam
žalią jį
žaliū oju
ža lia ja m e
žaliasis

gražūsis
gražiojo
gražiajam
gražųjį
gražiūoju
gražiajam e
gražūsis

geresnysis
gerėsniojo
geresniajam
gerėsnįjį
geresniūoju
geresniajam e
geresnysis

D augiskaita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

gerieji
gerųjų
geriesiem s
gerūosius
geraisiais
geruosiuose
gerieji

žalieji
žaliųjų
žaliesiem s
žaliūosius
žaliaisiais
žaliuosiuose
žalieji

gražieji
gražiųjų
gražiesiem s
gražiūosius
gražiaisiais
gražiuosiuose
gražieji

geresnieji
geresniųjų
geresm esiem s
geresniūosius
geresnialsiais
geresniuosiuose
geresnieji

Moteriškosios giminės linksniavimas
V ienaskaita
v.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

geroji
gerosios
gerajai
gerąją
gerąja
gerojoje
geroji

žalioji
ža liosios
žalia jai
žaliąją
žaliąja
ža liojoje
žalioji

gražioji
gražiosios
gražiajai
gražiąją
gražiąja
gražiojoje
gražioji

geresnioji
geresniosios
gerėsniajai
geresniąją
geresniąja
geresniojoje
geresnioji

Daugiskaita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

gerosios
gerųjų
gerosiom s
gerąsias
gerosiom is
gerosiose
gerosios

ža liosios
žaliųjų
žalio siom s
žaliąsias
žaliosiom is
žaliosiose
ža liosios

gražiosios
gražiųjų
gražiosiom s
gražiąsias
gražiosiom is
gražiosiose
gražiosios

geresniosios
geresniųjų
geresniosiom s
geresniąsias
geresniosiom is
geresniosiose
geresniosios

6.3.2. Nederinamosios kategorijos
Jų yra trys formų grupės: laipsniai, įvardžiuotinės ir
nederinamosios būsenos formos. Tai tik būdvardžio grama­
tinės kategorijos, nepriklausančios nuo daiktavardžio.

6.З.2.1. L a i p s n i s
Laipsniavimas — ypatybės kiekio nustatymas lyginant.
Laipsniuojami tik kokybiniai būdvardžiai, reiškiantys kin­
tamąją ypatybę.
Skiriami trys laipsniai: nelyginamasis (nulinis), kai ypa­
tybė tiesiog konstatuojama, nežymint jos kiekio, aukštes­
nysis ir aukščiausiasis. Nelyginamasis laipsnis į laipsnių
formų sistemą įeina kaip jų darybos pamatas.
Aukštesnysis laipsnis padarytas iš nelyginamojo su prie­
sagomis -esnis, -esnė. Jis turi tris reikšmes.
1. Lyginami du daiktai tos pačios ypatybės atžvilgiu ir
vienas turi jos daugiau negu kitas: Vargas s u n k e s n i s už
akm enėlį, žo d is a š t r e s n i s u ž dagilėlį, (tts.) L ik im a s visa­
do s g a l i n g e s n i s negu žm ogu s. (V K.)
2. Yra lyginama, bet su kuo lyginama, tik numanoma,
sakinyje neišreikšta: A tn ešk m an s a u s e s n i ų m alkų, (r.)
Vadinasi, jų yra visokių, ir reikia atrinkti. Šios reikšmės
aukštesniojo laipsnio forma neigiamame kontekste gauna
aukščiausiojo laipsnio reikšmę: G e r e s n ė s m arčios net p a ­
ti nebūtų Jonukui parin ku si. (V. K.) Ir žm ogu i nėra d i d e s ­
n ė s laim ės kaip būti sveikam ir dirbti m ėgstam ą darbą, (r.)
3. Daiktas lyginamas pats su savimi, tik kitomis aplin­
kybėmis: Jis šiandien s v e i k e s n i s negu vakar, (r.) M ergaitė
graži ir ža d a bū ti d a r g r a ž e s n ė . (I. S.)
Aukštesniojo laipsnio būdvardžiai prie priesagos -esnis
gali turėti ir mažybės elementą -ėl-. Jis laipsnio reikšmių
nekeičia: 1. Petras a u k š t ė l e s n i s už J o n ą ; 2. A tn ešk
s a u s ė l e s n i ų m a lk ų ; 3. Jis šiandien s v e i k ė l e s n i s
negu vakar.

Aukščiausiasis laipsnis daromas iš nelyginamojo su prie­
saga -iausias, -a. Trys reikšmės:
1.
Daiktas išskiriamas iš visumos pagal didžiausią ypa­
tybės kiekį: Eglė l a i m i n g i a u s i a iš visų m arčių. (S. N.)

D augel m ūsų tėvynėje yra pu ikių ir gražių vietų, b et tarpu jų
g r a ž i a u s i a ir g a r s i a u s i a D ain avos šalis. (V. K.)
2. Visuma, iš kurios skiriamas daiktas, numanoma: Jeigu
m an e kas paklaustų, kuriam e žem ės kam pelyje žm ogu i g r a ­
ž i a u s i a s pavasaris, r a m i a u s i a vasara, s p a l v i n g i a u ­
s i a s ruduo, b a l č i a u s i a s ir p u r i a u s i a s žiem os snie­
gas, — a š atsakyčiau — tėviškėje. (Ant. B.)

3. Daiktas turi labai didelį ypatybės kiekį, kurio neįmano­
ma viršyti: K ai įėjo į pilį, rado d i d ž i a u s i ą tylą — visi m ie­
gojo. (J. Blč.) B ėkit bėkit, m ūsų upės, į m arias g i l i a u s i a s
ir skam bėkit, m ūsų dainos, p o šalis p l a č i a u s i a s . (M.)
Aukščiausiąjį laipsnį rodo ne tik priesaga, bet ir lygi­
namieji konteksto žodžiai: iš visų, u ž visus, tarp visų, visų,
ku o aukščiausias. Aukščiausiojo laipsnio lyginamųjų žodžių
kontekste ir aukštesniojo laipsnio forma įgyja aukščiausiojo
laipsnio reikšmę: E i š v i s ų v i r š e s n i s auga baravy­
kas. (A . B .) K u r u ž v i s u s š i r m e s n i s , kur už v i s u s
g r a ž e s n i s , tai a š skirsiu tą žirgelį p e r laukelį jo ti. (tts.)

6.3.2.2. Į v a r d ž i u o t i n i a i

būdvardžiai

Įvardžiuotiniai gali būti visi kokybiniai būdvardžiai ir jų
laipsnių formos: geras — gerasis, geresnis — geresnysis, ge­
riausias — geriausiasis; gražūs — gražūsis, gražesnis — gra­
žesnysis, gražiausias — gražiausiasis. Įvardžiuotiniai negali
būti priesagų ir priešdėlių vediniai iš kokybinių būdvardžių
(gerokas, gerutis, apygeris). (Įvardžiuotinių būdvardžių links­
niavimas pateiktas po paprastųjų, žr. 6.3.1.1.3.)
Lietuvių kalbos gramatikos įvardžiuotinių būdvardžių
vartojimą nusako taip:
1.
Įvardžiuotiniai būdvardžiai vartojami skiriant daiktą
tam tikros ypatybės atžvilgiu: R eikia pasakyti, k a d p i k t o j i
p a m o tė buvo ragana. (J. Blč.) Pažiūrėk į tą b ė r ą j į arklį, (r.)

2. Įvardžiuotinių būdvardžių reikšmė artima aukščiau­
siojo laipsnio reikšmei: M otina su d i d ž i ą j a m ergike skal­
bėsi. (Z.) Išsirinko p a tį d i d į j į arklį. (J.)
3. Įvardžiuotiniai būdvardžiai skiria daiktą priešingos
ypatybės atžvilgiu. Tai ypač būdinga poriniams daiktams:
D e š i n i ą j a a k im i nem ato, k a i r i ą j a au sim i negirdi, (ž.)
Pasirišo S tepukas p rie d e š i n i o s i o s kojos pačiū žą, o prie
k a i r i o s i o s p a sp irą . (P. C.) M anėm , k a d n a u j i e j i k a i­
m ynai bus geresni u ž s e n u o s i u s , (r.)
4. Nurodo daikto rūšį (terminologine prasme): lengvoji
pram on ė, raudonieji dobilai, dėm ėtasis elnias, trapūsis gluos­
nis, duslieji, skardieji priebalsiai, tariam oji, liepiam oji n u o­
saka, vyriškoji, m oteriškoji gim inė.

Šiuo atveju bendrinėje kalboje be įvardžiuotinių būd­
vardžių neišsiverčiama {lengvoji p ra m o n ė negali būti vadi­
nama lengva).
5. Turi pabrėžiamąją reikšmę. Tautosakoje jos dažniau­
siai vartojamos su mažybiniais daiktavardžiais ir pabrėžia
jų maloninę reikšmę: geroji m otinėlė, senasis tėvelis, ja u n o ji
mergelė, p lo n o sio s drobelės, baltosios rankelės, skaistieji
veideliai.

Pabrėžiamąją reikšmę turi ir su daiktavardžiais, reiš­
kiančiais nemalonius žmogui daiktus ar reiškinius: baisūsis
slibinas, šlykščioji gyvatė ir kt.

6.3.2.3. N e d e r i n a m o j i

b ū s e n o s f o r ma

Ją turi tik kokybiniai būdvardžiai: M ergaitei čia g e r a ,
g r a ž u , . Gera nesuderinta su naudininku m ergaitei. Forma
gera negali eiti derinamuoju pažyminiu, nes nereiškia daikto
ypatybės ir nelinksniuojama.
Šios būdvardžių formos reiškia kam nors priklausomą
{M an g e r a , g r a ž u ) ах savarankišką būseną {M iške t a m ­
s u, lauke š a l t a . N aktis. T y l u . Tik girdėti, kaip laikrodis
tiksi a n t sien os.).

Nederinamosios būsenos formos turi laipsniuojamųjų
būdvardžių kamieną, todėl ir jos laipsniuojamos: gera —
geriaū — geriausia; gražū — gražiaii — gražiausia. Aukš­
tesnysis laipsnis apibendrintas ir prieveiksmiams (plg. ge­
ra — geriaū — geriausia ir g era i — geriaū — geriausiai;
gražū — gražiaū — gražiausia ir gražiai — gražiaū — gra­
žiau siai).

Sakinyje nederinamosios būdvardžio formos eina:
1. T a r i n i u : a) kai veiksnys išreikštas nederinamuoju
įvardžiu ar būdvardžiu: Yra kažkas į s p ū d i n g a , g r a ž u ir
drauge l i ū d n a šioje rudenio ir p a va sa rio laisvų pa d a rų
kelionėje iš to lim o s šiaurės į tolim as p ie tų dau sas ir a t­
gal. (А. V.); b) kai veiksnys — veiksmažodžio bendratis:
M eilikauti n e d o r a , b j a u r u , ž a l i n g a . (J.); c) kai veiks­
nio visiškai nėra: Taip g i e d r a ir l i n k s m a ! (M.) B oba iš
ratų — ratam s l e n g v i a u , (tts.) Jos gali eiti ir su
vyriškosios ar moteriškosios giminės veiksniu: A rklys — p e r
b r a n g u , (ž.) G alva galvai n e l y g u , (tts.)

2. V e i k s n i u ir p a p i l d i n i u — daiktavardžio link­
snių vietoje: G e r a eina toli, o b l o g a d a r toliau, (ž.) Ir
p l a t u su kraštu, ir g i l u su dugnu, (ž.) Ž m ogu s žm ogui,
vaikei, p a d a ro p i k t a , k ai širdis užgula. (V. K.)

Taip dažnai pavartojami atitinkamą reikšmę turintys vy­
riškosios giminės kilmininkai. Plg.: N epasakysiu n ieko n a uj a ir N epasakysiu n ieko n a u j o . Jis m u m s dau g g e r a p a ­
darė ir Jis m u m s dau g g e r o padarė.

ĮfĮglf Skaitvardis_________________________
7.1. Skaitvardžių reikšmė ir gramatinės
ypatybės
S k a i t v a r d i s yra kalbos dalis, reiškianti daiktų
skaičių arba tikslią jų vietą eilėje. Nuo kitų kiekybę reiš­
kiančių žodžių jis skiriasi tuo, kad reiškia tikslų skaičiuo­

jamų daiktų kiekį. Plg. Ten bu vo d a u g y b ė (daiktavardis)
žm o n ių ir Ten b u vo š i m t a s (skaitvardis) žm on ių .
Matematikoje skaičių dalys reiškiamos trupmenomis
(viena antroji, d vi šešioliktosios). Buitinėje kalboje vartojami
kiti tiksliai daikto dalį pasakantys žodžiai (pūsė, ketvirtis, treč­
dalis, ketvirtadalis, pusantro, pustrečio, du. sū p u sė). Mama,
siųsdama vaiką į parduotuvę, prašo nupirkti p ū sę ar ketvirtį, o
ne vieną antrąją ar vieną ketvirtąją kepaliuko duonos.
Skaitvardis labai uždara žodžių klasė. Jų negalima pa­
daryti iš kitų kalbos dalių. Priesaginė daryba būdinga tik
kalbos dalies viduje, kai vieni skaitvardžiai daromi iš kitų.
Vienais skaitvardžiais atsakoma į klausimą kiek?, o ki­
tais — į klausimą kelintas? Pagal tai visi skaitvardžiai ski­
riami į du poklasius — kiekinius ir kelintinius.

7.1.1. Kiekiniai skaitvardžiai
Kiekiniai skaitvardžiai dar skirstomi į nevienodo gau­
sumo ir paskirties grupes. Kiekiniai skaitvardžiai yra: pa­
grindiniai, dauginiai, kuopiniai ir trupmeniniai.

7.1.1.1. P a g r i n d i n i a i

skaitvardžiai

Jais skaičiuojama nuo vieno iki begalybės. Bet pačių
skaitvardžių vartojama ne tiek jau daug. „Dabartinės lie­
tuvių kalbos žodyne“ skaitvardžių užfiksuota 116.
Nuo vieno iki dešimties skaičiuojama paprastaisiais
skaitvardžiais:
vienas, viena
du, d vi
trys
keturi, keturios
penki, p en k io s

šeši, šešios
septyni, septynios
aštuoni, aštūonios
devyni, devynios
dešim t

Šie skaitvardžiai, išskyrus dešim t, kaitomi giminėmis ir
linksniais: vienas — viena linksniuojama kaip būdvardis
geras — gera; keturi — keturios, p en k i — pen kios, šeši —
šešios, septyni — septynios, aštu on i — aštuonios, devyni —
devynios — kaip ža li — žalios (žr. 6.3.1.1.1 ir 6.3.1.1.2).
Kaitomieji skaitvardžiai skiriasi nuo būdvardžių tik tuo,
kad turi vieno skaičiaus formą.
Savotiškai linksniuojami skaitvardžiai du, d vi ir trys:

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.

D viskaita

D augiskaita

du, d vi
dviejų
d viem
du, d vi
dviem
dviejuose, dviejose

trys
trijų
trim s
tris
trim is
trijuose, trijose

Šie skaitvardžiai kaitomi giminėmis, bet ne visi turi jų
skirtingas formas. Skaitvardžio du giminę skiria vardininko,
galininko ir vietininko formos, o skaitvardžio trys — tik vie­
tininkas.
D ešim t yra nekaitomas, nederinamas skaitvardis. Saki­
nyje vartojamas kaip prieveiksmis daug ir valdo kilmininką.
Plg. d ešim t vyrų ir dau g vyrų. G reta d ešim t vartojamas
vedinys su galūne -is, padarytas iš to paties skaitvardžio:
dešim tis (: d ešim t). Jis reiškia taip pat tikslų skaičių, nes turi
skaitvardžio kamieną ir vartojamas skaičiuojant (dvi d ešim ­
tys — dvidešim t, trys dešim tys — trisdešim t...). D ešim tis links­
niuojama kaip daiktavardis avis (i linksniuotė).
Nuo vienuolikos iki devyniolikos skaičiuojama sudurti­
niais skaitvardžiais, sudarytais iš dviejų šaknų: skaitvardinės
(vienuo-, dvy-, try-, keturio-...) ir veiksmažodinės -lik- (veiks­
mažodis likti). Šie skaitvardžiai nederinami, nekaitomi ir
giminėmis. Jie (kaip ir dešim t) valdo kilmininką: vienuolika
vyrų, trylika m oterų. Linksnių galūnės, išskyrus galininką,
sutampa su moteriškosios giminės daiktavardžio šaka

vienaskaitos galūnėmis (o linksniuotė). Galininkas neturi
nosinės: N usipirkau vienuolika pieštukų.
Daugiau negu viena dešimtis skaičiuojama nekaitomais
sudurtiniais skaitvardžiais:
d vid ešim t
trisdešim t
keturiasdešim t
p en k ia sd ešim t

šešiasdešim t
septyn iasdešim t
a štū on iasdešim t
devyn iasdešim t

Skaičiai reiškiami ir įvairios struktūros samplaikomis,
į kurias įeina ir paprastieji skaitvardžiai, ir dūriniai (sudur­
tiniai žodžiai). Juos galima vadinti sudėtiniais skaitvar­
džiais:
d vid ešim t vienas, d vid ešim t viena
trisdešim t vienas, trisdešim t viena
devyniasdešim t devyni, devyniasdešim t devynios
šim tas vienas, šim tas viena
šim tas d vid ešim t vienas, šim tas dvidešim t viena
šim ta s d evyn ia sd ešim t devyni, šim tas devyn iasdešim t
devynios
dū šim ta i vienas, dū š im ta i viena
du š im ta i d evyn iasdešim t devyni, dū š im ta i devyniasde­
šim t devynios
d ešim t tūkstančių dū šim ta i d vid ešim t vienas, d ešim t tūks­
tančių dū š im ta i d vid ešim t viena

Skaitvardžiai šim tas, tūkstantis ir nelietuviškos kilmės
(tarptautiniai) m ilijonas, m ilijardas, bilijonas, bilijardas ir
kt. linksniuojami kaip (i)a linksniuotės daiktavardis vyras.
Turi vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos ga­
lūnes. Jų daugiskaita nereiškia tikslaus skaičiaus: susirinko
šim ta i žm on ių , šim tų šim tai, tūkstančiai, m ilijonai. D au­
giskaita reiškia neapibrėžtą daugybę. Tikslius skaičius reiš­
kia: du šim tai, du tūkstančiai, du m ilijonai, trys šim tai, trys
tūkstančiai, trys m ilijonai, keturi šim tai, keturi tūkstančiai,
keturi m ilijon ai ir t. t.

7.1.1.2. D a u g i n i a i

skaitvardžiai

Dauginiai skaitvardžiai vartojami su daiktavardžiais,
reiškiančiais skaičiuoti galimus daiktus, bet turinčiais tik
daugiskaitos galūnę. Daromi su priesagomis -eji, -eri iš pag­
rindinių skaitvardžių:
dveji, dvejos
treji, trejos
ketveri, k itverio s
p en ken , pen kerios
šešeri, šišerios
septynen, septynerios
aštuonen, aštūonerios
devyneri, devynerios

Dauginiai skaitvardžiai kaitomi giminėmis ir linksniuo­
jami kaip būdvardžiai ža li — žalios. Turi tik daugiskaitos
formas, nes vartojami kaip daugiskaitos galūnes turinčių
daiktavardžių pažyminiai: Po t r e j ų p ralaim ėtų rungtynių
„Ž a lg iris“ p a siek ė pergalę, (r.) M ūsų n am u ose yra d e v y ­
n e r i o s durys, (r.) Jam ja u su kako a š t u o n e r i m etai.

7.1.1.3. K u o p i n i a i

skaitvardžiai

Jais (kaip ir kitais kiekiniais skaitvardžiais) atsakoma
į klausimą kiek?, bet neskaičiuojama. Tiesiog sakoma vi­
suma kaip vienetas: Laikom d v e j e t ą arklių, t r e j e t ą kar­
vių. Išgyvenau s e p t y n e t ą metų.
Kuopiniai skaitvardžiai daromi iš pagrindinių ir dauginių
su priesagomis -etas, -tas: dvejetas (: dveji), trejetas (: treji),
ketvertas (: ketveri), p en ketas (: p en k i), šešetas (: šeši), septy­
netas (: septyni), aštu on etas (: a štu on i), devynetas (: devyni).
Kaip matome, priesagą -tas turi tik ketvertas.
Pagal gramatines ypatybes jie kaip daiktavardžiai. Daik­
tų kiekį reiškia tik tie, kurie rodo visumą, susidedančią dau­
giau negu iš vieno. Ir todėl gramatikos skiria aštuonis kuo­
pinius skaitvardžius.

Vienetas prie šios grupės prisijungia tik pagal grama­
tinius požymius: turi skaitvardinę šaknį, tą pačią priesagą,
vienaskaitos vyriškosios giminės galūnę ir linksniuojamas
(kaip ir visi kiti šios grupės žodžiai) daiktavardiškai pagal
(i)a linksniuotę (vienetas; vieneto, vienetui... kaip vyras, vyro,
vyrui). Visada vartojamas kaip daiktavardis: svorio, ilgio,
m a to vienetai.

Kuopiniai skaitvardžiai turi vidinę daugiskaitos reikšmę,
bet vienaskaitos formą, skaičiais nekaitomi. Vienetas kai­
tomas ir skaičiais (vienetas — vienetai). Bet esti situacijų,
kad ir kuopiniai skaitvardžiai pavartojami kaip daiktavar­
džiai. Tada ir jie turi daugiskaitą: Toli nuo griežėjo im a suktis
d v e j e t a i . Pasisuko vienas d v e j e t a s , pa sisu k o antras; p a ­
sisuko kartu ben t trys d v e j e t a i ; nesisuka nė vienas — M ykoliuku i vis tąsią (tarm.: vis viena, vis tiek). (V.)

7.1.1.4. T r u p m e n i n i a i

skaitvardžiai

Trupmeniniai skaitvardžiai reiškia matematikos vieneto
(sveikojo skaičiaus) dalis. Todėl numanomo daiktavardžio
dalis gramatinė giminė lemia ir trupmeninio skaitvardžio
giminę.
Trupmeninius skaitvardžius sudaro samplaikos, kurių
viena dalis (skaitiklis) — pagrindinis moteriškosios giminės
skaitvardis, reiškiantis vieneto dalių skaičių, o kita (vardik­
lis) — kelintinis įvardžiuotinis moteriškosios giminės skait­
vardis, reiškiantis vieneto dalies dydį:
viena antroji
viena šeštoji
trys ketvirtosios

viena dešim toji
devynios dešim tosios
d ešim t šim tųjų

Dažniausiai vartojami trupmeniniai skaitvardžiai, su­
daryti iš paprastųjų dėmenų {viena an troji) arba iš vieno
paprastojo ir antro dūrinio (d vi šešioliktosios), tačiau yra ir
sudėtingesnių struktūrų: d vid ešim t pen k io s šim tosios ir kt.

Linksniuojamos ir skaitiklį, ir vardiklį reiškiančios dalys:
skaitiklis — kaip atitinkami pagrindiniai moteriškosios
giminės skaitvardžiai, o vardiklis — kaip įvardžiuotinis būd­
vardis geroji (žr. 6.3.1.1.3).

7.1.2. Kelintiniai skaitvardžiai
Kelintiniai skaitvardžiai susiję su pagrindiniais: šalia kiek­
vieno pagrindinio ^ra kelintinis, reiškiantis skaičiuojamąją
daikto vietą eilėje. Šie skaitvardžiai yra vediniai iš pagrindinių
su išlaikyta ar kiek pakitusia pamatinio žodžio forma ir prie­
saga -tas, -ta, rodančia vyriškąją ir moteriškąją giminę:
trečias, trečia
ketvirtas, ketvirta
pen ktas, p en k ta
šeštas, šešta
septintas, septinta
aštuntas, aštunta
devintas, devinta
dešim tas, dešim ta
vienuoliktas, vienūolikta
d vid ešim t pen ktas, d videšim t p en kta
šim tas d vid ešim t pen ktas, šim tas d vid ešim t p en k ta ir 1.1.

Skaitvardžiai p irm a s ir antras turi kitą šaknį, bet vis tiek
susiję su pagrindiniais skaitvardžiais vienas, dū (taip yra ne
tik lietuvių kalboje).
Kelintiniai skaitvardžiai turi visas būdvardžiams būdin­
gas gramatines ypatybes, išskyrus laipsnius. Jie kaitomi
skaičiais, linksniais ir giminėmis, visi gali būti įvardžiuo­
tiniai {pirmasis, -oji, antrasis, -oji, trečiasis, -oji ir 1.1.). Pir­
mieji keli skaitvardžiai turi ir nederinamąją formą: pirm a,
antra, trečia, ketvirta, pen kta, šešta...

Visi kelintiniai vyriškosios giminės skaitvardžiai links­
niuojami kaip (i)a linksniuotės būdvardžiai geras arba ž a ­
lias (žr. 6.3.1.1.1), o moteriškosios — kaip (i)o: gera, žalia
(žr. 6.3.1.1.2).

8.1. Įvardžių reikšmė ir gramatinės ypatybės
Į v a r d i s yra kalbos dalis, turinti bendrą rodomąją
reikšmę. Reikšti ir rodyti — ne tas pat. Pavyzdžiui, įvardis aš
reiškia kalbantįjį asmenį, priklausomai nuo situacijos. Kiek­
vienas žmogus, atsidūręs kalbėtojo vaidmenyje, save nurodo
įvardžiu „aš“. Įvardis toks tinka rodyti bet kokiai daikto ypa­
tybei. Tačiau kiekvienas įvardis turi reikšmę, skiriančią jį nuo
kitų įvardžių. Įvardžiai skirstomi pagal reikšmę į poklasius:
a) asmeninius, sangrąžinį, savybinius; b) parodomuosius,
pažymimuosius, klausiamuosius-santykinius, nežymimuo­
sius, atskiriamuosius ir apibendrinamuosius.
Visos gramatikos skirsto įvardžius pagal reikšmę, bet ne
visos nustato tuos pačius poskyrius, ne visos juos vienodai
vadina ir ne visos tą patį įvardį priskiria tam pačiam
poskyriui.
Įvardžiai — beveik uždara klasė. Tačiau negalima sakyti,
kad juos lengva arba būtina tiksliai atskirti nuo kitų kalbos
dalių, turinčių įvardžio kamieną.
Įvardžių (kaip ir skaitvardžių) gramatines ypatybes pa­
togu aptarti kiekviename reikšminiame skyriuje, o tik pas­
kui padaryti bendrąsias išvadas.

8.1.1. Asmeniniai įvardžiai
Asmeniniais vadinami įvardžiai: a) rodantys asmenis
(aš, tū, mes, jūs); b) rodantys daiktus ir asmenis (jis — ji,
jie — jos).
Asmenis reiškiantys įvardžiai vartojami kaip daiktavar­
džiai (eina veiksniu ir papildiniu), tačiau daiktavardžių ne­
pakeičia. Tai dialogo žodžiai: aš — kalbantysis (adresantas),
tu — pašnekovas (adresatas). Santykis aš / tu kalbant
keičiasi: abu pašnekovai save įvardija įvardžiu aš, o kitą
pokalbio dalyvį — įvardžiu tu. Šio vaidmens negali atlikti

jokie kiti žodžiai. Todėl aš ir tu — ypatingi kalbos ženklai,
būtini dialogui. Įvardžiai mes ir jūs taip pat dialogo žodžiai.
Aš, mes, tu, jūs gimines rodančių galūnių neturi. Tačiau
asmuo turi lytį, ir kalbant ji parodoma priklausomo žodžio
forma: A š pavargęs, -usi, tū geras, -a, mes pavargę, -usios, jūs
geri, -os. Šie asmeniniai įvardžiai linksniuojami taip:
V ienaskaita
D augiskaita
V. aš
tū
mes
jus
K. manęs/mano tavęs/tavo
musų
jūsų
tau
mūms
jūm s
N. man
tave
mūs
jūs
G. mane
Įn. manimi
tavimi
mumis
jumis
jumyse
mumyse
Vt. manyje
tavyje
Šauksmininko įvardžiai neturi. Pirmasis asmuo į save ne­
sikreipia, o antrojo asmens įvardžiai rodo asmenį ar asmenis,
į kuriuos kreipiamasi visais linksniais: T u mane myli, t u ma­
nai, kad aš labai labai kažinkas. (S. N.) T a u ačiū, tėvyne, už
kalbą. T a u ačiū už darbą. Už nuovargį ačiū. (M. M.) O j ūs ,
nenaudėlės, dar nė riešutytį žiemai perkąst ir kramtyt nenusiskynėt. (K. D.) Tai ne linksnio, bet paties įvardžio reikšmė,
adekvati kreipiniui.
Įvardžiai jis — ji, jie — jos reiškia ir asmenis, ir daiktus.
Sakinyje šie įvardžiai pakeičia daiktavardžius: L ū š i s pik­
ta, tai teisybė; j i galėtų gerokai žmogų apdraskyti. (V.) Kai­
mo m o t e r ė l ė s , nors ir pravardžiavo S m u k š t a r ą bedie­
viu, bet be j o išminties ir j o s neapsieidavo. (А. V.) Krinta
klevo l a p a i . J i e čeža po mūsų kojomis, (r.)
Įvardžiai jis, ji linksniuojami taip:
V ienaskaita
V. jis
n
jos
K. jo
N. jam
jai
g. л
ją
Įn. juo
ja
Vt. jame
joje

D augiskaita
jie
jos
ją
jiems
joms
juos
jas
jais
jomis
juosė
jose

Sangrąžinis įvardis savęs susijęs su visais asmeniniais
įvardžiais grįžtamuoju ryšiu. Jis rodo, kad asmuo kreipia
veiksmą į save kaip ir į bet kurį kitą aplinkos daiktą. Asmuo
tarsi susidvejina — jis ir veikėjas, ir veikiamasis dalykas: A š
netausoju s a v ę s . Tu netausoji s a v ę s . J i s netausoja s a ­
v ę s . M e s n eta u so ja m e s a v ę s . J ū s netau sojate s a v ę s .
J i e n etau soja s a v ę s . Šis įvardis neturi vardininko, nes

niekada nereiškia sakinio veikėjo (neina veiksniu). Bet šiaip
linksniuojamas ir valdomas žodis, einantis papildiniu: A š
p a taik a u ju s a u . A š užm iršau s a v e . Tu n esididžiu ok p e r
daug s a v i m i . Ir taip galima linksniuoti su visais vienaskai­

tos ir daugiskaitos asmeniniais įvardžiais, reiškiančiais vei­
kėją. Šauksmininko ir daugiskaitos šis įvardis neturi.
Formų sistema tokia: kilmininkas — savęs, naudinin­
kas — sau , galininkas — save, įnagininkas — savim i, vieti­
ninkas — savyje.

8.1.3. Savybiniai įvardžiai
Įvardžiai rodo tai, ką reiškia daiktavardžiai, o daikta­
vardžių kilmininkas gali reikšti ir asmenį, ir priklausymą
( B r o l i o nėra nam ie. Čia b r o l i o kepurė). Tai iš esmės du
kilmininkai: pirmasis reiškia asmenį ir sakinyje eina papil­
diniu, atsako į klausimą ko?', antrasis reiškia priklausymą
asmeniui (ypatybę) ir atsako į klausimą kieno?
Natūralu, kad į tuos pačius klausimus atsako ir asme­
ninių įvardžių kilmininkai: M ūsų nėra nam ie ir M ūsų n a ­
m ai; Jūsų nėra n am ie ir Jūsų nam ai; Jo, jo s nėra n am ie ir Jo,
jo s nam ai; Jų nėra n am ie ir Jų nam ai. Savybei rodyti kai
kurie asmeniniai, sangrąžinis, kai kurie klausiamieji ir kt.
įvardžiai turi specialų kilmininką: m ano, tavo, savo, kieno,
niekieno (greta m anęs, tavęs, savęs, ko, n ieko).

Visų mūsų kaimynų kalbos tokiai savybei rodyti turi
giminėmis kaitomus darinius iš atitinkamų asmeninių įvar­
džių (plg. latvių — mans, m ana; lenkų — m oj, m oja, m oję;
rusų — мой, моя, м ое). Pagal formų sistemą juos būtų
galima laikyti būdvardžiais, bet būdvardžiai r e i š k i a, o šie
žodžiai r o d o . Todėl pagal rodomąją reikšmę (o ne pagal
formą) jie pasilieka įvardžių klasėje.
Tokių savybinių įvardžių yra ir lietuvių kalboje: m anas,
m ana; tavas, tava; savas, sava. Įvardžiuotinės formos: m a ­
nasis, m anoji, tavasis, tavoji, savasis, savoji. Yra darinių ir
su priesaga -iškis: m aniškis, -ė, taviškis, -ė, m ūsiškis, -ė, j ū ­
siškis, -ė. Tačiau šie žodžiai, nors ir turi rodomąją reikšmę,
nors ir artimi savybiniams kilmininkams, vartojami kur kas
rečiau: Ž em ė ten gim toji — tėviškė m a n a . (S. N.) Pasiim kit
tų s a v ą j į (savo) n eklau žadą, (r.) J ū s i š k ė (jūsų) žem ė
geresnė už m ū s i š k ę (m ūsų).
Įvardžio savo santykis su asmeniniais įvardžiais yra toks
pat kaip ir sangrąžinio (žr. 8.1.2): 1 asmuo — Sėjau rūtą,
sėjau m ėtą, sėjau lelijėlę, sėjau s a v o ja u n a s dienas kaip
žalią rūtelę, (tts.) M es kitų nenorim , m es norim tik s a ­
v o . (r.); 2 asmuo — N e an t s a v o žirgo p a s m an e atjojai,
ne s a v o žiedelį m an p a d o va n o ja i, (tts.) A r jū s s a v o žem ę
gint pasiryžę? (r.); 3 asmuo — Jis s a v o ja u atsėdėjo, (r.)
Jie s a v o žygiais išgarsino L ietu vą, (r.)

8.1.4. Parodomieji įvardžiai
Parodomieji įvardžiai rodo asmenis, daiktus arba ypa­
tybes. Visi pagal vartojimą yra būdvardiškieji ir kaitomi
skaičiais, linksniais ir giminėmis. Tie, kurie rodo daiktus ir
asmenis, nustato tam tikrą vietą kalbančiojo atžvilgiu: šis,
ši, šitas, šita (artumo ryšys), tas, ta, anas, and (atstumo ry­
šys). Ypatybes rodantys įvardžiai yra: toks, tokia, šitoks, šito ­
kia, šioks, šiokia, anoks, anokia.

Daiktus ir asmenis rodantys įvardžiai dažniausiai var­
tojami su daiktavardžiais: Matydamas mane tokį linksmą, ta s
s e n i s prašė duoti ir jam paragauti to g ė r i m o . (J. Blč.)
Tebūna š i d i e n a kaip krištolas tyra. (V. M.-P.)
Labai retai šie įvardžiai patys vieni gali eiti daiktavar­
džio vietoje: Sėdi ir rašai: <...> T as gimė, o ta s mirė.
Š i t a s vedė. T as mūšį pralaimėjo, š i t a s — ne. Tas p a ­
siuntinius atsiuntė. Š i s — laišką. (Just. M.)
Ypatybę rodantys įvardžiai toks, tokia, šitoks, šitokia ne­
retai vartojami su būdvardžiais pabrėžiamąja reikšme:
T o k s m ė l y n a s dangus. Š i t o k i a g r a ž i diena. Bet
dažniau jie eina kaip rodomieji pažyminiai: Jis n e g r a ž i a i
pasielgė. T o k s ( š i t o k s ) jo pasielgimas turi būti tinkamai
įvertintas.
Parodomųjų įvardžių linksniavimas:
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.

V ienaskaita
tas ta S IS
to
tos šio
tam tai šiam
tą
š į
tuo ta šiuo
tame toje šiame

v>

si
šios
šiai
šią
šia
šioje

D augiskaita
tie
šie
tos
tų
šių
tiems toms šiems
tuos tas
šiuos
tais tomis šiais
tuose tose šiuose

šios
šioms
šias
šiomis
šiose

Taip linksniuojami ir kiti parodomieji įvardžiai.

8.1.5. Pažymimieji įvardžiai
Pažymimieji įvardžiai sudaryti iš asmeninių ir parodo­
mųjų, pridedant suįvardėjusius daiktavardžius pats, pati arba
iš jų kilusią dalelytę pat: a) aš pats, tu, pats, jis pats, mes patys,
jūs patys, jie patys; b) tas pats ir tas pat, ta pati ir ta pat, toks
pats ir toks pat, tokia pati ir tokia pat, šitas pats, šita pati.
Be to, pabrėžiamasis įvardis pats vartojamas ir su kitais
žodžiais (ne įvardžiais): Žmogus (jis) p a t s turi nuspręsti.
Onutė (ji) p a t i kalta. Atėjo p a t s vienas.

8.1.6. Klausiamieji-santykiniai įvardžiai
Klausiamieji-santykiniai įvardžiai: kas, kuns — kuri, kat­
ras — katra, kieno, koks — kokia, kelintas — kelinta. Klau­
siama norint sužinoti asmenį, daiktą, ypatybę: K a s ten
šnypščia? E šnypščia iš kelmo piktoji. (A. B.) K a s nužudė?
K u r i s ? Žilvinėli brangus? K a s iš jūs keturių laužėt žodį?
Skaudu! K ą vadinti turiu išdaviko vardu? (S. N.)
Santykinę (jungiamąją) reikšmę šie įvardžiai įgyja su­
dėtiniame prijungiamajame sakinyje: Kalifui parūpo žinoti,
k i e n o tai rūmai. (J. Blč.) Kirvis ir pjūklas ginčijosi, k a t ­
r a s iš jų žmogui naudingesnis, (tts.)
Įvardžiai katras — katra, kelintas — kelinta linksniuo­
jami kaip tas — ta, kuris — kuri — kaip įvardis jis — ji. Kas
turi vienaskaitą, nekaitomas giminėmis, o jo vienaskaitos
linksnių galūnės sutampa su įvardžio tas galūnėmis. Kieno
yra įvardžio kas kilmininkas greta ko, kuris išlaiko pagrin­
dinę klausiamąją reikšmę, atlieka jungiamąją funkciją, tik
skiriasi tuo, ko klausiama: K o t u ieškai? Pasakyk, k o tu ieš­
kai? ir K i e n o tas vaikas? A š nežinau, k i e n o tas vaikas.
Galėjimas klausti ir jungti drauge šį įvardį laiko viename
klausiamųjų-santykinių įvardžių pogrupyje.

8.1.7. Nežymimieji įvardžiai
Nežymimieji įvardžiai: kažin kas, kažin koks, kažkoks,
kažkuris, kažkatras, kažin kieno, kažkieno; kas nors, koks
nors, kuris nors; bet kas, bet kuris, bet katras, bet koks, kai
kas, kai kuris, kai koks; kas ne kas, kuris ne kuns; kas, koks,
kuris, katras, keletas, keleri, keliolika, vienas, vienas kitas, šis
tas, šioks toks ir kt.
Nežymimieji įvardžiai turi bendrą „nežinoma“ reikšmę:
K a ž k a s kopomis artėja. (S. N.) Tuo tarpu ant krosnies
k a ž i n k a s šnibždėti pradėjo. (L. P.) Žynys uždegė žabus

ir, kai jie įsiliepsnojo, jis įmetė k o k i ų kvepiančių žole­
lių. (J. Blč.) A r į mažą k a s žiūri, ar mažas gali k ą nudirb­
ti? (P. M.)
Dažniausiai nežymimieji įvardžiai rodo skyrimą iš dau­
gelio, bet nesvarbu kurį ar kokį: Tegul ateina b e t kas, svar­
bu, kad tik ateitų, (r.) Mes kaip miestai esam požemiu uždarę
k a i k u r i a s savąsiaskrykščiančiasupes. (A lf.M .)K u r i o s
n e k u r i o s kieme sugirgžda durys, pasirodo k a s n o r s iš
senesniųjų ir vėl dingsta daržinėj ar pašiūrėj. (V. M.-P.)
Samplaikos su dalelyte nors rodo nebūtinus pasakyti,
netikslinamus asmenis ar daiktus: Ne tiek džiaugdavaus k ą
( n o r s ) nauja radęs, kiek gailestaudavau k o n o r s nera­
dęs. (P M.)
Įvardis vienas, -a kilęs iš skaitvardžio, bet netekęs jam
būdingo tikslumo reikšmės: Et, čia v i e n a s (toks) žmogelis
man pasakojo, (ž.) Įvardinis žodžio vienas vartojimas la­
bai dažnas pasakose: Gyveno v i e n a s didžiai galingas kara­
lius. (tts.)
8.1.8. A tskiriam ieji įvardžiai
Atskiriamieji įvardžiai: kitas, -a, kitoks, -ia, kitkas, tam
tikras, -a, vienas, -a, vienoks, -ia, vienas, -a... kitas, -a, vienoks,
-ia... kitoks, -ia. Tai įvardžiai, kurie nurodo nuo kitų atski­
riamą daiktą ar ypatybę, bet jų tiksliai neįvardija: Laikai ju k
mainos: slėgė pikti — nušvis k i t i Lietuvai, mūsų tėvynei. (M.)
Viena varna nuo mieto — k i t a į jos vietą, (tts.) Tokiam
darbui reikalingas i r t a m t i k r a s pasirengimas, (r.) Valdovų
laimė — ji visai k i t o k i a negu prastų žmonių. (J. M.)
8.1.9. A pibendrinam ieji įvardžiai
Apibendrinamieji (arba visumos) įvardžiai yra šie:
a) teigiamieji: visas — visa, viskas, visoks — visokia, kiek­
vienas — kiekviena: Išsirink mane iš v i s ų, kad ryšėtum

ju oda i, ka i m an ęs ja u nebus. (M. M.) Ir v i s o k i žiedeliai
taip tarp savęs pinas, — k a d iš tolo tik regis gražus m argu­
m ynas. (A. B.) V i s k a s ja m negerai, v i s k a s ne taip, v i s i
barščiai be druskos. (J. Blč.) Viešpatie, tu ju k m a ta i sunkų
knygnešio kelią. Sako, k a d tu sk aitai k i e k v i e n ą m ūsų
knygelę. (Just. M.); b) neigiamieji: niekas, jo k s — jokia, nė
vienas — nė viena: Jau n i e k a s tavęs taip karštai n em y­
lės... (M.) Tos tylos n etrikdė j o k s garsas, n ė v i e n a s
m ed žio lapelio krustelėjim as, (r.)

8.2. Įvardžių struktūra ir vartojimas
Įvardžių struktūra, sudėtis (kaip ir kaitymas) labai įvairi.
Visi asmeniniai, sangrąžinis, dalis savybinių, parodomieji,
klausiamieji yra paprasti, vienžodžiai (aš, tū, jis, tas, šis,
anas, kas, kuris, katras, toks, šioks), yra priesagų vedinių
(m aniškis, taviškis, kelintas, kelioliktas), yra dūrinių (kažkas,
kažkuris, k a žkien o), yra samplaikų su kitais įvardžiais ir da­
lelytėmis (aš pats, tas pat, kas nors, bet kas, kas ne k a s).
Iš įvardžių poskyrių analizės matyti, kad vieni jų var­
tojami kaip daiktavardžiai — sakinyje eina veiksniu ir pa­
pildiniu ir gali būti pavadinti daiktavardiškaisiais. Tai as­
menis rodantys įvardžiai aš, m is, tū, jūs, jis, ji, tam sta, kas
ir sandūros bei samplaikos su juo — kažkas, bet kas, niekas.
Giminėmis kaitomi ir su daiktavardžiais derinami įvardžiai
(toks, tokia, šitoks, šitokia, vienas, viena ir kt.) vadinami
būdvardiškaisiais.
Įvardžiai tas, ta, šis, ši, kuris, kuri, kitas, kita ir kt. gali
būti vartojami ir daiktavardiškai, ir būdvardiškai.
Įvardžiai, rodantys kiekybę, vartojami nevienodai: keli,
kelios — vartojami kaip būdvardžiai; keletas — kaip daikta­
vardis; keliolika, keliasdešim t — kaip prieveiksmis dau g arba
kiekybę reiškiantys daiktavardžiai daugybė, būrys, m inia.
Šios kiekybę rodančių žodžių vartojimo skirtybės visiškai
sutampa su skaitvardžių vartojimo skirtybėmis.

9.1. Veiksmažodžių reikšmė
V e i k s m a ž o d i s yra kalbos dalis, reiškianti veiksmą.
Gramatikos veiksmo sąvoka nesutampa su buitine — tai
įvairių įvairiausi procesai, reiškiniai, susiję su veikėju, laiku
ir tikrove. Veikėjai įvairūs — žmogus ir aplinkos gyviai bei
daiktai. Pvz., žm ogu s plau kia, žąsis plau kia, rąstas pla u k ia .
Negyvo daikto veiksmas nepriklauso nuo veikėjo valios ir
yra savaiminis. Savaiminiai procesai be veikėjų: lyja, snin­
ga, darganoja, tem sta ir kt.
Pagal tai, ar veiksmas priklauso nuo veikėjo valios, ar
veikėjas yra aktyvus ar pasyvus, visus veiksmažodžius ga­
lima skirti į dvi dideles grupes: aktyvaus veiksmo ir būsenos
veiksmažodžius.
Aktyvaus veiksmo veiksmažodžiai dvejopi: a) reiškiantys
veiksmą, orientuotą į išorinį pasaulį — juo kuriama, naiki­
nama, kas nors pertvarkoma: N orėjau čia, pu šyn o pakrašty,
p a s i s t a t y t i palapinę. (J.) Kasdienybe, tu p a n a ši į m alū ­
ną: sunkūs tavo girnų akm enys m a l a ir s u m a l a gražiau­
sias svajones. (E. M.); ir b) reiškiantys paties veikėjo vienokį
ar kitokį elgimąsi šiame pasaulyje: Iš tolim ųjų kraštų g r į ž o
į tėviškę vieversiai ir, skrisdam i p e r Vilniaus m iestą, č i u l b ė j o
g i e d o j o linksm ą p a vasario giesm elę. (А.V.) Vieną kartą
t r a u k ė dykum a didelis karavanas. (J. Blč.)

Būsenos veiksmažodžiai taip pat dvejopi: a) kintamo­
sios, kryptingos būsenos veiksmažodžiai {augti, būkti, gesti,
rimti, senti, tū k ti) ir b) nekintamosios būsenos veiksmažo­
džiai {būti, blizgėti, boluoti, dirvon ū oti).
Labiausiai veiksmažodį kaip kalbos dalį apibrėžia dvi su
jo kamienu susijusios kategorijos — g a l ė j i m ą s—n e g a ­
l e j i m a s valdyti galininką be prielinksnio (tranzityvumas/
intranzityvumas, reiškiantis tai, ar veiksmas pereina ar ne­
pereina į veikiamąjį objektą) ir veiksmo t r u k m ė s —
b a i g t u m o priešprieša (veikslas). Dar visas labai įvairias

(asmenuojamas, linksniuojamas ir nekaitomas) veiksmažo­
džio formas jungia į vieną kalbos dalį nuo veiksmažodžio
kamieno reikšmės priklausantis galėjimas prisijungti prie­
veiksmius (greitai bėgti, greitai bėga, greitai bėgtų, greitai b ė­
gantis, greitai bėgdam as ir t. t.).
TVanzityvumas/intranzityvumas matyti iš sakinio. Tran­
zityviniai veiksmažodžiai turi tiesioginio papildinio gali­
ninką (M ergaitė augina gėlę), o intranzityviniai — neturi
(M ergaitė auga).

Būsenos veiksmažodžiai taip pat gali valdyti galininką,
tik jų veiksmas nekeičia daikto, pvz., m atyti nam ą, m ylėti
tėvynę, girdėti m u ziką tai visai ne tas pat, kas m egzti pirštinę.
Veikslai paprastai žymimi žodžių darybos priemonėmis.
Nepriešdėliniai veiksmažodžiai (su mažomis išimtimis) yra
e i g o s v e i k s l o , o priešdėliniai (taip pat su nedidelėmis
išimtimis) yra į v y k i o v e i k s l o .
E i g o s v e i k s l a s : P iem en ys u ž upės lau žą k u ­
r i a . (E. M.) G a u d ž i a vėjai piktai, d r u m s č i a tam są
audringos nakties. (V. M.-P.) A u g o girioje ąžuolas, (r.)
Priešdėlinių eigos veikslo veiksmažodžių yra dvejopų:
a) tik esamojo laiko su krypties priešdėliais: ateina (eiga) —
atėjo (įvykis), išvažiūoja (eiga) — išvažiavo (įvykis) ir b) kai
priešdėlis keičia reikšmę individualiai arba be jo nevartoja­
mas: atrodyti, priklausyti, p a vydėti (plg. rodyti, klausyti).
Į v y k i o v e i k s l a s : K lu m pės štai, Egluže, s u d ė v ė k i
jas. (S. N.) Vieversėlis p a v y t u r i u o s, p a v y t u r i u o s ir
vėl krinta a n t žem ės. ( Z. ) Tą vakarą G aidžgalės karčem oje
ėm ė ir p r a g y d o višta. (K. B.)

Nepriešdėlinių įvykio veikslo veiksmažodžių, reiškiančių
ne trukmę, o visumą, yra taip pat dvi grupės: a) su aki­
mirkos priesagomis -el(ė)ti, -er(ė)ti: šūktelėti, švystelėti, žvilg­
terėti, švilpterti (veiksmo baigtumą lemia trumpumas); b) be
priesagų: duoti, gauti, rasti, gim ti, mirti, spjauti, tėkšti, dūrti,
spirti. Dalis jų taip pat reiškia trumpą veiksmą, o kitiems
reikia konteksto. Pvz., V incas M ykolaitis-P u tin as m i r ė
(įvykis) 196 7 m etais ir M anasis, kai m i r ė (eiga), įsigeidė
barsuko m ėsos. (P. C.)

Veiksmažodžių daryba skiriasi nuo daiktavardžių ir būd­
vardžių darybos keliais esminiais požymiais: 1) nėra sudūrimo (sudurtinį kamieną veiksmažodis gauna tik iš darybos
pamato — p a d la ižia u ti iš dūrinio padlaižys)-, 2) jokia kalbos
dalis neveiksmažodėja; 3) ypatinga ir labai produktyvi prieš­
dėlinė daryba — priešdėlis pats vienas (be galūnės) daro
naują žodį, suteikdamas jam įvykio veikslo reikšmę; be to,
veiksmažodžio šaknis gali prisijungti daugelį priešdėlių;
4) priesaginė veiksmažodžių daryba panaši į būdvardžių
tuo, kad nedaug priesagų, o pačios priesagos daugiareikš­
mės. Be to, daugiau vedinių iš daiktavardžių ir būdvardžių
negu iš pačių veiksmažodžių.
9.2.1. Priesagų vediniai
Veiksmažodžių priesagoms būdinga eigos reikšmė (iš­
skyrus akimirkos priesagas -elėti, -erėti). Ši bendra reikšmė
leidžia veiksmažodžius daryti iš daiktavardžių ir būdvardžių
ir gauti veiksmo trukmę žymintį žodį {uoga — uogauti, g a l­
va — g alvoti ir kt.).
9.2.1.1. V e d i n i a i

iš

daiktavardžių

Daugiausia vedinių yra su priesagomis -uoti, -uoja, -avo;
-auti, -auja, -avo; -oti, -oja, -ojo (po kietojo ir minkštojo
priebalsio), mažiau su priesagomis -inti, -ina, -ino ir -yti,
-ija, -ijo ir visiškai nėra vedinių su akimirkos priesagomis.
Priesagos -uoti vediniai reiškia: 1) daryti tai, kas pa­
sakyta pamatiniu žodžiu: dygsniūoti „daryti dygsnius“, grupūoti, sluoksniūoti, vingiūoti, žingsniūoti ir kt.; 2) tepti, deng­
ti tuo, kas pasakoma pamatiniu žodžiu: degutūoti, dervuoti,
vaškūoti, nikeliūoti, auksūoti; 3) naudoti pamatiniu žodžiu

pasakytą priemonę: buriūoti, irklūoti, vairuoti, skaptūoti,
skudučiūotv, 4) atsirasti savaime tam, kas pasakoma pama­
tiniu žodžiu: banguoti, garuoti, kraujuoti, pū liū oti, spinduliūoti, žaibū oti; 5) vadinti tuo, ką reiškia daiktavardis:
d ėd žiū o ti „vadinti dėde“, galvijūoti, rupūžiūoti, velniūoti;
6) laikyti save tuo, ką reiškia, ar elgtis taip, kaip elgiasi
daiktavardžiu reiškiamas asmuo: broliū otis „gyventi kaip
broliams“, gim in iū otis „laikyti save giminėmis“, svečiūotis
„būti svečiu“, bičiu liū otis „būti bičiuliu“; 7) leisti laiką:
naktūoti, rytūoti, vakaruoti (greta vakaroti, dien oti).
Priesagos -auti vediniai reiškia: 1) būti tuo, daryti tai,
kas pasakyta pamatiniu žodžiu: draugauti, girtuokliauti, p lė ­
šikauti, tarnauti, valkatauti', 2) rinkti tai, kas pasakyta pa­
matiniu žodžiu: grybauti, riešutauti, uogauti, žoliauti', 3) da­
ryti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: atgailauti „daryti
atgailą“, ju o k a u ti „krėsti juokus“, kariauti, triukšm auti.
Priesagos -oti vediniai reiškia: 1) daryti tai, kas žymima
pamatiniu žodžiu: au koti „daryti auką“, dovanoti, garbanoti,
pasakoti, vagoti, žaloti', 2) savaime vykti tam, kas išreikšta
pamatiniu žodžiu: audroti, darganoti, lapoti, pu toti, rasoti',
3) būti būsenoje, pasakytoje pamatiniu žodžiu: miegoti, svajdti', 4) naudoti įrankį: m eškerioti.
Priesagos -ėti vediniai ryškesnių grupių nesudaro: au k­
lėti „auginti ir mokyti“, pū slėti „versti pūslėmis“, raukšlėti
„daryli raukšles“. Išsiskirtų tik grupelė, reiškianti ypatybės
intensyvėjimą: akm en ėti „stingti, virsti akmeniu“, m edeti,
vaiketi, bobeti, pavasareti, rudeneti, vakareti.
Priesagos -yti vediniai reiškia: 1) atsirasti savaime tam,
kas pasakoma pamatiniu žodžiu: akyti „darytis akims, sky­
lėti“, kirmyti, rūdyti, šerkšnyti, vilnyti', 2) daryti, sukelti tai,
kas pasakyta pamatiniu žodžiu: dalyti „skirti į dalis“, gėdyti,
ginčyti, skiepyti, viršyti.
Priesagos -inti vedinių vos vienas kitas. Jie reiškia:
1) daryti, kelti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu: garinti
„versti garais“, šiūkšlinti, talkinti, vaišinti', 2) tepti tuo, kas
pasakyta pamatiniu žodžiu: auksinti, anglinti, purvinti.

Priesaga -m ėti iš esmės yra kartotinė, tinkanti daryti
veiksmažodžius iš veiksmažodžių (žr. 9.2.1.3). Tačiau yra
keletas kartotinės menkinamosios reikšmės vedinių iš daik­
tavardžių: blusinėti, utinėti, varlinėti, grybinėti.
9.2.1.2. V e d i n i a i

iš

b ū d v a r d ž i ų

Su priesagomis -ėti ir -inti iš kokybinių būdvardžių da­
romos atitinkamo savaiminio ir aktyvaus veiksmo veiksma­
žodžių poros: gerėti — gerinti (: geras), saldėti — saldin ti
(: sa ld ū s), tiesėti — liesinti (: liesas), storėti — storinti (: sto ­
ras), tvirtėti — tvirtinti (: tvirtas). Jų darybinės reikšmės: „sa­
vaime darytis tokiam — daryti tokį, kas pasakyta pamatiniu
žodžiu“.
Yra vedinių ir iš tarptautinių žodžių: aktyvėti — aktyvinti
(: aktyvū s), po p u lia rėti — popu liarin ti (: p o p u lia rū s), m o d er­
nėti — m odern in ti (: m odernūs), vulgarėti — vulgarinti (: vul­
garūs).

Priesagos -uoti vediniai reiškia ypatybės buvimą ar stai­
gų atsiradimą: geltonūoti, m ėlynūoti, žaliūoti. Reikšmės skir­
tumas priklauso nuo konteksto: G ražiai šiem et ž a l i u o j a
žiem ken čiai ir Iš to p yk čio n et p a ž a l i a v o „tapo, pasidarė
žalias“.
Nedaug vedinių su priesagomis -auti, -oti, -en ti: dykauti
(: dyk a s), narsauti (: n arsūs), p a ik a u ti (: p a ik a s), rūstauti
(: rūstūs), sm arkau ti (: smarkūs)-, kreivoti (: kreivas) „eiti
kreivai“, bjauroti (: bjaurūs) „bjaurinti, teršti“; gyventi
(: gyvas) „būti gyvam“, grau den ti (: graudūs) „graudinti“,
pu ren ti (: p u rū s) „purinti“.
9.2.1.З. V e d i n i a i i š v e i k s m a ž o d ž i ų
ir i š t i k t u k ų
Apie juos kalbama kartu todėl, kad dažnai sunku
atskirti, ar pamatinis žodis veiksmažodis, ar ištiktukas.

Priesagos -inėti vediniai reiškia kartojamą veiksmą su
stipresnio ar silpnesnio intensyvumo atspalviu: adin ėti
(: ad yti), bėginėti {: bėgti), m ušinėti {: m ū šti), šlavinėti (: šlūoti), šokinėti {-.šokti), žiūrinėti {-.žiūrėti).
Priesaga -inti turi priežastinę reikšmę, sukeliančią ati­

tinkamą savaiminį veiksmą, todėl susidaro priežastinio ir
savaiminio veiksmo veiksmažodžių poros: gesinti {-.gesti)
„daryti, kad gestų“, kepinti {-.kepti), laipinti {-.lipti), lesinti
{: lesti), m arinti {: m irti), talpinti (: tilpti). G reta priesagos
dažnai pasirodo ir šaknies balsių kaita.
Priesagos -inti variantais galima laikyti parūpinamųjų
veiksmažodžių priesagą -dinti ir mėgdžiojamųjų veiksma­
žodžių -linti, bet reikšmė ne visai sutinka. Tiesa, ausdinti
{-.austi), siū din ti {-.siūti), statydin ti {-.statyti) reiškia pasi­
rūpinti, kad kas kitų tau būtų daroma. Tačiau ši grupė
apnykusi dėl to, kad reikšmė labai artima pamatinių žodžių
reikšmei. Dabar dažnas sako S i u v u o s i naują p a ltą , nors
ir siūdinasi siuvykloje.
Priesagos fonetinis variantas -linti neturi jokios priežas­
tinės reikšmės: dvoklin ti „apsisnaudus eiti“, garglinti „eiti
dideliais žingsniais“, m ū klin ti „negražiai, sunkiai mauti“,
pu rzlin ti „teršti, laistyti vandenį“. Tai šnekamosios kalbos
žodžiai.
Priesagos -uoti (ir jos variantų -aliuoti, -eliuoti, -anuoti,
-uriuoti ir kt.) vediniams būdinga kartotinė reikšmė, bet
daugeliu atvejų sunku nustatyti darybos pamatą: krypūoti
{-. krypti, krypt), m o ju o ti (: m o ti), sūpuoti (: sū p ti),p lu m p ū o ti
(: plu m pti, p lu m p t), snūduriuoti, šurm uliūoti, gargaliūoti, žaižarū oti ir kt.
Priesagos -auti vediniai reiškia kartotinį intensyvų
veiksmą: dūsauti {: dū sti), džiūgauti (: džiūgti, džiaūgtis), čirš­
k au ti {-.čirkšti), krykštau ti {-.krykšti), stūgauti {-.staugti),
ū kauti (: ūkti), žvingauti (: žvengti), virkauti {: verkti) ir kt.
Priesagos -enti vediniai paprastai turi silpno kartotinio
ar ilgesnį laiką trunkančio veiksmo reikšmę: kalenti (: kalti),
sruventi {: srūti), rusenti (: rūsti) ir kt.

Priesagų -telėti, -terėti vediniai turi akimirkos reikšmę.
Jų pamatą nustatyti taip pat nelengva: būmbtelėti (: būmpt),
barkštelėti (: barkšt), drikstelėti (: drikst), pykšterėti (: pykšt),
pokštelėti (: pokšt), bet dribtelėti (: dribti, dribt), kryptelėti
(: krypti, krypt), žvilgterėti (: žvelgti, žvilgt), sėnsterėti (: senti,
sensta), žilstelėti (: žilti).
Kai kurie veiksmažodinės ar ištiktukinės kilmės veiks­
mažodžiai priesagą išlaiko ne visuose pagrindiniuose ka­
mienuose. Tokių „nykstamųjų“ priesagų yra trys: -ėti {byrė­
ti — byra — byrėjo, kalbėti — kalba — kalbėjo, čepsėti —
čepsi — čepsėjo, gulėti — guli — gulėjo, mylėti — myli —
mylėjo); -yti {braidyti — braido — braidė, daužyti — daūžo
— daūžė, raikyti — raiko — raikė, migdyti — migdo —
migdė, plikyti — pliko — plikė); -oti {bijoti — bijo — bijojo,
drybsoti — drybso — drybsojo, rymoti — rymo — rymojo,
klūpoti — klupo — klūpojo).

9.2.2. Priešdėlių vediniai
Priešdėlių yra dvejopų — dalelyčių kilmės be-, te-, tebe-,
ne-, nebe-, derančių su veiksmo trukme {tedaro, tebedaro,
nedaro, n ebedaro), ir prielinksninių, turinčių veiksmo ribo­
jamąją galią: ap(i)-, a t(i)-, į-, iš-, nu-, pa-, par-, per-, pra-,
pri-, su-, už-. Pavyzdžiui, veiksmažodis bėgti turi kryptingo
veiksmo reikšmę, o jo priešdėlines reikšmes gali dar rodyti
ir prielinksnis: apibėgti {apie), atbėgti (nuo ko, į kur), įbėgti
(į kur), išbėgti (iš kur), nubėgti (nuo kur), pabėgti (po ku o ir
nuo ko), parbėgti (nam o), perbėgti (per ką), prabėgti (pro ką),
pribėgti (prie ko), subėgti (iš visur, su kuo), užbėgti (už k o ).

Tačiau yra ir tokių veiksmažodžių, kur priešdėlio reikšmė
nutolusi nuo atitinkamo prielinksnio, pvz.: valgyti —
apvalgyti, atvalgyti, įvalgyti, išvalgyti, nuvalgyti, pavalgyti, pervalgyti, per(si)valgyti, pravalgyti, privalgyti, suvalgyti, užvalgyti.

Priešdėlinius veiksmažodžius kaip visumą galima skirs­
tyti į tam tikras grupes ir pagal jų suteikiamas bendrąsias
reikšmes.

Veiksmo galo ir rezultato reikšmė be papildomų atspal­
vių (gryna eigos ir įvykio priešprieša). Tokie priešdėliniai
veiksmažodžiai daromi iš rezultato siekiančio aktyvaus veik­
smo veiksmažodžių (veiksmo pabaiga = rezultatas): p a ­
daryti (: daryti), sulaužyti (: lau žyti ), p a ra šyti (: rašyti),
pagu ldyti (: gu ldyti), pagirdyti (: girdyti), p a šven tin ti (: šven ­
tinti). Ypač daug tokių vedinių yra iš kintamosios būsenos
(arba tapsmo) veiksmažodžių: užaugti (: au gti), išblėsti
('.blėsti), atbū kti (: b ū k ti), prašvisti (: švisti), pražilti (-.žilti),
užm igti (: m igti).

Tokių darinių yra beveik su visais priešdėliais (išskyrus
p a r-), tačiau dažniausiai gryno veiksmo įvykio ir rezultato
reikšmę suteikia priešdėliai p a-, iš-, nu-, su-. Kai kada jie
vartojami net kaip sinonimai: išbalti, nubalti, pa b a lti; n u ­
skęsti ir p askęsti.

Veiksmo stiprumo (kiekybės) reikšmės. Veiksmas gali
būti stiprus arba silpnas.
Stipraus veiksmo reikšmę suteikia įvairūs priešdėliai ir
jų sąaugos su sangrąža: apsivalgyti, atsidžiaūgti, įdegti, įmigti,
įsiklausyti, įsiliepsnoti, nunešioti, nusidirbti, prigirti, prisiraudoti, suspardyti, užvaikyti, užkankinti ir kt. Tas stiprus veiks­

mas dažnai turi normos viršijimo, ko nors sunaikinimo
reikšmę.
Silpno ir trumpo veiksmo veiksmažodžiai yra su prieš­
dėliu p a - ir priesaga -ėti (paėjėti, panėšėti, pabėgėti) ir kiti
p a - vediniai, kai greta jų yra mažybę reiškiantys žodžiai tru­
pu tį, nedaug, šiek tiek: Truputį padirbom , o da b a r ilsim ės.

Silpno veiksmo reikšmę tam tikrame kontekste turi ir
kitų priešdėlių veiksmažodžiai: Truputį (ir dau g) gali įlinkti,
įlūžti, įskilti, įdubti, praskleisti, praglėbti: P r a g n y b k sūrį,
pažiūrėk, a r nesupelijęs, (ž.) Velnias, bijodam as p r a č i a u p ­
t i lūpų, k a d vėlė neištrūktų, tik sum ykė, (tts.)
Įstangos reikšmė. Priešdėliai į-, iš-, nu-, p a - rodo veikėjo
galėjimą atlikti kokį veiksmą: Saulelė nors pakilusi, bet n e įk a i t i n a . (Z.) K aip tu i š l a i k a i tokiam pragare? (ž.) Tupi
šarka ant tvoros, n e n u v a l d o uodegos. (M.) Tavo priespau ­
dos savo p ečia is aš p a k e l t i, p a n e š t negalėsiu. (S. N.)

Laiko trukmės riba. Yra tokių veiksmų, kuriuos suvo­
kiame kaip pabaigtus, tik praėjus tam tikram laikui: R y ­
t o j a u s d i e n ą k a ip m igloje i š v a i k š č i o j o . (L. P.) Jis
i š n e š i o j o šautuvą d e š i m t m e t ų ir bu vo dau g kartų
sužeistas. ( P C .) P r a b ū s i m š i u o s m ė n e s i u s ir be
spirginio, (ž.)

Tokie veiksmažodžiai reiškia laiko praleidimą ką nors
veikiant ar neveikiant. Galima ir pradirbti, išdirbti, p ra sva ­
joti, išsvajoti kurį laiką. Dažniausiai laiko ribojimo reikšme
vartojami priešdėliai p ra - ir iš-.
Momento reikšmė. Staigų veiksmą reiškia: prabilo, p r a ­
gydo, sužvingo. Panašią reikšmę turi ir priesagų -elėti, -erėti
vediniai, plg. su kliko ir klyktelėjo. Tačiau staigus, trumpas
veiksmas gali būti suvokiamas ir kaip kito veiksmo pradžia,
pvz.: pragydo — ėm ė giedoti, p ra b ilo — ėm ė kalbėti.
Kartais nesunku skirti priešdėlį nuo šaknies kaip atskirą
žodžio dalį, bet reikšmė esti neatskiriama. Tada veiksma­
žodis be priešdėlio arba nevartojamas, arba turi visai kitą
reikšmę: apgauti, aprėpti, atsikvėpti, įsakyti, įgyti, išm anyti,
išduoti, nutuokti, nustoti, pažin ti, pavykti, pardū oti, prisiekti,
suprasti, suvokti, užtekti ir kt.

9.2.3. Sangrąžinių veiksmažodžių daryba
Sangrąžos afikso vieta nepastovi: a) po galūnės ar prie­
sagos (sūka-si, sūk-is, sūktų-si, sūkam ė-s, sū katė-s ); b) tarp
priešdėlio ir šaknies (ne-si-siikite , pa-si-sūkti, pa-si-sū k tų ).
Pagrindinė sangrąžos forma yra -si-, nesusijusi su veiksma­
žodžio kaitymu, o absoliutaus žodžio galo variantai -si, -is,
-s priklauso nuo fonetinių priežasčių: prie balsio yra -si
(suka-si), prie priebalsio yra -is (su k-is ), o kai kur sutrum­
pėjusi (sukam ė-s), bet užtenka pridėti priešdėlį ir sangrąža
įgauna tikrąją savo formą (pa-si-su kam e).
Sangrąžos afiksas kilęs iš įvardžio ir išlaikęs keletą {var­
dinių reikšmių — „save“, „sau“, „savo“, „su savimi“. Tais

atvejais, kai jis turi reikšmę „save“, galininkinį veiksmažodį
paverčia negalininkiniu: girtis (įgirti), gintis (: g in ti), irtis
(: irti), kirptis (: kirpti), praū stis (: praū sti).
Jeigu veikiamasis dalykas ne asmuo, atsiranda savaiminė
reikšmė. Plg. suka ratą (aktyvus veiksmas) ir ratas sukasi (sa­
vaiminis veiksmas): baigtis (: baigti), drum stis (: dru m sti),
jungtis (: jū n gti), ristis (: risti). G reta sangrąžinių savaiminių
keistis, plėstis, veistis nuo seno vartojami atitinkamos reikš­
mės paprastieji veiksmažodžiai kisti, plisti, visti.
Tais atvejais, kai -si- turi reikšmę „sau“, „savo“, „su sa­
vimi“, galininkinio veiksmažodžio nekeičia negalininkiniu:
p irk ti knygą ir pirktis knygą, m egzti pirštines ir m egztis p irš­
tines. Dažnai sangrąžinę formą dar pastiprina greta pavar­
totas įvardis sau: Vidury m iško, eglėj, s u s i k r o v ė strazdelis
s a u lizdelį ir sudėjo pen kis kiaušinėlius, (tts.) A š eisiu ir tave
s u s a v i m i v e š i u o s i , (ž.)
Sangrąža pakeičia valdomąjį linksnį: griebti ką — griebtis
ko, u ž ko; laikyti ką — laikytis ko, u ž ko; n au doti ką — nau­
dotis kuo; ža vėti ką — žavėtis kuo.
Yra sangrąžinių veiksmažodžių, neturinčių nesangrąžinių atitikmenų: dom ėtis, džiaūgtis, ju oktis, niauktis, gėrėtis,
stebėtis, šypsotis. Bet, tokie atitikmenys yra buvę (plg.
džiaūgtis ir nudžiūgti, niauktis ir n iū kti), greta šypsotis pa­
vartojama ir šypsoti.
Jei veiksmas galimas kreipti tik į kitą daiktą, tai sangrą­
žinė forma įgyja t a r p u s a v i o v e i k s m o r e i k š m ę :
bartis (: barti), m ūštis (: m ū šti), kalbėtis (: kalbėti), bučiūotis
(: bu čiū oti), m ylėtis (: m ylėti).

9.3. Veiksmažodžio formų sistema
Veiksmažodžio formų sistemą sudaro asmenuojamosios,
linksniuojamosios, kaitomos tik giminėmis ir skaičiais ir vi­
siškai nekaitomos formos.

Pagal struktūrą šios formos esti paprastosios (pagrin­
dinės) ir dariniai. Paprastosios yra trys — bendratis,
esamojo laiko 3-iasis asmuo ir būtojo kartinio laiko 3-iasis
asmuo. Visos kitos — dariniai.
Tarp paprastųjų formų kamienų yra daug fonetinio po­
būdžio nesutapimų: a) šaknies balsių kaita: būti — būva —
buvo, puti — pūva — pūvo, žūti — žūva — žuvo, gyti — gy­
ja — gijo; tūpti — tūpia — tūpė, pūsti — pūčia — pūtė; blrti — byra — biro, kilti — kyla — kilo, skilti — skyla — skilo;
ginti — gina — gynė, kurti — kuria — kūrė, pinti — pina —
pynė; vyti — veja — vijo, vogti — vagia — vogė ir kt.;
b) intarpas esamajame laike: būsti — bunda — būdo, kris­
ti — krinta — krito, siūsti — siunta — siūto, švisti — švin­
ta — švito, dribti — drimba — dribo, dubti — dumba —
dūbo, lipti — limpa — lipo; c) pailgėjęs esamojo laiko balsis
žymimas nosine raide: balti — bąla — balo, šalti — šąla —
šalo, gesti — gęsta — geso, tręšti — tręšta — trešo; d) nosine
raide žymimas balsis bendraties kamiene: galąsti — galan­
da — galando, ręsti — renčia — rentė, skųsti — skundžia —
skundė; e) priesaga -st- (-št-) esamajame laike: brangti —
brangsta — brango, dingti — dingsta — dingo, gimti — gims­
ta — gimė, mirti — miršta — mirė; f) bendratis ir būtasis
kartinis laikas turi priesaginius balsius: kalbėti — kalba —
kalbėjo, žiūrėti — žiūri — žiūrėjo, rašyti — rašo — rašė,
giedoti — gieda — giedojo ir kt.
Pagal kaitymą ir kitus gramatinius požymius veiksma­
žodžio formos skiriamos į asmenuojamąsias ir neasmenuo­
jamąsias.

9.3.1. Asmenuojamosios veiksmažodžio formos
Asmenuojamosios veiksmažodžio formos turi tris tik
joms būdingas kategorijas — asmenį, nuosaką ir laiką. D a­
lyvių laikas kitoks (žr. 9.3.2.2).

9.3.1.1. A s m u o
Asmenų formos reiškia kalbėtojo nustatomą veiksmo
santykį su veikėju. Yra trys asmenys: pirmasis asmuo — aš
einū, ėjau, eidavau, eisiu, eičiau; mes einame, ėjome, eida­
vome, eitume, eikime; antrasis asmuo — tu eini, ėjai, ei­
davai, eisi, eitum, eik; jūs einate, ėjote, eidavote, eitumėte,
eikite; trečiasis asmuo — jis, ji, jie, jos eina, ėjo, eidavo, eis,
eitų, tegūl eina.
P i r m a s i s a s m u o reiškia veiksmą, kurį atlieka pats
kalbantysis (aš einu — vienaskaita) arba kalbantysis ir kiti
(mes einame — daugiskaita).
A n t r a s i s a s m u o reiškia, kad veiksmą atlieka pa­
šnekovas arba pašnekovai (tu eini — vienaskaita, jūs eina­
te — daugiskaita).
T r e č i a s i s a s m u o reiškia, kad veiksmą atlieka as­
muo arba daiktas, apie kuriuos kalbama, kurie pokalbyje
nedalyvauja (jis, ji, jie, jos eina).
Pirmojo ir antrojo asmens įvardžiai, jei nėra būtinybės
pabrėžti asmenį ar supriešinti, praleidžiami, ir veikėjas
numanomas. Negalima sakyti, kad tokie sakiniai neturi
veikėjo, jo buvimą rodo veiksmažodžio galūnė: Vis s k a l ­
b i u — vis juoda, vis a u d ž i u — vis nuoga, (tts.) Ne mirti b ij a u , tik to kapo, drėgno, šalto, tamsaus. (V. M.-P.) Ž y g i a ­
v o m e granatoms trykštant kelių keliais nežinomais. (P. S.)
D u o k i t e žmogui bent ramiai numirti, (r.)
Trečiąjį asmenį reiškiančių žodžių be reikšmės skirtumo
praleisti neįmanoma — sakinys pasidaro arba neapibrėžtas,
arba beasmenis: P a v o g ė arklį — pridėk ir balną, (tts.)
Visur tik apie tai ir t e k a l b ė j o . Tik staiga vieną savaitę kaip
iš maišo išlindo pavasaris, lygu krosnį pakūrenus a t š i l o. (Z.) Kaip akmuo krito, — ne taip s k a u d ė j o . Kai medis
virto — ne taip g a i l ė j o . (Just. M.)
Beasmeniai veiksmažodžiai nėra atskiri nuo asmenavi­
mo. Tai tik asmenavimo pašalys, neturintis pirmojo ir antrojo

asmens formų ir liepiamosios nuosakos: sninga, austa, reikia,
knieti. Bet beasmeniai veiksmažodžiai, kaip ir asmenuoja­
mieji, kaitomi laikais: reikia, reikėjo, reikėdavo, reikės, turi
tariamąją nuosaką reikėtų.

9.3.1.2. N u o s a k a
Nuosakos formos rodo veiksmo santykį su tikrove, nus­
tatomą kalbančiojo asmens. Kalbėtojas teigia ar neigia, kad
tai tikra, pasako, kad taip nėra, bet galėtų būti. Pagal tai ir
skiriamos trys nuosakos: tiesioginė, tariamoji ir liepiamoji.
T i e s i o g i n ė n u o s a k a . Tiesiogine nuosaka konsta­
tuojama, kad veiksmas vyksta, vyko, vykdavo arba vyks: dir­
ba, dirbo, dirbdavo, dirbs. Ji reiškiama laikų formomis. Jos
formomis galima išreikšti valią, raginimą, pageidavimą, įsa­
kymą, įsitikinimą ir kt.: Dievai im a tas skolas! (V. K.)
E i n a m visos drauge, arba čia pasilikim. (V. K.) Tu p a ­
g a n y s i , — pakartojo vyriškis tyliai, bet taip kietai, kad Ona
tik sušnarpštė nosimi ir nusisuko. (J. Blt.) T e g u l sau
d i r b a , jei nori uždirbti, (r.) T e g u l jums p a v y d ė s tos
garbės putinai, kai prieš saulę žydės. (M.) Vai t e p a l a u ž y s i u kojas, jei aš ten eisiu. (V. K.)
Tiesioginės nuosakos esamojo laiko formos su dalely­
tėmis gali būti įtrauktos į liepiamosios nuosakos formų sis­
temą kaip 3-iasis asmuo (žr. 9.3.1.4.3).
T a r i a m o j i n u o s a k a — darinys iš bendraties. Jos
reikšmė sunkiai apibrėžiama, nes į ją suimta tai, kas kitose
kalbose reiškiama keliomis nuosakomis. Pagrindinės taria­
mosios nuosakos reikšmės yra šios:
1. S ą l y g a : Be dainos saldžiu miegu u ž m i g t ų tėvy­
nė. (V. K.) Kad tu pokyly b ū t u m b u v u s i , tai dabar
n e ž i o v a u t u m . (J. Blč.)
2. T a r i a m a s l y g i n i m a s : Lengvas šlamesys pasigirs­
ta ore, lyg vėjas švelnia ranka b r a u k t ų per rugieną. (I. S.)
Jis girdėjo tuos žodžius, lygjie čia pat b ū t ų b u v ę t a r i a m i
jam į pačią ausį. (V. M.-P.)

3. G a l i m y b ė : Menkas atrodai juokdarys. Nebent kar­
navalą p r a l i n k s m i n t ų tavo skarmalai. (P. C.) Ne toks
aš tėvas, kad vaikas iš mano valios i š e i t ų . (V. K.)
4. A b e j o j i m a s : Nejaugi b ū t ų s u ž i n o j u s i o s ? —
šmėstelėjo Veronikos galvoje mintis. (А. V.) Kam b ū t ų ant
vištų taip š ū k t e l ė j ę s , jei n e b ū t ų p a r g a b e n t a s
paukščiams valdyti. (P. M.)
5. L i e p i m a s : Žiūrėk, k a d iš namų nė kojos n ek e i t u m ! Tiktai, k a d jų Girdvainis daugiau n e m a t y ­
tų ! (K. B.)
6. P a g e i d a v i m a s : O kaip n o r ė č i a u nuo kaktos
tau nubraukti rūpesčių raukšles! (S. N.) Vien tik vėtrų prašau,
kad u ž k a u k t ų smarkiau. (M.)
L i e p i a m o j i n u o s a k a — darinys iš bendraties. Ji
reiškia kalbančiojo asmens valią. Jos formomis liepiama,
įsakoma, prašoma, pageidaujama, raginama, kad kas veiktų.
Tiesiogine reikšme liepiamoji nuosaka vartojama dia­
loge, jos pagrindinis asmuo — antrasis: Taigi, Elena, — pra­
bilo pagaliau Grigas, — l i a u k i s minutėlę verpusi, kuodelis
miškan nenubėgs. (V. K.) S t u m k rankenėlę, durys pačios
atsidarys. (J. Blč.)
Liepimas nedera su vienaskaitos pirmuoju asmeniu,
todėl liepiamosios nuosakos formų sistemoje nėra viena­
skaitos pirmojo asmens. Daugiskaitos pirmasis asmuo turi
raginimo reikšmę: Mano arklys brangesnis už tavo karvę, bet
man naudingiau karvė! Gal nori, m a i n y k i m e ! (J. Blč.)
Per tarpininką galima liepti, kad veiktų ir trečiasis as­
muo. Jo forma sudaroma su geidžiamosiomis dalelytėmis ir
tiesioginės nuosakos esamojo arba busimojo laiko 3-iuoju
asmeniu: T e n e a t n e š a jam vaisiaus nei žemė, nei mote­
ris, — keikė jį visose mečetėse ir sueigose. (А. V.) T e g u
n e s l ė g s tavęs nei akmenys, nei plytos. (V. M.-P.)
Pasakojamajame tekste liepiamoji nuosaka liepimo ne­
reiškia: Įkiš kas liežuvį — tu ir k e n t ė k . (J. P.) Tokiam nors
kuolą ant galvos t a š y k , (tts.) Bent taip senesni žmonės kal­
ba: — pelėda kvatoja, l a u k vestuvių, pelėda rauda — l a u k
šermenų. (K. B.)

9.З.1.З. L a i k a s
Lietuvių kalba skiria dabarties (esamąjį), ateities (bu­
simąjį) ir du praeities laikus (būtąjį kartinį ir būtąjį daž­
ninį), reiškiamus asmenuojamosiomis vientisinėmis veiks­
mažodžių formomis.
E s a m a s i s l a i k a s . Pagrindinė jo reikšmė — veiks­
mo sutapimas su dabartimi. Jo formomis atsakoma į klau­
simą ką (jis, ji) dabar veikia? ( R a š o rašinį. S t a t o namą.)
Tačiau pačių veiksmų yra visokių, įvairiai suprantama ir da­
bartis. Pavyzdžiui, yra žodžių, kur veiksmo ilgumas lygus
žodžio ištarimui: prisiekiu, pažadu, duodu, dovanoju.
Yra veiksmų ir procesų, suvokiamų kaip prasidėjusių
prieš kalbos momentą ir nesibaigiančių po jo: Ir kvapas gai­
vinantis priešpiečių vėjo į trobą s r u v e n a pro atvirus lan­
gus. (S. N.) Ilgi veiksmai kartais atrodo lygūs amžinybei:
Nemunas t e k a į Kuršių marias. Žemė s u k a s i apie savo
ašį ir apie Saulę. (P. M.)
Ilgas veiksmas atitraukiamas nuo dabarties ir suvokia­
mas kaip apibendrintas — visais laikais vykstantis ir pasi­
kartojantis: Čia ji apalpo: tokiais atsitikimais moterys visada
a l p s t a . (J. Blč.) Dažnai miške lietuvis, ko v e r k i a , neži­
no. (A. B.) Toks apibendrinimas tinka patarlėms: Kur
trumpa, ten t r ū k s t a .
Esamasis laikas reiškia dabarties veiksmą, o dabartis vi­
sada aktualesnė, vaizdingesnė už praeitį arba neišgyventą
ateitį. Todėl esamasis laikas, vartojamas greta kitų laikų, su­
aktualina praeities ar ateities veiksmus: Pabudo miške lokys,
pabudęs čiupt, čiupt — šlaunies n e b ė r a . (P. C.) Bet seniau
būdavo pasaulis puikesnis. I š e i n i žmogus tankumynan, ir
kūnas tik e i n a , tik e i n a pagaugais. (V. K.) Mes juos tyliai
apsupsim. O aš gi prūsas, saviškis, galiu prieiti arti. Sargybinį
tyliai p a k l o j u , miegančiam Mantui per galvą, o paskui
s u r i š u. (J. G.)

Būtųjų laikų yra du — b ū t a s i s d a ž n i n i s ir b ū t a ­
s i s k a r t i n i s . Jiems bendra tik tai, kad jie abu reiškia
praeities veiksmus.
B ū t a s i s k a r t i n i s l a i k a s reiškia praeityje vykusį
vieno karto veiksmą: Tą vakarą mudu ė j o m e namo. Bet
a t ė j o žiema, n u g r i n d ę tiltus per ežerus. (V. K.)
Iš kalbų tik viena lietuvių kalba turi b ū t ą j į d a ž n i n į
l a i k ą , padarytą su priesaga -dav- iš bendraties (rašy-ti:
rašy-dav-o). Si priesaga baigtinį vieno karto veiksmą pa­
verčia kartotiniu tęstiniu veiksmu: nuėjo — nueidavo. Be
to, -dav- apibendrinta kaip morfologinė gramatinio karto­
jimo priemonė.
Būtasis dažninis laikas kokių ypatingesnių stilistinių at­
spalvių neturi. Jis gali būti tik apibendrinamąją reikšmę
turinčių kitų laikų sinonimas: Mano metais tėvai n e b ū ­
d a v o tokie kuklūs su savo vaikais, kaip kad dabar. Ne taip
p a s a k e i — diržu g a v a i , ne taip p a s i e l g e i , ne taip
ž e n g e i — iena ar pagaliu s u v a n o s , kas tik jiems rankon
p a k l i ū d a v o . Bet manai, kad mes tėvų b i j o j o m e ? Nė
kiek! Tik, b ū d a v o , ž i ū r i , kur pasprukti. (V. K.) Būtojo
kartinio laiko veiksmažodžius ištisai čia galima pakeisti bū­
tojo dažninio laiko formomis, informacija nepasikeistų, bet
labai pasikeistų teksto stilius.
B u s i m a s i s l a i k a s padarytas iš bendraties su prie­
sagomis -si- ir -s- (rašy-si-me, rašy-si-te, rašy-s). Jis reiškia
ateities veiksmą. Kadangi tas veiksmas dar nėra patirtas, jį
galima įvairiai vertinti.
Pagrindinė reikšmė — konstatuojamasis ateities veiks­
mas: Ž i ū r ė s ten mama pro langelį, kai vakaras pievoj g a ­
r u o s . (S. N.) Konstatuojama su įsitikinimu, kad taip tikrai
bus. Juo reiškiama galimybė ar tikimybė, abejonė, liepimas:
T ę s i u t ę s i u pradėtą tulpelę, a u s i u a u s i u tamsias eg­
lutes. Ir į a u s i u savo saulelę, ir į a u s i u savo žvaigž­
des. (J. Dg.) Dabar su visais reikia gyventi geruoju. Matai,
kokie laikai. Dar vėl p a d e g s . (А. V.) Iš kur čia r a s i s piktos
dvasios, kad visur kryžiai, bažnyčios. (V. K.) Per tave, moterie,

turi pasireikšti dievų valia. T r a u k s i burtus. Matai — trys
kardai. (J. G.)
Neigiamosios formos gali reikšti teigimą: Gal turi,
Jankelien, degtinės buteliuką? — nedrąsiai paklausė ber­
nas. — K u r n e t u r ė s i geram žmogui! — atsiliepė Jankelienė. (V. K.) Čia esamojo laiko situacija ir esamojo laiko
reikšmė.
Busimajam, kaip ir kitiems laikams, būdingas apibend­
rinimas: Neskauda ir krembliui, kai jį nurauni. N e n u ra usi, jis pats tuojau s u g l e b s ir ž us, nieko gera nepadaręs.
O n u r a u s i , i š r ū g i n s i — širdelę kam nors a t g a i v i n s i. (V.) Čia jį galima pakeisti ir apibendrinamuoju esamuo­
ju laiku. Tinka priežodžiams, patarlėms: Nuo aukščiau
p u l s i — labiau s u s i k u l s i. (tts.)
Apibendrinamasis busimasis laikas dažnai vartojamas
greta būtojo dažninio laiko: Kai a p s i t a i s y s , būdavo, Vero­
nika naująja, jos pačios išausta rainele, gelsvas kaseles
s u p i n s dvigubu vainikėliu, p e r r i š jas raudonu kaspinėliu,
p a d a b i n s žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės p r i s i s e g s
gėlės žiedelį ir a p s i r i š balta skarele, — tai į ją pažvelgus Die­
vas žino kas d a r y d a v o s ne vieno vaikino širdyje. (А. V.)

9.3.1.4. V e i k s m a ž o d ž i ų

asmenavimas

Kaitymas asmenimis, nuosakomis, laikais ir skaičiais
yra a s m e n a v i m a s .
9.3.1.4.1. Tiesioginė nuosaka
Esamasis laikas
Esamojo laiko veiksmažodžiai turi tris asmenuotes, ski­
riamas pagal 3-iojo asmens galūnes (kamiengalius): (i)a as­
menuotė (dirba, švenčia), i asmenuotė (tyli, gūli), o asme­
nuotė (rašo, daro, bijo).

(i)a asmenuotė

Paprastieji
veiksmažodžiai
Aš
Tu
Jis, ji

dirbu
dirbi
dirba

Mes
dirbame
dirbate
Jūs
Jie, jos dirba

Sangrąžiniai
veiksmažodžiai

V ienaskaita
traukiu
dirbuosi
trauki
dirbiesi
traukia
dirbasi

traukiuosi
traukiesi
traukiasi

Daugiskaita
traukiame
dirbamės
traukiate
dirbatės
traukia
dirbasi

traukiamės
traukiatės
traukiasi

Veiksmažodis būti turi dvi esamojo laiko formų eiles:
a) kalbamuoju momentu vykstančiam veiksmui reikšti (esū,
esi, yra; esame, esate, yra) ir b) apibendrinamam, kartoja­
mam veiksmui reikšti {būvu,, būvi, būva; būvame, būvate,
būva).
i asmenuotė
Paprastieji
Sangrąžiniai
veiksmažodžiai
veiksmažodžiai
V ienaskaita
Aš
myliu tikiū
guliu
Tu
myli
tiki
guli
Jis, ji myli
tiki
gūli
D augiskaita
mylime tikime gūlime
Mes
mylite tikite
gūlite
Jūs
tiki
gūli
Jie, jos myli

tikmosi
tikiesi
tikisi
tikimės
tikitės
tikisi

o asmenuotė

Paprastieji
veiksmažodžiai

Sangrąžiniai
veiksmažodžiai

V ienaskaita
Aš
mokau
Tu
mokai
Jis, ji moko

bijaū
bijai
bijo

mokausi
mokaisi
mokosi

bijaūsi
bijaisi
bijosi

Mes
Jūs
Jie, jos

mokome bijome
mokote bijote
moko
bijo

mokomės bljomės
mokotės bijotės
mokosi
bijosi

Būtasis kartinis laikas
Būtasis kartinis laikas turi dvi asmenuotes — o ir ė. Jos
nevienodos apimties. Pagrindinė yra o asmenuotė.
o asmenuotė
Šiai asmenuotei priklauso paprastieji veiksmažodžiai,
kurie esamojo laiko 3-iajame asmenyje turi -a po kietojo
priebalsio (dirba — dirbo), -a po -j- (galvoja — galvojo), -o
po -j- (bijo — bijojo), ir visi esamojo laiko i asmenuotės
veiksmažodžiai (myli — mylėjo, gūli — gulėjo).
Paprastieji
Sangrąžiniai
veiksmažodžiai
veiksmažodžiai
V ienaskaita
dirbau
tikėjau
Aš
dirbami
tikėjausi
tikėjai
Tu
dirbai
dirbaisi
tikėjaisi
tikėjo
tikėjosi
Jis, ji
dirbo
dirbosi
D augiskaita
Mes
dirbome tikėjome
dirbomės tikėjomės
tikėjote
Jūs
dirbote
dirbotės
tikėjotės
tikėjo
tikėjosi
Jie, jos dirbo
dirbosi
ė asmenuotė
Ją sudaro tie veiksmažodžiai, kurie esamojo laiko
3-iajame asmenyje turi -a po minkštojo priebalsio (audžia
— audė, švenčia — šventė), ir tie, kurie turi -o po kietojo
priebalsio (moko — mokė, rodo — rodė).
Paprastieji
Sangrąžiniai
veiksmažodžiai
veiksmažodžiai
V ienaskaita
Aš
audžiau mokiau
audžiami mokiausi
Tu
audei
mokei
audeisi
mokeisi
Jis, ji audė
mokė
audėsi
mokėsi

Mes
audime
Jūs
audite
Jie, jos audė

mokėme
mokėte
mokė

audėmės mokėmės
audėtės mokėtės
audėsi
mokėsi

Būtasis dažninis laikas
Būtasis dažninis laikas padarytas iš bendraties su prie­
saga -dav- ir galūne -o.
Paprastieji
Sangrąžiniai
veiksmažodžiai
veiksmažodžiai
V ienaskaita
Aš
dirbdavau mokydavau
mokydavausi
Tu
dirbdavai
mokydavai
mokydavaisi
Jis, ji dirbdavo
mokydavo
mokydavosi
Daugiskaita
Mes dirbdavome mokydavome
mokydavomės
Jūs
dirbdavote mokydavote
mokydavotės
Jie, jos dirbdavo
mokydavo
mokydavosi
Busimasis laikas
Busimasis laikas padarytas iš bendraties kamieno su
priesagomis -s arba -si. Trečiasis asmuo visada vienodas, nes
baigiasi ne kamiengalio balsiu, o priebalsine priesaga.
Paprastieji
Sangrąžiniai
veiksmažodžiai
veiksmažodžiai
V ienaskaita
mokysiuosi
Aš
dirbsiu mokysiu
gulėsiu
mokysiesi
Tu
dirbsi
mokysi
gulėsi
mokysis
Jis, ji dirbs
mokys
gulės
Daugiskaita
Mes
dirbsime mokysime gulėsime
mokysimės
Jūs
dirbsite mokysite gulėsite
mokysitės
Jie, jos dirbs
mokys
gulės
mokysis
Veiksmažodžių busimojo laiko trečiasis asmuo gali turėti
pasikeitimų: sutrumpėja balsis, keičiasi priegaidė (būti — bus,
augti — aūgs, dirbti — dirbs).

9.3.1.4.2. Tariamoji nuosaka
Tariamoji nuosaka turi bendraties kamieną su įvairiais
priesagų variantais ir asmenų galūnėmis: vienaskaitos 1 as­
muo turi priesagą -čiau, 2 asmuo paprastai baigiasi priesaga
-tum, bet pasitaiko ir ilgesnė forma -tumei; daugiskaitos 1 ir
2 asmuo turi tų pačių priesagų poras -tu-, -tumė- ir asmenų
galūnes -те, -te; trečiasis asmuo baigiasi priesaga -tų.

Aš
Tu
Jis, ji

Paprastieji
veiksmažodžiai

Sangrąžiniai
veiksmažodžiai

V ienaskaita
dirbčiau
mokyčiau
dirbtum (ei) mokytum(ei)
dirbtų
mokytų

mokyčiausi
mokytumeisi
mokytųsi

D augiskaita
dirbtu(mė)me mdkytu(mė)me
Mes
dirbtu(mė)te mokytu(mė)te
Jūs
mokytų
Jie, jos dirbtų

mokytu (mė)mės
mokytu(mė)tės
mokytųsi

9.3.1.4.3. Liepiamoji nuosaka
Liepiamoji nuosaka turi bendraties kamieną, priesagas
-k-, -ki- ir daugiskaitos 1 ir 2 asmens galūnes -те, -te. Tre­
čiasis asmuo sudaromas su dalelytėmis tegul, te ir esamojo
laiko 3 asmens formomis.
Paprastieji
veiksmažodžiai

Sangrąžiniai
veiksmažodžiai

V ienaskaita
Aš
Tu
Jis, ji

—

—

—

dirbk(i)
tegul dirba,
tedirba

mokyk(i)
tegul moko,
temoko

mokykis
tegul mokosi,
tesimoko

Mes
dirbkime
mokykime
mokykimės
Jūs
dirbkite
mokykite
mokykitės
Jie, jos tegul dirba, tegul moko,
tegul mokosi,
tedirba
temoko
tesimoko
Kai dalelytė te virsta priešdėliu, sangrąžos afiksas -si
dėsningai atsiduria tarp priešdėlio ir šaknies.

9.3.1.5. S a n g r ą ž i n i ų v e i k s m a ž o d ž i ų
asmenavimas
Sangrąžinių veiksmažodžių asmenavimas iš esmės nesi­
skiria nuo atitinkamų paprastųjų. Tik sangrąžos afiksas -si
apsaugojo asmenų galūnes, jos nesutrumpėjo ir dabar atrodo
kitokios: suku. — sukuosi, neši — nešiesi, sūkome — sūkomės,
sūkote — sūkotės, mokytume — mokytumės. Pats sangrąžos
afiksas daugiskaitos 1 ir 2 asmens formose yra -s, o būsimojo
laiko 3 asmens formose -is (sūksis). Galioja dėsnis, kad prie
žodžio galo priebalsio jungiasi sangrąžos forma -is.

9.3.2. Neasmenuojamosios veiksmažodžio formos
9.З.2.1. B e n d r a t i s
B e n d r a t i s — paprastoji (pagrindinė) nekaitoma
veiksmažodžio forma. Neturėdama kaitymo formų, nusta­
tančių vietą sakinyje, bendratis eina įvairiomis sakinio da­
limis:
1. V e i k s n i u : D i r b t i , Jonuk, žmogui sveika. (J.) N u ­
k i r s t i tokį medį — vis tiek kaip žmogų užmušti. (V. K.)
2. P a p i 1d i n i u: V a l g y t i man atneša Anė arba Dūdjonienė. (I. S.)
3. P a ž y m i n i u : Moteris jis patarė apdėti mokesčiais p a ­
gal jų gražumą ir mokėjimą p u o š t i s . (J. Blč.)

4. A p l i n k y b e : Paėmė žagrę t a i s y t i , tik rankeną nu­
laužė. (V. K.) Nėr man močiutės kraiteliui k r a u t i , nėr man
tėvelio dalelei s k i r t i , (tts.)
5. T a r i n i u bendratis eina arba susijungusi su asme­
nuojamaisiais veiksmažodžiais, arba tose situacijose, kur
specialiai nebūtina pažymėti tariniui būdingų asmens, laiko
ir nuosakos reikšmių, kur jas rodo kitas asmenuojamasis
veiksmažodis ar situacija: Ne vienas n o r ė j o p a s i v o g t i
jos tą juoką visam gyvenimui. (K. B.) Rodos, ir žmogus t u ­
r ė j o a t j a u s t i tokį prigimties ramumą. (J. Blč.) Tik dabar
ji p r a d ė j o kažką s u v o k t i vyro žodžiuose. (P. C.) Dar
mano tėvas n e b a i g ė n u m i r t , o jau mamytė tavo tėvui
persas. (B. S.) Du balandžiai klane gėrė, begerdami sudū­
mojo: — A r mums g e r t i , ar n e g e r t i , ar sparneliais p a ­
p l a s n o t i ? (tts.) Vai kurgi man dabar p a s i d ė t i ? (V. K.)
Tiek šieno g r ė b t i , v e ž t i , o ir dobilai jau pjaunami. (Z.)
I š v y t i bajorus! Dvarus n u g r i a u t i ! (B. S.)
Daugeliu atvejų, kai bendratis pati viena eina tariniu,
numanomas ir asmenuojamasis veiksmažodis: Aš — bėgt i ,
jis — v y t i s ! (= Aš ė m i a u bė g t i , jis ė m ė v y t i s ! )

9.3.2.2. D a l y v i s
D a l y v i s — veiksmažodžio forma, turinti veiksma­
žodžio ir būdvardžio ypatybių. Dalyviai — linksniuojami
žodžiai, padaryti iš asmenuojamųjų formų ar bendraties.
Dalyvius skiriame veiksmažodžių klasei ne pagal kaitymą,
o pagal kamieno gramatinius požymius. Dalyviai (kaip ir
būdvardžiai) kaitomi linksniais, skaičiais ir giminėmis, gali
būti įvardžiuotiniai, turėti nederinamąją formą. Jie turi ir
laikus, bet laikų rodikliai eina prieš linksniavimo galūnę ir
priklauso ne žodžių ryšiams sakinyje, o kamienui. Visų laikų
dalyviai gali eiti pažyminiais ir tuo jie skiriasi nuo asme­
nuojamųjų veiksmažodžių.

Kaip veiksmažodžiai dalyviai reiškia veiksmą (pagrin­
dinį ar šalutinį), valdo linksnius (rašantis laišką, rašantis
pieštuku, rašantis broliui), prisijungia tuos pačius prie­
veiksmius (gražiai, greitai rašantis), žymi veiksmo trukmę ir
baigtumą (rašęs — parašęs).
Specifinė dalyvio gramatinė kategorija yra rūšis — vei­
kiamoji ir neveikiamoji.
9.З.2.2.1. V e i k i a m o s i o s r ū š i e s d a l y v i a i
Veikiamosios rūšies dalyviai, einantys pažyminiu, reiškia
daikto ypatybę, kylančią iš jo paties veiksmo: medis ošia —
ošiantis medis, žmogus pavargo — pavargęs žmogus. Kai vei­
kiamosios rūšies dalyvis pavartojamas tariniu, jis (kaip ir
asmenuojamoji forma) reiškia paties veikėjo atliekamą
veiksmą ar patiriamą būseną. Plg. Sako, kad jis t u r ė j o
grįžti ir Sako, kad jis t u r ė j ę s grįžti. Vakar labai p a v a r ­
g a u ir Vakar buvau labai p a v a r g ę s .
Vyriškosios ir moteriškosios giminės derinamosios vei­
kiamųjų dalyvių formos daromos iš visų veiksmažodžių, iš­
skyrus beasmenius. Iš beasmenių veiksmažodžių daromos
tik nederinamosios formos — Jam reikią, reikėję, reikėdavę,
reikėsią; Šiandien liję, paliję, lysią. Todėl nederinamųjų for­
mų veikiamieji dalyviai turi nedaug.
Veikiamosios rūšies dalyviai turi keturis laikus — e s a ­
mąjį, b ū t ą j į k a r t i n į , b ū t ą j į d a ž n i n į ir b ū s imąjį.
E s a m a s i s l a i k a s daromas iš asmenuojamojo veiks­
mažodžio esamojo laiko su priesaga -nt- ir linksnių galū­
nėmis: dirb-a — dlrb-a-nt-is (dirbąs), dirb-a-nt-i; stov-i —
stov-i-nt-is (stovįs), stov-i-nt-i; raš-o — raš-a-nt-is (rašąs),
raš-a-nt-i.
Vyriškosios giminės vardininkai turi po dvi formas —
ilgąją ir trumpąją. Trumpoji forma neturi kitų linksnių ir
negali būti įvardžiuotinė.

V.
K.
N.
G.
ĮnVt.

dirbantis, -i (dirbifs)
dirbančio, -ios
dirbančiam, -iai
dirbantį, -čią
dirbančiu, -ia
dirbančiame, -ioje

stovintis, -i (stovįs)
stovinčio, -ios
stovinčiam, -iai
stovintį, -čią
stovinčiu, -ia
stovinčiame, -ioje

D augiskaita
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.

dirbantys, -čios (dirb/į)
dirbančių
dirbantiems, -čioms
dirbančius, -ias
dirbančiais, -iomis
dirbančiuose, -iose

stovintys, -čios (stovf)
stovinčių
stovintiems, -čioms
stovinčius, -ias
stovinčiais, -iomis
stovinčiuose, -iose

Linksniuojamųjų dalyvių šauksmininkas — vardininko
homonimas. Tai potencinis linksnis (O d i r b a n t i s žmo­
gau!), bet sunku jį išgirsti gyvojoje kalboje, nes taip kreiptis
neprireikia.
B ū t a s i s k a r t i n i s l a i k a s — darinys iš asmenuo­
jamojo veiksmažodžio būtojo kartinio laiko 3 asmens ka­
mieno su priesaga -us- ir linksnių galūnėmis. Tik vyriškosios
giminės vardininkai kitokie — dirbęs — dirbę. Jie negali
turėti įvardžiuotinės formos, įvardžiuotinė forma jau yra su
priesaga -us- (dirbusysis).
Vi n a s k a i t a
V. dirbęs, -usi
stovėjęs, -usi
K. dirbusio, -ios
stovėjusio, -ios
N. dirbusiam, -iai
stovėjusiam, -iai
stovėjusį, -ią
G. dirbusį, -ią
stovėjusiu, -ia
Įn. dirbusiu, -ia
Vt. dirbusiame, -ioje
stovėjusiame, -ioje

V.
K.
N.
G.
Įn
Vt

dirbę, -usios
dirbusių
dirbusiems, -ioms
dirbusius, -ias
dirbusiais, -iomis
dirbusiuose, -iose

stovėję, -usios
stovėjusių
stovėjusiems, -ioms
stovėjusius, -ias
stovėjusiais, -iomis
stovėjusiuose, -iose

B ū t a s i s d a ž n i n i s laikas daromas iš asmenuojamo­
jo veiksmažodžio būtojo dažninio laiko 3 asmens. Todėl turi
bendraties kamieną, dažninio laiko priesagą -dav-, būtojo lai­
ko dalyvio priesagą -us- ir galūnes. Linksniuojama taip:
V ienaskaita
stovėdavęs, -usi
V. dirbdavęs, -usi
stovedavusio, -ios
K. dirbdavusio, -ios
stovedavusiam, -iai
N. dirbdavusiam, -iai
stovėdavusi, -Щ
G. dirbdavusi, ~Щ
Į a dirbdavusiu, -ia
stovedavusiu, -ia
Vt. dirbdavusiame, -ioje
stovedavusiame, -ioje
D augiskaita
stovėdavę, -usios
V. dirbdavę, -usios
K.
dirbdavusiu
stovedavusiu
N. dirbdavusiems, -ioms
stovedavusiems, -ioms
G. dirbdavusius, -ias
stovedavusius, -ias
Įn. dirbdavusiais, -iomis
stovedavusiais, -iomis
Vt. dirbdavusiuose, -iose
stovedavusiuose, -iose
Būtojo dažninio laiko linksniavimas dirbtinokas. Gyvai
vartojamas tik vardininkas atpasakojamojoje kalboje, o visi
kiti linksniai tik galimi.
B u s i m a s i s l a i k a s turi asmenuojamojo veiksmažo­
džio busimojo laiko kamieną su minkštuoju s (iš si), dalyvio
priesagą -ant- ir linksnių galūnes {stovėsi + ant + is = sto­
vėsiantis). Yra ir trumpoji vyriškosios giminės vardininkų
forma.

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.

dirbsiantis, -i (dirbsiąs)
dirbsiančio, -ios
dirbsiančiam, -iai
dirbsiantį, -čią
dirbsiančiu, -ia
dirbsiančiame, -ioje

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt

D augiskaita
dirbsiantys, -čios (dirbsią) stovėsiantys, -čios (stovėsią)
dirbsiančių
stovėsiančių
dirbsiantiems, -čioms
stovėsiantiems, -čioms
dirbsiančius, -ias
stovėsiančius, -ias
dirbsiančiais, -iomis
stovėsiančiais, -iomis
dirbsiančiuose, -iose
stovėsiančiuose, -iose

stovėsiantis, -i (stovėsiąs)
stovėsiančio, -ios
stovėsiančiam, -iai
stovėsiantį, -čią
stovėsiančiu, -ia
stovėsiančiame, -ioje

Rasti sakinių su gyvai pavartotais busimojo laiko dalyvių
linksniais sunku. Tačiau vienas kitas yra užrašytas iš raštų,
iš tautosakos: Iki to nepaprasto, n u l e m s i a n č i o visą mer­
ginos gyvenimą nutikimo dar buvo likę dvi savaitės. (P. C.)
A t e i s i a n č i o s žiemos ilgumo nežinom. (K. D.) Laumės
pradėjo lemti g i m s i a n č i a m kūdikiui ateities gyveni­
mą. (tts.)
93.2.22. N e v e i k i a m o s i o s r ū š i e s d a l y v i a i
Neveikiamosios rūšies dalyviai reiškia daikto ypatybę ar
patiriamą būseną, kylančią iš kito veikėjo veiksmo. Ypa­
tybės turėtojas neveikia, yra pasyvus. Derinamieji vyriško­
sios ir moteriškosios giminės neveikiamieji dalyviai daromi
tik iš galininkinių veiksmažodžių: skaitoma knyga (: skaito
knygą), parašytas laiškas (: parašyti laišką). Yra neveikia­
mosios rūšies dalyvių, neturinčių neveikiamosios reikšmės:
a) žyminčių daikto paskirtį (gyvenamasis namas, miegamasis
kambarys, siuvamoji mašina, drumstas vanduo, lenkta nosis);
tai savotiški būdvardžiai, ir jų daryba nesusijusi su galininko

valdymu; b) iš visų veiksmažodžių daromos nederinamosios
formos (idirbama, laukiama, mylima, dirbta, laukta, mylėta).
Neveikiamieji dalyviai turi tris laikus — e s a m ą j į , b ū ­
t ą j į ir b u s i m ą j į .
E s a m a s i s l a i k a s daromas iš asmenuojamųjų veik­
smažodžių esamojo laiko 3 asmens, dalyvio priesagos -m- ir
derinamųjų galūnių — dirba-m-asy -a, tūri-m-as, -a, rašo-m-as, -a. Nederinamoji forma: dirbama, tūrima, rašoma.
V.
K.
N.
G.
Įn
Vt

V ienaskaita
dirbamas, -a
tūrimas, -a
dirbamo, -os
tūrimo, -os
dirbamam, -ai
turimam, -ai
dirbamą
tinimą
dirbamu, -a
tūrimu, -a
dirbamame, -oje turimame, -oje

rašomas, -a
rašomo, -os
rašomam, -ai
rašomą
rašomu, -a
rašomame, -oje

V
K.
N.
G.
Įn.
Vt

D augiskaita
dirbami, -os
turimi, -os
dirbamų
turimų
dirbamiems, -oms turimiems, -oms
dirbamus, -as
tiirimus, -as
dirbamais, -ornis turimais, -omls
dirbamuose, -ošė turimuose, -ošė

rašomi, -os
rašomų
rašomiems, -oms
rašomus, -as
rašomais, -omis
rašomuose, -ose

B ū t a s i s l a i k a s daromas iš bendraties su dalyvio
priesaga -t- ir linksnių galūnėmis — tur-ė-ti — tur-e-t-as, -a,
raš-y-ti — raš-y-t-as, -a. Nederinamoji forma: dirbta, turėta,
rašyta.
V ienaskaita
V dirbtas, -a
turėtas, -a
rašytas, -a
K. dirbto, -os
turėto, -os
rašyto, -os
N. dirbtam, -ai
turėtam, -ai
rašytam, -ai
G.
dirbtą
turėtą
rašytą
Į a dirbtu, -a
turėtu, -a
rašytu, -a
Vt dirbtame, -oje
turėtame, -oje
rašytame, -oje

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.

dirbti, -os
dirbtų
dirbtiems, -oms
dirbtus, -as
dirbtais, -omis
dirbtuose, -ošė

D augiskaita
turėti, -os
turėtų
turėtiems, -oms
turėtus, -as
turėtais, -omis
turėtuose, -ose

rašyti, -os
rašytų
rašytiems, -oms
rašytus, -as
rašytais, -omis
rašytuose, -ose

B u s i m o j o l a i k o formos turi busimojo laiko ka­
mieną su priesaga -si-, dalyvio priesagą -m- ir linksnių ga­
lūnes. Vartojamos labai retai. Dažniau pasitaiko būsimas —
būsima, būsimasis — busimoji.
Prie neveikiamųjų dalyvių skiriamas ir r e i k i a m y b ė s
dalyvis, nes taip pat kaip ir kitos šios rūšies formos keičia
veikiamąjį dalyką reiškiantį linksnį. Plg. Žmogus dirba dar­
bą — Darbas yra dirbamas; Šią knygą reikia skaityti — Ši kny­
ga yra skaitytina. Reikiamybės dalyvis daromas iš bendraties
su priesaga -tin- ir linksnių galūnėmis. Vartojamas labai retai,
kaitomas kaip būdvardis su galūne -as, turi ir nederinamąją
nekaitomą formą: skaitytina, dirbtina, žinotina. Linkęs būdvardėti, plg. būtinas, neįtikėtinas, pavydėtinas ir kt.
9.3.2.2.3. Į v a r d ž i u o t i n i ų d a l y v i ų l i n k s n i a v i m a s

V.
K.
N.
G.
j n.
Vt.

Esamasis laikas
V ienaskaita
rašomasis, -oji
rašantysis, -čioji
rašomojo, -osios
rašančiojo, -čiosios
rašomajam, -ajai
rašančiajam, -čiajai
rūšantįjį, -čiąją
rašomąjį, -ąją
rašomuoju, -ąja
rašančiuoju, -čiąja
rašomajame, -ojoje
rašančiajame, -čiojoje

V.
K.
N.
G.

D augiskaita
rašomieji, -osios
rašantieji, -čiosios
rašomųjų
rašančiųjų
rašomiesiems, -osioms
rašantiesiems, -čiosioms
rašomuosius, -ąsias
rašančiuosius, -čiąsias

Į a rašančiaisiais, -čiosiomis
rašomaisiais, -osiomis
V t rašančiuosiuose, -čiosiose rašomuosiuose, -osiose
Čia išlinksniuoti tik esamojo laiko dalyviai, bet ir kitų
laikų linksniavimas yra toks pat — tos pačios galūnės. Api­
bendrinant dalyvių linksniavimą, reikia pasakyti, kad jis vi­
siškai sutampa su (i)a linksniuotės būdvardžių linksniavi­
mu, išskyrus trumpąsias veikiamosios rūšies vyriškosios gi­
minės vardininkų formas.
9.3.2.2.4. D a l y v i ų v a r t o j i m a s
Linksniuojamas dalyvis yra derinamasis pažyminys: Se­
nelis d r e b a n č i o m rankom atidarė vartelius ir įėjo į kie­
mą. (J. B.) Nemėgstu tavęs, i š l e p i n t a s , poniškas, m a i ­
t i n a m a s , p e n i m a s , š u k u o j a m a s ir m a u d o m a s ,
i š b l u s i n ė t a s šunie. (V. M.-P.)
Pažyminiu eina visi dalyvių linksniai, o vardininkas var­
tojamas ne tik kaip pažyminys, bet ir kaip tarinys (dažniau­
siai sudurtinio tarinio vardinė dalis), ir kaip sakinio pagrin­
dinio veiksmo aplinkybė.
9.3.2.2.5. S u d ė t i n ė s ( s u d u r t i n ė s )
veiksm ažodžių formos
Veikiamosios rūšies dalyviai eina tariniu su veiksmažo­
džiais nustoti, liautis, paliauti, mesti: Grigienės ratelis pats sa­
vaime n u s t o j o s u k ę s i s . (V. K.) Juozukas vėl gavo
m e s t i s k ū t ę s. (Ž.) Čia dalyvis lengvai pakeičiamas
bendratimi (nustojo suktis, metė skusti).
Dalyvio vardininkas atstoja šalutinį sakinį, ypač su san­
grąžiniais veiksmažodžiais: tarėsi žinanti, sakėsi mokantis,
tikėjosi pagysiąs ir kt. Tą patį turinį galima išreikšti ir be
dalyvio: tariasi, kad žino; tikisi, kad pagis ir 1.1. Dabartinėje
kalboje pakaitalai su asmenuojamaisiais veiksmažodžiais
dažnesni už dalyvines konstrukcijas.
Po jungiamųjų žodžių su dalyvių vardininkais dabar ga­
na sėkmingai konkuruoja asmenuojamieji veiksmažodžiai

arba nederinamosios dalyvių formos: Jiedu pasiliko tie patys
sodiečiai, kaip ir buvę (buvo). (V.) A š atsisėdau kur palieptas
(kur man liepė, kur man buvo liepta). (J. Blt.)
Visų laikų dalyvių vardininkai vartojami pasakojamojoje
kalboje vietoj tiesioginės nuosakos formų, reiškiant saky­
tojo nuošalę nuo to, kas sakoma: Kitą kartą b u v ę s žvejys.
Jis t u r ė j ę s du sūnus. Tai jie trys ž v e j o d a v ę ir ž v e j od a v ę kiekvieną dieną, (tts.) Ir klegėjo žmonės, kad jis
tuomet m i r s i ą s , kai Gelovinė išdžiūsianti, o Gelovinė išd ž i ū s i a n t i , kai amžių pabaiga b ū s i a n t i . (V. K.)
Dalyvių vardininkai patys vieni ir su sau priklausomais žo­
džiais reiškia iš veiksmo kylančias aplinkybes, kurios yra tarsi
pagrindinio veiksmo vykimo fonas: Kurmelis p a b u d ę s var­
tė pabalusias akis. (Z.) Katinas, u ž s i k r a u s t ę s ant krėslo,
taikstosi šokti prie dagilėlio. (P. M.] Martynas, žandaro s t u ­
m i a m a s , dar pabučiavo pačią. (Z.) Žmogaus p a v a i š i n ­
t a s ir a p n a k v i n t a s , senis iškeliavo toliau. (P. C.)
Tariniu einantys dalyvių vardininkai su asmenuojamuoju
pagalbiniu veiksmažodžiu būti sudaro sudėtines (arba tra­
diciškai vadinamas sudurtines) laikų ir nuosakų formas.
Sudėtinės (sudurtinės) formos su esamojo laiko dalyviais
Sudėtinės formos su veikiamosios rūšies esamojo laiko
dalyviu, turinčiu priešdėlį be-:
Tiesioginė nuosaka
Esamasis laikas
Būtasis kartinis laikas
Būtasis dažninis laikas
Busimasis laikas

—
būvo
būdavo
būs

Tariamoji nuosaka
a)
butų
b)
butų būvęs

benešąs,
benešąs,
benešąs,
benešąs,

besėdįs, besakąs
besėdįs, besakąs
besėdįs, besakąs
besėdįs, besakąs

benešąs, besėdįs, besakąs
benešąs, besėdįs, besakąs

Liepiamoji nuosaka
būk

benešąs, besėdįs, besakąs

Asmenuojamas tik pagalbinis veiksmažodis (esū, esi, yra,
esame, esate, yra; buvaū, buvai, buvo, buvome, buvote, būvo...). Dalyvis — nekinta. Todėl kaip pavyzdys čia patei­
kiamas visų laikų ir nuosakų tik 3 asmuo. Tariamoji nuo­
saka sudaroma ir su vientisine, ir su sudėtine pagalbinio
veiksmažodžio forma. Esamasis laikas neturi pagalbinio
veiksmažodžio.
Sudėtinės formos su veikiamosios rūšies esamojo laiko
dalyviu dar vadinamos p r a d ė t i n ė m i s todėl, kad viena
iš dviejų jo reikšmių rodo ketinamą pradėti ar jau ir pra­
dėtą, bet kokios nors priežasties nutrauktą veiksmą: B u v a u
jau b e e i n a n t i iš namų, kai išgirdau vaiko riksmą, (r.)
Antroji šio tipo sudėtinių formų reikšmė — tęstinis
veiksmas, laiko ar priežasties santykiu susijęs su kitu veiks­
mu ar kokiomis aplinkybėmis: Gal jau seniai b ū č i a u
b e t u r į s porelę triušiukų, jei nebūtų numirusi ma­
ma. (K. S.) Pasigailėjau širdyje, kad nesu šv. Jurgis, b ū č i a u
b e k r e m t ą s sūrį nuo galo. (Z.)
Sudėtinės formos su esamojo laiko veikiamosios rūšies
dalyviu gali būti vientisinių formų sinonimai.
Sudėtinė forma
1. Ir Katrė gerą liežuvėlį
b e t u r i n t i . (Z.)
2. Gal jau seniai b ū č i a u
b e t u r į s porelę triušiu­
kų, jei nebūtų numirusi
mama. (K. S.)
3. B u v a u b e e i n a n t i iš
namų, kai suskambo tele­
fonas.

V ientisinė forma
1. Ir Katrė gerą liežuvėlį
t ur i .
2 Gal jau seniai t u r ė č i a u
porelę triušiukų, jei nebū­
tų numirusi mama.
3. Jau ė j a u (rengiausi ei­
ti) iš namų, kai suskam­
bo telefonas.

Gramatinė sinonimų a daro kalbą turtingesnę, spalvin­
gesnę. Tiktai reikia rūpintis, kad vientisinės formos nenu­
stelbtų sudėtinių.

Tiesioginė nuosaka
Esamasis laikas
yra
mūšamas,
Būtasis kartinis laikas būvo mūšamas,
Būtasis dažninis laikas būdavo mūšamas,
Busimasis laikas
būs
mūšamas,

mylimas,
mylimas,
mylimas,
mylimas,

rašomas
rašomas
rašomas
rašomas

Tariamoji nuosaka
a)
b)

butų
butų būvęs

mūšamas, mylimas, rašomas
mūšamas, mylimas, rašomas

Liepiamoji nuosaka
buk

mūšamas, mylimas, rašomas

Sudėtinės formos su būtojo laiko dalyviais
1. Su veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyviu:
Tiesioginė nuosaka
Esamasis laikas
Būtasis kartinis laikas
Būtasis dažninis laikas
Busimasis laikas

yra
dirbęs,
būvo dirbęs,
būdavo dirbęs,
būs
dirbęs,

mylėjęs,
mylėjęs,
mylėjęs,
mylėjęs,

rašęs
rašęs
rašęs
rašęs

Tariamoji nuosaka
a)
b)

būtų
butų būvęs

dirbęs,
dirbęs,

mylėjęs, rašęs
mylėjęs, rašęs

dirbęs,

mylėjęs, rašęs

Liepiamoji nuosaka
būk

Šios formos dar vadinamos a t l i k t i n ė m i s , nes reiš­
kia veikėjo būseną, kilusią iš atlikto veiksmo (plg. mačiau
ir esu matęs).

Tiesioginė nuosaka
Esamasis laikas
Būtasis kartinis laikas
Būtasis dažninis laikas
Busimasis laikas

yra
būvo
būdavo
būs

dirbtas,
dirbtas,
dirbtas,
dirbtas,

mylėtas, rašytas
mylėtas, rašytas
mylėtas, rašytas
mylėtas, rašytas

Tariamoji nuosaka
a)

b)

būtų
būtų būvęs

dirbtas, mylėtas, rašytas
dirbtas, mylėtas, rašytas

Liepiamoji nuosaka
būk

dirbtas, mylėtas, rašytas

Šios sudėtinės formos taip pat yra a t l i k t i n ė s : yra ra­
šytas „toks jis todėl, kad anksčiau kas nors jį rašė ar para­
šė“, būvo rašytas, būdavo rašytas, būs rašytas. Jos dažniausiai
vartojamos sakiniuose be veikėją reiškiančio linksnio:
Pirmoji telegrama b u v o i š s i ų s t a 1884 metais. (P. M.)

9 .3.2 3 . P u s d a l y v i s
Pusdalyvis yra veiksmažodžio forma, turinti bendraties
kamieną, priesagą -dam- ir derinamąsias galūnes — rašy­
damas, rašydama, rašydami, rašydamos. Jis nelinksniuoja­
mas, tik derinamas su veiksniu einančiu daiktavardžio var­
dininku gimine ir skaičiumi.
Pusdalyvis reiškia aplinkybę, kylančią iš to paties veikėjo
šalutinio veiksmo (yra vienas veikėjas ir du jo veiksmai).
Pusdalyvis reiškia:
1.
L a i k ą , sutampantį su pagrindinio veiksmo laiku: Ir
nelaiminga b ū d a m a , man laimę būrė. (E. M.) Ir pats ne­
pajuto, kaip, tų čiauškalų b e s i k l a u s y d a m a s , pradėjo
vikriau suktis. (K. B.)

2. B ū d ą : Jojo p a s i k r a i p y d a m a s , bėgo p a s i š o k i ­
n ė d a m a s . Viršūnėje gluosnio girgždėjo palaužta šakelė, o
bitės viršum pievų, nešdamos medų, dūzgė n e a t s i d ū g z d a m o s . (P. C.)
3.
P r i e ž a s t į : Ėriukai slėpėsi už motinų, n e n o r ė d a m i
atiduoti savo šiltų kailinių. (P. C.) N o r ė d a m a s sužinoti,
kas yra puodo viduj, jis išėmė peilį ir atlupo dangtelį. (J. Blč.)
4. S ą l y g ą : Du kiškius v y d a m a s , nė vieno nepagau­
si. (tts.)

9.3.2.4. P a d a l y v i s
Padalyvis — nekaitoma veiksmažodžio forma, daroma
iš laikų kamienų pridedant priesagas. Esamajam laikui de­
dama -ant, -int (dirba — dirbant, rašo — rašant, tyli — ty­
lint). Būtųjų laikų padalyviai daromi iš būtojo kartinio laiko
su priesaga -us (dirbo — dirbus, rašė — rašius, tylėjo —
tylėjus; dirbdavo — dirbdavus, rašydavo — rašydavus, tylė­
davo — tylėdavus). Busimasis laikas turi priesagą -ant
(idirbsi — dirbsiant, tylėsi — tylėsiant, rašysi — rašysiant).
Dažniausiai vartojami esamojo ir būtojo kartinio laiko pa­
dalyviai. Dažninis ir busimasis dabar neįprasti ir keičiami
šalutiniu sakiniu. Pvz.: Girdėjau ją ten dažnai s i r g d a v u s
-* Girdėjau, kad ji ten dažnai sirgdavusi; Žinau jį tikrai v až i u o s i a n t y Žinau, kad jis tikrai važiuos.
Padalyvio vartojimas nėra toks vientisas kaip pusdalyvio.
1. Jis, kaip ir pusdalyvis, reiškia iš veiksmo kylančias
aplinkybes. Skirtumas tik tas, kad pagrindinio veiksmo
atlikėjas nesutampa su aplinkybės veiksmo atlikėju: Aušružei auštant, vainiką pyniau, saulelei tekant, ant galvos dė­
jau. (tts.) Kai aušružė aušo, aš vainiką pyniau... Arba ap­
linkybės veiksmo veikėjo visiškai nėra: Grįžome auštant.
Esamojo laiko padalyviai dažniausiai reiškia aplinkybę,
laiko atžvilgiu sutampančią su pagrindinio veiksmo laiku:
Rytą, saulei t e k a n t , vieno langai užsidegdavo geltona žara,
vakarą, saulei s ė d a n t , kito langai imdavo tviskėti raudona

žara. (V.) Greta laiko gali būti ir sąlyga: Balai e s a n t , bus
ir velnias, (tts.)
Būtojo kartinio laiko padalyviai dažniausiai reiškia ap­
linkybę, kilusią iš ankstesnio šalutinio veiksmo: Audra pa­
kilo, tik vėlaus vakaro s u l a u k u s . (V. K.) Jiedviem s u s i ­
t u o k u s , bus graži pora. (S. N.) Plg. Kai jie s u s i t u o k s ,
b u s graži pora (nuoseklumas).
Aplinkybę reiškiantys padalyviai prieveiksmėja: O kad
neduoda duonos laiku, v e r k i a n t (būtinai) reikia vogti. (Ž.)
N e t r u k u s (greitai) ir dienos ims trumpėti. B e m a t a n t
visi išsiskirstė. P r i r e i k u s galima ir pakentėti. Gali būti įter­
piniai: tiesą sakant, tiesą pasakius, antra vertus, išskyrus,
nesigiriant ir kt.
2. Padalyvis gali būti dvejybinio linksnio dalyvio atitik­
muo: Daktaras Dolitlis yra ramus žmogus, mažai kalbąs, bet
Imi kas sako jį e s a n t (esantį) didžiausią gamtos žino­
vą. (P. M.) Kas kelinti metai gauname girdėti ir vienur, ir kitur
žemę d r e b ė j u s (drebėjusią). (P. M.) Pamačiau tėvą a t e i ­
n a n t (ateinantį).
3. Gali būti bendraties atitikmuo: Nusprendė, kad ge­
riausia bus raitam ant jo a t s i s ė d u s (atsisėsti). (P. M.)
Kaip čia geriau į s i t i k i n u s (įsitikinti), kad aš neklys­
tu? (V.) Nusibodo t y l ė j u s (tylėti), prašnekinau vaikus. (Z.)
4. Padalyvis kartais atitinka tariamąją nuosaką: Kad taip
man į s i t a i s i u s (Kad taip aš galėčiau įsitaisyti) tokius drabu­
žius! — galvojo karalius. (J. Blč.) Kad dabar taip ė m u s ir
p a d e g u s (imčiau ir padegčiau) Zlabį ir Kukį. Tai būtų
juoko! (V. K.)

lįlįm Prieveiksmis
P r i e v e i k s m i s — savarankiška nekaitoma kalbos
dalis, reiškianti veiksmo aplinkybę a r ypatybės ypatybę.
Jis šliejamas ir prie asmenuojamų žodžių (veiksmažodžių),
ir prie linksniuojamų (dalyvių, būdvardžių). Neturi kinta­

mosios galūnės, šliejamas tik pagal kamieno reikšmės po­
reikį prisijungti.
Prie veiksmažodžių prieveiksmiai šliejasi be jokių apri­
bojimų — greitai bėga, toli bėga, šiandien bėga, vakar bėgo,
iki galo bėgo, tolyn bėgo. Prie būdvardžių gali šlietis tik ypa­
tybės intensyvumą pabrėžiantys prieveiksmiai — labai ge­
ras, nepaprastai gražus, stebėtinai gudrus, juokingai mažas,
bet negali būti labai ar juokingai medinis. Dar prieveiks­
miais nusakomi spalvų atspalviai — žalsvai pilkas, šviesiai
mėlynas. Prieveiksmiai sudaro samplaikas ir tarpusavy —
labai gerai, nepaprastai toli ir kt.

10.1. Prieveiksmių susidarymas
Daugiausia prieveiksmių susidaro prieveiksmėjant įvai­
rioms kitų kalbos dalių formoms, prielinksninėms konstruk­
cijoms, ištisiems žodžių junginiams. Pvz.: šiandien (: šią die­
ną), šiemet (: šie mėtai), iškart (: iš karto) ir kt. Prieveiksmėjantys žodžiai netenka galūnės arba ji sustabarėja, darosi
nekintama. Pvz.: Stovėjome visai g r e t a . Nukritus galūnei,
atskiri žodžiai suauga į vieną: kaskart (: kas kartas), išvien
(: iš vieno) ir t. t.
Dažniausiai prieveiksmėja aplinkybes, būsenas reiškian­
tys linksniai ir prielinksninės konstrukcijos.
Vardininkai gėda, garbė, žinia, nežinia, valia gali būti
laikomi suprieveiksmėjusiais žodžiais tokiuose sakiniuose:
Tą vakarą n e ž i n i a , ar saulėlydžio pašvaistė, ar tolimas gais­
ras patraukė miestelėnų akis. (P. C.) V a l i a jaunam bernu­
žėliui mergužėlės viliot. (tts.) Man visai n e g ė d a . (S. N.) Plg.
man gera, man gerai ir man gėda. Daugiskaitos vardininkai
prieveiksmėja kartu su įvardžiais: kasmet (: kas mėtai), šie­
met (: šie mėtai). Su įvardžiais prieveiksmėja ir vienaskaitos
vardininkas: kaskart (: kas kartas).
Daug prieveiksmių duoda kilmininkas su prielinksniais:
dėl ko, kodėl, todėl, be galo, iš karto, iškart, iš tolo, iš lengvo,
iš lėto, iš tiesiį, iš vieno, išvien.

Dabartinėje kalboje naudininkas su prielinksniais ne­
vartojamas, bet yra išlikusių prieveiksmių: po kairei, po de­
šinei, po senovei, iki valiai (iki valios), po šiai dienai ir kt. Be
prielinksnių suprieveiksmėjęs įvardžio naudininkas kam
„kodėl“ ir būdvardžių naudininkai ilgam, trumpam, neilgam.
Iš galininko kilę prieveiksmiai kartą, sykį, trupūtį, tru­
putėlį, mažumą, mažumelį ir kt., iš galininkų šįkart (: šį kar­
tą), šiandien (: šią dieną), vlsądien (: visą dieną), dukart (: du
kartūs), triskart (: tris kartūs).
Daug prieveiksmių iš galininko su prielinksniais, įvar­
džiais ir skaitvardžiais: perdien (: per dieną), pernakt (: per
naktį), priešpiet (: prieš pietūs), per plauką, į valią, į valias
(frazeologija).
Iš įnagininko kilę prieveiksmiai išlaiko šiam linksniui
būdingą žodžio galą, kurio jau nebegalima laikyti galūne:
greta, kartu, laikU, juokais, mainais, kartais, gerumu, p ik­
tumu, geruoju, piktūoju. Daug yra tokių sustabarėjusių įna­
gininkų, neturinčių atitinkamo vardininko: patylomis, p a ­
knopstomis, patyliūkais, slapčia, tyčia.
Prieveiksmių duoda įnagininkų samplaikos su įvardžiais:
tuokart (: tuo kartu), anuomet (: anuo metu), tuolaik (: tuo
laiku) ir kt.
Iš senųjų vietininkų kilę prieveiksmiai namie, toli, trise,
laukan, laūk, vakarop, rudeniop, galop.
Nemaža yra prieveiksmių, padarytų iš kitų kalbos dalių
su priesagomis.
Didžiausią priesaginių prieveiksmių grupę sudaro prie­
sagos -ai vediniai iš kokybinių laipsniuojamų būdvardžių:
gerai (: geras), geriausiai (: geriausias), gražiai (: gražūs), gra­
žiausiai (: gražiausias). Dėsningai aukštesniojo laipsnio for­
ma turėtų būti geresniai ('.geresnis). Tokia forma yra, bet
dabartinėje bendrinėje kalboje ištisai ji pakeista nederi­
namųjų būdvardžių aukštesniuoju laipsniu su priesaga -iau:
gerai — geriaū — geriausiai.

Laipsniavimas ateina su būdvardžio kamienu ir nėra bū­
dingoji prieveiksmio gramatinė ypatybė. Todėl ir sakoma,
kad prieveiksmis — nekaitoma kalbos dalis.
Su priesaga -yn nuo seno daromi prieveiksmiai iš dvi­
skiemenių būdvardžių, turinčių kokybinę reikšmę: aukštyn
(: aukštas), ilgyn (: Ilgas), pilkyn (: pilkas). Bet yra ir kitokių
darinių: iš būdvardinę reikšmę turinčio skaitvardžio pirmyn
(: pirmas), iš daugiaskiemenio būdvardžio tobulyn (: tobu­
las), iš subūdvardėjusio dalyvio pasiutyn (: pasiūtęs „pik­
tas“), iš prieveiksmių daugyn (: daūg), tolyn (: toli, tolūs), ar­
tyn (: arti, artūs).
Visiems jiems būdinga veiksmo krypties rodymas: Ru­
deniop dienos eina t r u m p y n, o naktys i l g y n , (ž.) Visokių
vabalų esti: vienas a u k š t y n skrenda, kitas mėšlan len­
da. (J.) Apsisukus aplinkui saulę, kometa pradėjo eiti m e n ­
k y n ir p i l k y n , uodega s i a u r y n ir s t r i u k y n . (P. M.)
Įvardinių prieveiksmių nedaug. Jų priesagos: -ada, -aip,
-en, -ur. kada (: kas), tada (: tas), visada (: visas), niekada
(: niekas-, yra formos variantų, ypač šnekamojoje kalboje:
niekados, kitados, visados; niekad, kitad, visad); kaip (: kas),
šiaip (: šb), niekaip (: niekas), visaip (: visas), kitaip (: kitas),
anaip (: anas) ir pagal įvardinių prieveiksmių modelį iš
skaitvardžių padaryta vienaip (: vienas), antraip (: antras),
trečiaip (: trečias), dvejaip (: dveji), trejaip (: treji); šen (: šis);
kur (: kas), visur (: visas), niekur (: niekas), kitur (: kitas) ir
pagal šį pavyzdį padarytas svetur (: svečias).
Veiksmažodiniai prieveiksmiai (būdiniai) su priesaga -te
vartojami su tos pačios šaknies veiksmažodžiais ir pabrėžia
jų reiškiamą veiksmą — augte augti, bėgte bėgti, nešte nešti:
Devynias upes p l a u k t e p e r p l a u k i a u , o šią dešimtą —
n e r t e p e r n ė r i a u . (tts.) Širdis j a u s t e j a u t ė, kad var­
gu bus kas gera iš to sumanymo. (V.)
Veiksmažodinių prieveiksmių yra ir su priesaga -tinai:
Toks jau lietuvių būdas: kai du vaidijas, nors u ž s i m u š t i ­
n a i m u š a s i , trečias bėga šalin. (V.) Dabar Karalienės
spinta k i m š t i n a i p r i s i k i m š o popierinių pinigų. (I. S.)

10.2. Prieveiksmių reikšmės
Su veiksmažodžiais einantys prieveiksmiai reiškia ap­
linkybes:
1. B ū d o p r i e v e i k s m i a i (su kokybės ar kiekybės
atspalviu — antrieji dar vadinami kiekybės prieveiksmiais):
gerai, gražiai, kūlvirsčia, basnirčia, proverksmiais, dešimte­
riopai, gražumu, gerumu; dviese, trise, keliese, tiek, kiek. Šie
pavyzdžiai — tik menka dalelė būdo prieveiksmių. Jų yra
labai daug. Atsako į klausimus kaip? kiek? keliese?: Dainų
dainelės, aidų aidais, s k a m b i a i , p l a č i a i , t v i r t a i ,
g a l i n g a i per kalnų kalnus, miškais, laukais, l e n g v a i ,
r i m t a i ir s u t a r t i n g a i į vieną giją susipynę, aplėkit
Lietuvą, tėvynę, s k a m b i a i , p l a č i a i , ga t i n g a i . (M.)
Jei kurie išradimai šiandien n e t i n k a m a i naudojami, tai
ne išradėjų kaltė. (P. M.) G e r u o j u negausim mes nie­
ko. (J. J.) Bobos, susitarusios d v i e s e , naktovidžiu šliaužia
prie daktaro. (Z.) Daktaras vis d a u g i a u ir d a u g i a u
turėjo rūpesčio su savo šeimyna. (P. M.)
2. V i e t o s p r i e v e i k s m i a i : kur, čia, ten, niekur, ša­
lia, namie, toli, iš tolo, kur link, vietomis, kairėn, aukštyn, že­
myn, tolyn ir kt. Jie atsako į klausimus kur, kur link vyksta
veiksmas?: Ir taip nieko gero nepatyrę, keliaujame į ten, iš
k u r atkeliavę. (А. V.) O ten, t o l i šiaurėje, budėjo kalnai
milžinai. (А. V.) Už jungo, jaučių ir viso pakinkymo pagaliau
matyti žmogysta, pasilenkusi ž e m y n ir dar pakrypusi k a i ­
rėn. (V.)
3. L a i k o p r i e v e i k s m i a i : kada, tada, kuomet, tuo­
met, visuomet, laiku., šiandien, paryčiais, pavakare, iš mažens,
ilgam, trumpam ir kt . ' . Š i a n d i e n už mane nėra stipresnio
vyro, o t a d a nekaip atrodžiau, {t.) K a d a n o r s tu su­
prasi, kad pats liūdniausias daiktas — tai juokas. (E. M.)
N e t r u k u s atėjo pagalbon dar keli mūsų pulkai. (А. V.)
Kaip i k i š i o l, taip ir t o l i a u viena apžiojusi mokės laikyti.
(Z.) Vedęs jis n i e k a d o s ir nebuvo. (А. V.) A š tik
t r u m p a m , kol arklius pamainys. (B. S.)

4.
P r i e ž a s t i e s p r i e v e i k s m i a i : kam, dėl ko, ko­
dėl, kažkodėl, todėl, užtat, užtatai, nei iš šio nei iš to, ne iš
gero, tyčiomis, netyčiomis ir kt. Jų yra mažiausiai: Ir k a m
tas celibatas, kokia iš jo nauda? (А. V?) K o d ė l turime taip
kentėti? U ž t a t a i ir vaikščioja užrietusi nosį. (ž.) Ir toliau
kapitonas būtų valdęs laivą, bet jį ištiko nelaimė: n e t y č i o ­
m i s pateko į mašinų skyrių ir tenai žuvo. (P. M.)

Į įg iįi Dalelytė
D a l e l y t ė s — tarnybiniai nekaitomi žodžiai, tei­
kiantys kitiems žodžiams, žodžių junginiams ir sakiniams
papildomų reikšmės atspalvių.

11.1. Dalelyčių skyriai pagal vaidmenį
Pagal vaidmenį kalboje dalelytės skiriamos į klausiamą­
sias, abejojamąsias, tvirtinamąsias, neigiamąsias, skatina­
mąsias, geidžiamąsias, pabrėžiamąsias, tikslinamąsias, išski­
riamąsias, parodomąsias ir lyginamąsias.
Klausiamosios bei abejojamosios dalelytės (ar, argi, be­
ne, gal, kažin, negi, nejaū, nejaūgi): A r jau mūsų sąskaitos
baigtos? (Alf. M.) A r g i gyvenimo trumpų akimirkų saldu­
mo dar nepažinai? (Alf. M.) A š klausiu, b e n e mušasi prie
jūsų? (M. V.) O g a l jau paskutinis jaunystės mieste vaka­
ras? (Alf. M.) K a ž i n ar begalės jis po tokios ligos dirbti?
N e j a u g i manai, kad, kieno išblyškęs veidas, užgesusios
akys, tas tik fiziškai nesveikas? (А. V.)
Tvirtinamosios dalelytės (taip, taigi, aha):
D u n d y s: Žmogaus protas supranta tik tą svetimą mintį,
kuri atgarsiu suskamba jo širdy.
G e 1o v i n i s: Taip, t ai p, dainiau. Ko nesuprantam,
to ir suprasti nenorim.

K i r v ė : Suprantama, uogele, — moteriškas! Argi be vy­
riškos galvos ką padarysi?
Ž e n g ė : Taigi, be vyro, kaip be galvos. (V. K.)
Tvirtinamoji dalelytė taip šliejasi prie atsakymo į klau­
simą, kurio svarbiausioji dalis gali būti pakartojama atsa­
kant: A r eisi į minėjimą? — Taip, eisiu. Bet galima teigiamai
atsakyti ir viena dalelyte taip, ir vienu teigiamu veiksma­
žodžiu eisiu.
Neigiamosios dalelytės (nė, nebe, ne, nei, anei). Jų dau­
giau negu teigiamųjų ir vartojamos įvairiau: ir dialoge, ir
pasakojamojoje kalboje.
Dialogo dalelytė ne vartojama atsakant neigiamai:
A r eisi į minėjimą? — Ne, neisiu. — Ne. — Neisiu. Kitais
atvejais galima neigti visas sakinio dalis atskirai: Su šunimis
n e svečias, su vaikais n e viešnia, (tts.) Mes n e b e pen­
kiolikmečiai bambliai, o subrendę vyrai. (А. V.) Dangu­
je n ė mažiausio balto debesėlio. (J. B.) O ten, dirvose,
n e i derliaus, n e i žmonių. (K. Br.)
Geidžiamosios ir skatinamosios dalelytės (te, tegū(l),
še, šekit, tekit, na, nagi): Te akmeniu duona pavirs. (S. N.)
T e g u viešpats jų sodybas mato. (K. Br.) Pažvelgt, nusišyp­
sot ir atsidust lengvai: t e g u tave dievai, t e g u tave die­
vai. (V. M.-P.) Še, imk, man jo nereikia. Š e k i t tą knygą.
Te, nunešk šią duonelę karvutei, (ž.) Š e t e visiems po obuo­
lį. N a, liaukis verkusi! N a g i pasislink toliau!
Geidžiamosios ir skatinamosios dalelytės vartojamos
dialoguose. Situacija leidžia nesakyti asmenuojamuoju
veiksmažodžiu išreikšto tarinio: Tinginy, še (imk) kiaušinį!
Dalelytės te, tegūl reikšme artimos liepiamajai nuosakai.
Jų samplaikos ir sąaugos su esamojo ar busimojo laiko for­
momis įeina į nuosakų formų sistemą (žr. 9.3.1.4.3).
Pabrėžiamosios (stiprinamosios) dalelytės (gi, jūk, dar,
net, juo, pat, tik, vis, vis tiek, vis dėlto): A km uo kantrus, o
žmogus d a r kantresnis, (tts.) Tark žodį, rytoj p a t einu
pas ją. (I. S.) O dabar t i k stypčiojat aplink lovą, t i k
žvairakiuojat visi ratu: kada tas senis kojas pakratys. (J. B.)

Jau nemesiu į žemę akmeniu — ji v is t i e k atgrąžina duo­
na. (K. Br.) V is nešuosi kruviną pašvaistę, v is apkrinta
galvą pelenai. (K. Br.)
Tikslinamosios dalelytės (beveik, dar, jaū, ko, kone,
kuo tik, per, veik, tik, tik tik, vis, vėl, vos, vos tik): Gal jiems
ten — b e v e i k gerai? (Alf. M.) B e v e i k pusę kelio
nuėjau pėsčias. A r norit, kad tą istoriją d a r kartą apsa­
kyčiau? (J. Blč.) Ramybės angelas j a u lieja mėnulio šviesą
į lapus. (K. Br.) Šoko iš lovos bobulė ir kelia k u o greičiau­
siai piemenuką. (V. K.) Gyvenimas p e r striukas, kad kivir­
čais jį paverstum. (P. M.) Nebuvo laiko galvoti, kas p e r
žvėris tenai galėjo būti. (P. M.) T ik valandėlę atsikvėpsiu
ūksmingam sodo nuošaly. (K. Br.) Ir v ė l už rasotų pakluo­
nių be poilsio šaukė griežlė. (K. Br.)
Išskiriamosios dalelytės (bent, ypač, ir, nebent, net, ne,
nors, tik, tiktai, vien): Kad b e n t žodeliu atsimintų! Y p a č
gerai aš prisimenu Smukštarą iš jo pasakojimų prie nakti­
gonių laužo. (А. V.) Ugnis dega ir nekurstoma. (J.) N o r s
tu taip nekalbėk! Niekas pagaliau man nepriklauso. Na, n eb e n t puokštė tų gėlių. (E. M.) Teranda v i e n t i k pelenus
toje vietoje, kur mes gyvenom. (V. K.) Girgždena v i e n pra­
vertos durys. (S. N.)
Parodomosios dalelytės (ana, antai, aure, štai, šitai, šit,
va): A n a kaip obelys žiedais apkepusios, (ž.) A u r e gim­
tinės sodžius. (V.) Š t a i vakarienė jau atšalo. (K. Br.)
Ir š i t pulkai baltųjų paukščių mums neša linksmą žemės
žinią. (V. M.-P.) Va, ties tuo akmeniu Krizas su meisteriu
velnią virino. (P. C.)
Lyginamosios dalelytės (lyg, lyg ir, kaip ir, tarsi, tartum,
tarytum): Sukrimskime ly g pyragą dar kokį laiko gaba­
lą. (Alf. M.) A nt krantų vaikų ly g pupų. (A. Mt.) Vieta
ly g svetima, bet pirkaitė tikrai jo. (V. K.) Išvijo t a r s i val­
katą už durų. (K. Br.) T a r t u m kupeta gūžta tarp meldynų
sukrauta. (A. Mt.)

11.2. Dalelyčių struktūra ir kilmė
Dalelyčių yra labai paprastų — vienskiemenių (ar, gi, nė,
va, vos, tik, dar, vėl, jaū, vis, tai, vien) ir įvairių samplaikų
bei sąaugų (tik tik, tik dar, tik vos, vos ne vos, nebe, nebent,
bene, argi, bemaž ir kt.).
Kai kurių dalelyčių kilmės dabar nustatyti negalima (ar,
gi, ne, dar, jaū), o kai kurių galima spėti:
a) iš įvardžių: ana (plg. anas, ana), štai (šitas, šita, šita),
tai (tas, ta, tai), vis (visas, visa, visa);
b) iš prieveiksmių ar būdvardžių: ypač (ypatingas, ypa­
tingai, ypačiai), lyg (lygiai, lygu), bemaž (be maža);
c) iš veiksmažodžio formų: gal (gali), rasi, tarsi (būs. 1.
2 asm.), tartum, tarytum (tariamoji nuosaka), nors (norintis)
ir kt.;
d) iš skaitvardžio: vien (vienas, viena, viena).
Dalelytėms labai būdinga jungtis tarpusavy ir su kitais
žodžiais. Jungdamosi tarpusavy, jos sudaro sudurtinius
žodžius (argi, nebe, nebent, negi, bene, kone, mažne, kadgi,
bemaž) ir samplaikas (lyg kad, ne tik, ne tiktai, net ir, ar ne,
vos tik, vos vos, tik tik ir kt.).
Susijungusios su kitais žodžiais — įvardžiais, įvardiniais
prieveiksmiais, jungtukais jos tiesiog sudaro tų žodžių dalį
(rašomą kartu ar atskirai: kadgi, kaipgi, kurgi, kas gi, kiekgi,
kur tik, kaip tik, kas per, bet ir, nors ir, kad net, toks pat, tiek
pat, šiaip sau, vis dėlto, vis tiek, vis vien, kas nors, kur nors,
kaip nors ir kt.).
Dalelytė ne su veiksmažodžiais paprastai rašoma kartu
ir yra jų neigiamasis priešdėlis. Su daiktavardžiais ir
būdvardžiais kartais esti priešdėlis, o kartais atskiras žodis.
Priešdėlis yra tada, kai sudaro antonimus (laimė — nelaimė,
garbe — negarbe, galia — negalia; geras — negeras „blogas“,
gražūs — negražūs „bjaurus“, didelis — nedidelis „mažas“).
Visais kitais atvejais su vardažodžiais ne — atskiras žodis:
Tai buvo n e vilkas, o kitas žvėris. Dar n e paskutinė valanda.
N e senas, o jau visai pražilęs.

l i f l Prielinksnis
12.1. Prielinksnių vartojimas ir reikšmė
P r i e l i n k s n i s — tarnybinė nekaitoma kalbos
dalis, einanti su linksniu ir rodanti jo ryšį su pagrindiniu
junginio žodžiu, kuris dažniausiai esti veiksmažodis (išeiti
iš namų, padėti ant stalo, padalyti per pusę, susiginčyti su
draugu), bet junginio pagrindas gali būti ir būdvardis (platus
per pečius), ir daiktavardis (vista su viščiukais), ir prieveiks­
mis (toli nuo namų), ir skaitvardis (vienas iš daugelio). Taigi
junginys su prielinksniu trinaris: pagrindinis žodis, jungtis
(prielinksnis) ir prijungiamasis žodis (linksnis).
Dabartinėje kalboje prielinksniais jungiami tik trys link­
sniai — kilmininkas, galininkas ir įnagininkas. Daugiausia
prielinksnių vartojama su kilmininku — anot, ant, arti, be,
dėka, greta, iki, Ugi, link, linkui, iš, įkypai, įstrižai, netoli, nuo,
pasak, pirma, po, prie, pusiau, šalia, tarp, vidur, virš, viršum,
anapus, antrapus, abipus, kitapus, šiapus; iš po, iš tarp, iš ūž,
iš anapus, iš antrapus, iš kitapus, iš šiapus ir kt.
Su galininku vartojamų prielinksnių kur kas mažiau:
apie, aplink (aplinkui), apsukui, į, išilgai, įvijai, kiaurai,
pagal, palei, paskui, paskum, per, prieš, priešais, po, skersai,
skradžiai ir kt.
Su įnagininku eina prielinksniai sū, sulig, ties.
Bendrinėje kalboje su naudininku prielinksniai nevar­
tojami (išskyrus suprieveiksmėjusias konstrukcijas: po
kairei, po dešinei, iki valiai ir iki valios), bet tarmėse pasitai­
ko (riša prie tvorai, linksta ligi žemei, po vakarienei).
Yra prielinksnių, kurie vartojami su keliais linksniais: po
(su kilmininku, galininku ir įnagininku) ir už (su kilmininku
ir galininku). Tačiau su kiekvienu linksniu jie turi skirtingas
reikšmes: P o m a n ę s nors ir tvanas, (tts.) Padalijo vi­
siems p o o b u o l į . Palindo p o s t a l u .

Dažniausiai linksniai su prielinksniais reiškia aplinky­
bes. Kadangi tų prielinksnių labai daug, tai čia tenkinamasi
tik apytikre semantine klasifikacija.
1. V i e t o s a p l i n k y b ę reiškia: a) kilmininkas su
prielinksniais ant, iš, iki, ligi, nuo, prie, ūž, tarp, aukščiaū,
greta, netoli, šalia, vidury, virš, žemiau, ir kt.; b) galininkas
su prielinksniais apie, aplink,}, pagal, palei, pas, paskui, per,
po, prieš; c) įnagininkas su prielinksniu ties: a) Žydėk, žydėk,
juodoji gėle, a n t žvaigždžių a l t o r i a u s , a n t ž e m ė s ,
grumsto, vėjo ir dulkių. (J. Dg.) Kaip tu alsuoji giliai, n u o
l a n g o sukies, o saulutės spinduliai lyg Alovės bažnyčioj i š
Dievo a k i e s . (Alf. M.) Per visą dangų takas l i g i p a t
m a n ę s auksinėm žiežirbom sušvinta. (V. M.-P.) Budėjo
žvaigždės jai p r i e k o j ų , blyškus mėnulis — p r i e
g a l v o s . (E. M.) Ten u ž u p i ų plačių žiba mūsų pu l­
kai. (M.); b) Dilgėlės ir kiečiai nekliudomai žėlė ir vešėjo ne
tik a p i e k u m e t y n u s , bet ir sodo pakraščiais, ir a p l i n k
k l u o n ą . (А. V.) Ir tos pilkos kaimo pirkios, soduose sutū­
pę, — ir iš ilgesio pravirkęs gluosnis p a l e i upę. (S. N.) Pa s
savo u o š v į , vienos salos savininką, aptikau daug jo žemė­
lapių ir užrašų. (J. Blč.) Tik kojos linko p e r k e l i u s . (V.)
O taip norėtųs pasiaust p o l a u k u s , p o g i r i a s . (K. S.)
Kai p r i e š k a l v u t ę , ties šuliniu, vokietis nusėdo nuo
dviračio, našlė jam nusišypsojo. (P. C.); c) Tačiau jis pats —
tik vėjo blaškomas šešėlis, t i e s p r a r a j o m nykus svyruok­
lis. (V. M.-P.)
2. L a i k o a p l i n k y b ė reiškiama laiką žyminčių
daiktavardžių linksniais su prielinksniais: a) kilmininku su
prielinksniais pirma, po, nuo, nuo... iki, vidury, be ir kt.;
b) galininku su prielinksniais apie, į, per, prieš; c) įnagi­
ninku su prielinksniais sū, sulig: a) P i r m a l a i k o jaunas
žūstu, nė jėgų neišmėginęs. (J. J.) Kai p o š a l n ų pradės
žydėt alyvos, lakštingala negali nečiulbėti. (S. N.) Ir n u o
p a v a s a r i o i k i šaltos ž i e m o s braukiu aš pirštais žalią
skambią miško lyrą. (E. M.) B e r u d e n s neparva­
žiuosiu. (J.); b) A p i e p u s r y č i u s parėjo Pečiūra. (А. V.)

Į v a k a r ą arkliai išvargo ir sunkiai vilko vežimą. (Ž.) Kai
visi sukamės, tai ir p e r d a r b y m e č i u s talkos šauktis
nereikia. (J. Blt.) A r mudu pasieksim p r i e š n a k t į dar
vieną, galbūt paskutinę viršūnę? (V. M.-P.); c) Pavasario
saulėj s u sprogstančiu p u m p u r u ( — kartu, tuo pat
metu) balandy pražysta gražiausia svaja. (V. M.-P.) S u l i g
s a u l e niekas negyvena. (K. B.)
3. B ū d o a p l i n k y b ė reiškiama: a) kilmininku su
prielinksniais iš, be, nuo', b) galininku su prielinksniais Į,
per, pagal', c) įnagininku su prielinksniu sū: a) Visi iš e i l ė s
ėjo atsisveikinti su mirusiuoju. (А. V.) Ta skausmo valanda
kaip ašara sūri į sielos gelmenas be g a r s o nulašė­
jo. (V. M.-P.) Man rodėsi, kad imperatorius kalba n u o
š i r d i e s . (J. Blč.); b) Kaziukas kukt, kukt, — p e r k e l i s
k u k t e l ė j i m u s išgėrė visą stiklinę. (J. P.) Obuolį padalyk
p e r p u s ę (— pusiau). Dabar dirbsime p a g a l p l a n ą
(— planingai)', c) S u t r e n k s m u įėjo minėtasis Leonas
Pagirys. (Ž.)
4. P r i e ž a s t i e s a p l i n k y b ė reiškiama: a) kilmi­
ninku su prielinksniais dėl, nuo, iš; b) galininku su prie­
linksniu per: a.) D ė l tavo l a i m ė s visa tai daroma, (r.)
Veidai paraudo n u o r as os , bangų rasos ledinės. (S. N.) Ir
tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš n e a t s a r ­
g u m o paslydės nors kiek, — tuojau pavirs į akmenį. (J. B.)
Netrukus numirė vienas po kito iš s i e l v a r t o . (А. V.) Ypač
šios reikšmės junginiuose dažnas iš (iš bado, iš džiaugsmo,
iš gėdos, iš laimės, iš neapykantos, iš nuobodumo, iš gailesčio,
iš skausmo, iš pykčio, iš pasileidimo, iš pasiutimo, iš siaubo
ir kt.); b) Klausykis, nabagute! Juk p e r m a n e Katrė ir
pakilo rietis. (Ž.) Ak, tėvai, tėvai, p e r savo š y k š t u m ą
nuvarysi tu vaikus į kapus. (А. V.)
5. T i k s l o a p l i n k y b ė reiškiama: a) kilmininku su
prielinksniu prie; b) galininku su prielinksniu į; c) įnagi­
ninku su prielinksniu sū: a) A š noriu tamstą ryt p r i e k v i e ­
č i ų pavarginti. (P. C.) Dabar seserys, kaip atrodė, nusi­
raminusios susėdo aplink stalą p r i e k a v o s (= kavos

gerti). (L. P.); b) Palikusios vienus vaikus namie, skuba į visos
dienos d a r b ą . (Z.) (Plg. dar išjojo į karą — išjojo kariau­
ti, išvyko į stovyklą — išvyko stovyklauti, išsirengė į kelionę
— išsirengė keliauti); c) Išskubėjo į miestelį s u r e i k a l a i s
(= reikalų tvarkyti). A š jo laukiu su v a k a r i e n e (— vaka­
rieniauti). (А. V.)

12.2. Prielinksnių kilmė
Pagal kilmę prielinksniai skirstomi į s e n y b i n i u s ir
n a u j y b i n i u s . Senybiniais laikomi tie, kurių kilmė ne­
aiški (ant, apie, Į, iš, nuo, iiž ir kt.), kurie sudaro poras su
atitinkamais priešdėliais ir kaip sudėtinė formaliosios raiš­
kos priemonė rodo tą pačią kryptį: apie — ap-, į — į-, iš —
iš- ir 1.1.: išeiti iš namų, palįsti po stalu, nubėgti nuo kalno
ir kt.
Naujybiniai prielinksniai — tai žodžiai, kuriuos galima
susieti su kitais žodžiais ar žodžių junginiais, einančiais jų
darybos pamatu: anapus, abipus, aplink, aplinkui, apsukui,
arti, dėka, gale, greta, įkypai, išilgai, netoli, paskui, pirma, prie­
ky, skersai, šalia, šone, vidūj, vidury, vietoj, virš, viršūj, viršum.
ir kt. Žodžiai, žymintys įvairius tikrovės reiškinių santykius,
prisišlieja prie kitų žodžių ir virsta nesavarankiškais. Šį vyks­
mą rodo toks pavyzdys: V i d u r y j e miško augo eglė. V i d u ­
ry miško augo eglė. V i d u r miško augo eglė. Trečiajame sa­
kinyje informacija nesikeičia, bet daiktavardžio vietininkas
virtęs prielinksniu — visai kita kalbos dalimi.
Naujybiniai prielinksniai nuo senybinių skiriasi: 1) sudė­
tingesne sandara, kur nesunku pamatyti pamatinio žodžio
šaknį, priešdėlį ar kitą elementą; 2) dažnai naujybiniai prie­
linksniai vartojami ir kaip prieveiksmiai. Pvz.: Prielinks­
n is— A r t i n a m ų augo klevas. Prieveiksmis— A r t i sė­
dėjai ir nematei. Prielinksnis — Rapolienė vikriai ima suktis
a p l i n k savo p u o d y n ė l e s . (V.) Prieveiksmis — A p l i n ­
k u i krūmuose ir slėniuose tirpo paskutinis sniegas. (P. M.)

Prielinksnis — Išlindo Lapinas iš krūmų ir atsisėdo ant
kelmo š a l i a k e l i o . (V. K.) Prieveiksmis — Sėsk š a l i a
ir pažvelk į akis man. (E. M.)

Jungtukas
13.1. Jungtukų vaidmuo
J u n g t u k a s — tarnybinė kalbos dalis, rodanti
žodžių ir sakinių ryšius.
Pagal rodomus sintaksinius žodžių, žodžių junginių ir
sakinių ryšius jungtukai skirstomi į s u j u n g i a m u o s i u s
ir p r i j u n g i a m u o s i u s .
S u j u n g i a m i e j i j u n g t u k a i jungia savarankiš­
kuosius dėmenis sudedamuoju, priešpriešiniu, skiriamuoju
ir aiškinamuoju ryšiu.
Sudedamojo sujungimo jungtukai yra ir, ir... ir, bei, čia...
čia, nei... nei, tai... tai, tiek... tiek: Apsidirbęs išėjo iš tų rūmų
i r rado gražius laukus b e i sodą. (tts.) Darjie nepriėjo auk­
štų sienų, i r atsivėrė pilies vartai. (V. K.) Žaizdras č i a su­
liepsnodavo, č i a vėl užgesdavo. (K. B.) Petras nieko nematė
n e i girdėjo. (Z.) Paukščių jis negaudydavo n e i žiemą, n e i
vasarą. (А. V.) A š vis sapnuodavau t a i mamutę, t a i tėvelį,
t a i abu broliukus. (А. V.) Jų žemė visus tolygiai maitino,
t i e k piemenis, t i e k žemdirbius. (А. V.)
Priešpriešiniai jungtukai bėt(gi), o(gi), tačiaū, tik(tal),
vis dėlto, užtat, o betgi, o tačiaū, 6 vis dėlto, bet vis dėlto, bet
užtat: Motina buvo prasta, nemokyta, b e t labai geros širdies
moteriškė. (J. Blč.) Paukštį plunksnos gražina, o žmogų —
protas, (tts.) Saukė jis ilgai, t a č i a u niekas neatsilie­
pė. (P. C.) Moterys šiais laikais nesensta, t i k įdomesnės daro­
si. (V. M.-P.) Ir šitaip peržengiau savo vaikystės, skaudžios, o
v is d ė l t o mielos vaikystės slenkstį. (I. S.) Darbai buvo sun­
kūs, b e t u ž t a t pavalgyt dėdienė duodavo gerai. (V. M.-P.)

Skiriamieji jungtukai ar, arba, ar... ar, arba... arba:
Atsiųsk seserį a r jos vaiką, (r.) Beliko tik nugalėti priešą
a r b a mirti kovos lauke. (А. V) A r vėjas pūtė, a r giria ūžė,
a r medžiai lingavo, (tts.) A r b a tu tylėk, a r b a tau bus at­
lyginta. (r.)
Aiškinamieji (paremiamieji) jungtukai tai, taigi, tad:
Marytei iš tikro buvo sunku, t a i g i (tai, t ad) ėmė pasako­
ti savo sapną. (L. P.) Galiu tau daug papasakoti, t a d klau­
syk ir dėkis į galvą, (r.)
P r i j u n g i a m i e j i j u n g t u k a i vartojami sudėti­
niuose prijungiamuosiuose sakiniuose šalutiniam sakiniui
jungti prie pagrindinio.
Jungtukai kad ir jog jungia įvairius šalutinius sakinius ir
daugeliu atvejų gali pakeisti vienas kitą: Iš tolo atrodė, k a d
(jog) jis iš paskutiniųjų stumia prieš kalną savo dukters ge­
dulingą vežimą. (А. V.) Jau senieji graikai suprato, j o g
( kad) prikelti mumiją ir suteikti jai grožio spindesį gali tik­
tai gyvybė. (E. M.)
Sudėtingesniuose sakiniuose pavartojami drauge, kad per
dažnai nesikartotų tas pats kad: A š tokia laibutė, j o g drąsiai
galiu manyti, k a d esu gimusi iš saulės spindulio. (J. Blč.)
Tačiau jeigu tarp pagrindinio ir šalutinio sakinio yra priežas­
ties, sąlygos, tikslo ar nuolaidos ryšys, vartojamas tik jungtu­
kas kad: Tačiau nugalėjęs aš kėliaus iš kapo, k a d šįkart pašlo­
vinčiau saulę. (V. M.-P.) K a d tėvas numirė — pusė našlaičio,
o k a d motina — tai visas našlaitis, (tts.)
Kiti prijungiamieji jungtukai priklauso tik vienos kurios
rūšies šalutiniam sakiniui.
Laiko jungtukai kai, kol, iki, ligi, vos ir kt.: Atsipeikėjo
Stepukas, k a i nieko aplinkui nebuvo. (P. C.) K o l aušra
paauš, mes būsime toli. (Z.) Vaikai kaip ančiukai — reikia
jais rūpintis, i k i visai užauga. (Z.) V o s rytas prašvinta, jie
skuba į darbą, (r.)
Priežasties jungtukai nes, kadangi: Iš pradžių ji nieko
negalėjo įžiūrėti, n e s užlangės buvo uždarytos. (J. Blč.)

K a d a n g i sūnus jau buvo paaugęs, motina panorėjo, kad
jis pats pradėtų sau duoną pelnyti. (J. Blč.)
Sąlygos jungtukai jei, jeigu: J e i pasikeltų, dangų p a ­
remtų, j e i prakalbėtų, daug ką pasakytų, (tts.) J e i g u ne
čia, tai kur kitur tavęs ar tavo pėdsako ieškoti. (Alf. M.)
Nuolaidos jungtukai nors (ir), nors... bet, nors... tačiaū,
kad ir... bet: N o r s visa galėjo senelis, b e t niekam pikta
nedarė. (V. K.) O aš galo sudurt su galu negaliu, n o r s kalu,
dieną naktį kalu. (J. J.) K a d ir labai geras žmogus buvo,
b e t visiems neįtiko, (ž.)
Lyginamieji jungtukai kaip, lyg, negu., tarsi, tartum, tary­
tum, juo... juo ir kt.: Mykoliuką ji slėpė savo širdyje, savo
atsiminimuose, k a i p kokį baisų aitvarą ar kauką. (V.)
Geriau parkristi be galvos, n e g u pabėgti iš kovos su bailio
gėda kruvina. (J. J.) J u o tolyn plaukiau, j u o gilyn grimz­
dau. (tts.)
Jungiamąją galią dar turi santykiniai įvardžiai, įvardinęs
kilmės prieveiksmiai ir dalelytės bei jų samplaikos.
Įvardžiai ir įvardinęs kilmės prieveiksmiai, jungdami ša­
lutinius sakinius prie pagrindinių, eina ir sakinio dalimis: Tu
padėjai gėlių vainiką ant kapo, k u r i a m e niekas nepalaido­
tas. (E. M.) Amžiais kartosiu ilgesio dainą, k u r i ą tu vakar
jūrai kalbėjai. (S. N.) A š taip pat jau senas, ir patsai užmiršau,
k i e k man metų. (V. K.) Vis mąsto ir mąsto, kur, k a s ir
k a i p padėta, kur, k a s ir k a i p paimama, k o d ė l gi ne
jam, o tam, anam ir kitam skirta. (Alf. M.) Istorija — tai šuns
drąsa aploti tai, k a s jau praėjo. (Alf. M.)
Jungiamosios dalelytės sakinio dalimis neina: Atrodo,
ly g ir pašnekėjome. (Alf. M.) Eglutė jautė tokį sopulį, t a r ­
t u m būtų kas širdį jai raižęs. (J. Blč.) Martynas miegojo visą
dieną, t a r s i amžius nebūtų miegojęs. (I. S.)
Visi klausiamieji žodžiai — įvardžiai, prieveiksmiai ir
dalelytės — jungia netiesioginį klausimą prie pagrindinio:
Pasakyk, k u r eini, k o nori, k a d a ateisi, k a s patinka, a r
ateisi, g a l ateisi, n e j a u g i neateisi ir 1.1.

13.2. Jungtukų struktūra ir vartojimas
Jungtukų yra paprastų (ir, 6, bei, bet) ir galimų sieti su
kitomis kalbos dalimis — įvardžiais (jei, jog, kad, kadangi,
kai), dalelytėmis, prieveiksmiais (ar, lyg, kaip, tartum, kiek,
nors). Kilmę galima nustatyti tik istoriškai.
Dažniausiai prie jungtukų šliejasi dalelytės, prieveiks­
miai, kiti jungtukai ir sudaro jungiamąsias žodžių samplai­
kas: o tačiau, o bet, bet ir, ir vis dėlto, kai tik, kada tik, nors
ir, kad net, vos tik ir kt.
Pagal vartojimą jungtukai skiriami į v i e n i n i u s ,
k a r t o j a m u o s i u s ir p o r i n i u s (arba d v i g u b u s ) .
Vartojami po vieną yra vieniniai: Tu išburk, iškukuok, j e i
gali, šimtą metų mažam žmogeliui. (J. Dg.) Ryt rytą joms (mo­
terims) vėl reiks atvažiuoti su valgiu, i r viskas kartosis iš nau­
jo. (V. M.-P.) Pinigai — tai sunki našta, — pasakė daktaras, —
b e t smagu, k a d dėl jų netenka laužyti galvos. (P. M.)
Jungtukai, kartojami drauge su jungiamomis dalimis,
vadinami kartojamaisiais (ar... ar, ir... ir, nei... nei, čia... čia,
taip... taip): I r klupo žirgas, ir nupuolė Ilgis nuo žirgo, kai
vakaras temė girią. (V. K.) N e i meilės, n e i laimės aš tau
nepavydžiu. (S. N.) Kad jis žmogui į akis nežiūri, o vis a r b a
pro šalį, a r b a po kojų. (А. V.) A r giedros išaušta pava­
sario dienos, a r krinta po dalgiu žvangučiai lankos, a r dre­
ba nuo šalčio apleistos rugienos, — mums savo tėvynė graži
visados. (M.)
Jungiamųjų žodžių samplaikos, kurių viena dalis esti
vienoje, o kita — kitoje jungiamojoje sakinio dalyje, vadi­
namos poriniais jungtukais (arba dvigubais). Tai yra viena
sintaksinė struktūra, viena jos funkcija, bet morfologiškai
tai atskiri žodžiai (ne tik... bet ir, kad... tai, juo... juo, kuo...
tuo, kiek... tiek, kaip... taip, jei... tai, nors... bet ir kt.): Per
kelias kartas mes paveldėjome n e t i k pavardę, b e t ir
amatą. (P. C.) Yra pastebėta, kad j u o žmonės didesni, j u o
jie žiauresni. (J. Blč.) K a d katės lotų, t a i šunų nereikė­
tų. (tts.)

jljJlfj Jaustukas
14.1. Jaustukų reikšmė
J a u s t u k a i — žodžiai, rodantys žmogaus emocines
reakcijas, valios aktus a r paskatas. Jų savitumas paaiškėja,
palyginus su savarankiškomis kalbos dalimis, reiškiančiomis
daiktus, ypatybes, veiksmus, aplinkybes. Pvz., garsų sam­
plaika saulė reiškia dangaus šviesulį, o ką reiškia garsų
samplaikos oi! ach! och! ak! mmm..., brr..., fui!? Tai garsai,
tariami išsigandus, susijaudinus, pasipiktinus.
Jaustukai reiškia į kalbos kontekstą įkomponuotus
jausminius garsus ar garsų junginius. Jie neskaidūs, nekai­
tomi ir vartojami priklausomai nuo nuotaikos, kuri formuo­
ja viso sakinio intonaciją, o drauge ir paties jaustuko reikš­
mę. Todėl tas pats garsas atitinkamame kontekste, ištartas
tam tikra intonacija, gali reikšti pasipiktinimą, įsižeidimą,
sielvartą, priekaištą, piktą ar gerą linkėjimą ir t. t: A k , tu
paršo koja! — riktelėjo įsižeidęs. (V. K.) A k tai tu taip! —
sušuko jisai ir kaip iešmu durtas pašoko iš vietos. (V. K.) A k,
iš kokio okeano grandinėmis atžvangat? (E. M.) A k, koks
svaiginantis, nesulaikomas šitas gyvenimo šokis! (Alf. M.)
A k, bėgo nuo kalno, nuo namo prie namo vieškelio juosta
balta. (Alf. M .) A k , kokia naktis! (V.)
A ntra vertus, intonacija suartina skirtingų ištiktukų
reikšmes iki sinonimų: a) a, e, ė reiškia nuolaidą, nusivy­
limą: A, nėra geresnio, nereikia ir tokio, (ž.) E, nedavė ir
nereikia, (ž.) E, paskutinės atostogos! Mane gal įšventins, o ji
išteka. (V. М.-P.); b) ai, oi, vai vartojami grasinant: A i, gai­
lėsies tu dar savo jaunų dienelių, (ž.) Va i verksi tu savo
pinigų. (V. K.j O i gausi tu nuo šeimininko, o i gausi! —
pažadėjo ir ji. (J. Blt.); c) daugybė jaustukų reiškia pasigė­
rėjimą, pasididžiavimą: A i, koks gražus buvo tada pavasa­

ris! (ž.) O c h! Koks didelis vyras užaugo! (ž.) A i, skaistus vei­
delis! (Z.) A i siaudžia gražiai miškas. (A. B.) O! Kad miegojau, tai miegojau! (Z.) O t, vyras! Tai mylėti tokį! (Z.)
Pagal vartojimą jaustukus galima sugrupuoti į dvi gru­
pes: 1) kalbos ženklus, rodančius nevalingą reakciją, pa­
jutus skausmą, baimę, išgirdus netikėtą džiaugsmingą ar
liūdną žinią; 2) j sąmoningai vartojamus jausmo ženklus.
Jie rodo dėkingumą, pyktį, plūdimą, sveikinimą ir skiriasi
nuo daiktavardžių tuo, kad nepavadina jausmo, o tiesiog
su juo siejami. Jaustukai sakinio dalimis neina, net ir bū­
dami pagal formą panašūs į savarankiškas kalbos dalis: L aba d i e n a , Lukai, — pasisveikino daktaras. (P. M.) Tau
ač i ū, tėvyne, už kalbą. Tau a č i ū už darbą. Už nuovargį
a č i ū . (M. M.) Ačiū, dėkui galima pakeisti veiksmažodžiu
dėkoju, kuris eis tariniu, tačiau dėl to jaustukas netampa
savarankiška kalbos dalimi. Pvz., dievaži yra kilęs iš Dievas
žino (veiksnys ir tarinys), bet kilmės pamato galima šifruotė
nekeičia jaustuko esmės.
v

v

14.2, Jaustukų struktūra ir kilmė
Struktūra, kilmė ir reikšmė — neatskiriami dalykai. Pa­
prastos struktūros jaustukus sudaro vienas garsas ar garsų
samplaika. Sakomi jie vieną kartą ar kartojant: a, a, i, y, d,
о, й, й; aa, ėe, об; aha, ėhė, oho, ohoho; ai, ei, oi, oi, ui; aiai,
eiei, ujui; ajai, ajaū, ojoj; ak, ach, ek, ech; at, et, dt, dk; brrr,
hm, hmm, mm.; kac kac kac; pūt pūt pūt; puli puti puli ir kt.
Taigi ir paprastųjų jaustukų struktūra nėra visai papras­
ta — jie gali būti vieniniai ir kartojami, bet sudėtingesnės
struktūros jaustukai nėra tipiški morfologinės darybos dari­
niai, turintys pamatiniu žodžiu besiremiančią reikšmę. Tai
tik jausmo variacijų ženklai.
Jaustukai — dariniai, kilę iš sudėtingesnių emocinį at­
spalvį turinčių struktūrų. Žodžiui ar žodžių junginiui

virstant jaustuku, nyksta jo pavadinamoji reikšmė ir
išryškėja emocinė. Ką gi bendra turi jaustukai die, dievaž su
Dievu? Netgi ir sudie, sudiev ar sudieu iš pradžių buvęs
reikšminis linkėjimas „pasilikite su Dievu“, dabar paprastas
atsisveikinimo žodis (ženklas).
Jaustukais virsta emocingieji kreipiniai (daiktavardžio
šauksmininkai): Mirštu, — sužviegiau kiek tik turėdamas
sveikatos, — J ė z a u M a r i j a , paleisk! (J. Blt.) Ir kaip,
d i e v u l i a u , žmonės nepagalvoja apie savo amžiną gyve­
nimą. (V. K.) Ne, b r o l a u , aš niekus kalbu tik blaivas būda­
mas. (V. K.)
Kaip jaustukai vartojami ir kiti linksniai be prielinksnių
ir su prielinksniais. Tai dažniausiai plūstamieji žodžiai:
Perkūnas! Velniam! Galam! Velnią! Velniop! Po velnių! Po
galų! Po velniais! Po galais! Po balų! Pvz.: Nuėjo prie durų,
išsišnypštė smarkiai. — P e r k ū n a s . . . sloga kabinasi. (J. P.)
V e l n i o p ! Viskas baigta! P o b a l ų ! A š nenoriu karalium
būti. (P. M.) P o p y p k i ų ! Tai bent bus triukšmo senuose
teismo rūmuose. (P. M.)
Jaustukais virsta veiksmažodžių formos: Ei k , e i k nepliauškus niekų! I š g r a u š ! N i e k o negausi. P a š v i l p s ! Gai­
dys kiaušinį sudės! (ž.) A t s i p r a š a u , kad taip negražiai
pasielgiau. P r a š o m !
Iš būdvardžių bei junginių su jais kilę sveikinimosi, lin­
kėjimų jaustukai: sveikas, labas, laba diena, labas vakaras,
labanakt, sveikas buk, viso gero, saldžių sapnų.
Jausmažodžiai arba jaustukai yra žodžių samplaikos ir
sąaugos: Velnialžin! Kad tave! Tuščia jų! Še tai tau! Še tau
kad nori! Sveikas būk! Šimts griebtų!
Kai kurie jaustukai kildinami iš dalelyčių: Ve! Jau su­
grįžai? (ž.) A n a! Taip ir pasakė, (ž.) A h a , su žemaičiu turiu
pasikalbėti, — prisiminė pagaliau. (V. K.)

Ištiktukas
15.1. Ištiktukų reikšmė
I š t i k t u k a i — nekaitomi emociniai žodžiai, žy­
mintys jausmus bei vaizdinius, sukeltus Įvairių aplinkos
garsų, veiksmų ir pojūčių.
Dauguma ištiktukų fonetine sudėtimi tiesiog mėgdžioja
tai, ką žmogus girdi, sieja su kokiu nors veiksmu, įvykiu ir
emociškai vertina: P l u m p t nukrito kaip pelų maišas, (ž.)
Tik šaka t r i o k š t , ir aš ant žemės b l u m p t . (ž.) L i u n k t ,
l i u n k t ir nuėjo kaip kartis. (Z.)
Fonetinis gamtos garsų imitavimas — nėra tikslus jų pa­
kartojimas. Todėl kalboje yra didelė ištiktukų kūrimo laisvė.
Vienam griaustinis grūmės vienaip, kitam — kitaip. Pvz.,
Ur, ur-r-r, ur-r-r! — prašneko už sienos tolimas griausti­
nis. (J. Blt.) O ar būtų blogai, jei čia būtų pasakyta: Du du,
du du! — prašneko tolimas griaustinis?
Ištiktukas — situacinė kalbos dalis. Konkrečiomis
aplinkybėmis pavartojamas ir vieną vienintelį kartą. Štai pa­
vyzdys iš Anzelmo Matučio imituojamų gamtos garsų: Bal­
tas beržas tarp pušų šlama, siaudžia ūšu šu. Tau paukščiai
groja vyt čivyt! Tau medžiai moja: eikš brolyti Skilim skilim
skalandina jos kibirus su vandeniu. Tyra tyra! Tyra ra! —
džerška girioj gitara. Rumba tumba! Tumba rumba! — raganiūkštės šoka klumpa: oi ly! Pašily! Oi lia ir šile! Po pušim,
po egle rim dzim dzim! Tra lia lia! Čia sąmoningai ir suma­
niai pasinaudota ištiktukų kūrimo laisve.
Jaustukai ir ištiktukai nebūtini tiksliai informacijai, net­
gi nesuderinami su ja. Todėl nevartojami oficialiose viešo­
siose kalbose, nebent specialiai kam ten rūpėtų suvaidinti
juokdarį. Nevartojami jie ir informacinėse radijo ir tele­
vizijos laidose, mokslo ar publicistikos rašiniuose. Bet tai

dar nereiškia, kad jie jokios informacijos neteikia. Emo­
ciniai žodžiai rodo kalbėtojo požiūrį į tai, kas norima kitam
perteikti.
Ištiktukai imituoja įvairius veiksmų sukeltus garsus. Jie
tokie vaizdingi ir emocingi, kad labai dažnai aiškioje situa­
cijoje ir pats veiksmažodis darosi nereikalingas, o ištiktukas
perima jo vaidmenį — pats vienas atsiduria tarinio vietoje:
Kas tik k r e p š t, aš ir pabundu, (ž.) Antanukas s t r i k t prie
senelės. (V. K.) Tačiau ištiktukui, neturinčiam tariniui bū­
dingų asmens, nuosakos ir laiko kategorijų, toks vartojimas
tėra situacinis.
Veiksmažodis yra kaitoma kalbos dalis ir jo negali visais
atvejais atstoti nekaitomas kalbos elementas. Pavyzdžiui,
yra ištiktukai viaukt, girgžt, pliaukšt, brinkt. Norint išlaikyti
sakymo vaizdingumą visais atvejais, iš jų su akimirkos reikš­
mę turinčiomis priesagomis daromi emocingieji kaitomi
veiksmažodžiai: Kai suspaus glėby, tai tik v i a u k t e l ė ­
si. (V.) Seimui taip besidyvijant, štai g i r g ž t e r i a du­
rys. (K. D.) Ventos duburkyje p l i a u k š t e l ė j o lydeka. (Ž.)
Žiūrėkit to vaiko, tik b r i n k č i o j a ir b r i n k č i o j a —
spranduką nusisuks, (ž.)
Ištiktukai nevirsta savarankiška kalbos dalimi ir tada,
kai eina kitų kalbos dalių vietoje: Karvutė sako mū (— mu­
kia), šuniukas sako au (— loja), katytė — miau, ožkelė —
те ke kė, arkliukas — i ha ha.
Daugiausia ištiktukų vartojama veiksmų (ėjimo, bėgi­
mo, slydimo, kišimo, lindimo, bėrimo, skridimo ir kt.) su­
keltiems vaizdams ir emocijoms rodyti: Š n a r u Š n a r u ir
ateina šernai per rugius, (ž.) A š bežiopsodamas su savo klum­
pėmis š l i ū k š t paslydau, ž l a g t išvirtau. (M. V.) O kiškis
š m u r k š t pro žvejo kojas. (P. C.) J i s t i k k l e k t ir atsisėdo
į mano kėdę. (ž.) Tuoj ponia atsikėlė iš lovos — š i u r i š i u ­
ri ateina, (tts.)
Ištiktukais imituojami gyvulių, paukščių, žvėrių balsai
bei skleidžiami garsai: K u k ū, k u k ū — daug vaikiu-

кц. (г.) Kalakutas š u i d u b u l d u , o antelė k r y k u k r a k u ,
o gaidelis k a k a r i e k u . , o vištelė niekam nieko, (tts.) Č ir
v ir v ir — pavasaris, palikau vaikelius nelesintus, (tts.)
Kiaulė k r i u k i k r i u k t šaukia savo paršiukus, (ž.)
Ištiktukais vaizdingai nusakomas kalbėjimas, juokas,
verksmas, valgymas, gėrimas: Žiūrėk tik, kad niekas niekam
nė m u r m u r! (ž.) Tokia mano pati, su kuo tik susieis —
p i e p i e p i e apie kitas išsipasakos visą teisybę. (Z.) Pa­
daviau lašinius, tuoj č i a u m i č i a u m i sučiaumojo, (ž.)
Priėjęs tik m u g u r k š t , m u g u r k š t viską išgėrė, (ž.)
Imituojami negyvų daiktų, instrumentų, gamtos reiški­
nių garsai: Miegas ir taip saldus tuolaik, o čia ū ū ū gir­
nelės. (V.) Langai t a r t a r t a r nuo vėjo dreba, (r.) G ir
ir ir, g ir ir ir — girgždėjo sniegas po rogėmis. (J. Blt.)
Dažnokai ištiktukai vartojami veiksmo staigumui ir neti­
kėtumui pažymėti: B r a u k š t ir numirė, (ž.) Lekiu į Ameri­
ką, susitariau su Leiba — šį vakarą b r a u k š t . (Z.) Oginskis
š m a k š t ir susirgo. {Ž.) Jis tik p y k š t ir pastatė gryčią, (ž.)
Namiškiai virtuvėje pavalgė, o mudviem — š m i k š t , (ž.)
Š n i p š t — ir nieko neliko, (ž.) Iš to šnipšt yra net daikta­
vardis šnipštas „niekas“: Šnipštas iš viso to išėjo „nieko
neišėjo“.

15.2. Ištiktukų kilmė ir struktūra
Pagal kilmę ištiktukai yra dvejopi:
a) garsus imituojantys: barkšt, plėkšt, triokšt; aū, vidų,
kiau; kūvy, kukū; bzzz, zzz ir b) veiksmažodiniai: dribt
(: dribti), glūst (: glūsti, glaūsti), klupt (: klūpti), mirkt
(: merkti), švilpt (: švilpti), šypt (: šiepti), smukt (: smilkti),
žirgt (: žergti), tįst (: tiesti), žvilgt (: žvelgti).
Struktūra labai įvairi, bet morfemiškai neskaidoma: ne­
skiriama šaknis ir afiksai.
Garsinės sudėties atžvilgiu ištiktukai gali būti vienskie­
meniai garsų junginiai, kuriuos sudaro balsiai ir priebalsiai

{ba, ga, cha, ka, kla, me, ve, džy, kly, dral, čiau, kiau, miau,
pur, bak, cak, cvak, сур, cop ir kt.). Gali būti sudaryti iš
vienų priebalsių (džrrr, trrr, brrr, bzzz, zzz ir kt.).
Garsų junginio ilgis sietinas su mėgdžiojamo garso il­
gumu, ritmu. Tad jei neįmanoma ištęsti kokio garsų jun­
ginio, jis kartojamas: bzzz bzzz..., čir čir čir..., ba ba ba..., ga
ga ga...
Nemažai yra dviskiemenių, triskiemenių ištiktukų, kurie
baigiasi balsiais ar dvigarsiais: braški, braškatl, tursl, vizgi,
vizgy, baršky, kūvy, tabaly, baldu, biildu, clpu, capu, burku,
lingū; barškatai, kadarai, keverzai, makalai, tabalai, burkuo,
murkuo, šubuldum, kybur, vingur ir kt.
Ištiktukai gali būti kartojami, sakomi poromis, karto­
jami kaitaliojant garsus, su pridėtiniais garsais ar garsų jun­
giniais: ba ba ba, cha cha cha, ga ga ga, brakšt brakšt, cvakt
cvakt, vizgy vizgy, žvilgt žvilgt, krypu krypu; pykšt pokšt,
šmaukšt pašmaukšt, kryku kraku, kūt kuda, makalai tabalai,
kybur vybur ir kt.

Sintaksė

Щ§§| Sintaksės sąvoka
Žodis sintaksė yra kilęs iš graikų kalbos žodžio syntaxis,
reiškiančio sudarymą, sutvarkymą, rikiuotę. S i n t a k s ė
yra gramatikos dalis, nagrinėjanti žodžių tarpusavio ry­
šius, sakinių sandarą, jų sudarymo būdus ir taisykles. Sin­
taksei taip pat rūpi ir tekstas, sakinių sąsajos jame.
Pagrindinės sintaksės sąvokos — žodžių junginys, sa­
kinys (tiesioginis, skatinamasis ir klausiamasis; išplėstinis ir
neišplėstinis; vienanaris ir dvinaris; asmeninis ir beasmenis;
pilnasis ir nepilnasis; vientisinis ir sudėtinis), sakinio dalys
(pagrindinės — veiksnys ir tarinys; antrininkės — papildi­
nys, aplinkybės ir pažyminys), kreipinys, įterpiniai, tiesio­
ginė ir netiesioginė kalba.
Sintaksė yra glaudžiai susijusi su morfologija. Kalbos da­
lys, žodžių formos, kurias nagrinėja morfologija, įprasmina­
mos ir įgauna tam tikrą vaidmenį žodžių junginyje ir sakinyje.
Sintakse paremtos beveik visos skyrybos taisyldės.

%ЩSintaksinių ryšių tipai
Žodžių junginio ir sakinio dėmenys vienas su kitu yra
susiję tam tikrais sintaksiniais ryšiais. Skiriami trys šių ryšių
tipai:
1) prijungimas,
2) sujungimas,
3) tarpusavio sąsaja.

1. Prijungimas. Prijungiamuoju ryšiu būna susiję žodžiai
arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurių vienas yra pag­
rindinis, o antras nuo jo priklausomas. Pastaruoju paprastai
atsakoma į klausimą, kuris keliamas iš pagrindinio žodžio
arba sudėtinio sakinio dėmens. Pvz.:
'P-------i
platus kelias (Koks kelias? — platus.)
i-------- *
rašo laišką (Ką rašo? — laišką.)
•f--------- 1

garsiai kalba (Kaip kalba? — garsiai.)
i-------- *
važiuoja į Uteną (Kur važiuoja? — į Uteną.)
|--------

~— *_______________

Gal išgirsi, )caip aš tave šauksiu per sapną. (J. Dg.) (Ką
išgirsi? — kaip aš tave šauksiu per sapną.)
|

t

*___________________

Povilas daug žinojo, nes buvo už mane gerokai vyresnis'.
(Kodėl žinojo? — nes buvo už mane gerokai vyresnis.)
,______________v ""
~
I
I
I
1
Kai pradėjo stūgauti rudens vėjai, briedžiukas jau buvo
didelis. (J. S.) (Kada jau buvo didelis? — kai pradėjo stū­
gauti rudens vėjai.)
Priklausomieji žodžiai prie pagrindinio žodžio gali būti
prijungiami trejopai. Vieni priklausomieji dėmenys yra tos
pačios giminės, to paties skaičiaus, to paties linksnio kaip ir
pagrindiniai žodžiai {aukštas kalnas, aukšto kalno, aukštam
kalnui..., aukšti kalnai, aukštų kalnų...). Kiti būna tam tikro
I

I

U,

I

^

linksnio (ieškau knygos, radome knygą, domisi knyga...). Jei
priklausomieji žodžiai yra nekaitomi, jie paprasčiausiai prie
$

I

pagrindinių dėmenų prišliejami pagal prasmę (gražiai rašo,
i-------- ъ
i-------- *
sėdi namie, gyvena netoli...). Pagal tai skiriami trys pri­
jungimo būdai: derinimas, valdymas ir šliejimas.

D e r i n i m a s yra toks prijungimo būdas, kai priklau­
somojo žodžio giminė, skaičius ir linksnis parenkami pagal
pagrindinį žodį. Tai rodo priklausomojo žodžio galūnė. Pvz.:
koks?

ariamas laukas

kokie?

vP---- ;—i
ariami laukai

kokio?

ariamo lauko
kokiam?
vP-------- 1
ariamam laukui
kokį?
\p
i
ariamą lauką...

kokių?
vp

I

ariamų laukų
kokiems?
sp
I
ariamiems laukams...

Pateiktajame pavyzdyje su pagrindiniu žodžiu laukas
priklausomasis žodis ariamas yra suderintas g i m i n e ,
s k a i č i u m i ir l i n k s n i u (nepasakysi ariama laukas,
ariami laukas, ariamą laukas...). Keičiant pagrindinio žo­
džio skaičių ar linksnį, reikia keisti ir priklausomojo žodžio
skaičių ir linksnį (ariamas laukas, ariamo lauko, ariamam
laukui..., ariami laukai, ariamų laukų...).
Su pagrindiniu žodžiu derinami b ū d v a r d ž i a i {pl a­
t u s kelias, n a u j a vieta...), b ū d v a r d i š k i e j i į v a r d ž i a i
ir s k a i t v a r d ž i a i (v i s i žmonės, t o k i a diena, p e n k i
kamuoliai, a n t r a s sąsiuvinis...), d a l y v i a i { a r i a m a s
laukas, ž v i l g ą s sniegas...), taip pat d a i k t a v a r d ž i a i
{ s k u l p t o r i u s Juozas Zikaras, p o e t ė Salomėja Nėris...).
V a l d y m a s yra toks prijungimo būdas, kai pagrin­
dinis žodis reikalauja tam tikro priklausomųjų žodžių link­
snio arba linksnio su prielinksniu. Pvz.:
ko?

I----------- *
laukia autobuso
kam?
i---------*
moja autobusui
ką?
I------ ----- *
stabdo autobusą
kuo?
I--------------*
važiuoja autobusu...

prie ko?

• r- . + ----- ■
stovi prie autobuso
I--- LHa? *____
X
)
lipa į autobusą
iš ko?

1 , *— ,
lipa iš autobuso...

Valdomieji žodžiai paprastai reiškiami daiktavardžio
ir įvardžio kilmininku, naudininku, galininku, įnagininku ir
vietininku, taip pat linksniu su prielinksniu.
Dažnas žodis, ypač veiksmažodis, gali valdyti kelis links­
nius. Pvz.:
ką?

I-------- *
rašo laišką
kam?

rašo draugei

kuo?

I
'b
rašo tušinuku
į ką? kur?
r
—*
rašo į Vilnių...

Vieni žodžiai būtinai reikalingi tam tikro linksnio (tvar­
ko — ką?, gėrisi — kuo?, neturi — ko?), kitų priklausomojo
žodžio forma priklauso nuo sakiniu reiškiamos minties: ei­
na — ko? (knygos, vandens...), kuo? (keliu, taku...), į ką?
kur? (į mišką, į salę...).
Kalbos praktikai svarbu įsidėmėti šių žodžių valdymą: at­
stovauti — kam? (atstovauja mokyklai, miestui, Lietuvai...),
atitikti — ką? (atitinka programą, reikalavimus...), atsiskaity­
ti — kam? (atsiskaito direktoriui, auklėtojui...), nusimanyti —
apie ką? (nusimano apie krepšinį, meną...), dėkoti — kam?
(dėkoja tėvams, jums...), kreiptis — į ką? (kreiptis į merą, į m o­
kinius...), skolintis — iš ko? (pasiskolino iš draugo, iš kaimy­
nų...), klausti ir prašyti — ko? arba ką? (klausti auklėtojos,
klausti auklėtoją, prašyti tėvą...), turtingas — ko? (turtingaspi­
nigų, knygų...), gabus — kam? (gabus sportui, muzikai...).
Š l i e j i m a s — tai toks prijungimo būdas, kai su pa­
grindiniu žodžiu pagal prasmę susiejamas nekaitomas žo­
dis. Pvz.:
$
I
I
^
garsiai kalba
ėmė bėgti
1
*
parėjo pietauti
daug dirba
n
P----------- 1
šiandien nesnigs
tamsiai rudas
\F
I
1--------*
lėkte atlėkė
eina šalia
Šliejamieji žodžiai gali būti p r i e v e i k s m i a i (garsiai,
daug, tamsiai...), p a d a l y v i a i (lyjant, auštant...), b ū-

d i n i a i {lėkte, bėgte...), veiksmažodžio b e n d r a t i s {bėgti,
pietauti...).
2. Sujungimas. Sujungiamuoju ryšiu sakinyje būna su­
siję žodžiai arba sudėtinio sakinio dėmenys, kurie vienas
nuo kito nepriklauso. Jais kas nors išskaičiuojama, greti­
nama, priešinama, skiriama. Sujungiamieji žodžiai atsako
į tą patį klausimą, keliamą iš vienos kurios nors sakinio
dalies. Pvz.:
Visa klasė s u j u d o , s u b a n g a v o , s u š n a r ė j o . {3. Mk.)
(Ką padarė klasė? — sujudo, subangavo, sušnarėjo.)
Pašiūrė buvo apaugusi k a r k l a i s , e r š k ė č i a i s , l a z ­
d y n a i s , k a d a g i a i s . (W. M.-P.) (Kuobuvo apaugusi? —
karklais, erškėčiais...)
Valandos slenka l ė t a i , s k a u s m i n g a i . {3. Mk.)
(Kaip slenka? — lėtai, skausmingai.)
S o d e ir p i e v o j e yra labai daug bičių. (R. K.) (Kur
yra? — sode ir pievoje.)
Susiliejo ir t i k r o v ė, ir s a p n ai. (Alg. B.) (Kas susi­
liejo? — ir tikrovė, ir sapnai.)
Mėnuo š v i e č i a , bet n e š i l d o , (tts.) (Ką veikia mė­
nuo? — šviečia, bet nešildo.)
Mes būsime p a r k e arba p r i e u p e l i o . (Kur būsi­
me? — parke arba prie upelio.)
Sujungimo ryšiu gali būti susiję ne tik sakinio žodžiai,
bet ir sudėtinio sakinio dėmenys. Pvz.:
Žiema kietai sugniaužė savo kumščius, ir storas ledas apklo­
jo visus vandenis. (J. Blč.) (I dėmuo — Žiema kietai sugniaužė
savo kumščius, II — Storas ledas apklojo visus vandenis.)
Židiny plakas silpna liepsnelė, bet tuojau ji užges. (H. N.)
(I — Židiny plakas silpna liepsnelė, II — Tuojau ji užges.)
Uoste ūkė laivai, o pušyne stukseno genys. (R. L.)
(I — Uoste ūkė laivai, II — Pušyne stukseno genys.)
A r aš kalbėti, dainiau, nemoku, ar žmonės tik savas su­
prasti mintis sugeba? (V. К.) (I — A š kalbėti, dainiau, ne­
moku, II — Žmonės tik savas suprasti mintis sugeba.)

Sujungiamąjį ryšį rodo intonacija, jungtukai ir, o, bet,
tačiau, nei, ar, arba.
3. Tarpusavio sąsaja. Šiam tipui būdinga tai, kad žodžių
sintaksinis ryšys yra abipusis, t. y. kad iš pirmojo dėmens
galima kelti klausimą antrajam dėmeniui ir atvirkščiai — iš
antrojo pirmajam. Tokiu dvikrypčiu ryšiu yra susiję v e i k ­
s n y s ir t a r i n y s . Pvz.:
Aliukas atsargiai slinko paežere. (S. Z.) (Kas slinko? —
Aliukas', ką veikė Aliukas? — slinko.)
Kiekviena motina savo vaiką giria, (tts.) (Kas giria? —
motina', ką veikia motina? — giria.)
Visi dirba skubius darbus. (I. S.) (Kas dirba? — visi; ką
veikia visi? — dirba.)

i-

, ii " jn

v

Žodžių junginys

Du ar keli savarankiškos reikšmės žodžiai, susiję tie­
sioginiu sintaksiniu ryšiu, sudaro ž o d ž i ų j u n g i n į . Pa­
gal sintaksinį ryšį skiriamos trys žodžių junginių rūšys: pri­
jungiamieji, sujungiamieji ir tarpusavio sąsajos žodžių jun­
giniai.
Žodžių junginiai susidaro sakinyje ir yra jo komponen­
tai. Antai sakinyje Berniukai gerai matė mišką, užtvanką ir
visą senąjį malūną yra šių tipų žodžių junginiai:
1) prijungiamieji:
1

*

matė mišką (Ką matė? — mišką.)
I

'i'

matė užtvanką (Ką matė? — užtvanką.)
i-------- v
matė malūną (Ką matė? — malūną.)

Np-------------- 1

gerai matė (Kaip matė? — gerai.)
Ф
I
^
_
senąjį malūną (Kokį malūną? — senąjį.)
•f
i
visą malūną (Kokį malūną? — visą.)
2) sujungiamieji:
mišką, užtvanką ir malūną
3) tarpusavio sąsajos:
*
*
berniukai matė (Kas matė? — berniukai; ką veikė ber­
niukai? — matė.)
Tie sakinio žodžiai, kurie neturi tiesioginio sintaksinio
ryšio, žodžių junginio nesudaro, pavyzdžiui: berniukai ir
mišką, gerai ir užtvanką ir t. t.
Iš visų žodžių junginių gausiausi ir įvairiausi yra prijun­
giamieji žodžių junginiai.
1. Prijungiamieji žodžių junginiai. Prijungiamąjį žodžių
junginį sudaro derinimo, valdymo arba šliejimo būdu susiję
žodžiai. Tas žodis, iš kurio gali būti keliamas klausimas, yra
p a g r i n d i n i s d ė m u o , o tas, kuriuo į tą klausimą atsako­
ma, — p r i k l a u s o m a s i s . Pavyzdžiui, sakinyje Mėlyna­
jame eglės bokšte saldžiai miega vėjas (J. Dg.) yra 4 prijungia­
mieji žodžių junginiai, kurių pagrindiniai dėmenys miega,
bokšte, o priklausomieji — saldžiai, mėlynajame, eglės, bokšte'.
$
|
\p
I
saldžiai miega
mėlynajame bokšte
i

^

ф

miega bokšte

i

eglės bokšte

Tas pats žodis tame pat sakinyje vienu atveju gali būti
I
^
priklausomasis, kitu — pagrindinis. Plg.: miega bokšte ir mė•f

i

nF--------------

1

lynajame bokšte, eglės bokšte.
Pagal tai, kuri kalbos dalis yra prijungiamojo žodžių jun­
ginio pagrindinis dėmuo, skiriami veiksmažodiniai, daikta­
vardiniai, būdvardiniai, skaitvardiniai, {vardiniai ir prie­
veiksminiai žodžių junginiai (žr. lentelę).

Prijungiamieji žodžių junginiai

Žodžių junginio priklausomieji dėmenys turi p a ž y m i ­
n i o , p a p i l d i n i o , į v a i r i ų a p l i n k y b i ų reikšmę:
ž a l i a giria: kokia giria? — žalia (pažyminio reikšmė);
m i š k o paukštis: kieno paukštis? — miško (pažyminio
reikšmė);
piešia m e d į : ką piešia? — medį (papildinio reikšmė);
dirba ū k y j e : kur dirba? — ūkyje (vietos aplinkybės
reikšmė);
grįš r y t o j: kada grįš? — rytoj (laiko aplinkybės reikšmė);
a i š k i a i kalba: kaip kalba? — aiškiai (būdo aplin­
kybės reikšmė).
2. Sujungiamieji žodžių junginiai. Sujungiamąjį žodžių
junginį sudaro žodžiai, kurie atsako į tą patį klausimą, ke­
liamą iš kurios nors vienos sakinio dalies. Junginio dė­
menys gali būti sujungti jungtuku, susieti intonacija. Pvz.:
Bunda b i t ė avily ir p l a š t a k ė pabaly. (M. V.) (Kas
bunda? — bitė ir plaštakė.)
A š sodinu ž o l e s ir g ė l e s . (J. Dg.) (Ką sodinu? —
žoles ir gėles.)
Sniegas ž ė r i , s p i g i n a akis. (M. Kt.) (Ką veikia
sniegas? — žėri, spigina.)
Man reikia o r o , s a u l ė s ir tolimo tėvynės d a n ­
g a u s . (B. B.) (Ko reikia? — oro, saulės ir dangaus.)
3. Tarpusavio sąsajos žodžių junginiai. Tarpusavio sąsa­
jos ryšiu sakinyje yra susietos pagrindinės sakinio da­
lys — veiksnys ir tarinys. Vientisiniame sakinyje toks junginys
_
$
^
tegali būti vienas (Anksti rytą ž v e j a i i š p l a u k ė į marias.
$

'J'

Didi i š m i n t i s mažoj galvelėj s u t e l p a , (tts.), o sūdėtiniame tokių junginių yra du ir daugiau (Lauke vėj as kr eps t e l ė j o langinę, ir visų a k y s s u s m i g o į stiklą. (A. Vč.)
Kai ž a i b a s per sienų plyšius n u š v i e t ė daržinės vidų,
\p
^
a š p a m a č i a u ir tėvą: s ė d ė j o j i s savo patale sunėręs
'J'
rankas ir net prasižiojęs k l a u s ė s i . (А. V).

ĮĮIlvi Sakinys
4.1. Sakinio sąvoka
S a k i n y s yra gramatiškai susijusių žodžių grupė, tu­
rinti baigtinę intonaciją. Sakinys yra mažiausias bendra­
vimo vienetas. Tik juo galima ką nors pranešti, skatinti, ko
nors klausti, pasakyti, kas vyksta, vyko, vyktų ir t. t. Pvz.:
Nė viena upė dar negrįžo iš jūros. (E. M.) Duona už auk­
są brangesnė, (tts.) Kodėl žmonės nesėdi namie? (J. Mk.)
Stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi. (B. B.) Ir plakas
ratai, ratai, ratai, ir eina metai, metai, metai... (H. R.) Krū­
mai su šilais visais išsibudino keltis, o laukų kalnai su klo­
niais pametė skrandas. (K. D.) Jei staiga dingtų visi keliai, tai
kur tada eitų žmonės? (Just. M.)
Sakinį gali sudaryti ir vienas žodis (Rytas. Palaukit! Sninga.).
Gramatiškai nesusiję žodžiai sakinio nesudaro. Pvz.: dan­
gus įsižiebti pirmosios žvaigždės. Plg.: Danguje įsižiebė pirmo­
sios žvaigždės. (P. C.) Kita vertus, ta pati gramatiškai susijusių
žodžių grupė vienu atveju gali sudaryti sakinį, kitu — tik sa­
kinio fragmentą. Plg.: Mes valgėm prie vieno stalo ir Mes val­
gėm prie vieno stalo iš deginto molio dubens. (K. Br.) Sakinio
ribas šnekamojoje kalboje rodo i n t o n a c i j a (pavyzdžiui,
tiesioginio sakinio gale balsas nuleidžiamas, prieš kitą sakinį
daroma pauzė), o rašomojoje — s k y r y b o s ž e n k l a i
(taškas, klaustukas, šauktukas, daugtaškis).

4,2, Sakinio dalys
Žodžiai, sakinyje atsakantys į tam tikrus klausimus,
vadinasi s a k i n i o d a l y s . Pvz.:
Apie avilius tingiai dūzgė bitės. (J. Mk.)
Kas dūzgė? — bitės.
Ką veikė bitės? — dūzgė.
Kur dūzgė? — apie avilius.
Kaip dūzgė? — tingiai.

Sakinio dalimi gali eiti tik s a v a r a n k i š k o s r e i k ­
š m ė s ž o d ž i a i — vieni arba drauge su prielinksniais,
dalelytėmis. Antai sakiniuose Už krosnies įkyriai čirpė svirp­
lys (V. М.-P.), Kaniava kone risčia pasileido namų link (V.),
Išlindo iš savo slėptuvių ir bebrai (J. A.) randame ir vieno­
kios, ir kitokios raiškos sakinio dalių: svirplys (Kas čirpė?),
čirpė (Ką veikė svirplys?), už krosnies (Kur čirpė?), įkyriai
(Kaip čirpė?) ir t. t.
Sakinio dalis gali būti reiškiama ne tik vienu, bet ir dviem
ar daugiau savarankiškų žodžių. Pavyzdžiui, toks yra veiks­
nys sakinyje Jau matyti žmonės grįžtant (Kas matyti? — žmo­
nės grįžtant.), tarinys sakinyje Kelias galėtų būti tiesesnis (Kas
pasakyta apie kelią? — galėtų būti tiesesnis.), laiko aplinkybė
sakinyje Tu pažįsti mane nuo mažų dienų (Nuo kada pažįs­
ti? — nuo mažų dienų.).
Vieni tarnybiniai žodžiai (prielinksniai, jungtukai, dale­
lytės) sakinio dalių nesudaro. Jų nesudaro ir savarankiški
sakinio žodžiai, klausimais nesusiję su kitomis sakinio da­
limis, pavyzdžiui, kreipinys (Geras tu vaikas, K a z i u k . ) ,
įterpinys {Lukui, m a t y t , nelabai sekėsi.).
Sakinio dalys skirstomos į pagrindines ir antrininkes
sakinio dalis (žr. schemą). Pagrindinės sakinio dalys yra
veiksnys ir tarinys (sutartiniai ženklai:_____ — veiksnys,
— tarinys). Jos sudaro sakinio gramatinį centrą ir
negali priklausyti kitoms sakinio dalims. Tą centrą dažnai
išplečia antrininkės sakinio dalys — papildinys, aplinkybės
ir pažyminys (sutartiniai ž e n k la i:______ — papildinys,
-------- — aplinkybė,
— pažyminys). Pvz.:
Motina skaitė laišką. Lauke sulojo šuo. Tušti puodai gar
šiai skamba, (tts.) Gerdamas arklys

žaismingai lūpomis

sklaidė vandenį. (J. Ap.)
Antrininkės sakinio dalys priklauso kuriai nors sakinio
daliai (papildinys ir aplinkybės — tariniui, pažyminys —
veiksniui, papildiniui ir t. t.).

4.3. Sakinių rūšys
4.3.1. Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai
Pagal sakymo tikslą sakiniai skirstomi į tiesioginius,
skatinamuosius ir klausiamuosius sakinius.
Sakiniai, kuriais pasakojami įvykiai, apibūdinami faktai
ir reiškiniai, vadinasi t i e s i o g i n i a i s a k i n i a i . Pvz.:
Už lango tyliai teka Nemunas. (J. G.) Visas pasaulis mir­
gėjo degė linksma saulės šviesa. (V.) Senis Budreika buvo do­
ras ir geras žmogus. (Ant. B.) A š ateinu prie užmirštojo Pričkaus karsto ir būro lūpomis meldžiuos... (K. Br.)
Sakiniai, kuriais prašoma, patariama, raginama ar lie­
piama, yra s k a t i n a m i e j i s a k i n i a i . Pvz.:
Nemesk kelio dėl takelio, (tts.) Nelieskit manęs! (V. K.)
Eikite sau visi... (V. K.)
Skatinamųjų sakinių tarinys dažniausiai reiškiamas lie­
piamąja nuosaka, tačiau jis gali būti pasakytas ir tariamąja
nuosaka, ir bendratimi:
Iš paukščių galėtum pasimokyti nekalbumo. (E. M.) Lįs­
tumei pas mus į palėpę. (A. Vč.) Pašalinti kliūtį! Pereiti į aną
pusę! (V. M.-P.) Išsiskirstyti!
Sakiniai, kuriais ko nors klausiama, vadinasi k l a u ­
s i a m i e j i s a k i n i a i . Pvz.:
Daugėla, kur tavo suolo draugas? (J. Mk.) Ko taip nusi­
minęs? (J. G.) Kur mes esame? (V. K.) Tėveli, tu mamaitės
nemylėjai? (Just. M.)

Tokie sakiniai turi savitą intonaciją ir dažnai pradedami
klausiamaisiais žodžiais: dalelytėmis ar, argi, bene, gal, ka­
žin, nejaugi... , įvardžiais kas, kuris, koks, kelintas... , prie­
veiksmiais kada, kur, kodėl, kaip... Jei sakinys tokių žodžių
neturi, klausiamoji intonacija yra ypač ryški. Į vienus klau­
siamuosius sakinius galima atsakyti žodžiais taip arba ne (Ar
jūs važiuosite į Trakus? Tau reikia popieriaus?), į kitus atsa­
kant reikia pateikti naujos, papildomos informacijos (Kada
prasidės rungtynės? Kur tu eini?).
Klausiamaisiais sakiniais galima ką nors teigti, reikšti
įvairius minties atspalvius: prašymą, draudimą, nepasiten­
kinimą, nustebimą ir pan. Todėl klausiamieji sakiniai gali
būti vartojami kaip tiesioginių ir skatinamųjų sakinių sino­
nimai. Plg.: Argi valdovai turi širdį? (Just. M.) — Valdovai
neturi širdies.
Kas iš jūsų neieškojo žmoniškumo, meilės, teisybės? (J. S.)
— Jūs visi ieškojote žmoniškumo, meilės, teisybės.
Gal paimtum ir mane kartu? (J. Blt.) — Paimk ir mane
kartu.
Ko ten rėkauji? (A. Vč.) — Nerėkauk!
Argi aš Daivai nepadedu? — A š Daivai padedu.
Klausiamieji sakiniai ką nors pasakojant, aiškinant ar
įrodinėjant padeda aktyvinti klausytoją ar skaitytoją, at­
kreipti jo dėmesį į svarbesnius dalykus. Pvz.:
Vaikščiojau po sodą ir vaizdavausi, tarsi viską rodyčiau
Birutei. Sodas jai turės patikti. Juk niekada Kaune ji nepajus
tokio gryno žiedų kvapo.
B e t k ą d a r a š j a i p a r o d y s i u? K a s d a r j a i
g a l i p a t i k t i ? Labai myliu gyvulius. Gal todėl ir zootech­
niko specialybę pasirinkau. Galiu ištisas valandas dirbti fer­
mose, šukuoti žirgų nugaras, gėrėtis plačiasprandžiais
buliais — ir man niekada nenusibos. B e t a r g i t u o s u ­
d o m i n s i B i r u t ę ? ! Užteks vieno buliaus suriaumojimo, ir
ji sucyps iš baimės. Ji tokia miestietė, kad nežinau, ar atskiria
kvietį nuo miežio. Raminausi tik tuo, kad jauno žmogaus širdis
labai plati. Jeigu ji dar ko nepamilo, tai gali pamilti.
A. Pocius

Tiesioginiai, skatinamieji ir klausiamieji sakiniai gali bū­
ti pasakomi pakeltu balsu, šaukiamai. Šaukiamąja intona­
cija pasakyti sakiniai tampa šaukiamaisiais sakiniais. Pvz.:
Audra ateina! Audra ateina! (J. A.) Kur tik žiūri, vis gra­
žu: žalia, liekna, gryna! (A. B.) A r tai jai važinėtis?! — už­
šaukė motina. (Z.) Verskite malkas į griovį! (V. M.-P.)
Šaukiamieji sakiniai dažnai pradedami jaustukais, įvar­
džiais ir prieveiksmiais. Pvz.:
O, k o k i e žali laukai po ašarų lietaus!.. (Alb. B.) A k,
tylėk, neužsimink apie tai! (I. S.) O, mes tai žinome! (J. A.)
K o k s dangus pavasarį blaivas! (H. Rd.) K a i p nuostabu
gyventi! (E. Mk.)

4.3.3. Teigiamieji ir neigiamieji sakiniai
Pagal tai, ar tarinys arba jo asmenuojamoji forma turi
neiginį (neigiamąją dalelytę ne arba priešdėlį ne-) ar neturi
jo, sakiniai skirstomi į teigiamuosius ir neigiamuosius sa­
kinius.
Teigiamųjų sakinių pavyzdžiai:
B ė g a žmonės takais tekini, tekini. (V. M.-P.) Didžiojoj
kryžkelėj žmogus i e š k o j o kelio ir k l a u s i n ė j o žemės
ir žvaigždžių... (B. B.) Mano veidas ž i ū r i pro langą liūdnai
į mane. (H. N.) N u b ė k su upėm, n u s i l e i s k su saule,
n u r i m k su vėju, su ugnim u ž g e s k i... (Just. M.)
Neigiamųjų sakinių pavyzdžiai:
Apie ateitį tu n e g a l v o j i . (V. K.) Laikai n e b u v o ra­
mūs. Į giesmę, vyrai, visko n e s u d ė s i. (Just. M.) Apie pirmą
valandą gatvėje n e b u v o matyti nė vieno praeivio. (R. L.)
Jei neiginį turi ne tarinio asmenuojamoji forma, o kita
sakinio dalis ar tik tarinio vardinė dalis, toks sakinys yra
teigiamasis. Pvz.:
Berniukas iš karto n e d r ą s i a i vertė knygos la­
pus. (S. Z.) Petras dirbo nuo tamsos lig tamsos n e s i s k ų s ­
d a m a s . (V. M.-P.) Laikai buvo n e r a m ū s .

Pagal tai, ar sakinys turi abi pagrindines sakinio dalis
(veiksnį ir tarinį) ar tik vieną iš jų, sakiniai skirstomi į dvi­
narius ir vienanarius sakinius.
Sakiniai, kurie turi abi pagrindines sakinio dalis, yra
d v i n a r i a i s a k i n i a i . Pvz.:
Per minkštutį sniegą vasara atbėga. (Just. M.) Žarsto bal­
tą smėlį Širvinta nurimus. (S. N.) Paryčiui tinklas buvo baig­
tas. (V. D.) Visi laukė lietaus su audra ir perkūnija. (B. Rdz.)
Sakiniai, kurie turi tik vieną pagrindinę sakinio dalį,
yra v i e n a n a r i a i s a k i n i a i . Pvz.:
Leisk mane arčiau prie ugnies. (V. K.) Mums reikia van­
dens. Iš tų šiaudų nebus grūdų, (tts.) Ruduo.

4.3.5. Asmeniniai ir beasmeniai sakiniai
Sakiniai, turintys pasakytą arba numanomą veiksnį,
yra a s m e n i n i a i s a k i n i a i . Pvz.:
L a z d a turi du galus, (tts.) S a u l ė visiems švie­
čia. (tts.) M e s jūsų laukėme. (Vyt. R.) J i s pažvelgė į
svečią. Iš trumpo gyvenimo mokausi ilgai gyventi. (M. M.)
(Numanomas veiksnys — aš.) Gulime miške po eglėmis ir
laukiame. (M. Kt.) (Numanomas veiksnys — mes.)
Kad du pastarieji sakiniai yra asmeniniai, rodo tariniu
einančių veiksmažodžių galūnės {mokausi — aš, gulime ir
laukiame — mes).
Kartais numanomasis veiksnio vardininkas yra neapi­
brėžtas, kalbėtojui ir klausytojui nesvarbus. Pvz.:
Iš adatos vežimą priskaldė, (tts.) Nuo vieno jaučio dviejų
odų nelupa. (tts.) Rytoj mokės atlyginimus.
Tokie sakiniai vadinami asmeniniais neapibrėžiamai­
siais sakiniais.
Dar skiriami asmeniniai apibendrinamieji sakiniai. Jie
turi tik vieną pasakytą pagrindinę sakinio dalį — tarinį,

išreikštą veiksmažodžio vienaskaitos 2-uoju asmeniu, o
veiksnys yra numanomas (tu). Apibendrinamaisiais saki­
niais paprastai skelbiamos visuotinai svarbios tiesos, įvardi­
jami gamtos ir visuomenės gyvenimo dėsningumai. Tokie
sakiniai dažniausiai esti patarlės. Pvz.:
Ylos maiše nepaslėpsi, (tts.) Prieš vėją nepapūsi, (tts.)
Veršiu nebliovęs, jaučiu nebūsi, (tts.) Jeigu nori kietai miegoti,
gulk į patalą su švaria sąžine. (B. Franklinas) Vadovaukis
protu, o ne pykčiu. (V. Šekspyras)
Sakiniai, kurių tarinys žymi veiksmą arba būseną, nesusiejamą su vardininku išreikštu veikėju, yra b e a s m e ­
n i a i s a k i n i a i . Pvz.:
Mums reikia sporto salės. Aplinkui iš tikrųjų tamsu. (J. Blt.)
Viduj iššluota. Šviesu. (J. B.) Buvo jau įdienoję. (J. Blt.)
Beasmenių sakinių tarinys dažniausiai reiškiamas beas­
meniais arba beasmeniškai vartojamais veiksmažodžiais
(reikia, negaila, prašvito...), būdvardžių ir dalyvių nederina­
mąja forma (tamsu, šviesu, iššluota...).
Beasmenių sakinių tarinys kartais gali būti išreikštas
ir bendratimi (Aplinkui nieko n e g i r d ė t i . ) , padalyviu (Ką
čia dar s u m a n i u s?), prieveiksmiu (Seniau b ū d a v o i r
p r a š e i a u.), žodžiais gėda, vargas (Mikui gėda. ) .
Beasmeniais sakiniais paprastai nusakomi gamtos reiš­
kiniai (Temsta. Jau sninga.), žmogaus savijauta, būsena, po­
jūčiai (Man čia jauku. Gėlė visus kaulus ir sąnarius. Miške
pakvipo grybais.), daiktų ir reiškinių kitimai (Vandens vis
daugėja.), reikiamybė, galimybė, ko nors trūkumas ir pan.
(Laisvę reikia išsikovoti. (J. Mk.) Čia galima gyventi. Stinga
drąsos.).

4.3.6. Išplėstiniai ir neišplėstiniai sakiniai
Pagal tai, ar sakiniuose yra antrininkių sakinio dalių
(papildinių, aplinkybių, pažyminių) ar nėra, sakiniai skirs­
tomi į išplėstinius ir neišplėstinius.
Sakiniai, sudaryti tik iš pagrindinių sakinio dalių, yra
n e i š p l ė s t i n i a i , o turintys nors vieną antrininkę sa­
kinio dalį — i š p l ė s t i n i a i s a k i n i a i . Plg.:

Neišplėstiniai sakiniai

Išplėstiniai sakiniai

Saulė leidosi.

Saulė leidosi į padūmavusius vakarus. (A. P.)
Prieškambaryje garsiai su­
Sučirškia telefonas. (V. B.)
čirškia telefonas.
Užklupo lietus.
Miškas buvo pilnas.

Pakeliui mane užklupo
snmrkus šakas lietus. (R. L.)
Miškas buvo pilnas paukščių balsų. (J. G.)

Šildomės.

Šildomės prie laužo.
Tarpduryje stabteliu.

Stabteliu.

4.3.7. Nepilnieji sakiniai
Sakiniai, kuriuose yra nepasakytų, bet iš konteksto paaiškėjančių sakinio dalių, vadinasi n e p i l n i e j i s a k i ­
n i a i . Dažniausiai tai dialogų sakiniai. Pvz.:
Atėjo meška ir klausia:
— A r gerai pirtį iškūrenai?
— G e r a i ! — atsako gaidys.
— A r nebus šalta?
— Nebus!
— A r vanduo karštas?
—

K a r š t a s .

K. Boruta

Kaip matyti, sakiniams Gerai! Nebus! Karštas trūksta ne­
mažai sakinio dalių: pirmajam — tarinio iškūrenau, papil­
dinio pirtį, antrajam — vardinės tarinio dalies šalta, tre­
čiajam — veiksnio vanduo ir sudurtinio tarinio jungties yra.
Tačiau, ir būdami nepilni, dialogo sakiniai yra supranta­

mi — jais reiškiamas mintis suvokiame iš prieš juos einan­
čio teksto.
Neretai prie jau parašyto ar pasakyto sakinio dar pri­
duriamas nepilnasis sakinys, atitinkantis kurią nors sakinio
dalį ar net kelias jų. Pvz.:
Jis girdi kūkčiojimą, prislėgtą verksmą, paskum storą
griežtą balsą. M o k y t o j o b a l s ą. {P. C.) Paėmė vėl
kuolą Juza. D i r b o , t a š ė. (J. Blt.)
Nepilnieji sakiniai turi sakiniui būdingą intonaciją. Plg.:
— Ar galima šitiek aukotis kitam žmogui?
— Galima. (J. G.)
— Tu bėgi nuo dabarties?
— Nuo praeities. (J. G.)
Ciovydis nepasirodė Kairabalėje. N e i t ą , n e i
k i t ą d i e n ą. {J. Blt.)

O Čiovydis nepasirodė
Kairabalėje n e i
tą ,
nei kitą dieną.

Nepilnieji sakiniai kalbą daro glaustesnę, raiškesnę, gy­
vesnę.

4.3.8. Vientisiniai ir sudėtiniai sakiniai
Sakiniai j vientisinius ir sudėtinius skirstomi pagal gra­
matinių centrų skaičių. Vieną gramatinį centrą turintys
sakiniai yra vientisiniai (.Darbas žmogaus negadina, (tts.)
Pliūptelėjo sodrus pavasario lietus. (J. Dg.), o du ir dau­
giau — sudėtiniai sakiniai (Drėgnais laukais atzvimbia vė­
sios bitės ir tyliai švilpia paukštis žolėje. (A. N.-N.) Malūno
užtvankoje vienodai šniokščia vanduo, už miestelio pukši
traktorius, prie savo namelio medyje tarška varnėnas. (R. K.)
Kelias, kuriuo ji eina, veda per mišką. (I. S.)

5. Vientisinis sakinys
5.1. Vientisinio sakinio sąvoka
Sakinys, turintis tik vieną gramatinį centrą, yra v i e n ­
ti sin i s sakinys.
Upės teka į jūrą. (A. N.-N.) 7w mamai grąžinai jėgas ir
viltį. (V. Z.) Zemutinėj pily užgeso paskutinė šviesa. (M. M.)
Tolumoje dar tebegriaudėjo. (B. Rdz.) Tėvas krapšto, rausia
mažus griovelius ir kažką niūniuoja sau po nosim. (J. Mk.)
Ežere nardė lydekos, kuojos, ešeriai. (G. I.)
P a s t a b a . Jeigu sakinyje yra vienas veiksnys ir keli jį apibūdinan­
tys tariniai arba keli veiksniai ir vienas tarinys, toks sakinys yra vientisinis
(plg. du paskutinius sakinius).

5.2. Pagrindinės sakinio dalys
5.2.1. Veiksnys
V e i k s n y s yra pagrindinė sakinio dalis, kuri atsako į
klausimą kas? Veiksniu paprastai pasakomas asmuo arba
daiktas, kuris ką nors veikia (veikė, veikdavo...), koks nors
ar kas nors yra (buvo, būdavo...). Pvz.:
Saulė kaitina be jokio vėjelio. (Z.) (Kas kaitina? — saulė.)
Jie tuojau atplauks. (M. Kt.) (Kas atplauks? — jie.)
Motina buvo laiminga. (V. B.) (Kas buvo laiminga? —
motina.)
Leonas buvo išvažiavęs į Džiugus. (R. K.) (Kas buvo iš­
važiavęs? — Leonas.)
Vakare pradėjo rinktis žmonės. (Vyt. R.) (Kas pradėjo
rinktis? — žmonės.)
Veiksniai saulė, jie, motina, Leonas, žmonės pateiktuo­
siuose sakiniuose kiekvienas turi savo tarinį: kaitina, at­

plauks, buvo laiminga, buvo išvažiavęs, pradėjo rinktis. Be jų
veiksniai nesudarytų sakinio gramatinio centro.
Veiksnys dažniausiai reiškiamas daiktavardžio ir įvar­
džio vardininku. Jis taip pat gali būti reiškiamas daiktavardiškai vartojamais būdvardžių, skaitvardžių, daly­
vių vardininkais, veiksmažodžio bendratimi, padalyviu
(žr. lentelę).
Pagrindiniai veiksnio reiškimo būdai
Kuo reiškiamas

Pavyzdžiai

1. Daiktavardžio
vardininku

Diena juokiasi iš nakties darbo. (tts.)
Pro lanm įsibrauna saulė. (K. S.) Jau
krykščia kregždės po langu. (J. Dg.)

2. Įvardžio
vardininku

Visi ilgai žiūrėjo į degantį lau­
žą. (J. G.) A š sustojau po ošiančiu
ąžuolu. (E. M.) Jūs būkite tvirti, iš­
kęskit lemties smūgius. (J. G.) Tai
buvo mano klasės draugas.

3. Būdvardžio
vardininku

Baltas balto nesuteps, (tts.) Aklas aklą
netoli tenuves. (tts.) Sotus alkano neužjaučia, (tts.)

4. Skaitvardžio
vardininku

Du bėga, du veja. (tts.)

5. Dalyvio
vardininku

Atėjusysis kreipėsi į mokytoją. Augąs
daug suvalgo, (tts.)

6. Veiksmažodžio Laukti buvo nenaudinga. Mokytis —
mano pareiga. Delsti neišmintinga ir
bendratimi
pavojinga. (V. M.-P.)
7. Padalyviu

Buvo girdėti dainuojant.

Veiksnys gali būti reiškiamas ne tik vienu savarankišku
žodžiu, bet ir dviejų ar kelių žodžių junginiu, samplaika ar
net posakiu:

Prie tilto stovėjo žmonių būrelis. (J. A.) Daugumas gy­
ventojų buvo plento darbininkai. (P. G.) Mes visi mokomės
gyventi ir dirbti, (r.) Mes su Stepuku sukom žilvičio švilpu­
kus. (J. Blt.) Buvo matyti liepsnos kylant. Vilniaus
universitetas buvo įkurtas 1579 metais. Tarp kalnų tyvuliavo
ežerai ežeriukai. (K. B.) Netrukus pasigirdo „Atskrend
sakalėlis per žalią girelę...“
Įsidėmėtina, kad pažyminys, apibūdinantis veiksnį, nėra
jo sudėtinė dalis. Plg.: Atėjo šalta žiema. Tolimas svečias vi­
sada laukiamas, (tts.)

5.2.2. Tarinys
T a r i n y s yra pagrindinė sakinio dalis, kuria teigiamas
arba neigiamas tam tikras veiksmas, būsena ar ypatybė.
Tarinys rodo, ką veikia (veikė, veikdavo...) veiksniu žymimas
asmuo ar daiktas, koks ar kas jis yra (buvo...). Pvz.:
Erelis išskėtė sparnus. (A. Vč.) Ta ugnis niekada neužges.
Įspūdis buvo didelis. (J. G.) Pamoka buvo įpusėjusi. Mūsų
vaikai yra mūsų sparnai. (Just. M.) Nuo karščio net jūros
vanduo ėmė virti. (M. S.)
Kaip matome, tarinys gali būti reiškiamas veiksmažo­
džiais (iišskėtė, neužges, ėmė virti), veiksmažodžiais kartu su
linksniuojamosiomis kalbos dalimis (buvo didelis, buvo įpu­
sėjusi, yra sparnai). Pagal tai skiriami grynieji, suvestiniai,
sudurtiniai ir mišrieji tariniai.

5.2.2.1. T a r i n i ų

rūšys

G r y n a s i s t a r i n y s . Tarinys, išreikštas veiksmažo­
džio vientisine forma, vadinasi g r y n a s i s t a r i n y s .
Dažniausiai grynasis tarinys reiškiamas asmenuojamosiomis
formomis. Pvz.:
A š šiandien tau tik pasakas seku. (J. Aist.) Krito pirmos vė­
lyvo rudens snaigės. (V. K.) Mes skridome per lygumas. (H. N.)

Rytas prašvis dar negreitai. (V. M.-P.) Į skaityklą eidavau kiek­
vieną dieną. (J. Mk.) Negirk dienos be vakaro, (tts.) Visi tuo
metu valgytų pietus. (J. Mk.)
Grynasis tarinys gali būti išreikštas ir dalyviu (Senelis ėjęs
per girią ir sutikęs lokį.), bendratimi (Aš bėgti, jie vytis.), taip
pat pasakytas ištiktuku (Tik šmakšt į trobą Antanas. (Z.).
Grynasis tarinys su veiksniu derinamas asmeniu ir skai­
čiumi (aš seku, krito snaigės, mes skridome, rytas prašvis...).
S u v e s t i n i s t a r i n y s . Tarinys, išreikštas veiksma­
žodžio vientisine forma kartu su bendratim i, vadinasi
suvestinis tarinys.
Pirmąją suvestinio tarinio dalį sudaro pagalbinių veiks­
mažodžių būti, pradėti, baigti, nustoti, imti, reikėti, turėti, ga­
lėti, norėti, drįsti, mėginti, bandyti, ketinti, ruoštis ir kt.
asmenuojamosios formos, kurios vienos negali baigtinai nu­
sakyti sakinio minties. Tai padaryti padeda antroji suves­
tinio tarinio dalis — bendratis. Pvz.:
Pro medžius buvo matyti ežero įlanka. (A. Vč.) Lietus ėmė
pilti čiurkšle. (J. Blč.) Koridoriuje pradėjo mušti laikrodis. (J. G.)
Indrė baigė piešti. Tvirbuto širdis ima smarkiau plakti. (P. D.)
P a s t a b a. Jei bendratis yra prišlieta prie veiksmažodžio, kuris nėra
pagalbinis, ji sakinyje eina ne tariniu, o kita sakinio dalimi, pavyzdžiui,
tikslo aplinkybe (Audrius išėjo ž v e j o t i), papildiniu (Paieškok u ž k ą s t i ) .

S u d u r t i n i s t a r i n y s . Tarinys, išreikštas veiks­
mažodžio būti asmenuojamąja forma ir linksniuojamuoju
žodžiu, vadinamas s u d u r t i n i u t a r i n i u . Pvz.:
Abiejų vyrų kalba buvo trumpa. (A. P.) Būk protingas ir
nesikrimsk. (J. A.) Tais laikais Siaurės ašigalis buvo visiška
paslaptis. (K. B.) Tarptautinėse varžybose mūsų rankininkai
buvo ketvirti. Mergaitė buvo geros širdies. (J. Blč.) Sūkurys
buvo čia įsisukęs. (Vyt. R.)
------------------------------------- 7

■ ■—- r "

. 7; =

Sudurtinis tarinys susideda iš dviejų dalių: vardinės dalies
ir jungties. Vardinę dalį sudaro sudurtinio tarinio linksniuo­
jamasis žodis, reiškiantis asmens ar daikto požymį (žr. lente­

lę), o jungtį — veiksmažodžio būti asmenuojamoji forma, pa­
dedanti pasakyti, kad veiksniu žymimas asmuo ar daiktas turi
(turėjo, turėdavo...) tą požymį. Taigi pateiktuosiuose saki­
niuose būdvardžiai trumpa, protingas, daiktavardis paslaptis,
skaitvardis ketvirti, daiktavardinis žodžių junginys geros šir­
dies, dalyvis įsisukęs yra tarinio vardinės dalys, o veiksmažo­
džio būti asmenuojamosios formos buvo, būk — jungtys. Be
veiksmažodžio būti, sudurtinio tarinio jungtimi gali eiti veiks­
mažodžiai likti, tapti, pasidaryti, atrodyti, apsimesti, jaustis,
virsti... Yra sakinių, kur jungtis nėra pasakyta. Plg.: Diena sau­
lėta, šilta ir Diena yra saulėta, šilta.
Pagrindiniai tarinio vardinės dalies reiškimo budai
Kuo reiškiama

Pavyzdžiai

1. Daiktavardžio,
būdvardžio,
skaitvardžio,
įvardžio
ir būdvardiškai
vartojamų
dalyvių vardi­
ninku

Tie žodžiai Muko ausims buvo gražiaušia m u z i k a . (J. Blč.) Gamta — mūsų
n a m a i . Lapė yra ž v ė r i s . Mūsų krašto žemė yra d e r l i n g a . Tavo balsas
buvo s k a m b u s . (J. Jn.) Žaidimas tapo p a t r a u k l e s n i s . Jie buvo pi r mi .
Triskart trys yra d e v y n i . Ten papročiai
buvo k i t o k i e . Ne, žodžiai buvo n e
t i e. (K. S.) Keleivis atrodė n u s i m i n ę s .
Vaidas pasidarė n e s u k a l b a m a s .
Dirvos dar nebuvo i š d ž i ū v u s i o s .

2. Daiktavardžio
kilmininku

Berniukas buvo s t i p r i o s v a l i o s . Linayra a t v i r o s š i r d i e s . Vyras buvo
p l a č i ų pečių.

3. Daiktavardžio
įnagininku

Šiandien tu pabūk k a p i t o n u .

4. Linksniais su
prielinksniais

Namas buvo iš m o l i o . Žmogus buvo su s k r y b ė l e .

Sudurtinio tarinio jungtis su veiksniu derinama kaip ir
grynasis tarinys — asmeniu ir skaičiumi. (Plg.: Kitą kartą
mes b ū s i m e apdairesni ir Kitą kartą mes būsime namie.)
Tarinio vardinė dalis su veiksniu paprastai derinama gimi­
ne, skaičiumi ir linksniu. (Plg.: Tavo balsas buvo s k a m b u s
ir Daina buvo s k a m b i .) Tačiau esti atvejų, kai tarinio var­
dinė dalis nederinama su veiksniu gimine, skaičiumi ar link­
sniu. (Plg.: Gamta — mūsų n a m a i . Lapė yra ž v ė r i s .
Tu šiandien pabūk k a p i t o n u .)
Svarbu įsidėmėti, kad vardinė dalis, išreikšta būdvar­
džiu, įvardžiu, būdvardiškuoju skaitvardžiu, dalyviu, yra to
paties linksnio kaip ir veiksnys, t. y. vardininko. (Plg.: Gat­
vėje tu būk a t i d e s n i s . Jurgiukas pasidarė k i t o k s .
Varžybose mes buvome p i r m i. Čia tu būsi visų g e r ­
b i a m a s .) Tokiais atvejais vartoti įnagininką yra klaida:
negalima sakyti būk atidesniu (reikia: atidesnis), pasidarė
kitokiu (= kitoks), buvome pirmais (= pirmi), būsi gerbiamu
(= gerbiamas). Daiktavardžio įnagininku reiškiama vardinė
dalis būviui suteikia laikinumo atspalvį. Plg.: A š esu d i r e k t o r i u m i ir Aš esu d i r-----e k\7~........................
t o r i u s ; ..................................................
Pabūk v e d ė j u
ir Buk v e d ė j a s ir t. t. (Zr. dar: „Budingosios kalbos
klaidos“, 4.1.5.)
M i š r u s i s t a r i n y s . Tarinys, turintis ir suvestinio, ir
sudurtinio tarinio ypatybių, yra m i š r u s i s t a r i n y s . Pvz.:
Ruduo šiemet gali būti šiltas. Tu turi būti atidesnis. Sigitas
nori būti pirmas. Rimvydas ketina būti vairuotojas. Visą gy­
venimą norėjau būti kitoks. (K. S.)
Kaip matyti iš pavyzdžių, tarinio pirmieji du dėmenys
(gali būti, turi būti, nori būti, ketina būti) primena suvestinį
tarinį, o antrasis su trečiuoju — sudurtinį (būti šiltas, būti
atidesnis, būti pirmas, būti vairuotojas). Dėl to tokie tariniai
ir vadinami mišriaisiais.
Jei tokių tarinių vardinė dalis yra būdvardis ar kita būdvardiška kalbos dalis, ji negali būti reiškiama įnagininku —
tegali būti vartojamas tik vardininkas. Todėl sakoma: Tu turi

būti atidesnis (o ne atidesniu), Sigitas nori būti pirmas (o ne
pirmu) ir t. t. Daiktavardžio įnagininkas panašiu atveju yra
įmanomas (plg.: Rimvydas ketina būti vairuotojas ir Rim ­
vydas ketina būti vairuotoju).

5.3. Antrininkės sakinio dalys
5.3.1. Papildinys
P a p i l d i n y s yra antrininkė sakinio dalis, kuri at­
sako į klausimus ko? kam? ką? kuo? Šie klausimai keliami
iš tarinio. Pvz.:
Negirk pradžios, girk pabaigą, (tts.) (Ko negirk? — pra­
džios; ką girk? — pabaigą.)
Lepinamam vaikui ragai dygsta, (tts.) (Kam ragai dygs­
ta? — vaikui.)
Brolis sakė teisybę. (J. Blt.) (Ką sakė? — teisybę.)
Tėvo žodžiai mus džiugina. (V. D.) (Ką džiugina? — mus.)
Paskui šalia išgirdau bekalbant. (Z.) (Ką išgirdau? —
bekalbant.)
Šaukštu protą neįkrėsi. (tts.) (Kuo neįkrėsi? — šaukštu;
ko neįkrėsi — proto.)
Papildinys reiškiamas tomis pačiomis kalbos dalimis
kaip ir veiksnys — dažniausiai daiktavardžiu ir įvardžiu,
taip pat daiktavardiškai vartojamu būdvardžiu ir dalyviu,
veiksmažodžio bendratimi ir padalyviu (žr. lentelę).
Pagrindiniai papildinio reiškimo budai
Kuo reiškiamas

Pavyzdžiai

1. Daiktavardžio,
įvardžio ir kitų
kalbos dalių:
a) kilmininku
Šiluma kaulų nelaužo. (tts.) Krūtinė
prisipildė gervių klyksmo. (Just. M.)
Čia kiškio tupėta. (J.) Tu negąsdink
manęs. Žmonės gedėjo žuvusiųjų. Baltas balto nesuteps, (tts.) Septyni vieno
nelaukia, (tts.)

b ) n a u d in in k u

Drąsumas drąsumui nelygus. (V. K .)
Dideliam laivui plačių vandenų reikia.
(tts.) A š tau parodysiu kelią. (J. D .)
Saulė visiems šviečia, (tts.) Turtingam
ir aitvaras neša. (tts.) Penktajam liepė
palaukti.

c) galin in k u

Petras suprato pavojų. (V. M .-P.) De­
kite laužą! (V. K .) ~Aukštą visi pama­
to. (tts.) Leisk mane arčiau prie ugnies.
(V. K .)

d ) įn a g in in k u

Pirštu duonos neatrieksi, (tts.) Pažadais
sotus nebūsi, (tts.) Juo galima pasiti­
kėti.

e ) lin k sn iais su
p rielin k sn ia is

Papasakok apie Suomiją. Teisybė už saulę šviesesnė, (tts.) Su_pilvu nepasiginčy­
si. (tts.) Norėčiau pasikalbėti su tavimi.

2. V eik sm a ž o d ž io
b en d ra tim i

Berniukui atnešė valgyti.

3. P adalyviu

Niekas negirdėjo šaudant.

P ap ild in y s g a li b ū ti reišk ia m a s ir n e v ie n u žo d žiu :

Prie garažo radome būrį žmonių. Mus visus įkurdino m o­
kyklos bendrabutyje. A r tu matei kada žydint kaštoną? (V. Z .)
K ai k alb a m a a p ie o b je k to d alį, v a rto ja m a s n e g a lin in ­
kas, o k ilm in in k as:
(n e

Martynai, duok druskos (n e druską). Ignas daro klaidų^
klaidas). Įpilk pieno (n e pieną).

Įsid ėm ė tin a , kad te ig ia m o jo sa k in io vard in in k a s n e ig ia ­
m ajam e sakinyje virsta p a p ild in io k ilm in in k u . Plg.:

Yra v e ž i m a s šienui vežti.

Nėra v e ž i m o šienui vežti.

Buvo čia ir a u k l ė t o j a .
Nebuvo čia ir a u k l ė t o j o s .
Buvo matyti d ū m a i .
Nebuvo matyti d ū m ų .
Galininkiniai veiksmažodžiai, gavę neiginį, valdo kilmi­
ninką. Plg.:
Mindaugas skaito ž u r n a l ą . Mindaugas neskaito ž u r n a l o .
Mes piešiame s a u l ę .
Mes nepiešiame s a u l ė s .
Po žodžių kreiptis, skolintis, prašyti, klausti nevartojami
papildiniai su prielinksniu pas. Todėl reikia sakyti ir rašyti
A š kreipiausi į m o k y t o j ą (o ne A š kreipiausi pas moky­
toją)', Rašalo pasiskolink iš d r a u g o (o ne pas draugą);
Vaikai prašė t r e n e r i o surengti varžybas arba ...prašė tren e r į... (o ne pas trenerį); Jei nesupranti, klausk m o k y t o j o
arba ...klausk т о к у t o j ą (o ne pas mokytoją).

5.3.2. Aplinkybės
A p l i n k y b ė s yra antrininkės sakinio dalys, kurios
atsako į klausimus kur? kada? kaip? kiek? kodėl? kuriuo
tikslu?.. Šie klausimai keliami iš tarinio. Pvz.:
Didelė išmintis mažoj galvoj sutelpa, (tts.) (Kur sutel­
pa? — galvoj.)
Dabar prasidės pats darbo įkarštis. (V. M.-P.) (Kada
prasidės? — dabar.)
Lauke triukšmingai sulojo šuo. (I. S.) (Kur sulojo? —
lauke; kaip sulojo? — triukšmingai.)
Galėjai bent metrą pasukti į Amui. (r.) (Kiek galėjai
pasukti? — bent metrą; kur pasukti? — į šoną.)
Taip visados atsitinka dėl išriblaškymo. (J. Blč.) (Kaip
atsitinka? — taip; kada atsitinka? — visados; dėl ko atsitin­
ka? — dėl išsiblaškymo.)
Nusipirkau sąsiuvinį užrašams. (J. Blk.) (Kuriam tikslui
nusipirkau? — užrašams.)
Nesėjęs nepjausi, (tts.) (Nesėjęs — nusakoma sąlyga.) Ož­
ka ir paėdusi bliauna, (tts.) (irpriėdusi — nusakoma nuolaida.)

Pagal reikšmę aplinkybės skirstomos į vietos, laiko, bū­
do ir kiekybės, priežasties, tikslo, sąlygos bei nuolaidos ap­
linkybes. Paprastai jos reiškiamos prieveiksmiais, taip pat
daiktavardžiais (be prielinksnių ir su jais), dalyviais, pusdalyviais ir padalyviais.

5.3.2.1. Vietos aplinkybė
V i e t o s aplinkybė žymi veiksmo vietą, kryptį, kelią ir
atsako į klausimus kur? iš kur? ligi kur? Pvz.:
Aliukas atsargiai slinko paežere. Ramiame vandenyje iš
lėto siūbavo švendrės. Toliau nuo. kranto sujudėjo vanduo.
Pasigirdo tylus pliaukšėjimas. Galbūt tęn_lydys gaudė mažyles
kuojas, kurios vikriai išsprūsdavo iš seno ežerų vilko nasrų.
S. Zobarskas

Kaip matyti, vietos aplinkybės pateiktajame tekste iš­
reikštos vietos prieveiksmiu ten (Kur gaudė?), daiktavar­
džio vietininku vandenyje (Kur siūbavo?) ir įnagininku pa­
ežere (Kuria vieta slinko?), linksniu su prielinksniu iš nasrų
(Iš kur išsprūsdavo?), žodžių junginiu toliau nuo kranto
(Kur sujudėjo?).
Pagrindiniai vietos aplinkybės reiškimo budai
Kuo reiškiama

Pavyzdžiai

1. Vietos
Dabingis nebenorėjo čia_ stovėti. (A. P.)
prieveiksmiais Aplink buvo visiškai tylu. Netoliese dirbo
žmonės. Eisiu ir aš namo.
2. Daiktavardžio
ir įvardžio
linksniais:
Apačioje tyliai tekėjo upė. (Just. M.) Be­
a) vietininku
nius rankose laikė žurnalą. Jame buvo
daug spalvotų nuotraukų.

b) įnagininku

Plęntų_ kartais nuūžia mašinos. (V. B.)
Keliavome laukais ir miškais. Pažeme
siūbtelėjo vėjo gūsiai. (J. D.) Gatvelėmis
vaikščiojo daug poilsiautojų. (R. L.)
Dąngu_mi_ slinko tamsūs tiršti debe­
sys. (А. V.)

c) linksniais su
prielinksniais

Garlaivis pasuko į marias. (R. L.) Pro
kluono duris virto debesys dulkių. (J. ВЮ
Važiuok ir sustok tįes_ Balsio kiez
mu. (V. M.-P.) Anapus upės gelto javų
laukai. (V. B.) Po egle sidabrine baltas
briedis miega. (J. Dg.) Pas mus gyveno
laiškininkė.

3. Žodžių
junginiu

Žaibai užgeso, griaustinis kažin kur už
miškų nubildėjo. (Z.)

5.3.2.2. L a i k o

aplinkybė

L a i k o aplinkybė žymi veiksmo laiką ir atsako į klau­
simus kada? nuo kada? ligi kada? Pvz.:
Šiandien aš mačiau jūrą! Iš mano plaukų dar ir dabar
byra ant popieriaus baltos smiltelės, rodos, dar tebegirdžiu
šėlstančias bangas. Baltija buvo neseniai po audros, putotos
bangos su įtūžiu mėtė į krantą lentgalius, dėžes ir tinklų
plūdes. Kas žino, gal kur nuskendo žvejų laivas?.. Pareidanias_
net bandžiau sudėti eilėraštį.
K. Saja

Pateiktajame tekste laiko aplinkybės išreikštos prie­
veiksmiais šiandien (Kada mačiau?), dabar (Kada byra?),
neseniai (Kada buvo po audros?), pusdalyviu pareidamas
(Kada bandžiau sudėti?). Be to, laiką galima nusakyti daik­
tavardžio linksniais, linksniais su prielinksniais, dalyviais,
padalyviais, žodžių junginiais (žr. lentelę).

Pagrindiniai laiko aplinkybės reiškimo būdai
Kuo reiškiama

1. Laiko prie­
veiksmiais

Pavyzdžiai

Akylas niekuomet nepaklysta, (tts.) Vakarop juodas debesies sparnas uždengė sau­
lę. (J. A.) Romas tąsyk sėjo rugius. (P. C.)
Čia kasdien būna daug žmonių. Šiandien
man labai gera. (Just. M.)

2. Daiktavardžio
linksniais:
a) naudininku
Duoną taupyk rytojui, o ne darbą, (tts.)
Posėdi atidėjo ketvirtadieniui.
b) galininku

Trečiadienį aš būsiu namie. Koks smagumėlis dirbti žiemą miške! (J. A.) Vidu­
dienį pievose gęsta lapų laužai. (H. N.)

c) įnagininku

Žiemos vakarais perskaičiau daug knygų.
Vincas dirbo ir naktimis.

d) vietininku

Darbymetyje ir akmuo kruta, (tts.) Senovėje kitaip būdavo. (J.) Vaikystėje mėgau uogauti.

e) linksniais
su prielinks­
niais

Po darbo ir duonos pluta gardi (tts.) Į
pavasarį aruodai sparčiai senka. (V.) Per
atostogas važiuosime į Merkinę. Bėgliai
pasirodė apie vidudienį.

3. Dalyviu, pusdalyviu,
padalyviu

Sušilę mes toliau keliausime. (P. C.)
Jokūbas pasisveikinęs atsisėdo kertėje. (A. Vč.) Valgydamas nekalbėk. Švįn-_
tant trobon atėjo Juoziokas. (J. Blt.)

4. Žodžių jun­
giniais

Įpusėjus kelionei, Striukis išdrįso prisiartinti prie savųjų rogių. (A. P.) Aštuonioliktą valandą baigiau darbą. Prieš
tris dienas buvau įkopęs į kainą. (A. Vč.) Mokykla čia veikė jau
devynioliktame amžiuje.

5. Frazeologiz­
mais

Aš, vaikeli, nuo mažų dienų esu pripratęs, kad mane bartų. (V. K.)

5.3.2.3. B u d o i r k i e k y b ė s

aplinkybės

B ū d o aplinkybė žymi veiksmo kokybę ir pobūdį. Ji at­
sako į klausimus kaip? kuriuo būdu? Pvz.:
Galiu drąsiai joti namo. (S. Z.) (Kaip galiu joti? — drąsiai.)
Adomas gena arklius žingine. (P. C.) (Kaip gena?— žingine.)
Nuo skardžio leidomės be baimės. Vaikas įsiręžęs tempė ro­
gutes. Ką tėvelis sudėjo dūsaudamas, tai sūnelis prarado
klykaudamas, (tts.) Tėvas mirė karo laukuose karžygio mirti­
mi. (А. V) Vargais negalais išėjome į pamiškę. Pasikėlė kaip
erelis, nusileido kaip žvirblis, (tts.)
Būdo aplinkybė dažniausiai reiškiama būdo prieveiks­
miais, daiktavardžio linksniais, linksniais su prielinksniais,
dalyviais, pusdalyviais, padalyviais, žodžių junginiais,
frazeologizmais, taip pat lyginamaisiais posakiais, kurie su
tariniu siejami jungtukais it, lyg, kaip, tarsi, tarytum ir kt.
(žr. lentelę).
Pagrindiniai budo aplinkybės reiškimo budai
Kuo reiškiama

1. Būdo prie­
veiksmiais

Pavyzdžiai

Žolyne linksmai čirškė žiogai. (R. L.)
Lauke baisiai pustė. (J. Blč.) Būblio bal­
sas salėje aidėjo vis skambiau, (I. S.)

2. Daiktavardžio Taip ir sukosi gyvenimas ratu. (B. S.) Kazi­
Įnagininku
mieras žaibu sprunka pro duris. (B. Rdz.)
ir vietininku
Vanduo ėmė pilti čiurkšle. (J. Blč.) Nekalbėk mįslėmis ir liaukis pykusi. (V. K.)
Anksčiau žmonės gyveno tamsoje ir
skurde.
3. Linksniais su Berniukas gulėjo ant šono. Kambariuose
prielinksniais gyvenome po tris. Seniai su nepasitikėjb
mu_ kraipė galvas. (V. М.-P) Lauke be
paliovos šnarėjo lietus. (R. L.)
4. Dalyviais

Visi išsijuosę dažė sienas. Vaikas prisimerkęs žiūrėjo į liepsną.

5. Pusdalyviais

Stepukas nukumėjo mišku neatsisukdamas. Žmonės prakaituodami pjovė nunokusius rugius. (Ks. S.-V.) Namo važiavo­
me tylėdami. (R. K.)

6. Padalyviais

Diena prabėgo beiškylaujant. Čia reikia
vaikščioti pasilenkus.

7. Žodžių jungi­ Ne vienu kirčiu medis nukertamas, (tts.)
niais
Vaikai, įsikibę į skvernus, nubėgo kartu. (Ž.) Laužydamas sniego plutą, klampoju upokšnio pakraščiu. (V. D.)
8. Frazeologiz­
mais

Atgalia ranka tik tinginys dirba. Geriau
akis į akį pasikalbėti. (L. P.) Reikia dirbti
su galva.

9. Lyginamai­
Šie žodžiai kaip iešmu pervėrė Kasiulienės
siais posakiais širdį. (V. K.) Žmogus pašoko lyg įgeltas.

K i e k y b ė s aplinkybė žymi erdvės, laiko bei kitokio
kiekio matą ir atsako į klausimą kiek? keliese? Pvz.:
Kas daug šneka, mažai daro. (tts.) (Kiek šneka? — daug;
kiek daro? — mažai.)
Į kalnus kopėme šešiese. (Keliese kopėme? — šešiese.)
Nuo mokyklos reikės eiti pėsčiomis kilometrą. Šitas kam ­
barys metru platesnis. (LKG) Amžius tu šlamėsi, šilkalapi
uosi. (S. N.) Prisnigo sulig stogu. (LKG) Amato reikės m o­
kytis dvejus metus. Įrankių turėjome gyvą kelmą.
Kiekybės aplinkybė dažniausiai reiškiama kiekybės
prieveiksmiais {daug, mažai, šešiese...), įvairiais daiktavar­
džių linksniais {kilometrą, metru, amžius...), linksniais su
prielinksniais {sulig stogu...), žodžių junginiais {dvejus me­
tus...), frazeologizmais {gyvą kelmą...).

5.3.2.4. P r i e ž a s t i e s

aplinkybė

P r i e ž a s t i e s aplinkybė reiškia veiksmo priežastį. Ji
dažniausiai atsako į klausimus kodėl? dėl ko? dėl kurios
priežasties? Pvz.:
Oras kažkodėl atvėso. (Kodėl atvėso? — kažkodėl.)
Taip visados atsitinka dėljšsjblaškymo._ (J. Blč.) (Dėl ko
atsitinka? — dėl išsiblaškymo.)
Kada tik keliu važiavau pro Trakus, man verkė iš skausmo
širdis. (M.) Nuo šalčiojr drėgmės krėtė drebulys. (R. L.) Per_
didumą truputį sulinkęs. {Z.) Akys šviečia džiaugsmu. (J. Blt.)
Nevertą JJągyręs, turėjau didelį akibrokštą. (LKG) Paskendęs
mintyse, Albinas Šaknys irpats nepajunta, kaip ima žingsniuoti
jau savąja žeme. (J. Mk.) Ei, krykščia gervės džiaugdamosi
giedra. (P. C.) Ir nosis ištįso belaukiant. (J.)
Priežasties aplinkybė dažniausiai reiškiama prieveiksmiu
{kažkodėl...), kilmininku su prielinksniais dėl, iš, nuo {dėl iš­
siblaškymo, iš skausmo, nuo šalčio ir drėgmės...), galininku su
prielinksniais per, už {per didumą...), įnagininku {džiaugs­
mu...), dalyviais, pusdalyviais, padalyviais ir jų junginiais

(inevertą pagyręs, paskendęs mintyse, džiaugdamosi giedra, be­
laukiant...). Priežasties aplinkybė taip pat gali būti pasakoma
frazeologizmu (Kenčia per ūgą liežuvį i).
5.3.2.5. S ą l y g o s i r n u o l a i d o s
aplinkybės
S ą l y g o s aplinkybė nurodo sąlygą, kuriai esant vyktų
veiksmas. Pvz.:
Nesėjęs nepjausi, (tts.) (Plg.: Jei nesėsi, tai ir nepjausi.)
Ieškodamas vis tiek rasi. (Plg.: Jei ieškosi, vis tiek rasi.)
Nepabandžius neverta imtis didelio darbo.
N u o l a i d o s aplinkybė rodo, kad veiksmas vyksta ko
nors nepaisant. Pvz.:
Ieško n ep a m etęs(Plg.: Ieško, nors ir nepametė.)
Ir skubėdamas kartais pavėluoji. (Plg.\ Nors ir skubi, bet
kartais pavėluoji.)
Ir duris uždarius, laikas bėga. (tts.) (Plg.: Nors durys ir
uždarytos, laikas bėga.)
Veiksmai, reiškiami nuolaidos aplinkybe ir tariniu, visada
yra priešingi. Pavyzdžiui: nesėja — dygsta (Menka žolė dygsta
ir nesėta.); nemoko — išmoks {Blogio ir nemokant išmoks.).
Sąlygos ir nuolaidos aplinkybės reiškiamos dalyviais,
pusdalyviais ir padalyviais (plg.: nesėjęs, ieškodamas, nepa­
bandžius...).
Šiaip jau sąlyga ir nuolaida dažniau pasakoma šaluti­
niais sąlygos ir nuolaidos sakiniais (žr. 6.2.2.12 ir 6.2.2.13).
5.3.2,6. T i k s l o

a p li n k y b ė

T i k s l o aplinkybė reiškia veiksmo tikslą, daikto pas­
kirtį. Ji atsako į klausimus ko? kuriuo tikslu? kam? kuriam
tikslui? Pvz.:
Siuntė mane motinėlė į jūreles vandenė]įo_. (tts.) (Ko
siuntė? — vandenėlio.) Avis laikom vilnai ir mėsai, karves
— daugiausia pienui (J.) (Kuriam tikslui? — vilnai ir mėsai,

pienui.) Eikime į klasę pasitarti. Važiuoju į Tytuvėnus giminių
atlankyti. (V. M.-P.) Medžiai turi tik šakas vaisiamsJšauginti.
Jūs gi turite rankas medžiams pasodinti. (Just. M.)
Kaip matyti iš pavyzdžių, tikslo aplinkybė reiškiama
daiktavardžio kilmininku (vandenėlio...) ir naudininku (vil­
nai, mėsai...), bendratimi (pasitarti...), kilmininku arba nau­
dininku su bendratimi (giminių atlankyti, vaisiams išau­
ginti...).

5.3.2.7. T i k s l i n a m o s i o s

aplinkybės

Aplinkybės, kurios tikslina, aiškina, konkretina vienavardes aplinkybes, vadinamos t i k s l i n a m o s i o m i s
aplinkybėmis.
Ypač dažnai tikslinamos ir konkretinamos prieveiks­
miais ten, čia, kadaise, vėliau ir kitais žodžiais reiškiamos
aplinkybės. Tikslinamosios aplinkybės tariamos lyg papil­
domos pastabos ir atsako j klausimą, kuris kyla iš pirmosios
aplinkybės. Pvz.:
Čia, s l_ė_n_i_o_p i_^_v_o_s e, prasidėdavo tetos darbo die­
na. (P. C.) (Kur čia? — slėnio pievose.)
Salia, p e r p e n k i s ž i n g s n i u s , gyveno Anupro tė­
vai. (M. S.) (Kur šalia? — per penkis žingsnius.)
Kadaise, se_n_ i a i s e n i a i , čia jūros dugno būta. (P. C.)
(Kada kadaise? — seniai seniai.)
Atsikeliam ir atsargiai, k o j a u ž k o j o s , sėlinam prie
kelmo. (K. S.) (Kaip atsargiai? — koja už kojos.)
Tikslinamosios aplinkybės gali būti jungiamos žodžiais
tai yra (t. y.), ypač, kaip ir, būtent ir kt. Pvz.:
Ketvirtadienį,_ t._y. _g_ruo_ d_ž_i_o_ 24_ d j e n ą , prasidės
atostogos. Savaitei_ baigiantis, y p a č š e š j a d i e n i a i s,
daug kas vyksta į užmiestį. (Apie tikslinamųjų aplinkybių
skyrybą žr.: „Skyryba“, 2.2.1 ir 3.2.1.)
P a s t a b a . Nevienavardės aplinkybės (pavyzdžiui, vietos ir laiko,
laiko ir būdo ir t. t.) viena kitos negali tikslinti. Pvz.:

S t a i g a k i e m e sulojo šuo. (J. B.) A n t s i_en o s m o n o ­
t o n i š k a i tiksėjo laikrodis. (R. L.) K a d a i s e p o kerotu b e r ž u
vilkai sau urvą buvo išsirausę. (L. Gr.)

5.3.2.8. I š p l ė s t i n ė s d a l y v i n ė s ,
pusdalyvinės
ir p a d a l y v i n ė s a p l i n k y b ė s
Aplinkybės gali būti reiškiamos ne tik atskirais dalyviais,
pusdalyviais ar padalyviais, bet ir drauge su jiems priklau­
somais savarankiškais žodžiais. Plg.:
Aplinkybės, išreikštos dalyviais,
pusdalyviais ir padalyviais

Aplinkybės, išreikštos dalyviais,
pusdalyviais ir padalyviais,
turinčiais priklausomų žodžių

Liudas p r i b ė g ę s kažką Liudas, p r i b ė g ę s p r i e
pasakė. (Kada pasakė? — v a i r u o t o j o , kažką pa­
pribėgęs.)
sakė. (Kada pasakė? — pri­
bėgęs prie vairuotojo.)
Mirktelėjo žvaigždutė danguje Mirktelėjo žvaigždutė dangu­
p r i t a r d a m a . (Kaip mir­ je, p r i t a r d a m a
d a rbščiajam
ge­
ktelėjo? — pritardama.)
n i u i. (J. S.) (Kaip mirk­
telėjo? — pritardama darbščiajam geniui.)
G r į ž u s reikėjo pailsėti. G r į ž u s i š t o k i o s
(Kada reikėjo pailsėti? — v a r g i n a n č i o s k e l i o ­
n ė s , reikėjo pailsėti. (Kada
grįžus.)
reikėjo pailsėti? — grįžus iš
tokios varginančios kelio­
nės.)
Aplinkybės, išreikštos dalyviniais, pusdalyviniais ar
padalyviniais žodžių junginiais, vadinamos i š p l ė s t i ­
n ė m i s dalyvinėmis, pusdalyvinėmis ar padalyvinėmis
aplinkybėmis.

Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplin­
kybės gali būti skiriamos kableliais arba visai neskiriamos
(žr. dar: „Skyryba“, 3.3).

5.3.3. Pažyminys
5.3.3.1. P a ž y m i n i o

sąvoka

P a ž y m i n y s yra antrininkė sakinio dalis, kuri reiškia
daikto požymį ir atsako į klausimus koks? kokia? kieno?
Pažyminys apibūdina daiktavardžiais reiškiamas sakinio
dalis: veiksnį, papildinį, kai kurias aplinkybes, tarinio var­
dinę dalį. Pvz.:
Saitas prakaitas žliaugte žliaugia. (J. A.) (Koks prakai­
tas? — šaltas.)
Skrenda naktis pro banguojantį debesį. (S. N.) (Kokį de­
besį? — banguojantį.)
Žvyruotu pylimu sučežėjo žingsniai. (P. C.) (Kokiu py­
lim u ? -—žvyruotu.)
Rudens giedra neilgai tetveria. (Z.) (Kieno giedra? — rudensčf''^'
ližė — paklusni anytos marti. (I. S.) (Kokia marti? —
paklusni; kieno m a r ti? ^ ? anytos.)
Šiltoje pastogėje buvo šalta. (I. S.) (Kokioje pastogė­
je? — šiltoje.)
Pagrindinė kalbos dalis, kuria reiškiamas pažyminys, yra
būdvardis. Be to, pažyminiu dažnai gali eiti daiktavardis,
įvardis, skaitvardis, dalyvis. Pažyminiu apibūdinama saki­
nio dalis vadinama pažymimuoju žodžiu. Pateiktuosiuose
sakiniuose tokie žodžiai yra prakaitas, debesį, pylimu, giedra,
marti, pastogėje.

5.3.3.2. D e r i n a m i e j i
ir n e d e r i n a m i e j i
pažyminiai
Pažyminiai yra skirstomi į derinamuosius ir nederina­
muosius.

Pažyminiai, suderinti su pažymimuoju žodžiu gimine,
skaičiumi ir linksniu, yra d e r i n a m i e j i . J ie reišk ia m i
būdvardžiais, dalyviais, taip p a t b ū d vard išk ai vartojam ais
skaitvardžiais ir įvardžiais. Pvz.:
Blogi darbai akis bado. (tts .) Upėje suūkė besiartinanfi^
garlaivis. Danguje įsižiebė pirmosios žvaigždės. (P. C.) Saulelė
kaitina be jokio vėjelio. (Z.)
K aip m atyti, p a žy m in ia i blogi, besiartinantis, pirmosios,
jokio yra to s p a č io s g im in ė s ir to p a tie s sk a ičia u s b e i lin k s­
n io kaip ir jų p ažy m im ieji ž o d ž ia i darbai, garlaivis, žvaigždės,
vėjelio. K eič ia n t p ažym im ų jų ž o d ž ių lin k sn į ar sk a ičių , r e i­
k ė tų atitin k a m a i k e isti ir p a žy m in ių lin k sn į ar skaičių: blogi
darbai — blogų darbų; besiartinantis garlaivis — besiartinan­
čio garlaivio; jokio vėjelio — joks vėjelis, jokiu vėjeliu...
Pažyminiai, nesuderinti su pažymimuoju žodžiu, yra
n e d e r i n a m i e j i. Jie reišk ia m i daiktavardžio ar įvardžio
kilmininku, taip p a t įnagininku, linksniais su prielinks­
niais, veiksmažodžio bendratimi. Pvz.:
Artėjo pavasario darbai. (V. M .-P.) (K o k ie darbai? — pa­
vasario.)
Šile dar labiau pakvipo puselhį sakais. (А . V.) (K ie n o
sakais? — pušelių.)
Tie žodžiai tarsi iš mūsų širdžių išplėšti. (V. M .-P.) (K ie n o
šird žių ? — mūsų.)
Žmogus ta m s ia ijt^
buvo girinin­
kas. (J. A .) (K oks žm ogus? — tamsiai žalia uniformine kepure.)
Vaikinukas iš^poūsi^
grojo akordeonu. (R . L .)
(K o k s vaik in u k a s? — iš poilsio namų.)
Mes pajutome norą kurti. (K o k į n orą? — kurti.)
K eičia n t p a žy m im o jo ž o d ž io lin k sn į, g im in ę ar skaičių,
n ed erin a m a sis pažym inys liek a n e p a k itę s : p a v a s a r i o dar­

bai — p a v a s a r i o darbų, p a v a s a r i o darbams, p a v a s a ­
r i o darbus; m ū s ų širdys (širdžių, širdims...); žmogus (žmo­
gaus, žmogui, žmogų...) t a m s i a i ž a l i a u n i f o r m i n e
k e p u r e ir 1.1.

5.3.3.3. I š p l ė s t i n i a i b ū d v a r d i n i a i
ir d a l y v i n i a i p a ž y m i n i a i
Derinamieji pažyminiai, išreikšti būdvardiniais ir da­
lyviniais žodžių junginiais, yra i š p l ė s t i n i a i būdvar­
diniai ir dalyviniai p a ž y m i n i a i . Pvz.:
1.
Mato jinai gražų, didelį sodną, p i l n ą ž y d i n č i ų
m e d ž i ų . (J. B.) (Kokį sodną? — pilną žydinčių medžių.)
2. S a u l ė s u ž l i e t u o s e laukuose nuostabiai greit kilo
rugiai, žadėdami gausų derlių. (А.V.) (Kokiuose laukuo­
se? — saulės užlietuose.)
3.
Minčiai, l e k i a n č i a i š v i e s o s g r e i č i u ,
nepakanka vien šalies gimtos. (Ant. M.) 4. Šviesa krito pro
langiuką, i š k a l t ą u o l o j i š v i r š a u s . {J. Blč.) 5. Pro
/era mato a k m e n i m i s g r į s t ą gatvę. (P. D.)
6. Siauras takelis, i š m i n t a s p e r p u s n i s , parveda Justę
į namus. (R. K.)
Išplėstiniai būdvardiniai ir dalyviniai pažyminiai gali eiti
ir prieš pažymimąjį žodį (2 ir 5 sakinys), ir po jo (1, 3, 4 ir
6 sakinys). Po pažymimojo žodžio einantys tokie pažyminiai
išskiriami kableliais (žr. dar: „Skyryba“, 2.3.1, 2.3.2).
Išplėstiniai būdvardiniai ir dalyviniai pažyminiai padeda
glausčiau reikšti mintis. Užuot vartojus du vientisinius sa­
kinius arba sudėtinį prijungiamąjį sakinį, pakanka vientisi­
nio sakinio su išplėstiniu būdvardiniu arba dalyviniu pažy­
miniu. Plg:
Paskui Atutis ilgai stebėjo Paskui Atutis ilgai stebėjo
skruzdėles. J o s b u v o į s i ­
skruzdėles, į s i k ū r u s i a s
po žalsvai p i l k u ak­ k ū r u s i o s p o ž a l s v a i
pilku akmeniu.
m e n i u . (K. S.)
Arba:
Paskui Atutis ilgai stebėjo
skruzdėles, k u r i o s b u v o
įsikūrusios po žals­
vai p i l k u akmeniu.
Pro šakas, a p k i b u s i a s
Saulės spinduliai skverbėsi pro
r a u s v o m i s š e r m u k - šakas. J o s b u v o a p k i b u -

š n i ų k e k ė m i s , skver­
bėsi saulės spinduliai.

5.3.3.4. T a r i n i n i s

s i o s r a u s v o m i s šer­
m u k š n i ų kekėmis.
Arba:
Pro šakas, k u r i o s b u v o
apkibusios rausvo­
mis š e r m u k š n i ų ke­
k ė m i s , skverbėsi saulės spin­
duliai.

pažyminys

Pažyminys, susietas su veiksniu ar papildiniu ir kartu
su tariniu, vadinasi t a r i n i n i s p a ž y m i n y s . Pvz.:
I

i

■f

Bublys grįžo l i n k s m a s . (I. S.) (Koks Bublys? —
linksmas; koks grįžo? — linksmas.)
i-------- ------------- 1
Lapę g y v ą sugavo. (J.) (Kokią lapę? — gyvą; kokią
sugavo? — gyvą.)________
l
i ...... ^ ^
Vaikui nusibodo v i e n a m . (DLKG) (Kokiam vai­
kui? — vienam', kokiam nusibodo — vienam.)
Tarininiai pažyminiai linksmas, gyvą, vienam pateiktuo­
siuose sakiniuose yra derinamieji — su veiksniu Bublys, pa­
pildiniais lapę, vaikui jie yra suderinti gimine, skaičiumi ir
linksniu. Vartojama ir nederinamųjų tarininių pažyminių
(Pamačiau senį s u š i a u d i n e s k r y b ė l e . Grįžo Lina
t u š č i o m i s rankomis.).

5.3.3.5. P r i e d ė l i s
P r i e d ė l i s — tai pažyminys, išreikštas daiktavardžiu
ir suderintas su pažymimuoju žodžiu bent linksniu.
Priedėliu dažniausiai pasakoma profesija, pareigos, tau­
tybė, giminystės ryšys, apibūdinamos kitos asmens, daikto
ar reiškinio ypatybės:
Atskubėjo klėtin ir m a n o m o k y t o j a s Strazdas su
persigandusiu Papieviu. (А. V.) Tuomet l i e t u v i u s karius
aplankė keletas rašytojų. (A. Ve.) Kedulių Katrė, a n t r o j i

d u k t ė , skiriasi iš visos šeimynos ne tik grožiu, bet ir bū­
du. (V. M.-P.) Žvirbleliai k a n a p l e s ė l i a i linksmai
čirškauja apie gandralizdį. (Z.) Skardžiai sulojo šuo, ir į kie­
mą įjojo Salteikių Smitas — k a i m o s e n i ū n a s . (I. S.)
Ypač dažnai priedėlio prireikia asmeniniais įvardžiais
išreikštoms sakinio dalims patikslinti, sukonkretinti. Pvz.:
Mes, s o d ž i a u s ž m o n ė s , taip kaip giminės, viena šei­
myna. (V. M.-P.) Mums, v i l k a m s , sunku gyventi. (K. B.)
Jisai, P r a n u k a s , už visus kaltesnis.
Priedėliai neretai išplečiami kitais žodžiais. Pvz.:
A t g i m i m o p o e t a s Maironis savo eilėraščiais žadino
tautą. (Just. M.) Tik erelis, d r ą s u s i s e r d v i ų p a u k š t i s, sakosi kartą praskridęs pro Auksinius kalnus. (J. A.)
Priedėlis gali turėti jungiamąjį žodį ypač, būtent, tai yra
(t. y.), kaip ir kt. Pvz.:
Mokiniai, y p a č p r a d i n u k a i , dažnai žaidžia kvadratą.
Neologizmai, t. y. n a u j a d a r a i , papildo žodyną. Jam, k a i p
n a u j o k u i , viskas čia buvo nepažįstama. Naminiai gyvuliai,
k a i p a n t a i : a r kl y s , k ar v ė , avis, k i a u l ė ir kiti,
labai naudingi žmogui. (J.)
Priedėlis, kaip ir išplėstinis būdvardinis ar dalyvinis pa­
žyminys, gali eiti ir prieš pažymimąjį žodį, ir po jo. Po
pažymimojo žodžio einantys priedėliai paprastai išskiriami
kableliais (žr. dar: „Skyryba“, 2.3.3—2.3.5, 3.2.3, 3.4.4, 3.4.8,
3.4.9).

5.4. Vienarūšės sakinio dalys
5.4.1. Vienarūšių sakinio dalių sąvoka
Sakinio dalys, atsakančios į tą patį klausimą ir susi­
jusios su kuria nors viena sakinio dalimi, yra v i e n a r ū ­
šės s a k i n i o dalys.
Vienarūšės sakinio dalys yra sintaksiškai lygiavertės, to­
dėl sakinyje sakomos ir skaitomos išskaičiuojamąja intona-

rija. Vienarūšių gali būti veiksnių, tarinių, papildinių, pa­
žyminių, aplinkybių. Pvz.:
Senas laikrodis skaičiavo sekundes, minutes, yalan-_
das. (V. B.) (Ką skaičiavo? — sekundes, minutes, valandas;
vienarūšiai papildiniai čia valdomi tarinio skaičiavo.)
Jonas ory ir akėjo kiauras dienas. (J. Blt.) (Ką veikė Jo­
nas? — arė ir akėjo; vienarūšiai tariniai arė, akėjo tarpusavio
sąsajos ryšiu susiję su veiksniu Jonas.)
Povilas nuėjo iki daržinės, atidarė duris ir pasižiūrėjo į
vidų. (A. P.) (Ką veikė Povilas? — nuėjo, atidarė ir pasižiū­
rėjo; vienarūšiai tariniai nuėjo, atidarė, pasižiūrėjo tarpusa­
vio sąsajos ryšiu yra susiję su veiksniu Povilas.)
Ilgai dulkė smulkus, įkyrus lietus. (J. Blt.) (Koks lie­
tus? — smulkus, įkyrus; vienarūšiai pažyminiai smulkus, įky­
rus apibūdina veiksnį lietus ir yra su juo suderinti.)
Valandos slenka lėtai, skausmingai. (J. Mk.) (Kaip slen­
ka? — lėtai, skausmingai; vienarūšės būdo aplinkybės lėtai,
skausmingai yra prišlietos prie tarinio slenka.)
Sakinio dalys, atsakančios j tą patį klausimą, bet priklausančios ne
tai pačiai sakinio daliai, nėra vienarūšės. Antai sakinyje Mojįykįos kieme
stovėjo muziejaus autobusas yra du nederinamieji pažyminiai (mokyklos,
muziejaus), atsakantys į tą patį klausimą (kieno?), bet pirmasis priklau­
so vietos aplinkybei kieme, o antrasis — veiksniui autobusas.

Vienarūšėmis sakinio dalimis nelaikomos ir tikslinamo­
sios aplinkybės. Pvz.:
Kitoje ežero pusėje, a n t k a l v o s , taip pat stovėjo tro­
belė. (R. L.) Vidudienį, p e r p a č i ą k a i t r ą , prie upės
atskubėjo du berniukai. (V. D.)

5.4.2. Vienarūšių sakinio dalių jungtukai
Vienarūšės sakinio dalys viena su kita gali būti jungia­
mos sujungiamaisiais jungtukais ir, o, bet, tačiau, ar, arba,
bei, nei ir kt., poriniais jungtukais ir jungiamaisiais žodžiais
kad ir... bet, nors ir... b et,jei(g u ) ne... tai, ne tiek... kiek, kaip...
taip (ir) ir kt. Pvz.:

Vyrai paleido į darbą kirvius i r pjūklus. (E. M.) Melagis
pasaulį pereis, b e t nesugrįš, (tts.) Buše nieko nebesakė, o
ėmėsi darbo. (I. S.) Niekas laukuose nedirbo, nevažiavo į ma­
lūną a r pas kalvį, nelankė kaimynų. (V. B.) Čia gerai kibdavo
kuojos, ešeriai b e i kitos žuvys. Vėjas n o r s i r stiprus, b e t
nežvarbus.
Norint paryškinti sakinio dalių vienarūšiškumą, kai ku­
rie jungtukai kartojami prieš kiekvieną vienarūšę sakinio
dalį:
Visi staiga pamiršo i r liūdesį, i r skausmą. (E. M.) N e i
į kairę, n e i į dešinę nebuvo jokio kelio. (J. A.) Svečius į
stotį lydės a r b a Algirdas, a r b a Modestas.

5.4.3. Vienarūšiai ir nevienarušiai derinamieji
pažyminiai
Du ar keli derinamieji pažyminiai, apibūdinantys tą patį
žodį, ne visada yra vienarūšiai. Vienarūšiai jie būna tada,
kai yra tiesiogiai susiję su pažymimuoju žodžiu — sakomi
išskaičiuojamai, gali būti sujungti jungtuku ir. Pvz.:
Buvo šiltas, romus birželio mėnesio vakaras. (А. V.) (Plg.:
Buvo šiltas ir ramus birželio mėnesio vakaras.)
Raudonos, baltos ir žydros^ šokėjų kepuraitės čia pasi­
rodydavo, čia vėl dingdavo.
Kartais vienas derinamasis pažyminys apibūdina žodžių
junginį, sudarytą iš pažymimojo žodžio ir kito derinamojo
pažyminio. Tokie pažyminiai, nors ir abu yra derinamieji,
nėra vienarūšiai ir rašant kableliais neatskiriami:
Turistai įsigijo rumįą^ phisjjkjmy valtį. Krepšininkai vilkėjo
žaliais to rtin ia is kostiumais. Pasidariau įįįas beržines sli­
des. (B. Rdz.)
Vienarūšių ir nevienarūšių derinamųjų pažyminių ryšį su
pažymimuoju žodžiu galima pavaizduoti taip:

Vienarūšiai derinamieji
pažyminiai

Nevienarušiai derinamieji
pažyminiai

Ф
$
i
Ф
*
11
Rašėme įdomų, neįprastą dik­ Rašėme jdpnuį kontrolinį dik­
tantą.
tantą.
i
*
П
Ф
^ ' 1
Prie naujo, dailaus namo bū­ Prie пш ^т ш чт ю namo bu­
riavosi žmonės.
riavosi žmonės.
5.4.4. V ienarūšių sakinio dalių apibendrinam ieji
žodžiai
Vienarūšės sakinio dalys gali turėti apibendrinam ąjį
žodį. Pvz.:
1. Kalbėk apie v i s k ą : drąsą, žygius, ištvermę. (J. G.) 2. So­
dybos, krūmokšniai, telefono stulpai, kapinės, medžiai — v i s ­
k a s skrieja pro šalį. (J. Mk.) 3. Su pasididžiavimu vyras paro­
dė pačiai savo darbo v a i s i u s: krosnį, virtuvėlę, lovą, net sie­
noje įkaltas vinis apdarams pasikabinti. (P. C.) 4. Ilsisi sau
laukų p a d a r g a i : arklas, dalgis, rankos ir akėčios. (Just. M.)
5. Dideli ir maži, seni ir jauni — v i s i išėjo laukan. (V. K.)
Žodžiai viską, viskas, vaisius, padargai, visi yra bendres­
nės reikšmės negu vienarūšės sakinio dalys drąsą, žygius,
ištvermę (1 sakinys); sodybos, krūmokšniai, telefono stulpai,
kapinės, medžiai (2 sakinys); krosnį, virtuvėlę, lovą, vinis
(3 sakinys); arklas, dalgis, rankos, akėčios (4 sakinys); dideli,
maži, seni, jauni (5 sakinys). Tai vienarūšių sakinio dalių
apibendrinamieji žodžiai.
Apibendrinamieji žodžiai dažniausiai reiškiami įvar­
džiais viskas, visi, prieveiksmiais visur, visada, visaip, taip
pat bendresnės reikšmės daiktavardžiais, kaip antai: vais­
medžiai, baldai, gyventojai ir kt. Nuo vienarūšių sakinio da­
lių apibendrinamojo žodžio vietos sakinyje priklauso sky­
ryba. (Apie vienarūšių sakinio dalių skyrybą žr.: „Skyryba“,
2.1.1—2.1.3, 2.2.2, 2.2.3, 3.1.1 ir 3.1.2.)

------

v_

5.5. Žodžiai ir posakiai, klausimais nesusiję
su sakiniu

Ne visi savarankiški žodžiai, kurie sudaro sakinį, atsako
į sakinio dalių klausimus. Tokie žodžiai yra kreipiniai (Pa­
būk, L a u r y n a i , vienas. B i r u t e , kur tu?), įvairūs įterpiniai
{Dabar mano pilve, a n o t s e n o j o A l a u š o , žarna
žamon lindo. (J. Blt.) Taip, m a t y t, ir turi būti. (K. S.).
5.5.1. K reipinys
Žodis arba žodžių junginys, kuriuo kreipiamės į asmenį
ar daiktą, vadinasi k r e i p i n y s .
Kreipiniai reiškiami daiktavardžio šauksmininku. Jie ga­
li būti išplėsti derinamaisiais ir nederinamaisiais pažymi­
niais, priedėliu. Pvz.:
Kas tu esi, ž m o g a u , ir kur tu keliauji? (P. C.) Va­
karinio dangaus šviesoje koks gražus tavo veidas, g i m t in e! (Just. M.) Ei, ž e m ė t o s š a k n y s , kaip tamsoj
jūs matot? (L. Gt.) Skambėkit, r y t m e č i o g a t v ė s ,
skambėkit! Skambėkit, b a ž n y č i ų v a r p a i , skam­
bėkite, b o k š t a i ! (H. N.) J ū r a , b i č i u l e š a l t o j i, liaukis man širdį kamuoti. (A. Z.) Laba diena, p o n e
P u m p u t i . Kur skubi, p a k l y d ę s l a i v e? {S. N.)
Kreipinys gali būti išreikštas ir daiktavardiškai pavartotu
įvardžiuotiniu būdvardžiu. Pvz.:
B r a n g i o j i , tu esi angelas. (I. S.) M i e l o j i m a n o ,
šeimininkė čia esu aš, Katrė Zaliūgienė. (B. S.)
Kreipinys gali būti sakinio pradžioje, viduryje ir gale.
Pvz.:
Ž m o g a u , aš žemėj atradau įmintas tavo pėdas.(V. Mč.)
Nutūpk, d a g i l i , ant mano delno. (Alg. B.) Amžiais tu
šlamėsi, š i l k a l a p i u o s i. {S. N.)

Įsidėmėtina, kad netaisyklinga kreiptis daiktavardžio
vardininku. Sakome M o k y t o j a u , aš jau parašiau, o ne
Mokytojas, aš jau parašiau; Eime, S a u l i a u , o ne Eime,
Saulius ir t. t. (Žr. dar: „Būdingosios kalbos klaidos“,
4.1.1 b.)
Taip pat įsimintina, kad tie moteriškosios giminės daik­
tavardžiai, kurių vardininkas kirčiuojamas galūnėje, šauks­
mininke kirtį turi kamiene: Irena (vard.) — Irena (šauksm.);
Aldona (vard.) — Alddna (šauksm.) ir t. t.
Kreipiniu ne tik kreipiamasi į asmenį ar daiktą, bet
dažnai pasakomas ir požiūris į jį. Mažybiniais, maloniniais
daiktavardžiais išreikšti kreipiniai rodo, kad asmenys,
daiktai, į kuriuos asmuo kreipiasi, yra jam artimi, brangūs.
O menkinamąją ar niekinamąją reikšmę turinčiais daikta­
vardžiais kreipiamasi į tuos, kurie neigiamai vertinami.
Plg.:
D u k r y t e , eik į savo kambarį ir ruošk pamokas. (A. P.)
J a u n ų d i e n ų m i e l i d r a u g a i , atėjo laikas atsiskir­
ti. (Alg. B.) Ne tavo reikalas, k v a i l a s p o n e , domėtis,
kas mano širdy. (V. K.) Tu, n e n a u d ė l i , dėl ko taip iškeli
nosį? (K. D.) Tylėk, g y v a t ė s l i e ž u v i ! Tuoj perskelsiu
teutonišką makaulę. (J. G.)
Kreipiniai sakinyje skiriami dažniausiai kableliais (žr.
dar: „Skyryba“, 2.5.1 ir 2.5.2).
5.5.2. Įterpiniai
Žodžiai ir sakiniai, kuriais reiškiamas autoriaus po­
žiūris į sakomą dalyką ir patelkiama su sakinio turiniu
susijusių papildomų pastabų, vadinasi į t e r p i n i a i .
Įterpiniais dažniausiai eina šie žodžiai ir posakiai: be
abejo, žinoma, rodos, matyt (i), žodžiu, mūsų nuomone, mano
galva, anot tėvo, pasak radijo, laimei, mūsų džiaugsmui, deja,
atvirai kalbant, pavyzdžiui, vadinasi, kaip žinote, kaip minėta
ir kt. Pvz.:

Ž i n o m a , ką nors kaltinti visuomet lengviausia. (A. P.)
N e l a i m e i , ir Deveikos lubos žemos, didelio vikrumo ne­
parodysi. (P. C.) ...Pagalvojau, kad tėvas juokauja. P r i e ­
š i n g a i , tėvas buvo susikrimtęs. (A. Bil.) Čia mane, m at y t i, iki pavasario laikys. (J. Blč.) Almonė Gedminaitė,
A d o m o
m a n y m u , buvo labiausiai verta pagar­
bos. (J. A.) Auklėtojas, k a i p n e t r u k u s p a a i š k ėj o, buvo griežtas, reiklus ir kartu linksmas suvalkie­
tis. (J. Mk.) Mergaitės (jų b u v o v o s k e l e t a s ) jau
sėdėjo savo vietose, pirmuosiuose suoluose. (A. Ve.)
Įterpiniai su kitais sakinio žodžiais, kaip jau buvo mi­
nėta, nėra susiję klausimais, t. y. gramatiškai, todėl nelai­
komi sakinio dalimis.
Įterpiniai gali reikšti:
a) autoriaus įsitikinimą (aišku, savaime aišku, aiškus
daiktas, be abejo, suprantama, teisybė...), abejojimą ar spė­
jimą (rodos, atrodo, matyt (i), regis, galimas daiktas, ko ge­
ro...):
Šitokio balso, a i š k u , nėra nė angelų chore. (E. Mk.)
Ne, šiandien jis, m a t y t , neketina nieko drožinėti. (J. Blt.)
b) minčių šaltinį (anot jo, mūsų duomenimis, mano nuo­
mone, mano galva, pasak žvejų, kaip rašė laikraščiai...):
A n o t M i k o , čia niekas neauga. Miestelyje, m ū s ų
d u o m e n i m i s , gyvena daugiau kaip 300 šeimų. Ak, visur
duona su pluta, k a i p s a k o m ū s ų t ė t ė. (N. M.-P.)
c) teiginių eilę ir tarpusavio santykį, išvadą (pirma, ant­
ra, trečia, be to, atvirkščiai, pavyzdžiui, vadinasi...):
Visi skubėjo namo: p i r m a , kelias buvo tolimas, a n tr a, bematant galėjo prapliupti liūtis. Bet nepykstu ant jo.
A t v i r k š č i a i , esu jam dėkingas už puikią gyvenimo
pamoką. (J. A.) Jonas atėjo, v a d i n a s i , Katrytė atneš
pietų. (V. M.-P.)
d) emocinį reagavimą (laimei, mūsų džiaugsmui, nelai­
mei, deja...):

M u s ų l a i m e i , vidury upės pasirodė žvejų valtis. (T. I.)
D e j a , anos vasaros pabaigoje mes nenuvykome į Plate­
lius. (H. K.)
e) papildomą pastabą:
Būdviečių vieškeliu — g a l ė j a i m a t y t i i š t o l o —
ėjo ir važiavo į vakarus kareiviai. (A. Ve.) Staiga kažkoks
vaikas (ji s b u v o n u o m a n ę s p e r p e n k e t ą ž i n g s n i ų) atsigręžė, ištiesė ranką ir, rodydamas pirštu į mane, su­
riko:
— Štai jis! Štai! Laikykit! (B. Rdz.)
Įterpiniai turi savitą intonaciją — jie sakomi kiek grei­
tesniu tempu negu kiti sakinio žodžiai ir išskiriami pau­
zėmis. Rašant įterpiniai paprastai išskiriami kableliais. Jei
įterpiniais reiškiamos papildomos pastabos, jie gali būti ski­
riami skliausteliais, brūkšniais (žr. dar: „Skyryba“, 2.4.1 ir
2.4.2).
Reikia turėti galvoje, kad tas pats žodis vienu atveju gali
būti įterpinys, kitu — eiti kuria nors sakinio dalimi. Plg.:
Mama, a t r o d o , jau grįžo (įterpinys) ir Mama a t r o d o pa­
vargusi (sudurtinio tarinio jungtis); M ū s ų n u o m o n e ,
lauką galima arti (įterpinys) ir Visi sutiko su m ū s ų n u o ­
m o n e (papildinys su pažyminiu).
Įterpiniu niekada neina prieveiksmis matomai. Sakoma
Šiandien, m a t y t , jau nebelis (o ne Šiandien, matomai,
jau nebelis)', Jie, m a t y t , dar negrįžo (o ne Jie, matomai, dar
negrįžo). (Dar žr.: „Būdingosios kalbos klaidos“, 2.3.)
Norint įterptinį pobūdį galima suteikti ir tokiems žo­
džiams kaip anaiptol, apskritai, atseit, esą, galų gale, greičiau­
siai, mat, palyginti, paprastai, pirmiausia, taigi, tikriausiai,
tiksliau, visų pirma ir dar per 20 panašių žodžių ir jų jungi­
nių ir skirti juos kableliais (žr.: „Skyryba“, 3.6.2).

ffjgĮi Sudėtinis sakinys
6.1. Sudėtinio sakinio sąvoka
Sakinys, turintis du ar kelis gramatinius centrus, yra
s u d ė t i n i s s a k i n y s . Pvz.:
Ore lekiojo snaigės, ir šaltas vėjas skverbėsi už apykak­
lės. (А. V.) Paskui Giedrius paprašė, kad Mikas pakalbintų
Raselę. (K. S.) Sugirgždėjo durys, padvelkė lauko šaltis, į pir­
kią įžengė grįžusi mama. (J. G.) Gyvieji vabalėliai taip pat
netyli: pagrioviais varlės kurkia, vabolės birbdamos laksto,
aviliuose bitės ūžia, kita bitelė susivėlusi zyzdama parlekia,
paprūdyje lakštingala be perstojo pleška, eglėj ir gegužė su­
sijuokusi pradėjo kukuoti. (Ž.)
Kaip matyti, pirmasis ir antrasis sudėtinis sakinys yra
sudarytas iš dviejų dėmenų, atitinkančių vientisinius saki­
nius {Ore lekiojo snaigės + Saitas vėjas skverbėsi už apy­
kaklės; Paskui Giedrius paprašė + Mikas pakalbintų Raselę),
trečiasis — iš trijų {Sugirgždėjo durys + Padvelkė lauko šal­
tis + Į pirkią įžengė grįžusi mama). Ketvirtasis sudėtinis sa­
kinys turi net septynis dėmenis {Gyvieji vabalėliai taip pat
netyli + Pagrioviais varlės kurkia + Vabolės birbdamos laks­
to + Aviliuose bitės ūžia + Kita bitelė susivėlusi zyzdama
parlekia + Paprūdyje lakštingala be perstojo pleška + Eglėj
ir gegužė susijuokusi pradėjo kukuoti).
Dėmenys, sudarantys sudėtinį sakinį, neturi sakiniui bū­
dingo intonacinio savarankiškumo. Tuo galima įsitikinti
skaitant vientisinių sakinių poras ir iš jų sudarytus sudė­
tinius sakinius:

Vientisiniai sakiniai

Sudėtiniai sakiniai

N uo ežero papūtė N uo e že ro p a p ū ­
š a l t o o r o s r o v ė . Pievo­ t ė š a l t o o r o s r o v ė , ir
je krito gaili rasa.
pievoje krito gaili rasa. (А. V.)
U p ė b u v o a t s l ū g us i į s a v o v a g ą . Slės­
numose tebetelkšojo van­
duo.

U pė b u v o a t s l ū g u s i
į savo
v a g ą , tačiau
slėsnumose tebetelkšojo van­
duo. (J. A.)

A t e i d a v o i l g o s ru­
d e n s i r ž i e m o s n a kt y s. A š dažnai sapnuoda­
vau tų tolimą ežerą.

A t e i d a v o i l g o s ru­
d e n s ir ž i e m o s n a k ­
t y s , aš dažnai sapnuodavau
tą tolimą ežerą. (V. D.)

U ž s n ū d o v ė j a s . Nusto­ U ž s n ū d o v ė j a s , nustojo
šlamėti rugiai.
jo šlamėti rugiai.
Skaitydami, be abejo, pastebėjote, kad kairėje išspaus­
dinti pirmieji vientisiniai sakiniai turi baigtinę intonaciją.
Tie patys sakiniai, tapę sudėtinių sakinių pirmaisiais dėme­
nimis, tokią intonaciją praranda. Grafiškai tą skirtumą ga­
lima pavaizduoti taip:
Nuo ežero papūtė šalto oro srovė. Pievoje krito gaili rasa.
Nuo ežero papūtė šalto oro srovė, ir pievoje krito gaili
rasa.

_____ — sudėtinio sakinio dėmuo.
_____ — vientisinis sakinys.
| — pauzė tarp sudėtinio sakinio dėmenų.
|| — pauzė tarp vientisinių sakinių.

Sudėtinio sakinio dėmenys jungiami dvejopai:
1) intonacija kartu su jungtukais ar kitais jungiamai­
siais žodžiais: Dirstelėjau į motiną, i r iš mano akių
ji viską suprato. (V. B.) Sargyba stovėjo sode, o mudu
vakarieniavome. (Vyt. R.) Ne kasdien dabar išgirsi
dainą, k u r i o s paklausyti verta. (V. K.)
2) tik intonacija: Tėvas sėdasi prie irklų, aš įsitaisau val­
ties gale. (V. D.) Žemė džiūsta — laikas art. (Just. M.)
Pirmosios grupės sudėtiniai sakiniai yra jungtukiniai,
antrosios — bejungtukiai. Sudėtiniai jungtukiniai sakiniai
pagal tai, kokiais jungtukais ar kitais jungiamaisiais žodžiais
jungiami jų dėmenys, dar skirstomi į sujungiamuosius ir
prijungiamuosius sakinius (žr. schemą).
Sudėtinių sakinių rūšys

6.2. Sudėtiniai jungtukiniai sakiniai
6.2.1. Sudėtiniai sujungiam ieji sakiniai
Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dėmenų, sujungtų
sujungiamaisiais jungtukais ir intonacija, yra s u j u n ­
giamieji sakiniai.
Sudėtinio sakinio dėmenys yra sintaksiškai lygiaverčiai,
vienas su kitu nesusiję jokiais klausimais:
A š paėmiau iš žvejo irklą, i r mudu nuėjome prie val­
ties. (V. D.) (Palyginkite su sudėtiniu prijungiamuoju sakiniu
K a i aš paėmiau iš žvejo irklą, mudu nuėjome prie valties.

Kada nuėjome? — kai aš paėmiau iš žvejo irklą.) (Žr. 6.2.2.)
Saulutė tebešvietė linksmai, b e t vėjas ūžavo. (V.) A r kulka
jį kliudė plaukiant per Nemuną, a r sūkurys pagavo ir nu­
gramzdino. (V. B.) Vietovė buvo toli nuo kelių, balota, t od ė l žmogus čia beveik neužklysdavo. (J. A.)
Pagal jungtukų sintaksinę reikšmę skiriami keturi su­
dėtinių sujungiamųjų sakinių tipai:
1) sudedamasis,
2) gretinamasis bei priešinamasis,
3) skiriamasis ir
4) paremiamasis sujungimas.
S u d e d a m o j o s u j u n g i m o sakinį sudarantys dė­
menys jungiami jungtuku ir, kartojamaisiais jungtukais ir...
ir, nei... nei, tai... tai. Tais dėmenimis paprastai pasakomi
vienu metu arba vienas po kito vykstantys reiškiniai ar
veiksmai:
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj, i r beržai stovės šalike­
lėm balti. (H. N.) Langai atviri, i r pro juos skraido kregž­
dės. (P. C.) Dar du trys draugai krito, i r likusieji pasiekė vir­
šūnę. (J. B.) Auklėtoja atsigręžė, i r jų akys susitiko. (J. Mk.)
I r giliausias ežeras su dugnu, i r plačiausios marios su kraš­
tu. (tts.) N e i darbas šiandien jau nebesiseka, n e i valgis
nelenda. (Z.) T a i saulė šviečia, t a i lietus lyja.
G r e t i n a m o j o bei p r i e š i n a m o j o s u j u n g i m o sakinį sudarantys dėmenys jungiami jungtukais bet, o,
tačiau, tik. Šio sujungimo sakiniuose vieno dėmens turinys
gretinamas arba priešinam as su kito dėmens turiniu:
Atėjo vasara, b e t ledai nepaleido laivo iš savo nelais­
vės. (K. B.) Mes ieškom tako kalnuose, o mus kažkas klai­
dina. (S. N.) Palydėk mane, Katryte, į kelią, o aš tau kai ką
papasakosiu. (V. M.-P.) Šaltis ant stiklų buvo išrašęs įvai­
riausias gėles, t a č i a u motina ne į jas žiūrėjo. (V. B.) Visi
žvėrys išėjo darbo dirbti, t i k kurmis atsiliko. (J.)

S k i r i a m o j o s u j u n g i m o sakinio dėmenys jungia­
mi jungtukais arba, ar. Šio sujungimo sakiniais pasakomi
reiškiniai ir veiksmai, kurių vienas šalina kitą:
A r b a to žodžio niekas jo nemokė, a r b a jisai užmiršo
jį. (Just. M.) Žandarai nesiryžo avilio judinti, a r jiems į
galvą neatėjo. (P. C.) A r arklys pas ėdžias, a r ėdžios pas
arklį? (tts.)
P a r e m i a m o j o s u j u n g i m o sakinį sudarantys dė­
menys jungiam i jungtukais tad, taigi, jungiam aisiais žo­
džiais dėl to, todėl, užtai, užtat. Šio tipo sakinių dėmenys
susiję priežastiniais ryšiais: vieno dėmens turinys paremia
kito dėmens turinį.
Žmonės ruošėsi žiemkenčių sėjai, t a d kiekviename kieme
burzgė arpos ir švilpė vėtyklės. (J. Blt.) Tą dieną pavėlavome
į traukinį, t a i g i reikėjo grįžti atgal. Į darbovietę man gana
toli, t o d ė l važiuoju troleibusu. (R. L.) Niekas Aukštujuose
Oginskienės nematęs, u ž t a t ir eina visokie spėliojimai. (I. S.)
Sudėtiniuose sujungiamuosiuose sakiniuose prieš jung­
tukus o, bet, tačiau, tik, tad, taigi, jungiamuosius žodžius
dėl to, todėl, užtai, taip pat kartojamuosius jungtukus ir...
ir, ar... ar, arba... arba, nei... nei, tai... tai visada dedami
kableliai. Kablelis tokiuose sakiniuose gali būti rašomas ir
prieš pavienius jungtukus ir, arba, ar (žr. dar: „Skyryba“,
2.7.1, 2.7.2, 3.10.1 ir 3.10.2).
6.2.2. Sudėtiniai prijungiam ieji sakiniai
6.2.2.1. S u d ė t i n i o p r i j u n g i a m o j o
sakinio sąvoka
Sudėtiniai sakiniai, susidedantys iš dviejų a r daugiau
dėmenų, sujungtų prijungiamaisiais jungtukais, santyki­
niais įvardžiais a r prieveiksmiais, yra p r i j u n g i a m i e j i
s a k i n i a i . Sudėtiniam prijungiamajam sakiniui būdinga
tai, kad vienas jo dėmuo gramatiškai priklauso nuo kito. Tai
rodo jungiamasis žodis ir klausimas, į kurį atsako priklau­
somasis dėmuo. Pvz.:

Keleiviams buvo pranešta, k a d g a r l a i v i s t o l i a u
n e b e p l a u k s . (R. L.) (Kas buvo pranešta? — kad gar­
laivis toliau nebeplauks.)
Dar mano tėvas sakydavo, j o g d i e n ą r e i k i a b a i g ­
t i g e r u , n a u d i n g u d a r b u . (Just. M.) (Ką sakyda­
vo? — jog dieną reikia baigti geru, naudingu darbu.)
Takas, k u r i u o k o p ė m e , vis stačiau kilo į kal­
ną. (V. D.)(Koks takas? — kuriuo kopėme.)
K a d a t i k p a r v a ž i u o j u į t ė v i š k ę, visuomet
traukia aplankyti ežerą. (A. R) (Kada traukia aplankyti? —
kada tik parvažiuoju į tėviškę.)
K u r m u s ų n ė r a , ten ir upės pienu plaukia, (tts.)
(Kur ten? — kur mūsų nėra.)
Povilas daug žinojo, n e s b u v o u ž m a n e g e r o ­
k a i v y r e s n i s. (V. B.) (Kodėl žinojo? — nes buvo už
mane gerokai vyresnis.)
Sudėtinio prijungiamojo sakinio priklausomasis dėmuo
vadinamas šalutiniu sakiniu, o tas, kuriam priklauso ša­
lutinis — pagrindiniu. Pateiktuosiuose sudėtiniuose prijun­
giamuosiuose sakiniuose pagrindiniai sakiniai yra: Kelei­
viams buvo pranešta; Dar mano tėvas sakydavo; Takas vis
stačiau kilo į kalną; visuomet traukia aplankyti ežerą; ten ir
upės pienu plaukia; Povilas daug žinojo, o šalutiniai — tie,
kurie prasideda prijungiamuoju jungtuku ar jungiamuoju
žodžiu: k a d garlaivis toliau nebeplauks; j o g dieną reikia
baigti geru, naudingu darbu; k u r i u o kopėme; K a d a
tik parvažiuoju į tėviškę; K u r mūsų nėra; n e s buvo už
mane gerokai vyresnis.

6.2 2 2 . J u n g t u k a i , j u n g i a m i e j i
ir a t l i e p i a m i e j i ž o d ž i a i .
Šal ut i ni o saki ni o vieta
Šalutiniai sakiniai prie pagrindinių jungiami:
1) prijungiamaisiais jungtukais: kad, jog, ar, nes, ka­
dangi, jei, jeigu, nors, kai, kada, kol, vos, kaip, lyg,

tartum, negu, juo... juo, juo... tuo, kuo... tuo, kad ir,
kai tik, vos tik;
2) santykiniais įvardžiais kuris, katras, kas, koks, prie­
veiksmiais kada, kodėl, kur, kiek, kaip.
Minėti įvardžiai ir prieveiksmiai ne tik susieja šalutinį
sakinį su pagrindiniu, bet ir patys eina kuria nors sakinio
dalimi: veiksniu (Klausosi Petras, k a s pakalnėje dar šne­
ka. (Ž.), papildiniu (Pro stiklą galėja j matyti visą erdvę, k ur ią skrodė jų sidabrinis laivelis. (V. Z.), aplinkybe (Namas,
k u r i a m e gyvename, yra penkiaaukštis.) ir 1.1. Prijungia­
mieji jungtukai sakinio dalimis neina.
Šalutinio sakinio jungiamasis žodis gali turėti pagrin­
diniame sakinyje atliepiamąjį žodį (tas... kuris, tas... kas,
ten... kur, tol... kol, taip... kaip, tiek... kiek):
Sveikata mažiausiai skundžiasi tie, k u r i e jos netu­
ri. (E. M.) K a s meluoja, tas ir vagia, (tts.) Ten, k u r
baigiasi Anykšta, iš priešingo šono į Šventąją įteka mažas
Valaukio upeliukas. (C. K.) K o l savo istoriją žinai, tol
esi. (Just. M.)
Šalutinis sakinys gali eiti po pagrindinio sakinio, prieš
pagrindinį sakinį arba gali būti įsiterpęs į jį. Pvz.:
Reikia pasakyti, k a d m ū s ų p o n o g a l y b ė i r
t u r t a i v i s ė j o m a ž y n. (J. B.) Ko m o t i n a
n e s a k o p a t i , niekados nereikia klausinėti. (J. Blt.) K u r
ž e m a t v o r a , ten visi gyvuliai šoka. (S. D.) Moksliški spė­
liojimai, k u r i e m s k o l e i k a s t r ū k s t a į r o d y m ų ,
vadinasi hipotezėm. (K. S.) Žmogus pamatė, k a d n e p e r ­
k a l b ė s p e l ė d o s, ir nusiminęs grįžo į savo niūrų ur­
vą. (J. A.)
Tik šalutiniai sakiniai su jungtukais nes, negu, nei, taip pat
su jungtukais kad, jog, turinčiais atliepiamuosius žodžius
toks, taip, tiek, visada eina po pagrindinio sakinio. Pvz.:
Gasiūnas įjungė šviesas, n e s j a u p r a d ė j o t e mt i. (J. A.) Griovys buvo platesnis, n e g u į s t e n g č i a u
p e r š o k t i . Vanduo buvo toks šaltas, k a d g ė l ė s ą ­
n a r i u s . (R. L.) Ąžuolas vilkui taip sužnybo kojas, j o g
j i s n e t p a j u d ė t i n e g a l ė j o , (tts.)

(Apie šalutinių sakinių skyrybą žr.: „Skyryba“, 2.6.1—
2.6.4, 3.9.1—3.9.4.)

6.2.2.3. Š a l u t i n i ų

sakinių

rūšys

Šalutinių sakinių yra tokių ir tiek, kokių ir kiek yra sa­
kinio dalių. Taigi skiriami šalutiniai veiksnio, tarinio, pa­
pildinio, pažyminio ir aplinkybių (vietos, laiko, būdo ir kie­
kybės, priežasties, sąlygos, nuolaidos, tikslo) sakiniai.

6.2.2.4. Š a l u t i n i a i

veiksnio

sakiniai

Šalutiniai v e i k s n i o sakiniai atsako į klausimą kas?
Prie pagrindinio sakinio jie dažniausiai jungiami jungtukais
kad, jog, ar, įvardžiais kas, koks, kuris, prieveiksmiais kur,
kodėl, kaip. Šalutiniai veiksnio sakiniai:
a) atstoja pagrindinio sakinio veiksnį:
Netrukus paaiškėjo, k a s č i a d e d a s i . (E. Mk.) (Kas
paaiškėjo? — kas čia dedasi.)
Atrodė, k a d K a r a l i e n ė n e i š g i r d o A n ė s
į e i n a n t . (I. S.) (Kas atrodė? — kad Karalienė neišgirdo
Anės įeinant.)
Visiems buvo aišku, k a d P e t r u i l i k t i n a m i e
n e g a l i m a . (V. M.-P.) (Kas buvo aišku? — kad Petrui likti
namie negalima.)
Buvo girdėti, k a i p a p a č i o j e r a m i a i t e k a
v a n d u o . (J. Ap.) (Kas buvo girdėti? — kaip apačioje
ramiai teka vanduo.)
Tuoj matyti, k a d p a t s n i e k a d o s n e i s ė j a i ,
n e i p j o v e i , t i k a r t i m o d e r l i ų g r ob e i. (A. Vč.) (Kas matyti? — kad pats niekados nei sėjai,
nei pjovei, tik artimo derlių grobei.)
Jau kiek kartų yra žmonėms sakyta, j o g m e i l i k a u ­
t i n e d o r a , b j a u r u , ž a l i n g a . (J.) (Kas sakyta?— jog
meilikauti nedora, bjauru, žalinga.)
Įdomu, a r č i a a u g t ų l i n a i . (Kas įdomu? — ar
čia augtų linai.)

Parūpo voverytėms, k u r s e n o j i n e š a r i e š u ­
t u s . (Kas parūpo? — kur senoji neša riešutus.)
Mums nesuprantama, k u r i s iš j ų č ia v y r i a u š i a s.
(Kas nesuprantama? — kuris iš jų č i a vyriausias.)
Jau žinoma, k o d ė l J o t a u t a s gr į ž o. (Kas žino­
ma? — kodėl Jotautas grįžo.)
Šios grupės sudėtinių prijungiamųjų sakinių pagrindinio
dėmens tarinys dažniausiai reiškiamas veiksmažodžių p a ­
aiškėti, atsitikti, atrodyti, rodytis, rūpėti, patikti trečiojo as­
mens formomis, bendratimis matyti, girdėti — vienomis arba
sutapusiomis su veiksmažodžio būti trečiojo asmens forma
(yra girdėti, buvo matyti...). Taip pat pagrindinio sakinio ta­
rinys gali būti pasakytas neveikiamųjų dalyvių ir būdvardžių
nederinamąja forma {aišku, sakyta, įdomu, nesuprantama,
žinoma...);
b) sukonkretina pagrindinio sakinio veiksnį, išreikštą
parodomuoju įvardžiu tas:
K a s i e š k o, tas randa, (tts.) (Kas tas? — kas ieško.)
K a m n e s i s e k a, tas turėtų būti atidesnis. (Kas tas? —
kam nesiseka.)

6.2 2 .5 . Š a l u t i n i a i

tarinio

sakiniai

Šalutiniai t a r i n i o sakiniai atsako į klausimą koks?
kokia? Jie prie pagrindinio sakinio jungiami jungtukais kad,
jog, įvardžiais koks, kokia.
Šalutiniai tarinio sakiniai paaiškina pagrindinio sakinio
tarinio vardinę dalį, išreikštą įvardžiu toks, tokia — vienu
arba drauge su būdvardžiu:
Pasiūlymas buvo toks netikėtas, k a d a š t i k i š s i ­
ž i o j a u . (J. Blt.) (Koks netikėtas? — kad aš tik išsižiojau.)
Naktis buvo tokia šviesi, k a d n e t u o g a s g a l i
r i n k t i k a i p d i e n ą . (K. S.) (Kokia šviesi? — kad
net uogas gali rinkti kaip dieną.)

Žalčio dantys buvo tokie smulkučiai, j o g n e g a l ė t ų
j a i s n ė į d r ė k s t i ž m o g u i . (J.) (Kokie smulku­
čiai? — jog negalėtų jais nė įdrėksti žmogui.)
K o k i a g a l v a , tokia ir kepurė, (tts.) (Kokia tokia? —
kokia galva.)
K o k s k l a u s i m a s , toks ir atsakymas, (tts.) (Koks
toks? — koks klausimas.)
Šalutiniai tarinio sakiniai pagrindiniame dėmenyje turi
atliepiamąjį žodį toks. Šalutiniai tarinio sakiniai su jungtu­
kais kad, yog visada eina po pagrindinio sakinio, o su įvardžiu
koks — dažniausiai sakinio pradžioje.
V

6.2.2.6. Š a l u t i n i a i
sakiniai

pažyminio

Šalutiniai p a ž y m i n i o sakiniai atsako į klausimą
koks? kokia? kuris? Prie pagrindinio sakinio jie dažniausiai
jungiami įvardžiu kuris, taip pat kitais jungiamaisiais žo­
džiais — koks, kada, kur.
Šalutiniai pažyminio sakiniai apibūdina pagrindinio
dėmens sakinio dalis, išreikštas daiktavardžiu:
Šuo, k u r i s d a u g l o j a, nekanda, (tts.) (Koks šuo? —
kuris daug loja.)
Sulinio svirtis panėšėjo į iškeltą ranką, k u r i k a ž k a m
r o d ė k e l i ą . (J. Mk.) (Kokią ranką? — kuri kažkam rodė
kelią.)
Ateis diena, k a d a m ū s ų ž o d i s i r d a r b a s ,
s v e i k a t a ir g y v y b ė bus r e i k a l i n g i s a v o
ž m o n ė m s. (V. M.-P.) (Kokia diena? — kada mūsų žodis
ir darbas, sveikata ir gyvybė bus reikalingi savo žmonėms.)
Ne, neatminė Juza tokios vasaros, k o k i a a t s i v ė r ė
š i a i s m e t a i s . {J. Blt.) (Kokios vasaros? — kokia atsivėrė
šiais metais.)

Mes esame tie patys varniukai, k u r t u i š g e l b ė j a i
n u o b a d o . (J. Blč.) (Kokie varniukai? — kur tu išgelbėjai
nuo bado.)
Vietoj kai kurių šalutinių pažyminio sakinių, prireikus
glausčiau pasakyti tą pačią mintį, galima vartoti išplėstinius
būdvardinius ir dalyvinius pažyminius, einančius po pažy­
mimojo žodžio. Šie pažyminiai yra šalutinių pažyminio sa­
kinių sinonimai.
Sakiniai su šalutiniais pažyminio
sakiniais

Sakiniai su išplėstiniais
būdvardiniais ir dalyviniais
pažyminiais

Mes pasukame keliuku, k uris vingiuoja per
pušyną.
Žmogus, k u r i s n e t u r i
k o p a s a k y t i , visada
vaizduoja išmintingai tylintį. (V. P.)
Tą giedrą nuotaiką, k u r i
lydėjo mane rytą,
išsklaidė dienos nesėkmės ir
rūpesčiai. (A. P.)
Prie salos stovėjo valtis, k ur i iš t o l o b u v o p a ­
naši į nuodėgulį.

Mes pasukame keliuku, v i ng i u o j a n č i ų p e r pušyn ą.
Žmogus, n e t u r i n t i s
k o p a s a k y t i , visada vaiz­
duoja išmintingai tylintį.
Tą giedrą nuotaiką, l y d ė ­
j u s i ą m a n e r y t ą, iš­
sklaidė dienos nesėkmės ir
rūpesčiai.
Prie salos stovėjo valtis, i š
tolo panaši į nuo­
d ė g u l į . (K. S.)

Šalutiniai pažyminio sakiniai, jungiami įvardžiu kuris,
visada eina po pažymimojo žodžio: Adomonis įsiklausė į ty­
lą, k u r i ą t r i k d ė į k y r u s š a l d y t u v o d ū z ­
g i m a s v i r t u v ė j e. (W. B.) Žmogus, k u r i s n e ­
m y l i s a v o ž e m ė s , nedaug vertas. (J. A.) Jei tokį
šalutinį sakinį nuo pažymimojo žodžio skiria kitos sakinio
dalys, sudėtinis prijungiamasis sakinys gali pasidaryti dvi­
prasmis. Plg.: Karosiuką atidavėme Rainiui, k u r į s u g a-

v o m e t v e n k i n y j e . Turi būti: Karosiuką, kurį sugavome
tvenkinyje, atidavėme Rainiui.
Kaip rodo pateiktieji pavyzdžiai, šalutiniai pažymi­
nio sakiniai gali būti įsiterpę į pagrindinį sakinį arba eiti
po jo.
P a s t a b a. Su šalutiniais pažyminio sakiniais nederėtų painioti Ša­
lutinių tarinio sakinių. Nors ir vieni, ir kiti atsako į klausimą koks? kokia?,
tačiau šalutiniai pažyminio sakiniai apibūdina daiktavardžiu išreikštas
įvairias sakinio dalis (veiksnį, papildinį, aplinkybes), o šalutiniai tarinio sa­
kiniai atskleidžia pagrindinio sakinio tarinio vardinės dalies turinį. Ta var­
dinė dalis, kaip jau buvo minėta (žr. 6.2.2.5), reiškiama arba vienu įvardžiu
toks, tokia, arba drauge su būdvardžiu (toks drąsus, tokia plati...). Be to,
šalutiniai pažyminio ir šalutiniai tarinio sakiniai prie pagrindinio sakinio
jungiami skirtingais jungiamaisiais žodžiais: šalutiniai pažyminio sakiniai
dažniausiai įvardžiu kuris, kuri, o šalutiniai tarinio sakiniai — jungtukais
kad, jog, įvardžiu koks, kokia, turinčiais atliepiamuosius žodžius toks,
tokia. Plg.:
Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai
su šalutiniais tarinio sakiniais

Sudėtiniai prijungiamieji sakiniai
su šalutiniais pažyminio sakiniais

Durys buvo tokios, j o g p r o j a s
reikėjo eiti pasilen­
k u s . (Kokios tokios? — jog pro
jas reikėjo eiti pasilenkus.)

Prie durą, k u r i o s v e d ė į v i r ­
t u v ę , stovėjo kopėčios. (V. D.)
(Prie kokių durų? — kurios vedė į
virtuvę.)

Kačiukas buvo toks mažas, k a d
net vaikščioti nemo­
k ė j o . (J. Mk.) (Koks mažas? —
kad net vaikščioti nemokėjo.)

Salia sodybos auga sena šakota lie­
pa, k u r i o s v i r š ū n ė j e p e ­
r i g a n d r a i. (V D.) (Kokia
liepa? — kurios viršūnėje peri
gandrai.)
K o k i a o b e l i s , tokie ir obuo­ A š pakėliau nuotrauką, iš k u r i o s
liai. (tts.) (Kokie tokie? — kokia ž v e l g ė k a r e i v i o v e i ­
obelis.)
das . (J. Mk.) (Kokią nuotrauką?
— iš kurios žvelgė kareivio veidas.)

6 2 .2.1 . Š a l u t i n i a i
sakiniai

papildinio

Šalutiniai p a p i l d i n i o sakiniai atsako į klausimus
ko? kam? ką? kuo? Prie pagrindinio sakinio šie sakiniai

paprastai jungiami jungtukais kad, jog, ar, jungiamaisiais žo­
džiais kas, kaip, kuris, kuri, kada, kur, kodėl. Kaip ir šalu­
tiniai veiksnio sakiniai, jie vartojami dvejopai:
a) atstoja pagrindiniam sakiniui trūkstamą papildinį:
Man dar vaikui kalbėjo, k a d r a s a — t a i ž e m ė s
p r a k a i t a s . (Just. M.) (Ką kalbėjo? — kad rasa — tai
žemės prakaitas.)
Vilkas gyrėsi, j o g k i l ę s i š b a j o r ų , (tts.) (Kuo
gyrėsi? — jog kilęs iš bajorų.)
Sunku bus suprasti, a r K a z i m i e r a s g i r d i
t u o s g r a ž i u s ž o d ž i u s . (V. B.) (Ką sunku bus
suprasti? — ar Kazimieras girdi tuos gražius žodžius.)
Teišgirsta ir jie, k o k i a s g r a ž i a s d a i n a s t u r i m e. (V. K.) (Ką teišgirsta? — kokias gražias dainas turime.)
Niekas nesuprato, k u r i s i š j ų v y r i a u s i a s . (Ko
nesuprato? — kuris iš jų vyriausias.)
Jau galėjai girdėti, k a i p s t a u g i a s i r e n a . (R. L.)
(Ką galėjai girdėti? — kaip staugia sirena.)
Žemdirbiai laukia, k a d a b a i g s i s l i e t ū s . (Ko
laukia? — kada baigsis lietūs.)
Parodysiu saulutei, k u r s l a p s t o s i ž i e m a . (Just. M.)
(Ką parodysiu? — kur slapstosi žiema.)
Pasibaigė tuo, j o g A d o m ė l i s i r n a k v o t i p e r ­
s i k ė l ė į d ė d ž i ų k l ė t e l ę . (V.) (Kuo tuo? — jog
Adomėlis ir nakvoti persikėlė į dėdžių klėtelę.)
b) sukonkretina pagrindinio sakinio papildinį, išreikš­
tą parodomuoju įvardžiu to, tam, tą, tuo:
K a s n e m o k a s k a i t y t i , tam negelbsti ir aki­
niai. (tts.) (Kam tam? — kas nemoka skaityti.)
Ko s a u n e n o r i , to ir kitam nedaryk, (tts.) (Ko to? —
ko sau nenori.)
K ą p a ž a d ė j a i , tą ir ištesėk, (tts.) (Ką tą? — ką pa­
žadėjai.)
K u o p a t s k v e p i a , tuo ir kitą tepa. (tts.) (Kuo tuo? —
kuo pats kvepia.)
Pirmosios grupės prijungiamųjų sakinių pagrindinio sa­
kinio tarinys dažniausiai reiškiamas veiksmažodžių žinoti,

suprasti, girdėti, matyti, pasakoti, prašyti, laukti, mokyti, ro­
dyti, pajusti, atsiminti, domėtis, stebėtis, tikėti, gėrėtis, įtikinėti,
kaltinti formomis.

6.2.2.8. Š a l u t i n i a i
sakiniai

laiko

aplinkybės

Šalutiniai l a i k o a p l i n k y b ė s sakiniai atsako
į klausimą kada? Prie pagrindinio sakinio jie dažniausiai
jungiami jungtukais kai, kada, vos, vos tik, kol.
Šalutiniai laiko aplinkybės sakiniai:
a) rodo pagrindinio sakinio veiksmo laiką:
K a i v ė j a s s u p a m e d ž i u s , viena klevo šaka
beveik siekia klasės langą. (R. B.) (Kada beveik siekia klasės
langą? — kai vėjas supa medžius.)
Ežys jau miegojo, k a i k i š k i s n a m o g r į ž o . (P. M.)
(Kada jau miegojo? — kai kiškis namo grįžo.)
K a d a J o n i u k a s g r į ž t a l a u k a n , kiekvienas
sutikęs važiuotas prašo jį sėstis ir liepia dainuoti. (J. B.) Vo s
I e v a i š t a r ė p a s k u t i n į ž o d į , Strazdienė šoko
pasakoti, ką mačiusi ir girdėjusi Viešvilėje. (J. A.) K o l s a u ­
l ė š v i e č i a , neatstoja nuo žmogaus ir šešėlis. (J. Mk.)
b) patikslina, sukonkretina pagrindinio sakinio laiko
aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu arba daiktavar­
džiu:
Grybai pradės dygti vėliau, k a i ž e m ę g e r a i s u v i l ­
gy s š i l t a s l i e t u s . (R. L.) (Kada vėliau? — kai žemę gerai
suvilgys šiltas lietus.)
Pavasarį, k a i t i k v a n d u o d r u n g n e s n i s, mes
jau kasdien maudomės Šešupėje. (A. Ve.) (Kada pavasarį? —
kai tik vanduo drungnesnis.)
Šalutinių laiko aplinkybės sakinių jungiamieji žodžiai
pagrindiniame sakinyje gali turėti atliepiamąjį žodį. Jung­
tukus kai, kada atliepia prieveiksmis tada (tuomet), kol —
prieveiksmis tol:

Kalbėsiu tiesą ir tuomet, k a i p a v o j i n g a. (J. Aist.)
Tada atlankysiu, k a d a s a u s a l a z d a ž a l i u o s , (tts.)
K o l b u v o š v i e s u, tol visi stovinėjo arba bėginėjo prie
langiį pasižiūrėti į gatvę. (I. S.)
Šalutinis laiko aplinkybės sakinys gali eiti prieš pagrin­
dinį sakinį { K a i s e n i s b a i g ė p a s a k o t i , mes
atsisveikinome.), po jo (Aš net nusigandau, dėde, k a i t u
m u d u p r a k a l b i n a i . (Y. K.) arba būti įsiterpęs į jį
(Tada, k a i g y v e n o m e P a š i l ė j e , į mokyklą dar
nėjau.).
Dažniausi šalutinių laiko aplinkybės sakinių sinoni­
mai — išplėstinės ir neišplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir
padalyvinės laiko aplinkybės. Plg.:
K a i į ė j a u į k a m b a- Į ė j ę s į k a m b a r į , įjun­
r į, įjungiau radijo aparatą. giau radijo aparatą. (R. L.)
K ai susirinkome,
užkūrėme laužą.

Susirinkę
laužą.

užkūrėme

K ai ėjau pro auto­ Ei da ma s pro auto­
b u s ų s t o t į , sutikau savo b u s ų s t o t į , sutikau savo
mokslo dienų draugą.
mokslo dienų draugą.
K a d a f r o n t a s p r a ­ F r o n tu i praslinkus,
s l i n k o , visi grįžo į miestelį. visi grįžo į miestelį.
P a s t a b a . Jungtukais kada, kai gali būti jungiami ir šalutiniai
veiksnio, papildinio arba pažyminio sakiniai. Pvz.:
Netrukus paaiškės, k a d a g a u s i m e e g z a m i n ų b i l i e t u s .
(Kas paaiškės? — kada gausime egzaminų bilietus.) Visi turi žinoti, k a d a
m i r t i — g a r b ė , k a d a g y v e n t i — g ė d a . (J. G.) (Ką turi žino­
ti? — kada mirti — garbė, kada gyventi — gėda.) Vaikas atsiminė tą dieną,
k a i t ė v a s p a r n e š ė į n a m u s š u n į. (P. C.) (Kokią dieną? —
kai tėvas parnešė į namus šunį.)

6. 2 2 . 9 . Š a l u t i n i a i
aplinkybės

vietos
sakiniai

Šalutiniai v i e t o s a p l i n k y b ė s sakiniai atsako
į klausimą kur? Prie pagrindinio sakinio šalutiniai vietos

aplinkybės sakiniai jungiami prieveiksmiu kur; kuris gali
turėti atliepiamąjį žodį ten.
Šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai:
a) rodo pagrindinio sakinio veiksnio vietą:
K u r b a i g i a s i s o d a s , plyti dobilų laukas. (R. B.)
(Kur plyti? — kur baigiasi sodas.)
Eisiu, k u r a k y s v e d a . (Kur eisiu? — kur akys veda.)
K u r d a b a r š i l e l i s , buvę miškai šventi. (A. B.)
b) patikslina, sukonkretina pagrindinio sakinio vietos
aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu arba daiktavar­
džiu:
Ten, k u r b a i g i a s i m i š k a s , prasideda ganyklos.
(Kur ten? — kur baigiasi miškas.)
K u r n e s p i n d i s a u i ė, ten niekas neauga. (S. D.)
(Kur ten? — kur nespindi saulė.)
Kaimo gale, k u r k e l i a s p a s u k a į n e t o l i e ­
se d u n k s a n t į m iš k ą , i š s i š a k o d a m a s į
t r e j e t ą m a ž a i p r a v a ž i n ė t ų š u n k e l i ų , ka­
rininkas sustabdė būrį. (E C.) (Kur kaimo gale? — kur kelias
pasuka į netoliese dunksantį mišką, išsišakodamas į trejetą
mažai pravažinėtų šunkelių.)
P a s t a b a. Ne visi šalutiniai sakiniai su jungiamuoju žodžiu kur
yra šalutiniai vietos aplinkybės sakiniai. Šiuo jungiamuoju žodžiu gali
būti jungiami šalutiniai pažyminio, veiksnio ir papildinio sakiniai. Pvz.:
Klampodamas po raistą, užeini tokių vietų, k u r ; r o d o s , t o l i a u
n ė ž i n g s n i o n e b e n u ž e n g s i . (J. S.) (Kokių tokių? — kur, rodos,
toliau nė žingsnio nebenužengsi.) Parūpo voverytėms, k u r s e n o j i n e ­
š a r i e š u t u s . {J. S.) (Kas parūpo? — kur senoji neša riešutus.)
Malūnininkas žinojo, k u r u p ę t v e n k t i, ir mūsų nesiklausė, raštinin­
ke. (M. Kt.)(Ką žinojo? — kur upę tvenkti.)

6.2.2.10. Š a l u t i n i a i b u d o i r k i e k y b ė s
aplinkybės sakiniai
Šalutiniai b ū d o a p l i n k y b ė s sakiniai atsako
į klausimą kaip? Jie prie pagrindinio sakinio jungiam i
jungtukais jog, kad, kaip, lyg, tarsi, tartum.
Šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai:

a) aiškiau ir konkrečiau nusako pagrindinio sakinio
būdo aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu taip arba
prieveiksminiu žodžių junginiu {taip tirštai, taip įdo­
miai...)'.
Turkai iš džiaugsmo taip šokinėjo, j o g š l e p e t ė s l ė ­
k ė j i e m s p e r g a l v a s. {i. Blč.) (Kaip taip? — jog
šlepetės lėkė jiems per galvas.)
Klasė taip nutyla, k a d g i r d ž i u S t a s i a u s ž i n g ­
s n i u s . (J. Jn.) (Kaip taip? — kad girdžiu Stasiaus žing­
snius.)
Snigo taip tirštai, j o g v o s u ž k e l i ų ž i n g s n i ų
b u v o m a t y t i . (V. K.) (Kaip tirštai? — jog vos už kelių
žingsnių buvo matyti.)
Tokie šalutiniai būdo aplinkybės sakiniai visada eina po
pagrindinio sakinio ir yra jungiami jungtukais kad arba jog.
b) žymi kokybiškai lyginamus veiksmus ar reiškinius:
Katrė verkė, k a i p l i e t u s l i j o . (Z.) (Kaip verkė? —
kaip lietus lijo.)
K a i p v i e n a s g r i e ž i a , taip kitas šoka. (tts.) (Kaip
šoka? — kaip vienas griežia.)
K a i p p a s i k l o s i , taip išmiegosi, (tts.)Rokas nedrąsiai
nuspaudė durų rankeną, t a r s i e i t ų į s v e t i m u s n a ­
m u s . (R. L.)
Šalutiniai k i e k y b ė s a p l i n k y b ė s sakiniai atsako
į klausimą kiek? Jie prie pagrindinio sakinio jungiami jung­
tukais kad, jog, juo... juo, juo... tuo, prieveiksmiu kiek.
Šalutiniai kiekybės aplinkybės sakiniai:
a) aiškiau ir konkrečiau nusako pagrindinio sakinio
kiekybės aplinkybę, išreikštą prieveiksmiu tiek arba
prieveiksminiu žodžių junginiu {tiek daug, tiek ma­
žai...):
Antaniukas su broliu pakalbėdavo tiek, k i e k r e i k a ­
l a u j a m a n d a g u m a s . (А. V.) (Kiek tiek? — kiek
reikalauja mandagumas.)
Grybų radome tiek daug, k a d n e b e t u r ė j o m e
k u r j ų dėti.

b)
žymi kiekybiškai lyginamus veiksmus ir reiškinius:
K i e k p a d ė s i , tiek ir rasi. (tts.) J u o v i l k a s s e ­
n y n , juo dantys aštryn, (tts.)
Šalutinių būdo aplinkybės sakinių jungtukai pagrindi­
niame sakinyje paprastai turi atliepiamąjį žodį taip, šalu­
tinių kiekybės sakinių — tiek.
P a s t a b a . Nuo šalutinių būdo ir kiekybės aplinkybės sakinių reikia
skirti lyginamuosius posakius. Jie neturi tarinio, o jų pagrindinis žodis
dažniausiai reiškiamas daiktavardžiu, rečiau — būdvardžiu, prieveiks­
miu, dalyviu. Lyginamieji posakiai paprastai skyrybos ženklais neišskiriami:
Kazimieras Jotautas stovėjo baltas k a i p d r o b ė. (V. B.) Tu čia būk
k a i p n a m i e . . . (K. B.) Susirinkimas truko ilgiau n e g u v a l a n d ą .
(Apie galimus skyrimo atvejus žr.: „Skyryba“, 3.5.)

6.2.2.11. Š a l u t i n i a i
aplinkybės

priežasties
sakiniai

Šalutiniai p r i e ž a s t i e s a p l i n k y b ė s sakiniai at­
sako į klausimus kodėl? dėl ko? Prie pagrindinio sakinio jie
junąiami jungtukais nes, kadangi, kad.
Šalutiniai priežasties aplinkybės sakiniai rodo pagrin­
dinio sakinio veiksmo priežastį:
Prunkštavo arkliai ir trypė, n e s į j ų p u s ę n e š ė
l a u ž o d ū m u s . (Vyt. R.) (Kodėl prunkštavo ir try­
pė? — nes į jų pusę nešė laužo dūmus.)
Kadangi d i d e l i o d a r b o v y r a m s d a r ne­
b u v o , užėjo kartu ir Kūdris. (V. K.) (Kodėl užėjo? — ka­
dangi didelio darbo vyrams dar nebuvo.)
Dėdę labai jaudino Daubaro likimas, n e s j į g e r a i
a t s i m i n ė i š s a v o j a u n y s t ė s d i e n ų . (V. M.-P.) Sunku
kalbėti, k a d a n g i t u t e i s u s . (Just. M.)
Jungtukas kad vartojamas su atliepiamuoju žodžiu dėl
to, todėl, užtai pagrindiniame sakinyje:
Grįžau dėl to, k a d n o r ė j a u d a l y v a u t i d a i ­
n ų š v e n t ė j e . Kazė verkė tik todėl, k a d b u v o s u
j u o š i u r k š č i a i p a s i e l g u s i. (V. K.)

Šalutiniai s ą l y g o s a p l i n k y b ė s sakiniai atsako
į klausimą kokiai sąlygai esant? Jie prie pagrindinio sakinio
jungiami jungtukais jei, jeigu, kad, jeigu (jei)... tai, kad... tai.
Šalutiniai sąlygos aplinkybės sakiniai nurodo pagrindi­
nio sakinio veiksmo sąlygą:
J e i k o p ė č i a s t u r ė č i a u , lipčiau į dangų. (J. M.)
(Kokiai sąlygai esant lipčiau? — jei kopėčias turėčiau.)
J e i n o r i , prakaitu apliesiu sausus arimų grumste­
lius. (Alg. B.) (Kokiai sąlygai esant apliesiu? — jei nori.)
Šiandien visą sodžių
Galim išvaikyt,
Jeigu d u o t o ž o d ž i o
E g l ė n e l a i k y s . (S. N.)
K a d r ū p e s č i ų n e b ū t ų , nusibostų žmogui gyven­
ti. (V. K.) (Plg.: J e i r ū p e s č i ų n e b ū t ų , nusibos­
tų žmogui gyventi.) J e i b i j o s i , tai ir baidys, (tts.) K a d
p r a d ė j a i, tai ir baik. (tts.)
Įsidėmėtina, kad jungtukais jei, jeigu jungiami tik šalu­
tiniai sąlygos aplinkybės sakiniai. Šios rūšies šalutinių sakinių
tarinys dažniausiai reiškiamas tariamosios nuosakos, taip pat
busimojo laiko veiksmažodžiais (plg.: turėčiau, nelaikys, ne­
būtų, bijosi).

6.2.2.13. Š a l u t i n i a i
aplinkybės

nuolaidos
sakiniai

Šalutiniai n u o l a i d o s a p l i n k y b ė s sakiniai rodo,
kad pagrindinio sakinio veiksmas vyksta nepaisant prie­
žasties, kuri sakoma šalutiniu sakiniu. Jie prie pagrindinio
sakinio jungiami jungtukais nors, kad ir:
N o r s k a m b a r y k a r š t a , t v a n k u, Albiną Šaknį
krečia šaltis. (J. Mk.) Namuose buvo tylu, n o r s p i r k a i t ė ­
j e d e g ė ž i bur y s . (J.B , ) Ka d i r k a i p p r a š y t ų , neisiu.

Šio tipo sudėtinių prijungiamųjų sakinių pagrindinis dė­
muo gali turėti priešpriešinį jungtuką bet, tačiau:
N o r s t v i r t o v ė s s i e n o s g r i u v o , tačiau
išlikusieji gruzinai nutarė gyvi nepasiduoti. (А. V.) Nors
ž m o n ė s d a r t e b e m i e g o j o , tačiau gamta jau
pabudo. (А. V.)

6.2.2.14. Š a l u t i n i a i t i k s l o
aplinkybės sakiniai
Šalutiniai t i k s l o a p l i n k y b ė s sakiniai atsako
į klausimus kuriuo tikslu? kam? kuriam tikslui? Prie pagrin­
dinio sakinio šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai jungiami
jungtuku kad.
Šalutiniai tikslo aplinkybės sakiniai rodo pagrindinio sa­
kinio veiksmo tikslą:
Salės grindys buvo pašlakstytos vandeniu, k a d n e d u l ­
k ė t ų . (R. L.) (Kuriuo tikslu buvo pašlakstytos? — kad
nedulkėtų.)
Atsargiai slenku prie medžių, k a d n e n u b a i d y č i a u
p a u k š č i ų . (J. S.) K a d v a n d u o n e u ž š a l t ų , ančiukas
turėjo beveik be poilsio plaukyti. (J. Blč.)
Šalutinių tikslo aplinkybės sakinių tarinys visada reiškia­
mas veiksmažodžių tariamosios nuosakos formomis. Svarbu
įsidėmėti, kad tam nevartotina bendratis: reikia sakyti A š
paspartinau žingsnį, k a d n e a t s i I i k č i a u. o ne A š pa­
spartinau žingsnį, kad neatsilikti. (Zr. dar: „Būdingosios
kalbos klaidos“, 5.2 b.)
Šalutinis tikslo aplinkybės sakinys gali turėti pagrindi­
niame prijungiamojo sakinio dėmenyje atliepiamąjį žodį
tam arba dėl to. Pvz.:
Mes leidžiame tave mokytis ne tam, k a d i š a u g ­
t u m p r i e š a s s a v o š e i m a i. (J. A.) Ne dėl to
dainuosiu, k a d ž m o n ė s g i r d ė t ų . {S. N.)

Sudėtiniame prijungiamajame sakinyje gali būti ne vie­
nas, o du ir daugiau šalutinių sakinių. Pvz.:
K ur bėga Š e šu pė , k u r N e m u n a s teka,
tai mūsų tėvynė, graži Lietuva. (M.) Audra taip baisiai siautė,
jo g a n č i u k a s t u r ė j o p r i t ū p t i , k a d vė­
j a s j o n e n u n e š t ų . (J. Blč.) Sunku pasakyti, k u o
v i s k as būtų baigęsi, je ig u n e b ū t ų įsi­
kišusi Albino Šaknio motina, kurią
j i s v i s a d a g e r b ė už t a i k ų b ū d ą ir di­
d e l ę i š m i n t į . (J. Mk.)
Šalutiniai sakiniai jungiami prie kitų šalutinių sakinių
taip kaip ir prie pagrindinių. Šalutinis sakinys, prijungtas
tiesiog prie pagrindinio, vadinamas pirmojo laipsnio šalu­
tiniu sakiniu; prijungtas prie pirmojo laipsnio šalutinio sa­
kinio, vadinamas antrojo laipsnio, prijungtas prie antrojo
laipsnio šalutinio sakinio, vadinamas trečiojo laipsnio
šalutiniu sakiniu ir t. t.
Dabar Rokas susirūpino, k a d m o t i n a g a l i a t i m t i
batus, k ai s uži nos , kas j a m a t s i t i k o grįž­
t a n t i š m i e s t e l i o . (E. Mk.) Pvz.:
Kuo susirūpino?

Kada gali atimti?

1 I
-нy k a d

Ką sužinos?

!
J, k a i

j,

kas

Pateiktasis sakinys turi trijų laipsnių šalutinius sakinius:
kad motina gali atimti batus — pirmojo, kai sužinos — antro­
jo, kas jam atsitiko grįžtant iš miestelio — trečiojo laipsnio.
Jei du ar keli šalutiniai sakiniai jungiami su pagrindiniu
sakiniu, jie yra pirmojo laipsnio. Pvz.:
A š žinau, k a i p s k r a i d o p e r k ū n o o ž e l i s , k o
pe s l y s s e k m a d i e n i o v i d u r d i e n y klykia, k odėl
p a v a s a r į č i r l i o k a k t a r a u s v ė j a . ( i . Jn.)

Ką žinau?
Ką žinau?

h,

kai p

i

Jt

k0

Ф

kodėl

K a i tėvo ranka atsirėmė į gryčios sieną,
pastebėjau, k a d k e i s t a i s u ž v i l g o j o a kys. (B. Rdz.)
Kada pastebėjau?

Kai

i

Ką pastebėjau?

I
i-------------- 1 , k a d

1

Vieno laipsnio šalutiniai sakiniai gali būti vienarūšiai ir
nevienarūšiai.
Vienarūšiai yra tokie vieno laipsnio šalutiniai sakiniai,
kurie atsako į tą patį klausimą, keliamą iš tos pačios sakinio
dalies. Pvz.:
Ką žino?
Ką žino?
Ką žino?
ф
4
Jf
Čia visada visi žino, kas k u r išėjo, k a d a grįžo, k a s
p a s k ą a p s i l a n k ė . (W. Js.)

i------------------------ 1 r

Ko nesuprasi?
Ko nesuprasi?
vi'
'
-----------------1 I------------------------------------

1

t

Nesuprasi, a r l y j a , a r ū k a n a t i r p s t a
v e i d o š a l t a k a i p r a s a . (V BĮ.)

ant

Du vienarūšiai šalutiniai sakiniai gali būti sujungti jung­
tuku. Pvz.:
Man patinka klausytis, k a i p š n i o k š č i a k r i s d a ­
m a s v a n d u o ir k a i p v i e n o d a i d u n k s i b e ­
s i s u k d a m a s g i r n o s . (A. P.)

Tokiais atvejais antrojo šalutinio sakinio prijungiamasis
jungtukas gali būti praleidžiamas (nebekartojamas) {Man
patinka klausytis, k a i p š n i o k š č i a k r i s d a m a s
v a n d u o ir v i e n o d a i d u n k s i b e s i s u k ­
d a m o s g i r n o s.).
Jei vieno laipsnio šalutiniai sakiniai atsako j skirtingus
klausimus arba priklauso skirtingoms sakinio dalims, jie yra
nevienarūšiai. Pvz.:
Kada atrodė?

Kas atrodė?

t
i
i
i--------------------------------------------1
I
i---------------K a i i š ė j o m e i š t r o b o s , atrodė, k a d k i em e m a i š o s i d a n g u s s u i e m e. (А. V.)
Kokios užtvankos?

i
i
I-----------------------------------1
Prie užtvankos, k u r i ą p a s t a t ė m e , greitu laiku
Kodėl prisirinks?

i
\_____________________
prisirinks daug žuvies, n e s ž u v i s m ė g s t a t o k i a s
v i e t a s . (J. A.)

6.3. Sudėtiniai bejungtukiai sakiniai
Sudėtiniai sakiniai, kurių dėmenys susieti be jungtukų,
tik intonacija, vadinami s u d ė t i n i a i s b e j u n g t u k i a i s
sakiniais.
Sudėtinių bejungtukių sakinių dėmenimis:
a) nusakomi vienu laiku ar vienas po kito vykstantys
veiksmai ir reiškiniai. Pvz.:
Švietė mėnulis, sidabru švytėjo senamiesčio sto­
gai. (B. Rdz.) Pro langą šmėstelėjo žmogaus šešėlis, sutrinksėjo
durys, priemenėje pasigirdo energingas kojų trypimas. (J. A.)
b) gretinami skirtingi arba priešingi dalykai. Pvz.:

Ledas slidus, žmogaus gyvenimas dar slidesnis, (tts.) Dar­
bas duoną pelno, tinginystė — vargą, (tts.) Gudrus ir po žeme
mato, kvailas ir po kojom nepastebi, (tts.) A š jam kalną
pyliau, jis man duobę kasa. (tts.) Atsikėlė meška valgyti —
medaus nebėra, (tts.) Tavęs nebus — idėja liks. (Just. M.)
c) nusakomas veiksmų ir reiškinių sąlygotumas. Pvz.:
Nėra arklio — nereikia ir kamanų, (tts.) (Plg: Jei nėra
arklio, nereikia ir kamanų.) Būtų Leonas grįžęs, į kalnus
koptume keturiese. Nepagelbėsi — man galas. (V. K.)
d) papildomas, aiškinamas pirmojo iš jų turinys, nu­
sakoma priežastis ir pasekmė. Pvz.:
Kitą naktį Deveika klauso: kažkas krebžda prie lan­
go. (P. C.) Ziedavimo duomenimis nustatyta: Lietuvos var­
nėnai žiemoja Anglijoje. (L. Gr.) Briedė laukia didelės blo­
gybės: jai už nugaros aidi varovų balsai. (J. Tg.) Pusnys
didelės — neišbris arklys. (P. D.) Lietuvos valstybė stiprėja —
saugūs per amžius bus tavo namai. (P. D.) Pridėjo karalaitis
ausį prie žemės — bilda, (tts.)
Tarp sudėtinio bejungtukio sakinio dėmenų gali būti ra­
šomas kablelis, brūkšnys, dvitaškis, kabliataškis (žr.: „Sky­
ryba“, 2.8.1 ir 2.8.2).

6.4. Mišrieji sudėtiniai sakiniai
Kai sudėtinį sakinį sudaro trys ir daugiau dėmenų, jie
gali būti jungiami ne vienu, o keliais būdais. Pavyzdžiui,
pirmąjį sakinį su antruoju gali sieti sujungiamasis ryšys, an­
trąjį su trečiuoju — prijungiamasis. Arba: pirmąjį su
antruoju — bejungtukis jungimo būdas, antrąjį su trečiuo­
ju — sujungiamasis ar pan.
Tokie dviem ar trimis jungimo būdais sudaryti sudė­
tiniai sakiniai yra m i š r ie j i s u d ė t i n i a i s a k i n i a i :
Virsteli durys, ir kyštelėjusi galvą slaugė praneša, kad lan­
kymosi valandos baigėsi. (B. Rdz.)
--------- 1 , kad
.
i------------ 1 , ir

Raudonikis retai būna kalvėje vienas: brigada, kurios pa­
dargai taisomi, visuomet atsiunčia pagelbėti žmogų. (J. A.)
i------------ 1 : i------------ , kurios

^ ------------ 1

Prie eilėraščio prakaitavau porą valandų, sekėsi jis man
rašyti sunkiai, bet baigus atrodė, kad viskas skamba puikiai,
beveik kaip Liudo Giros ar kito poeto. (A. Ve.)
i------------ 1, i------------ 1, bet i------------i, kad

Tiesioginė ir netiesioginė kalba
7.1. Tiesioginės ir netiesioginės kalbos
sąvoka
Bendraujant neretai prireikia raštu arba žodžiu perteikti
kitų ar savo anksčiau pasakytas mintis. Tai paprastai da­
roma dviem būdais:
1) veikėjo kalba pakartojama nieko nekeičiant,
2) pasakytos mintys atpasakojamos maždaug tais pa­
čiais žodžiais, bet dažniausiai keičiant asmenį, nuosaką,
veiksmažodžio asmenuojamąją formą dalyviu ir t. t.
Pirmuoju atveju turime tiesioginę kalbą, antruoju — ne­
tiesioginę.
T i e s i o g i n ė k a l b a yra pažodžiui pakartota kieno
nors kalba.
Tiesioginė kalba perteikiama ne tik tokios pat sandaros
sakiniais, tais pačiais žodžiais, bet ir tuo pačiu asmeniu, lai­
ku, nuosaka, tais pačiais linksniais, kuriais tie žodžiai buvo
pasakyti. Plg.:

Sakiniai su tiesiogine kalba

Sakiniai su netiesiogine kalba

Žiogas ir skruzdės
Kartą žiemos metu skruz­
dės džiovino sudrėkusius grū­
dus. Žiogas išalkęs ėmė pra­
šyti kokio grūdelio. Bet skruz­
dės tarė:
— O kodėl vasarą neprisi­
rinkai?
— Vasarą neturėjau lai­
ko, — atsakė žiogas. — Vasa­
rą aš grojau!
— Jeigu vasarą grojai, tai
žiemą šok, — atsakė juokda­
mosi skruzdės.

Žiogas ir skruzdės
Kartą žiemos metu skruz­
dės džiovino sudrėkusius
grūdus. Žiogas išalkęs ėmė
prašyti kokio grūdelio. Bet
skruzdės paklausė, kodėl va­
sarą neprisirinkęs. Žiogas at­
sakė, kad vasarą neturėjęs
laiko, vasarą grojęs. Skruz­
dės juokdamosi žiogui atsa­
kė, kad žiemą šoktų, jeigu
vasarą grojęs.
Pagal Ezopą

Ezopas

Rašytiniame arba sakytiniame tekste tiesioginė kalba pri­
statoma tam tikrais įvedamaisiais žodžiais, kurie vadinami
autoriaus žodžiais. Pavyzdžiui, pasakėčioje „Žiogas ir skruz­
dės“ autoriaus žodžiai yra: Bet skruzdės tarė; atsakė žiogas;
atsakė juokdamosi skruzdės. Iš jų sužinome, kas kalbėjo.
Vartojant tiesioginę kalbą, stengiamasi atkurti jos in­
tonaciją, kalbėtojo balsą. Taigi labai svarbu parinkti kuo
taiklesnį autoriaus žodžių tarinį. Vietoj žodžių tarė, pasakė,
kalbėjo neretai geriau tinka sakyti prabilo, prašneko, pri­
dūrė, paprašė, pasiūlė, pritarė, sušuko, riktelėjo, sudraudė,
grasino, niršo, iškošė pro dantis, aiškino, įrodinėjo, ragino,
drąsino, guodė, sušnabždėjo, šyptelėjo, nusijuokė, bambėjo,
burbtelėjo, sumurmėjo, pasakojo, čiauškėjo... Užuot sakius
paklausė, kartais sakoma pasiteiravo, pasidomėjo, nustebo,
išpūtė akis, sunerimo, nesuprato... Žodis atsakė gali būti
keičiamas žodžiais atsiliepė, atkirto, atšovė, pripažino, p a ­
tikslino, numykė, pritarė, pratarė, nuliūdo, apsidžiaugė, su­
abejojo, patvirtino...

Dažnai autoriaus žodžių tarinys dar turi būdo aplinkybę:
tyliai tarė, nesijaudindamas pasakė, su ašaromis prašė, įdūkęs
paklausė, linksmai pasakojo, paspiegiu šaukė, nemirksėdamas
aiškino, kreivai šyptelėjo ir pan.
Kokiu veiksmažodžiu tikslingiausia reikšti autoriaus žo­
džių tarinį, kokiais žodžiais jį apibūdinti, priklauso nuo tek­
sto stiliaus, kalbėjimo ir rašymo tikslo, adresato.

7.2. Dialogas
Dviejų ar daugiau asmenų pokalbis vadinasi d i a l o ­
gas . Pvz.:
Merginos kartais šaukdavo kupriukui:
— Martynai, kada mane vesi?
— Kad jau turiu mergužėlę...
— Kokią, kokią? — klausdavo.
Kupriukas parodydavo į savo smuikelę ir, priglaudęs ją
rprie smakro,>imdavo čirpinti.
r
p
Dialoge ne kiekvienu atveju tiesioginei kalbai reikia
autoriaus žodžių — kas kokius žodžius sako, matyti iš paties
pokalbio. Dialoguose dažnai vartojami nepilnieji sakiniai,
nes jų turinys ir taip aiškus iš kitų sakinių. Pvz.:
Kaip gera eiti ankstyvą pavasarį bundančiais laukais ir
takais, kai yra kas tave supranta, kas tave myli! Joniukas —
laimingiausias pasaulyje vaikas.
— Tetulyte, ar tu laiminga?
— O kaipgi, kurmiuk? Laiminga.
— A r labai?
— Labai.
— Sakyk — labai labai labai...
— Labai labai.
— O kodėl? — klastingai, gudriai šypsodamas klausia jis
ir jaučia, kad tą klastą, tą gudrumą niekas kitas, tik jis vienas
sugaus.
— Todėl, kiškuti, kad tu esi šalia manęs.
J. Mikelinskas

7.3. Tiesioginės kalbos vertimas
netiesiogine kalba
Ne visada būtina kitų arba savus žodžius perteikti tie­
sioginės kalbos forma. Todėl ii dažnai verčiama netiesiogine
kalba. Plg.:
Sakiniai su tiesiogine kalba

Sakiniai su netiesiogine kalba

— A š n e j o s i u p a s Skirvalis pasakė, k a d j i s
k r y ž i u o č i u s ! — tarė n e j o s i ą s p a s k r y ­
Skirvalis. (A. P.)
žiuočius.
— M a m a , a r t a s b r i e ­ Vaikutis mamos paklausė,
d i s b u v o t i k r a s ? — pa­ a r t a s b r i e d i s b u ­
vęs tikras.
klausė vaikutis. (R. L.)
Mokytoja tarė:
— Tu e ik v i enas .

Mokytoja pasakė, k a d j i s
eitų vienas.

— A k , k a i p t a i b u ­ Vilkas tebešypsodamas atsa­
v o l a b a i s e n i a i ! — kė, k a d t a i b u v ę l a ­
atsakė tebešypsodamas vil­ b a i s e n i a i .
kas. (J. Dg.)
— Ne, aš š i a n d i e n n i e ­ Sūnus atsakė, k a d š i a n ­
kur
nevažiuosiu, — dien
niekur
neva­
žiuosiąs.
atsakė sūnus.
Verčiant tiesioginę kalbą netiesiogine, svarbu turėti gal­
voje, kad:
1) sakinys su tiesiogine kalba virsta sudėtiniu prijun­
giamuoju sakiniu, kurio pagrindinį sakinį sudaro
buvę autoriaus žodžiai, o šalutinį — buvusi tiesio­
ginė kalba;
2) šalutiniai sakiniai prie pagrindinio jungiami jung­
tuku kad (kai tiesioginę kalbą sudaro tiesioginiai

arba skatinamieji sakiniai) ir jungiamaisiais žodžiais
ar, kas, kaip, kur, koks, kada... (kai tiesioginė kalba
išreikšta klausiamaisiais sakiniais). Šalutinis sakinys
dažniausiai eina po pagrindinio sakinio;
3) tiesioginės kalbos tarinys, išreikštas tiesiogine nuo­
saka, keičiamas veikiamuoju dalyviu arba pasako­
mas asmenuojamąja forma (plg: ... kad jis nejosiąs...
ir ...kad jis nejos...), o pasakytas liepiamąja nuosa­
ka — tariamosios nuosakos veiksmažodžiu;
4) tiesioginės kalbos pirmojo ir antrojo asmens įvar­
džiai keičiami trečiuoju asmeniu;
5) po netiesioginės kalbos dedamas taškas ir tais atve­
jais, kai tiesioginė kalba baigiasi klaustuku arba
šauktuku.
Tiesioginę kalbą verčiant netiesiogine, sakinyje nebelie­
ka kreipinių, jaustukų, teiginių ir neiginių. Iš autoriaus žo­
džių sudarytame pagrindiniame sudėtinio prijungiamojo
sakinio dėmenyje veiksmažodžiai tarė, prabilo keičiami
veiksmažodžiu pasakė.

Žodžių tvarka sakinyje
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lietuvių kalbos sa­
kinio žodžių tvarka visiškai laisva. Antai sakinį Viesulas iš­
rovė medį galima pasakyti penkeriopai, ir visi variantai bus
suprantami:
Viesulas medį išrovė.
Išrovė viesulas medį.
Medį viesulas išrovė.
Išrovė medį viesulas.
Medį išrovė viesulas.
Taip yra todėl, kad lietuvių kalbos žodžių ryšį sakinyje
rodo galūnės. Tačiau kurį variantą tikslingiausia pasirinkti

kalbant arba rašant, priklauso nuo to, kas klausytojui ar
skaitytojui yra žinoma iš ankstesnio teksto. Jei, tarkim, iš
jo yra aišku, kad buvo kilęs viesulas ir norima pranešti, kad
jis išrovė medį, o ne ką kita, žodžių tvarka būtų tokia: Vie­
sulas išrovė medį. Ir, priešingai, jei būtų žinoma, kad medis
išrautas, ir rūpėtų pasakyti, kad tai padarė viesulas, reikėtų
jau tokios žodžių tvarkos: Medį išrovė viesulas. Taigi sakinio
pradžioje sakome tai, ką žinome iš ankstesnių sakinių, o
pabaigoje — ką naujo pranešame.
Kadangi nauja paprastai pasakoma tariniu su jam pri­
klausomomis sakinio dalimis, ši pagrindinė sakinio dalis
dažniausiai eina po veiksnio. Pvz.:
Mikutis šypteli Juozapėliui. Paskutinės ašaros džiūsta jo
skruostuose, o akys giedros ir geros. Jie jau nebe priešai, bet
draugai. (P. C.)
Įprastinė papildinio vieta sakinyje — po tarinio {Mama
rašo laišką). Po tarinio dažnai eina ir daugumas aplinkybių
{Kelias vingiuoja tolyn. Avys laikomos vilnai ė). Būdo aplin­
kybė, priešingai, paprastai eina prieš tarinį {Jonas neryžtingai
atsistoja.). Neretai sakinio pradžioje pasakomos vietos ir
laiko aplinkybės {Vakarop lietus nurimo. Miške giedojo
paukščiai.).
Įsidėmėtina pažyminio vieta sakinyje. Kilmininku išreikš­
tas nederinamasis pažyminys eina prieš pažymimąjį žodį:
fįakties rasą sugėrė įkaitę akmenys. (V. B.) Vėjas čiužena
rudens lapus. (I. S.)
Prieš pažymimąjį žodį eina ir derinamasis pažyminys:
Drėgna žemė kvepėjo pavasariu. (R. L.) Kitą rytą upėje
jau plaukė pirmas ižas. (P. C.)
Įnagininku išreikštas nederinamasis pažyminys eina po
pažymimojo žodžio:
Pasirodė vyras šjMMm£_gbybėįe. Būgną mušė žmogus
su geltonomis sagomis.

Kartais įprastinė žodžių tvarka keičiama norint kurį
nors žodį pabrėžti. Pvz.:
G r a ž u buvo neapsakomai. (J. B.) (Plg.: Buvo neap­
sakomai gražu.) O jaunosios dienos m a n o ! (J. B.) (Plg.:
O mano jaunosios dienos!) Ten už upių p l a č i ų spindi
mūsų pulkai. (M.) Dūmas t ė v y n ė s už svetimą ugnį švie­
sesnis. (tts.)
Toks įprastinės žodžių tvarkos pakeitimas vadinamas in­
versija.
Kalbant ir skaitant didesnį prasminį krūvį turinčius žo­
džius galima išskirti loginiu kirčiu, nekeičiant žodžių tvar­
kos. Pvz.:
V i e s u l a s išrovė medį. (Viesulas, o ne darbininkai ar
kas kitas.) Viesulas i š r o v ė medį. (Išrovė, o ne nulaužė
ar pan.)

Rašyba

i r; 1.; Garsų žymėjimas raidėmis
Kalbos garsams žymėti rašte vartojami tam tikri ženklai,
kurie vadinasi r a i d ė s . Norėdami šnekamąją kalbą per­
teikti raštu, turime žinoti, kurios raidės kuriuos garsus žymi.
Tačiau taip, kaip girdime, rašome tik dalį žodžių, kitus rai­
dėmis žymime pagal tam tikras taisykles. Visų priim ta žo­
džių rašymo taisyklių visuma yra r a š y b a .
Lietuvių kalbos garsams žymėti vartojamos 32 raidės.
Visos raidės, sudėtos tam tikra eile, sudaro a b ė c ė l ę ,
arba raidyną.
Raidės turi keturis pavidalus: yra didžiosios ir mažosios,
spausdintinės ir rašytinės. Kiekviena raidė turi savo pava­
dinimą. Raidės pavadinimą reikia skirti nuo to garso, kurį
ji žymi.
Štai kaip atrodo lietuvių kalbos abėcėlė, raidžių pavi­
dalai ir jų pavadinimai.
Raidės
spausdintinės

A a

Aą
Bb
Cc
Čč
D d

Raidžių pavadinimai
rašytinės
Aa,
A<b
M
Cc
Čč
M

a
a nosinė
bė
cė
čė
dė

Raidės
spausdintinės

E e

Ęę

E ė
Ff
Gg
H h
I i
U

Yy

Jj

Kk
L 1
M m
N n
O o
Pp
R r
Ss

Raidžių pavadinimai
rašytinės
it
i*
i*
4

vK A
Jo
h
h
h
KA
Л
Mm
Jfro
Ja
P p,
Л ъ
J,

Š š

h

T t
U u

It
llu,

Vч
Ū ū

Ūa

Vv
Z z

1 X

Ž ž

1 ž

Vv

e
e nosinė
ė
ef
gė
ha
i
i nosinė
i ilgoji
jot(as)
ka
ei
em
en
o
pė
er
es
eš
tė
u
u nosinė
u ilgoji
vė
zė
žė

Abėcėlės raidžių eilę reikia įsidėmėti, nes tai padeda
naudotis žodynais, enciklopedijomis, rodyklėmis ir kitais
abėcėlės tvarka sudarytais žinynais. Raidžių pavadinimus
reikia atsiminti, kad galėtume skaityti raidinius sutrumpi­
nimus, pvz.: VRM — vė-er-em, JAV — jot-a-vė.

Lietuvių kalbos garsus skirstome j b a l s i u s ir p r i e ­
b a l s i u s . Balsius žyminčias raides vadiname b a l s ė m i s ,
priebalsius žyminčias raides — p r i e b a l s ė m i s .
Lietuvių bendrinės kalbos b a l s i a m s žymėti turime
12 raidžių: a, ą, e, ę, ė, i, į, y, o, u, ų, ū. Trumpuosius balsius
žymime raidėmis a, e, i, u, ilguosius — y, ū, o, ė, ą, ę, į, ų.
Kirčiuoto skiemens pailgėjusių balsių a, e ilgumas rašte ne­
žymimas, pvz.: nešti — neša, daraū — daro. Nelietuviškos
kilmės žodžiuose balsė o žymi trumpą balsį, pvz.: tdmas,
telefonas, bioldgija. Tačiau balsė o ilguosius balsius žymi se­
niai lietuvių kalboje vartojamuose skoliniuose, pvz.: gene­
rolas, milijonas, makaronai, doleris.
Primintina, kad raidė i vienur žymi trumpąjį balsį, pvz.:
nešti, visi, kitur yra tik minkštumo ženklas, pvz.: šiaudas,
paliovė.
Lietuvių bendrinės kalbos p r i e b a l s i a m s žymėti
turime 20 raidžių: b, c, č, d, f, g, h, j, k, l, m, n, p, r, s, š, t,
v, z, ž. Visos priebalsės žymi po vieną garsą, tik raidės c, č
žymi sudėtinius priebalsius: c = t + s, č = t + š. Tokie pat
sudėtiniai priebalsiai yra ir dz, dž, tik jie žymimi dviem rai­
dėmis. Dviem raidėmis žymimas priebalsis ch nėra sudė­
tinis.
Skardžiuosius priebalsius žymime raidėmis b, d, g, z, ž,
v, h, j, l, m, n, r ir dviejų raidžių samplaikomis dz, dž, dus­
liuosius priebalsius — raidėmis p, t, k, s, š, f, c, č ir dviejų
raidžių samplaika ch. Skardieji priebalsiai b, d, g, z, ž, dž,
atsidūrę prieš dusliuosius arba žodžio gale, tariant virsta
dusliaisiais p, t, k, s, š, č, o duslieji prieš čia suminėtus skar­
džiuosius — atitinkamais skardžiaisiais, tačiau šis jų pasi­
keitimas rašte nežymimas, pvz.: lipti — lipdavo (tariame lik­
davo), vargo — vargti (tariame varkti).
Lietuvių kalbos d v i b a l s i a i žymimi dviejų balsių
samplaikomis ai, au, ei, ie, ui, uo. Nelietuviškos kilmės žo­
džiuose būna ir dvibalsių oi, eu, ou, pvz.: boikotas, pleuritas,
klounas.
M i š r i e j i d v i g a r s i a i žymimi balsių a, e, i,
u ir priebalsių /, m, n, r samplaikomis — ai, am, an, ar, ei,

em, en, er, ii, im, in, ir, ui, um, un, ur. N e lie tu v iš k o s k ilm ės
ž o d ž iu o s e yra m išriųjų dvigarsių su o, pvz.: rombas, ekspor­
tas. L ie tu v iš k u o s e ž o d ž iu o s e ta m tik ra is a tv eja is su sid a ro
m išriųjų d vigarsių su ilg a isia is b a lsia is, k u riu o s žy m im e rai­
d ėm is y, ū, o, ė, pvz.: septynmetis, dūmtraukis, storžievis, gal­

voms, katėms.

2. Balsių rašymas
2.1. Fonetinė balsių rašyba
2.1.1. Žodžių šaknyje ir nekaitomuose žodžiuose balsės
ir dvibalsės dažniausiai rašomos pagal tai, kaip garsas ta­
riamas, pvz.: namas, rašo, dėti, kova, kitas, lygus, lupo, kū­
nas; pas, nė, po, tik, ligi, lyg, su; kaimas, laukas, leisti, liepė,
zuikis, juodas.
Iš klausos rašomi ir tie balsiai ar dvibalsiai, kurie kai­
taliojasi giminiškuose žodžiuose, pvz.: lyti, lijo, lieti, laistyti;
dužti, dūžis, daužti; sverti, svėrė, sviro, svyra, svoris, svaras.
Svarbu skirti trumpuosius i, u ir ilguosius y, ū, kurie tar­
pusavyje kaitaliojasi:
a) pagrindinėse veiksmažodžių formose, pvz.: gyti — gi­
jo, būti — buvo\ pagrindinių formų balsiai išlieka ir jų da­
riniuose, pvz.: gyja — gyjantis, bet gijo — išgijęs;
b) bendrašakniuose veiksmažodžiuose, pvz.: rišti — ry­
šėti, glusti — glūdėti; kuria — kūrena',
c) bendrašakniuose ištiktukuose, reiškiančiuose silp­
nesnį ir stipresnį veiksmą, pvz.: gribšt — grybšt, trukt —
trūkt;
d) veiksmažodžiuose ir iš jų sudarytuose galūninės da­
rybos daiktavardžiuose, pvz.: bristi — brydė, kišti — kyšis,
mušti — mūšis; priesaginės darybos daiktavardžiai išlaiko
pamatinės formos balsį, pvz.: brido — bridimas, muša —
muštynės;

e)
būdvardžiuose ir iš jų sudarytuose daiktavardžiuose,
pvz.: gilus — gylis.
2.1.2. Iš klausos rašomi daugelio priesagų balsiai ir dvi­
balsiai, pvz.: rašalas, degėsis; draugija, mokinys, knygynas,
rašyba, plaktukas, ristūnas; mergaitė, vėjuotas, paukštiena.
Dažniausiai vartojamos priesagos turi šiuos balsius:
a) balsį a: -alas, pvz.: rašalas, kepalas; -acija, pvz.: elek­
trifikacija, informacija;
b) balsį e: -elis, -elė, pvz.: namelis, eglelė; -esnis, -esnė,
pvz.: geresnis, geresnė; -etas, pvz.: penketas, keletas;
c) balsį ė: - ш , pvz.: degėsis, griuvėsiai; -ėlis, -ėlė, pvz.:
dobilėlis, lelijėlė, mergužėlė; pavargėlis, nedorėlis;
d) balsį /: -imas, pvz.: bėgimas, dainavimas, pažymėjimas;
-inė, pvz.: gimtinė, raštinė; -iklis, pvz.: skaitiklis, variklis; -inys,
pvz.: mokinys, rašinys;
e) balsį y: -ymas, pvz.: rašymas, mokymas; -ynas, pvz.:
knygynas, žodynas, beržynas; -yba, -ybos, pvz.: rašyba, var­
žybos;
f) balsį -ūkas, pvz.:pieštukas, berniukas; -urnas, -urnai,
pvz.: gerumas, malonumai; -urna, pvz.: visuma, dykuma;
-tuvas, -tuvė, pvz.: šautuvas, šaldytuvas, keptuvė;
g) balsį w: -ūnas, pvz.: pirmūnas, atėjūnas.
P a s t a b o s . 1. Mažybinės priesagos -г/zs, -г/ė dedamos prie dvi­
skiemenių daiktavardžių kamieno, pvz.: bernelis, linelis, eglelė, giesmelė,
o priesagos -ė//s, -ė/ė — prie daugiaskiemenių daiktavardžių kamieno,
pvz.: bernužėlis, dobilėlis, lelijėlė.
2. Priesagą -ymas turi daiktavardžiai, sudaryti iš veiksmažodžių, ku­
rių bendratis baigiasi -yti ir būtasis kartinis laikas neturi priesagos -ijo,
pvz.: skaitymas (skaityti, skaitė), laikymas, mokymasis, o priesagą -imas —
daiktavardžiai, sudaryti iš kitų veiksmažodžių, pvz.: bėgimas, piešimas,
skaičiavimas, tylėjimas, rijimas (ryti, rijo), dalijimas (dalyti, dalijo).

2.1.3. Iš klausos rašomi priešdėlių balsiai ir dvibalsiai,
pvz.: ateitis, praeitis, išeiti, prieiti, nulaužti, protėviai, apibėgti,
atiduoti, apyrankė, atatranka, nuolaužos, priegaidė.
P a s t a b a. Su priešdėliu api- rašomi veiksmažodžiai, kurių šaknis
prasideda priebalsiais b, p, ir iš jų su priesagomis sudaryti daiktavardžiai,
pvz.: apibėgti, apibrėžti, apipilti, apiplauti, apibrėžimas, apipylimas, apiplyšėlis, apibrėžtis. Priešdėlis api- taip pat gali būti prieš /, pvz.: apifor­
minti, apiforminimas.

Su priešdėliu ару- rašomi būdvardžiai ar iš jų sudaryti prieveiksmiai,
pvz.: apygeris, apyjuodis, apygeriai, galūninės darybos daiktavardžiai ir daik­
tavardiniai prieveiksmiai, pvz.: apytamsa, apygarda, apybraiža, apylinkė,
apykaklė, apynasris, apyvaras, apyaušriais, apyvakariu. Priešdėlis apy- lieka
ir šių daiktavardžių vediniuose, pvz.: apybraižėlė, apysakaitė.

2.1.4.
Priešdėliniuose ir sudurtiniuose žodžiuose susi­
dūrusios balsės (jos gali žymėti ir paprastą, ir dvibalsio
garsą) rašomos abi:
a) priešdėliniuose žodžiuose šaknies ir priešdėlio arba
dviejų priešdėlių balsės, pvz.: nuima, pailgas, paupys, p a ­
akys, neaukštas, neužmiršo, apsiavė, prieauglis;
b) sudurtiniuose žodžiuose pirmojo kamieno galo ir an­
trosios šaknies pradžios balsės, pvz.: dviašis, baltaūsis, pir­
maeilis, daugiaaukštis.
Yra tik keletas žodžių, kur priešdėlių ne-, be-, te- balsis
tariant susilieja su šaknies balsiu, todėl juos rašome su vie­
na balse, pvz.: nesu (ne + esu), neina (ne + eina), nesti (ne
+ esti), nėra (ne + yra), nėjo (ne + ėjo), bėra (be + yra),
tėra (te + yra).
G reta tariami du tarptautinių žodžių balsiai rašomi
dviem raidėmis, pvz.: aerozolis, baobabas, zoologija, vaku­
umas.

2.2. e ir ia rašymas
2.2.1. Balsė e rašoma linksniuojamųjų žodžių galūnėse,
jei vardininko galūnė yra -ė:
a) ė linksniuotės daiktavardžių galūnėse, pvz.: žole, žo­
les, žolei (nes žolė);
b) ė linksniuotės (moteriškosios giminės) būdvardžių
galūnėse, pvz.: medine, medines, medinei (nes medinė).
Šių žodžių galininko galūnėje rašoma raidė ę, pvz.: žolę,
medinę.
2.2.2. Su e rašoma veiksmažodžių būtojo kartinio laiko
vienaskaitos antrojo asmens galūnė -ei (prieš ją išlieka
minkštieji priebalsiai t, d), pvz.: nešei, rašei, audei, siautei.

2.2.3. Lietuviškų žodžių šaknyse rašoma tik balsė e,
pvz.: metai, medis, teta, senas, geras, šeši, nešti, vesti. (Su ia
rašomi tik kai kurie nelietuviškos kilmės žodžiai, žr. 2.2.8.)
Nelietuviškos kilmės žodžiuose su e rašoma dvibalsė eu,
pvz.: eufemizmas, leukocitai, Europa.
2.2.4. Balsė e rašoma lietuviškose priesagose:
a) prieš kurias išlieka minkštieji priebalsiai t, d, pvz.:
-elis (piršt-elis, žod-elis), -esnis (balt-esnis, sald-esnis), -esys
(liūd-esys), -ena (žand-ena), -eklė (gelt-eklė), -ekšnis (šalt-ekšnis);
b) kurių rašybos negalima patikrinti, pvz.: -etas (viene­
tas, šešetas), -eri (penkeri), -eji (dveji), -sena (eisena), -mena
(trupmena).
2.2.5. Balsė e rašoma visur kitur, kur rašybos negalima
patikrinti:
a) įvardžių mane, tave, save galūnėse (šių įvardžių kil­
mininko galūnėse rašoma raidė ę: manęs, tavęs, savęs);
b) dviskiemenių galūnių pabaigoje, būtent: vietinin­
ko galūnėse, pvz.: kelyje, pievoje, žolėje, turguje, laukuose,
pievose, žolėse, baltame, baltoje, ir veiksmažodžių daugis­
kaitos pirmojo ir antrojo asmens galūnėse, pvz.: dirbame,
dirbate;
c) nekaitomuose žodžiuose, pvz.: ne, nes, bet, beje, bene,
dviese, kadaise, savaime, drauge; palei, kolei, šiolei, dėlei.
2.2.6. Linksniuojamųjų žodžių galūnėse ia rašoma, kai
nė vienas to žodžio linksnis neturi balsio ė (tai yra — visų
linksniuojamųjų žodžių galūnėse, išskyrus tuos atvejus, ku­
rie nurodyti prie e rašymo punkto 2.2.1), pvz.: kelias, keliai,
dalia, dalias, šaliai, vaisiaus, staliai; žalias, žaliam, lygiam,
žalia, žaliai, lygias; geriausias, geriausia, geriausiam; medi­
niam, mediniame, mediniai; geresniam, geresniame, geres­
niais; kuriam, kuriais, kurias; keturiais, keturias.
Su ia rašoma ir dukteriai, dukteria, nes su vardininko ga­
lūne -ė čia kaitaliojasi ne šių linksnių galūnės -iai, -ia, o
prieš r esantis balsis e, plg. dukt-ė, dukt-er-iai.

2.2.7. Veiksmažodžių galūnėse ia rašoma:
a) esamojo laiko trečiojo asmens gale, pvz.: kelia, skal­
bia, verčia, audžia',
b) būtojo kartinio laiko ir tariamosios nuosakos vienas­
kaitos pirmojo asmens gale rašoma -iau, pvz.: kėliau, skal­
biau, verčiau, audžiau; kelčiau, ausčiau.
Pagal esamojo laiko trečiąjį asmenį rašomos iš jo su­
darytos formos: daugiskaitos pirmasis ir antrasis asmuo,
pvz.: skalbia-те, skalbia-te, dalyviai, pvz.: skalbia-ntis,
skalbia-nti, skalbia-mas, skalbia-ma, padalyviai, pvz.: skal­
bia-nt, verčia-nt. Pagal esamąjį laiką su ia rašomi ir bu­
simojo laiko dalyviai, pvz.: skalbsiantis, skalbsianti, skalb­
siančio, skalbsiančios.
2.2.8. Lietuviškų žodžių šaknyje rašoma iau (ne eu),
pvz.: šiaudas, kriaušė, šiaurė, kiauras, džiaugtis, liautis. Su ia
rašomi kai kurie nelietuviškos kilmės žodžiai, pvz.: aliar­
mas, girlianda, pliažas, Aliaska.
2.2.9. Priesagose ia rašoma:
a) lietuviškose priesagose, prieš kurias minkštieji prie­
balsiai t, d virsta č, dž: -iausias (balč-iausias, saldž-iausias),
-iauti, -iauja, -iavo (posėdž-iauti), -iava (baudž-iava); pagal
-iava rašoma ir -liava (rink-liava); pagal šią taisyklę būd­
vardinių prieveiksmių gale rašoma -iai (soč-iai, saldž-iai)',
b) tarptautinėse nepatikrinamose priesagose: -iacija,
pvz.: transliacija, cirkuliacija; -iantas, pvz.: spekuliantas, si­
muliantas; -iatorius, pvz.: izoliatorius, ventiliatorius; -iaras,
-iarus, -iarija, pvz.: kapiliaras, populiarus, kanceliarija.
2.2.10. Prieveiksmių gale ia rašoma, jei greta to prie­
veiksmio yra daiktavardžio forma su ia arba kitas prie­
veiksmis su io, pvz.: nakčia, šalia (plg. 2.2.6), slapčia (plg.
slapčiomis), vogčia (plg. vogčiomis), tyčia (plg. tyčiomis).
2.2.11. ia rašoma tarp sudurtinių žodžių dėmenų, pvz.:
angliakasys, dalgiakotis, piliakalnis, rugiagėlė, saldžiarūgštis.
Su ia rašomi ir sudurtiniai dešimčių nuo keturiasdešimt
iki devyniasdešimt pavadinimai.

2.3.1. Balsės ą, ę, į, ų rašomos tose žodžių šaknyse, ku­
riose ilgieji balsiai kaitaliojasi su dvigarsiais an, en, in, un,
pvz.: kasti, kąsnis — kanda, kando; bręsti, bręsta — brendo,
brandus; lįsti, ląsta — lindo, lenda; rąstas, ręsti — rentė,
rantė; siųsti — siunčia, siuntė. Balsiai, kurie kaitaliojasi su
an, en, in, un, būna prieš priebalsį s.
P a s t a b a . Nosinės raidės nerašomos veiksmažodžiuose, kurių
esamajame laike atsiranda intarpas n, o kiti kamienai dvigarsio neturi,
pvz.: akti, anka, ako; sekti, senka, seko; gesti, genda, gedo.

2.3.2. Balsės ą> ę, į žodžių šaknyse rašomos, kai jomis
žymimi garsai giminiškuose žodžiuose kaitaliojasi tarpu­
savyje, pvz.: grąža, grąžtas, gręžti, grįžti; tąsa, tęsti, tįsti; trąša,
tręšti; drąsa, drįsti; ręžtis, rąžytis. Balsiai, kurie kaitaliojasi
tarpusavyje ir žymimi nosinėmis raidėmis, būna prieš prie­
balsius 5, š, ž.
P a s t a b a . Balsės ą, ę nerašomos, jei šaknyje a ir e kaitaliojasi su
ė, pvz.: graso, gresia, grėsti; drasko, dreskia, drėskė.

2.3.3. Balsės ą, ę žodžių šaknyse rašomos, kai jomis
žymimi garsai išlieka ilgi tiek kirčiuotame, tiek nekirčiuo­
tame skiemenyje:
a) daiktavardžių šaknyse: ąsa, ąsotis, ąselė; ąžuolas,
ąžuolynas; žąsis, žąsinas, žąslnis; žąslai, žąsleliai; vąšas, vą­
šelis; lęšis, lęšiūkas;
b) veiksmažodžių esamojo laiko šaknyse: šąlū, šąla (bet
šalo); bąlū, bąla (bet balo); gęstii, gęsta (bet geso); tręštu,,
tręšta (bet trešo); tęžtū, tęžta (bet težo); taip rašomos ir for­
mos, sudarytos iš šių veiksmažodžių esamojo laiko, pvz.: šą­
lantis, gęstant.
2.3.4. Nosine raide rašomas prielinksnis į.
Nosine raide taip pat rašomas priešdėlis į-, su nosine
raide priešdėlis s ą pvz.: įvažiavo, įtaka; sąjunga, sąžinė.
P a s t a b a . Kai atskiru skiemeniu einantis balsis nėra priešdėlis,
lietuviškuose žodžiuose rašome y, tarptautiniuose — i, pvz.: yla, yda,
ypač; idėja, imigrantas.
I š i m t i s . Su nosinėmis raidėmis rašomi žodžiai įsas, įsčios, įsnau­
ja , nors čia į nėra priešdėlis.

2.4.1. Linksniuojamųjų žodžių vienaskaitos galininke
rašomos balsės ą , ę, į, ų, daugiskaitos kilmininke — ų , pvz.:
vaiką, eglę, medį, sūnų, gerą, antrą, kitą, dirbamą, dirbantį,
kurį; vaikų, eglių, medžių, gerų, kurių, dirbančių.
I š i m t y s . 1. Nosinės raidės nerašomos įvardžių galininke mane,
tave, save, bet rašomos šių įvardžių kilmininke manęs,
sAvęs.
2. Nosinės raidės nerašomos nederinamųjų formų (bevardės gimi­
nės) būdvardžių, įvardžių ir skaitvardžių galūnėse, pvz.: 1. Jis yra ir šilta,
ir šalta matęs. 2. Visa palikau namie. 3. Jis antra tiek turi.
3. Be nosinių rašomi kiekinių skaitvardžių nuo 11 iki 19 ir įvardžio
keliolika galininkai, pvz.: 1. Metai turi dvylika mėnesių. 2. Tai atsitiko
prieš keliolika metų.
4. Be nosinių rašomi dviskaitos galininkai, pvz.: du broliu, dvi seserį.

2.4.2. Veikiamųjų esamojo ir busimojo laiko vyriškosios
giminės dalyvių vienaskaitos ir daugiskaitos vardininke ra­
šoma balsė ą, o būtojo kartinio ir dažninio laiko — balsė ę,
pvz.: bėgąs, bėgą, bėgsiąs, bėgsią; bėgęs, bėgę, bėgdavęs, bėgda­
vę; esamojo laiko vardininke rašoma ir balsė į, pvz., stovįs.
2.4.3. Įvardžiuotinių žodžių vienaskaitos galininke ir
daugiskaitos kilmininke nosinės raidės rašomos abiejuose
sudurtinės galūnės skiemenyse, pvz.: gerąjį, gerąją, pirmąjį,
savąjį, busimąją; gerųjų, pirmųjų, savųjų, busimųjų.
2.4.4. Įvardžiuotinių žodžių moteriškosios giminės vie­
naskaitos įnagininke ir daugiskaitos galininke ą rašoma
priešpaskutiniame skiemenyje, pvz.: gerąja, pirmąja, savąja,
busimąja; gerąsias, pirmąsias, savąsias, busimąsias.
2.4.5. Su ų rašomas tariamosios nuosakos trečiasis as­
muo, pvz.: dirbtų, rašytų, mokytųsi.
2.4.6. Su ų rašomi siekiniai, pvz.: artų, pjautų, medžiotų
(išėjo medžiotų).

2.5. y, u i i i, u linksnių galūnėse
2.5.1. y rašoma:
a)
(i)a linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos vardinin­
ko ir šauksmininko ir (i)a linksniuotės būdvardžių (vyriško-

sios giminės) vienaskaitos vardininko kirčiuotose galūnėse,
pvz.: gaidys, šaulys, avilys; šauly, gaidy; kairys;
b) i linksniuotės daiktavardžių daugiskaitos vardininke
ir šauksmininke, pvz.: širdys, vinys, akmenys, seserys;
c) (i)a linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos, i links­
niuotės daiktavardžių vienaskaitos ir daugiskaitos vietinin­
ke, pvz.: medyje, kelyje; širdyje, akmenyje; širdyse, akmenyse;
d) veikiamųjų įvardžiuotinių visų laikų dalyvių vyriško­
sios giminės vienaskaitos vardininke, o paprastųjų dalyvių
esamojo ir busimojo laiko daugiskaitos vardininke, pvz.: dir­
bantysis, dirbusysis, dirbdavusysis, dirbsiantysis; dirbantys
(dirbą), dirbsiantys (dirbsią).
2.5.2. i rašoma:
a) (i)a linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos vardinin­
ko ir šauksmininko ir (i)a linksniuotės būdvardžių (vyriš­
kosios giminės) vienaskaitos vardininko nekirčiuotose ga­
lūnėse, pvz.: šaltis, klajoklis; šalti, klajokli; didelis, geresnis',
b) i linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos vardininke,
pvz.: širdis, vinis, naktis (išimtis: petys);
c) i linksniuotės daiktavardžių daugiskaitos galininke,
pvz.: širdis, vinis, dukteris, akmenis;
d) (i)a linksniuotės būdvardžių (vyriškosios giminės)
daugiskaitos vardininke, pvz.: balti, žali, dideli',
e) esamojo ir busimojo laiko veikiamųjų dalyvių vyriš­
kosios giminės vienaskaitos vardininke, pvz.: dirbantis (dir­
bąs), dirbsiantis (dirbsiąs).
2.5.3. ū rašoma (i)u linksniuotės daiktavardžių ir būd­
vardžių (vyriškosios giminės) daugiskaitos vardininke ir
šauksmininke, pvz.: sūnūs, lietūs; gražūs, saldūs.
2.5.4. u rašoma:
a) (i)u linksniuotės daiktavardžių ir būdvardžių (vyriš­
kosios giminės) vienaskaitos vardininke, pvz.: sūnus, lietus,
vaisius; gražus, saldus',
b) vyriškosios giminės žodžių vienaskaitos įnagininke ir
daugiskaitos galininke, pvz.: lauku, akmeniu, baltu, gražiu,
šimtu, kitu; laukus, peilius, baltus, gražius, šimtus, kitus',

c)
(i)u linksniuotės daiktavardžių vienaskaitos vietinin­
ke, pvz.: viduje, turguje; galūnė -uje rašoma ir priesagas
-tojus, -ėjas turinčių daiktavardžių vienaskaitos vietininke,
pvz.: artojuje, siuvėjuje.
2 .6 .

i, u ir y, u veiksmažodžių

busimajame laike
2.6.1. Jei dviskiemenė bendratis baigiasi -yti, -(i)ūti, veik­
smažodžio busimojo laiko trečiajame asmenyje rašoma i,
(i)u, pvz.: lyti — lis, gyti — gis, būti — bus, džiūti — džius.
I š i m t y s : vyti — vys, siūti — siūs ir jų sangrąžinės formos
vysis, siūsis.
2.6.2. Visų kitų veiksmažodžių trečiajame asmenyje ra­
šoma bendraties balsė:
a) jei d v i s k i e m e n ė b e n d r a t i s turi balsius
y, ū, kurie eina ne tiesiogiai prieš -ti, busimojo laiko tre­
čiajame asmenyje rašoma y, ū, pvz.: blykšti — blykš, dygti —
dygs, dūkti — dūks, rūgti — rūgs;
b) jei d v i s k i e m e n ė b e n d r a t i s šaknyje turi
i, u, busimojo laiko trečiajame asmenyje irgi yra i, u, pvz.:
bristi — bris, brukti — bruks;
c) d a u g i a s k i e m e n ė s b e n d r a t i e s veiks­
mažodžiai busimojo laiko trečiajame asmenyje visada turi tą
pačią balsę kaip ir bendratis, pvz.: matyti — matys, kaišyti —
kaišys.
2.6.3. Busimojo laiko pirmasis ir antrasis asmuo visada
turi bendraties kamieno balsę, pvz.: gyti — gysiu, gysi (bet
gis); būti — būsiu, būsi (bet bus); blykšti —- blyksiu, blyksi;
matyti — matysiu, matysi; lipti — lipsiu, lipsi.
2 .1 . Sudurtinių žodžių balsės
2.7.1. Sudurtinių žodžių dėmenis gali jungti balsės a, o,
ė, i, y, u, ū, pvz.: kirvakotis, šaltakraujis, šikšnosparnis,

kraujotaka, saulėtekis, akimirka, dailyraštis, vidudienis,
galvūgalis. Įsidėmėtina, kad balsė e jungiamąja balse
niekada nebūna; po minkštųjų priebalsių tarp sudurtinio
žodžio dėmenų rašoma ia (žr. 2.2.11).
2.7.2. Sudurtiniai žodžiai, kurių pirmuoju dėmeniu eina
vienaskaitos galininkas a r daugiskaitos kilmininkas, rašo­
mi su tų linksnių nosinėmis raidėmis, pvz.: anąsyk, šiąnakt,
šįryt, šįrytinis, šiųdienis.
2.7.3. Sudurtiniuose žodžiuose su antriniais m išriai­
siais dvigarsiais rašomos balsės y, ū, jei šias balses turi
pirmąjį dėmenį atitinkantys žodžiai, pvz.: septynmetis (plg.
septyneri metai), žvyrduobė (plg. žvyro duobė), dūmtraukis,
perkūnsargis, sūrmaišis. Kitur šios dvigarsės rašomos su i, u,
pvz.: pipirmedis (plg. pipiro medis), viduržiemis.

f§|j|ll Priebalsių rašymas
3.1. Fonetinė priebalsių rašyba
3.1.1. Priebalsiai, einantys prieš balsius ir dvigarsius,
rašomi taip, kaip girdime juos tariant, pvz.: deda, teta, bė­
ga, kepa, linko, lingavo; kaimas, laukas, pirmas, birbė, beržas,
gentis, kentė.
3.1.2. Iš klausos rašomi priebalsiai, einantys prieš į m,
n, r, v, j, pvz.: klausė, glaudė, kaklas, kmynas, gnybė, knyga,
brido, prekė, audra, antras, sviro, šventė, žvengė, bjaurus,
pjauti. Prieš l, m, n, r einantys priebalsiai iš klausos rašomi
net ir tada, kai giminiški žodžiai rašomi su kita priebalse,
pvz.: mėšlas (plg. mėžė), drumzlė (plg. drumstė).
3.1.3. Prieš kitus priebalsius (išskyrus /, m, n, ry v, j)
einantys priebalsiai iš klausos rašomi ten, kur jų kilmę
sunku susekti, pvz.: status, spaudė, skirpstas, aukštas, ankš­
tas, daiktas, anksti, varškė, lazda.

P a s t a b a . Šiais atvejais keli iš eilės einantys priebalsiai būna arba
visi duslieji, arba visi skardieji, pvz.: status, auksas, rykštė ir lazda, vabz­
dys, kregždė, šiugžda. Tačiau prieš dusliuosius priebalsius gali būti mišrieji
dvigarsiai su l, m, n, r, pvz.: kartis, šaltas, limpa, ankštas, pirštas, linksta.

3.1.4. Nesusekamos kilmės žodžiuose iš klausos rašomi
prieš č, dž einantys pučiamieji priebalsiai š, ž, pvz.: nu­
ščiuvo, beždžionė. Prie jų galima pridėti sunkiai susekamos
kilmės žodžius, pvz.: barščiai (baršteliai), išvirkščias (įšvirkš­
tiems), bergždžias (bergždiems) .
I š i m t y s . Žodyje įsčios ir priesagoje -sčias prieš č iš tradicijos
rašoma s, nors tokios rašybos nerodo nei tarimas, nei kilmė, pvz.: guls­
čias (gul + sčias), klūpsčias (klūp + sčias).

3.1.5. Prieš balsius einantys priebalsiai t, d ir č, dž ra­
šomi iš klausos, nors to paties žodžio formose ar giminiš­
kuose žodžiuose jie ir kaitaliojasi tarpusavyje, pvz.: pati —
pačios, verčiau — vertei, kartus — karčiai; gaidys — gaidžiai,
audžiu — audi, valdžia — valdiškas.
P a s t a b a . Šaknies galo minkštieji priebalsiai t, d, atsidūrę prieš
balsius a, o, u (ir jais prasidedančius dvibalsius), tariant virsta č, dž.
Priebalsiai t, d su č, dž kaitaliojasi kaitant žodį arba sudarant naujus
žodžius, pvz.: gaidys — gaidžio — gaidžiui — gaidį, siaučiu — siauti —
siaučia, katė — kačiukas, valanda — valandžiukė, piktas — pikčiurna,
klydo — klaidžiojo.
Prieš e, ė, i atsidūrę č, dž tariant virsta t, d, pvz.: svečias — svetelis,
pradžia — pradinis. Tačiau ištekėjusių moterų pavardėse prieš priesagą
-ienė išlieka č, dž, pvz.: Balčius — Balčienė, Stankevičius — Stankevičienė,
Radžius — Radžienė.
Nelietuviškos kilmės žodžiuose minkštieji priebalsiai t, d gali būti ir
prieš balsį u (jų minkštumą rodo minkštumo ženklas i), pvz.: etiudas,
diurometras (prietaisas medžiagų kietumui nustatyti).

3.2. Morfologinė priebalsių rašyba
3.2.1.
Iš kilmės rašomi pagal giminiškus žodžius lengvai
susekami skardieji ir duslieji priebalsiai, pvz.: bėgti, bėgsime
(bėga), dirbti, dirbkite (dirba), rūgti, rūgštus (rūgo), drabstyti,
(drėbė), žingsnis (žengė), ožka (ožys); virkdyti, virkdo (verkė),
vesdavo, vesdamas (vesti), nešdavo, nešdamas (nešė).

P a s t a b a . Tariant žodį, duslieji priebalsiai p, t, k, s, š prieš skardžiuosius priebalsius b, d, g, z, ž suskardėja, o skardieji b, d, g, z, ž prieš
dusliuosius p, t, k, s, š suduslėja. Kilus abejonei, kurią priebalsę rašyti, žo­
dį reikia palyginti su tokia jo forma ar giminišku žodžiu, kur abejojamas
priebalsis yra po balsio, pvz.: dirbti — dirba, kirpti — kirpo, augdamas —
augo, laukdamas — laukė, krypt — krypo, dribt — dribo, laužtuvas — laužė,
neštuvai — nešė.

3.2.2. Prieš i, dž einantys šaknies pučiamieji priebalsiai
s, z, z pagal giminiškus žodžius rašomi ten, kur jų kilmę ne­
sunku susekti, pvz.: siųsčiau (siųstum), rūsčiai (rūstus), vabz­
džiai (vabzdys), pavyzdžiui (pavyzdys), vežčiau (vežtum —
vežė).
P a s t a b a . Tariant žodį, priebalsiai s, z, ž prieš č virsta š, o prie­
balsis z prieš dž virsta ž. Kad paaiškėtų, kurią priebalsę rašyti, žodį reikia
pakeisti taip, kad vietoj č atsirastų priebalsis t, o vietoj dž atsirastų d,
pvz.: mokesčiai — mokestis, vežčiau — vežtum; skruzdžių — skruzdė, vaiz­
džiai — vaizdas.

3.2.3. Susidūrę priešdėlio ir šaknies arba priešdėlio ir
sangrąžos afikso priebalsiai visada rašomi taip, kaip rodo
žodžio sudedamosios dalys, pvz.: aplenkti, atkelti, atsuk­
ti; apgauti (tariama abgauti), apdrausti, atbusti, atželti, iš­
bėgti; užkelti (tariama uškelti); išsunkti (tariama isunkti),
iššauti, užsukti, užšokti, užželti, išsikelti, užsistoti.
P a s t a b a. To paties priešdėlio priebalsiai rašomi visada vienodai,
pvz.: apeiti, aptraukti, apgobti, apsemti, apželti; užeiti, užbėgti, užsukti,
užželti. Tik priešdėlis san- prieš b, p virsta sam-, pvz.: sambūris.

3.2.4. Sudurtiniuose žodžiuose paprastai išlieka ir pagal
žodžio sudedamąsias dalis rašomi dėmenų priebalsiai, nors
jie ir būtų suskardėję, suduslėję ar susilieję, pvz.: šlapdriba,
niekdžiugis, sausgyslė, sausdžiūvis; medkirtys, puodšakės,
didžturtis; piktdagis, žvakgalis, pusseserė, švarraštis.
Vienas kitas sudurtinis žodis rašomas su praleista pir­
mojo dėmens priebalse, pvz.: kraugerys (iš kraujgerys), ko­
vomis (iš kovvamis), rankogalis (iš rankovgalis), karkvabalis
(iš karklvabalis), smaigalys (iš smailgalys), šalpusnis (iš šaltpusnis).

3.3. Veiksmažodžių kamienų rašymas
3.3.1. Pagrindiniai veiksmažodžių kamienai (bendratis,
esamojo ir būtojo kartinio laiko III asmuo), turintys istoriš­
kai pakitusių priebalsių, rašomi taip, kaip tariami, pvz.: risti
(iš rit + ti) — rita — rito, pūsti (iš pūt + ti) — pučia — pūtė,
besti (iš bed + ti) — beda — bedė, skleisti (iš skleid + ti) —
skleidžia — skleidė; gelsti (iš gelt + ti) — gelsta (iš gelt +
sta) — gelto, rausti (iš raud + ti) — rausta (iš raud + sta) —
raudo, drumsti (iš drumst + ti) — drumsčia — drumstė,
krykšti (iš krykšt + ti) — krykščia — krykštė.
P a s t a b a . Veiksmažodžių pagrindinių kamienų rašymą galima
pasitikrinti žodynuose, kur jie pateikiami arba visais žodžiais, arba su­
trumpintu būdu, pvz.: risti, rita, rito; gelsti, -sta, -to.

3.3.2. Priebalsiai z, z, dėl istorinių pakitimų atsidūrę
prieš t , rašomi taip, kaip rodo nepakitusios formos, pvz.:
irzta (iš irz + sta) — irzo, lūžta (iš lūž + sta) — lūžo, griozti
(iš griozd + ti) — griozdžia — griozde, grimzti (iš grimzd +
ti) — grimzta (iš grimzd + sta) — grimzdo.
P a s t a b a . Kai kyla abejonė, kurią priebalsę bendratyje ar esama­
jame laike rašyti, reikia imti būtąjį kartinį laiką: jei būtajame kartiniame
laike šaknies gale yra t arba d, bendratyje ir esamajame laike rašome s; jei
būtajame kartiniame laike šaknies gale yra z arba z, šias priebalses rašome
ir kitose formose, plg.: vysti — vysta — vyto, rausti — rausta — raudo, bet:
irzti — irzta — irzo, lūžti — lūžta — lūžo.

3.3.3. Šaknies gale prieš balses rašomos priebalsių
samplaikos sk, šk, zg, žg, prieš priebalses — ks, kš, gz, gz,
pvz.: dreskia — drėksti, brėško — brėkšta, mezga — megzti,
džeržgia — džergžti. Taip rašomi ir žodžiai, kurie sudaryti iš
veiksmažodžių, pvz.: mezginys, bet megztinis.
Samplaikas ks, kš prieš balses turi tik tie veiksmažodžiai,
kurie sudaryti iš ištiktukų, pvz.: blyksėti, girkšėti.
P a s t a b a . Norint pasitikrinti, ar prieš priebalsę rašyti skardžiųjų
ar dusliųjų priebalsių samplaiką, žodį reikia pakeisti taip, kad samplaika
atsidurtų prieš balsę, pvz.: drėksti, nes dreskia, megzti, nes mezga.

3.3.4. Bendraties kamieno priebalsiai s, z, š, z busima­
jam e laike prieš priesagą -s- praleidžiami: s, z išnyksta be
pėdsako, o š, ž išnykdami priesagą -s- paverčia priesaga
-č-, pvz.: vesiu, vesi, ves (ves-ti), megsiu (megz-ti), nešiu
(neš-ti), vešiu (vež-ti).
P a s t a b a . Kiti busimojo laiko priebalsiai rašomi taip, kaip rodo
bendraties kamienas, pvz.: dirbsiu (dirbti), lipsiu (lipti), bėgsiu (bėgti),
lėksiu (lėkti).

3.3.5. Bendraties kamieno priebalsiai k, g liepiamojoje
nuosakoje susilieja su priesaga -k- ir rašant praleidžiami,
pvz.: lauk, laukime, laukite (lauk-ti — lauk + k — lauk);
bėk, bėkime, bėkite (bėg-ti — beg + k — bėk).

3.4. Priebalsių minkštumo žymėjimas
3.4.1. Prieš užpakalinės eilės balsius a, ą, o, u, ų, ū ir
dvibalsius ai, au, ui, uo einantys minkštieji priebalsiai žy­
mimi minkštumo ženklu i, pvz.: galia, kelias, liovėsi, šioks,
prakiuro, siųsti, žiūrėti, medžiai, kiaunė, peiliui, bučiuoti.
3.4.2. Prieš priešakinės eilės balsius e, ę, ė, i, į, y ir dvi­
balsius ei, ie visi priebalsiai tariami minkštai, bet jų minkš­
tumas atskirai grafiškai nežymimas, pvz /.genys, kęsti, dėdė,
bitė, tįsti, vytis, peilis, pienė.
3.4.3. Priebalsių kietumas atskirai niekada nežymimas.
Jį rodo po priebalsio einantys užpakalinės eilės balsiai a, ą,
o, u, ų, ū ir dvibalsiai ai, au, ui, uo, pvz.: namas, grąžtas,
sodas, butas, vaikų, lūžo, laivas, kaulas, muilas, kuolas. Kieti
yra ir žodžio galo priebalsiai, pvz.: matyt, man, vėl, kol.

3.5. Priebalsės j rašymas
3.5.1.
Žodžio pradžioje priebalsė j rašoma prieš balses
ir dvibalses, pvz.: javai, jaunas, juodas, joti, jodas, jūra, ju ­
ristas, jėga, jerubė, jeigu, jis. Žodžio pradžios j išlieka ir

priešdėlinio ar sudurtinio žodžio šaknies pradžioje, pvz.: at­
joti, sujungti, pajūris, pusjuodis.
Prieš ie žodžio pradžioje j nerašoma, nors priebalsis j ta­
riamas, pvz.: iena, ieva, ietis, iešmas, ieškoti (tariama: jiena,
jieva ir 1.1.). I š i m t y s : įvardžio formos jie, jiems ir tikriniai
daiktavardžiai Jieznas, Jiesia bei iš jų sudaryti žodžiai.
3.5.2. Žodžio viduryje tarp balsių ir dvibalsių./ rašoma:
a) l i e t u v i š k u o s e ž o d ž i u o s e , pvz.: moja,
naujas, sėjėjas, gerieji, dveji, gija, bijo;
b) t a r p t a u t i n i u o s e ž o d ž i u o s e t a r p
v i s o k i ų b a l s i ų , i š s k y r u s i, pvz.: fajansas,
majoras, kajutė, projektuoti;
c) s e n u o s e s k o l i n i u o s e p o i p r i e š i l ­
g a i t a r i a m ą o, pvz.: valerijonas, fortepijonas, Kristi­
jonas, Marijona (Marijonos). Pagal senųjų skolinių pavyzdį
tariama ir rašoma: milijonas, bilijonas, trilijonas.
Tarptautiniuose žodžiuose po i prieš trumpai tariamą o ir
tarp i ir kitų balsių/ nerašoma, nors pats priebalsis dažniau­
siai tariamas, pvz.: legionas, stadidnas, bioldgija, radiola; pia­
ninas, biliardas, socialistas, akvariumas, pacientas. I š i mt i s :
pagal milijonas, bilijonas, trilijonas rašoma milijardas.
3.5.3. Tarptautinių žodžių šaknies pabaigoje prieš ga­
lūnes ir lietuviškų priesagų balses j rašoma po visų balsių,
pvz.: liokajus, trofėjus, loterija, radijas, opijus; trofėjinis, idė­
jiškas, plagijuoti, plagijavimas.
Prieš nelietuviškas priesagas po balsės i priebalsė j ne­
rašoma, pvz.: genialus (plg. genijus), repatriantas (plg.
repatrijuoti), diferenciacija (plg. diferencijavimas).
3.5.4. j rašoma po priebalsių b, p trijose lietuviškų žo­
džių šaknyse: bjaurus, bjauroti, subjurti; pjauti, pjūklas, pjū­
vis, rugpjūtis; spjauti, spjaudyti, spjūvis.
Tarptautiniuose žodžiuose j rašoma ir po b, p, ir po kitų
priebalsių, pvz.: objektas, pjesė, adjutantas, aljansas, prem­
jera, vinjetė, barjeras.
3.5.5. Žodžio pabaigoje po balsės j rašoma, jei yra nu­
kritusi toliau buvusi kita balsė, pvz.: galvoj (galvoje), žolėj

(žolėje), viduj (viduje), rytoj (rytojus), tuoj (tuojau). Jei balsė
nėra nukritusi, žodžio gale rašoma i, pvz.: paskui, pavėjui.
P a s t a b a . Sutrumpėjusi vietininko galūnė -yje paprastai rašoma
be j, pvz.: medy, širdy, šaly.

ĮffjĮį Ypatingesnių formų rašymas
4.1. Priešdėliai są -, sa n -, s a m - ir į-, in-, im 4.1.1. Priešdėlis są- rašomas prieš priebalses j, l, m, n,
r, s, š, v, ž, pvz.: sąjūdis, sąlytis, sąmonė, sąnarys, sąrašas,
sąsaja, sąšlavos, sąvarža, sąžinė.
4.1.2. Priešdėlis san- rašomas prieš d, t, g, k, pvz.: sandėlis, santaika, sangrąža, sankaba.
4.1.3. Priešdėlis sam- rašomas prieš b, p, pvz.: sambūris,
sambrėškis, samplaika, samprotauti.
4.1.4. Priešdėlis į- rašomas prieš visas balses ir prie­
balses, pvz.: įaugti, įeiti, įlanka, įmesti, įnamys, įrūgti, įvadas,
įžanga, įdukra, įtaka, įgalioti, įkalnė, įbėgti, įprotis, įpėdi­
nis. (Apie priešdėlio į- ir šaknies pradžios balsių rašymą
žr. 2,3.4.)
4.1.5. Su priešdėliais in-, im- rašoma:
a) keletas daiktavardžių, kurių priešdėlių reikšmė išblu­
kusi, pvz.: indėlis, intarpas, inkilas; impilas;
b) tarptautiniai žodžiai, pvz.: infekcija, inscenizacija, in­
dukcija, intonacija; importas, impulsas.

4.2. Prieveiksmių galo rašymas
4.2.1.
Iš būdvardžių ir būdvardiškųjų žodžių sudaryti
prieveiksmiai rašomi su -yn, pvz.: aukštyn, geryn, gudryn,
sveikyn, pirmyn, artyn, tolyn (iš toli).

4.2.2. Daiktavardinės kilmės prieveiksmiai ir vidaus ei­
namieji vietininkai rašomi su -in, pvz.: priekin, šalin, širdin,
tolin (iš tolis).
4.2.3. Prieveiksmių aukščiausiojo laipsnio gale rašoma
-iai, pvz.: geriausiai, gražiausiai, toliausiai, arčiausiai, dau­
giausiai, pirmiausiai, pirmučiausiai. Trys pastarieji prieveiks­
miai iš tradicijos rašomi ir su -ia: daugiausia, pirmiausia, pir­
mučiausia.
P a s t a b a . Nuo prieveiksmių skiriasi nederinamųjų formų (be­
vardės giminės) aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai — jų galūnė visada
yra -ia, pvz.: geriausia, gražiausia, lengviausia.

4.3. Moterų pavardžių rašymas
M e r g a i č i ų pavardės daromos taip: atmetamos
vyriškųjų pavardžių galūnės ir pridedamos priesagos -aite,
-ytė, -utė, -ūtė, -iūtė.
4.3.1. Priesaga -aite dedama, jei vyriškosios pavardės tu­
ri galūnes -as, -a, pvz.: Kaupaitė (Kaupas), Daugirdaitė
(Daugirdas), Salnaitė (Šalna), Daugėlaitė (Daugėla).
4.3.2. Priesaga -ytė dedama, jei vyriškosios pavardės turi
galūnes -is, -ys, -ė, -ia, pvz.: Dačiulytė (Dačiulis), Budrytė
(Budrys), Kiaunytė (Kiaunė), Zurnytė (Zumia).
4.3.3. Priesaga -utė dedama, jei vyriškosios pavardės turi
galūnę -us, einančią po kietojo priebalsio, pvz.: Vaitkutė
(Vaitkus), Jurkutė (Jurkus), Vaitiekutė (Vaitiekus).
4.3.4. Priesaga -(i)ūtė dedama, jei vyriškosios pavardės
turi galūnę -us, einančią po j, pvz.: Zujūtė (Zujus), Ambraziejūtė (Ambraziejus), arba po kurio kito minkšto priebalsio,
pvz.: Šalčiūtė (Šalčius), Girdžiūtė (Girdžius), Katiliūtė (Ka­
tilius), Mickevičiūtė (Mickevičius).
I š t e k ė j u s i ų m o t e r ų pavardės daromos taip:
atmetamos vyriškųjų pavardžių galūnės ir pridedamos prie­
sagos -ienė, -(i)uvienė.

4.3.5. Priesaga -ienė dedama:
a) jei vyriškosios pavardės turi galūnes -as, -is, -ys, -ė,
-a, -ia, pvz.: Kaupienė (Kaupas), Jonikienė (Jonikas), Žemai­
tienė (Žemaitis), Kuodienė (Kuodys), Lapienė (Lapė), Dauk­
šienė (Daukša), Kudirkienė (Kudirka), Strolienė (Strolia);
b) jei vyriškosios pavardės turi galūnę -(i)us ir yra dau­
giaskiemenės, pvz.: Vaitiekienė (Vaitiekus), Subačienė (Su­
bačius), Stankevičienė (Stankevičius).
4.3.6. Priesaga -(i)uvienė dedama, jei vyriškosios pavar­
dės yra dviskiemenės ir turi galūnę -(i)us, pvz.: Sutkuvienė
(Sutkus), Rimkuvienė (Rimkus), Taučiuvienė (Laučius), Rimdžiuvienė (Rimdzius).
Iš dviskiemenių vyriškųjų pavardžių su galūne -us mo­
terų pavardės neretai daromos ir su priesaga -ienė, pvz.:
Butkienė (Butkus), Petkienė (Petkus), Rimkienė (Rimkus).

|§||Įįi Žodžių rašymas kartu ir atskirai
5.1. Sutrumpėję ir nesutrumpėję žodžiai
5.1.1, Žodžių junginiai, kurie, sutrumpėjus bent vienam
jų nariui, įgyja vieno žodžio reikšmę, rašomi kartu, pvz.:
anąkart, anądien, tądien, šiąnakt, šiandien, šiemet, anuokart,
anuomet, tuomet, kuomet, visuomet, kasdien, kaskart, vien­
kart, dusyk, dvidešimt, keliasdešimt, anapus, anaiptol, kaipsyk, kaipmat, daugmaž, maždaug, galbūt, turbūt, žūtbūt, kaž­
kas, kažkuris, kažkur, kažkada, kitkas, viskas.
Nesutrumpėję junginiai rašomi atskirai, pvz.: aną kartą,
tą dieną, anuo metu, kas kartą, vienu kartu, dvi dešimtys, kaip
matai, gali būti.
Dviejų žodžių samplaikas primenančios dviskaitos for­
mos rašomos vienu žodžiu, pvz.: mudu, mudvi, tuodu, tiedvi,
juodu, jiedvi, abudu, abidvi.

5.1.2. Kartu rašomi prielinksniai su sutrumpėjusiomis
linksnių formomis, pvz.: bemaž, iškart, išsyk, išties, išvien,
išvis, ligpiet, perdien, perpiet, perniek, perpus, pervis, popiet,
suvirš, suvis, užvis.
Prielinksniai su nesutrumpėjusiomis linksnių formomis
rašomi atskirai, nors tos formos kartu su prielinksniu ir turi
vieno žodžio reikšmę, pvz.: be abejo, be galo, be reikalo, be
to, dėl ko, iki galo, iš anksto, iš dalies, iš karto, iš lėto, iš ma­
žens, iš netyčių, iš tiesų, iš tikrųjų, iš viso, nuo seno, per pusę,
po laiko, po visam, pro šalį.
Prielinksniai taip pat rašomi atskirai nuo prieveiksmių,
pvz.: iki čia, iki šiol, iki tol, iš anksčiau, iš kitur, iš visur, iš
kur, nuo kur, po kiek, per kur, už kiek. I š i m t y s : prie­
veiksmiai poryt, užporyt, užvakar, užpernai, propemai, kurie
yra įgiję vientisą vieno žodžio reikšmę.
5.1.3. Atskirai rašomos vieno žodžio reikšmę turinčios
samplaikos, sudarytos iš netrumpėjančių įvardžių, prie­
veiksmių ar dalelyčių, pvz.: bet kas, bet koks, bet kuris, bet
kaip, bet kur, bet kada, kai kas, kai kuris, kai kur, kas nors,
koks nors, kuris nors, kaip nors, kur nors, kada nors, kol kas,
kur kas, kur ten, kaip tik, ką tik, per daug, šis tas, šioks toks,
šiek tiek, šen ten, šiaip taip, šiaip jau, šiaip sau, tas pats, toks
pat, tiek to, vis jau, vis dėlto, vis tiek, vis tik, vis vien, kas kita,
antra tiek, kita tiek, taip pat, ten pat, tuoj pat.
Dalelytės vien ir pat yra nutolusios nuo žodžių viena ir
pats, todėl samplaikos su jomis (vis vien, toks pat, taip pat
ir kt.) rašomos atskirai.
Žodžiai tiktai, tuojau, pernelyg turi susiliejusias dalelytes
ir yra rašomi kartu.

5.2. D ė l to, u ž ta i ir d ė lto , u ž ta i
5.2.1.
Dėl to rašoma atskirai, kai šie žodžiai reiškia
priežastį ir juos galima pakeisti todėl, dėl to dalyko, pvz.:
Sirgau, dėl to visą dieną gulėjau.

D ėlto rašoma kartu, kai reiškia tačiau, pvz.: O dėlto sm a ­
giau drauge gyventi. Prieveiksmis dėlto dažniausiai vartoja­
mas su dalelyte vis, pvz.: Vis dėlto jis p u iku s darbininkas.
5.2.2,
Už ta i (už tat) rašoma atskirai, kai įvardis turi
linksnio reikšmę ir visas pasakymas reiškia u ž tą dalyką,
pvz.: U ž tai m es visi j į gerbiam e.
Užtai, užtat, užtatai rašoma kartu, kai reiškia priežastį
ir kai juos galima pakeisti todėl, pvz.: Jis daug skaito, u žtat
(užtai, u žtatai) daug žin o.

5.3. Neiginio n e rašymas
5.3.1.
Neiginys ne rašomas kartu su daiktavardžiais,
būdvardžiais, veiksmažodžiais, iš jų sudarytomis formomis
ir būdvardiniais prieveiksmiais, kai šiems žodžiams suteikia
priešingą ar šiaip kitą reikšmę, pvz.: darbas — nedarbas,
garbė — negarbė, laimė — nelaimė, sąmonė — nesąmonė, ge­
ras — negeras, švarus — nešvarus, darbingas — nedarbingas,
dirba — nedirba, važiuoja — nevažiuoja, dirbamas — nedir­
bamas, kalbant — nekalbant, gerai — negerai, ilgam — ne­
ilgam. Kaip ir būdvardiniai prieveiksmiai, kartu rašomi:
nedaug, nearti, netoli, netoliese.
1.
Jį nelaimė ištiko. 2. Nešvara — ligų šaltinis. 3. Negeras
tas paukštis, kuris savo lizdą teršia, (tts.) 4. Tu nelaimingas
žmogus, o jis dar nelaimingesnis. 5. Atsarga gėdos neda­
ro. (tts.) 6. Rūkas dar nebuvo išsisklaidęs. 7. Valgo nenorė­
damas. 8. Neapsakomai linksma. 9. Neaiškiai kalba. 10. Jų
nemažai padirbėta. 11. Nedaug telijo. 12. Netoli tenubėgai.
Kai suteikia naują reikšmę, neiginys ne kartu rašomas
net su įvardžiais ir įvardiniais prieveiksmiais: koks — nekoks
(prastas), savas — nesavas (keistas), kaip — nekaip (pras­
tai), pvz.: 1. Nekoks padėjėjas tebuvo. 2. Nekaip pailsėjau.
Kai kurie žodžiai neturi porų be neiginio, bet juos galima
sugretinti su kitais bendrašakniais žodžiais be neiginio, pvz.:
nenaudėlis (nauda), neklaužada (klausyti), netrukus (trukti).

5.3.2. Su daiktavardžiais, būdvardžiais, veiksmažo­
džiais, iš jų sudarytomis formomis ir būdvardiniais prie­
veiksmiais neiginys ne rašomas atskirai tik tada, kai juo
kas paneigiama ar kam prieštaraujama, pvz.:
1. A š ne gegelė girioj kukuoti, (tts.) 2. Ne medis, o su la­
pais, ne drabužis, o susiūtas, (tts.) 3. Sėjame ne baltųjų, o
raudonųjų dobilų. 4. Ne girtis čia susirinkome. 5. Ne davė,
o ėmė. 6. Egzaminą išlaikyk ne patenkinamai, o gerai.
P a s t a b a. Jei neiginys daiktavardžiui ar būdvardžiui gali suteikti
ir priešingą, ir šiaip neigimo ar prieštaros reikšmę, su tais žodžiais jis
gali būti rašomas dvejopai, pvz.: 1. Lietuvoje yra ir nelietuvių (kitataučių)/
ne lietuvių (gyventojų, kurie nėra lietuviai). 2. Ne alkani (alkio nejau­
čiantys) / nealkani (sotūs) ir jie buvo.

5.3.3. Neiginys ne rašomas atskirai nuo aukštesniojo ir
aukščiausiojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmių, kuriais
pasakomas prieštaraujamasis lyginimas, pvz.:
1. Jis ne prastesnis mokinys už kitus. 2. Nukeliavo ne m a­
žiau kaip tris šimtus kilometrų. 3. Ne geriausią mintį ir tu čia
pasakei. 4. Ir jie ne gudriausiai padarė.
5.3.4. Dalelytė ne visada atskirai rašoma:
a) nuo į v a r d ž i ų ir s k a i t v a r d ž i ų , pvz.:
ne aš, ne tu, ne mes, ne mano, ne tas, ne toks, ne koks (Ne
koks didvyris ir jis), ne kiekvienas, ne vienas, ne dešimt, ne
pirmas;
b) nuo į v a r d i n t ų , s k a i t v a r d i n i ų ,
sudurtinių,
s u d ė t i n i ų , kai kurių d a i k ­
t a v a r d i n i ų ir neaiškios kilmės p r i e v e i k sm i ų, pvz.: ne visada, ne visados, ne visai, ne visur, ne ki­
tur, ne tiek, ne taip, ne kitaip, ne ten, ne čia; ne dviese, ne
trise, ne vienaip, ne antraip; ne laiku, ne namie, ne na­
mo, ne vakar; ne dabar, ne itin, ne nuolat, ne staiga, ne
veltui; ne visuomet, ne tuomet, ne todėl, ne paeiliui, ne p a ­
keliui, ne tuojau, ne kasdien, ne šiemet, ne šiandien, ne šįryt,
ne dukart; ne bet kaip, ne bet kada, ne iš lėto, ne be reika­
lo, ne per daug. (Dėl rašymo nekaip, nekoks, nesavas žr.
5.3.1.)

5.3.5.
Sudėtinių įvardžių ir prieveiksmių viduje tarp
dviejų vienodų žodžių esanti dalelytė ne rašoma atskirai
nuo tų žodžių, pvz.: kas ne kas, koks ne koks, kuris ne kuris,
kur ne kur, kada ne kada, vos ne vos.

5.4. Kitos dalelytės
5.4.1. Dalelytės nė, nei rašomos atskirai nuo visų žo­
džių, pvz.:
1. Nė nemanė ten eiti. 2. Nė šalčio nebijo. 3. Nė vienas
lapelis nejudėjo. 4. Nė kiek nepasikeitė. 5. Nei šviečia, nei šil­
do. 6. Nebuvo nei saulės, nei vėjo.
Dalelytė nė kartu rašoma tik su sutrumpėjusiais žodžiais
nėmaž, nekart.
5.4.2. Dalelytė nebe su kitais žodžiais rašoma panašiai
kaip neiginys ne:
a) k a r t u su veiksmažodžiais, iš jų sudarytomis for­
momis, būdvardžiais ir būdvardiniais prieveiksmiais, pvz.:
nebešneka, nebegalėdamas, nebesuprantamas, nebegeras, ne­
begerai, nebejauku, nebetoli',
b) a t s k i r a i nuo daiktavardžių, įvardžių, skaitvar­
džių ir nuo tų prieveiksmių, nuo kurių atskirai rašomas nei­
ginys ne, pvz.: nebe poilsis (rūpi), nebe laikas (miegoti), nebe
tas, nebe pirmas, nebe vienas, nebe visur, nebe taip;
c) a t s k i r a i nuo visų žodžių, kai pasakomas prieš­
taravimas, pvz.: 1. Nebe skaito, o rašo. 2. Dangus nebe mė­
lynas, o pilkas.
5.4.3. Dalelytės te, be, tebe kartu rašomos su veiksma­
žodžiais, iš jų sudarytomis formomis, būdvardžiais ir būd­
vardiniais prieveiksmiais, pvz.: temato, tegražus; bekalba,
bekalbant, besveikas (Ar besveikas?), betoli; tebešneka, tebegražus, tebetoli.
Nuo kitokių žodžių dalelytės te, be, tebe rašomos atski­
rai, tik su jais retai tevartojamos, pvz.: 1. Kokia čia be kalba.
2. Be kas tau įtiks.

Dalelytės be, bene, reiškiančios ar, argi, rašomos atskirai
nuo visų žodžių, pvz.: 1. Be sužinosi ką nors naujo. 2. Bene
eisi į teatrą?
5.4.4. Dalelytė per rašoma atskirai nuo visų žodžių,
pvz.: per didelis, per platus, per aukštai, per vėlai, per arti;
ne per gražus, ne per seniai, ne per seniausiai, nebe per mažas.
Visada dviem žodžiais ir atskirai nuo kitų žodžių rašoma per
daug, pvz.: per daug kalba, per daug vandens, per daug sto­
ras, per daug plačiai.
P a s t a b a . Nuo dalelytės per reikia skirti prielinksnį per, pvz.: per
lauką, per dieną, ir priešdėlį per-, pvz.: pernešti, perėjimas, perėjūnas.

5.4.5. Dalelytė gi rašoma:
a) k a r t u su nekaitomais vienskiemeniais žodžiais,
pvz.: argi, betgi, bentgi, ėgi, irgi, jaugi, kadgi, kaipgi, kurgi,
nagi, negi, netgi, ogi, šiaipgi, taipgi, tengi, tuojgi, vėlgi, visgi;
b) a t s k i r a i nuo visų kaitomų, dviskiemenių ne­
kaitomų žodžių ir žodžių samplaikų, pvz.: kas gi, ko gi, kuris
gi, visi gi, sakau gi; kada gi, tenai gi, kodėl gi, tuojau gi; vis
tiek gi, kur nors gi. I š i m t y s : į vieną žodį susilieję ka­
dangi, nejaugi.

5.5. Nelietuviškų dėmenų rašymas
5.5.1.
Lietuvių kalboje vieni nevartojami dėmenys aero-,
agro-, auto-, avia-, foto-, hidro-, mikro-, makro-, moto-,
pseudo-, termo- ir pan. rašomi kartu su kitais dėmenimis
ir su jais sudaro sudurtinius žodžius, pvz.: aeroklubas,
agrotechnika, autotransportas, aviakasos, fotorobotas, hidro­
energija, mikroklimatas, makroekonomika, motošalmas, pseudoteorija, termoizoliacija.
Prie pagrindinio dėmens kartu prijungiami ir du tokie
dėmenys, jei visas žodis reiškia vieną sąvoką, pvz.: aerofotonuotrauka (iš lėktuvo padaryta nuotrauka), automotoklubas (automobilininkų ir motociklininkų klubas).

Kai minimi du atskiri daiktai, jiems vadinti su tais dė­
menimis sudaromi du atskiri žodžiai arba pirmasis dėmuo
rašomas su brūkšneliu, antrasis — kartu su pagrindiniu dėmeniu, pvz.: audioaparatūra ir videoaparatūra arba audio- ir
videoaparatūra.
5.5.2. Lietuvių kalboje atskirai vartojamų žodžių formos
su kitais žodžiais sudaro ne sudurtinius žodžius, o jungi­
nius, pvz.: kino teatras, kino festivalis, radijo aparatas, radijo
programa. Tačiau rašoma radioaktyvus (susijęs ne su radiju,
o su radiacija), radioterapija; taip pat radiofikacija, kinofikacija (nes -fikacija yra tam tikra tarptautinė priesaga).
5.5.3. Atskirai nuo kitų žodžių rašomi nekaitomi kitų
kalbų kilmės žodžiai, jei jie lietuvių kalboje turi savaran­
kiško žodžio reikšmę, pvz.: alfa dalelė, gama spinduliai, mini
suknelė, veto teisė.

5.6. Brūkšnelis tarp žodžių
5.6.1. Brūkšnelis rašomas tarp dviejų lygiareikšmių žo­
džių, kurie reiškia sudėtinį vieno dalyko pavadinimą, pvz.:
lopšelis-darželis, kavinė-skaitykla, sekretorė-mašininkė, paroda-pardavimas.
Brūkšnelis nerašomas tarp žodžių, kurių vienas paaiš­
kina ar patikslina kitą, pvz.: gydytojas chirurgas, gydytojas
psichiatras, mokytojas lituanistas, bitė motinėlė, vabzdžiai
kenkėjai, šarka vagilė.
5.6.2. Brūkšnelis rašomas tarp dvigubos pavardės dalių
ar tarp pavardės ir slapyvardžio, pvz.: Stuoka-Gucevičius,
Oleka-Žilinskas, Kymantaitė-Ciurlionienė; Krėvė-Mickevi­
čius, Mykolaitis-Putinas, Vienuolis-Žukauskas.
Asmenvardžiai ir vietovardžiai, sudaryti iš nekaitomos
ir kaitomos dalies, rašomi be brūkšnelio, pvz.: Talat Kelpša,
Sankt Peterburgas.
Tarp dviejų to paties asmens vardų brūkšnelis nerašo­
mas, pvz.: Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Ona Danguolė
Miškinytė.

6. Didžiųjų raidžių rašymas
6.1. Didžiosios raidės sakinio pradžioje
6.1.1. Didžiąja raide pradedamas pirmasis teksto ir pir­
masis kiekvieno sakinio žodis po taško, šauktuko, klaus­
tuko ir daugtaškio, kuriais baigiasi pirmesnis sakinys,
pvz.:
1. Naktis tamsi. Elektra jau užgesusi. Visur tamsa. (V.)
2. Poezija, kas tu esi? Nekaltas melas ar dvasia šviesi? (K. Br.)
3. Laukiu... O širdis, rodos, ims ir iššoks iš krūtinės... Juntu,
kad jau visai nebetoli... (J. B.)
6.1.2. Po dvitaškio didžiąja raide pradedam a tiesioginė
kalba ir cituojamo sakinio pirmasis žodis, pvz.:
1.
Apkabino mane tėvas ir tarė: „Štai, sūneli, aš tau pri­
rengiau drabužius“. (J. Blč.) 2. Gruodžio 24 d. atviruke ra­
šoma: „Nuoširdžiai dėkoju už atsiųstas man ir institutui kny­
gas!“ (A. Sb.)
P a s t a b a. Po šauktuko, klaustuko ar daugtaškio, kuriais bai­
giasi tiesioginė kalba, pirmasis autoriaus žodis pradedamas mažąja
raide, pvz.: 1. „Tegyvuoja taika!“ — baigė jis savo kalbą. 2. „Kur ke­
liausi?“ — paklausiau draugą. 3. „Maniau, kad...“ — buvo bepradedąs
kalbėti.

6.2. Asmenų, gyvūnų ir gamtos
daiktų vardai
6.2.1.
Žmonių vardai, pavardės, slapyvardžiai ir prievar­
džiai rašomi didžiąja raide, pvz.: Jonas, Birutė, Butautas, Že­
maitė, Vaižgantas, Pelenė; Jonas Jablonskis, Salomėja Nėris,
Vytautas Didysis, Lazdynų Pelėda, Vincas Mykolaitis-Putinas.
P a s t a b a . Asmenų vardai, netekę tikrinės reikšmės ir virtę ben­
driniais žodžiais ar moksliniais terminais, rašomi mažąja raide, pvz.:
mecenatas, donžuanas; omas, amperas, rentgenas, voltas; vatmanas.

Taip pat mažąja raide rašomi asmenų vardai, kuriais apibendrintai
nusakoma tam tikra žmonių grupė, pvz.: 1. Kiek einšteinų ir galilėjų be
laiko žemėje užmigo. 2. Netiesa, kad mūsų laikais nebėra penelopių, solveigų, džiuljetų. (r.)

6.2.2. Individualūs dievų, religinių ir mitologinių bū­
tybių vardai rašomi didžiąja raide, pvz.: Dievas, Alachas,
Mahometas, Žemėpatis, Medeinė, Apolonas, Venera, Jupite­
ris; Dievas Tėvas, Jėzus Kristus.
Bendriniai mitologinių ir religinių būtybių vardai rašomi
mažąja raide, pvz.: angelas, laumė, kaukas, nimfa, mūza,
deivė.
Mažąja raide rašomas ir bendrinis žodis dievas, plg.: Dešimt Dievo įsakymų, bet: Neturėk kitų dievų...
6.2.3. Gyvulių, paukščių, medžių ir negyvų gamtos daiktų
tikriniai vardai rašomi didžiąja raide, pvz.: Sartis, Žvairiukas, Kuodutė, Kukas (paukštis), Baublys, Puntukas, Mokas.
Didžiąja raide rašomi literatūros kūriniuose veikiančių
augalų ir net daiktų bendriniai pavadinimai:
1.
Senas senas buvo dievų medis Ąžuolas, augmenų ka­
ralius — Juodžius. (V.) 2. Susitarė Vanduo su Moliu... ir išdaigino — Ąžuolą. (V.)

6.3. Astronominių ir geografinių objektų
pavadinimai
6.3.1.
Planetų, žvaigždžių ir kitų astronominių kūnų
vardai rašomi didžiąja raide, pvz.: Marsas, Saturnas, Jupi­
teris, Venera. Jei pavadinimas susideda iš kelių žodžių, visi
jie rašomi didžiąja raide, išskyrus tuos, kurie reiškia bend­
rinį dangaus kūno pavadinimą (žvaigždė, žvaigždynas ir
pan.), pvz.: Paukščių Takas, Didieji Grįžulo Ratai, bet: Gul­
bės žvaigždynas, Andromedos ūkas.
Žodžiai Saulė, Mėnulis, Žemė rašomi didžiąja raide, kai
reiškia astronominius dangaus kūnus, pvz.: Žemė su savo pa­
lydovu Mėnuliu skrieja aplink Saulę, (r.) Kitais atvejais žodžiai
saulė, mėnulis ir žemė rašomi mažąja raide, pvz.:

1. Saulė nusileido, mėnulis patekėjo. 2. Laisvės nori visos že­
mės (t. y. viso pasaulio) tautos. 3. Žemaičių žemė aidi nuo dainų.
6.3.2.
Tikriniai geografinių ir administracinių objektų
pavadinimai rašomi didžiąja raide. Jei pavadinimas susi­
deda iš kelių žodžių, visi jie rašomi didžiąja raide, išskyrus
tuos, kurie reiškia bendrinį objekto vardą (vandenynas, jūra,
kalnas, miestas, kaimas ir pan.). Didžiąja raide rašomi:
a) ž e m y n ų , v a n d e n y n ų , j ū r ų , u p i ų ,
e ž e r ų , k a l n ų ir kitų geografinių objektų pavadinimai,
pvz.: Europa, Arktis, Okeanija (salos), Atlantas (vandeny­
nas), Baltija (jūra), Nemunas, Mastis (ežeras), Alpės, Med­
vėgalis; Pietų Amerika, Vidurinė Azija, Mėlynasis Nilas, Bal­
toji Ančia, bet: Atlanto vandenynas, Baltijos jūra, Kuršių ma­
rios, Galvės ežeras, Kaukazo kalnai, Raigardo slėnis',
b) m i e s t ų , k a i m ų ir kitų g y v e n a m ų j ų
v i e t ų pavadinimai, pvz.: Vilnius, Paryžius, Žaliakalnis
(miesto dalis), Giruliai, Bijotai, Nasrėnai; Naujoji Vilnia, Že­
maičių Naumiestis, Buenos Airės, San Paulas', bet: Nasrėnų
kaimas, Ateities gatvė, Laisvės prospektas;
c) v a l s t y b i ų , š a l i ų ir kitų administracinių
vienetų pavadinimai, pvz.: Indija, Suomija; Lietuvos Respub­
lika, Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija; Jungtinės Ameri­
kos Valstijos, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, bet: Telšių ap­
skritis, Kauno rajonas, Suvalkų vaivadija, Permės sritis.
Taip pat didžiąja raide rašomi apibrėžtos reikšmės neadministraciniai vienetai, pvz.: Dzūkija, Dainava, Užnemunė,
Užkaukazė. Neapibrėžtos reikšmės vietovių pavadinimai ra­
šomi mažąja raide, pvz.: panemunė, panerys, užminijis.
Pasaulio šalių pavadinimai rytai, vakarai, šiaurė, pietūs
rašomi mažąja raide, bet šie žodžiai rašomi didžiąja raide,
kai reiškia teritorijų pavadinimus, pvz.: Tolimieji Rytai, Pietų
Amerika, Vakarų Europa, Vakarai (Vakarų Europos ir Va­
karų pusrutulio valstybės), Rytų Lietuva (Vilniaus krašto
reikšme).
P a s t a b a . Apibendrinta ar perkeltine reikšme vartojami geo­
grafiniai pavadinimai rašomi mažąja raide, pvz.: Patvino nemunai Nerei­
kia amerikų atrasti.

6.4. Įstaigų, įmonių ir organizacijų
pavadinimai
6.4.1.
Įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimų pir­
masis žodis rašomas didžiąja raide:
a) jei pavadinimas s u s i d e d a v i e n i š b e n ­
drinių
ž o d ž i ų , didžiąja raide rašomas pirmasis
bendrinis žodis, pvz.: Lietuvių kalbos institutas, Valstybinė
lietuvių kalbos komisija, Pasaulio lietuvių jaunimo sąjunga,
Pasaulinė taikos taryba, Tarptautinė filosofų draugija;
b) jei oficialus įstaigos, įmonės, organizacijos pavadini­
mas prasideda g e o g r a f i n i u ar a d m i n i s t ­
r a c i n i u (valstybės, miesto, rajono, seniūnijos) p a v a ­
dinimu
ar a s m e n s
v a r d u , didžiąja raide
rašomas tik tikrinis vardas, o po jo einantis ir visi kiti bend­
riniai žodžiai rašomi mažąja raide, pvz.: Lietuvos Respub­
likos kultūros ministerija, Lietuvos bankas, Suomijos nacio­
nalinis muziejus, Vilniaus rajono taryba, Kauno verslininkų
asociacija, Panevėžio dramos teatras, Vilniaus pirmoji vidu­
rinė mokykla, Liudvinavo paštas; Antano Vienuolio vidurinė
mokykla, M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Vytauto Didžiojo
universitetas;
c) jei pavadinimo v i d u j e
yra
tikrinis
d a i k t a v a r d i s , jis rašomas didžiąja raide, pvz,: Atviros
Lietuvos fondas; Vilniaus viešoji Adom o Mickevičiaus biblio­
teka, Dusetų Kazimiero Būgos vidurinė mokykla;
d) sutrumpinti oficialūs pavadinimai, kaip ir pilnieji,
pradedami didžiąja raide, pvz.: Lietuvos nacionalinė filhar­
monija — Nacionalinė filharmonija — Filharmonija, Valsty­
binė lietuvių kalbos komisija — Lietuvių kalbos komisija —
Komisija.
P a s t a b o s . 1. Kai pavadinimas sutrumpinamas iki rūšinės reikšmės
žodžio, jis gali virsti bendriniu žodžiu, rašomu mažąja raide, pvz.: Vilniaus
universitete studijavo istoriją. Baigęs universitetą, dirbo mokykloje.
2. Išskiriamosios (tikrinės) reikšmės neturintys įmonių, įstaigų ir
organizacijų pavadinimai rašomi mažąja raide, pvz.: 1. Vilniuje pastatyta
nauja klinikinė ligoninė. 2. Panevėžyje yra cukraus fabrikas ir alaus darykla.

6.4.2. Jei įstaiga, įmonė ar organizacija turi simbolinį su
kabutėmis rašomą vardą, didžiąja raide rašomas tik šis var­
das, o prie jo esantys rūšinės reikšmės pavadinimai rašomi
mažąja raide, pvz.: komercinis bankas „Lietuvos verslas“, ak­
cinė bendrovė „Gintaras“, berniukų choras „Ąžuoliukas“,
6.4.3. Aukščiausių valstybinės valdžios įstaigų pavadi­
nimų visi žodžiai rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz.: Lie­
tuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Lietuvos Res­
publikos Aukščiausiasis Teismas, Suomijos Valstybės Taryba,
Latvijos Respublikos Ministrų Taryba.
Didžiosiomis raidėmis taip pat rašomi aukščiausiųjų
tarptautinių organizacijų ir jų organų pavadinimų visi žo­
džiai, pvz.: Jungtinės Tautos (Jungtinių Tautų Organizacija),
Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja, Saugumo Taryba, Eu­
ropos Taryba.
Vartojant sutrumpintą aukščiausių įstaigų pavadinimą,
jo visi žodžiai irgi rašomi didžiosiomis raidėmis, pvz.: Lie­
tuvos Respublikos Konstitucinis Teismas — Konstitucinis
Teismas.
6.4.4. Sudėtiniame pavadinime esantis kitas oficialus
pavadinimas, t. y. struktūrinio padalinio pavadinimas,
pradedamas didžiąja raide, pvz.: Lietuvos Respublikos Sei­
mo Nacionalinio saugumo komitetas, Žemės ūkio ministe­
rijos Privatizavimo departamentas, Lietuvių kalbos instituto
Žodynų skyrius, Kretingos rajono savivaldybės Švietimo
skyrius.
P a s t a b a . Masiškai paplitusių padalinių (pvz.: cechų, brigadų,
buhalterijų, raštinių, bibliotekų, kabinetų, laboratorijų, kasų) pavadi­
nimai rašomi mažąja raide, pvz.: Gelžbetonio konstrukcijų gamyklos betonuotojų brigada, Jaunimo teatro bilietų kasos, Salantų vidurinės mokyklos
biblioteka.

Taip pat mažąja raide rašomi įstaigų, įmonių, organi­
zacijų valdymo vienetų pavadinimai, pvz.: Mokslų akademi­
jos prezidiumas, Vilniaus universiteto rektoratas, Lietuvos
banko valdyba.

6.5. Kiti pavadinimai
Įvairus kiti pavadinimai rašomi pagal tokias pat taisyk­
les kaip minėti įstaigų, įmonių ir organizacijų pavadinimai.
6.5.1. Rūmų, salių, architektūros paminklų pavadini­
mai ir keliažodžių pavadinimų pirmasis žodis rašomas di­
džiąja raide, pvz.: Luvras, Ermitažas; Baltieji rūmai, Žiemos
rūmai, Baltoji salė, Gintaro muziejus, Aušros vartai, Vilniaus
rotušė, Kauno sporto halė.
6.5.2. Dokumentų pavadinimų pirmasis žodis rašomas
didžiąja raide, pvz.: Taikos dekretas, Branduolinio ginklo ne­
platinimo sutartis, Versalio taikos sutartis. Jei pavadinimas
prasideda geografiniu pavadinimu, didžiosiomis raidėmis
rašomas tik tas pavadinimas, pvz.: Lietuvos Respublikos val­
stybinės kalbos įstatymas, bet Valstybinės kalbos įstatymas.
Ypatingos reikšmės dokumentų visi žodžiai rašomi di­
džiosiomis raidėmis, pvz.: Lietuvos Statutas, Lietuvos Nepri­
klausomybės Aktas, Lietuvos Respublikos Konstitucija, taip
pat Šventasis Raštas.
6.5.3. Valstybės apdovanojimų ir premijų pavadinimų
pirmasis žodis (ar priekyje esantis geografinis pavadini­
mas) rašomas didžiąja raide, pvz.: Vyčio kryžiaus ordinas,
Garbės legiono ordinas, Lietuvos nacionalinė premija, Lie­
tuvos Respublikos valstybinė premija — Valstybinė premija.
Jei apdovanojimo pavadinimas yra su kabutėmis, didžią­
ja raide rašomas šio pavadinimo pirmasis žodis, pvz.: „Lais­
vės varpo“ medalis, medalis „Už narsumą“.
P a s t a b o s . 1. Garbės ar padėkos raštų ir garbės vardų bei
laipsnių pavadinimai rašomi mažąja raide, išskyrus tuos atvejus, kai jie
prasideda tikriniu vardu ar pavadinimu, pvz.:padėkos raštas, garbės raštas
(bet Vilniaus universiteto garbės raštas), sporto meistras, mokslų daktaras,
habilituotas daktaras, profesorius.
2. Pareigūnų ir užsienio šalių valdovų pavadinimai rašomi mažąja
raide, pvz.: prezidentas, ministras, rektorius, direktorius, senatorius, kara­
lius, šachas, chanas. (Apie jų rašymą didžiąja raide žr. 6.6.2.)

6.5.4. Svarbių istorinių įvykių ir epochų pavadinimų
pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, pvz.: Balandžio kon­

ferencija, Šiaurės karas, Pirmasis pasaulinis karas, Dvidešim­
tosios olimpinės žaidynės, Renesansas, Šviečiamasis amžius.
P a s t a b a . Stilių, pasaulėžiūrų, išskiriamosios reikšmės neturinčių
epochų ir įvykių pavadinimai rašomi mažąja raide, pvz.: barokas, gotika,
rokokas, renesansas (kaip stilius); humanizmas, materializmas; antika, vi­
duramžiai, akmens amžius; pilietinis karas, kryžiaus karai.

6.5.5. Švenčių pavadinimai ir keliažodžių pavadinimų
pirmasis žodis rašomas didžiąja raide, pvz.: Velykos, Ka­
lėdos, Joninės; Naujieji metai, Vasario 16-oji, Motinos diena,
Gedulo ir vilties diena.
6.5.6. Simboliniai į kabutes paimti pavadinimai rašomi
didžiąja raide, o jei jie susideda iš kelių žodžių, didžiąja
raide rašomas pirmasis jų žodis. Be įstaigų, įmonių, orga­
nizacijų (žr. 6.4.2) ir apdovanojimų (žr. 6.5.3), taip rašomi:
a) spaudinių ir meno kūrinių pavadinimai, pvz.: „Metai<(
(žurnalas) ir žurnalas „Metai“, „Kultūros barai<(, „Siaurės
Atėnai“; „Metai“ (poema), opera „Pilėnai“, romanas „Baltaragio malūnas“, baletas „Ant marių kranto“, eilėraštis „Kur
bėga Šešupė“;
b) mašinų ir mechanizmų markių ir firminiai prekių pa­
vadinimai, pvz.: televizorius „Tauras“, šaldytuvas „Snaigė“,
saldainiai „Paukščių pienas“; automobilis „Latvija“, šildymo
katilas „Beržas-4“, automobilis „Audi 100“.
P a s t a b a . Kitų kalbų simboliniai spaudinių ir firmų pavadinimai,
kurie originalo kalba rašomi nelotyniško pagrindo rašmenimis, perra­
šomi lietuviškomis raidėmis, o rašomi lotyniško pagrindo rašmenimis —
paliekami originalo rašybos, pvz.: „Trud“, „Mosfilm“, „Moskvič“, „Vostok“, „Novyj mir“; „Karogs“, „VHumanitė“, „Renault“, „Electroha“, „Gene­
ral Motors".

6.6. Stilistinis didžiųjų raidžių vartojimas
6.6.1.
Didžiąja raide rašomi žodžiai, kuriais mandagiai,
su pagarba kreipiamės į kitą asmenį (laiškuose, sveikinimuose,
kvietimuose, prašymuose), pvz.: Jūs, Tu, Tamsta, Pone,
Gerbiamasis, Sveikas, Bičiuli, Mielas(is) Drauge. Didžiosiomis

raidėmis rašomi aukščiausio laipsnio pagarbos žodžiai ir
kreipiniai: Jo Ekscelencija, Jo Šventenybė, Jūsų Ekscelencija,
Jūsų Šventenybe.
6.6.2. Iš pagarbos didžiosiomis raidėmis gali būti ra ­
šomi aukščiausiųjų pareigūnų pavadinimai, pvz.: Lietuvos
Respublikos Prezidentas — Prezidentas, Lietuvos Respublikos
Seimo Pirmininkas.
Prašymuose ir panašiuose dokumentuose didžiąja raide
rašomas kiekvieno pareigūno, į kurį kreipiamės, pavadini­
mas, pvz.: Raseinių vidurinės mokyklos Direktoriui.
6.6.3. Didžiosiomis raidėmis rašomi žodžiai, kai jų žy­
mimoms sąvokoms teikiama išskirtinė reikšmė ir pagarba,
pvz.: Duona, Motina, Žmogus, Tėvynė, Laisvė, Nepriklauso­
mybė, Tiesa. Šių žodžių stilistinė reikšmė paaiškėja iš sa­
kinio, pvz.: 1. A š žinau, yra Tiesa pasauly... (B. B.) 2. Tas
Laisvės nevertas, kas negina jos. 3. Menas turi skleisti Viltį,
Gėrį ir Grožį.

Įįįį^ž Žodžio dalių kėlimas
7.1. Žodžių dalys į kitą eilutę keliamos skiemenimis,
pvz.: sta-las, bė-ga, uo-la, va-ka-ras, bi-o-lo-gi-ja.
1.2. Kai žodyje susiduria kelios priebalsės, iš jų į kitą
eilutę būtinai keliama paskutinė, o kitos gali būti palieka­
mos toje pačioje eilutėje arba keliamos į kitą, pvz.: gat-vė,
ga-tvė; skai-tyk-la, skai-ty-kla; moks-las, mok-slas, mo-kslas.
1.3. Viena balsė gali būti paliekama toje pačioje eilutėje
ir keliama į kitą, pvz.: a-ša-ra, Ro-me-o.
7.4. Dvibalsės, mišriosios dvigarsės ir vieną priebalsį
žymintys dviraidžiai dz, dž, ch neskaidomi, pvz.: kai-lis, kin­
ta, bi-dze-na, au-džia, me-cha-ni-ka. Dviraidžiai dz, dž skai­
domi tada, kai d priklauso vienam, o z, ž kitam sudurtinio
žodžio dėmeniui, pvz.: did-zylė, juod-žemis.

7.5.
Sudurtiniai ir priešdėliniai žodžiai keliami arba
skiemenimis, arba pagal jų sudaromąsias dalis, t. y. atski­
riant sudurtinio žodžio dėmenis ir priešdėlį nuo šaknies,
pvz.: pe-lė-da, pu-sam-žis, an-ta-kis, pa-rei-ti arba pel-ė-da,
pus-am-žis, ant-a-kis, par-ei-ti. Kai susiduria dvi vienodos
sudaromųjų dalių priebalsės, žodžiai į kitą eilutę keliami
tik antruoju būdu, pvz.: pus-se-se-rė, per-re-gi-mas, iš-šo-ko.

8. Santrumpos
8.1. Žodžių ir pasakymų trumpinimas
Dažnai vartojami žodžiai, žodžių junginiai, įvairūs pa­
vadinimai rašte yra trumpinami.
Žodžiai trumpinami keliais būdais.
8.1.1. Rašomas pirmasis žodžio skiemuo ir po jo einanti
antrojo skiemens priebalsė (ar priebalsės) arba du pirmieji
skiemenys ir po jų einanti trečiojo skiemens priebalsė (ar
priebalsės), pvz.: sąs. — sąsiuvinis, mėn. — mėnuo, gyd. —
gydytojas, prof. — profesorius, mok. — mokinys, adv. — ad­
vokatas; apyl. — apylinkė, akad. — akademikas, mokyt. —
mokytojas, vyresn. — vyresnysis.
Po lietuviškų santrumpų paskutinės priebalsės dedamas
taškas, tačiau tarptautinės santrumpos vartojamos be taško,
pvz.: atm — atmosfera, cal — kalorija.
8.1.2. Rašoma viena a r kelios pirmosios žodžio priebal­
sės, pvz.: p. — puslapis, g. — gatvė, kl. — klasė, mst. —
miestas, plg. — palygink, pvz. — pavyzdžiui, mstl. — mies­
telis. Vienas kitas žodis trumpinamas pirmąja balse, pvz.:
a. — amžius, aikštė, e. — era.
Priebalsinių santrumpų taškai dedami taip pat, kaip nu­
rodyta prie pirmojo būdo, pvz.: m. — metai, kl. — klasė,
bet: m — metras, km — kilometras, kg — kilogramas.

P a s t a b a . Išvestinių matų tarptautinės santrumpos sudarytos ne
iš žodžių pirmųjų priebalsių, o iš dėmenų pradžių priebalsių, pvz.: kg —
kilo-gramas, cm — centi-metras.

8.1.3. Rašoma pirmojo žodžio raidė ir po brūkšnelio pa­
skutinis skiemuo, pvz.: b-vė — bendrovė, m-kla — mokyk­
la, g-kla — gamykla, m-ja — ministerija. Tai iš vartosenos
išeinantis trumpinimo būdas, taip gali būti trumpinami
įstaigų ir organizacijų pavadinimai, kurie baigiasi balse.
Po žodžio galą turinčių santrumpų taškas nededamas.
8.1.4. Trumpinant žodžių grupes ir junginius, kiekvie­
nas žodis trum pinamas atskirai, po tokių santrumpų dalių
dedami taškai, tarp jų paliekamas tarpelis, pvz.: t. y. (ne
t.y.) — tai yra, m. m. — mokslo metai, š. m. — šių metų,
/. e. p. — laikinai einantis pareigas, pr. m. e. — prieš mūsų
erą, pr. Kr. — prieš Kristų.
P a s t a b a . Žodžio junginių santrumpų negalima rašyti su pasviru
brūkšniu, turi būti š. m., ne š./m. (šių metų);p. d., n ep./d. (pašto dėžutė).
Pasviru brūkšniu žymimas dviejų žodžių santykis, pvz.: m!sek. (metrų per
sekundę), cnt/ha (centnerių iš hektaro), arba du lygiaverčiai dalykai,
pvz.: tel.lfaks. (telefonas ir faksas), 130/80 (arterinio kraujospūdžio
dydžiai).

8.1.5. Keliažodžiai valstybių, organizacijų, įstaigų ir ki­
tokie pavadinimai sutrum pintai rašomi pirmosiomis visų
žodžių (išskyrus nesavarankiškus) didžiosiomis raidėmis,
pvz.: JAV, JT (Jungtinės Tautos), KAM (Krašto apsaugos mi­
nisterija), L K Ž („Lietuvių kalbos žodynas“), UAB (uždaroji
akcinė bendrovė), PVM (pridėtinės vertės mokestis).
Kartais atskiromis didžiosiomis raidėmis pažymimi su­
durtinio žodžio dėmenys, pvz.: HE (hidroelektrinė), UTB
(ultratrumposios bangos), SDP (socialdemokratų partija),
arba žodis sutrumpinamas dviem didžiosiomis raidėmis,
pvz.: L S T (Lietuvos standartas).
Nei po atskirų didžiųjų raidžių, nei po viso sutrumpinto
pavadinimo taškas nededamas. Taškai gali būti dedami, kai
didžiosiomis raidėmis sutrumpinami paprasti pasakymai,
pvz.: А. V (antspaudo vieta), D. G. (Didžiai gerbiamas).

8.2. Svarbesniosios santrumpos
8.2.1. M atų santrum pos
Po ilgio, ploto, tūrio, saiko ir kitų matų tarptautinių san­
trumpų taškas nededamas.

Il gi o m a t a i
kilometras
hektometras
dekametras
metras

—
—
—
—

km
hm
dam
m

Ploto

decimetras — dm
centimetras — cm
milimetras — mm
ir

tūrio

matai

1. Ilgio matai su viršuje pažymėtu laipsnio rodikliu 2
reiškia plotą, pvz.: m 2 — kvadratinis metras, cm 2 — kvad­
ratinis centimetras, m m 2 — kvadratinis milimetras.
Kiti ploto matai yra: a — aras, ha — hektaras.
2. Ilgio matai su viršuje pažymėtu laipsnio rodikliu 3
reiškia tūrį, pvz.: m 3 — kubinis metras, cm3 — kubinis cen­
timetras, m m 3 — kubinis milimetras.
Tekste ploto ir tūrio matai gali būti rašomi su priekyje
esančiomis santrumpomis kv. ir kub. — kv. m (kvadratinis
metras), kub. m (kubinis metras).
Saiko
hektolitras — hl
dekalitras — dal
litras
— /
Svorio
tona
—t
centneris (100 kg) — cnt
kilogramas
— kg
dekagramas
— dag

matai
decilitras
centilitras
mililitras

(masės)

— dl
— cl
— ml

matai

gramas
—
decigramas —
centigramas—
miligramas —

g
dg
cg
mg

Be taškų rašomos ir tarptautinių matų santrumpos sv —
svaras, p — pūdas.
Slėgio

matai
milibaras
— mbar
paskalis
— Pa
hektopaskalis — hPa

normali atmosfera — atm
techninė atm osfera— at
baras
— bar

matai

Laiko

valanda — h
minutė — min
sekundė — s
Tarptautinės laiko matų santrumpos vartojamos dau­
giausia techninėje literatūroje. Kitur dažniausiai vartojamos
lietuviškos santrumpos, po kurių dedamas taškas.
amžius
metai
mėnuo
savaitė

—
—
—
—

diena
—
valanda —
minutė —
sekundė —

a. ir amz.
m.
mėn.
sav.

E 1e k t r o s

ir

šilumos

d.
vai.
min.
sek.

matai

amperas
hektovatas
— hW
A
ampervalandė — Ah
hektovatvalandė — hWh
— V
voltas
kulonas
— C
— W
vatas
džaulis
— J
— cal
kilovatas
kW
kalorija
kilokalorija
— kcal
kilovatvalandė — kWh
Šalčio laipsniai žymimi su minuso, šilčio laipsniai — su
pliuso ženklu, pvz.: —10° C — 10 laipsnių Celsijaus šalčio,
+10° R — 10 laipsnių Reomiūro šilumos.
—

—

Pinigų

vienetų

santrumpos

Pinigų vienetų santrumpos laikomos simbolinėmis ir ra­
šomos be taškų: litas — Lt, centas — et.

8.2.2. A sm enų, pareigų ir laipsnių
pavadinim ų santrum pos
admirolas
advokatas
agronomas
akademikas
aktorius
artistas
asistentas
autorius
buhalteris
dailininkas
daktaras
dekanas
dėstytojas
docentas
draugas
duktė
generolas
gydytojas
inspektorius
inžinierius
kandidatas
kapitonas

—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—
—

adm.
adv.
agr.
akad.
akt.
art.
asist.
aut.
buh.
dail.
dr.
dek.
dėst.
doc.
drg.
d.
gen.
gydinsp.
inž.
kand.
kpt.

korespondentas
leitenantas
majoras
mokinys
mokytojas
pavaduotojas

—
—
—
—
—
—

pėstininkas
pilietis
pirmininkas
ponas, ponia,
panelė
profesorius
prokuroras
pulkininkas
redaktorius
režisierius
sekretorius
seržantas
studentas
sūnus
vedėjas

— P— prof
— prok.
— pik.
— red.
— rež.
— sekr.
— serz.
— stud.
— s.
— ved.

koresp.
Itn.
m j r.
mok.
mokyt.
pav.,
pavad.
— pėst.
— pil.
— pirm.

8.2.3. Įvairios santrum pos
adresas
aikštė
alėja
apylinkė
apskritis
bendrovė
biblioteka
butas
draugija
egzempliorius

—
—
—
—
—
—
—
—
—
—

adv.. a.
a.
ai.
apyl.
aps., apskr.
b-vė
b-ka
b., bt.
d-ja
egz.

eilutė
ežeras
faksas
fakultetas
gamykla
gatvė
ir kita
ir taip toliau
kaimas
kalba

—
—
—
—
—
—
—
—
—
—

eil.
ež.
faks.y fks.
f , f ak.
g-kla
g
ir kt.
ir t. t.
k.
k.

klasė
— kl.
sąskaita
— sąsk.
knyga
— kn.
seniūnija
— šen.
lentelė
— lent.
skyrius
— sk.
miestas
— mst.
spaustuvė — sp.
— mstl.
miestelis
stotis
— st.
— mln.
milijonas
straipsnis
— str.
— m-ja
ministerija
šių metų
— š. m.
— m-kla
mokykla
tai yra
— t. y.
mokslo metai — m, m.
taškas
— tšk.
numeris
telefonas
— tel.
— Nr., nr.
palygink
telegrama — telegr.
— pig•
paveikslas
— pav.
tiražas
— tir.
pavyzdžiui
— pvz.
tūkstantis — tūkst.
prieš Kristų
— pr. Kr.
tomas
— t.
prieš mūsų erą — pr. m. e. vardas
— v.
prospektas
vienetas
— vnt.
— P?— prot.
protokolas
vyresnysis — vyresn., vyr.
puslapis
vyriausiasis) — vyriaus., vyr.
— p•
— r.
žiūrėk
— žr.
rajonas
sąsiuvinis
— sąs.
Literatūroje vartojamos ir kitokios santrumpos, kurios ga­
li būti sudarytos įvairiais būdais. Specialūs sutrumpinimai
paaiškinami tekste, pirmą kartą juos pavartojus, arba jų sąrašas
su paaiškinimais pateikiamas knygos ar straipsnio pabaigoje.

8.3. Skaičių rašymas
8.3.1.
Daiktų kiekį žymintys skaičiai rašomi arabiškais
skaitmenimis, pvz.: 5 vaikai, 6 knygos, 15 kilometrų.
Daiktų eilę žymintys skaičiai gali būti rašomi ir romė­
niškais, ir arabiškais skaitmenimis, pvz.: VII klasė, III tomas,
X X amžius; 5 pavyzdys, 114 puslapis.
Prie arabiškų skaitmenų, kurie žymi daiktų eilę, gali
būti dedamos galūnės, pvz.: 2-as, -a, -i, -os...; 2-asis, -oji,
-ieji, -osios...; 3-ias, -ia, -ti, -ios...; 3-iasis, -ioji...; 5-as, -a...;
5-asis, -oji...
Romėniškiems skaitmenims galūnės nededamos, pvz.:
/ (pirmoji) rūšis, VII (septintoji) vidurinė mokykla.

Daugiaženklį skaičių skirstant klasėmis, tarp klasių pa­
liekamas tarpelis, pvz.: 43 675.
8.3.2. Dešimtainės trupmenos nuo sveikų skaičių skiriamos kableliais, pvz.: 5,631; 0,25; 0,04.
8.3.3. Pinigų sumos, kurių centai reiškiami lito dalimis,
rašomos kaip dešimtainės trupmenos, pvz.: L t 10,05 arba
10,05 Lt, t. y. 10 litų ir 5 centai. Jei centų arba litų nėra, po
kablelio arba prieš kablelį gali būti dedamas brūkšnys, pvz.:
25,— Lt; —,50 Lt.

8.4. Datos rašymas
Data rašoma ilguoju arba trumpuoju būdu.
8.4.1. Ilguoju būdu metai ir diena rašoma skaitmenimis,
mėnuo — žodžiu, pvz.: 1998 m. spalio 17 d. Spauduose ir
blankuose, kur paliekama vietos laikui įrašyti, po mėnesio
pavadinimo rašoma santrumpa mėn., pvz.: 1998 m ...........
.....................mėn. ... d.
8.4.2. Trumpuoju būdu visa data rašoma arabiškais
skaitmenimis, metai žymimi keturiais, mėnuo ir diena —
dviem skaitmenimis, tarp metų, mėnesio ir dienos skait­
menų rašomi brūkšneliai arba paliekamas vieno ženklo
tarpas, pvz.: 2003-10-17 arba 2003 10 1 7. Kai mėnesio ar
dienos skaitmuo yra vienaženklis, prieš jį rašomas 0 (nulis),
pvz.: 2003-09-04 arba 2003 09 04 (2003 m. rugsėjo 4 d.).

Ш Nelietuviškų tikrinių vardų rašymas
9.1.
Nelietuviški vietovardžiai ir asmenvardžiai, kurie
originalo kalba rašomi nelotyniškais rašmenimis, vartoja­
mi lietuvių kalboje yra perrašomi lietuviškais rašmenimis,
pridedant lietuviškas galūnes, pvz.: Smolenskas (Смо­
ленск), Stavropolis (Ставрополь), Altajus (Алтай), Kazanė
(Казань), Volga (Волга), Gaidaras (Гайдар), Bednas (Бед­
ный), Gorkis (Горький), Igoris (Игорь), Voiničius (Войнич).
Lietuviškų galūnių negauna žodžiai, kurie baigiasi
kirčiuotais balsiais, ir moterų pavardės, kurios baigiasi bal­

siu o ir kietaisiais priebalsiais, pvz.: Катд (Камо), Dudkd
(Дудкд); Osipenko (moteris, bet vyras Osipenka) (Осипен­
ко),_Voinič (moteris) (Войнич).
9.2. Tie vietovardžiai, kurių originalo rašmenys yra
lotyniško pagrindo, rašomi lietuviškais rašmenimis ir su
reikiama lietuviška galūne, pvz.: Talinas (Tallinn), Kelnas
(Koln), Katovicai (Katowice), Grenoblis (Grenoble), Bulonė
(Boulogne), Barselona (Barcelona), Kapuja (Capua), Montevidėjas (Montevideo).
Lietuviškų galūnių negauna ir nekaitomi lieka vietovar­
džiai, kurie baigiasi balsiu u ar bet kuriuo kirčiuotu balsiu
ar dvibalsiu, pvz.: Tartu (Tartu), Peru. (Peru), Bordo (Bordeaux), Dachau (Dachau).
Specialiojoje literatūroje ir specialiais atvejais neįprasti
vietovardžiai parašomi ir originaliais lotyniško pagrindo
rašmenimis.
9.3. Lotyniško pagrindo rašmenis vartojančių kalbų as­
menvardžiai pateikiami arba pagal tarimą lietuviškomis
raidėmis, arba originalo rašmenimis:
a) populiariuose ir vaikams bei jaunimui skirtuose lei­
diniuose pateikiami pagal tarimą, pridedant reikiamas ga­
lūnes, pvz.: Stiuartas (Stewart), Morisas (Morris), Volteras
(Voltaire), Šileris (Schiller), Hemingvėjus (Hemingway), Pučinis (Puccini), Zelkė (Selke), Šarlotė (Charlotte).
Lietuviškos galūnės nededamos panašiais atvejais kaip
tie, kurie nurodyti prie pirmosios ir antrosios nelietuviškų
vardų rašymo taisyklės, pvz.: Mobutu (Mobutu), Kamiu. (Camus), Debiusi (Debussy), Rusd (Rousseau);
b) mokslinėje literatūroje, informaciniuose leidiniuose
ir specialiuose tekstuose pateikiamos autentiškos asmenvar­
džių formos, kurioms daugeliu atvejų irgi (tiesiogiai ar po
apostrofo) pridedamos lietuviškos galūnės, pvz.: Morrisas,
Bushas, IValdheimas; Mitterrand’as, Verlaine’as; bet be galū­
nių: Kennedy, Ridley, Enrico, Craxi.
Vartojant sulietuvintas formas, greta skliausteliuose gali
būti pateikiamos originaliosios, o vartojant originaliąsias,
greta skliausteliuose — sulietuvintos.

Skyryba

1» Skyrybos pagrindai ir skyrybos ženklai
Rišlioje kalboje žodžiai jungiami į tam tikras atkar­
pas — žodžių junginius, žodžių grupes, sakinius. Rašomo­
joje kalboje tokias atkarpas vieną nuo kitos skiria grafiniai
skiriamieji, arba skyrybos, ženklai, kurie vartojami pagal
tam tikrus dėsnius ir taisykles. Jų vartojimas gali būti nusa­
komas dviem veiksmažodžiais: ženklai dedami arba ženklai
rašomi. Skyrybos ženklų vartojimo taisyklių visuma yra
skyryba.

Lietuvių kalbos skyryba sudaryta daugiausia s i n t a k ­
s i n i u pagrindu, t. y. remiasi sintakse ir jos taisyklėmis.
Su sintaksiniu pagrindu derinamas, o atskirais atvejais ir
savarankiškai taikomas p r a s m i n i s ir i n t o n a c i n i s
pagrindas. Remdamiesi prasminiu pagrindu, skyrybos ženk­
lus dedame taip, kaip rodo skiriamųjų atkarpų reikšmė, o
remdamiesi intonaciniu pagrindu — kaip rodo šnekamosios
kalbos pauzės ir intonacija.
Intonacijos ar minties atspalvius autorius gali pabrėžti
savo nuožiūra ir tą pabrėžimą pažymėti skyrybos ženklais.
Galima parašyti arba Priešų buvo daug it skruzdžių, arba
Priešų buvo daug, it skruzdžių. Kad išryškėtų aiškinamoji
reikšmė, sakinyje Liepsnos šokinėja, dega — lyg raudonos
skaros (S. N.) po žodžio dega padėtas brūkšnys. Dėl panašių
priežasčių įprasto ženklo (kablelio) vietoje autorius gali pa­
dėti svaresnį ženklą (brūkšnį), pvz.: Jis kalbėjo rašytojų susi­
rinkimuose — ką tauta patyrė okupacijos metais, ką reikia
toliau daryti, (rš.)

Parinkdami skyrybos ženklus, atsižvelgiame ir j kitų sa­
kinio dalių skyrybą. Sakinyje Abudu draugu — Jonas Butkys
ir Kazys Snerva — buvo, kaip ir kiti puzionys, liesi (V.) aiški­
namieji žodžiai Jonas Butkys ir Kazys Snerva išskirti brūkš­
niais, nes toliau yra kita kableliais išskirta sakinio dalis.
Išskyrus kableliais ir aiškinamuosius žodžius, sakinys pasi­
darytų nebe toks aiškus.
Skyrybos ženklų vartosena gali būti įvairi, bet kiekvienas
pavartotas ženklas turi būti pagrįstas sintaksės, reikšmės ar
intonacijos sumetimais. Be to, reikia išmanyti ir atskirų sky­
rybos ženklų reikšmes.
Paprastame rašte vartojami šie skyrybos ženklai: taškas
(.), kablelis (,), brūkšnys (—), klaustukas (?), šauktukas (!),
daugtaškis (...), kabliataškis (taškas kablelis) (;), dvitaš­
kis (:), kabutės („ “), skliausteliai ( ). Vieno ženklo reikšmę
turi kartu esantis kablelis ir brūkšnys (, —). Vartojamos ir
kitokios ženklų kombinacijos, pvz.: ?! ?!. !.. ?.. Kai kurie
ženklai, pavyzdžiui, šauktukas ir klaustukas, gali būti
skliausteliuose.
Skyrybos ženklai vartojami kalbos atkarpoms atskirti ar­
ba išskirti iš abiejų pusių ir yra dedami sakinio gale arba
viduje. Atskiriamieji ženklai yra: taškas, klaustukas, šauk­
tukas, daugtaškis, kabliataškis ir dvitaškis. Taškas skiria tik
sakinius. Klaustukas, šauktukas ir daugtaškis gali būti ir sa­
kinio viduje, ir pabaigoje, kabliataškis tik sakinio viduje,
dvitaškis beveik tik sakinio viduje. Kableliai, brūkšniai ir
kartu einantys kableliai su brūkšniais vartojami žodžiams,
jų grupėms ar sakinio dėmenims (sudėtinį sakinį sudaran­
tiems vientisiniams sakiniams) atskirti arba išskirti. Jie bū­
na tik sakinio viduje. Poriniai ženklai — kabutės ir skliaus­
teliai — yra tik išskiriamieji.
Skiriasi ir intonacinės ženklų reikšmės — vieni yra neut­
ralūs, kiti turi pabrėžiamąją ar emocinę reikšmę. Neutralūs
ženklai yra: taškas, kablelis, kabliataškis, dvitaškis, kabutės
ir skliausteliai. Ryškią intonacinę reikšmę turi šauktukas,
brūkšnys ir kartu esantis kablelis ir brūkšnys. Klaustuko ir
daugtaškio reikšmė yra pusiau intonacinė.

Konkrečiąją skyrybos ženklų vartoseną nustato skyrybos
taisyklės. Jos gali būti dvejopos — būtinosios, privalomos,
paremtos daugiausia sintaksiniu, iš dalies ir prasminiu pa­
grindu, ir laisvesnės, pasirenkamosios, paremtos daugiausia
intonaciniu pagrindu. Laisvosios skyrybos taisyklės papras­
tai dėstomos greta privalomųjų ir jas papildo.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija, norėdama išryškinti
ir praplėsti laisvosios skyrybos taisykles, jas išdėstė atskirai
nuo privalomųjų — patvirtino atskiras Privalomosios skyry­
bos taisykles ir Laisvosios skyrybos taisykles. Naujosios
taisyklės yra palyginti bendro pobūdžio, neaptaria visų
smulkiųjų atvejų, bet dėsto bendruosius kalbos praktikai
reikalingus dalykus. O svarbiausia jos į skyrybą leidžia pa­
žvelgti laisviau ir stengiasi ją palengvinti.
Toliau ir pateikiamos šios taisyklės, tik čia jos metodiš­
kai kiek patvarkytos ir priderintos prie mokyklos reikmių:
supaprastinta viena kita formuluotė, pamažinta pavyzdžių,
kai kurie pavyzdžių sakiniai patrumpinti. Taisyklės grafiškai
priderintos prie kitų žinyno skyrių.

2. Privalomosios skyrybos taisyklės
Privalomosios skyrybos taisyklės nustato atvejus, kuriais
sakinio dalių, sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimas ar išskyri­
mas ir teksto dalių skyryba yra privaloma.

2.1. Vienarūšės sakinio dalys
2.1.1. Vienarūšės išvardijamosios sakinio dalys be jung­
tukų yra atskiriamos kableliais, pvz.:
Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu. Diena išaušo nešalta,
apsiniaukusi, darganota. Stalčiuje, ant lango, ant žemės ieškojo
užrašų knygelės, bet niekur nerado. Juk jau niekada nebestovės
klasės akivaizdoje, nebežiūrės į šituos dėkingus vaikus, nebeskęs
jų alkanose akyse.

P a s t a b o s . 1. Vientisas momento ar laiko, erdvės, svorio ir pan.
kiekio nusakymas atitinkamais matų vienetais rašomas be skyrybos
ženklų, pvz.: Pirmas požeminis smūgis buvo užfiksuotas desimtą valandą
25 minutės 35 sekundės. Aparatas nuvažiavo keturis kilometrus aštuonis
šimtus dvidešimt penkis metrus septyniasdešimt penkis centimetrus. Per sa­
vaitę mokiniai sunešė toną tris šimtus kilogramų penkis šimtus gramų per­
dirbamų atliekų.
2. Kilmininkais nusakyta vieta ar laikas rašomi be skyrybos ženklų,
pvz.: Gimė Alytaus apskrities Lazdijų rajono Bebrų kaime. Susitikimas įvy­
ko 1947 metų balandžio 15 dienos pavakarę.

2.1.2. Vienarūšės sakinio dalys be jungtukų, susijusios
priešinimo santykiais, atskiriamos kableliais, o pabrėžiant
priešinimą — brūkšniais, pvz.: Jis bus daktaras ar inžinierius',
ne kunigas. Jis bus ne kunigas — daktaras ar inžinierius. Ne
šiandien — rytoj dabartiniai septyniolikmečiai ims tvarkyti vals­
tybės reikalus.
2.1.3. Kableliais atskiriamos vienarūšės sakinio dalys, su­
jungtos trejopais jungtukais ar jungiamaisiais žodžiais:
a) sujungtos priešinamaisiais jungtukais o, bet, tačiau,
tik(tai), pvz.: Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje. Slopi­
nanti tyla apgaubė Šilėnų kaimą po tos giedros', bet neramios
pavasario dienos. Duobienė krūptelėjo, tačiau neatsisuko kal­
bančiųjų pusėn. Baltaragis aiškiai girdėjo tą kalbą, tik negalėjo
nieko suprasti. Mergaitė nekalbėjo, tiktai šniurkščiojo ir trynė akis.
b) sujungtos poriniais jungtukais ir jungiamaisiais žo­
džiais nors (ir)... bet, kad ir... betjei(gu) ne... tai, ne tiek... kiek,
ne tik... bet ir, kaip... taip (ir) ir kt., pvz.: Krosnis nors dar nauja,
bet jau suskilusi. Iš paliegusio bernioko jis pasidarė kad ir laibas,
bet tiesus ir aukštas vaikinas. Jei ne kunigas, tai daktaras iš jo
išeisiąs. Tačiau ne tiek man rūpėdavo arkliai, kiek vasaros nak­
ties burtai. Kaip vakar, taip ir šiandien lijo visą dieną. Šmukštaras buvo ne tik astronomas, bet ir biologas.
c) sujungtos kartojamaisiais jungtukais ir jungiamaisiais
žodžiais ir... ir, ar... ar, arba... arba, nei... nei, čia... čia, tai... tai,
tiek... tiek ir kt., pvz.: Bėgo vasara gėlėta ir laukais, ir šilu. Kitą
savaitę dirbsime ar pas jį, ar pas jo brolį. Paprastai jie žvejodavo
arba ramiose upėse, arba ežeruose. Juk nei veido šviesa, nei plau­
kų vešlumu, nei ūgiu nė viena man neprilygo. Čia šunį paglostys,

čia arklį delnu patapšnos, čia peniukšliui meitėliui paausį paka­
sys. Darbo būdavo daug tiek vienų metų pabaigoje, tiek kitų pra­
džioje.
P a s t a b a . Nekartojamaisiais sujungiamaisiais jungtukais ir, bei, ar,
arba, nei sujungtos vienarūšės sakinio dalys neatskiriamos, pvz.: Dieną
jis sėdėdavo prie gatvės kampo ir taisydavo kurpes. Uždrausta į šalį įvežti
visų rūšių gyvulius bei jų mėsos gaminius. Stovėdavo it įbestas, iki išspręs­
davo klausimą ar apmąstydavo dalyką iki galo. Kontrolės darbų išlaidas
sumoka inspektuojama įmonė arba asmenys. Ypatingos laimės nei didelių
turtų jis neturėjo.

2.2. Aiškinamosios sakinio dalys
2.2.1. Aiškinamoji sakinio dalis sujungiamaisiais žodžiais
ypač, kaip ir, būtent, ta i yra ir pan. yra išskiriama kableliais,

pvz.:
Kieme, ypač palei tvorą, nuo vėjo šiureno nukritę lapai. Ga­
lutinis žmogaus pašaukimas yra tiktai vienas, būtent dieviškasis.
Tupinėti po namus, tai yra apsitvarkyti kieme, jai dar užteko svei­
katos. Po vidų, kaip ir po lauką, bėgiojo vaikai.
Taip pat skiriama aiškinamoji sakinio dalis su jungiamąją
paskirtį turinčiu įterpiniu, pvz.: Kai kuriose miško vietose, pa­
vyzdžiui, eglynuose, buvo pažliugę.
2.2.2. Kelios aiškinamosios sakinio dalys, neturinčios jun­
giamojo žodžio ir einančios po apibendrinamojo žodžio, yra
išskiriamos iš vienos pusės dvitaškiu, iš kitos — kableliu (ar
brūkšniu) arba iš abiejų pusių brūkšniais, pvz.:
Žmonių: vyrų, moterų irpaauglių, prigužėjo pilna Blažio gry­
čia. Pasakyk tą patį visiems: mokytojui, kaimynams, mano drau­
gams, ir sužinosi, ką jie apie tave galvoja. Viena tokių bėglių šei­
ma: vyras, žmona ir dvi mažametės dukros — jau dvi savaites
gyvena Telksnio sodyboje.
Iš tolimųjų kraštų grįžta šalčio tremtiniai — laukinės žąsys,
antys, gulbės — ir suka lizdus. Pakalbėti apie šį bei tą — šiek tiek
apie rezultatus, apie perspektyvas, apie kolektyvo narių santy­
kius ar panašiai — jis galėtų ir be jokio pasirengimo.

2.2.3.
Po vienarūšių sakinio dalių prieš apibendrinamąjį
žodį (visi, viskas, visa (tai), visur, visada ir pan.) rašomas brūkš­
nys, pvz.:
Gimines, kaimynus, draugus, šiaip pažįstamus — visus su­
vadino paminėti gražios sukakties. Rūgštu ir saldu, gera ir bloga,
maža ir daug — viskas šiame pirmavaizdyje yra tas pat. Jo pasė­
lius, gyvulius, padargus ar pastatus — visa tai bet kada galėjo
sunaikinti nelaimės.

2.3. Pažyminiai
2.3.1. Išplėstinis derinamasis pažyminys po pažymimojo
žodžio išskiriamas kableliais, pvz.:
Stalų, išrikiuotų palei sieną, turėjo pakakti visiems. Jis turėjo
skrynelę, pilną prekių. Nelegalius reklaminius įrenginius, pasta­
tytus be leidimo, išmontavo bendrovės darbininkai.
P a s t a b o s . 1. Prieš pažymimąjį daiktavardį einantis derinamasis
pažyminys neskiriamas, pvz.: Išrikiuotų palei sieną stalų turėjo pakakti
visiems. Prieš akis plytėjo storu sniego sluoksniu apkloti laukai. Blyškiai
geltona saulė iš lėto slėpėsi už horizonto linijos.
2. Neskiriamas po pažymimojo žodžio einantis nederinamasis pažy­
minys, išreikštas prielinksnine konstrukcija, įnagininku, padalyvine žo­
džių grupe arba prasidedantis žodžiais tema, antrašte, pavadinimu, pvz.:
Jis žiūrėjo į medžius be lapų ir galvojo apie vasaros žalumą. Pasirodė ka­
reiviai žaliomis beretėmis. Gerai buvo įvertinti mokytojų nuopelnai auklė­
jant jaunąją kartą. Klasėje vyko diskusija tema „Kaip būti savarankiškam “.
Straipsnis antrašte „Miesto jubiliejų pasitinkant“ buvo išspausdintas pir­
mame puslapyje. Yra dešimt kaimų pavadinimu Paberžė.

2.3.2. Du ar daugiau neišplėstų ir (ar) išplėstų derinamų­
jų pažyminių ir nederinamieji pažyminiai, einantys kartu su
derinamaisiais, po pažymimojo žodžio yra išskiriami kable­
liais (arba brūkšniais), pvz.:
Suolai, pajuodę, nešvarūs, ėjo pagal sienas, o viduryje stovė­
jo didelis stalas. Ir Ona, didelė, stambi, kaulėta, išėjo glėbiu mal­
kų nešina. Baigia sudilti birželis, kontrastingas, kartais karštas ir
gerokai drėgnas. Ankstyvo rudens vakarais, giedrais, be vėjo, pa­
sigirsdavo vasarą primenantis žiogų čirpesys. Į vidų įėjo nepa­
žįstamas vyras, nedidelio ūgio, gunktelėjęs, ir tyliai pasisveikino.

Praslinko kovas — šaltas, snieguotas. Atėjo liepa — šilta, be
didesnių vėjų, retais lietumis — /r atnešė visiems ramybę.
2.3.3. Po pažymimojo žodžio einantis išplėstas priedėlis
be jungiamojo žodžio yra išskiriamas kableliais, pvz.:
Pirmas atėjo Jonas Augutis, Povilo sūnus.
mano tėvas,
karštas žmogus, paliepė užpykęs išmesti jį pro duris. Niekas nesi­
tikėjo, kad Arūnas, tas visų pajuokiamas ir stumdomas Arūnas,
pasielgs taip garbingai.
P a s t a b a . Prieš pažymimąjį daiktavardį einantis priedėlis neskiria­
mas, pvz.: Mūsų kaimynas Stanislovas kruopščiai prižiūrėjo visus aplink
namą augančius medelius.

2.3.4. Priedėliai sujungiamąją paskirtį turinčiais žodžiais
ypač, arba, vadinamasis, labiausiai, daugiausia, dažniausiai, grei­
čiausiai, kaip antai, kaip, tai yra, būtent ir kt. išskiriami kable­
liais, pvz.:
Toliau bus plėtojama socialinės priežiūros, ypač socialinės
rūpybos, sistema. Bet prieš tai jų vaidila, arba burtininkas, kiek­
vieno valgio gabaliuką meta po stalu. Senoji oda, vadinamoji
žalčio išnara, pasilieka prie medžio. Kažkas, greičiausiai Didžkuvienė, įėjo iš gretimo kambarėlio. Kai kurie gyvuliai, kaip an­
tai šuo, tiesiog stebina savo prieraišumu. Tik vienas klausytojas,
būtent Vincas, pasiliko salėje. Subjektinės teisės, tai yra savinin­
ko teisės valdyti turtą, juo naudotis ir disponuoti, gali būti pa­
žeistos.
Taip skiriami ir priedėliai su jungiamąją paskirtį turinčiu
įterpiniu, tik kablelis rašomas ir po įterpinio, pvz.: Kurie ne
kurie paukščiai, pavyzdžiui, balandžiai, žmogui iš dalies nau­
dingi. Kai kurie paukščiai, sakykime, juodvarniai, perėti prade­
da dar sniegui nenutirpus.
2.3.5. Išplėstas pažyminys ar priedėlis arba du ar dau­
giau neišplėstų pažyminių ar priedėlių, einančių prieš įvar­
džiu išreikštą pažymimąjį žodį, yra išskiriami kableliais, pvz.:
Atlaidus kitų silpnybėms, jis buvo griežtas ir reiklus sau. Aukš­
tas ir žilas, jis buvo panašus į senovės krivį. Juodais garbanotais
plaukais, švitriomis rudomis akimis, ji atrodė kaip čigonė. Na­
gingas kalvis, jis niekada nelikdavo be uždarbio. Stipruolis,
vikruolis, jis per fizinio lavinimo pamokas mokytojo buvo tik gi­
riamas.

2.4. Įterpiniai
2.4.1. Įterpinys išskiriamas kableliais, labiau pabrėžiami
įterpiniai — brūkšniais, pvz.:
Laimė, nė vieno žmogaus tarpdury nebuvo, nes visus, matyt,
sutraukė į vidų kalbėtojas. Aš, deja, į konferenciją negalėsiu at­
vykti. Krikštatėvis, tik pamanyk, kumeliuką dovanojo. Per gerai,
sakau gi, manai apie kaimynus. A š žemiau už vištas netūpiau,
nors su ereliais, tiesą pasakius, niekuomet nebuvau iškilęs. Be
kelių smalsautojų, įvykio vietoje greitai nieko nebeliko. Išskyrus į
parodą išvykusį ūkio ministrą, kiti Vyriausybės nariai posėdyje
dalyvavo.
Vienur žodžio iš burnos negalėjai ištraukti, o kitur— atvirkš­
čiai — žmonės mus sutikdavo išskėstomis rankomis. Iš mūsų
nėra — tikėkite — nė vieno, kuris linkėtų jums nesėkmės.
2.4.2. Papildomas pastabas reiškiantys įterpiniai (vadi­
namieji įspraudai) išskiriami skliausteliais arba brūkšniais,
pvz.:
Jam gražus tas paltas, lyg žydintys (na, kaip jie ten vadinasi,
kur miške auga), lyg žydintys viržiai. Pareigūnas per 15 darbo
dienų surenka būtiną informaciją ir nustato, ar tikslinga prašy­
mą tenkinti (jo netenkinti). Laboratorijos steigėjas yra Muitinės
departamentasprie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (to­
liau — Muitinės departamentas). Tariamoji nuosaka turi vienti­
sines ir sudėtines formas (žr. § 940, 951—955). Atsistojusi prieš
mažą veidroduką — didysis jau vakar su kraičiu išvežtas į Salteikius — Grėtė dar kartą susišukuoja plaukus.

2.5. Kreipiniai
2.5.1.
Kreipinys, vienas ar su priklausomais žodžiais, iš­
skiriamas kableliais, pvz.:
— Dėde, ar namie esi? — išgirdo Gugis. Bus, mama, kitoks
gyvenimas— šviesesnis, lengvesnis. Šit tavo bėroji, Juozapai! Ėsk,
karvute, ėsk, margoji, žalią žolę. Atleiskite, ponia Liucija, kad

taip netikėtai pas jus įsibraunu. Oškit, žalios pušys, oškit, aukš­
tos pušys, tiems, kur ilsisi prie jūsų kojų. Labai sielojuosi, mano
mieloji, geroji sesute, dėl tave ištikusios nesėkmės.
2 5 2 ^Kreipinys išskiriamas kartu su antrojo asmens įvar­
džiais tu, jū s , jei jie yra sutapę su kreipiniu ir sakinyje negali
eiti veiksniu, pvz.:
Tai kur, beširdi tu, eiti man?! O kas, tingine tu, leido tau! Jau
kito tokio, tu mano katinėli, niekur nerasčiau. Jūs skrynelės, jūs
margosios, daugiau jūsų nedangstysiu.

2.6. Prijungiamieji sakiniai
2.6.1. Šalutinis prijungiamojo sakinio dėmuo išskiriamas
kableliais, pvz.:
Jam be galo rūpėjo, kad viskas būtų padaryta laiku ir gerai.
Atiduok, kas mano. Būk toks, koks nori kitiems rodytis. Kieno
burna karti, tam ir medus nesaldu. Jis žinojo, apie ką kalbėti
susirinkusiesiems, ir triukšmas tuoj pat nurimo. Vyras, kuris sė­
dėjo su kunigu pirmoje eilėje, pradėjo ploti. Pamatęs, kad aš sau­
sas kaip šakalys, milžinas tėškė piktai atgal. Jau trys dienos, kai
nieko nevalgėme. Nedidelis miškelis, per kurį vingiavo siauras
keliukas, glaudėsi prie plačios upės. Iš kur pasirodė šie pusnuo­
giai žmonės, niekaip negalėjo suprasti.
2.6.2. Iš vieno prijungiamojo žodžio sudarytas šalutinis
dėmuo skiriamas kableliu (kai jį norima pabrėžti — brūkš­
niu), jei eina sakinio ar jo dėmens pradžioje, pvz.:
Draugas bandė paaiškinti, kad šis sapnas kitoks. Koks, jis
negalėjo pasakyti.
Visiems buvo aišku, kad darbus reikia tučtuojau sustabdyti.
Kaip, nė vienas iš susirinkusiųjų nežinojo.
Misionierius iš kaimelio išvyko jau prieš gerą savaitę, o kur
— vieni dievai žino.
2.6.3. Šalutinis dėmuo išskiriamas kartu su jį pabrėžian­
čiais ar aiškinančiais žodžiais arba žodžių junginiais ypač,
nebent, juoba, juolab, ju o labiau, tuo labiau, būtent, vis tiek, tai
y r a , pvz.:

Bematant sukilo piktžolės, ypač kur rugiai buvo iššutę. Re­
montas netrukus atsipirks, juolab kad salę nuomosime. Žiūro­
vai nenuobodžiavo, juo labiau kad rezultatas ne kartą buvo ly­
gus. Tokie žmonės bando įsitvirtinti silpnose bendrijose, būtent
kur nėra iniciatyvių žmonių ir darnios narių veiklos. Jis banke
pasirodydavo prieš pat darbo pabaigą, tai yra kai darbuotojai
būdavo labiausiai užsiėmę. Išeik, vis tiek kas tu būsi, ir pasi­
rodyk.
2.6.4.
Vienarūšiai šalutiniai prijungiamojo sakinio dėme­
nys, sujungti kartojamais sudedamaisiais ar skiriamaisiais
jungtukais ir... ir, ar... ar, arba... arba, nei... nei , atskiriami pra­
dedant antruoju, kartojamuoju, jungtuku, pvz.:
Tiesiog gera, kad sėdi prie laužo ir kad kvepia žuviene, ir kad
visi tave laiko draugu. Specialiųjų priemonių imamasi, kai nu­
matoma lijundra ar kai ima šalti po atlydžio, ar kai keliai smar­
kiai užpustyti. Tokiose šeimose tėvai nesirūpina, ką vaikai valgys
nei kuo apsirengs, nei kaip mokyklą lankys, nei kaip gyvens mo­
kyklą baigę.
P a s t a b a . Vienarūšiai šalutiniai dėmenys, sujungti nekartojamais
sudedamaisiais ar skiriamaisiais jungtukais ir, ar, arba, nei, neatskiriami,
pvz.: Reikia išsiaiškinti, koks turto mokestis ir kokia jo dalis yra neapmo­
kestinama. Komisija turės nustatyti, kam buvo išmokėtos lėšos arba kur jos
dingo, jei nebuvo niekam mokėta. Niekam nerūpėjo, kur jos išvažiavo nei
kada grįš.

2.7. Sujungiamieji sakiniai
2.7.1.
Sujungiamųjų sakinių dėmenys, susieti priešinamai­
siais ir paremiamaisiais jungtukais a r jų paskirtį turinčiais
žodžiais o, bet, tačiau, tik (ta i), vis dėlto, užtat (ai), tad, todėl ir
kt. arba jungtukų ir jungiamųjų žodžių samplaikomis o vis
dėlto, bet vis dėlto, bet užtat ir kt., yra atskiriami kableliu, pvz.:
Sietynas jau aukštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti. A n ­
tanukas dar nesiliauja prašyti, bet senelė medaus vis duoti neno­
ri. Ir trečias brolis sakė eisiąs grumtis, tačiau visi jį išjuokė. Visi
žvėrys išėjo darbo dirbti, tiktai kurmis atsiliko. Pūdyti nesupūdys,

vis dėlto šienas gyvuliams bus nebe toks. Vakarais dėdė Jokūbas
bijojo nakvoti troboj, tad pasiėmęs reikalingiausią mantą trauk­
davo bulvių duobių link. Jis visą rytą tysojo, nėjo į darbą, todėl
man ir pikta buvo.
Jam, regis, reikėtų tylėti kaip žemei, o vis dėlto nesugniūžta,
kelia galvą. Nelengva apsispręsti, bet vis dėlto yra puiku turėti
galimybę šiek tiek pristabdyti laiko tėkmę.
Labai išplėsti, kableliais skiriamų dalių turintys dėmenys
atskiriami kabliataškiu, pvz.: Kad vanduo neužšaltų, ančiukas
turėjo beveik be poilsio plaukyti; bet po kiekvienos nakties plo­
tas, kur jis plaukiojo, ėjo vis mažyn ir mažyn.
2.1.2.
Sujungiamųjų sakinių dėmenys, sujungti kartoja­
mais sudedamaisiais jungtukais ar jų paskirtį turinčiais žo­
džiais ir... ir, nei... nei, čia... čia ir kt. arba kartojamais skiria­
maisiais jungtukais arba... arba, ar... ar, yra atskiriami kable­
liais, pvz.:
Ir eina kupinos darbų dienos, ir slenka naktys, pilnos ilgesio
ir svajonių. Nei ugė pakilusi jo nenuplovė, nei žemė neprasivėrė
ir jo nepasiėmė. Čia vakaras tuoj, čia bulvių dar neprikasta, čia
žolė kiaulėms dar nesukapota. Šįryt ir saulė šviesesnė, ir paukš­
teliai kitaip čiulba.
A r jam galva pasilpo, ar jis iš tikro šventasis. Arba kiemą
tegu pasausina, arba gerus batus duokite.

2.8. Bejungtukiai sakiniai
2.8.1.
Bejungtukių sakinių dėmenys atskiriami kableliu,
kabliataškiu, brūkšniu ar dvitaškiu. Reiškiant išvardijimą,
gretinimą, priešpriešą paprastai vartojami kablelis ar kab­
liataškis (a), reiškiant apibendrinimą, sąlygą, laiką, nuolai­
dą, neatitikimą dažniau vartojamas brūkšnys (b), reiškiant
aiškinimą, priežastį ir pasekmę — dvitaškis ar brūkšnys (c),
pvz.:
a) Veltui meldi aušros, miršta balsas maldos, vien gailios tau
ašaros krinta. Dienos trumpos, vakarai ilgi, darbo jokio nėra,
valgyti nėra ko. Ylos maiše nepaslėpsi, žmonėms lūpų neužčiaup­

si. Sakyti daug, klausyti nėra ko. Ankstyvasis dantis rakinėja, vė­
lyvasis akis krapštinėja.
Staugė prie būdų pririšti šunys, tvartuose klaikiai maurojo
galvijai; virš trobų irparko medžių skraidė gaisro apšviestos var­
nos, blaškėsi karveliai.
b) Kelias išklampotas, gėlynai nesukąsti ir neapsodinti, gy­
vatvorės neapkarpytos — visur apsileidimas, netvarka, nešvara.
Tepk mėšlą medum — vis tiek mėšlu dvokia. Saukiu — niekas
neatsako. Rytą anksti ponas nori važiuoti į svečius — jo gerųjų
arklių nėra.
c) Kumeliukas buvo tikrai gražus gyvulėlis: balta Vilnelė klo­
jo visą kūną, uodegos plaukas vijosi šilko mazgeliais. Tu kalbi
teisingai: į mano kalną gali įkopti tiktai skaidrūs kaip krištolas
žmonės. Tu nueik ir šeimininkui pasakyk: darbininkai nevalgo
šitokio jovalo.
Jo rankos lyg titnagas — neima jų nei šaltis, nei karštis, nei
drėgmė. Pagailo jam senutės — toks susirūpinęs buvo jos veidas.
Elena grįžo ramesnė— tėvas tebemiegojo. A š bijau šitų tavo kurtų
— leisk man su rykštuke jiems užkirsti.
2.8.2.
Sudėtinio bejungtukio sakinio dėmens atitikmeniu
einantys teigimo, neigimo, sutikimo ir kitų panašių reikšmių
žodžiai (taip, ne, gerai, nieko, kaip, ką ir pan.) atskiriami kab­
leliu, pvz.:
Ne, aš neateisiu. Taip, aš sutinku. Gerai, sutinku su tavo pa­
siūlymu. Nieko, paverks ir apsipras. Ką, negi tu nežinojai?!

2.9. Ženklai sakinio gale
2.9.1.
Sakinio gale rašomas taškas, klaustukas, šauktu­
kas arba daugtaškis; ženklo pasirinkimą lemia sakinio pras­
mė ir intonacija, pvz.:
Miškas gūdžiai švokščia, pušelės siūbuoja lyg marčios, any­
tos nubartos. Paukščio niekur jokio ne tik neišgirsi, bet ir nepa­
matysi.
Kas greičiau lekia: varna ar dviratis? O gal teiktumeis pasa­
kyti, kada žmogus darė tai, ką norėjo? Pone Antanai, tamsta
važiuosi su manim? Paskolinsi man pinigų, a?

Būry, lygiuok! Vaikine, žiūrėk, prieš mane neagituok! Lai­
mingai jums naujoje vietoje!
Dėl žmogučio liemens bėdos nebuvo: sutaisė Barbora tešlos
keturkampį, į vidų įdėjo obuolių, razinų, pabarstė cinamonu ir...
Man širdin toptelėjo, kad nebegrįš...
P a s t a b a . Po antraštinių sakinių taškas nerašomas, pvz.:
Laukiniai paukščiai jau grįžta
Kiauro maišo nepripilsi
Paveldo tvarkytos reglamentą rengimo taisyklės

2.9.2.
Kabutėmis skiriamos tiesioginės kalbos ir citatos
sakinio galo ženklai rašomi prieš uždaromąsias kabutes, pvz.:
Į ją pažiūrėję žmonės sakydavo: „Kokia graži ir maloni mer­
gaitė. “
Ciceronas sakė: „Įžangai reikia kuo daugiau svarumo ir kuo
mažiau spindesio. “
Šiandien klausia manęs: „Kur buvai?“
Lengva pasakyti: „Kirsk sau... “
Jis dar mažas, būdavo, vaikščioja paskui mane ir vis prašo:
„Terese, uogų! Teresyte, uogų!“

2.10. Tiesioginė kalba
2.10.1. Tiesioginė kalba skiriama brūkšniais arba kabu­
tėmis. Jei prieš tiesioginę kalbą yra įvadinių žodžių, po jų prieš
tiesioginę kalbą rašomas dvitaškis. Tiesioginė kalba prade­
dama didžiąja raide.
2.10.2. Brūkšniu skiriama tiesioginė kalba pradedama
rašyti iš naujos eilutės, pvz.:
Vaikai ėmė mėtyti į vandenį duoną ir grūdus, o jauniausias
sušuko:
— Štai kita gulbė!
Antanukas labai norėtų tą gerąjį kiškutį pamatyti, bet neži­
no, kur jis gyvena.
— Bobule, o kur dabar kiškutis gyvena?
2.10.3. Brūkšniais skiriamos dialogo kalbos kiekvieno vei­
kėjo žodžiai pradedami rašyti iš naujos eilutės, pvz.:

— Ką čia jūs užrašėte?
— Ar kas negerai?
— Esu Milašius, o jūs sąskaitą išrašėte Milakniui...
— Atsiprašau!.. Pataisysim.
2.10.4. Kabutėmis skiriama tiesioginė kalba po įvadinių
žodžių rašoma toje pačioje eilutėje, pvz.:
Jonelis verkdamas pasakė: „Daugiau aš neisiu į darželį. “
Vaikas nutvėrė jį už rankos, neleidžia irprašo: „Tėti, pasiimk
mane. A š tikrai klausysiu tavęs ir vienas niekur neisiu. “
2.10.5. Jei perpasakojamas dialogas, tarp kabutėmis ski­
riamos dviejų veikėjų kalbos rašomi brūkšniai, pvz.:
Su motina pasilikęs Kazys klausinėjo maloniai: „Be nerei­
kalauji ko, motušėle?“— „Dėkui, mano Kazeli, nieko nereikia...
Pasilik sau... viskąman atiduodi!“— „Eikime, — sako, — mo­
tušėle, aš knygą nupirksiu.“— „Nereikia, vaikeli... mažai bema­
tau. “— „Motušėle, aš tau akinius nupirksiu. “
2.10.6. Po tiesioginės kalbos esantys arba į tiesioginę kal­
bą įsiterpę autoriaus žodžiai pradedami mažąja raide. Tie­
sioginė kalba nuo jų skiriama brūkšniais, kurie rašomi po
kitų sakiniui reikalingų ženklų: prieš autoriaus žodžius brūkš­
nys rašomas po kablelio, šauktuko, klaustuko, daugtaškio;
po autoriaus žodžių prieš tiesioginės kalbos tęsinį — po kab­
lelio, taško, dvitaškio, pvz.:
— Na, tik sakyk greičiau, — ragino Antanas.
— Martynai, kinkykite! — pasigirsta Viliaus balsas iš kam­
bario.
— Kaipgi aš tau akis dūmiau? — nesuprato Baltaragis.
— Mykoliuk, aš išteku... — pagaliau tarė Severija.
— Bet, — kalbėjo jis, — dar lieka plati dirva privačiai inicia­
tyvai.
— Nusiramink, — ramino vyrai. — Mes tau nieko bloga
nepadarysime.
— Teisybė, — pritarė Lankutienė ir pasiteiravo: — O Vilko
Martynas?
2.10.7. Kai tiesioginė kalba eina prieš autoriaus žodžius
ir yra skiriama kabutėmis, jos galo ženklai (šauktukas, klaus-

tukas, daugtaškis) rašomi prieš uždaromąsias kabutes, o kab­
lelis — po kabučių, pvz.:
„Kur jis galėjo išeiti? Tokią naktį!“ — lyg ir stebisi motina,
bet širdies gilumoje ji žino.
„Ar neims lyti?“— pagalvojo Zenonas.
„Ką aš jai dabar sakysiu?.. “— kvaršino Vasarį įkyri mintis.
„Kaip ir mano uošvienė“, — pagalvojo Grėtė, bet ji saugojosi tai pasakyti.

2.11. Citatos
2.11.1. Citatos išskiriamos kabutėmis. Kai citatos išski­
riamos šriftu ar kitokiu grafiniu būdu, kabutės gali būti ne­
rašomos^
2.11.2. Kai citatą sudaro atskiras sakinys ar keli sakiniai,
po įvadinių žodžių dedamas dvitaškis, o citata paprastai ra­
šoma toje pačioje eilutėje; ilgesnė citata gali būti pradedama
iš naujos pastraipos, pvz.:
Dar Aristotelis rašė: „Retorika apima visas žmogaus gyveni­
mo sritis. “
Apie perdėtą kuklumą pasakyta taip: „Jei esi nekompeten­
tingas ar nepasiruošęs, kaip sakaisi, kam eini kalbėti? O jei tas
netiesa, kam pradėti savo kalbą melu?“
Štai koks gyvas kvieslio paveikslas:
„Savaitės viduryje į namus atjojo kvieslys kviesti į vestuves.
Arklio galva ir jo paties skrybėlė buvo išpuošta margais kaspi­
nais. <... > Jis sustojo vidury aslos įsitempęs, kaip kareivis ri­
kiuotėje, pakėlė ranką ir pakratė lazdą, ant kurios suplevėsavo
kaspinai ir rūtos ir sutilindžiavo varpelis. “
2.11.3. Po citatų esantys ir į jas įsiterpę autoriaus žodžiai
rašomi taip kaip autoriaus žodžiai prie tiesioginės kalbos (žr.
2.10.6.), pvz.:
„Stinga išraiškos priemonės, vartok tarmybę“, — sakė Rygiš­
kių Jonas.
„Ar visuomet vaizdingas žodis geriau už neutralų ?“— svars­
tydamas žodžių vartosenos tikslingumą klausia J. Pikčilingis.

„Pareina namo, — toliau rašo skaitytoja, — ir prasėdi visą
laiką prie televizoriaus. “
2.11.4. Cituojamas eiliuotos kalbos posmas rašomas iš
naujos pastraipos ir be kabučių arba su kabutėmis toje pa­
čioje eilutėje (eilučių ir posmų pabaiga žymima pasviraisiais
brūkšniais), pvz.:
Miškinio kūryboje plazda gyva žodžių dvasia, atklydusi iš liau­
dies dainų:
Kur miškeliai, pakvipę sakais,
Kur takeliai takai,
Skersai išilgai išminti...
Eilėraštyje kontrasto principu gretinami vaizdai subtiliai per­
teikia kontekstą: „Ar tai tu, ar maža kregždutė, / A nt pavasario
delno nutūpus, / Sučiauškėjai linksma, lengvutė — / Nuskridai,
pamojus sparnais. “
2.11.5. Citata, sudaranti autoriaus sakinio dalį, rašoma
toje pačioje eilutėje ir pradedama mažąja raide, pvz.:
Pasakymas „patraukti kaltinamuoju“, vartojamas Baudžia­
mojo proceso kodekse, vertinamas kaip specifinis teisės kalbos
pasakymas. Apie švietimo įstaigų pavadinimus taisyklių 1 punk­
te pasakyta, kad „juose reikia vengti nebūtinos informacijos“.

jĮĮ-3/' Pasirenkamosios skyrybos taisyklės
Pasirenkamosios skyrybos taisyklėse išdėstyti atvejai, ku­
riais skyrybos ženklai neprivalomi, bet gali būti vartojami ra­
šančiojo nuožiūra prasminiams ir stilistiniams atspalviams nu­
rodyti ar paryškinti. Pavyzdžiuose suskliaustas ženklas reiškia,
kad jis čia gali būti rašomas arba nerašomas.

3.1. Vienarūšės sakinio dalys
3.1.1, Greta pavartoti artimos reikšmės ar kartojamieji
žodžiai skiriami kableliu, jei suprantami kaip vienarūšės sa­
kinio dalys, neskiriami, jei laikomi samplaikomis, pvz.:

Sprogsta(,) skleidžiasi alyvų žiedai. Sukaitau(y) subuvau vi­
sa, kol duoną pakepiau. Šnara (,) murma šaltos bangos amžiną
legendą. Giliai(y) giliai į sąmonę įstrigo man tie žodžiai. Žmogau(y) žmogau, ir širdies tu neturi.
3.1.2.
Pažyminiai prieš pažymimąjį žodį, nurodantys ne
vieno pagrindo požymius, bet rašančiojo laikomi lygiaverčiais,
gali būti atskiriami kableliais kaip vienarūšiai, pvz.:
Tirštas (, ) murzinas prakaitas bėgo jo smilkiniais. Priešais su­
judėjo aukštas(,) storas žmogus. Stovėdamas po medžiu, įsižiū­
rėjo} kad tai didelė į,) palinkusiomis šakomis eglė. Kiaurai ve­
riantis (y) šaltas vėjas varyte varė į kambarį.

3.2. Aiškinamosios sakinio dalys
3.2.1.
Vienavardės sakinio dalys be jungiamųjų žodžių gali
būti išskiriamos kableliais, jei norima parodyti aiškinamąją
jų paskirtį, pvz.:
Suopis mielai nusispjautų čia patį,) sau po kojomis (,) ir iš­
eitų. Labai anksti (y) dar prieš saulės tekėjimą(y)Veronika žvilg­
telėjo į laikroduką ir pašoko. Rudas (,) lyg nudažytas (,) pakelei­
vio veidas gerokai išsiskyrė iš šviesių šiaurės šalies gyventojų vei­
dų. Jis tyliai(,) lyg sąmokslininkas (,) pakuždėjo man į ausį.
Šitokie apyniai(,) be lapų ir auksinių spurgui) nė iš tolo ne­
priminė vasarą matytos namo galo puošmenos. Malonus gyvuliukas(y) švelnaus garbanoto plauko(y) tupėjo kampe ir baikš­
čiai žiūrėjo į mus.
Nieko kita (y) kaip tikprisipažinti(f) jam nebeliko. Niekas ki­
tas (,) kaip tik grikiai(,) ten neaugo.
Sąskrydis vyks Tauragės apskrityje(y) Šilalės rajone(y) Lau­
kuvos miestelyje(,) jau po savaitės. Susitikimas įvyko birželio
1 dieną (y) pirmadienįį,) po pietų (,) nedideliame pajūrio miestelyje.
P a s t a b a . Kilmininkais nusakyta vieta ar laikas rašomi be skyrybos
ženklų, pvz.: Gimė Tauragės apskrities Šilalės rajono Laukuvos miestelyje
(žr. 2.1.1 2 pastabą).

3.2.2. Vienavardė sakinio dalis arba išskiriama, jeigu su­
prantama kaip papildymas, arba atskiriama, jeigu supranta­
ma kaip vienarūšė, pvz.:
Jam, ne kam kitam(,) dauguma mūsų klasės mergaičių steng­
davosi patikti. Tik tu, ne bet kas iš mūsų(,) gali padėti karaliui
dukterį atgauti. Šaltiniai iš X V I amžiaus, net iš vėlesnių laikų(,)
tai patvirtina. Ekonomika, kartu ir bankų veiklai,) pažengė į
priekį.
3.2.3. Tarp apibendrinamojo žodžio ir jį aiškinančių saki­
nio dalių įterpus jungiamąjį žodį, po pastarojo gali būti rašo­
mas dvitaškis (rečiau brūkšnys), jei norima paryškinti išvar­
dijimą, pvz.:
Visi mūsų baltmiškio medžiai, būtent(:) beržas, epušė, ąžuo­
las, uosis, liepa ir kiti, žiemą žalių lapų netenka. Mūsų krašto
spygliuočių miškuose dažniausiai auga tik dvi medžių rūšys, bū­
tent (:) eglės ir pušys. Programą atliko nepriekaištingai, taiyra(:)
tiksliai, laisvai, išraiškingai, ir areną paliko tikėdamiesi gero įver­
tinimo. Naminiai gyvuliai, kaip antai(:) arklys, karvė, avis, kiaulė
ir kiti, labai naudingi žmogui. Įgrysta kasdieniai darbai, būtent
(—) liuobti gyvulius, lesinti vištas, kurti krosnį, ir norisi bent die­
ną atsipūsti.

3.3. Dalyvinės, pusdalyvinės, padalyvinės
aplinkybės
Išplėsta dalyvinė, pusdalyvinė ar padalyvinė aplinkybė ar­
ba dvi ir daugiau neišplėstų aplinkybių gali būti išskiriamos
kableliais, jei norima išryškinti jų prasminį ir intonacinį sa­
varankiškumą, pvz.:
Išėjusi iš mokyklos(,) direktorė stabtelėjo. Atėjęs į mokyklą ir
neradęs Juozapėlio(,) Mikė negali paslėpti savo liūdesio. Einant
didžiuoju vieškeliu pro beužankančius tvenkinius),) galima pa­
matyti kažkada didelio dvaro liekanas. A š net vardus jiems sugalvojau(,) sėdėdamas prirūkytame kambaryje. Liucė valgoma­
jame dengė stalą, bet(,) išgirdusi svečią),) tuoj išbėgo jo pasitikti.

Jis pajuto, kad(,) tvinksint širdžiai(,) lyg adatėlėmis bado pirštų
galiukus. Įėjęs ir nusivilkęs (,) svečias prisėdo ant suolo krašto.
Lyjant ar sningant(,) nemalonu keliauti.

3.4. Pažyminiai
3.4.1. Aplinkybinį atspalvį turintis išplėstas derinamasis
pažyminys arba du ar keli neišplėsti derinamieji pažyminiai
prieš daiktavardžiu išreikštą pažymimąjį žodį arba nederi­
namasis pažyminys prieš daiktavardžiu išreikštą pažymimą­
jį žodį gali būti išskiriamas kableliais, jei norima pabrėžti
pažyminio prasminį ir intonacinį savarankiškumą, pvz.:
Niekieno neatpažintas(,) vienuolis laimingai pasiekė centri­
nę aikštę. Visų nužvelgiamas koridoriuje, patylomis apkalbamas
bendroje virtuvėje(,) Vytas negalėjo ramiai jaustis net tarp arti­
miausių žmonių. Plepus, bet gudrus ir„slidus“(,) kaimynas man
visai nekėlė pasitikėjimo. Raudonomis nuo nemigos akimis(,)
inspekcijos viršininkas neatrodė nusiteikęs šiandien spręsti bent
kiek rimtesnius klausimus.
3.4.2. Neišplėstas derinamasis ar nederinamasis pažymi­
nys, pažymintis įvardžiu išreikštą sakinio dalį, gali būti iš­
skiriamas kableliais, jei norima pabrėžti jo prasminį ir into­
nacinį savarankiškumą, arba brūkšniais, jei norima pabrėžti
aiškinimą, pvz.:
Bet jam(,) mokytam(,) ten rodytis netinka. Žiūriu į ją(,) didelę(,) ir gėriuosi. Jie(,) jauni(,) neturėjo tokio patyrimo. Ji(,) su
kasytėmis(,) atrodė pajaunėjusi vos ne dešimčia metų. Jaunas(,)
aš būčiau daug greičiau tai atlikęs. Moterys buvo pasipiktinusios
tuo, kad jos (—) jaunos (— ) yra iš darbo atleidžiamos, o pensininkės paliekamos.
3.4.3. Išplėstas nederinamasis pažyminys po pažymimojo
žodžio gali būti išskiriamas kableliais arba rečiau brūkšniais,
jei norima pabrėžti jo prasminį ir intonacinį savarankišku­
mą ar aiškinimą, pvz.:
Jis(,) be juodų ūsų(,) atrodė visai neatpažįstamas. Dariusį,)
raudona ir skaudančia ausimi(,) tik ir tegalvojo, kaip atkeršyti

už tokį pažeminimą. Jos (—) dryžuotais sijonais (—) neišsiskyrė
iš kitų tautiškais drabužiais pasipuošusių dalyvių.
P a s t a b a . Nederinamieji pažyminiai, prasidedantys žodžiais tema,
antrašte, pavadinimu, neskiriami, pvz.: Vyko diskusija tema „Kaip būti sa­
varankiškam“ (žr. 2.3.1 2 pastabą).

3.4.4. Su dalelytėmis nors ir, kad ir, dar (ir), tegu, irgi, kaip
ir pan. einantys pažyminiai a r priedėliai gali būti išskiriami
kableliais, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį sa­
varankiškumą, pvz.:
Visą kelią(,) nors irprimuštas(,) vilkas nešė ant nugaros la­
pę. Tegu be sveikatos (,) menkam savo gyvenimui Jokūbas užsi­
dirbs pats. Pastogėj) nors irmaža(,) jau buvo užleista pabėgėlių
vaikams. Medžiai(,) kad ir su žaliais lapeliais(,) dar nedvelkė
tikra pavasario gaivumą. Kaip vyresnis ir gudresnis(,) brolis lie­
pė man tylėti ir toliau dirbti savo darbą. Kad ir mokytojas(,) Ka­
zimieras neištvėrė neužrikęs ant vaikų, besityčiojančių iš patik­
laus šunyčio.
3.4.5. Lyginamieji nederinamieji pažyminiai, prasidedan­
tys žodžiais didumo, aukštumo, ilgumo ir kt., po pažymimojo
žodžio gali būti išskiriami, jei norima išryškinti jų prasminį
ir intonacinį savarankiškumą, pvz.:
Nykščio nagu(,) didumo sulig geru kaušeliui,) nukabino pri­
lipusį grumstelį. Vanduo atiteka iš upelio bėgdamas išmūrytu ur­
vui,) aukštumo mažiausia sulig žmogum.Tarp kalnų margavo
puikus pylimas(,) ilgumo per kelias mylias.
3.4.6. Po įvardžių bet kas, kas nors, visi, kiti, kas, kažin kas
ir pan. pavartotas būdvardis ar dalyvis su priklausomais žo­
džiais ar be jų gali būti išskiriamas, jei norima parodyti aiš­
kinamąją jo paskirtį, pvz.:
Kažin kas (,) truputį drąsesnis (,) šūktelėjo nepatenkintu bal­
su. Bet kas(,) norintis išmokti daugiau(,) gali naudotis šiomis
programomis. Visiems(,) atsakiusiems į klausimynąi,) siunčia­
me užduotis. Bet kas(,) norintis(,) negali sužinoti asmens duo­
menų. Kiti(,) atėjusieji,) neskubėdami susėdo už stalų. Ateis
kas(,) neprašytas(,) ir sugriaus viską.

3.4.7. Artimos nederinamiesiems pažyminiams žodžių gru­
pės, prasidedančios vardu, pavarde, pravarde, gali būti išski­
riamos norint parodyti jų intonacinį savarankiškumą, pvz.:
Jis pasirodė labai panašus į buvusį kaimyną (,) vardu Kazys.
Jo sesuo išteka už vyriškio (,) pavarde Vilkas (,) ir išvažiuoja į
kitą miestą. Susitiko su klasės draugui,) pravarde Skiauterė. Vie­
name sodžiuje gyveno neturtėlis žmogus(,) vardu Petras Banys.
3.4.8. Neišplėstas po pažymimojo žodžio einantis priedė­
lis gali būti išskiriamas, jei norima parodyti jo aiškinamąją
paskirtį ir intonacinį savarankiškumą, pvz.:
Mesi,) vaikigaliaii,) bėgdavome paskui jį iršaukdavom. Jis(,)
našlysį,) užaugino tris vaikus, o čia šeima su vienu nesusitvarko.
Kaimynasi,) boksininkasį,) nėra nė vieno kepštelėjęs, o tie ištį­
sėliai mojuoja kumščiais menkiausia proga. Medžiai(,) galiūnai(,) susipynę šakomis aukštybėse.
3.4.9. Neišplėstas ar išplėstas priedėlis, einantis po pažy­
mimojo žodžio, gali būti išskiriamas brūkšniais, jei norima
pabrėžti aiškinimą, arba atskiriamas brūkšniu nuo pažymi­
mojo žodžio, jei norima parodyti tapatumą, pvz.:
Prie apskritojo stalo buvo pakviesti ir didžiausio lenktyninin­
kų priešo — policijos (—) vadai. Informuojame, kad Jungtinių
Tautų Ekonominės ir Socialinės Tarybos, tiksliau, jos padalinio
— Geografinių pavadinimų ekspertų grupės (—) veikloje nuo
1992 m. dalyvauja ir Lietuvos ekspertai. Ir aitvaras — padangių
žirgas (—) atneš mane prie tavo slenksčio.

3.5. Lyginamieji posakiai
Lyginamieji posakiai, prisijungę prie būdvardiškųjų įvar­
džių toks (-ia), šitoks (-ia), koks (-ia), kitoks (-ia) ir pan., taip
pat prie įvardinių prieveiksmių taip, kitaip, tiek ir pan., gali
būti išskiriami, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį
savarankiškumą, pvz.:
Naujasis skyriaus vadovas nėra toks demokratiškas (,) kaip
ankstesnysis(,) ir mažiau bendrauja su pavaldiniais. Nuolatos
pabrėžiamos tokios vertybės (,) kaip atsakomybė, darbštumas. Jis

užaugo toks pat aukštas (,) kaip ir kiti broliai. Martynas nuo pat
pirmos klasės buvo kitoks (,) negu visi kiti vaikai. Maniau, kad
tu šito valgio negalėsi taip pataisyti(,) kaip mano virėjas. Jis ne­
nuplauks tiek(,) kiek aš.

3.6. Įterpiniai
3.6.1. Įterpinys gali būti išskiriamas kartu su jungtuku,
jei norima pabrėžti jų prasminę ir intonacinę vienumą, pvz.:
Jis buvo girdėjęs ir daug geresnių pastabų, tačiau (,) keistas
dalykas, tos pastabos jo neįtikindavo, o Auksės žodžiai nejučia
paveikdavo. Bet(,) žinai, kunige, yra moterų, kurios dėl tų daly­
kų labai išgyvena.
3.6.2. Jei norima suteikti įterptinį pobūdį, gali būti
išskiriami žodžiai ar junginiai, reiškiantys požiūrį į dalyko
tikrumą ir santykį su sakomu turiniu: anaiptol, apskritai, a t­
seit, esą, galų gale, geriau, greičiausiai, iš tiesų, iš tikro, iš tikrųjų,
lyg tyčia, konkrečiai, konkrečiau, m at, palygin ti, pa p ra sta i,
paprasčiau, pirm iausia, rasi, šiukštu, taigi, tikrai, tikriausiai, tiks­
liau, veikiausiai, visų p irm a ir pan., pvz.:

Anaiptol(,) jam apie tai nė neprimink. Apskritai(,) aukštes­
nės kvalifikacijos darbininkai su ta technika gali dirbti. Jis(,) at­
seit (,) rytoj dirbs, neturės laiko. Kaimynas (,) esą(,) matė kažką
vaikštant naktį apie sodybą. Aš(,) galų gale(,) nutrauksiu tas pa­
tyčias! Bet kas jis arba(,) geriau (,) koks jis, to aš tiksliai negalė­
jau pasakyti. Vyriausybėpritarė mūsų projektui ir(,) greičiausiai(,)
skirs lėšų. Ir tada(,) lyg tyčia (,) iš kambario išėjo motina. Nors
gamta čia atšiauri, bet kraštas (,) iš tiesų(,) pasirodė gražus. Mat(,)
neklauso sūnelis motinos, ir ką tu padarysi. Jono skola (,) palyginti(,) nedidelė. Bet jūs(,) šiukštu (,) niekam neprasitarkit. Taigi(,) Vyriausybė savo nutarimu pakeitė įmonių apmokestinimą.
Tikrai (,) negalėjo jis taip pasielgti. Klasifikavimas, arba(,) tiksliau(',) klasifikavimo būdai, pedagoginėje literatūroje apėmė ben­
dresnius metodus. Visų pirma (,) reikia pasakyti, kad režisieriai,
dailininkai ir muzikantai turi apie daug ką pagalvoti.

3.7. Kreipiniai
Kreipinys gali būti išskiriamas kartu su antrojo asmens
įvardžiu tu, jūs, galinčiu eiti sakinio veiksniu, jei abu jie pasa­
komi vientisa intonacija, pvz.:
Jūs(,) gerbiamieji, leidimus gausite vėliau. Dink, tu nenau­
dėli, man iš akių! (Arba: Dink tu, nenaudėli, man iš akių!)
P a s t a b a . Apie nuo kreipinio neskiriamus įvardžius žr. 2.5.2.

3.8. Praleidimas
Vietoj praleistos tarinio jungties arba savarankiškos sa­
kinio dalies gali būti rašomas brūkšnys, jei norima paryškin­
ti praleidimą, pvz.:
Gyvenimas mano (—) vėjas palaidas. Prekyba vaistais (—)
pelningas verslas visame pasaulyje. Jis (—) baisus žmogus. Mirti
dėl savo tautos (—) amžius gyventi su ja. Dukart du (—) keturi.
Tai (—) mūsų visų rūpestis. Debatai (—) tai veikla, padedanti
įgyti įgūdžių, kurie labai reikalingi šiuolaikinėje visuomenėje.
Vilniaus universitetui (—) keturi šimtai dvidešimtpenkeri me­
tai. Jis (—) į dykumą ir po kurio laiko grįžta su laimikiu. Mano
veidas skaistus ir švelnus, o tavo (—) raukšlių išvagotas.

3.9. Prijungiamieji sakiniai
3.9.1.
Tarp šalutinio dėmens jungtuko (ar kito jungiamo­
jo žodžio) ir prieš jį einančio sujungiamojo a r prijungiamojo
jungtuko (ar kito jungiamojo žodžio) gali būti rašomas kab­
lelis norint parodyti šalutinio dėmens savarankiškumą, pvz.:
Reikia pasakyti, kad(,) kai tik kuris iš jų įžengia į salę, tuoj
visa jų gudrybė ir dingsta. Labiau patiko Henrikas, kuris(,) kai
supyksta, nutyla ir lyg sau ima švilpauti. Rytoj pranešė gerą orą,
todėl(,) jei neims niaukstytis, eisime į pajūrį. Bet(,) kai apsiren­
giu vyriškai, jų žvilgsniai būna visai kitokie. Ir(,) kai atrasite,

prašyčiau man pranešti. Todėl(,) kai kalbama apie planų derini­
mą tarp įmonių, nereikia pamiršti skirtingųjų interesų. Kvietimą
jis jau senokai buvo atsiuntęs, tačiau(,) kai sužinojau visą tiesą,
atsisakiau minties važiuoti. A š būčiau ėjęs, bet(,) kai sužinojau
smulkmenas, atsisakiau šios minties.
3.9.2. Šalutinis dėmuo gali būti neišskiriamas, jei prieš jį
eina dalelytė, panaikinanti šalutinio dėmens intonacinį sava­
rankiškumą, pvz.:
O šis nebelaukė(,) nė ką tas pasakysi,) tr iš i°i° skubėjo už­
tarti. Neišmaniau(,) net ką jam patarti(,) ir sutrikusi tylėjau. Rei­
kia mokėtij,) ir kaip pasakyti nelaimės ištiktam žmogui.
3.9.3. Po žodžių vargu, kažin prieš dalelytę ar, įvardį kas
bei įvardintus prieveiksmius kur, kada ir kt. gali būti rašomas
kablelis, jei norima parodyti prijungimą, pvz.:
Vargui,) arjis pats žino. Kažin(,) ar reikia pasisveikinti? Ka­
žin (,) kur jis prapuolė? Byla turėjo ilgai tęstis ir kažini,) ar aš
būčiau laimėjęs...
3.9.4. Šalutinis dėmuo iš vieno prijungiamojo žodžio po
tarinio gali būti skiriamas kableliais, jei norima išryškinti jo
prasminį ir intonacinį savarankiškumą, arba brūkšniais, jei
jį norima pabrėžti, pvz.:
Garsą skleidė kažkas girdėtas, bet niekaip nesupratom(,) kas.
Atsakyk kaip žmogus (—) kada?
P a s t a b a . Apie tokių žodžių skyrimą sakinio ar jo dėmens pra­
džioje žr. 2.6.2.

3.10. Sujungiamieji sakiniai
3.10.1.
Sujungiamojo sakinio dėmenys, sujungti nekartojamais jungtukais ir, ar, arba, nei, gali būti atskiriami kable­
liu, jei norima parodyti jų prasminį ir intonacinį savarankiš­
kumą, pvz.:
Ne tiek kūryba, kiek kiti dalykai jam rūpi(,) ir jis negali atsi­
traukti nuo žmogaus, sėdinčio už rašomojo stalo. Toli, ten kažkur
už kalno, už girios, sugriaudė(,) ar gal mums tik taip pasirodė.

Iš kiemo iššokdavo ėriukas (,) arba katė kiemu nuslinkdavo drau­
ge su savo šešėliu. Niekad Auksei jis apie tai neprasitarė (,) nei
pats Vasaris, budriai jį sekęs, jokios išvados daryti negalėjo.
3.10.2. Išvadiniai sakinio dėmenys ir atlikta, ir baigta, ir
nieko, ir galas, ir gana, ir tiek, ir viskas ir pan. gali būti atski­
riami kableliu, o jį norint pabrėžti — brūkšniu, pvz.:
Čekšt skiltuvu į titnagą, dagtis žybt(,) ir atlikta. Išvažiuočiau
kur į negyvenamą salą(,) ir baigta. A š užsidarysiu savo namely je(,) ir galas. Nors mažai teprinešta, bet norisi paragauti to ginta­
rinio medučio (,) ir gana. Malūnas tiktai sukasi be vėjo(,) ir tiek.
Spyną pabučiuosi(,) ir viskas. Supraskit, pervažiuos per jūsų gy­
venimą su plunksna ar kamera (—) ir baigta.

Kirčiavimas

ifta» Kirtis
Jei žodis turi ne vieną, o du ar daugiau skiemenų, tai
kalbėdami vieną kurį jo skiemenį išryškiname, paprastai tar­
dami stipresniu (garsesniu) ir kiek aukštesniu balsu negu
kitus. Pavyzdžiui, žodyje mokykla stipriau pasakome pas­
kutinį skiemenį la. Vieno kurio skiemens išryškinimas, stip­
resnis ištarimas žodyje vadinasi k i r t i s . Stipriau ir kiek
aukštesniu balsu ištartas skiemuo yra k i r č i u o t a s .

Jpgl2i Priegaidė
Kiekvienas skiemuo turi vieną balsį ar dvigarsį. Tas bal­
sis ar dvigarsis sudaro skiemens pagrindą. Skiemuo, kurio
pagrindą sudaro i l g a s i s balsis ar d v i g a r s i s , yra
i 1 g a s i s, o kurio pagrindą sudaro t r u m p a s i s balsis,
yra t r u m p a s i s . Pavyzdžiui, žodžio traukinys skiemenys
trau ir nys yra ilgieji, o skiemuo ki — trumpasis.
Kirčiuoti ilgieji lietuvių kalbos skiemenys tariami nevie­
nodai. Pavyzdžiui, vienaip yra tariamas pirmasis skiemuo
žodyje laukti, kitaip žodyje laukas. Žodžio laukti labiau
pabrėžiamas pirmasis dvibalsio au dėmuo a, o žodžio lau­
kas — antrasis dėmuo u. Žodžių rūgsta, vyti balsiai ū, y ta­
riami krintančiu tonu, staigiai, tuo tarpu žodžių rūksta, vykti,
atvirkščiai — lygiu ar šiek tiek kylančiu tonu, tęsiamai.
Toks kirčiuotų skiemenų nevienodas tarimas gali skirti
panašius žodžius ar jų formas, plg. aušti (vėsti) ir aušti (švisti).

Ilgojo kirčiuoto skiemens tarimo būdas, t. y. balso tono
(melodijos) ir stiprumo kitimas tariant ilgąjį skiemenį, va­
dinasi p r i e g a i d ė . Lietuvių bendrinėje kalboje skiriamos
dvi priegaidės: t v i r t a p r a d ė ir t v i r t a g a l ė .
2.1. Tvirtapradė (krintančioji, staiginė) priegaidė yra ta­
da, kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis, dvibalsis ar mišrusis
dvigarsis tariamas krintančiu tonu, staigiai išsižiojant (pa­
brėžiamas dvigarsio pirmasis dėmuo). Ji žymima dešininiu
( ') (pakrypusiu į dešinę) priegaidės, kartu ir kirčio vietos
ženklu, pvz.: tėvas, krūmas, laisvė, kalnas.
Tvirtapradę priegaidę gali turėti:
a) i l g i e j i b a l s i a i ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: dėti,
vyras, lova, dūmai, ąžuolas, bręsti, įrankis, skųsti;
b) d v i b a l s i a i ai, au, ei, ie, uo, pvz.: laimė, augti,
leisti, pieva, pūodas;
c) m i š r i e j i d v i g a r s i a i aį am, an, ar, eį em, en,
er, pvz.: kalnas, amžius, langas, kartis, kelti, semti, menkė,
gerti.
Dvibalsio ui ir mišriųjų dvigarsių iį im, in, ir, u į um, un,
ur tvirtapradė priegaidė žymima kairiniu ženklu, nes
kirčiuojami balsiai šiuose dvigarsiuose iš tikrųjų yra trum­
pi, pvz.: ūiti, gūiti, tiltas, kimti, pinti, virti, kūlti, stumti,
durklas.
P a s t a b a . Iš kitų kalbų paimtuose žodžiuose susidaro mišrieji
dvigarsiai su trumpaisiais balsiais o, e, ir jų tvirtapradė priegaidė žymima
kairiniu ženklu, pvz.: kdlba, kdmpasas, kdntūras, kdrpusas, ferma, herbas.
Taip pat kirčiuojami dvibalsiai eu, oi, pvz.: terapeutas, farmaceutas, bdileris (toks katilas).

2.2. Tvirtagalė (kylančioji, tęstinė) priegaidė yra tada,
kai kirčiuoto skiemens ilgasis balsis arba dvigarsis tariamas
lygiu ar kiek kylančiu tonu, tęsiamai (pabrėžiamas dvigarsio
antrasis dėmuo). Ji žymima riestiniu (~) priegaidės, kartu
ir kirčio vietos ženklu, dedamu ant ilgųjų skiemens balsių
arba dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių antrųjų dėmenų, pvz.:
lėkti, sodas, eiti, laūkas, tinklas, lankas.
Tvirtagalę priegaidę turi:

a) i l g i e j i b a l s i a i ė, y, o, ū, ą, ę, į, ų, pvz.: lėkti,
vykti, sodas, mūšis, rąstas, skęsti, lįsti, siųsti;
b) d v i b a l s i a i ai, au, ei, ie, uo, ui, pvz.: laikas,
laūkas, eiti, šienas, ruošti, muilas;
c) m i š r i e j i d v i g a r s i a i a į am, an, ar, eį em,
en, er, iį im, in, ir, u į um, un, ur, pvz.: balsas, ramstis, lankas,
karklas, gelsti, remti, rengti, verkti, vilkas, kimšti, linkti, kirvis,
gulti, trumpas, unkšti, purvas.
Tvirtagaliai yra ir kirčiuotame skiemenyje p a i l g ė j ę
b a l s i a i a, e, pvz.: ragas, takas, medis, kėlias. Nekir­
čiuotame skiemenyje šie balsiai visada trumpi: ragai, taku.,
medžius, keliūs.

ĮjĮflf Trumpųjų skiemenų kirčiavimas_______
Trumpieji skiemenys priegaidės neturi. Kirčiuoti trum ­
pieji skiemenys žymimi kairiniu ( ч) ženklu. Juose gali būti
tik trumpieji balsiai a, e, i, u ir balsis o (tarptautiniuose
žodžiuose).
Trumpieji kirčiuoti a ir e būdingi:
a) žodžių galūnėms: gera, galva, šakas, kitas, pele, pelės;
b) būdvardžių aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio
priesagoms -ėsnis, -ė, -ėlėsnis, -ė: geresnis, geresnė, gerėlėsnis,
gerėlesnė;
c) įvardžiams mano, tavo, savo;
d) įvardžiuotinių būdvardžių, skaitvardžių, savybinių
įvardžių, neveikiamųjų dalyvių vyriškosios giminės viena­
skaitos vardininkui: gerasis, pirmasis, manasis, mylimasis,
būtasis, būsimasis;
e) dviskiemenėms veiksmažodžių bendratims ir iš jų iš­
vestoms formoms: rasti, kasti, mesti, degti, rasdavau, rasda­
vau rasiu, rasi, rasčiau, rastum, rask, rasdamas. Tik nevei­
kiamieji būtojo laiko dalyviai šios taisyklės nesilaiko — ta­
riama tvirtagališkai: rastas, neštas, keptas (žr. 12.8.5);
f) veiksmažodžių priešdėliams op-, at-, pa-, pra-, ne-, be-,
te-, nebe-, tebe-: apneša, atneša, paneša, praneša, neneša,
benešą, teneša, nebeneša, tebeneša;

g) vienskiemeniams žodžiams: aš, tas, ta, pats, kas, kad,
tad, mat, na, bet, nes, net, mes (mesti); bet — mes (įvardis);
h) silpnesnio veiksmo ištiktukams ir iš jų padarytiems
veiksmažodžiams: krapšt, tėkš t, krapštelėti, tekštelėti; strakt,
straksi, straksime, straksite (straksėti); trėpt, trepu, trepsi,
trepsime, trepsite (trepsėti);
i) daugeliui tarptautinių žodžių: fonetika, kabinetas, met­
ras, poetas.
Trumpieji balsiai a ir e kirčiuotuose skiemenyse pailgėja
ir turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: šaka — šakos, pele — pelės,
dedū — deda.
Trumpieji balsiai i, u kirčiuojami tik kairiniu ženklu,
pvz.: linas, lipti, būtas, piisė.
Trumpasis o paprastai esti tarptautiniuose žodžiuose
(astrondmas, balkdnas, filoldgas, metddas) ir kai kuriuose
ištiktukuose (dp, klidpt).

Kirčio ir priegaidės reikšmė__________
Lietuvių bendrinėje kalboje yra nemažai žodžių ar jų
formų, vienodai rašomų, bet nevienodai tariamų. Jie turi
skirtingus kirčiuotus skiemenis arba skirtingas priegaidės.
Tokie žodžiai bei formos paprastai turi ir skirtingas reikš­
mes, kurias suvokti padeda kirtis ar priegaidė. Štai keletas
pavyzdžių:
a) žodžiai bei formos s u s k i r t i n g a i s k i r č i u o ­
tais skiemenimis:
klausimas — klausimas',
trikampis (tokia figūra) — trikampis (turįs tris kampus);
dviratis (susisiekimo priemonė) — dviratis (su dviem ra­
tais);
gėrimas (veiksmo pavadinimas) — gėrimas (kas geriama);
neši (es. 1.) — neši (būs. 1.);
Rita (vns. vard.) — Rita (vns. šauksm.);
plikas (vyr. g. vns. vard.) — plikas (mot. g. dgs. gal.);
kitos (mot. g. dgs. vard.) — kitos (mot. g. vns. kilm.);

b) žodžiai s u s k i r t i n g o m i s p r i e g a i d ė m i s :
aušti (šaltesniam darytis) — aūšti (švisti);
aukštas (didelis, iškilus) — aūkštas (namų);
ginti (saugoti, užstoti) — ginti (varyti, guiti);
kaltas (įrankis) — kaltas (nusikaltęs);
košė (filtravo) — košė (valgis);
merkti (akis) — merkti (dėti j vandenį);
minti (kojomis trypti) — minti (spėti).

Priegaidžių ir kirčio vietos kaita
Priegaidžių ar kirčio vietos keitimasis tos pat šak­
nies žodžiuose vadinasi m e t a t o n i j a . Priegaidžių kaita
yra tokia:
a) t v i r t a p r a d ė p r i e g a i d ė v i r s t a t v i r t a g a 1e, pvz.: alkti ->• alkis, grobti >grobis, šaltas -> šaltis, pienas
-> pienė, pūodas ->■ puodžius, darbas -> bedarbis, atleido
(atleisti) -*■ atlaidų (atlaidūs), plaukas -> šviesiaplaukis;
b) t v i r t a g a l ė p r i e g a i d ė v i r s t a t v i r ­
t a p r a d e , pvz.: pykti >pykdyti, vykti -*■ vykdyti, rėkti >
rėkauti, vargti ->■ varginti, kaltas -> kaltinti, daūg -> dauginti,
tauškė (taūkšti) ->• patauška, tamsą (tamsa) -*■patamsis.
Bet yra nemažai tos pačios šaknies žodžių, kur priegaidė
nesikeičia.
Priegaidės paprastai nekeičia tie daiktavardžių ir būd­
vardžių dariniai, kurių pamatinis žodis (dūrinių — antrasis
dėmuo) turi tvirtagalę šaknį, pvz.: šaūkti -> šūkis, šūksnis,
šauksmas; barzdą (barzda) -*■ bebarzdis, ožkabarzdis.
Veiksmažodžių vediniai, atvirkščiai, priegaidę dažniau­
siai išlaiko tie, kurių pamatinis žodis yra tvirtapradės šak­
nies, pvz.: nerti -> narstyti, nardyti; traukti -> traukyti,
trūkčioti. Išimtiniais atvejais tvirtapradės priegaidės nekei­
čia ir kai kurie daiktavardžių bei būdvardžių dariniai, pvz.:
langas -> palangė, tiltas -*■ patiltė, geda -> begėdis, siti -*
rugsėjis.

Kirčio vietos kaita yra tokia:
a) kirtis nukeliamas iš žodžio pradinio skiemens į greti­
mą darinio skiemenį galūnės link, pvz.: vasara vasaris, ge­
ležį (geležis) ->■geležtė, vidurį (vidurys) -> bevidūris, tuščiavi­
duris;
b) kirtis atkeliamas iš žodžio šaknies skiemens į gretimą
darinio priešdėlio skiemenį, pvz.: primoka ►priemoka,
uždirba > Uždarbis.

Žodžio galo taisyklė ir jos išimtys_____
Ilgasis kirčiuotas žodžio galo skiemuo paprastai turi
tvirtagalę priegaidę, pvz.: ant, paskui, vėl, aukštyn, virš, sun­
kių, septynerių, juodiį(jų)...
Tvirtapradė priegaidė dažniausiai būdinga tokioms kir­
čiuotoms galūnėms (vadinamosioms antrinėms), kurios at­
sirado trumpėjant žodžio galui. Įsidėmėtini šie atvejai:
a) naudininko formos, pvz.: mokiniams (plg. šen.
m okiniam us), šauniems (plg. šen. šauniemus), taip pat
devyniems, katėms, penkioms, man, sau, manam ir m a­
najam;
b) liepiamosios nuosakos veiksmažodžiai, padaryti iš
bendraties, priešpaskutiniame skiemenyje turinčios tvirta­
pradę priegaidę, pvz.: palauk (: palaukti), neklausk (: ne­
klausti), išleisk (: išleisti), rašyk (: rašyti), kartok (: kartoti),
būk (: būti);
c) bendraties formos su sutrumpėjusia priesaga -t, jei
nesutrumpėjusių formų priešpaskutinio skiemens priegaidė
tvirtapradė, pvz.: leist (: leisti), laukt (: laukti), sakyt (: saky­
ti), būt (: būti);
d) kai kurie nekaitomi vienskiemeniai bei dviskiemeniai
prieveiksmiai, dalelytės, jungtukai, pvz.: dar, gal, jėi(gu), jog,
kiek, lyg (plg. lygu), nors (plg. noris), ryt (plg. rytas), vien
(plg. viena); anot, beveik (plg. veikiai), kažin, pusiau, rytoj,
tegUl, tiesiog (plg. tiesiogiai), užūot, visai.

Priešpaskutinio skiemens taisyklė_____
Kaitomų žodžių kirtis iš vieno skiemens į kitą šokinėja
pagal tam tikras taisykles. Visiems kaitomiems žodžiams
bendra yra vadinamoji priešpaskutinio skiemens taisyklė. Ji
yra tokia: jei kaitomo žodžio priešpaskutinis kirčiuotas
skiemuo yra tvirtagalis arba trumpas, jo kirtis tam tikrose
to žodžio formose būtinai šoka į vienskiemenę galūnę. Pa­
gal šią taisyklę kirtis nušoka:
a) į moteriškosios giminės vienaskaitos vardininko ga­
lūnę -a, pvz.: ranka (ranką), šaka (šaką), antra (antrą), kita
(kitą), baigta (baigtą), Asta (Astą), Loreta (Loretą), Roma
(Rdmą);
b) į vardažodžių daugiskaitos galininko galūnes, pvz.:
pirštas — pirštus, ranka (ranką) — rankas, lipė — upes, akis
(akį) — akis; antras, antra — antrus, antras; kitas, kita —
kilūs, kitas; baigtas, baigta — baigtus, baigtas',
c) į vienaskaitos įnagininko galūnes -a, -e, -u, pvz.:
ranka — su ranka, ūpė — upė; antras, antra — antru, antra;
kitas, kita — kitii, kita, baigtas, baigta — baigtu., baigta; Asta
(Astą) — Asta, Loreta (Loretą) — Loreta, Roma (Rd­
mą) — Roma;
d) į vietininko galūnę -e, pvz.: raštas — rašte, būtas —
bute, kabinėtas — kabinete, Skuodas — Skuodė, Brestas —
Breste, Mardkas — Maroke;
e) į veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vie­
naskaitos I ir II asmens galūnes, pvz.: niša — nešit, neši;
nešė — nešiaū, nešei; eina — einu,, eini; ėjo — ėjau, ėjai (žr.
dar 12.1).

ЩЩ§ Daiktavardžių kirčiavimas____________
Kirčio vieta žodyje dažnai yra nepastovi — kirtis šokinėja
iš vieno skiemens į kitą. Tas kirčio šokinėjimas yra dėsningas,
todėl visus linksniuojamus žodžius galima suskirstyti į tam

tikrus kirčiavimo tipus — kirčiuotes. Jų iš viso yra keturios.
Joms žymėti vartojame arabiškus skaitmenis 1, 2, 3, 4.
Kurios kirčiuotės yra linksniuojamas žodis, galima nu­
statyti iš dviejų linksnių — iš d a u g i s k a i t o s n a u ­
d i n i n k o (ar kilmininko) ir g a l i n i n k o .
P i r m o s i o s kirčiuotės žodžiai abiejuose šiuose links­
niuose turi kirtį kamiene, pvz.: tiltams, pušynams, vasaroms;
tiltus, pušynus, vasaras.
A n t r o s i o s kirčiuotės žodžių daugiskaitos nau­
dininko linksnis yra kirčiuojamas kamiene, o galininko —
galūnėje, pvz.: raštams, rankoms, merginoms, gamykloms;
raštūs, rankas, merginas, gamyklas.
T r e č i o s i o s kirčiuotės žodžių daugiskaitos nau­
dininkas yra kirčiuojamas galūnėje, o galininkas — kamie­
ne, pvz.: arkliams, galvoms, dobilams, katinams; arklius, gal­
vas, dobilus, katinus.
K e t v i r t o s i o s kirčiuotės žodžių daugiskaitos
naudininkas ir galininkas turi kirtį galūnėje, pvz.: namams,
geniams, Giruliams; namus, geniūs, Girulius.
Su daugiskaitos kilmininko ir naudininko kirčio vieta vi­
sada sutampa kitų tam tikrų linksnių kirčio vieta. Tuos
linksnius parodo toliau pateikiami kirčiavimo pavyzdžiai.

8.1. Dviskiemeniai daiktavardžiai
8.1.1. Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės dvi­
skiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė ir jie visuose
linksniuose turi pastovų kirtį, pvz.:
Vienaskaita
brolis
liepa
kaukė
nosis
V. tiltas
brolio
liepos
kaukės
nosies
K. tilto
broliui
liepai
kaukei
nosiai
N. tiltui
kaukę
liepą
brolį
nosį
G. tiltą
nosimi
kauke
broliu
liepa
Į a tiltu
kaukėje nosyje
brolyje
liepoje
Vt. tilte
kauke
broli
liepa
nosie
š. tilte

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

tiltai
tiltų
tiltams
tiltus
tiltais
tiltuose
tiltai

Daugiskaita
broliai
liepos
brolių
liepų
broliams
liepoms
brolius
liepas
broliais
liepomis
broliuose liepose
broliai
liepos

kaukės
kaukių
kaukėms
kaukes
kaukėmis
kaukėse
kaukės

nosys
nosių
nosims
nosis
nosimis
nosyse
nosys

8.1.2. Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės dvi­
skiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji, jų
kirtis daugiskaitos naudininke visada yra šaknyje, o daugis­
kaitos galininke — galūnėje. Jie kirčiuojami taip:
Vienaskaita

v. raštas
K. rašto
N. raštui
G. raštą
Įn. raštu,
Vt. rašte
Š. rašte

peilis
peilio
peiliui
peilį
peiliu.
peilyje
peili

ranka
rankos
rankai
ranką
ranka
rankoje
ranka

ūpė
ūpės
ūpei
ūpę
upe
ūpėje
ūpe

turgus
turgaus
turgui
turgų
turgumi
turguje
turgau

vaisius
vaisiaus
vaisiui
vaisių
vaisiumi
vaisiuje
vaisiau

Daugiskaita
V. raštai peiliai rankos ūpės turgūs
K. raštų
peilių
rankų
ūpių turgų
N. raštams peiliams rankoms iipėms turgums
G. raštūs peiliūs rankas upės turgūs
Įn. raštais peiliais rankomis Upėmis turgumis
Vt. raštuose peiliuose rankose Upėse turguose
š. raštai peiliai rankos Upės turgus

vaisiai
vaisių
vaisiams
vaisiūs
vaisiais
vaisiuose
vaisiai

8.1.3. Trečioji kirčiuotė. Trečiosios (3) kirčiuotės dvi­
skiemenių daiktavardžių šaknis tvirtapradė, o kirtis nepas­
tovus: daugiskaitos naudininke visada yra galūnėje, o dau­
giskaitos galininke — šaknyje. Štai kaip tas kirtis šokinėja:

V. kalnas
K. kalno
N. kalnui
G. kalną
Įn. kalnu
Vt. kalne
Š. kalne

Vienask
arklys
galva
arklio
galvos
arkliui galvai
arklį
galvą
arkliu
gdlva
arklyje galvoje
arkly
galva

aita
gerkle
gerklės
gerklei
gerklę
gerkle
gerklėje
gerkle

širdis
širdies
širdžiai
širdį
širdimi
širdyje
širdie

sūnūs
sūnaūs
sūnui
sūnų
sūnumi
sūnuje
sūnaū

D augiskaita
V. kalnai arkliai galvos gerklės širdys sunūs
K. kalnų
arklių
galvų
gerklių širdžių sūnų
N. kalnams arkliams galvoms gerklėms širdims sunūms
G. kalnus arklius galvas gerkles širdis sūnus
Įn. kalnais arkliais galvomis gerklėmis širdimis sūnumis
Vt. kalnuose arkliuose galvose gerklėse širdyse sūnuose
Š. kalnai arkliai galvos gerklės širdys sūnūs
8.1.4. Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės
dviskiemenių daiktavardžių šaknis tvirtagalė arba trumpoji,
o kirtis nepastovus. Jų kirtis daugiskaitos naudininke ir ga­
lininke visada yra galūnėje.
Vienaskaita
viršūs
daina
V. namas genys
eile
akis
K. namo
genio
dainos eiles
akies viršaūs
N. namui geniui
dainai eilei
akiai viršui
eilę
G. namą
genį
dainą
akį
viršų
geniū
Įn. namu.
daina
eilė
akimi viršumi
Vt. name
genyje
dainoje eilėje akyje viršujė
daina
S. name
geny
eile
akie viršaū
D a
V. namai geniai
K. namų
genių
N. namams geniams
G. namūs geniūs
Įn. namais geniais
Vt. namuose geniuose
Š. namai geniai

ugiska it a
dainos eilės
dainų
eilių
dainoms eilėms
dainas eilės
dainomis eilėmis
dainose eilėse
dainos eilės

akys
akių
akims
akis
akimis
akyse
akys

viršūs
viršų
viršūms
viršūs
viršumis
viršuose
viršūs

8.2. Daugiaskiemeniai daiktavardžiai
Daugiaskiemeniai daiktavardžiai, kaip ir dviskiemeniai,
turi keturias kirčiuotes. Tos kirčiuotės taip pat nustatomos
pagal daugiskaitos naudininko ir galininko linksnius.
8.2.1. Pirmoji kirčiuotė. Pirmosios (1) kirčiuotės dau­
giaskiemeniai daiktavardžiai turi pastovų kirtį visuose links­
niuose. Jei kirčiuotas yra priešpaskutinis skiemuo, tai to
skiemens priegaidė yra tvirtapradė, pvz.: pastogė, beržynas,
pasakėčia, pasaulis. Jei pastovų kirtį turi tolesnis nuo galo
skiemuo, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapra­
džiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.:posakis, pasaka, pasakininkas, girininkas. Štai keletas šios kirčiuotės išlinksniuotų
žodžių:
Vien a sk a it a
V. beržynas pasaka
pavasaris
liūdytojas
K. beržyno
pasakos
pavasario
liiidytojo
N. beržynui
pasakai
pavasariui
liūdytojui
G. beržyną
pasaką
pavasarį
liūdytoją
Įn. beržynu
pasaka
pavasariu
liUdytoju
Vt. beržyne
pasakoje pavasaryje
liUdytojuje
Š. beržyne
pasaka
pavasari
liUdytojau
Daugiskaita
V. beržynai
pasakos
pavasariai
liudytojai
K. beržynų
pasakų
pavasarių
liudytojų
N. beržynams pasakoms pavasariams liUdytojams
G. beržynus pasakas
pavasarius
UUdytojus
Įn. beržynais pasakomis pavasariais
liUdytojais
Vt. beržynuose pasakose pavasariuose UUdytojuose
Š. beržynai
pasakos
pavasariai
liudytojai
Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami:
a) daiktavardžiai su šiomis k i r č i u o t o m i s p r i e ­
sagomis:
-airis, -ė; -airis, -aite: giminaitis, -ė; Petraitis, Gedgaudaitė,
mergaitė, giraitė; bet: aukštaitis, -ė, žemaitis, -ė — antrosios
kirčiuotės;

-ečia, -ečios: pasakėčia, seserėčia, akėčios; bet: kopėčios
(nekirčiuota priesaga);
-ėiva: rašeiva, vadeiva;
-ėjas,-a: siuvėjas, -a, kirtėjas, -a, vedėjas, -a;
-ėnas; -enas, -ė: brolėnas, Petrenas, seserėnas; kupiškėnas, -ė;
-enybė: brangenybė, garsenybė, retenybė;
-yba, -ybos: daugyba, mityba, valdyba, dalybos, piršlybos;
-ybė: gyvybė, grožybė, rūstybė, vienybė;
-iena: rugiena, aviena, naujiena; bet: jautiena (nekir­
čiuota priesaga);
-lene: dėdienė, karalienė, Juozienė; bet: bulvienė, uogienė,
kiaušinienė (valgiai) — antrosios kirčiuotės;
-yna: lentyna, šeimyna;
-ynas: beržynas, molynas, kaimynas, knygynas;
-ytis, -ytė: brolytis, žodelytis, Marytė, Petraitytė;
-ėjas: sienojas, šilojas, uogienojas;
-okšnis: krūmokšnis, upokšnis;
-onis, -ė; -onis: ligonis, -ė, velionis, -ė; Čiurlionis, Janonis;
-ovė: bendrovė, daržovė, gerovė, senovė;
-(i)ukštis, -(i)ukštė: berniūkštis, Kairiūkštis, mergiūkštė;
-umynas: gardumynas, margumynas, saldumynas;
-domene: bendruomenė, visūomenė;
b) daiktavardžiai su šiomis n e k i r č i u o t o m i s
priesagomis:
-ana: liekana, ūkana;
-ėlis, -ė: iširėlis, -ė, nevykėlis, -ė, numirėlis, -ė (žymi as­
menis ir dažniausiai turi menkinamąją reikšmę);
-ena: sniegena, dvėsena, lupena;
-ėstis: lūkestis, mokestis, rūpestis;
-iava: baūdžiava, painiava, žaliava;
-imas: gyvenimas, kvėpavimas, pasididžiavimas (žodžiai,
padaryti iš daugiaskiemenių veiksmažodžių);
-ymas: mąstymas, rašymas, karpymas; bet baltymas —
3a kirčiuotės;
-įninkąs, -ė: bitininkas, -ė, daržininkas, -ė, gaisrininkas, -ė,
mėsininkas, -ė, mokslininkas, -ė, paskaitininkas, -ė, plrmi-

ninkas, -ė, viršininkas, -ė (kiek daugiau nei pusė žodžių,

padarytų iš 3 ir 4 kirčiuotės daiktavardžių, kirčiuojami
priesagoje, pvz.: darbininkas, -ė, kalbininkas, -ė, valandininkas, -ė);
-sena: eisena, rašysena, vartosena;
-tojas, -a: mokytojas, -a, kalbėtojas, -a, rašytojas, -a; bet
artojas (kirčiuota priesaga);

c)
daiktavardžiai su šiais k i r č i u o t a i s p r i e š ­
dėliais:
ant-: antkapis, antraštė, antspaudas;
apy-: apyaušris, apysaka, apyvarta;
at-: atbalsis, atilsis, atkirtis;
ata-, ato-: ataskaita, atabradas, atodūsis;
į-: įkalnė, įrankis, įspūdis;
iš-: išgąstis, iškamša, išlaidos, išrūgos;
nūo-: nuolaida, nuomonė, nūorašas;
per-: pergalė, permaina;
po-: podukra, poilsis, pokylis, posėdis;
prie-: prieangis, priekabė, priemonė, prievolė;
prieš-: priešgyna, priešpiečiai, prieškambaris;
pro-: properša, prošvaistė, protarpis;
są-, sam-, san-: sąmyšis, sąmata; sambūris, samplaika;
sankryža, santykis, sandėlis;
už-, užūo-: ūždarbis, užeiga, užūomazga, užuojauta.

8.2.2.
Antroji kirčiuotė. Antrosios (2) kirčiuotės daugia­
skiemenių daiktavardžių priešpaskutinis skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis. Jų kirtis daugiskaitos naudininke
visada būna priešpaskutiniame skiemenyje, o galininke —
galūnėje, pvz.:
Vienaskaita
V. vaikinas balandis mokykla svetainė pavojus
K. vaikino balandžio mokyklos svetainės pavojaus
N. vaikinui balandžiui
mokyklai
svetainei
p
G. vaikiną balandį mokyklą svetainę pavojų
Įn. vaikinū balandžiū mokykla svetainė pavojumi
Vt. vaikinė balandyje mokykloje svetainėje pavojuje
S. vaikine

balandi

mokykla

svetaine

pavojau

Daugiskaita
V. vaikinai
balandžiai mokyklos svetainės pavojai
K. vaikinų
balandžių mokyklų
svetainių
pavojų
N. vaikinams balandžiams mokykloms svetainėms pavojams
G. vaikinūs balandžiūs mokyklas svetainės pavojūs
Įn. vaikinais balandžiais mokyklomis svetainėmis pavojais
Vt.vaikinuose balandžiuose mokyklose svetainėse pavojuose
S. vaikinai
balandžiai mokyklos svetainės pavojai
Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami daiktavardžiai su šio­
mis k i r č i u o t o m i s p r i e s a g o m i s :
-ainis, -ainė: riestainis, saldainis, mišrainė',
-alius, -ė: miegalius, -ė, snaudalius, -ė;
-ata: visata (kilm. visatos), sveikata',
-ėklis: varveklis, tarpeklis, žarsteklis',
-Uis, -ėlė: bernelis, langelis, skarelė, pupelė',
-elis, -elė: kiaušinėlis, vadovėlis, mergužėlė, valandėlė',
-ėsis: puvėsis, džiūvėsis, griuvėsiai, pelėsiai;
-iėnė: uogienė, kiaušinienė, vakarienė;
-ietis, -ė: miestietis, -ė, užsienietis, -ė, valstietis, -ė;
-ija: bendrija, išeivija, žmonija; bet perkūnija;
-įkas, -ė: nešikas, -ė, plaukikas, -ė, šventikas;
-ykla: mokykla (kilm. mokyklos), knygrišykla, džiovykla;
-yklė: naršyklė, taisyklė, svarstyklės;
-iklis: jungiklis, saugiklis, vardiklis;
-imas: vežimas, nešimas, pylimas (veiksmo pavadinimai,
padaryti iš dviskiemenių veiksmažodžių); bet: pylimas (san­
kasa), gėrimas (gėralas), skynimas (iškirsta miško vieta), sky­
rimas (plaukų sklastymas), klausimas — pirmosios kir­
čiuotės;
-ynė: kankynė, puodynė, žaidynės;
-ystė: draugystė, jaunystė, kvailystė;
-okas, -ė: antrokas, -ė, vidutiniokas, -ė, naujokas, -ė;
-čklis, -ė; -oklis, -oklė: klajoklis, -ė; stūmoklis, vijoklis,
medžioklė;
-onė: abejonė, klajonė, svajonė;
-otis, -otė: ąsotis, šakotis, mazgotė;
-ovas, -ė: ieškovas, -ė, žinovas, -ė, vadovas, -ė;
-tynės: imtynės, lenktynės, peštynės;

-tūkas: degtukas, klaustūkas, pieštukas;
-tūvas: laistytuvas, šaldytūvas, spausdintūvas; bet: durtu­
vas, pjautuvas, šautuvas — pirmosios kirčiuotės;
-tUvė: dirbtUvė, parduotuvė, spaustUvė; bet: bertuve 3b,
kultuvė 3a (įrankių pavadinimai);
-Ūkas, -Ūkė: gulsčiUkas, raudonukė;
-Ūmas: aiškumas, baltUmas, tolUmas; bet: skirtumas, au­
gumas (nekirčiuota priesaga) — pirmosios kirčiuotės;
-ūnas, -ė; -ūnas: galiūnas, -ė, klajūnas, -ė; malūnas; bet
karaliunas, viršūnė, galūnė ir Gailiunas, Baltrūnas, Lazunai
(tikriniai vardai) — pirmosios kirčiuotės;
-uoklis, -ė; -uoklė: svyruoklis, -ė, girtuoklis, -ė; švytuoklė,
žibuoklė, sūpuoklės;
-uolis, -ė; -uolė: drąsuolis, -ė, jaunuolis, -ė; snieguole;
-uotis, -uote: lapuotis, šarvuotis, vaizduotė;
-Utis, -Utė: blizgutis, margutis, pakalnutė.
8.2.3. TVečioji kirčiuotė. Šios kirčiuotės daugiaskieme­
niai daiktavardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į antrąjį,
trečiąjį, ketvirtąjį ar dar tolesnį nuo galo skiemenį. Į kurį
skiemenį nuo galo kirtis nušoka ir kokią priegaidę turi tas
skiemuo, parodo prie kirčiuotės skaitmens 3 viršuje spaus­
dinamos raidės ir skaitmenys.
Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai daiktavar­
džiai, lygiai kaip dviskiemeniai, turi kirtį, šokinėjantį iš ga­
lūnės į priešpaskutinį tvirtapradį skiemenį. Šios grupės žo­
džių nedaug. Tokie yra tikriniai vardai Veliuona, Kaišiado­
rys, Anykščiai ir kt.
Kitų trečiosios kirčiuotės daugiaskiemenių žodžių kirtis
šokinėja iš galūnės į trečią nuo galo tvirtapradį, tvirtagalį
arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių trečiasis kir­
čiuotas skiemuo tvirtapradis, kirčiuotė žymima 3a, jei tvirtagalis arba trumpasis — 3b. Dar kitų trečiosios kirčiuotės
daugiaskiemenių žodžių kirtis šokinėja iš galūnės į ketvirtą,
o kartais net į penktą arba šeštą nuo galo tvirtapradį, tvir­
tagalį arba trumpąjį skiemenį. Jei šios grupės žodžių prie­
gaidė yra tvirtapradė, tai kirčiuotė žymima 34a, 35a... Jei šios
grupės žodžių ketvirtas (penktas...) kirčiuotas skiemuo
tvirtagalis arba trumpasis, tai kirčiuotė žymima 34b, 35b...

Skaičius prie „a“ ar „b“ rodo, į kurį skiemenį nuo galo nu­
šoka kirtis iš galūnės.

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

3a
dobilas
dobilo
dobilui
dobilą
dobilu
dobile
dobile

V ienaskaita
34a
kosulys
dilgėlė
kosulio
dilgėles
kosuliui
dilgėlei
kosulį
dilgėlę
kosuliu
dilgėle
kosulyje
dilgėlėje
kosuly
dilgėle

perdirbinys
perdirbinio
perdirbiniui
perdirbinį
perdirbiniu
perdirbinyje
perdirbiny

dobilai
dobilų
dobilams
dobilus
dobilais
dobiluose
dobilai

D augiskaita
dilgėlės
kosuliai
kosulių
dilgėlių
kosuliams dilgėlėms
kosulius
dilgėles
kosuliais
dilgėlėmis
kosuliuose dilgėlėse
kosuliai
dilgėlės

perdirbiniai
perdirbinių
perdirbiniams
perdirbinius
perdirbiniais
perdirbiniuose
perdirbiniai

Vienaskaita
3b
V. katinas
K. katino
N. katinui
G. katiną
Į a katinu
Vt. katine
Š. katine

vyturys
vyturio
vyturiui
vyturį
vyturiu
vyturyje
vytury

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

D augis
vyturiai
vyturių
vyturiams
vyturius
vyturiais
vyturiuose
vyturiai

katinai
katinų
katinams
katinus
katinais
katinuose
katinai

pamoka
pamokos
pamokai
pamoką
pamoka
pamokoje
pamoka

34b
pasiuntinys
pasiuntinio
pasiuntiniui
pasiuntinį
pasiuntiniu
pasiuntinyje
pasiuntiny

kaita
pamokos pasiuntiniai
pamokų
pasiuntinių
pamokoms pasiuntiniams
pamokas pasiuntinius
pamokomis pasiuntiniais
pamokose pasiuntiniuose
pamokos pasiuntiniai

Trečiosios (34b) kirčiuotės su trumpuoju ketvirtu skie­
meniu pavyzdys gali būti iškyšulys, iškyšulio... Kur kirtis šoka
iš galūnės į penktą ar šeštą nuo galo skiemenį, pavyzdžiais
gali būti pakomisijys, pakomisijo... (35b) ir pageležinkelė,
pageležinkelę... (36b).
Pagal 3a, 3b ar 34a, 34b kirčiuotę kirčiuojami daiktavar­
džiai su šiomis priesagomis:
-alas: paistalas, riebalas — 3a; barškalas, tirpalas — 3b;
-atls: vienatis — 3a; bendratis, gaišatis, senatis — 3b;
-ėle: kirmėlė, siurbėlė — 3b;
-ena: arklena, karvena — 3a; kiškena, lapena — 3b;
-esys: ėdesys, ilgesys — paprastai visi 3b;
-inas: stirninas, gulbinas, žąsinas — 3b;
-inys; -inys, -e: brėžinys, leidinys, traukinys — 3a; pirki­
nys — 3b; pasiuntinys, -e — 34b;
-mena: puošmena, staigmena, naudmenos — 3b; bet:
smūlkmena, trūpmena — 1;
-muo: dėmuo, sprogmuo — 3a; žymuo, plaūkmenys — 3b;
-ulas: burbulas, gniužulas — 3b;
-ulys: gyvulys, kosulys — 3a; spindulys, šiurpulys — 3b;
nuobodulys — 34a;
-urna: aukštuma, toluma — 3a; dykuma, sausuma — 3b;
įžulnuma — 34a; iškiluma — 34b;
-urys: sūkurys, švyturys — 3b.
8.2.4. Ketvirtoji kirčiuotė. Ketvirtosios (4) kirčiuotės
daugiaskiemenių daiktavardžių kirtis šokinėja iš galūnės į
priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį. Šios kir­
čiuotės daiktavardžių turime nedaug ir tie patys, išskyrus
vieną kitą retą žodį, yra tikriniai, pvz.:
V. Alytūs
Garliava
Giruliai
K. Alytaūs
Garliavos
Girulių
N. Alytui
Garliavai
Giruliams
G. Alytų
Garliavą
Giruliūs
Alytumi
Garliava
Giruliais
lnVt. Alytuje
Garliavoje
Giruliuose
Š. Alytaū
Giruliai
Garliava

8.3. Sangrąžiniai daiktavardžiai
Sangrąžiniai daiktavardžiai išlaiko vardininko kirtį vi­
suose linksniuose ir yra pirmosios kirčiuotės, pvz.: kreipi­
masis, kreipimosi, kreipimuisi, kreipimąsi, kreipimusi, krei­
pimesi. Daugiskaitoje kartais vartojamas vardininkas ir kil­
mininkas: kreipimaisi, kreipimųsi.

8.4. Sutrumpėjusių linksnių kirčiavimas
Naudininko, įnagininko ir vietininko linksnių galūnės
vartojamos ir sutrumpintos, pvz.: vaikams — vaikam, sū­
numi — sūnum, galvoje — galvčj, vandenyje — vandeny.
Naudininko ir šaknyje kirčiuojamų įnagininko bei vie­
tininko linksnių visų kalbos dalių sutrumpėjusios formos
kirčiuojamos kaip ir nesutrumpėjusios, pvz.: laukams —
laukam, galvoms — galvom, katėms — katėm, širdims — šir­
dim, rūšims — rūšim, kitiems — kitiem, penkiems — penkiem, medyje — medy, medžiuose — medžiuos.
Jei kirtis yra nesutrumpėjusių įnagininko ir vietininko
linksnių galūnėje, jis išlieka ir sutrumpėjusioje galūnėje. Tik
ši sutrumpėjusi galūnė yra tvirtagalė, pvz.: širdimi — širdim,
sūnumi — sūnum, galvomis — galvom, geromis — gerom,
kitomis — kitom, penkiomis — penkiom; troboje — tro­
boj, kitoje — kitoj, ausyje — ausy (j), gerame — geram, kita­
me — kitam, laukuose — laukuos, pietuose — pietuos.

8.5. Einamasis vidaus vietininkas
Šio vietininko linksniai kirčiuojami dvejopai:
a) išlaiko vienaskaitos galininko kirtį ir priegaidę, jei žo­
dis yra pirmosios arba antrosios kirčiuotės, pvz.: miestan,
lovon, ūpėn, valtin, turgun; miėstuosna, lovosna, ūpėsna, valtysna, turguosna;

b) turi kirtį gale, jei žodis yra trečiosios ar ketvirtosios
kirčiuotės, pvz.: miškan, antran galan, galvon, anon duobėn,
pirtin, dangun; daugiskaitoje — skiemenyje prieš -na: miškūosna, galvosna, pirmosna eilesna, pirtysna.

8.6. Moterų pavardžių kirčiavimas
8.6.1. Moterų pavardės su priesaga -ienė:
a) išlaiko vyriškosios pavardės kirtį, jei padarytos iš vy­
riškųjų pirmosios kirčiuotės pavardžių arba iš vyriškųjų pa­
vardžių, kurių vienaskaitos vardininke kirčiuojamas tolesnis
kaip antrasis nuo galo skiemuo, pvz.: Gervė — Gėrvienė,
Petrenas — Petrenienė, Rimantas — Rimantienė, Vabalas —
Vabalienė, Mickevičius — Mickevičienė;
b) visais kitais atvejais kirčiuojama priesaga, pvz.: Kaūpas — Kaupienė, Šalna — Šalmenė, Budrys — Budrienė,
Žemaitis — Žemaitienė, Šepetys — Sepetienė.
8.6.2. Moterų pavardės su priesaga -uvienė išlaiko vy­
riškųjų pavardžių kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: Šalčius —
Šalčiuvienė, Girdžius — Girdžiuvienė, Sūtkus — Sūikuvienė.
8.6.3. Mergaičių pavardžių su priesagomis -ytė, -utė,
-iūtė kirčiuojamos priesagos, pvz.: Petraitytė, Kairytė, Senkūtė, Zujūtė, Stankevičiūtė.
8.6.4. Mergaičių pavardės su priesaga -aite:
a) išlaiko vyriškosios pavardės kirtį ir priegaidę, jei pa­
darytos iš vyriškųjų pavardžių su priesagomis -ėnas, -ynas,
-ūnas, pvz.: Petrenas — Petrenaitė, Jonynas — Jonynaitė,
Gailumas — Gailiunaitė;
b) visais kitais atvejais kirčiuojamos priesagoje, pvz.:
Rimša — Rimšaitė, Kaūpas — Kaupaitė, Petrauskas — Pe­
trauskaitė.
V

^

V

y

v

v

^

P a s t a b a . Plačiai pažįstama vyriškųjų pavardžių daugiskaita su
kirčiuota galūne -(i)ai. nesvarbu, kokia pavardės vienaskaitos galūnė, pvz.:
Kaūpas— Kaupai, Ndrvaišą — Norvaišai, Gaulia — Gaulial, Gėrvė — Gerviai, Karalius — Karaliai. Si daugiskaita dažniausiai žymi šeimą.

8.7. Sudurtinių daiktavardžių kirčiavimas
8.7.1. Sudurtinių daiktavardžių jungiamieji balsiai ė, y,
o, ū visada turi tvirtapradę priegaidę, pvz.: saulėtekis, dai­
lyraštis, dienoraštis, galvūgalis — pirmoji kirčiuotė.
8.7.2. Sudurtinių daiktavardžių jungiamieji balsiai i, u
kirčiuojami kairiniu ženklu, pvz.: akimirka, ašigalis, tarpūpirščiai, vidunaktis — pirmoji kirčiuotė.
8.7.3. Sudurtiniai daiktavardžiai ir būdvardžiai su prieš­
paskutiniu kirčiuotu ilguoju skiemeniu paprastai turi tvirtagalę priegaidę, pvz.: bendradarbis, -ė, greitakojis, -ė, sava­
mokslis, -ė; bet: pelėda, rugsėjis, rugpjūtis. Tvirtagalę
priegaidę turi ir su priešdėliu be- padaryti žodžiai, pvz.: be­
ginklis, -ė, bedarbis, -ė, bemokslis, -ė, beteisis, -ė; bet: begėdis,
-ė, besotis, -ė.
8.7.4. Kiti sudurtiniai daiktavardžiai kirčiuojami įvairiai,
pvz.: pirmadienis, kalnūgūbris — jungiamajame balsyje a ir
kaulamilčiai, pūsiasalis — pirmojo dėmens šaknyje; dien­
raštis, garlaivis — pagal pirmąją kirčiuotę ir rytmetys — 3a,
juokdarys, -ė — 3b; laiškanešys, -ė — 34a, angliakasys, -ė —
34b, piktadarys, -ė — 34b (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal
3b kirčiuotę, t. y. laiškanešys — laiškanešį ir t. t.).

8.8. Tarptautinių daiktavardžių kirčiavimas
Tarptautiniai daiktavardžiai dažniausiai kirčiuojami pa­
gal pirmąją arba antrąją kirčiuotę.
8.8.1. Pagal pirmąją kirčiuotę kirčiuojami: ferma, delta,
forma, frontas, polka, pompa, farmaceutas, formulė, konsulas,
filosdfija, eskalatorius ir kt. Šiai kirčiuotei priklauso žodžiai su
formantais (baigmenimis), turinčiais tvirtapradę priegaidę:
-ansas: avansas, balansas, seamas;
-antas; -antas, -ė: diktantas, gigantas; doktorantas, -ė, de­
biutantas, -ė;
-ėjas, -ėja: chorėjas, spondėjas, alėja, epopėja;
-ėmas: eksternas, koncernas;
-drtas: kurdrtas, ekspdrtas, komfortas;
-drdas: akordas, rekordas;
-ūrsas: konkursas, ekskursas ir kt.

Pirmajai kirčiuotei priklauso nemaža tarptautinių žo­
džių su nekirčiuotais formantais -ija (demokratija, buržua­
zija, anestezija, distancija, kompiuterija), -ika (fizika, krdnika,
kibernetika), -elis (kabelis, mddelis), -eris, -ė (dubleris, -ė, tra­
leris), -ikas, -ė (akademikas, -ė, mechanikas, -ė), -ūsas (kor­
pusas, lakmusas). Daugumos jų linksnių kirčiuojamas tre­
čiasis nuo galo skiemuo. Žodžiai su formantu -urnas (prezi­
diumas, akvariumas) kirčiuojami ketvirtajame nuo galo
skiemenyje.
8.8.2.
Pagal antrąją kirčiuotę kirčiuojami: cechas, tonas,
tipas; dirižablis, eskadra (-ūdros) ir kt. Šiai kirčiuotei pri­
klauso žodžiai su formantais, turinčiais tvirtagalę priegaidę
ar trumpąjį kirčiuotą balsį priešpaskutiniame skiemenyje:
-ada, -ūdas: estrada, olimpiada, limonadas, šokoladas;
-afas; -afas, -ė: autografas, paragrafas; geografas, -ė;
-akas: barakas, amoniakas;
-alas: finalas, kvartalas, originalas;
-alė: detalė, magistralė;
-ama: programa, telegrama;
-anas: bananas, manganas, uraganas;
-aras, -ė; -aras: notaras, -ė, kulinaras, -ė; seminaras;
-ata, -atas; -dtas, -ė: regata, prenumerata, čempionatas;
laureatas, -ė;
-ažas: bagažas, personažas;
-ėktas: efektas, objektas, konspektas;
-ėlė: flanelė, novelė, paralelė;
-ema: morfema, problema, teorema;
-ena: antena, sirena;
-ertas; -ėnas, -ė: fenomenas; manekenas, -ė;
-entas; -entas, -ė: dokumentas, elementas; pacientas, -ė;
-era: premjera, atmosfera;
-eras: amperas, barjeras, karjeras;
-esąs: interesas, procesas;
-etas: bufetas, internetas, komitetas, portretas;
-ėtė: kasetė, operetė;
-ėtras: kilometras, spektrometras, termometras; bet hegza­
metras;

-iėrius, -ė: inžinierius, -ė, revoliucionierius, -ė, režisierius, -ė;
-ilis: automobilis, civilis; bet daktilis;
-ina, -inas: kabina, mašina, jazminas, vazelinas;
-yra (gal. -yrą): rapyra, satyra;
-yrąs, -ė; -yrąs: dezertyras, -ė; kefyras, turnyras;
-istas, -ė: artistas, -ė, realistas, -ė, specialistas, -ė;
-itas: apendicitas, monolitas;
-yva (gal. -yvą): direktyva, iniciatyva, alternatyva;
-yvas: aktyvas, kolektyvas, negatyvas;
-ižas: karnizas, servizas, siurprizas;
-izmas: ateizmas, egoizmas, simbolizmas;
-dgas, -ė: bioldgas, -ė, filologas, -ė, politoldgas, -ė;
-dmas; -dmas, -ė: atdmas, simptomas; agrondmas, -ė;
-dnas: kartonas, taldnas, telefonas;
-dpas: mikroskdpas, teleskopas;
-dras: motdras, teroras;
-orius; -orius, -ė: inventorius, kalendorius; sekretorius, -ė;
bet: inspektorius, -ė, kolektorius, detektorius... (nekirčiuotas
formantas);
-dsas: abrikosas, chadsas; bet kdsmosas;
-dtas: despdtas, kompdtas;
-dzė: diagndzė, progndzė;
-ūra (gal. -urą): -ūras: kultūra, literatūra, struktūra; mani­
kiūras.
8.8.3. Galūninio kirčiavimo tarptautinių žodžių nedaug.
Trečiosios (b) kirčiuotės yra žodžiai daktaras, bilietas, eg­
zaminas, terminas (pastarieji trys kirčiuojami ir pagal 1 kir­
čiuotę); ketvirtosios kirčiuotės: pasas, planas, streikas, gu­
m a,m ada, siera.
8.8.4. Nedidelę grupę sudaro nelinksniuojami tarptau­
tiniai žodžiai. Jie dažniausiai turi kirčiuotą galinį skiemenį,
kuris baigiasi tvirtagaliu -e arba trumpais balsiais -ū, -d, -i,
-a, pvz.: ateljė, kupė, interviū, meniū, loto, metrč, žiuri, bur­
žua. Grupelė nelinksniuojamų žodžių, kurių gale yra balsis
-o (kartais ir kiti), turi priešpaskutinio arba trečiojo nuo
galo skiemens kirtį, pvz.: esperanto, neto, sdlo, alibi.

Į|||Į| Būdvardžių

kirčiavimas

9.1. Dviskiemeniai būdvardžiai
Dviskiemenių būdvardžių yra dvi kirčiuotės, kurios be­
veik atitinka dviskiemenių daiktavardžių trečiąją ir ketvir­
tąją kirčiuotę, tad jos ir žymimos tais pačiais skaitmeni­
mis (3, 4).
9.1.1. Trečiosios (3) kirčiuotės dviskiemenių būdvardžių
kirtis šokinėja iš galūnės į tvirtapradę šaknį, pvz.:
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.

Š.
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
Š.

baltas
balto
baltam
baltą
baltu
baltame
baltas

Vienaskaita
balta
brangūs
baltos
brangaūs
baltai
brangiam
baltą
brangų
balta
brangiu
baltoje
brangiame
balta
brangūs

brangi
brangios
brangiai
brangią
brangia
brangioje
brangi

balti
baltų
baltiems
baltus
baltais
baltuose
balti

D augi s
baltos
baltų
baltoms
baltas
baltomis
baltose
baltos

brangios
brangių
brangioms
brangias
brangiomis
brangiose
brangios

kait a
brangūs
brangių
brangiems
brangius
brangiais
brangiuose
brangūs

Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami ir tie i(u) linksniuotės
tvirtapradės šaknies būdvardžiai, kurie vienaskaitos vardi­
ninke išlaiko senovinį šakninį kirtį, bet kituose linksniuose
kirčiuojami galūniniu kirčiu taip kaip brangūs, -i. Štai jie:
aiškus, -i, lygus, -i, smūlkus, -i, sodrus, -i, sotus, -i, tan­
kus, -i ir kt.

9.1.2. Ketvirtosios (4) kirčiuotės dviskiemenių būdvar­
džių kirtis šokinėja iš galūnės į tvirtagalę arba trumpą šaknį,
pvz.:
V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

Vienas
lengvas
lengva
lengvo
lengvos
lengvam
lengvai
lengvą
lengvą
lengvu.
lengva
lengvame
lengvoje
lengvas
lengva

aita
stiprūs
stipraūs
stipriam
stiprų
stipriū
stipriame
stiprūs

stipri
stiprios
stipriai
stiprią
stipria
stiprioje
stipri

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

Daugis
lengvi
lengvos
lengvų
lengvų
lengviems lengvoms
lengvus
lengvas
lengvais
lengvomis
lengvuose lengvose
lengvi
lengvos

a ita
stiprūs
stiprių
stipriems
stipriūs
stipriais
stipriuose
stiprūs

stiprios
stiprių
stiprioms
stiprias
stipriomis
stipriose
stiprios

9.2. Daugiaskiemeniai būdvardžiai
Daugiaskiemenių būdvardžių yra visos keturios kir­
čiuotės^
9.2.1. Pirmosios (1) kirčiuotės daugiaskiemeniai būd­
vardžiai visuose linksniuose turi tą patį kirtį. Jei kirčiuo­
jamas priešpaskutinis skiemuo, tai to skiemens priegaidė
yra tvirtapradė, pvz.: akytas, -a, galvotas, -a, geriausias, -ia.
Jei pastovus kirtis yra trečiame ar ketvirtame nuo galo
skiemenyje, tai tokie kirčiuoti skiemenys gali būti tvirtapra­
džiai, tvirtagaliai arba trumpieji, pvz.: mokslinis, -ė, vienin­
telis, -ė, rudeniškas, -a, lietūviškas, -a.
Pagal šią kirčiuotę kirčiuojami:

a) būdvardžiai su šiomis k i r č i u o t o m i s p r i e ­
sagomis:
-austas, -ia: didžiausias, -ia, geriausias, -ia;
-etas, -a: duobėtas, -a, skylėtas, -a;
-ykštis, -ė: pernykštis, -ė, vakarykštis, -ė;
-ylas, -a: akylas, -a, ausylas, -a;
-Ingos, -a: derlingas, -a, išmintingas, -u; bet priešingas, -a;
-intelis, -ė: naujintelis, -ė, vienintelis, -ė;
-ytas, -a: akytas, -a, dantytas, -u;
-yvas, -a: ankstyvas, -a, senyvas, -a;
-okas, -a: didokas, -a, vėlokas, -a;
-onas, -a: geltonas, -a, raudonas, -a (ir 3 kirčiuotės);
-opas, -a: abejopas, -a, dvejopas, -a;
-otas, -a: barzdotas, -a, galvotas, -a;
-uotas, -a: plaukūotas, -a, taukuotas, -a;
-ūistas, -a, -ustas, -a: ligūistas (ligūstas), -a, miegūistas
(miegūstas), -a;
b) būdvardžiai su šiomis n e k i r č i u o t o m i s p r i e ­
sagomi s:
-inis, -ė: mokslinis, -ė, savaitinis, -ė (plačiau žr. 9.3.1);
-iškas, -a: vaikiškas, -a, lietuviškas, -a, pasakiškas, -a;
c) būdvardžiai su šiais k i r č i u o t a i s p r i e š d ė l i a i s :
apy-: apygeris, -ė, apysunkis, -ė;
po-: poaukštis, -ė, pošaltis, -ė;
prie-: priekurtis, -ė, prietrumpis, -ė.
9.2.2.
Antrosios (2) kirčiuotės daugiaskiemenių būdvar­
džių kirčiuotas būna tvirtagalis arba trumpasis priešpasku­
tinis skiemuo, pvz.:
Vienaskaita
V. medinis
medinė
vilnonė
vilnonis
K. medinio
medinės
vilnonio
vilnonės
N. mediniam
medinei
vilnonei
vilnoniam
G. medinį
medinę
vilnonį
vilnonę
!n. mediniu.
medinė
vilnoniu,
vilnone
Vt. mediniame medinėje
vilnoniame
vilnonėje
š. medini
medine
vilnoni
vilnone

D augiskaita
v. mediniai
vilnoniai
medinės
к. medinių
vilnonių
medinių
N. mediniams medinėms
vilnoniams
G. mediniūs
vilnoniūs
medinės
medinėmis vilnoniais
mediniais
|n.
Vt. mediniuose medinėse
vilnoniuose
Š. mediniai
vilnoniai
medinės

vilnonės
vilnonių
vilnonėms
vilnonės
vilnonėmis
vilnonėse
vilnonės

Antrajai kirčiuotei priklauso būdvardžiai su šiomis k i rčiuotomis priesagomis:
-ainis, -ė: apvalainis, -ė, ketvirtainis, -ė;
-ėlis, -ė: gražutėlis, -ė, mažutėlis, -ė;
-ylis, -ė: mažylis, -ė, jaunylis, -ė;
-inis, -ė: auksinis, -ė, naktinis, -ė; bet vietinis, -ė, seno­
vinis, -ė (nekirčiuota priesaga) — pirmosios kirčiuotės (pla­
čiau žr. 9.3.2);
-onis, -ė: vilnonis, -ė;
-ūkas, -ė: mažučiūkas, -ė, siaurutiūkas, -ė;
-utinis, -ė: pirmutinis, -ė, paskutinis, -ė;
-iltis, -ė: mažūtis, -ė, sveikutis, -ė.
9.2.3.
Trečiosios (3) kirčiuotės daugiaskiemeniai būd­
vardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį
skiemenį su tvirtaprade priegaide, pvz.:
Vienaskaita
palaida
V. palaidas
K. palaido
palaidos
N. palaidam
palaidai
G. palaidą
palaidą
Įn. palaidu
palaida
Vt. palaidame palaidoje
palaida
Š. palaidas

Daugisk
palaidi
palaidų
palaidiems
palaidus
palaidais
palaiduose
palaidi

aita
palaidos
palaidų
palaidoms
palaidas
palaidomis
palaidose
palaidos

Trečiosios „a“ |^3a) kirčiuotės daugiaskiemenių budvardžių kirtis šokinėja iš galūnės į trečiąjį nuo galo skiemenį,
turintį tvirtapradę priegaidę, pvz.:

V
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

V ienas
alkanas
alkano
alkanam
alkaną
alkanu
alkaname
alkanas

kaita
alkana
alkanos
alkanai
alkaną
alkana
alkanoje
alkana

Daugis kaita
alkani
alkanos
alkanų
alkanų
alkaniems
alkanoms
alkanus
alkanas
alkanais
alkanomis
alkanuose
alkanose
alkani
alkanos

Trečiosios „b“ (3b) kirčiuotės būdvardžių kirtis šokinėja
iš galūnės į trečiąjį nuo galo tvirtagalį arba trumpąjį skie­
menį, pvz.:
Vienaskaita
Daugiskaita
artimos
V. artimas
artima
artimi
artimų
K. artimo
artimos
artimų
artimoms
N. artimam
artimai
artimiems
artimas
G. artimą
artimą
artimus
artimomis
Įn. artimu
artima
artimais
artimose
Vt. artimame artimoje
artimuose
artimos
S. artimas
artima
artimi
Pagal trečiąją „a“ arba „b“ kirčiuotę kirčiuojami:
a) būdvardžiai s u p r i e s a g o m i s :
-anas, -a: alkanas, -a (3a), varganas, -a (3b);
-imas, -a: tolimas, -a (3a), svetimas, -a (3b);
-inas, -a: dūlkinas, -a (3a), kūpinas, -a (3b);
-zganas, -a: balzganas, -a, žalzganas, -a (3b);
b) būdvardžiai s u p r i e š d ė l i a i s :
ap-: apskritas, -d, aplamas, -a (3b);
at-, ata-: ūtbulas, -a, atdaras, -a, atkilas, -a, atviras, -a,
atatupstas, -a (3b);
Į-: Įstrižas, -a, Įkypas, -a (3b);
iš-: Išdrikas, -a, ištisas, -a (3b);
mio-: nūosavas, -a (3a);
pa-: padrikas, -a, pasklidas, -a (3b);
pra-: praviras, -a, pratisas, -a (3b);
itž-: ūždaras, -d (3b).

9.2.4.
Ketvirtosios (4) kirčiuotės daugiaskiemeniai būd­
vardžiai turi kirtį, šokinėjantį iš galūnės į priešpaskutinį tvirtagalį arba trumpąjį skiemenį, pvz.:
V ienaskaita
D augiskaita
V. palankūs
palanki
palankūs
palankios
K. palankaūs palankios palankių
palankių
N. palankiam palankiai
palankiems palankioms
G. palankų
palankią
palankiūs
palankias
Įn. palankiū
palankia
palankiais palankiomis
Vt. palankiame palankioje palankiuose palankiose
S. palankūs
palanki
palankūs
palankios
Pagal ketvirtąją kirčiuotę kirčiuojami i(u) linksniuotės
b ū d v a r d ž i a i su p r i e š d ė l i a i s :
ap-: apdairūs, -i, apsukrūs, -i;
at-: atkaklūs, -i, atsargūs, -i;
į-: įdomūs, -i, įmantrūs, -i;
iš-: išdidūs, -i, išlaidūs, -i;
nuo-: nuolaidūs, -i, nuolankūs, -i;
pa-: padorūs, -i, palankūs, -i;
pra-: pranašūs, -i, pravartūs, -i;
prie-: priekabūs, -i, prieraišūs, -i;
san-: sandarūs, -i, santūrūs, -i;
su-: sumanūs, -i;
už-: užgaulūs, -i, užmaršūs, -i.

9.3. Būdvardžių su priesaga
-irtis, -ė kirčiavimas
9.3.1.
Būdvardžiai su priesaga -irtis, -ė, padaryti iš žo­
džių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuo­
jamas priešpaskutinis skiemuo, išlaiko tų žodžių kirtį bei
priegaidę ir yra pirmosios (1) kirčiuotės, pvz.: mėtai (mėtų,
metams) — mėtinis, -ė, mokslas (mokslų, mokslams) —
mokslinis, -ė, ranka (rankų, rankoms) — rankinis, -ė, senovė
(senovių, senovėms) — senovinis, -ė, mokykla (mokyklų) —

mokyklinis, -ė, literatūra (literatūrų) — literatūrinis, -ė. Bet:
medis (medžių) — medinis, -ė, drobė (drobių) — drobinis,
-ė, sidabras (sidabrų) — sidabrinis, -ė, metalas (metalų) —
metalinis, -ė ir kiti, dažniausiai žymintys medžiagą, iš kurios
kas padaryta, turi kirtį priesagoje.
9.3.2. Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš žo­
džių, kurių daugiskaitos kilmininke (naudininke) kirčiuoja­
ma galūnė ar trečiasis (ketvirtasis) nuo galo skiemuo, turi
kirčiuotą priesagą ir yra antrosios (2) kirčiuotės, pvz.: na­
mas (namų, namams) — naminis, -ė, eile (eilių, eilems) —
eilinis, -ė, baigtas (baigtų) — baigtinis, -ė, antras (antrų) —
antrinis, -ė, aštuntas (aštuntų) — aštuntinis, -ė, saldūs (sal­
džių) — saldinis, -ė, ąžuolas (ąžuolų) — ąžuolinis, -ė, vidurys
(vidurių) — vidurinis, -ė, medžiaga (medžiagų) — medžiagi­
nis, -ė, visūomenė (visūomenių) — visuomeninis, -ė, ataskaita
(ataskaitų) — ataskaitinis, -ė, laikraštis (laikraščių) — laik­
raštinis, -ė, Užpakalis (Užpakalių) — užpakalinis, -ė, respUblika (respUblikų) — respublikinis, -ė, linija (linijų) — linijinis,
-ė, šešiolika — šešiolikinis, -ė. Bet: lyginis, -ė, porinis, -ė ir kt.
Be to, būdvardžių su priesaga -inis, -ė, padarytų iš žodžių su
priešdėliu per-, visada kirčiuojamas priešdėlis, pvz.: pertva­
ra — pėrtvarinis, -ė, perkeltas — perkeltinis, -ė ir kt.
9.3.3. Būdvardžiai su priesaga -inis, -ė, padaryti iš
tarptautinių žodžių su formantais -ija, -ika, išlaiko pama­
tinio žodžio kirtį, jei būdvardžio ij ar ik išnyksta, pvz.: ad­
ministracija — administracinis, -ė, chemija — cheminis, -ė,
politika — politinis, -ė, aritmetika — aritmetinis, -ė. Bet: se­
rija — serijinis, -ė, kolonija — kolonijinis, -ė, antika — an­
tikinis, -ė, mUzika — muzikinis, -ė (kirčiuojami pagal ben­
drąją taisyklę).
9.3.4. Iš prieveiksmių padaryti priesagos -inis, -ė būd­
vardžiai dažniausiai kirčiuojami priesagoje, pvz.: ligšiol —
ligšiolinis, -ė, nuolat — nuolatinis, -ė, atgal — atgalinis, -ė,
vienkart — vienkartinis, -ė, pamečiui — pametinis, -ė, šian­
dien — šiandieninis, -ė, tuomet — tuometinis, -ė. Bet: ap­
link — aplinkinis, -ė, savaime — savaiminis, -ė, tiesiog — tie­
sioginis, -ė.

9.4. Nederinamųjų būdvardžio
formų kirčiavimas
Nederinamosios būdvardžio formos (bevardės giminės
būdvardžiai) turi vyriškosios giminės vienaskaitos vardinin­
ko kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: bdltas — balta, giras —
gira, trumpa, pikta, teisinga, vaikiška; baisūs — baisti, gra­
žūs — gražū, brangti; aiškus — aišku, lygu, tanku; nuo­
stabūs — nuostabu., nuoseklu, mandagu..
Aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio būdvardžių nede­
rinamosios formos kirtį turi priesagoje (galiniame skiemeny­
je), pvz.: sunkiau., gražiaū, smagiaū, mandagiau, patogiau;
sunkėliau, gražėliau, smagėliaū; o aukščiausiojo laipsnio — ir­
gi priesagoje (priešpaskutiniame skiemenyje), pvz.: sunkiau­
sia, gražiausia, smagiausia, mandagiausia, patogiausia.

9.5. Įvardžiuotinių būdvardžių kirčiavimas
Įvardžiuotiniai būdvardžiai kirčiuojami dvejopai:
a) padaryti iš pirmosios kirčiuotės paprastųjų būdvardžių
išlaiko jų kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: dėmėtasis, -oji, iš­
mintingasis, -oji, pasakiškasis, -oji, gražiausiasis, -oji (išlaiko
pastovią kirčio vietą visuose linksniuose; jie yra pastovaus
kirčiavimo). Bet ankstyvasis, -oji ir kt. turi nepastovų kirtį;
b) visi kiti kirčiuojami nepastoviai, pvz.:
V ienaskaita
V. baltasis
baltoji
K. baltojo
baltosios
N. baltajam
baltajai
baltąją
G. baltąjį
Įn. baltūoju
baltąja
Vt. baltajame baltojoje
S. baltasis
baltoji

D augisk
baltieji
baltųjų
baltiesiems
baltuosius
baltaisiais
baltuosiuose
baltieji

aita
baltosios
baltųjų
baltosioms
baltąsias
baltosiomis
baltosiose
baltosios

9.6. Aukštesniojo ir aukštėlesniojo
laipsnio būdvardžių kirčiavimas
Šie būdvardžiai kirčiuojami pagal ketvirtąją kirčiuotę,
bet turi tam tikrų ypatumų.
V ie n a kaita
V. gražesnis, -ė
gražėlesnis, -ė
K. gražesnio, -es
gražėlesnio, -ės
N. gražesniam, -ėsnei
gražėlesniam, -ėsnei
G. gražesnį, -ę
gražėlesnį, -ę
gražėlesniu, -ė
Įn. gražesniu, -ė
gražėlesniame, -ėję
Vt. gražesniame, -ėję
š. gražesni, -e
gražėlesni, -e
Daugi
v. gražesni, -ėsnės
K.
gražesnių
N. gražesniems, -ems
G. gražesnius, -ės
Įn. gražesniais, -ėmis
Vt. gražesniuose, -ėsė
Š. gražesni, -ėsnės

kaita
gražėlesni, -ėsnės
gražėlesnių
gražėlesniems, -ems
gražėlesnius, -ės
gražėlesniais, -ėmis
gražėlesniuose, -ėsė
gražėlesni, -ėsnės

Skaitvardžių kirčiavimas____________
Vieni skaitvardžiai kirčiuojami kaip tam tikri daiktavardžiai, kiti — kaip būdvardžiai, treti — individualiai.
10.1.
Kiekiniai skaitvardžiai. Vienas, -a kirčiuojami
kaip baltas, -a — trečiosios kirčiuotės; dū, dvi, dviejų,
dviem, dU, dvi, dviem, dviejuose, dviejose; trys, trijų, trims, tris,
trimis, trijuose, trijose (individualus kirčiavimas, pastovus
galinio skiemens kirtis); keturi, keturios — kaip artimi,
artimos — 3b kirčiuotės; penki, penkios, šeši, šešios — kaip
maži, mažos — ketvirtosios kirčiuotės; septyni, septynios, aš-

tuoni, astuonios, devyni, devynios — kaip palaidi, palai­
dos — trečiosios kirčiuotės; vienūolika, dvylika... devynio­
lika — pirmosios kirčiuotės; dešimt, dvidešimt, trisdešimt,
keturiasdešimt, penkiasdešimt, šešiasdešimt, septyniasdešimt,
aštūoniasdešimt, devyniasdešimt — nekaitomi; šimtas —
kaip namas — ketvirtosios kirčiuotės; tūkstantis —
pirmosios kirčiuotės; milijonas, bilijonas — antrosios kir­
čiuotės; milijardas — pirmosios kirčiuotės.
10.2. Kelintiniai skaitvardžiai kirčiuojami kaip papras­
tieji būdvardžiai: pirmas, -a — kaip baltas, -a — trečiosios
kirčiuotės; antras, -a, trečias, -ia, ketvirtas, -a, penktas, -d, šeš­
tas, -a, septintas, -a, aštuntas, -a, devintas, -a, dešimtas, -d —
kaip mažas, -d — ketvirtosios kirčiuotės; vienuoliktas, -a,
dvyliktas, -a... devynioliktas, -a — pirmosios kirčiuotės;
dvidešimtas, -d... šimtas, -d — ketvirtosios kirčiuotės.
10.3. Dauginiai skaitvardžiai kirčiuojami kaip papras­
tieji būdvardžiai: vieneri, vienerios kaip alkani, alka­
nos — 3a kirčiuotės; dveji, dvejos, treji, trejos kaip maži,
mažos — ketvirtosios kirčiuotės; ketveri, kėtverios, penkeri,
penkerios, šešeri, šėšerios kaip artimi, artimos — 3b kirčiuo­
tės; septyneri, septynerios, aštuonen, aštūonerios, devyneri,
devynerios kaip alkani, alkanos — 3a kirčiuotės.
10.4. Įvardžiuotiniai skaitvardžiai kirčiuojami kaip įvar­
džiuotiniai būdvardžiai: pirmasis, -oji, antrasis, -oji... dešim­
tasis, -oji kaip baltasis, -oji arba gerasis, -oji — nepastovaus
kirčio, o vienūoliktasis, -oji... devynioliktasis, -oji, tūkstan­
tasis, -oji — pastovaus kirčio.

įįįg įįĮ

Įvardžių kirčiavimas

Įvardžiai kirčiuojami arba kaip būdvardžiai, arba kaip
daiktavardžiai (bei skaitvardžiai), arba individualiai.
Kaip pirmosios kirčiuotės būdvardžiai kirčiuojami įvar­
džiai anoks, -ia, kitoks, -ia, vienoks, -ia, visoks, -ia (kaip vie­
nodas, -a), šitoks, -ia (kaip visiškas, -a). Kaip pirmosios

kirčiuotės daiktavardžiai ar skaitvardžiai kirčiuojami įvar­
džiai keletas (kaip dvejetas), keliolika (kaip penkiolika) ir
tamsta (kaip marška). Pagal pirmąją kirčiuotę (taigi
pastoviai) kirčiuojami ir kitkas bei viskas, kuriems atitik­
menų tarp būdvardžių ir daiktavardžių nėra, o šitas, -a kir­
čiavimas svyruoja: šitas, -a 1 ir šitas, -a 4 (plačiau kirčiuo­
jama pagal antrąjį variantą).
Kitaip negu daiktavardžiai ir būdvardžiai, pastovų kirtį
įvardžiai gali turėti ir galiniame skiemenyje, pvz.: anas, -d,
ano, -os, anam, -ai, aną, anuo, -a, aname, -oje, anie, -os, anų,
aniems, -oms, anuos, -as, anais, -omis, anuose, -ošė; taip pat
katras, -a, kažkas, kuris, -i, kažkuris, -i (prie šių įvardžių žo­
dynuose žymima 4-oji kirčiuotė). Pastovus žodžio galo kirtis
būdingas ir vienskiemeniams įvardžiams jis, ji, šis, ši, tas, ta,
kas (plg. skaitvardžius dii, dvi, trys, žr. 10.1).
Kaip antrosios kirčiuotės daiktavardžiai kirčiuojami
įvardžiai niekas (kaip rūtas, tik vietininko forma skiriasi —
niekame) ir maniškis, -ė, taviškis, -ė, saviškis, -ė, mūsiškis, -ė,
jūsiškis, -ė (kaip namiškis, -ė).
Kaip trečiosios kirčiuotės būdvardžiai kirčiuojami įvar­
džiai joks, -ia, koks, -ia, toks, -ia, tūlas, -a, kažkoks, -ia, kiek­
vienas, -a (kaip baltas, -a) ir heleri, kelerios (kaip artimi, ar­
timos — 3b kirčiuotės), pvz.:
V
K.
N.
G.
Įn.
Vt.

V iena sk a i t a
koks
kokia
kokios
kokio
kokiai
kokiam
kokią
kokį
kokia
kokiu
kokiame
kokioje

Daugi sk a it a
kokie
kokios
kokių
kokių
kokiems
kokioms
kokius
kokias
kokiais
kokiomis
kokiose
kokiuose

Kaip ketvirtosios kirčiuotės būdvardžiai kirčiuojami
įvardžiai keli, kėlios, kitas, -d, pats, -i, visas, -d, manas, -d,
tavas, -d, savas, -d, kelintas, -d, pvz.:

Vie n askait a
pati
visas
V. pats
pačios
viso
K. paties
pačiai
visam
N. pačiam
pūčių
visą
G. patį
pačia
visit
Įn. pačiū
pačioje
visame
Vt. pačiame

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.

D au giskait a
visi
pačios
patys
pačių
pačių
visų
pačioms
visiems
patiems
pačias
visūs
pačiūs
pačiomis
visais
pačiais
visuose
pačiose
pačiuose

visa
visos
visai
visą
visa
visoje

visos
visų
visoms
visas
visomis
visose

Asmeniniai įvardžiai aš, tū, mis, jūs ir sangrąžinis savęs
kirčiuojami individualiai:
V ienaskaita
tū
—
v. aš
savęs
K. manęs
tavęs
sau
N. man
tau
save
tave
G. mane
savimi
tavimi
Įn. manimi
tavyje
savyje
Vt. manyje

V.
K.

N.
G.
Įn.
Vt.

Daugi ska it a
mes
jūs
mūsų
jūsų
mitms
jums
mūs
jūs
mumis
jumis
mumyse
jumyse

jjfffgpi Veiksmažodžių kirčiavimas
Veiksmažodis turi tris pagrindines formas: bendratį, esa­
mojo laiko trečiąjį asmenį ir būtojo kartinio laiko trečiąjį as­
menį. Su tomis formomis susijęs ir veiksmažodžių kirčia­
vimas.

12.1. Esamasis ir būtasis kartinis laikas
Jei dviskiemenių ar daugiaskiemenių veiksmažodžių esa­
mojo ar būtojo kartinio laiko trečiojo asmens priešpasku­
tinis kirčiuotas skiemuo yra tvirtagalis arba trumpasis, tai
tų laikų vienaskaitos pirmajame ir antrajame asmenyje kir­
tis nušoka į galūnę, pvz.:
eina — einū, eini (bet: einame, einate)',
ėjo — ėjau, ėjai (ejome, ėjote);
gabena — gabenu., gabeni',
gabeno — gabenaū, gabenai',
dalija — dalijū, daliji',
dalijo — dalijaū, dalijai',
važiavo — važiavau, važiavai. (Zr. 7 e.)
Esamojo ir būtojo kartinio laiko pirmajame ir antraja­
me asmenyje kirtis nenušoka į galūnę šiais atvejais:
a) jei trečiojo asmens priešpaskutinis skiemuo turi tvir­
tapradę priegaidę, pvz.:
traukia — traukiu, trauki (traukiame, traukiate)',
traukė — traukiau, traukei (traukėme, traukėte);
bėga — bėgu, bėgi',
bėgo — bėgau, bėgai;
galvoja — galvoju, galvoji;
galvojo — galvojau, galvojai;
b) jei trečiasis asmuo turi kirčiuotą tolesnį negu prieš­
paskutinį skiemenį, pvz.:
vaikščioja — vaikščioju, vaikščioji;
vaikščiojo — vaikščiojau, vaikščiojai;

keršija —
keršijo —
linksmina
linksmino

keršiju, keršiji;
keršijau, keršijau
— linksminu, linksmini;
— linksminau, linksminai.

12.2. Būtasis dažninis ir busimasis laikas
Būtajame dažniniame ir busimajame laike visi veiksma­
žodžiai išlaiko bendraties kirčio vietą ir priegaidę. Tik jeigu
bendratis priešpaskutiniame skiemenyje turi tvirtapradę
priegaidę, busimojo laiko trečiajame asmenyje ji bus tvirtagalė, pvz.:
dirbdavau, dirbdavai, dirbdavo, dirbdavome,
dirbti ^ dirbdavote, dirbdavo;
dirbsiu, dirbsi, dirbs, dirbsime, dirbsite, dirbs;
rašydavau, rašydavai, rašydavo, rašydavome,
rašyti ^ rašydavote, rašydavo;
rašysiu, rašysi, rašys, rašysime, rašysite, rašys.
Jei busimojo laiko trečiojo asmens balsis sutrumpėja,
jis kirčiuojamas trumpai, pvz.: būti — būs, džiūti — džius,
lyti — lis, gyti — gis.
P a s t a b a . Jei veiksmažodžio bendratis kirčiuojama trečiajame ar
ketvirtajame skiemenyje nuo galo, tai tą patį kirtį išlaiko visos veiks­
mažodžio formos, pvz.: laipioti — laipiodavo, laipios; snūduriuoti — snū­
duriuodavo, snūduriuos.

12.3. Tariamoji nuosaka
Tariamosios nuosakos formos išlaiko bendraties kirčio
vietą bei priegaidę, pvz.:
būti — būčiau, būtum, būtų, būtume (būtumėme), bū­
tumėte (būtute), butų;
rašyti — rašyčiau, rašytum, rašytų, rašytume (rašytumė­
me), rašytumėte (rašytute), rašytų.

12.4. Liepiamoji nuosaka
Kadangi liepiamosios nuosakos pirmasis ir antrasis as­
muo padaromas iš bendraties, šie asmenys išlaiko bendra­
ties kirčio vietą ir priegaidę, pvz.:
būti — būk, būkime, būkite;
šaūkti — šauk, mūkime, šaukite',
jūdinti — jūdink, judinkime, judinkite.
Liepiamosios nuosakos trečiasis asmuo kirčiuojamas
dvejopai:
a) (i)a ir i asmenuotės dviskiemeniai veiksmažodžiai tu­
ri kirtį gale, pvz.: tekertie (kerta), tetyliė (tyli);
b) o asmenuotės dviskiemeniai veiksmažodžiai ir visi
daugiaskiemeniai veiksmažodžiai išlaiko esamojo laiko tre­
čiojo asmens kirtį, pvz.: temokai (moko), terašai (rašo), tekartojie (kartoja), tevažiūojie (važiūoja), tešūkaujie (šūkau­
ja), telūkuriuojie (lūkuriuoja), temaitinie (maitina).

12.5. Sangrąžiniai veiksmažodžiai
Sangrąžiniai veiksmažodžiai kirčiuojami kaip paprastie­
ji, pvz.: rašaūsi, rašaisi, rašosi, rašomės, rašotės; rašiaūsi, rašeisi...; rašydavausi, rašydavaisi...; rašysiuos, rašysies... Tik
(i)a ir i asmenuotės veiksmažodžių esamojo laiko pirmasis
ir antrasis asmuo išlaiko senąsias ilgąsias galūnes su tvir­
taprade priegaide, pvz.: keliūosi, keliesi; nešūosi, nešiesi.

12.6. Priešdėlinių veiksmažodžių
kirčiavimas
Vieni priešdėliniai veiksmažodžiai esamajame arba bū­
tajame kartiniame laike atitraukia kirtį į priešdėlį, kiti kir­
čio neatitraukia. Tas kirčio šokinėjimas vyksta pagal tam
tikras taisykles.

12.6.1.
Esamajame laike (i)a ir i asmenuotės dviskieme­
niai veiksmažodžiai kirtį atitraukia į priešdėlį šiais atvejais:
a) jei jų šaknyje tėra vienas balsis a, e, i ar u, pvz.:
kasa — iškasu, iškasi, iškasa, iškasame, iškasate',
žagsi — nežagsiu, nežagsi, nežagsime, nežagsite',
deda — padedu, padedi, padeda, padedame, padedate-,
rita — atritu, atriti, atrita, atritame, atritate;
sūka — sūsuku, susuki, sūsuka, sūsukame, sūsukate;
bet: negaliū, negali, negali... neturiū, neturi, netūri (priešdėlis
ne- tų žodžių kirčio neatitraukia, nors kiti priešdėliai jį
atitraukia, pvz.: išgaliu, išturiu, pagaliu, paturiu);
b) jei bendraties šakniniai dvigarsiai ii, im, in, ir esa­
majame laike virsta tvirtagaliais ei, em, en, er, pvz.:
vilkti, velka — apvelka, apveiki, apvelka, apvelkame, apvelkate;
krimsti, kremta — sūkremtu, sūkremti, sūkremta, sūkremtame, sūkremtate;
rinkti, renka — išrenka, išrenki, išrenka, išrenkame, išren­
kate',
kirsti, kerta — pakertu, pakerti, pakerta, pakertame, pa­
kertate',
c) jei (i)a asmenuotės esamojo laiko veiksmažodis turi
šaknyje tvirtagalį mišrųjį dvigarsį ai, am, ar, o bendratyje
kirčiuotą priesagą -eti, pvz.:
kalbėti, kalba — pakalbu, pakalbi, pakalba, pakalbame,
pakalbate',
skambėti, skamba — suskambu, sUskambi, suskamba, su­
skambame, suskambate',
varvėti, varva — suvarvu, sUvarvi, suvarva, sUvarvame, su­
varvate.
Kitais atvejais dviskiemeniai veiksmažodžiai, turintys
esamajame laike tvirtagalę priegaidę, kirčio į priešdėlį ne­
atitraukia, pvz.:
keisti, keičia — pakeičia',
tylėti, tyli — patyli;
smUkti, smunka — įsmunka;
alpti, alpsta — apalpsta.

12.6.2. Būtajame kartiniame laike priešdėlis atitraukia
kirtį tų dviskiemenių (i)a asmenuotės veiksmažodžių, kurie
trečiajame asmenyje turi galūnę -ė ir tvirtagalę arba trum­
pąją šaknį, pvz.:
vėžė — atvežiau, atvežei, atvežė, atvežėme, atvežėte;
lėkė — atlėkiau, atlėkei, atlėkė, atlėkėme, atlėkėte;
žeidė — sūžeidžiau, sūžeidei, sužeidė, sūžeidėme, sūžeidėte;
virė — Išviriau, Išvirei, išvirė, išvirėme, išvirėte.
12.6.3. Jei dviskiemenis veiksmažodis esamajame arba
būtajame kartiniame laike turi tvirtapradę šaknies priegai­
dę, tai priešdėlis tame laike kirčio neatitraukia, pvz.:
auga — išaugu, išaugi, išauga, išaugame, išaugate;
augo — išaugau, išaugai, išaugo, išaugome, išaugote.
12.6.4. Jei dviskiemenis veiksmažodis yra o asmenuotės,
tai, nesvarbu kokia būtų jo šaknies priegaidė, priešdėlis nei
esamajame, nei būtajame kartiniame laike kirčio neati­
traukia į save, pvz.:
sako — pasakaū, pasakai, pasako, pasakome, pasakote;
sakė — pasakiau, pasakei, pasakė, pasakėme, pasakėte.
12.6.5. Daugiaskiemeniai veiksmažodžiai niekada kirčio
į priešdėlį neatitraukia, išskyrus priešdėlį per-, kuris visų
veiksmažodžių visose formose kirtį atitraukia į save, pvz.:
pabalnoja, pabalnojo, padalija, nuvažiuoja; bet: pėrbalnoja,
perdalija, pervažiuoja, perneša, perdeda.
1 2 .1 . Budiniai
Būdiniai, ir kurie baigiasi priesaga -te, ir priesaga -tinai,
kirčiuojami dvejopai: a) padaryti iš dviskiemenės bendra­
ties, turi kirtį gale, pvz.: likti — lėkte (lėkė), dūoti — duo­
ti (davė); girti — girtinai, šaukti — šauktinal; b) padaryti
iš daugiaskiemenės bendraties, išlaiko bendraties kirtį,
pvz.: rašyti — rašyte (rašo), vadinti — vadinte (vadina), šū­
kauti — šukaute (šūkauja), lūkuriuoti — lūkuriuote (lūku­
riuoja); važiūoti — važiūotinai, vadinti — vadintinai, ragin­
ti — ragintinai.

Priešdėliai būdinių kirčio neatitraukia, išskyrus priešdėlį
per-, kuris visada kirtį atitraukia, pvz.: neštinai — išneštinai,
bet pėmeštinai; kalbėte — sukalbete, užkalbete, bet pėrkalbėte.

12.8. Dalyvių, pusdalyvių ir padalyvių
kirčiavimas
12.8.1.
Vienų veikiamųjų esamojo laiko dalyvių vyriško­
sios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininkas turi
kirčiuotą galūnę (nešąs, nešą, kalbąs, kalbą, sukąs, suką),
kitų — kamieną (augąs, augą, dirbąs, dirbą, šaukiąs, šaukią).
G a l ū n ė kirčiuojama tų dalyvių, padarytų iš dviskiemenių
veiksmažodžių, kurie esamajame laike, gavę kurį nors prieš­
dėlį ap-, at-, į-, iš-, nu-..., išskyrus priešdėlį per-, atitraukia
kirtį į tą priešdėlį, pvz.: neša, atneša — nešąs, nešą; kalba,
sūkalba — kalbąs, kalbą; sūka, nūsuka — sukąs, suką, o
k a m i e n a s — tų, kurie esamajame laike, gavę kurį nors
priešdėlį, kirčio neatitraukia, pvz.: auga, užauga — augąs,
augą; dirba, apdirba — dirbąs, dirbą. Tačiau dabartinėje ben­
drinėje kalboje vis labiau linkstama ir šiuos vardininkus kir­
čiuoti galūnėje, pvz.: augąs, augą; dirbąs, dirbą.
Jei priešdėlinis veiksmažodis esamajame laike turi kir­
čiuotą priešdėlį, tai iš to veiksmažodžio padarytas dalyvis
vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininke
turi kirčiuotą galūnę, o moteriškosios — priešdėlį, pvz.:
pakalba — pakalbąs, pakalbą, bet: pakalbanti, pakalbančios.
Kituose veikiamųjų dalyvių vyriškosios ir moteriškosios
giminės linksniuose kirtis yra priešdėlyje.
V ienaskaita
V. kalbąs
kalbanti
pakalbąs
pakalbanti
K. kalbančio
kalbančios pakalbančio pakalbančios
N. kalbančiam kalbančiai pakalbančiam pakalbančiai
G. kalbantį
kalbančią pakalbantį
pakalbančią
Įn. kalbančiu
kalbančia pakalbančiu pakalbančia
Vt. kalbančiame kalbančioje pakalbančiame pakalbančioje
S. kalbąs
kalbanti
pakalbąs
pakalbanti

V.
K.
N.
G.
Įn.
Vt.
S.

D augiskaita
kalbą
kalbančios
pakalbą
pakalbančios
kalbančių kalbančių
pakalbančių pakalbančių
kalbantiems kalbančioms pakalbantiems pakalbančioms
kalbančius kalbančias pakalbančius pakalbančias
kalbančiais kalbančiomis pakalbančiais pakalbančiomis
kalbančiuose kalbančiose pakalbančiuose pakalbančiose
kalbą
kalbančios
pakalbą
pakalbančios

P a s t a b a . Ilgosios vyriškosios giminės dalyvių formos (su -antis
arba -intis) kirčiuojamos taip pat kaip ir moteriškosios giminės, pvz.:
kalbantis, mylintis (vns.), kalbantys, mylintys (dgs.) ir pakalbantis, ne­
mylintis (vns.), pakalbantys, nemylintys (dgs.).

12.8.2. Veikiamieji būtojo kartinio laiko dalyviai išlaiko
veiksmažodžio to paties laiko trečiojo asmens kirtį ir prie­
gaidę, tik niekada neturi kirčio priešdėlyje, išskyrus prieš­
dėlį per-, pvz.: nešė — nešęs, -usi, nešusio, -ios, nešusiam,
-iai, nešusį, -ią, nešusiu, -ia, nėšusiame, -ioje; nešę, -usios,
nešusių, nėšusiems, -ioms, nešusius, -ias, nešusiais, -iomis,
nešusiuose, -iose; atnešė — atnešęs, -usi, atnėšusio, -ios... (vi­
sais atvejais — pastovus kirtis).
12.8.3. Veikiamieji būtojo dažninio ir būsimojo laiko
dalyviai išlaiko bendraties kirtį ir priegaidę visuose links­
niuose, pvz.:
nešti — nėšdavęs, -usi, nėšdavusio, -ios, nėšdavusiam,
-iai, nėšdavusį, -ią, nėšdavusiu, -ia, nėšdavusiame, -ioje; neš­
davę, -usios, nėšdavusiu, nėšdavusiems, -ioms, nėšdavusius,
-ias, nėšdavusiais, -iomis, nėšdavusiuose, -iose; nešti — nešiąs,
-ianti, nėšiančio, -ios, nėšiančiam, -iai, nėšiantį, -čią, nešiančiu, -ia, nėšiančiame, -ioje; nėšią, -iančios, nėšiančių, nėšiantiems, -čioms, nėšiančius, -ias, nėšiančiais, -iomis, nėšiančiuose, -iose; atnešiąs, atnešianti... (visų — pastovus kirtis).
12.8.4. Neveikiamieji esamojo laiko dalyviai, padaryti iš
dviskiemenių o asmenuotės ir daugiaskiemenių veiksmažo­
džių, turi to paties laiko veiksmažodžio trečiojo asmens kir­
tį ir priegaidę ir kirčiuojami pagal 1-ąją kirčiuotę, pvz.:
skaito— skaitomas, -a, skaitomo, -os, skaitomam, -ai... (1);
gyvena —gyvenamas, -a, gyvenamo, -os, gyvenamam, -ai... (1).

Neveikiamieji esamojo laiko dalyviai, padaryti iš (i)a ir
i asmenuotės dviskiemenių veiksmažodžių, turi nepastovų
kirtį ir kirčiuojami pagal 3a arba 3b kirčiuotę, pvz.:
kalba — kalbamas, -a, kalbamo, -os, kalbamam, kalba­
mai, kalbamą, kalbamu, -a, kalbamame, -oje; kalbami, kal­
bamos, kalbamų, kalbamiems, -oms, kalbamus, -as, kalba­
mais, -omis, kalbamuose, -ošė (3b);
myli — mylimas, -a, mylimo, -os, mylimam, mylimai, my­
limą, mylimu, -a, mylimame, -oje; mylimi, mylimos, mylimų,
mylimiems, -oms, mylimus, -as, mylimais, -omis, mylimuose,
-ošė (3a).
Taip pat kirčiuojami ir priešdėliniai neveikiamieji daly­
viai, pvz.: neapsako — neapsakomas, -a, neapsakomo, -os (1).
Tik tie dalyviai, kurie padaryti iš veiksmažodžių, atitraukian­
čių kirtį į priešdėlį, turi kirtį, šokinėjantį nuo galūnės į prieš­
dėlį, pvz.:
kalba, sūkalba — sūkalbamas, -a, sukalbamo, -os, sukal­
bamam, sūkalbamai, sūkalbamą, sukalbamu, -a, sukalbama­
me, -oje; sukalbami, sūkalbamos, sukalbamų, sukalba­
miems, -oms, sūkalbamus, -as, sukalbamais, -omis, sukal­
bamuose, -ošė (34b).
12,8.5.
Neveikiamieji būtojo laiko dalyviai, padaryti iš
dviskiemenės bendraties, kirčiuojami kaip dviskiemeniai
3-iosios arba 4-osios kirčiuotės būdvardžiai, pvz.:
laukti — lauktas, -a, laukto, -os, lauktam, lauktai... (3) (žr.
9.1.1);
nešti — neštas, -a, nešto, -os, neštam, neštai... (4) (žr. 9.1.2).
Dalyviai, padaryti iš daugiaskiemenės bendraties, kir­
čiuojami pastoviai (pagal 1-ąją kirčiuotę) ir išlaiko bendra­
ties kirčio vietą bei priegaidę, pvz.:
turėti — turėtas, -a, turėto, -os, turėtam, -ai... (1);
šokinti — šokintas, -a, šokinto, -os, šokintam, -ai... (1).
Priešdėliniai šio laiko dalyviai, padaryti iš dviskiemenės
tvirtapradės bendraties, kirčiuojami kaip trečiosios (3) kir­
čiuotės būdvardžiai, pvz.: išgerti — išgertas, -a, paleisti —

paleistas, -a, o padaryti iš tvirtagalę ar trumpą šaknį turin­
čios bendraties, turi kirtį, šokinėjantį nuo galūnės į priešdė­
lį — tokį pat kaip atitinkami esamojo laiko neveikiamieji
dalyviai, pvz.: sušaūkti — sūšauktas, -a (3b), ištikti — ištik­
tas, -a (3b) (plg. sukalbamas, -a).
12.8.6. Neveikiamieji busimojo laiko dalyviai, padary­
ti iš dviskiemenių bendračių, priešdėliniai ir nepriešdėli­
niai, yra trečiosios (3a arba 3b) kirčiuotės, pvz.: būti —
būsimas, -a (3a); dengti — dengsimas, -a (3b), o padaryti iš
daugiaskiemenių bendračių — pirmosios (1) kirčiuotės ir iš­
laiko bendraties kirčio vietą, pvz.: daryti — darysimas, -a.
P a s t a b a . Neveikiamieji busimojo laiko dalyviai, išskyrus žodį
būsimas, -a, retai kalboje bevartojami.

12.8.7. Reikiamybės dalyviai, padaryti iš dviskiemenių
bendračių, be priešdėlių ir su priešdėliais, išlaiko bendraties
kirčio vietą bei priegaidę ir yra trečiosios (3a arba 3b) kir­
čiuotės, pvz.: laukti — lauktinas, -a (3a), palduktinas, -a (3a);
šaukti — šaūktinas, -a (3b), pašaūktinas, -a (3b); likti — lik­
imas, -a (3b), paliktinas, -a (3b), o padaryti iš daugiaskieme­
nių bendračių — pirmosios (1) kirčiuotės, pvz.: karpyti —
karpytinas, -a, sukarpytinas, -a; aiškinti — aiškintinas, -a,
paaiškintinas, -a.
12.8.8. Įvardžiuotiniai dalyviai. V e i k i a m i e j i visų
laikų įvardžiuotiniai dalyviai kirčiuojami taip pat kaip ir pa­
prastieji, pvz.:
dirbąs (ir dirbantis), -anti — dirbantysis, dirbančioji;
dirbęs (ir dirbusis), -usi — dirbusysis, dirbusioji;
dirbdavęs (ir dirbdavusis), -usi — dirbdavusysis, dirbdavusioji;
dirbsiąs (ir dirbsiantis), -ianti — dirbsiantysis, dirbsian­
čioji (visų pastovus kirtis).
Tik tie veikiamųjų esamojo laiko dalyvių vyriškosios gi­
minės vienaskaitos vardininkai, kurių neįvardžiuotinės
trumposios formos turi galūninį kirtį, yra kirčiuojami ga­
lūnėje, pvz.: nešąs — nešantysis, nešančioji.

N e v e i k i a m i e j i įvardžiuotiniai dalyviai, padaryti
iš o asmenuotės ir visų daugiaskiemenių veiksmažodžių,
kirčiuojami pastoviai, kaip ir atitinkami paprastieji, pvz.:
rašomas, -a ir rašomasis, rašomoji;
auklėjamas, -a ir auklėjamasis, -oji;
rašytas, -a ir rašytasis, rašytoji.
P a s t a b a . Tačiau šios rūšies įvardžiuotiniai dalyviai, ypač sudaiktavardėję, neretai kirčiuojami ir nepastoviai, pvz.: rašomasis (dar­
bas), valgomasis (kambarys).

Neveikiamieji įvardžiuotiniai dalyviai, padaryti iš (i)a ir
i asmenuotės dviskiemenių veiksmažodžių, kirčiuojami ne­
pastoviai, kaip ir atitinkami įvardžiuotiniai būdvardžiai,
pvz.:
perkamas, -a (3b) ir perkamasis, -oji, perkamojo, -osios,
perkamajam, perkamajai, perkamąjį, -epą, perkamūoju, -ąja,
perkamajame, -ojoje; perkamieji, perkamosios, perkamųjų,
perkamiesiems, -osioms, perkamūosius, -ąsias, perkamaisiais,
-osiomis, perkamuosiuose, -osiose;
pirktas, -a (4) ir pirktasis, pirktoji;
pirksimas, -a (3b) ir pirksimasis, pukšimoji.
12.8.9. Pusdalyviai, padaryti iš dviskiemenių bendračių,
turi nepastovų kirtį, pvz.:
girti — girdamas, girdama, girdami, girdamos;
šaūkti — šaukdamas, šaukdama, šaukdami, šaukdamos.
Pusdalyviai, padaryti iš daugiaskiemenių bendračių, kir­
čiuojami pastoviai ir išlaiko bendraties kirčio vietą ir prie­
gaidę, pvz.:
vadinti — vadindamas, vadindama, vadindami, vadin­
damos;
skaityti — skaitydamas, skaitydama, skaitydami, skaity­
damos;
lūkuriuoti — lūkuriuodamas, lūkuriuodama, lūkuriuoda­
mi, lūkuriuodamos.
12.8.10. Padalyviai išlaiko kirčio vietą ir priegaidę tų
veiksmažodžio formų, iš kurių jie padaromi, pvz.:
sako — sakant, sakė — sakius, sakydavo — sakydavus,
sakysi — sakysiant;

atneša — atnešant, atnešdavo — atnėšdavus, atnešti —
atnešiant, bet atnešė — atnešus (priešdėlinių būtojo kartinio
laiko padalyvių kirtis į priešdėlį nenušoka).
12.8.11.
Sangrąžiniai dalyviai, pusdalyviai ir padalyviai
kirčiuojami kaip paprastieji dalyviai, pusdalyviai ir padaly­
viai, tik dalyviai, kurie turi kirtį galūnėje, gavę sangrąžos
formantą (-si, -s), kirtį atitraukia į šaknį, pvz.:
nešąs, nešą — nišąsis, nčšąsi;
kalbąs, kalbą — kalbąsis, kalbąsi.

Prieveiksmių kirčiavimas
Prieveiksmiai yra labai įvairios kilmės, tad ir kirčiuojami
įvairiai. Aiškesnes kirčiavimo taisykles galima nurodyti tik
būdvardinių ir dalyvinių prieveiksmių.
13.1. Būdvardiniai prieveiksmiai, padaryti iš dviskieme­
nių (i)a linksniuotės būdvardžių, kirčiuojami gale, pvz.: bal­
tai, šaltai, šiltai, tvirtai, tikrai, retai, rimtai, slaptai, juodai;
bet greitai.
13.2. Prieveiksmiai, padaryti iš dviskiemenių (i)u links­
niuotės būdvardžių, turi kirtį gale, jei jų šaknis trumpa, pvz.:
stačiai, plačiai, giliai, budriai, žvitriai, mitriai, vikriai; turi
kirtį šaknyje, jei šaknis yra ilga, pvz.: gailiai, bailiai, meiliai,
dailiai, baūgiai, blankiai, skambiai, skalsiai, brangiai,
smulkiai, tankiai, sočiai, sodriai; bet: gardžiai, karčiai, riebiai,
sūriai.
13.3. Prieveiksmiai, padaryti iš daugiaskiemenių pasto­
viai kirčiuojamų būdvardžių, išlaiko būdvardžio kirčio vietą
ir priegaidę, pvz.: skylėtai, languotai, galvotai, akylai, vai­
singai, vaikiškai, dvejopai, blogokai, apygeriai, pogeriai; o
prieveiksmiai, padaryti iš nepastoviai kirčiuojamų daugia­
skiemenių būdvardžių, turi kirtį gale, pvz.: atžagariai, at­
bulai, atvirkščiai, apskritai, apvaliai, nuolaidžiai, patraukliai,

patikliai, patvariai, natūraliai, pasyviai, aktyviai', bet: pavy­
džiai, maloniai (ir maloniai), patogiai (iv patogiai), padoriai
(ir padoriai) ir kt.
13.4. Prieveiksmiai, kurie baigiasi priesaga -yn, turi kirtį
gale, pvz.: geryn, blogyn, žemyn, aukštyn, jaunyn, senyn.
13.5. Dalyviniai prieveiksmiai. Iš veikiamųjų esamojo
ir būtojo laiko dalyvių padaryti prieveiksmiai išlaiko dalyvio
vienaskaitos galininko kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: derantį,
-čią — derančiai, priderantį, -čią — priderančiai, atsakantį,
-čią — atsakančiai, nevykusį, -ią — nevykusiai.
Iš neveikiamųjų esamojo laiko dalyvių padaryti prie­
veiksmiai turi kirtį gale, jei jie kilę iš veiksmažodžių,
esamajame laike atitraukiančių kirtį į priešdėlį, pvz.: atstu­
mia — atstumiamai, sūkalba — sukalbamai, pridera — pri­
deramai, patiki — patikimai, o tie prieveiksmiai, kurie kilę
iš veiksmažodžių, neatitraukiančių kirčio į priešdėlį, išlaiko
esamojo laiko trečiojo asmens kirčio vietą ir priegaidę, pvz.:
varo — varomai, mato — matomai, išskaito — išskaitomai,
supranta — suprantamai, pataiso — pataisomai, suderina —
suderinamai.
Prieveiksmiai, padaryti iš dviskiemenių neveikiamųjų
būtojo laiko dalyvių, kirčiuojami galūnėje, pvz.: lenktas —
lenktai, sklembtas — sklembtal, skeltas — skeltai, o padaryti
iš daugiaskiemenių neveikiamųjų būtojo laiko dalyvių, turi
bendraties kirčio vietą ir priegaidę, pvz.: netikėtas — ne­
tikėtai, nematytas — nematytai, apgalvotas — apgalvotai,
neapgalvotai.
13.6. Aukštesniojo ir aukštėlesniojo laipsnio prieveiks­
miai turi kirtį gale, pvz.: daugiau, mažiaū, sūriaū, saldžiaū,
suprantamiaū; daugėliaū, mažėliaū, sūrėliaū, saldėliaū, suprantamėliaū, o aukščiausiojo — priesagoje, pvz.: gražiau­
siai, paprasčiausiai, suprantamiausiai, daugiausia, artimiau­
siai, toliausiai.
13.7. Daugelis prieveiksmių yra kilę iš įvairių vardažo­
džių formų ir kokių bendrų jų kirčiavimo taisyklių nurodyti

negalima. Jie kirčiuojami įvairiai, pvz.: arti, toli, greta, šalia,
pakeliui, namie, namo, vakarop, tylomis, pamažu., iš tikro, iš
lėto, išvien, taip, niekaip, kažkur, tenai.

Prielinksnių, jungtukų, dalelyčių,
Ikikk jaustukų ir ištiktukų kirčiavimas
14.1.
Prielinksniai, jungtukai, dalelytės, t. y. tarnybiniai
žodžiai, kirčiuojami įvairiai. Be to, rišlioje kalboje jie dažnai
netenka kirčio ir prisišlieja prie kito greta esančio kirčiuoto
žodžio, pvz.: be abejo, be reikalo, iš tikro, sakaū gi...
Tais atvejais, kai tarnybiniai žodžiai gauna savarankišką
kirtį, jis dažniausiai paklūsta žodžio galo taisyklei ir turi
tvirtagalę priegaidę (žr. 6), pvz.: antai, ar, nuo, po, tačiaū,
virš. Svarbesnes išimtis, kai tarnybiniams žodžiams būdingas
arba galinis tvirtapradis skiemuo, arba ne galinio skiemens
kirtis, reikia įsidėmėti (dalis jų išvardyta kalbant apie žo­
džio galo taisyklės išimtis (žr. 6 d).
Tvirtapradę priegaidę gauna toks galinis skiemuo, kuris
baigiasi sprogstamuoju dusliuoju priebalsiu, pvz.: (be)vėik,
anot, jog, kiek, tiek, lyg, užūot. Dalies šių ir kai kurių kitų
žodžių tvirtapradė priegaidė yra perimta iš ilgesnės formos,
plg.: (be)vėik ir veikiai, lyg ir lygu, nors ir noris(i), vien ir
vienas. Be to, galinę tvirtapradę priegaidę linkę gauti samplaikiniai mišrieji dvigarsiai, plg.: gal ir gali, kažin ir (kas)
žino, tegūl ir teguli.
Negalinio skiemens kirtis palyginti retas, o priegaidė pa­
prastai atitinka giminiškų žodžių priegaidę, plg.: būtent ir
būti, priešais ir priešas, tartum ir tarti.
Norminių kirčiavimo variantų tėra keletas, pvz.: nebe \
nebe, pagal\pagal, palei \palei.
P a s t a b a . Priaugusi dalelytė -gi paprastai kirčio vietos ir prie­
gaidės nekeičia, pvz.: argi, dargi, irgi, taigi (bet — kadangi)', -gu ir
-ne dažniausiai „pasiima“ kirtį, pvz.: negu, tegū (bet — jeigu), bene,
kone, mažne.

14.2. Jaustukai ir ištiktukai kirčiuojami labai indivi­
dualiai. Dažnai įvairuoja kirčiuoto skiemens kiekybė, o kar­
tais — ir ilgojo kirčiuoto skiemens priegaidė, plg. jaustukus
aha ir aha, ai ir ai, ak ir ak, op ir op; ištiktukus pliūkšt ir
pliūkšt, tėkšt ir tekši, žibt ir žybt. Kiekybės ir priegaidės įvairavimas nėra beprasmis — jis suteikia žodžiui papildomų
reikšminių niuansų. Trumpas kirčiuotas skiemuo paprastai
vartojamas tada, kai žodžiu reiškiamas garsas, vaizdas, po­
jūtis ar jausmas yra nestiprus, neintensyvus; ilgasis skiemuo
susijęs su stipriu, intensyviu garsu, vaizdu, pojūčiu ar jaus­
mu, plg.: šliūkšt (nedidelis pylimas, liejimas) iv šliūkšt (smar­
kus pylimas, liejimas), žlbt (silpnas švistelėjimas) ir žybt
(stipresnis švystelėjimas).
Tvirtapradis jaustukas ar ištiktukas paprastai reiškia
staigų, momentinį garsą, pojūtį ar jausmą, o tvirtagalis —
tęsiamą garsą ar pojūtį, plg.: dzlnkt ir dzin (skambėjimui
žymėti), ai ir ai (skausmui, baimei, nustebimui reikšti).
Esama šiokio tokio ryšio tarp priegaidės ir ištiktukų for­
mantų. Pavyzdžiui, ilgąjį kirčiuotą skiemenį turintys
formanto -t ištiktukai paprastai būna tvirtapradžiai (drykt,
kaukšt, liūokt, tūpt ir 1.1.), ši priegaidė būdinga ir kirčiuoto
formanto -ai ištiktukams, pvz.: makalai, lapatai, tabalai.

Budingosios kalbos klaidos

1. Bendrinė kalba ir kalbos klaidos
1.1. Bendrinė kalba — tautos viešojo gyvenimo (rašto,
literatūros, valstybinių įstaigų, mokyklų, radijo, televizijos)
kalba. Lietuvių bendrinė kalba — tai pavyzdinė, sunorminta
lietuvių tautos kalba. Lietuvių bendrinės kalbos normos dar
nėra pakankamai tvirtos ir pastovios, kol kas dar nėra vi­
suomenės sluoksnio, kuriam bendrinė kalba būtų gimtoji
tarmė (Zr. dar: „Bendrieji kalbos dalykai“, 9).
Y ra dvi bendrinės kalbos formos: r a š o m o j i ir š n e ­
k a m o j i . Vyrauja rašomoji bendrinės kalbos forma, turinti
vadinamuosius funkcinius stilius (mokslinį, administracinį,
meninį, publicistinį). (Zr. dar: „Bendrieji kalbos dalykai“,
1.4.2.—1.4.5.) Rašomoji bendrinė kalba, kuriama viešumai,
yra normiškesnė, labiau išdailinta ir konservatyvesnė už
šnekamąją kalbą. Šnekamoji bendrinė kalba — tai kalbos
atmaina, vartojama ir viešajame, ir privačiame gyvenime.
Daugelyje kraštų šnekamoji bendrinė kalba yra inteligentų
tarmė. Lietuvoje šnekamoji bendrinė kalba dar nėra pakan­
kamai išsirutuliojusi: privačioje aplinkoje daug kur šneka­
ma tarmiškai, o miestuose vartojama pusiau tarminė kalba,
kuria šneka iš kaimo kilę inteligentai ir sumiestėję kaimo
žmonės.
Šnekamajai kalbai bendrinės kalbos normos nėra tokios
griežtos, tačiau tiek rašomoji, tiek šnekamoji kalba turi ati­
tikti t a i s y k l i n g o s k a l b o s normas. Lietuvių kalbos
taisyklingumui ir grynumui labai pakenkė 50 metų pražū­
tingai ją veikusi rusų kalba, o dabar žaloja iš Vakarų plūs­
telėję svetimžodžiai. Paisant grynumo ir taisyklingumo

kriterijų, visur, kur įmanoma, vietoj skolinių reikia vartoti
savus, lietuviškus žodžius, žodžių junginius ir kt. Pagal šiuos
kriterijus atsisakoma svetimybių (barbarizmų), netaisyklin­
gų vertinių, kartais net tarptautinių žodžių. Bet kalbos gry­
numo nereikėtų pervertinti: negalima kratytis visų iš kitų
kalbų ateinančių reiškinių.
1.2. Visuomenės įteisinti kalbos vartojimo įgūdžiai bei
taisyklės yra kalbos norma. (Žodis norma kilęs iš lotynų kal­
bos norma ir reiškia „taisyklę, tikslų nurodymą, matą“.)
Kalbos normos aprašomos gramatikose, žodynuose, specia­
liuose kalbos kultūros leidiniuose. Tas normų taisyklių suda­
rymas ir užrašymas pagal kalbos sistemoje įžiūrimas taisykles
vadinamas bendrinės kalbos norminimu, arba kodifikavimu,
kodifikacija. Kodifikacijos terminas kilęs iš lotynų kalbos codificatio (codex „knyga“; facio „darau“) ir kalbotyroje imtas
vartoti apie 1930 m. Terminai kodifikavimas, kodifikacija kal­
bos normų sutvarkymą sieja su įstatymu.
Norma būdinga ne tik bendrinei kalbai, bet ir tarmėms.
Tarmių normos, palaikomos tradicijos, jaučiamos intuity­
viai, o bendrinės kalbos normos kodifikuojamos. Kodifika­
vimas — tai nuolatinis darbas, nes nuolat atsiranda naujų
žodžių, jų junginių, naujų normos variantų. Kyla reika­
las nustatyti jų vartosenos taisykles, t. y. jų normiškumą.
(Žr. dar: „Bendrieji kalbos dalykai“, 9.2.)
1.3. Kalbos normų pažeidimas yra kalbos klaida. Kalbos
klaidos dažniausiai skirstomos į šešias grupes pagal kal­
bos sritis: 1) tarties, 2) kirčiavimo, 3) leksikos, 4) žodžių da­
rybos, 5) formų vartojimo ir 6) sintaksės klaidas.
Kalbos klaidos dar gali būti grupuojamos pagal didumą.
Skiriamos: 1) labai didelės kalbos klaidos, 2) nedidelės kal­
bos klaidos, 3) konkrečiu atveju ne patys geriausi kalbos va­
riantai. Labai didelėmis kalbos klaidomis laikomos tos, ku­
rios šiurkščiai pažeidžia su kalbos sandara susijusias kalbos
normas. Žodynuose jos paprastai žymimos kaip neteiktinos
svetimybės, neteiktini vertiniai. Kai pažeidžiamos ne visai
aiškiai nustatytos kalbos normos, padaromos nedidelės

kalbos klaidos. O kai galima rasti geresnį kalbos variantą,
tokie kalbos trūkumai jau priklauso stilistikai.
1.4.
Bendrinę lietuvių kalbą veikia kitos kalbos ir nenorminė privati šnekamoji kalba. Tai pagrindiniai kalbos
klaidų šaltiniai.
Pats didžiausias bei pavojingiausias klaidų šaltinis — ki­
tų kalbų poveikis. Santykiaudamos kalbos viena kitą veikia,
bet stipresnė kalba (didesnės tautos ir didesnių teisių) spau­
džia silpnesnę ir jai primeta savo įtaką. Per politinę, kan­
celiarinę ir mokslinę literatūrą, per radiją ir televiziją oku­
pacijos metais į lietuvių kalbą atėjo daugybė nebūtinų
vertinių, štampų, svetimos frazeologijos, netaisyklingų sin­
taksinių konstrukcijų. Tik aukštos kultūros rašto žmonių,
redaktorių ir stilistų pastangomis yra sukurta ir iki šiol iš­
laikyta gana taisyklinga ir graži rašomoji kalba. To negalima
pasakyti apie šnekamąją kalbą, kuri dabar yra labai toli at­
silikusi nuo sutvarkytos gerų leidinių rašomosios kalbos.
Antrasis klaidų šaltinis — nenorminė privati šnekamoji
kalba. Modernėjant gyvenimui, kaimą artinant prie miesto,
maišantis ir migruojant gyventojams, nykstant tarmėms, be­
veik nutrūko kaimiškoji šnekamosios kalbos tradicija. Gy­
vąją kaimo žmonių kalbą miestuose pakeitė sumiestėjusių
žmonių pusiau tarminė šneka arba net koks nors socialinis
(pvz., jaunimo) žargonas. Nenorminė privati šnekamoji kal­
ba ypač veikia bendrinės kalbos tartį, fonetiką, leksiką. G e­
ra šnekamoji kalba turėtų gaivinti rašomąją kalbą, tačiau ši
sąveika dabar yra aiškiai pakrikusi. Daugelio žmonių šne­
kamoji kalba tiesiog išsigimusi, dėl to dažnai ir rašomosios
kalbos nebepavyksta išsaugoti gyvos ir taisyklingos.

ĮĮĮlff Leksikos klaidos_____________________
Leksika (gr. lexikos „žodinis“, lexis „žodis, posakis“) —
kalbos žodžių visuma. Leksikos normos nusistovi natūraliai
ir aprašomos (kodifikuojamos) žodynuose bei specialiuose
kalbos kultūros leidiniuose.

Leksikos klaidos yra bendrinės kalbos normų neatitin­
kantys žodžiai. Jų atsiranda dėl žodžių reikšmės ir varto­
senos iškraipymų ir dėl kitų kalbų poveikio. Leksikos klai­
dos pagal kilmę yra svetimybės, pagal kalbos sistemos
pažeidimus — neteiktini vertiniai, pagal vartoseną — žargonizmai.
Pagal nutolimą nuo bendrinės kalbos normos skiriamos
didelės ir nedidelės leksikos klaidos. Leksikos klaidų gru­
pavimas pagal jų dydį matyti ir „Dabartinės lietuvių kalbos
žodyne“ (2006). Kai žodis nelaikomas didele klaida, jo nu­
tolimas nuo normos pažymimas santrumpa žr. (žiūrėk),
pvz., abstraktinis, -ė žr. a b s t r a k t u s ; ainis, -ė žr. p a 1ik u o n i s; aketė žr. e k e t ė ir t. t. O pažyma ntk. (neteik­
tinas) ir ženklas = rodo, kad klaida yra didelė ir todėl griež­
tai taisoma, pvz.: bakūžė ntk. = l ū š n a ; boti ntk. = p a i ­
s y t i; bujoti ntk. = k l e s t ė t i, v e š ė t i , t a r p t i ; pečius ntk.
= krosnis.

2.1. Nevartotinos svetimybės
Bendrinėje kalboje neįteisinti skoliniai vadinami sveti­
mybėmis, arba barbarizm ais (gr. barbaros „svetimas“).
Daugiausia lietuvių šnekamojoje kalboje vartojamų sveti­
mybių yra slaviškos kilmės, gerokai mažiau — germanizmų.
Dabar svetimybės plūsta iš anglų kalbos.
Vienos svetimybės vartojamos todėl, kad yra labai pa­
plitusios šnekamojoje kalboje, galima sakyti, sulietuvėjusios
(pvz.: durnius, pečius, viedras), kitos — kad nėra gero lie­
tuviško atitikmens (pvz.: klipas, topas). Svetimybės — nei­
giamas kalbos reiškinys, teršiantis lietuvių kalbą. Svetimy­
bių vartojimas rodo nepakankamą žmogaus kalbos kultūrą.
Akivaizdžiausiomis, lietuvių kalboje nepateisinamomis
svetimybėmis laikomos tokios, kurios turi gerus lietuviškus
atitikmenis. Šias klaidas Valstybinė lietuvių kalbos komisija
priskyrė prie didžiųjų kalbos klaidų. Tai:

adejalas; adijalas = apklotas
akuratnas, -a = tvarkingas; -a; padorūs, -i; teisingas, -a
apart = be, išskyrus; be to
arenda = пйота
armrestlingas — rankos lenkimas
babina = ritė
bakanas = kepalas
balėja = 1.skalbtUvė; 2. praustuvė
bantas = 1. kaspinas; 2. peteliškė (kaklaraištis)
baranka, baronka = riestainis
barchatas = aksomas
basket(k)ės = sportūkai, sportbačiai; krepšinio batai
bankuchenas = šakotis
benzokolonėlė = 1. degalinė; 2. (benzino) kolonėlė
bevelyti =
linkusiam, telkti pirmenybę
biskis, biškis = trupiitis, trupučiukas, mažumelis
biznesmenas = verslininkas
blicas = blykstė, fotoblykstė
bliūdas = dubuo
bliuznyti = blevyzgoti, nešvankiai kalbėti
bonka = būtelis
bormašina — gręžtuvas
(ne)boti = (ne)paisyti, (ne)žiūreti
britva = 1.skustūvas; 2. (skutimosi) peiliūkas
bromą = 1. tarpūvartė; 2. vartai; 3. яг/ся
broniruoti — už (si) sakyti (iš anksto), rezervūoti
brudas = 1. nešvarumai, nuosėdos; 2. bjaurastis, bjaurybė
(su)bujoti = 1. vešėti, keroti, tarpti; 2. klestėti
buinas, -a — 1. vešlūs, -i; 2. riebūs, -i
bukietas = pūokštė
bulka = banda, pyragas
chrustai, krustai = žagarėliai, auselės
čecholas = Užvalkalas
čipsai = (būlvių) traškučiai
dėkis = apklotas, Užtiesalas
dratas =

ermideris = 1. triūkšmas; 2. sambrūzdis, maišatis
fara = žibintas
grafkė = žiogelis; segtūkas
grielka = šildyklė, pūsle
guzikas = saga
gvintas = sriegis
hepiendas = laiminga pabaiga
hospisas = slaugos namai
hostelis = nakvynės namai
hotdogas = dešrainis
kotelis = viešbutis
imidžas = įvaizdis; perk. r. vardas, veidas (kartais išvaizda)
impičmentas — (valstybės) apkalta
išmiera = 1. matmuo; 2. dydis, nūmeris
išmistas = pramanas, prasimanymas; (iš)mislyti = pra­
simanyti
kaldra = antklodė
kalnierius = apykaklė
kavon(k)ės = slėpynės
klapanas = 1. vožtūvas; 2. antkišenis
kleckai = kukuliai
knatas = dagtis
knopkė = 1. mygtūkas; 2. spraustūkas; 3. smeigtukas
kolioti(s) = plusti(s), koneveikti
kombikormas = kombinūotieji pašarai, šėralai
konusas = kūgis
košeliena = šaltiena
krosvordas = kryžiažodis
kūdas, -a = liesas, -d
kurtkė = striūkė
kvasas = gira
kvoldas — klostė
lastai = plaūkmenys
leiblas = 1. etiketė; 2. emblema; 3. (firmos) ženklas
lystelė = 1. juostelė, lentjuostė; 2.priesiuvas
liuesas, -a = laisvas, -d; paliuosuoti = 1. atleisti (iš dar­
bo); 2. paleisti

maštabas = mastas
maželis = nūospauda
menedžeris = vadybininkas
mereška = peltakys
miera = 1. matas; 2. mūstas, matavimo įrankis
primierka = primatavimas
mestis, mosteli = tepalas, tepaliūkas
mozoti = tepti, teplioti, terlioti
norka = audinė
ofisas = įstaiga (kartais kontora, raštinė, būstinė, biūras)
pampersai = saūskelnės
papkė = 1. aplank(al)as; 2. segtūvas
parėdymas = 1. potvarkis', 2. nurodymas
parkingas = (automobilių) aikštelė
petruška = petražolė
plunka, plaukuti = I. juostelė; 2. priekrašlis
plėmas = dėmė
pletkas, pliotkas = paskalos, plepalai; pletkininkas, -ė =
liežuvautojas, -a
plintusas = grindjuostė
ploščius = lietpaltis
ponėką = spūrga
priklus, -i = įkyrūs, -i; bjaurūs, -i; atgrasūs, -i
proba = mėginys, bandinys
prosai — soros
pundas = 1. ryšulys; 2. šūsnis
rasoda = daigai, pasodai
rubežius = 1. siena; 2. riba
rūgoti(s) = barti (s), keikti (s), plusti(s)
salka = mansarda
setfingas = 1. banglentė; 2. banglenčių spdrtas
skinhedas, skinas = skustagalvis
skiepas = 1. rūsys; 2. pusrūsis
skryningas = 1. atranka, rūšiavimas; 2. medicinoje — pa­
tikrinimas
slaidas = skaidre

stoikasslovikas = stiklainis
smakas = slibinas
sponsorius, -ė = L rėmėjas, -a; 2. mecenatas, -ė
štanga = žarna
šlipsas = kaklaraištis
šmotas = gabalas
šniūras = virvė, virvūtė
šniūrelis = varstis, raištis, raištelis
šopas = parduotūvė, krautuvė
špaklis, špaklius = glaistas
špilka = 1. smeige, smeigelė; 2. sage, sagelė
špricas = švirkštas
štatyvas ~ stovas
štuka = 1. vienetas; gabalas’, 2. pokštas, juokai
štukorius = pokštininkas, -ė; išdaigininkas, -ė, juokda­
rys, -e
šuleris = 1. sūkčius, apgavikas; 2. išdaigininkas, -ė
taimautas = pertrauka, pertraukėlė
taimeris — laikmatis
tapkės = šlepetės, šliiirės
tyneidzeris, -ė = paauglys, -ė
tomatai — pomiddrai
tušinti(s) = troškinti(s); tušintuvas = troškintūvas
ukolas = 1. dūris; 2. injekcija
veilokai = veltiniai
vykendas = savaitgalis
zelionkė — briliantinė žaluma
zrazai = suktiniai, vyniotiniai
zubras = stumbras
ženytis = tuokti (s); vėsti; tekėti
žgutas = varžtas
žiletas = liemenė
žilka = valas
žiurstas = prijuostė
žulikas = 1. sūkčius, vagišius; 2. trišakis

2.2. Nevartotini netaisyklingi vertiniai
Vertinys — tai žodis ar žodžių junginys, sudarytas kitų
kalbų pavyzdžiu. Vertiniai gali būti taisyklingi (norminiai)
ir netaisyklingi (nenorminiai). T a i s y k l i n g i v e r t i n i a i
neprieštarauja lietuvių kalbos žodžių darybos ar žodžių jun­
ginių sudarymo polinkiams, jie bendrinėje kalboje dažniau­
siai neturi lygiaverčių atitikmenų. Pavyzdžiui, taisyklingas
vertinys yra žodis įtaka. Jis padarytas pagal kitų kalbų ati­
tinkamų žodžių pavyzdį, plg.: lotynų inflūxio, -onis, lenkų
wpfyw, vokiečių Einfluss, prancūzų influence, rusų влияние
(vlijanije); jo daryba panaši į lietuviškų žodžių įlanka, įmo­
va, įžanga ir pan.
N e t a i s y k l i n g i v e r t i n i a i (arba vertalai) yra to­
kie, kurie neatitinka lietuvių kalbos žodžių darybos ar žo­
džių junginių sudarymo polinkių ir bendrinėje kalboje turi
atitikmenų. Įsidėmėtini šie jokiame kontekste nevartotini
vertiniai:
apystova = aplinkybė: Nusikaltimo apystovas (= aplinky­
bes) tiria prokuratūros darbuotojai',
gerbūvis = 1.gerovė: Reikėtų daugiau rūpintis žmonių
gerbūviu ( —gerove); 2. (namų) aplinka: Gerbūvio (= Aplin­
kos) tvarkymas vis dar atsilieka;
įstatymdavys, -ė = įstatymų leidėjas, -a: Įstatymdaviai
(= Įstatymų leidėjai) turi rūpintis valstybės įstatymais;
įstatymdavystė, įstatymleidystė = įstatymų leidimas, leidy­
ba: Įstatymdavystė (= Įstatymų leidimas) — nelengvas dar­
bas; Įstatymleidystė (= Įstatymų leidyba, leidimas) Lietuvoje
turi senas tradicijas;
išsireikšti = pa(si)sakyti, pareikšti: Ji ne visai tiksliai iš­
sireiškė (= pasakė); A r galima taip išsireikšti (= pasakyti)?;
išsireiškimas = posakis, pasakymas: Mokytoja parinko
gražių išsireiškimų ( - posakių);
laisvanoris, -ė = savanoris, -ė: Gelbėjimo darbų ėmėsi ka­
riai, policininkai ir šiaip laisvanoriai (= savanoriai);
laisvanoriškas, -a = savanoriškas, -a: Taikos fondas su—
daromas iš laisvanoriškų (= savanoriškų) aukų; laisvanoriš­

kai — savo noru: Šį kelią jis pasirinko laisvanoriškai (= pats,
savo noru)\
neišpasakytas, -a = neapsakomas, nenusakomas, didžiu­
lis: Lyti nustojo, bet tamsybė neišpasakyta (= nenusakoma);
neišpasakytai = neapsakomai, labai: Neišpasakytai (= Ne­
apsakomai, labai) geras;
nekuris, -i = 1. paprastai daugiskaita: kai kurie, kurie ne
kurie, vienas kitas: Nekurie (= Kai kurie; Kurie ne kurie;
Vienas kitas) nė namo nepareina; 2. šioks toks: Mokinys įgijo
nekurį (= šiokį tokį) pasitikėjimą (šiek tiek pasitikėjimo) savo
jėgomis;
neužilgo = netrūkus, tuoj (tuojaū), greitai: Neužilgo
(= Netrūkus; Tuojaū; Greitai) prasidės atostogos;
obalsis = šūkis, devizas: Tautinio išsivadavimo obalsiai
(= šūkiai) padeda atgimti ir kalbai;
savalaikiai = laikū: Pinigus reikia įmokėti savalaikiai
(= laikū, nustatytu laikU);
savistoviai = savarankiškai, nepriklaūsomai: Sūnus jau
savistoviai (= savarankiškai, nepriklaūsomai) gyvena;
savistovus, -i = savarankiškas, -a: Tai pirmasis jo savisto­
vus (= savarankiškas) darbas;
stovyla = 1. figūra: Toli priekyje dar galėjai įžiūrėti vyriškio
stovylą (= figūrą); 2. statula: Prie stadiono vartą pamatėme
gipsines sportininkų stovylas (= statulas);
vesti save = elgtis: Jis blogai save veda (= elgiasi);
vienok = bet, tačiaū: Buvo jam daug visokią valandų, vie­
nok (= bet, tačiaū) jis nepalūžo.

2.3. Nevartotini iškreiptos reikšmės žodžiai
Kalbos žodynas nuolat kinta: kuriami nauji žodžiai, jų
skolinamasi iš kitų kalbų, keičiamos turimų žodžių reikš­
mės. Žodžių reikšmė keičiasi natūraliai, kai žodis varto­
jamas perkeltine reikšme (plg. žmogaus galva ir aguonos
galva), ir nenatūraliai — dažniausiai dėl kitų kalbų

poveikio. Tada atsiranda žodžio reikšmės vertinių, kurie dar
vadinami semantizmais. Tokie yra:
abuojas — nevart. r. „abejingas“: Žmogus visai abuojas
(= abejingas) grožiui',
apmokyti — nevart. r. „mokyti, išmokyti“: Mokytojas ap­
mokė (= išmokė) anglų kalbos',
apsieiti — nevart. r. „atsieiti, kainuoti“: Jų išlaikymas
valstybei brangiai apsiėjo (= atsiėjo, kainavo)',
ap(si)jungti — nevart. r. „susijūngti; su(si)viėnyti; susi­
burti“: apjungti (= sujungti) firmas, bankus, įmones; apjungti
(= suvienyti) pastangas; apjungti (= suburti) žmones; apsi­
jungti (= susiburti) į draugiją;
apsivesti = vėsti (kalbant apie vyrą), (iš)tekėti (kalbant
apie merginą), susituokti: A r esate apsivedę (= susituokę)?;
apturėti — nevart. r. „turėti, patirti“: Kiek vargo aptu­
rėjau (= turėjau, patyriau) dėl savo vaiko;
atidaryti: atidaryti akis = atmerkti akis, atsimerkti; ati­
daryti atminimo lentą, paminklą = atidengti atminimo lentą,
paminklą; atidaryti dujas, vandenį = paleisti (atsūkti) dujas,
vandenį;
atidirbti — nevart. r. „baigti rengti, galutinai apdoroti,
ištobulinti“: atidirbti (= baigti rengti, kurti, ištobulinti) me­
todiką, planą, projektą, technologiją ir pan.;
atkrauti — nevart. r. „išsiųsti“: Atkrovėme (= Išsiuntė­
me) prekes į Vokietiją;
atleisti — nevart. r. „(iš)dūoti; pardūoti“: atleisti (= (iš)duoti) knygą (skaitytojui); atleisti (= parduoti) prekę (pirkė­
jui);
atmainyti — nevart. r. „panaikinti“: atmainyti (= panai­
kinti) įstatymą, nutarimą, potvarkį, susitarimą, nuosprendį ir
pan.;
atredaguoti — nevart. r. „suredagūoti“: Tekstas prastai
atredaguotas (= suredaguotas);
atremontuoti — nevart. r. „suremontūoti“: Atremontavo
(= Suremontavo) namą ir garažą;

atsiekti — nevart. r. „pasiekti“: Šiemet atsiekėme (= pa­
siekėme) neblogų rezultatų;
atsinešti — nevart. r. „elgtis; žiūrėti (į ką)“: Po to įvykio
jis atsineša (= žiūri) į mane labai draugiškai (= elgiasi su
manimi labai draugiškai);
at(si)žymėti — nevart. r.: 1. „pažymėti“: Prašom atžymėti
(= pažymėti) bilietą; 2. „apdovanoti“: Geriausi darbuotojai
buvo atžymėti (= apdovanoti) vertingomis dovanomis;
bendrai — nevart. išvadiniu (apibendrinamuoju) žodžiu:
Bendrai (= Apskritai) jis neblogas žmogus;
dėtis — nevart. r. „vilkti(s); aūti(s)“, „mauti(s); jūosti(s);
sėgti(s)“: dėti(s) (= vilkti(s) suknelę, švarką, paltą, apsiaustą
ir pan.; dėti(s) apavą, kojines, kelnes ir pan. = auti(s), mauti(s) apavą, kojines, kelnes ir pan.; dėti(s) diržą, juostą =
juosti(s) diržą, juostą (diržu, juosta); dėti(s) auskarus, laik­
rodį, sagę ir pan. = segti(s) auskarus, laikrodį, sagę ir pan.;
gautis — nevart. r. „išeiti, atsitikti“: Gali taip gautis
(= išeiti, atsitikti), kad šiemet nebesusitiksime; Man nesigavo
(= neišėjo) uždavinio atsakymas; Koks tau gavosi (= išėjo)
atsakymas?;
įjungti — nevart. r. „įrašyti, įtraukti“: įjungti (= įrašyti,
įtraukti) į planą, sąrašą, kitą dokumentą, komisiją;
įnešti — nevart. r.: 1. „pateikti“: įnešti (= pateikti)
pasiūlymą; 2. „įtraukti, įrašyti (į ką)“: įnešti (= įtraukti,
įrašyti) į sąrašą, sutartį, protokolą ir pan.; 3. „įtraukti, įrašy­
ti, padaryti“: įnešti (= padaryti) pataisą, pakeitimą, papil­
dymą;
išdirbti — nevart. r. „parengti, sukūrti“: išdirbti (= pa­
rengti, sukurti) projektą, planą ir pan.;
išeiti: išeinant iš ko — nevart. r. „remiantis kuo, vado­
vaujantis kuo; atsižvelgiant į ką“;
išjungti — nevart. r. „išbraukti, pašalinti, atleisti“: iš­
jungti (= išbraukti) iš plano, sąrašo, suvestinės, dokumento;
išjungti (= išbraukti, atleisti, pašalinti) iš komisijos, komiteto,
tarybos, kokios organizacijos ir pan.;

išlaikytas — nevart. r. „santūrūs, -i, susitvardantis, -i, su­
sivaldantis, -i“: Mūsų viršininkas išlaikytas (= santūrus, su­
sitvardantis, susivaldantis) žmogus;
išmetinėti — nevart. r. „prikaišioti, priekaištauti“: Tu
jam dėl to neišmetinėk (= neprikaišiok, nepriekaištauk); iš­
metinėjimas — nevart. r. „priekaištas“: Negirdėjau nei jos
aimanų, nei išmetinėjimų (= priekaištų);
išpildyti: išpildyti kūrinį = atlikti kūrinį, išpildyti planą =
įvykdyti planą',
išpulti — nevart. r.: 1. „tekti, priderėti, prireikti, priklau­
syti“: Užmokėk jam, kiek išpuola (= pridera, priklauso);
2. „pasitaikyti, būti“: Kalėdos pernai išpuolė (= pasitaikė,
buvo) gražios;
išrišti — nevart. r. „išspręsti“: Kažin, kaip šį klausimą
išriš (= išspręs) apskritis?; išrišimas — nevart. r. „išsprendi­
mas“: klausimo, problemos išrišimas (= išsprendimas);
išstoti — nevart. r. „kalbėti, viešai pasirodyti“: Kas dar
nori išstoti (= kalbėti)?; Dabar išstos (= pasirodys) ansam­
blis;
iššaukti — nevart. r. „sukelti“: iššaukti (= sukelti) ligą,
reakciją, žemės drebėjimą, kitokius padarinius; iššaukiantis,
iššaukiamas elgesys = įžūlūs, provokūojamas, netinkamas el­
gesys; iššaukiančiai, iššaukiamai elgtis = įžūliai, provokuo­
jamai, netinkamai elgtis;
išžiūrėti — nevart. r. „apsvarstyti, išnagrinėti“: išžiūrėti
(= apsvarstyti, išnagrinėti) prašymą, siūlymą, skundą ir pan.;
įvesti — nevart. r.: 1. „įtraukti, įrašyti, įdėti“: įvesti
(= įtraukti, įrašyti) į komisiją, komitetą, tarybą ir pan.; įvesti
(= įtraukti, įrašyti, įdėti) pataisą, papildymą; 2. „paleisti, ati­
duoti naudoti; įjungti“: įvesti į eksploataciją (eksploatacijon)
—paleisti, atiduoti naudoti, eksploatuoti; įjungti; įvesti ka­
muolį į žaidimą = įmesti, įspirti kamuolį, pradėti su juo žaisti;
matomai — nevart. įterptiniu žodžiu nuomonei reikšti:
Matomai (= Matyt), mums reikėtų dar kartą pasitarti; Ma­
tomai (= Turbūt) jau laikas eiti miegoti;

nešti: nešti atsakomybę = būti atsakingam, atsakyti;
nuim ti: nu im ti draudimą, apribojimus, sankcijas, muitus

ir pan. = panaikinti draudimą, apribojimus, sankcijas, mui­
tus ir pan.; nu im ti (psichologinę) įtampą, priežastis = paša­
linti, panaikinti (psichologinę) įtampą, priežastis; nuim ti nuo
kontrolės = nutraukti kontrolę, liautis kontroliavus; n u im ti
nuo pareigų = atleisti, pašalinti iš pareigų; n u (si)im ti nuo
įskaitos = iš(si)braūkti, iš(si)rašyti, iš(si)registrūoti iš įskaitos;
n u (si)im ti suknelę, apsiaustą, švarką, paltą ir pan. = nu(si)vilkti suknelę, apsiaustą, švarką, paltą ir pan.; n u (si)im ti apa­
vą, kojines, kelnes ir pan. = nu(si)aūti, nu(si)mauti apavą,
kojines, kelnes ir pan.; n u (si)im ti diržą, juostą = nu(si)jūosti
diržą, juostą; n u (si)im ti sagę, auskarus, laikrodį, žiedą = nu(si)sėgti sagę, laikrodį, išsisegti auskarus, nusimauti žiedą ir
pan.; n u siim ti nuo pamokų = pabėgti iš pamokų;
paju n gti — nevart. r.: 1. „privesti“ (kalbant apie komu­
nikacijas): paju n gti (= privesti) dujas, elektrą, vandenį, šil­
dymą, telefoną ir pan.; 2. „įjungti“ (kalbant apie tiekimo
pradžią): paju n gti (= įjungti) dujas, elektrą, vandenį, šildy­
mą, telefoną ir pan.;
pakelti: p a k elti klausimą, problemą = iškelti klausimą,
problemą; p akelti duomenis, bylą = peržiūrėti, patikrinti bylą,
duomenis;
p askaičiu oti — nevart. r. „(tiksliai) apskaičiūoti, suskai­
čiuoti“: Būtina p askaičiu oti (= apskaičiuoti) didžiausią šio
preparato dozę;
pašalin is, -ė — nevart. r. „šalutinis“: p a ša lin is (vaistų)
veikimas = šalutinis (vaistų) poveikis;
pašvęsti — nevart. r. „skirti, dedikuoti“: Vakaras pašvęs­
tas (= skirtas) poeto 100-ųjų metinių sukakčiai; Knyga p a ­
švęsta (= skirta) lietuvių kovoms su kryžiuočiais;
p a vesti — nevart. r. „apvilti, apgauti, netesėti“: Jis ne
kartą yra mus pavedęs (= apvylęs, apgavęs);
pern ešti — nevart. r. „pakelti, iškentėti, iškęsti, išturėti,
ištverti“: pernešti (= pakelti, iškentėti, iškęsti, išturėti, ištverti)
skausmą, sielvartą, netektį, nelaimę ir pan.;

perspėti — nevart. r. „pastebėti, diagnozuoti, užkirsti kė­
lią“: perspėti ligą, nusikaltimą, nelaimę ir pan. = užkirsti
kelią ligai, nusikaltimui, nelaimei ir pan.;
p ervesti — nevart. r. „perkelti“: pervesti (= perkelti) į
kitą grupę, klasę, kursą, skyrių, į kitas pareigas;
p raan alizu oti — nevart. r. „išanalizūoti“: praan alizu oti
(= išanalizuoti) padėtį;
prabalsu oti — nevart. r. „balsūoti, pabalsūoti, nubalsūoti, baigti balsūoti“: Opozicija prabalsavo (= balsavo) už ne­
pasitikėjimą ministru;
prabėgti — nevart. r. „bėgti, nubėgti“: Kasdien prabėgu
(= nubėgu) keletą kilometrų;
p ra eiti — nevart. r.: 1. „nueiti“: p ra eiti (= nueiti) atstu­
mą, kelią, nuotolį; 2. „išeiti“: p ra e iti (= išeiti) kursą, mokyk­
lą, mokslus (arba baigti kursą, mokyklą, mokslus); 3. „(į)eiti“: P raeiti (= (Į)Eiti) draudžiama; 4. „paeiti“: Keleiviai, p ra ­
eikit ( = paeikit) į priekį; praėjim as — nevart. r. „(į)ėjimas“:
P raėjim as (= Įėjimas) į kiemą kitoje pusėje;
prakeliau ti — nevart. r. „keliauti, nukeliauti“: Tą vasarą
prakeliavom e ( — nukeliavome) 300 km;
prak la u syti — nevart. r. „perklausyti, išklausyti“: p r a ­
klausyti (= perklausyti) įrašą; praklau syti (= išklausyti) pa­
skaitą ir pan.;
prakonsultuoti — nevart. r. „(pa)konsultuoti“: Mūsų gru­
pę dėstytojas jau prakonsultavo (= konsultavo, pakonsulta­
vo);
prakontroliuoti — nevart. r. „(pa)kontroliūoti“: Prakontroliuokite (= Pakontroliuokite), ar visi darbuotojai laiku
ateina į darbą;
pra m a tyti — nevart. r. „numatyti“: Šitą ėjimą (šachma­
tų) reikėjo p ra m a tyti (= numatyti);
praplau kti — nevart. r.: 1. „nuplaukti“: praplau kti (= nu­
plaukti, t. y. įveikti) atstumą, distanciją, nuotolį; 2. „perplauk­
ti“: pra p la u k ti (= perplaukti) baseiną, ežerą, tvenkinį;
praskam bėti — nevart. r. „nuskambėti, suskambėti“: Jos
balse praskam bėjo (= nuskambėjo) nepasitenkinimo gaidelė;

pravažiuoti — nevart. r. „važiūoti, įvažiūoti, nuvažiuoti“:
Pravažiuoti (= Važiuoti) be bilieto draudžiama; Pravažiuo­
ti (= Įvažiuoti) į kiemą draudžiama; Mums liko pravažiuoti
(= važiuoti, nuvažiuoti) 5 km; pravažiavimas — nevart. r.
„važiavimas, įvažiavimas“: Už pravažiavimą (= važiavimą)
be bilieto jum s teks mokėti baudą; Pravažiavimas į teritoriją
draudžiamas (= Įvažiuoti į teritoriją draudžiama); pravažia­
vimo, pravažiuojantis, pravažiuojamas bilietas = nuolatinis,
mėnesinis bilietas;
pravesti — nevart. r.: 1. „nutiesti; įvesti“: Laidai neturi
būti pravedami (= tiesiami) paviršiuje; 2. „išvesti, nubrėžti“:
Pravesti (= Išvesti, nubrėžti) liniją;
pribūti — nevart. r. „ateiti, atvykti“: Skirtu laiku jis taip
ir nepribuvo (= neatėjo, neatvyko);
priešakinis, -ė — nevart. r. „pažangūs, -i, progresyvūs, -i“:
priešakinė (= pažangi, progresyvi) idėja, mintis; priešakinis
(= pažangus, progresyvus) mąstymas ir pan.;
prigulėti — nevart. r. „priklausyti, priderėti, pareiti“: Tie
pinigai jam priguli (= priklauso, pridera); Tai priguli (= pri­
klauso, pareina) ne nuo žmogaus valios;
priimti — nevart. r. „gerti, vartoti“: priimti (= gerti, var­
toti) vaistus;
rastis — nevart. r. „būti“: Mūsų būstinė randasi (= yra)
Kaštonų gatvėje; Kur tu dabar randiesi (= esi)?;
regimai — nevart. r. „matyt, turbūt, tikriausiai“: Manęs
jis regimai (= matyt, turbūt, tikriausiai) nelaukė;
reiškia — nevart. r. „vadinasi, taigi“: Reiškia (= Vadi­
nasi), tu neateisi? Reiškia (= Taigi) susitarėme susitikti;
sąstatas — nevart. r. „sudėtis“: komandos, komiteto, ta­
rybos sąstatas (= sudėtis);
sekantis, -i — nevart. r.: 1. „šis, šitoks, toks“ (prieš išvar­
dijimą): Vilniuje šiuo metu veikia sekančios (= šios, tokios)
parodos: grafikos, taikomosios dailės ir skulptūros; 2. „štai
kas, štai kodėl“ (prieš aiškinimą): Atsakydamas į jūsų raštą
pranešu sekantį (= štai ką): <...>; sekančiai — nevart. r.
„taip, šitaip“;

skaityti — nevart. г.: 1. „laikyti“ (ką kuo): Jis manęs
žmogum neskaito (= nelaiko)', 2. „manyti, būti tam tikros
nuomonės, būti įsitikinusiam“: Skaitau (= Manau), kad jū ­
sų pozicija nėra teisinga;
statyti — nevart. r.: 1. „(su)daryti“: statyti (= (su)daryti)
grafiką, planą, tvarkaraštį; 2. „(pa)dėti, (pa)rašyti“: statyti
(= (pa)dėti, (pa)rašyti) tašką, kablelį, kitus skyrybos ženklus;
3. „(pa)rašyti“: statyti (= (pa)rašyti) pažymį; 4. „(su)rašyti“:
statyti (= (su)rašyti) protokolą; 5. „iškelti“: statyti (= (iš)kėlti) kandidatūrą, klausimą, reikalavimą, sąlygą, tikslą;
6. „(nu)tiėsti“: statyti (= (nu)tiėsti) kelią, dujotiekį; 7. „(į)dėti, įtaisyti, pritaisyti“: statyti (=(į)dėti, įtaisyti) radiatorių, va­
riklį; statyti (= įdėti, įtaisyti, pritaisyti) skaitiklį; 8. „(į)vėsti“:
statyti (= (į)vesti) telefoną;
stovis — nevart. r.: 1. „būklė“: ligonio, pastato stovis =
būklė; 2. „būsena“: dvasinis, moralinis stovis = dvasinė, m o­
ralinė būsena;
talpinti — nevart. r. „dėti, spausdinti“: talpinti (= dėti
(spausdinti) į laikraštį (laikraštyje, žurnale);
uždaryti — nevart. r.: 1. „užmerkti; užsimerkti“: uždaryti
(= užmerkti) akis, užsimerkti; 2. „užsukti“: uždaryti (= už­
sukti) čiaupą; 3. „užversti“: uždaryti ( — užversti) knygą, są­
siuvinį; 4. „baigti (pildyti, rašyti)“: uždaryti (= baigti (pildyti,
rašyti) sąrašą, kartoteką;
užinteresuoti — nevart. r. „suinteresūoti, sudominti“:
Svarbiausia — užinteresuoti (= suinteresuoti, sudominti) pir­
kėją;
užkrauti — nevart. r. „įkrauti“: užkrauti (= įkrauti) aku­
muliatorių;
užmanyti — nevart. r. „sumanyti, sugalvoti“: Jam pavyko
užmanyti (= sumanyti, sugalvoti) naują šio uždavinio spren­
dimą; užmanymas — nevart. r. „sumanymas, mintis, idėja“;
užnešti — nevart. r.: 1. „užtepti“: užnešti (= užtepti) da­
žų, tinko, glaisto ir pan.; 2. „pažymėti“: užnešti ( — pažy­
mėti) kontūrus, taškus ir pan.;

užpilti: už(si)pilti automobilį, traktorių ir pan. — nevart.
r. „į(si)pilti benzino, kitų degalų“;
užvežti — nevart. r. „atvežti, pristatyti“ (prekių); užvežimas — nevart. r. „atvežimas, pristatymas“: Prekių užvežimas
( —pristatymas) brangiai kainuoja;
žinoti — nevart. r.: 1. „mokėti“: Prastai žinau (= moku)
anglų kalbą; 2. „išmanyti“: Jis nežino (= neišmano) techni­
kos; 3. „pažinti“: Vadovas turi žinoti (= pažinti) savo paval­
dinius.

3. Žodžių darybos klaidos
3.1. Priesagų vartojimo klaidos
Lietuvių kalboje yra keli šimtai daiktavardžių, būdvar­
džių ir veiksmažodžių priesagų, bet jų vartosenos pažeidimų
pasitaiko palyginti nedaug. Labiau paplitusi tik viena kita
nelietuviška priesaga, kai kuriems priesaginės darybos žo­
džiams suteikiama netinkama reikšmė.
Labiausiai lietuvių kalbą gadina šie netaisyklingos prie­
sagų vartosenos atvejai.

3.1.1. Priesaga -ėjas netinka įrankiams, prietaisams,
mašinoms, medžiagoms, su kuriomis atliekamas veiksmas,
vadinti: jie sudaromi su priesagomis -iklis, -tuvas ir kitais
būdais, pvz.: atskiedėjas = skiediklis, autopakrovėjas = autokrautūvas, (akumuliatoriaus) įkrovėjas = (akumuliato­
riaus) kroviklis, (dėmių) išėmėjas = (dėmių) valiklis, iš­
jungėjas = jungiklis, (sulčių) išspaudėjas = sūlčiaspaudė, ju n ­
gėjas = jungiklis; jungiamoji medžiaga, (vamzdžių) klojėjas =
(vamzdžių) klotūvas, (vaisių) nuėmėjas = (vaisių) skintūvas,
(šiukšlių) nuleidėjas = (šiukšlių) nuleistūvas, pakėlėjas = kė­
liklis; keltuvas, pakrovėjas = krautuvas, (automatinis) palei­
dėjas = (automatinis) paleidiklis, perjungėjas = perjungiklis,

praskiedėjas = skiediklis, (trąšų) purškėjas = (trąšų) purkštūvas, skiedėjas = skiediklis, (kvapų) sugėrėjas = (kvapų)
gėnklis, (putų) sukėlėjas = putokšlis, surinkėjas = rinkiklis;
(oro) rinktūvas.
3.1.2. Priesaga -tojas nevartojama įrankiams, prietai­
sams, medžiagoms vadinti; jų priesagos yra -iklis, -tuvas,
-alas ar kitokie žodžiai, pvz.: apšiltintojas = šiltalas, aušintojas = amalas, aušintuvas, baltintojas = baltalas, baltiklis, (oro) drėkintojas = (oro) drėkintūvas, (oro) gaivintojas
= (oro) gaiviklis, (plaukų spalvos) grąžintojas = (plau­
kų spalvos) gaiviklis, greitintojas = greitintūvas, (fotografijos)
išryškintojas — (fotografijos) ryškalas, kietintojas = kietiklis,
kietalas, (smėlio) maišytojas = (smėlio) maišytūvas, ma­
sažuotojas = masažuoklis, minkštintojas = minkštiklis, (rū­
džių) pašalintojas = (rūdžių) valiklis, pašildytojas = šildy­
tuvas, prailgintojas = ilgintūvas (ilginamasis laidas), ryškintojas = ryškalas, (srovės) skirstytojas — (srovės) skirstytūvas, (plaukų) stiprintojas = (plaukų) stipralas, sukietintojas
= kietiklis, tirpintojas = tirpiklis, (dėmių) valytojas = (dė­
mių) valiklis; (sniego) valytūvas, (įtampos) žadintojas =
(įtampos) žadintuvas.
3.1.3. Priesaga -inis, -ė nevartojama daryti būdvar­
džiams iš veikėjus reiškiančių daiktavardžių, turinčių prie­
sagas -ėjas, -tojas; daikto ypatybei žymėti vartojamas
nusakomasis daiktavardžio kilmininkas, pvz.: ganytojinis
laiškas = ganytojo, ganytojų laiškas, gydytojinė praktika =
gydytojų praktika.
3.1.4. Priesaga -iškas, -a netinka tautybei reikšti, pvz.:
lietuviškieji kariai = lietuvių kariai, kariai lietūviai, švediškieji
sportininkai = švedų sportininkai.
3.1.5. Nevartotini slaviškos mažybinės priesagos -ikas
žodžiai, pvz.: kubikas = kūbas, kubelis, kubiūkas, pufikas =
pūfas, pufiūkas; pampsas, pampsiūkas.

3.1.6. Nevartotini žodžiai su slaviškomis priesagomis
-yčia, -inyčia, -ka, -kė, pvz.: cu krin yiia = cukrinė, druskinyčia
= druskinė, kiau lin yčia = kiaulidė, langinyčia = langinė,
pipirn yčia = pipirinė, varpinyčia = varpinė; čigonka = či­
gonė, čigoniūkė, etažerka = etažerė, knyginė, kaim ynka =
kaimynė, kaimynėlė, m ašinka = mašinėlė, m ergelka =
mergiotė, mergiūkštė, m iesčionka = miesčionė, razinka =
razina, džiovinta vynuogė, vagilka = vagilė, vagišė, dam kė =
dama (šaškių), sardelka, sardelkė = sardėlė.

Labai netinka priesagą -ka segti prie vardų, pvz.: B irutka = Birutė, Birutėlė, Irka = Irena, Irutė, GražJca = Gražina,
Gražinūtė, Vytka — Vytas, Vytelis, VytUkas, Staska = Stasys,
Staselis, Stasiukas.
3.1.7. Nevartotini būdvardžiai su slaviška priesaga
-avas, -a, pvz.: bordavas, -a = bdrdinis, -ė, vyšninis, -ė, tam­
siai raudonas, -a; dangavas, -a = dangiškas, -a, dangaūs spal­
vos, melsvas, -a; fioletavas, -a, violetavas, -a = violetinis, -ė;
kerzavas, -a = kerzos, kerzinis batas; krem avas, -a = kre­
minis, -ė, kremo spalvos; lelijavas, -a = lelijinis, -ė, lelijų
spalvos; m orkavas, -a = morkinis, -ė, morkų spalvos; p liu šavas, -a = pliušinis, -ė; ru iavas, -a = rožinis, -ė, raūsvas, -a;
sm ėliavas, -a = smėlinis, -ė, smėlio spalvos; vyšniavas, -a =

vyšninis, -ė, vyšnių spalvos.
3.1.8. Nevartotini veiksmažodžiai su slaviška priesaga
-avoti, pvz.: baliavoti = puotauti, pokyliauti; bėdavoti = bė­
doti, skųstis; dėkavoti = dėkoti; kom andavoti = komanduoti,
įsakinėti; m eistravoti = meistrauti; pon avoti = ponauti; žiernavoti = žiemoti.
3.1.9. Veiksmažodžiai su priesagomis -inėti, -dinėti ne­
tinka tęstiniam kartiniam (nekartotiniam) veiksmui reik­
šti, pvz.: baiginėti: Tada b a i g i n ė j a u (= baigiaū, buvaū
bebaigiąs) institutą; nusirenginėti: Gydytojas paprašė n u s i ­
r e n g i n ė t i (= nusirengti); pereidinėti: Partrenkė mašina,
kai p e r e i d i n ė j a u (= ėjaū per) gatvę; pralaim in ėti: Tre­
čią žaidimo minutę atrodė, kad p r a l a i m i n ė j a m e

( = pralaimime) rungtynes; užsidarinėti: Dirbtuves reikėtų per­
kelti į kokią bankrutuojančią ar u ž s i d a r i n ė j a n č i ą
(= uždaromą) miesto gamyklą.
3.1.10. Iš santykinių priesagos -inis, -ė būdvardžių ne­
daromi būdo prieveiksmiai su -(i)ai, pvz.: pažįstu asmeni­
niai = pažįstu asmeniškai; stiprus dvasiniai = stiprus dva­
siškai; esminiai = iš esmes, savo esmė, iš tiesiį, iš tikrųjų;
fiziniai pavargęs = fiziškai pavargęs; materialiniai atsakin­
gas — materialiai atsakingas; principiniai susitarėme = iš
principo susitarėme; psichiniai nesveikas = psichiškai nesvei­
kas; šimtaprocentiniai patikimas = šimtu, prdcentų patikimas;
gyvena vidutiniai — gyvena vidutiniškai.
3.1.11. Būdo prieveiksmiai su -(i)ai nedaromi iš santy­
kinių būdvardžių, turinčių galūnę -is, -ė, pvz.: abipusiai pri­
imtinas = abipūsiškai, abiem pusėms priimtinas; pasakoja
bejausmiai = bejaūsmiškai, be jaūsmo; atrodo bejėgiai = at­
rodo bejėgiškai; vaikščioja betiksliai = vaikščioja be tikslo;
rengiasi civiliai = rengiasi civiliškai; šneka dviprasmiai =
šneka dviprasmiškai.

3.2. Priešdėlių vartojimo klaidos
Priešdėliniai daiktavardžiai ir būdvardžiai paprastai var­
tojami taisyklingai. Svetimų kalbų įtakai labiau pasiduoda
veiksmažodžių priešdėlių vartosena. Tam prielaidas sudaro
priešdėlinių veiksmažodžių reikšmių gausumas (pavyzdžiui,
veiksmažodžio priešdėlis ap- turi 6 reikšmes, priešdėlis
at-----5 reikšmes ir pan.).
Nenorminiai priešdėlių vediniai dažniausiai atsiranda
dėl priešdėlių painiojimo ir nelietuviškos kilmės priešdėlių
vartojimo.
3.2.1.
Priešdėlis ap- netinka ten, kur reikia priešdėlio
iš-, su-, už-, pvz.: A r jau a p m o k ė j a i (= sumokėjai, užmo­
kėjai) už butą? A p m o k ė j o (= Išmokėjo) visas skolas.
A p j u n g ė (= Sujungė) visas problemas.

Priešdėlis ap- nevartojamas su eigos veikslo veiksmažo­
džiais ir iš jų padarytais daiktavardžiais, neturinčiais mažybės, menkumo reikšmės: A p m o k o (= Moko) siūti.
3.2.2. Priešdėlis at(i)- nevartojamas, kur reikia prieš­
dėlio iš-, pa-, par-, per-, su-: Pagerbti darbuotojai, a t i d i r b ę
(= išdirbę) po dvidešimt metų. Šioje srityje jis yra daug a ts i e k ę s (= pasiekęs). A t s i v e ž ė (= Parsivežė) daug įspū­
džių iš šiaurės. A t e i k (= Pareik) namo. Rytoj a t i d u o d u
(= perduodu) budėjimą. Šis straipsnis turi būti a t r e d a g u o t a s (= suredaguotas) iki ketvirtadienio.
3.2.3. Priešdėlio iš- nereikia, kai žodis gali būti varto­
jamas be priešdėlio arba kur reikia priešdėlio p a -, su-:
Statybai i š s k y r ė ( — (pa)skyrė) pinigų. Butas i š p l a n u o ­
t a s (= suplanuotas) patogiai.
3.2.4. Priešdėlis p a - nevartojamas, kur reikia priešdėlio
ap-, iš-, p ri-, su-: Man negerai p a s k a i č i a v o ( — apskai­
čiavo, suskaičiavo) darbo užmokestį. P a k e l t i (= (Iš)kelti)
klausimą. Kada p a j u n g s (= prijungs) elektrą?
3.2.5. Priešdėlis p er- netinka vietoj priešdėlio at-, su-:
Statybininkai p e r d a v ė (= atidavė) naują namą. Idėjos
p e r s i p i n a (= susipina, pinasi).
3.2.6. Priešdėlis pra- nevartojamas, kur reikia priešdė­
lio į-, iš-, nu-, pa-, už- arba priešdėlio visai nereikia. P r a ­
e i t i (= Įeiti) draudžiama. P r a a n a l i z u o k (= Išanali­
zuok) tekstą. P r a b ė g t i (= Nubėgti) 100 metrų. P r a m a ­
t y t i (= Numatyti) ateitį. P r a e i t i ( — Paeiti, paėjėti,
pasistumti) į priekį (autobuse). P r a v a ž i u o t i ( — Važiuoti)
be bilieto draudžiama.
3.2.7. Priešdėlis p ri- nedera vietoj priešdėlio at-, į-, su-:
P r i s i u n t ė (= Atsiuntė) pinigų. Jo kaltę p r ir o d ė (= įro­
dė). Jis galvojo ir nieko n e p r i g a l v o j o (= nesugalvojo).
3.2.8. Priešdėlis su- nevartojamas, kur reikia priešdėlio
iš-, p a - arba nepriešdėlinio veiksmažodžio: Sloguojant

panosę patariama s u t e p t i ( —patepti) mentolo aliejumi.
Sausą odą galima s u t e p t i (= patepti) vazelinu. Dukra
s u p l o v ė (= išplovė)puodą. S u d a l y v a u t i (= Dalyvau­
ti, žaisti) varžybose. Tai s u k e l i a (= kelia) didelį pavojų.
3.2.9. Priešdėlio už- negalima painioti su priešdėliais
ap-, at-, į-, p ri-, su-: Vaikas buvo u ž l e i s t a s ( = apleistas).

Į parduotuvę u ž v e ž ė (= atvežė) prekių. Dokumentai buvo
u ž s l a p t i n t i (= įslaptinti). A r u ž s i p y l e i (= prisipylei)
benzino? Valso garsai u ž p i l d ė (= pripildė) kambarį. Geras
pjesės siužetas u ž i n t r i g u o j a (= suintriguoja, sudomina)
žiūrovą. Subtiliai u ž m a n y t a (= sumanyta) idėja.
3.2.10. Didelė klaida vartoti slaviškos kilmės priešdėlį
da- vietoj kitų lietuviškų priešdėlių a r žodžių: N e d a b ė g o
(= Nepribėgo, Nenubėgo) iki starto linijos. D a d ė k (= Įdėk
dar) kelis obuolius. D a d i r b s i u (= Išdirbsiu) iki pensijos.
D a ė j o (= Priėjo) iki namų. D a m o k ė k (= Primokėk) ke­
lis litus. D a r a š y k (= Prirašyk) rašiniui pabaigą. Šiaip ne
taip d a s i g a v o (= nusigavo) iki ežero. Jis tik dabar das i p r o t ė j o (= susiprotėjo) negerai pasakęs. Toks jų elgesys
mane visai d a v e d ė (= išvedė iš kantrybės). Darbą reikia
d a v e s t i (= padaryti) iki galo (pabaigti).

Sintaksės klaidos
4.1. Linksnių vartojimo klaidos
Linksnių vartojimo klaidos labiausiai plinta dėl sudė­
tingų ir sunkiai įsimenamų linksnių reikšmių ir dėl nekūrybiško vertimo iš kitų kalbų, ypač rusų.
4.1.1. Vardininkas, a) Daugiskaitos vardininko negalima
painioti su d a l i e s , arba neapibrėžto kiekio, k i 1 m i ­
n i n k u. Jis dažniausiai vartojamas su veiksmažodžiais at­
sirasti, būti, įvykti, kilti, pasitaikyti ir pan., pvz.: Man kilo vi­
sokie s u m a n y m a i (= visokių sumanymų). Kolektyve vėl

atsirado n e s u t a r i m a i (= nesutarimų). Spėjama, kad nuo
trankios muzikos įvyksta p o k y č i a i (= pokyčių) smegenyse.
Gal jūsų šeimoje yra (pasitaiko) k o k i o s p r o b l e m o s
(= kokių problemų)?
b) Vardininkas nevartojamas kreipiniui reikšti: Gerbia­
masis p r a n e š ė j a s (= pranešėjau), jum s skirta 10 minu­
čių. P o n a s p i r m i n i n k a s (= Pone pirmininke (galima
ir Ponas pirmininke), čia reikia jūsų parašo.
4.1.2. Kilmininkas, a) Kilmininkas netinka kiekybei
reikšti su aukštesniojo laipsnio prieveiksmiais daugiau,
mažiau, pvz.: Čia telpa d a u g i a u š i m t o (= daugiau kaip
šimtas, daugiau negu (nei) šimtas, per šimtą) žmonių. Pa­
rašyk n e m a ž i a u p e n k i ų p u s l a p i ų (= ne mažiau
kaip penkis, ne mažiau negu (nei) penkis puslapius). Krovinys
sveria d a u g i a u t o n o s (= daugiau kaip toną, daugiau
negu (nei) toną).
b) Kilmininkas nevartojamas mėnesio dienai nusakyti:
Šiandien p e n k t o (= penkta). K e l i n t o (= Kelinta) šian­
dien?
c) Kilmininkas nevartotinas su veiksmažodžiais pasiek­
ti ir prieiti: pasiekė t i k s l o (= tikslą); priėjo i š v a d o s
( — išvadą, prie išvados).
4.1.3. Naudininkas, a) Naudininkas netinka tikslo ap­
linkybei reikšti po slinkties (judėjimo) reikšmės veiksma­
žodžių, pvz.: Išėjo p i e t u m s ( —pietų, pietauti). Susirinko
p o s ė d ž i u i (= į posėdį, posėdžiauti, posėdžio). Teatras iš­
važiavo g a s t r o l ė m s (= į gastroles, gastroliuoti, gastrolių).
Išvyko o f i c i a l i a m v i z i t u i (= su oficialiu vizitu, oficia­
laus vizito).
b) Naudininkas nevartojamas laiko ribai reikšti, kai ne­
žymi paskirties, pvz.: Š i a i v a l a n d a i (= Šią valandą, Iki
šios valandos) rinkimų rezultatai dar nepatikslinti. Š i a i
d i e n a i (= Iki šios dienos) įregistruoti 775 laikraščiai. Metų
p r a d ž i a i (= pradžioje) institute dirbo 83 darbuotojai.

c)
Su naudininku nevartojamas veiksmažodis atitikti,
pvz.: Nuorašas atitinka o r i g i n a l u i (= originalą). Pasiūla
dar neatitinka p a k l a u s a i (= paklausos). Tai aiškus ne­
atitikimas t a i s y k l e i (= taisyklės neatitikimas).
4.1.4. Galininkas, a) Galininkas nevartojamas neapi­
brėžtam daiktų kiekiui ar daikto daliai reikšti, pvz.: Rei­
kalinga sekretorė, mokanti užsienio k a l b a s (= kalbų). Visi
mes darome k l a i d a s (= klaidų). K a r š t ą v a n d e n į
(= Karšto vandens) turime kartą per savaitę.
b) Galininkas netinka papildiniui reikšti po neiginio,
pvz.: Nedarinėk d u r i s (= durų)! Kodėl neužsakėte mūsų
ž u r n a l ą (= žurnalo)? Š i u o s u ž r a š u s (= Šių užrašų)
nevadinčiau reportažu.
c) Galininku nereiškiamas tikslas arba siekimas su ju ­
dėjimo reikšmės veiksmažodžiais, pvz.: Atvyko skaityti p a ­
s k a i t a s (= paskaitų). Nuvažiavo atsiimti d o k u m e n t u s
( = dokumentų).
4.1.5. Įnagininkas, a) Daiktavardžių įnagininkas nevar­
totinas nuolatinei (nekintamai) būsenai reikšti su veiksma­
žodžio būti formomis, pvz.: Šio leidinio s t e i g ė j u (= stei­
gėjas) yra mūsų institutas. Sprendžiant iš akcento, jis galėjo
būti p r a n c ū z u (= prancūzas). Kas buvo šios infekcijos
p r i e ž a s t i m i (= priežastis)?
b) Būdvardžių (ar būdvardiškų žodžių) įnagininkas ne­
vartojamas būsenai (būviui) reikšti. Jie derinami su daik­
tavardžio ar įvardžio linksniu, žyminčiu būsenos turėtoją:
su vardininku: Sąraše jis buvo p i r m u o j u (= pirmasis),
todėl atrodė t o k i u p a t e n k i n t u (= toks patenkintas).
Kas nenori tapti t u r t i n g e s n i ų (= turtingesnis)',
su kilmininku: Vien pinigai nepadaro žmogaus l a i m i n ­
g u (= laimingo). Jo norima būti p r o t i n g e s n i u ( —protingesnio);
su naudininku: Lengva žmogui būti g e r u (= geram),
sunkiau — t e i s i n g u (= teisingam). Tai padėtų jam tapti
p r o f e s i o n a l e s n i u (= profesionalesniam). Kaip (tau)
būti l a i m i n g u (= laimingam)',

su galininku: Sunkumai privertė ją būti t a u p e s n e
(= taupesnę) ir i š r a d i n g e s n e (= išradingesnę). Kas jį
t o k i u (= tokį) padarė?
c) Įnagininkas nevartojamas papildiniui reikšti su pilnį
žyminčiais veiksmažodžiais gausėti, prikimšti, prikrauti, pri­
pildyti, pvz.: Fonoteka gausėja į r a š a i s (= Fonotekoje gau­
sėja (daugėja) įrašų). Kišenės prikimštos p i n i g a i s (= p i­
nigų). Lentynos prikrautos k n y g o m i s (= knygų). Pripildyk
puodą v a n d e n i u (= vandens). Autobusas perpildytas k el e i v i a i s (= keleivių). Uzsipildziau automobilio baką b e n ­
z i n u (= Prisipildziau... benzino).
d) Įnagininkas nevartotinas papildiniui reikšti su gausą
žyminčiais būdvardžiais dosnus, gausus, turtingas, pvz.: Jis
dosnus p a ž a d a i s (= pažadų). Kraštas gausus m i š k a i s
(= Krašte gausu miškų). Praėjęs teatro sezonas buvo turtingas
naujais s p e k t a k l i a i s ( — Praėjusį teatro sezoną buvo
daug, gausu naujų spektaklių). A r esi turtingas p i n i g a i s
(= pinigų)?
4.1.6. Vietininkas, a) Vietininkas nevartojamas būsenai
(būviui) reikšti, pvz.: Sportininkas šiandien n e f o r m o j e
(= prastos, blogos formos). Medžiaga yra k i e t o j e b ū k ­
l ė j e (= kieta). Vakar buvau n e n u o t a i k o j e (= be nuo­
taikos, prastos nuotaikos, prastai nusiteikęs).
b) Vietininkas netinka daikto požymiui ir veiksnio reiš­
kimosi būdui nusakyti, pvz.: Pastatai palikti a p g a i l ė ­
t i n o j e b ū k l ė j e (= apgailėtinos būklės, apgailėtini).
Tekstas perrašytas t r i j u o s e e g z e m p l i o r i u o s e ( — tri­
mis egzemplioriais). Skaitė paskaitą l i e t u v i ų k a l b o j e
(= lietuvių kalba, lietuviškai). Atlikome tyrimus p l a č i o j e
a p i m t y j e (= plačios apimties, didelius tyrimus). Koman­
da susirinko p i l n o j e s u d ė t y j e (= visos sudėties, visa).
c) Vietininkas nevartojamas veiksmo priežasčiai, pa­
grindui reikšti, pvz.: Pervargimo i š d a v o j e (= Dėl per­
vargimo, Pervargęs) organizmas nusilpsta. Sausros į t a k o j e
(= Dėl sausros) gausime menkesnį derlių. Karo p a s e k ­
m ė j e (= Dėl karo) krašto ūkis buvo nuniokotas (= Karas

nuniokojo krašto ūkį). To p a s ė k o j e (= Dėl to, Todėl,
Dėl viso to) prasidėjo nemiga. Vaistų p o v e i k y j e (= Nuo
vaistų) ligoniui palengvėjo. P r i n c i p e ( — Iš principo) su
tavim sutinku. Tokio apsileidimo r e z u l t a t e (= Dėl tokio
apsileidimo) kilo gaisras (Tokio apsileidimo rezultatas —
gaisras).
d) Vietininkas netinka veikėjo vidinei būsenai reikšti,
pvz.: J a m e (= Jam) kilo puiki mintis. Mokytoja nuolat die­
gia savo m o k i n i u o s e (= mokiniams) grožio supratimą ir
ugdo j u o s e (= jų) gėrio pradus. Ko j a m e daugiau — hu­
moristo ar žurnalisto (= Kas jis labiau — humoristas ar žur­
nalistas)?
e) Vietininkas nevartojamas veikimo ar būsenos sričiai
(ne vietai) reikšti su žodžiais gabus, -i, nusimanyti, nutuokti,
prisipažinti, pvz.: Ji gabi ir m o k s l e , ir s p o r t e , ir m u z i k o j e (= ir mokslui, ir sportui, ir muzikai). Menkai nusima­
nau m a š i n o s e (= apie mašinas). Jis neblogai nusi­
mano e k o n o m i k o j e (= apie ekonomiką, išmano ekono­
miką). Ką jis nutuokia toje t a p y b o j e (= Ką jis nutuokia,
išmano apie tapybą)? Prisipažino m e i l ė j e (= Prisipažino
mylįs, kad myli; pasisakė mylįs, kad myli).
f) Nevartotini suprieveiksmėję vietininkai daugumoje,
esmėje, pagrinde, visumoje, tvarkoje, pvz.: Chore d a u g u ­
m o j e (= daugiausia) dainuoja mergaitės. Niekas e s m ė j e
(= iš esmės) nepasikeitė. Susirinko p a g r i n d e (= daugiau­
sia) pagyvenę žmonės. V i s u m o j e (= Apskritai) jis tiesą
pasakė. Viskas t v a r k o j e (= Viskas gerai, Tvarka).
g) Nevartotini suprielinksnėję (einantys po linksnio)
vietininkai bėgyje, laikotarpyje, pvz.: Darbą turime baigti
metų b ė g y j e (= per metus, šiais metais). Atsakymą gausite
trijų dienų l a i k o t a r p y j e (= trijų dienų laikotarpiu, per
tris dienas). Didelė klaida laike, eigoje vartoti prielinksniškai
(t. y. prieš kilmininką), pvz.: L a i k e p a m o k o s (= Per
pamoką) nesiklausai. E i g o j e p a s i k a l b ė j i m o (= Be­
sikalbant, per pasikalbėjimą) paaiškėjo, kad požiūriai skir­
tingi.

4.2. Prielinksnių vartojimo klaidos
Prielinksnių vartosenos klaidų yra daug. Svarbiausios
klaidų priežastys — kitų kalbų poveikis ir prielinksnių reikš­
mių painiojimas.
4.2.1. Prielinksnis a n t nevartotinas reiškiant:
a) veiksmo priemonę, pvz.: Ji puikiai griežia a n t s m u i ­
k o (= smuiku)',
b) daikto matmenis ar dydžių santykį, pvz.: Kambario
matmenys 2 a n t 3 m e t r ų (= du iš trijų metrų, du ir trys
metrai). Kraujospūdis 8 0 a n t 12 0 (= 80 ir 120, 80 su 120).
Žemėlapio mastelis 1 a n t 1 0 0 0 (= 1 su 1000). Nuotrauka
9 a n t 13 (= 9 ir 13, 9 su 13). Vaistų imkite vieną šaukštelį
a n t p u s ė s (= pusei, į pusę) stiklinės vandens;
c) požymį, pvz.: Batai a n t a u k š t ų k u l n ų (= aukš­
tais kulnais, aukštakulniai batai)',
d) vietą, kai žymimas ne paviršius, o nurodoma kryptis
arba kur kas yra ar vyksta, pvz.: Nuvažiavo a n t s t o t i e s
(= į stotį), bet pavėlavo a n t a u t o b u s o (= į autobusą).
Žaidžia a n t k i e m o (= kieme). A n t t u r g a u s (= Tur­
guje) pilna atvykėlių;
e) būdo aplinkybę, pvz.: Dirba a n t d v i e j ų e t a t ų
(= dviem etatais, turi du etatus, eina dvejas pareigas).
M okosi vos a n t p e n k e t ų (= penketais). Pirkau televi­
zorių a n t i š s i m o k ė j i m o (= išsimokėtinai). Jau porą
metų ji gyvena a n t b u t o (a n t k a m b a r i o ) (= nuo­
moja butą, kambarį);
f) laiką, pvz.: Susitiksime a n t r y t o j a u s (= rytoj, ry­
tojaus dieną). Atidėkim šį reikalą a n t p i r m a d i e n i o
(= pirmadieniui, iki pirmadienio);
g) veiksmo tikslą, paskirtį, siekimą, pvz.: Pakvietėme sve­
čią a n t p i e t ų (= pietų, pietauti). Pasilik pinigų a n t
m a i s t o (= maistui). Įsidėk pinigų a n t k e l i o n ė s (= ke­
lionei, į kelionę, kelionėn). Mokosi a n t i n ž i n i e r i a u s
(= inžinieriumi, inžinieriaus specialybės);
h) papildinį su būdvardžiais gabus, godus, turtingas ir su
veiksmažodžiais keisti, mainyti, skųstis, pvz.: Vaikas gabus

a n t m u z i k o s (= muzikai). Nebūk godus a n t s v e t i m o
g e r o (= svetimo gero). Šiemet esame turtingi a n t š i e n o
(= šieno; Šiemet turime daug šieno). Paprašė pakeisti batus
a n t m a ž e s n i ų (= į mažesnius, mažesniais). Išmainė
vištą a n t k a t i n o (= į katiną). Teta skundžiasi a n t
t r i u k š m i n g ų k a i m y n ų ( — triukšmingais kaimynais).
4.2.2. Prielinksnis apie nevartotinas:

a) papildiniui reikšti su veiksmažodžiais domėtis, rūpin­
tis, skųstis, reikalaujančiais įnagininko, pvz.: Jis per mažai
domėjosi a p i e d a r b o s ą l y g a s (= darbo sąlygomis).
Kam rūpiniesi a p i e m a n e (= manimi)? Nėra ko tau
skųstis a p i e g y v e n i m ą (= gyvenimu)-,
b) papildiniui reikšti su veiksmažodžiais liudyti, rodyti,
skelbti, pažymėti, prisiminti ir kt., reikalaujančiais galininko
be prielinksnio, pvz.: A p i e t a i (= Tai) liudija jo para­
šas. Ši lentelė rodo a p i e g а т у b o s t e m p ų k i t i m ą
(= gamybos tempų kitimą, kaip kinta gamybos tempai). Tik
vakare prisiminiau a p i e t a v e (= tave);
c) priežasčiai nusakyti, pvz.: Kilo ginčas a p i e p e l ­
n o p a s k i r s t y m ą (= dėl pelno paskirstymo, kaip p a ­
skirstyti pelną). Gauname nemaža skundų a p i e d u o n o s
k o k y b ę (= dėl duonos kokybės).
4.2.3. Prielinksnis į netinka:

a) reikšti laiko tarpui, per kurį vyksta, įvyksta ar kartojasi
veiksmas, pvz.: Vaistus gerkite tris kartus į d i e n ą (= per die­
ną, dienoje). Susirinkimai vyksta kartą į m ė n e s į (= per
mėnesį);
b) papildiniui reikšti su veiksmažodžiais įsimylėti, nuro­
dyti, reikalaujančiais galininko be prielinksnio, ir skirti, veik­
ti, reikalaujančiais naudininko be prielinksnio, pvz.: Visi
mokiniai įsimylėję į n a u j ą j į m o k y t o j ą (= naująjį m o­
kytoją). Vadovas nurodė į k e l e t ą d a r b o t r ū k u m ų
(= keletą darbo trūkumų). Skirkite daugiau dėmesio į l i g ų
p r o f i l a k t i k ą (= ligų profilaktikai). Orai labai veikia į
ž m o n i ų n u o t a i k ą (= žmonių nuotaiką).

4.2.4. Prielinksnis pas netinka:
a) nuosavybei, priklausymui, turėjimui žymėti, pvz.:
P a s k ą yra klausimų (= Kas turi klausimų; Kas norėtų
paklausti)? Kiek p a s t a v e (= tu turi) pinigų? P a s ją
(= Jos) gražūs plaukau Pa s m a n e (= Man) pakilo tempe­
ratūra. P a s t a v e (= Tavo) negerai parašyta (Tu negerai
parašei);
b) su veiksmažodžiais atsiprašyti, gauti, imti, įsigyti,
klausti, kreiptis, pirkti, prašyti, skolintis, skųstis, sužinoti, pvz.:
Atsiprašyk p a s т о к у t o j ą (= mokytoją, mokytojo) už įžei­
dimą. P a s k ą (= Iš ko) gavai tą žurnalą? Jis paėmė p a s
m a n e (= iš manęs) pieštuką. Jis sakė įsigijęs tą knygą
p a s g a t v ė s p r e k e i v į (= iš gatvės prekeivio). Paklau­
sėme p a s p r a e i v į (= praeivį, praeivio), kur galėtume už­
kąsti. Informacijos kreipkitės p a s p a v a d u o t o j ą (= į pa­
vaduotoją). Pirkau p a s j į (= iš jo) dviratį. Prašysiu p a s
d i r e k t o r i ų (= direktorių, direktoriaus), kad išleistų atos­
togų. Teko skolintis pinigų p a s d r a u g ę (= iš drau­
gės). Skųsiuosipas p a t į m i n i s t r ą ( —pačiam ministrui).
Tvarkaraštį sužinosiu p a s d r a u g ę (= iš draugės).
4.2.5. Prielinksnis po nevartotinas su įnagininku veiks­
mo būdui ar būviui reikšti, pvz.: Dokumentai išduodami p o
p a r a š u (= su parašu, pasirašytinai). P o k o k i a r u b r i ­
k a ( —Su kokia rubrika, antrašte) dėsime šį straipsnį? Čia
stovi įrenginiai p o į t a m p a (= su įtampa).
4.2.6. Prielinksnis prie netinka:
a) veiksmo aplinkybėms nusakyti, pvz.: Paaiškino, p r i e
k o k i ų a p l i n k y b i ų ( — kokiomis aplinkybėmis) padarė
nusikaltimą. P r i e g r i p o ( — Sergant gripu) reikia gulėti. Ir
p r i e g e r i a u s i ų n o r ų ( —Irgeriausių norų turėdamas;
Kad ir labai norėdamas), negalėsiu tavęs pasitikti. P r i e
p r o g o s ( — Progai pasitaikius; Radę, turėdami progą)
aplankykite šią parodą. Sunku dirbti p r i e t o k i ų s ą l y g ų
(= tokiomis sąlygomis; kai tokios sąlygos). P r i e a u k š t o s
t e m p e r a t ū r o s (= Aukštoje temperatūroje; Kai temperatūra

aukšta; Esant aukštai temperatūrai; Jei temperatūra aukšta),
ši medžiaga lydosi;
b) keitimo santykiui reikšti, pvz.: Pinigai bus keičiami
santykiu vienas p r i e š i m t o (= vienas už šimtą, vienas su
šimtu, šimtas į vieną).
4.2.7. Prielinksnis prieš nedera su žodžiais atsakyti, at­
siprašyti, atsiskaityti, atsispirti, gintis, nusikalsti, pralaimėti,
atsakomybė, neapykanta, pareiga, pvz.: Teks atsakyti p r i e š
t e i s m ą (= teismui). Reikės atsiprašyti p r i e š d r a u g ą
(= draugą, draugo). Deputatas atvyko atsiskaityti p r i e š
s a v o r i n k ė j u s (= savo rinkėjams). Sunku buvo atsispirti
p r i e š s a l d u т у n u s (= saldumynams). Ginsimės p r i e š
v i s u s (= nuo visų), kurie mus puls. Nusikaltau p r i e š
t a v e (= tau). Pralaimėjome tik p r i e š v i e n ą k o m a n ­
dą (= vienai komandai). Nejaučia atsakomybės p r i e š
ž m o n e s (= žmonėms). Jis ilgai jautė neapykantą p r i e š
t i k r ą b r o l į (= tikram broliui). Jaučia pareigą p r i e š
d a r b o d r a u g u s (= darbo draugams).
4.2.8. Prielinksnis su nevartojamas:
a) nusakant daikto požymį, veiksmo būdą abstrakčiaisiais veiksmažodiniais daiktavardžiais (su priesaga -imas/
-ymas), pvz.: Vaikams s u s i l p n e s n i u r e g ė j i m u
(= kurių regėjimas silpnesnis; Silpnesnio regėjimo vaikams)
nesveika ilgai dirbti kompiuteriu. Jis yra s u v i d u r i n i u
i š s i l a v i n i m u (= turi vidurinį išsilavinimą; baigė vi­
durinę mokyklą). Prekiaujame skalbimo mašinomis s u p r i ­
s t a t y m u (= pristatydami, atveždami, ir pristatome, ir
atvežame) į namus;
b) su posakiais prasti reikalai, blogi popieriai, maža
(daug) naudos, gerai, blogai, sunku, lengva, su laiku, su tiks­
lu, pvz-.: Kol kas prasti reikalai s u p a t a l p o m i s (= pras­
ti, nekokie patalpų reikalai). Blogi popieriai s u t a v o b y ­
l a (= Blogi tavo bylos reikalai). Maža naudos s u t u o
d a r b u (= iš to darbo). Dabar s u p i n i g a i s gerai
(= pinigų užtenka, netrūksta). Šiais laikais sunku s u d a r b u

(= sunku gauti darbą). S u l a i k u (= Praėjus kiek laiko,
ilgainiui, kada nors) viskas susitvarkys. Taip buvo daroma
vien s u t i k s l u p a s i p e l n y t i (= vien dėl pelno;
ieškant pelno; norint gauti pelno; tik tam, kad pelno iš to
būtų);
c)
su veiksmažodžiais atsitikti, nutikti, pvz.: Nežinia, kas
s u j u o (= jam ) atsitiko. Štai kas atsitiko s u v i e n u
k e l i a u t o j u (= vienam keliautojui). S u m a n i m
(= Man) dar ne taip nutiks.
4.2.9. Prielinksnis u i nevartotinas:
a) laikant (imant) ką kuo, pvz.: Rezoliucijos projektą siū­
loma priimti (laikyti) u ž p a g r i n d ą (= pagrindu; kaip pa­
grindą);

b) nereiškiant pakeitimo ko kuo (nesant pavadavimo):
U ž „ Ž a l g i r i o “ k o m a n d ą (= „Žalgirio“ komandoje)
šiemet žais nemaža jaunimo;
c) su galininko linksniu laikui reikšti, pvz.: Institutas pa­
teikė ataskaitą u ž p r a ė j u s i u s m e t u s (= praėjusių
metų ataskaitą).

Kitos akivaizdžios klaidos
5.1. Padalyvis nevartotinas:

a) šalutiniam to paties veikėjo veiksmui reikšti asmeni­
niuose sakiniuose (kur reikia pusdalyvio ar dalyvio), pvz.:
K uo r e m i a n t i s (= remdamasis) laikraštis skelbia tokią
informaciją ? A t s i ž v e l g i a n t (= Atsižvelgdamas) į susi­
dariusią padėtį, įsakau... P a ž v e l g u s (= Pažvelgę) į šias
nuotraukas, pastebėsime tam tikrą ryšį. Jos elgiasi n e p a ž e i ­
d ž i a n t (= nepažeisdamos) taisyklių;
b) tikslui reikšti su jungtuku kad (taip pat su idant),
pvz.: K a d a p s i s a u g o j u s (= Kad apsisaugotumėt; N o­
rėdami apsisaugoti) nuo gripo, gerkite čiobrelių arbatą. Reikia
perskaičiuoti sąskaitą, k a d i š v e n g u s (= kad būtų išveng­
ta; norint išvengti) atsitiktinių klaidų. I d a n t tvirčiau

p a s i j u t u s (= Idant; Kad tvirčiau pasijustume; Norint tvir­
čiau pasijusti), pravartu dar sykį atsigręžti į praeitį;
c) sąlygai reikšti su jungtuku jei(gu), pvz.: J e i g u a p ­
s k a i č i a v u s (= Jeigu apskaičiuotume) nuostolius, išaiškė­
tų tikroji įmonės padėtis. Projektas būtų patobulintas, j e i
a t i d ė j u s (= jei atidėtume) svarstymą;
d) kai jo reiškiamas veiksmas veikia tarinio veiksmą ir
veikėją (kur reikia neveikiamosios rūšies dalyvio), pvz.: Pa­
rašiau knygą ir r ė m ė j a m s p a d e d a n t (= rėmėjų pade­
damas) išleidau. Kūrinys skambėjo d i r i g u o j a n t s v e ­
č i u i (= diriguojamas svečio).
5.2. Bendratis klaidingai vartojama:
a) su jungtuku jei(gu) sąlygai reikšti, pvz.: J e i g u k a l ­
b ė t i (= Jeigu kalbėsime, kalbėtume; Kalbant) tiksliau, su­
gaištas ištisas mėnuo. Si sesija labai ilga, j e i g u l y g i n t i
(= jeigu lyginsime, palyginti) su ankstesnėmis;
b) su jungtuku kad tikslui reikšti, pvz.: Visą savaitę dirb­
sime, k a d s u s k a i č i u o t i ( — kad suskaičiuotume, norė­
dami suskaičiuoti) padarytus nuostolius. Susirinkome, k a d
p a s i d a l y t i (= pasidalyti, kad pasidalytume) patirtimi.
Tam, k a d s u r a s t i nusikaltėlius (= Tam, kad būtų surasti
nusikaltėliai), reikia papildomų duomenų.
5.3. Sangrąžiniai veiksmažodžiai nevartotini, kai veiks­
mas negali vykti savaime, pvz.: I š s i n u o m o j a (= Išnuo­
mojamas) vieno kambario butas. Kas dar n u s i m a ­
t o (= numatoma, numatyta) programoje? N u s i m a t o
(= Numatomas) oro atšilimas (= Numatoma, kad oras at­
šils). P a r s i d u o d a (= Parduodamas) namas su sodu.
Nosinė čia n e s i r a š o (= nerašoma; Nosinės čia nerašo­
me). Kaip k i r č i u o j a s i šis žodis (= Kaip kirčiuojamas,
kirčiuotinas šis žodis? Kaip kirčiuoti šį žodį)? Aktoriai tame
spektaklyje gražiai ž i ū r i s i (= Į aktorius tame spektaklyje
gražu, malonu, miela žiūrėti; Aktoriai... gražiai atrodo).
5.4. Vyriškosios giminės būdvardžių ir dalyvių galinin­
ko ir įnagininko linksniai nevartotini nederinamosios for­
mos reikšme, pvz.: Bandoma pasiekti n e p a s i e k i a m ą

(= nepasiekiama; tai, kas nepasiekiama). Laikau r e i k a ­
l i n g u ( b ū t i n u ) tai pranešti (= Laikau reikalingu (būtinu)
dalyku tai pranešti; Manau, kad reikia (būtina) tai pranešti).
Remiantis i š d ė s t y t u (= tuo, kas išdėstyta), daroma išvada.
5.5. Kiekiniai skaitvardžiai (2—9) ir įvardžiai abu, abi
nevartotini su daugiskaitiniais daiktavardžiais, pvz.: Da­
lyvavo t r i j o s e (= trejose) varžybose. Spinta su k e t u r i o ­
m i s (= ketveriomis) durimis. Laukėme p e n k i s (= pen­
kerius) metus. Laimėjome a b i (= abejas) rungtynes.
5.6. Neigiamosios tarinio formos nevartotinos nuolai­
dos šalutiniuose sakiniuose, kai nereiškiamas neigimas,
pvz.: Kaip n e s i s t e n g ė (= Kad ir kaip stengėsi; Nors ir
labai stengėsi), niekam negalėjo įtikti. Kaip ten n e b ū t ų
(= Kad ir kaip ten būtų; Šiaip ar taip), reikia važiuoti. Kaip
n e k e i s t a (= Kad ir kaip keista; Nors ir keista), projektas
dar neparengtas (= Keista, bet projektas dar neparengtas).
5.1.
Prieveiksmiai su -ai, padaryti iš priesagos -iškas
būdvardžių, nevartotini daikto požymiui (kokybei) žymėti,
pvz.: skyrybos i t a l i š k a i (= itališkos skyrybos; skyrybos —
kaip italų); viščiukai v i l n i e t i š k a i (= vilnietiški, vilnietiškai kepti viščiukai).
5.8.
Nederinamoji įvardžio forma tai nevartotina sudė­
tine įvardžio ir prieveiksmio dalimi, pvz.: Šiame kolektyve
yra k a s t a i (= kažkas, kažin kas) negera. Kamuolys k a ž ­
k a i p t a i (= kažkaip) įlėkė į vartus. Vieną kartą jau k a ž k ą
t a i (= kažką) braižėme. Į šį paveikslą k a ž k o d ė l t a i
(= kažkodėl) malonu žiūrėti. Ima vis k a ž k o k s t a i (= kaž­
koks) kvailas noras priešintis. Jis k a ž k u r t a i (= kažkur)
išėjo. Gal aš kalbėdama k a ž k u r t a i (= iš dalies, kur nors)
sakysiu ir savo nuomonę. Jo elgesys iš karto sukėlė k o k į t a i
(= kažkokį) įtarimą. K o k i a s t a i (= Kokias nors; Tam tik­
ras) elgesio normas visuomenėje turi jausti kiekvienas. K u r i s
t a i (= Kažkuris; Kažin kuris) kaimynas išbėgo pirmas ir su­
čiupo vagį. Jis man k u r t a i (= kažkur, kažin kur) matytas.

Reikalų raštai

Kanceliarinė kalba
Kanceliarinė kalba — tai oficialioji raštvedybos doku­
mentų kalba. Ja rašomi administraciniai ir tarnybiniai do­
kumentai, įvairūs tvarkomieji ir kitokie reikalų raštai. Varto­
jamas ir platesnės reikšmės terminas — a d m i n i s t r a c i n ė
k a 1b a . Jis, be kanceliarinės kalbos, apima valstybės doku­
mentų ir teisės aktų kalbą.
Kanceliarinė ir visa administracinė kalba yra bendrinės
kalbos atmaina, turinti tam tikrų savo ypatybių. Kadangi tai
bendrinės kalbos dalis, jai privalomi bendrieji norminės kal­
bos reikalavimai, dėsniai ir taisyklės, — kas iš esmės prieš­
tarauja bendrinės kalbos taisyklėms, netinka nė kanceliari­
nei kalbai. Bet kaip bendrinės kalbos speciali atmaina, ji
turi tik šioje srityje tevartojamų raiškos būdų ir ypatumų,
pagal kuriuos skiriasi nuo kitų sričių kalbos. Kanceliarinė
kalba sau prisitaiko tradicinius raiškos būdus, ieško egzis­
tavusių, bet plačiau nevartotų reiškinių, kuriasi visai naujų
žodžių, konstrukcijų ar pasakymų, kurių iki tol kalboje ne­
buvo. Tik toji kūryba, kaip sakyta, negali pažeisti esminių
kalbos dėsnių.
Tos sritys, kur kanceliarinė kalba vartojama (raštvedy­
ba, tarnybiniai ir kiti reikalų raštai), turi savo poreikių, ku­
riuos kalba turi tenkinti, vadinasi, turi j juos atsižvelgti. Do­
kumentams svarbu tikslus, nuoseklus, loginis minčių dėsty­
mas, jų kalba turi būti tiksli, konkreti, be dviprasmybių ar
emocinių atspalvių. Dokumentai konkrečius dalykus ar reiš­
kinius spraudžia į tam tikrus rėmus, todėl čia vartojamos
apibrėžtos sąvokos ir terminai, standartiniai posakiai; nu­
statyta tvarka kuriamos, net formulėmis verčiamos ištisos
teksto atkarpos (dalys). Kanceliarinė kalba plačiau aptaria­
ma dokumentų rengėjams skirtoje knygoje „Kanceliarinės
kalbos patarimai“ (2002).

Dokumentų įforminimas
2.1. Dokumentų rengimo bei įforminimo tvarką nustato
Archyvų departam ento parengtos ir 2001 m. patvirtintos
„Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklės“. Pagal jas
tvarkoma valstybės, savivaldybių, kitų įstaigų ir įmonių rašt­
vedyba, privatiems asmenims jų reikalavimai yra rekomen­
daciniai. Taisyklės nustato dokumentų dalis, kurios kance­
liariškai vadinasi r e k v i z i t a i , jų raišką, santykius,
išdėstymo tvarką. Dokumentas būtinai turi turėti šiuos rek­
vizitus: įstaigos (dokumento sudarytojo) pavadinimą, datą,
tekstą ir parašą. Daugelis dokumentų dar turi savo pavadi­
nimą, nurodytą parengimo ar parašymo vietą ir teksto ant­
raštę. Kiti rekvizitai reikalingi atskiroms dokumentų rūšims
ir ne raštvedybos specialistams neaktualūs.
Įstaigų dokumentai rašomi standartiniuose blankuose,
kuriuose visi rekvizitai turi savo nustatytą vietą: jie arba iš­
spausdinami blanke, arba reikiamoje vietoje įrašomi ren­
giant dokumentą. Dokumentai rašomi kelių formų
blankuose, svarbiausi iš jų — tvarkomųjų dokumentų blan­
kai ir raštų blankai.
2.2. Tvarkomųjų dokumentų blankai turi: viršuje per la­
po vidurį — herbą arba firmos ženklą, žemiau — įstaigos
(dokumento sudalytojo) pavadinimą. Po tarpo irgi per lapo
vidurį rašomas dokumento pavadinimas su antrašte, žemes­
nėje eilutėje — dokumento data (ilguoju būdu) ir registra­
cijos numeris, dar žemiau — dokumento sudarymo vieta. Vi­
si šie rekvizitai sudaro a n t r a š t i n ę d o k u m e n t o dalį,
jos bendras vaizdas matyti iš tokio pavyzdžio:
PALANGOS MIESTO SAVIVALDYBĖS VALDYBA
SPRENDIMAS
DĖL LĖŠŲ SKYRIMO
2003 m. birželio 17 d. Nr. 47
Palanga

2.3.
Raštų blanke spausdinama: viršuje per lapo vidurį
įstaigos pavadinimas, po juo smulkiu šriftu — įstaigos duo­
menys (arba jie gali būti apatinėje paraštėje); viršuje deši­
nėje pažymima vieta rašto datai ir numeriui įrašyti, eilute
žemiau — rašto, į kurį atsakoma, datai ir numeriui; kairėje
pusėje rašomas adresatas, o dar žemiau — rašto antraštė.
Visa rašto antraštinė dalis atrodo taip:
VALSTYBINĖ LIETUVIŲ KALBOS KOMISIJA
Uždarajai akcinei bendrovei
„Sauluva“

1996-02-15 Nr. 01-12-57
Į ............... N r.................

DĖL INFORMACINIO
STENDO UŽR A ŠŲ

Po antraštinės dalies rašomas rašto ar kitokio dokumen­
to tekstas ir jis pasirašomas, kanceliariškai sakant, po juo
yra parašo rekvizitas (jo vieta blanke nepažymima).
Nustatyta ne tik rekvizitų vieta, bet ir jų sudedamosios
dalys bei rašymo tvarka.
Jei įstaigos pavadinimas pateikiamas kartu su aukštes­
nės instancijos ar padalinio pavadinimu, jie rašomi ištisiniu
pasakymu, kur priklausomybės santykiai nusakomi kilmi­
ninku, pvz.:
VILNIAUS APSKRITIES VIRŠININKO
ADMINISTRACIJOS
ŽEMĖS TVARKYMO DEPARTAMENTAS
Dokumento pavadinimas rodo dokumento tipą (rūšį),
pvz.: Sprendimas; antraštė trumpai nusako dokumento tu­
rinį, pvz.: Dėl lėšų skyrimo. Pavadinimas gali būti susiliejęs
su antrašte, nusakyti ir dokumento tipą, ir turinį, pvz.: Dar­
bų saugos instrukcija.

Tvarkomųjų dokumentų data rašoma ilguoju būdu, raš­
tų ir kitų informacinių dokumentų data — trumpuoju bū­
du, pagal kurį keturiais arabiškais skaitmenimis žymime
metus, dviem mėnesį, kitais dviem — dieną; pagal dabarti­
nius reikalavimus dokumentuose tarp metų, mėnesio ir die­
nos skaitmenų rašomi brūkšneliai, pvz.: 2006-07-04. Teks­
tuose datą parankiau rašyti ilguoju būdu, pagal kurį prie
metų ir dienos rašomos santrumpos, o mėnuo reiškiamas
žodžiu, pvz.: 2006 m. liepos 4 d.
Blankuose rašomi šie įstaigos duomenys: įstaigos kodas,
adresas, telefono ir fakso numeriai; gali būti ir banko są­
skaita, pvz.: Kodas 3333333. Gedimino pr. 9 LT-01103 Vil­
nius. Tel.: 262 85 18, 262 85 60, f aks. 222 69 35. Atsisk. sąsk.
345673 Vilniaus banke, kodas 2601777.
Adresato rekvizitą gali sudaryti vien adresatas, pvz.:
Platelių vidurinės mokyklos
direktoriui
arba adresatas kartu su adresu, užrašytu pagal Pašto taisyk­
les, pvz.:
Bronei Jurkienei
Kęstučio 10
00135 Palanga
Parašo visą rekvizitą sudaro vienoje ištisoje eilutėje iš­
dėstyti pasirašančiojo asmens pareigos, pats parašas ir var­
das su pavarde, pvz.:
| Direktorius

(Parašas)

Bronius Kubilius

Asmens vardu pateikiami raštai pasirašomi be pareigų
nuorodos, pageidautina — įskaitomai; jei parašas neįskai­
tomas, reikia pridėti vardą ir pavardę.

2.4.
Standarto nustatyta tvarka dokumentai gali būti
rašomi ir ne blanke, o paprastame lape. Prie nustatytos
tvarkos derinami bendrijų, neformalių organizacijų, indivi­
dualių asmenų rašomi raštai. Bet gali būti ir ne visai stan­
dartiškų raštų ar dokumentų, turinčių ne pagal standartą
įformintą antraštinę dalį ir parašą. „Dokumentų rengimo ir
įforminimo taisyklės“ nedraudžia tam tikros reikalų raštų
(pavyzdžiui, prašymų, įgaliojimų, aktų, sutarčių, protokolų)
rašymo laisvės ir įvairovės.

||g |3 Dokumentų ir raštų tekstas___________
3.1.
Tekstas yra svarbiausia dokumento dalis, nusakanti
jo turinį ir paskirtį. Teksto turinys ir pateikiama informaci­
ja turi būti teisinga, tiksli, jei reikia, paremta kitais doku­
mentais ar su jais suderinta, įtikinamai argumentuota.
Raštvedybos dokumentų tekstas turi būti kuo trumpes­
nis, tikslus ir aiškus, parašytas taisyklinga kalba, kanceliari­
niu stiliumi. Gali būti vartojami būdingi šios srities termi­
nai, žodžiai ir posakiai, vadinamieji kanceliarizmai, kurie
nepažeidžia bendrinės kalbos normų, pvz.: vadovaudamasis
(ar remdamasis) įstatymu, pagal įstatymą (ne sutinkamai su
įstatymu), sutartis surašoma (ar sudaroma) dviem egzemplio­
riais (ne dviejuose egzemplioriuose), priimtas išimties tvarka
(ne keliu). Reikia vengti sunkiai suprantamų, vaizdingų žo­
džių ir emocingų pasakymų, neįprastų santrumpų.
Dėstomąjį dalyką galima nusakyti trumpai, net vienu
sakiniu, arba iš pradžių pateikiami faktai ir argumentai,
paskui daromas apibendrinimas ar sprendimas, pasakomas
pageidavimas, prašymas. Pavyzdžiui, kvietimas gali būti
trumpas ir konkretus — kas, kur, kada kviečiamas, arba ga­
lima paaiškinti renginio pobūdį, apibūdinti programą, daly­
vius. Pašalpos galima prašyti be jokių paaiškinimų, arba iš
pradžių išdėstomi motyvai ir aplinkybės (kad sunkios gyve­
nimo sąlygos, atsitiko nelaimė ir pan.), o jau paskui pa­
sakoma, ko prašoma. Tam tikri atskirų įstaigų ar įmonių

dokumentai, pavyzdžiui, įgaliojimas, aktas, prašymas, gali
turėti blanke parengtą standartinį tekstą, prie kurio reikia
pridėti tik konkrečiuosius duomenis ar teiginius. Nesvarbu
koks yra raštas ar dokumentas, reikia vengti nukrypimų nuo
reikalo esmės, nereikalingų smulkmenų ir tuščiažodžiavimo.
3.2. Įvairūs dokumentai turi savų teksto ypatybių, savų
kanceliarinių pasakymų. Raštai dažnai pradedami taip: A t­
sakydami į laišką (raštą, prašymą) pranešame; įsakymas —
žodžiais: Remdamasis (kuo); Atsižvelgdamas (į ką); pažymė­
jimas — Pažymima, kad... Žinoma, tai ne vienintelės ir ne
visais atvejais pritaikomos formulės. Tie patys dokumentai
gali būti pradedami ir kitaip, kitais kanceliarizmais ar lais­
vais žodžiais, tik svarbu, kad jie išreikštų norimą mintį, bū­
tų aiškūs ir, žinoma, taisyklingi.
Nepriimtini yra kanceliarininkų užmojai kištis į doku­
mentų tekstų kalbą ir ją nepagrįstai varžyti. Negalima vers­
ti dokumentų tekste datą būtinai rašyti trumpuoju būdu ar
drausti laiko pradžią nurodyti su prielinksniu nuo, pvz.: Pra­
šau leisti mane atostogų nuo liepos 1 d.
3.3, Standartinių dokumentų tekstas gali būti rašomas
blankuose, kur iš anksto išspausdinti bendrieji, dokumento
esmę pasakantys teiginiai, o į paliktas tuščias vietas reikia
įrašyti tik konkretaus asmens vardą ir pavardę, gimimo da­
tą, gyvenamąją vietą. Paprasčiausias toks pavyzdys — Rin­
kėjo pažymėjimas:
Pil.
gimęs(-usi) 19__m .______ mėn.__ d., gyvenantis(-i)_______
__________________ , įrašytas(-a) į apylinkės rinkėjų sąrašą.
Į tuščias blankų vietas įrašomi ir sudėtingesni duome­
nys, sukonkretinantys dokumento bendruosius teiginius. Po
nubrėžtomis linijomis skliausteliuose dažniausiai nurodoma,

ką ir kaip čia įrašyti. Pavyzdžiui, Administracinio teisės pa­
žeidimo protokolo blankas prasideda:
(darbuotojo pareigos, vardas, pavardė)

remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažei­
dimų kodekso___________________ straipsniu, dalyvaujant
__________________________________________, surašiau
šį protokolą, kad____________________________________
(nurodyti pažeidimą, jo padarymo vietą, laiką)

Panašiai rengiami ir pildomi asmens dokumentų, anke­
tų, kortelių blankai, tik juose nuorodos rašomos ne po nu­
brėžtomis linijomis, o jų pradžioje, pvz.:
Vardas ir pavardė___________________________________
Gimimo data_______________________________________
Gimimo vieta_______________________________________
Blankai parengiami dažnesniems ir būdingesniems do­
kumentams, kuriuos pildo pareigūnai, įstaigų darbuotojai
arba interesantai. Tačiau daugeliu atvejų gyventojams rei­
kia patiems rašyti raštus, patiems kurti jų tekstą, todėl do­
kumentų įforminimo, tekstų kūrimo ir kanceliarinės kalbos
reikalavimus reikia visiems žinoti. Dokumentų tekstų pa­
vyzdžių galima rasti Rasuolės Vladarskienės leidinyje „Do­
kumentų tekstai“.

Asmenvardžiai ir asmenų pavadinimai
4.1.
Lietuvių kalboje įsigalėjusi tvarka asmenis įvardyti
dviem nariais — vardu ir pavarde, pvz.: Antanas Petkus,
Birutė Juškaitė, Milda Kubilienė. Tokia tvarka vardas ir pa­
vardė rašomi ir asmens bei raštvedybos dokumentuo­
se. Priešinga tvarka — pirma pavardė, paskui vardas — yra

išimtinė. Taip rašoma pagal abėcėlę sudaromuose sąrašuo­
se (žurnaluose, rinkėjų sąrašuose) ir kitokiose duomenų
sankaupose, pvz.: Augutis Jonas, Budrytė Genė, Drungilas
Tadas... Trumpuose sąrašuose, pavyzdžiui, vardijant komisi­
jos narius ar susirinkimo dalyvius, pirma rašomi vardai, o
sąrašas daromas pavardžių abėcėlės tvarka, pvz.: Jonas A u ­
gutis, Genė Budrytė, Tadas Drungilas...
Dokumentuose būtinai rašomi abu asmenvardžiai, ne­
užtenka vien pavardės. Dokumento tekste vartojamas visas
(nesutrumpintas) vardas; prie parašo (nurodant pasirašantį
asmenį) taip pat reikalaujama rašyti visą vardą. Laiško ar
rašto adresato užrašuose gali būti visas vardas ar jo pirmoji
raidė, pvz.: Gerb. Jonui Dagiui arba Gerb. J. Dagiui. Šiaip
kalboje (pavyzdžiui, spaudoje) gali būti rašoma ir vien pa­
vardė arba vardo raidė ir pavardė, nors kultūringiau ir
pagarbiau rašyti visą vardą ir pavardę.
Asmuo gali turėti du (kelis) vardus arba dvi pavardes.
Du vardai vienas greta kito rašomi be jokių ženklų, pvz., Vy­
tautas Petras Budrys. Dvi pavardės laikomos vienos sudėti­
nės pavardės dalimis ir viena su kita jungiamos brūkšneliu,
pvz., Bronė Butkutė-Domarkienė. Keli vardai vartojami ir
trumpinami pagal tuos pačius principus kaip vienas vardas,
dviguba pavardė vartojama kaip ir vientisinė.
4.2.
Paprastoje kalboje ir raštuose greta asmenvardžių
gali būti mandagumo žodis, garbės vardo, laipsnio, parei­
gų pavadinimas, pvz.: ponas Petras, ponas Antanas Butkus,
gerbiamasis Vytautas Burba, profesorius Aleksas Subačius,
leitenantas Povilas Gailius, ministras Petras Domarkas. Rei­
kia vengti dviejų priedėlių šalia asmenvardžio, užtenka vie­
no kurio iš jų, pvz.: ponas Antanas Butkus arba profesorius
Antanas Butkus, ne ponas profesorius Antanas Butkus. Man­
dagumo žodis su kitu asmens pavadinimu tinka tada, kai
nenurodomas asmenvardis, pvz.: ponas ministras, gerbiama­
sis profesorius. Jei vartojama pareigų pavadinimas, manda­
gumo žodis ir asmenvardžiai, mandagumo žodis gali būti

įterptas tarp pareigų pavadinimo ir asmenvardžio, pvz.: m i­
nistras ponas Juozas Vaitkus.
Moteris įvardijantys mandagumo žodžiai, garbės vardai,
laipsniai ir pareigos nusakomos moteriškosios giminės for­
momis: ponia, panelė, gerbiamoji, profesorė, leitenante, direk­
torė, ministrė, merė ir t. t.
Pagal aplinkybes arba laisvai pasirinktinai vartojami
mandagumo žodžiai ponas, ponia, panelė arba gerbiamasis,
gerbiamoji, pvz.: Gerbiamosios ministrės arba Ponios minist­
rės norėtume paklausti.
4.3.
Kreipiniai kartu su mandagumo žodžiais sakinyje
skiriami kableliais, pvz.: Kreipiuosi į Jus, Pone pirmininke;
Gerbiamieji Seimo nariai, laukiu Jūsų atsakymo. Po priekyje
einančių pabrėžiamų kreipinių dedamas šauktukas, pvz.:
Gerbiamasis Redaktoriau! Rašau Jums norėdamas atsakyti į
laikraštyje išspausdintą straipsnį... Šauktukas dedamas po
kreipinio, kuris prieš tekstą rašomas atskira eilute. Po jo
tekstas pradedamas iš didžiosios raidės, pvz.:
Gerbiamasis Redaktoriau!
Rašau Jums norėdamas atsakyti į laikraštyje išspausdintą
straipsnį ir patikslinti ten pateiktus faktus.
Kaip kreipiniai mandagumo žodžiai gali būti vartojami
arba su kitais žodžiais, arba vieni patys. Su kitais žodžiais
vartojamas žodžio ponas šauksmininkas, pvz., pone leitenan­
te, bet nelaikoma klaida ir vardininkas (ponas leitenante),
tačiau negalima kreiptis vienu vardininku ponas. Kreipimo­
si žodis gerbiamasis dažniausiai vartojamas kaip būdvardis,
t. y. su kitu asmens pavadinimu, pvz., Gerbiamasis pirminin­
ke. Asmenims pavadinti vartojamas ir kaip daiktavardis,
pvz.: Gerbiamieji, Jūsų siūlymą svarstysime atskirai.
Panašiai kaip ponas ir gerbiamasis vartojami ir kiti man­
dagumo žodžiai: kolega, bičiulis, tamsta, garbus(is), mie­
lasis), brangus(is)... Kai vartojami kaip būdvardžiai, gali

būti arba įvardžiuotinės, arba nejvardžiuotinės formos, pvz.:
Mielasis brolau; Mieli mokiniai; Garbusis kunige; Brangūs
broliai ir seserys.

5. Asmens dokumentai
5.1. Asmens dokumentais vadinami asmens tapatybę
liudijantys dokumentai. Pagrindiniai iš jų yra: gimimo liu­
dijimas ir pasas; neseniai atsirado dar vienas — asmens
tapatybės kortelė.
5.2. Gimimo liudijimas — pirminis, o iki paso gavimo
ir pagrindinis asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas.
Pagal jį išduodami visi kiti dokumentai.
Gimimo liudijimas pateikia ir paliudija asmens gimimo
duomenis — datą ir vietą, patvirtina kitus jo kaip gyventojo
individualiuosius duomenis — vardą, pavardę, asmens ko­
dą, tautybę. Gimimo data jame rašoma žodžiais ir skaitme­
nimis, gimimo vieta smulkiai nenurodoma, pateikiama tik
valstybė ir miestas ar valstybė ir rajonas. Asmens vardas
laisvai parenkamas tėvų nuožiūra, o pavardė įrašoma pagal
tėvų asmens dokumentus, laikantis asmenvardžių vartojimo
ir mergaičių pavardžių darymo taisyklių.
Asmens
k o d a s susideda iš vienuolikos skait­
menų, kurie reiškia: pirmasis — gimimo šimtmetį ir lytį
(20-ajame šimtmetyje gimęs vyras — 3, moteris — 4;
21-ajame šimtmetyje gimęs vyras — 5, moteris — 6); toles­
ni šeši — gimimo datą (du paskutiniuosius metų skaitme­
nis, mėnesį ir dieną); dar tolesni trys skaitmenys — tą die­
ną gimusių asmenų eilės numerį ir paskutinis — iš kitų
skaitmenų išvedamą kontrolinį skaičių.
Kiti gimimo liudijimo įrašai su asmens tapatybe tiesio­
giai nesusiję, tai — tėvas, motina, registracijos vieta (metri­
kacijos įstaigos pavadinimas), metrikų knygos įrašo data ir

numeris. Be to, dar yra paties liudijimo duomenys (rekvizi­
tai) — išdavimo data ir numeris. Jie nurodomi, kai gimimo
liudijimu reikia ką paremti, pvz.: Pateiktas gimimo liudiji­
mas A B Nr. 032052.
5.3.
Pasas — asmens dokumentas, patvirtinantis piliety­
bę ir tą pilietybę turinčio asmens tapatybę. Mūsų pasas va­
dinasi Lietuvos Respublikos piliečio pasas.
Pagrindinė paso funkcija — patvirtinti asmens pilietybę
ir laiduoti jam valstybės globą šalies viduje ir užsienyje. Ne
mažiau svarbi ir antroji jo paskirtis — pateikti svarbiausius
asmens duomenis ir patvirtinti jo tapatybę. Tokių duomenų
ir tapatybės paliudijimo reikia tvarkant įvairius teisinius ir
finansinius reikalus: vienais atvejais iš paso į kitus doku­
mentus nurašomi asmens ir paso duomenys, kitais — tie­
siog pateikiamas pasas. Tapatybę patvirtinti padeda į pasą
įklijuojama nuotrauka ir asmens parašas.
Pase pateikiami šie pagrindiniai a s m e n s d u o m e ­
n y s : vardas, pavardė, gimimo data, gimimo vieta ir asmens
kodas. Jie į pasą įrašomi iš gimimo liudijimo ir turi sutapti
su atitinkamais jo įrašais, asmens kodas gali būti nustatytas
savarankiškai, nesiremiant gimimo liudijimu. Norint kurį
nors asmens duomenį (pavyzdžiui, vardą ar pavardę) pa­
keisti, pirmiausia tai reikia padaryti gimimo liudijime.
Oficialų asmens įvardijimą rodo paso antrojo puslapio
įrašas, kur pirma eina vardas, po jo pavardė. Pagal šį įrašą
asmuo rašomas visuose dokumentuose. Antras pagal svar­
bumą duomuo yra asmens kodas (žr. 5.2), kuris įrašomas
32-ame paso puslapyje.
Svarbiausi asmens ir paso duomenys surašyti trečiajame
viršelio puslapyje. Jie čia formalizuoti, suderinti su gyven­
tojų registru ir jo kompiuterinių duomenų banku, todėl čia
pirma parašyta pavardė, po jos vardas. Be asmenvardžių, gi­
mimo datos ir vietos, kaip būtinas duomuo įrašyta ir pilie­
tybė. Tautybė prie būtinųjų duomenų nepriskiriama, todėl

ji asmens raštišku pageidavimu įrašoma „Kitų įrašų“ skyriu­
je. Prie šalutinių duomenų skiriama ir tenai įrašoma gyve­
namoji vieta (dabar toks įrašas nebūtinas).
Nuo pase įrašytų asmens duomenų reikia skirti paties
p a s o d u o m e n i s (rekvizitus). Jie yra: paso numeris,
išdavimo data ir kas pasą išdavė. Numeriu laikomas vi­
sas iš raidžių ir skaitmenų sudarytas žymuo, pvz., paso
Nr. LM604016. Po numerio antras pagal svarbumą paso
duomuo — išdavimo data. Nurodant pateikiamą pasą,
dažniausiai pakanka tų dviejų duomenų, pvz.: Įgalioju
Praną Butkų, pasas Nr. LM604016, išduotas 1992 0714, p a ­
imti mano atlyginimą. D ar geriau būtų — ... paso duome­
nys: Nr. LM604016, išduotas 1992 07 14... Visiškai netinka
...paso Nr. LM604016, išduotas...
Prie paso duomenų (rekvizitų) skirtinas Lietuvos vals­
tybės kodas LTU. Jo reikia, kai asmens ir paso duomenys
nurodomi tarptautinio bendravimo dokumentuose. Tarp­
tautinis standartas Lietuvos Respublikai yra suteikęs trijų
raidžių kodą LTU ir dviejų raidžių kodą L T (taip pažymimi
automobiliai, jis gali būti pridedamas prie pašto kodo, pvz.:
LT-09001 Vilnius).
5.4. Asmens tapatybės kortelė — asmens tapatybę ir pi­
lietybę patvirtinantis naujos rūšies dokumentas, išduoda­
mas vietoj Lietuvos Respublikos piliečio paso.
Asmens tapatybės kortelėje pateikiami šie asmens duo­
menys: pavardė ir vardas, lytis, pilietybė, gimimo data, as­
mens kodas. Tapatybę, kaip ir pase, patvirtina nuotrauka ir
asmens parašas. Pačios kortelės duomenys (rekvizitai) yra:
kortelės numeris, galiojimo laikas, išdavimo data ir kas kor­
telę išdavė. Dar yra valstybės kodas — LTU.
Asmens tapatybės kortelėje yra dvi duomenų pateikimo
naujovės, keliančios tam tikrų neaiškumų: pirmoji — as­
mens pavardė pateikiama prieš vardą, antroji — datos rašo­
mos atvirkštine tvarka, t. y. pradedamos nuo dienos, pvz.,
05 06 1963.

Ligšioliniuose asmens dokumentuose pirma rašomas
vardas, po jo pavardė, pagal juos asmenys taip įvardijami ir
kituose dokumentuose. Ar kortelės įrašas nereiškia, kad
keičiama oficialioji asmenvardžių vartojimo tvarka? Tokių
sprendimų ir nurodymų, bent kol kas, nėra. Kortelės įrašą
reikia suprasti kaip formalizuotus asmenų registro duome­
nis. Neformalizuotuose dokumentuose ir reikalų raštuose
asmenvardžiai ir toliau rašomi įsigalėjusia, lietuvių kalbai
būdinga tvarka — pirma vardas, po jo pavardė.
Juo labiau platesnei vartosenai nepriimtinas asmens ta­
patybės kortelėje atsiradęs atvirkštinis datos rašymo būdas,
kad ji pradedama nuo dienos. Toks būdas lietuvių kalbai
visiškai svetimas, jo negalima perkelti nei į asmens doku­
mentus, nei į reikalų raštus. Juose reikia laikytis datos rašy­
mo tvarkos, kurią nustato lietuvių kalbos rašybos taisyklės
ir pateikia „Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklės“.

тЩĮstaigų ir įmonių pavadinimai_________
6.1. Įstaigų ir įmonių pavadinimai sudaromi prie bendri­
nio pavadinimo (bendrovė, bankas, parduotuvė, mokykla,
vaikų darželis...) pridedant skiriamosios reikšmės žodžius,
kurie bendrinį pavadinimą paverčia tikriniu. Tikriniai pava­
dinimai gali būti dvejopi: tiesioginės reikšmės ir simboliniai.
6.2, Tiesioginės reikšmės pavadinimai įmonę ar įstaigą
nusako tiesioginėmis žodžių reikšmėmis. Jie gali būti suda­
ryti su priekyje esančiu vietovardžiu, pvz.: Lietuvos Respub­
likos kultūros ministerija, Klaipėdos jūrininkų ligoninė, Sa­
lantų vidurinė mokykla; su asmenvardžiais, pvz.: Petro Kat­
kaus daržovių parduotuvė, Irenos Galdikienės vaikų darželis;
kitokiais skiriamąją ypatybę reiškiančiais žodžiais, pvz.: Lie­
tuvių kalbos institutas, Tarptautinė fdosofų draugija.
Tiesioginės reikšmės pavadinimus dažniausiai turi val­
džios ir kultūros įstaigos.

Jei mieste yra kelios panašios įstaigos, jų pavadinime po
miesto vardo gali būti kitas vietovardis, pvz., Vilniaus Santariškių ligoninė, eilės numeris, pvz., Palangos 2-oji vidurinė
mokykla, jai suteiktas vardas, pvz., Kauno Juozo Gruodžio
konservatorija.
Tiesioginės reikšmės pavadinimai pradedami didžiąja
raide, visi kiti bendriniai žodžiai rašomi mažąja, tik į jį įei­
nantys tikriniai žodžiai — didžiąja raide.
6.3. Simboliniai pavadinimai įmonę ar įstaigą nusako
simboliniais (perkeltinės reikšmės) žodžiais. Visas simboli­
nis pavadinimas susideda iš simbolinių ir vadinamųjų gimi­
ninių žodžių, pvz.: parduotuvė „Šaltinėlis“, saldainių fabri­
kas „Rūta". Simbolinė pavadinimo dalis yra s i m b o l i n i s
v a r d a s . Simbolinis vardas įmonės ar organizacijos veik­
los iš esmės tiesiogiai nepasako, bet ją gali reikšti simboliš­
kai, pvz.: parduotuvė „Ropė“ (prekiauja daržovėmis), „Švie­
sos“ leidykla (leidžia vadovėlius). Simboliniais vardais daž­
niausiai vadinamos verslo įmonės, juos gali turėti mokyklos,
bendrijos, organizacijos.
Simboliniai vardai daromi iš įvairių bendrinėje kalboje
vartojamų žodžių ir žodžių junginių, pvz.: „Beržas“, „Vers­
m ė“, „Birutė“, „Tauro ragas“, „Pašto ženklas“, „Žemaitijos
pienas“', nedaromi iš nenorminių ir lietuvių kalboje nevar­
tojamų žodžių.
Dokumentų ir raštų kalboje simbolinis vardas dažniau­
siai eina po gimininių žodžių ir yra vardininko formos, pvz.:
bankas „Hermis“, sanatorija „Pušynas“, leidykla „Šviesa“,
alaus darykla „Vilniaus tauras“. Šiaip kalboje dažniau var­
tojami kilmininko formos simboliniai vardai su gimininiais
žodžiais po jų, pvz.: „Pušyno“ sanatorija, „Šviesos“ leidykla.
Mokyklos vadinamos tik kilmininko formos simboliniais
vardais, pvz.: „Saulės“ gimnazija, „Ryto“ vidurinė mokykla.
Simboliniai vardai rašomi su kabutėmis ir pradedami di­
džiąja raide, su jais einantys gimininiai žodžiai ne teksto
pradžioje rašomi mažąja raide, pvz., gėlių parduotuvė
„Tulpė“. Įvairiuose užrašuose kabutes gali atstoti didesnės
raidės ar kitas šriftas, pavyzdžiui, iškaboje gali būti: Gėlių

parduotuvė TULPĖ. Su simboliniais vardais vartojami
žodžiai, reiškiantys įmonės ar įstaigos teisinę formą, irgi ra­
šomi mažąja raide, pvz., uždaroji akcinė bendrovė „Tauras“,
tačiau teisinės formos nuorodų santrumpos A B (akcinė ben­
drovė), UAB (uždaroji akcinė bendrovė), VĮ (valstybės įmo­
nė) ir kt. rašomos didžiosiomis raidėmis. Jei teisinės formos
nuoroda arba jos santrumpa pridedama prie tiesioginės
reikšmės pavadinimo, jis rašomas įprastu būdu — didžiąja
raide, bet be kabučių, pvz., UAB Joniškio pieninė.
6.4. Įstaigų ir įmonių padalinių pavadinimai pradedami
didžiąja raide, pvz.: Lietuvos Respublikos vidaus reikalų
ministerijos Migracijos departamentas, Vilniaus universiteto
Lietuvių kalbos katedra. Tačiau įstaigų valdymo vienetai ra­
šomi mažąja raide, pvz.: Mokslų akademijos prezidiumas,
Kartenos vidurinės mokyklos pedagogų taryba.
Visiems tenka turėti reikalų su švietimo ir savivaldybių
įstaigomis, todėl jų pavadinimus apžvelgsime atskirai.
6.5. Švietimo įstaigų pavadinimai daromi aptartais bū­
dais ir susideda iš bendrinio mokyklos pavadinimo ir prie
jo pridedamų skiriamosios reikšmės žodžių — vietovardžių,
eilės numerių, asmenvardžių, simbolinių vardų. Tik yra vie­
na jiems būdinga ypatybė: ne rajono centre esančių ir savi­
valdybėms priklausančių ikimokyklinių įstaigų ir mokyklų
oficialių pavadinimų priekyje rašomas ir rajono vardas, pvz.,
Utenos rajono Juknėnų pradinė mokykla. Tačiau paprastojoje
kalboje ir jų pavadinimai vartojami be rajono vardo, pvz.,
Juknėnų pradinė mokykla.
Bendrojo lavinimo mokyklų pavadinimai matyti iš tokių
pavyzdžių: Vilniaus „Vyturio“pradinė mokykla, Telšių rajo­
no Lieplaukės pagrindinė mokykla (arba Lieplaukės pagrin­
dinė mokykla), Birštono vidurinė mokykla, Kauno 7-oji vi­
durinė mokykla, Vilniaus Žvėryno vidurinė mokykla, Prienų
„Žiburio“ gimnazija, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija.
Panašūs profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų
pavadinimai: Zarasų žemės ūkio mokykla, Panevėžio siuvė­
jų mokykla, Vilniaus 3-ioji politechnikos mokykla, Kauno

Šančių politechnikos mokykla; Joniškėlio aukštesnioji žemės
ūkio mokykla, Kalesninkų aukštesnioji liaudies amatų m o­
kykla, Kauno Juozo Gruodžio konservatorija; Vilniaus peda­
goginis universitetas, Lietuvos muzikos akademija.
6.6.
Tradicinė savivaldybės reikšmė — apibendrintas sa­
vivaldą turinčios vietos valdžios pavadinimas. Dabar to žo­
džio reikšmė supainiota. Pagal Vietos savivaldos įstatymą
tai — „valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis
juridinio asmens statusą...“ Tačiau ir iš tokio apibrėžimo
išeina, kad savivaldybė yra ir valdžios institucija (teritorija
negali turėti juridinio asmens statuso).
Yra miestų ir rajonų savivaldybės, pvz.: Vilniaus miesto
savivaldybė, Biržų rajono savivaldybė. Pagrindinės savivaldy­
bės institucijos yra taryba ir valdyba, jų pavadinimai suda­
romi su geografiniu vardu, pvz.: Vilniaus miesto savivaldybės
taryba, Vilniaus miesto savivaldybės valdyba; taip pat
Vilniaus miesto savivaldybės meras; sutrumpinti variantai —
Vilniaus miesto taryba, Vilniaus miesto valdyba; miesto Tary­
ba, miesto Valdyba arba tiesiog Taryba, Valdyba.
Panašiai sudaromi kitų savivaldybės institucijų pavadi­
nimai, pvz.: Vilniaus miesto savivaldybės administracija; taip
pat ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direkto­
rius. Taip sudaromi ir savivaldybės skyrių bei kitų padalinių
pavadinimai, pvz.: Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo sky­
rius, Vilniaus miesto savivaldybės Kalbos tarnyba. Sutrum­
pinti skyrių pavadinimai be žodžio savivaldybė suprantami
nebe kaip savivaldybės padaliniai ir rašomi mažąja raide,
pvz.: Vilniaus miesto švietimo skyrius.
Visiškai taip pat sudaromi ir rašomi rajonų savivaldybių
institucijų pavadinimai, pvz.: Biržų rajono savivaldybės tary­
ba, Biržų rajono savivaldybės administracija, Biržų rajono sa­
vivaldybės Švietimo skyrius, bet Biržų rajono švietimo skyrius.
Savivaldybių seniūnijų pavadinimai sudaromi su vieto­
vės ar miesto dalies vardu, pvz.: Vilniaus miesto Žirmūnų
seniūnija, Biržų rajono Parovėjos seniūnija; sutrumpintai —
Žirmūnų seniūnija, Parovėjos seniūnija. Visą miestą apiman­
čios seniūnijos pavadinimas gali turėti žodį miesto, pvz.:

Kretingos rajono Salantų (miesto) seniūnija; sutrumpintai —
Salantų (miesto) seniūnija. Dabar seniūnijos yra ne admi­
nistraciniai, o savivaldybės administracijos vienetai, kuriems
vadovauja seniūnai. Seniūnų pavadinimai sudaromi be žo­
džio seniūnija, pvz.: Vilniaus miesto Žirmūnų seniūnas, Žir­
mūnų seniūnas, Salantų (miesto) seniūnas.

§gjf | Adreso rašymas_____________________
7.1. Adresas — asmens gyvenamosios vietos (namų) ar
darbovietės, įmonės ar įstaigos buvimo vietos (buveinės)
nurodymas. Platesne reikšme adresas apima ir a d r e s a t ą ,
lietuviškai sakant — siuntos gavėją, t. y. asmenį ar institu­
ciją, kuriai kas siunčiama. Adresai ant laiškų vokų ar kitų
siuntų rašomi Pašto taisyklių nustatyta tvarka: pirma — ad­
resatas, t. y. kam siunčiama, paskui adresas — kur siun­
čiama.
7.2. G a v ė j a s ( a d r e s a t a s ) rašomas naudininko
linksniu, pvz.: Jonui Stankaičiui, Irenai Mickienei, siunčiant
į užsienį — vardininku, pvz.: Friedrich Schiller, Jonas Stan­
kaitis. Prieš gavėjo vardą ir pavardę gali būti mandagumo
žodžiai ir titulai, pvz.: Gerb. p. Jonui Stankaičiui; Doc. Ire­
nai Mickienei. Jei gavėjas yra įstaiga ar padalinys, jie taip
pat rašomi naudininko linksniu, pvz.: Darbėnų vidurinei m o­
kyklai; Lietuvių kalbos katedrai. Po gavėjo nurodoma įstaiga
laikoma adreso dalimi ir rašoma vardininko linksniu, pvz.:
Akad. Petrui Vaitkui
Ekonomikos institutas

Lietuvių kalbos katedrai
Vilniaus universitetas

7.3. A d r e s a s pradedamas nuo siauriausios reikšmės
vietos — gatvės ar kaimo pavadinimo; toliau eina miestas
ar rajonas su priekyje rašomu pašto kodu; pabaigoje, jei rei­
kia, rašoma valstybė.

Į miestą ar rajono centrą siunčiamo laiško adresas rašo­
mas eilutėmis tokia tvarka: vienoje eilutėje gatvė ir namo nu­
meris (kampinio namo dvigubas numeris rašomas su pasviru
brūkšniu), po brūkšnio — buto numeris; kitoje eilutėje pašto
kodas (vienas ar su valstybės kodu LT) ir miestas, pvz.:
A. Jakšto g. 1/25
01105 Vilnius

A. Jakšto g. 1/25
LT-01105 Vilnius

Gedimino pr. 17— 3
LT-01103 Vilnius

Į kaimą atskiromis eilutėmis rašoma: kaimas, paštas,
pašto kodas ir rajonas; į vietovę, turinčią paštą, — gatvė ir
namo (jei yra, ir buto) numeris, vietovės vardas, pašto ko­
das ir rajonas, pvz.:
Senovės k.
Kabelių pšt.
65281 Varėnos r.

Alyvų g. 3
Kivyliai
85483 Akmenės r.

Siuntos tik į paštą be namų ar darbovietės adreso adre­
suojamos dviem būdais — „Iki pareikalavimo“ arba su nuo­
roda „Pašto dėžutė“ (gali būti trumpinama raidėmis su taš­
kais: P. d.), pvz.:
Iki pareikalavimo
91001 Klaipėda

Pašto dėžutė 317
44005 Kaunas

Į užsienį siunčiamų siuntų adresas rašomas tos šalies nu­
statyta tvarka, o pabaigoje pridedamas valstybės pavadini­
mas lietuvių kalba ir tos šalies kalba, pvz.:
409 Cedar avė
Waukegan IL. 60088
JAV (USA)

25, rue Pasteur
73001 Paris
Prancūzija (France)

A t g a l i n i s ( s i u n t ė j o ) a d r e s a s rašomas
ta pačia tvarka kaip ir gavėjo — pirma siuntėjas (adresantas), paskui jo adresas. Yra tik du skirtumai: pirma, siun­
tėjas visada (ir siunčiant į užsienį, ir Lietuvoje) rašomas

vardininko linksniu; antra, valstybės pavadinimas rašo­
mas gavėjo šalies kalba, skliaustuose — lietuvių kalba (toks
turės būti atsakomojo laiško užrašas).
7.4.
V i s a s u ž r a š a s išdėstomas taip: gavėjas
(paryškintu būdu) ir jo adresas (paprastomis raidėmis)
rašomi laiško ar kitos siuntos apatinėje dalyje, dešinėje pu­
sėje. Siuntėjo adresas (mažesnėmis raidėmis) rašomas kai­
riajame viršutiniame voko (ar kitos siuntos) kampe arba
kitoje voko pusėje, jo atvarte.
Lietuvoje siunčiamos siuntos užrašo p a v y z d y s :
Linas Matulionis
Gedimino g. 45—3
44239 Kaunas

Rūtai Adomonienei
Alyvų g. 8
Kavarskas
29258 Anykščių r.
Į užsienį siunčiamos siuntos užrašo

pavyzdys:

Petras Talačka
Respublikos g. 53—3
LT-35170 Panevėžys
Litauen (Lietuva)

Prof. Friedrich Schiller
Baugenhagen str. 2
Halle (Saale) 4070
Vokietija (Germany)
7.5.
Įstaigų siunčiamuosiuose raštuose adresatas su ad­
resu reikiamoje vietoje rašomi pašto siuntų adresavimo
tvarka. Tik įstaiga ir jos padalinys gali būti sujungiami į
vieną pasakymą — įstaigos pavadinimas atkeliamas į priekį
ir rašomas kilmininko linksniu, pvz.:
Vilniaus universiteto
Lietuvių kalbos katedrai

I n f o r m a c i n i u o s e u ž r a š u o s e , skelbimuose
ir reklamoje vieta, nurodoma be adresato ir pašto kodo, gali
būti rašoma ir ne siuntų adresavimo tvarka — prasidėti nuo
platesnės reikšmės vietovardžių (miesto ar rajono pavadini­
mo), ypač jei greta yra ir kitų duomenų ir jei vardijami ke­
lių skirtingų būstinių adresai, pvz.: Kreiptis: Kaunas (arba
Kaune), Gedimino g. 47, 102 kab. / Klaipėda (arba Klaipė­
doje), S. Šimkaus g. 2, 54 kab.; Informacija teikiama: Vilnius,
Verkių g. 37, 2 aukštas, 30 kab., tel. 277 84 13.
Tokia tvarka asmens gyvenamoji vieta įrašoma piliečio
pase — čia dedamas toks spaudas: M iestas_____ / Gatvė
_______ / Namo N r .______ buto Nr.______

gjĮjJfĮ Protokolas
8.1.
Protokolas — dokumentas, kuriame fiksuojama po­
sėdžio, susirinkimo ar kitokio renginio eiga ir nutarimai.
(Yra ir kitokių protokolų, reikalingų tik atskirų sričių pa­
reigūnams, apie juos čia nekalbėsime.)
Renginių protokolai rašomi informacinių vidaus doku­
mentų blankuose pagal dokumentų rengimo taisykles arba
paprastuose lapuose ir laisvesne tvarka. Protokolas turi tu­
rėti antraštinę ir įvadinę dalį, tekstą ir parašus.
Pagal dokumentų rengimo taisykles įforminamo proto­
kolo antraštinėje dalyje atskirai nurodomi įstaiga ir doku­
mento pavadinimas, kurį sudaro posėdžio (renginio) pava­
dinimo kilmininkas ir žodis protokolas', rašoma data,
protokolo numeris ir vieta, pvz.:
VILNIAUS ŽVĖRYNO GIMNAZIJA
PEDAGOGŲ TARYBOS POSĖDŽIO
PROTOKOLAS
2003-05-17 Nr. 48
Vilnius

Laisvos formos protokolo antraštė sudaro ištisinį saki­
nį, pvz .'.Akcinės bendrovės „Šaltinis“ akcininkų susirinkimo,
įvykusio 1996 m. liepos 9 d., / p r o t o k o l a s .
Įvadinėje dalyje vis iš naujos eilutės nurodoma: posė­
džio (renginio) pirmininkas, sekretorius, išvardijami daly­
viai arba nurodomas jų skaičius (prie protokolo gali būti
pridėtas jų sąrašas). Paskui pateikiama darbotvarkė — su­
rašomi visi svarstomi dalykai.
Tekstas fiksuoja renginio eigą ir nutarimą (nutarimus)
ir pradedamas žodžiu Svarstyta (nurodomas svarstomasis
dalykas). Toliau užrašoma svarstymo eiga. Protokolo (svars­
tymo eigos) tekstas gali būti glaustas, fiksuojantis tik kalbė­
tojų pasakytų minčių esmę, arba smulkus (išplėstinis), kai
išsamiai užrašomos sakytos kalbos, užduoti klausimai ir at­
sakymai į juos. Kalbos užrašomos ne pažodžiui, o atpasa­
kojamos esamuoju {kalba, pritaria, siūlo...) arba būtuoju
kartiniu laiku {kalbėjo, pritarė, pasiūlė...). Jų tekstas, sutvar­
kytas ir paredaguotas, gali būti perrašomas iš magnetinės
juostelės.
Nutariamoji dalis pradedama žodžiu Nutarta, po kurio
pateikiamas apibendrinimas ar išvados, balsavimo rezulta­
tas ar nutarimas.
Toliau ta pačia tvarka protokoluojami kiti svarstomi da­
lykai.
Protokolą su visais parašo rekvizitais pasirašo pirminin­
kas ir sekretorius.
Protokolas gali turėti priedų: dalyvių sąrašą, pranešimą
(ar pranešimus), nutarimą (ar nutarimus). Jie paminimi ati­
tinkamoje protokolo vietoje, pavyzdžiui, kalbant apie daly­
vius, parašoma sąrašas pridedamas, apie pranešimą — pra­
nešimas pridedamas.
8.2. Standartinio protokolo p a v y z d y s :

DIREKTORIŲ VALDYBOS POSĖDŽIO
PROTOKOLAS
1998-07-09 Nr. 32
Vilnius
Pirmininkas — generalinis direktorius A. Petraitis.
Sekretorė — B. Stankevičiūtė.
Dalyvauja: direktoriai — D. Jonaitis, E. Kazlauskas, J. Pet­
rauskas.
Darbotvarkė:
1. Dėl Vilniuje statomo profilaktoriumo paskirties pakeitimo.
2. Pirmojo pusmečio rezultatai.
1. SVARSTYTA:
Vilniuje statomo profilaktoriumo paskirties pakeitimas.
Pranešėjas — personalo direktorius J. Petrauskas informuo­
ja apie statybą. Pastatytas profilaktoriumas turėtų būti perduo­
tas savivaldybei, bet miesto Sveikatos apsaugos skyriaus teigimu
tokios paskirties įstaiga mieste nereikalinga. Siūlo pastatą skirti
geležinkelininkų rengimo centrui.
KALBĖJO:
Technikos direktorius D. Jonaitis pritaria siūlymui keisti pa­
stato paskirtį ir nurodo, kad toks pakeitimas galimas.
Generalinis direktorius A. Petraitis siūlo susipažinti su kitų
šalių patirtimi rengiant geležinkelininkus.
NUTARTA:
1.1. Technikos direktoriui D. Jonaičiui iki 1998-09-01 pateik­
ti išvadą dėl pastato paskirties pakeitimo.
1.2. Personalo direktoriui J. Petrauskui išanalizuoti Vakarų
šalių patirtį ir pateikti pasiūlymus dėl geležinkelininkų rengi­
mo centro steigimo.
2. SVARSTYTA:
Pirmojo pusmečio rezultatai.
(Protokoluojamas klausimo svarstymas)
Pirmininkas
Sekretorė

(Parašas)
(Parašas)

Antanas Petraitis
Birutė Stankevičiūtė

8.3.

Laisvos formos (ne blanke rašomo) protokolo p a-

v y z d y s :

Lietuvių kalbos instituto Kalbos kultūros skyriaus posėdžio,
įvykusio 1996 m. gegužės 15 d.,
protokolas

Nr. 5

Pirmininkas — P. Kunca.
Sekretorė — D. Vaigauskienė.
Dalyvauja: vyr. m. d. R. Mikėnaitė, asistentės J. Gaučienė,
A. Kupstaitė, vyr. laborantė A. Banaitytė, laborantė R. Vanagaitė.
Darbotvarkė: 1. Kalbos konsultacijų duomenų tekstas.
2. Einamieji reikalai.
S v a r s t y t a : Kalbos konsultacijų duomenų tekstas.
A. K u p s t a i t ė , pristatydama darbą, papasakojo, kad
padaryta klausimų ir atsakymų atranka. Atsisakyta elementarių
dalykų, nes duomenų bazė skiriama kalbos konsultantams. Visi
konkretūs klausimai aptarti apibendrinamuosiuose skyreliuose;
ten jie surašyti abėcėlės tvarka. Bazės pagrindu planuojama iš­
leisti konsultacijų leidinėlį.
R. M i k ė n a i t ė sakė, kad rengiant leidinėlį reikės orien­
tuotis į kalbos konsultantus, kurie juo naudosis tada, kai atsaky­
mo į klausimą neras kituose kalbos leidiniuose. Duomenų bazė
nuolat turės būti papildoma. Reikėtų vienodinti formuluotes —
griežtas teikimas turi būti atskirtas nuo rekomendacijų, be to,
turi būti pateiktas variantų vertinimas.
J. G a u č i e n ė abejojo, ar tikslinga konkrečių klausimų
atsakymus nukelti prie apibendrinamųjų skyrių. Ji dar siūlė pa­
tikslinti ir suvienodinti formuluotes.
A. B a n a i t y t ė pasiūlė papildyti apibendrinamuosius sky­
rius dviem naujais — svetimybių ir naujų pavadinimų skyriais.
P. K u n c a pasidžiaugė, kad kadaise iškelta idėja jau pra­
dėta įgyvendinti ir galima svarstyti konkrečius rezultatus. Pateik­
tosios rekomendacijos didesnių neaiškumų nekelia. Konsultaci­
jų bazė galėtų būti ne vien leidinio pagrindas, bet ir pavyzdys,
pagal kurį kiti konsultantai galėtų kaupti konsultacijų bazes.
Kalbėtojas taip pat pasakė kelias abejones dėl pateikimo tvar­

kos. Konkrečius dalykus reikėtų aptarti atskirai, ne tik duoti
nuorodą į apibendrinamuosius skyrius; kai kur tų nuorodų ir vi­
sai nereikėtų. Jos apsunkina skaitytoją ir verčia abejoti pasirink­
tu principu (teiginys iliustruotas pavyzdžiais).
A. K u p s t a i t ė išdėstė savo požiūrį dėl atsakymų patei­
kimo sistemos. Baigdama padėkojo už pastabas ir pasakė, kad į
jas bus atsižvelgta.
N u t a r t a . Konsultacijų duomenų tekstas, apimantis atsa­
kymus iki 1996 m., vertinamas teigiamai, siūloma darbą tęsti ir
rengti platesnę kompiuterizuotą konsultacijų bazę.
Pirmininkas
Sekretorė

(Parašas)
(Parašas)

Povilas Kunca
Danutė Vaigauskienė

ĮĮįjfl Nuorašas ir išrašas
9.1. Nuorašas — tiksliai nurašytas visas dokumentas. Da­
rant nuorašą tiksliai nurašomas visas dokumento tekstas, net
antspaudo įrašas. Rašoma ištisiniu tekstu, nepaliekant tuščių
vietų ir iki galo neprirašytų eilučių. Nuorašą tvirtina notaras.
Savo ar savo įstaigai reikalingą dokumentą gali tvirtinti ir pa­
ti įstaiga.
Dabar nuorašai dažniausiai daromi kopijavimo apara­
tais ir vadinami k o p i j o m i s . Tokie originalo vaizdą ati­
tinkantys, originalo antspaudo ir parašo faksimilę turintys
nuorašai (kopijos) gali tikti ir nepatvirtinti.
9.2. Išrašas — nurašyta dokumento ištrauka, apimanti
reikiamą dokumento dalį (ar dalis). Dažniausiai daromi
p r o t o k o l ų i š r a š a i vienu kuriuo svarstytu klausimu.
Išrašai įforminami ne blanke, tik nurašoma dokumento
(protokolo) antraštinė dalis. Virš jos, lapo dešinėje,
rašomas žodis „Išrašas“. Protokolo išrašo tekstas būtinai
turi turėti dvi atskirai iškeltas dalis: Svarstyta (nurašomas
svarstytas klausimas) ir Nutarta (nurašoma protokole

užfiksuota išvada ar nutarimas). Prieš tai gali būti nurodyti
posėdyje dalyvavę asmenys, bet jų pasakytos nuomonės at­
skirai nepateikiamos. Platesni išrašai daromi tik ypatingais
atvejais.
Po teksto nurodomi protokolą pasirašę asmenys — pir­
mininkas ir sekretorius (be parašų). Išrašą parašu ir struk­
tūrinio padalinio antspaudu tvirtina atsakingas įstaigos dar­
buotojas.
Protokolo išrašo p a v y z d y s :
Išrašas
Kauno miesto savivaldybė
Viešųjų pirkimų komisijos posėdžio
protokolas
2002-10-04 Nr. 3
Kaunas
SVARSTYTA. Verslo ir paslaugų skyriaus skelbtas konkursas.
NUTARTA. Konkurso laimėtoja paskelbti UAB „Skraja“.
Antanas Rimkus
Petras Vaitelis

Pirmininkas
Sekretorius
Tikra
Sekretorė
2002-10-08

:__ L_

(Parašas)

Ona Vaitkutė

Aktas

10.1. Aktas — kelių asmenų ar komisijos surašytas do­
kumentas, patvirtinantis tam tikrus įvykius ar faktus. Rašo­
mi įstaigos būklės ar darbo patikrinimo, turto ar dokumen­
tų perdavimo, darbo priėmimo ir kitokie aktai.
Aktas susideda iš antraštinės dalies, teksto ir parašų.
Blankuose rašomų aktų antraštinė dalis įforminama
pagal dokumentų rengimo taisykles: viršuje yra įstaigos ar

įmonės pavadinimas, po juo dokumento pavadinimas, dar
žemiau data, numeris ir vietovė. Patartina akto pavadinimą
sujungti su antrašte, geriau rašyti: Bylų perdavimo aktas, ne
Aktas / Dėl bylų perdavimo. Po antraštinės dalies prieš teks­
tą galima nurodyti akto surašymo pagrindą. Paprastame lape
aktas gali būti rašomas laisva tvarka: per vidurį — dokumen­
to pavadinimas, vietovė gali būti žemiau kairėje pusėje, da­
ta — dešinėje (šiuo atveju ją galima rašyti ilguoju būdu).
Tekste išvardijami aktą rašantys asmenys (nurodomos
pareigos, vardai ir pavardės), išdėstomi faktai (kas nustaty­
ta, kas daroma ar padaryta); jei reikia, padaromos išvados,
pateikiami siūlymai. Faktai gali būti išdėstyti ir lentelės
forma.
Tikrinimo aktą pasirašo jį surašiusi komisija, perdavimo
aktą — perdavėjas ir perėmėjas (jei yra, ir dalyvaujantis
asmuo).
Akto tvirtinimo žyma rašoma po įstaigos pavadinimu
dešinėje lapo pusėje.
10.2, Standartinės formos akto p a v y z d y s :
UŽDAROJI AKCINĖ BENDROVĖ „TUOPA“
Tvirtinu
Direktorius
(Parašas)
(Vardas ir pavardė)
2003-07-14
INVENTORIAUS NURAŠYMO AKTAS
2003-06-30 Nr. 1
Vilnius
Pagrindas. Direktoriaus 2003 m. birželio 20 d. įsakymas
Nr. 121 „Dėl inventorizacijos“.
Surašė komisija:
Pirmininkas — Jonas Stankevičius, vyr. buhalteris.
Nariai: Henrikas Vasiliauskas, Stasys Žeimantas.

Inventoriaus
pavadinimas

Invent. Kiekis
Nr.
vnt.

Vieneto
kaina (Lt)

Bendra
suma

1. Rašomieji
stalai

310, 311

2

600

1200

2. Kėdės

318, 319

2

80

160

Pastabos

Komisija siūlo išvardytą susidėvėjusį inventorių nurašyti.
Komisijos pirmininkas

(Parašas)

Nariai:

(Parašas)
(Parašas)

Jonas Stankevičius
Henrikas Vasiliauskas
Stasys Žeimantas

10.3. Laisvos formos akto p a v y z d y s :
Darbų priėmimo aktas
Vilnius

2005 m. rugsėjo 10 d.

Komisija, susidedanti iš pirmininko Platelių vidurinės mo­
kyklos direktoriaus pavaduotojo Algio Beržansko ir narių mo­
kytojų Jonės Bružaitės ir Mykolo Norkaus, patikrinusi bibliote­
kos patalpų remonto darbus, atliktus pagal 2005 m. birželio
30 d. sutartį, nustatė, kad visi sutartyje numatyti darbai (darbus
galima išvardyti) atlikti tinkamai.
Komisija siūlo darbų atlikėjui Broniui Kaminskui sumokėti
pagal sutartį numatytą sumą (ją galima nurodyti).
Komisijos pirmininkas

(Parašas)

Algis Beržanskas

Komisijos nariai:

(Parašas)

Jonė Bružaitė

(Parašas)

Mykolas Norkus

Sutartis
11.1.
Sutartis — dokumentas, numatantis šalių susitari­
mo turinį ir jų santykius.
Sutarčių yra įvairių. Jas gali sudaryti valstybės, organi­
zacijos, įstaigos, įmonės ir individualūs asmenys. Pagal turi­
nį ir paskirtį žinomiausios yra: darbo, nuomos, prekybos,
paskolos, bendradarbiavimo sutartys.
Sutartis turi turėti antraštinę ir įvadinę dalį, tekstą ir pa­
rašus (tvirtinamąją dalį).
Svarbiausias antraštinės dalies elementas — sutarties pa­
vadinimas; būtina ir data, gali būti numeris ir vietos nuoro­
da. Jei sutartis rašoma ne blanke, pavadinimas dažniausiai
būna per lapo vidurį, o data ir vietos nuoroda žemiau — data
kairėje, vietos nuoroda dešinėje pusėje, pvz.:
Žemės sklypo nuomos sutartis
Biržai

1998-12-07

11.2.
Blankuose rašomų sutarčių antraštinės dalys įfor­
minamos pagal taisyklių reikalavimus.
Įvadinėje sutarties dalyje nusakomi jos dalyviai, kurie
apibendrintai vadinasi s u t a r t i e s š a l y s . Atskiros
sutarčių rūšys turi savus šalių pavadinimus: darbo sutarties
šalys yra darbdavys ir darbuotojas, užsakovas ir atlikėjas,
nuomos sutarties — nuomotojas ir nuomininkas ir pan. Iš
pradžių šalys įvardijamos jų tikraisiais vardais, prieš įvardi­
jimą gali būti apibendrinamasis įvardis Mes. Salys jungia­
mos jungtuku ir, netinka pasakymai iš vienos pusės... iš kitos
pusės.
Jei sutarties šalis yra įmonė (įstaiga), rašomas jos pava­
dinimas, vadovo ar įgaliotojo asmens pareigos, vardas ir pa­
vardė: Akcinė bendrovė „Klevas“ (toliau — tiekėjas), atsto­
vaujama komercijos direktoriaus Jono Vėlyvio... Gali būti

nurodytas sutarties darymo juridinis pagrindas, pvz.: pagal
2003 m. birželio 4 d. įgaliojimą Nr. 44. Kaip sutarties šalis
gali būti įvardijama ne pati įmonė (įstaiga), o jai atstovau­
jantis vadovas ar atstovas, pavyzdžiui (buto pirkimo sutar­
tyje): Vilniaus miesto Žirmūnų seniūnijos atstovė Bronė Maldeikienė, toliau vadinama pardavėja...
Jei sutarties šalis yra individualus asmuo, rašomas jo
vardas ir pavardė, gyvenamoji vieta, paso (ar jį atstojančio
dokumento) numeris ir išdavimo data: Jolanta Butrimaitė,
gyvenanti Vilniuje, Žirmūnų g. 130—13, paso duomenys:
Nr. LM603007, išduotas 1996 07 02. Galima nurodyti gimi­
mo datą arba asmens kodą, darbo sutartyje — profesiją ar
specialybę ir baigtą mokslą. Prieš asmens vardą ir pavardę
sutartyje nerašomi titulai, pagarbos žodžiai ar jų santrum­
pos; netinka ir priedėlis pilietis ar santrumpa pil. (pilietybė
čia neturi reikšmės).
Sutarties įvadinė dalis baigiama žodžiais sudaro šią
sutartį; jei sutartis prasideda įvardžiu Mes, rašoma — suda­
rome šią sutartį. Gali būti ir būtojo laiko formos sudarė, su­
darėme.
Štai paprasčiausi sutarties įvadinės dalies p a v y z d ž i a i :
Mes, Birutė Lubienė, gyvenanti Vilniuje, Antakalnio g. 17,
bt. 4, toliau vadinama nuomotoju, ir Algirdas Motuzas, gyvenan­
tis Trakų r., Aukštadvaryje, toliau vadinama nuomininku, suda­
rėme šią sutartį: [...]

***
Leidykla „Šviesa“, toliau vadinama Leidykla, atstovaujama
Jono Petraičio, ir Vytautas Butkus, toliau vadinamas Autoriumi,
sudaro šią sutartį: [...]

Sutarties tekstas — svarbiausia sutarties dalis. Joje išdės­
toma sutarties esmė ir sąlygos, t. y. kas susitariama, šalių įsi­
pareigojimai ir teisės, sutarties vykdymo ar darbo atlikimo

būdai, sąlygos ir laikas, atsiskaitymo ar užmokesčio tvarka,
kiti reikalingi dalykai. Kiekvienam dalykui skiriamas at­
skiras punktas (gali būti su papunkčiais), platesnėse su­
tartyse — net atskiri skyriai su antraštėmis. Abu sutarties
partneriai kartu vadinami bendru vardu šalys, o atskirai —
įvadinėje dalyje apibrėžtais sutartiniais vardais, pvz.: Darbo
sutartis gali būti nutraukta šalių susitarimu; Užsakovas pave­
da, o vykdytojas įsipareigoja... Pabaigoje nurodomas sutarties
egzempliorių skaičius ir kam jie skiriami, pvz.: Sutartis suda­
roma dviem egzemplioriais, vieną jų gauna užsakovas, ant­
rą — vykdytojas. Egzempliorių skaičiaus negalima nusakyti
vietininku dviejuose egzemplioriuose.
Salių parašai išdėstomi greta — vienas kairėje, kitas de­
šinėje pusėje; įmonės (įstaigos) būna vadovo ar atstovo pa­
reigų pavadinimas ir parašas, individualaus asmens — para­
šas; galima nurodyti pasirašančių asmenų vardą ir pavardę.
Po teksto prieš parašus gali būti pateikiami šalių juridiniai
adresai ir kiti rekvizitai; jie rašomi greta — vienas kairėje,
kitas dešinėje lapo pusėje: įmonių (įstaigų) nurodomas pa­
vadinimas, adresas, telefonas, banko sąskaita; individualių
asmenų — vardas ir pavardė, adresas, telefonas, paso duo­
menys (jei jų nėra įvadinėje dalyje).
11.3.
Dažniausia ir daugeliui reikalingiausia yra darbo
sutartis. Darbo sutartys yra dvejopos — sutartys atlikti kon­
kretų darbą arba dirbti pagal pareigas.
Sutartys atlikti konkretų darbą dar vadinamos d a r b ų
r a n g o s s u t a r t i m i s . Jų šalys vadinasi užsakovas ir
atlikėjas (arba vykdytojas). Būtini jose nurodomi dalykai
yra: šalys, atliekami darbai, atlikimo laikas ir užmokestis
(atsiskaitymas).
Galimos tokios sutarties p a v y z d y s :

Vilnius

2004 m. gruodžio 1 d.

„Švyturio“ leidykla, atstovaujama direktoriaus Jono Mor­
kūno, toliau vadinamo užsakovu, ir Irena Jonauskienė, toliau
vadinama atlikėja, gyvenanti Vilniuje, Žirmūnų g. 44— 18, pasas
Nr. LR402413, išduotas 1993 m. birželio 18 d., sudaro šią sutartį:
1. Užsakovas paveda, o atlikėja įsipareigoja atlikti šiuos dar­
bus:
1.1. Išversti į anglų kalbą „Internetui“ parengtą „Švyturio“
leidyklos pristatymą (1 autorinį lanką).
1.2. Išverstą tekstą surinkti kompiuteriu, patikrinti korektūrą.
2. Darbą atlikti iki 2005 m. sausio 31 d.
3. Užsakovas įsipareigoja už atliktus darbus atlikėjai sumo­
kėti 400 (keturis šimtus) litų.
4. Ši sutartis sudaroma dviem egzemplioriais, vieną jų gauna
užsakovas, antrą — atlikėja.
Užsakovas
(Parašas) Jonas Morkūnas

Atlikėja
(Parašas) Irena Jonauskienė

11.4.
Sutartys dirbti pagal pareigas dar vadinamos
s a m d o s s u t a r t i m i s . Jas reglamentuoja Lietuvos
Respublikos darbo kodeksas. Samdos sutarties šalys vadi­
nasi darbdavys ir darbuotojas; darbdaviu laikomas įmonės
savininkas arba įmonės ar įstaigos vadovas, jį gali atstoti
darbdavio įgaliotas asmuo. Šioje sutartyje būtina nurodyti:
darbuotojo darbo vietą (įmonę, jos padalinį), darbo funk­
cijas (darbą, pareigas, specialybę) ir darbo užmokestį. Įra­
šomos ir kitos šalims svarbios sutarties sąlygos.
Vyriausybė yra nustačiusi privalomą darbo sutarties for­
mą. Ji gana ilga ir sudėtinga, čia jos nepateikiame. Prime­
name tik tai, kad darbo sutartyje turi būti nurodytos
sutarties šalys — darbuotojas ir darbovietė, darbo funkcijos
(profesija, pareigų pavadinimas) ir darbo užmokestis;
forma numato ir kitas sąlygas.

Įgaliojimas
12.1. Įgaliojimas — dokumentas, kuriuo įstaiga, organi­
zacija ar asmuo kitam asmeniui suteikia teisę jo vardu atlik­
ti nurodytus veiksmus. Galima duoti įgaliojimą atlikti vieną
pavedimą arba nuolat ar tam tikrą laiką tvarkyti kokius rei­
kalus.
Įstaigų įgaliojimų antraštinė dalis įforminama pa­
gal dokumentų rengimo taisykles ir turi: įstaigos pavadini­
mą, dokumento pavadinimą (gali būti ir numeris), datą
(gali būti ir vietos nuoroda) ir adresatą — kam pateikti
įgaliojimas skiriamas. Tokia tvarka rašomi ir individualių
asmenų įgaliojimai, tik čia įgaliotoją (asmenį) galima rašy­
ti ne formaliai standartiškai, o kilmininko linksniu: Jono
Vėlyvio... / Įgaliojimas. Arba individualių įgaliojimų antraš­
tinė dalis gali būti laisvos formos — turėti tik dokumento
pavadinimą.
Tekstas paprastai pradedamas veiksmažodžiu Įgalioju.
Po jo įvardijamas asmuo, kuriam įgaliojimas duodamas —
rašomas jo darbas ir pareigos, vardas ir pavardė (gali būti
ir gyvenamoji vieta); nurodomi paso duomenys. Toliau ra­
šoma, ką tas asmuo įgaliojamas daryti. Jei antraštinėje da­
lyje įgaliotojas nepasakytas, tekstas pradedamas įvardžiu
A š ir įgaliotojas įterpiamas tarp įvardžio ir veiksmažodžio
įgalioju, pvz.: Aš, Povilas Katilius, įgalioju... Įstaigų įga­
liojimą galima rašyti neveikiamąja forma, pvz.: Tadas Girs­
kis (nurodoma gyvenamoji vieta, paso duomenys) įgalio­
jamas...
Individualų įgaliojimą pasirašo įgaliojantis asmuo (nu­
rodomas ir vardas bei pavardė), įstaigos įgaliojimą — jos
vadovas ir buhalteris.
12.2. Bendresnio pobūdžio ir svarbesnius įgaliojimus
tvirtina notaras. Savo darbuotojų ir vidaus reikalams

išduotus įgaliojimus parašu ir antspaudu gali tvirtinti atsa­
kingas įstaigos pareigūnas. Tvirtinimo žodžiai turėtų būti:
...parašą tvirtinu arba tiesiog Tvirtinu.
Įgaliojimų p a v y z d ž i a i :
Jonas Vėlyvis
Antakalnio g. 74—6, 10206 Vilnius
(arba Jono Vėlyvio,
gyv. Vilniuje, Antakalnio g. 74—6,)
Hansabanko
Vilniaus skyriui
Įgaliojimas
2002-05-02
Vilnius
Įgalioju savo dukterį Genovaitę Baltrūnienę, gyvenančią
Vilniuje, Antakalnio g. 74— 6, pasas Nr. LM604017, išduotas
1992 09 10, asmens kodas 43809240064, tvarkyti mano sąskaitą
Nr_________ Hansabanko Vilniaus skyriuje.
(Parašas)

Jonas Vėlyvis

* * *

Įgaliojimas
Aš, „Saulės“ gimnazijos mokytoja Daiva Rimkutė, įgalio­
ju mokytoją Ievą Budrikaitę, pasas Nr. LM650417, išduotas
1997 08 17, paimti mano 2003 m. spalio mėnesio atlyginimą.
2003-11-03

(Parašas)

Daiva Rimkutė

D. Rimkutės parašą tvirtinu:
Direktoriaus pavaduotojas

(Parašas)

Adomas Juškys

2003-11-03 (Antspaudas)

Charakteristika ir rekomendacija
13.1. Charakteristika — dokumentas, kuriame pateikia­
mas asmens, jo darbo ir veiklos įvertinimas.
Kaip oficialus dokumentas charakteristikos dabar rašo­
mos valdininkams ir tais atvejais, kai reikia vertinti asmenį,
norintį stoti į visuomeniškai svarbų darbą. Dokumentų ren­
gimo taisyklės charakteristikos formos nenumato, standar­
tinė forma neturi nė vietos, kur įrašyti asmenį, kurio cha­
rakteristika rašoma. Tai galima padaryti panašiu būdu, kaip
nurodyta prie rekomendacijos, bet charakteristiką geriau­
sia įforminti laisva antrašte, pvz.: Platelių vidurinės mokyk­
los 12-os klasės mokinio Gedimino Ašmanto, iš naujos
eilutės — c h a r a k t e r i s t i k a (datą rašyti po pavadinimu).
Charakteristikos tekstas pradedamas charakterizuoja­
mojo asmens vardu ir pavarde, nurodoma gimimo data, su­
minimi svarbiausi gyvenimo faktai. Išsamiau aprašoma pas­
kutinės mokslo ar darbo vietos veikla ir jos rezultatai. Gali
būti apibūdintos darbui ir bendravimui svarbios būdo ypa­
tybės. Pabaigoje parašoma apibendrinamoji, jei reikia, ir
rekomenduojamoji išvada.
Dabar dažniausiai rašomas kitas į charakteristiką pana­
šus dokumentas — rekomendacija.
13.2. Rekomendacija — dokumentas, kuriame aptaria­
ma ir palankiai įvertinama asmens veikla ir pateikiami jam
palankūs siūlymai.
Rekomendacija rašoma panašiai kaip charakteristika,
tačiau ji paprastai apima tik paskutinę asmens mokslo ar
darbo vietą, smulkiau apžvelgia ir išsamiau įvertina veiklos
rezultatus ir svarbiausia — pažymi jų svarbą. Rekomenda­
cijos apibendrinamoji dalis yra teigiama ir apibūdinamajam
asmeniui palanki — nurodoma, kad jis tinka tam tikram
mokslui, darbui, pareigoms ar veiklai. Jei to pasakyti nega­
lima, nerašoma nė rekomendacija.

Dokumentų rengimo taisyklės rekomendacijos pavyz­
džio nepateikia ir visiškai pagal standartą ją sunku įfor­
minti. Taikantis prie jo, antraštinė dalis galėtų būti taip
rašoma: aukštai viršuje rašomas rekomendacijos teikėjas
(jo darbas, pareigos, vardas ir pavardė), žemiau — doku­
mento pavadinimas Rekomendacija ir kitoje eilutėje data.
Antraštės vietoje jai įprastu būdu gali būti pasakoma, ku­
riam reikalui rekomendacija rašoma, pvz.: Dėl skyriaus ve­
dėjo pareigų; Dėl studijų doktorantūroje. Laisvu būdu for­
minamos rekomendacijos antraštinė dalis turi tik pavadi­
nimą Rekomendacija (kaip nurodyta prie charakteristikos)
ir datą. Neoficialios rekomendacijos gali būti rašomos vi­
sai be pavadinimo, laiško formos, jos gali būti net vadina­
mos rekomendaciniais laiškais.
Rekomendacijos p a v y z d y s :
Rietavo vidurinės mokyklos direktorė
Janina Preibienė
Rietavo savivaldybės
administratoriui
Rekomendacija
Dėl kultūros skyriaus vedėjo pareigų
2002-10-06
Jonas Biržys Rietavo vidurinėje mokykloje dirba nuo 1992 m.
rugsėjo mėnesio, jo pagrindinės pareigos — muzikos mokytojas,
be to, turi etikos pamokų, vadovauja mokinių chorui ir ansam­
bliui. Jis yra gabus pedagogas ir sumanus meno kolektyvų vado­
vas. Jo parengti mokiniai sėkmingai dalyvauja įvairiose varžybo­
se ir „Dainų dainelės“ konkursuose. Be darbo mokykloje, Jonas
Biržys subūrė Rietavo miesto kultūros namų chorą ir liaudies mu­
zikos ansamblį, jiems vadovauja.
Kaip sumanus kultūros darbo ir visuomeninio gyvenimo orga­
nizatorius Jonas Biržys galėtų būti geras Kultūros skyriaus vedėjas.

Gyvenimo ir darbo veiklos aprašymas
14.1. Gyvenimo aprašymas — trumpas savo gyvenimo
ir veiklos nupasakojimas raštu. Savo gyvenimo aprašymas
vadinamas ir tarptautiniu žodžiu autobiografija. Spaudoje ir
raštuose vartojamas ir lotyniškas gyvenimo aprašymo pava­
dinimas curriculum vitae (pažodžiui „gyvenimo kelias“), bet
paprastajai raštvedybai labiau tinka lietuviškas terminas gy­
venimo aprašymas.
Gyvenimo aprašymas gali būti rašomas paprastame lape,
laisva forma. Antraštinėje dalyje galima nurodyti asmens var­
dą, pavardę, pareigas (tarnybą) ir dokumento pavadinimą
— gyvenimo aprašymas, pvz.: Raudondvario bibliotekos ve­
dėjos Ritos Anužytės / g y v e n i m o a p r a š y m a s . Gali
būti ir vien — Gyvenimo aprašymas. Tekstą galima pradėti
įvardžiu Aš, savo vardu ir pavarde, gimimo vieta ir data: Aš,
Rita Anužytė, esu gimusi... Jei vardas ir pavardė yra antra­
štinėje dalyje, tekstą galima pradėti be jų: Esu gimęs (gimu­
si)... Galima nurodyti tėvus, jų darbą ar specialybę, apibū­
dinti šeimą. Toliau rašoma, kur kada mokėsi, kada kokį
mokslą baigė, kur dirbo. Jei dar nedirbta, galima paminėti
savo veiklą mokslo metais, polinkius ir norus. Pasirašoma
dešinėje pusėje (prie parašo gali būti vardas ir pavardė), da­
ta rašoma kairėje.
Gyvenimo aprašymo p a v y z d y s :
Gyvenimo aprašymas
Aš, Povilas Butrimas, esu gimęs 1979 m. kovo 23 d. Kaišia­
dorių rajono Dovainonių kaime, žemdirbio ir tarnautojos šeimo­
je. Tėvas, Jurgis Butrimas, ūkininkauja savo ūkyje, motina,
Irena Butrimienė — mokytoja. Šeimoje, be manęs, dar yra du
jaunesni vaikai.
Pradžios mokyklą baigiau Dovainonyse, nuo 1991 m. mo­
kiausi Rumšiškių vidurinėje mokykloje, ją baigiau 1998 m. Mo­
kykloje domėjausi technika ir automobilizmu, dabar norėčiau
studijuoti Vilniaus technikos universitete.

14.2.
Didesnės darbo patirties asmenys, norintys eiti į
svarbias pareigas, dalyvaujantys konkursuose, rašo darbo
veiklos aprašymą, kur trumpai išdėstomi tik svarbiausi gy­
venimo faktai, o plačiau — darbai ir jų rezultatai (mokslas,
mokslo laipsniai, darbai). Pabaigoje galima nurodyti dabar­
tinę šeimą, jos narius.
Gyvenimo aprašymai gali būti rašomi ir anketos ar len­
telės būdu. Tada juose kairėje pusėje (ar grafoje) žymimos
aprašymo dalys, dešinėje pusėje — asmens konkretieji duo­
menys, pvz.:
Gyvenimo aprašymas
2001 m. rugpjūčio 25 d.
Vardas ir pavardė
Gimimo data
Gimimo vieta
Namų adresas
Telefonas
Šeiminė padėtis
Duomenys apie šeimą

Stasė Buivydienė
1964 m. rugsėjo 24 d.
Kretingos r. Imbarės k.
Žirmūnų g. 4, bt. 17, 09101 Vilnius
277 43 15
Ištekėjusi
Vyras Jonas, sūnus Giedrius (studen­
tas), duktė Asta (mokinė).
Išsilavinimas
1982 m. baigiau Salantų vid. m-klą,
1982— 1987 m. studijos Vilniaus uni­
versiteto Filologijos fakultete (lietu­
vių k. ir literatūra),
1989— 1993 m. mokslas aspirantūroje
(humanitarinių m. daktaro disertacija).
Darbo veikla
1987— 1989 m. Lietuvių kalbos kated­
ros laborantė,
nuo 1993 Lietuvių kalbos instituto
asistentė,
nuo 1994 m. mokslo darbuotoja,
nuo 1997 iki šiol vyr. m. darbuotoja.
Papildoma informacija Kalbų mokėjimas — laisvai rusų, vidu­
tiniškai anglų ir lenkų k. Darbo su
kompiuteriu patirtis.

Prašymas
15.1.
Prašymas — įstaigai ar jos vadovui rašomas raš­
tas, kuriuo ko nors prašoma ar pageidaujama.
Prašymą dažniausiai rašo atskiras asmuo, bet gali rašyti
ir grupė žmonių (kolektyvas). Dažniausiai rašomas papras­
tame lape. Įstaigos gali tam reikalui parengti ir specialių
blankų, kuriuose tai įstaigai paduodamus prašymus (pavyz­
džiui, leisti atostogų) rašo jos darbuotojai. Prašymas būtinai
turi turėti antraštinę dalį, tekstą ir parašą (parašus); teksto
pabaigoje gali būti priedų sąrašas.
„Dokumentų rengimo ir įforminimo taisyklės“ prašymo
rašymo tvarkos neaptaria ir pavyzdžio nepateikia. Jį galima
rašyti kitiems dokumentams nustatyta tvarka: viršuje — pra­
šymo autorius (prašytojas), jo gyvenamoji vieta ir kiti duo­
menys, pvz.:
Antanas Jankauskas
V. Kudirkos g. 14—6, 03105 Vilnius
(arba: Antano Jankausko,
gyv. Vilniuje, V. Kudirkos g. Nr. 14, bt. 6,)

Žemiau kairėje rašomas adresatas, dar žemiau per lapo
vidurį — žodis Prašymas, data ir vietovė.
Prašymą rašant savo įstaigai, vietoj adreso rašomos pa­
reigos, pvz.: Kalbos tvarkytojos / Albinos Bernotienės / Prašy­
mas.
Prašymas adresuojamas įstaigai, jos padaliniui ar jų va­
dovui. Adresatas rašomas paprastu (ne siuntų adresavimo)
būdu. Adresuojant vadovui, rašomos pareigos (jas reikėtų
rašyti didžiąja raide), pvz.: Vilniaus universiteto / Rektoriui.
Rašyti vadovo vardą ir pavardę netinka.
Prašymo tekstas paprastai pradedamas veiksmažodžio
prašyti esamojo laiko formomis Prašau..., Prašome... Norint
pabrėžti mandagumą, vartojama tariamoji nuosaka: Prašy­
čiau..., Prašytume... Jaustuko reikšmę įgijusi forma Prašom
prašymams nelabai tinka. Po prašomojo veiksmažodžio
nusakomas pats prašymas, gali būti dėstomi jo motyvai ar

aplinkybės. Tai galima pasakyti šalutiniu dėmeniu, prijung­
tu jungtukais nes, kadangi, arba atskiru sakiniu. Prašymo
priežastis ir aplinkybes galima išdėstyti ir pačioje pradžioje
ir tik po to pasakyti patį prašymą. Prašymo tekstą galima
baigti įvairiais papildomaisiais ar paaiškinamaisiais saki­
niais, pvz.: Esu baigęs... (nurodoma mokykla ir specialybė);
Su nuostatais susipažinau.
15.2.
Jei prie prašymo pridedama priedų, teksto pabai­
goje jie išvardijami. Išvardijamąją dalį galima pradėti žo­
džiu Priedai arba pasakymu Prie prašymo pridedu.
Prašymas pasirašomas paprastuoju būdu (be pareigų
nurodymo), prie parašo reikia prirašyti vardą ir pavardę.
Prašymų p a v y z d ž i a i :
Jolita Banytė
Mėtų g. 34— 14, 62107 Alytus, tel. 27411
UAB „Gintaras“
Direktoriui
Prašymas
2006-09-12
Alytus
Prašau priimti mane dirbti Rinkodaros skyriuje vadybininke
nuo 2006 m. spalio 1 d.
Pridedama:
1. Magistro diplomo kopija.
2. Rekomendacijos, 2 lapai.
(Parašas)
*

*

Jolita Banytė

*

Birutės Gailiūtės,
mokyklos bibliotekos vedėjos,
Sintautų vidurinės mokyklos
Direktoriui
Prašymas
2006-07-01
Prašau leisti mane atostogų nuo liepos 10 dienos.

iSIllil Pareiškimas ir jo atmainos
16.1. Pareiškimas — raštas, kuriame oficialiai praneša­
ma ir išdėstoma institucijos ar asmens nuostata dėl kokio
nors dalyko. Pareiškime pateikiami tam tikri faktai ir dėl jų
pasakomas pareiškimą rašančio asmens noras, reikalavimas
ar koks kitas reikalas. Pareiškimai rašomi, kai prireikia
kreiptis į teismą ar kitas įstaigas, pranešti apie tam tikrus
trūkumus ar taisytinus dalykus.
Pareiškimas rašomas tokia pat tvarka kaip ir prašymas,
tik jo antraštinė dalis gali turėti atskirai iškeltą antraštę,
pvz.: Pareiškimas / Dėl pašto siuntų pristatymo.
16.2. Nėra griežtos ribos tarp prašymo, pareiškimo ir ki­
tų raštų, kuriais dėstoma nuomonė, norai ar aiškinamos ap­
linkybės. Apie išėjimą iš darbo darbuotojas gali pranešti ra­
šydamas arba prašymą, arba pareiškimą. Pareiškimas gali
reikšti skundą, taip daroma, kai nenorima rašto tiesiai va­
dinti žodžiu skundas.
Šios grupės dokumentai gali turėti ir kitokį vardą, ati­
tinkantį jų turinį. Raštas, kuriuo iš anksto pateikiamas už­
sakymas ką nors įsigyti, vadinasi paraiška. Pavyzdžiui, gali
būti paraiška teatrui dėl bilietų: Prašytume palikti 20 bilietų
į spalio 20 d. spektaklį. Pageidautume vietų parteryje, nuo 5
iki 10 eilės.
Gali būti ir kitaip vadinamų raštų: siūlymų (jie dažniau­
siai rašomi savo iniciatyva), paaiškinimų (rašomų kieno
nors pageidavimu ar nesusipratimų atveju), pasiaiškinimų
(padarius pražangą). Jų turinys ir tekstas gali būti įvairus, o
forma — kanceliarinė (kaip prašymo ar pareiškimo) arba
laisva.

^

įįį.

Raštas ir laiškas___________________

17.1. Raštas — dokumentas, kurį viena įstaiga, norėda­
ma ko pasiteirauti ar ką nors pranešti, rašo kitai įstaigai.
Raštas turi ir platesnę reikšmę: apskritai teisinis ar raštve­
dybos dokumentas.
Susirašinėjimų raštai rašomi specialiuose raštų blankuo­
se, kur, be bendrųjų rekvizitų, išspausdinti įstaigos duome­
nys. Be to, juose nurodoma rašto, į kurį atsakoma, data ir
numeris, rašomojo rašto antraštė, o lapo apačioje nurodomas
rašto rengėjas ir svarstomo dalyko tvarkytojas bei jo ryšio
duomenys (telefonas, faksas, elektroninio pašto adresas).
Rašto turinys gali būti įvairus, o tekstas turi būti aiš­
kus ir kuo trumpesnis. Raštą pasirašo įstaigos ar padalinio
vadovas.
Rašto p a v y z d y s :
VILNIAUS MIESTO SAVIVALDYBĖS ADMINISTRACIJOS
VALSTYBINĖS KALBOS KONTROLĖS TARNYBA
(Įstaigos duomenys)
UAB „Omega“
Direktoriui

2002-02-07 Nr. 27—29

DĖL IŠKABOS DERINIMO
Prašau pateikti iškabos projekto, Savivaldybės nustatyta
tvarka derinto su Miesto plėtros departamentu ir Valstybinės
kalbos kontrolės tarnyba, kopiją iki š. m. vasario 15 d.
Vedėja

(Parašas)

(Vardas ir pavardė)

(Rašto rengėjos vardas ir pavardė), 222 56 47

17.2. Laiškas yra su voku paštu siunčiamas rašinys ar
dokumentas. Laišku laikoma ir siunta su tokiu dokumentu,
kuris vienas pats vadinasi raštas.
K i t a l a i š k o r e i k š m ė — individualaus asmens
rašinys kitam asmeniui. Tokie rašiniai laiškais vadinami ir

tada, kai nėra pašto siunta. Įsidėmėkime, kad įstaigos rašo
raštus, individualūs asmenys — laiškus, o visi siunčia laiškus.
Laiškų yra asmeninių ir dalykinių. Asmeniniai laiškai
gali būti įvairių įvairiausi. (Plačiau žr.: „Kalbos etiketas“,
12.) Dalykiniai laiškai (jie dar vadinami tarnybiniais laiš­
kais) gali būti rašomi įstaigų darbuotojams ar vadovams,
darbo ar veiklos kolegoms, pažįstamiems ar šiaip žino­
miems asmenims, su kuriais rašantįjį sieja kokie nors ryšiai.
Kai kurie jų turi net atskirus pavadinimus: r e k o m e n d a ­
cinis, p a s i t e i r a v i m o , p a d ė k o s l a i š kas .
Dalykiniai laiškai, kaip ir asmeniniai, pradedami krei­
piniu. Po jo geriausia dėti šauktuką ir laiško tekstą pradėti
didžiąja raide (netinka po kreipinio dėti kablelį, o laišką
pradėti didžiąja raide). Laiško tekstas, net jo stilius, gali bū­
ti laisvas, įvairus, ne toks sausas ir formalus kaip rašto teks­
tas. Bet tikslumo ir santūrumo reikia ir laiškui.
Rašant artimesniam ir geriau pažįstamam asmeniui,
laišką tinka baigti linkėjimais, o oficialumo atspalvį turin­
čius laiškus galima baigti standartiniais pasakymais: Su pa­
garba! (arba Pagarbiai)', Jus gerbiantis (gerbianti); Nuošir­
džiai Jūsų. Po jų galima rašyti brūkšnį arba nedėti jokio žen­
klo, nes toliau esantis parašas yra to paties sakinio dalis.
Pasirašoma įskaitomai, dešinėje pusėje.
Laiškas adresuojamas Pašto taisyklių nustatyta tvarka
(žr. 7. Adreso rašymas). Pageidaujant atsakymo, kartu gali­
ma siųsti voką su savo adresu ir pašto ženklu.
Kaip pavyzdį, priderinę prie dabartinės rašybos, patei­
kiame kalbininko Juozo Balčikonio laišką.
Kaunas, 1938 m. lapkričio 7 d.
Didžiai gerbiama Kolege!
Prašom dovanoti, kad taip ilgai neatsakiau į Jūsų laišką.
Iš Orintaitės žodžiai išrinkti. Būtų gerai, kad Jūs rinktumėt
žodžius iš Vilniaus krašto rašytojų ir laikraščių: jei kiltų kokių
abejojimų, galima būtų pasiklausti autorių dėl žodžių gyvumo,

kirčiavimo ir vartojimo gyvoj kalboj. Būtų dar geriau, kad būtų
galima rinkti žodžius iš Lietuvių mokslo draugijos archyvų ran­
kraščių ir knygų, kurių neturime Kaune. Gal kartais turi Vilniaus
universiteto biblioteka kokių lietuviškų knygų, iš kurių galima
būtų parinkti žodžių. Jei būtų, gal galima būtų atsiųsti tų knygų
sąrašą pažiūrėti, ar nebus kurios jau išrinktos.
Siunčiau Jums Daukšos „Postilės“ prakalbą ir nedidelį ryšu­
liuką žodžių patikrinti jų gyvumą ir reikšmę. Ar gavot?
Linkiu Jums visko geriausio.
Jei būtų proga, prašom atvažiuoti į Kauną.
J. Balčikonis

Kvietimas ir kviečiamasis pranešimas
18.1.
Kvietimas yra dokumentas, informuojantis apie
renginį ir kviečiantis jame dalyvauti.
Kvietimus tik su išlygomis galima laikyti dokumentais.
Tai neformalūs, dažniausiai ir neoficialūs raštai, kurių ne­
varžo standartai ar raštvedybos taisyklės. Juos rengiant ir
rašant visų pirma reikia laikytis tvarkos, etiketo, logikos
ir taisyklingos kalbos reikalavimų.
Kvietimai gali būti spausdinami kaip atviri dviejų lapų
(keturių puslapių) lankstinukai. Pirmajame puslapyje pa­
prastai rašomas žodis Kvietimas; gali būti ir Kviečiame arba
parašytas kvietėjas ir veiksmažodis kviečia, pvz.: UAB „Švie­
sos“ leidykla / kviečia. Antrasis ir ketvirtasis puslapiai tušti,
trečiajame rašomas kviečiamasis užrašas. Lankstinuką gali
atstoti sulenkiamas atvirukas: jame ir žodis Kvietimas, ir
tekstas rašomi trečiajame puslapyje.
Kviečiamojo užrašo viršuje rašomas adresatas (kviečia­
masis asmuo), žemiau, po tarpelio — tekstas. Adresatas ra­
šytinas su mandagumo žodžiais ar jų santrumpomis, geriau­
sia kreipinio (šauksmininko) forma, pvz.: Gerbiamasis Po­
vilai Jurguti; Gerb. p. Povilai Jurguti. Po jų nebūtinas joks

ženklas. Vartojama ir naudininko forma, bet ji labiau tinka
apibendrintam adresatui, pvz.: Mokyklos auklėtiniams; Šven­
tės dalyviams.
Tekstas pradedamas didžiąja raide, veiksmažodžiu Kvie­
čiame (kai kviečia vienas asmuo — Kviečiu); jis gali būti su
mandagumo prieveiksmiu: Maloniai kviečiame... Kur kvie­
čiama, galima nusakyti dvejopai: Kviečiame į šventę, susiti­
kimą arba Kviečiame dalyvauti šventėje, susitikime. Reikia
nurodyti, kada ir kur renginys vyks. Kvietimą gali pasirašyti
asmuo (rašomas vardas ar pavardė), pareigūnas (rašomas
pareigų pavadinimas) arba įstaiga (organizacija). Galima ir
nepasirašyti.
Kvietimas gali būti paprastas, tipiškas, arba originalus,
žaismingas, net grafiškai paįvairintas.
Kvietimų tekstų p a v y z d ž i a i :
Kviečiame Jus dalyvauti Salantų miesto 450 metų jubiliejaus
iškilmėse, kurios įvyks 2006 m. rugpjūčio 4 d.
Jūsų lauksime 9— 11 vai. Salantų seniūnijoje.
Salantų seniūnas
Kviečiame š. m. rugpjūčio 25 d. atvykti į Viekšnius, kur bus
atidengtas paminklas Lietuvos universitetų profesoriams Myko­
lui, Vaclovui ir Viktorui Biržiškoms.

Jei kviečiamajame tekste renginio programa neminima,
po jo gali būti prirašyta darbotvarkė arba pridedamas at­
skiras lapas su programa. Jos būtinos platesnių renginių
kvietimams ir kviečiamiesiems pranešimams.
18.2, Kviečiamuoju pranešimu galėtume vadinti oficia­
lų raštą, pranešantį apie būsimą posėdį, kuriame informuo­
jamajam asmeniui reikia dalyvauti. Oficialaus tokio vardo
jis neturi, rašomas be pavadinimo, paprastame lape.
Kviečiamojo pranešimo adresatas nurodomas naudinin­
ko forma. Be pagarbos žodžių, čia prie asmenvardžio gali­
ma prirašyti pareigų pavadinimą, pvz.: Gerb. Komisijos

nariui Antanui Turauskui. Prieš tekstą gali būti pranešimo
parašymo data.
Tekstas dažniausiai pradedamas santrumpa S. m. (arba
rašomi metai), toliau nurodomas konkretus posėdžio (ar ki­
to renginio) laikas ir vieta (nuolatinė vieta nenurodoma),
renginio pavadinimas. Būtina tokio pranešimo dalis — dar­
botvarkė. Kviečiamasis pranešimas rašomas renginio pirmi­
ninko ar organizacijos vadovo vardu (parašas nebūtinas).
Kviečiamojo pranešimo p a v y z d y s :
Gerb_____ Tadui ^ebrauskui___
2006-01-10
Š. m. sausio 14 d. (šeštadienį) 15 vai. „Saulės“ gimnazijos
aktų salėje vyks mokyklos tėvų susirinkimas.
Darbotvarkė:
1. Pirmojo pusmečio rezultatų aptarimas.
2. Tėvų komiteto sudėties pakeitimai.
3. Einamieji reikalai.
Po susirinkimo — mokinių koncertas.
Kviečiame dalyvauti.
Tėvų komiteto pirmininkas

Stasys Beržanskas

Skelbimas
19.1.
Skelbimas — viešai skelbiamas apie ką nors infor­
muojantis raštas. Dažniausiai rašomi skelbimai, informuo­
jantys apie būsimą renginį. Jų svarbi ypatybė, kad yra ski­
riami ne atskiram asmeniui, o visuomenei ar tam tikrai
žmonių grupei.
Paprasčiausi yra skelbimai, skirti tam tikrai įstaigai ar
kolektyvui ir kabinami įstaigos skelbimų lentoje. Bendres­
nio pobūdžio skelbimai dauginami spausdinimo būdu, ka­
binami viešose vietose ar platinami įstaigose. D ar viena
skelbimų grupė — laikraščiuose spausdinami skelbimai.

Dažniausiai skelbimas turi antraštinę dalį, tekstą ir
parašą.
Paprasčiausia antraštinė dalis — žodis Skelbimas, bet ji
per daug sausa ir kanceliariška. Dažnesnis ir įtaigesnis už­
rašas — Dėmesio! Kai kartu su dėmesio prašymu pasako­
ma, kam skelbimas skiriamas, įmanomas „dėmesio“ nau­
dininkas, pvz.: Choristų dėmesiui! Skelbimą galima rašyti ir
be žodžio dėmesio, pvz.: Spartakiados dalyviams! Įtaigiau­
sias būdas — skelbimą pradėti kreipiniu su mandagumo žo­
džiu, pvz.: Gerbiamieji konferencijos dalyviai! Mieli moki­
niai! Būna skelbimų ir be antraštinės dalies.
Tekstas rašomas panašiai kaip kviečiamųjų praneši­
mų — nurodomas laikas, vieta, renginys; galima pateikti
programą ar darbotvarkę. Tik čia tekstas ir jo grafinis iš­
dėstymas gali būti įvairesnis, panašus į kvietimą.
Skelbimų p a v y z d ž i a i :
Dėmesio!
Š. m. birželio 20— 22 d. rengiamas turistinis žygis į Trakų
apylinkes. Kas norėtų dalyvauti, praneša turistų būrelio pirmi­
ninkui.
Turistų būrelio vadovė
*

*

*

Gerbiamieji akcinės bendrovės „Būstas“ akcininkai!
Pranešame, kad visuotinis akcininkų susirinkimas įvyks
2006 m. kovo 7 d. Vilniuje, Savanorių pr. 174.
Registracija nuo 9 vai., susirinkimo pradžia 11 vai.
Darbotvarkė:
1. Bendrovės įstatų pakeitimas.
2. Stebėtojų tarybos narių papildomi rinkimai.
Su susirinkimo medžiaga galima susipažinti bendrovės būs­
tinėje, Savanorių pr. 174, 401 kamb.
Valdyba

19.2.
Skelbimo tekstas gali būti visiškai toks pat kaip
kviečiamojo pranešimo, tokiu atveju juos skiria tik įformi­
nimas ir adresatas. Plg.:
Skelbimas:
Dėmesio!
Š. m. (arba rašomi metai) lapkričio 13 d. 11 vai. Vilniaus
universiteto Filologijos fakulteto 84 auditorijoje (Universiteto 3)
vyks Lietuvių kalbos draugijos tarybos posėdis.

Kviečiamasis pranešimas:
Gerb. Danutei Montvilienei
2003-10-20
Š. m. lapkričio 13 d. 11 vai. Vilniaus universiteto Filologijos
fakulteto 84 auditorijoje (Universiteto 3) vyks Lietuvių kalbos
draugijos tarybos posėdis.

Kalbos etiketas

ЩЦ§ Etiketas ir žmogaus kultūra

~

Žmogus yra visuomeninė būtybė, nuolat bendraujanti su
kitais žmonėmis. Papročiais virtę bendravimo bei elgesio
įpročiai ilgainiui įgauna tam tikrą tautinį savitumą, neatsie­
jamą nuo tautos kultūros požymių. Susiformavusias žmo­
nių elgesio taisykles, apimančias išorinius tarpusavio ben­
dravimo pasireiškimus, įprasta vadinti tarptautiniu žodžiu
e t i k e t a s (iš prancūzų kalbos ėtiąuette).
Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie
žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia spren­
džiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir
kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplin­
kybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta,
kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena pa­
rodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną.

^ 2 ; Sveikinimasis ir sveikinimas
2.1.
S v e i k i n a n t i s dažniausiai vartojamas žodis la­
bas. Sveikinamės dvejaip — vardininku ir galininku: labas ry­
tas, labas vakaras, laba diena ir labą rytą, labą vakarą, labą
dieną. Abi formos — vardininko ir galininko — taisyklingos
ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei
kalbai gal ir teiktinesnis.
Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviš­
kumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir

latviams. Visi vartojame prieveiksmį labai, o juk tai būd­
vardžio labas, -a vedinys. Peiktinas persistengimas sveikinimosi būdvardį l a b a s keisti į geras — g e r a s rytas! Be
jokių svyravimų sveikinkimės kaip įprasta: labas rytas, laba
diena, labas vakaras.
Neretai vartojamas sveikinimosi žodis sveikas. Šiaip jis
yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis — artimas jaustu­
kui: S v e i k a s , drauguži! S v e i k i , vaikai! S v e i k o s ,
merginos! Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki, svei­
ki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu
sveiki atvykę!
2.2. Nuo sveikinimosi kiek skiriasi s v e i k i n i m a s .
Jį dažniausiai išreiškiame veiksmažodžio pirmuoju asmeniu
sveikinu, sveikiname! Veiksmažodžio formas sveikinu, svei­
kiname paprastai vartojame sveikinimo raštuose, laiškuose.
Taip sveikiname kokia nors proga savo artimuosius, bičiu­
lius, o viešose iškilmėse garbingus jubiliatus, pvz.: Sveikina­
me sulaukusius a u k s i n i ų v e s t u v i ų ! Prie veiksma­
žodžio sveikinu, sveikiname neretai pridedame kokį nors
prieveiksmį ar jį atstojančius žodžius, pvz.: nuoširdžiai, nuo­
širdžiausiai, iš visos širdies (sveikinu, sveikiname)...
Šnekamojoje kalboje plinta sveikinimai su prielinksniu su, pvz.: Svei­
kinu su Naujaisiais metais! Sveikiname su garbingu jubiliejumi! Taip mat
trumpiau! Įsismaginę ir veiksmažodį kartais praleidžiam: Su Naujaisiais
metais! Su įkurtuvėmis! Su vardadieniu!
Jonas Jablonskis tokius sveikinimus taisydavo — prielinksnį su čia
laikė svetimu lietuvių kalbai, patardavo vartoti kilmininką: Sveikinu Nau­
jųjų metų! Kilmininkas į bendrinę kalbą kelio neprasiskynė. Sunku tikė­
tis, kad jam pavyktų kada išstumti tą su iš šnekamosios kalbos. Gyveni­
mas verčia bent jau šnekamojoje kalboje susitaikinti su tuo nenaudėliu
prielinksniu... Tik nereikėtų juo piktnaudžiauti!..

Laiškuose sveikinimus turėtume kitaip formuluoti. Daug
kur tinka galininkas: Sveikinu vardinių d i e n ą! Sveikinu
g r į ž u s i u s iš kelionės! Leistina vartoti ir daiktavardį
proga: Sveikiname apdovanojimo p r o g a ! Tik niekada ne­
vartokime kanceliariško griozdo r y š i u m s u (vardadie­
niu, jubiliejumi...)!

2.3. Viešuose sveikinimuose paprastai nesitenkiname
keliais žodžiais. Per iškilmes, sveikindami jubiliatą, laurea­
tą, žymų rašytoją, mokslininką, menininką, viešojoje kalbo­
je iškeliame sveikinamojo asmens nuopelnus, reiškiame jam
pagarbą, dėkingumą... Baigdami sveikinamąją kalbą, keliais
sakiniais iškilmingai pasakome gerai apgalvotus, gražiai,
svariai suformuluotus linkėjimus.
Neužmirština, kad senas tradicijas Lietuvoje turi ir garbingas kata­
likiškas sveikinimasis Garbė Jėzui Kristui! (atsakoma: Per amžius! Amen).
Toks sveikinimasis visuomet tariamas su pagarba. Viešose vietose, ypač
kur daug žmonių, garsiai sveikintis Garbė Jėzui Kristui — nederėtų.

2.4, Mandagumo papročiai reikalauja kartais sveikin­
tis tyliai, be žodžių. Paskaitininkas, poetas, skaitovas, solis­
tas, išėjęs į sceną, tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams,
netardamas sveikinimosi žodžių. Svečias, pavėlavęs į vaišes,
ypač į gausų svečių būrį, taip pat netaria sveikinimosi žo­
džių, kad neatkreiptų dėmesio. Užtenka tik nusilenkti ir pa­
duoti ranką greta esantiems svečiams. Tyliai sveikinamės
įprastinėse viešose vietose: autobuse, bendrame traukinio
vagone, didesnių miestų gatvėse, teatruose, koncertų, susi­
rinkimų salėse, parodų patalpose ir šiaip dideliuose žmo­
nių susibūrimuose, kur laikomasi tam tikro oficialumo, iš­
kilmingumo.
Kai einame gatve ar šiaip viešose vietose pasirodome su
draugu, turim irgi sveikinti visus tuos, kuriuos draugas svei­
kina, ir atsakyti į sveikinimus visų tų, kurie mūsų draugą
sveikina.
Kultūringas, išsiauklėjęs žmogus greit susiorientuoja pa­
gal susidariusias aplinkybes, kada ir kaip sveikintis su pa­
žįstamais ir nepažįstamais. Kai daug žmonių, pavyzdžiui, į
valgyklą, parduotuvę, kirpyklą, jis įeina tylomis, o kai nėra
klientų ar pirkėjų ir darbuotojai laisvi, sugebės gražiai pasi­
sveikinti ir kartais dar nepašykštės vieno kito šmaikštesnio
žodžio, praskaidrinančio nuotaiką. Bet nepamirškime: vi­
sur, visada ir su visais reikia sveikintis pagarbiai.
Labai nemandagu sveikintis su cigarete dantyse, susikišus

rankas į kišenes, vyrams — su kepure ar skrybėle. (Beretės
ar kitokios užsimaunamos kepurės vyrams nusiimti ne­
reikia.)
2.5.
Kartais praktiškai susidaro keblumų, kam pirmam s v e i k i n t i s .
Mandagumo papročiai reikalauja, kad jaunesnis ar že­
mesnis savo tarnybine bei visuomenine padėtimi pirmas
sveikintų vyresnį, aukštesnio rango žmogų. Pavyzdžiui, val­
dinys pirmas sveikina įstaigos viršininką (tik moterys čia tu­
ri privilegijų). Sveikinimosi pirmumą kartais lemia ir aplin­
kybės. Tas, kuris įeina į vidų, pirmas taria sveikinimosi žo­
džius ten esantiems ar pirmiau atėjusiems, nors tie esantieji
ar pirmiau atėję tebūtų tik vaikai. Lipantis laiptais aukštyn
pirmas sveikina kaimynus ar šiaip pažįstamus žmones, li­
pančius žemyn, išeinančius. Prisiartinantis prie stovinčio
pirmas taria sveikinimosi žodžius stovinčiam.
Gražus daugelio šeimų paprotys — sveikintis iš ryto atsikėlus. Tas,
kas vėliau atsikelia, sveikina anksčiau atsikėlusius — taria labas rytas!
Paprastai vaikai sveikina tėvus (vaikai ilgiau miega). Įpratę šeimoje sa­
kyti labas rytas vaikai ir kiti šeimos nariai nepamirš ir svečiuose rytais
pasisveikinti su namų šeimininkais. Nuvažiavę į kurortą, rytais pasisvei­
kiname su kambario draugais, su to paties stalo kaimynais. Visose įstai­
gose, mokyklose kasdien bendradarbiai palinki vieni kitiems „labo ry­
to“. To gražaus papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje.

Paprastai sveikinamės tik su pažįstamais, tačiau kaimuo­
se senu papročiu sveikinami ir nepažįstami laukuose dir­
bantys ar nuošaliuose keliukuose sutikti žmonės... Mieste
neįprasta sveikintis su nepažįstamais. Reikėtų bent su arti­
mais kaimynais, prie tos pačios laiptinės prisišliejusiais gy­
ventojais kasdien pasisveikinti, kartais ir vienu kitu žodžiu
persimesti.
Nepamirštini ir linksmi, šilti sveikinimosi žodžiai, ypač
mėgstami vaikų, paauglių, judrių jaunuolių, pvz.: sveikas gy­
vas! sveikas drūtas! labutis! sveikutis! labs rytelis! laba diene­
lė! labas vakarėlis!.. Taip sveikinti tinka tik mokiniams savo
draugus, suaugusiesiems nebent labai artimus žmones —
linksmus bičiulius, brolius, seseris... Vyresniam už save

asmeniui, viršininkui, profesoriui nederėtų sakyti net vieną
sveikinimosi žodį labas ar sveikas.
Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu pagarba! Tuo žodžiu sveikina­
majam asmeniui tikrai pagarbos neparodome.

Ш Й Atsisveikinimas
Geriausia, lietuviškiausia a t s i s v e i k i n t i senu
lietuvišku žodžiu sudiev! arba trumpesne jo forma sudie! Šis
senas lietuviškas atsisveikinimo žodis tvirtai įsišaknijęs vi­
soje Lietuvoje.
O kaip žiūrėsime į atsisveikinimą viso gero? Ką gi — tu­
rime jam pripažinti bendrinės kalbos teises, nors jis mums
vis primena vsevo choroševo! Jo variantas viso labo būtų lie­
tuviškesnis ir derintųsi su sveikinimosi žodžiu labas.
Salia viso gero yra ir laipsniuota forma viso geriausio, turinti fami­
liarumo atspalvį. Su pagarbiais žmonėmis taip atsisveikinti nederėtų.

Bendrinės kalbos teises turėtume pripažinti atsisveikini­
mui iki (ligi) pasimatymo, nors jam įsigalėti bus turėjusios
įtakos mūsų kaimynų slavų ir vokiečių analogiškos atsisvei­
kinimo formos. Panašus atsisveikinimas ir iki susitikimo. To­
kių atsisveikinimų inteligentų šnekamojoje kalboje girdime
kasdien: iki kito susitikimo, iki greito (malonaus, laukiamo,
sutarto) susitikimo! Arba: iki vakaro, iki rytojaus...
Tokius atsisveikinimus galime tarti tik artimiems žmo­
nėms. Tačiau gana pagarbiai skamba tęstinių televizijos lai­
dų vadovų tariami žodžiai laidos pabaigoje: Atsisveikinam
iki kito karto!
Su draugais kartais lakoniškai atsisveikiname tik vienu žodžiu iki. Ir
atsisveikinimo žodžius viso labo, viso gero sutrumpiname — sakome tik
viso! Tai paauglių, jaunuolių mėgstami atsisveikinimai. Savo vietoje jie
tinka. Geri draugai išsiskirdami kartais vienas kitam pasako tuo tarpu
arba šiuo tarpu. Girdime draugišką atsisveikinimą ir kol kas. Tokios at­
sisveikinimo formos bičiuliškuose santykiuose leistinos. Tik neturėtume,
nusižiūrėję j rusų kalbą, sakyti pakol kas.

Ne rečiau vartojami liaudiški atsisveikinimai su būd­
vardžiu sveikas: lik sveikas, likite sveiki, lik sveika, likite svei­
kos; gyvenkim sveiki, darbuokimės sveiki. Taip tinka sakyti
draugams, bendradarbiams.
Vakare, prieš naktį tariamas labanaktis ar trumpesnė jo
forma labanakt tinka visiems ir visais atvejais. Tiktai mažy­
binė forma labos naktelės turi familiarumo atspalvį.

iplfy Linkėjimai
4.1.
Tardami atsisveikinimo žodžius, kartu išreiškiame
ir l i n k ė j i m u s . Žodžiu sudiev linkime, kad atsisveiki­
nantį ar pasiliekančius lydėtų Dievo palaima. Žodžiais lik
sveikas linkime sveikatos. Atsisveikinimai viso gero, viso la­
bo yra pasisekimo linkėjimai.
Vakare tariamas labanakt(is) yra linkėjimas, kad naktis
būtų laba, t. y. gera, kad teiktų gero poilsio. Ryškiausiai to­
kį linkėjimą išreiškia kilmininko linksnis labos nakties! A t­
sisveikinant prieš naktį kartais dar pridedami papildomi lin­
kėjimai — gero miego ar gero poilsio. Taip linkėti tinka tik
artimiems žmonėms, bičiuliams. Neretai girdime draugiškai
sakant saldžių sapnų (o vaikučiams liaudiškai — saldukų
sapnukų!).
Linkėjimų nešykštime atsisveikindami ilgesniam laikui
su bičiuliais. Išvažiuojantiems, ypač toliau iškeliaujantiems,
linkime: Laimingos kelionės! Linksmai pavažinėti ir laimin­
gai sugrįžti! Tegu lydi visur sėkmė!..
Važiuoji Lietuvos keliais, jau ir nuovargis ima... Tik staiga pakeli
akis — kažkieno gera ranka tau linkėjimą išrašė: Laimingos kelionės! Iš
karto akys pragiedrėja... Tik gaila, kad mielas linkėjimas pagal rusų kal­
bą kartais rašomas Laimingo kelio!

Su išeinančiais atostogų atsisveikindami sakome gero,
malonaus poilsio arba saulėtų dienų. Juokais galima palin­
kėti ir gero lietaus!
Prieš didžiąsias šventes (Kalėdas, Naujuosius metus, Vely­
kas) atsisveikindami linkime: Linksmų švenčių! Gerų švenčių!

Einančiam pietauti bendradarbiui ar bičiuliui sakome:
Gerų pietų! Skanių pietų! Gero apetito! Užėję kokiam reika­
lui pas kaimyną ar draugą ir radę valgančius šeimos narius,
taip pat linkime gero apetito. Kaimuose seni žmonės, radę
valgančius, sakydavo: Skalsu! Skalsą! ar Skalsink, Dieve! Tai
linkėjimas, kad skalsi būtų duonelė ir prie duonelės apsčiai
valgymų užtektų. Atsakoma kvietimu: Prašom prie stalo!
Valgykloje, pirmiau už kitus pavalgę, pasiliekantiems, nors
ir beveik nepažįstamiems kaimynams galime palinkėti ska­
niai baigti.
Neretai girdime sakant: Skanaus apetito! arba tiesiog Skanaus! Kaip
čia tą apetitą vadinti skaniu — juk jo neatsikąsi, neparagausi!

Ciaudinčiam žmogui linkėti į sveikatą netinka. Geriau­
sia tokį garsą nuleisti negirdomis. Juk čiaudėti prie žmonių
nemandagu (net sloga sirgdami čiaudulio išvengsime, nosi­
ne ir delnu prispaudę nosies galiuką arba smiliumi paspau­
dę nosies kalnelį). Tačiau šeimoje, prie saviškių kam nusičiaudėjus, juokais ir į sveikatą galima palinkėti.
Senu liaudišku papročiu būdavo pasakomas koks geras
žodis laukuose dirbantiems, kad ir nepažįstamiems žmo­
nėms. Kaimiečiai seniau pasipiktindavo, jeigu kas pro dir­
bančius praeidavo tylomis. Nustebę pasityčiodavo: Praėjo,
ir nė kriu kriu! Arba šūktelėdavo: A r kartais nematei kiaulės
su skambalėliu?!
Senas tradicinis linkėjimas dirbančiam žmogui — trum­
pas lietuviškas padėkdiev! padėkdie! Nuo seno šis žodis tra­
diciškai būdavo sakomas laukuose plušantiems šienpjo­
viams ar grėbėjoms, javų kirtėjams, bulvių kasėjams. Žodis
padėkdiev yra ne tik linkėjimas, bet kartu ir sveikinimasis.
Taip užkalbinti žemdirbiai atsakydavo ačiū arba dėkui. Po
atsakymo kartais būdavo dar pridedami linkėjimai pagal
gamtineę sąlygas ir dirbamą darbą.
Gerai būtų ir dabar tas senas tradicijas atgaivinti. Sausą pavasarį sėjantiems javus ar sodinantiems daržoves tiktų palinkėti sodraus lietučio,
kad pasėliai ar daigai įsišaknytų, sparčiau augtų. Šaltą, lietingą pavasarį
tinka linkėti: Šilumos! Saulės! Šienaujantiems malonu išgirsti: Giedros!
Kaitrios saulės!, javus kertantiems — Gero derliaus! Sakydami ilgesnius

linkėjimus, turėtume pradėti nuo padėkdiev ar įprastų sveikinimosi žo­
džių, pvz.: Laba diena! Skubat bulves kasti! Kad taip tą debesį vėjas į šoną
nupūstų! Kasėjai atsako: Ačiū! arba Ačiū už gerą žodį!

4.2. Kai mums kas nors ko linki, esame pratę pirmiau­
sia tarti padėkos žodį ačiū, dėkui, labai ačiū, dėkoju. Nuo­
širdesnė padėka, kai ją reiškiame pridėdami daugiau žo­
džių, pvz.: Nuoširdžiai dėkoju už gražius linkėjimus. Gerai,
kad taip ir būtų! arba: Tikiuosi, kad taip ir bus!
Linkėjimai dažniausiai reiškiami kilmininko linksniu
{laimės, sėkmės, pasisekimo, sveikatos) arba bendratimi su
prieveiksmiu (gerai pailsėti, maloniai praleisti atostogas).
Kartais pasitenkinama ir vienu prieveiksmiu — laimingai!
Kiek rečiau vartojamos tariamosios nuosakos formos: kad
pasveiktum! kad nesusirgtum! kad nereiktų ilgai laukti! Lin­
kėjimams tinka ir liepiamoji nuosaka: neliūdėk, nebijok (lin­
kėjimas ir kartu patarimas), būk laimingas, būk gudrus
(linkėjimas ir prašymas, raginimas).
4.3. Sveikinimų raštuose, laiškuose linkėjimų kartais
prirašomi ištisi lapai. Iškilmingomis progomis sveikintojai
linkėjimų prisako daug ir įvairių. Malonu tokių linkėjimų
klausytis, kai nesitenkinama nusibodusiomis frazėmis, bet
stengiamasi mintis reikšti kūrybiškai.
Įprasti linkėjimai dažniausiai sakomi atsisveikinant. Ta­
čiau ne visada po atsisveikinimo žodžių tinka pridėti dar ir
linkėjimų. Senesniems, mažai pažįstamiems ar labai gerbia­
miems žmonėms netinka linkėti nei linksmų švenčių, nei
sėkmės, nei laimės... Išleidžiant pagarbų asmenį į kelionę,
nelabai mandagu sakyti įprastą: Laimingos kelionės! Tokį
linkėjimą reikėtų išreikšti plačiau, kad mūsų tariami žodžiai
įgautų tam tikrą iškilmingumo atspalvį, pvz.: Linkiu Jums,
kad kelionėje gerai sektųsi ir kad grįžtumėt laimingai. Arba:
Norėčiau palinkėti Jums sėkmės.
Prie veiksmažodžio linkėti tinka pridėti prieveiksmį ar
prieveiksmio reikšmę turinčius žodžius: nuoširdžiai, nuošir­
džiausiai, iš širdies, iš visos širdies, pvz.: Nuoširdžiausiai lin­
kiu, kad visur Jūs bendrautumėt tik su gėrį skleidžiančiais
žmonėmis!

4.4.
Kartais linkėjimai perduodami per kitus asmenis,
paprastai per gerus pažįstamus, artimus žmones: Prašom
(mandagiau — Prašyčiau) perduoti linkėjimų mano draugui
Petrui. Užtenka ir vieno žodžio Linkėjimų! (jeigu aišku, kas
siunčia ir kam). Liaudiškai dar sakome: Labų dienų! Per ki­
tus perduodami linkėjimai paprastai nekonkretinami — ne­
sakoma, ko linkima. Bet galima, žinoma, pridėti ir konkre­
čių linkėjimo žodžių, pvz.: Prašyčiau perduoti močiutei lin­
kėjimų! Sveikatos! Kantrybės!
Per senesnius, gerbtinus asmenis perduoti kam linkėjimų, labų die­
nų būtų nemandagu. Nebent susidarytų kokios nepaprastos aplinkybės.
Štai garbingas mūsų svečias rengiasi vykti pas mūsų tėvus, o mes stoko­
jame laiko parašyti jiems laišką. Mandagiai kreipiamės į svečią paslau­
gos: Labai prašytume perduoti mūsų tėvams linkėjimų, pasakyti, kad mes
sveiki, po savaitės aplankysim.

Užuojautos bei paguodos žodžiai
Nesėkmės, bėdos, nelaimės neaplenkia beveik nė vieno iš
mūsų. Staiga patyrusiam bėdą artimam žmogui esame pratę
pareikšti guodžiančius jausmus, tardami žodį užuojautos!
Bėdos ar nelaimės atveju vis kartojamas tas pats žodis
užuojautos virsta tarsi kokia formule, lyg ir netenka savo
prasmės. Pavyzdžiui, per laidotuves velionio artimiesiems
nelabai malonu girdėti giminaičių, bičiulių, kaimynų taria­
mą vis tą patį žodį užuojautos!
Argi taip jau būtina šios formulės įsikibus laikytis?! Lyg
nesugebėtume kaip kitaip liūdinčiam žmogui išreikšti nuo­
širdžią užuojautą, jį paguosti?!
Jautrios širdies ištekliai neišsenkantys. Jei mūsų užuo­
jauta nuoširdi, žodžiai patys pasisiūlys. Tegu jie bus ir pa­
prasti, bet vis kitokie, lankstūs, iš širdies einantys!
Labai labai užjaučiu. Kaip man gaila tavęs ir visos jūsų
šeimos, ypač vaikų (motinai mirus). Liūdžiu kartu su jumis.
O kad galėčiau nors kiek palengvinti jūsų sielvartą!.. Jautiesi
labai pavargęs(-usi), gal galėčiau kuo padėti?

Šaltos, nusidėvėjusios frazės, dažnai girdimi trafare­
tai — gyvenime visko atsitinka; galėjo dar blogiau įvykti; kiti
daugiau už tave kenčia; nereikia taip verkti — verksmas ne­
padės; nuo nelaimės nepabėgsi... — tik erzina kenčiantį žmo­
gų, o ne guodžia.
Jei gauta žinia apie staigią mirtį ar kitą kokią nelaimę
tave nepaprastai sukrečia, tarytum užkanda žadą, apsilan­
kęs liūdinčioje šeimoje nesivargink sunkiai ieškodamas tin­
kamo užuojautos žodžio, — geriau paspausk nukentėjusiems ranką, priglausk juos prie širdies tyliai, be žodžių (ty­
la — gera byla; geriau jau tyla negu menka byla). Graudus
tavo žvilgsnis, nuoširdus pabučiavimas bus geriausiai iš­
reikšta užuojauta.
Žinoma, tokia tyli, jausminga užuojauta ne visur ir ne vi­
sada tinka. Juk vienaip guodžiam mums brangius šeimos na­
rius, artimuosius, kitaip bičiulius, draugus, dar kitaip moks­
ladraugius, bendradarbius, kaimynus. O pagarbiems, aukšto
rango žmonėms gal tik retais atvejais tinka reikšti užuojautą.
Nebent gyvenimo aplinkybės, dažnesnis su jais bendravimas
suartintų mus su jais, tačiau reikėtų gerai apgalvoti, kaip ir
kokiais žodžiais guodžiančius jausmus jiems išreikšti.
Visais atvejais užuojauta turėtų būti trumpa. Reikšti
užuojautą keliais sakiniais, iškilmingu balsu, tarsi kokią pra­
kalbą, — nederėtų! Nebent atsisveikinimo kalboje kapinė­
se užuojauta velionio artimiesiems galėtų būti ir ilgesnė.

Jjip į Dėkojimas
6.1.
Atpratome už paslaugas sakyti ačiū, ypač ten, kur tos
paslaugos teikiamos ne vienam klientui, bet visam būriui žmo­
nių, o per dieną net keliems šimtams. Pasičiumpame išvalytus
ar išskalbtus drabužius, skalbinius, sutaisytus batus, nusipirk­
tą daiktą — ir pro duris! Nei ačiū, nei išgrauš — kaip sakyda­
vo mūsų seneliai. Argi taip sunku tarti tokį trumpą žodelį ačiū
arba dėkui! I Ypač ankstesnį rytą, kai mažiau klientų.

Atiduoda mums siuvykloje pasiūtą kostiumą. Atsiimda­
mi tariame ačiū ir čia pat apžiūrime, pasimatuojame. Jei
randame ką taisytina, mandagiai pasakome. O jeigu siuvėjo
darbas tikrai puikus, vertas pagyrimo, jei kostiumas kaip
nulietas, — kodėl mums neišreikšti pasitenkinimo, pasigė­
rėjimo, kodėl nepadėkoti dar kartą?! Tik jau gražesniais,
nuoširdesniais žodžiais, pvz.: labai ačiū! labai labai dėkui!
nuoširdžiausiai dėkoju!
Daugiau padėkos žodžių reikia ir mūsų kasdieniame buitiniame gy­
venime. Užtvindytas štai po lietaus takelis, telkšo balutė. Kažkieno gera
ranka patiesė lentą. Jau keli koją žengti ta lenta, o iš kito galo vyriškis
bepradedąs žingsniuoti. Jis mandagiai atšoka atgal ir praleidžia tave —
moterį. Nejaugi pranyrinsi pro jį nepadėkojusi?! Atidaro mums vyriškis
duris, leidžia pirma įeiti ar išeiti ir dar palaiko, kad neužkliūtume (ypač
su nešuliais), — ar visada padėkojame?! Užleidžia mums vietą autobu­
se, troleibuse, ypač tolimesnėje kelionėje, — ar neužmirštame manda­
giai tarti ačiūV.

Už moteriai siūlomą sėdimą vietą turėtų padėkoti ne tik
pati moteris, bet ir ją lydintis vyriškis.
Net ir tada, kai siūloma vieta nežadama pasinaudoti, vis
tiek reikia tarti padėkos žodį: Ačiū! A š tik vieną stotelę teva­
žiuosiu. Panašiai dėkingumą reiškiame ir kai siūlo mums kas
užkąsti. Dėkojame siūlymą priimdami (Ačiū! Ir sėdamės prie
stalo) ir jo atsisakydami: Ačiū! Ką tik su draugais pietavęs.
6.2.
Padėkai reikšti turime du žodžius: ačiū ir dėkui.
Abu žodžiai vartojami ir šnekamojoje, ir bendrinėje kalbo­
je; juos laikome absoliučiais sinonimais. Žodis ačiū yra
skambesnis, bet dėkui yra parankesnis tuo, kad turi dau­
giau vedinių: padėka, dėkoti, dėkingas.
Padėkos žodžius paprastai vartojame gerai, taisyklingai.
Tiktai kai norime išreikšti didelę padėką, griebiamės nebū­
dingų lietuvių kalbai konstrukcijų: d i d e l i s ačiū, d i d e ­
l i s dėkui. Tai nepriimtini vertiniai iš rusų kalbos bolšoe
spasibo. Lietuviškai reikia sakyti l a b a i ačiū, l a b a i
dėkui. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingu­
mą galime išreikšti kartodami prieveiksmį: l a b a i l a b a i
ačiū; l a b a i l a b a i dėkui. Tik be reikalo kartais įterpiam
jungtuką ir. labai ir labai ačiū (dėkui). Tas jungtukas čia lie­
tuvių kalbai netinka, laikytinas klaida.

Padėką galime reikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir
veiksmažodžiu dėkoti, veiksmažodiniu junginiu esu dėkingas.
Veiksmažodžiu ar veiksmažodiniu junginiu reiškiama padėka
mandagesnė, pagarbesnė negu jaustukais ačiū, dėkui. Prie
veiksmažodžio dažniausiai dar pridedamas prieveiksmis: nuo­
širdžiai (nuoširdžiausiai) dėkoju. Pasakymas nuolankiai dėko­
ju dabar nemadingas, pasenęs, primenantis baudžiavos laikus.
Prie būdvardžio dėkingas tinka prieveiksmis labai ar ne­
paprastai. Pasakymais esu labai dėkingas, nepaprastai dėkin­
gas — gražiai, mandagiai, pagarbiai išreiškiama didelė padė­
ka. Vienas būdvardis dėkingas (be veiksmažodžio būti for­
mos) lietuviškai reikšti padėkai netinka, nors pasitaiko
išgirsti taip dėkojant. Pavyzdžiui, grąžindamas paskolintą
knygą studentas sako: Dėkingas! Už nupirktus produktus kai­
mynė taria: Dėkinga! Abiem atvejais geriau įprastinis dėkui.
Didelei padėkai reikšti tinka ilgesni pasakymai: Visą gy­
venimą b ū s i u d ė k i n g a s . Taip e s u d ė k i n g a s , kad
nesurandu žodžių. Nežinau nė kaip b e a t s i d ė k o t i...
Prašant kokios paslaugos, reiškiama išankstinė padėka:
I š a n k s t o dėkoju. Tik ne iš kalno! Taip lietuviškai sakyti
netinka! Netikęs ir kanceliariškas pasakymas: Iš anksto r e i­
škiu padėką!
Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir
tais atvejais, kai draugas ar šiaip artimas žmogus, kartais
ir vyresnis, visų gerbiamas asmuo pasiteirauja, kaip gyve­
name, ar sveiki, kaip sekasi darbai. Atsakymą visuomet turi­
me pradėti padėkos žodžiu: A č i ū ( d ė k u i ) , gerai! A č i ū,
šiaip taip krutu (liaudiškas pasakymas)!
O kaip mandagiausia atsakyti, kai kas nors mums taria
padėkos žodį?
6.3.
Nuo senų laikų esame pratę dėkojančiam atsakyti
mandagumo žodžiu prašom. Mums taria ačiū (dėkui), mes
atsakom — prašom! Tačiau kuklesni žmonės mandagumo
žodį prašom varžosi sakyti, ypač kai už kokį menkniekį
jiems kas nors dėkoja. Iš tiesų maloniau tarti prašom, kai
jaučiamės kokią didesnę paslaugą padarę, kai ta paslauga
bus pareikalavusi daugiau pastangų, atėmusi daugiau laiko.

Pavyzdžiui, kaimynas išvažiavo atostogų, sutikome jo reika­
lus tvarkyti, butą pasaugoti, gėles prižiūrėti... Grįžęs kaimy­
nas dėkoja, o mes nesivaržydami atsakome: Prašom!
Yra dar liaudiškas atsakymas dėkojančiam: Nėr už ką! Iš
kuklumo jaučiamės menkai patarnavę, nenusipelnę padėkos.
Kuklų atsakymą dėkojančiam kartais išreiškiame ir kitais
nuoširdumo padiktuotais žodžiais: Ką jau čia! Menkniekis!
Buvo už ką dėkoti... A r verta dėkoti už tokį menkniekį?! Vienas
malonumas Jums padėti. Štai svečias, atsisveikindamas su
mumis, dėkoja: Tai gražiai pasisvečiavau! A č i ū už vaišes!
Mes kukliai atsakome: Tokios čia mūsų vaišės... Arba: Pra­
šom dažniau! Galima sakyti ir liaudiškai: Į sveikatą!
Kai seniau kaimai dar nebuvo išskirstyti vienkiemiais, grįžę iš pir­
ties šeimos nariai ir kartu maudęsi kaimynai dėkodavo šeimininkei:
A č i ū už šilumą! Seimininkė atsakydavo: / sveikatą! Palaikytinas papro­
tys! Ir miestiečių šeimos turėtų iš mažens pratinti vaikus, išsimaudžiusius vonioje, padėkoti motinai: Ačiū už šilumą! Motina gali savaip atsa­
kyti: Kad tik būtum sveikas!

Nemažai yra atvejų, kai dėkojančiam nieko nereikia at­
sakyti. Pavyzdžiui, pranešėjas baigė skaityti paskaitą. Susi­
rinkimo pirmininkas dėkoja visų dalyvių vardu. Tą padėką
pranešėjas priima tylėdamas.
Šia proga norėtume priminti, kad paskaitininkai, baig­
dami kalbėti, nebūtinai turi dėkoti klausytojams už dėmesį.
Ačiū už dėmesį virto įkyria formule! Dar keisčiau, kai pre­
legentas tą formulę sutrumpina, burbteli tik vieną ačiū! Va­
dinasi, jis pats sau padėkoja! Bent jau ta padėka turėtų bū­
ti išreiškiama nors kiek kūrybiškiau, pvz.: Dėkoju kantriems
klausytojams. Baigus paskaitą, užtenka tik nusilenkti klau­
sytojams.

Mandagumo žodžiai

prašom, prašyčiau

7.1.
Iš veiksmažodžio prašyti yra kilęs mandagumo žo­
dis prašom, išlaikęs daugiskaitinę esamojo laiko formą, bet
gerokai nutolęs savo vartosena. Vieni kalbininkai manda­
gumo žodį prašom yra laikę prieveiksmiu, kiti — jaustuku.

Mandagumo žodį prašom nuo seno vartoja kaimo žmo­
nės, pagarbiai kreipdamiesi į svečią visos šeimos, visų kartu
esančių vardu. Ilgainiui ši veiksmažodžio prašyti forma su­
stabarėjo: neteko skaičiaus reikšmės, ėmė ryškėti ir kiek ki­
toks leksinis atspalvis. Dabar mandagumo žod[prašom var­
tojame priimdami svečią tiek drauge su kitais šeimos na­
riais, tiek patys vieni. Pasibeldęs į duris, iš kaimo žmonių
lūpų išgirsti prašom, nors visuose namuose tebūtų tik vie­
nas žmogus. Jeigu jaučiama, kad beldžiasi geras bičiulis, tas
prašom dar pakartojamas: prašom, prašom! Duodama sve­
čiui ko užkąsti, vaišindama susirinkusius kelis svečius, šei­
mininkė mandagiai taria prašom ir visos šeimos, ir tik savo
vienos vardu. Žodžiu prašom perduodama žmogui ir pagar­
ba, ir nuoširdumas, ir draugiškumas. O žodis prašau turi
tam tikro šaltumo, oficialumo atspalvį.
Vis dėlto šalia mandagumo žodžio prašom atsirado sinonimiškai vartojama vienaskaitinė forma prašau. Mat
karštieji kalbos logikos ieškotojai visą dėmesį kreipė į žo­
džio prašom formą — tai veiksmažodžio prašyti tiesioginės
nuosakos esamojo laiko daugiskaitos pirmasis asmuo. Jų
nuomone, sakyti prašom tinka tik tada, kai svečią priima
keli asmenys, o kai vienas asmuo, reikią vartoti vienaskaiti­
nę formą prašau.
Kad mandagumo žodis prašom yra kilęs iš veiksmažo­
džio prašyti esamojo laiko daugiskaitos pirmojo asmens,
joks kalbininkas neneigia. Aišku kaip ant delno! Tačiau šio
žodžio funkcija nuo jo ištakų yra gerokai pakitusi. To ne­
paisydami, griežtieji kalbos logikos ieškotojai bendrinės kal­
bos norma laiko vienaskaitinį mandagumo žod\prašau. Juo­
zas Balčikonis, nepaprastai branginęs liaudies šnekamąją
kalbą, pirmasis šokosi pastoti kelio tai tariamai logiškesnei
mandagumo formai prašau. Kiekviena pasitaikiusia proga
studentams, bendradarbiams, bičiuliams profesorius aiškin­
davo, kad geriau vartoti mandagumo formą prašom, o ne
vienaskaitinę formą prašau.
Kad ir labai nenoromis, kalbininkams vis dėlto reikėjo
įteisinti ir vienaskaitinę mandagumo formą prašau vien dėl

to, kad ji paplitusi. Pasidžiaugti galima bent tuo, kad mūsų
dienomis mandagumo forma prašom šnekamojoje kalboje
vis dėlto dažnesnė kaip vienaskaitinė forma prašau.
7.2.
Vienaskaitinė forma prašau dažnokai vartojama
kanceliarinėje kalboje. Įstaigų viršininkų, vadovų raštuose
greta griežtų įsakymų: įpareigoju, reikalauju... visiškai tinka
nurodymai, išreikšti vienaskaitine forma prašau: P r a š a u
pranešti... P r a š a u atsiskaityti... P r a š a u sutvarkyti...
Tokiam vienaskaitinės formos vartojimui nieko negalima
prikišti: ji čia geriau tinka kaip švelnesnė, mandagesnė for­
ma prašom.
Vienaskaitinė forma prašau dera ir reikalavimui reikšti.
Žinoma, čia daug lemia sakančiojo kalbos tonas. Griežtu,
įsakmiu tonu tartas reikalaujamasis žodis prašau kartais ta­
rytum rodo tam tikrą įsižeidusio asmens kultūrą. Užuot sa­
kęs stačiokiškai: Išeik! Netrukdyk! Išnyk iš akių! kultūringas
pareigūnas, pavyzdžiui, įžūliam, pernelyg įkyrėjusiam, nepa­
grįstai priekabių ieškančiam ar neblaiviam klientui išreiškia
piktą reikalavimą: P r a š a u išeiti! P r a š a u netrukdyti!
P r a š a u išnykti iš akių!
Jeigu vienaskaitinę formą prašau vartotume tik ten, kur
ji iš tikrųjų tinka, — nereikėtų dėl šio žodžio burnos aušin­
ti. Bet kone kasdien išgirstame ir peiktinų dalykų.
Šnekamojoje inteligentų kalboje vienaskaitinė forma
prašau (retkarčiais ir prašom) kartais virsta tiesiog paraziti­
niu žodžiu, kartojamu nebesuvokiant reikšmės, pvz.: Pavė­
lavau į traukinį, ir, p r a š a u, — bastykis dabar po miestą.
Rytą išsimaudžiau, ir, p r a š a u, — visą dieną aš žvalus.
Rodos, ką tik atėjau, o jau, p r a š o m , — temsta. Užtenka
tik šį beprasmišką balastą prašau (prašom) pakeisti dalely­
tėmis štai, va, matai, žiūrėk ar dar kaip kitaip, — ir pasaky­
mai iš karto pagyvėja, pvz.: Rytą išsimaudžiau, ir štai (matai)
— visą dieną žvalus. Parazitinis prašau vienur kitur įlenda ir
į rašomąją kalbą; pasitaiko kartais vaikams ar moksleiviams
skirtoje spaudoje, pvz.: Buvo jis antai Kaziukas, o dabar, pra­
šau, Kazys.

Parazitinį prašau iš bėdos dar galėtume pakęsti — ne to­
kia čia baisi klaida ir ne taip dažnai girdima. Kalbininkams
širdį ėda didesni dalykai — tai įterptinis prašau su liepia­
mosios nuosakos veiksmažodžiais: P a k v i e s k i t , p r a ­
š a u , prie telefono. P a s a k y k i t , p r a š a u , ar rytoj dirbat?
P e r d u o k i t , p r a š a u , bilietą. Apie tokį įterptinį prašau
kalbininkai daug yra rašę, aiškinę, kalbėję. Deja, reikia la­
bai apgailestauti, kad jų patarimai neretai atšoka kaip žir­
niai nuo sienos (pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina); gal
nėra dienos, kurią negirdėtume: pakvieskit, prašau; pasaky­
kit, prašau; perduokit, prašau... Kaip kokia epidemija tokie
pasakymai pliste plinta, nors ir labai stengiamasi užkirsti
jiems kelią. Tai atbuliniai prašau, kurių būtinai turime veng­
ti, nuo kurių turime atprasti!
Kodėl taip vartojamus prašau pavadinome atbuliniais? Ogi
todėl, kad jie ardo įprastą žodžių tvarką — iš sakinio priekio
nulenda į kitų žodžių užnugarį, temdydami lietuviško manda­
gumo raišką. Tai nepageidaujami vertiniai iš rusų kalbos.
7.3.
Kreipdamiesi į kitus, lietuviai nuo seno yra įpratę

pirmiausia tarti mandagumo žodį, o tik paskui pageidau­
jamą veiksmą išreiškiantį veiksmažodį. Ir sakyti ne liepia­
mąją nuosaką (taip būtų nemandagu, skambėtų lyg įsaky­
mas), o bendratį: P r a š o m p a k v i e s t i , p r a š o m
pasakyti, prašom perduoti.
Atbulinis prašau labiausiai netinka su veiksmažodžiu
imti, paimti. Siūlant ką svečiui, duodant ką į rankas, labai
nemandagu sakyti: Paimkit, prašau! Dar nemandagiau sa­
kyti tiesiog: Paimkit (be mandagumo žodžio!). Siūlant ką ar
duodant, užtenka vieno mandagumo žodžio: Prašom! Jei ką
nors duodam, savaime aišku, norim, kad imtų.
Panašiai netinka atbulinis prašau ir su veiksmažodžiu
įeikite. Kai beldžia kas į duris, labai nemandagu kviesti: Įei­
kit (e), prašau! Dar nemandagiau stačiokiškai sakyti: Įeikit!
(be mandagumo žodžio!). Veiksmažodžio įeiti čia visai ne­
reikia. Kas beldžia į duris, žinoma, nori įeiti, o kas kviečia,
be abejo, kviečia į vidų. Todėl užtenka vieno mandagumo
žodžio prašom!

7.4.
Yra dar kita tradicinė lietuviška mandagumo for­
ma — tariamosios nuosakos pirmasis asmuo — prašyčiau,
prašytume. Gaila, kad inteligentų šnekamojoje kalboje ši
mandagumo forma palyginti retai girdima.
Vartodami formąprašyčiau (prašytume), lietuviai labai sub­
tiliai išreiškia švelniausią kreipimąsi j asmenį ko nors tikėda­
miesi. Nedrįsdamas pasakyti, kad pageidaujamas veiksmas ar
daiktas labai reikalingas, naudingas ar teikiantis malonumo,
prašantysis iš kuklumo ir pagarbos asmeniui, į kurį kreipiasi,
stengiasi kuo švelniau tą savo pageidavimą išreikšti.
Tariamosios nuosakos forma prašyčiau (prašytume) daž­
niausiai vartojama, kai prašoma kokios paslaugos, pvz.: P r a ­
š y č i a u padėti man tą akmenį išritinti. Pr a š y t u me , kaimynėli,
į talką — rytoj kraustomės į kitą butą! P r a š y t u m e
visada laiptinės duris uždaryti! Kreipiantis raštu į įstaigos vado­
vą, ko nors prašant, taip pat geriau tiktų tariamosios nuosakos
mandagumo forma, pvz.: jP r a š y č i a u leisti mane nemokamų
atostogų... P r a š y č i a u skirti man sanatorinį kelialapį...
Gyvenimo tempas verčia mus skubėti. Dėl to skubėjimo
labiausiai nukenčia mandagumo žodžiai prašom, prašyčiau,
ypač šeimose. Įpratome artimiesiems sakyti, liaudiškai ta­
riant, be ceremonijų: nupirk! nunešk! atiduok! Taip mat trum­
piau. O juk mandagiau būtų pridėti jaustuką prašom — nepašykštėkim šio žodžio: P r a š o m nupirkti! p r a š o m nu­
nešti! p r a š o m atiduoti! Arba dar švelniau: Gal, Jonuk,
n u p i r k t u m! A r n e n u n e š t u m?!
Kartais nesusigaudome ir kaip atsakyti, kai kas nors mū­
sų atsiprašo. Stuktelėjo kas autobuse, užkliudė prasilenkda­
mas gatvėje, tarė atsiprašau, o mes automatiškai negalvo­
dami atšauname: prašau! Išeina nei šis, nei tas. Tarsi prašy­
tume, kad stukteltų dar kartą... Mandagumas reikalauja
užkliudžiusiam ir atsiprašiusiam žmogui tyliai nusilenkti, iš­
reikšti atleidimą. Palenkiant galvą, tinka liaudiškai pusbal­
siu atsakyti: Nieko! (Nieko tokio!)
Kas kita, kai žodis atsiprašau tariamas pageidaujant,
kad pasitrauktume iš kelio, leistume praeiti. Tuo atveju į žodį
atsiprašau atsakome įprastu prašom ir pasitraukiame į šoną.

Galime pasidžiaugti, jusdami atgyjančią mandagumo žo­
džių prašom, prašyčiau vartoseną. Vis dažniau pagal lietuviš­
ką kalbos dvasią jie girdimi įstaigose, per radiją ir televiziją.

įt Ж Mandagus kreipimasis į nepažįstamus,
ĮĮigjl pasiteiravimas______________________
8.1. Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti nepažįs­
tamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors pasi­
teiraudami.
Sostinės gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai teirauja­
si, kuri dabar valanda. Kaip malonu, kai koks pirmaklasis
ar antraklasis pypliukas pasirodo kartais esąs mandagesnis
už aukštesniųjų klasių mokinius: A t s i p r a š a u ! G a l
g a l ė t u m ė t pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų
vaikišką balselį ir nejučiomis nusišypsai.
Ne tik žodis atsiprašau, bet ir kiti tokio kreipimosi žo­
džiai verti pagyrimo: G a l g a l ė t u m ė t pasakyti...
Klausiamoji bei abejojamoji dalelytė gal kartu su taria­
mosios nuosakos veiksmažodžiu galėtumėt labai mandagiai,
labai švelniai išreiškia kreipimąsi į nepažįstamą vyresnį ar
šiaip gerbtiną žmogų. Panašiai ir gatvėje mažai pažįstantis
miestą žmogus mandagiai kreipiasi į praeivį: A t s i p r a ­
š a u ! A r n e g a l ė t u m ė t p a a i š k i n t i , kaip čia
tiesiausiu keliu pasiekti geležinkelio stotį?

8.2. Taigi, kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko
pasiteirauti, nepašykštėkime mandagumo žodžio atsipra­
šau. Tačiau, jeigu šis žodis tariamas šiurkščiu balsu, jei sta­
čiokiškai formuluojamas pats klausimas, — nė kalbos ne­
gali būti apie klausėjo mandagumą.
Visai kitokio mandagumo reikia laikytis kreipiantis
į specialius informacijos skyrius. Pavyzdžiui, geležinkelio ar
kitokiose susisiekimo stotyse, didelėse įstaigose, įmonėse,
ypač susidarius nemažai norinčių pasiteirauti žmonių, —
aplinkybės verčia kuo trumpiau, be atsiprašymo, be jokių
įžangų formuluoti klausimą ir, gavus atsakymą, nepridėti
be būtino reikalo papildomų bei patikslinamų klausimėlių.

Щ&ШIr ginčytis reikia mandagiai
Kasdien bendraujame su žmonėmis, kasdien su jais kal­
bamės. Vienaip su šeimos nariais, kitaip su mokslo drau­
gais, dar kitaip įvairiuose pobūviuose, ekskursijose, kultūri­
niuose žmonių susibūrimuose.
Jau išaugę iš to paauglystės amžiaus, kai baimė, kad kas
nors iš klasės draugų, gink Dieve, nepavadintų mamytės sū­
neliu, dukrele... Ta baimė gal buvo padiktavusi šiurkščius
santykius su tėvais... Dabar jau galiu į jus kreiptis kaip į su­
brendusį geros valios žmogų, pasiryžusį laikytis mandagu­
mo ne tik viešose vietose, bet ir namų aplinkoje, draugų su­
sibūrimuose.
Svarbiausias būtų patarimas — niekada nesistenkite
prasikišti iš kitų, nesistenkite kitų nustelbti savo gabu­
mais, iškalba, taikliomis replikomis. O jei dar nesidrovėsite
viešai tarti užgaulų ar paniekos žodį, nemanykite būsią lai­
komi pranašesni už kitus. Kuo labiau jūsų aštraus liežuvio
strėlės smigs į kitų širdis, tuo didesnio susilauksite atšiau­
rumo, net ir paniekos!
Jaunesnio amžiaus žmonėms ypač santūriai reikėtų lai­
kytis vaišėse ar kokiuose kitokiuose susibūrimuose, kur da­
lyvauja pagyvenusio amžiaus garbingų žmonių.
Didesniuose susibūrimuose, kai vyresniųjų nedaug, jau­
nimas jaučiasi laisvai, — bematant įsisiautėja jaunystė ir iš­
ryškėja nuomonių bei pažiūrų skirtumai. Na ir prasideda
ginčai! Iš pradžių ramiai dėstomi logiškai pagrįsti argumen­
tai. Tolyn vis labyn stengiamasi vienam per kitą ryškinti bei
stiprinti savo požiūrį, žūtbūt laimėti! Ir ką gi — karštuoliai
kelia balsą, stengiasi kitus perrėkti... Kad jų tariamoji ar tik­
roji tiesa laimėtų, griebiasi paskutinio, deja, nekultūringo
ginklo: nukreipia visus savo samprotavimus jau ne į ginčų
objektą, bet į pašnekovą. Kliūva jo išsilavinimo stoka, nelo­
giškas protavimas, net ir charakterio ypatybės...
Taigi — susirinko draugai, o išeidami namo jau net ran­
kos vieni kitiems nebepaduoda. Atseit — priešai...

Deja, ne tik jauni, bet ir pagyvenę, netgi garbaus am­
žiaus sulaukę žmonės, ginčui kilus, ne visada geba manda­
giai, kultūringai, ramiai dėstyti savo mintis, pažiūras, nereikšdami pašnekovui nepalankių jausmų.
Jeigu vis dėlto pašnekovas užsispyręs laikosi savo nuo­
monės, geriausiai ramiu balsu, mandagiai jam pareikšti, kad
nuomonių skirtumas — ne kliūtis taikiai bendrauti.
Kartais, itin įsisiautėjus audringiems ginčams, tik ra­
maus charakterio, brandžios sielos asmenybė savo autori­
tetu gali sutramdyti karštuolių įtampą.

ĮĮĮffll Susipažinimas______________________
Sueidami į formalią pažintį, pirmiausia prisistatome.
Arba gali kas nors mus pristatyti, supažindinti.

10.1. Prisistatydami pasisakome pavardę, profesiją.
Jaunesnis, mažiau žinomas žmogus paprastai prisistato pir­
ma, vyresnis, garbingesnis — paskui. Vyriškis pirmas pasi­
sako pavardę, moteris — tik išgirdusi jo pavardę, pasako sa­
vąją. Susipažįstant su brandesnio amžiaus vyriškiais, jau­
nutėms merginoms derėtų pirmosioms prisistatyti.
Studentai ar šiaip jaunuoliai, bičiuliškai susipažindami,
gali pavardės nepasisakyti. Užtenka tik vardo. Sakant var­
dą, galima išreikšti ir pageidavimą būti vadinamam trum ­
pąja ar malonine jo forma, pavyzdžiui: A š R i m t a u t ą s,
bet prašom vadinti R i m u — taip mane vadina draugai...
Tačiau susipažįstant su vyresniu, gerbtinu žmogumi, pasisa­
kyti tik vardą — būtų labai nemandagu!
Prisistatyti visada būtina, kreipiantis kokiu reikalu į vy­
resnį ar gerbtiną asmenį.
Dažniausiai vis dėlto susipažįstame per tarpininkus. Pa­
prastai jaunesnis pristatomas vyresniam, vyriškis — mote­
riai, vienas asmuo keliems asmenims. Vėliau atėjęs svečias
pristatomas jau esantiems svečiams.

10.2. Supažindinant pasakomos pristatomųjų asmenų
pavardės ir trumpai užsimenama, kas jie tokie. Pavyzdžiui:

Prašom susipažinti — mano studijų draugas G i n t a r a s
V a i t k u s , a r c h i t e k t a s . O čia O n a A u g a i t y t ė, d a i l i n i n k ė .
Kai pristatomas brolis, pavardės sakyti nereikia, užten­
ka tik vardo, o supažindinant su ištekėjusia seserimi, pavar­
dę pasakyti būtina.
Jeigu supažindinantis asmuo nepasako pristatomųjų pa­
vardžių, — paduodant ranką, reikia jiems patiems pasisa­
kyti. Pavardės turi būti sakomos aiškiai. Burbtelėti panosė­
je vos girdimu balsu — tai negerbti asmens, su kuriuo suei­
nama į pažintį.
Nenugirdus pavardės, reikėtų nesivaržant paprašyti ją
pakartoti: Atsiprašau, nelabai nugirdau jūsų pavardę.
Jei pasitaiko, kad supažindinami jau pažįstami žmonės,
paprasčiausiai galima apie tai užsiminti. Tokią užuominą ge­
riau būtų pasakyti jaunesniam: Man rodos, aš jau esu Jums
pažįstamas. Arba: Mes jau kažkada esame susipažinę. Jeigu
asmuo tą susipažinimą bus primiršęs, turėtų mandagiai at­
siprašyti: Atleiskit, išdilo iš atminties ar kaip kitaip. Tačiau
garbingam, plačiai žinomam rašytojui, aktoriui, pasižymė­
jusiam mokslininkui... priminti jau įvykusį susipažinimą bū­
tų didelis netaktas, ypač jeigu pats esi mažai žinomas visuo­
menėje asmuo.
Pristatant vieną žmogų keliems, garsiai ir aiškiai pasa­
koma jo pavardė. Pristatomasis asmuo truputį linkteli. No­
rint pristatyti vėliau atėjusį svečią jau esamiems svečiams,
nedera pertraukti bendro svečių pokalbio. Reikėtų palauk­
ti, kol jie, pastebėję atvykusįjį, patys pritils.
Rašytojų, aktorių, solistų pristatinėti nereikia, jeigu jau­
čiama, kad svečiai juos pažįsta bent iš matymo, iš viešų pa­
sirodymų scenoje ar per televiziją, o kiti gal ir asmeniškai.
Mažiau žinomus aktorius, solistus, visuomenės veikėjus tin­
ka pristatyti užuominomis, pavyzdžiui: Solistas Narbutas, be
abejo, svečiams pažįstamas, žinomas. Po tokios užuominos
vienu kitu sakiniu galima šiek tiek plačiau apie tokį svečią
ir jo veiklą pasakyti.
Mokytoją mokiniams pristato mokyklos direktorius,
naują darbuotoją įstaigoje, įmonėje — skyriaus, cecho ar

kitokio padalinio viršininkas. Paskaitininką, oficialų svečią
auditorijai pristato susirinkimo pirmininkas ar kokio minė­
jimo, suvažiavimo organizatorius. Koncerto programos at­
likėjus pristato programos pranešėjas.

||f į§ || Kalbamės telefonu
11.1. Nukėlę čirškiančio telefono ragelį, atsiliepti gali­
me dvejopai: lietuviškai klausau arba tarptautiniu žodžiu
alio. Abu variantai geri; lietuviškasis klausau mūsų dieno­
mis dažnesnis. Tarptautinį alio ne visi taisyklingai tariame.
Kirčiuoti reikia paskutinį skiemenį su ilguoju o ir tarti su
minkštu priebalsiu l. Taigi alio (ne alio ir ne alo)\
Nedera atsiliepti teigiamuoju žodžiu taip. Pokalbis dar
nepradėtas — nėra ko nei teigti, nei neigti: nei sakyti taip,
nei ne. Ta pačia proga primename, kad ir buitinėje kalboje,
išgirdus vardu šaukiant, nedera atsiliepti teiginiu taip! Rei­
kia sakyti klausau!
Ar visada tinka telefonu atsakyti žodžiu klausau arba
alio? Ne, ne visada! Įstaigų, įmonių, organizacijų ar kitokių
kolektyvų atsiliepimas telefonu turi būti informatyvus, kad
nereikėtų klausti, ar pataikyta ten, kur norėta skambinti.
Taigi atsiliepiantis darbuotojas, be jokio alio ar klausau, tu­
ri pasakyti įstaigos, skyriaus, cecho ar kitokio padalinio pa­
vadinimą, bent užuominą.
Pavyzdžiui, skambiname į Lietuvių kalbos instituto Žo­
dynų skyrių. Išgirstame atsiliepimą: Institutas! arba Žodynų
skyrius! arba tiesiog Žodynai! Visi variantai geri. Mums aiš­
ku, kad pataikėme, kur norėjome.

11.2. Išgirdę atsiliepimą, paprastai tariame pasisveiki­
nimo žodžius labas rytas (laba diena ar labas vakaras) ir pa­
sisakome, kas skambina. Skambindami oficialiu reikalu
įstaigos vardu, pasakome įstaigą ar jos padalinį ir savo pa­
reigas. Tada trumpai išdėstome reikalą.
Ar visada pokalbį telefonu reikia pradėti sveikinimosi
žodžiais? Žinoma, ne visada! Skambinant į įstaigas, įmones,

gamyklas, buitinių paslaugų įmones, kai mums rūpi trumpa
informacija ar norime paprašyti ką pakviesti prie telefono,
nereikia nei sveikintis, nei prisistatinėti. Bent jau pasisvei­
kinus nedaryti pauzės, nelaukti atsakymo. Juo labiau nerei­
kia sveikintis skambinant į greitąją medicinos pagalbą, po­
liciją, susisiekimo stočių ir kitas informacijas.
Skambintojo prisistatymas neretai pradedamas įkyrėju­
siu trafaretu Jus trukdo... Į įstaigas, įmones taip kreiptis ne­
derėtų! Ypač netinka toks kreipimasis į buitinių paslaugų
dirbtuves: batų taisyklą, siuvimo ateljė, kirpyklą ir kt. Jų
darbuotojai juk tam ir yra, kad į juos kreiptumės, jiems dar­
bo duotume. Nė kalbos negali būti apie jų trukdymą! Prisistatykime pagal reikalą paprasčiausiai: Čia kalba... Į Jus
kreipiasi...
Prisistačius skambintojui, turėtų prisistatyti ir asmuo,
kuris atsiliepia, jeigu su juo bus kalbamasi, jei neprašoma
ką pakviesti. Jei atsiliepiantis asmuo nepasisako, kas esąs,
skambintojas gali mandagiai paklausti: Atsiprašau, su kuo
aš kalbu?
11.3. Asmeniniais reikalais kreipiantis, dažniausiai jokio prisista­
tymo nereikia. Taip pat nereikia prisistatyti ir trumpai ko nors klausiant,
teiraujantis. Turim įprasti į įstaigas, įmones, organizacijas, informacijas
kreiptis trumpai, glaustai, nesakyti nė vieno nereikalingo žodžio.
Draugams, pažįstantiems vienas kito balsą, paprastai neprisistatome.
Jei pasitaikė apsirikus ar dėl techninių nesklandumų telefonu susi­
jungti ne su tuo numeriu, į kurį taikyta, reikia mandagiai atsiprašyti ir
tik tada padėti ragelį. Susierzinus, nė žodžio netarus, mesti ragelį arba
stačiokiškai nustebus klausti: Kas čia? Kas čia toks kalba? Kaip čia? Ko­
dėl? — būtų labai nekultūringa! (O ką besakyti, jeigu kam išsprūstų dar
koks keiksmažodis!..)
Jei girdėti pašalinių garsų ar kieno kito pokalbis, reikia mandagiai
pasiūlyti: Kažkas čia trukdo, aš paskambinsiu iš naujo (perskambinsiu). O
jeigu pokalbis nutrūksta, mandagumas reikalauja tuojau iš naujo pa­
skambinti ir paaiškinti: Kažkodėl nutrūko kalba — išsijungė. Ar gerai da­
bar girdėti? Antraip galima pamanyti, kad pašnekovas metė ragelį...
Jeigu kalbėdami telefonu ko neišgirstame, gerai nesuprantame, neklausinėkime stačiokiškai: Ką sakai? Ką? Kas? Mandagiai pasakykime:
Atsiprašau, neišgirdau! arba: Atsiprašau, nesupratau! Prašyčiau pakartoti!
Pritarinėti pašnekovo kalbai tvirtinamuoju žodžiu aha nederėtų. Juo
labiau nemandagu pritarinėti mykiamuoju garsu mhm. Kai pašnekovas

ilgiau ką aiškina ar mums ką pasakoja, neblogai kartais įsiterpti žodžiu
taip (bičiuliškai tinka ir taigi), duodant ženklą, kad ryšys su kalbėtoju
nėra nutrūkęs, telefonas neišsijungęs.

11.4.
Beveik kasdien mums reikia prašyti pakviesti ką
prie telefono. Dažnai sakome tiesiog: Pakvieskit (tą ir tą).
Tai nemandagus prašymas — tarsi įsakymas! Taip pat daž­
nai girdime: Pakvieskit, prašau... Apie tokią mandagumo
formos prašau vartoseną jau esame kalbėję (žr. 7.2 ir 7.3).
Dar kartą priminsime, kad įterptinis mandagumo formos
prašau su veiksmažodžio liepiamąja nuosaka vartojimas yra
skolintas iš rusų kalbos, laikytinas klaida. Metas jau būtų
atprasti nuo tokio prašymo — visada mandagiai išreikškime savo pageidavimą: P r a š o m (arba: P r a š y č i a u )
pakviesti prie telefono...
Jeigu žinome, kad kviečiamasis asmuo ne arti prie kvie­
tėjo, jei nelengva jį surasti, pageidaudami dar pridėkime
prieveiksmį labai: Labai prašau pakviesti... arba sakykime
Prašyčiau pakviesti... Arba vartokime tariamąją nuosaką su
dalelytėmis gal, ar: Gal pakviestumėt... A r negalėtumėt pa­
kviesti... Gal kartais pakviestumėt... Norėčiau kalbėti su Bene­
diktu... A r kartais nesutiktumėtpakviesti... Gal nebūtų sunku iš
penkto kambario pakviesti laborantę Giedrę — ten niekas ne­
atsako. Gal Jūsų labai neapsunkinčiau — norėčiau prašyti pa­
kviesti iš gretimo buto mano seserį — labai svarbus reikalas!
Tariamosios nuosakos formas su žodeliais gal, ar, kartais
labai mėgsta vartoti senosios kartos žmonės. Toks švelnus
mandagumas kalbant labai praverčia. Tai pavyzdys vaikams,
paaugliams.
Į prašymą ką pakviesti neretai atsakoma: Minutėlę! Kur
tik skambini — į įstaigą ar į butą — ir prašai ką pakviesti,
paprastai išgirsti vienodą atsakymą: Minutėlę! O jei kviečia­
masis asmuo čia pat, tai ir — Sekundę! Sekundėlę! Geriausi
žodžiai pasidaro įkyrūs, kai juos dažnai ta pačia reikšme, to­
kiomis pat aplinkybėmis nuolat kartojame. Įkyrios ir tos
minutėlės, sekundės, sekundėlės... Be to, tas minutėles, se­
kundėles peikiame ne vien dėl to. Jos vartojamos ne pagal
lietuvių kalbos dvasią. Jei prašomasis asmuo čia pat, mes

tariame mandagumo žodį prašom ir paduodame ragelį. O
jei reikia eiti kviesti į kitą kambarį, sakome: Prašom palauk­
ti, tuojau pakviesiu arba: Tučtuojau pakviesiu, arba: Gerai,
pakviesiu (draugiškai).
Primintinas dar vienas įsidėmėtinas dalykas, dažniausiai
iš vaikų kalbos. Suskambus telefonui, pribėga vaikas ir, iš­
girdęs pageidavimą: G a l g a l i m a mamytę, vaikiškai kar­
todamas prašomąjį mandagumo žodį, atsako: Galima! (De­
ja, ne tik vaikai, kartais mamytės ir tėveliai taip atsako!)
Nemandagu taip atsakyti! Tarsi būtų duodamas leidimas,
sutikimas. Lietuviškiau ir mandagiau skambinančiajam bū­
tų prašyti: Gal galėtum(ėt) pakviesti... Prašyčiau pakviesti...
Vaikui tinka ir tiesiog sakyti: Pakviesk, Jonuk, mamytę!
Kartais girdime telefonu bičiuliškai teiraujantis: Kur tu
dabar r a n d i e s i? Neleistinai vartojamas čia veiksmažo­
dis rastis. Reikėtų klausti: Iš kur skambini? Kur dabar esi?
Vyresnių, gerbtinų žmonių taip klausti iš viso nedera! Man­
dagumas reikalauja pagarbiau klausimą formuluoti: Atsi­
prašau! Norėčiau pasiteirauti, iš kur Jūs skambinate? Never­
tėtų žavėtis įmantria, iškilmingai skambančia, bet trafaretu
virtusia, nuvalkiota fraze: Gal galėčiau žinoti J ū s ų k o ­
o r d i n a t e s?!

11.5.
Įstaigų viršininkų sekretorės neretai nusiskundžia
telefono klientų nemandagumu. Sučirškus telefonui, vos tik
pakėlusios ragelį išgirsta įsakmų reikalavimą: D u o k i t
man direktorių! D u o k i t man vedėją (viršininką)! Toks
stačiokiškas reikalavimas rodo, kad kartais ir išsilavinę žmo­
nės išleidžia iš akių mandagumo abėcėlę! Kita vertus, veiks­
mažodis duoti čia logiškai nesuprantamas. Juk direktorius,
vedėjas ar viršininkas — ne daiktai, kuriuos sekretorė rei­
kalaujantiems galėtų duoti!
Kreipiantis į sekretorę, geriausia paprašyti trumpai, aiš­
kiai ir mandagiai: N o r ė č i a u ( p a g e i d a u č i a u )
k a l b ė t i su direktoriumi (vedėju, viršininku). P r a š y ­
č i a u s u j u n g t i su... Žinoma, pirmiausia reikia prisis­
tatyti kas prašo!

Neretai pasitaiko ir keistų, nemandagių teiravimųsi.
Skambina kas į įstaigą ir smarkiu balsu klausia: A r direkto­
rių (vedėją) t u r i t? Sekretorė jau įpratusi atsakyti: Turim!
arba: Neturim! Lietuvių kalbos normos neleidžia nei taip
klausti, nei atsakyti. Jeigu kas menkai pažįstamas, pas mus
apsilankęs, teirautųsi: Brolį turit?, atsakytume: Taip, t u r i u
brolį, tik šiuo metu jo n ė r a n a m i e . Kai mums rūpi
žinoti, ar pageidaujamas asmuo y r a (įstaigoje, bute), tai
taip ir klauskime: A r direktorius yra? (beje, ir kirčiuokime
yra, o ne yra!). Tik niekada nevartokime pasakymo: A r di­
rektorius yra p a s s a v e ?
Jei asmens, kuriam skambiname, nėra, jis kur išėjęs ar
išvykęs, nedera klausti: O kada jis p a s i r o d y s ? Juk visi
viršininkai, tarnautojai, darbininkai ateina į įstaigą dirbti,
o ne pasirodytil Tad reikia teirautis: Kada jis bus? Kada
grįš? Kada jam paskambinti? A r galėčiau dar šiandien jam
paskambinti? Už informaciją, nors ji mums ir nepalanki bū­
tų, visuomet reikia padėkoti.
Jeigu skambintojas, prašantis vadovo, neprisistato, sek­
retorė turėtų pasiteirauti: O kas čia prašo? Kaip pranešti di­
rektoriui, kas prašo?

11.6.
trukmę.

Naudinga žinoti apie pokalbių telefonu pobūdį bei

Nors ir nebūtų normuojamas pokalbių telefonu laikas,
vis dėlto nederėtų pačiam gaišti ir kitą gaišinti tuščiais pasi­
plepėjimais. Svarbiausia, neišleisti iš akių, kad užimtas tele­
fonas trukdo kitiems, kartais labai svarbiu, neatidėliotinu
reikalu kreiptis į mūsų gaišinamą pašnekovą ar į mus pa­
čius. Jei numatome, kad reikalas verčia kiek ilgiau kalbėti,
pirmiausia atsiklauskime, ar pašnekovas galėtų ilgiau su
mumis užtrukti, ar nesirengia kur išeiti, ar neturi kokių
svarbių darbų; o gal šiuo metu koks svečias yra atsilankęs?
Mandagus, kultūringas žmogus visur santūrus. Tačiau jis
nėra bejausmis, ledinis. Kur reikia, moka tarti šiltesnį žodį,
parodyti savo bičiuliškumą. Tačiau leistis į ilgus pokalbius

telefonu jis privengia. Supranta, kad mandagiau siūlytis at­
eiti į namus ar kur susitikti ir akis j akį pasikalbėti. Ypač
trumpi turėtų būti pasikalbėjimai automatiniu telefonu, kai
laukia keli ar daugiau žmonių. Jei kas ilgokai užtrunka kal­
bėdamas, nemandagu belsti, bartis, priekaištauti. Reikia ra­
miai, mandagiai priminti, kad yra laukiančių, skubančių.
Telefonu nedera atskleisti paslapčių: nei tarnybinių, nei
asmeninių. Nei savo, nei namiškių, nei šiaip žmonių. Ne­
dera kitus kritikuoti, apkalbėti, juo labiau šmeižti! Asmeni­
niais reikalais vengtina skambinti bičiuliui į įstaigą, tarny­
biniais — į namus. Geriausia telefonu susitarti, kada ir kur
pageidaujamais reikalais pasikalbėti. Nemandagu telefonu
ko prašyti mažai pažįstamą asmenį, juo labiau aukštesnį pa­
reigūną.
Mūsų dienomis, kai visi taip stokojame laiko, gyvenimo
tempas verčia pripažinti telefoną kaip patogiausią bendra­
vimo priemonę ne tik su šeimos nariais, bičiuliais, giminė­
mis. Jau nebelaikoma tradicinio etiketo pažeidimu sveikin­
ti telefonu ir tolimesnius pažįstamus, gerbtinus žmones di­
džiųjų švenčių (Kalėdų, Naujųjų metų, Velykų), vardinių ar
kokia kita proga, prireikus reikšti jiems padėką, kartais ir
užuojautą. Labai tiktų padėką ar užuojautą dar pareikšti
ir laišku ar specialiu vizitu.
Nemandagu skambinti telefonu anksti rytą ar vėlai va­
kare, nors ir žinotume, kad mūsų bičiulis tuo metu nemie­
ga. Jei vis dėlto reikalas spiria nepatogiu laiku skambinti,
pokalbį reikia pradėti nuo atsiprašymo.
Tiesą sakant, žodis atsiprašau per retai tariamas kalban­
tis telefonu. Bent jau baigdami ilgesnį pokalbį, turėtume
nepamiršti atsiprašyti pašnekovo už sugaišintą laiką. Jei rei­
kia, ir padėkoti už nuoširdumą, patarimus, už gerą žodį, už
suteiktą pagalbą...
Prieš dėdami ragelį nepamirškime ir atsisveikinimo žo­
džių: sudiev! gyvenkim sveiki! ar įprastinių kitokių. Vakare
pokalbį telefonu baigiame linkėdami labos nakties (laba­
nakt!), gero poilsio!

Kaip rašome laiškus
12.1. Pagarbiems žmonėms oficialiai rašomi laiškai tu­
ri būti trumpi. Svarbu pasistengti glaustai reikšti mintis,
kreipiantis kokiu reikalu į įstaigos vadovą. Geriausia pra­
dėti be ilgesnės įžangos, eiti tiesiog prie reikalo. Trumpai
drūtai, kaip liaudis sako, o svarbiausia — aiškiai.
Kas kita laiškai tėvams, broliams ar seserims, bičiuliams,
draugams. Čia plati dirva kūrybinėms galioms. Vienaip ra­
šome turėdami konkretų reikalą, kitaip — tik draugiškumą
palaikydami, o tėvams, pavyzdžiui, — nuoširdžią pagarbą ir
meilę reikšdami. Mandagumas ir pagarba asmeniui, kuriam
rašomas laiškas, reikalauja kiek primiršti save, daugiau do­
mėtis adresatu, jo šeima. Bent jau laiško pradžioje nederė­
tų apie save rašyti. Rečiau reikėtų vartoti įvardį aš, kad mū­
sų asmuo atsidurtų lyg ir šešėlyje.
Išimčių, žinoma, gali būti. Štai mes važiuojame į toli­
mą turistinę kelionę, o draugai, broliai, seserys, ypač tėvai,
laukia iš mūsų laiško, domisi, kaip mums sekasi, lydi mus
kelionėje savo mintimis... O tų kelionės įspūdžių — bega­
lės! Tad ir pradėkime nuo jų, išliekime susikaupusius jaus­
mus, pasidžiaukime nuostabiais vaizdais, kitų kraštų
kultūros bei meno vertybėmis ir kt. Tik neįsileiskime į
smulkmenas — juk visko laiške neišpasakosi... Svarbu pa­
sidomėti ir mūsų artimųjų — tėvų, brolių, seserų ar drau­
gų gyvenimu...
12.2. Mūsų senoliai pradėdavo laišką pasisveikinimu ir
baigdavo atsisveikinimu. Nors šio papročio šiandien ir ne­
besilaikome, tačiau mūsų nuoširdumo niekas negali varžy­
ti! Štai motina rašo laišką išsiilgusi sūnaus ir laiško antraš­
tėje visai gražiai kreipiasi: Sveikas, Sūneli! Panašiai rašyda­
mi ir mielam draugui pradedame laišką antraštiniais
kreipiniais: Sveikas gyvas! Labas labutis! Sveika, Onute! Su­
prantama, tokiais familiariais sveikinimosi žodžiais laišką

tinka pradėti tik artimiems, gerai pažįstamiems, į bičiuliš­
kus santykius suėjusiems žmonėms.
Jei turime už ką dėkoti, geriausia laišką pradėti padė­
kos žodžiais. Senu mūsų tėvų papročiu pirmiausia dėkoja­
me už laišką. Tačiau labai įkyru būtų, jei kiekvieną kartą
pradėtum e vis tuo pačiu sakiniu: Ačiū (Dėkui) už laišką!
Daug maloniau adresatui skaityti tokią pradžią: Mielas Ta­
vo laiškas — yra už ką padėkoti! Užtenka kartais tik pasi­
džiaugti, pasigėrėti laiško mintimis, nebereikia nė padėkos
žodžių. Vis dėlto ir dažniau susirašinėjant, bent šiokia tokia
užuomina apie gautą laišką turėtų būti, kad nekiltų abejo­
nių, ar kur jis nedingęs.
Po padėkos žodžių ar užuominos apie gautą laišką įpras­
ta, rašant atsakymą, pasidomėti adresato ir jo artimųjų gy­
venimu, sveikata, darbais. Tačiau rašydami mažai pažįsta­
miems žmonėms, turėtume būti labai atsargūs, santūrūs.
Vyresnių, gerbtinų žmonių nemandagu teirautis apie svei­
katą, sėkmę.
Laiško gale paprastai prašoma perduoti linkėjimus šei­
mos nariams, kaimynams, bičiuliams. Tačiau mažiau pažįs­
tamiems, gerbtiniems žmonėms tokie linkėjimai netinka!
Reikėtų dar priminti elementarų mandagumo reikalavi­
mą — nedelsti atsakyti į gaunamus laiškus!
12.3. Rašydami laišką, visada gerai apgalvokime kiek­
vieną žodį, kiekvieną sakinį. Parašę dar kartą nuo pradžios
iki galo atidžiai perskaitykime. O jei taisydami subraukė­
me, įterpėme prierašų, perrašykime švariai iš naujo. Nebent
laiškas būtų skirtas labai artimam žmogui, tada ir dėl tų
taisymų nereikėtų varžytis.
Nepaprastai apgalvoti, sklandžiai, kūrybiškai parašyti
turi būti specialūs sveikinimo laiškai, ypač vyresniems asme­
nims. Sveikinimo, padėkos, atsiprašymo, užuojautos laiškus
mandagumas reikalauja rašyti ranka.
12.4. Laišką paprastai pradedame kreipiniu. Kreipimo­
si žodžiai gali būti labai įvairūs. Tėvams, globėjams, auklė­

tojams laiško kreipinyje tinka išreikšti meilę, pagarbą, iš­
kelti gerąsias jų savybes, pvz.: Mielieji Tėveliai! Mūsų bran­
gioji, mūsų geroji Močiute! Mylimoji Teta ir mano Sesute Aušryte! Į mažai pažįstamus, gerbtinus žmones reikia kreiptis
santūriai, pagarbiai, pvz.: Gerbiamasis Profesoriau! Gerbia­
moji Daktare! Į visai nepažįstamus žmones tinka kreiptis tie­
siog Gerbiamasis (-oji)! Tik į labai artimus draugus krei­
piamės vardu.
Palyginti dažnai laiškų kreipiniuose vartojamas prie­
veiksmis didžiai, pvz.: D i d ž i a i gerbiamas Akademike!
D i d ž i a i gerbiama Auklėtoja! Kartais prieveiksmis di­
džiai pridedam as prie įvardžiuotinės formos gerbiamasis,
-oji. Žodžių junginys didžiai gerbiamasis, -oji prieštarauja
lietuvių bendrinės kalbos normoms, laikytinas klaida! Prie­
veiksmiai su įvardžiuotiniais būdvardžiais ar įvardžiuotiniais
dalyviais nevartojami.
Daug kam kyla abejonių — ar būtina senu papratimu
laiško kreipinį rašyti iš didžiosios raidės?
Antraštiniame laiško kreipinyje, taip pat ir visame laiš­
ko tekste didžiosios raidės, šalia kitų gramatinių funkcijų,
atlieka ir mandagumo funkciją. Pradėti laiško antraštėje
kreipinį mažąja raide — būtų nemandagu! Aišku, ne visi
antraštinio kreipinio žodžiai rašomi iš didžiosios raidės.
Jungtuko ir, prielinksnių, prieveiksmių, žinoma, taip pat
įvardžių mano, mūsų — niekas nerašo iš didžiosios raidės
ir nedera taip rašyti. Nėra reikalo didžiąja raide pradėti ir
įvardžiuotinių ar neįvardžiuotinių būdvardžių, dalyvių: ge­
rasis,-oji, gerbiamasis,-oji, brangusis,-ioji, mielasis,-oji... Ne­
bent tie įvardžiuotiniai būdvardžiai ar dalyviai būtų varto­
jami daiktavardiškai, pavyzdžiui: Mano B r a n g u s i s ! Bet
jei dar pridėtume vardą, — įvardžiuotinį būdvardį rašytu­
me iš mažosios raidės: Mano b r a n g u s i s Andriau!
Tradicinis mandagumas reikalauja ir visame laiške iš di­
džiosios raidės rašyti asmenį ar asmenis, į kurį ar kuriuos
laiško antraštėje buvo kreiptasi, nors tas asmuo ar tie asme­
nys būtų minimi tik įvardžio forma. Įsidėmėtina taisyklė:

ne tik gerbtiniems asmenims, tėvams, globėjams, auklėto­
jams, bet ir broliams, seserims, net artimiems draugams
laiškuose įvardžiai Tamsta, Jūs, net ir familiarus įvardis Tu
rašomi iš didžiosios raidės. Ir visų tų įvardžių linksniai:
Tamstos, Jūsų, Tavęs; Tamstai, Jums, Tau ir 1.1. Iš didžiosios
raidės laiške derėtų rašyti ir adresatų šeimos narius. Štai po
atostogų, pasisvečiavęs pas dėdę, grįžta moksleivis namo.
Laiške dėdei rašo: Grįžęs namo, daug pasakojau savo bro­
liui ir sesutei apie Jūsų, gerasis D ė d e , sodą, apie vaišingo­
sios D ė d i e n ė s triušiukus, apie geraširdę M o č i u t ę . . .
12.5. Ta pačia proga gal ne pro šalį būtų užsiminti apie didžiųjų
raidžių mandagumo funkciją ir kitais atvejais (ne vien laiškuose).
Sveikinimų raštai, jubiliejiniai adresai, dovanų tekstai rašomi pa­
našiai kaip laiškai. Sveikinimų raštuose, rašomuose kolektyvo, įstaigos
vardu, stengiamasi išryškinti sveikinamąjį asmenį, jo veiklą, nuopelnus
kolektyvui ir tautai. Čia tinka iškilmingai skambantis ilgesnis kreipinys,
pvz.: Didžiai gerbiamas Jubiliate, visų mylimas Mokytojau!
Prašymuose pareigūnų pavadinimai visuomet rašomi iš didžiosios
raidės.
Panašiai reiškiama pagarba ir mirusiems vainikų užrašuose, pvz.:
Neužmirštamam M o k y t o j u i . Mielajai (Gerajai) M o č i u t e i . . . Po
užrašų, formuluojamų naudininko linksniu, paprastai nei taško, nei jo­
kio kito ženklo nereikia.
Po antraštinio kreipinio laiškuose vieni deda kablelį, kiti šauktuką.
Kaip geriau? Šauktukas geriau tinka negu kablelis. Kodėl? Kreipinys,
kuriuo pradedamas laiškas, yra kartu ir laiško antraštė. Tas antraštinis
kreipinys skirtas ne tik pirmajam sakiniui, bet ir visam laiškui, visam
jo turiniui. Kai skaitome laišką, po antraštinio kreipinio visuomet da­
rome pauzę. Ją ir geriausia reikšti šauktuko ženklu. Kai po antraštinio
kreipinio rašome šauktuką, pirmąjį laiško žodį turime pradėti didžiąja
raide.
Baigdami laišką senesni žmonės prieš pasirašydami yra pratę tam
tikromis formulėmis reikšti savo jausmus: su pagarba, su meile, su dėkin­
gumu. Tačiau tokios prielinksnio su konstrukcijos turi tam tikrą knygiškumo atspalvį. Jablonskis nelabai jas mėgo. Tiesa, pasakymas su pagar­
ba skamba iškilmingai, bet daug gyviau ir lietuviškiau būtų prieš parašą
laiško gale rašyti: Jus gerbiantis, -i; Jums dėkingas, -a; Jūsų išsiilgęs, -usi...
Toks pagarbos, dėkingumo, meilės reiškimas turi atitikti laiško pobūdį
bei stilių, jame turi atsispindėti mūsų santykiai su adresatu.

Dažnai šnekamojoje kalboje, kartais ir spaudoje, laiško
sąvoka praplečiama. Laiškais vadinami ir raštai. Iš tikrųjų

laiško ir rašto sąvokos labai artimos, todėl nenuostabu, kad
kai kuriose kalbose rašto sąvoka sutapatinama su laiško są­
voka. Pavyzdžiui, rusai laišką ir raštą vadina vienodai —
pismo. Bendrinėje lietuvių kalboje laiško nereikėtų painioti
su raštu.
Kai rašydami kreipiamės į asmenį, tokį rašinį vadiname
laišku. Kai objektyviai, šaltai, be kreipinių išdėstome reika­
lus, tokį parašytą tekstą, siunčiamą įstaigai, įmonei, šiaip
kokiam kolektyvui ar pareigūnui, vadiname raštu. Vieni raš­
tai gaunamieji, kiti siunčiamieji. (Apie laiškus ir raštus žr.
dar: „Reikalų raštai“, 17.1 ir 17.2.)

ĮĮlfĮg Geras žodis ir savitvarda____________
Kasdien bendraujame su daugeliu žmonių ir matome,
kokie jie skirtingi. Vieni draugiški, malonūs — nors prie
žaizdos dėk. Su jais pasikalbi, rodos — visas pasaulis nu­
švinta. Visuomet tave supras, nepašykštės gero žodžio.
O kiti, žiūrėk, pasipūtę, tarytum siena nuo žmonių atsitvė­
rę. Iš jų gero žodžio nesitikėk... Reikia labai didelės kan­
trybės, visiems gera linkinčios, pasiaukojančios meilės, kad
su tokiais pasipūtėliais bendraujant sušvelnėtų jų cha­
rakteris.
Kaip daug lemia nuoširdžiai tariamas g e r a s ž o ­
d i s ! Prablaivinantis, raminantis, padrąsinantis, įkvepian­
tis, uždegantis... Labai reikia tokio žodžio gyvenimo srovės
nešamoms, įvairių rūpesčių rūpestėlių kamuojamoms sie­
loms! Kad netekusi pusiausvyros širdis nurimtų, atsigautų...
Kad nesėkmių ištikta siela nenuleistų sparnų... Kad nepra­
rastų geros nuotaikos, optimizmo, kai kilniausi užmojai pa­
minami po kojų...
Geras žodis — tai šeimos šiluma, šeimos džiaugsmas ir
kartu šeimos tvirtovė! Kuo dažniau šeimos nariai vieni ki­
tiems taria gerų žodžių, tuo nuoširdesni jų santykiai, jaut­
resnė meilė, darnesnis sugyvenimas...

Kad geras žodis būtų įtaigus, kad kitus keltų į gėrį, rei­
kia, kad būtų tariamas iš gera linkinčios širdies. Tik tas, kas
pats geras, gali sėti gėrio sėklą!
Būti savo emocijų viešpačiu, visuomet tvardytis, man­
dagiai, švelniai su visais bendrauti — ne taip jau lengva.
Nuovargis, nesveikata, patirti nemalonumai šeimoje, mo­
kykloje ar darbe, įvairūs nepasisekimai atsiliepia nuotaikai.
Pavargusį ar susinervinusį žmogų ima nekantrumas, pyktis.
Įsiaudrinę jausmai nejučiomis veržiasi į išorę. Rodos, išliesi
pyktį — ir palengvės. Bet ar iš tikro palengvės?! Neretai dar
labiau pasunkėja...
Jei dažnai ir su daug kuo susipyksti, ieškok pykčio šak­
nų ne kituose, o savyje. Geras, taikus, mandagus žmogus
retai kam užkliūva, dar rečiau pats kitus užkliudo.
Tikrai kultūringas žmogus visur ir visada laikosi santū­
riai, bendrauja su visais mandagiai. Stengiasi niekam neįky­
rėti, kitų neužgaulioti. Net ir įskaudintas sugeba būti tak­
tiškas, mandagus, nepašykšti nors ir šaltesnio pasisvei­
kinimo ar atsisveikinimo žodžio, visuomet atsako ko nors
klausiamas. Ir niekada nekeršija, nes kerštas — silpnųjų
ginklas!
Toks ir yra daugelio nesuprantamas pykčio kultūringu­
mas, įsiaudrinusių jausmų tramdymas, atlaidumo menas!
*

*

*

Mandagumo sąvoka labai plati. Ji apima ne tik išori­
nes apraiškas — mandagią kalbą, mandagią elgseną, man­
dagią laikyseną, — bet ir vidinę žmogaus kultūrą: savitvar­
dą, atlaidumą, užuojautą, paslaugumą... Etiketo vadovėlį
perskaitęs, mandagumo dar neišmoksi. Reikia, žinoma, te­
orinių žinių, bet svarbiausia — praktinių įgūdžių. Naudin­
ga stebėti kultūringų, išsiauklėjusių žmonių elgesį bei lai­
kyseną, mokytis iš jų.

Sutrumpinimai
А. В. — Antanas Baranauskas
Alf. M. — Alfonsas Maldonis
Alg. B. — Algimantas Baltakis
A. M. — Anelius Markevičius
A. Mt. — Anzelmas Matutis
A. N.-N. — Alfonsas Nyka-Niliūnas
Ant. B. — Antanas Biliūnas
Ant. M. — Antanas Miškinis
A. P. — Algirdas Pocius
A. Sb. — Algirdas Sabaliauskas
А. V. — Antanas Vienuolis
A. Ve. — Antanas Venclova
A. Vč. — Antanas Vaičiulaitis
A. Ž. — Albinas Žukauskas
A. Žm. — Antanas Žmuidzinavičius
B. B. — Bernardas Brazdžionis
B. Rdz. — Bronius Radzevičius
B. S. — Balys Sruoga
Č. K. — Česlovas Kudaba
DLKG — Dabartinės lietuvių kalbos
gramatika
E. M. — Eduardas Mieželaitis
E. Mk. — Emilija Mikulėnaitė
G. I. — Gediminas Isokas
H. Č. — Henrikas Čigriejus
H. K. — Halina Korsakienė
H. N. — Henrikas Nagys
H. R. — Henrikas Radauskas
I. P. — Ignas Pikturna
I. S. — Ieva Simonaitytė
J. — Jonas Jablonskis
J. A. — Jonas Avyžius
J. Aist. — Jonas Aistis
J. Ap. — Juozas Aputis
J. B. — Jonas Biliūnas
J. Blč. — Juozas Balčikonis
J. Blk. — Jonas Balkevičius
J. Blt. — Juozas Baltušis
J. D. — Jonas Dovydaitis
J. Dg. — Janina Degutytė
J. G. — Juozas Grušas
J. J. — Julius Janonis
J. Jn. — Jurgis Jankus
J. M. — Jonas Marcinkevičius
J. Mk. — Jonas Mikelinskas
J. P. — Juozas Paukštelis
J. Pž. — Juozas Požėra

J. S. — Juozas Šokas
J. Str. — Jonas Strielkūnas
Just. M. — Justinas Marcinkevičius
K. B. — Kazys Boruta
K. Bg. — Kazimieras Būga
K. Bnk. — Kazys Binkis
K. Br. — Kazys Bradūnas
K. D. — Kristijonas Donelaitis
K. S. — Kazys Saja
Ks. S.-V. — Ksaveras Sakalauskas-Va­
nagėlis
L. Gt. — Leonardas Gutauskas
L. Gr. — Leonardas Grudzinskas
LKG — Lietuvių kalbos gramatika
L. P. — Lazdynų Pelėda
M. — Maironis
M. Kt. — Marius Katiliškis
M. M. — Marcelijus Martinaitis
M. S. — Mykolas Sluckis
M. V. — Motiejus Valančius
M. Vn. — Martynas Vainilaitis
P. C. — Petras Cvirka
P. D. — Petras Dirgėla
P. M. — Pranas Mašiotas
P. Š. — Paulius Širvys
r. — dalykiniai raštai, periodinė spau­
da
R. B. — Rimantas Budrys
R. K. — Raimondas Kašauskas
R. L. — Romualdas Lankauskas
S. D. — Simonas Daukantas
S. N. — Salomėja Nėris
S. Z. — Stepas Zobarskas
T. I. — Tadas Ivanauskas
tts. — tautosaka
V. — Vaižgantas
V. B. — Vytautas Bubnys
V. BĮ. — Vytautas Bložė
V. D. — Vladas Dautartas
Vyt. R. — Vytautas Rimkevičius
V. Js. — Vidmantė Jasukaitytė
V K. — Vincas Krėvė
V. Mč. — Vytautas Mačernis
V. M.-P. — Vincas Mykolaitis-Putinas
V Ž. — Vytautė Žilinskaitė
Ž. — Žemaitė
ž. — Lietuvių kalbos žodynas

Li-197

Lietuvių kalbos žinynas / Bronius Dobrovolskis, Pranas
Kniūkšta, Antanė Kučinskaitė... [ir kt.]; sudarė Pranas
Kniūkšta. — Kaunas: Šviesa, 2007. — 519 p.
Aut. nurodyti antr. lapo kt. pusėje. — Kn. taip pat: Pratarmė /
P. Kniūkšta, p. 12—13. — Sutrump.: p. 519.
ISBN 5-430-04750-3
Žinyne glaustai pateikiami svarbiausi mokykloje einami lie­
tuvių kalbos dalykai — bendroji kalbos apžvalga, fonetika, mor­
fologija, sintaksė, rašyba, skyryba, kirčiavimas, būdingosios kalbos
klaidos, reikalų raštai, kalbos etiketas. Tai parankinė knyga
aukštesniųjų klasių mokiniams, visiems, kurie neabejingi kalbos
kultūrai.
UDK 808.82(03)

LIETUVIŲ KALBOS ŽINYNAS

Autoriai: B ronius D ob rovolsk is, P ran as K niūk šta,
A ntanė K učinskaitė, A sta K upčinskaitė-R yklienė,
A ldona P aulauskien ė, B onifacas Stundžia,
D an utė Tarvydaitė

Sudarė P ran as K niūkšta
Redaktorė Asta Adelė Rėbždaitė
Viršelis Astos Avalaseviciūtės-Butėnienės
Tir. 3000 egz. Leid. Nr. 16 159. Užsak. Nr. 6.1179.
Uždaroji akcinė bendrovė leidykla „Šviesa“, E. Ožeškienės g. 10,
LT-44252 Kaunas.
EI. p. mail@sviesa.lt
Interneto puslapis http://www.sviesa.lt
Spausdino AB spaustuvė „Spindulys“, Gedimino g. 10, LT-44318 Kaunas.
EI. p. spaustuve@spindulys.lt
Interneto puslapis http://www.spindulys.lt
Sutartinė kaina