LTSR MOKSLŲ AKADEMIJA

ARCHYVINIAI DOKUMENTAI
V RINKINYS

19 6 1

9(T L )2 + 9(T)27 + 9(T)28
Ar 61

Spaudai paruošė: B. Baranauskas, J. Vicas

ARCHYVINIAMS DOKUMENTAMS SKELBTI REDAKCIJA

ARCHYVINIAI DOKUMENTAI
APIE NACIONALISTŲ
ANTILIAUDINĘ VEIKLĄ

VA LSTYBIN E
POLITINĖS IR MOKSLINĖS LITERATŪROS LEIDYKLA
VILNIUS — 1962

NACIONALISTAI —
HITLERININKU. TALKININKAI

Buržuaziniai nacionalistai neigia talkininkavę okupan­
tams. Priešingai, jie giriasi kovoję su okupantais, ir tik
atskiri tautos išgamos, esą, bendradarbiavę su hitlerinin­
kais. Prano Gužaičio, Stasio Ignatavičiaus ir liudininkų
parodymai vertingi tuo požiūriu, kad sugriauna šiuos bur­
žuazinių nacionalistų teiginius.
P. Gužaitis — ne eilinis nacionalistas. Jis buvęs buržua­
zinės kariuomenės kapitonas, baigė karo akademiją Belgi­
joje. Suprantama, kad buržuazinė valdžia vien tikrus
nacionalistus-karininkus siųsdavo mokytis j užsienio vals­
tybių karo akademijas. Kaip užkietėjęs nacionalistas,
P. Gužaitis 1940-1941 metais dalyvavo nelegalioje nacio­
nalistų karinėje organizacijoje ir aktyviai kovojo prieš
Tarybų valdžią Lietuvoje. Hitlerinės okupacijos metais Gu­
žaitis— Raseinių apskrities viršininkas. Jis vykdydavo vi­
sus okupantų įsakymus: imdavo iš valstiečių okupantų už­
dėtas prievoles, jas nevykdančiuosius bausdavo; rekvizuo­
davo hitlerinės kariuomenės reikalams arklius, pakinktus,
vežimus; varydavo gyventojus gaminti miško medžiagos
ir ją gabendavo j Vokietiją; gaudydavo ir siųsdavo į Vo­
kietiją priverčiamiesiems darbams Lietuvos gyventojus;
mobilizuodavo vyrus į statybos batalionus ir vokiečių ka­
riuomenę; naudodavo apskrities policiją ir savisaugos bū­
rius liaudies pasipriešinimo okupantams judėjimui slopin­
ti; kada vokiečiai, Plechavičiaus padedami, steigė vietinę
rinktinę, P. Gužaitis stojo j ją savanoriu ir buvo paskirtas
jos karininkų mokyklos dėstytoju.

Tai tik menka P. Gužaičio talkininkavimo okupantams
faktų dalis. Jis talkininkavo hitlerininkams ir tada, kai jie
Tarybinės Armijos buvo baigiami guiti iš Lietuvos. Kai
Tarybinė Armija jau buvo prie Dubysos, P. Gužaitis rin­
ko nacionalistus ir siuntė j vokiečių šnipinėjimo-diversijos
mokyklas, kur buvo ruošiami busimųjų nacionalistinių
gaujų vadeivos. Jis dalyvavo Kaltinėnų lietuviškųjų nacio­
nalistų vadų ir gestapo atstovo Gerulio pasitarime, kuria­
me buvo aptariamas lietuvių mobilizavimas j SS da­
linius.
Bergždžios būtų nacionalistų pastangos atsirubežiuoti
nuo P. Gužaičio. Jis buvo ne tik okupantų talkininkas. Kar­
tu su kitais įžymiais nacionalistais okupacijos metais
P. Gužaitis steigė nacionalistines organizacijas. Jis buvo
Raseinių apskrities LLA organizacijos vadas ir dėjo pa­
stangas sujungti LLA ir katalikiškąsias Lietuvių fronto or­
ganizacijas, ruošė jas kovai prieš Tarybų valdžią ir jos šali­
ninkus, prieš darbo liaudį, siekiant atstatyti Lietuvoje išnau­
dotojų santvarką.
Redakcija

Gužaitis Pranas, Antano s., gimęs 1904 metais
Lietuvos TSR, Raseinių apskrityje, Tytuvėnų
valsčiuje, Kuršių kaime.
GUŽAIČIO Prano parodymai *
1948 m. gegužės 27 d.
Aš gimiau 1904 metais Tytuvėnų valsčiuje, Kuršių kai­
me, buožės šeimoje. 1917 metais pradėjau lankyti pradžios
mokyklą, kurią baigiau 1920 metais. Tais pačiais metais
įstojau j vidurinę mokyklą Raseinių apskrityje, Šiluvos
miestelyje, o baigęs ją, 1923 metais — į Kėdainių apskrities
Dotnuvos žemės ūkio technikumą, tačiau nebaigiau jo.
1925 metais įstojau j Šiaulių mokytojų seminariją, kurią
baigiau 1929 metais.
Nuo 1929 metų mokytojavau pradžios mokykloje Šiau­
lių apskrityje, Šiaulėnų valsčiuje, Petrošių kaime. Čia dir­
bau iki 1930 metų.
1930 metų spalio mėnesį buvau pašauktas į karinę ta r­
nybą. Kariuomenėje tarnavau Kaune iki 1931 metų spalio
mėnesio, o paskui buvau pasiųstas į karo mokyklą, kurią
baigiau 1932 metų spalio mėnesį, gavęs jaunesniojo leite­
nanto laipsnį.
Po to aš buvau paskirtas į pulką, o 1935 metais perkel­
tas į karo mokyklą būrio vadu. Tuo metu jau turėjau lei­
tenanto laipsnį. Čia tarnavau iki 1937 metų.
1937 metų liepos mėnesį išlaikiau aukštųjų Vytauto
didž. generalinio štabo karininkų kursų egzaminus ir bu­
* Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos fondas, 72 rinki­
nys. 35—53 lapai (toliau— ADSR' f.. 72 r., 35—58 1.)
9

vau pasiųstas į Briuselio karinę akademijų (Belgija).
1939 metais baigiau akademijų ir gavau kapitono laipsnį.
Tuomet grįžau į Lietuvų ir buvau paskirtas į karo mokyk­
lų būrių vadų vyresniuoju kuopos vado teisėmis.
Atkūrus Tarybų valdžių Lietuvoje, buvau pervestas
į Raudonųjų Armijų ir paskirtas bataliono vadu. Raudono­
joje Armijoje tarnavau iki 1941 metų birželio 17 d., o pas­
kui kartu su savo broliu Jonu Gužaičiu, kuris tuo metu taip
pat tarnavo Raudonojoje Armijoje leitenantu, dezer­
tyravau.
Kai mes su broliu parvykome namo, į Kuršių kaimų
pas tėvų, jau buvo prasidėjęs karas. Tai buvo maždaug
1941 metų birželio 24 d. Tuo metu vokiečiai jau buvo Tytu­
vėnuose ir visuose aplinkiniuose kaimuose.
1942
metų gegužės mėnesį buvau paskirtas Raseinių
apskrities viršininko pavaduotoju ir dirbau šiose pareigose
iki 1944 metų balandžio mėnesio. 1944 metų balandžio mė­
nesį ėmė organizuotis Plechavičiaus rinktinė. Aš savo noru
įstojau į Plechavičiaus rinktinę ir buvau paskirtas į karo
mokyklų Marijampolėje taktikos instruktoriumi.
Raseinių apskrities viršininko pavaduotoju aš buvau
paskirtas 1942 metų gegužės 11 d., Raseinių apskrities vir­
šininkui Antanui Janušoniui rekomendavus.
Mano, kaip apskrities viršininko pavaduotojo, pareigos
buvo: 1) rinkti grūdus ir žemės ūkio produktus iš gyvento­
jų vokiečių kariuomenei, 2) organizuoti miško medžiagos
vežimų, 3) organizuoti žmonių vežimų darbams į Vokieti­
jų, 4) rekvizuoti arklius vokiečių kariuomenei ir visa kita,
kas buvo reikalinga vokiečių valdžios organams. Aš vyk­
džiau visa tai, laikydamasis vokiečių valdžios organų įsa­
kymų. Susirgus Janušoniui, nuo 1943 metų balandžio mė­
nesio iki 1944 metų balandžio 24 d. ėjau apskrities virši­
ninko pareigas.
Per visų laikų mobilizavau žmones darbams. Kiek žmo­
nių buvo išvežta į Vokietijų, neprisimenu. Kaip apskrities
viršininkas, gaudavau pareikalavimus iš darbo jėgos pa­
lo

skirstymo biuro* ir rašydavau įsakymus valsčių viršai­
čiams ir policijai. Tokiu būdu buvo si-unčiami žmonės dar­
bams į Vokietiją.
Be to, 1943 metais gavau įsakymą iš vokiečių gebitskomisaro (srities komisaras) mobilizuoti žmones į vokiečių
kariuomenę. Visoje apskrityje įsakiau iškabinti skelbimus,
šaukiau gyventojų susirinkimus, kuriuose buvo raginami
žmonės stoti į vokiečių armiją. Kartu su vokiečių komisija
važinėjau po valsčius, rinkau ir mobilizavau žmones į vo­
kiečių kariuomenę.**
Man, kaip apskrities viršininkui, policija buvo pavaldi
ir tais atvejais, kai kas nors nevykdydavo grūdų, mėsos
bei kitų žemės ūkio produktų prievolių. Kaip apskrities vir­
šininkas, parašydavau policijai įsakymą, o policija tokius
asmenis suimdavo.
1944 metų vasario pabaigoje, kai per radiją ir laikraš­
čiuose buvo paskelbtas generolo Plechavičiaus kreipima­
sis dėl vietinės rinktinės steigimo, apskrityje buvo sudary­
tos komendantūros, kurios priiminėjo žmones į kariuomenę.
Raseinių apskrityje komendantu buvo pulkininkas leite­
nantas Karašius. Aš, nors ir ėjau apskrities viršininko pa­
reigas, tačiau, kaip buvęs karininkas-kapitonas, nutariau
stoti į Plechavičiaus rinktinę. Pulkininkui leitenantui Karašiui tarpininkaujant, buvau mobilizuotas į Plechavičiaus
rinktinę ir pasiųstas į karo mokyklą Marijampolėje takti­
kos instruktoriumi.
[ mokyklą nuvykau 1944 metų balandžio 24 d. ir buvau
joje iki 1944 metų gegužės 16 d.
* Arbeitsamt (vok.) — okupantų įstaiga darbo jėgai apskaičiuoti
ir paskirstyti; mobilizuoti žmones darbams karo pramonėje. Jai vado­
vavo okupacinės valdžios generalinis tarėjas darbo ir socialiniais rei­
kalais, nacionalistas J. Paukštys. Red.
** Apskričių viršininkai — hitlerininkų okupacinės valdžios parei­
gūnai, kuriems buvo pavaldžios visos apskrities įstaigos. Apskričių vir­
šininkais okupantai skyrė lietuviškuosius nacionalistus, nes šie oku­
pantams buvo parankesni liaudžiai apgaudinėti ir besąlygiškai vykdy­
davo okupantų valią. Red.
11

Išlaisvinus Lietuvos TSR iš vokiečių okupacijos, aš vi­
są laiką slapsčiausi savo tėvo ūkyje, jokioms ginkluotoms
gaujoms bei organizacijoms nepriklausiau ir nenorėjau
priklausyti.
Pas tėvą daržinėje įrengtame bunkeryje slapsčiausi vie­
nas. Apie tai, kur yra bunkeris, žinojo mano brolis Kazys
ir sesuo Paulina; išskyrus juos, daugiau niekas nežinojo,
kur esu.
Aš tikrai gerai žinojau apie įstatymus dėl legalizavi­
mosi ir pats juos skaičiau, tačiau netikėjau jais ir nėjau
legalizuotis.
1948 m. liepos 9 d.
Apskrities viršininko įstaigos aparatas vokiečių okupa­
cijos metu buvo vadovaujantis apskrities civilinės administ­
racijos organas. Man, kaip apskrities viršininkui, buvo pa­
valdūs visi valsčių viršaičiai ir atskirais atvejais apskrities
viešosios policijos viršininkas. Aš ir man priklausantis
apskrities aparatas buvome pavaldūs dviem pareigūnams,
būtent: vidaus reikalų generaliniam tarėjui ir gebitskomisarui — vokiečių okupacinės valdžios atstovui. Lie­
tuvos teritorijoje buvo 4 vokiečių gebitskomisariatai: Vil­
niaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio.
Raseinių apskrities valdybos aparatą sudarė:
1) apskrities viršininkas, jo pavaduotojas ir 7—8 tar­
nautojai;
2) bendrojo skyriaus (savivaldybės) uždavinys buvo va­
dovauti finansinei apskrities veiklai: uždėti gyventojams
piniginius mokesčius, organizuoti ir vykdyti įvairias rinklia­
vas, statyti tiltus, remontuoti kelius, be to, jo žinioje buvo
komunalinis ūkis, transportas, aprūpinimas kuru ir kt.;
3) tiekimo skyrius tvarkė prekybos reikalus: išduodavo
korteles gyventojams, skirstydavo pramonines bei maisto
prekes pagal korteles;
4) paruošų skyrius rekvizuodavo žemės ūkio produktus
iš gyventojų vokiečių kariuomenei: grūdus, mėsą, riebalus
ir kt.;
12

5)
pramonės skyriaus žinioje buvo statybinių medžiagų
paruošimas, lentpiūvės, malūnai ir kt.
1943
metų pradžioje pramonės skyrius, anksčiau buvęs
pavaldus apskrities viršininkui, buvo perduotas Kaune
įsteigto vokiečių tresto žinion.
Tokia pat struktūra ir pavaldumo tvarka buvo ir kitose
Lietuvos apskrityse.
Iš civilinės ir karinės administracijos vadovų man žino­
mi šie asmenys: Vidaus reikalų generalinis tarėjas Narakas, 1943 metų pradžioje jo vieton paskirtas Pyragius.
Finansų generalinis tarėjas Matulionis, Švietimo genera­
linis tarėjas Germantas, Darbo ir socialinių reikalų gene­
ralinis tarėjas (jis vadovavo tarybinių piliečių vežimui
į Vokietiją darbams) Paukštys,— jų vardų ir kur jie dabar
yra, nežinau,— Šiaulių apygardos gebitskomisaras Gevekė
ir jo štabo viršininkas Bubąs, abu vokiečiai.
Raseinių miesto kariniai komendantai dažnai keitėsi, ir
nė vieno jų pavardžių neprisimenu, išskyrus pulkininką lei­
tenantą Karašių, vardo nežinau, 1944 metais paskirtą gene­
rolo Plechavičiaus, kuriam jis buvo pavaldus.
Raseinių apskrities politinės policijos saugumo viršinin­
kas buvo Raišys, gimęs maždaug 1905—1906 metais, krimi­
nalinės policijos viršininkas buvo Vidžiūnas, viešosios
policijos viršininkas — Kazlauskas; jų vardų ir iš kur jie
kilę, nežinau.
Prieš mane Raseinių apskrities viršininku buvo Antanas
Janušonis, gimęs maždaug 1900 metais. 1943 metų balan­
džio mėnesį dėl ligos jis paėmė atostogas ir iki vokiečių oku­
pacijos pabaigos, teisingiau, iki 1944 metų balandžio mė­
nesio, kai aš išėjau į Plechavičiaus rinktinę, formaliai buvo
apskrities viršininku, tačiau nedirbo; faktiškai apskrities vir­
šininko pareigas ėjau aš — Gužaitis, nors oficialiai patvir­
tintas šiose pareigose nebuvau.
Mano pavaduotoju buvo Jonas Gudavičius, gimęs maž­
daug 1900 metais, kilęs iš Tauragės apskrities, Eržvilko
valsčiaus. Raseinių apskrities viršininko sekretoriumi buvo
13

Jonas Juknaitis, gimęs maždaug 1901 metais, kilęs iš Kel­
mės valsčiaus, kokio kaimo — nežinau.
Apskrities viršininko tarnautojai buvo: Jonas Bakšys,
gimęs 1922 metais, Raseinių miesto gyventojas; Cesnienė,
vardo neprisimenu, maždaug 35 metų amžiaus, kilusi iš Ra­
seinių valsčiaus, kokio kaimo — nežinau; Janina Kaunienė,
maždaug 30 metų amžiaus,- kilusi iš Raseinių valsčiaus; re­
gistratorius — Simonavičiūtė, vardo neprisimenu, gimusi
1923—1924 metais, Raseinių miesto gyventoja; mašininkė —
Steponavičienė, vardo neprisimenu, gimusi 1907—1908 me­
tais, iš kur kilusi — neprisimenu; buhalteris — Ramoška,
vardo gerai neprisimenu, rodos, Antanas, maždaug 50 metų
amžiaus, Raseinių miesto gyventojas.
Bendrojo skyriaus (savivaldybės) viršininkas buvo Na­
vickas, vardo neprisimenu, Raseinių valsčiaus gyventojas,
maždaug 65 metų amžiaus senis.
Tiekimo skyriaus viršininkas buvo Mačiukas, vardo ne­
prisimenu, apie 50 metų iamžiaus, iš kur kilęs — nežinau.
Paruošų skyriaus viršininkas — Juodka, rodos, Anta­
nas, Raseinių miesto gyventojas.
Pramonės skyriaus viršininkas — Leonardas Žemaitis,
pas kurį gyvenau, Vilniaus gatvėje Nr. 75. Kai tas skyrius,
anksčiau buvęs pavaldus man, perėjo vokiečių tresto žinion,
kaip jau anksčiau esu sakęs, Žemaitis ir toliau ėjo tas pa­
čias pareigas.
Iš valsčių viršaičių (buvo 12 valsčių) prisimenu aštuonių žmonių pavardes: Raseinių valsčiaus viršaitis buvo Jo­
nas Jonikas, 55 metų amžiaus, kur gyveno — nežinau, Jur­
barko valsčiaus viršaitis — Genteris, vardo nežinau, apie
60 metų amžiaus, Jurbarko miesto gyventojas, Viduklės —
Bugarevičius, vardo ir kur gyveno — nežinau, Kražių —
Aleksandravičius, Kelmės — Cėsna, Šiluvos — Ulginas, Be­
tygalos — Jarvė ir Tytuvėnų valsčiaus viršaitis — Stasys
Liaugaudis (vardo gerai nežinau). Jų visų vardų ir tikslių
adresų nežinau, bet daugiausia jie gyveno tuose valsčiuose,
kuriems vadovavo.
!4

1948 m. gegužės 12 d.
1943 metų kovo pabaigoje Šiauliuose gebitskomisariatas
sušaukė pasitarimą, kuriame dalyvavo Šiaulių apygardai
priklausiusių Raseinių, Tauragės, Kretingos, Mažeikių, Tel­
šių ir Šiaulių apskričių viršininkai. Tame pasitarime gebitskomisariato štabo viršininkas vokietis Bubąs padarė
pranešimą savanorių ėmimo j vokiečių kariuomenę klausi­
mu. Jis kalbėjo, kad lietuviai taip pat turi dalyvauti kare
prieš Tarybų Sąjungą kartu su Vokietija ir kad tam pritarė
Lietuvos generaliniai tarėjai *.
Bubąs pasiūlė pasitarime dalyvavusiems apskričių vir­
šininkams pasirašyti ir išplatinti atsišaukimus j lietuvius,
kad jie savanoriais stotų į vokiečių kariuomenę.
Grįžęs iš pasitarimo į Raseinius, gavau iš Kauno lietuvių
kalba atspausdintą analogiško turinio kreipimąsi. Jame buvo
pasakyta, kad priklausomai nuo to, kiek lietuviai dalyvaus
kare prieš Tarybų Sąjungą, pareis Lietuvos vieta naujosios
Europos valstybių tarpe. Mano nurodymu tas kreipimasis
buvo išklijuotas Raseiniuose ir valsčių centruose; jokių para­
šų po juo nebuvo. Tuo metu Raseiniuose buvo sudaryta spe­
ciali komisija savanoriams imti į vokiečių kariuomenę. Jos
pirmininkas buvo vokietis majoras Hagas. Aš, kaip apskrities
viršininkas, turėjau dalyvauti tos komisijos posėdyje, nors
formaliai jos nariu nebuvau. Savanorių ėmimo komisijos dar­
bo rezultatai pasirodė esą nepatenkinami. Iš visų Raseinių
apskrities valsčių į komisiją atvyko tik 200 žmonių, iš kurių
tiktai 17 buvo pasiųsta į vokiečių kariuomenę, o kiti buvo pa­
likti, nes tai buvo policininkai, geležinkelininkai, įvairių
įstaigų tarnautojai, turintieji specialų rezervavimo pažy­
mėjimą ir atleisti dėl ligos bei fizinių trūkumų.
* Jie vadinosi ne Lietuvos, o vokiečių okupacinės valdžios gene­
raliniai tarėjai. Tai įžymūs buržuazinių nacionalistų vadeivos, kuriuos
hitlerininkai pasirinko savo tarėjais. Jie okupacinei valdžiai duodavo
patarimus ir padėdavo išnaudoti Lietuvos liaudies ūkį ir pačią liaudį,
kovoti prieš jos pasipriešinimą okupantams. Red.

Sužlugus savanorių ėmimo j vokiečių kariuomenę kam­
panijai, 1943 metų birželio pradžioje generalinio tarėjo nu­
rodymu sušaukiau Raseiniuose susirinkimą, kuriame buvo
išrinkti du delegatai j visos Lietuvos pasitarimą.
Delegatais buvo išrinkti agronomas Barcevičius, vardo
ir iš kur kilęs— nežinau, ir antras, rodos, teisėjas Tiškus.
Sušaukęs susirinkimą, aš išvažiavau į Šiaulius, j gebitskomisariatą, o susirinkimui vadovavo Antanas Janušonis. Iš­
rinktiesiems delegatams grįžus iš pasitarimo, aš sušaukiau
Raseiniuose valsčių viršaičių pasitarimą dėl šaukimo j vokie­
čių kariuomenę. Visos Lietuvos pasitarimo Kaune delegatai
pasakė mobilizuojančias kalbas, kad reikia aktyvinti lietu­
vių savanorių verbavimą į vokiečių kariuomenę.
Netrukus aš pats buvau iškviestas į Kauną, į apskričių
viršininkų pasitarimą taip pat savanorių mobilizavimo j vo­
kiečių kariuomenę reikalu. Pasitarime dalyvavo visų Lietu­
vos apskričių viršininkai, gebitskomisarai, stambių miestų
burmistrai ir generaliniai tarėjai.
Pasitarimui vadovavo Lietuvos generalkomisaras vokie­
tis Rentelnas, kuris pasakė kalbą ir nurodė, kad reikia grieb­
tis visų priemonių, kad daugiau lietuvių savanorių stotų į
vokiečių kariuomenę. Rentelnas kalbėdamas grasino tiems
apskričių vadovams, kurie nesiims ryžtingų priemonių mo­
bilizuojant lietuvius į vokiečių kariuomenę.
Po Kauno pasitarimo aš su apskrities savanorių ėmimo
komisija aplankiau visus Raseinių apskrities valsčius. Mes
paėmėme į vokiečių kariuomenę tiktai 11 žmonių, tačiau ir
jie nebuvo pasiųsti į karinius dalinius, nes komisijos pirmi­
ninkas Hagas nutraukė darbą, matyt, dėl blogų jo rezultatų.
1943 metų liepos mėnesį gavau iš Šiaulių apygardos gebitskomisariato įsakymą suimti (policijai padedant) visus
tuos, kurie nestojo į vokiečių kariuomenę, nes apie savano­
rišką stojimą į vokiečių kariuomenę vokiečiai tiktai formaliai
rašė savo kreipimesi ir vedė propagandą, o iš tikrųjų ėmė
į kariuomenę mobilizacijos tvarka, ir žmonės vengė tokio
„savanoriškumo“.
16

Netrukus vokiečiai savarankiškai ėmė organizuoti ven­
giančių stoti į kariuomenę gaudynes, tačiau ir tai jiems
beveik jokių rezultatų nedavė. Girkalnio ir Betygalos vals­
čiuose jie suėmė iš viso tik apie 20 žmonių *.
1944
metų vasario mėnesį per radiją ir spaudą buvo pa­
skelbta apie Plechavičiaus rinktinės formavimą **. Iš kur
tuo metu atsirado Plechavičius, nežinau. Apie jį žinau tik
tiek, kad jis buvęs senosios Lietuvos kariuomenės genero­
las, kuriam padedant Smetona paėmė valdžią.
Plechavičius savo kreipimesi pareiškė, kad jo vadovauja­
ma rinktinė niekur į užsienį nebus siunčiama. Aš pats neabe­
jojau, kad ji dalyvaus mūšiuose prieš Tarybinės Armijos
dalinius, jeigu jie peržengs Lietuvos sienas, nors niekas apie
tai nekalbėjo.
1944 metų balandžio pabaigoje aš, kaip buvęs ka­
rininkas, savo noru stojau į Plechavičiaus rinktinę, išvy­
kau į Marijampolę, kur buvo formuojama karo mokykla iš
* Gužaitis nutyli, dėl kokios priežasties sužlugo hitlerininkų su na­
cionalistais mobilizacijos kampanija j vokiečių kariuomenę, nors jie
platino atsišaukimus, šaukė susirinkimus bei konferencijas, sakė
„mobilizuojančias kalbas“, organizavo nestojančiųjų gaudynes. Hitle­
rininkų ir lietuviškųjų nacionalistų mobilizaciją j vokiečių kariuomenę
sužlugdė lietuvių liaudis, kuri aktyviai kovojo prieš okupantus ir jų
talkininkus — buržuazinius nacionalistus. Red.
** Kai hitlerininkams nepasisekė lietuvių pašaukti į savo kariuo­
menę, jie kartu su lietuviškaisiais nacionalistais ėmė organizuoti lie­
tuviškus kariuomenės dalinius, vokiečių vadinamus policiniais ba­
talionais, o nacionalistų pramintus vietine rinktine, kuri turėjo būti
pavaldi SS ir gestapo vadovybei. Hitlerininkai ir buržuaziniai naciona­
listai sutarė, kad vietinės rinktinės — policinių batalionų uždavinys
turi būti kova su tarybiniais partizanais, liaudies pasipriešinimo oku­
pantams judėjimu ir Tarybine Armija. 1944 metų gegužės mėnesį, kada
Tarybinė Armija sunaikino ištisas vokiečių kariuomenės armijas, hit­
lerininkai davė įsakymą vietinei rinktinei vykti į Rytų frontą. Vietinei
rinktinei atsisakius vykti į frontą, ji buvo paleista, dalis karių buvo
hitlerininkų sušaudyta, o kiti panaudoti hitlerininkų fronto ir užnu­
gario tarnyboje. Red.
2

—

2819

17

pašauktų į tą rinktinę. Mokyklos viršininkas pulkininkas
leitenantas Vertelis paskyrė mane taktikos dėstytoju mo­
kykloje, tačiau dirbti tenai man neteko, apie dvi savaites
nieko neveikiau, nes mokykla taip ir nebuvo suformuota.
Per visą mano darbo laiką Raseiniuose į Vokietiją dar­
bams buvo išsiųsta iš viso apie 50 tarybinių piliečių; tai buvo
žmonės, kurie vengė darbo vokiečių okupacijos metu.
Tuos valstiečius, kurie neįvykdė grūdų bei kitų produktų
pristatymų, aš bausdavau dviem—trimis paromis kalėjimo,
nes jie, kaip pranešė valsčių viršaičiai, galėjo atiduoti prie­
voles, bet nenorėjo. Paleidus iš kalėjimo, jie atiduodavo visas
prievoles*.
1948 m. liepos 19 d.
Aš palaikiau ryšius su kai kuriais buvusiais karininkais,
būtent — su pulkininku leitenantu Valkūnu, Viliumi, Leonu,
kurie, esą, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto **
vardu norėjo suorganizuoti atsišaukimų į lietuvių tautą
leidimą; tačiau, ar buvo iš viso toks komitetas, nežinau.
1943 metų rudenį, Kaune, Generalinių tarėjų rūmuose,
susitikau savivaldybių departamento direktorių pulkininką
Naujoką, vardo nežinau, kuriam betarpiškai tarnyboje buvau
pavaldus. Išsprendę tarnybinius reikalus, ėmėme kalbėti apie
padėtį Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronte. Tuo metu vo­
kiečiai patyrė vieną pralaimėjimą po kito, ir mums, kaip ir
daugeliui kitų, buvo aišku, kad jie pralaimės karą.
* Gužaitis, norėdamas sumenkinti savo tarnavimą okupantams,
duoda neteisingus duomenis apie žmonių vežimą darbams į Vokietiją
ir apie bausmes už prievolių nevykdymą. [ Vokietiją buvo išvežta daug
kartų didesnis žmonių skaičius, o už prievolių nevykdymą valstiečiai
be teismo buvo šaudomi, tremiami j stovyklas ištisiems metams, o kai
kurie išbuvo ir iki karo pabaigos. Red.
** Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK)—^buržua-žinių nacionalistų organizacija, įsteigta 1944 m., kurios tikslas buvo
kova prieš tarybų santvarką, buržuazinės Lietuvos atstatymas. Ji jun­
gė visas buvusias buržuazines partijas ir sroves. Jos steigimo inicia­
torius buvo socialdemokratų vadas Steponas Kairys. Red.
18

Tuomet Naujokas pasakė, kad esanti galimybė, jog šve­
dai išsilaipins Pabaltijyje, nes tuo metu sklido įvairūs gan­
dai, kad švedai ruošiasi desantinėms operacijoms. Naujokas
paklausė, ar aš negaliu gauti jam radijo siųstuvo, tačiau
kokiam tikslui, nepasakė. Aš atsakiau, kad jeigu kokiu nors
būdu pasiseks gauti, tai perduosiu jam.
Maždaug po mėnesio per savo šoferį Kazį Barauską nu­
siunčiau iš Raseinių į Kauną Naujokui radijo siųstuvą ,,Dupleks“ ar kurios kitos firmos — neprisimenu. Tą radijo
siųstuvą 1942 metų pabaigoje ar 1943 metų pradžioje kažkur
buvo gavęs mano brolis Jonas Gužaitis.
Kai aš vėl susitikau Kaune Naujoką, jis man pasakė ga­
vęs iš manęs siųstuvą ir perdavęs jį Viliui, bet kaip veikiąs
aparatas, jis nežinąs. Naujokas paklausė, ar noriu stoti
į pogrindinę organizaciją. Kai pasidomėjau, kokia tai or­
ganizacija, kokia jos programa ir kas jai vadovauja, jis a t­
sakė papasakosiąs apie tai, jeigu įstosiu į organizaciją.
A.Š atsisakiau Naujoko pasiūlymo, nes aplamai nenorėjau pri­
klausyti jokioms organizacijoms.
Netrukus po to, taip pat 1943 metų rudenį, pas mane į ka­
binetą Raseinių apskrities valdyboje atėjo buvęs Lietuvos
kariuomenės generolas Zaskevičius, vardo nežinau, ir pa­
reiškė man, kad Lietuvoje bus įsteigta karinė organizaci­
ja,— jos pavadinimo jis neminėjo,t- kuri būsianti pavaldi
„Vyriausiajam Lietuvos išlaisvinimo komitetui“. Jis pa­
siūlė man stoti į tą organizaciją, tačiau aš atsisakiau dėl tų
pačių priežasčių, kurias anksčiau minėjau Naujokui.
Zaskevičius man papasakojo, kad į tą organizaciją įeis
profesorius Fledžinskas bei kiti, kurių pavardžių nepasakė,
ir kad organizaciniam darbui bus pakviesti taip pat kapitonas
Žemaitis ir leitenantas Digrys.
Man atsisakius stoti į steigiamą pogrindinę organizaciją,
Zaskevičius išėjo, ir daugiau nebuvau jo sutikęs. Po kelių
dienų pas mane į darbo kabinetą atėjo kapitonas Žemaitis,
kuris tuo metu dirbo Raseinių apskrityje, Šiluvos miestelio
kooperatyve, ir paklausė, ar aš, Gužaitis, dirbsiu Zaskevi19

čiaus pogrindinėje organizacijoje, tačiau aš vėl atsisakiau.*
Su Žemaičiu taip pat daugiau nebuvau susitikęs.
Buvęs Lietuvos kariuomenės brigados generolas Zaskevičius 1931 —1932 metais buvo karo istorijos dėstytojas Kauno
karo mokykloje, kurioje aš mokiausi nuo 1934 metų, ir dir­
bo Lietuvos kariuomenės generaliniame štabe, o nuo
1938 metų buvo karo atašė Maskvoje. Aš asmeniškai paži­
nojau jj, kaip savo mokyklos dėstytoją. Nežinau, ar jis paži­
no ir prisiminė mane iš mokyklos, nes 1943 metų rudenj, kai
jis buvo atėjęs pas mane Raseiniuose, neatrodė, kad jis būtų
pažinęs arba prisiminęs mane.
Tuo metu Zaskevičius gyveno Raseiniuose, Bažnyčios
gatvėje, numerio nežinau. Jo žmona buvo gydytoja, dirbo
Raseinių apskrities ligoninėje. Tiksliai nežinau, bet kiek pri­
simenu, jis pats tuomet niekur nedirbo.
Digrio aš visai nepažįstu ir niekada nebuvau su juo su­
sitikęs. Žemaitį aš pažinojau tik kaip kooperatyvo tarnauto­
ją ir apie tai, kad jis yra buvęs Lietuvos kariuomenės kapi­
tonas, sužinojau iš jo tuomet, kai kalbėjomės apie pogrindi­
nę organizaciją ir kai atsisakiau į ją stoti. Paskui, t. y. nuo
1943 metų rudens iki 1944 metų liepos mėnesio, daugiau su
nieku apie jokias pogrindines organizacijas nesu kalbėjęs.
1944 metų rugpiūčio pradžioje, grįžęs į Raseinius, suti­
kau gatvėje buvusį jaunesnįjį leitenantą Urbutį, vardo neži­
nau, kuris 1942—1943 metais vadovavo profsąjungai **
Raseiniuose.
* Gužaitis netiesą sakė, kad jis nepriklausė nacionalistinėms or­
ganizacijoms. Jis buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) Raseinių apsk­
rities vadas. Per visą hitlerinės okupacijos metą LLA buvo ruošiama
kovai prieš Tarybų valdžią. Jos dalyviai buvo vokiečių apginkluoti,
o kadrai paruošti hitlerininkų diversijos-šnipinėjimo mokyklose. Šios
organizacijos dalyviai šnipinėjo vokiečių, anglų, amerikiečių naudai ir
organizavo banditų gaujas Tarybų Lietuvoje. Pats Gužaitis rinko ir
siuntė žmones j vokiečių žvalgybos mokyklas. Red.
** Hitleriniai okupantai ir buržuaziniai nacionalistai uždarė tary­
bines profsąjungas, jų turtą konfiskavo, profsąjungų darbuotojus žudė,
kalino. Okupantai jsteigė fašistines profsąjungas, kurios pagelbėjo
20

Artėjant frontui prie Raseinių, Urbutis paidausė manęs,
ką ketinu daryti — evakuotis j Vokietiją ar likti vietoje. At­
sakiau, jog manau kol kas trauktis į Vakarus, tačiau nieko
konkretaus dar nenutariau. Urbutis pasakė galvojąs likti
Lietuvoje ir pasiūlė man, jeigu ir aš norėčiau likti, važiuoti
pas jį į Dainių kaimą ir ten slapstytis, kol praeis frontas.
Po 1—2 dienų nuvažiavau pas jį į kaimą, apie 5—6 ki­
lometrus nuo Raseinių. Praėjus 2—3 dienoms grįžau j Ra­
seinius pas Leonardą Žemaitį ir nuvažiavau su juo į jo žmo­
nos ūkį Tauragės apskrityje, Eržvilko valsčiuje, Dūdlaukio
kaime. Urbutis liko namie, Dainių kaime, ir taip pat ketino
evakuotis.
Man su Leonardu Žemaičiu gyvenant pas jo uošvę Dūd­
laukio kaime, frontas kuriam laikui sustojo prie Dubysos
upės. Maždaug po savaitės pas mane atvažiavo du vokiečiai
ir pareiškė, kad jie atvyko iš korpuso štabo pakviesti manęs,
nes jiems žinoma, kad esu kapitonas ir buvęs Raseinių apsk­
rities viršininkas. Kas jiems pranešė apie mane, tiksliai ne­
galiu pasakyti, bet manau, kad Žemaitis.
Tą pačią dieną su tais vokiečiais nuvažiavau į Pagėgių
apskritį, Vilkiškių miestelį, į 9 korpuso ar 3 armijos, tiksliai
neprisimenu, štabo skyrių. Ten mane priėmė du lietuviai;
vienas iš jų, civiliai apsirengęs, užsirekomendavo pulkinin­
ku ar pulkininku leitenantu Valkūnu, o kitas, su policininko
uniforma,— leitenantu Zarskum. Prieš tai jų nepažinojau.
Susipažįstant Valkūnas man papasakojo, kad jis gyvena
kažkur Suvalkijoje; iš ten buvęs buržuazinės kariuomenės
kapitonas Vilius * jį išvežęs į Rytų Prūsiją, kur jis, Valkū­
hitlerininkams išnaudoti darbininkus ir tarnautojus, mobilizavo darbo
žmones vokiečių karo pramonei; jos buvo okupacinės valdžios aparato
sudėtinė dalis. Tų profsąjungų vadovais buvo paskirti nacionalistai, o
jų Centro biuro vadovas buvo pulkininkas Oskaras Urbonas, senas vo­
kiečių šnipas. Red.
* Velavičius-Vilius Ignas, Antano s., buržuazinės kariuomenės
kapitonas, vokiečių šnipas, okupacijos metu buvo Kauno sunkiųjų darbų
kalėjimo viršininkas, dalyvavęs masinėse žmonių žudynėse IX for­
te. Red.
21

nas, gyvenęs pas vieną valstietį, o paskui Vilius atgabenęs
jį j Vilkiškius propagandiniam darbui korpuso ar armijos
štabo skyriuje.
Man paklausus, kokiam tikslui mane čia pakvietė, Val­
kūnas pareiškė, kad jis ir pats kol kas nieko neveikiąs, išsky­
rus tai, kad kažkokio „Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo ko­
miteto“ vardu parašė atsišaukimą platinimui už fronto linijos.
Apsistojau Valkūno bute. Kitą dieną mane ir Valkūną
priėmė vokiečių karininkas — jaunesnysis leitenantas bema­
nąs, kuris pasiūlė mums dalyvauti formuojant karinius dali­
nius iš lietuvių. Aš pasisakiau prieš tai, pareiškęs, jog iš to
nieko neišeis, nes jau turėjome patyrimą šioje srityje ir ži­
nojau kaip 1943 metų pavasarį, kai buvo šaukiama į vokiečių
kariuomenę, o ypač (1944 m.) iširus Plechavičiaus rinktinei,
dauguma vengė mobilizacijos. Valkūnas pritarė man. Vokie­
tis baigė pokalbį su mumis ir pasakė lauksiąs atvažiuojant
kapitono Viliaus, su kuriuo ir spręsiąs visus klausimus.
Tą pačią dieną, vakare, 1944 metų rugpjūčio pabaigoje,
pas mane ir Valkūną užėjo Vilius ir leitenantas Leonas (iš
kur jie atvyko, nepasakė). Vilių pažinojau dar iš anksčiau, iš
Vidaus reikalų departamento Kaune, nors artimų santykių
tarp mūsų nebuvo.
Aš paklausiau jį, ką jis čia veikia ir kam buvau pakvies­
tas aš — Gužaitis. Vilius man papasakojo, kad jis dirba kar­
tu su vokiečiais, steigdamas lietuvių karinius dalinius, ir tuo
reikalu pasikvietė čia ir mane. Aš paprašiau Viliaus išspręsti
su vokiečiais klausimą, kad būtų galima sušaukti vietinių
gyventojų susirinkimą ar pasitarimą, kuriame būtų aptartas
lietuvių karinių dalinių steigimas.
Kai mes antrą kartą susitikome, Vilius, 2arskui ir Valkū­
nui girdint, pastarojo bute man pasakė, kad vokiečiai sutiko
su mūsų pasiūlymais pradžioje spręsti karinių dalinių stei­
gimo klausimą piliečių susirinkimuose.
Tuomet Vilius mums pranešė šaukiąs pasitarimą Telšių
apskrityje, Kaltinėnų mieste, kur bus aptartas tas klausi­
22

mas. Jo pasiūlymu išvažiavau į Kaltinėnus, j tą pasitarimą.
Kas jam turės vadovauti ir kas dalyvaus jame, Vilius nepa­
sakė, ir niekas iš mūsų to neklausinėjo.
1944 metų rugsėjo 5 d. Kaltinėnuose pas kunigą, kurio
pavardės nežinau (pas ji aš nuvykau Viliui nurodžius),
įvyko pasitarimas, kuriame dalyvavo profesorius Ivinskis,
vardo nežinau, leitenantas Barzda, du man nepažįstami
asmenys: vienas — mokytojas ar agronomas iš Tauragės
apskrities, antras — mokytojas iš Kaltinėnų, jų pavardžių
nežinau, profesorius Fledžinskis, atstovavęs „Vyriausiąjį
Lietuvos išlaisvinimo komitetą“ ir du LLA organizacijos
atstovai, kurių pavardžių nežinau.
Tuomet Barzda mums pranešė, kad į mūsų pasitarimą
mašina važiavusius generolą Daukantą, Vilių, daktarą Pa­
jaujį ir profesorių Ivinskį ištiko avarija, ir dėl to jie negali
atvykti.
Jau kitą dieną tas pats Barzda atvežė Ivinskį, kuris buvo
tik truputį susitrenkęs ir galėjo dalyvauti pasitarime. Kar­
tu su jais į pasitarimą atvyko vokietis, pulkininkas leite­
nantas ar majoras, tiksliai neprisimenu, Gerulis (Klaipė­
dos krašto vokietis), buvęs Karaliaučiaus universiteto pro­
fesorius. Gerulis, kuris vadovavo pasitarimui, pareiškė
esąs Hitlerio ar Himlerio įgaliotas steigti iš lietuvių kari­
nius SS dalinius. Jokio nutarimo pasitarime nebuvo priimta,
ir taip išsiskirstėme.
1948 m. liepos 21 d.
Po pasitarimo Kaltinėnuose grįžau į Eržvilko valsčių,
Dūdlaukio kaimą pas Leonardą Žemaitį. Tuo metu vokiečiai
rekvizavo gyventojų gyvulius ir mobilizavo žmones įvai­
riems darbams. Kai kurie gyventojai kreipėsi i mane, kaip
mokantį vokiečių kalbą, kad išdėstyčiau vokiečių vadovybei
kai kuriuos skundus dėl neteisėtų vokiečių kariškių veiksmų,
atiminėjant iš valstiečių kiaules ir kt.
Vieną kartą aš kreipiausi į gyvenviečių grupės vokiečių
komendantą ir prašiau, kad jis duotų nurodymą sustabdyti
23

valstiečių gyvulių rekvizavimą ir palikti bent po vieną karvę.
Išdėsčiau komendantui daugelio valstiečių prašymus grą­
žinti j namus jų artimuosius, mobilizuotus įvairiems dar­
bams.
Komendantas nieko konkretaus man neatsakė. Maždaug
už savaitės man grįžus iš Kaltinėnų pasitarimo, 1944 metų
rugsėjo mėnesį, lauko žandarmerijos darbuotojas, kurio
pavardės nežinau, iškvietė mane į 3-os vokiečių armijos,
jeigu neklystu, 9-o korpuso štabą, buvusį Eržvilko valsčiu­
je, Varlaukio kaime, už 25 kilometrų nuo Dūdlaukio kaimo.
Korpuso štabe mane priėmė majoras Mozeris, kuris pri­
statė mane korpuso vadui generolui Vutmanui. Vutmanas
pasakė man žinąs, iog aš esu buvęs Raseinių apskrities
viršininkas, ir pareiškė, kad dabar jis skiria mane civili­
nės administracijos vadovu io korpuso veikimo ribose.
Kaip civilinės administracijos vadovas — viršininkas, aš
turėjau, kaip nurodė man generolas Vutmanas, spręsti visus
administracinius bei ūkinius klausimus, kylančius tarp gy­
ventojų ir vokiečių vadovybės, organizuoti tiltų ir kelių tai­
symą.
Mano veiklos rajonui priklausė Jurbarkas, Eržvilkas,
Šimkaičiai, Viduklė, Nemakščiai, Kaltinėnai (kur įvvko rug­
sėjo 5 dienos pasitarimas), Kražiai ir Skaudvilė. Vėliau, vo­
kiečiams traukiantis, korpuso veiklos ribos siaurėjo ir, tuo
būdu, Kražių, Kaltinėnų ir Skaudvilės valsčiai automatiškai
iškrito iš man priklausančios teritorijos. Paskyręs mane
toms pareigoms, generolas Vutmanas davė man naudotis
lengvąją mašiną.
Iš pradžių keletą dienų mano šoferiu dirbo vokietis, o
paskui pas mane į Žemaičio namus Dūdlaukio kaime atvvko
leitenantas Leonas,— ar tai pavardė, ar vardas, tiksliai ne­
žinau,— kuris nuo tada pradėjo pas mane šoferiauti.
Važinėdamas po valsčius, visus administracinius bei ūki­
nius klausimus, susijusius su derliaus nuėmimu ir kelių bei
tiltų taisymu, spręsdavau kartu su vietiniais vokiečių komen­
dantais ir valsčių viršaičiais.
24

Aš ir Leonas visą laiką gyvenome pas Žemaitį. 9-o vo­
kiečių korpuso civilinės administracijos vadovu dirbau maž­
daug dvi savaites. 1944 metų spalio 6—7 d., vokiečiams
traukiantis, nutariau likti Lietuvoje ir grįžti į savo tėviškę,
į Kuršių kaimą. Leonas nenorėjo likti ir mano mašina išva­
žiavo į Vakarus. Nuo to laiko su juo daugiau nebuvau su­
sitikęs ir kur jis yra — nežinau.
Grižęs namo, visą laiką slapsčiausi savo ūkyje ir iki mane
suimant, iki 1948 m. gegužės 23 d., jokių ryšių su nieku ne­
palaikiau.
Jokios kanceliarijos nei techninio darbuotojo neturėjau.
Visus tarnybinus raštus rašydavau pats pas Žemaitį; jų bu­
vo labai nedaug, nes pranešimų korpuso štabui apie įvairių
ūkinių darbų atlikimą kopijų sau nepalikdavau. Tarnybinius
užrašus dariau savo bloknote, bet kur jis liko, neprisimenu.
Žemaitis tuo metu dirbo savo uošvės ūkyje ir vokiečiams
netarnavo.
Valsčių ir sričių vokiečių komendantams buvo paskelbtas
įsakymas ar koks kitas dokumentas apie tai, kad esu paskir­
tas korpuso civilinės administracijos vadovu, nes jie tai ži­
nojo, nors aš pats tokių dokumentų nesu matęs. Dauguma
anksčiau mano aptarnaujamų Raseinių apskrities valsčių vir­
šaičių mane gerai pažinojo, todėl jiems ir nereikėjo skelbti
apie tą naują mano paskyrimą. Nors Telšių apskrities Kal­
tinėnų valsčiaus ir Tauragės apskrities Skaudvilės valsčiaus
viršaičiai, — jų pavardžių neprisimenu, — manęs ir nepa­
žinojo, bet tikėjo, kad esu vokiečių paskirtas civilinės
administracijos vadovas.
Įsakymo apie mano paskyrimą toms pareigoms man nie­
kas nerodė ir pažymėjimo, kad esu administracijos viršinin­
kas, vokiečiai man taip pat nedavė. Turėjau tik pažymėjimą,
suteikiantį teisę važinėti man skirta mašina po korpuso terito­
riją, nes be tokio pažymėjimo mane galėjo sulaikyti lauko
žandarmerija.
Leonas gimęs maždaug 1919—1920 metais, iš kur kilęs,
nežinau. Anot jo, jis buvęs buržuazinės kariuomenės jau­
25

nesnysis leitenantas ar leitenantas; vokiečiams pavedus,
jis dirbo kartu su kapitonu Vilium, formuojant lietuvių
dalinius.
Susipažinau su juo 1944 metų rugpjūčio pabaigoje Pa­
gėgių apskrityje, Vilkiškių miestelyje pas pulkininką lei­
tenantą Valkūną, kur jis atėjo kartu su Vilium. Leonas man
pasakė, kad po automobilio katastrofos, kuri ištiko Vilių,
Daukantą, Pajaujį ir Ivinskį, jis liko be darbo ir todėl atvy­
ko pas mane. Aš paėmiau jį sau šoferiu.
Su vokiečių kariuomenės leitenantu Nisenu, maždaug
48—50 metų amžiaus, aš buvau susitikęs tik vieną kartą Pa­
gėgių apskrityje, Vilkiškių miestelyje pas Valkūną; apie tai
jau kalbėjau praeitos kvotos metu. Tuomet Nisenas įsakė
man įsijungti į vokiečių karinių dalinių iš lietuvių steigimą.
Kaip sakė Valkūnas, Nisenas * buvo 3-os (tiksliai neprisi­
menu) vokiečių armijos propagandos viršininkas ir turėjo
savo žinioje apie 20 lietuvių iš buvusių apsaugos dalinių
kariškių, — jų pavardžių nežinau, — kurie ten buvo apmo­
komi. Tuos kariškius į Niseno grupę surinko kapitonas Vi­
lius. Tai man sakė vienas lietuvis seržantas, kurio pavardės
nežinau, priklausęs tai grupei. Kartą prie Valkūno namų jis
papasakojo, kad juos moko karinių dalykų; apie kokius nors
kitus užsiėmimus jis nekalbėjo.
Praėjus kelioms dienoms po Kaltinėnų pasitarimo,
1944 metų rugsėjo viduryje, kai jau buvau 9-o vokiečių korpu­
so civilinės administracijos vadovas, to korpuso štabo virši­
ninkui majorui Mozeriui pakvietus, kartu su juo ir Leonu ma­
šina išvažiavau į Klaipėdą. Ten Mozeris nuvežė mane ir
Leoną į ligoninę, o pats nuvažiavo į miestą savo reikalais
ir į ligoninę nebuvo užėjęs. Ligoninėje mes aplankėme vie­
noje palatoje gulinčius kapitoną Vilių, generolą Daukantą
ir daktarą Pajaujį. Jie ten gydėsi, nes 1944 metų rugsėjo
5 d., važiuojant į Kaltinėnų pasitarimą, įvykusios katastro­
* Vokiečių žvalgybos karininkas, ruošė diversijos-šnipinėjimo mo­
kyklose kadrus nacionalistų gaujoms, veikusioms Tarybų Lietu­
voje. Red.
26

fos metu buvo sužeisti. Daukantas ir Vilius gulėjo subin­
tuotomis kojomis ir jautėsi gerai, o Pajaujis buvo beveik
visas subintuotas, jo padėtis buvo sunki. Apie tai, kad jie
guli Klaipėdos ligoninėje, man pasakė Leonas. Su juo mes
buvome palatoje apie valandą ir paskui vėl grįžome į 9-o
korpuso štabą Varlaukio kaime kartu su Mozeriu, kurio lau­
kėme, kaip jis buvo mums liepęs, prie geležinkelio stoties.
Su Vilium aš beveik nekalbėjau, tik aplankiau jį ir pasi­
teiravau apie jo sveikatą. Leonas su juo visą laiką apie kaž­
ką kalbėjosi kartais pusbalsiu, todėl jų pokalbio turinio ne­
supratau. Su Daukantu ir Pajauju tuomet susipažinau.
Daukantas klausinėjo apie Kaltinėnų pasitarimą, į kurį
susižeidęs negalėjo atvykti. Jam papasakojau, kad pasita­
rimui vadovavęs vokiečių karininkas Gerulis reikalavo iš
pasitarimo dalyvių pagalbos organizuojant lietuviškus SS
dalinius, kad pasitarimo dalyviai nepritarė jam šiuo reikalu
ir todėl jokio nutarimo pasitarime nebuvo priimta.
Ignatavičius Stasys, Juozo s., gimęs 1920 me­
tais Lietuvos TSR, Raseinių apskrityje ir valsčiu­
je, Začižų kaime.
IGNATAVIČIAUS Stasio parodymai *
1944 m. lapkričio 29 d.
Pasitarimas įvyko 1944 m. liepos 14 d. pas Urbutį Ra­
seiniuose. Pasitarime dalyvavo šie asmenys:
1)
Vytautas Stonys, 2) aš — Ignatavičius, 3) Bro­
nius Urbutis — Lietuvių fronto ** organizacijos vadovas
* ADSR f., 72 r., 59—62 1.
** Lietuvių frontas (LF)— krikščionių demokratų ir jiems paval­
džių katalikiškų organizacijų okupacijos metu įsteigta organizacija,
kuri turėjo ir savo karinę „Kęstučio“ organizaciją. Per visą okupaciją
LF organizacija rengė savo narius kovai prieš Tarybų valdžią. LF karo
pabaigoje ir pokario metais organizavo banditines gaujas Red.
27

Raseinių apskrityje, 4) Krikščiūnas, vardo nežinau, Lietuvių
fronto Raseinių organizacijos vadovo padėjėjas, 5) Raseinių
apskrities ryšių kontoros tarnautojas, pavardės nežinau,
Lietuvių fronto Raseinių apskrities organizacijos vadovo
antrasis padėjėjas, 6) Kazys Ambrazaitis, Lietuvių fronto
štabo atstovas ir 7) Vytautas Adomaitis, taip pat Lietuvių
fronto štabo atstovas.
i pasitarimą neatvyko Lietuvos laisvės armijos Raseinių
apskrities organizacijos vadovas Gužaitis ir Ariogalos vals­
čiaus LLA būrio vadas leitenantas Liepa.
Pasitarimui vadovavo Stonys ir Urbutis. Buvo aptaria­
mi šie klausimai: 1) Lietuvių fronto organizacijos štabo
atstovo Ambrazaičio informacija, 2) apie ginkluoto pasi­
priešinimo Raudonosios Armijos daliniams organizavimą,
3) apie Lietuvos laisvės armijos susijungimą su Lietuvių
fronto organizacija ir 4) nurodymai organizacijos nariams,
kaip elgtis pogrindyje.
Pasitarime kalbėjęs Lietuvių fronto organizacijos atsto­
vas Ambrazaitis pranešė, kad organizacijos štabas vedė de­
rybas su vokiečiais dėl LF būrių apginklavimo, kad būtų
galima organizuoti ginkluotą pasipriešinimą Raudonosios
Armijos daliniams, pradedant nuo Dubysos krantų, tačiau
tos derybos nedavė jokių rezultatų.
Todėl štabas nutarė duoti vietinėms organizacijoms nu­
rodymą veikti, atsižvelgiant į vietos sąlygas, savo iniciatyva,
neišprovokuojant Raudonosios Armijos vadovybės represi­
jų, nes dėl to gali būti sunaikintos ištisos vietovės.
Toliau Ambrazaitis pareiškė, kad susidariusių aplinkybių
sąlygojamas pasyvaus pasipriešinimo laikotarpis negali bū­
ti ilgas, todėl štabas nutarė visų aktyvių jėgų konspiracijos
ir pasiruošimo būsimai aktyviai kovai prieš Tarybų valdžią
tikslais duoti nurodymą visoms vietinėms Lietuvių fronto
organizacijoms susijungti su Lietuvos laisvės armijos orga­
nizacija, ruoštis kovai prieš Tarybų valdžią, nes jungtinės
organizacijos taktikos požiūriu yra naudingesnės.
28

Baigdamas Ambrazaitis pasiūlė apie štabo priimtus nuta­
rimus informuoti visus organizacijos narius. Po Lietuvių
fronto štabo atstovo duotų nurodymų antras klausimas —
apie ginkluoto pasipriešinimo Raudonosios Armijos dali­
niams organizavimą— nebuvo aptariamas, trečiu klausi­
m u— apie organizacijų susijungimą — Urbutis pasitarime
pareiškė, kad jis be štabo nurodymo, savo iniciatyva, kaip
Lietuvių fronto Raseinių apskrities organizacijos vadovas,
jau apsvarstė tą klausimą su Lietuvos laisvės armijos Ra­
seinių organizacijos vadovu Gužaičiu, tačiau jie nesusitarę,
nes Gužaitis reikalavo, kad Lietuvių frontas įsijungtų į Lie­
tuvos laisvės armiją, o ne priešingai, kaip norėjo LF. Pasi­
tarime dalyvaujantieji taip pat pasisakė už tai, kad LLA
įsijungtų į LF organizaciją, motyvuodami tuo, kad pasta­
roji organizacija yra galingesnė, turi didelį nelegalios veik­
los patyrimą ir gabius organizatorius bei vadovus.
Ketvirtu klausimu pasisakė Stonys, kuris davė organiza­
cijos nariams šiuos nurodymus, kaip reikia elgtis pogrindyje:
1) organizacijos nariai turi gyventi nelegaliai, pareina­
mai nuo aplinkybių ir sąlygų, bet ne daugiau kaip po du—
tris žmones vienoje vietoje;
2) gyvenant nelegaliai, susitikus su Raudonosios Armi­
jos kariais, vengti susirėmimų su jais, nes, Raudonajai Ar­
mijai pavartojus represijas, gali būti aukų iš aktyvių orga­
nizacijos narių tarpo;
3) išaiškinti visus asmenis, kurie 1940—1941 metais in­
formuodavo ir gali dabar informuoti Tarybų valdžios orga­
nus, vokiečiu okupacijos metu laikėsi pasyviai lietuvių na­
cionalistu atžvilgiu, padėjo tarybiniams partizanams, džiau­
gėsi artėjant Raudonajai Armijai. Jeigu yra pagrindo
įtarti, kad tie asmenys vėl teiks informacijas Tarybų val­
džios organams, reikia juos visus sunaikinti, tačiau taip,
kad neliktų jokių pėdsakų. Tie nurodymai turėjo tikslą at­
imti valstybės saugumo organams galimybę gauti žinių
apie Lietuvių fronto organizacijas ir jų veiklą.
29

Visi nurodymai bei direktyvos, kurias Lietuvių fronto
štabo vardu davė Ambrazaitis pasitarime, buvo priimti.
Organizacijų susijungimo klausimu buvo nutarta toliau
tęsti derybas su LLA vietinėmis organizacijomis, bet neįsijungti j jų organizaciją, o siekti, kad LLA įsijungtų j LF
organizaciją, ir neduoti priesaikos LLA organizacijai, kaip
reikalavo Gužaitis, kalbėdamasis su Urbučiu.
Vesti derybas dėl organizacijų susijungimo Raseinių
apskrityje buvo pavesta Urbučiui. Visi Stonio duoti nurody­
mai, kaip reikia elgtis organizacijos nariams pogrindyje,
pasitarime buvo priimti. Apskritai Stonys pasitarime vaidi­
no vadovaujantį vaidmenį, aiškino duodamus nurodymus,
davė praktinius patarimus, kaip tuos nurodymus vykdyti
ir kaip įgyti autoritetą.
Apie Gužaitį, kaip LLA vadovą Raseinių apskrityje, aš
sužinojau 1944 metų liepos mėnesio pasitarime, tačiau pats
jo nemačiau ir pažįstamas tada su juo nebuvau. Susipažinau
su juo 1944 metų rugpiūčio mėnesį, kai Gužaitis drauge su
Urbučiu buvo atvažiavęs į Raseinių apskritį, Dainių kaimą
į pasitarimą pas Stonį.
Iš Stonio pasakojimo žinau, kad buvęs Lietuvos kariuo­
menės kapitonas Gužaitis vokiečių okupacijos metu tarnavo
generolo Plechavičiaus rinktinėje ir, kai ji buvo nuginkluo­
ta, slapstėsi nuo vokiečių. Vokiečių okupacijos metu jis buvo
Raseinių apskrities viršininkas. Jis kilęs iš tos pačios apsk­
rities, tačiau iš kur — nežinau; kur jis yra dabar, taip pat
nežinau.
Po 1944 metų gegužės mėnesio pasitarimo iki 1944 metų
rugpiūčio mėnesio aš jokio praktinio darbo organizacijoje
nedirbau ir gyvenau tuo metu kartu su Stoniu Raseinių apsk­
rityje, iš pradžių Dainių, o paskui Kašiūnų kaime.
1944
metų rugpiūčio mėnesį aš su Stoniu buvau nuėjęs
į Dainių kaimą, kur Stonys pas savo tėvus susitiko ir tarė­
si su Urbučiu ir Gužaičiu, tačiau po ilgos kelionės buvau
pavargęs ir miegojau, todėl negirdėjau, apie ką jie kalbėjosi.
Kaip pasakojo Stonys, jie tarėsi įsteigti jungtinį štabą, kuris
30

vadovautų LLA ir LF organizacijoms Raseinių apskrityje.
Tas štabas buvo sudarytas; jis susidėjo iš Stonio, Urbučio
ir Gužaičio. Kas dar priklausė tam štabui, nežinau.
Stonys man pasakojo, kaip buvo paskirstytos parei­
gos, bet aš to neprisimenu. Tuomet Stonys man sakė, kad
1944 metų rugpiūčio 12 d. Raseiniuose turi įvykti įsteigto
štabo posėdis, bet jis pats į tą pasitarimą nebuvo nuėjęs.
Kitą dieną po pasitarimo, įvykusio Dainių kaime, atėjo LLA
būrio vadas Domas Ščepavičius ir pranešė Stoniui, kad
LLA Raseinių štabas įsakė jam su būriu išeiti į mišką ir
slapstytis. Jis prašė patarti, kaip jam pasielgti. Stonys ir
aš patarėme jam neiti su būriu į mišką, nes susidariusio­
mis aplinkybėmis būrys gali patekti į besitraukiančių vo­
kiečių ir puolančių Raudonosios Armijos dalinių ugnį.

LIUDININKU PARODYMAI

BANIO Prano parodymai*
1 9 4 8 m . g e g u ž ė s 2 9 d.

Aš tikrai gerai pažįstu Praną Gužaitį, kaip Tytuvėnų
valsčiaus. Kuršių kaimo gyventoją ir kaip Raseinių apskri­
ties viršininką vokiečių okupacijos metu; jokių sąskaitų su
juo neturėjau.
Pranas Gužaitis kilęs iš buožių šeimos. Smetonos valdy­
mo metu tarnavo buržuazinėje kariuomenėje, turėjo kapi­
tono laipsnį, vokiečių okupacijos metu stojo tarnauti vo­
kiečiams, buvo Raseinių apskrities viršininkas.
Gužaitis siuntė tarybinius piliečius į Vokietiją darbams
ir rinko žemės ūkio produktus iš gyventojų vokiečių kariuo­
menei.
Tytuvėnų valsčiaus viršaitis Povilaitis
(suimtas)
1944 metų gegužės mėnesį užrašė išsiųsti į Vokietiją dirbti
mano sūnų Joną Banį, Antaną Česnauską, Kazį Daveinį,
Grigalaitį, Šidlauską, Katkauską ir kitus.
Šių asmenų sąrašai buvo duoti Raseinių apskrities virši­
ninkui Gužaičiui tvirtinti. Jis patvirtino juos, ir visi tie žmo­
nės buvo išvežti darbams į Vokietiją. Katorgos darbams
daugiausia imdavo žmones iš neturtingųjų.
* ADSR f„ 72 r., 63 I.
32

Prieš vežant į Vokietiją mano sūnų, aš pats kreipiausi
į Praną Gužaitį, prašydamas nesiųsti sūnaus į Vokietiją.
Gužaitis man atsakė: „Nieko, Vokietijai žmonės reikalingi,
tegul padirbės.“
Išvadavus Lietuvos TSR iš vokiškųjų okupantų, Gužai­
čio dar niekur nebuvo matyti. Kai buvo organizuojama Ple­
chavičiaus rinktinė, jis su savo broliu Jonu Gužaičiu, buvu­
siu Smetonos kariuomenės leitenantu, įstojo į Plechavi­
čiaus rinktinę, tačiau kuo jie ten buvo ir ką veikė, nežinau.
Kur jie yra dabar, taip pat nežinau.
JASAVICIAUS Edvardo parodymai*
1948 m. liepos 27 d.
Praną Gužaitį pažįstu nuo 1928 metų, nes gyvenau su
juo viename valsčiuje. Jis gyveno Kuršių kaime už dviejų
kilometrų nuo Tytuvėnų. Mano santykiai su Gužaičiu buvo
normalūs.
Dabar tiksliai negaliu pasakyti, kuriais metais Pranas
Gužaitis, baigęs gimnaziją Raseiniuose, buvo paimtas į ka­
riuomenę. Tada jis stojo mokytis Kaune į karininkų mokyk­
lą ir, baigęs ją, apie 1929 metus išvažiavo mokytis į Belgi­
ją, į karinę akademiją.
Baigęs karinę akademiją, Gužaitis grįžo į Lietuvą ir
tarnavo buržuazinėje kariuomenėje kapitonu Kaune, Mari­
jampolėje, Šiauliuose. Karininkas Gužaitis dažnai motocik­
lu arba lengvąja mašina atvažiuodavo į Tytuvėnų valsčių,
Kuršių kaimą, kur gyveno jo giminės. Kartu su juo atva­
žiuodavo ir kiti karininkai. Tenai jie girtaudavo. Neretai
jie gerdavo ir pas Tytuvėnų kunigą Gėkšą, kuris Tytuvė­
nuose nebegyvena. Buvo kalbama, kad jis — Gėkša, nuteis­
tas už ryšius su banditais, bet kada ir kur, nežinau.
* ADSR f., 72 r., 65— 67 1. 4
3

-

2819

33

Gužaitis tarnavo Smetonos kariuomenėje iki Tarybų
valdžios atkūrimo Lietuvoje, t. y. iki 1940 metų liepos mė­
nesio, Sukūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, Gužaitis ir toliau
liko tarnauti kariuomenėje. Kada ir kokiomis aplinkybėmis
Gužaitis metė tarnybą kariuomenėje, nežinau. Žinau, kad
vokiečių okupacijos metu jis gyveno Raseinių apskri­
tyje.
Pirmomis vokiečių okupacijos dienomis Pranas Gužai­
tis pasirodė namuose, bet netrukus buvo vokiečių suimtas.
Apie 1942 metų balandžio mėnesį Gužaitis vėl grįžo namo
ir pradėjo dirbti Raseiniuose apskrities viršininku.
Eidamas tas pareigas, Gužaitis kokius penkis kartus
buvo atvažiavęs į Tytuvėnų miestelį (tuo metu Tytuvėnai
priklausė Raseinių apskričiai). Kartu su juo atvažiuoda­
vo ir vokiečių kariuomenės karininkai. Jie prievarta ėmė
vyrus į vokiečių kariuomenę.
Pirmą mobilizaciją Tytuvėnuose jie įvykdė 1943 metų
gegužės mėnesį. Saukiamojo amžiaus vyrams, gyvenan­
tiems Tytuvėnų valsčiuje, per valsčiaus valdybas buvo
įteikti pranešimai, kad jie atvyktų paskirtą dieną į Tytuvė­
nų mokyklą.
1943 metų gegužės mėnesį, dabar neprisimenu kurią
dieną, į Tytuvėnus atvažiavo komisija, kurią sudarė Pranas
Gužaitis, vokiečių karininkai, valsčiaus viršaitis Liaugaudis ir dar du civiliai apsirengę atstovai.
Dar komisijai neatvykus, į mokyklą susirinko daug vy­
rų, kuriuos saugojo policija. Komisijos priimti karinei ta r­
nybai tinkami vyrai buvo uždaromi į kalėjimą, kuris buvo
Tytuvėnų valsčiaus valdybos kieme.
Tai buvo daroma tam, kad žmonės, mobilizuoti į vokie­
čių kariuomenę, nepabėgtų. Tą pačią dieną, komisijai nuta­
rus mobilizuoti į kariuomenę Tytuvėnų miestelio gyvento­
jus Beloglavį ir Viktorą Dambrauską, policininkai Bredulskis ir dar vienas, kurio pavardės neprisimenu, vedė
juos į kalėjimą. Pakeliui Beloglavis leidosi bėgti, polici­
34

ninkai ėmė šaudyti į jį iš šautuvų, tačiau jam vis dėlto
pavyko pabėgti, o Dambrauskas buvo uždarytas į kalėjimą.
Tai vyko prie mano namų, ir aš pats viską mačiau, nes gy­
venu prie mokyklos, kur dirbo komisija. Paskui sužinojau,
kad ir Dambrauskas iš kalėjimo pabėgo.
Ką ir kiek žmonių tą dieną mobilizavo j vokiečių kariuo­
menę, nežinau, nes kitų pavardžių nežinau.
Tokia pat mobilizacija Tytuvėnų valsčiuje vyko dar
tris ar keturis kartus, ir Gužaitis visuomet buvo komisijo­
je. Jie vykdė mobilizaciją ir kituose Raseinių apskrities
valsčiuose.
Gužaitis aktyviai dalyvavo siunčiant tarybinius žmones
darbams į Vokietiją. 1943 metų liepos mėnesį aš gavau
pranešimą su valsčiaus viršaičio Liaugaudžio ir valsčiaus
sekretoriaus Šulco parašais, kuriame buvo nurodyta, kad
aš, neprisimenu kurią dieną, nuvykčiau į Raseinius, į arbeitsamtą. Jeigu nenuvyksiu, turėsiu tris mėnesius sėdėti
kalėjime. Nurodytą dieną kartu su kitais gyventojais nuvy­
kau į Raseinius. Ten dirbo komisija, kuri ėmė žmones dar­
bams j Vokietiją. Komisiją sudarė Pranas Gužaitis, Liaugaudis ir du vokiečiai.
Man įėjus į kabinetą, vokietis kreipėsi į mane, klausda­
mas, ar aš sveikas. Aš atsakiau nesuprantąs vokiškai.
Tuomet Gužaitis išvertė į lietuvių kalbą jo klausimą; aš
atsakiau esąs sveikas. į to paties vokiečio klausimą, ar
neturiu kokių nors fizinių trūkumų, atsakiau, kad man
ant kairės rankos trūksta keturių pirštų. Tada vokietis
paklausė Gužaitį, kodėl jis parenka tokius žmones. Gužaitis
paaiškino, kad aš galiu dirbti, esu geras stalius ir neblo­
gai dirbu namie, todėl sėkmingai galiu dirbti ir Vokietijoje.
Vokietis atsakė, kad jiems nereikia žmonių be pirštų, be
rankų ir be kojų.
Tada Gužaitis iškoliojo mane ir pasakė: „Daugiau taip
nedaryk, nes būsi pasodintas į kalėjimą.“ Tokiu būdu likau
Lietuvoje. Vėliau mano brolį Vincą Jasavičių ta pati komi­
35

sija išsiuntė j Vokietiją, ir jo likimas man iki šiol ne­
žinomas.
Be to, žinau, kad Gužaitis keletą kartų buvo atvažiavęs
į Tytuvėnus ir šaukė susirinkimus, kuriuose buvo svarsto­
mi klausimai, kaip valstiečiai pristato vokiečiams žemės
ūkio produktus. Buvo kalbama, kad Gužaitis suėmė tris
žmones iš Tytuvėnų valsčiaus už tai, kad jie nepristatė
valstybinių prievolių.

NACIONALISTINIŲ GAUJŲ
TERORISTINĖ VEIKLA

Siame rinkinio skyriuje spausdinama dalis dokumentų,
parodančių nacionalistinių ginkluotų gaujų banditinę veik­
lą Dzūkijoje ir Lietuvos TSR šiaurės rytuose — Biržų,
Vabalninko, Pandėlio ir Rokiškio rajonuose. Nors tos na­
cionalistų gaujos ir veikė priešinguose respublikos kraš­
tuose, tačiau jų tikslai, veikimo būdai buvo panašūs. Tai
leido sujungti dokumentus į vieną skyrių.
Spausdinamieji dokumentai — tai pačių banditų, pate­
kusių j teisingumo organų rankas, parodymai, liudininkų,
nukentėjusių nuo banditinių gaujų bei jų žiaurumus mačiu­
sių, parodymai ir kiti dokumentai.
Spausdinamieji dokumentai parodo, kad nacionalistų
gaujų vadai buvo užkietėję liaudies priešai, tarnavę hitle­
rininkų baudžiamuosiuose organuose, turėję nemenką žmo­
nių žudymo praktiką. Dzūkijoje veikusios vienos naciona­
listų gaujos vadeiva Petras Simanavičius tarnavo nacio­
nalistų ir hitlerinių okupantų įsteigtame savisaugos
(policijos) batalione. Sis batalionas saugojo Maidaneko
mirties stovyklą, kurioje buvo nužudyta 750 tūkstančių
žmonių*. Simanavičius, būdamas gaujoje, ir jai vadovau­
damas, dalyvavo vykdant devyniolika teroristinių aktų,
rašė bei pasirašinėjo banditinius „teismų sprendimus“.
Romas Petronis, nacionalistų gaujos, veikusios Biržų, Va­
balninko rajonuose, vadeiva. Jis tarnavo buržuazinės Lie­
tuvos policijoje, saugojo Dimitravo koncentracijos stovykKleines Lexikon, Verlag Enzyklopadie, Leipzig, 1959, p. 574

lą, žiauriai elgėsi su politiniais kaliniais, kurie ten buvo
uždaryti Lietuvos fašistinės valdžios. Petronis 1940 me­
tais pabėgo į Vokietiją, kur vokiečių žvalgybos buvo už­
verbuotas ir pasiųstas šnipinėti j Tarybų Lietuvą. Hitleri­
nės okupacijos metu jis persekiojo tarybinius žmones, tar­
navo vokiečių policijoje. Kazys Kalpokas — Kauno kunigų
seminarijos ir buržuazinės Lietuvos karo mokyklos auklė­
tinis. Karui prasidėjus jis Čedasų miestelio nacionalistų
gaujos vadas, suiminėjęs ir žudęs tarybinius aktyvistus.
Vokiečių okupacijos metu jis tarnavo pagalbinėje policijo­
je, kovojo su tarybiniais partizanais. Po karo Kalpokas
vadovavo nacionalistų banditinei gaujai, kuri žiauriai žu­
dė tarybinius aktyvistus.
Panaši praeitis ir kitų nacionalistų gaujų vadeivų ir jų
dalyvių.
Nacionalistų gaujos, nors ir labai neskaitlingos, susi­
dedančios tik iš kelių žmonių, vadino save apygardomis,
rinktinėmis, tėvūnijomis, dangstėsi istoriniais Vytenio, Ša­
rūno, Mindaugo ir kitais vardais, skelbėsi partizanais, ko­
vojančiais dėl Lietuvos laisvės, jos nepriklausomybės.
Kokiomis visuomenės jėgomis rėmėsi nacionalistų gau­
jos? Kokių visuomenės klasių padedami, nacionalistai no­
rėjo atstatyti kapitalistinę santvarką Lietuvoje?
Jie galėjo tikėtis tik išnaudotojų klasių likučių parama.
Tačiau tie išnaudotojų likučiai buvo tiek menki, jog jie ne­
sudarė rimtesnės visuomeninės jėgos, su kuria būtų buvę
galima pakeisti visuomeninę santvarką. Todėl nacionalistai
visas viltis dėjo j užsienio imperialistus, j karą. Naciona­
listų buvo nuolat skleidžiami gandai, skiriamos konkre­
čios datos, kada prasidės karas, kada imperialistinės vals­
tybės užpuls Tarybų Sąjungą. Nacionalistų gaujos turėjo
JAV žvalgybos instrukciją šnipinėjimo žinioms rinkti.
Jie rinkdavo karinio, ekonominio ir politinio pobūdžio
žvalgybos žinias ir siųsdavo amerikiečiams, anglams ir
kitoms imperialistinėms valstybėms. Surinktieji -žvalgybos
duomenys turėjo palengvinti imperialistams kariauti prieš
40

Tarybų Sąjungą. Vadinasi, nacionalistų gaujos buvo impe­
rialistinių valstybių šnipinėjimo organizacijos.
Kaip matyti iš skelbiamų dokumentų, nacionalistų gau­
jos sistemingai žudė tarybinių ūkių vadovus, kolūkių or­
ganizatorius, kolūkinės santvarkos propagandistus, tary­
binių įstaigų pareigūnus, tarybinės santvarkos šalinin­
kus, eilinius valstiečius bei darbininkus. Jos užpuldinėdavo
klubus ir skaityklas, naikindavo knygas bei kitą literatūrą,
grobdavo ir naikindavo socialistinių įmonių ir valstiečių
turtą. Skleisdami gandus apie artimą karą ir terorizuoda­
mi gyventojus, nacionalistai trukdė socialistinės visuome­
nės kūrimą bei stiprinimą. Čia nacionalistai pasireiškė
kaip teroristai ir diversantai. Iš tikrųjų jų organizacijos
buvo teroro, politinės, ekonominės ir moralinės diversijos
organizacijos, kurios taip pat tarnavo imperialistams, teikė
jiems pagalbą ruošiantis karui prieš tarybinę darbo žmonių
santvarką.
Darbo žmonės, nepaisydami žiauraus nacionalistų te­
roro, visomis jėgomis padėdavo liaudies gynėjams ir sau­
gumo organams likviduoti nacionalistų gaujas. Nacionalis­
tų gaujų žiaurumas buvo neišpasakytas. Buvo žudomi ne
tik suaugusieji, bet ir kūdikiai. Jie susidorodavo su ištiso­
mis šeimomis. Taip buvo išžudytos Mikelionių trijų asme­
nų, Karunkevičių trijų, Levulių penkių asmenų šeimos ir
daugelis kitų šeimų.
Nacionalistai, liaudies nekenčiami ir susidūrę su griežtu
jos pasipriešinimu, pamatė savo bejėgiškumą, nusivylė
politiniais siekiais. Dalis jų, kurie buvo suklaidinti, paliko
gaujas, legalizavosi ir humaniškos Tarybų valdžios poli­
tikos dėka įsijungė į visuomenei naudingą darbą. Kaip
matyti iš pateikiamų dokumentų, kita jų dalis, didžiai nusi­
kaltusi liaudžiai, bijanti atsakomybės už padarytus nusi­
kaltimus, virto kriminaliniais banditais, kurie teužsiimdavo turto grobimu, žudynėmis. Prisigrobtą turtą jie naudo­
davo girtavimui, asmeniškam praturtėjimui.
Redakcija
41

BANDITINĖ „JUOZAPAVIČIAUS“ TĖVŪNIJA

Simanavičius Petras, Andriaus s., gimęs
1918 metais Alytaus rajone, Obelijos kaime.
SIMANAVIČIAUS Petro parodymai*
1951 m . v a s a r io

7

d.

1947
m. gruodžio mėnesį pas mane į namus atėjo keturi
ginkluoti banditai Pranas Sidoras — „Paukštis“ (nukautas
1948 m. vasario mėn. Lazdijų rajono Seiliūnų kaimo apy­
linkėje), Sidoras Bronius, Petro s.,— „Žiedas“ (veikia),
„Grikis“ (jo pavardės, vardo ir iš kur kilęs, nežinau, nukau­
tas 1949 m. lapkričio mėn. Lazdijų rajono Seiliūnų kaimo
apylinkėje), „Šarūnas“ (pavardės, vardo ir iš kur kilęs —
nežinau, nukautas 1948 m. balandžio mėn. Lazdijų rajono
Mankūnėlio kaimo apylinkėje). Jie ėmė įkalbėti mano tėvą
Andrių Simanavičių ir mane, kad jiems būtų leista įsirengti
mano ūkyje bunkerį slėptuvę, kurioje jie galėtų žiemos
metu pasislėpti nuo Tarybų valdžios organų.
Pradžioje nei mano tėvas, nei aš nesutikome, bet paskui
mano giminaitis Pranas Sidoras — „Paukštis“ ėmė prašyti,
ir mes sutikome.
Tą pačią naktį minėti banditai ir aš kartu su tėvu arklidė­
je įrengėme bunkerį, kuriame ir slapstėsi banditai. Mes juos,
priėmę į savo namus, aprūpindavome maisto produktais, in­
formuodavome apie kariuomenės, liaudies gynėjų grupių,
partinio-tarybinio aktyvo veiksmus ir judėjimą.
Vykdydamas banditų uždavinius, aš taip pat nešdavau
banditų laiškus, rašytus banditų grupei, jos pavadinimo ne­
žinau, kuri tuomet buvo Dzirmiškių miškų masyve.
* ADSR

42

f., 71 r„ 2—43 1.

Mano ūkyje įrengtame bunkeryje slėpiau banditus nuo
Tarybų valdžios organų iki 1948 m. balandžio mėn. Vėliau
banditai perėjo į bunkerį, specialiai įrengtą Dzirmiškių miš­
ke. Apytikriai po 2—3 dienų karių patrulis surado mano ūky­
je bunkerį ir suėmė mano tėvą Andrių Simanavičių.
1951 m. balandžio 4 d.
Aš tuo metu buvau Alytuje, kur kartu su savo kaimynu
Jonu Matulevičium jo arkliu nuvažiavau kelnių nusipirkti.
Tą pačią dieną, paėmęs pirkinį, kartu su Abeciūnu jo arkliu
nuvažiavau iki jo namų. Eidamas nuo Abeciūno į namus,
pamačiau Vladą Juškelį, stovintį prie savo namų, pasisvei­
kinau su juo, ir mes užsirūkėme.
Juškelis tuomet man papasakojo, kad dieną į mano ūkį
automašina buvo atvažiavę kareiviai, kurie surado pas mane
bunkerį ir suėmė mano tėvą Andrių Simanavičių. Juškelis
pasiūlė man paslėpti arklį, nes dėl surasto bunkerio galį
konfiskuoti mano ūkį. Tai išgirdęs paklausiau Juškelio, ar
mano ūkyje tebėra kareiviai. Juškelis atsakė, kad kareivių
ten jau nebėra, jie dar dieną išvažiavo iš mano namų. Po to
aš nuėjau namo.
Man atėjus į namus, mano motina Ona Simanavičienė ir
žmona Jadvyga Simanavičienė papasakojo, kad mano ūkyje
buvo surastas bunkeris ir kad tėvas suimtas. Tą patį vakarą
pakinkiau arklį į vežimą ir pasiūliau savo žmonai važiuoti
su manimi. Ji sutiko. Mes pasiėmėme savo jaunesnįjį sūnų
ir išvažiavome į Mankūnėlių kaimą pas pažįstamą Vladą
Abeciūną. Ten mudu su žmona pagyvenome 4—5 dienas,
o paskui nuvažiavome į Alytaus rajono Varnagirių kaimą
pas žmonos dėdę Praną Amiciejų, pas kurį gyvenome apie
mėnesį.
Vieną dieną, 1948 m. gegužės pabaigoje, pavakary mudu
su žmona Jadvyga Simanavičienė išėjome iš Amiciejaus
ūkio. Eidami į savo namus Obelijos kaime užėjome pas
43

Vladą Salduką ir pasiteiravome, ar Obelijos kaime yra ka­
reivių. Saldukas atsakė, jog jis negirdėjęs, kad kareiviai
būtų pasirodę. Gavę tok] atsakymą, nedelsiant nuėjome na­
mo. Atėję į namus radome mano motiną su vaikais. Motina
man papasakojo, kad prieš dvi dienas pas ją j namus buvo
atėję gaujos dalyviai: Pranas Sidoras — „Paukštis“, Bro­
nius Sidoras — „Žiedas“ ir Aleksas Sidoras — „Briedis“ ir
prašė pranešti man, kai aš užeisiu pas motiną, kad atvyk­
čiau pas juos j Valaikienės vienkiemį, esantį Dzirmiškių pa­
miškėje. Išbuvęs motinos namuose apie pusvalandį, aš kar­
tu su žmona nuėjau pas Milaštonių kaimo gyventoją Giršų.
Kelyje papasakojau žmonai, kad pas mano motiną buvo už­
ėję banditai ir pranešė, kad aš atvykčiau pas juos į Dzir­
miškių pamiškę. Pasisakiau žmonai, kad ketinu stoti į gau­
ją. Užėję pas Giršų, mes radome besislepiančius Vladą ir
Gediminą Abeciūnus. Pasisveikinęs su mumis, Vladas Abeciūnas mano žmonos akivaizdoje pasiūlė man eiti su juo
į mišką ir stoti į gaują. Aš sutikau. Paskui Vladas Abeciūnas pasakė, kad mes turime nueiti į Dzirmiškių pamiškę ir
laukti ten pasirodant banditų. Juos ten, esą, galima sutikti,
ir Abeciūnai prašys, kad priimtų mus į gaują, kadangi, kaip
tuomet pareiškė Vladas Abeciūnas, jie su banditais gerai
sugyveną ir šie dažnai pas juos užeiną.
Bet aš pasiūliau nueiti pas Valaikienę, kuri turėjo padėti
susirišti su banditu Rinkevičium. Vladas ir Gediminas Abe­
ciūnai sutiko. Iš Giršaus namų aš, Vladas Abeciūnas, Gedi­
minas Abeciūnas ir mano žmona nuėjome pas Valaikienę.
Pernakvoję pas Valaikienę kluone, mes anksti rytą užėjome
pas ją į namus. Būdamas ten, pro langą pastebėjau Rinke­
vičių, einantį į Dzirmiškių mišką. Tuo metu aš prisiminiau
bandito Prano Sidoro žodžius, pasakytus apleidžiant bunkerį
mano ūkyje, kad, jei aš panorėsiu susitikti su juo, man rei­
kės kreiptis į Rinkevičių. Pastarasis žinąs, kur jie slepiasi,
ir surišiąs mane su jais. Aš išėjau iš Valaikienės namų ir
paklausiau Rinkevičių, kur galima surasti banditus Praną
Sidorą, Bronių Sidorą ir kitus. Rinkevičius pasakė, kad jis
44

einąs j Dzirmiškių mišką ir iš ten sugrįžęs pasakysiąs, kur
yra banditai. Jis man pasiūlė palaukti jo pas Valaikienę.
Po valandos Rinkevičius grįžo pas Valaikienę, iškvietė
mane į kiemą ir pasakė, kad banditai leido man ateiti pas
juos. Po to užėjau į Valaikienės namus, iškviečiau iš ten
Vladą ir Gediminą Abeciūnus, atsisveikinau su žmona ir pa­
sakiau jai, kad einu savo, o ji galinti eiti savo keliu.
Tuo baigęs pasikalbėjimą aš, Gediminas ir Vladas Abeciūnai ir Rinkevičius nuėjome į Dzirmiškių mišką. Nuėję du
kilometrus mišku rytų kryptimi, mes sutikome banditus:
Praną Sidorą — „Paukštį“, Bronių Sidorą — „Žiedą“, Alek­
są Sidorą — „Briedį“, Jakutavičių — „Kerštą“, „Grikį“,
„Šarūną“ ir „Bastūną“, pasisveikinome. Aš pasidomėjau,
kaip jie gyvena miške. Banditai atsakė, kad jie gerai gy­
veną. Tai išklausęs paprašiau, kad priimtų mane į gaują.
„Grikiui“ nurodžius, banditai pasitraukė į šalį, o paskui
vėl priėjo prie mūsų ir „Grikis“ pareiškė, kad jie sutinka
priimti mus į savo gaują ir pareikalavo iš manęs, Vlado
Abeciūno ir Gedimino Abeciūno dokumentų. Mes perdavė­
me „Grikiui“ buvusius pas mus dokumentus. Aš jam atida­
viau savo karinį bilietą ir pasą.
Paėmęs ir peržiūrėjęs mūsų dokumentus, „Grikis“ pa­
liko juos pas save. Išbuvę ten apie 1,5—2 vai., mes su ban­
ditais nuėjome į jų stovyklą, kuri buvo už kilometro nuo
mūsų susitikimo vietos. Prieš tai Rinkevičius buvo pasiųs­
tas į namus.
Atvykus į stovyklą, banditai davė mums banditinius sla­
pyvardžius: man — „Ąžuolas“, Vladui Abeciūnui — „Jova­
ras“, Gediminui Abeciūnui — „Klastūnas“. Patys jie nuėjo
gulti, o mums liepė stebėti, ar nepasirodys svetimi asme­
nys, ir jiems apie tai pranešti. Tą pačią dieną, „Grikiui“
įsakius, banditas „Žiedas“ iš kažkur atnešė ginklų ir išdavė
mums. Aš gavau vokišką šautuvą su 30 šovinių, pistoletą
„Valter“ su dviem šovinių apkabom, o Vladas ir Gediminas
Abeciūnai gavo kiekvienas po šautuvą ir granatą.
45

Vitas Rinkevičius yra kilęs iš Seirijočių kaimo, Se*rijų
valsčiaus, Alytaus apskrities (dabar Lazdijų rajono). Pir­
mą kartą su juo susipažinau 1948 metais ir pažinojau jį,
kaip mūsų gaujos ryšininką. Iki 1949 m. Rinkevičius gy­
veno Seirijočių kaime.
1948
metų pradžioje, kai mano ūkyje buvusiame bunke­
ryje slapstėsi gaujos dalyviai, vieną dieną banditas Pranas
Sidoras — „Paukštis“ pasiūlė man nueiti j Seirijočių kai­
mą pas Vitą Rinkevičių ir sužinoti, ar prie Dzirmiškių miš­
ko nėra kareivių. Sj bandito Prano Sidoro įsakymą įvyk­
džiau. Tą pačią dieną nuėjau pas Rinkevičių ir pasidomė­
jau, ar Dzirmiškių miške ir jo apylinkėje yra kareivių. Ga­
vęs iš Rinkevičiaus neigiamą atsakymą, grįžau namo ir
pranešiau apie tai banditams.
1948 metais, kai buvau gaujoje ir slapsčiausi Dzirmiš­
kių miške, ten tris kartus buvo pas mus atėjęs Vitas Rin­
kevičius, jis ten kalbėjosi su banditais „Paukščiu“ ir „Gri­
kiu“. Apie ką jie kalbėjosi, — nežinau. Be to, 1948 ar
1949 metais aš kartu su banditais „Paukščiu“, „Briedžiu“,
„Žiedu“ ir kitais tris kartus buvome užėję pas Rinkevičių
į namus, ir tuomet „Paukštis“ jo teiravosi, ar nepasirodė
kareivių.
1951 m. vasario 7 d.
Iki 1949 metų lapkričio mėnesio buvau eilinis banditas.
Skyriui tuomet vadovavo banditas „Grikis“. Po to, kai
„Grikis“ buvo nukautas, banditas „Rambynas“ paskyrė
mane skyriaus vadu. Šias pareigas ėjau kol mano banditų
grupė buvo sutriuškinta ir mane suėmė.
Mano banditų grupė buvo „Dainavos“ banditų apygar­
dos „Šarūno“ rinktinės padalinys.
Man yra žinoma, kad „Šarūno“ rinktinės banditų jungi­
niui vadovavo Gegužis (vardo ir tėvo vardo nežinau) —
„Diemedis“, Lazdijų rajono Gervėnų kaimo gyventojas, jo
pavaduotoju buvo banditas „Sakalas“. Kiek jie turi bandi­
tų, nežinau. Apie tai jie man per susitikimus nesakė.
46

Šitą banditų junginį sudaro keturios banditų grupės:
pirmajai grupei vadovavo Valerijonas Abeciūnas —
„Smauglys“, Lazdijų rajono Kuciuliškių kaimo gyventojas,
jis buvo 1949 metų vasarą nukautas Lazdijų rajone prie
Mankūnų kaimo. Kas užima nukauto „Smauglio“ vietą,
nežinau. įsakymo šiuo reikalu nebuvo, bent jo neskaičiau.
Šią banditų grupę sudarė penki—šeši banditai, kurių pa­
vardžių ir vardų nežinau, žinau dviejų jų slapyvardžius —
„Balandis“, „Narsuolis“. Kitų banditų slapyvardžių neži­
nau. Banditų grupė, kiek žinau, buvo ginkluota trimis auto­
matais, trimis šautuvais, šešiais pistoletais. Šios banditų
grupės veikimo teritorija man nežinoma.
Banditiniais reikalais visuomet susitikdavau su šia ban­
ditų grupe Lazdijų rajono Cijūniškių miške.
Antrajai banditų grupei vadovavau aš — Petras Sima­
navičius — „Ąžuolas“. Mano banditų grupę sudarė ban­
ditai:
L Bronius Sidoras — „Žiedas“, Alytaus rajono Mankū­
nų kaimo gyventojas. Buvo ginkluotas automatu. Iš mano
banditų grupės jis pasitraukė 1950 metų pavasarį, bet ko­
dėl — nežinau. Šiuo metu vienas slapstosi Lazdijų rajono
Vozbūčių kaime, pas ką, būtent, — nežinau. Su juo labai re­
tai susitikdavau įvairiose mano veikimo rajono vietose. Ke­
lis kartus „Žiedas“ prašė, kad jam duočiau banditą „Var­
guolį“, bet aš vis nesutikau, nes „Varguolis“ žinojo, kur
yra bunkeris, kuriame slapsčiausi su savo banditų grupe
nuo valdžios organų.
2. Aleksas Sidoras — „Briedis“, Alytaus rajono Milaštonių kaimo gyventojas. Turėjo vokišką šautuvą ir pisto­
letą „TT“.
3. Antanas Simanavičius — „Kalnelis“, Lazdijų rajono
Ginčionių kaimo gyventojas. Turėjo vokišką šautuvą ir už­
sieninės markės 7,65 mm kalibro pistoletą.
4. Stasys Baliukas — „Varguolis“, Lazdijų rajono
Mankūnėlių kaimo gyventojas, turėjo vokišką šautuvą ir iš
raketinės perdirbtą pistoletą, kuriam tiko „TT“ šoviniai.
47

5.
Alvydas Laibinis — „Audra“, Simno rajono Buckūnų
kaimo gyventojas (1950 m. lapkričio mėn. nukautas Lazdi­
jų rajono Mankūnėlių kaimo apylinkėje). Buvo ginkluotas
vokišku šautuvu.
Mano banditų grupės veikimo rajone buvo šie kaimai:
Obelija, Milaštonys, Pupasodžiai, Tolkūnai, Balkasodžiai,
Dzirmiškiai Alytaus rajono ir Mankūnėliai, Gervėnai, Ginčionys, Seiliūnai ir Vozbūčiai Lazdijų rajone.
Kas vadovavo trečiajai ir ketvirtajai banditų grupėms ir
kas buvo tose gaujose, nežinau. Nežinau taip pat jų veiki­
mo rajonų ir kaip jie buvo ginkluoti.
Iki buvau paskirtas nacionalistinės banditų formuotės
banditų grupės vadu, buvo įvykdyti šie teroro aktai, ku­
riuose aš pats dalyvavau:
1. 1948 m. rudenį, mėnesio nebeatmenu, mes, penki ban­
ditai, „Grikis“, „Bastūnas“, „Briedis“, „2iedas“ ir aš —
„Ąžuolas“, nuėjome į Alytaus rajono Pupasodžių kaimą ir
nužudėme valstietį Janavičių, apie 45—50 metų amžiaus
(jo vardo nežinau). Ten pat mes sušaudėme jo žmoną Ja ­
navičienę, apie 35—40 metų amžiaus, ir dukterį Janavičiū­
tę, apie 20 metų amžiaus, kuri kažkur mokėsi gimnazijoje.
Prieš sušaudant banditas „Grikis“ visus juos apklausinėjo, ko būtent jis teiravosi, nežinau, nes stovėjau lauke
sargyboje.
Jie buvo sušaudyti už tai, kad buvo lojalūs Tarybų val­
džiai. Nuosprendį jiems padarė „Grikis“, kaip tėvynės iš­
davikams.
Sušaudę tą šeimą, mes apiplėšėme ūkį. Kaip dabar ge­
rai atsimenu, vieną čemodaną perdavėme Lazdijų rajono
Seiliūnų kaimo gyventojui Vladui Kašelioniui. Kur jis tą
čemodaną su daiktais padėjo, nežinau. Apie jo praktinę
veiklą nieko nežinau.
Praslinkus vienam mėnesiui po pirmojo teroro akto,
tie patys banditai, tarpe jų ir aš, įvykdėme teroro aktus
Alytaus rajono Milaštonių ir Obelijos kaimuose.
48

Sį kartą nužudėme 8 žmones: Gabrį Kojelį, apie 50 metų
amžiaus, jo žmoną Kojelienę, apie 35—40 metų, Joną Juškelį, 45—50 metų, du jo sūnus, Vaclovą 24 metų ir antrą
sūnų (vardo nežinau) 18 metų, Praną Matulevičių, 60 me­
tų, Adelę Matulevičiūtę 40 metų ir Petrą Jaroševičių apie
55 metų amžiaus. Visi jie buvo sušaudyti už tai, kad buvo
tarybiniai aktyvistai.
Įvykdę teroro aktus prieš nurodytus asmenis, visus api­
plėšėme. Pakinkėme du vežimus, sudėjome turtą, ir ban­
ditai „Grikis“, „Kardas“ ir „Kerštas“ nuvežė tą turtą Laz­
dijų rajono Ginčionių kaimo kryptimi, tačiau, kur, būtent,
jie tą turtą nuvežė, — nežinau.
Aš — „Ąžuolas“, „Briedis“ ir „Žiedas“ nuėjome į Lazdi­
jų rajono Mankūnėlių kaimą pas valstietį Vaičiulį, vardo ir
tėvo vardo nežinau, apie 50 metų amžiaus. Tuo metu jo
ūkio kluone buvo įrengtas bunkeris. Vaičiulis mus visuomet
aprūpindavo maisto produktais, informuodavo apie saugu­
mo kariuomenės judėjimą ir veiksmus gaujos slapstymosi
rajone.
1949
metų pavasarį karių grupė surado pas Vaičiulį
bunkerį. Čia buvo nukauti banditai „Kerštas“, „Šarūnas“
ir „Vyturys“.
Vieną 1949 metų vasaros vakarą, kai mes buvome Dzirmiškių miško masyve (buvome čia penki žmonės: „Berži­
nis“, aš — „Ąžuolas“, „Žiedas“, „Ateitis“ ir „Dūmas“),
pas mus atėjo mūsų banditų grupės ryšininkas Vaclovas
Monkelis, Karolio s., Alytaus rajono Pupasodžių gyvento­
jas, ir pranešė, kad jo tėvas Karolis Monkelis suimtas Ta­
rybų valdžios organų ir šiuo metu laikomas Alytaus rajono
Tolkūnų kaimo kolūkio • valdyboje. Jis ėmė prašyti, kad
mes padėtume jam išvaduoti tėvą.
Banditas „Beržinis“ čia pat davė Monkeliui granatą, ir
mes visi nuėjome į Tolkūnų kaimą. Apie 100—150 metrų
nuo kolūkio valdybos mes ėmėm šaudyti iš šautuvų ir kul­
kosvaidžių. Mes šaudėm maždaug 15 minučių ir paskui pa­
sitraukėme į Dzirmiškio mišką. Kokie buvo šio apšaudymo
4

-

2819

49

padariniai, nežinau. Reikia pasakyti, kad Vaclovas Monkelis buvo saugumo organų suimtas 1950 metų gruodžio mė­
nesį. Tuo metu jis jau buvo gaujos dalyvis.
1949 metų lapkričio pradžioje aš — „Ąžuolas“, „Žai­
bas“, „Dūmas“, „Žiedas“, „Briedis“ ir „Audra“ įvykdėm te­
roro aktus Alytaus rajono Balkasodžių kaime prieš Kazį
Ignatavičių, apie 40 metų, ir Mariją Urbonienę, apie 50 me­
tų amžiaus.
Šitie piliečiai buvo sušaudyti banditui „Beržiniui“ įsa­
kius, kaip Tarybų valdžiai lojalūs asmenys.
1 9 5 1 m . g e g u ž ė s 16 d.

1950 metų rugpiūčio, rugsėjo ir spalio mėnesį apiplėšė­
me Obelijos ir Mankūnėlių kaimų gyventojus: Antaną Kiverą, Kaminską ir Petrauską, iš kurių atėmėme tris avis.
1950
metų rugpiūčio mėnesį Saldukas pareiškė mums,
kad jis jau suvartojęs visą produktų atsargą maistui mums
gaminti, o savo produktų maistui jis neturįs.
Tuomet aš ir banditas Sidoras pasisakėme, kad reikia
paimti avį iš Kaminsko, gyvenančio Lazdijų rajono Man­
kūnėlių kaime. Kitą naktį mudu su Sidoru išėjome iš bun­
kerio Obelijos miške ir nuėjome pas Kaminską. Atėję į Ka­
minsko namus, mes pareikalavome, kad jis duotų mums
vieną avį. Kaminskas prieštaravo, bet mes privertėme jį
išeiti iš namų, parodyti, kur laikomos jo avys, ir duoti vir­
vę, kad būtų lengviau avį varytis. Kaminskas įvykdė mūsų
reikalavimą. Jis tuojau pat parodė, kur laikomos jo avys,
vieną pagavo, užmetė jai virvę ant kaklo ir perdavė mums.
Mes paėmėme avį ir nuvedėme pas Salduką į tvartą, kur
ji buvo per naktį. Kitą dieną aš ir Sidoras paskerdėme avį
Salduko tvarte. Skerdžiant avį, Salduko nebuvo, nes, anot
jo, jis bijąs kraujo. Skerdieną ir avikailį palikome pas
Salduką.
1950 metų rugsėjo mėnesį aš ir gaujos dalyviai Stasys
Baliukas ir Aleksas Sidoras, pastarajam pasiūlius, nuėjome
50

maisto produktų pas Antaną Kiverą, gyvenantį Alytaus ra­
jono Obelijos kaime. Mes ketinome, jei Kiveras geruoju
produktų neduotų, paimti iš jo avį. Atėję pas Kiverą, na­
muose jo neradome. Ten buvo jo žmona, motina ir sesuo.
Aš kreipiausi į Kivero motiną, kad ji duotų mums maisto
produktų. Kiverienė atsakė, kad ji produktų neturinti ir ne­
galinti jų mums duoti. Gavę iš jos tokį atsakymą, Aleksas
Sidoras pasakė, kad patys surasime produktų, ir pasiūlė
Baliūkui eiti kartu su juo. Jie išėjo iš namų, užėjo į Kivero
tvartą ir paėmė vieną avį. Aš likau Kivero namuose, kad
Kivero šeima nepastebėtų, kur banditai Baliukas ir Sidoras
nugabens avį. Pas Kiverus išbuvau apie 15 minučių ir, įspė­
jęs juos niekam nepranešti, kad mes paėmėme avį, išėjau
pasivyti su avimi nuėjusių Baliuko ir Sidoro. Prie Juškelio
ūkio aš juos prisivijau, ir mes nuvedėme avį pas Salduką,
kur kitą dieną ją paplovėme. Skerdieną perdavėme Saldukui, kad iš jos pagamintų maisto.
1950 metų birželio ar liepos mėnesį aš ir banditai Alek­
sas Sidoras ir Laibinis slapstėmės Maušės brūzgyne.
Tuomet mums valgį ruošė Baliūkienė. Vieną rytą atėjęs pas
mus Baliukas pranešė, kad kareivių Mankūnėliuose nėra,
be to, jis mums pareiškė, kad jau nebeturįs produktų val­
giui. Tada mes pasitarėme. Aš pasiūliau paimti iš Masionio, gyvenančio Lazdijų rajono Mankūnėlių kaime, veršiu­
ką, nes jau ilgą laiką iš jo nieko neėmėme, o jis gyvena
pasiturinčiai. Tą pačią dieną, vakare, aš, Laibinis ir Sido­
ras nuėjome pas Masionį. Jį radome namuose. Aš Masioniui pasakiau, kad mums reikia maisto ir todėl paimsime
iš jo veršiuką. Masionis mėgino prieštarauti, bet aš įsa­
kiau banditui Laibiniui nueiti į Masionio tvartą ir paimti
veršiuką. Laibinis įvykdė mano įsakymą, užėjo į tvartą, iš
kur veršiuką paėmė ir nuvedė pas Baliuką. Sidoras ir aš,
išbuvę pas Masionį 10—20 minučių ir įspėję jį, kad jis nie­
kam nieko nepasakotų, nuėjome pas Baliuką, kur jau ra­
dome Laibinį. Iš Masionio paimtas veršiukas jau buvo Ba­
liuko tvarte. Veršiukas išbuvo Baliūko tvarte vieną ar dvi
51

dienas. Paskui Baliukas, man, banditams Sidorui ir Laibiniui, taip pat mano žmonai Jadvygai Simanavičienei ir Baliūkienei matant, paėmė dalgį, papiovė veršiuką Maušės
brūzgyne, netoli Baliuko namų. Skerdieną mes sukapojome
į dalis, sudėjome j statinaitę, pasūdėme ir palikome. Vė­
liau dalį mėsos atidavėme Baliukui, o kitą dalį, susidėjęs
į maišą, nunešiau Saldukui. Veršiuko odą atidavėme Vin­
cui Burbai, kuris, anot jo, pardavė ją už 80 rublių.
1949
metų rugsėjo mėnesį aš su banditais Aleksu ir
Bronium Sidorais slapstėmės Dzirmiškių miške. Vieną va­
karą mes nuėjome pas Masionį ir radome jį namuose. Pa­
reikalavome, kad jis duotų mums mėsos. Masionis, nieko
nesakydamas, davė mums 4—5 kilogramus kiaulienos. Mė­
są nunešėm į slėptuvę Dzirmiškių miške.
1949
metų liepos pabaigoje ar rugpiūčio pradžioje aš
kartu su banditais Aleksu Sidoru, Bronium Sidoru, Laibiniu, Jonu Tarasevičium ir „Beržiniu“ buvome Dzirmiškių
miške. Tuo metu vieną dieną mūsų gaujos vadeiva „Berži­
nis“ pranešė, kad mes jau nebeturime maisto produktų ir
kad reikia kur nors eiti maisto. Tą pačią dieną, vakare,
„Beržinis“ visų gaujos dalyvių akivaizdoje įsakė man, Si­
dorui ir Laibiniui nueiti maisto produktų į Tolkūnus. Gavę
tokį nurodymą, aš, Sidoras ir Laibinis ginkluoti nuėjome
į Tolkūnų kaimą. Nieko iš to kaimo gyventojų nepažino­
dami, nutarėme užeiti į artimiausią namą prie miško. Mes
taip ir padarėme.
Priėję prie vieno gyventojo (jo pavardės nežinau) na­
mo, kieme užtikome du vyrus, malkas skaldančius. Su tais
vyrais pasisveikinome ir pasiūlėme jiems duoti mums
maisto produktų. Tai išgirdę abu vyrai pasileido bėgti
į skirtingas puses, į krūmus šalia tvarto. Aš, Sidoras ir Lai­
binis kokius penkis kartus iššovėme ir vėliau užėjome į na­
mus. Namuose radome dvi moteris, kurių pavardžių neži­
nau. Aš kreipiaus į jas ir paklausiau, kodėl vyrai pabėgo.
Moterys atsakė nežinančios, kodėl jie taip padarę. Pareika­
lavau iš tų moterų, kad jos mums duotų mėsos. Viena mo­
52

terų atsakė, kad jos neturinčios mėsos. Pasakiau, kad tokiu
atveju mes paimsime veršiuką. Moteris atsakė — imkit, jos,
girdi, negalinčios mums pasipriešinti. Įspėję moteris, kad
jos niekam apie tai nepasakotų, nes kitaip joms bus blo­
gai, aš, Sidoras ir Laibinis išėjome iš namų ir nuėjome
j tvartą, kuriame veršiuko neradome. Ten buvo dvi karvės.
Vieną iš jų mes paėmėme, o antrą palikome. Karvę vedė
banditas Laibinis. Aš ir Sidoras ėjome priešakyje. Mums
įeinant į Pupasodžių kaimą, prie karvės, kurią vedė Laibi­
nis, pribėgo antra, to paties Tolkiinų kaimo gyventojo, kar­
vė. Mėginome ją nuvyti, bet ji neatsiliko ir sekė paskui
mūsų vedamą į Dzirmiškių mišką karvę. Atvedęs karvę,
Laibinis pririšo ją prie medžio mūsų stovykloje, bet kas
sugavo ir pririšo antrą karvę, nebeatmenu. Aš visa tai pa­
pasakojau „Beržiniui“. Jis pareiškė, kad vieną karvę reikia
paplauti mėsai, o antrą — parduoti, nes į gaujos štabą rei­
kia siųsti pinigų.
Kitą dieną, mums paėmus karves, į mūsų stovyklą atėjo
Alytaus rajono Pupasodžių kaimo gyventojas Vaclovas
Monkelis. Jis buvo suimtas 1949 metais. Pamatęs karves,
Monkelis pasakė man, „Beržiniui“, Aleksui Sidorui, Bro­
niui Sidorui ir kitiems, kad du vyrai iš Tolkūnų kaimo, iš
kurių paėmėme karves, šiandien rytą atvyko į savo namus
su liaudies gynėjais, pasiėmė priklausančius jiems daiktus
ir išvažiavo gyventi į Milaštonių kaimą.
Po dviejų dienų pas mus į stovyklą atėjo Marytė Sidoraitė. „Beržinis“ pasivedė ją į šalį ir kažką su ja kalbėjo.
Paskui jie priėjo prie mūsų. Tuomet „Beržinis“ kreipėsi
į Sidoraitę ir pasiūlė jai užeiti pas Rinkevičių ir pranešti
jam, kad jis ateitų pas mus į gaują. Mes, esą, turime karvę
ir ketiname ją parduoti. Jis tai, gal būt, padarysiąs. Sidoraitė sutiko ir pasakė, kad nueisianti pas Rinkevičių ir pa­
sakysianti jam, kad jis atvyktų pas mus. Marytei Sidoraitei
išėjus, po dviejų valandų pas mus atvyko Rinkevičius.
„Beržinis“ jam pasiūlė paimti iš mūsų vieną karvę, par­
duoti ją, o pinigus atnešti mums. Rinkevičius sutiko, pasi­
53

ėmė karvę ir nusivedė. Kitą dieną aš, Broniui Sidorui ir ki­
tiems banditams dalyvaujant, papjoviau likusią pas mus
karvę. Mėsą panaudojome valgiui gaminti, o odą atidavėme
Monkeliui, kuriam pasiūlėme nuvežti j Alytų ir išmainyti ją
į išdirbtą odą. Monkelis nuvežė odą. Tačiau vietoj jos ne­
atvežė išdirbtos odos, o perdavė mums tik kvitą. Kitą ar
trečią dieną pas mus atėjo Rinkevičius. Jis pasišaukė „Ber­
žinį“, atidavė jam pinigus už parduotą karvę, o mums vi­
siems davė po pusantro pakelio cigarečių, nupirktų „Ber­
žinio“ nurodymu, ir išėjo iš mūsų stovyklos. Vėliau „Berži­
nis“ pasakė, kad jis gavo iš Rinkevičiaus už karvę
1200 rublių.
1951 m. gegužės 24 d.

1949
metų vasarą aš su gaujos dalyviais Jonu Tarase­
vičium, Pranu Tarasevičium, Bronium Sidoru, Aleksu Sidoru, „Beržiniu“ ir kitais slapstėmės Dzirmiškių miške.
Vieną dieną banditai Pranas ir Jonas Tarasevičiai nuėjo
į Lazdijų rajono Seiliūnų kaimą. Grįžęs Pranas Tarasevi­
čius pasakė mums, kad jis ir Jonas Tarasevičius buvo už­
ėję pas Antaną Bražinską, kuris papasakojęs, kad Seiliūnų
kaimo gyventoja Zilionienė dažnai vaikšto į Seirijus ir ten
užeinanti pas kažkokį viršininką. Jis susidomėjo, ko jai taip
dažnai ten reikia vaikščioti.
Tarasevičius pasakė, kad reikia stebėti, ir, jei Zilionienė
ir toliau dažnai vaikščios į Seirijus, ją sušaudyti. Banditai
Zilionienę sušaudė. Tai įvyko šitaip:
Praėjus dviem mėnesiams po Tarasevičiaus pranešimo,
gaujos vadeiva „Beržinis“ kreipėsi į visus mūsų gaujos
banditus ir pareiškė, kad eisime Zilionienės sušaudyti. Jis
paklausė, kas nori tai įvykdyti. Tai turėjo būti padaryta die­
nos metu. Norą pareiškė banditai Jonas Tarasevičius ir
Bronius Sidoras. Jie tuoj pat, ginkluoti pistoletais, nuvyko
pas Zilionienę.
Vykstantiems vykdyti teroro akto „Beržinis“ pasakė, kad
mes likusieji ateisime ten vakare. Praslinkus trims valan­
54

doms po to, kai Tarasevičius ir Sidoras išėjo, aš, „Beržinis“
ir Aleksas Sidoras taip pat išvykome pas Zilionienę.
Atvykę tenai jau radome Tarasevičių ir Sidorą Bronių.
Zilionienė ir dar viena moteris, gyvenusi pas ją, jau buvo
sušaudytos. Lavonai gulėjo namuose. Mes tada paėmėme
Zilionienės du arklius, karvę, dvi ar tris avis, vežimą ir dra­
bužius ir iš ten užvažiavome pas Ginčionių kaimo, Lazdijų
rajono gyventoją Kostą Simanavičių, kur mes palikome du
arklius, karvę ir vežimą, paimtus iš Zilionienės. „Beržinis“
tada pasiūlė Simanavičiui, kad jis tuojau pat nueitų pas
Noragėlių kaimo gyventoją Tumasonį ir paprašytų jį kartu
nuvažiuoti j Druskininkus parduoti arklį, karvę ir vežimą.
Gautus pinigus tegu saugo pas save, nes, kaip pareiškė
„Beržinis“, mes rytojaus dieną užeisime pas jį ir, jei jis iki
to laiko parduos arklius, karvę ir vežimą, paimsime pi­
nigus.
Kostas Simanavičius nuėjo pas Tumasonį, o mes, pasi­
ėmę avis, nuėjome pas Bučkienę, gyvenančią Ginčionyse.
Avis paplovėme ir penkias dienas slapstėmės bunkeryje
pas Bučkienę, kuri mums gamino valgį.
Išbuvę dieną pas Bučkienę, aš, „Beržinis“, Jonas Tara­
sevičius, Bronius Sidoras ir kiti nuėjome pas Kostą Sima­
navičių, pas kurį radome ir Tumasonį. Tumasonis mums
pranešė, kad jiedu su Simanavičium pardavė arklius, kar­
vę ir vežimą ir įteikė „Beržiniui“, rodos, apie 2200 rublių.
Paėmęs pinigus, „Beržinis“ davė iš jų Simanavičiui ir
Tumasoniui kiekvienam po 200 rublių ir 50 rublių Simana­
vičiui naminei degtinei pirkti. Jis nupirko 5 litrus naminės
degtinės, ir visi banditai, Simanavičius ir Tumasonis išgė­
rėm ją Simanavičiaus namuose, o paskui nuėjome pas Buč­
kienę.
1951 m. birželio 7 d.
1949
metų spalio pabaigoje aš, kaip banditų skyriaus
vadas, ir mano gaujos dalyviai Aleksas ir Bronius Sidorai,
Sinkevičius — „Žaibas“, Laibinis — „Audra“ ir Jakutavi­

čius — „Dūmas“ slapstėmės Dzirmiškių miške. Tuo metu
pas mus, Alytaus rajono Dzirmiškių kaimo gyventojos
Bronės Baliūnaitės lydima, atvyko gaujos ryšininkė Emi­
lija Baranauskaitė. Tuokart ji mums atnešė banditų būrio
vado „Beržinio“ laišką.
„Beržinis“ man rašė, kad su gauja atvykčiau laiške nu­
rodytu laiku pas Praną Balažentj, gyvenantį Lazdijų rajo­
no Paliepių kaime, susitikti su juo, „Beržiniu“, kažkokiu
svarbiu reikalu.
Gavęs laišką, tos pačios dienos vakare kartu su bandi­
tais Aleksu ir Bronium Sidorais, Sinkevičium, Laibiniu ir
Jakutavičium iš Dzirmiškių miško nuvykau pas Praną Ba­
lažentj. Atvykęs ten radau banditų būrio vadą „Beržinį“ ir
gaujos pirmo skyriaus vadą „Rambyną“.
Pasisveikinę ir neilgai išbuvę pas Balažentj, visi išėjo­
me iš namų ir nuėjome prie kalnelio netoli Balaženčio na­
mų. Čia „Beržinis“, kreipdamasis į mus, pasakė, kad pirmą
ir antrą dieną po mūsų susitikimo jų veikimo rajone bus
šaudomi tarybiniai piliečiai ir kad mes turime tą pačią nak­
tį, t. y. tuo pačiu metu kaip ir jie, sušaudyti Seirijočių kai­
mo gyventojus Juozą Lasevičių, Lasevičienę ir Jurčikonvtę,
Alytaus rajono Balkasodžių gyventojus Igną Ignatavičių,
Urbonienę ir Alytaus rajono Padzirmiškės kaimo gyventoją
Antaną Jurčikonį.
Aš pasiteiravau „Beržinio“, kodėl tie gyventojai turi
būti sušaudyti, juk nieko nežinau apie juos. „Beržinis“ at­
sakė, kad jei nežinau, už ką tie žmonės turi būti sušaudyti,
užtat jis žino, o man tereikia jo nurodymus vykdyti. Jis
apibūdino kiekvieną iš sušaudytinų asmenų, davė vadina­
mojo banditų teismo protokolo pavyzdį ir pasiūlė, kad pa­
gal šį pavyzdį kiekvienam, kuris turi būti sušaudytas, su­
rašyčiau protokolą, nurodydamas sušaudymo pagrindą. Aš
tai įsidėmėjau.
Po to mes grįžome pas Balažentj, su kuriuo kartu išgė­
rėme dvi bonkas naminės degtinės. Paskui aš, Aleksas ir

Bronius Sidorai, Jakutavičius, Sinkevičius ir Laibinis nu­
vykome j Dzirmiškių mišką.
Antrą ar trečią dieną po susitikimo su „Beržiniu“ ir
„Rambynu“ aš ir kiti mano gaujos dalyviai turėjome eiti
sušaudyti Ignatavičiaus, Lasevičiaus, Lasevičienės, Urbo­
nienės, Jurčikonytės ir Jurčikonio. Tuo metu mes tai pada­
ryti negalėjome, nes pamiškėje buvo kareivių.
Po trijų ar keturių dienų, kai kareiviai pasitraukė iš
Dzirmiškių pamiškės, vakare aš kartu su gaujos dalyviais
Bronium ir Aleksu Sidorais, Sinkevičium, Jakutavičium ir
Laibiniu išėjome iš Dzirmiškių miško ir nuėjome į Balkasodžių kaimą. Atvykę į kaimą, užėjome pas Sinkevičiaus
seserį Sinkevičiūtę, kur išgėrėm Sinkevičiūtės duotas dvi
bonkas naminės degtinės. Nuo Sinkevičiūtės aš ir kiti ban­
ditai nuvykome pas Ignatavičių. Priėjus prie pastarojo na­
mų, gaujos dalyviai Sinkevičius ir Laibinis pasisakė norį
sušaudyti Ignatavičių. Aš sutikau. Jie įėjo į Ignatavičiaus
namus. Aš, Bronius Sidoras, Aleksas Sidoras ir Jakutavi­
čius buvome apie 30 metrų nuo Ignatavičiaus namo sargy­
boje ir girdėjome, kai Ignatavičiaus namuose buvo pa­
leisti keli šūviai iš automato.
Po 20—30 minučių Laibinis ir Sinkevičius grįžo pas
mus. Sinkevičius papasakojo, kad jiedu su Laibiniu rado
Ignatavičių kieme ir nusivedė jį į namus. Čia Laibinis Sin­
kevičiaus akivaizdoje iš Jakutavičiaus automato, kurį Lai­
binis iš anksto buvo pasiėmęs, sušaudė Ignatavičių. Igna­
tavičiaus žmonos tada namuose nebuvo.
Sušaudę Ignatavičių, aš ir banditai Aleksas ir Bronius
Sidorai, Laibinis, Sinkevičius ir Jakutavičius Balkasodžių
mišku nuėjome pas Balkasodžių gyventoją Urbonienę. Iš­
ėjus iš Balkasodžių miško ir nepriėjus 400—500 metrų iki
Urbonienės namų, aš kreipiausi į banditus klausdamas, ar
mes visi eisime Urbonienės šaudyti, ar ne.
į tai nacionalistinės gaujos dalyvis Sidoras pareiškė, kad
nėra jokio reikalo visiems eiti Urbonienės šaudyti, užtenka
ten pasiųsti du banditus. Tuomet aš pasiūliau banditams
‘57

Aleksui Sidorui ir Laibiniui nueiti pas Urbonienę ir ją su­
šaudyti. Laibinis ir Sidoras tuojau pat nuėjo pas Urbonienę.
Aš, Bronius Sidoras ir Jakutavičius likome Balkasodžiu pa­
miškėje ir laukėme jų sugrįžtant. Po pusvalandžio
Laibinis ir Sidoras grįžo nuo Urbonienės pas mus ir papasa­
kojo man ir kitiems banditams, kad jie, priėję prie Urbonie­
nės namų, užtiko ją kieme; jie įtempę ją į namus, ir ten Alek­
sas Sidoras iš turimo pistoleto, Urbonienės vyrui — Urbonui
ir kažkokiai ten buvusiai moteriai matant, sušaudę Urbonie­
nę ir lavoną palikę namuose. Banditas Sidoras pasakė, kad
Urbonienę norėjo sušaudyti Laibinis, bet jis, Sidoras, žino­
jęs, kad Laibinis blogai šaudo, todėl jis pats nušovęs.
Gaujos dalyviams Laibiniui ir Aleksui Sidorui sugrįžus
nuo Urbonienės, aš, kreipdamasis į banditus, paklausiau, kur
eisime. Į tai banditas Bronius Sidoras pareiškė, girdi, mes
šaudome, bet turto neimame. Tai išklausęs, aš atsiliepiau,
kad galima imti, bet kur mes visa tai paslėpsime. Šiam
darbui reikia turėti dar specialų žmogų. Banditas Bro­
nius Sidoras pareiškė, kad tai ne mano reikalas, bandi­
tas Jakutavičius esąs Balkasodžiu kaimo gyventojas, jis vi­
sus gyventojus pažįstąs ir mes reikalingą žmogų rasime.
Bandito Jakutavičiaus pasiūlymu mes visi nuėjome pas
Lazdijų rajono Plentos kaimo gyventoją Vitą Vaitkevičių.
Atėję pas Vaitkevičių, įėjome į jo namus, kur radome patį
Vaitkevičių. Aš pasiūliau jam pakinkyti savo arklius, nes
mes ėjome sušaudyti Jurčikonytės, ir visa tai, ką rasime,
ketinome paimti. Jakutavičius dar pasakė Vaitkevičiui, kad
jis parūpintų naminės degtinės. Vaitkevičius, suradęs pas
save naminės degtinės, pakinkė į vežimą du arklius. Vait­
kevičiaus lydimi, nuvažiavome pas Lazdijų rajono Vozbūčių ar Balkasodžiu kaimo gyventoją Gudyną, vardo ir tėvo
vardo nežinau. Privažiavę prie Gudyno namų, banditas Ja­
kutavičius ir, rodos, Bronius ir Aleksas Sidorai įėjo pas
Gudyną, pabuvo ten apie dešimtį minučių ir kartu su Gudynu grįžo. Gudynas sėdo į mūsų vežimą, ir visi nuvažia­
vome pas Jurčikonytę. Kelyje papasakojome Gudynui, kad
58

važiuojame Seirijočių kaimo gyventojos Jurčikonytės su­
šaudyti. Jei ką nors pas ją rasime, viską paimsime. Paskui
išgėrėme Vaitkevičiaus naminę degtinę. Aš degtinės negė­
riau, nes man skaudėjo galvą.
Privažiavę Jurčikonytės namus, gaujos dalyviai Jakuta­
vičius, Laibinis ir Bronius Sidoras įėjo į vidų, o aš, Aleksas
Sidoras, Gudynas ir Vaitkevičius likome kieme, apie 3 met­
rus nuo namo. Būdami čia mes girdėjome, kai banditai
šaudė Jurčikonytės namuose. Paskui į kiemą išėjo gaujos
dalyvis Bronius Sidoras ir pranešė, kad jie sušaudę Jurčikonytę. Tada aš, Aleksas Sidoras, Gudynas ir Vaitkevičius
užėjome į Jurčikonytės namus. Įžiebę šviesą, pamatėme gu­
linčią ant grindų Jurčikonytę, kuri buvo nužudyta šūviu
į galvą. Namuose daugiau žmonių nebuvo, nes ji gyveno
viena. Tada paėmėme Jurčikonytės apie 40 kg svorio kiaulę,
kurią Aleksas Sidoras ten pat nušovė iš pistoleto, ir įsidėjome į vežimą. Jurčikonytės karvę atidavėme Gudynui ir liepėm parsivesti pas save ir parduoti, o gautus pinigus laikyti,
kol ateisime. Tada įspėjau Gudyną, kad jis niekam apie tai
nepasakotų, nes kitaip jam gali atsitikti tas pats, kaip ir Jurčikonytei. Po to Gudynas Jurčikonytės karvę nusivedė į sa­
vo namus.
Gudynas pardavė Jurčikonytės karvę, bet kur ir kam, ne­
žinau. Praslinkus savaitei po to, kai paėmėm Jurčikonytės
karvę, pas Gudyną užėjo gaujos dalyviai Sinkevičius ir Ja­
kutavičius, kurie tuo metu jau buvo atsiskyrę nuo manęs, ir
paėmė iš Gudyno gautus už Jurčikonytės karvę pinigus. Vė­
liau, susitikęs su manimi, Jakutavičius man pasakė, kad pi­
nigai jam reikalingi drabužiams pirkti, bet ar jie jų pirko,
nežinau, nes netrukus Jakutavičius ir Sinkevičius buvo nu­
kauti.
Paėmę iš Jurčikonytės kiaulę ir apie 10 metrų audeklo,
aš kartu su Aleksu Sidoru, Bronium Sidoru, Laibiniu, Ja ­
kutavičium, Sinkevičium ir Vaitkevičium pastarojo arkliu
išvažiavome į Lazdijų ar Alytaus apskrities Padzirmiškės
kaimą, pas to kaimo gyventoją Antaną Jurčikonį.
59

įvažiavus į Jurčikonio kiemą, liepiau gaujos dalyviams
Laibmiui, Aleksui Sidorui, Broniui Sidorui ir Sinkevičiui
užeiti į namus ir ten bet kuriam iš jų sušaudyti Jurčikonį.
Nurodyti banditai tuojau pat suėjo į Jurčikonio namus. Aš,
Jakutavičius ir Vaitkevičius buvome kieme, 2—3 metrus nuo
namų. Mes girdėjome Jurčikonio namuose šūvius. Po to
banditai Aleksas Sidoras, Bronius Sidoras ir Sinkevičius
išėjo iš Jurčikonio namo. Bronius Sidoras mums pasakė,
kad pirmas j Jurčikonį šovė gaujos dalyvis Laibinis, bet jis
Jurčikonio nenužudė, todėl Bronius Sidoras turėjo, šauda­
mas iš pistoleto, pribaigti Jurčikonį. Tai išklausę mes visi
suėjome į Jurčikonio namus. Ten radome Jurčikonio žmoną.
Jos vardo nežinau. Ji šiuo metu gyvena su savo dviem ar
trim mažamečiais vaikais Lazdijų rajono Seirijočių kaime
pas savo brolį ar tėvą Radžiuką. Antanas Jurčikonis gulėjo
ant grindų su peršauta krūtine ir galva. Gaujos dalyvis
Bronius Sidoras mėgino tada paimti Jurčikonių karvę ir
arklį, bet aš tai daryti nerekomendavau ir pasiūliau paimti
tik Jurčikoniui priklausančius daiktus. Paėmėme Jurčiko­
nio kelnes, paprastus batus, apie 25—30 kilogramų kiaulie­
nos, apie 50 kg rugių ir dviratį. Visa tai pakrovėme į ve­
žimą ir liepėme Vaitkevičiui nusivežti pas save ir saugoti
tol, kol tą grobį paimsime iš jo. Paskui įspėjau Vaitkevičių,
xad jis apie tai nepasakotų, nes kitaip jam atsitiks tas pats,
kas Jurčikoniui ir Jurčikonytei. Po to Vaitkevičius nuva­
žiavo į namus.
Jurčikonytės kiaulės skerdieną liepėme Vaitkevičiui pa
ruošti, pasūdyti ir laikyti pas save.
Dalį produktų, Jurčikonio batus ir kelnes paėmė gau­
jos dalyviai Jakutavičius ir Sinkevičius, kitą turto bei pro­
duktų dalį iš Vaitkevičiaus paėmėme mudu su Laibiniu.
Jurčikonio dviratį liepėm Vaitkevičiui parduoti, bet jis jo
nepardavė, laikė pas save ir, kur jį padėjo, nežinau.
Mano pasiūlymu iš Jurčikonio nuvykome pas Lazdijų
rajono Seirijočių kaimo gyventoją Juozą Lasevičių. Priva­
žiavus prie pastarojo namų, pasakiau, kad j namus pas La60

sevičių turi eiti gaujos dalyviai Pranas Sidoras, Jakutavi­
čius ir Sinkevičius, ir jie turi ten sušaudyti Lasevičių ir jo
žmoną Lasevičienę. Tai išklausęs banditas Jakutavičius pa­
darė man priekaištą, kad aš neinu šaudyti Lasevičiaus ir Lasevičienės, ir todėl atsisakė vykdyti mano jsakymą. Tai
išgirdęs gaujos dalyvis Laibinis pareiškė, kad jis einąs La­
sevičiaus ir jo žmonos Lasevičienės sušaudyti ir įėjo į Lase­
vičiaus namus.
Paskui Laibinj į Lasevičiaus namus nuėjo gaujos daly­
viai Sinkevičius, Bronius ir Aleksas Sidorai. Tuo metu aš
ir banditas Jakutavičius buvome kieme, apie 1,5 metro nuo
Lasevičiaus namų priešingose jo pusėse. Aukščiau nurody­
tiems banditams įėjus į Lasevičiaus namus, išgirdau kelis
šūvius. Paskui Jakutavičius pasišaukė mane. Priėjau prie jo,
ir tuo metu visi banditai išėjo iš Lasevičiaus namų. Kieme
gaujos dalyvis Bronius Sidoras papasakojo, kad į Lasevičių
ir Lasevičienę šaudė Laibinis iš šautuvo ir Sinkevičius iš
automato, tačiau vienas jų nevykusiai šovė, ir todėl jis, Si­
doras, buvęs priverstas papildomai šauti į Lasevičių ir jį
pribaigti. Jis pareiškė, kad asmenys, ką tik įstoję į gaują,
dar nemoka žmonių šaudyti.
Toliau Bronius Sidoras patarė pažiūrėti, kas yra Lase­
vičiaus namuose, ir kai ką paimti. Banditas Laibinis nuėjo
į Lasevičiaus tvartą, kur rado karvę ir kiaulę. Jis pasiūlė
paskersti. Aš pasakiau, kad kiaulę galima paskersti, bet rei­
kia pagalvoti, kur paslėpti skerdieną.
Gaujos dalyvis Aleksas Sidoras pasiūlė pakviesti Lasevi­
čiaus kaimyną Kiverą, gyvenantį Lazdijų rajono Seirijočių
kaime, kad jis visa tai, ką paimsime iš Lasevičiaus, nuvežtų
savo arkliu pas savo brolį Antaną Kiverą, gyvenantį Laz­
dijų rajono Obelijos kaime. Aš pritariau Alekso Sidoro pa­
siūlymui ir čia pat nuėjau pakviesti Kivero. Kiti banditai
liko Lasevičiaus kieme.
Priėjęs prie Kivero namų, pažadinau šeimininką ir pasiū­
liau jam apsirengti, pakinkyti arklį ir važiuoti su manim,
nesakydamas kur. Kiveras pasakė bijąs ir nežinąs kur va­
fli

žiuoti. Jam pasakiau, kad jis galįs bijoti ar nebijoti, bet va­
žiuoti turįs. Kiyeras apsirengė, pakinkė arklį į vežimą, ir aš
su juo nuvažiavau į Lasevičiaus namus. Kieme jau gulėjo
paskersta kiaulė, iš tvarto buvo išvesta karvė ir iš namų
išneštos kruopos, kojinė siuvamoji mašina. Visi ten buvę
banditai laikė rankose ryšulius prisiplėštų daiktų. Sidoras
jau buvo spėjęs apsivilkti Lasevičiaus odinį švarką.
Po to aš vienas užėjau į Lasevičiaus namus, įžiebiau
šviesą ir ten pamačiau gulinčius ant grindų kniūbsčius nu­
žudytus Juozą Lasevičių ir Lasevičienę. Lovoje sėdėjo ketverių metų Lasevičių duktė. Daugiau šeimos jie neturėjo.
Išbuvęs Lasevičių namuose apie penkias minutes, išėjau
į kiemą, kur banditai jau krovė į Kivero vežimą visą iš La­
sevičiaus pagrobtą turtą. Aš padėjau krauti. Viską sukrovus
į vežimą ir pririšus prie jo karvę, Aleksas Sidoras nuėjo
į tvartą ir išvedė iš ten avį, surišo jai kojas ir įdėjo į vežimą
Kiverui. Liepė jam visa tai nuvežti į Alytaus rajono Obelijos kaimą pas jo brolį Antaną Kiverą ir pasakyti pastara­
jam, kad jis parduotų karvę, o kitą turtą laikytų pas save,
kol pas jį ateisime. Aš įspėjau Kiverą, kad jis niekam nieko
nepasakotų, nes priešingu atveju mes jį sušaudysim.
Kiverui nuvažiavus, aš ir gaujos dalyviai Jakutavičius,
Laibinis ir kiti nuvykome į bunkerį Bučkienės ūkyje, Lazdijų
rajone, Ginčionių kaime. Banditai Bronius ir Aleksas Sidorai, priėję Lazdijų rajono Seiliūnų kaimą, atsiskyrė nuo mū­
sų ir nuėjo kažkur dviese.
1949
metų gruodžio mėnesį aš ir Laibinis pėsti, o Jona
Babarskas arkliu nuvykome pas Antaną Kiverą iš Lasevi­
čiaus prisiplėšto turto. Atėję į Kivero namus, palaukėme Babarsko. Jam atvažiavus, liepėme pasilikti prie arklių ant
kelio palei Kivero namus. Aš ir banditas Laibinis užėjome
pas Kiverą ir radome jį namie. Mes tuomet paėmėm iš Kive­
ro kiaulieną, kruopas, avį ir maišą daiktų, pagrobtų iš Lase­
vičiaus.
Viską pakrovėme į vežimą, ir Babarskas nuvažiavo į na­
mus. Maišą su daiktais įtempėme į bunkerį Babarsko ūkyje.
62

Radome maiše du kilimus ir tris paklodes. Vieną kilimą ir
paklodę sau pasiėmiau. Antrą kilimą ir paklodę pasiėmė Laibinis, o vieną paklodę atidavėme banditui Aleksui Sidorui.
1951 m. birželio 12 d.
1948
m. vasarą aš kartu su banditų skyriaus vadeiva
„Grikiu“ ir gaujos dalyviais Aleksu Sidoru, Bronium Sidoru,
Pranu Tarasevičium, Jonu Tarasevičium, Jakutavičium ir
„Bastūnu“ slapsčiausi Dzirmiškių miške.
Banditų būrio vadeiva „Beržinis“ su banditais Vladu
ir Gediminu Abeciūnais buvo kažkur Cijūniškio miške. Vie­
ną dieną, pavakary, „Grikis“ kreipėsi į mūsų gaujos bandi­
tus, buvusius Dzirmiškių miške, ir pasakė, kad eisime j Aly­
taus rajono Pupasodžių kaimą, bet, kokiu reikalu, jis
nepasakė. „Grikis“, Aleksas ir Bronius Sidorai, Pranas ir
Jonas Tarasevičiai, Jakutavičius, „Bastūnas“ ir aš, ginkluo­
ti automatais ir šautuvais, išėjome iš Dzirmiškių miško ir
nuvykome į Pupasodžių kaimą. Dzirmiškių miško pamiškėje
gaujos vadeiva „Grikis“ pranešė mums, kad turime nueiti
pas Pupasodžių kaimo gyventoją Janavičių (vardo nežinau).
Iš čia tiesiog ir nuėjome pas Janavičių. Atėję į namus, j j
radome kieme. Banditas „Grikis“ jį sustabdė ir liepė sėstis
ant kieme gulėjusios kaladės. Janavičius atsisėdo, ir „Gri­
kis“ ėmė jį rusiškai tardyti. Paskui „Grikis“ pareikalavo iš
Janavičiaus jo asmens dokumentų. Janavičius dokumentus
padavė „Grikiui“. Sis įsidėjo juos į kišenę.
Po kurio laiko „Grikis“ ir gaujos dalyviai „Bastūnas“,
Bronius ir Aleksas Sidorai nusivedė Janavičių į jo namus.
Man ir gaujos dalyviui Jakutavičiui „Grikis“ liepė nueiti
į antrą Janavičiaus namo pusę ir ten saugoti. Mes taip ir
padarėme.
Pranas ir Jonas Tarasevičiai stovėjo sargyboje Janavi­
čiaus kieme. Būdamas sargyboje, 3—4 metrus nuo namo,
išgirdau, kad Janavičiaus namuose buvo paleistos dvi ar
trys serijos iš automato. Po dešimt minučių „Grikis“ ir kiti
63

banditai išėjo iš Janavičiaus namų, ir iš čia Dzirmiškių pa­
miške nuėjome j Lazdijų rajono Seiliūnų kaimą. Kelyje
„Grikis“ papasakojo, kad Janavičiaus namuose jie nušovė.
Janavičių, jo žmoną Janavičienę ir dukterį Janavičiūtę, kad
namuose dar liko gyvos kažkokios dvi mergaitės, bet aš jų
nemačiau, nes šaudymo metu, o taip pat ir po to, į Janavi­
čiaus namus nebuvau užėjęs.
Praėję Seiliūnų kaimą, „Grikis“, „Bastūnas“, Jakuta­
vičius, Pranas ir Jonas Tarasevičiai atsiskyrė nuo mūsų ir
kažkur nuėjo, o aš kartu su gaujos dalyviais Bronium ir
Aleksu Sidorais nuvykau į Lazdijų rajono Mankūnėlių kai­
mą pas to kaimo gyventoją Vaičiulį, jo vardo ir tėvo vardo
nežinau. Ten dvi dienas slapstėmės jo bunkeryje. Iš čia grį­
žome į Dzirmiškių mišką.
Kada ir kieno buvo pas Vaičiulį įrengtas bunkeris, neži­
nau. Šį bunkerį man parodė 1948 metais gaujos dalyvis,
Jakutavičius. Vėliau, ir iki 1949 metų pavasario, aš kartu su
banditais Bronium ir Aleksu Sidorais, Jakutavičium ir „Bas­
tūnu“ apie septynis kartus slėpiausi bunkeryje pas Vaičiulį.
1949
metų pavasarį kareiviai rado bunkerį pas Vaičiulį,
ir pastarąjį suėmė. Vėliau jis, rodos, buvo paleistas iš kalė­
jimo.
Po Janavičiaus sušaudymo gaujos vadeiva „Grikis“ man
ir kitiems banditams pasakė, kad Janavičius buvo sušaudy­
tas už tai, jog buvęs kažkokios geležinkelio stoties virši­
ninkas.
Be to, „Grikis“ mums pasakė, kad, kvosdamas Janavičių,
paklausęs, ar jis žinąs, kas mes esame, Janavičius jam at­
sakęs nežinąs, bet ketinąs kitą dieną nuvykti į Miroslavą ir
apie tai pranešti kažkokiam Kiziliui.
Janavičius negyveno Pupasodžių kaime, jis buvo ten su
šeima atvažiavęs atostogų.
Tą dieną, kai buvo įvykdytas teroro aktas prieš Janavičių
ir jo šeimą, į banditų stovyklą buvo iš ryto atėjęs gaujos
ryšininkas Vaclovas Monkelis. Jis banditams pranešė, kad
į Pupasodžių kaimą pas savo gimines atvyko Janavičius. Tai
64

išklausęs gaujos vadeiva „Grikis“ pasakė, kad vakare nu­
eisime ten ir jį patikrinsime.
Kartu su banditais dalyvavau įvykdant teroro aktus prieš
Alytaus rajono Obelijos ir Milaštonių kaimų gyventojų
Gabrio Kojelio ir Juozo Juškelio šeimas, Praną Matonį-Matulevičių ir Petrą Jarušką-Jaruševičių.
1948
metų rugpjūčio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje mu­
sų gauja, vadovaujama „Beržinio“, kurioje dalyvavo Alek­
sas ir Bronius Sidorai, Pranas ir Jonas Tarasevičiai, Vladas
ir Gediminas Abeciūnai, Jakutavičius ir aš, slapstėmės
Dzirmiškių miške. Vieną dieną, pavakary, „Beržinis“ ir
„Grikis“ pranešė mums, kad naktį vyksime į Alytaus rajono
Obelijos kaimą. Tačiau kokiu reikalu — nepasakė. Sutemus,
ginkluoti lengvu kulkosvaidžiu, automatais ir šautuvais, iš
Dzirmiškių miško nuėjome į Obelijos kaimą. įėjus į kaimą,
Beržinis“ paklausė manęs, kaip rasti to kaimo gyventoją,
pas kurį gyveno Gabrys Kojelis. Susidomėjau, kam mums
reikalingas Kojelis. „Beržinis“ atsakė, kad tai ne mano rei­
kalas, ir liepė man pasakyti, kur gyveno Kojelis. Pasakiau,
kad Kojelis gyveno pas Obelijos kaimo gyventoją Valių. Mes
ir nuėjome į Valiaus namus. Priėjus tą namą, „Beržinis“ ma­
ne, Vladą ir Gediminą Abeciūnus paliko sargyboje, apie
20 metrų nuo namo. „Beržinis“, „Grikis“ ir kiti banditai
įėjo į Valiaus namus. Būdamas sargyboje, po kokių 10—15
minučių, banditams įėjus į Valiaus namus, išgirdau auto­
mato šūvius. Po pusvalandžio banditai privažiavo prie ma­
nęs su vežimu, kuriame buvo pakinkytas Kojelio arklys.
Vežime gulėjo dvi siuvamosios mašinos, paimtos iš Kojelio,
viena, rodos, buvo kojinė, dviratis, prie vežimo buvo pririšta
Kojelio karvė. Prisiplėštą turtą vežė banditas Vladas Abeeiūnas. Banditai ėjo pėsti. Pakeliui „Grikis“ pranešė, kad
Valiaus namuose buvo nužudyti Kojelis ir jo žmona Kojelie­
nė. Valius ir jo šeima nebuvo išžudyti, jų jie nelietė.
Nežinau, ar tuomet buvo sušaudyta Kojelienės sesuo
Adelė Matulevičiūtė, kadangi sušaudymo metu ir po to na­
muose, kur Kojeliai gyveno, nebuvau. Betarpiškai dalyvavę
5

-

2819

65

šaudant banditai sakė, kad jie sušaudę Kojelių šeimą, bet
kiek žmonių, nesakė.
Kai Kojeliai buvo sušaudyti, važiuojant keliu Seirijai—
Alytus, gaujos vadeiva „Beržinis“ paklausė manęs, kur gy­
vena Alytaus rajono Obelijos kaimo gyventojas Juozas Juškelis. Pasiteiravau „Beržinio“, kodėl reikia šaudyti Juškelį,
juk jis mano kaimynas ir aš su juo gerai sugyvenau. „Berži­
nis“ atsakė, kad tai ne mano reikalas, ir pavadino mane
žiopliu.
Privažiavus Juškelio namus, „Grikis“ paliko mane prie
vežimo su pagrobtais Kojelio daiktais ir gyvuliais. Gaujos
dalyvį Abeciūną pasiuntė stovėti sargyboje antroje Juškelio
namų pusėje. Likusieji užėjo j Juškelio namus. Būdamas
prie vežimo su pagrobtais daiktais, aš po kokių dešimt mi­
nučių, kai banditai suėjo į Juškelio namus, išgirdau tris se­
rijas iš automato. Paskui banditai Pranas ir Jonas Tarasevičiai, Gediminas Abeciūnas ir kiti paėmė Juškelio arklį,
karvę, dviratį ir drabužius. „Grikiui“ nurodžius, į vežimą
vėl įsėdo Vladas Abeciūnas ir su pagrobtais daiktais nuva­
žiavo į Milaštonių kaimą. Kiti banditai, jų tarpe ir aš, ėjome
priešakyje, o paskui mus važiavo Vladas Abeciūnas.
Antrą ar trečią dieną nurodytus žmones sušaudžius, su­
sitikau su gaujos vadeiva „Beržiniu“ Dzirmiškių miške. Jis
man ir kitiems banditams papasakojo, kad Juškelio namuose
jie sušaudė patį Juškelį, jo du sūnus. Juškelio žmona liko
gyva. Paliko gyvi taip pat ir keli vaikai, Juškelis jų turėjo
apie septynis.
Beeinant į Milaštonių kaimą, „Beržinis“ pasakė bandi­
tams, kad einame sušaudyti to kaimo gyventojo Prano
Matonio-Matulevičiaus. Neprivažiavus 300 metrų iki Mato­
mo namų, gaujos vadeiva „Beržinis“ paliko mane ir gau­
jos dalyvį Vladą Abeciūną saugoti vežimo su pagrobtais
daiktais ir gyvuliais. Pats „Beržinis“ su kitais banditais
nuėjo į Matonio namus. Būdamas sargyboje, negirdėjau šū­
vių Matonio namuose.
66

Po pusvalandžio „Beržinis“ ir kiti su juo ėję banditai
grįžo. Banditas Tarasevičius atvedė Matonio arklį. „Grikis“
pasakė, kad jie Matonio namuose sušaudė tik vieną Matonj
ir kad šovė banditas Jonas Tarasevičius. Matonio žmonos
ir dviejų seserų jie nelietę, palikę gyvas. Po to nuvykome
sušaudyti Milaštonių kaimo gyventojo Jaruškos-Jaruševičiaus. Aš tuo metu variau Matonio arklį, o Vladas Abeciūnas
važiavo vežimų, kuriame buvo prisiplėšti daiktai ir prie
kurio buvo pririšti gyvuliai.
„Beržinis“ ir kiti banditai nuėjo į priekį ir pasakė, kad
mes sustotume apie 3—4 metrus nuo Jaruškos namų. Mudu
su Abeciūnu ten ir sustojome. Banditai buvo Jaruškos na­
muose.
Išbuvę Jaruškos namuose 25-30 minučių, banditai iš
ten išėjo ir paėmė jo arklį. Vėliau, susitikus Dzirmiškių miš­
ke, „Grikis“ pasakė man ir kitiems mūsų gaujos dalyviams,
kad Jaruškos namuose jie sušaudė tik Petrą Jarušką, pali­
ko gvvus jo seseri ir brolį. Jamškaitė šiuo metu gyvena
Alytuje, o brolis Milaštonių kaime.
Nežinau, už ką buvo sušaudyti Kojelis, Juškelis ir jo
šeimos nariai, Matonis ir Jaruška, nes tiek prieš sušaudymą,
tiek ir po jo man niekas apie tai nepasakė.
Visus pagrobtus sušaudytųių Kojelio. Juškelio, Matonio
ir Jaruškos daiktus, „Beržiniui“ ir „Grikiui“ įsakius, nuve­
žėme ir palikome pas Kostą Simanavičių, gyvenantį Laz­
dijų rajono Ginčionių kaime. Vėliau Kostas Simanavičius
dali pagrobtų daiktų pardavė. Pinigus paėmė iš jo ..Berži­
nis“. Siuvamąsias mašinas pasiėmė gaujos dalyviai Pranas
ir Jonas Tarasevičiai. Nuo Kosto Simanavičiaus aš, Bro­
nius ir Aleksas Sidorai, Jakutavičius nuėjome į bunkerį
pas Mankūnėlių kaimo gyventoją Vaičiulį ir slapstėmės ten
keturias dienas.
„Beržinis“, „Grikis“ ir kiti banditai liko pas Kostą Si­
manavičių, Kur jie nuvyko iš ten — nežinau. Po penkių die­
nų susitikome su jais Dzirmiškių miške.
67

1951 m. birželio 29 d.
Vokiškųjų fašistų kariuomenėje tarnavau nuo 1941 me­
tų birželio iki 1942 metų gruodžio mėnesio. Buvau eilinis
kareivis vokiškųjų fašistų kariuomenės pagalbinės policijos
kuopoje Vilniuje, saugojau karinę komendantūrą ir vokiečių
kariuomenės maisto sandėlius.
1941 metų gruodžio mėnesį antrasis batalionas ir mūsų
kuopa buvo iš Vilniaus perkelti j Liubliną, Lenkiją. Čia bu­
vau iki 1942 metų lapkričio mėnesio. Paskui mėnesį gulė­
jau vokiečių karo ligoninėje, nes, kaip patyriau iš vokiečių
gydytojo, mane gydžiusio, mano nervų sistema buvo su­
trikusi *.
1942 metų gruodžio mėnesį, grįžęs iš ligoninės, Liublino
kareivinėse antrojo bataliono jau neberadau. Jis tuo metu
buvo perkeltas į Kauną.
Gavęs dokumentus, išvykau į Kauną, turėdamas gydy­
tojo nurodymą, kad būtų suteiktos man dviejų savaičių
atostogos.
Atvykęs į Kauną, į antrąjį batalioną, ir sužinojęs iš ba­
taliono kareivių, kad, gydytojų nurodymu, atostogos nesu­
teikiamos, dezertyravau iš vokiečių kariuomenės; išvykau
į Alytaus miestą, o paskui į savo namus.
1951 metų balandžio 4 dieną duoti tardymo metu paro­
dymai, kad vokiečių kariuomenėje tarnavau nuo 1941 metų
birželio iki gruodžio mėnesio,— neteisingi. Tarnybą vokie­
čių kariuomenėje Liubline ketinau nuslėpti nuo tardymo
organų.
Antrasis batalionas, kuriame tarnavau, saugojo Liubli­
no stovyklą, kurioje buvo laikomi vokiečių suimtieji žydai.
Kiek jų ten buvo — nežinau.
* 2-as lietuvių apsaugos batalionas 1942 metais ėjo sargybą Mai­
daneko mirties stovykloje (prie Liublino, Lenkijoj), kur hitlerininkai
nužudė ir sudegino apie pusantro milijono Tarybų Sąjungos, Lenkijos
ir kitų kraštų gyventojų. Red.
68

Tuo metu patekę į nelaisvę Tarybinės Armijos kariai
toje stovykloje nebuvo laikomi. Antrasis batalionas turėjo
saugoti Liublino stovyklą, kad iš ten niekas suimtųjų ne­
pabėgtų. Kitų uždavinių antrasis batalionas ten neturėjo.
Antrasis batalionas susidėjo iš lietuvių, jo vadai taip
pat buvo lietuviai, būtent:
Kazakevičius, vardo ir tėvo vardo nežinau, apie 35 metų
amžiaus, buržuazinėje armijoje tarnavo gusaruose. Buvo
antrojo bataliono vadas, turėjo kapitono laipsnį. Kur Ka­
zakevičius yra šiuo metu — nežinau.
Repečka, vardo ir tėvo vardo nežinau, apie 30 metų,
buržuazinėje Lietuvos kariuomenėje buvo 5 pulko ryšių
kuopos būrio vadas. Buvo antrojo bataliono vado pavaduo­
tojas, turėjo leitenanto laipsnį. Kur jis šiuo metu —
nežinau.
Mėšlius, vardo ir tėvo vardo nežinau, apie 37 metų am­
žiaus, buržuazinėje Lietuvos kariuomenėje tarnavo pėsti­
ninkuose, bataliono pirmos kuopos vadas, kapitonas, kur
jis šiuo metu — nežinau.
Račkus, vardo ir tėvo vardo nežinau, apie 30 metų am­
žiaus, buržuazinėje Lietuvos kariuomenėje tarnavo pėsti­
ninkuose. Antrame batalione ėjo antros kuopos vado parei­
gas, leitenantas, kur Račkus šiuo metu — nežinau.
Zubrys, vardo ir tėvo vardo nežinau, apie 27—28 metų
amžiaus, buržuazinėje Lietuvos kariuomenėje tarnavo pės­
tininkuose, antrajame batalione buvo antros kuopos būrio
vadas, leitenantas. Kur Zubrys šiuo metu — nežinau.
Daugiau vadų antrajame batalione nebuvo.
1951 m. rugsėjo 11 d.
Kaip jau esiU parodęs, būdamas nacionalistinėje gaujo­
je, kartu su kitais banditais dalyvavau įvykdant 19 teroro
aktų prieš tarybinius piliečius.
Paimdavome sušaudytųjų daiktus, maisto produktus,
arkliais pagrobtą turtą gabendavome į slėptuves ir vėliau
69

parduodavome. Aš vadovaudavau šaudymui, siųsdavau
banditus šaudyti piliečių ir versdavau vietinius gyventojus
gabenti mūsų prisiplėštus daiktus, gyvulius ir maisto pro­
duktus j mano nurodytą vietą.
Šluos veiksmus įvykdžius, pats rašydavau vadinamojo
banditų karo lauko teismo protokolus, kuriuose nurodyda­
vau, kad nuosprendis įvykdytas, ir juos pats pasirašyda­
vau kaip vadinamojo banditų teismo pirmininkas, o kiti
banditai, nusikaltimo dalyviai, pasirašydavo kaip to teis­
mo nariai.
Be šaudymų, užsiimdavome ir piliečių plėšimu.
1949—1950 metų rudenį sudarinėjau Alytaus rajono Tolkūnų, Pupasodžių kaimų ir Lazdijų rajono Monkūnėlių
kaimo gyventojų sąrašus. Grasinant gyventojams ginklu,
iš jų buvo imami maisto produktai ir pinigai. Pasinaudojęs
tais sąrašais, surašinėjau įpareigojimus, kuriuos, .ėliau,
nurodant juose pinigų sumas ar produktų kiekį, mano pa­
vesti banditai įteikdavo gyventojams.
Bijodami keršto, gyventojai, gavę iš mūsų tokius įparei­
gojimus, nešė pinigus ir maisto produktus į mūsų nuro­
dytas vietas, iš kur mes paimdavome.

BANDITINĖ „VYTENIO“ TĖVŪNIJA

Stravinskas Zigmas, Jono s., gimęs 1918 metais
Veisiejų rajono Vilkininkų kaime.
STRAVINSKO Zigmo parodymai*
1951 m. spalio 7 d.
Esu nacionalistinės gaujos, vadinamos „Dainavos“
banditų apygardos, „Šarūno“ rinktinės, „Vytenio“ tėvūni­
jos dalyvis.
Pradžioje gaujoje buvau eilinis banditas, o nuo 1950
pavasarį į mano ūkį buvo atėję „Vytenio“ tėvūnijos vadei­
va. Šioms pareigoms buvau paskirtas „Dainavos“ banditų
apygardos vadeivos „Diemedžio“. Ginkluotas buvau ranki­
niu kulkosvaidžiu „DP“ ir pistoletu „Parabelum“.
Į „Vytenio“ gaują įstojau 1948 metų vasarą. 1947 metų
pavasarį į mano ūkį buvo atėję „Vytenio tėvūnijos“ vadei­
va Petras Vilkelis — „Labutis“ ir su juo kartu dar trys
banditai: Antanas Stravinskas — „Jokeris“, kitų dviejų ne­
pažįstu.
Išsikvietęs mane į kiemą, „Labutis“ man pasiūlė būti
ryšininku tarp gaujos ir Jovaišų kaimo gyventojo Rasiulio.
Aš sutikau. Tada man buvo duotas banditinis „Žilvičio“
slapyvardis.
Būdamas banditų ryšininku, 1947—1948 metais perdavinėjau Rasiuliui banditų korespondenciją, kurią gaudavau
iš gaujos vadeivos „Labučio“.
1948 metų pavasarį saugumo organai susekė mano bro­
lio Antano Stravinsko ūkyje banditų bunkerį, kuriame
slapstėsi banditai Bučionis, „Kalnietis“ ir „Strazdas“—
Savickas. Jie buvo nukauti.
* ADSR f., 71 r., 44— 61 1. .

It

Mano brolio Antano tuo metu nebuvo namuose. Bunkerį
susekus, jis ėmė gyventi nelegaliai ir netrukus įstojo į gau­
ją, kurios vadeivos tuo metu buvo „Kiela“ ir „Dykas“. Gau­
joje jis buvo iki 1948 metų rudens, kai buvo nukautas.
Susekus mano brolio ūkyje bunkerį ir jam išėjus į gaują,
bijodamas, kad saugumo organai gali mane suimti, ir bū­
damas priešiškai nusiteikęs Tarybų valdžiai, mano broliui
banditui
Antanui
Stravinskui —„Gailiui“ pasiūlius,
1948 metų vasarą įstojau į „Vytenio“ gaują. Tuomet gau­
jos vadeivos „Kiela“ ir „Dykas“ davė man „Sapno“ sla­
pyvardį.
Stodamas į gaują, gavau iš gaujos vadeivos vokišką
šautuvą ir 30 šovinių; buvau paskirtas į bandito „Pakarklio“ vadovaujamą banditų grupę.
Eiliniu banditu buvau iki 1950 metų rudens, o nuo
1950 metų rudens iki mane suėmė — „Vytenio“ gaujos va­
deiva.
1950
metų vasarą mano pirmtakas, „Vytenio“ gaujos
vadeiva „Papartis“ buvo nukautas. Iki rudens mūsų gauja
neturėjo vadeivos, jai laikinai vadovavo gaujos štabo vy­
resnysis Viktoras Bučionis — „Jaunutis“.
Vieną dieną į mūsų gaujos stovyklą Puščių miške „Jau­
nučio“ lydimas atvyko „Dainavos“ banditų apygardos va­
deiva „Diemedis“. Jis, pakalbėjęs su „Jaunučiu“, pasikvie­
tė mane ir paskyrė „Vytenio“ gaujos vadeiva, motyvuoda­
mas paskyrimą tuo, kad turiu didelį stažą, aktyviai daly­
vavau visuose gaujos „darbuose“ ir pagal amžių esu
vyresnis už kitus banditus.
„Diemedžio“ paskirtas vadovavau „Vytenio“ gaujai iki
mane suėmė, t. y. iki 1951 metų spalio mėnesio. Iš viso
„Vytenio“ gaujoje kartu su manimi buvo 11 banditų,
būtent:
s*
„Jūreivis“—Jonas Kvedaravičius, gaujos vadeivos pa­
vaduotojas, iš Veisiejų rajono Neliubonių kaimo, buvo
ginkluotas „SVT“ šautuvu ir „Nagano“ sistemos revolve­
riu, gaujoje nuo 1949 metų.
72

„Linas“— Antanas Kvedaravičius, Veisiejų rajono Neliuboniu kaimo gyventojas, gauioje nuo 1950 metų pava­
sario. ginkluotas šautuvu ir 7.65 mm kalibro pistoletu.
„Vėjąlis“— Bronius Bučionis, kilęs iš Veisiejų rajono
Šilinių vk., gaujoje tik vieną mėnesį, ginkluotas vokišku
šautuvu ir pistoletu „Parabelum“.
„Viltis“— Juozas Jakulevičius iš Veisiejų rajono Jurgeliškės kaimo, gaujoje nuo 1951 metų pavasario, mano pri­
imtas j gaują, ginkluotas 7,65 mm kalibro pistoletu ir vo­
kišku šautuvu.
„Banga“— Antanas Vovieruška iš Veisiejų rajono Kal­
viu kaimo, gaujoje nuo 1949 metų vasaros, ginkluotas
„PP5“ automatu ir naganu.
„Dobilas“ — Vitas Kalėda iš Veisiejų rajono Sutronių
kaimo. Jis gaujoje nuo 1951 metų pavasario, aš jį priėmiau
į gaują „Varpui“ rekomendavus, ginkluotas vokišku šau­
tuvu ir pistoletu „Parabelum“.
„Lakūnas“— Antanas Vaitulionis iš Veisiejų rajono Vilkininkų kaimo, mano priimtas, gaujoje apie mėnesį, gink­
luotas šautuvu „SVT“.
„Žvalgas“— Juozas Juknevičius iš Veisiejų rajono Bertašiūnų kaimo, nuo kurių metų gaujoje, nežinau, ginkluo­
tas „SVT“ šautuvu ir revolveriu „Nagan“.
„Milžinas“ — jo pavardės nežinau, iš kurio kaimo — ne­
žinau, į gaują priimtas 1951 metų vasarą mano pavaduo­
tojo „Jūreivio“, ginkluotas vokišku šautuvu.
„Varpas“— Viktoras Urbonas, Veisiejų rajono Sutro­
nių kaimo gyventojas, gaujoje nuo 1949 metų vasaros, pri­
imtas štabo viršininko „Jaunučio“, ginkluotas „PPS“
automatu.
1951 m. spalio 9 d.
Kaip jau esu parodęs, 1947 m. pavasarį buvau gaujos
vadeivos „Labučio“ užverbuotas kaip „Vytenio“ tėvūnijos
gaujos ryšininkas.
73

Būdamas ryšininku, slapyvardžiu ..Žilvitis“, ne kartą
susitikdavau su gaujos vadeiva „Labučiu“. Jis mane agi­
tavo antitarybine dvasia. „Labutis“ mane įtikinėjo, kad ka­
ras tarp anglų-amerikiečiu bloko ir Tarybų Sąjungos esąs
neišvengiamas, kad TSRS pralaimėsianti, Lietuva gau­
sianti „nepriklausomybę“ ir būsianti atkurta buržuazinė
santvarka.
Gaujos dalyviai žudė tarybinį aktyvą, terorizavo vieti­
nius gvventoius, plėšė valstiečius, trukdė Tarybų valdžiai
steigti kolūkius.
Aš žinau, kad per tą laiką, kurį buvau gaujoje, banditai
įvykdė šiuos teroro aktus prieš tarybinius-partinius ak­
tyvistus:
1948 metų rudenį Veisiejų rajono Sankonių kaime „Vy­
tenio“ gaujos dalyviai nužudė to kaimo gyventoją Dabruka už tai, kad jis buvo tarybinis aktyvistas. Kas konkre­
čiai dalyvavo vykdant ši teroro aktą — nežinau.
Mano dalvvavimas šiame akte pasireiškė tuo, kad aš
pasirašiau banditų teismo nuosprendį.
Tą patį 1948 metu rudenį „Vytenio“ gauja, kas konkre­
čiai, nežinau, nužudė Veisiejų rajono Abrauskų apylinkės
tarybos pirmininką Jakulevičių.
Šio teroro akto smulkmenos man nežinomos. Ar buvo
šiuo atveju surašytas „nuosprendis“, taip pat nežinau.
1949 m. pavasario gale „Vytenio“ gaujos dalyviai, jų
tarpe ir aš, dalyvavome įvykdant teroro aktą prieš eigulį
Černiauską ir jo šeim ą— Veisiejų rajono Paliepio kaimo
gyventojus.
Įvykdžius šį teroro aktą, mano buvo pasirašytas vadi­
namasis banditų „nuosprendis“.
1950 metų pavasarį kartu su kitais banditais dalyva­
vau įvykdant teroro aktą prieš Veisiejų rajono Vilkininkų
kaimo gyventoją Petkevičių, kaip prieš tarybinį aktyvistą.
Šio teroro akto „nuosprendį“ taip pat pasirašiau.
1950
metų rudenį banditai „Jaunutis“ ir „Linksmutis“
pranešė man, kad eigulis Balys Radvilavičius, gyv. Veisie­
74

jų rajono Didžiasalio kaime, yra blogas banditams žmo­
gus ir pareiškė norį jį nužudyti. Aš su tuo sutikau.
Apytikriai po dviejų savaičių „Jaunutis“ ir „Linksmu­
tis“ pranešė man, kad jie nužudė Radvilavičių. Tada pat
mes surašėme banditų „nuosprendį“ apie įvykdytą teroro
aktą, kurį pasirašiau.
1951
metų rugsėjo mėnesį banditai „Jūreivis“— Kvedaravičius ir „Žvalgas“— Juknevičius, man sutikus, nužu­
dė Veisiejų rajono Miciūnų kaimo gyventoją, jo pavardės
nebeatmenu, kuris, anot jų, buvo Tarybų valdžios ak­
tyvistas.
Banditų teismo „nuosprendis“ dėl šio teroro akto dar
nebuvo surašytas.
1951 m. spalio 12 d.
1949
metų pavasario gale, mums būnant banditų sto­
vykloje, Puščių miške, „Vytenio“ gaujos vadeiva „Štur­
mas“ įsakė banditams „Trimitui“, „Žaliamiškiui“, „Beb­
rui“, „Jaunučiui“, „Gailiui“ (mano broliui) ir man nuvykti
į Veisiejų rajono Paliepio kaimą.
Pamiškėje „Šturmas“ visus mus surinko ir pranešė,
kad mes einam nužudyti eigulio Černiausko, vardo neži­
nau, ir jo šeimos už tai, kad jis yra tarybinis aktyvistas.
Mums įėjus į Černiausko ūkio kiemą, gaujos vadeiva
„Šturmas“ pastatė mane prie lango saugoti namą, sargy­
boje buvo taip pat palikti banditai „Gailius“ (mano brolis)
ir „Žaliamiškis“. Kiti banditai įėjo į namus. Po kelių mi­
nučių išgirdau šūvius. Po to gaujos vadeiva „Šturmas“ iš­
ėjo į kiemą ir liepė visiems susirinkti.
Susirinkusiems „Šturmas“ pareiškė, kad, nužudant
Černiauską ir jo šeimą, susidedančią iš jo ir dar trijų mo­
terų, banditas „Bebras“ buvo sužeistas į koją. „Šturmas“
įsakė man ir dar vienam banditui, kam būtent, nebeatme­
nu, pakinkyti arklį ir nugabenti „Bebrą“ į banditų sto­
vyklą.
75

Likę banditai apiplėšė Černiausko ūki, sukrovė prisi­
plėštus daiktus j vežimą ir nuvežė į gaujos stovyklą. Ta­
čiau ilgai čia pasilikti neDuvo galima, nes įkandin ėjo mus
persekiojusieji saugumo kareiviai.
Palikę prisiplėštą turtą, iš banditų stovyklos pasitraukėm giliau į mišką ir pasislėpem. baugumo kariuomenės
kariams persekiojant, buvo nukautas banditas „BeDras“.
Antrą kartą dalyvavau vykdant teroro aktus prieš tary­
binius žmones 1960 metų pavasarį.
Tų metų gegužės mėnesį banditų vadeivai „Paparčiui“
įsakius, aš kartu su banditais „Jūreiviu“— Kvedaravičium,
„Trimitu“ ir „Jaunučiu“ nuvykau į tarybinio aktyvisto
Petkevičiaus ūkį, Veisiejų rajono Vilkininkų kaime. Petke­
vičių pažinojau, kaip kaimo, iš kurio esu kilęs, gyventoją.
Dar banditų stovykloje Puščių miške gaujos vadeiva
„Papartis“ liepė mums, aukščiau minėtiems banditams,
pasiimti ginklus, o banditui „Jūreiviui“ pasiimti vokiško
šautuvo durtuvą, gulėjusį prie medžio.
Man, kaip Vilkininkų kaimo gyventojui, kuriam Petke­
vičiaus ūkis buvo gerai žinomas, „Papartis“ įsakė rodyti
kelią. Sutemus atvykome į Petkevičiaus kiemą. Čia „Pa­
partis“ pranešė, kad nužudysime Petkevičių ir jo žmoną,
kaip tarybinius žmones. Tada jis pavedė banditui Kvedaravičiui tai įvykdyti, nužudyti juos durtuvu, kurį KvedaraVičius pasiėmė iš banditų stovyklos.
Gaujos vadeiva „Papartis“ mane ir banditą „Trimitą“
paliko kieme prie namo lango, o pats kartu su „Jaunučiu“
ir „Jūreiviu“— Kvedaravičium- suėjo į namus, kur, kaip
vėliau sužinojau, Kvedaravičius durtuvu nudūrė Petkevi­
čių ir jo žmoną.
Kai Petkevičius ir jo žmona buvo nužudyti, įėjau į na­
mus. Viduryje kambario, kraujo klane, gulėjo nužudytieji
Petkevičiai.
įsakęs banditui Kvedaravičiui pakinkyti arklį, „Papar­
tis“ kartu su manimi ir kitais banditais apiplėšė Petkevi­
čių ūkį: paėmė mėsą, miltus, kruopas, drabužius, Petkevi­
76

čiaus arkliu ir jo vežimu nuvežė prisiplėštus daiktus j ban­
ditu stovvklą Puščiu miške.
Vėliau, po kiek laiko — nebeatmenu, „Vytenio“ naujos
štabo viršininkas surašė banditų teismo „nuosnrendi“, ku­
riame buvo nurodyta, kad Petkevičius nužudvtas kaio ta­
rybinis aktvvistas. Sj „nuosprendi“ kartu su kitais teroro
akte prieš Petkevičių dalyvavusiais banditais pasirašiau ir
aš slanvvardžiu „Sapnas“.
Maždaug 1951 metų rugsėjo mėnesi mano vadovauja­
mos gaujos banditai „Jūreivis“— Kvedaravičius ir „Žval­
gas“-— Juknevičius pranešė, kad jiems žinomas žmogus,
kurio pavardės nebeatmenu, dirba Tarybų valdžios naudai
ir trukdo rinkti produktus banditams. Jie tuomet pasiūlė
nužudvti ta žmogių Aš sutikau, bet pasiūliau jų duomenis
patikrinti. Banditai „Jūreivis“ ir „Žvalgas“ m^n pareiškė,
kad iu žinios yra teisingos ir jie tą žmogų nužudvs.
Kiek vėliau, rugsėjo pabaigoje, beveik mano suėmimo
išvakarėse, banditai Kvedaravičius ir Juknevičius m-anešė,
kad žmogus, apie kurj jie man pasakojo, Rudzikas, nu­
žudvtas.
~
Be mano aukščiau mmodvtų triiu teroro aktu. aš taip
pat dalvvavau. kain „Vytenio“ gaujos vadeiva, nužudant
tris tarvbinius žmones.
1950
metų vasaros pabaigoje banditu stovvkioie Pušnių
miške i mane kreipėsi banditas „Trimitas“ ir dar kažkuris
banditu, bet kuris, būtent, nebeatmenu, 1> pranešė, kad Veisieiu rajono Sanuru kaimo gvventoja Nnmetkienė palaiko
rvšius su tarvbiniais organais, ir pareiškė nuomonę, kad
ją reikia nužudvti.
Žinodamas iš banditų „Kielos“, „Dyko“ ir kitu. kad ir
jie įtaria Nometkienę esant tarybinę patriotę, sutikau su
banditu „Trimito“ ir kitų pasiūlymu ir jsakiau ia nužudvti.
Maždaug mėnesiui praėius po šio pasikalbėjimo, bandi­
tas „Trimitas“ ir dar kažkuris, kuris, būtent,— nebeatme­
nu, pranešė man, kad jie Nometkienę nužudė ir ūkio tro­
besius kartu su lavonu sudegino. Tada pat aš, „Trimitas“
77

ir dar vienas banditas surašėme banditų teismo „nuospren­
dį“ apie Nometkienės nužudymą.
1950
metų rudeni banditas „Jaunutis“ man pranešė,
kad Veisiejų rajono Didžiasalio kaimo gyventojas Balys
Radvilavičius atsisakė rinkti pinigus banditų naudai ir kad
jis palaiko ryšius su tarybiniais organais. „Jaunutis“ pa­
siūlė jį nužudyti. Aš sutikau su „Jaunučio“ pasiūlymu ir
įsakiau jam nužudyti Radvilavičių.
Tą pačią dieną, vakare, „Jaunutis“ kartu su banditu
„Linksmučiu“ pasiėmė ginklus ir išvyko vykdyti teroro ak­
to. Sugrįžę naktį, jie man pranešė, kad nužudę Radvi­
lavičių.
1
Maždaug po dviejų—trijų savaičių Radvilavičių nužu­
džius, aš kartu su „Jaunučiu“ ir „Linksmučiu“ surašiau
banditų teismo „nuosprendį“, kuriame nurodėme, kad Rad­
vilavičius nužudytas kaip tarybinis žmogus už ryšius su
tarybiniais organais. Sį „nuosprendį“ pasirašiau kaip ban­
ditų teismo pirmininkas, o „Jaunutis“ ir „Linksmutis“—
kaip to teismo nariai.
1950
metų rudenį į mano vadovaujamos „Vytenio“
gaujos stovyklą, Pušeių mišką, Veisiejų rajone, į Buteliznos kaimo apylinkę atvyko „Dainavos“ banditų apygardos
vadeiva „Diemedis“ ir „Šarūno“ banditų rinktinės vadas
„Sakalas“ (nukautas) pasveikinti manęs, kaip gaujos va­
deivos. Kalbėdamasis su manimi, banditas „Sakalas“ pa­
pasakojo, kad buvusiame Seirijų valsčiuje, dabar Veisiejų
rajonas, saugumo organai neseniai nukovė 4 banditus, iš jų
kažkokį vadeivą „Bedalį“. „Sakalas“ pareiškė, jog jie
įtaria Veisiejų rajono Vilkininkų kaimo gyventoją Emiliją
Vaišnoraitę ir jos sugyventinį Balį Vaitulionį prisidėjus
prie tų banditų susekimo. „Sakalas“ man tuomet pareiškė,
kad juos abu reikia sunaikinti.
Maždaug po mėnesio gavau per ryšininką Cernecką
gaujos vadeivos „Sakalo“ raštišką potvarkį surašyti ban­
ditų teismo „nuosprendį“ Vaišnoraitei, kurią jie nužudė.
78

Sį „nuosprendį“ apie Vaišnoraitės nužudymą pasira­
šiau kaip pirmininkas. Jį taip pat pasirašė „Jaunutis“ ir
kiti banditai, kurie, būtent,— nebeatmenu.
Surašyti banditų teismo „nuosprendį“ buvo pavesta
man todėl, kad Vaišnoraitė gyveno mano vadovaujamos
gaujos veikimo rajone.
Rugsėjo mėnesį, dienos nebeatmenu, mano gaujos
štabo viršininkas banditas „Jaunutis“ (nukautas) pasiėmė
ginklą ir išėjo iš banditų stovyklos, kurioje mes slapstėmės, į banditų „Bangos“, „Linksmučio“ ir kitų slapstymo­
si vietą. Po 2—J dienų „Jaunutis“ grįžo, nešinas prisiplėš­
tomis galanterijos prekėmis. Jis man pranešė, kad jis,
„Banga“, „Linksmutis“ ir „Jūreivis“, eidami per Veisiejų
rajono Gerdašių kaimą, užtiko senų daiktų supirkėjus iš
Druskininkų, vieną rusą, kitą žydą, kuriuos jie apiplėšė,
nužudė ir lavonus įmetė į Nemuną. Po to jie išsiskirstė
j savo slėptuves.
1950
metų vasarą banditai „Jaunutis“, „Varpas“ ir kiti
nuvyko į šokius Neiiubonių kaime, taip pat surinkti pro­
duktų. Maždaug po 2—3 savaičių banditas „Trimitas“ ir
dar kažkuris man pranešė, kad, būtent, būdami Veisiejų
rajono Neiiubonių kaime, jie nužudė Leipalingio bažnyčios
zakristijoną Šoliūną. Gerai nebeprisimenu, po kiek laiko aš,
banditas „Jaunutis“ ir kiti surašėme banditų teismo „nuo­
sprendį“, kuriame buvo nurodyta, kad Šoliūnas nužudytas
kaip įtartas, dėl Leipalingio kunigo suėmimo.
1949
metų rudenį „Šturmo“ vadovaujama „Vytenio“
gaują vienu metu įvykdė eilę teroro aktų prieš Abarauską
ir kitus Sankonių, Valančiūnų, Mikalinos ir Lipliūnų kaimų
gyventojus. Aš asmeniškai, vykdant tuos teroro aklus, ne­
dalyvavau, bet pasirašiau eilę banditų teismo „nuospren­
džių“ nužudytiems tarybiniams piliečiams, jų tarpe ir
Dobrukui bei jo šeimai už tai, kad jis palaikė ryšius su ta­
rybiniais organais ir kad jo sūnus Stasys Dobrukas tar­
navo Tarybinėje Armijoje.
79

Banditų teismų prieš tarybinius piliečius „nuospren­
džius“ rašėme dviem egzemplioriais, kurių vienas buvo
siunčiamas į „Šarūno“ banditų rinktinės štaDą, kaip mano •
vadovaujamos gaujos veiklos ataskaita, o antras egzemp­
liorius likdavo „Vytenio“ gaujos štabe.
štabo viršininkas „Jaunutis“ gaujos dokumentus lai­
kė geležinėje dėžėje, užkastoje Puščių miške, vietą aš ga­
liu parodyti. Bet vėliau „Jaunutis“, man sutikus, dokumen­
tus perkėlė j kitą vietą, maždaug už 30 metrų nuo anks­
tesnes, ir apie tai jis man paskui pasakė. Po to, kai
„Jaunutis“ buvo nukautas, mėginau surasti tuos dokumen­
tus, bet, mažai turėdamas laiko, trumpai teieškojau ir do­
kumentų nesuradau.
1951 m. spalio 16 d.
1950
metų vasarą gavau „Dainavos“ banditų apygar­
dos įaštišką nurodymą daužyti pirkias-skaityklas, naikinti
partijos ir tarybinės vyriausybės vadų portretus ir tarybinę
literatūrą. Šis nurodymas buvo paskelbtas visiems ban­
ditams.
Vykdydami nurodymą, aš, „Bedalis“ ir „Trimitas“ nu­
vykome j Veisiejų rajono Vilkanastrų kaimo pradžios mo­
kyklą, iškvietėme tos mokyklos mokytoją, paėmėme iš jos
pirkios-skaityklos, buvusios prie mokyklos, raktą ir jos
akivaizdoje suplėšėme ir sudeginome partijos ir tarybinės
vyriausybės vadų portretus bei tarybinę literatūrą, po to
išdaužėme langus ir nuėjome.
Prieš išeidami palikome mokytojai iš banditų apygar­
dos atsiųstus raštelius apie tai, kad tarybinę literatūrą ir
portretus sunaikinome mes.
1950
metų pavasarį aš ir banditai „Bedalis“ ir „Jaunu­
tis“ sudaužėme pirkią-skaityklą prie mokyklos Veisiejų ra­
jono Lipliūnų kaime. Tai padarėme tokiomis aplinkybėmis:
atvykę prie namų, kur buvo pirkia-skaitykla, mes pažadi­
nome mokytoją, tvarkančią pirkią-skaityklą, įsakėme jai
atidaryti duris. Po to aš ir banditai „Bedalis“ ir „Jaunu­
80

lis“ nuplėšėme nuo sienų tarybinės vyriausybės vadų port­
retus, surinkome visas knygas, laikraščių komplektus ir
sudeginome krosnyje. Išeidami palikome pirkios-skaityklos vedėjai rašteli, kad mes sunaikinome portretus, laikraš­
čius ir knygas.
1950 metų birželio mėnesį gaujos vadeivai „Paparčiui“
ir banditui „Bedaliui“ pasiūlius, aš, „Jaunutis“, „Radas­
tas“, „Varpas“, viso 6—7 žmonės, nutarėme užpulti liau­
dies gynėjų būrį, buvusį kolūkio pastate Veisiejų rajono
Valentų apylinkėje. Priėjome per 10 m nuo trobesio, bandi­
tas „Bedalis“ prišliaužė ir padegė kluoną. Tuo metu iš
kluono ir prie jo esančio namo išbėgo liaudies gynėjai,
į kuriuos ėmėme šaudyti. Liaudies gynėjai atsišaudė, ir
mes buvome priversti pasitraukti į mišką.
Šio užpuolimo rezultatas — sudegė kluonas ir dar vie­
nas kolūkio pastatas.
1950 metų rudenį banditas „Žvalgas“ pranešė man, kad
Bertašiūnų kaimo mokykloje numatoma įrengti rinkiminę
apylinkę, o vėliau tas namas numatomas perkelti į Veisiejų
miestelį. Norėdami sutrukdyti šią Tarybų valdžios organų
priemonę, aš ir „Žvalgas“ nuvykome į kaimą ir mėginome
padegti namą, kuriame buvo mokykla. Tačiau tai padaryti
nesuspėjome, nes atvykusi operatyvinė grupė mus užklupo
ir buvome priversti bėgti. Per susišaudymą buvau sužeis­
tas į kairę ranką ir ilgą laiką vaikščiojau ją apsirišęs.
1951 metų vasarą aš ir mano vadovaujama gauja,
8 žmonės, padarėme pasalą ant kelio iš Mizarų kaimo
į Leipalingį, norėdami nužudyti Veisiejų rajono saugumo
darbuotoją Macenį, apie kurį žinojome, kad jis tuo keliu
važiuoja į Druskininkus.
Tačiau susidūrėme su liaudies gynėjų grupe, su kuria
susišaudėme, turėjome pasitraukti ir pasisiepti miške.
1951
metų rugpiučio pabaigoje ar rugsėjo pradžioje aš
ir man pavesti banditai „Dobilas“ ir „Banga" nuvykome
į Vilkinmkų kaimą, į Janulevičiaus ūkį, kur vyko organi­
zacinis kolūkio susirinkimas.
6

—

2819

81

įėjęs su ginklu rankose į namus, aš paklausiau, koks
čia vyksta susirinkimas. Sužinojęs, kad čia užsirašoma
į -kolūkį, grasindamas pasakiau: kas nori įstoti į kol­
ūkį, tegu pakelia ranką. Buvę susirinkime valstiečiai, bijo­
dami banditų, rankų nekele. tuomet įsakiau išsiskirstyti.
Tuo būdu mes išvaikėme valstiečių susirinkimą, kuriame
buvo aptariamas kolūkio steigimas.
Tikėdamiesi greit susilaukti Anglijos bei Amerikos karo
prieš Tarybų Sąjungą, sutinkamai su „Dainavos“ banditų
apygardos nurodymais, ėmėmės ir kitų veiksmų, trukdan­
čių socialistinės santvarkos statybą, siekdami pakirsti Ta­
rybinės valstybės galią.
1951 m. spalio 19 d.
Aš daviau mano vadovaujamos gaujos dalyviams nuro­
dymus rinkti ir šnipinėjimo žinias.
1951
metų pavasarį gavau per gaujos ryšininką Cernecką „Šarūno“ banditų rinktinės štabo 5—6 lapų instruk­
ciją, kurioje buvo smulkiai nurodyta, kaip ir kokias rinkti
TSKS teritorijoje, atskirai imant Lietuvoje, šnipinėjimo
žinias.
Gavęs instrukciją, sukviečiau visus mano vadovauja­
mos gaujos dalyvius ir daviau ją „Varpui“ perskaityti vi­
siems banditams. Po to pavedžiau gaujos dalyviams vyk­
dyti gautus „Dainavos“ banditų apygardos ir banditų
rinktinės štabo nurodymus rinkti šnipinėjimo žinias.
Toje instrukcijoje buvo labai daug punktų, susijusių
su šnipinėjimo žinių rinkimu, bet visų jų dabar nebe­
atmenu.
Kiek prisimenu, man atsiųstoje instrukcijoje buvo siū­
loma rinkti duomenis šiais klausimais:
kiek komunistų yra įstaigose;
kiek įmonių, tarybinių ūkių, kolūkių gaujos veikimo
vietoje;
kiek gaminama fabrikuose produkcijos, kokia jos koky­
bė ir koks produkcijos procentas išvežamas iš Lietuvos;
82

VSM ir VRM. daliniai ir jų vadų sąrašai;
kokios Tarybinės Armijos dalys dislokuotos gaujos vei­
kimo rajone, dalių numeriai, ginklai;
šių dalių štabų dislokavimo vieta;
karininkų pavardės, pradedant majorais;
apie Tarybinės Armijos manevrus gaujos veikimo
rajone;
apie geležinkelius, jų pajėgumą ir geležinkelių tiltus.
Štai apytikriai sąrašas duomenų, kuriuos reikėjo rink­
ti ir siųsti banditų rinktinės štabui.
Nurodymus rinkti šnipinėjimo žinias pasirašė gaujos
vadeiva „Diemedis“. Kas dar pasirašė — nebeatmenu.
Anot gaujos vadeivos „Klajūno“, surinktos šnipinėjimo
žinios buvo skiriamos anglų ar amerikiečių žvalgybai.
Tikėdamiesi greit susilaukti Anglijos bei Amerikos ka­
ro, prieš Tarybų Sąjungą, mes turėjome galvoje, kad anglųamerikiečių bloko imperialistai karo išdavoje atkurs Lietu­
voje buržuazinę santvarką. Už tai banditai Lietuvoje ko­
vojo prieš Tarybų valdžią. Mes rinkome aukščiau nurody­
tus šnipinėjimo duomenis pagal „Diemedžio“ ir kitų gau­
jų vadeivų, angliškų-amerikoniškų imperialistų agentų,
nurodymus, kad jos būtų panaudotos karo metu.
Žinojau, kad kai kuriuos duomenis surinko banditas
„Jūreivis“— Kvedaravičius ir kad šios žinios buvo aiškiai
tendencingos ir pramanytos. Ar suspėjo kiti mano vado­
vaujamos gaujos dalyviai surinkti šnipinėjimo žinių, ne­
žinau, nes apie tai jie man nepranešė.
Kvedaravičius Jonas, Vaclovo s., gimęs
1928 metais Veisiejų rajono Neliubonių kaime.
KVEDARAVIČIAUS Jono parodymai*
1951 m. spalio 7 d.
Buvau aktyvus ginkluotos „Vytenio“ nacionalistų gau­
jos dalyvis. Gauja priklauso „Dainavos“ banditų apygar­
* ADSR f„ 71 r., 62—81 1. ’
83

dai. Ji veikė Veisiejų rajono teritorijoje. Šios gaujos sudė­
tyje kovojau prieš Tarybų valdžią.
1950 metų balandžio 2 dieną, gavęs Lazdijų rajono ka­
rinio komisariato raginimą, ruošiausi vykti į Lazdijuose
esantį rinkimosi punktą, o iš ten į Tarybinės Armijos dalinį
tarnauti kariuomenėje.
Tą dieną pas mane į namus atėjo mano vienmetis, taip
pat šaukiamasis, kaimyninio Sutronių kaimo, Veisiejų ra­
jono, gyventojas Viktoras Urbonas. Pamatęs, kad ruošiuosi
vykti į Tarybinę Armiją, Urbonas pareiškė, kad jis neketi­
na tarnauti Raudonojoje Armijoje, nes nenori ginti Tarybų
valdžios.
Urbonas patarė man neiti j Raudonąją Armiją tarnauti.
Jis dar pasakė, kad greit kilsiąs karas ir Tarybų valdžia
Lietuvoje būsianti anglų-amerikiečių imperialistų bloko
nuversta.
Urbonas pasakė, kad jis išeisiąs į nacionalistinę gaują,
ir įkalbinėio mane pasekti io pavyzdžiu. Būdamas priešiš­
kai nusiteikęs Tarvbų valdžiai, sutikau su Urbono pasiūly­
mu. Dar ta pačią diena mudu su juo nuėjome i buv. Leipa­
lingio valsčiaus Lazdijų apskr. Puščių mišką. Urbonas
mane nuvedė į banditu stovyklą. Čia banditai mane pri­
ėmė į gaują ir prisaikdino.
Gauja, j kurią buvau priimtas, buvo vadinama „Vyte­
nio“ tėvūnija. Iki vasaros „Vvtenio“ gaujai vadovavo ban­
ditas „Papartis“, pavardės nežinau, vardu Juozas.
1950 meti} birželio mėnesį gaujos vadeiva „Papartis*
ir eilinis banditas „Radasta“ buvo nukauti Leioalingio
valsčiaus Didžiasalio kaime. Vietoj „Paparčio“, „Vvtenio“
gaujos vadeiva buvo paskirtas ligi to laiko buvęs skyriaus
vadu banditas „Sapnas“, pavardės nežinau, vardu Zig­
mas, Veisiejų rajono Vilkim'nku kaimo gyventojas, o „Vy­
tenio“ tėvūnijos štabo viršininku — banditas „Jaunutis“—
Viktoras Bučionis, Veisiejų rajono Buteliūnų kaimo gyven­
tojas (nukautas 1951 metų pavasarį).
84

įstojęs į nacionalistinę „Vytenio“ gaują, pradžioje bu­
vau eilinis banditas, o nuo 1951 metų vasaros iki mane su­
ėmė — banditų grupės vadas.
Po to, kai lyol metų pavasarį kariuomenės grupė nuko­
vė mūsų gaujos štabo viršininką Viktorą Bučionį —„Jaunu­
tį“, gaujos vadeiva „Sapnas“ pavaduotojo ir štabo viršinin­
ko neturėjo. Aš buvau skyriaus vadas.
Buvau ginkluotas 1941 metų laidos rusišku šautuvu
„SVT“ ir revolveriu „Nagan“. Šiuos ginklus suradau
1944 metais po mūšio netoli savo ūkio ir paslėpiau miške
už kokio kilometro. įstojęs į gaują, ginklus pasiėmiau.
Paskutiniu metu mūsų nacionalistinėje gaujoje buvo
vienuolika banditų.
1951 m. spalio 8 d.
„Vytenio“ nacionalistinė gauja, kurioje dalyvavau, turėjo
uždavinį aktyviai kovoti prieš Tarybų valdžią Lietuvoje.
Trukdydami Lietuvos TSR tarybinei socialistinei san­
tvarkai sustiprėti, nacionalistinės gaujos dalyviai, jų tarpe
ir aš, gaujos vadeivoms „Sapnui“ ir „Jaunučiui“ — Vikto­
rui Bučioniui nurodžius, taip pat ir savo iniciatyva, siste­
mingai grasinome Leipalingio, Kapčiamiesčio, Veisiejų ra­
jono valstiečiams, draudėme jiems kurti kolūkius ir stoti
į juos.
Tuos vietinius tarybinius aktyvistus, kurie mėgino vyk­
dyti kolektyvizaciją, šaudėme. Antai, pavyzdžiui, 1950 metų
gegužės pradžioje mūsų gaujos vadeivos „Sapnas“ ir
„Jaunutis“ sušaudė Veisiejų rajono Vilkininkų kaimo kol­
ūkio pirmininką Mykolą Petkevičių ir jo žmoną už tai, kad
jie agitavo valstiečius stoti į kolūkį.
Apie tai, kad prieš kolūkio pirmininką Petkevičių ir jo
žmoną buvo įvykdytas teroro aktas, man papasakojo „Sap­
nas“ ir „Jaunutis“, sugrįžę po teroro akto į gaujos sto­
vyklą.
Dėl mūsų grasinimo valstiečiams, jog susidorosime su
jais, Veisiejų, Leipalingio ir Kapčiamiesčio valsčiuose eilę
metų nebuvo kolūkių, nes valstiečiai bijojo į juos stoti.
85

Pavyzdžiui, 1950 metų balandžio pabaigoje, kai tik musų
gauja sužinojo, kad liaudies gynėjų grupė kartu su kaimo
aktyvu atvyko į Veisiejų rajono Valentų kaimą organizuo­
ti kolūkio, mūsų gaujos dalyviai „Papartis“ (nukautas),
„Jaunutis“ (nukautas), „Varpas“, „Savanoris“ (nukautas),
„Bedalis“, „Radasta“ (nukautas) ir aš —„Jūreivis“ pada­
rėme netoli pasalą, o vakare atidengėme iš kulkosvaidžių
ir kitų ginklų ugnį padegamomis kulkomis į ūkinius trobe­
sius bei namus ir sudeginome juos. Tuo būdu pavyko su­
žlugdyti kolūkio organizavimą nurodytame kaime.
Sį kartą liaudies gynėjų grupė, kuri apšaudymo metu
buvo kaimyniniame name, atsitiktinai išsigelbėjo.
Mūsų priešiška Tarybų valdžiai veikla neapsiribojo vien
tik kolūkinės statybos trukdymu. Aš kartu su kitais „Vyte­
nio“ gaujos dalyviais, „Dainavos“ banditų apygardos „va­
dui“ „Diemedžiui“ įsakius, 1950 metais aktyviai dalyva­
vau deginant tarybinę literatūrą ir partijos bei vyriausybės
vadovų portretus Juškonių ir Paliepio kaimų pradžios mo­
kyklose, Veisiejų rajono Valančiūnų, Menčiškės ir Vainežerio kaimų klubuose, pirkiose-skaityklose.
Degindami tarybinę literatūrą tiek rusų, tiek ir lietuvių
kalbomis, mes siekėme neleisti, kad lietuvių valstiečių są­
monę veiktų tarybinė ideologija.
1951 metų rugsėjo mėnesio viduryje banditų susirinki­
me, įvykusiame Puščių miško masyve, mūsų gaujos vadei­
va „Sapnas“, pasivedęs mane į šalį nuo kitų banditų, pa­
sakė, kad jis turįs žinių apie tai, jog Veisiejų rajono Vainežerio pirkios-skaityklos vedėjas Jonas Rudzikas aktyviai
dirba Tarybų valdžios naudai, ir liepė man kartu su gau­
jos dalyviu Juknevičium Juozu — „Žvalgu“ sušaudyti Rudziką. Tokią pat užduotį „Sapnas“ davė ir „Žvalgui“.
Maždaug po savaitės aš ir „Žvalgas“ nutarėme įvykdy­
ti teroro aktą prieš Rudziką. Naktį, išėję iš miško Padumblių ar Valentų kaimo kryptimi, tiksliai nežinau, pamatėme
besiganančius kolūkio arklius. Pasirinkome du arklius ir
nujojome į Vainežerio kaimą, kur buvo pirkia-skaitykla.
86

Atjoję į Vainežerio kaimą, visų pirma užėjome į Petro
Maslausko namus ir paprašėme maisto produktų. Maslauskas atsisakė duoti mums produktų, sakydamas, kad jis pats
jų neturi. Nepatenkinti Maslausko atsakymu, aš ir bandi­
tas ,,Žvalgas“ du kartus sudavėme jam revolveriu per gal­
vą, sėdome ant arklių ir nujojome prie pirkios-skaityklos.
Atvykę j vietą, pasibeldėme į duris. Namų, kuriuose buvo
pirkia-skaitykla, šeimininkas, jo pavardės nežinau, jis pra­
vardžiuojamas Sadlecku, atidarė mums duris. Aš pareika­
lavau pirkios-skaityklos raktų, bet Sadleckas pareiškė, kad
raktus turis pirkios-skaityklos vedėjas Jonas Rudzikas,
gyvenąs Mėčiūnų kaime. Tada aš ir „Žvalgas“ išplėšėme
duris iš vyrių ir įėjome į skaityklą.
„Žvalgas“ sudaužė, trenkdamas j žemę, buvusi skaityk­
loje radijo imtuvą, aš nuplėšiau nuo sienų plakatą ir tary­
binės valstybės vadovų portretus, suplėšiau juos ir nume­
čiau; buvusių skaitykloje knygų nelietėme.
Po to jėjome j Padumblių kaimo septynmetės mokyklos
direktoriaus Juozo Miliausko kambarį Sadlecko namuose,
atėmėme iš jo šautuvą, kišeninį laikrodį ir apsiaustą.
Paskui nujojome į Jono Rudziko ūkį. Už kluono pririšo­
me arklius. Priėjome prie namų ir pasibeldėme į langą.
Netrukus Rudziko tėvas atidarė mums duris ir mes įėjome
į vidų. Aš paklausiau tėvo, ar jo sūnus Jonas namuose. Tė­
vas atsakė, kad Jonas Rudzikas miega namie, savo kam­
baryje. Aš tada liepiau tėvui pažadinti sūnų ir ateiti į vir­
tuvę, kur mes buvome.
Po kelių minučių Jonas Rudzikas su savo žmona užėjo
į virtuvę, o paskui juos ir motina su tėvu. Aš pareikalavau
iš Jono Rudziko žmonos, kad ji atneštų mums pavalgyti ir
dar duotų mums su savimi duonos ir lašinių. Ji tuojau pat
atnešė visa, ko mes reikalavome.
Valgydami aš ir banditas „Žvalgas“ liepėme stovėju­
siam Jonui Rudzikui sėstis ir papasakoti, kaip jis dirba ir
gyvena. Išklausęs jo paaiškinimų, išvijau iš virtuvės į kitą
kambarį jo žmoną ir tėvus, ėmiau jį klausinėti iš esmės,
87

tai yra, ar tiesa, kad jį užverbavo komunistai ir kad jis ak­
tyviai dirba jų naudai. Jonas Rudzikas paneigė pareikštą
jam kaltinimą, sakydamas, kad niekas jo neverbavo, bet
jis, kaip ir visi lietuviai, dorai ir sąžiningai vykdo pavestą
jam pirkios-skaityklos vedėjo darbą. Įpykę dėl tokio jo at­
sakymo, aš ir banditas „Žvalgas“ pradėjome jį įžeidinėti,
vadinti tėvynės ir tautos išdaviku. Paskui išsitraukiau re­
volverį ir šūviu į galvą nušoviau Joną Rudziką.
Patikslinu, kad dar prieš tai, kai buvo įvykdytas teroro
aktas, pareikalavau' iš Rudzikienės 100 rublių, kuriuos ji
man įteikė. Paskui mes sudaužėme buvusį namuose me­
džioklinį šautuvą. Nužudę Rudziką, paėmėme tris poras
chromo odos auliukų batams, portfelį, į kurį sudėjome laši­
nius ir kitus produktus, įspėjome žmoną ir tėvus, kad jie iki
ryto niekur iš namų neišeitų, pagrasinę jiems susidoroti, ir
grįžome į banditų stovyklą miške. Po savaitės per paskuti­
nį susitikimą su gaujos vadeiva „Sapnu“ jam pranešiau,
kad jo įsakymas dėl teroro akto prieš pirkios-skaityklos
vedėją Joną Rudziką įvykdytas.
„Nuosprendžio“ apie pirkios-skaityklos vedėjo Jono
Rudziko sušaudymą nei aš, nei gaujos vadeiva „Sapnas“,
prieš įvykdant ir įvykdžius teroro aktą, nerašėme. Aš keti­
nau jį surašyti per paskutinę banditų sueigą, bet buvau
saugumo organų sulaikytas ir nesuspėjau parašyti.
Visada „nuosprendžius“ apie tarybinių piliečių sušau­
dymą iki 1951 metų pavasario rašydavo ir tvirtindavo Vik­
toras Bučionis — „Jaunutis“, mūsų nacionalistinės gaujos
štabo viršininkas ir teroro akto vykdytojas. Vėliau, kai
„Jaunutis“ buvo nukautas „nuosprendžius“ tvirtindavo
mūsų gaujos vadeiva „Sapnas“.
Kiek man yra žinoma, „nuosprendis“ apie tarybinių pi­
liečių sušaudymą buvo surašomas po jų nužudymo.
1951 m. spalio 13 d.
Aš dalyvavau nužudant septynis tarybinius piliečius,
būtent: Vilkininkų kaimo gyventojus Petkevičių ir jo žmoną
88

Petkevičienę, Leipalingio miestelio bažnyčios zakristijoną,
pavardės jo nežinau, Sapurų kaimo gyventoją Nometkienę,
jos vardo nežinau, senų daiktų supirkėjus tarybinius pilie­
čius— vieną rusą, kitą žydą ir Vainežerio kaimo pirkiosskaityklos vedėją Rudziką.
Pirmą teroro aktą įvykdžiau 1950 metų gegužės mėnesį
prieš Vilkininkų kaimo gyventoją Petkevičių ir jo žmoną
praėjus maždaug vienam mėnesiui, kai įstojau į antitarybi­
nę nacionalistinę gaują, kuri save vadino „Dainavos“ ban­
ditų apygardos „Vytenio“ tėvūnija.
Žvėriškas teroro aktas prieš tarybinius gyventojus lie­
tuvius Petkevičių ir jo žmoną Petkevičienę buvo man savo­
tiškas banditinis išmėginimas. Sį biauriausią, žvėrišką gau­
jos vadeivos uždavinį įvykdžiau taip, kaip iš manęs buvo
reikalaujama.
Štai kaip tai įvyko: vieną 1950 metų gegužės mėnesio
dieną, saulei leidžiantis, kai mūsų „Vytenio“ gaujos banditų
būrys buvo stovykloje Puščių miške, gaujos vadeiva bandi­
tas „Papartis“ (nukautas) įsakė banditams „Jaunučiui“
(nukautas), „Sapnui“, vardu Zigmas, „Trimitui“, man —
„Jūreiviui“ pasiimti ginklus ir vykti į Vilkininkų kaimą.
Banditas „Papartis“ pasiėmė tuomet „SVT“ šautuvą ir
naganą, „Sapnas“ — „SVT“ šautuvą ir pistoletą „Parabelum“, „Trimitas“ — „PP5“ automatą ir „TT“ pistoletą,
„Jaunutis“ — „PP5“ automatą ir „Mauzer“ pistoletą,
o man buvo įsakyta pasiimti savo vokišką šautuvą, ir, be to,
„Sapnas“ man pasakė, kad paimčiau su savim durtuvą.
Į Vilkininkus mus vedė banditas „Sapnas“, kuris prieš
išeidamas į gaują, nuolat gyveno tame kaime, gerai žinojo
kelią ir sakė, kad iki kaimo apytikriai 7 kilometrai.
Po dviejų valandų žygio, kai jau sutemo, mes atvykome
j vietą, į vieną Vilkininkų kaimo namų kiemą. Kaip vėliau
paaiškėjo, mes tuomet atėjome į Petkevičiaus namus.
Ligi tol niekas iš banditų nesakė man, kokiu tikslu atvy­
kome pas Petkevičių. Tik tuomet, kai įėjome į Petkevičiaus
kiemą, gaujos vadeiva „Papartis“ visų banditų akivaizdoje
89

pasakė, kad turime Šiuose namuose sunaikinti žmones. Už
ką sunaikinti ir kas jie, jis nepasakė.
„Paparčiui“ nurodžius, kieme sargyboje buvo palikti
banditai „Trimitas“ ir „Jaunutis“, o man ir „Sapnui“ buvo
įsakyta eiti į namus teroro akto vykdyti. „Papartis“ pasakė,
kad nužudyti reikia durtuvu, ir liepė tai man padaryti.
Vykdydamas gaujos vadeivos „Paparčio“ nurodymus,
užsimoviau durtuvą ant šautuvo ir kartu su „Paparčiu“ ir
„Sapnu“ nuvykau į Petkevičiaus namus.
Į Petkevičiaus namų duris pasibeldė „Papartis“, o kai
niekas neatsakė, „Papartis“ rusiškai sušuko, kad atidarytų
duris.
Duris mums atidarė moteris — Petkevičienė. Į namus
pirmas įėjo „Papartis“, antras „Sapnas“, o paskui juos —
aš. Įėjęs į namus „Papartis“ tuojau pat liepė moteriai įžieb­
ti šviesą. Ji tai ir padarė, uždegdama sienoje įkištą balaną.
Balanai šviečiant, pamačiau, kad namuose yra du žmo­
nės, lovoje gulėjęs vyriškis ir mums atidariusi moteris, vien­
marškiniai, basi.
Tada banditas „Sapnas“, buvęs Petkevičiaus kaimynas,
kreipėsi į mus, t. y. į „Papartį“ ir į mane sakydamas: „Ši­
tie“. Tai reiškė, kad namuose yra tie žmonės, kuriuos turime
nužudyti.
Po to „Papartis“ įsakė vyrui keltis iš lovos ir kartu su
žmona greta suklaupti kambario viduryje.
Vykdydamas bandito įsakymą, Petkevičius, kaip ir jo
žmona, vienmarškinis, basas, atsiklaupė kambario viduryje
veidu į langą, kur stovėjo banditas „Sapnas“. „Papartis“
galvos linktelėjimu sukomandavo man pradėti susidorojimą.
Visa jėga dūriau Petkevičiui tarp menčių, o paskui iš karto
ir jo žmonai.
Nekreipdamas dėmesio į priešmirtinius aukų vaitojimus,
ištraukiau durtuvą iš Petkevičienės nugaros ir vėl visa jėga
smogiau durtuvu Petkevičiui, bet jau šį kartą į galvą, o pas­
kui — taip pat jo žmonai.
90

Kai Petkevičius ir Petkevičienė jau negyvi gulėjo kraujo
klane ant grindų, „Papartis“ įsakė man eiti į kiemą ir pa­
kinkyti arklį.
Aš išėjau iš namų, pakinkiau į vežimą ten stovėjusį arklį,
o likusieji banditai, „Paparčio“ ir „Sapno“ vadovaujami,
ėmė plėšti nužudytųjų ūkį.
Iš Petkevičiaus buvo paimtas visas turtas ir maisto pro­
duktai, paplautas veršelis, viskas pakrauta į vežimą ir nu­
vežta į gaujos stovyklą.
Po kelių dienų banditų stovykloje man buvo duotas pa­
sirašyti banditų teismo „nuosprendis“, kuriame buvo nuro­
dyta, kad Petkevičius ir jo žmona nužudyti kaip tarybiniai
aktyvistai. „Nuosprendį“ aš ir pasirašiau.
Kitas teroro aktas, kuriame dalyvavau, buvo įvykdytas
prieš Leipalingio miestelio zakristijoną Šoliūną 1950 metų
birželio 24 dieną. Tą dieną buvo religinė šventė, ir aš kartu
su banditais „Trimitu“ ir „Vaidila“ buvome miške netoli
Smališkės kaimo.
Į. pavakarį banditai „Trimitas“ ir „Vaidila“ pasakė man,
kad jie vyks į Neliubonių kaimą maisto produktų, kad jie
ten pašoks, o grįždami atsives iš ten Leipalingio bažnyčios
zakristijoną nužudyti.
Vakare „Trimitas“ ir „Vaidila“ išėjo, o aš pasilikau, nes
buvau susirgęs. Apie pirmą valandą nakties banditai „Tri­
mitas“ ir „Vaidila“ sugrįžo į banditų stovyklą, atsivarydami
su užpakalyje surištomis rankomis zakristijoną Soliūną, kurį
aš pažinojau.
Atvedus į stovyklą Soliūną, „Trimitas“ tuojau pat pradė­
jo jį klausinėti apie jo ryšius su komunistais ir apie tai,
kas išdavė banditus „Papartį“ ir „Radastą“, kurie buvo
nukauti.
Klausinėdamas Soliūną ir primygtinai reikalaudamas iš
jo reikiamų parodymų, „Trimitas“ jį žvėriškai mušė naganu
per galvą. Kai paaiškėjo, kad Soliūnas reikiamų parodymų
neduoda, aš pasakiau „Trimitui“ ir „Vaidilai“, kad su Soliūnu nėra ko ceremonytis ir kad jį reikia nužudyti.
91

Jie nuvedė jį už kelių metrų nuo stovyklos ir nužudė.
Šoliūnas buvo nužudytas ne šaunamu ginklu, bet, kaip
pasakė „Trimitas“, basliu. Ten pat jo lavonas buvo užkastas.
Banditas „Trimitas“ man pasakė, kad Soliūno lavonas taip
paslėptas, kad niekas jo jau neras.
Apytikriai po savaitės Soliūną nužudžius, mūsų gaujos
štabo viršininkas banditas „Jaunutis“ , davė man pasirašyti
banditų teismo „nuosprendį“, kuriame buvo nurodyta, kad
Šoliūnas išdavė Tarybų valdžios organams „partizanus“.
Sį „nuosprendį“ pasirašė „Jaunutis“, „Trimitas“, „Vaidila“
ir aš — „Jūreivis“.
Sekantis, teroro aktas, kuriame dalyvavau, buvo įvykdy­
tas 1950 metų birželio—liepos mėnesį prieš Veisiejų rajono
Šapurų kaimo gyventoją Nometkienę, jos vardo nežinau.
1950 metų birželio ar liepos mėnesį apie 11 valandą va­
karo ėjau su prisiplėštais iš Juškonių kaimo gyventojo Li­
sausko, jo vardo nežinau, maisto produktais, būdamas krū­
mais, tarp Kuzabiškės miško ir plento, einančio į Leipalingį,
pastebėjau krūmuose Nometkienę.
Jos paklausiau, kodėl ji taip vėlai vaikšto po krūmus. Ji
atsakė, kad buvusi pas kaimyną. Daugiau nieko neklausęs,
nuėjau į Puščių mišką, į gaujos stovyklą, kur buvo banditai
„Trimitas“ ir „Vaidila“.
Maždaug po savaitės dienos metu ėjau maisto produktų
pas Ožkonių kaimo gyventoją Stravinską, jo vardo nežinau.
Grįždamas pavakary su produktais į gaujos stovyklą,
krūmuose vėl pastebėjau Nometkienę. Jos paklausiau, kur ji
ėjusi. Nometkienė man atsakė, kad buvo Vainiūnų kaime.
Ją įspėjau, kad ji naktimis nevaikščiotų.
Atvykęs į banditų stovyklą radau banditus „Trimitą“ ir
„Vaidilą“ miegančius. Kitą dieną, rytą jiems papasakojau,
kad du kartus, man vykdant banditinį uždavinį, sutikau
tuose pačiuose krūmuose Nometkienę ir todėl įtariu, kad ji
stebinti banditus. Aš jiems pasakiau: „Užmuškime ją“.
„Trimitas“ sutiko.
92

1951 m. spalio 15 d.
Į vietą aš ir banditas „Trimitas“ atvykome, kai jau buvo
šviesu. Nometkienė buvo namuose viena. Aš buvau ginkluo­
tas naganu, o „Trimitas“ turėjo pistoletą „TT“.
Pagal susitarimą su ..Trimitu“ Nometkienę nužudvti tu­
rėjau aš. įėjus i Nometkienės namus, ėmiau ja kvosti, pa­
klausiau: Ar tu dar ilgai mane seksi? Nometkienė man atsa­
kė. kad ji nieko nesekanti ir kad mano įtarimai yra
neteisingi.
Stovėjęs šalia manęs banditas „Trimitas“ sudavė Nometkienei pistoletu per veidą. Apsipylusi kraujais, Nomet­
kienė krito ant grindų. Jau gulinčią ant grindų mes ją nu­
žudėme kirviu.
Nužudę Nometkienę, mudu su „Trimitu“ paėmėme apie
8 kg lašinių, 3 kepalus duonos ir išvykome į savo stovyklą.
Musu nužudytos Nometkienės lavonas sudegė kartu su jos
namais.
Banditų stovykloje, rodos, kita dieną aš ir „Trimitas“
pranešėm savo gaujos štabo viršininkui banditui „Jaunuč:ui“ anie tai, kad nužudėme Nometkienę. Banditas „Jaunu­
tis“ pritarė šiam žvėriškam aktui ir tada pat surašė vadina­
mą banditų teismo Nometkienei „nuosprendį“, kurį
pasirašėme: aš, banditas „Trimitas“ ir „Jaunutis“.
Maždaug po mėnesio, 1950 metų rugsėjo mėnesį, daly­
vavau įvykdant teroro aktą prieš du senų daiktų žaliavai
supirkėjus rusą ir žydą, kurių pavardžių ir vardų nežinau.
Tų žmonių nužudymo išvakarėse aš kartu su banditais
„Jaunučiu“, „Linksmučiu“ ir „Banga“ buvome banditų sto­
vykloje Puščių miške.
Į pavakarį, „Jaunučiui“ nurodžius, mes visi išėjome į
banditinį verslą — maisto produktų į Veisiejų rajono Ger­
dašių ir Lipliūnų kaimus.
Mums priėjus Gerdašių kaimą, dar buvo šviesu. Bijoda­
mi susidurti su kariuomene, į kaimą visa grupe nėjome,
į kaimą nuvyko tik banditas „Jaunutis“ išžvalgyti. Maždaug
93

po valandos ar dviejų „Jaunutis“ sugrįžo į mišką ir pranešė,
kad Gerdašių kaime jis sutikęs du vyrus — vieną rusą ir
antrą žydą, kurie maino galanterijos prekes į senus daiktus
žaliavai.
„Jaunutis“ pareiškė, kad šie senų daiktų žaliavai supir­
kėjai jį matė Gerdašių kaime ir gali apie jį pranešti Tarybų
valdžios organams. Kad apsisaugotų nuo galimo persekio­
jimo, jis pasiūlė juos nužudyti ir apiplėšti.
Susitarę nuėjome į Gerdašių kaimą, kur nurodytus senų
daiktų žaliavai supirkėjus radome pas vieną valstietį, ku­
rio pavardės nežinau. Atėję pas tą valstietį į kiemą, kur
senų daiktų žaliavai supirkėjai apsinakvojo, radome juos
miegančius prie savo vežimo.
Aš ir banditas „Linksmutis“ liepėme jiems pakelti ran­
kas. Juos iškratėme, atėmėme dokumentus. Po to vienam
surišau rankas virve, o kitam rankas surišo banditas „Ban­
ga“, ir nusivedėme juos prie Nemuno. Ten aš vieną supir­
kėją nurengiau, įsakiau jam gulti ant žemės, o kažkuris iš
banditų taip pat pasielgė su antruoju. Kai aukos gulėjo
ant Nemuno kranto, banditas „Linksmutis“ iš automato
juos nužudė. Po to aš ir banditas „Banga“ lavonus įme­
tėme į Nemuną. Paslėpėme nusikaltimo pėdsakus, grįžome
į kiemą prie vežimo ir visa, kas turėjo šiokią tokią vertę,
paėmėme, o kita sumėtėme į Nemuną.
Paėmę iš Gerdašių kaimo gyventojų maisto produktų,
senų daiktų žaliavai supirkėjų prekes pakrovėme į vežimą,
kuriuo grįžome į banditų stovyklą ir pasidalijome prisiplėš­
tą turtą.
1951 m. spalio 15 d.
Arešto metu iš manęs paimtas šešiolikos puslapių moki­
nio sąsiuvinis žaliais apdarais, languotas yra mano, Kvedaravičiaus.
Užrašus tame sąsiuvinyje dariau aš pats. Tai yra šnipi­
nėjimo žinios apie tarybinių-partinių ir karinių organų veik­
lą mūsų gaujos, kurios dalyvis esu, veikimo rajone.
94

Šias žinias rinkau tiek pats stebėdamas, tiek ir per Ta­
rybų valdžiai priešiškai nusiteikusius gaujos padėjėjus ir
ryšininkus. Sąsiuvinyje rašiau, kaip vyksta kolūkių organiza­
vimas, kaip gyventojai reaguoja į šias priemones, ir duome­
nis apie atskirų partinių, tarybinių ir karinių darbuotojų
veiklą.
1951 metų vasarą mūsų „Vytenio“ gaujos štabas gavo
„Dainavos“ banditų apygardos vadeivos „Diemedžio“ pasi­
rašytą įsakymą ir instrukcijas rinkti šnipinėjimo žinias. Su
tuo buvo supažindintas kiekvienas banditas.
Šiuo įsakymu „Diemedis“ įpareigojo gaujų vadovybę, ir
kiekvieną banditą gaujos veikimo rajone rinkti duomenis
apie tarybinių, civilinių ir karinių organų veiklą ir tas žinias
perduoti banditų apygardos štabui.
„Diemedžio“ įsakymu buvo tiesiog nurodyta, kad jo rei­
kalaujamos šnipinėjimo žinios reikalingos užsieniui. Kadan­
gi kiekvienam banditui buvo žinoma, jog mes tikimės viso­
keriopos Anglijos ir Amerikos paramos, tai visiems ir man
buvo aišku, kad tos žinios skiriamos anglams ir amerikie­
čiams.
Žvėriškumais ir šnipinėjimo žinias rinkdami norėjome
įrodyti savo atsidavimą anglams ir amerikiečiams.

LIUDININKŲ PARODYMAI

KOJELIO Vytauto parodymai*
1951 m. birželio 16 d.
Mano tėvą Gabrį Kojelį, motiną Teofilę Kojelienę ir
motinos seserį Adelę Matulevičiūtę banditai nužudė 1948 me­
tų rugsėjo mėnesį.
Nežinau, kokiu būdu banditai įėjo į mūsų namus, aš tuo
metu miegojau. Mane banditai pažadino tada, kai jie buvo
sušaudę mano motiną, tėvą ir motinos seserį, kuri buvo atė­
jusi pas mus. Banditai pareikalavo dviračio rakto. Aš jo ne­
daviau; jie patys jį susirado. Paėmę dviratį, siuvamąją ma­
šiną, arki}, karvę, vežimą ir kitus daiktus, jie išėjo iš mūsų
namų.
Užėjęs į kitą mūsų namo kambarį, pamačiau gulinčius
ant grindų sušaudytus į galvą tėvą, motiną ir motinos seserį.
Nusigandęs nubėgau pas savo kaimyną, gyvenusį tuose
pačiuose namuose, Joną Valį, mirusį 1951 metų pradžioje.
Jis buvo namuose. Ten buvo ir jo žmona, Pranas Gylys ir
Vytautas Juškelis, kurie buvo atvažiavę iš Alytaus kartu su
Valiu, ir pranešiau jiems, kad banditai ką tik nužudė mano
tėvą, motiną ir jos seserį. Pas juos likau iki ryto.
Du mano jaunesnieji broliai ir dvi jaunesnės seserys bu­
vo namuose iki ryto. Jie miegojo ir nematė, kaip nužudė
tėvus.
Tą pačią naktį buvo nužudyti Milaštonių kaimo gyvento­
jai Jaruševičius ir Matulevičius, Obelijos kaimo gyventojai
Juozas Juškelis ir jo du sūnūs, Mečys ir Vacys Juškeliai. Ką
paėmė banditai iš tų gyventojų, nežinau.
* A D S R f., 71 r., 83 1.
96

JU RČIK O NIENĖS

M arijos p a r o d y m a i*

1951 m. birželio 21 d.
1949
metų lapkričio 3 dienos naktį aš ir mano vyras An­
tanas Jurčikonis jau buvome atsigulę, bet dar nebuvome
užmigę, kai kažkas pasibeldė į mūsų namų langą, o paskui
į duris ir pareikalavo atidaryti. Vyras atsikėlė iš lovos, o aš
su savo vienerių metų ir devynių mėnesių sūneliu likau gu­
lėti lovoje, buvau tuomet nėščia. Vyras nuėjo atidaryti durų.
Vyrui atidarius duris, išgirdau šūvius, ir į mūsų namu:
įėjo ginkluoti banditai, bet kiek, nežinau, nes kambaryje bu­
vo tamsu. Banditai paėmė vyro batus, kostiumą, apie 3 ki­
logramus kiaulienos ir 50 kilogramų rugių.
Visa tai jie pakrovė į vežimą, kuris stovėjo prie mūsų
namų, ir nuvažiavo nežinoma kryptimi. Kai tik banditai nu­
važiavo nuo mūsų namų, išėjau iš kambario į virtuvę ir ten
prie krosnies radau gulintį nužudytą mario vyrą. Jis gulėjo
aukštielninkas. Dviejose vietose buvo jam peršauta galva ir
krūtinė. Kitą dieną atvyko kareiviai ir apžiūrėjo vyro lavoną.
Tą pačią naktį buvo nužudyta vyro motina Ona Jurčikonytė, kuri gyveno skyrium nuo mūsų savo namuose, apie
500—600 metrų nuo mūsų namų.
Vyro motiną Jurčikonytę nužudė banditai, bet kurie, bū­
tent, nežinau. Kitos dienos rytą nuvykau pas savo vyro mo­
tiną pranešti, kad jos sūnus, mano vyras Antanas nužudytas
Priėjusi prie Jurčikonytės namų, radau ten duris atdaras
Įėjusi į namus, prie durų radau nužudytą Oną Jurčikonytę
Ji gulėjo kniūbsčia, galva jai buvo peršauta vienoje vietoje.
Banditai paėmė iš Jurčikonytės karvę ir dvi kiaules.
Mano vyras nuo 1945 metų sausio iki rugpiūčio mėnesio
tarnavo Tarybinėje Armijoje, bet kur, būtent, nežinau.
1949
m. lapkričio 6 d. savo vyrą ir jo motiną, 50 metų,
palaidojau viename kape Lazdijų rajono Krištonių kaimo
kapinėse ir jų mirtį užregistravau Seirijų valsčiaus vykdo­
majame komitete.*
* ADSR f., 71 r., 91— 92 1.
7 - 2819

97.

ABECIUNO

A ntano p a rod ym ai*

1951 m. birželio 19 d.
Vieną 1950 metų rudens naktį pas mane į namus atėjo
ginkluotas banditas, kurio nepažinojau, aukšto ūgio, apvliesis, ir pareikalavo, kad nuvežčiau pas Matonj 20 kilogramų
kiaulienos ir 50 kilogramų rugių, ir nustatė laiką tiems pro­
duktams pristatyti. Jis dar pasakė, kad, jeigu aš produktų
nenuvešiu, banditai mane užmuš. Po to banditas išėjo iš na­
mų, bet kur jis nuėjo — nežinau.
Maždaug po savaitės aš įvykdžiau banditų reikalavimą,
įsakiau savo sūnui Pranui Abeciūnui nuvežti Mankūnėlių
kaimo gyventojui Ignui Matoniui 20 kilogramų kiaulienos ir
50 kilogramų rugių banditams.
MASION1ENĖS Anelės parodymai ***
1951 m. birželio 18 d.
Vieną 1950 metų vasaros naktį išgirdau beldžiantis į
langą ir reikalaujant atidaryti. Man atidarius duris, į na­
mus įėjo trys banditai: Simanavičius, Sidoras ir Laibinis.
įėjęs Laibinis pareikalavo uždegti šviesą. Uždegus lempą,
pastebėjau, kad banditai yra smarkiai išgėrę. Simanavičius
paklausė manęs, kur mano duktė Ona Masionytė—Kamins­
kienė. Pasakiau, kad ji namuose ir guli kitame kambaryje.
Simanavičius liepė man pakviesti ją į kambarį, kuriame
buvo banditai. Be to, banditai klausė, kur mano sūnus Sta­
sys Masionis. Nežinodama, kad sūnaus nėra namie, pasa­
kiau, kad jis guli kluone ant šiaudų.
Tada banditas Simanavičius liepė banditui Laibiniui
nueiti į kluoną ir atvesti sūnų. Kai banditas Laibinis nera­
do sūnaus kluone, jis pasiėmė mane su savimi, kad parody* ADSR f., 71 r., 90 1.
** Ten pat, 86—87 1.
98

čiau, kur sūnus guli. Neradęs sūnaus kluone, nes jis tą nak­
tį nakvojo pas Mankūnėlių kaimo gyventoją Kazį Dimšą,
Laibinis grįžo su manimi į namus. Simanavičius paklausė,
kodėl mes vaikščiojame po kaimą ir pasakojame, kad jie,
banditai, mus apiplėšė.
Pradėjau sakyti, kad mes nepasakojome, bet Simanavi­
čius, neklausydamas mano pasiaiškinimų, liepė man ir ma­
no dukteriai gulti ant grindų ir ėmė mušti šluotkočiu. Kai
Simanavičiaus lazda lūžo, jis liepė Sidorui ir Laibiniui
mušti. Laibinis ir Sidoras toliau mušė mane ir dukterį. Tai
matydamas mano vyras ėmė prašyti banditų, kad jie nusto­
tų mušę. Simanavičius liepė nutraukti mušimą ir pasakė,
kad jie ir mano sūnų sumuš, jeigu jis jiems paklius
į rankas.
Kada mus sumušė, Simanavičius liepė Laibiniui nueiti
į tvartą ir paimti telyčią, nes, girdi, mes pasakojame gyven­
tojams, kad banditai mus apiplėšė. Pasiėmę kokių 300 ki­
logramų telyčią, banditai išėjo.
Po sumušimo mėnesį išgulėjau lovoje, nes į ligoninę,
bijodama banditų, nevažiavau. Sis sumušimas atsiliepė
mano sveikatai.
1950
metų vasarą, 2 ar 3 savaites prieš mano sumuši­
mą, banditas Simanavičius atėjo į mano namus ir paėmė
apie 6 kg medaus.
KAMINSKIENĖS Onos parodymai*
1951 m. birželio 18 d.
1950
metų rugpiūčio mėnesį banditai sumušė mane ir
mano motiną Anelę Masionienę.
1950 metų rugpiūčio mėnesį, tris dienas prieš tai, kai aš
ir mano motina buvome banditų sumuštos, vakare pas mus
į namus užėjo banditas Petras Simanavičius. Jis buvo gink­
* ADSR f., 71 r., 88—89 1.
99

luotas pistoletu ir pareikalavo iš mano motinos, kad ji
duotų jam 6 kilogramus medaus, nes Simanavičius žinojo,
kad mes tuomet turėjome avilį.
Motina pareiškė, kad ji neturinti medaus. Simanavi­
čius, prieštaraudamas motinai, pasakė, kad motina turinti
medaus. Po to motina, vykdydama bandito Simanavičiaus
reikalavimą, išėjo į kitą mūsų namų kambarį ir, iš ten at­
nešusi tris kilogramus medaus, padavė jį Petrui Simanavi­
čiui. Paėmęs medų, Simanavičius pasakė, kad jis dar užeis
; pas mus medaus, ir įspėjo, kad mes apie tai niekam nesa. kytume. Po to Simanavičius išėjo.
Kitą dieną mano motina kažkam iš kaimynų, Mankūnėlių kaimo gyventojų, pasakė, kad banditai atėmė iš mūsų
medų. Po trijų ar keturių dienų, vieną vakarą, pas mus at­
ėjo banditai: Petras Simanavičius, Aleksas Sidoras ir Alvidas Laibinis.
Kreipdamasis į mano motiną, banditas Simanavičius
paklausė, kur jos sūnus, mano brolis, Stasys Masionis. Mo­
tina pasakė, kad jis kluone miega. Simanavičius liepė moti­
nai nueiti į kluoną, pažadinti Stasį Masionį ir atsivesti jį
į namus.
Vykdydama bandito Simanavičiaus reikalavimą, motina
nuėjo į kluoną ir grįžusi pranešė, kad Stasio Masionio ten
nėra. Tai išgirdęs banditas Simanavičius liepė banditui
Laibiniui nueiti į kluoną ir surasti Stasį Masionį. Motina ir
banditas Laibinis nuėjo tenai, bet ir šį kartą Stasio Masio­
nio nerado. Sugrįžęs į namus, Laibinis pasakė, kad Masio­
nio ten nėra. Po to banditas Simanavičius liepė man ir mo­
tinai gulti ant grindų. Mes taip ir padarėme. Jis tris kar­
tus sudavė mano motinai lazda per nugarą, o paskui liepė
Laibiniui ir Sidorui mus mušti. Vykdydami Simanavičiaus
įsakymą, Sidoras ir Laibinis mušė mus lazdomis, kol laz­
dos lūžo.
Jie keliolika kartų sudavė man ir motinai. Nustojus
mušti, banditas Simanavičius liepė mums atsikelti. Atsikė­
lėme. Simanavičius pasakė, kad jie iš mūsų paėmė medų ir
100

mes apie tai papasakojome, ir todėl jie mus sumušė. Dabar
jie iš mūsų atims 2 metų karvę, kuri už dviejų mėnesių tu­
rėjo apsiveršiuoti. Banditas Simanavičius įsakė Laibiniui,
kad jis nueitų į tvartą ir paimtų iš ten karvę. Laibinis,
vykdydamas įsakymą, nuėjo į tvartą ir paėmė karvę. Stmanavičius mus įspėjo, kad mes niekur neitume ir niekam
apie tai nesakytume. Jei mes kam nors tai papasakosime,
tai jie, banditai, apie tai sužinoję, ateis ir nužudys mus.
Po to jie iš mūsų išėjo.
URBONO Antano parodymai*
1951 m. birželio 17 da
Mano žmoną Teresę Urbonienę, 45 metų, banditai nu­
žudė 1949 metų rudenį.
1949
metų rudenį, pavakary, pas mane ir mano arkliais
arė mano samdytas Vincas Krakauskas, jis Tarybų valdžios
organų suimtas.
Tuo metu buvau savo ūkio kieme ir iš ten mačiau, kaip
du ginkluoti banditai išėjo iš Dzirmiškių miško ir nuėjo pas
mano kaimyną Balkasodžių gyventoją Sinkevičių.
Kiek vėliau prie Krakausko priėjo Vytautas Sinkevi­
čius, kur jis šiuo metu — nežinau, ir pakvietė Krakauską
pas save į namus. Krakauskas paliko arklius lauke ir nu­
ėjo pas Sinkevičių.
Tai matydamas nuėjau prie arklių ir pats ariau. Tuomet
vienas banditų išėjo iš Sinkevičiaus namų ir šovė, bet iš
kokio ginklo — nežinau. Po kurio laiko iš Dzirmiškių miško
išėjo trys banditai ir nuėjo pas Sinkevičių, kur jie girtavo.
Mačiau, kad Krakauskas iš mano kluono du kartus nešė pas
Sinkevičių naminę degtinę.
Sutemus nustojau aręs ir grįžau namo. Čia iškinkiai
arklius iš plūgo ir pakinkiau į vežimą, ketindamas važiuot
* ADSR f., 71 r., 84— 85 1.
101

į mišką malkų. Nors man jų visai nereikėjo, tai dariau to­
dėl, kad nujaučiau, jog tą naktį su manim kažkas įvyks,
nes Sinkevičius-—jis nukautas kaip banditas — turėjo
prieš mane pyktį. Paskui nuvažiavau į mišką, esantį mano
žemės sklype.
Išbuvęs ten apie pusvalandį, be malkų grįžau namo.
Važiuodamas pro sodą, sutikau žmoną, kuri man pasakė,
kad nėra ko bijoti, nes banditai iš Sinkevičiaus jau išėję,
įvažiavęs į kiemą iškinkiau arklius, pastačiau kieme, o pas­
kui užėjau į namus. Žmona nuėjo karvių melžti, kurios tuo
metu buvo kieme ir dar nebuvo suvarytos į tvartą.
Tuomet pas mane užėjo du automatais ginkluoti bandi­
tai, vienas jų buvo Sidoras —„Briedis“, o antras banditas
man nežinomas, nedidelio ūgio, iš išvaizdos kokių 18—
120 metų.
Banditas Sidoras kreipėsi į mane, klausdamas, kodėl
aš neįžiebiu šviesos kambaryje. Sidorui atsakiau, kad man
tuo tarpu šviesa nereikalinga, o kam reikės, tas įžiebs.
įBanditas Sidoras pats uždegė lempą ir atsisėdo. Atėjo, pamelžusi karves, pienu nešina mano žmona. Pamačiusi ban­
ditus, su jais pasisveikino ir pastatė kibirą su pienu ant
suolo. Sidoras pasišaukė žmoną ir paklausė, ar ji dar ilgai
vaikščios į Miroslavo miestelį pranešinėti ten apie bandi­
tus. Žmona pareiškė, kad ji apie juos, banditus, niekam ne­
pranešinėjo ir į Miroslavą vaikščiojo savo reikalais. Sido­
ras mano akivaizdoje liepė žmonai gulti ant grindų. Mano
žmona atsigulė.
Aš kreipiausi į banditus, prašydamas, kad jie nieko ne­
darytų žmonai. Banditas Sidoras, nekreipdamas į tai dėme­
sio, sudavė man kumščiu į krūtinę, ir aš pargriuvau. Sido­
ras tada liepė buvusiam su juo banditui šauti į mano žmo­
ną. Banditas įvykdė Sidoro įsakymą ir iš pistoleto, kurį jis
išsitraukė iš kišenės, tris kartus šovė žmonai į galvą. Paskui
Sidoras kelis kartus šovė į mano žmoną iš automato. Tai
padarę banditai išėjo iš namų man nežinoma kryptimi. Po
102

30 minučių pas mane atėjo kareiviai, kuriems pranešiau,
kad banditai ką tik nužudė mano žmoną ir išėjo.
Po dviejų dienų palaidojau savo žmoną Miroslavo ka­
pinėse. Bijodamas banditų, netrukus išvažiavau į Alytų,
kur gyvenu ligi šiol.
Tą pačią naktį banditai nužudė Alytaus rajono Balkasodžių kaimo gyventoją Ignatavičių, jo vardo nežinau.

JONO ŠIDLAUSKO GAUJA

Petronis Romas, Romo s., gimęs 1912 metais
Vabalninko rajone, Žadeikių kaime.
PETRONIO Romo parodymai*
1951 m. lapkričio 2 d.
Iki Tarybų valdžios atkūrimo Lietuvoje 1940 metais gy­
venau Kretingos apskrityje, Dimitrave, ir tarnavau eiliniu
policininku. \ policiją įstojau 1938 metais liepos mėnesį ir
ištarnavau joje lygiai dvejus metus.
Iki tarnybos policijoje nuo gimimo dienos iki 1932 metų
gyvenau Vabalninko rajono Žadeikių kaime, kur dirbau vy­
resniojo brolio Petro Petronio ūkyje.
Kadangi brolis man mažai temokėjo, o aš savo žemės
neturėjau, tai 1932 metais išėjau iš jo ir nuvažiavau pas
dėdę Petrą Petronį, gyvenusį Molėtų valsčiuje. Čia gyve­
nau iki 1938 metų, dirbdamas jo ūkyje sodininku.
Mano tėvo brolis Petras Petronis buvo dvarininkas.
Utenos apskrities Molėtų valsčiaus Rašelės kaime turėjo
dvarą, kuriame buvo daugiau kaip 150 ha žemės. Išdirbęs
pas savo dėdę šešerius metus, nutariau eiti į policiją tar­
nauti. Padaviau pareiškimą ir buvau priimtas.
Mano tėvas Romas Petronis turėjo 18 ha žemės.
1927 metais tėvas mirė, visas ūkis atiteko vyresniajam bro­
liui Petrui Petroniui, kuris ūkininkavo iki 1948 metų.
Iš savo motinos Anastazijos Petronienės girdėjau, kad
mano tėvo brolis Petras ir tėvas yra kilę iš vidutinių vals­
tiečių šeimos. Vėliau jie pradėjo gyventi skyrium. Petras
Petronis įsigijo dvarą savarankiškai, mano tėvo nepadeda­
mas, spekuliacija įsigytomis lėšomis.
* ADSR f.. 70 r., 8— 35 1.
104

1941 metų rugpjūčio pabaigoje, kai nacionalistų bau­
džiamieji būriai buvo paleisti ir pradėjo kurtis policija, at­
vykau į Pandėlio rajono Papilio miestelį, kur savo noru sto­
jau tarnauti į valsčiaus policiją vyresniuoju policininku.
Ištarnavęs valsčiaus policijoje 6—7 mėnesius, maždaug
1942 metų kovo mėnesį buvau perkeltas į Joniškėlio vals­
čiaus policiją toms pačioms pareigoms. Iš čia po 4—5 mė­
nesių mane perkėlė į Gervėčių valsčiaus policiją, apie 60—
70 kilometrų nuo Vilniaus.
Čia pat tarnavau vyresniuoju policininku ir po dvejų
metų, maždaug 1944 metų kovo 1 dieną, buvau perkeltas
į Biržų rajono Saločių miestelio policiją, kur tose pačiose
pareigose dirbau beveik iki pat Raudonosios Armijos dali­
nių atėjimo. Bijodamas, kad mane suims už tarnybą polici­
joje, prieš dvi dienas išvažiavau į savo tėviškę, Vabalninko
rajono Žadeikių kaimą. Ten brolio, Petro Petronio, ūkyje
slapsčiausi nuo Tarybų valdžios organų ir apytikriai
1945 metų birželio mėnesį įstojau į nacionalistinę ginkluo­
tą gaują.
Valsčiaus policijoje tarnavau vyresniojo policininko pa­
reigose, policijos viršininkui Leonui Sarkiūnui (kur jis da­
b a r— nežinau) išvykus tarnybos reikalais, jį pavaduo­
davau.
1951 m. gruodžio 7 d.
Turiu pripažinti, kad 1941 metais tikrai buvau sulaiky­
tas pereinant valstybinę sieną. Apie tai nepasakojau tardy­
mui, norėdamas nuslėpti savo priklausymą vokiečių žval­
gybos organams, kurių buvau užverbuotas rinkti šnipinėji­
mo žinias. '
Dabar, pateikus man dokumentus, apkaltinančius mane
perėjus valstybinę sieną, nutariau teisingai apie tai papa­
sakoti ir paaiškinti, kad dirbti vokiečių žvalgybos orga­
nams buvau užverbuotas tokiomis aplinkybėmis:
1940 metų liepos mėnesį, atkūrus Lietuvoje Tarybų val­
džią, Kretingos apskrityje, Dimitrave, kur buržuazijos vai-

dymo metais Lietuvoje dirbau policijoje, automatiškai per­
ėjau dirbti j miliciją. Maždaug 1940 metų spalio mėnesį, kai
buvau paleistas iš milicijos ryšium su senų kadrų paleidi­
mu, bijodamas būti suimtas už tarnybą policijoje, nutariau
bėgti į užsienį. Apie tai papasakojau savo draugui Dičpetriui, kuris taip pat buvo paleistas iš milicijos ir prieš dvi
dienas irgi pasisakė man norįs bėgti į užsienį. Šiuo pagrin­
du mano santykiai su Dičpetriu dar labiau suartėjo. Kitą
dieną, kai pasisakiau norįs bėgti į užsienį, mums būnant
bendrabutyje, kur mes gyvenome, jis man sakė, kad buvę
policininkai Jonas Širvaitis ir Petras Lubinavičius taip pat
nutarę bėgti užsienin. Jis su jais susikalbėjo, kad jie vaka­
re ateitų į bendrabutį galutinai susitarti, kaip geriau bėgti.
Dičpetris dar man pasakė, kad vakare niekur neišeičiau iš
bendrabučio, o pats kažkur išėjo. Vakare susirinkę bendra­
butyje, galutinai nutarėme bėgti į užsienį jau kitą naktį.
Maždaug 1940 metų lapkričio pradžioje mes visi keturi
temstant išėjome iš Dimitravo Bajorų kaimo kryptimi ir
tą pačią naktį perėjome sieną. Mums perėjus sieną, už
kelių šimtų metrų nuo jos, vokiečių pasienio policija mus
sulaikė ir pristatė į pasienio sargybos būstinę, Laugalių
dvarą, kur buvome internuoti.
Mane, kaip ir kitus sieną perėjusius, vokiečių karininkas
apklausė, kodėl bėgau iš Tarybų Sąjungos. Aš jam papasa­
kojau visą teisybę. Netrukus buvau patalpintas į vieną
sargybos būstinės kambarį. Po savaitės iš Klaipėdos, kuri
tuo metu buvo vokiečių okupuota, į vokiečių pasienio sar­
gybos būstinę atvyko du civiliškai apsirengę vyrai (kas jie
buvo ir jų pavardžių — nežinau), vokiečiai. Vienas jų smul­
kiai išklausinėjo mano biografiją ir teiravosi, dėl kokių
priežasčių perėjau sieną. Po apklausinėjimo dar visą savai­
tę buvau pasienio sargybos būstinėje, o paskui kartu su
kitais pabėgusiais iš Tarybų Sąjungos buvau per Klaipė­
dą nugabentas į Karaliaučių. Čia, jūrų uoste, lydėjęs mus
vokietis pranešė, kad dirbsime pakraunant laivus. Jis mus
nuvedė į uosto darbininkų bendrabutį ir ten apgyvendino.
106

Karaliaučiaus jūrų uoste dirbau krovėju apie du mėnesius
ir paskui išvažiavau j Berlyną. Leidimą vykti į Berlyną ga­
vau todėl, kad prieš pabėgimą į užsienį man buvo padaryta
apendicito operacija ir uosto administracija sutiko, kad
negaliu dirbti sunkų darbą. \ Berlyną dar nusprendžiau
vykti todėl, kad keletą dienų anksčiau aš, darbininkams lie­
tuviams patarus, kreipiausi j buvusį buržuazinės Lietuvos
užsienio reikalų ministerijos darbuotoją Laurinavičių (kuo
jis vertėsi tuo metu Karaliaučiuje, nežinau), kuris mane
priėmė ir į mano klausimą, kaip geriau sutvarkyti savo gy­
venimą, patarė nuvažiuoti į Berlyną ir kreiptis į buvusį
buržuazinės Lietuvos prekybos atašė Vokietijoje Kuzmickį,
kuris tuo metu Berlyne vadovavo Lietuvių tautiniam ko­
mitetui. Laurinavičius davė man Kuzmickio adresą, ir aš
išvažiavau į Berlyną.
Atvažiavęs į šį miestą, nuvykau pas Kuzmickį, kuriam
aš pasakiau, kad atvykau Laurinavičiaus rekomenduotas.
Jis mane mielai priėmė ir padėjo įsidarbinti juodadarbiu
vienoje Berlyno spaustuvėje. Išdirbęs čia apie 1,5 mėnesio,
maždaug 1941 metų kovo viduryje gavau iš Karaliaučiaus
telegramą, kuria buvau kviečiamas skubiai atvykti į to
miesto gestapą. Pasiliuosavau iš darbo spaustuvėje ir iš­
vykau į Karaliaučių. Telegrama buvo gauta iš gestapo.
Atvažiavęs į Karaliaučių, nuvykau į gestapą, kurioje
gatvėje jis buvo — nebeatmenu. Čia susitikau su anksčiau
mano paminėtais Lubinavičium ir Širvaičiu. Jie man pasa­
kė, kad ir juos iškvietė kažkokiu reikalu. Maždaug po va­
landos mus visus tris priėmė civiliškai apsirengęs gestapo
darbuotojas (jo pavardės nežinau), kuris, dalyvaujant ver­
tėjui (jo taip pat nepažįstu), užsirakinęs darbo kabinete
ėmė mums pasakoti, kad artimiausiu metu fašistinė Vokie­
tija užpuls Tarybų Sąjungą, o todėl jie nutarė pasitelkti
mus dirbti, kaip jis pasakė, Vokietijos naudai. Vėliau jis
mums ėmė aiškinti, kad turėsime nelegaliai pereiti valsty­
binę sieną iš Vokietijos į Lietuvos TSR. Čia turėsime, patys
stebėdami, nustatyti Tarybinės Armijos dalinių dislokavi107

mo vietas, jų skaičių, rinkti žinias apie Lietuvos gyventojų
politines nuotaikas ir po dviejų savaičių vėl pereiti valsty­
binę sieną ir žinias perduoti jam Karaliaučiuje.
Gestapo darbuotojas paklausė, ar sutinkame tai atlikti.
Mes sutikome, ir jis davė kiekvienam iš mūsų atskirai pasi­
rašyti atitinkamus raštus, kuriuos Lubinavičius, Širvaitis
ir aš pasirašėme. Raštus gestapo darbuotojas parašė Vo­
kiškai. Prieš pasirašant tuos raštus vertėjas išvertė. Juose
buvo nurodyta, kad kiekvienas iš mūsų pasižada nelegaliai
pereiti sieną iš Vokietijos į Lietuvos TSR ir rinkti žinias
apie Tarybinės Armijos dalinių dislokavimą, jų skaičių,
duomenis apie gyventojų politines nuotaikas, ar jie laukia
karo. Sį darbą turėjau dirbti Lietuvos TSR Vilkaviškio
apskrities teritorijoje, Lubinavičius — Marijampolės apsk­
rities ir Širvaitis — Šakių apskrities teritorijoje. Mus už­
verbavęs ir davęs kiekvienam mūsų pasirašyti minėtus raš­
tus, gestapo darbuotojas kiekvienam davė po 600 rublių
pinigų. Gavę pinigus, pasirašėme atatinkamus raštelius.
Gestapo darbuotojas pareiškė, kad dar šiandien vieni tu­
rime keleiviniu traukiniu, einančiu iš Karaliaučiaus Lietu­
vos kryptimi, išvažiuoti, nuvažiuoti iki stoties, esančios
prie sienos. Čia turime išlipti, ir vienas iš mūsų turės
nusiimti kepurę. Pagal šį ženklą mus sutiks du vyrai,
kurie mums ir padės nelegaliai pereiti sieną. Trise
išėjome iš gestapo, nuvykome j stotį, sėdome j traukinį ir
nuvažiavome į pasienio stotį. Čia išlipome, ir pagal parolį mus priėmė du vyrai. Vienas jų buvo Reivytis, jo vardo
nežinau, lietuvis, iš kur kilęs ir kur jis dabar — nežinau.
Antras buvo vokietis, kuris, kaip vėliau sužinojau, gyveno
prie sienos. Sutikę mus asmenys liepė mums sėsti į sunkve­
žimį, kuriuo mus nugabeno į vokiečio vienkiemį, maždaug
15 kilometrų nuo stoties, maždaug apie kilometrą
nuo sienos ir 5—6 kilometrai nuo Vilkaviškio apskrities
Vištyčio miestelio. Čia gyvenome dvi paras, nusipirkome
maisto produktų. Dokumentus turėjome savo tikrais var­

ios

dais. Ginklo ir radijo stočių niekas mūsų neturėjo. Sutemus
trise, Reivyčio ir vokiečio lydimi, priėjome sieną ir jie mums
parodė vietą, kur geriau ją pereiti. Čia jie mus paliko, o
mes nuėjome j priekį ir už kelių minučių atvirame lauke
perėjome sieną. Šioje vietoje per lauką buvo žemai nutiesia spygliuota viela, kurią peržengėme. Perėję j Lietuvos
TSR teritoriją, nutarėme kartu nueiti kelis kilometrus ir
vėliau išsiskirti, kaip buvo nurodyta pagal mums duotą
instrukciją. Nuėję 7—8 kilometrus j Lietuvos TSR teritori­
ją ir išėję j plentą, buvome sulaikyti kareivių. Kareiviams
negalėjau pateikti dokumentų, nes juos kažkur pamečiau
pereidamas sieną, ir buvau sulaikytas. Lubinavičių ir Šir­
vaitį kareiviai paleido, matyt, patikėjo, kad jie grįžta iš va­
karėlio, kaip jie pasisakė.
Mane nuvedė į karinį dalinį netoli Pajevonio miestelio.
Apklausinėję už trijų dienų uždarė į Marijampolės ka­
lėjimą, o po dviejų savaičių nugabeno į Kauno kalėjimą.
Čia buvau laikomas iki 1941 metų birželio 25 dienos, kai
vokiečiai mane paleido.
1951 m. lapkričio 2 d.
Į nacionalistinę ginkluotą gaują įstojau tokiomis aplin­
kybėmis:
Kaip jau esu pasakojęs per ankstesnį apklausimą,
1944 metais Lietuvos TSR išvadavus nuo vokiečių, bijoda­
mas, kad galiu būti suimtas už tarnybą policijoje, pradėjau
slapstytis savo brolio Petro Petronio ūkyje. Visą laiką
slapsčiausi vienas brolio trobesiuose. Kokių nors specialių
bunkerių neturėjau.
Kaimynystėje su mano broliu, tame pačiame Vabalnin­
ko rajono Žadeikių kaime, tuo metu gyveno Petras Galva­
nauskas. 1947 metais jis buvo suimtas už dalyvavimą
1941 metais baudžiamajame būryje ir nuteistas 25 metams.
Galvanauskas palaikė ryšius su banditais Kaziu Kalpoku ir
Povilu Prakapu.
109

Gyvendamas nelegaliai, lankydavausi pas Petrą Galva­
nauską. Maždaug 1945 metų birželio mėnesį susitikau jo
bute su minėtais banditais. Kalbėdamasis su manimi, Ka­
zys Kalpokas ėmė mane įtikinėti, kad įstočiau į gaują, nes
mane galį suimti ir nuteisti. Aš su tuo sutikau ir daviau
žodį įstoti į gaują. Po to kartu su banditais Kaziu Kalpoku
ir Povilu Prakapu nuėjome į Vabalninko rajono Puznos
mišką. Čia susitikome su Jono Šidlausko gauja, į kurią bu­
vau priimtas Kalpokui rekomendavus. Tą pačią dieną ban­
ditų grupės vadeiva Jonas Šidlauskas davė man rusišką
šautuvą, ir tuo buvo užtvirtintas mano įstojimas į gaują.
Nuo tada tapau nacionalistinės ginkluotos gaujos dalyviu.
Nuo įstojimo į gaują iki 1949 metų rudens buvau Jono
Šidlausko gaujos dalyvis. 1949 metų rudenį, kai Jonas Šid­
lauskas buvo nukautas, gaujai ėmė vadovauti jo brolis
Albinas Šidlauskas. Šioje gaujoje buvau maždaug iki
1950 metų rugsėjo mėnesio, o paskui dalyvavau Jono Baltu­
šio gaujoje, nes Albinas Šidlauskas tuo metu buvo nukau­
tas ir Baltušis ėmė vadovauti gaujai.
Baltušio gaujoje buvau apie vienerius metus. 1951 metų
rugpiūčio pabaigoje, sudarius „Sierakausko“ tėvūniją, sto­
jau į ją.
Būdamas Jono Šidlausko gaujoje, iki 1947 metų ėjau
skyrininko pareigas. 1947 metais, kai Jono Šidlausko gau­
jai buvo suduotas triuškinantis smūgis, netekau skyrininko
pareigų ir vėl buvau eilinis banditas. Gaujoje kilo kivirčai
dėl vadovavimo gaujai; todėl susidarė smulkios banditų
grupelės, kurios ėmė savarankiškai veikti.
Tiesa, šių grupių dalyviai, kad ir veikdami savarankiš­
kai, visuomet pritarė Jono Šidlausko nuomonei, ir faktiškai
Šidlauskas vadovavo gaujai iki 1949 metų. Albino Šidlaus­
ko ir Jono Baltušio gaujoje buvau eilinis banditas. O kai
1951 metų rugpiūčio mėnesį buvo sukurta „Sierakausko“
tėvūnija, buvau paskirtas visuomeninės dalies viršininku.
Šias pareigas gaujoje ėjau iki š. m. spalio 12 dienos, iki
buvau suimtas.
no

1951 m. spalio 14 d.
Aš esu ginkluotos nacionalistinės gaujos dalyvis ir
1951 m. spalio 12 d. buvau suimtas miške.
Nacionalistinėje gaujoje, kuriai vadovavau, iš pradžių
buvo 9 banditai. Kai kurie jų buvo nukauti, kiti legalizavo­
si ir paskutiniu metu, prieš susijungiant Biržų, Pandėlio ir
Vabalninko rajonuose veikiančioms gaujoms, banditų gru­
pėje buvo:
1) Petras Laucis, gimęs 1930 metais, anksčiau gyveno
Pandėlio rajono Valiukiškių kaime, turėjo banditinį slapy­
vardį „Cučkis“, ginkluotas rusišku karabinu.
2) Romas Starkas, gimęs 1930 metais, jo slapyvardis —
„Rėksnys“, kilęs iš Pandėlio rajono Sekštininkų kaimo,
ginkluotas vokišku karabinu.
3) Linas Pivoravičius, gimęs maždaug 1923 metais,
banditinis slapyvardis „Kanapė“, kilimo iš Pandėlio rajono
Einorių kaimo, ginkluotas automatu.
4) Jonas Baltušis, gimęs 1915 metais, jo slapyvardžio
nebeatsimenu, Pandėlio rajono Buivėnų kaimo gyventojas,
ginkluotas vokišku automatu.
Mano slapyvardis iš pradžių buvo „Siaubas“, o paskui
jį pakeitė ir dabar turiu slapyvardį „Kurklietis“.
1951 metų liepos mėnesį aukščiau nurodytuose rajonuo­
se veikiantieji nacionalistinių gaujų dalyviai Biržugirios
26-e kvartale sušaukė pasitarimą.
Banditų pasitarime buvo aptariamas vienas organizaci­
nis klausimas: gaujų susijungimas ir vieningos banditų
vadovybės sudarymas. Buvo nutarta iš atskirų gaujų suda­
ryti tėvūniją ir jos štabą.
Į banditų pasitarimą iš Panevėžio rajono atvyko ban­
ditų rinktinės atstovai: banditas „Saulius“ ir dar vie­
nas mažo ūgio. Jo pavardės bei slapyvardžio nežinau. Šiuos
banditus lydėjo banditų būrio vadas Zubrys, kuris palai­
kė su mumis ryšius per banditą Mikonį, slapyvardžiu
„Cvinklis“.
111

Banditų pasitarime kalbėjo banditas „Saulius“, kuris
papasakojo, kad Lietuvoje yra vieninga antitarybinė orga­
nizacija Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdis — (LLKS), ir
pasiūlė sudaryti banditų tėvūniją. Visi banditų pasitarimo
dalyviai su tuo sutiko.
Taigi šiame banditų pasitarime buvo imtasi paruošia­
mųjų priemonių banditų tėvūnijai organizuoti ir sudaryta
štabo vadovybė.
Pasitarimui pasibaigus banditų rinktinės atstovai išvy­
ko atgal į Panevėžio rajoną galutinai išspręsti aptartus
klausimus su banditų rinktinės vadovybe. Juos lydėjo mū­
sų banditai „Cvinklis“ ir Leonas Valentėlis.
Noriu pažymėti, kad banditas Zubrys yra ryšininkas
tarp banditų rinktinės ir banditų, besislapstančių Biržų,
Vabalninko ir Pandėlio rajonuose. Šiuos ryšius jis palaiko
per banditą „Cvinklį“.
Antrą kartą pas mus j banditų pasitarimą banditų rink­
tinės „atstovai“ atvyko 1951 m. rugpiūčio 25 d. Banditų
pasitarimas įvyko nedideliame Zindriniškių miškelyje Pan­
dėlio rajone.
Iš mūsų dalyvavo 8 banditai. Iš banditų rinktinės buvo
banditai „Klevas“, „Saulius“ ir „Grafas“, juos lydėjo ban­
ditas Zubrys. Šiame pasitarime buvo sukurta vadinama
„Sierakausko“ tėvūnija ir sudarytas tėvūnijos štabas. Ban­
ditų tėvūnijos viršininku buvo paskirtas banditas, vardu
Stepas, tėvūnijos štabo viršininku — banditas Pivoravičius, slapyvardžiu „Kanapė“, ir aš, Petronis, buvau paskir­
tas tėvūnijos štabo visuomeninės dalies viršininku.
1951 m. lapkričio 7 d.
Pareikštą man apkaltinimą pripažįstu, nes buvau na­
cionalistinėje ginkluotoje gaujoje ir dalyvaudavau vykdant
teroro aktus ir plėšimus...
Prisipažįstu kaltas taip pat ir tuo, kad 1948 ar 1949 me­
tais, vasarą, tiksliai neprisimenu, kartu su banditais Albinu
112

Šidlausku, Kaziu Glemža, Alfonsu Januševičium, Linu Pivoravičium ir Stasiu Liaudansku dalyvavau apiplėšiant
parduotuvę Pandėlio rajono Kučgalio kaime, o pusantro
mėnesio vėliau kartu su banditais Jonu Baltušiu, Jonu Če­
pulių, Aleksu Puzinu, Albinu Šidlausku, Stasiu Liaudans­
ku ir Linu Pivoravičium — apiplėšiant Pandėlio rajono
Kazliškio kaimo parduotuvę, kur paėmėme degtinę, papi­
rosus, maisto produktus, pinigus ir visa tai pasidalijome.
Prisipažįstu taip pat kaltas ir tuo, kad 1950 metų rugpiūčio
mėnesį kartu su banditais Linu Pivoravičium, Vytautu Valentėliu, Daniu Ružalu ir Adolfu Bičiūnu dalyvavau įvyk­
dant teroro aktus prieš Urboną ir Macį, jų vardų nežinau,
kurie buvo įtariami esą tarybiniai aktyvistai. Juos sušaudė
Adolfas Bičiūnas ir kiti banditai.
Vykdant prieš nurodytus asmenis teroro aktą, stovėjau
sargyboje netoli jų namų.
Be to, prisipažįstu kaltas ir tuo, kad 1951 metais sausio
mėnesį kartu su banditu Daniu Ružalu dalyvavau apiplė­
šiant kolūkį Pandėlio rajono Kadarų—Satkūnų kaimuose,
kur pagrobėme tris kiaules.
1951 m. lapkričio 12 d.
1950 metų vasarą, apie liepos mėnesį, kartu su bandi­
tais Albinu Šidlausku, Linu Pivoravičium, Kaziu Valentėliu, Bronium Vaivada, Stasiu Liaudansku, Vytautu Valentėliu ir Bronium Mikoniu buvome gaujos stovykloje Pan' dėlio rajone, Pandėlio miške.
Banditas Albinas Šidlauskas pranešė mums, kad antra­
dienį iš Biržų į Pandėlį vyks kooperatyvo automašina su
prekėmis. Jis pasiūlė mašiną apiplėšti jai grįžtant į Biržus.
Iš kur Albinas Šidlauskas apie tai sužinojo, jis nesakė, ir
apie tai nieko nežinau. Kartu su kitais mano išvardintais
banditais sutikau ir aš su Albino Šidlausko pasiūlymu. Po
kelių dienų, antradienį, nuvykome vykdyti savo sumanymo.
Vyko ne visi banditai, o tik aš — Petronis, Albinas Šidlaus­
kas, Linas Pivoravičius, Kazys Valentėlis, Bronius Vaivada
8 — 2819

113

ir Stasys Liaudanskas. Banditai Vytautas Valentėlis ir
Bronius Mikonis, kiek dabar prisimenu, plėšti nėjo ir liko
gaujos stovykloje.
Vykdyti sumanymo iš Pandėlio miško išėjome pirma­
dienio naktį. Nuėję apie 10 kilometrų, išėjome į kelią
Pandėlys—Papilys ir sustojome krūmuose tarp Kuprių ir
Žvirblių kaimų. Čia ir ketinome apiplėšti mašiną. Išaušus
sulindome giliau j krūmus, toliau nuo kelio, kad niekas
mūsų nepastebėtų. Kiekvienas mūsų iš eilės, užsimaskavęs
šakomis, išeidavo į krūmų pakraštį ir stebėjo judėjimą
keliu.
Apie 7—9 valandą ryto kažkuris banditų, kuris, bū­
tent, — neprisimenu, pastebėjo keliu važiuojančią j Pan­
dėlį mašiną. Banditas Šidlauskas pasakė, kad tai ir yra
toji automašina. Jis ją pažino iš važiavusiųjų mašinoje
trijų ar keturių moterų ir trijų vyrų.
Mes nutarėme, vykstant mašinai iš Biržų į Pandėlį, jos
nesulaikyti, o sustabdyti ir apiplėšti piliečius grįžtant jiems
atgal, kai jie vyks su pinigais. Po penkių-šešių valandų,
tą pačią dieną ir toje pačioje vietoje, sulaukę grįžtant ma­
šiną, banditai Linas Pivoravičius, Albinas Šidlauskas ir
dar vienas, kuris, būtent,— neatmenu, iššoko iš krūmų
į kelią. Linas Pivoravičius, pakėlęs ranką, davė šoferiui
ženklą sustabdyti mašiną.
Aš kartu su Liaudansku ir Kaziu Valentėliu tuo metu
buvau už kokių 70 metrų nuo Pivoravičiaus. Aš turėjau
atidaryti į šoferį ugnį, jei jis nebūtų sustabdęs mašinos.
Pivoravičiui pakėlus ranką, šoferis, matyt, suprato, kad jį
stabdo banditai, ir norėjo toliau nuvažiuoti, bet Pivoravi­
čius ar Šidlauskas, tiksliai neprisimenu, paleido seriją ir
šoferis sustabdė automašiną. Visi banditai priėjo prie auto­
mašinos. Albinas Šidlauskas įsakė trims vyrams kartu su
šoferiu ir keturiomis ar penkiomis moterimis išlipti iš ma­
šinos. Jiems išlipus, Šidlauskas ėmė klausinėti, kas jie, kur
ir ko važiavo ir kur vyksta. Sulaikyti asmenys paaiškino,
kad jie vežę Biržų miesto kooperatyvo prekes į Pandėlį
114

parduoti, o dabar grįžtą j Biržus. Šidlauskas įsakė sulaiky­
tiems atiduoti pinigus. Kiek prisimenu, jie mums atidavė
apie 8 tūkstančius rublių. Paskui Šidlauskas privertė vi­
sus sulaikytuosius sulipti į mašiną. Sulipome ir mes į ma­
šiną. įsisėdęs į kabiną pas šoferį, Šidlauskas įsakė jam ap­
sisukti ir važiuoti atgal Pandėlio link. Nuvažiavę nurodytu
keliu apie 4 kilometrus, pasukom į šalį ir už kokių 5 kilo­
metrų sustojome Pandėlio rajono Paryškių miške. Čia mes
liepėm sulaikytiesiems išlipti, paėmėme iš kėbulo manufak­
tūros gabalus, įvairias pramonines prekes ir nuėjome Pan­
dėlio rajono Kvidariškio kaimo link. Sulaikytuosius paliko­
me, bet prieš tai Šidlauskas ir Pivoravičius juos įspėjo, kad
jie dvi valandas niekur nuo automašinos nepasitrauktų.
Tada banditas Pivoravičius, kad sulaikytieji negalėtų
taip greit automašina nuvažiuoti ir pranešti saugumo or­
ganams, peršovė priešakinį automašinos ratą. Įsitikinęs,
kad iš padangos oras išėjo, pareiškė, jog dabar galime
eiti. Nuėję kokius septynis kilometrus su priplėštu turtu,
sustojome nedideliame miške prie Kvidariškio miško ir,
sulaukę čia nakties, nuėjome į Pandėlio mišką. Čia mes
pasidalijome prisiplėštą turtą.
Man atiteko apie 1000 rublių pinigais, apie 30 metrų
įvairios paprastos manufaktūros; tiek pat gavo ir kiti ban­
ditai, jų tarpe ir Pivoravičius.
Pivoravičius Linas, Mykolo s., gimęs 1924 m.
Pandėlio rajone, Einorių kaime.
PIVORAVIČIAUS Lino parodymai*
1952 m. sausio 8 d.
Teroro aktas prieš Goriušiną buvo įvykdytas šiomis ap­
linkybėmis: 1950 metų pavasarį, maždaug kovo—balandžio
mėnesį, datos tiksliai neprisimenu, kartu su banditais
* ADSR f., 70 r., 36—59 1.
1I&

Albinu Šidlausku, Bronium Mikoniu, Kaziu Valentėliu, Bro­
nium Vaivada ir Aleksu Puzinu buvau laikinoje stovykloje
Pandėlio girioje. Tuo metu Albinas Šidlauskas, kaip jis pa­
sakė, „oro atšilimui pažymėti“ , pasiūlė man dalyvauti įvyk­
dant teroro aktą prieš bet kurį tarybinį bei partinį darbuo­
toją. Jis dar pridėjo, kad geriausiai būtų tai įvykdyti kita­
me rajone ir tuo būdu išvengti galimo ryšium su teroro
aktu Tarybų valdžios organų persekiojimo.
Šidlauskas pasakė, kad jis pasirinko vieta teroro aktui
įvykdyti Rokiškio miškų masyvą prie Moškėnų kaimo; tiks­
liai miško pavadinimo neprisimenu. Aš, kaip ir kiti mano
išvardytieji banditai, su tuo sutikau.
Maždaug antrą dieną po to pasikalbėjimo, sutemus, aš
kartu su minėtais banditais išėjau iš Pandėlio girios, ir
visi nuėjome Rokiškio miesto kryptimi į vietą, kur turėjome
įvykdyti teroro aktą. Per naktį nuėjome apie 15 kilometrų
ir pasiekėme Natičėnų mišką. Kadangi netrukus turėjo
išaušti, o mums dar liko nueiti 15 kilometrų, mes nutarėme
čia apsistoti.
Šiame miške išbuvome visą dieną. Sutemus vėl ėmėme
žygiuoti ir prieš auštant turgaus dieną Rokiškyje pasiekė­
me mūsų pasirinktą vietą, apie 9 kilometrai nuo Rokiš­
kio, prie kelio į Pandėlį. Čia padarėme pasalą. Banditas
P ra n a s iš aukštesnės vietos per binoklį stebėjo judėjimą
keliu.
Tuo metu keliu į Rokiškį pro mus važiavo vežimas, ku­
riame sėdėjo du vyrai. Vienas jų buvo Pandėlio valsčiaus
vykdomojo komiteto darbuotojas Pumputis. Banditas Puzinas jį gerai pažinojo. Kadangi buvo ankstus rytas, o laiko
dar buvo daug, mes nutarėme teroro akto prieš Pumputį
nevykdyti ir leidom jam pravažiuoti savęs nedemaskavę.
Tačiau nusprendėme čia pat palaukti Pumpučio, sulai­
kyti jį vakare grįžtant ir nužudyti. Keletą valandų laukėme.
Sulaikėm kelis vyrus ir moterį, vietinius gyventojus, ėju­
sius į mišką malkų. Jų nelietėm, bet įspėjom, kad jie nie­
kam nesakytų, jog užtiko mus miške.
П6

Apie penktą valandą po pietų gaujos dalyviai vėl užėmė
savo vietas pasaloje. Netrukus pamatėme keliu į Pandėlį
grįžtantį kooperatyvo vežimą, kuriame buvo sukrautos dė­
žės (kaip vėliau paaiškėjo, buvo vežama degtinė) ir sėdėjo
vienas vyras. Mikonis ir Vaivada jį sustabdė ir nuvedė gi­
liau į mišką.
Degtinę vežusį vyrą nuvedus į mišką, nuėjau sužinoti iš
jo, ką jis matė Rokiškyje iš vietinių darbuotojų. Vežikui, jo
pavardės nežinau, aiškinant man, kad jis matė Pumputį ir
leitenantą Goriušiną, staiga iš ten, kur pasaloje palikau ki­
tus banditus, pasigirdo šūviai. Palikęs Mikonį saugoti ve­
žiką, kartu su banditu Vaivada pasileidome bėgti į pasalos
vietą. Išbėgęs į pamiškę, maždaug už 70 metrų, pamačiau
bėgantį vyriškį, dėvintį uniforminę kepurę ir odinį apsiaus­
tą. Bėgdamas jis atsišaudė iš pistoleto. Aš tuojau pra­
dėjau į jį šaudyti iš pusautomatinio šautuvo. Paleidau apie
8 šūvius. Be manęs, šaudė ir kiti banditai.
Netrukus tas vyras (jis pasirodė esąs leitenantas Goriušinas) krito. Prie jo pribėgo banditai Šidlauskas ir Puzinas,
iš kurių pirmasis šūviu pribaigė Goriušiną ir paėmė jo pis­
toletą. Po to jie nuvilko nušautojo odinį apsiaustą, paėmė
laikrodį ir, priėję prie vežimo, paėmė automatą ir planšetę.
Priėjęs prie jų arčiau, pamačiau ant kelio gulint dar du
lavonus. Vienas jų buvo Pumputis, o kitas, kaip pasakė
Puzinas, valsčiaus vykdomojo komiteto darbuotojas, kurio
pavardę užmiršau.
Paėmę užmuštųjų pistoletus ir asmens daiktus, lavonus
palikome. Grįžome į mišką prie vežimo, dalį degtinės pa­
ėmėme, o likusią — sudaužėme. Tada tik leidom vežikui
grįžti į Pandėlį ir patys nuėjome į mišką. Naktį mes pasie­
kėm Notigalos mišką, kuriame pasislėpėme.
Kitas teroro aktas buvo įvykdytas mano ir bandito Jo­
no Baltušio iniciatyva, siekiant gauti papildomų ginklų ir
likviduoti milicijos darbuotojus. Teroro aktui įvykdyti mes
pasitelkėm banditus Stasį Liaudanską, Petrą Laucių, Joną
Čepulį ir Vytautą Valentėlį.
117

Vietą teroro aktui įvykdyti pasirinkome Pandėlio rajo­
no Varliškių mišką, prie kelio Pandėlys—Papilys, kuriuo
dažnai važiuodavo milicijos darbuotojai.
1951 metų gegužės mėnesį, kurią dieną neprisimenu,
atėjome iš Pandėlio miško, pasirinkome vietą pasalai ir
■ėmėme stebėti judėjimą keliu, nuo kurio buvome apie 15
metrų.
Maždaug 14—15 valandą pastebėjome iš Pandėlio į Pa­
pilį važiuojantį vežimą, kuriame buvo du milicininkai ir du
civiliai, o paskui vežimą dviračiu važiuojantį dar vieną mi­
licininką.
Sukomandavau banditams pasiruošti, išmečiau į kelią
nedidelę lazdą ir pasakiau, kad vežimui privažiavus lazdą,
jie atidengtų ugnį. Po kelių minučių vežimas privažiavo
lazdą ir banditai, jų tarpe ir aš, atidengėme ugnį į milicijos
darbuotojus.
Vienas milicininkas ir vienas civilis, sėdėję vežime, iš
karto buvo nukauti. Antras milicininkas, sėdėjęs vežime,
buvo sužeistas. Jis paleido į mus seriją iš automato ir pa­
sislėpė kelio griovyje, čia pat pasislėpė ir antras civiliai
apsirengęs vyras. Užpakalyje važiavęs milicininkas nušoko
nuo dviračio, sparčiai pradėjo nuo mūsų tolti ir kažkur
dingo.
Šovusiam į mus milicininkui, kuris nukovė banditą Če­
pulį, taip pat pavyko pasislėpti. Tai pamatę išėjome iš pa­
salos, priėjome prie nukauto milicininko, paėmėm netoli
gulėjusį automatą (jis buvo be disko), nuėmėm nukauto
milicininko diržą ir, pasiėmę bandito Cepulio lavoną, pasi­
traukėme. Iš civilių, kurie paaiškino, kad jie esą suimti už
vagystę, Sestuselis ar Žadelis buvo sužeistas į pilvą, jis vė­
liau mirė, o Galvanauskas liko gyvas. Pataisau. Aš klai­
dingai parodžiau, kad vienas Zadelis buvo iš karto nukau­
tas su milicininku. Taip pasakiau todėl, kad, pradėjus šau­
dyti, jis iš karto krito ir aš pamaniau, kad jis buvo nukau­
tas. Tačiau priėjęs pamačiau, kad jis dar buvo gyvas. Pasi­
traukę iš pasalos vietos apie 200 metrų nuo kelio ir pamatę,
118

kad Čepulis nerodo gyvybės ženklų, mes jo lavoną pali­
kome krūmuose po žagarais ir patys pasišalinome.
Po kelių dienų banditas Baltušis, susitikęs su manimi,
papasakojo, kad Čepulį nukovęs milicininkas, esą, miręs
Biržų ligoninėje.
Taigi, jei tai atitinka tikrenybę, mūsų įvykdyto teroro
akto metu Varliškių miške du milicininkai, vienas civilis
buvo nukauti ir vienas milicininkas sužeistas.
1952 m. sausio 11 d.
Maždaug 1949 metų rugpiūčio—rugsėjo mėnesį kartu
su antitarybinės nacionalistinės ginkluotos gaujos daly­
viais Albinu Šidlausku, Kaziu Glemža, Alfonsu Januševičium, Romu Petroniu ir Stasiu Liaudansku buvau Puznos
ar Pandėlio girioje, tiksliai neprisimenu.
Tuo metu gaujos vadeiva Albinas Šidlauskas pasiūlė
Pandėlio rajono Kučgalio kaime apiplėšti parduotuvę.
Banditai, jų tarpe ir aš, su tuo sutiko. Naktį nuėjome į Kuč­
galio kaimą vykdyti pasiūlymo.
Atėję į kaimą, banditai liko netoli namo, kuriame buvo
parduotuvė. Aš ir Šidlauskas nuėjome į parduotuvės vedėjo
namus paimti raktų, atrakinti parduotuvės durų ir tokiu
būdu patekti į parduotuvę. Priėjus prie namų, kuriuose gy­
veno parduotuvės vedėjas (gyveno jis antrame aukšte), aš
atsistojau prie kampo, o Albinas Šidlauskas priėjo prie du­
rų ir ėmė belstis. Kadangi niekas durų neatidarė, jis pro
langą įlindo į namus, iš kurių po 10—15 minučių grįžo
kartu su parduotuvės vedėju (jo pavardės nežinau), ir mes
trise nuėjome į parduotuvę.
Įėjęs į parduotuvę, Šidlauskas uždegė žvakę, įsakė vedė­
jui ir bibliotekos vedėjai atsistoti prie sienos. Jiems tai
įvykdžius, pradėjome grobti.
Iš Kučgalio kaimo parduotuvės pagrobėm įvairios pa­
prastos manufaktūros, muilo, papirosų, degtinės ir kitų pra­
monės prekių, bet kiek — neprisimenu. Visa tai surišę ir
П9

sudėję į maišus išnešėm j gatvę, pasiimdami dar kelis šim­
tus r.-blių, dėl kurių Šidlauskas paliko parduotuvės vedė­
jui raštelį, ir su pagrobtais daiktais pasitraukėme į Pan­
dėlio girią.
Kiek dabar prisimenu, kiti banditai, jų tarpe Petronis ir
Januševičius, plėšiant Kučgalio kaimo parduotuvę, j ją ne­
buvo įėję, bet stovėjo kieme ir saugojo. Pagrobtas prekes
nusinešėm patys.
Parduotuvė Kazliškio kaime buvo apiplėšta tokiomis
•aplinkybėmis: tiksliai kuriais metais — nebeprisimenu,
1949 ar 1950 metais, bet tai buvo pavasarį, maždaug gegu­
žės mėnesį. Banditui Aleksui Puzinui pasiūlius, kartu su
banditais Jonu Baltušiu, Jonu Cepuliu, Stasiu Liaudansku,
Romu Petroniu ir Albinu Šidlausku sutikau apiplėšti par­
duotuvę, esančią Pandėlio rajono Kazliškio kaime.
Nurodytą dieną, sutemus, kartu su minėtais banditais
išėjau iš Notigalos miško į Pandėlio rajono Kazliškio kaimą
įvykdyti mūsų sumanytą grobimą.
Atėję į kaimą ir sustoję apie 100 metrų nuo parduotuvės,
nutarėm, kad aš, Albinas Šidlauskas ir Jonas Baltušis nu­
eisime į paštą, esantį šalia parduotuvės, telefono laidų nu­
traukti, o kiti banditai eis parduotuvės plėšti.
Taip nutarę išsiskirstėme. Priėję prie pašto, Šidlauskas
ir Baltušis paliko mane prie jo, o patys suėjo į vidų.
Nutraukę telefono laidus, jie išėjo, išsinešė nedidelį ko­
mutatorių, kurį perdavė man. Kadangi jis buvo sunkus, jį
čia pat sudaužiau. Tai padarę, mes trise nuėjome į parduo­
tuvę, kuri jau buvo atidaryta. Joje buvo mano paminėti ke­
turi banditai, kurie parduotuvės vedėjo ir dar dviejų ar
trijų asmenų (kas jie buvo — nežinau) akivaizdoje apiplė­
šė parduotuvę.
Kai iš parduotuvės pagrobtos pramoninės prekės, jų ta r­
pe ir degtinė, buvo surištos, sudėtos į maišus ir išneštos į
gatvę, aš kartu su Puzinu nuėjau į kitą namo galą, kur gy­
veno kažkoks vyriškis, paėmiau iš jo arklį ir vežimą, priva­
žiavau prie parduotuvės, pakrovėme pagrobtas prekes ir nu­
120

važiavome Notigalos miško kryptimi. Neprivažiavę miško
kelis kilometrus, vežimą palikome kelyje, o patys nuėjome
į mišką.
Kelyje sužinojau, kad, apiplėšiant parduotuvę, banditai
dar pagrobė apie 600—700 rublių, bet kur, ar parduotuvėje,
ar jos vedėjo bute — nežinau, nes tuo nesidomėjau.
Atvykę j Notigalos mišką, visas prisigrobtas prekes ir
pinigus pasidalijome.
Teroro aktai prieš Vabalninko rajono Ząsinyčių kaimo
gyventoją Nicą ir kitus buvo įvykdyti tokiomis aplinky­
bėmis:
1947 metų rugsėjo mėnesį, dienos nebeatmenu, gaujos
vadeiva Albinas Šidlauskas Vabalninko rajono Puznos
miške pasiūlė man ir banditams Juozui Bulavui ir Antanui
Bulavui įvykdyti teroro aktą prieš Pandėlio rajono Ząsiny­
čių kaimo gyventoją Nicą (jo vardo nežinau) ir keturis ru­
sų tautybės piliečius, iš kurių dviejų pavardė buvo Durakovas, trečią jis pavadino Kuzmičium, penkto pavardės ne­
beatsimenu. Sį teroro aktą Šidlauskas pasiūlė įvykdyti to­
dėl, kad kažkas jam pasakė, jog Nica turi ginklą, o keturi
rusai atvyko iš Tarybų Sąjungos rytinių sričių ir, kaip jis
pasakė, jiems nėra kas veikti Lietuvoje. Šidlauskas taip
pat pasakė, kad jie ginkluoti.
Nutarę įvykdyti teroro aktą prieš aukščiau minėtus as­
menis, kitą dieną visi keturi nuėjome į Ząsinyčių kaimą,
kur, iš anksto susitarę, nusprendėm iš pradžių nužudyti Ni­
cą, o paskui kitus.
Dėdamiesi milicijos darbuotojais, atėjome į Nicos butą,
tačiau jo namuose neradome. Sutikome jo žmoną, pilną, pa­
gyvenusią moterį, kuri, matyt, iš tikrųjų mus palaikė milici­
jos darbuotojais ir, mums prašant, pavaišino pienu.
Išgėręs pieną, Albinas Šidlauskas ėmė prašyti naminės
degtinės, ketindamas, gavęs Nicienės neigiamą atsakymą,
padaryti kratą bute ir tuo būdu surasti jos vyro ginklą, ne­
iššifravus savęs.
121

Sis Šidlausko sumanymas buvo įvykdytas, nes, Nicienei
atsakius neigiamai, pradėjome jos bute kratą, kurios metu
Juozas Bulavas lovoje po pagalve rado „Naganą“.
Bulavas pasiėmė ginklą, sakydamas, kad jis turįs išaiš­
kinti, ar Nica turi leidimą ginklui laikyti, ir pasiūlė Nicienei
nuvesti mus į vyro darbo vietą. Dėl silpnos sveikatos ji
atsisakė eiti, bet pasakė, kad jos vyras kulia javus kaimyni­
niame Dvarpelio kaime pas pilietį Gabrėną.
Sužinoję iš Nicienės, kur jos vyras dirba, nutarėme, jos
nepastebėti, nueiti į vyro darbovietę. Išėję į kiemą, pa­
matėme lauke dirbantį Durakovą. Priėję prie jo, dėdamiesi
milicijos darbuotojais, liepėm jam nuvesti mus ten, kur Ni­
ca dirba, nes Nicienė tiksliai nepasakė, ar jos vyras dirba
Gabrėno ūkyje, ar jo laukuose.
Durakovas mus taip pat palaikė milicijos darbuotojais
ir mielai sutiko nuvesti pas Nicą. Pakeliui Durakovas papa­
sakojo, kad jo sūnus dirba Žąsinyčių kaime kažkokios vi­
suomeninės žemės ūkio organizacijos vedėju (pavadinimo
nežinau) ir kad jis turi šautuvą.
Kelyje Šidlauskas, Durakovui nematant, man ir Anta­
nui Bulavui davė suprasti, kad reikia užeiti pas Durakovo
sūnų. Durakovas nieko nesuprasdamas sutiko.
Priėjus prie namų, kuriuose gyveno Durakovo sūnus,
jo vardo nežinau, tame pačiame Žąsinyčių kaime, Albinas
Šidlauskas davė man ir Antanui Bulavui suprasti, kad nužudytume Durakovo sūnų ir paskui eitume į Pagirių kaimą,
kur Šidlauskas ir Juozas Bulavas, eidami pas Nicą, turi nu­
žudyti Durakovą tėvą ir Kuzmičių, jo pavardės nežinau.
Kad Durakovas tėvas nesuprastų mūsų tikro sumanymo,
Šidlauskas jį paprašė parodyti, kur gyvena Kuzmiči'us. Su­
manymas pavyko, ir Durakovas kartu su juo ir Juozu Bula­
vu nuėjo į Pagirių kaimą, neužėjęs į sūnaus butą.
Kai tik Šidlauskas su nurodytais asmenimis nuėjo nuo
Durakovo sūnaus namų, aš kartu su Antanu Bulavu užėjau
į Durakovo sūnaus kiemą ir pamačiau jį dirbantį lauke.
122

Jis taip pat mus pamatė. Rankomis mes jam padavėme
ženklą, kad jis ateitų pas mus.
Durakovas sūnus nutraukė darbą, priėjo prie mūsų ir
mes, pasivadinę liaudies gynėjais, liepėm jam įeiti j namus
ir parodyti leidimą ginklui laikyti.
Durakovas sūnus neprieštaravo, ir mes suėjome į jo
kambarį, kuriame kitų žmonių nebuvo. Čia jis mums parodė
leidimą šautuvui laikyti. Aš pareikalavau, kad parodytų ir
šautuvą, nes reikia patikrinti, kaip jis laiko ginklą. Dura­
kovas sūnus ir tada, matyt, nesuprato, kas esame, nes iš po
čiužinio išėmė šautuvą ir 60 šovinių ir padavė banditui An­
tanui Bulavui. Pastarasis, dėdamasis tikrinąs šautuvą, stai­
ga išsitraukė iš dėklo 7,65 mm kalibro pistoletą ir tris kar­
tus šovė į Durakovą sūnų, sėdėjusį ant lovos, ir jį nužudė.
Lavoną palikome lovoje. Pasiėmę šautuvą, šovinius ir do­
kumentus ginklui laikyti, išėjome iš buto ir nuėjome į Pa­
girių kaimą pas pilietį Pučėtą, kurio bute gyveno Ruzmičius.
Sis kaimas yra ne daugiau kaip už dviejų kilometrų nuo
Žąsinyčių kaimo. Priėjęs prie Ruzmičiaus namų ir atidaręs
duris, pamačiau, kad Ruzmičius ir Durakovas tėvas (be
bandito Juozo Bulavo, kitų žmonių nebuvo), stovi prie sie­
nos. Tuo metu Albinas Šidlauskas pasakęs, kad esame „lie­
tuviai partizanai“, staiga iš 9 mm pistoleto iššovė į Dura­
kovą tėvą ir Ruzmičių, o kai jie krito, jis dar po kartą šovė
jiems į galvą.
Šidlauskas pasiėmė Ruzmičiaus šautuvą, šovinius ir as­
mens dokumentus, ir mes visi nuėjome į Dvarpelio kaimą
nužudyti Nicos.
Reli šimtai metrų nuo kaimo Šidlauskas liko krūmuose,
« mes nuėjome į Gabrėno namus. Jis taip pasielgė, nes bu­
vo vietinis gyventojas ir nenorėjo, kad kas jį pamatytų.
Priėję Gabrėno namus, pas kluoną pamatėme Nicą, kuris
kartu su vienu piliečiu kažką veikė prie kuliamosios ma­
rinos. Priėję išsiaiškinome, kad jie remontuoja mašiną.
123

Priėję prie Nicos, pasiteiravome, ar neturi jis alaus. Jis
pasakė neturįs. Antanas Bulavas, išsitraukęs pistoletą, lie­
pė jiems pakelti rankas. Tačiau Nica rankų nepakėlė ir no­
rėjo suduoti smūgį Antanui Bulavui, kuris šiek tiek atšoko
ir išvengė jo. Nica mėgino bėgti, bet Antanas Bulavas iš
7,65 mm kalibro pistoleto ir aš iš pistoleto „TT“ šovėme į jį
kelis kartus ir jis krito. Tuo pačiu metu Juozas Bulavas iš
9 mm kalibro pistoleto nužudė rusą.
Vėliau aš priėjau prie Nicos ir dar kartą iš pistoleto šo­
viau jam į galvą.
1952 m. sausio 14 d.
Teroro aktas prieš Remeiką buvo įvykdytas šiomis ap­
linkybėmis: 1949 m. liepos ar rugpjūčio mėnesį, dienos neat­
simenu, aš kartu su kitais banditais — Albinu Šidlausku,
Kostu Kregžde, Jonu Šidlausku, Romu Vaivada, Stasiu
Liaudansku buvome Kadarų miške, buvusiame Papilio
valsčiuje (dabar Pandėlio rajonas). Siame miške buvo mū­
sų gaujos laikina stovykla.
Gerai atsimenu, kad tai buvo pirmadienį. Albinas Šid­
lauskas pasiūlė mums kur nors ant kelio surengti pasalą;
ir įvykdyti teroro aktą prieš tarybinius bei partinius akty­
vistus, kurie vyks į Biržus tarnybos reikalais ar į turgų.
Mes sutikome su Šidlausko pasiūlymu padaryti pasalą ir
įvykdyti teroro aktą.
Banditas Kregždė čia pat pasiūlė padaryti pasalą prie
Biržų rajono Karališkių kaimo tilto, motyvuodamas tuo,
kad ši vieta yra visų patogiausia ir čia galima gerai užsi­
maskuoti krūmuose.
Atvykę į vietą, nustatėme, kad prieiną prie tilto krūmai
reti. Tačiau pasalą padarėme taip, kaip buvo nutarta.
Aš — Pivoravičius, ir dar vienas banditas sugulėm už
300 metrų nuo tilto vienoje pusėje kelio, o kitoje pusėje —
kiti banditai — Albinas Šidlauskas, Jonas Šidlauskas, Ro­
mas Vaivada, Bronius Vaivada ir Stasys Liaudanskas. Už­
simaskavome krūmuose. Paaiškinu, kad pasaloje sugulėm.
124

ankstų rytą, kai dar buvo tamsu, kad niekas mūsų ne­
pastebėtų.
Maždaug 16 valandą pasaloje sėdėję Šidlauskas ir kiti,
buvę nuo mūsų už 500—600 metrų, pastebėjo du vyrus, va­
žiavusius dviračiais iš Biržų. Jie abu buvo ginkluoti šau­
tu v ais—vienas rusišku, antras vokišku. Šautuvai buvo pri­
tvirtinti prie dviračių rėmų. Kai tik dviratininkai priartėjo
prie pirmos grupės, į juos buvo atidengta ugnis iš automa­
tų ir šautuvų. Abu dviratininkai, metę dviračius, pasileido
bėgti j priešingas puses. Vienas bėgo mūsų kryptimi. Tai
pastebėję, aš ir Kregždė ėmėm šaudyti j jj. Aš šoviau apie
60 kartų iš vokiško pusiau automatinio šautuvo, bet tam
žmogui vis dėlto pavyko pabėgti.
Antras dviratininkas tuo metu įvirto į griovį ir ėmė at­
sišaudyti. Šovė apie 15 kartų. Banditai Šidlauskas ir kiti
sustiprino ugnį ir pagaliau jį nušovė. Susišaudymo metu
banditas Albinas Šidlauskas metė į minėtą žmogų gra­
natą, bet ji nesprogo. Susišaudymo metu buvo sunkiai su­
žeistas banditas Jonas Šidlauskas, kuris kitą dieną mirė.
Įsitikinę, kad antras vyriškis nušautas, Albinas Šidlaus­
kas iškratė jo kišenes, rado pas jį komjaunimo bilietą ir
asmens dokumentus, iš kurių paaiškėjo, kad tai buvo Remei­
ka. Be to, tuomet buvo paimta: du šautuvai, vienas rusiš­
kas, antras vokiškas. Iš Remeikos buvo paimtas rusiškas
šautuvas. Antras šautuvas buvo pritvirtintas prie dviračio
rėmo. Dviračius palikome ant kelio.
1952 m. sausio 15 d.
Teroro aktas prieš buvusį Kupreliškio valsčiaus žemės
komisijos pirmininką Vilių Gringį buvo įvykdytas 1949 me­
tų rudenį. Mėnesio ir dienos tiksliai dabar nebeatmenu.
Nurodytu laiku, naktį, aš su banditais Albinu Šidlaus­
ku ir Kaziu Glemža ėjau iš Pandėlio girios į Puznos mišką,
esantį Vabalninko rajone.
Kelyje, netoli Vabalninko rajono Girsteikių kaimo, su­
laikėme vieną senį, kurio pavardės nežinau. Jį gerai paži­
125

nojo banditas Šidlauskas. Šidlauskas ėmė sulaikytąjį klau­
sinėti, kur jis buvo. Senis atsakė, kad jis buvęs Vabalninko
rajono Mirgą kaime pas pilietį Varną, vardo jis ne­
minėjo.
Tada sulaikytasis senis mums pranešė, kad Varno na­
muose yra Kupreliškio valsčiaus vykdomojo komiteto dar­
buotojas Gringis ir kad jis turi šautuvą. Paleidęs senį,
Šidlauskas pasiūlė nueiti į Varno vienkiemį ir įvykdyti te­
roro aktą prieš Gringį. Sutikome.
Priėję Varno vienkiemį, pro langą pamatėme Gringį,
ginkluotą šautuvu. Jis sėdėjo prie stalo ir gėrė alų. Kartu
su juo prie stalo sėdėjo mergina, kaip vėliau paaiškėjo, tai
buvo Varno duktė. Kambaryje pamatėme dar vieną mote­
rį — senę.
Netrukus Gringis ir Varno duktė perėjo į kitą kambarį.
Šidlauskas liepė mums stebėti duris, esančias kitoje namo
pusėje. Užsimaskavęs serbentų krūmuose, sustojau apie
10—15 metrų nuo Varno namo, Šidlauskas atsistojo už
kampo, o Glemža — atskirai.
Tuojau po to iš Varno namų išėjo Gringis, į kurį a š —
Pivoravičius ir banditas Šidlauskas ėmėm šaudyti. Aš šo­
viau į Gringį iš pusiau automatinio šautuvo 4 ar 5 kartus.
Banditas Šidlauskas paleido į Gringį seriją iš automato.
Tokiu būdu Gringį nužudėm, ir jis krito tarpduryje.
Atidaręs duris į virtuvę, banditas Šidlauskas įsakė už
gesinti šviesą kambaryje. Kažkas iš Varno šeimos narių
užgesino šviesą. Po to aš ir banditas Šidlauskas įėjome
į Varno kambarį. Čia paklausiau Varno dukters, kas buvo
jų namuose. Ji atsakė, kad tai buvo Kupreliškio valsčiaus
vykdomojo komiteto darbuotojas Gringis.
Kambaryje ant stalo Šidlauskas pamatė šautuvą, kurį
jis ir paėmė, ir mes išėjome iš namų. Stovėję sargyboje
banditas Kazys Glemža nuavė Gringiui jo chrominius ba­
tus ir paėmė asmens dokumentus. Paskui mes nuėjome
į Vabalninko rajono Kadarų mišką, kur turėjome susitikti
su banditu Kostu Kregžde.
126

Teroro aktas prieš Kulgoką ir Vilčinską buvo įvykdytas
1950 metų gruodžio mėnesį.
Dar 1950 metų pavasarį banditas Šidlauskas, kalbėda­
mas su manimi, pranešė, kad Kulgoką ir Vilčinską reikia ar­
timiausiu metu nužudyti, nes jie abu yra lojalūs Tarybų val­
džiai, ir jis juos įtariąs, kad jie informuoja Tarybų valdžios
■organus apie nacionalistinės gaujos buvimo vietą ir jos da­
lyvių veiksmus. Vykdydami šį nutarimą, aš, banditai Jonas
■Čepulis ir Jonas Baltušis 1950 metų gruodžio mėnesį,
naktį, nuėjome į Stročiūnų kaimą, Vabalninko rajone. Pri­
ėję Kulgoko vienkiemį, banditai Čepulis ir Baltušis įėjo į
kambarį, o aš likau sargyboje prie durų. Po kokių 10 minu­
čių jie abu išėjo. Čepulis pranešė man, kad Kulgoko jie
namuose nerado. Jo žmona pasakė, kad jis yra Vabalninko
rajono Abejutų kaime pas pilietį Mikėną, vardo nežinau.
Po to mes visi trys nuėjome pas Mikėną. Priėję Mikėno
vienkiemį, pro langą pamatėme Kulgoką kambaryje. Ban­
ditai Čepulis ir Baltušis įėjo į Mikėno namus, o aš likau
kieme stebėti. Įsitikinę, kad tai yra tikrai Kulgokas, Bal­
tušis ir Čepulis surišo jam kambaryje rankas ir išvedė iš
buto. Nusivedę Kulgoką į pirtį, už kokių 100 metrų nuo
Mikėno gyvenamojo namo, mes jį apie 20 minučių tardėme,
kaltindami jį, kad jis padeda Tarybų valdžiai.
Tardymo metu banditas Čepulis paleido į Kulgoką seri­
ją iš automato ir nužudė jį. Padarę kratą, paėmėm iš Kul­
goko jo asmens dokumentus ir karinį bilietą.
Nužudę Kulgoką, tą pačią naktį įvykdėme teroro aktą
prieš Vilčinską, Vabalninko rajono Girbučių kaimo gyven­
toją. Šiuo reikalu trise nuėjome iš Mikėno vienkiemio į Gir­
bučių kaimą. Priėję Vilčinsko namus, pamatėme, kad švie­
sos nėra, ir padarėme išvadą, kad šeima miega.
Priėję prie durų, ėmėm belstis. Vilčinsko žmonai atida­
rius duris, į namus įėjo banditai Čepulis ir Baltušis, o aš
likau prie durų sargyboje.
Maždaug po 30 minučių išgirdau Vilčinsko kambaryje
3 ar 4 šūvius iš pistoleto. Netrukus iš namų išėjo banditas
127

Baltušis, kuris pranešė, kad jis sušaudė Vilčinską iš pisto­
leto. Vilčinską jie taip pat tardė, bet jis niekuo neprisipaži­
no. Po kokių penkių minučių pasirodė banditas Čepulis ne­
šinas apie 30 kilogramų lašinių ir bidonu žibalo.
įvykdę teroro aktus prieš Kulgoką ir Vilčinską, mes nu­
ėjome j slėptuvę Pandėlio girioje.
1952 m. sausio 15 d.
Teroro aktą prieš VSM Kupreliškio valsčiaus skyriaus
liaudies gynėjus Jasinską, Silenį ir buvusį Kupreliškio
valsčiaus vykdomojo komiteto mokesčių inspektorių Vadlugą įvykdėme tokiomis aplinkybėmis:
Kaip dabar atmenu, tai įvyko 1949 metų lapkričio pra­
džioje, Spalio revoliucijos šventės išvakarėse. įvykdant te­
roro aktą prieš liaudies gynėjus ir mokesčių inspektorių,
taip pat pagrobiant 37 000 rublių valstybinių pinigų daly­
vavo penki banditai, būtent: aš — Pivoravičius, Albinas
Šidlauskas, Alfonsas Januševičius, Kazys Glemža, Stasys
Liaudanskas.
Šio įvykio išvakarėse banditas Albinas Šidlauskas pra­
nešė banditams, kad jis sužinojęs iš savo giminaičio Alfon­
so Svelnio, gyvenančio Vabalninko rajono Abejutų kaime,
jog sekančią dieną iš Kupreliškio valsčiaus vykdomojo ko­
miteto bus vežama didelė pinigų suma į Valstybės banko
Biržų kontorą.
Toliau Šidlauskas paaiškino, kad su pinigais žmonės
vykstą dviem vežimais: pirmu vežimu važiuos Kupreliškio
finansų skyriaus darbuotojas, o antru vežimu — jį lydintie­
ji liaudies gynėjai; jų būsią trys, bet konkrečiai, kas šiam
tikslui yra išskirtas, Šidlauskas nepasakė.
Pasiskirstėm į dvi grupes: pirmą grupę sudarėme aš —
Pivoravičius ir banditas Kazys Glemža. Mūsų uždavinys
buvo nušauti arklį, kuriuo važiuos finansų skyriaus darbuo­
tojai su pinigais, kurie, kaip Šidlauskas mus informavo, va­
žiuosią pirmieji.
126

Antrą grupę sudarė pats Albinas Šidlauskas, Alfonsas
Januševičius ir Stasys Liaudanskas. Jie turėjo įvykdyti te­
roro aktą prieš tris liaudies gynėjus, lydinčius finansų sky­
riaus darbuotojus, kurie važiuosią iš paskos antruoju
vežimu.
Sutinkamai su paruoštu planu kitą dieną, kai dar buvo
tamsu, padarėme pasalą Dirvoniškių miško pakraštyje,
Kadarų ir Kemėnų kaimų apylinkėse, prie kelio iš Kupreliškio į Biržus.
Abi grupės išsidėstė viena nuo antros apie 30—40 met­
rų. Apie 9 ar 10 valandą ryto, kai jau buvo šviesu, banditas
Albinas Šidlauskas pranešė man, kad iš Kupreliškio pusės
jis pastebėjo du vežimus, kurių vieną jis liepė man ir Glemžai sustabdyti ir patikrinti.
Vežimai važiavo vienas nuo kito apie 30 metrų. Pirmąjį
Šidlausko grupė praleido, o kai vežimai priartėjo prie tos
vietos, kur mudu su Glemža buvome pasaloje, aš sušukau,
kad sustabdytų arklius. Tačiau važiavę vežime dvi mergi­
nos ir vienas vyriškis, matyt, manęs neišgirdo ir važiavo
toliau. Tuo metu antra grupė atidengė ugnį į antrą vežimą,
kuriuo važiavo liaudies gynėjai.
Išgirdę šūvius aš ir banditas Glemža priėjome arčiau
kelio ir ėmėm šaudyti į arklį, kuriuo važiavo dvi merginos
ir vyriškis. Nuo vežimo nušoko ir sugulė griovyje du žmo­
nės, o vienai merginai pavyko nuvažiuoti vežimu. Paskui
pamačiau ant kelio nušautą arklį ir netoli nuo vežimo grio­
vyje liaudies gynėją Jasinską, kuris atsišaudydamas trau­
kėsi grioviu. Į Jasinską aš šoviau iš šautuvo apie 50 kartų.
Be to, aš ir banditas Šidlauskas metėm į Jasinską dvi gra­
natas, jos abi sprogo ir tuo būdu nužudėme Jasinską.
Antras liaudies gynėjas, Silkinis, buvo nukautas ant
kelio, bet pasakyti tiksliai, kas jį nušovė, aš ar Glemža, ne­
galiu, nes į bėgantį arklį, kuriuo važiavo Silkinis ir dvi
merginos, šaudėme vienu metu. Į vežimą paleidau iš šau­
tuvo apie 10 šūvių, o iš viso per susišaudymą sunaudojau
apie 60 šovinių ir vieną vokišką granatą.
9 — 2819

129

Paaiškinu, kad aš ir Glemža atidengėme ugnį į pirmą­
jį vežimą. Iš jo iššoko mergina, kuri atsigulė griovyje,
o Silkinis tuo metu buvo nukautas ir taip pat liko gulėti ant
kelio. Susišaudymas užtruko apie 20—30 minučių.
Susišaudymui pasibaigus, priėjau prie liaudies gynėjo
Jasinsko, kuris dar buvo gyvas, ir iš pistoleto „TT“ šoviau
keturis kartus jam į galvą.
Pribaigęs Jasinską, grįžau į kelią, prie vežimo, kur su­
sirinko ir kiti banditai.
Valstybinius pinigus, apie 38 000 rublių, pastebėjo ir
paėmė Glemža. Pinigai buvo portfelyje. Be to, mes paėmėm
dar du automatus su diskais, iš liaudies gynėjo paėmiau iš
palaidinės kišenės komjaunimo bilietą ir 25 rublius. P a­
ėmę pinigus ir ginklus, nuėjome į slėptuvę Švėgždos miške.
Valstybinius pinigus, 37 ar 38 tūkstančius rublių, mes
pasidalijome. Man teko 6000 rublių.
Apiplėšiant žemės ūkio kooperatyvą Dilių dvare daly­
vavome 6 banditai, būtent: aš — Pivoravičius, Albinas Šid­
lauskas, Jonas Šidlauskas, Povilas Kaupas, Alfonsas Petruiskis ir Kazys Glemža.
Apiplėšimas buvo įvykdytas 1948 metų gruodžio mėne­
sio naktį tokiomis aplinkybėmis: nurodytu laiku aš kartu
su visa gauja slapsčiausi Puznos miške. Ryšium su besiar­
tinančiais šalčiais buvo nuspręsta apsirūpinti maisto pro­
duktais žiemai.
Banditai Povilas Kaupas ir Petruiskis pranešė Šidlaus­
kui, kad Dilių dvare esanti žemės ūkio kooperatyvo kiaulių
ferma ir kad ten patogiau grobti.
Kurią dieną, neprisimenu, banditai, tarpe jų ir aš, nu­
ėjome į Dilių dvarą. Kelyje mes iš vieno valstiečio, kurio
pavardė, rodos, Petrauskas ar Petronis, gyvenančio netoli
Dilių dvaro, paėmėm arklį. Atvykę į Dilių dvarą, aš kartu
su banditais Jonu Šidlausku, Kaupu užėjau į kiaulių fermos
vedėjo (jo pavardės nežinau) butą, liepėm jam pasiimti
kiaulių fermos raktus, įžiebti žiburį ir eiti su mumis.
130

Atvykus į fermą, buvo atidarytos durys, ir mes įėjome
į arklidę, kur buvo įrengta kiaulių ferma. Paskui aš iš pis­
toleto nušoviau 11 kiaulių, pribaigdamas jas vokišku durtu­
vu. Tuo metu, banditui Glemžai nurodžius, fermos vedėjas
pakinkė antrą arklį, priklausantį žemės ūkio kooperatyvui.
Sudėję paskerstas kiaules į du vežimus, mes išvykome
į Puznos mišką. Neprivažiavę miško, paskerstas kiaules
sudėjome į vieną vežimą, priklausantį žemės ūkio koopera­
tyvui, o Petronio, ar Petrausko arklį paleidome, ir jis nuėjo
Dilių dvaro link.
Po to mes nuvykome giliau į Puznos mišką, kur sekan­
čią dieną skerdieną apdorojome ir pasidalijome. Aš ir ban­
ditas Šidlauskas paėmėm apie 100 kilogramų mėsos ir nu­
nešėm gaujos padėjėjui Petrui Laurinokui, gyvenusiam
Vabalninko rajono Gliaudelių kaime, pas kurį tuo metu
slapstėmės.
Žemės ūkio kooperatyvui priklausantį arklį, pakinktus
ir vežimą pardavėm, bet tiksliai kas pardavė ir kam — ne­
žinau.
Mikonis Bronius, Povilo s., gimęs 1926 metais
Vabalninko rajone, Buožių kaime.
MIKONIO Broniaus parodymai*

1951 m. spalio 18 d.
[ nacionalistinę ginkluotą gaują įstojau 1945 m. balan­
džio mėnesį tokiomis aplinkybėmis. Nuo 1945 metų kovo 1
iki 15 dienos buvau kariniam apmokyme Vabalninko kari­
niame komisariate. Baigęs apmokymą gavau pažymėjimą
ir grįžau namo. Antrą dieną prie namų durų pastebėjau pri­
segtą popieriaus lapą, iš sąsiuvinio, kuriame pieštuku buvo
parašyta: „Jei nori gyventi, ateik pas mus — partizanus, jei
nenori gyventi, tai nešdinkis kur nori“.
Maždaug po savaitės ant durų buvo priklijuotas panašus
įspėjimas. Bijodamas, kad banditai gali mane sušaudyti,
» ADSR f., r., 6 0 -8 2 1.

IS1

išviriau naminio alaus ir nuvežiau besislapstantiems bro­
liams Jonui ir Petrui Viksvoms.
Apytikriai po pusantros savaitės pas mane į butą atėję
broliai Jonas ir Petras Viksvos pasakė, kad alus labai ge­
ras, ir įspėjo, kad reikia prie jų prisidėti, nes kitaip bus blo­
gai. Įspėję mane jie išėjo iš namų. 1945 metų balandžio
pradžioje, naktį, pas mane į namus atėjo Jonas ir Petras, o
su jais dar trys ginkluoti banditai, kurie ėmė man pasakoti,
kad greit ateisią amerikiečiai, pasikeisianti valdžia ir tuo­
met mums būsią gerai, o todėl reikia eiti su jais į gaują. Jie
tuojau pat išėjo. Kitos dienos naktį Jonas Viksva atnešė
man vokišką šautuvą ir 20 šovinių ir pasakė, kad esu jų
„partizanas“. Paėmiau šautuvą ir padėjau kamaroje už lo­
vos, kurioje miegojau, ir iki gruodžio mėnesio visą laiką
buvau namie. 1945 metų rudenį, kai mūsų namus ėmė daž­
nai lankyti kareiviai, aš ir broliai Viksvos naktį susirinkda­
vome į vieną vietą ir su ginklais ėjome miegoti į krūmus.
1945
metų gruodžio mėnesį visai išėjau iš namų į gaują.
Gaujai, kurioje buvo 9 žmonės, vadovavo Vabalninko ra­
jono Stuburų kaimo gyventojas Antanas Užubalis (nukautas
1946 metais). Nukovus Užubalį ir dar penkis banditus, ban­
ditų grupei ėmė vadovauti Jonas Viksva. Grupėje tuomet
buvo keturi žmonės: Jonas Viksva, Petras Viksva, Jonas Dovainis ir aš.
1947 metų vasario mėnesį buvo nukautas Jonas Viksva.
Grupei ėmė vadovauti Jonas Dovainis. 1947 metų kovo mė­
nesį buvo nukautas ir Petras Viksva.
1948 metų rudenį į mūsų banditų grupę įstojo Kazys Valentėlis. 1949 metų pavasarį buvo nukautas ir Jonas Dovai­
nis. Grupėje likau aš ir Kazys Valentėlis. Iki 1950 metų aš
ir Valentėlis buvome dviese, periodiškai susitikdavome su
banditų grupės vadeiva Šidlausku. 1950 metų pavasarį
į mūsų grupę įstojo Kazio Valentėlio brolis Vytautas. Gru­
pei vadovavau aš.
132

Užubalio vadovaujama gauja, kurioje buvau, ginklu ko­
vojo prieš Tarybų valdžią, žudė Tarybų valdžiai lojalius
piliečius, laukė amerikiečių ir esamos Lietuvoje santvarkos
nuvertimo.
Iki 1951 metų rugsėjo mėnesio buvau eilinis banditas.
1951 metų rugsėjo pabaigoje, kai Vabalninko rajono Puznos
miške susitikau su banditų rinktinės atstovu „Saulium“, šis
man pasakė, kad esu paskirtas banditų būrio vadu.
Gaujoje turėjau slapyvardį „Cvinklis“, buvau ginkluo­
tas automatu „PP5“ ir belgišku pistoletu.
1951 m. spalio 13 d.
Aš įstojau į Tendžiulio * vadovaujamą gaują, joje buvo
apie 15 žmonių, [stojęs į gaują, gavau vokišką šautuvą. Man
buvo duotas „Cvinklio“ slapyvardis. Tendžiulio gaujoje bu­
vau iki 1949 metų sausio mėnesio, o kai Tendžiulis buvo nu­
kautas, su kitais banditais perėjau į Šidlausko vadovaujamą
gaują, kurioje tuomet buvo 10 banditų. Šioje gaujoje buvau
iki 1950 metų rugsėjo mėnesio.
1950 metų rugsėjo mėnesį gaujos vadeiva buvo nukautas.
Likę Šidlausko vadovaujamos gaujos dalyviai išsiskirstė
į grupes po 2—3 žmones.
Aš pradėjau vadovauti 3 žmonių grupei. Mano grupėje
buvo Kazys Valentėlis, slapyvardis „Pavasaris“, ir jo brolis
Vytautas Valentėlis.
Antrajai grupei vadovavo Romas Petronis. Jo grupėje
buvo banditai Linas Pivoravičius, Jonas Baltušis, banditas,
vardu Stasys, banditas slapyvardžiu „Cučkis“ ir banditas
Bronius Vaivada, kuris 1951 metais buvo nukautas Vabal­
ninko rajone, Žadeikių kaimo apylinkėse.
Kitiems banditams susiskirsčius grupėmis ir išėjus į įvai­
rias vietas, su Petronio grupe pirmą kartą susitikau
* Tendžiulis — buv. buržuazinės kariuomenės aviacijos kapitonas,
gaujos vadeiva. Jo gaujai priklausė Užubalio banditų grupė. Žuvus
Tendžiuliui, grupė įsiliejo į Šidlausko gaują. Red
133

1951 metų balandžio mėnesį Vabalninko rajone, Pyvėsoš
upės apylinkėse. Susitikę pasikalbėjome, kaip kas praleido
žiemą, kokių buvo atsitikimų. Trumpai pasikalbėję su savo
ir Petronio grupe nuėjome į Puznos mišką, kur išbuvome
tris paras, ir vėl išsiskirstėme. Prieš išsiskiriant susitarė­
me, kur sekantį kartą susitikti. Po šito susitikimo su Petro­
niu palaikydavome reguliarius ryšius ir susitikdavome kartą
per dvi savaites ar mėnesį.
Su savo grupe aš daugiausia veikiau Vabalninko rajono
Gumbelių, Stuburų, Bakšėnų ir kitų kaimų, o Petronio gru­
pė — Žadeikių, Girsteikių, Montvidų kaimų apylinkėse.
Mano ir Petronio vadovaujama banditų grupė turėjo
šiuos ginklus: aš automatą „PPS“ ir 14 užtaisų belgų pis­
toletą, banditas Kazys Valentėlis — automatą „PPS“ ir
pistoletą „Parabelum“, banditas Vytautas Valentėlis —
vokišką šautuvą ir pistoletą „Valter“.
Banditų gaujos vadeiva Petronis turėjo vokišką automa­
tą ir pistoletą „TT“, banditas Pivoravičius — vokišką šau­
tuvą ir vieną granatą, banditas „Cučkis“ — automatą
„PPS“ ir „Nagan“ sistemos revolverį, banditas Jonas Bal­
tušis pradžioje turėjo vokišką automatą, tačiau, kokį jis
dabar turi ginklą, pasakyti negaliu, nes su juo nebuvau
susitikęs nuo 1951 metų.
Pradedant nuo 1945 metų balandžio mėnesio, t. y. nuo to
momento, kai įstojau į veikiančią ginkluotą nacionalistinę
gaują, daug kartų dalyvavau vykdant teroro aktus prieš vie­
tinius piliečius.
1945 metų lapkričio ar gruodžio mėnesį, banditams pa­
vedus, kitų Tendžiulio gaujos banditų akivaizdoje nušoviau
pilietį Stasį Šidlauską, Adomo s., Vabalninko rajono Tuitų
kaimo gyventoją.
1946 metų pavasarį Tendžiulio gaujos dalyviai mano aki­
vaizdoje nužudė pilietį Alfonsą Černių ir Joną Sakicką, gy­
venusį Vabalninko rajono Bartašiškių kaime. 1949 metais
Šidlausko gauja, kurioje dalyvavau ir aš, Vabalninko
134

rajone, Kalnagalių kaime nužudė tris rusus, kurių pavar­
džių nežinau.
1951 metais Pandėlio rajone, Kiliškių kaime buvo nužu­
dytas milicijos leitenantas, kurio pavardės nežinau.
1951 m. spalio 14 d.
Stasį Šidlauską aš pats nušoviau už tai, kad mes ji įta­
rėme esant tarybinį aktyvistą. Šidlauskas buvo sušaudytas
Bernoto bute, Vabalninko rajone, Berniūniškių kaime. Pas
Bernotą buvo tuo metu vakarėlis, kuriame buvo ir Šidlaus­
kas. Nužudyti Šidlausko atėjome 11 žmonių: aš, Antanas
Užubalis, Bronius Masiulis, Bronius Simkevičius, Petras
Bacenis, Vytautas Mikonis, Jonuška ir kiti; visi jie nukauti
įvairiu metu.
Atėję į Berniūniškių kaimą, mūsų šeši žmonės liko vie­
name vienkiemyje, pas ką, būtent, neprisimenu, o kiti pen­
ki, ju tarpe ir aš, nuėjome pas Bernotą.
Mums priėjus prie namu, trys liko kieme, o mudu su
Baceniu įėjome į kambarį. Pamatęs Šidlauską, vienu šūviu
jį nukoviau.
1946
metų pavasarį šios gaujos sudėtyje dalyvavau nužu­
dant Vabalninko rajono Bartašiškių kaimo gvventojus Al­
fonsą Černių ir Joną Sakicką. Černių sušaudėm, kaip apy­
linkės tarybos pirmininką, o Sakicką įtarėme buvus tarybinį
aktyvistą.
1951 m. lapkričio 1 d.
1945 metų žiemą gavau gaujos vadeivos Užubalio užda­
vinį įvykdyti teroro aktą prieš Vabalninko rajono Tuitų kai­
mo gyventoją Stasį Šidlauską, kuris tuo metu jau turėjo apie
70 metų, dirbo savo ūkyje. Čia pat Užubalis man pranešė,
kad tą dieną Šidlauskas galįs būti Vabalninko rajono Ber­
niūniškių kaime ruošiamame vakare pas pilietį Bernotą, jo
vardo nežinau, gyvenantį už kokių 3—4 kilometrų nuo Šid­
lausko.
135

Teroro aktui prieš Šidlauską įvykdyti susirinkome naktį
kokie penki žmonės, būtent: Petras Bacenis, Pranas Jonuška, Bronius Masiulis, Vytautas Mikonis (visi jie nukauti! ir
dar kažkuris nacionalistinės gaujos dalyvis. Visi buvo gink­
luoti.
Mes apsupome Bernoto ūkį, kad Šidlauskas negalėtų pa­
bėgti. Kartu su Baceniu įėjome į Bernoto namus. Čia buvo
surengtos nedidelės išgertuvės, kuriose dalyvavo keli pilie­
čiai. Iš jų nė vieno nepažinojau, išskyrus Stasį Šidlauską,
kuris buvo mano tolimas kaimynas ir gyveno už kokių trijų
kilometrų nuo manęs. Pastebėjęs Stasį Šidlauską prie lango,
vieną kartą šoviau iš vokiško šautuvo, kurį turėjau su savim,
ir jis krito ant grindų. Tai atlikę mes išėjome iš kambario
ir nuėjome. Anie Šidlausko nužudymą pranešiau gaujos va­
deivai Užubaliui.
Stasį Šidlauską nužudėm už tai, kad jis buvo tarybinis
aktyvistas ir kad buvo lojalus Tarybų valdžiai.
Aš galvoju, kad šiuo teroro aktu gaujos vadeiva Užubalis
norėjo mane glaudžiau susieti su banditais. Ir tai jam pa­
vyko.
1946 metų vasarą, datos tiksliai neatmenu, gaujos vadei­
va Užubalis savo namuose surinko apie 20 savo gaujos da­
lyvių ir davė uždavinį tą naktį įvykdyti teroro aktus prieš
Vabalninko rajono Bartašiškių kaimo gyventojus Alfonsą
Černių ir Joną Sakicką.
Banditų sueigoje gaujos vadeiva Užubalis pareiškė, kad
jis Černių ir Sakicką įtariąs esančius Tarybų valdžios akty­
vistais, o todėl juos reikia sušaudyti ir būtinai šią naktį.
Visi susirinkę banditų gaujos dalyviai sutiko su Užubalio pasiūlymu. Sumanytam planui įvykdyti banditai arkliais
nuvažiavo į Černiaus ūkį, išvedė jį iš namų į tvartą ir su­
šaudė. Kas, būtent, įvykdė šį teroro aktą, man sunku pasa­
kyti, nes aš stovėjau sargyboje prie Černiaus namų. Čer­
nius buvo sušaudytas iš automatinio ginklo. Černius gyve­
no nuo manęs apytikriai už 3 kilometrų, turėjo kokių 50 me­
tų žmoną, kur ji šiuo metu gyvena, nežinau.
П6

Sušaudant Černių, jo žmonos namuose nemačiau. Iš jo
namų ir ūkio banditai nieko nepaėmė. Įvykdę teroro aktą
prieš Alfonsą Černių, gaujos dalyviai, Užubalio vadovauja­
mi, arkliais nuvažiavo pas Joną Šakicką, kurį rado namuose.
Prieš įvykdant teroro aktą, apsupome ūkį. Aš stovėjau sar­
gyboje. Nacionalistinės gaujos dalyviai, tačiau kas konkre­
čiai — nežinau, išvedė Sakicką j tvartą ir ten sušaudė. Kas
Iš banditų įvykdė teroro aktą, nemačiau. Sakicką sušaudė iš
automato paleista serija. Sakickas buvo apie 35 metų, tu­
rėjo žmoną, tokio pat amžiaus, jos vardo nežinau, ir kelis
vaikus, bet kiek — nežinau.
Sušaudant Sakicką, nieko iš jo šeimos narių nemačiau.
Nužudę Černių ir Sakicką, visi teroro aktų dalyviai vėl susi­
rinko vadeivos Užubalio namuose, o paskui išsiskirstė. Aš
likau su gaujos vadeiva Užubaliu.
Iš gaujos narių, dalyvavusių įvykdant teroro aktus, aš
prisimenu: Antaną Užubalį, apie 30 metų, gyv. Stuburų
kaime, Alfonsą Banionį, apie 30 metų, gyv. Tuitų kaime,
Bronių Masiulį, apie 20 metų, gyv. Tuitų kaime, Bronių Simkevičių, apie 25 metų, gyv. tame pačiame kaime, Joną Viks­
vą, apie 23 metų, Petrą Viksvą apie 25 metų, gyv. Akmenės
kaime, Vytautą Mikonį, 18—20 metų, gyv. Buožių kaime,
Albiną Šidlauską, apie 25 metų, gyv. Petrošiškių kaime, kitų
banditų nepažįstu, o kai kurių net nebeatsimenu. Visi jie
buvo iš Vabalninko rajono, ir visus juos įvairiais laikais
nukovė.
Alfonsas Černius dirbo Buožių apylinkės tarybos pirmi­
ninku, o Jonas Sakickas — ūkininkavo.
1951 m. lapkričio 8 d.
1950 metų vasarą, laiko tiksliai neatsimenu, vadeivos
Šidlausko nacionalistinės ginkluotos gaujos dalyviai sužino­
jo, kad Pandėlio rajone, Valiuliškių kaimo apylinkėse, Pan­
dėlio miestelio tarybiniai bei partiniai darbuotojai kiek­
vieną dieną šienauja žolę savo reikalams. Vieną dieną mes
nutarėme padaryti pasalą ir sušaudyti partinius bei tary­
137

binius aktyvistus. Susirinkome Albinas Šidlauskas, Alek­
sas Puzinas, Jonas Baltušis, Jonas Čepulis, Linas Pivora#
vičius ir aš ir nuėjome j Valiuliškių kaimą, kur prie kelio,
krūmuose, padarėm pasalą ir laukėm grįžtant tų darbuotojų.
Keturi nacionalistinės ginkluotos gaujos dalyviai, iš­
skyrus mane — Mikonj ir Pivoravičių, sugulė krūmuose
prie kelio iš vienos pusės, o aš su Pivoravičium kiek toliau
su tokiu apskaičiavimu, kad jei šienautojai mėgins bėgti,
mes jiems užkirsime kelią arba, priešingai, jie susidurs su
mūsų užkarda.
Pasibaigus šienapiūtei kelyje pasirodė vežimas, bet kiek
ten sėdėjo žmonių — neišsiaiškinau. Kai tik vežimas priva­
žiavo prie mūsų pirmos pasalos, tuojau pat buvo atidaryta
ugnis į vežime sėdėjusius piliečius.
Buvo nužudyti trys civiliai apsirengę vyrai, o arklys
nubėgo keliu. Man ir Pivoravičiui šaudyti neteko, nes tie
žmonės buvo nušauti pirmos pasalos.
Iškratę lavonus, pas vieną radome „Nagano“ sistemos
revolverį. Įvykdžius teroro aktą, mūsų nacionalistinė gau­
ja pasislėpė Pandėlio miško masyve.
Po kiek laiko sužinojau, kad teroro aktą įvykdėme prieš
paruošų agentus, kurių pavardžių nežinau, ir kad, esą, buv-o
nužudytas Pandėlio valsčiaus Vykdomojo komiteto pirmi­
ninko pavaduotojas Seškauskas. Šio teroro akto iniciato­
rius buvo gaujos vadeiva Albinas Šidlauskas. Jis ir vado­
vavo šiam žudymui.
1951 m. lapkričio 15 d.
1950 metų vasarą, maždaug birželio mėnesį, besislėp­
dama nuo saugumo kariuomenės ir liaudies gynėjų, mūsų
antitarybinė gauja, kuriai vadovavo Albinas Šidlauskas
ir kurioje buvo banditai Linas Pivoravičius, Kazys Valentėlis, Vytautas Valentėlis, Bronius Vaivada, Stasys Liaudanskas ir aš, sumanė įsirengti slėptuvę Vabalninko rajo­
no Galvokų miške, tikėdamasi, kad čia saugumo kariuome­
nė ir liaudies gynėjai mūsų nesuras. Tuo metu Pandėlio

miške buvo du mūsų gaujos dalyviai — Baltušis ir Jonas
Čepulis, kurie galvojo, kad jiems pakankamai saugu ir
Pandėlio miške, ir atsisakė eiti su mumis į Galvokų mišką.
Kaimynystėje su mumis veikė kita, Kosto Kregždės
vadovaujama banditų gauja. Kiek man žinoma, jie papras­
tai veikė dviese su banditu, vardu Bronius, kurio pavardės
nežinau. Tarp atskirai veikiančių banditų buvo palaikomi
nuolatiniai ryšiai. Tuos ryšius palaikė patys banditai. Pa­
prastai pasimatymai buvo skiriami banditų gaujų sutar­
tose vietose, bet dažniausiai juos skirdavo ir apie tai žinojo
gaujos vadeiva arba savarankiškai veikią banditai.
1950 metų pavasarį, laiko tiksliai nebeatmenu, aš su
gaujos dalyviu Kaziu Valentėliu buvau Prano Rustausko,
apie 50 metų, namuose Vabalninko rajone, Gumbelių kaime.
Tuo metu iš Vaznio gyvenamosios vietos pasigirdo šūvis.
Aš kreipiaus j Rustauską, klausdamas, koks ten šaudymas,
kas šaudo. Rustauskas man paaiškino, kad kolūkio pirmi­
ninkas turi ginklą ir, gal būt, kad jis šovė. Jis dar pasakė,
kad Vaznys yra atkaklus vadovas, kovoja už kolūkio su­
stiprinimą, žiūri, kad būtų laikomasi drausmės, verčia
kiekvieną pilietį dirbti kolūkyje, kovoja su kolūkinės draus­
mės pažeidėjais, kai kuriems kolūkiečiams tai nepatinką,
ir todėl jie Vaznį laiką „blogu žmogumi“. Rustauskas dar
pasakė, kad Vaznys „stipriai laiko žmones“.
1950 metų pavasarį aš kartu su banditu Kaziu Valen­
tėliu slapsčiausi pas Gumbelių kaimo gyventojus Stasį Pičiultą, apie 40 metų, ir Petrą Glemžą, apie 30 metų. Kal­
bėdamiesi su manimi, jie išreiškė nepasitenkinimą Vazniu
ir Balkausku. Priekaištavo, kad jie aktyviai kovoją už kol­
ūkio sustiprinimą, už drausmę, užkertą kelią bet kuriems
pažeidimams, o jiems, Pičiultai ir Glemžai, tai nepatinką,
ir todėl jie kolūkio pirmininką Vaznį ir Balkauską vadiną
..blogais žmonėmis“.
1950 metų pavasarį su banditu Vaivada buvome Vabal­
ninko rajono Cypėnų kaimo gyventojo Antano Drakūno,
apie 35 metų, namuose. Čia gavome maisto produktų.
139

Drakunas pasisakė esąs nepatenkintas Vazniu už tai, kad
jis yra reiklus kolūkiečiams, verčia sąžiningai dirbti kob
ūkyje, neleidžia pažeisti kolūkinės drausmės.
Remdamiesi išvardytų asmenų pareiškimais, gaujos da­
lyviai nutarė įvykdyti prieš Vaznį ir Balkauską teroro aktą.
1950 metų birželio mėnesį į mūsų antitarybinės naciona­
listinės gaujos stovyklą Galvokų miške atėjo atskirai vei­
kianti banditų gauja, vadovaujama Kregždės. Toje gaujoje
buvo ir banditas, vardu Bronius.
Susitikus Šidlausko ir Kregždės vadovaujamoms gau­
joms Galvokų miške, gaujos vadeiva Šidlauskas pateikė
banditams aptarti pasiūlymą — įvykdyti teroro aktą Vabal­
ninko rajono Cypėnų kaime prieš kolūkio pirmininką Vaznį,
jo vardo ir tėvo vardo nežinau, ir prieš to kaimo parduotu­
vės vedėją Balkauską.
Kostas Kregždė ir kiti banditai, jų tarpe ir aš, sutikome
su Albino Šidlausko pasiūlymu. Šioje banditų sueigoje buvo
sudarytas teroro akto prieš Vaznį ir Balkauską planas, nu­
matytas terminas ir specialiai išskirti gaujos dalyviai, bū­
tent: aš — Bronius Mikonis, Vytautas Valentėlis, Bronius
Vaivada ir Stasys Liaudanskas.
Kadangi gerai pažinojau rajoną, kur Vaznys ir Balkauskas gyveno ir dirbo, žinojau, kur yra kolūkio valdyba, par­
duotuvė, kelius ir takelius, gaujos vadeiva paskyrė mane
šios teroristinės grupės vyresniuoju ir davė man uždavinį te­
roro aktą žūt būt įvykdyti.
Banditų sueigoje gaujos vadeiva Šidlauskas kreipėsi į
mus — teroro akto vykdytojus — klausdamas, kas iš mūsų
sušaudys Vaznį ir Balkauską.
Gaujos dalyvis Vaivada visų sueigoje susirinkusių ban­
ditų akivaizdoje pareiškė, kad Vaznį ir Balkauską sušaudys
j i s — Vaivada. Sueigoje dalyvavę banditai su tuo sutiko ir
buvo nutarta, kad Vaivada yra tiesioginis šio teroro akto
vykdytojas. Toje pačioje banditų sueigoje buvo susitarta ir
paskirta šiam teroro aktui įvykdyti susirinkimo vieta Cypė140

nų miške, netoli Vaznio ir Balkausko gyvenamosios vietos,
buvo taip pat paskirtas teroro aktui įvykdyti laikas.
Kai atėjo laikas susitikti su banditais Vytautu Valentėliu ir Bronium Vaivada Cypėnų miške ir tą pačią dieną
įvykdyti teroro aktą prieš Vaznj ir Balkauską, aš ir Stasys
Liaudanskas atsiskyrėm nuo banditų Čepulio ir Baltušio
Pandėlio miške ir nuėjome į Cypėnų mišką. Per naktį ėję,
iš ryto pasiekėme Cypėnų mišką, nuėjome i vietą, kur tu­
rėjome susitikti su Vytautu Valentėliu ir Bronium Vaivada.
Atvykę pirmieji j sutartą vietą, pamatėme, kad ateina
Vytautas Valentėlis ir Vaivada. Susitikę su jais, pasirin­
kome saugią vietą ir nutarėme pailsėti iki vakaro, o pava­
kary nueiti vykdyti teroro akto prieš Vazni ir Balkauską.
Nuo kolūkio, kuriame dirbo Vaznys ir Balkauskas, bu­
vome maždaug apie kilometrą. Dieną mes vietos neišžvalgėme, nes galvojome, kad nėra reikalo tai daryti. Aš gerai
žinojau, kur yra kolūkio valdyba ir parduotuvė, kur turėjo­
me rasti Vaznį ir Balkauską.
Sulaukę vakaro, bet dar nebuvo tamsu, mes keturi na­
cionalistinės gaujos dalyviai: aš'—Mikonis, Vytautas Va­
lentėlis, Bronius Vaivada ir Stasys Liaudanskas nuvyko­
me į Vabalninko rajono Cypėnų kaime esantį kolūkio val­
dybos namą įvykdyti teroro akto prieš kolūkio pirmininką
Vaznį ir parduotuvės vedėją Balkauską.
Atvykę į kiemą, kuriame buvo kolūkio valdyba, pašali­
nių žmonių neradome. Aš — Mikonis ir Vaivada likome
kieme, o Liaudanskas ir Vytautas Valentėlis užėjo į par­
duotuvę, rado ten vedėją Balkauską. Jie sulaikė, iškratė jį,
pasiėmė jo asmens dokumentus, o paskui išvedė į kiemą.
Parduotuvės neuždarė, pašalinių žmonių tuo metu joje
nebuvo.
Kai Balkauskas ir mes, banditai, buvome kieme, į kie­
mą įvažiavo vežimas, kuriame sėdėjo kolūkio pirmininkas
Vaznys ir viena jauna mergina, kurios pavardės nežinau,
ji, esą, dirbusi kolūkio sąskaitininke.
141

Tuojau sustabdėme vežimą, kolūkio pirmininką Vaznj
sulaikėme, iškratėme, paėmėme jo asmens dokumentus, o
mergina sugebėjo kažkur pasislėpti.
Paklausėme kolūkio pirmininką Vaznj ir parduotuvės
vedėją Balkauską, kur yra jų ginklai. Balkauskas atsakė,
kad ginklą laiko namuose, o Vaznys, kad jis ginklo visai
neturjs.
Po to trys banditai, be manęs, nuvedė Vaznj ir Bal­
kauską j tvartą, buvusį šiame ūkyje. Nulydėję sulaikytuo­
sius iki tvarto, Stasvs Liaudanskas ir Vytautas Valentėlis
grjžo pas mane, o Vaivada nuvedė juos toliau j tvartą ir
pasigirdo apie aštuonis šūvius iš pistoleto. Sugrįžęs Vai­
vada pasakė, kad su abiem baigta — sušaudė juos. Vaznio
ir Balkausko lavonai liko tvarte. Jų apžiūrėti aš nėjau.
Jvvkdę teroro aktą prieš Vaznj ir Balkauską, mes, trys
banditai, išskyrus Vaivadą — jis buvo likęs ūkyje sargy­
boje— nuėjome į parduotuvę, paėmėm dalį degtinės, pa­
pirosų ir cigarečių. Aš paėmiau tris bonkas degtinės, ciga­
rečių, paoirosų ir apie dvidešimt rublių pinigų.
Apiplėšę valstybinę parduotuvę, mes, keturi nacionalis­
tinės gaujos dalyviai, šio teroro akto vykdytojai, pasislė­
pėme Pandėlio rajono Ząsinyčių miške, o iš čia perėjome
i Pandėlio mišką, kur senoje stovykloje vėl susitikome su
banditais Baltušiu ir Jonu Cepuliu, su kuriais slapstėmės
ir veikėme kartu.
1951 m. lapkričio 17 d
Pasakodamas 1951 metų lapkričio 15 dieną tardymo
metu apie jvvkdytą teroro aktą prieš kolūkio pirmininką
Vaznj ir Balkauską, aš nuslėpiau nuo tardymo eilę šio te­
roro akto faktų.
Mes, antitarybinės nacionalistinės gaujos dalyviai, ei­
dami teroro akto vykdyti, ketinome tada pat nužudyti kol­
ūkio brigadininką Albiną Šimėną.
Mums atėjus į kolūkio valdybą, kur tikėjomės užtikti
Vaznj, Balkauską ir Šimėną, Vaznio ir Šimėno valdyboje
М2

nebuvo. Vieni liko Balkausko saugoti, o aš, Mikonis ir
Vaivada nutarėm dviračiais nuvažiuoti į Cypėnų kaimą ir
išaiškinti, kur gali būti Vaznys ir Šimėnas.
Cypėnuose užvažiavome pas pilietę Matulienę, jos var­
do ir tėvo vardo nežinau, apie 30 metų, ir pasiteiravome,
kur gali būtį kolūkio brigadininkas Albinas Šimėnas. Ji
mums atsakė, kad jis išėjęs kviesti kolūkiečių į darbą, ta­
čiau kur jis išėjo, nepasakė.
Nuo Matulienės kartu su Vaivada grįžome j kolūkio
valdybą. Tuo metu Vaznys kartu su kolūkio sąskaitininke
Petrikonyte, jos vardo nežinau, atvažiavo į kolūkio valdybą.
Aš pats paėmiau kolūkio pirmininką Vaznį ir nuvedžiau
į tvartą. Čia iš automato jį nušoviau. Balkauską nužudė
banditas Vaivada. Gaujos dalyvis Liaudanskas saugojo
kolūkio sąskaitininkę Petrikonytę, kurią jis- sulaikė kieme
ir čia pat sumušė šautuvo grūstuvu. Paskui ją paleido.
Laucius Petras, Povilo s., gimęs 1929 metais
Pandėlio rajone, Valiuliškių kaime.
LAUCIAUS Petro parodymai *
1951 m. spalio 14 d.
Būdamas antitarybinių pažiūrų, 1951 metų kovo mėnesį
įstojau į nacionalistinę ginkluotą gaują.
Iki žemės reformos mano tėvas turėjo buožinį ūkį —
31 ha žemės, 1,5 ha miško, laikė iki 4 arklių, iki 5 karvių,
turėjo kuliamąją, savo ūkyje naudojo samdomąją darbo
jėgą, turėjo 2 nuolatinius samdinius, o per darbymetį dar
samdydavosi padienių darbininkų.
1940 metais, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, pagal
žemės reformos įstatymą iš mūsų buvo atimtas 1,5 ha plo­
to miškas ir dalis žemės. Tokie Tarybų valdžios veiksmai
jau tuomet man nepatiko, bet jų ne visiškai dar supratau,
nes buvau jaunas.
* ADSR f., 70 r., 83—91 1. .
143

Vokiečiams okupavus Lietuvos TSR teritoriją, Tarybų
valdžios atimtą žemę ir mišką susigrąžinome.
,
Išvijus vokiškuosius okupantus iš Lietuvos TSR terito­
rijos, 1У45 metais iš mūsų vėl buvo atimta žemės dalis ir
miškas. Jau būdamas suaugęs, supratau žemės reformos
reikšmę, tad priešiškai j ją žiurėjau. 1947 ar 1948 metais
mano tėvas nesumokėjo mūsų ūkiui nustatyto mokesčio, o
todėl iš mūsų buvo paimti gyvuliai, kertamoji ir žemė. Ry­
šium su tuo mano antitarybinės nuotaikos dar sustiprėjo.
Periodiškai pas mus ateidavo nacionalistinės ginkluotos
gaujos dalyviai, kurie sakydavo, kad jie kovoja už „nepri­
klausomą“ Lietuvą, t. y. už tai, kad Lietuvoje būtų nusta­
tyta tokia tvarka, kokia buvo iki 1940 metų, už buržuazinės
santvarkos atkūrimą Lietuvoje.
Aš pritariau nacionalistinei ginkluotai gaujai ir pagal
galimybes padėdavau jai: parūpindavau maisto produktų,
pranešdavau apie kareivių ir liaudies gynėjų pasirodymą
Valiuliškių ir Pandėlio, kur tuomet mokiausi, apylinkėse.
1950 metų gegužės mėnesį buvau pašauktas į Tarybinę
Armiją. Nenorėdamas joje tarnauti ir, karui kilus, kovoti
už Tarybų valdžią, aš 1950 metų rugpiūčio mėnesį de­
zertyravau.
Iki 1951 metų kovo mėnesio slapsčiausi Pandėlio rajono
Cečiškių kaime, buožės Antano Jančiūros vienkiemyje, kar­
tu su Tarybinės Armijos dezertyru Romu Styra. 1951 metų
kovo mėnesį pas mus atėjo nacionalistinės gaujos dalyvis
Linas Pivoravičius. Jam pasiūlius aš ir Styra įstojome
į gaują, kurioje buvau, iki mane sulaikė.
Mes siekėme atkurti Lietuvoje buržuazinę santvarką, ti­
kėdamiesi, kad kapitalistinės šalys su Amerika priešakyje
greitu laiku pradės karą prieš Tarybų Sąjungą, kuri šį ka­
rą pralaimės, ir Lietuvoje bus atkurta tokia valdžia, kokia
buvo iki 1940 metų, t. y. buržuazinė valdžia. O tuo tarpu,
iki karas prasidės, turėjom uždavinį vykdyti teroro aktus
prieš tarybinius-partinius darbuotojus, kolūkių aktyvistus,
plėšti jų ir kolūkių turtą.

Gaujos vadeivos davė mums uždavinius, karo veiks­
mams prieš Tarybų Sąjungą prasidėjus, vykdyti veiksmus
Tarybinės Armijos galiai pakirsti ir prisidėti prie jos pra­
laimėjimo (žudyti kareivius, tarybinius darbuotojus, ardyti
ryšių priemones ir kt.).
Tuo metu, kai aš ir Styra įstojome į gaują, joje buvo:
1) Romas Petronis, 40 metų, Vabalninko rajono Žadei­
kių kaimo gyventojas, vokiečių okupacijos metu tarnavo
policijoje. Jo banditinis slapyvardis—„Siaubas“ ir „Senis“.
2) Linas Pivoravičius, 25—28 metų, banditinis slapy­
vardis „Kanapė“, Pandėlio rajono Einorių kaimo gy­
ventojas.
3) Jonas Čepulis, apie 40 metų, slapyvardžio neturėjo,
Pandėlio rajono Stankūnų kaimo gyventojas.
4) Stasys, jo pavardės nežinau, 20—22 metų, banditi­
nis slapyvardis „Baltras“, Rokiškio apskrities gyventojas.
Kartu su manimi į gaują įstojo Romualdas, sutrumpin­
tai Romas, Styra, gimęs 1928 metais, Pandėlio rajono
Sekštininkų kaimo gyventojas, banditinis slapyvardis
„Gangsteris“.
Čepulis buvo nukautas 1951 metų gegužės mėnesį. Kiti
penki banditai buvo gaujoje iki buvau sulaikytas.
Sutikimą įstoti į gaują aš su Styra daviau Pivoravičiui
1951 metų kovo mėnesį, bet iki tų pačių metų balandžio
mėnesio tebegyvenome buožės Antano Jančiūros vienkie­
myje. 1951 metų balandžio pabaigoje pas mus atėjo Petro­
nis ir Pivoravičius, su kuriais išėjome į gaujos stovyklą.
Nuo tada pradėjome veikti gaujoje.
Iki 1951 metų birželio mėnesio nežinojau, kas buvo gau­
jos vadeiva. 1951 metų birželio mėnesį buvo gautas aukš­
tesnės banditų vadovybės įsakymas, kuriuo Petronis buvo
skiriamas banditų tėvūnijos, apimančios tris banditų gru­
pes, vadu ir kartu mūsų banditų grupės vadu. Tuo pačiu
įsakymu Pivoravičius buvo paskirtas banditų tėvūnijos
štabo viršininku. Šias pareigas jie ėjo tol, kol mane
suėmė.
10

—

2819

145

1951 m. spalio 15 d.
Man būnant gaujoje, mūsų banditų grupė kartu Su
Kregždės vadovaujama banditų grupe įvykdė eilę teroro
aktų prieš Pandėlio rajono milicijos darbuotojus.
Per tą laikotarpį mes apiplėšėme MTS ir eilę kolūkių.
1951 metų gegužės ar birželio mėnesį, datos tiksliai neat­
simenu, naktį, mūsų gaujos dalyviai „Baltras“ ir Styra
apiplėšė Pandėlio rajono Šekštininkų kaimo Einorių kolūkį.
Čia „Baltras“ ir Styra paėmė veršiuką, kurį papjovėme ir
mėsą sunaudojome maistui.
1951 metų liepos mėnesį, dienos tiksliai neatsimenu,
Pivoravičius, Styra, „Baltras“, aš — Laucius ir buvę mūsų
gaujoje kitų banditų grupių dalyviai Jonas Baltušis —
„Kęstutis“ ir Vytautas Valentėlis —„Karukas“ susitarėm
apiplėšti Pandėlio MTS buhalterį, kai jis neš ar veš.iš Pan­
dėlio valstybinius pinigus išmokėti algoms MTS darbinin­
kams ir tarnautojams.
Gaujos vadeivos Petronio tuo metu gaujos stovykloje
nebuvo. Jis buvo nuėjęs į Kregždės vadovaujamą banditų
grupę. Apiplėšimą įvykdyti buvo pavesta „Baltrui“ ir Ro­
mualdui Styrai —„Gangsteriui“, pastarasis pažinojo bu­
halterį. Mes žinojome, kada MTS gauna algą. Tomis dieno­
mis „Baltras“ ir Styra keturias dienas sėdėjo pasaloje
Bagdalavos miške, prie kelio iš Pandėlio į Papilį.
Ketvirtą dieną jie sutiko buhalterį, brigadininką ir me­
chaniką, grįžtančius dviračiais iš Pandėlio į MTS. Buhal­
teris vežė apie 10 tūkstančių rublių valstybinių pinigų, ku­
riuos Styra ir „Baltras“ pagrobė.
Apiplėšiant Pandėlio MTS buhalterį, aš kartu su kitais
banditų grupės dalyviais, išskyrus Styrą ir „Baltrą“, bu­
vau krūmuose prie Spiegų kaimo, Pandėlio rajone.
1951 metų rugsėjo mėnesį, būdami krūmuose prie Pan­
dėlio rajono Spiegų kaimo gyventojo Prano Greičiūno vien­
kiemio, mūsų grupės dalyviai susitarė apiplėšti Vabalninko
rajono Žadeikių kaimo kolūkį ir paimti dvi avis. Tą pačią
146

dieną Petronis, aš, Styra ir „Baltras“ vakare nuėjome
j Žadeikių kaimą ir pagrobėme dvi kolūkio avis, kurias
paplovėme ir mėsą sunaudojome maistui. Apiplėšiant kol­
ūkį Žadeikių kaime, Pivoravičius kartu su tuo metu buvu­
siu mūsų banditų grupėje Mikoniu — „Cvinkliu“ buvo gau­
jos stovykloje, krūmuose prie Greičiūno vienkiemio.
1951 metų birželio mėnesį, dienos tiksliai nebeatmenu,
aš, Jonas Baltušis, Styra ir „Baltras“ apiplėšėme Pandėlio
rajono Eidžionių kolūkį.
Prieš įstodamas į gaują, banditas Čepulis gyveno Stan­
kūnų kaime. Sis kaimas kartu su Eidžionių kaimu sudarė
vieną kolūkį. Čepulis su Baltušiu nuėjo pas Eidžionių kai­
mo kolūkio pirmininką Blažį, jo vardo nežinau, apie 45 me­
tų, ir liepė jam parduoti kolūkio grūdų už 1000 rublių,
o pinigus atiduoti jiems. Iki Čepulis buvo nukautas, pinigai
iš Blažio nebuvo gauti.
1951 metų birželio pabaigoje Jonas Baltušis, būdamas
mūsų banditų grupėje, paprašė padėti jam gauti iš Blažio
1000 rublių. Mes sutikome, ir Styra, „Baltras“, aš — Lau­
cius kartu du Baltušiu nuėjome pas Blažį, kuris pareiškė,
kad jis pinigų tuo tarpu neturįs. Jis pažadėjo greitu laiku
1000 rublių paruošti. Apytikriai po savaitės Baltušis, Sty­
ra, „Baltras“ ir aš — Laucius vėl nuėjome pas Blažį, kuris
perdavė Jonui Baltušiui 500 rublių. Šiuos pinigus pasida­
lijome visi mūsų banditų grupės dalyviai.

LIUDININKŲ PARODYMAI
4

BARTKEVIČIAUS Povilo parodymai*
1951 m. gruodžio 19 d.
Nebeatmenu tiksliai kuriais metais, tai buvo maždaug
prieš penkerius—šešerius metus, metų pabaigoje, jau snie­
gas buvo iškritęs, mano kaimynas Vincas Bernotas mane
pasikvietė j vakarą. Siame vakare buvo apie 15 vietinių
gyventojų, jų tarpe Stasys Šidlauskas su mergina Emilija
Buivydaite, kurią jis ketino vesti.
Kas dar buvo tame vakare, aš dabar nebeatmenu, tik
žinau, kad tą vakarą už stalo sėdėjau šalia Juozo Bernoto,
kuriam iš kairės pusės, prie sienos, sėdėjo Stasys Šid­
lauskas.
Vakare, kurią valandą — nežinau, kai bute jau šviesa
buvo įžiebta ir aš buvau smarkiai išgėręs, namų šeiminin­
kas Vincas Bernotas išėjo j tvartą atsinešti dar alaus, nes
ten stovėjo statinė. Tuo metu, kai jis dingo koridoriuje (ar
jis suspėjo išeiti — nežinau) į kambarį, kuriame sėdėjome,
įėjo man nepažįstamas jaunas žmogus, ginkluotas šautu­
vu, apsirengęs rusiška miline. Pagalvojau, kad tai karei­
vis, nekreipiau į jį dėmesio ir gėriau alų.
Įėjęs žmogus kreipėsi į Šidlauską: „Ar tu esi Šidlaus­
kas?“ Šidlauskas atsakė teigiamai. Ginkluotasis pasiūlė
jam išeiti į kiemą. Tačiau Šidlauskas atsisakė, sakydamas,
kad jis niekur neisiąs. Tada ginkluotasis žmogus paėmė
* ADSR f., 70 r.. 108 1.
148

šautuvą į rankas ir iš maždaug pusantro metro atstumo
šovė vieną kartą į Šidlauską. Kulka pataikė Šidlauskui į
burną ir išėjo per pakaušį. Jis buvo nužudytas. Nuo šūvio
namuose užgeso šviesa. Kilo triukšmas. Buvę namuose
žmonės ėmė bėgti, o ginkluotasis žmogus, nužudęs Šid­
lauską, išėjo iš namų.
VIRŽEKAUSKIENĖS Aldonos parodymai*
1951 m. gruodžio 25 d.
Mūsų šeima gyveno Pandėlio rajono Šekštininkų kaime.
Banditai ją išžudė už tai, kad mano brolis Gediminas Ta­
mošiūnas tarnavo Pandėlio valsčiaus liaudies gynėjų
būryje.
Žinodami apie tai, banditai kelis kartus buvo atėję pas
mus ir vis reikalavo, kad mūsų tėvas paveiktų sūnų Gedi­
miną Tamošiūną, priverstų jį pasitraukti iš liaudies gynėjų
būrio.
Banditai grasino nužudysiu Gediminą Tamošiūną, jeigu
jis neišstos iš liaudies gynėjų būrio. Atėję pirmą kartą ban­
ditai iš mūsų paėmė apie 25 kilogramus mėsos, lašinių ir
500 rublių pinigų. Ar jie dar ką paėmė, neatsimenu.
Vėliau banditai buvo atėję pas mus dar du kartus. Maž­
daug 1945 metų birželio mėnesį jie vėl reikalavo, kad bro­
lis išstotų iš liaudies gynėjų būrio, vadino jį „kraugeriu,
šaudančiu savo brolius“. Čia pat jie pagrasino susidorosią
su visa šeima, jei brolis nepasitrauks iš tarnybos.
Banditų ateidavo visa grupė. Iš jų du kartus mačiau tą
patį banditą — vidutinio ūgio, su ūsiukais, išblyškusiu vei­
du. Atėję banditai jėga paimdavo iš mūsų maisto produktų.
Apie banditų atvykimą ir jų grasinimus tėvas žodžiais pra­
nešdavo valdžios organams. Tačiau mano brolis ir toliau
tarnavo liaudies gynėju.
* ADSR f„ 70 r., 109— 110 1
119

1945 metų rugsėjo mėnesio 2 dienos naktį, apie 12 ar
1 vai., kai visa šeima jau miegojo, kažkas ėmė smarkiai
belstis į duris. Beldimasis visus pažadino. Lauke buvo
girdėti kalbantis, barantis, kažkas reikalavo atidaryti du­
ris. Visi suprato, kad atėjo banditai, todėl niekas durų ati­
daryti nėjo. Nuo išgąsčio mano seserys net negalėjo iš lovos
atsikelti.
Matydami, kad niekas durų neatidaro, banditai akme­
nimis išmušė duris iš vyrių. įsiveržę j namus, banditai pa­
kėlė visus ir suvarė į vieną vietą. Banditai šaukė, kad už
tai, jog mano brolis Gediminas neišstojo iš tarnybos, „šau­
do savo brolius“, jie sušaudysią visą šeimą.
Šeimos nariams matant, banditai ėmė grobti mūsų tur­
tą, imdami visa, kas buvo vertingesnio — drabužius, kos­
tiumus, ir krovė į maišus. Pati mačiau, kad namuose buvo
4 banditai, ar buvo jų daugiau — nežinau.
Po 30—40 minučių trukusio grobimo banditai išvedė iš
miegamojo, kuriame mes buvome, ir nuvedė j kitą namo
galą tėvą, motiną ir dvi seseris, kaip jie sakė, „tardyti“,
ketindami mane vėliau „ištardyti“. Aš su trijų mėnesių vai­
ku likau miegamajame. Kai tik banditai nuvedė tėvą, moti­
ną ir dvi seseris j kitą namų galą, išgirdau šūvius. Pasi­
naudodama tuo, kad prie manęs banditų nebuvo, aš su vai­
ku išbėgau į virtuvę, o iš ten pro kitas duris į lauką ir
nubėgau į Baltrūno vienkiemį, kuriame pasislėpiau iki ryto.
Ką tuo metu banditai darė namuose, taip pat ir mano gimi­
nių likimas man nebuvo žinomas.
Rytą kartu su Baltrūnu ir apylinkės pirmininku Juozu
Cekausku, kurį banditai nužudė 1950 metais, ir kitais žmo­
nėmis, kurių dabar neatmenu, atėjome į mūsų namus ir
radome nužudytus mano gimines.
Banditai nužudė: tėvą Kazį Tamošiūną, apie 62 metų,
motiną Petronėlę Tamošiūnienę, seserį Kazę, gimusią
1913 metais, seserį Vincentą, gimusią 1915 metais. Visas
turtas buvo pagrobtas.
150

NICIENĖS

Onos parodym ai*

1951 m. gruodžio 17 d.
Mano vyrą Nicą Joną, Jono s. antitarybinės naciona­
listinės gaujos dalyviai nužudė 1947 metų rugsėjo 15 d.
Mano vyrą banditai nužudė už tai, kad jis buvo ginkluo­
toje grupėje, sudarytoje 1947 metais arklių nuomojimo
punkte, Vabalninko rajone, Ząsinyčių kaime, kur mano vy­
ras dirbo vidaus degimo variklio mašinistu.
Kas būtent iš banditų nužudė mano vyrą — nežinau,
nes jį nužudė ne mūsų namuose, bet jo darbovietėje, ir
banditų nemačiau.
Mano vyras dirbo Vabalninko rajone, Ząsinyčių kaimo
arklių nuomojimo punkte mašinistu. Jam dažnai teko dirb­
ti pas vietinius valstiečius žemės ūkio darbus, kulti javus.
Tos dienos vakare, apie 7 valandą, kai vyro dar nebuvo
namuose, į mano butą atėjo keturi automatais ginkluoti
nepažįstami žmonės, kurie, įsitikinę, kad esu Jono Nico
žmona, ėmė klausti, kur mano vyras. Nieko neįtardama,
jiems pasakiau, kad jis dirba pas Gabrėną. Aš pasidomė­
jau, kas jie yra. Vienas jų pasakė, kad jie Vabalninko mi­
licijos skyriaus darbuotojai. Vienas atvykusių dar paklausė
manęs, ar neturiu naminės degtinės, o kai pasakiau, kad
neturiu, jie, apsimesdami netikį, ėmė daryti namuose kratą.
Kratos metu jie po pagalve rado Vabalninko valsčiaus
saugumo skyriaus duotą mano vyrui naganą. Vienas iš
ginkluotų žmonių ėmė manęs klausti, iš kur turime tą gink­
lą. Aš jam pasakiau teisybę, kad ginklą vyras gavo iš mi­
licijos. Tada tas ginkluotasis sudavė man per veidą ir įsa­
kė kartu su jais eiti ten, kur vyras dirba, t. y. į Dvarpelių
kaimą, apie pusantro kilometro nuo Ząsinyčių kaimo.
Aš pasipriešinau ir su jais nėjau. Vienas ginkluotųjų
apibarė mane nešvankiais žodžiais, ir jie išėjo, palikdami
mane kieme.
ADSR f.. 70 r., 101 — 103 1

Išeidamas iš kiemo, vienas banditų pamatė dirbantį mū­
sų lauke Fiodorą Durakovą, gyvenantį tame pačiame Ząsinvčių kaime, ir paklausė manęs, kas tas vyriškis. Aš pa­
sakiau, kad tai yra Fiodoras Durakovas. Tas pats banditas
pasakė, kad jis ji pažįstąs, pažįstąs jo sūnų, dirbantį arklių
nuomojimo punkto vedėju.
Po to visi keturi ginkluotieji priėjo prie Fiodoro Durakovo. Pamačiau, kad jis nustojo kirtęs miežius ir kartu
su jais nuėjo buvusio dvaro link, esančio tame pačiame Ząsinyčių kaime, maždaug už pusantro kilometro nuo mano
namų. Ten buvo arklių nuomojimo punktas ir Durakovo
butas.
Nieko blogo nemanydama, ėmiau ruošti vakarienę, lau­
kiau, kad greit pareis vyras. Tačiau nei vakare, nei naktį
vyras į namus neparėjo. Kitą dieną, apie 11 valandą ryto
sužinojau, kad mano vyras kartu su 4 kitais arklių nuomo­
jimo punkto darbuotojais Michailu Durakovu, dirbusiu
arklių nuomoiimo punkto vedėju, darbininkais: Fiodoru
Durakovu — Michailo Durakovo tėvu, Antonovu, darbinin­
kai jį vadindavo Kuzmič, ir traktorininku Nikolajum Rumiancevu (ne tiksliai) buvo nužudyti antitarybinės nacio­
nalistų gaujos dalyvių.
Tai sužinojusi, supratau, kad 1947 metų rugsėjo 15 die­
ną pas mane atėję keturi ginkluoti žmonės buvo ne milici­
jos darbuotojai, bet banditai, kurie teiravosi apie mano vy­
rą. Apie tai sužinojau iš Valentienės, Alizavos apylinkės
pirmininko Valento, kuris kiek vėliau buvo banditų nužu­
dytas, žmonos. 1947 metų rugsėjo 16 dieną dirbau savo
lauke. Apie 11 vai. pas mane atėjo Valentienė ir pasakė,
kad mano vyras guli nužudytas Dvarpelių kaime.
Daugiau ji man nieko šiuo reikalu nepasakojo.
Aš tuojau pat pasikinkiau arklį ir nuvažiavau, kur gu­
lėjo vyro lavonas. Privažiavusi Dvarpelių kaimą, sustojau
prie Gabrėno namų, kur dirbo mano vyras. Kieme pama­
čiau grupę kareivių. Priėjusi prie jų pamačiau savo vyro ir
152

traktorininko Nikolajaus Rumiancevo lavonus. Sprendžiant
iš žaizdų, jie abu buvo nužudyti iš šaunamojo ginklo.
Vienas kareivių, sužinojęs, kad esu nužudyto Jono Nico
žmona, įsakė kitam kareiviui iškviesti Gabrėną. Gabrėnui
atėjus, kareivis liepė man ir Gabrėnui įkelti abu lavonus
i vežimą ir nuvežti į Vabalninko rajono Pagirių kaimą,
maždaug už vieno kilometro nuo Dvarpelių kaimo, kur,
kaip tas kareivis pareiškė, yra nužudyti dar du žmonės, ir
Ząsinyčių kaime dar vienas žmogus, iš viso penki žmonės.
Kai mes su Gabrėnu atvažiavome į Pagirių kaimą prie
namo, kuriame gyveno Antonovas, čia pamačiau bute jo ir
Fiodoro Durakovo lavonus. Kiek vėliau sužinojau, kad Zą­
sinyčių kaime savo bute buvo nužudytas ir Michailas
Durakovas.
Pasirodė, kad visus juos nužudė banditai.
Savo vyro Jono Nico lavoną nusivežiau į namus, o Ru­
miancevo lavoną, kaip tai buvo nurodyta, palikau prie Pučėtos namo.
Po kokių trijų dienų savo vyrą palaidojau Vabalninko
rajono Alizavos miestelio kapinėse, o kiti keturi buvo palai­
doti Vabalninko kapinėse.
S A K I C K I E N Ė S J u lijo s p a r o d y m a i *

1951 m. gruodžio 18 d.
Mano vyras Sakickas Jonas, Prano s., gimęs 1910 me­
tais, dirbo savo ūkyje, kai 1947 metų kovo 3 dieną buvo
antitarybinės nacionalistinės gaujos dalyvių nužudytas.
1946 metų kovo 3 dieną apie 7—8 vai. ryto, jau išau­
šus, mums dar bemiegant, kažkas ėmė belstis į duris. Aš ir
mano vyras pabudome. Vyras atsikėlė iš lovos ir paklausė,
kas beldžiasi. Vyriškas balsas atsakė, kad atėjo liaudies
gynėjai. Vyras atidarė duris.
* ADSR f., 70 r.. 104— 105 1

153

Į kambarį, kuriame vyras miegojo, įėjo keturi nepažįs­
tami vyrai, ginkluoti automatais ir šautuvais. Iš jų trys
priėjo prie mano vyro ir ėmė klausinėti, ar pas mus užeiną
banditai, o ketvirtasis atsistojo prie kambario durų. Jis, ma­
tyt, nenorėjo manęs išleisti iš kambario, kuriame miegojau
su savo septyniais vaikais, kurių vyresniajam buvo tada
10 metų.
Vyrui atsakius į banditų klausimą, kad niekas pas jį
neužeiną, vienas banditų liepė vyrui išeiti į kiemą, kur jį
ketino apklausti, ką jis išdavė valdžios organams.
Vyras suprato, kad atėjo banditai ir, matyt, nujausda­
mas, kad jie atėjo jo nužudyti, nusiėmė kepurę, atsisveiki­
no su manimi ir norėjo perduoti man penkis šimtus rublių.
Bet banditai neleido jam tai padaryti ir, numetę pinigus
ant grindų, visi išėjo iš namų. Pro langą mačiau, kad jie
nuvedė vyrą į tvartą, už kokių 30—40 metrų nuo namų, ir
netrukus iš ten pasigirdo trys šūviai, kuriais mano vyras
buvo nužudytas.
Po to vienas banditų įėjo į namus ir pasakė, kad jie nu­
žudė mano vyrą, ir liepė niekur iš namų neišeiti. Jam iš­
ėjus, pro langą pamačiau, kad kieme buvo apie 20 man ne­
pažįstamų banditų, kurie 4 vežimais nuvažiavo į Vabalnin­
ko rajono Buožių kaimą.
Banditams išvažiavus, nuėjau pas vyro brolį Praną Sa
kicką, gyvenusį už kokių trijų šimtų metrų nuo mano namų,
tame pačiame Bartašiškių kaime, ir papasakojau apie tai,
kas įvyko. Grįžusi į namus, nuėjau į tvartą, kur radau vy­
ro lavoną. Mano vyras buvo nužudytas šūviais į galvą,
kaklą ir krūtinę.
Jis buvo nužudytas sekmadienį, o antradienį jį palai­
dojau Vabalninko rajono Salamiesčio kapinėse.
Po dviejų valandų, kai mano vyras buvo nužudytas, aš
sužinojau, kad pirma, tą patį rytą, banditai taip pat nužudė
Alfonsą Černių, dirbusį Buožių apylinkės pirmininku.
154

ČERNIENĖS

Onos parodym ai*

1951 m. gruodžio 18 d.
Mano vyras Černius Alfonsas, Domo s., gimęs 1907 me­
tais, dirbo Vabalninko valsčiaus Buožių apylinkės pirmi­
ninku. 1946 metų kovo 3 dieną jį nužudė antitarybinės na­
cionalistinės gaujos dalyviai.
1946 metų kovo 3 dieną, apie 5 vai. ryto, kai jau švito
ir buvo galima matyti už kokių penkiolikos—dvidešimt
metrų, mes miegojome su vyru viename kambaryje,— jis
vienas, o aš su dukra Vlade, kuriai tuomet buvo dešimt me­
tų,— į mūsų namų duris ėmė kažkas belstis.
Aš ir vyras pabudome. Vyras priėjo prie durų ir pa­
klausė, ko reikia. Besibeldžiantysis ėmė reikalauti, kad ati­
darytų duris, nes kitaip daužysiąs langus.
Vyras suprato, kad atėjo antitarybinės nacionalistinės
gaujos dalyviai, išsigando ir atidarė duris. \ mūsų butą
įėjo apie dvylika banditų, kurių vienas įžiebė lempą. Iš at­
ėjusių banditų pažinau Petrą Viksvą ir Bronių Mikonį, ku­
riuos pažinojau kaip vietos gyventojus: Viksva gyveno
Akmenės, o Mikonis — Buožių kaime, už kokių pusantro
kilometro nuo mūsų. Kiti banditai buvo nepažįstami.
Vienas nepažįstamųjų banditų ėmė reikalauti vyro, kad
atiduotų pistoletą, kurio jis neturėjo, o kiti ėmė daryti kra­
tą. Mikonis išėjo į kiemą ir buvo ten, iki pasibaigė krata.
Kratos metu banditai nieko nerado ir nieko nepaėmė;
jie įsakė vyrui eiti su jais į kiemą. Supratau, kad jie išveda
jį nužudyti. Aš labai išsigandau ir net nebeatmenu, kas to­
liau buvo.
Po valandos, atgavus sąmonę, išėjau į kiemą gyvulių
šerti ir pamačiau, kad banditai išsivedė arklį. Kluone ra­
dau, vyro lavoną ir pastebėjau, kad banditai pagrobė apie
200 kilogramų kviečių ir rugių.
* ADSR {.. 70 r., 106— 107 I
156

Vyras gulėjo nužudytas kluono viduryje ant šono, krau­
jo klane. Jis buvo nužudytas iš šaunamojo ginklo. Krūtinė­
je, pečiuose ir kakle buvo kulkų padarytos žaizdos.
Pamačiusi vyro lavoną, nubėgau j namus, papasakojau
dukteriai, ir abi pradėjome verkti. Tuo metu jau visai pra­
švito, atėjo kaimynai, kas pirmas atėjo — nebeatmenu, o
neužilgo ir kareiviai.
Kareiviams padedant, vyro lavoną išnešiau iš kluono.
Trečiadienį palaidojau vyrą Vabalninko rajono Salamies­
čio kapinėse.
Tą rytą, kai buvo nužudytas mano vyras, į Bartašiškių
kaimą atvykus kareiviams, sužinojau, kad banditai taip pat
nužudė mano kaimyną Joną Sakicką; sprendžiant pagal
laiką, jie Sakicką nužudė po to, kai buvo nužudytas ma­
no vyras.

JONO BALTUŠIO GAUJA

Baltušis Jonas, Juozo s., gimęs 1914 metais,
Pandėlio rajone, Buivėnų kaime.
BALTUŠIO Jono parodymai *
1955 m. gegužės 17 d.
Aš, Baltušis Jonas, Juozo s. esu gimęs 1914 metais
valstiečio šeimoje. 1927 ar 1928 metais baigiau Pandėlio
miestelyje keturias pradžios mokyklos klases, o paskui iki
1944 metų rudens dirbau savo tėvo Juozo Baltušio ūkyje,
Pandėlio rajono Buivėnų kaime.
Tarybinei kariuomenei išvadavus Lietuvos TSR terito­
riją nuo vokiškųjų okupantų 1944 metais, prasidėjo mo­
bilizacija j Tarybinę Armiją. Nenorėdamas tarnauti Tary­
binėje Armijoje, 1944 metų rudenį pradėjau gyventi nele­
galiai ir slapsčiausi iki 1944 metų vėlyvo rudens. Buvau
ginkluotas belgišku šautuvu.
Apytikriai 1944 m. gruodžio mėnesį Pandėlio girioje
atsitiktinai sutikau banditą Kalpoką. Jis man pasiūlė stoti
į jo vadovaujamą nacionalistų gaują. Su bandito Kalpoko
pasiūlymu sutikau. Kalpoko gaujoje išbuvau dvi savaites,
o paskui išstojau iš jos ir slapsčiausi namie. 1945 m. sau­
sio mėnesį VRM kariai mane sulaikė kaip banditą ir nu­
gabeno į Rokiškio kalėjimą. Maždaug po trijų mėnesių,
1945 m. balandžio mėnesį, iš kalėjimo pabėgau.
Iki 1945 m. rudens slapsčiausi Pandėlio rajono Šekštininkų apylinkės kaimuose. Čia besislapstydamas atsitikti­
nai susitikau miške šautuvais ginkluotus banditus Petrą
* ADSR f., 70 r., 191—215 1.
157

Sakj ir Lionginą Šaltinį. Prisidėjau prie jų ir įstojau į vei­
kiančią ginkluotą nacionalistinio pogrindžio gaują, kurioje
buvau iki 1955 m. gegužės 16 d., t. y. iki mano suėmimo.
Iš bandito Šakio tuomet nupirkau už 500 rublių auto­
matą ir 60—70 kovos šovinių.
Ginkluotoje gaujoje turėjau slapyvardžius: „Jieznas“
ir „Trimitas“. Banditinis „Trimito“ slapyvardis man buvo
duotas 1952 m. liepos mėnesį, kai man buvo pavestos bū­
rio vado pareigos.
Vasarą mes daugiausia slapstėmės Pandėlio girios ma­
syvuose, o žiemą vienkiemiuose, bunkeriuose, išsiskirstę
smulkiomis grupėmis, po du—tris.
1952
m. liepos mėnesį įvykusiame banditų pasitarime
buvau paskirtas būrio vadu. Mano būryje buvo iki 6 bandi­
tų. Tuo metu veikė „Cvinklio“ ir Pivoravičiaus vadovauja­
mos dvi banditų grupės. Ryšius tarp savęs jos palaikė per
savo patikimus asmenis. 1952 m. liepos mėnesį mes, abiejų
nurodytų grupių banditai, atėjome į sutartą vietą krūmuo­
se prie Vabalninko rajono Girbučių kaimo į pasitarimą.
Čia banditas Zubrys atvedė „Tilviką“ ir „Saulių“, kuriuos
banditas „Cvinklis“ pristatė mums kaip banditų vadovybės
atstovus.
Banditas, slapyvardžiu „Saulius“, pranešė, kad jis yra
tėvūnijos (kurios — nepasakė) vadeiva ir vyresniųjų gau­
jos vadeivų įgaliotas pasitarti su mumis organizaciniaisstruktūriniais klausimais ir pasiūlė prisidėti prie jų
gaujos.
Po šio pasitarimo („Cvinklio“ ir Pivoravičiaus) bandi­
tų grupės, kuriose buvo 11 banditų, nuėjo į Biržų rajono
Biržų girią susitikti su „Giriečio“ vadovaujama banditų
grupe. Kelyje į Pandėlio rajono Raikėnų kaimą mus apšau­
dė VRM kariai. Slėpdamiesi nuo jų persekiojimo, vieną die­
ną išgulėjome krūmuose prie Vabalninko rajono Žadeikių
kaimo.
Banditai Pivoravičius ir Valentėlis nuvedė banditus
„Tilviką“ ir „Saulių“ į Biržų rajono Biržų girią, o kiti ban158

elitai, tarpe jų ir aš, nuėjome į Pandėlio girią. Biržų girioje
įvykusiame pasitarime minėti banditai kartu su vadeivos
„Giriečio“ banditais pasiskirstė pareigomis ir sudarė va­
dinamąją' „Pilėnų“ banditų tėvūniją, kurios vadeiva buvo
paskirtas „Girietis“, o štabo viršininku — Pivoravičius.
Ten pat buvo paskirti penki būrių vadai. Jų tarpe buvau ir
aš. Mano būrys vadinosi mano slapyvardžiu „Trimitas“.
Jame buvo šie banditai:
1) aš — Jonas Baltušis — būrio vadas.
2) Linas Pivoravičius, jis buvo ir vadinamojo „Pilėnų“
banditų rajono štabo viršininkas. 1952 metų rudenį jį drau­
ge su kitais šešiais banditais sugavo miške, Vabalninko
rajone.
3) Romas Petronis, 1952 m. rudenį VRM karių sugau­
tas miške, Vabalninko rajone.
4) Romas Styra, kur jis yra šiuo metu — nežinau.
5) Petras Laucius, 1952 m. rudenį VRM karių sugau­
tas miške, Vabalninko rajone.
6) Stasys Jasiūnas, nukautas 1954 m. vasarą Pandėlio
rajono Rasčiūnų miške.
Man dalyvaujant, mūsų gaujos buvo įvykdyti šie apiplė­
šimo ir teroro aktai:
1) 1949 metų rudenį apiplėšėme parduotuvę Pandėlio
rajono Kazliškio kaime; dalyvavome: aš — Jonas Baltušis,
Jonas Čepulis ir Aleksas Puzinas (abu nukauti 1950 me­
tais). Iš parduotuvės pasigrobėme tris maišus įvairių pre­
kių. Tą pačią naktį apiplėšėme Kazliškio pašto skyrių, pa­
sigrobėme 700—800 rublių pinigų ir sudaužėme telefoną,
kad nepraneštų apie mus VRM organams.
2) 1950 metų pavasarį antrą kartą apiplėšėme Kazliš­
kio krautuvę. Dalyvavome: aš — Jonas Baltušis, Aleksas
Puzinas, Jonas Čepulis, Romas Petronis, Albinas Šidlaus­
kas ir Linas Pivoravičius. Iš parduotuvės pagrobėme visą
vežimą prekių, pašte sudaužėme telefoną ir paėmėme
600 rublių.
159

3) 1953 metų žiemų apiplėšėme parduotuvę Pandėlio ra­
jono Kučgalio kaime, paimdami vežimą prekių. Apiplėšiant
parduotuvę dalyvavome: aš — Jonas Baltušis ir Romas
Styra.
4) 1953 metų pavasarį aš — Jonas Baltušis ir Romas
Styra prie Ząsinyčių kaimo Vabalninko rajone pastojome
kelią nepažįstamam piliečiui ir atėmėme iš jo 5 tūkstan­
čius rublių.
5) 1953 metų rudenį mudu su Romu Styra apiplėšėme
Pandėlio rajono Skapiškio girininkiją, pasigrobdami apie
14 tūkstančių rublių.
6) 1950 metų vasarą Pandėlio rajono Valiuliškių ir Vozgučių kaimuose buvo nužudyti tarybiniai aktyvistai Cetkauskas, Markovas ir Aleinikovas ir iš jų buvo atimti me­
džioklinis šautuvas ir „Nagano“ sistemos revolveris. Tero­
ro akte dalyvavo Albinas Šidlauskas, aš — Jonas Baltušis,
Linas Pivoravičius, „Cvinklis“, Stasys Liaudanskas ir
Puzinas.
7) 1950 metų vasarą Pandėlio rajono Skapiškio miške
buvo nužudyti trys žmonės, iš kurių banditai Valentėlis ir
Jonas Čepulis paėmė du automatus „PP5“. Nužudant nu­
rodytus tris žmones dalyvavo banditai: Albinas Šidlaus­
kas, Aleksas Puzinas, Jonas Čepulis, Linas Pivoravičius,
Stasys Liaudanskas ir aš — Jonas Baltušis.
8) 1950 metų vasarą Pandėlio rajono Buivėnų kaime išžudėme Stašienės šeimą: Stašienę, jos dukterį ir sūnų (jų
vardų nežinau). Siame teroro akte dalyvavome: aš — Jo­
nas Baltušis, Aleksas Puzinas, Jonas Čepulis ir Stasys Liau­
danskas. Aš pro langą nušoviau Stašienę, o banditai Puzi­
nas ir Liaudanskas — Stašytę ir Stasį. Manėme, kad Stašienė komunistė, ir todėl ją nužudėme.
9) Tą pačią 1950 metų vasaros naktį už vieno kilomet­
ro nuo Pandėlio miestelio nužudėme Pandėlio apylinkės
gyventoją Jakubką. Nužudant Jakubką dalyvavome: a š —
Jonas Baltušis, Jonas Čepulis, Aleksas Puzinas ir Liau­
danskas.
100

10)
1951 metų pavasarį Pandėlio rajono Kiliškių miške
nužudėme kelyje milicijos darbuotoją ir sunkiai sužeidėm
civilį asmenį. Iš milicijos pareigūno paėmėm automatą. Su­
žeisto civilio asmens likimo nežinau. Siame teroro akte da­
lyvavome aš — Jonas Baltušis, Linas Pivoravičius, Jonas
Čepulis, Vytautas Valentėlis ir Stasys Liaudanskas.
1955 m. gegužės 17 d.
Būdamas ginkluotos gaujos narys, dalyvavau įvykdant
taip pat ir šiuos teroro aktus:
1949
metų rudenį Pandėlio rajono Siurpiškių kaime nu­
žudėme tarybinį aktyvistą Greibą (jo vardo nežinau). Greibą nužudant dalyvavome aš — Jonas Baltušis, Jonas Čepu­
lis. Aš šoviau į Greibą iš pistoleto, o Čepulis — iš automato.
1949 metų rudenį Vabalninko rajono Girbučių kaime
buvo nužudyti du piliečiai: vienas, pavarde Kuliukas, kito
pavardės nebeatmenu. Juos nužudė Pivoravičius ir Liau­
danskas; aš — Jonas Baltušis ir Jonas Čepulis buvome kie­
me sargyboje.
Be suėmimo metu atimtų iš manęs ginklų, aš turėjau
dar ginklų bei šaudmenų: užsieninės markės 7,65 mm ka­
libro pistoletą, paslėptą Pandėlio rajono Einorių kaimo
Lavėno sodybos tvarto stoge; Pandėlio rajono Griaužių
kaime vienoje sodyboje, kurios šeimininko pavardės nebe­
atmenu, paslėptą granatą ir dviejuose buteliuose šovinių
automatams.
Suimant mane 1955 m. gegužės 16 d. turėjau šiuos
ginklus: „PPŠ“ automatą su 118 šovinių, užsieninės mar­
kės 9 mm kalibro pistoletą su 43 šoviniais ir binoklį.
1955 m. gegužės 30 d.
Maždaug praėjus mėnesiui po Cetkausko, Markovo ir
Aleinikovo nužudymo, Puzinui ir Šidlauskui pasiūlius, aš.
Šidlauskas, Puzinas, Liaudanskas, Vytautas Valentėlis ir
11-2819

161

Pivoravičius iš Vabalninko rajono Puznos miško nuėjome
į Pandėlio rajono Skapagirio mišką. Du kilometrai nuo
Girsteikių kaimo, prie kelio iš rajono centro Pandėlio Į
Skapiškį, padarėme pasalą. Mes žinojome, kad šiuo keliu
dažnai važinėja ir vaikšto ginkluoti aktyvistai ir liaudies
gynėjai, tačiau kokiu metu ir kas iš ginkluotų asmenų tu­
rėjo šiuo keliu praeiti ar pravažiuoti, nežinojome.
Pasaloje išgulėjome dvi paras. Trečią dieną pastebėjo­
me du vežimus su malkomis, važiuojančius Pandėlio kryp­
timi. Vežime sėdėjo trys vyrai, kurių du buvo ginkluoti au­
tomatais, o trečias — be ginklo.
Iš to nusprendėme, kad tai liaudies gynėjai. Jų pavar­
džių nežinojome ir nežinome. Nurodytiems liaudies gynė­
jams privažiavus pasalą, atidengėme ugnį. Du liaudies gy­
nėjus nužudėme vietoje; trečias mėgino pabėgti, bet Šid­
lauskas jį pasivijo ir nušovė. Per šaudymą buvo užmuštas
vienas arklys, kuriuo buvo vežamos malkos. Banditai Če­
pulis ir Valentėlis pasiėmė du nužudytųjų automatus
„PPŠ“ ir karišką diržą, ir mes nuėjome į mišką. Nužudy­
tųjų lavonus palikome vietoje. Automatais ir diržu visą
laiką naudojosi Čepulis ir Valentėlis, tačiau kur jie juos
padėjo, nežinau.
Sužinojęs iš savo tėvo Juozo Baltušio, gyvenančio Pan­
dėlio rajono Buivėnų kaime, kad Stašiai ardo buožiškų šei­
mų pastatus, 1950 metų vasarą prikalbėjau banditus Puziną, Čepulį ir Liaudanską susidoroti su Stašių šeima. Ban­
ditai su manimi sutiko.
Vieną tų metų vasaros naktį, mėnesio ir dienos neatme­
nu, aš su nurodytais trimis banditais iš Vabalninko rajono
Puznos miško atėjome į Buivėnų kaimą, norėdami įgyven­
dinti savo sumanymą.
Kadangi Buivėnų kaimas ir Stašio ūkis man gerai žino­
mi, mes, niekur neužeidami ir nieko neklausdami, nuėjome
tiesiog į Stašio namus, kuriuos priėjus, pasibeldžiau į langą.
Priėjo Stašienė, ir aš paleidau į ją eilę šūvių. Ji krito ir dau­
giau nepakilo. Tuo metu kiti banditai įsilaužė į Stašio namus.
162

Po kelių minučių aš taip pat įėjau į namus ir ten pama­
čiau nužudytus Stašienę, j kurią šoviau pro langą, jos sūnų
ir dukterį. Stašio namuose nebuvo. Tik todėl mes jo nenužudėme, nors ketinome ir jį nužudyti.
Nužudę Stašienę, jos sūnų ir dukterį, nuėjome į kolūkio
tvartą Buivėnų kaimo gyventojo Jono Strižkos ūkyje. Ti­
kėjomės surasti prie tvarto ką nors iš sargų, saugojančių
gyvulius. Norėjome, kad sargas parodytų, kur yra buvusio
Pandėlio apylinkės gyventojo Jakubkos ūkis. Jau tuomet
ketinome jį nužudyti. Cepulio teigimu, Jakubka pasiskun­
dė milicijai, kad jam dingusią karvę pagrobė banditai, o vė­
liau ta karvė atsirado. Prie tvarto stovėjo du vyrai. Pa­
stebėję mus, vienas jų pabėgo, o antras liko vietoje. Tai
buvo Žalys (jo vardo, tėvo vardo ir iš kur jis yra — neži­
nau). Paklaustas, kas buvo antras vyras, Žalys atsakė, kad
su juo buvo Stasys. Bet mes jo nepersekiojome ir jį ne­
šaudėme, nes buvo tamsu.
Čepulis įsakė Žaliui parodyti, kur yra Jakubkos ūkis, ir
Žalys nuvedė mus į Jakubkos namus Pandėlio vienkiemyje.
Priėję Jakubkos namus, įsakėme Žaliui pasibelsti į duris ir
paprašyti atidaryti jas. Žalys tai ir padarė. Po kiek laiko at­
sidarė durys. Aš su banditais Čepulių ir Liaudansku įėjau
į vidų, o Žalys ir banditas Puzinas liko kieme.
Kambaryje degė žibalinė lempa. Ten radome Jakubkos
žmoną su mažamečiais vaikais ir kažkokią merginą, kurios
nepažįstu. Paties Jakubkos namie nebuvo. Žmona pasakė,
kad nežinanti, kur jis yra.
Netrukus banditas Čepulis išgirdo, kad kažkas vaikšto
namų pastogėje, ir mus apie tai įspėjo. Įsakėm tam žmogui
nulipti žemyn, į kambarį. Tai buvo Jakubka. Nieko nesaky­
damas aš iš pistoleto kelis kartus šoviau jam į krūtinę ir
į galvą ir nudėjau vietoje.
1955 m. birželio 1 d.
Nužudę Greibą, aš su banditais Pivoravičium, Liaudans­
ku ir Čepulių slapsčiausi Pandėlio girioje, už dviejų—trijų
163

kilometrų nuo Pandėlio rajono Valiuliškių kaimo. Kartą ban­
ditas Pivoravičius mums trims papasakojo, kad Vabalninko
rajono Girbučių kaime gyveną Vilčinskas ir Kuliukas yra
tarybiniai aktyvistai. Pivoravičius ketino juos nužudyti ir
pasiūlė mums eiti su juo.
Naktį banditas Pivoravičius nuvedė mane, Čepulį ir
Liaudanską į Girbučių kaimą pas Kuliuką. Priėję Kuliuko
namus, aš su Čepulių likome kieme, o Pivoravičius ir Liaudanskas, pasibeldę į duris, kurios buvo tuojau atidarytos,
užėjo į namus. Netrukus jie išėjo ir pasakė, kad Kuliuko
namuose nėra. Paskui Pivoravičius nuvedė mus pas Kuliuko
kaimyną (jo pavardės nežinau). Pivoravičius ir Liaudanskas
pasibeldė. Kai tik duris atidarė, jie įėjo į namus, o aš su Če^
puliu likau kieme. Praslinkus keliom minutėm Pivoravičius
ir Liaudanskas išsivedė iš namų Kuliuką ir nusivedė į tų
namų šeimininko pirtį. Mudu su Čepulių, ėję paskui juos,
likome prie pirties. Banditams Pivoravičiui ir Liaudanskui
įėjus į pirtį, išgirdau šūvius. Išėję iš pirties Pivoravičius
ir Liaudanskas pasakė, kad jie Kuliuką nužudė.
Nužudę Kuliuką, Pivoravičiaus vedami, nuėjome pas Vil­
činską. Priėję namus pasibeldėm į duris. Duris atidarius
Pivoravičius kartu su Liaudansku įėjo į namus, o aš su Če­
pulių likau kieme. Pivoravičiui ir Liaudanskui įėjus į namus,
išgirdau šūvius. Netrukus jie išėjo ir pasakė, kad nužudė
Vilčinską. Paskui mes grįžome į Pandėlio girią.

LIUDININKO PARODYMAI

PURONO Vinco parodymai*

1955 m. liepos 16 d.
Man yra žinoma, kokiomis aplinkybėmis banditai sugavo
ir sušaudė Jaučiapievio apylinkės tarybos pirmininką Greibą
Antaną, Juozo s.:
1950
m. gruodžio 8 d., 7 ar 8 vai. vakaro, buvau namie,
ir tuo metu iš lauko pasibeldė kažkoks vyriškis j langą ir
lietuviškai pasakė, kad išeičiau j kiemą.
Aš apsirengiau ir išėjau. Kieme pamačiau du ginkluotus
vyrus, kuriuos atpažinau. Tai buvo nacionalistinės ginkluo­
tos gaujos dalyviai: Pandėlio rajono Buivėnų kaimo gyven­
tojas Jonas Baltušis ir Stanikūnų kaimo gyventojas Jonas
Čepulis. Pastarasis su manimi pasisveikino, paduodamas
ranką. Abu jie buvo apsirengę buvusios buržuazinės Lietu­
vos kariuomenės uniforma ir ginkluoti automatais.
Pasisveikinęs su manim, Čepulis pareikalavo, kad duo­
čiau iš kolūkio fondo banditams 10 centnerių grūdų, ir čia
pat ėmė grasinti, kad, jei neduosiu, mane nužudys.
Ėmiau Čepuliui aiškinti, kad grūdai nėra mano žinioje
ir jų duoti negaliu. Tuo metu j mano kiemą įėjo apylinkės
tarybos pirmininkas Greibas Antanas, Juozo s. ir jo žmonos
giminaitis (jo pavardės nežinau). Jiems įėjus, Čepulis nu­
stojo su manimi kalbėjęs ir paklausė juos: „Kas jūs esate?“
Greibas atsakė, kad jis yra apylinkės tarybos pirmininkas.
* ADSR f., 70 r., 216— 217 1.
165

Greibui taip atsakius, prie jo ir šalia jo stovėjusio
žmonos giminaičio priėjo banditas Baltušis ir pasakė: „Ei­
kite su mumis, mums tokie reikalingi“. Po to Baltušis ir
Čepulis nusivedė iš mano kiemo Greibą ir jo žmonos gimi­
naitį, o aš įėjau į namus.
Būdamas namuose, maždaug po 15 minučių, kai banditai
Baltušis ir Čepulis išvedė iš mano kiemo Greibą, išgirdau 5 ar
6 šūvius, o po kiek laiko Baltušis ir Čepulis vėl priėjo prie
mano namų ir pasibeldė į langą. Kai atsiliepiau, Čepulis
man priminė, kad būtų grūdai, nes kitaip man atsitiks tas
pats kaip ir Greibui, ir jie nuėjo.
1950 m. gruodžio 9 d. rytą pas mane į namus atėjo ma­
no kaimynas Aloyzas Šlapelis, kuris pasakė, kad prie jo
pirties guli nužudyto apylinkės tarybos pirmininko Anta­
no Greibo lavonas. Iš karto žiūrėti nenuėjau. Nuėjau tik
tada, kai atvyko milicijos ir valstybės saugumo darbuotojai.
Tuo metu buvau „Rytojaus“ kolūkio pirmininkas, ir ban­
ditai Baltušis ir Čepulis, žinodami apie tai, grasindami nužudysią, reikalavo iš manęs, kad duočiau kolūkio grūdų.

KAZIO KALPOKO GAUJA

Kalpokas Kazimieras, Jurgio s., gimęs 1907
metais Rokiškio rajone, Jokubiškio vienkiemyje.
KALPOKO Kazimiero parodymai *
1951 m. gruodžio 8 d.
Aš, Kalpokas Kazys, Jurgio s. gimiau 1907 metais vi­
dutinio valstiečio šeimoje. Mano tėvas turėjo 12 ha žemės.
1917 metais pradėjau mokytis Čedasų pradžios mokykloje.
1922 metais įstojau į Rokiškio gimnaziją, kurią baigiau
1928 metais. 1929 metais įstojau į Kauno kunigų seminariją,
bet 1930 metais išstojau iš jos ir tais pačiais metais įstojau
į karo mokyklą Kaune. Po dviejų mėnesių susirgau ir buvau
atleistas iš karo mokyklos. 1932 metais pradėjau mokytojauti
Kupiškio apskrityje, Zaidelių pradžios mokykloje. Po vienerių metų persikėliau dirbti į Kupiškio apskrities Vėžionių
pradžios mokyklą. Toje mokykloje dirbau iki 1938 metų, o
paskui persikėliau į Rokiškio apskritį, Apaščios pradžios mo­
kyklą. Čia dirbau iki 1940 metų, o vėliau Rokiškio apskri­
ties Ziobiškio pradžios mokykloje iki karo pradžios.
Kai Vokietija užpuolė Tarybų Sąjungą, persikėliau iš
Ziobiškio į savo tėviškę.
1952 m. balandžio 8 d.
1941 metų birželio mėnesį, kai vokiškųjų fašistų kariuo­
menė okupavo buvusią Rokiškio apskritį, aš Čedasų mieste­
lyje suorganizavau nacionalistų būrį, kuriam priklausė apie
50 žmonių, ir vadovavau jam. Per visą būrio gyvavimo lai­
* ADSR f., 70 r.. 112—115, 126—159 1.
167

ką jo nariai ir aš pats suiminėjau tarybinius bei partinius
darbuotojus, tarybinius aktyvistus ir jų giminaičius, likusius
vokiečių kariuomenės užnugaryje.
1952 m. sausio 24 d.
Be Čedasų apylinkės ir iš dalies Juodupės valsčiaus tary­
binių aktyvistų, apie kuriuos kalbėjau sausio 23 d. ir šios
dienos kvotos metu, mano vadovaujamo Čedasų nacionalistų
būrio nariai buvo suėmę apie 15—18 tarybinių aktyvistų iš
kitų valsčių: Pandėlio, Skapiškio ir Panemunio valsčiaus
apylinkių. Kai kuriuos jų pats tardžiau, o kitų klausiau tik
pavardės ir iš kur jie, paskui pranešdavau apie juos jų gy­
venamųjų vietovių nacionalistų būriams ir su sargyba siųs'davau juos tenai. Tų tarybinių aktyvistų pavardžių neprisi­
menu ir apie jų tolimesnį likimą nieko nežinau. Suiminėjant Čedasų valsčiuje besislapstančius tarybinius
aktyvistus iš kitų vietų, daugiausia dalyvaudavo naciona­
listai Bronius Sukauskas, Lionginas Šeškūnas, Antanas
Blėka, Stasys Juknevičius, Stasys Juodelis, Petras Gurk­
lys, Albertas Jasiūnas ir broliai Povilas ir Petras Liauškos.
Be to, mano vadovaujamo būrio nacionalistai sulaikė ir
pristatė į būrio štabą keletą Tarybinės Armijos kareivių, li­
kusių vokiečių kariuomenės užnugaryje. Keletas jų atėjo
patys ar juos atvedė vietiniai gyventojai, tačiau, būtent, kas.
dabar neprisimenu. Kiek prisimenu, iš viso į būrio štabą buvo
pristatyta apie 15 kareivių, iš kurių tik vieną nusiunčiau su
sargyba į Rokiškį, bet į kokius organus, neprisimenu, o vi­
sus kitus atidaviau dirbti buožėms.
Tas kareivis, kurį aš nusiunčiau į Rokiškį, buvo jau­
niausias iš visų, jis turėjo 25—28 metus. Aš laikiau jį kadri­
niu Tarybinės Armijos kareiviu, todėl ir nusiunčiau į Rokiškį.
Kiti kareiviai buvo 35—40 metų, ir aš maniau, kad jie buvo
mobilizuoti karui prasidėjus arba prieš pat karą, todėl ir
siunčiau juos dirbti pas buožes. Koks buvo likimas to ka­
reivio, kurį nusiunčiau į Rokiškį — nežinau.
168

Vėliau, vokiečių valdžios organams pareikalavus, buo­
žėms išdalintus kareivius įvairiu metu patys buožės nuve­
žė j Rokiškį. Koks kareivių tolesnis likimas — nežinau.
1943 metų vasarą, mėnesio ir dienos neprisimenu, Petras
Žukauskas iš kažkur sužinojo, kad maždaug už šešių kilo­
metrų nuo jo ūkio, vieno Juodupės valsčiaus kaimo apylin­
kėse (to kaimo pavadinimo neprisimenu), slapstosi trys pa­
bėgę iš nelaisvės Tarybinės Armijos kareiviai. Žukauskas
pranešė tai Juodupės valsčiaus policijai ir į Rokiškį; be to,
jis pranešė ir man per trečią asmenį (telefonu), kad surink­
čiau buvusių nacionalistų grupę ir nuvykčiau į tą kaimą, kur
buvo kareiviai. Suradau brolius Povilą ir Petrą Liauškas,
ir mes visi trys nuvažiavome dviračiais. Aš turėjau automa­
tą, o broliai Liauškos — šautuvus. Mums nuvykus, trys Ta­
rybinės Armijos kariai jau buvo nužudyti ir tame pačiame
kaime palaidoti. Toje baudžiamojoje operacijoje dalyvavo
Juodupės valsčiaus policininkai, keletas vokiečių kareivių iš
Rokiškio ir grupė nacionalistų iš Čedasų būrio: Lionginas
Seškūnas, Stasys Juknevičius ir Petras Žukauskas. Šaudant
į kareivius, per neatsargumą buvo nušautas Lionginas Seš­
kūnas.
1944 metų pavasarį, mėnesio ir dienos neprisimenu, Pa­
nemunio valsčiaus policijos viršininkas, pavardės nežinau,
paskambino man telefonu ir pasiūlė surinkti, kiek bus gali­
ma, nacionalistų grupę ir atvykti su ja į Panemunį daly­
vauti baudžiamojoje operacijoje prieš tarybinius partizanus.
Aš sutikau, surinkau ginkluotus nacionalistus brolius Petrą
ir Povilą Liauškas, Bronių Sukauską, Antaną Blėką, Vikto­
rą Tinkūną ir Stasį Juodelį ir nuvykau su jais į Panemunio
policijos viršininko nurodytą vietą. Patikslinu: man buvo
įsakyta nuvykti ne į Panemunį, o į Rokiškio valsčiaus Mitragalio kaimo apylinkę. Mūsų grupei nuvykus, ten atvyko
policininkai iš Panemunio ir grupė Plechavičiaus rinktinės
kareivių su savo vadu (jo laipsnio neprisimenu), kuriam
vadovaujant mes apieškojome mišką prie Mitragalio kaimo,
tačiau tarybinių partizanų neradome. Iš piliečių tuomet nie­
169

kas nebuvo suimtas. Tos operacijos metu buvau ginkluotas
automatu.
1944 metų birželio pradžioje buvo apiplėštas mano žmo­
nos brolis Juozas Bulovas (miręs 1944 metų rudenį). Apie
tai jis pranešė man. Aš nutariau, kad tai padarė tarybiniai
partizanai ir, surinkęs grupę nacionalistų — brolius Petrą
ir Povilą Liauškas, Antaną Blėką, Viktorą Tinkūną, Bronių
Bukauską, Vladą Mikšą, kartu su jais nuvykau ieškoti tary­
binių partizanų į Plunksnočių mišką, tačiau nei tarybinių
partizanų, nei jokių kitų asmenų ten neradome.
1952 m. sausio 25 d.
1944 metų birželio mėnesį Rokiškio apskrities Panemu­
nio valsčiaus policijos viršininkas ir viršaitis iškvietė mane
į Panemunį. Be to, buvo pakviesti ir kitų 1941 metais Pane­
munio valsčiuje veikusių nacionalistų būrių vadeivos bei
daugelis kitų asmenų. įvyko pasitarimas, kuriame vals­
čiaus viršaitis ir policijos viršininkas painformavo mus apie
padėtį Tarybų Sąjungos—Vokietijos fronte ir Rokiškio ra­
jone. Jie sakė, kad vokiečių kariuomenė traukiasi ir, matyt,
Tarybinė Armija netrukus ateis į Lietuvą; visur pradeda
veikti tarybinių partizanų būriai. Be to, jie kalbėjo, kad,
sąjungininkams paveikus Tarybų Sąjungą, Lietuvoje gali
būti sukurta savarankiška valstybė, todėl kovai prieš tary­
binius partizanus valsčiuje reikia sudaryti savisaugos bū­
rius iš nacionalistų, „savarankiškos“ Lietuvos šalininkų.
Buvo nutarta sudaryti keturis būrius, kurių centrai turėjo
būti Panemunyje, Čedasuose, Suvainiškyje ir Kvetkuose.
Sudaryti vadinamosios savisaugos Čedasų būrį ir jam va­
dovauti buvo pavesta man.
Vykdydamas pasitarime gautus nurodymus, paskelbiau,
kad organizuojamas savisaugos būrys, ir neilgai trukus
pats ir per kitus nacionalistus įtraukiau į jį apie 50 žmonių.
Aktyvią pagalbą organizuojant tą būrį man suteikė broliai
Petras ir Povilas Liauškos ir Bronius Sukauskas Savo pa­
vaduotoju aš paskyriau į savisaugos būrį įstojusį Danie­
170

lių Karaliūną, 40 metų, Panemunio valsčiaus Griškiškio
kaimo gyventoją. Kur jis dabar-—nežinau. Savisaugos bū­
rys veikė maždaug mėnesj, o fronto linijai priartėjus prie
Panemunio valsčiaus, iširo.
Pagrindinį Čedasų savisaugos būrio branduolį 1944 me­
tais sudarė buvę Čedasų nacionalistų būrio nariai 1941
metais. Prisimenu, kad iš savisaugininkų 1944 metais savi­
saugos būriui priklausė Antanas Šeškauskas, Stasys Juk­
nevičius, Povilas čiauška, Petras čiauška, Bronius Sukauskas, Petras Gurklys, Viktoras Tinkūnas, Stasys Juodelis,
Vytautas Staigys, Jonas Mikšys, Vladas Mikšys, Jonas Krisiūnas, Romas Dovydėnas.
Kaip jau sakiau, Čedasų savisaugos būrys veikė maž­
daug vieną mėnesį — buvo suorganizuotas 1944 metų bir­
želio ir iširo liepos mėnesį. Per tą laiką pravedžiau keletą
rikiuotės užsiėmimų, suorganizavau sargybą Čedasų mies­
telyje nakties metu. Vakarais, po darbo, susirinkdavome
mokykloje ir svarstydavome padėtį Tarybų Sąjungos—Vo­
kietijos fronte, kovos už „nepriklausomą“ čietuvą būdus ir
galimybes. Dabar papasakoti, kiek kartų vienas ar kitas
būrio narys ėjo sargybą, dalyvavo susirinkimuose ir rikiuo­
tės užsiėmimuose, negaliu, nes neprisimenu, tačiau visi
mano anksčiau minėti savisaugos būrio nariai daugiau ar
mažiau dalyvavo toje būrio veikloje.
Vieną 1944 metų liepos mėnesio dieną iš Juodupės
valsčiaus Prūselių kaimo apylinkių į Čedasų savisaugos
būrį atėjo pilietis, kurio pavardės neprisimenu, ir pareiškė,
jog praeitą naktį pas jį bandė įeiti kažkokie žmonės, tačiau
jis jų neįsileido ir pabėgo iš namų. Nutaręs, kad tai buvo
tarybiniai partizanai, paėmiau apie 30 savisaugos būrio
narių, norėdamas išaiškinti aplinkybes ir, radus tarybinius
partizanus, likviduoti juos. Maždaug 20 žmonių grupę, va­
dovaujamą mano pavaduotojo Karaliūno, nusiunčiau tiesiog
į Prūselių kaimą, o pats ir kiti savisaugininkai, iš viso
maždaug 8 žmonės, nuvažiavome dviračiais į Juodupės
miestelį patikrinti, kas ten darosi, nes buvo gandų, kad
171

visi vokiečių valdžios organų atstovai pabėgę. Tie gandai
pasitvirtino.
Iš Juodupės su savo grupe nuvažiavau j Prūselių kaimo
apylinkes. Man atvažiavus, operacija jau buvo baigta. Ka­
raliūnas su savo grupe rado du ginkluotus tarybinius par­
tizanus, kurie išbėgo iš dviejų namų ir bandė pasislėpti.
Apsaugininkai pradėjo į juos šaudyti ir vieną nušovė,
o antram pavyko pasislėpti. Nužudytąjį palaidojo ten pat.
Tuomet buvo sulaikytos dvi moterys, viena rusė, 35 metų,
kita lietuvė, 40 metų. Iš jų namų išbėgo minėti du tarybi­
niai partizanai. Tų moterų pavardžių nežinau; mes prista­
tėme jas į Čedasus. Aš jas ištardžiau, bet jos neprisipažino
slėpusios tarybinius partizanus. Po kvotos nutariau pa­
siųsti jas į Panemunį. Varydami tas dvi moteris į Panemu­
nį, du savisaugos būrio nariai sušaudė jas. Tų savisaugi­
ninkų, kurie varė ir sušaudė tas dvi moteris, pavardžių ne­
prisimenu, nes jie įstojo į būrį prieš pat tą baudžiamąją
operaciją ir buvo man nepažįstami.
Vėliau sužinojau, kad nušautas vyriškis buvo Babachinas; jo vardo ir kur jis gyveno, nežinau. Moterų pavardžių
neprisimenu.
Aš daviau teisingus parodymus. Aš tik organizavau tą
operaciją, tačiau nevadovavau jai ir atvykau į Prūselių
kaimo apylinkes tuomet, kai operacija jau buvo baigta. Nu­
rodymo sušaudyti moteris nedaviau. Aš įsakiau dviem sa­
visaugininkams pristatyti jas į Panemunį, tačiau jie sava­
vališkai sušaudė jas.
1952 m. balandžio 8 d.
Kai Tarybinė Armija 1944 metų rugpjūčio pradžioje iš­
laisvino Čedasus, aš, bijodamas atsakomybės už padarytus
nusikaltimus, perėjau į nelegalią padėtį, o 1944 metų lap­
kričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje įstojau į vadeivos
Cerkos antitarybinę ginkluotą nacionalistų gaują, veikusią
Pandėlio rajone. Priklausydamas tai gaujai apie dešimtį
dienų, buvau Cerkos pavaduotoju ir 1944 metų gruodžio
172

mėnesį vadovavau banditų grupės suruoštam Eagalavos
tarybinio ūkio skyriaus užpuolimui. Ten mes atėmėme iš
tarybinio ūkio darbininkų du šautuvus. Kad tuos šautuvus
atėmė kaip tik iš Šimėno ir Kondratjevo ir kad jie buvo su­
mušti, nežinau, prie manęs jų niekas nemušė. Po Bagalavos tarybinio ūkio skyriaus užpuolimo tą patį gruodžio mė­
nesį vadovavau banditams, kurie buvo išėję iš Cerkos gau­
jos ir sudarę savarankišką gaują. Aš nuvedžiau tą gaują
į buvusį Panemunio valsčių, kur drauge su kitomis dviem
gaujomis suruošėme Panemunio valsčiaus centro ginkluo­
tą užpuolimą. Aš pats su tų dviejų gaujų vadeivomis va­
dovavau Panemunio užpuolimui, kurio metu pačiame mies­
telyje buvo nužudyta keletas Tarybų valdžios pareigūnų ir
keletas žmonių išvesta į mišką ir sušaudyta. Kiek buvo
nužudyta tarybinių bei partinių darbuotojų, tiksliai neži­
nau; iš pavardžių žinau tik vieną Nagelę, Panemunio vals­
čiaus Vykdomojo komiteto pirmininką, anksčiau gyvenusį
Papiškių kaime, Pandėlio rajone.
To banditų užpuolimo metu buvo sunaikinti valsčiaus
Vykdomojo komiteto ir milicijos dokumentai, apiplėšta spi­
rito gamykla, sudeginta daržinė ir valdiško šieno kūgis.
Kokie daugiau buvo to užpuolimo padariniai, nežinau.
Kareiviams sutriuškinus banditus po Panemunio užpuo­
limo, išėjau iš gaujos ir iki 1945 metų balandžio mėnesio
slapsčiausi, o paskui įstojau į vadeivos Jono Šidlausko
gaują, veikusią buvusiame Vabalninko valsčiuje, netoli
Alizavos miestelio; todėl ji ir buvo vadinama Alizavos
gauja.
Alizavos gaujoje buvau truputį daugiau kaip mėnesį.
1945 metų balandžio mėnesį su ta gauja dalyvavau Pandė­
lio rajone, Niclozos vienkiemyje iš pasalos apšaudant ke­
turis liaudies gynėjus iš Pandėlio. Vienas jų buvo nušautas
ten pat, o antras sulaikytas, nuvestas į mišką ir ten sušau­
dytas. Jų pavardžių nežinau.
1945
metų gegužės mėnesį iš Alizavos gaujos perėjau
į Kupreliškio gaują ir vadovavau jai iki gruodžio mėnesio.
173

Paskui išėjau iš gaujos, bet neatvykau į Tarybų valdžios
organus ir neišpažinau savo nusikaltimų.
Tuo metu, kai buvau Kupreliškio gaujoje, jos nariai,
man pačiam nedalyvaujant, Kupreliškyje nužudė vieną liau­
dies gynėją, kurio pavardės nežinau.
1945 metų liepos mėnesį drauge su vadeiva Jonu Šid­
lausku vadovavau Kupreliškio ir Alizavos gaujų suruoštam
Pandėlio rajono Kvidariškio kaimo užpuolimui, kurio metu
buvo atimta maisto produktų, drabužių ir keletas arklių.
Apie žmonių sumušimą nežinau, prie manęs niekas nebuvo
mušamas.
Išėjęs iš gaujos, gyvenau su fiktyviais dokumentais
Rabašausko, Bražiūno, Jakučio ir Žemaituko pavardėmis.
1950 metų kovo 28 d. buvau suimtas; gabenant mane
j Vilnių, tų pačių metų balandžio 7 d. pabėgau.
Taip pat prisipažįstu kaltas, kad 1944 metų liepos mėne­
sį Panemunio ir Čedasų gyventojams sakiau antitarybines
kalbas. 1944 ir 1945 metais panašias kalbas ne kartą sa­
kiau „savisaugos“ būrio nariams ir gaujos dalyviams,
o 1945 metų birželio—liepos mėnesį — Kupreliškio gyven­
tojams. Savo kalbomis raginau gyventojus ir banditus ko­
voti prieš Tarybų valdžią.
Į man pateiktus kaltinimus, kad su „savisaugos“ būriu
dalyvavau mūšiuose prieš Tarybinę Armiją, kad mano va­
dovaujamo nacionalistų būrio nariai 1941 metais šaudė ta­
rybinius piliečius ir kad 1943 metų vasarą dalyvavau bau­
džiamojoje operacijoje Kemiškių miške, kur buvo nužudyti
aštuoni tarybiniai kareiviai, neprisipažįstu kaltas.
1951 m. gruodžio 11 d.
Kitą dieną po Panemunio miestelio užpuolimo miške
mūsų gauja buvo apsupta ir sutriuškinta. Aš su banditais
Kaupeliu, vardo nežinau, ir dar vienu, man visai nepažįsta­
mu, išėjau į Pandėlio mišką. Iš čia Kaupelis ir antrasis
banditas išėjo namo, o aš susitikau ir susipažinau su bro­
liais banditais Antanu ir Povilu Prakapais. Kartu su jais
174

išėjau į Pandėlio valsčiaus Cekiškių kaimą; jų ūkyje, šiene,
įsirengėme slėptuvę ir iki 1945 metų balandžio mėnesio
slapstėmės tenai.
1945 metų balandžio mėnesį aš su Povilu Prakapu iš­
ėjau į Pyvesos mišką (pavadinimo gerai neprisimenu) ir
sutikome ten gaują, kurioje buvo apie 15 banditų. Tai gau­
jai vadovavo du broliai Albinas ir Jonas; jų pavardžių da­
bar negaliu prisiminti.
Tai grupei priklausiau maždaug mėnesį, buvau eilinis
banditas. Ta gauja susitikdavo ir palaikė ryšius su kita
banditų grupe, kuri, pagal apylinkės pavadinimą, iš kurios
buvo banditai, buvo vadinama Kupreliškio grupe.
1945 metų gegužės pabaigoje perėjau į Kupreliškio gau­
ją, kurioje buvo 5—6 banditai; jai vadovavo Kostas Ka­
minskas, kurio slapyvardžio nežinau, nes niekas jo slapy­
vardžiu nevadino. Iš kur jis kilęs — nežinau; iš profesijos
jis buvo mokytojas. Tai gaujai priklausiau iki 1945 metų
spalio mėnesio.
Tos gaujos nariai buvo du broliai Valentėliai — Ernes­
tas, o antro vardo nežinau. Ernestas buvo iš Vabalninko
valsčiaus, Mikalatiškių kaimo, o antrasis -iš to paties vals­
čiaus, Kupreliškio kaimo. Vienas banditas buvo baltarusių
tautybės, vardu Ivanas, Tarybinės Armijos dezertyras; jo
pavardės ir iš kur jis — nežinau. Be to, gaujoje buvo Anta­
nas Vaivada iš Vabalninko valsčiaus Žadeikių kaimo. Kitų
banditų neprisimenu.
Baltarusis Ivanas, rodos, išvažiavo į savo tėviškę,
į Baltarusiją. Kur yra Vaivada — nežinau, nes jis iš gaujos
išėjo ir kur dabar gyvena — nežinau.
Pastaruoju metu mes buvome likę trys: aš, Kaminskas ir
Ernestas Valentėlis. 1945 metų rudenį Kostas Kaminskas
ir Ernestas Valentėlis VSM kariuomenės buvo nukauti. Li­
kau vienas. Tada įsigijau suklastotus dokumentus ir gyve­
nau pas valstiečius, — iš pradžių Biržų apskrityje, Geidžiū­
nų kaime pas Povilą Kaziūną, o paskui Biržų rajone, Zastaučių kaime pas Liną Vaitiekonį.
175

1951 m. gruodžio 7 d.
Paimti iš manęs dokumentai — pasai Žemaituko Juozo,
Tado s. ir Jakučio Alfonso, Stepo s. vardu ir karinis bilie­
tas Jakučio Alfonso vardu yra mano.
Aš slapsčiausi nuo Tarybų valdžios organų ir todėl tu­
rėjau du pasus svetimomis pavardėmis. Mano tikroji pa­
vardė yra Kalpokas Kazys, Jurgio s.; esu gimęs 1907 me­
tais Rokiškio apskrityje, Juodupės valsčiuje, Jokubiškių
kaime.
Pasą Juozo Žemaituko vardu už 200 rublių man parū­
pino ir atvežė į Rygą vienas lietuvis, kurio pavardės neži­
nau, rodos, iš Ukmergės apskrities.
Antrą pasą ir karinį bilietą atsitiktinai radau Rygoje
prie turgaus, tačiau kokia pavarde buvo tie dokumentai —
neprisimenu. Cheminiu tirpalu pašalinau buvusią pavardę
ir įrašiau Jakučio pavardę. Tokiu būdu pasą ir karinį bi­
lietą netikra Jakučio pavarde pasidariau pats.
Cheminį tirpalą įrašams šalinti man atvežė tas pats
lietuvis— pavardės nežinau, vardu Antanas, kuris pardavė
man pasą Žemaituko vardu.
Aš gyvenau Rygoje nelegaliai, nebuvau priregistruotas,
niekur nedirbau, spekuliavau.
1951 m. gruodžio 18 d.
1951 metų gruodžio 7 dieną kvotos metu aš daviau netei­
singus parodymus, kad dokumentus Alfonso Jakučio vardu
radau prie turgaus Rygoje. Tai netiesa. Pabėgęs, nuo 1950
metų balandžio iki liepos ar rugpiūčio mėnesio, gyvenau
visiškai be dokumentų. Paskui Rygoje, turguje, sutikau sa­
vo pažįstamą, Rokiškio rajono Sipelių kaimo gyventoją Ka­
zį Rinkevičių. Jis mano tolimas giminaitis. Papasakojau
Rinkevičiui, kad buvau suimtas, pabėgau ir gyvenu be do­
kumentų, slapstausi nuo Tarybų valdžios organų ir papra­
šiau, kad jis padėtų man įsigyti dokumentus. Jis pažadėjo.
Tuomet aš kartu su juo pernakvojau pas jo pažįstamą senu­
176

tę Jakobpilio gatvėje. Vėliau dar keletą kartų nakvojau pas
ją; jos pavardės nežinau, vardas Regina, apie 60 metų, gy­
vena viena.
Su Rinkevičium buvau susitikęs dar keletą kartų, ir jis
sakė dedąs pastangas gauti man dokumentų. Maždaug po
pusantro ar dviejų mėnesių Rinkevičius atvežė man meti­
nį pasą Jono Šinkūno pavarde.
Be to, 1950—1951 metų žiemą, mėnesio neprisimenu, už
400 rublių nusipirkau iš savo pažįstamo Alfonso Januševičiaus jo pasą penkeriems metams ir karinį bilietą. Tuos do­
kumentus kartu su Žemaičiu suklastojome, parašėme Alfon­
so Jakučio pavardę.
Maždaug 1951 metų liepos mėnesį, man būnant pas Sla­
vinską, atėjo milicijos darbuotojai ir ėmė tikrinti dokumen­
tus. Aš padaviau pasą Šinkūno pavarde, o pats tuo metu
išėjau iš buto. Tas pasas taip ir liko pas 6 skyriaus mili­
cijos darbuotojus. Po to gyvenau su Alfonso Jakučio doku­
mentais, kuriuos buvau nusipirkęs iš Alfonso Januš­
kevičiaus.
Metinį pasą Juozo Žemaituko vardu nusipirkau 1951 me­
tų lapkričio mėnesį Rygoje iš savo pažįstamo Jono Žemai­
čio, sumokėjęs jam 200 rublių. Tas pasas anksčiau priklau­
sė moteriai. Žemaitis man sakė, kad tai yra jo žmonos pa­
sas; ji pati serganti, ir pasas jai esąs nereikalingas. Kartu
su Žemaičiu suklastojau jį — įrašiau vyrišką pavardę, Že­
maitukas Juozas, Tado s.
Pasą Alfonso Jakučio pavarde aš nešiojausi dienos me­
tu ir rodydavau tikrinant kaip miesto gyventojas, o pasą
Juozo Žemaituko pavarde rodžiau per patikrinimus naktį,
sakydamas esąs kaimietis, šiandien atvažiavęs, o rytoj vėl
išvažiuojąs.
Be to, jeigu milicija būtų paėmusi iš manęs pasą, aš,
žinoma, jo atsiimti nebūčiau ėjęs, o būčiau gyvenęs su ant­
ruoju pasu. Vadinasi, vieną pasą turėjau atsargai.
12 — 2819

177

1950 m. kovo 28 d.
Suklastotus dokumentus Rabašausko Balio, Danieliaus
s. vardu įsigijau 1946 metų sausio mėnesį per Biržų vals­
čiaus Geidžiūnų kaimo gyventoją Povilą Kaziūną, tėvo var­
do nežinau.
Kur Kaziūnas gavo man pasą — nežinau. Tačiau jis man
pasakojo, kad Melaišių kaime gyvena Balys Rabašauskas,
kurio vardu turėjau dokumentus, todėl manau, kad Kaziū­
nas iš jo gavo metrikos išrašą, pagal kurį milicijos organai
ir išdavė man pasą.
Suklastotus dokumentus Povilas Kaziūnas parūpino ir
mano žmonai Kalpokienei Uršulei, Felikso d. jos mergau­
tine pavarde — Stasiukaitė Barbora, Felikso d. Šia pavarde
ji dabar ir gyvena Biržų valsčiuje, Zastaučių kaime.
Remeikis Vincas, Adomo s., gimęs 1922 me­
tais Rokiškio rajone, Vizginių kaime.
REMEIKIO Vinco parodymai*
1952 m. balandžio 15 d.
1937—1938 metais, besimokydamas mokykloje, Onuškio
miestelyje, priklausiau Jaunųjų ūkininkų rateliui. Tos
organizacijos uždavinys buvo mokyti jaunuosius ūkinin­
kus auginti žemės ūkio kultūras ir prižiūrėti gyvulius pagal
visas agrotechnikos ir zootechnikos taisykles. Jai vadova­
vo mūsų mokyklos mokytojas Gasperavičius, vardo neži­
nau, turįs 40 metų.
Kitoms organizacijoms nepriklausiau.
1938 metų pavasarį, baigęs Onuškio mokyklos šešis
skyrius, išvažiavau į Latviją ir dirbau ten samdiniu pas
valstiečius iki 1940 metų rudens. Paskui grįžau namo ir
iki 1942 metų pavasario gyvenau pas savo tėvus.
* AD SR
178

f., 70 r., 116— 120, 160 1. '

1952 m. gegužės 18 d.
1944 metų birželio pabaigoje ar liepos pradžioje mečiau
darbą Vilniaus geležinkelio stotyje, nes tuo metu artėjo
frontas ir bijojau, kad nežūčiau, prasidėjus mūšiams pačia­
me mieste. Metęs darbą, nuvažiavau pas gimines j Rokiš­
kio rajoną, Vizginių kaimą. Parvažiavęs namo susitikdavau
su Čedasų pagalbinės policijos būrio nariais — Daliečių
kaimo gyventoju Petru Gurkliu, Užubalių kaimo gyventoju
Vladu Bulovu ir Onuškio kaimo gyventoju Petru Bekeriu.
Su jais aš buvau pažįstamas iki karo. Pas Petrą Gurklį
ateidavo to paties pagalbinės policijos būrio dalyvis Jonas
Galvanauskas iš Kunigiškių kaimo, su kuriuo Gurklys ma­
ne ir supažindino. Jonas Galvanauskas pagalbinės policijos
būryje buvo grupės vadas, dėvėjo policininko uniformą;
kaip vėliau sužinojau, Jonas Galvanauskas prieš tai tarna­
vo kažkur policijoje.
Gurklys, Galvanauskas, Bulovas ir Bekeris ėmė siūlyti
ir man stoti į Čedasų pagalbinės policijos būrį, šmeižė Ta­
rybinę Armiją, sakydami, kad ji žudys visus lietuvius, kurie
tik kur dirbo vokiečių okupacijos metu. Be to, jie sakė, kad
iki tol. kol prie mūsų miestelio prisiartins frontas, būrys
kovos su tarybiniais partizanais, o paskui pasitrauks kartu
su vokiečiais. Iš pradžių atsisakinėjau, sakydamas, kad ma­
no tėvas buvo tarybinis aktyvistas ir vokiečių okupacijos
metu buvo persekiojamas. Tuomet Jonas Galvanauskas pa­
reiškė, kad jis yra būrio vadas ir jam rekomenduojant ma­
ne priims. Jono Galvanausko, Petro Gurklio, Vlado Bulovo
ir Petro Bekerio antitarybinės agitacijos paveiktas, sutikau
ir įstojau į Čedasų pagalbinės policijos būrį, kurio vadei­
va buvo mokytojas Kazimieras Kalpokas. Galvanauskas
ir Gurklys pristatė mane Kalpokui, laidavo, kad esu pati­
kimas, ir Kalpokas sutiko priimti mane į pagalbinės polici­
jos būrį. Taip ir tapau to būrio dalyviu. Tai buvo ką tik man
atvažiavus iš Vilniaus; maždaug po dviejų savaičių Tarybi­
nė Armija išvadavo Čedasus.
179

Įstojęs j būrj, apsiginklavau šautuvu, kuris priklausė
mano tėvui; apie tai teisingai ir smulkiai papasakojau praei­
tų kvotų metu.
Man įstojus į pagalbinės policijos būrį, pirmą savaitę
aš tik ėjau sargybą Čedasų miestelyje ir prie būrio štabo.
Maždaug savaitę prieš Čedasų išvadavimą iš Rokiškio te­
lefonu pranešė, kad Juodupės miestelyje ant plento padegti
tiltai, ir pasiūlė nuvažiuoti tenai ištirti padėtį, imtis būtinų
priemonių tiltams išgelbėti. Kalpokas paėmė apie 30—40
būrio dalyvių, jų tarpe ir mane — Remeikį, paaiškino pa­
dėtį ir mes nuvažiavome į Juodupę. Važiavome vienu ve­
žimu ir dviračiais. Aš dviračio neturėjau ir važiavau ve­
žimu. Kaip važiavo Kalpokas, vežimu ar dviračiu, dabar
neprisimenu. Dar neprivažiavus kokius penkis kilometrus
iki Juodupės, priešakyje važiavusiems būrio dalyviams
kažkas pranešė, — kas, būtent, nežinau,— kad tiltai Juod­
upėje jau sudegė ir nebėra ko ten važiuoti. Todėl grįžome
į Čedasus. Grįžę apie du kilometrus, sustojome Prūselių
kaime ir, Kalpoko vadovaujami, užsukome pas vieną stam­
bų buožę, kurio pavardės nežinau. Vieni mūsų būrio daly­
viai įėjo pas jį į vidų ir valgė ten, o kiti buvo kieme. Ar
tas buožė kalbėjo ką nors su Kalpoku, nežinau, negirdėjau,
išėjęs po pietų Kalpokas pakvietė pas save grupių vadus
Karaliūną, Galvanauską ir Liaušką, tačiau ką jis su
jais kalbėjo — negirdėjau. Paskui grupių vadai sušau­
kė visus operacijos dalyvius ir paaiškino, kad už And­
rijausko, vardo nežinau, namų krūmuose, netoli miško, yra
tarybinių partizanų; kiek jų ten nepasakė, bet liepė mums
apsupti Andrijausko namus ir krūmus, surasti tarybinius
partizanus ir sunaikinti arba sulaikyti juos.
Pasukę atgal, visi nuėjome prie Andrijausko namų ir
minėtų krūmokšnių. Aš ėjau iš kairės pusės, apeidamas
Andrijausko namus iš krūmų pusės. Beeidamas pirmas
pastebėjau prie krūmų sėdinčius du vyriškius. Tikrai neži­
nojau, kad tai partizanai, todėl iššoviau į viršų ir sušukau,
kad tie žmonės išeitų į aikštę. Tuo metu buvau ne daugiau
180

kaip už 30 metrų nuo jų. Mano šūvj išgirdo kiti baudžia­
mosios operacijos dalyviai ir atkreipė į mane dėmesį, o aš
tuo metu pasitraukiau keletą metrų atgal. Vėl pažiūrėjęs
į krūmus pamačiau, kad ten sėdėję žmonės pradėjo šliauž­
ti miško link. Tada j juos šovė šalia manęs stovėjęs Sukauskas, vardo neprisimenu, ir Mikšys, vardo taip pat ne­
prisimenu. Nubėgęs toliau nuo krūmų ir užėmęs šaudymui
tinkamą poziciją, aš taip pat ėmiau šaudyti j juos. Pradė­
jo šaudyti ir kiti operacijos dalyviai, buvę dešinėje, apie
150 metrų nuo manęs. Mums šaudant vienas iš šliaužusių
liko atviroje vietoje, o antras pasislėpė miške. Sustoję šau­
dę, aš, Mikšys, Sukauskas ir kiti priėjome prie gulinčio pie­
voje žmogaus, kuris buvo sužeistas, bet dar gyvas. Sukaus­
kas dviem pistoleto šūviais pribaigė jį. Pas jį buvo rastas
šautuvas — karabinas, kurio buožė buvo kulkos peršauta,
granata ir dokumentai. Kas nušovė tą žmogų, aš — Remeikis, ar kuris kitas, negaliu pasakyti, nes daugelis į jį šaudė.
Kas jis buvo, tada nežinojau, ir tik vėliau, suimtas, tardymo
metu sužinojau, kad tuomet nušovėme tarybinį partizaną
Jevdokimą Babachiną.
Kol aš su keliais kitais operacijos dalyviais apžiūrinėjau
Babachino lavoną, kiti nuėjo į krūmus, kur jis slapstėsi su
kitu partizanu, ir rado ten duonos, pieno ir uogienės. Pa­
ėmęs nužudyto Jevdokimo Babachino šautuvą, granatą ir
dokumentus, nuėjau pranešti apie tai Kalpokui, kuris tuo
metu stovėjo kieme pas Kreizą. Jį gerai matėme iš vietos,
kur buvo nužudytas Babachinas. Nuėjęs pas Kalpoką, ati­
daviau jam Babachino šautuvą, granatą ir dokumentus ir
pasakiau, kad nušautas vienas tarybinis partizanas, pava­
dindamas jį banditu.
Paskui kažkuris iš policininkų, kuris, būtent, neprisi­
menu, atnešė Kalpokui duoną ir uogienę, rastą krūmuose,
kur slapstėsi Jevdokimas Babachinas ir Aleksiejus Baba­
chinas (kad kartu su Jevdokimu Babachinu buvo Aleksie­
jus Babachinas, aš taip pat sužinojau tardymo metu). Man
atėjus į Kreizos kiemą, ten jau buvo sulaikytieji Purickis,
181

Potapova ir pats Kostas Kreiza. Kur buvo kiti Kreizos
šeimos nariai, jo sūnus Jonas Kreiza, neprisimenu. Kas, kur
ir už ką sulaikė Potapovą ir Purickj — nežinau. Apžiūrėjęs
Babachinų slapstymosi vietoje rastą duoną ir uogienę, Kal­
pokas pasakė, kad pas Kreizą krata jau padaryta ir tokios
duonos ir uogienės pas jį nėra, todėl reikia padaryti kratą
pas Andrijauską. Prieš tai aš — Remeikis, Kalpokas, Sukauskas ir dar keli baudžiamojo būrio dalyviai, bet kurie —
neprisimenu, privedėme prie nušauto Babachino lavono su­
laikytąjį Purickj, tačiau šis pareiškė nepažjstąs jo. Tada
mes vėl grįžome pas Kreizą, paėmėm jį, jo sūnų Joną, Po­
tapovą, Purickj ir nuvažiavome į Čedasus. Tiesa, kai Kal­
pokas ir Purickis apžiūrėjo nužudyto Babachino lavoną,
Purickj kažkas nuvedė vėl pas Kreizą, o aš — Remeikis ir
Kalpokas tiesiog iš ten nuėjome pas Andrijauską. Ten kiti
būrio nariai jau buvo padarę kratą ir rado tokios pat duo­
nos ir uogienės, kaip ir pas Babachiną. Dėl to buvo suimta
Andrijausko žmona Andrijauskienė, jos vardo nežinau. Pa­
ties Andrijausko nebuvo namie. Iš Andrijausko Kalpokas
pasiuntė vieną policininką pas Kreizą atvesti visus sulaiky­
tuosius. Netrukus jis atvedė Kostą Kreizą, jo sūnų Joną,
Purickj ir Potapovą; prie jų mes prijungėme Andrijaus­
kienę ir visus penkis pėsčius nuvarėme į Čedasus. Juos va­
riau aš — Remeikis, Sukauskas, Blėka, du broliai Mikšiai
ir kiti, iš viso apie 10 būrio vyrų, tačiau kitų pavardžių ne­
prisimenu. Visi kiti važiavo priešakyje. Atvykus į Čedasus,
Kalpokas netrukus be tardymo paleido Kostą Kreizą, jo sū­
nų ir Purickj,— pastarieji net nebuvo nuvesti j mokyklą,—
o Potapovą ir Andrijauskienę paliko ir uždarė mokykloje,
kur jos buvo iki sekančios dienos. Ar jos buvo tardomos,
o jeigu buvo tardomos, kas jas tardė ir kokiais klausi­
m ais— nežinau. Prie manęs Potapovos ir Andrijauskienės
niekas netardė.
Sekančią dieną, 9 vai. ryto, Kalpokas pakvietė mane
į savo kabinetą. Kai nuėjau, ten jau buvo Jasinevičius. >\pic
ką jie kalbėjo prieš man ateinant — nežinau, bet man atė­
182

jus Kalpokas įsakė man ir Jasinevičiui nuvesti Andrijaus­
kienę ir Potapovą į mišką ir sušaudyti. Vyresniuoju Kalpo­
kas paskyrė Jasinevičių ir paaiškino mums, kad Panemuny­
je policijos jau nebėra ir nėra kur nusiųsti Potapovos ir
Andrijauskienės, o paleisti jų negalima. Vykdydami įsaky­
mą, aš ir Jasinevičius nuvarėme Potapovą ir Andrijauskie­
nę į Grubų mišką, maždaug už dviejų kilometrų nuo Čeda­
sų, ir ten skynime, ne toliau kaip už 100 metrų nuo pamiš­
kės, sušaudėme jas. Jasinevičius nušovė Potapovą, o aš —
Andrijauskienę. Jasinevičius turėjo automatą, o aš — vo­
kišką šautuvą. Sušaudę Andrijauskienę ir Potapovą, nuėjo­
me iš miško į Kunigiškių kaimą, paėmėme ten du vyriškius,
vieną pagyvenusį, kitą jauną, jų pavardžių nežinau, nuvedėme juos su kastuvais į mišką ir liepėme užkasti lavonus.
Kai tie du vyrai užkasė mūsų nušautas Andrijauskienę ir
Potapovą, aš su Jasinevičium grįžau į Čedasus.
Mums grįžus į pagalbinės policijos būrio štabą (mo­
kykloje), Jasinevičius pranešė Kalpokui, kad mes sušau­
dėme Andrijauskienę ir Potapovą.
Jasinevičius Petras, Kazimiero s., gimęs 1921
metais Rokiškio rajone, Vaidlonų kaime.
JASINEVIČIAUS Petro parodymai*
1946 m. kovo 25 d.
1944 metų birželio mėnesį sutikau Čedasuose buvusį
2iobiškio mokyklos mokytoją Kazį Kalpoką. Jis paklausė,
kur aš gyvenu ir ką dirbu. Sužinojęs, kad tarnavau vokie­
čių kariuomenėje, jis pasiūlė man stoti į savisaugininkui
būrį, kuriam jis vadovavo. Kalpokas man papasakojo, kad
to būrio uždavinys yra kovoti prieš Tarybų valdžią — nai­
kinti raudonuosius partizanus, komunistus ir tarybinius
aktyvistus. Aš sutikau ir įstojau į būrį. Kalpokas buvo tos
* AD SR

f„ 7 0 r ., 161— 162 1.
183

nuomonės, kad kiekvieno lietuvio pareiga yra kovoti prieš
Tarybų valdžią. Būryje gavau automatą.
Iš to laikotarpio, kai buvau Kalpoko būryje, žinau tik
štai ką: kartą raudonieji partizanai padegė tiltą ant plento;
tuomet, sušaukęs visą būrį, Kalpokas įsakė nuvažiuoti te­
nai, surasti ir sunaikinti raudonuosius partizanus. Mes iš­
važiavome, tačiau raudonųjų partizanų neradome, o tilto
užgesinti jau nebebuvo galima, todėl mes nieko nepadarę
grįžome.
Dar vienas faktas — Kalpokas sužinojo, kad Juodupės
valsčiaus Prūselių kaimo gyventojos Potapova ir Andrijaus­
kienė— iš kokio kaimo — nežinau — padeda raudonie­
siems partizanams. Tos abi moterys buvo suimtos, ir Kal­
pokas įsakė man nuvesti jas į mišką ir sušaudyti. Kartu
su manim jis pasiuntė savisaugininką Remeikį ir dar vieną,
kurio pavardės neprisimenu. Mes nuvedėme tas moteris
į mišką ir sušaudėme. Aš pats dviem šūviais nušoviau Potapovą, o Remeikis — Andrijauskienę.
Kitų būrio veiklos faktų nežinau. Savisaugininkams
ypač prieš vokiečių išvarymą buvo įvestas kareivinių reži­
mas, jie ėjo sargybą, buvo paleidžiami tik maisto parsivež­
ti ir darbams į savo ūkius.
Prieš pat vokiečių išvarymą iš mūsų miestelio Kalpokas
pareiškė visiems būrio nariams, kad jis galvoja organizuo
tai trauktis kartu su vokiečiais, nenorėdamas likti Raudo­
nosios Armijos užimtoje teritorijoje. Aš, Petras Liauška,
Povilas Liauška, Jonas Griundžiukas ir du broliai Mikšiai
nenorėjome trauktis kartu su vokiečiais ir likome Čedasuo­
se. Tačiau vis dėlto vokiečiai ir mums įsakė trauktis. Aš
kartu su visa Liauškų šeima pasitraukiau iki Latvijos. Čia
mes apsistojome pelkėtoje vietoje. Frontas praėjo, ir mes
išsiskirstėme į namus. Namie nuo Tarybų valdžios orga­
nų slapsčiausi iki 1946 metų sausio pirmųjų dienų, t. y. iki
suėmimo.

LIUDININKŲ

PARODYMAI

KALPOKIENĖS Uršulės parodymai *
1944 m. gruodžio 10 d.
Faktiškai mano vyras Kalpokas Kazimieras, Jurgio s.
pradėjo organizuoti nacionalistų būrį Čedasuose iš buvu­
sių šaulių 1941 metais. Aš žinau, kad kartu su kitais nacio­
nalistų būriui, kuriam vadovavo mano vyras, priklausė šie
asmenys:
1. Povilas Liauška, 27 metų,
2. Petras Liauška, jaunesnis už Povilą, abu broliai, iš
Panemunio valsčiaus, Pavyžonių kaimo, valstiečiai, turėję
apie 20 ha žemės.
3. Antanas Blėka, 25 metų, iš to paties kaimo, valstie­
tis, turėjęs 25 ha žemės.
4. Tinkūnas, gyvenęs dvare netoli Čedasų (jame buvo
įsteigtas tarybinis ūkis). Tinkūnas dar Smetonos valdymo
laikais buvo nusipirkęs 15 ha žemės.
5. Stasys Juodelis, apie 30 metų, iš Panemunio vals­
čiaus, Kelmynės kaimo, valstietis, turėjęs apie 12 ha
žemės.
6. Bronius Sukauskas, daugiau kaip 30 metų, iš Pane­
munio valsčiaus, Pavyžonių kaimo, valstietis, turėjęs 13 ha
žemės.
7. Stasys Juknevičius, 37 metų, eigulio sūnus, iš Juodu­
pės valsčiaus, iš kokio kaimo ar vienkiemio — nežinau.
* AD SR

13 — 2819

f., 70 r ., 1 6 3 - 1 6 5 1.
185

8. Antanas Šedys, 39 metų, iš Pavyžonių kaimo, vals­
tietis, turėjęs apie 50 ha žemės.
9. Jurgis Kalpokas, 26 metų, iš Juodupės valsčiaus, Jakubiškių vienkiemio, mano vyro Kazimiero Kalpoko brolis,
turėjęs 23 ha žemės.
10. Petras Gurklys, apie 30 metų, valstietis, turėjęs
17 ha žemės, iš Panemunio valsčiaus, Daliečių kaimo.
Nacionalistų, t. y. banditų būryje, kuriam vadovavo ma­
no vyras Kalpokas Kazimieras, Jurgio s. buvo ne 11 žmo­
nių, o daugiau, tačiau kitų pavardžių negaliu pasakyti, nes
nepažįstu tų žmonių.
To banditų būrio nariai turėjo šautuvus; ar jie turėjo
kulkosvaidžių — nežinau.
Mano vyras Kalpokas dar nuo Smetonos valdymo laikų
turėjo pistoletą. Be to, jis turėjo tarybinį automatą su dis­
kais. Tas automatas atsirado pas jį atėjus vokiečiams,
1941 metų birželio ar liepos mėnesį. Kur jis jį gavo — neži­
nau.
Prasidėjus karui ir atėjus į Lietuvą vokiečiams, bandi­
tų būrys, kuriam vadovavo mano vyras, nenutraukė savo
veiklos, o, priešingai, gaudė ir suiminėjo komunistus ir Ta­
rybų valdžiai prijaučiančius žmones, kurie buvo likę vokie­
čių okupuotoje teritorijoje.
Dalis suimtųjų buvo etapu nuvaryti į Rokiškį ir Pane­
munį, o kiti buvo laikomi Čedasuose mokykloje ir darži­
nėje prie mokyklos, kurioje gyveno mano vyras su savo
šeima. Suimti buvo Rinkevičius, batsiuvys, Čedasų mieste-lio gyventojas, ir. Pranas Meilus, gyvenantis Čedasuose,
kuris Tarybų valdžios metu 1941 m. buvo apylinkės tary­
bos pirmininkas. Rinkevičių .tardė pats Kazimieras Kalpo­
kas, bet paskui po dviejų dienų paleido namo. Tuo metu
aš su vaikais dar gyvenau Ziobiškio miestelyje, o persikė­
lusi į Čedasus pas vyrą, sužinojau, kad jis suiminėja žmo­
nes ir tardo suimtuosius.
Pranas Meilus tuomet, 1941 metais, buvo nusiųstas
į Rokiškį, bet vėliau grįžo namo ir dabar gyvena Čedasuo­
186

se. Kiek iš viso banditai buvo suėmę tarybinių žmonių — ne­
žinau, bet, rodos, ne mažiau kaip 20. Papiškių kaime buvo
suimti tėvas ir sūnus Mironai ir išsiųsti tiesiog į Panemu­
nį, o iš ten jau nebegrįžo. Koks buvo jų likimas-—-nežinau.
Apie tai man pasakojo Mirono, tėvo, žmona. Suimtųjų Če­
dasuose, matyt, nešaudė; apie tai nieko negirdėjau. Susi­
dorodavo su suimtaisiais, kiek girdėjau, Juodupėje ir
Rokiškyje, kur juos išveždavo.
Vokiečių okupacijos metu niekas iš vokiečių karininkų
pas mano vyrą nesilankė. Iš Panemunio valsčiaus pas mano
vyrą į svečius atvažiuodavo lietuvis policininkas, ėjęs tuo
metu valsčiaus policijos viršininko padėjėjo pareigas. Jis
buvo atvažiavęs tris ar keturis kartus. To policininko pa­
vardės nežinau, jis buvo nevietinis. Apie ką mano vyras
kalbėdavo su ju o — nežinau.
Vėliau, kai tarybinių žmonių areštai sumažėjo, mano
vyras vėl mokytojavo.
Maždaug prieš du mėnesius iki vokiečių pasitraukimo
iš Lietuvos TSR Čedasų mokykloje, mano vyrui Kazimie­
rui Kalpokui vadovaujant, vėl ėmė rinktis banditų, arba
kaip jie save vadino savisaugininkų, būrio dalyviai. į tuos
susirinkimus ateidavo mano anksčiau minėti asmenys, mo­
kytojas Petras Kalpokas, apie 1941—1942 m. atvykęs į Če­
dasus, ir kiti, kurių nepažįstu.
I tuos savisaugininkų susirinkimus, kurie vykdavo
klasėje arba mokyklos raštinėje, nė karto nebuvau nuėjusi.
Pas mane mokykloje tarnaite tuomet buvo Čedasų mieste­
lio gyventoja Albina Grundaitė, kuri taip pat matė į su­
sirinkimus ateinančius savisaugininkus.
Ar savisaugininkai turėjo ginklų prieš pasitraukiant
vokiečiams — nežinau; manau, kad kiekvienas turėjo gink­
lą dar nuo 1941 metų. Mano vyras Kazimieras Kalpokas tu­
rėjo tarybinį automatą su apvaliu disku ir pistoletą. Ar
gaudavo mano vyras pinigų iš vokiečių arba lietuvių po­
licininkų — nežinau.
187

Maždaug prieš mėnesį iki vokiečių pasitraukimo su
vaikais išvažiavau į Biržų apskritį, Vabalninko valsčių,
Stuburų kaimą ir gyvenau ten pas pilietį Juozą Dragūną.
Iš ten grįžau jau rugpjūčio viduryje ir savo vyro namie ne­
beradau.
EVALTIENES Rozalijos parodymai*
1951 m. gruodžio 27 d.
Aš noriu pasakyti tardymui štai ką: 1941 metų birželio
28 dieną, kai vokiečiai buvo užpuolę Tarybų Sąjungą, Ro­
kiškio apskrityje, Čedasų miestelyje veikė suorganizuotas
nacionalistų būrys, kuriam vadovavo Kazys Kalpokas.
Minėtą dieną nacionalistai, vadovaujami Kalpoko, suėmė
visą mūsų — Meilų šeimą: tėvą, motiną, brolį ir mane. Aš
tada buvau dvylikos metų mergaitė ir gerai prisimenu tą
dieną. Kai mus nuvarė į mokyklą ir uždarė į kambarį, kur
anksčiau buvo rūbinė, Kalpokas, tardamasis su savo bandi­
tais, mums girdint taip pasakė: „Na, kada mes juos sušaudysime?“ Tada visi ėmė svarstyti tą klausimą, tačiau
dėl nežinomų man priežasčių mūsų šeima tą dieną nebuvo
sušaudyta, o kitą dieną mus visus paleido. Tačiau tą pa­
čią dieną vakare nacionalistai vėl suėmė mano motiną ir
tėvą ir jau nebepaleido jų, o nusiuntė į Juodupę, kur jie bu­
vo laikomi iki 1941 metų rugpjūčio 16 d. Turiu pridurti,
kad suimtus mano tėvus nacionalistai tardė ir mušė; tai ne
tik man tėvai pasakojo, bet ir rodė sumušimo žymes.
BABACHINO Aleksiejaus parodymai**
1952 m. kovo 7 d.
Vokiečių okupacijos metu buvau tarybinių partizanų
būryje, kuris buvo vadinamas Žemaitės būriu. Tame būryje
buvau nuo 1943 metų rudens, maždaug nuo lapkričio mė* ADSR f., 70 r., 171 1.
** ADSR f., 70 r., 173 1.
188

nėšio, iki 1944 metų rugpiūčio mėnesio, kol vokiškieji fa­
šistiniai okupantai buvo išvaryti iš Lietuvos.
Jevdokimas Babachinas kartu su manim buvo Žemaitės
vardo partizanų būryje. Jis įstojo į jį anksčiau už mane,
t. y. 1943 metų pavasarį ir buvo jame iki 1944 metų vasa­
ros; tuomet vokiečių pagalbinės policijos policininkas Vin­
cas Remeikis jį nužudė.
1944 metų vasarą aš ir Jevdokimas Babachinas, kuris
prieš tai buvo sužeistas ir negalėjo vaikščioti, siapstėmės
krūmuose netoli dabartinio Rokiškio rajono, buvusio Juo­
dupės valsčiaus, Vingriškio kaimo gyventojo Jono Andri­
jausko namų.
Kartą, rodos, 1944 metų liepos mėnesį, mes su Jevdokimu Babachinu iš krūmų pastebėjome besiartinantį žmogų
ir, manydami, jog jis mūsų nepastebės, nutarėme nepasiro­
dyti. Kai tas žmogus priėjo prie mūsų arčiau, maždaug 10—
12 metrų, aš pažinau, kad tai buvo vokiečių pagalbinis po­
licininkas Vincas Remeikis. Jis buvo apsiginklavęs automa­
tu ir prie diržo turėjo granatą. Vincą Remeikį gerai paži­
nau, nes buvau pažįstamas su juo anksčiau, maždaug nuo
1938 metų. Pastebėjęs krūmuose mane ir Jevdokimą Babachiną, Remeikis išsigando, pasitraukė atgal, maždaug
30—40 metrų nuo mūsų ir ėmė šaukti: „Eikite čionai“,
o pats atsigulė ir ėmė šaudyti į mus. Turiu paaiškinti, kad
dar prieš Remeikiui pradedant šaudyti į mus, mes su Jevdokimu Babachinu ėmėme šliaužti gilyn į krūmus. Po kele­
to šūvių Remeikis nušovė Jevdokimą Babachiną, o aš šliau­
žiau toliau, nes prie Remeikio pribėgo kiti policininkai ir
ėmė šaudyti į mane. Nušliaužęs giliau į krūmus, paleidau
vieną automato seriją į policininkus, o paskui atsistojau ir
ėjau toliau. Nuėjęs apie tris kilometrus, pajutau, kad esu
sužeistas į kairę koją.
Tokiomis aplinkybėmis policininkas Remeikis nušovė
Jevdokimą Babachiną. Grįžęs į partizanų būrį, pranešiau
apie tai, kas įvyko, būrio grupės vadui Golubevui.
189

VARI AKOJ IENĖS Aldonos parodymai*

1952 m. kovo 23 d.
Mano vyras Variakojis Kostas, Mykolo s., gimęs
1921 metais, 1944 metų spalio 25 d., Panemunio valsčiaus
vykdomojo komiteto pavestas, išvažiavo iš Čedasų j Griškiškio ir Ežeriokšnės kaimus. Kokį, būtent, pavedimą jis tu­
rėjo, nežinau. Jį išvežė iš Čedasų valstietis Vilis, 40 metų,
iš dabartinio Pandėlio rajono, Daliečių kaimo (maždaug
keturi kilometrai nuo Čedasų). Tą pačią dieną vakare j mo­
kyklą atvažiavo vienas Vilis ir pranešė, kad Ežeriokšnės
kaime jie sutiko ginkluotą vyriškį, kuris jėga nusivedė ma­
no vyrą Variakojį į mišką. Daugiau mano vyras namo ne­
besugrįžo. Apie tai Vilis tą pačią dieną pranešė VRM Pa­
nemunio valsčiaus skyriui, o kitą dieną pati pranešiau tai
VRM Rokiškio apskrities skyriui. Tada buvo imtasi prie­
monių surasti Kostą Variakojį, tačiau jo niekur nerado.
Tiktai 1944 metų gruodžio 6 d., kai atvažiavo mano vyro
motina ir paprašė vėl ieškoti jo, tame pačiame miške, kur,
kaip pasakojo Vilis, jį nusivedė tas ginkluotas vyriškis,
buvo rastas mano vyro Kosto Variakojo lavonas. Jis gulė­
jo žemės paviršiuje su tais pačiais rūbais, su kuriais spa­
lio 25 d. išvažiavo iš namų. Nebuvo tiktai portfelio su do­
kumentais. Mano vyro lavoną apžiūrėjo gydytojas, o pas­
kui nuvežėme lavoną į jo gimtąjį Biržų rajono Zirgeliškių
kaimą ir ten palaidojome. Aš pati lavono smulkiai neapžiūrinėjau, nes buvau labai susijaudinusi ir man
neleido to daryti. Gydytojas, apžiūrėjęs lavoną, pasakė ra­
dęs mano vyro kūne tris 6,35 mm kalibro pistoleto kulkų
žaizdas. Be to, jis sakė, kad žaizdos buvo negilios ir ne­
mirtinos, ir padarė išvadą, kad mano vyras buvo nužudy­
tas ne ginklu, o mirė kankinamas, ir jau į nebegyvą žudi­
kai šovė tris šūvius. Man pačiai tik pasakė, kad žudikai
* A D S R f., 70 r., 175 1.
190

badė vyrui panages. Kaip jis dar buvo kankinamas, man
tuomet niekas daugiau nesakė, nenorėdami manęs jaudin­
ti, nes buvau nėščia.
TIMOFEJEVO Pimeno parodymai*

1952 m. kovo 24 d.
1944 metų gruodžio 12 dieną, kai banditai buvo užpuo­
lę Panemunio miestelj, jie išvedė į mišką ir nužudė mano
sūnų Savelijų Timofejevą, gimusį 1928 metais. 1944 metų
gruodžio mėnesį mano sūnus Savelijus dirbo Valstybinio
banko Rokiškio skyriuje antruoju kasininku ir buvo ko­
mandiruotas į Panemunio valsčių platinti piniginės-daiktinės loterijos bilietų. Jam ten esant, banditai užpuolė Pa­
nemunį ir nužudė mano sūnų.
Mano sūnaus Savelijaus lavoną 1945 metų balandžio
6 d. rado banditų nužudyto Panemunio valsčiaus vykdomo­
jo komiteto sekretoriaus Rudžio motina ir nužudyto Šeš­
k au s— kas jis buvo, aš nežinau,— žmona. Mano sūnaus
lavonas buvo kartu su Rudžio ir Šeškaus lavonais miške,
kurio pavadinimo nežinau, maždaug už penkių kilometrų
nuo Panemunio. Apie tai tą pačią dieną buvo pranešta
man į Rokiškį, o 1945 metų balandžio 7 d. parsivežiau sū­
naus lavoną namo ir palaidojau jį Rokiškio rajono Miliū­
nų kaimo kapinėse. Šeškaus ir Rudžio lavonus paėmė ir
palaidojo jų artimieji.
Mano sūnus Savelijus buvo žvėriškai nužudytas. Gerk­
lė buvo iki pusės perplauta, galva sudaužyta, žandikauliai
sutriuškinti, strėnose buvo keletas durtuvo ar peilio žaizdų.
Rūpestingai apžiūrėjęs lavoną, kulkų žaizdų sūnaus kūne
neradau. Kai atvykau į Panemunį paimti sūnaus lavono, jis
buvo VRM valsčiaus skyriuje, jo rankos buvo diržu suriš­
tos už nugaros, jis buvo basas, vienplaukis ir be milinės,
su kuria išvažiavo iš namų. Lavonas buvo purvinas.
1945 metų balandžio 7 d. atvykęs į Panemunį, iš žmonių,
* ADSR f., 70 r., 176—178 1.
191

buvusių tuo metu prie lavono, sužinojau, kad mano sūnaus,
Rudžio ir Šeškaus lavonai buvo užkasti j žemę ir, kol aš at­
vykau, mano sūnaus lavonas buvo toks, kokį jį iškasė iš
duobės.
Kiek tarybinių bei partinių aktyvistų buvo nužudyta Pa­
nemunyje, tiksliai nežinau, bet buvo kalbama, kad apie 14
žmonių. Iš jų, be sūnaus, Rudžio ir Šeškaus, pažinojau tik
vieną Pafnutijų Aleinikovą, Panemunio miestelio gyvento­
ją, kurio lavoną pats atkasiau.
Dalis nužudytų tarybinių bei partinių darbuotojų ir
aktyvistų buvo miestelyje, o kiti nebuvo rasti, jų ieškojo.
Aš taip pat dalyvavau ieškant jų, tačiau nei gyvų, nei mi­
rusių iš karto jų neradom. Vis dėlto dingusiųjų giminės vis
dar ieškojo. Maždaug už savaitės po banditų užpuolimo man
paskambino telefonu Pafnutijaus Aleinikovo žmona ir pa­
sakė, kad surasta dingusiųjų nužudymo vieta, bet, būtent,
kieno — nepasakė. Kitą dieną aš su dviem milicininkais ir
žmona išvažiavau į Panemunį. Kartu su Aleinikovo žmona
mes nuėjome į tą vietą, kur buvo manoma esant anksčiau
nerastų lavonų, tarpe jų ir mano sūnaus lavonas. Tai buvo
miške, maždaug penki kilometrai nuo Panemunio. Tačiau
atkasę mes radome tik vieno Pafnutijaus Aleinikovo la' voną.
Aleinikovas gulėjo 30 cm gylio duobėje, kniūbsčias, su­
vyniotas į kailinius. Iš viršaus buvo uždėtas kokių 30 kg
akmuo. Apžiūrėjęs lavoną pastebėjau, kad Aleinikovo gal­
va buvo sumušta, ant abiejų rankų delnų iš vidaus pusės
buvo išplauti kūno gabalai ir vėl pridėti prie tos pat vietos;
tai rodė, kad Aleinikovas buvo žvėriškai nužudytas. Kitų
kūno sužalojimų nepastebėjau.
Girdėjau iš Panemunio miestelio gyventojų, kad mies­
telį užpuolė ir žvėriškai susidorojo su tarybiniais bei par­
tiniais darbuotojais Kalpoko vadovaujama gauja, bet kas
tasai Kalpokas — nežinau.
1941 metais, okupacijos pradžioje, žmonės buvo šaudo­
mi dviejose vietose. Nuo pat pirmųjų okupacijos dienų ta­
192

rybiniai aktyvistai buvo šaudomi Steponių miške, už pen­
kių kilometrų nuo Rokiškio. Čia ne kartų buvo šaudomi
žmonės nedidelėmis grupėmis. Kiek žmonių ten buvo su­
šaudyta ir, būtent, kas — nežinau, bet, išvadavus Rokiškio
rajoną iš vokiškųjų okupantų, buvau nuėjęs tenai ir mačiau
aštuonias maždaug 20 metrų ilgio ir 4 metrų pločio duobes.
1941 metų rugpiūčio mėnesio viduryje buvo masiškai
šaudomi vien tik žydų tautybės piliečiai prie kalnelio, va­
dinamo Velniaduobe, už penkių kilometrų nuo Rokiškio.
Prieš sušaudymą jie buvo gete, miesto pakraštyje, kur da­
bar yra Rokiškio tarybinis ūkis. Čia jie buvo atvežti iš
Panemunio, Panemunėlio, Skapiškio, Pandėlio, Juodupės ir
kitų Rokiškio apskrities valsčių. Ten pat buvo laikomi ir
Rokiškio miesto žydai. Kiek ten (Velniaduobėje) buvo su­
šaudyta žmonių, tiksliai nežinau, bet Rokiškio gyventojai
kalbėjo, kad apie 4 tūkstančius. Jų tarpe buvo moterys, se­
neliai ir vaikai. Žydai buvo šaudomi dvi dienas, nuo ryto
iki vakaro. Juos šaudė lietuviai nacionalistai ir vokiečiai.
Šaudymo vietoje nebuvau.
JASIŪNO Karolio parodymai*
1952 m. kovo 26 d.
Gerai prisimenu, jog tai įvyko 1944 metų gruodžio 12 d.,
anksti rytą, apie 7—8 valandą. Jau buvau atsikėlęs, pašė­
riau gyvulius ir įėjau į kambarį. Tuo metu išgirdau mies­
telyje šaudant. Netrukus išgirdau, kad banditai laužia par­
duotuvės duris, nes gyvenau tame pačiame name. Paskui
jie įsiveržė į mano kambarį ir paklausė, kur dirbu. Jiems
pasakiau esąs žemės komisijos pirmininkas. Tuomet vie­
nas banditas pastatė mane prie sienos ir norėjo nušauti,
tačiau kitas pasipriešino ir liepė mane išvesti, kaip jis pa­
sakė, kaip „belaisvį“. Banditai nuvedė mane už miestelio
prie geležinkelio tilto. Ten pamačiau kitus sulaikytus mies­
telio gyventojus— valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką
* ADSR f., 70 r., 179—181 1.
193

Aleksą Rudį, Šeškų, vardo nežinau, ir jauną vaikiną, pa­
vardės nežinau, kuris buvo komandiruotas iš Rokiškio pla­
tinti piniginės-daiktinės loterijos bilietų. Visi jie buvo
smarkiai sumušti, o Rudžio kaklas sužeistas. Be šių vyriš­
kių, ten buvo piliečiai Simėnaitė, vardo nežinau, jos tėvas
ir jaunesnysis brolis. Buvo sulaikyta ir Aleknienė, vardo
nežinau. Visus šiuos asmenis, taip pat ir mane, banditai
klausinėjo, kas turi ginklą, kas kur dirba. Paskui apie
12 vai. dieną prie tilto banditai atvedė sulaikytus Adolytę
ir Rinkevičiūtę. Banditai kalbėjo, kad jie laukia iš mieste­
lio savo vado. Nesulaukę jo, banditai nuvedė mus prie
Veseliškių miško ir ten vėl laukė. Nesulaukę jie atskyrė
vyrus nuo moterų, o paskui mane, Šeškų, Rudį ir jauną
vaikiną iš Rokiškio nuvedė gilyn į mišką ir sustatė vi­
sus į eilę. Nuo Rudžio, Šeškaus ir to jaunuolio numovė ba­
tus, o nuo manęs nenumovė, nes buvau batais su mediniais
padais. Tada man pažįstamas banditas Blėka, vardo neži­
nau, buvęs Pandėlio rajono Pavyžonių kaimo gyventojas,
ėmė šaudyti į basas kojas. Į mano kojas nepataikė. Paskui
banditai pradėjo mušti mus. Mačiau, kaip vienas banditas
šautuvo vamzdžiu smogė į kaklą jaunuoliui iš Rokiškio, ir
jis pargriuvo. Man vienas banditas trenkė automatu, ir aš
tuojau parkritau. Tuo metu atbėgo vienas banditų ir pasa­
kė, kad Jasiūno nežudytų, o nuvestų pas gaujos vadeivą.
Banditai nuvedė mane pas gaujos vadeivą, kurį tuojau pa­
žinau. Tai buvo Kalpokas, vardo nežinau, buvęs Čedasų
mokytojas. Jis ėmė klausinėti manęs, ar turiu šautuvą.
Atsakiau, jog neturiu, o kai eidavau į kaimą, man duodavo
šautuvą. Tuomet Kalpokas paklausė, ar daug nužudžiau,
kaip jis pasakė, „mūsų brolių“. Atsakiau, kad nieko nesu
nužudęs. Tada Kalpokas liepė man stoti prie moterų,
o paskui mus paleido. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad sulaiky­
tųjų tarpe buvo Albertas Keturis ir kooperatyvo vedėjas
Čeponis, vardo nežinau (miręs 1949 metais). Aš su Keturiu nuėjau namo miško pakraščiu, o moterys ir Simėnaitės
brolis su savo tėvu nuėjo per lauką. Tiesa, kartu su mumis
194

miško pakraščiu nuėjo ir Čeponis. Truputį paėję išgirdo­
me šūvį, atsisukome ir pamatėme, kad banditai moja mums,
šaukdami grįžti atgal. Mačiau, kad moterys ir Simėnaitės
tėvas su broliu grįžo, o mes leidomės bėgti.
Kaip vėliau sužinojau, Aleknienė taip ir nebegrįžo,
o Kalpokas prisaikdino sugrįžusius, bet paskui ir juos palei­
do namo. Grįžęs į miestelį pamačiau, kad banditai sudegi­
no daržinę su partorgo Jasinevičiaus gyvuliais. Jį patį ban­
ditai taip pat nužudė, teisingiau—-kitą dieną jis buvo ras­
tas rūsyje sudegęs. Be to, mačiau, kaip banditai žvėriškai
papiovė liaudies gynėją Karlį, vardo nežinau. Jam perpiovė
gerklę, supiaustė pilvą ir sulaužė rankas. Jo tėvą banditai
taip pat nužudė. Be to, jie sudegino šieną geležinkelio sto­
tyje, apiplėšė parduotuvę, spirito varyklą ir sudegino visus
valsčiaus vykdomojo komiteto dokumentus.
Kalpoką pažįstu maždaug nuo 1944 metų birželio mė­
nesio, kai jis buvo atvažiavęs į Panemunį. Tuomet jis su­
šaukė žmones į aikštę prie parduotuvės ir pasakė kalbą,
ragindamas ginkluotis ir neleisti, kad Tarybinė Armija vėl
ateitų į mūsų kraštą. Aš taip pat buvau tame susirinkime
ir gerai įsidėmėjau Kalpoką. Jis tada taip pat turėjo auto­
matą. Aš, tiesa, iš pradžių nežinojau, kas jis toks, tačiau
ten pat susirinkime žmonės man pasakė, jog tai Kalpokas
iš Čedasų, mokytojas, kuris 1941 metais vadovavo nacio­
nalistų būriui Čedasuose. Todėl banditams užpuolus Pane­
munį, tuojau pažinau Kalpoką. Jis tada buvo su juoda uni­
forma, turėjo du pistoletus; automato neturėjo. Noriu dar
pridurti, kad 1944 metų liepos mėnesį, kai Kalpokas Pane­
munyje sakė antitarybinę kalbą, jis buvo apsirengęs ta
pačia juoda uniforma, kaip ir miestelio užpuolimo metu.
Be to, mačiau nužudytą valsčiaus vykdomojo komiteto
pirmininką Nagelę, vardo nežinau, iš Čedasų apylinkės. Jo
nenušovė, o nukirto kirviu jam galvą. Buvo kalbama, kad
jis ilgai nepasidavė, iš rūsio atsišaudė, o kai jis baigė šo­
vinius, jam liepė išeiti iš ten. Kai jis išėjo iš rūsio, jam
195

nukirto galvą. Taip pat buvo nužudytas Alekna, vardo ne­
žinau. Iš viso buvo nužudyta apie 12 žmonių.
Be Kalpoko ir Blėkos, apie kuriuos kalbėjau anksčiau,
iš banditų dar pažinojau du brolius Juozą ir Albertą Samulionius ir Baltušį, vardo nežinau. Samulioniai — Panemu­
nio miestelio gyventojai, o iš kur kilęs Baltušis — nežinau.
Aš pažinojau jį, nes jis vokiečių okupacijos metu bu­
vo policininkas Panemunyje. Girdėjau, kad broliai Samu­
lioniai žuvo gaujoje.
Anksčiau sakiau apie banditų nužudytą liaudies gynėją
Karlį ir jo tėvą, kuris taip pat buvo liaudies gynėjas, minė­
jau jų pavardę. Noriu patikslinti, kad tikra pavardė yra ne
Karlis, o Griovys. Karlis — tai_ jų pravardė.

Nuorašas

P A Ž Y M Ė J I MA S *
Pandėlio rajono DZDT Vykdomasis Komitetas pažymi,
kad 1944 m. gruodžio mėn. pabaigoje banditai apsupo Pa­
nemunio miestelį ir sudegino visus Panemunio valsčiaus
Vykdomojo komiteto dokumentus. Prie milicijos ir liaudies
gynėjų būrio patalpų buvo sudegintas tvartas su daržine
po vienu stogu. Prie Panemunio geležinkelio stoties sude­
gintos šienui daržinės, kuriose buvo kraunamas prievolių
atvežtas šienas. Buvo apiplėštas Panemunio vartotojų
kooperatyvas ir Panemunio spirito varykla. Per banditų
puolimą buvo nužudyta partinio ir tarybinio aktyvo:
1. Panemunio valse, partorgas Jasinevičius Jonas.
2. Panemunio valsč. Vykdomojo komiteto pirmininkas
Nagelė Adolfas.
3. Aukštadvario apyl. Tarybos sekretorius Kadūkis
Vladas.
4. Paliepio apylinkės Tarybos pirmininkas Alekna
Adolfas.
5. Kvetkų apylinkės Tarybos pirmininkas Šeškus
Bronius.
6. Panemunio valsč. Vykdomojo komiteto sekretorius
Rudis Aleksas.
7. Liaudies gynėjas Griovys Petras, Karolio.
* ADSR

f.. 7 0 r.,

124

1.
197

8.
9.
10.
11.
12.

Liaudies gynėjas Griovys Karolis.
Liaudies gynėjas Šiupinys Karolis.
Aktyvistas Aleinikovas Pafnutijus.
Apyl. Tarybos pirmininko žmona Aleknienė.
Atvykęs iš Rokiškio LLKJS komiteto Timofiejevas.

Pažymėjimas duotas VSM organams prašant.
Pandėlio raj.
D2DT vykdomojo k-to
pirmininkas Jovarauskas

Pandėlio rajono
D2DT vykdomojo komiteto
sekretorius Zemlickaitė

TURINYS

Nacionalistai — hitlerininkų talkininkai ..........................................
P. Gužaičio parodymai .........................
S. Ignatavičiaus parodymai .....................................................
Liudininkų parodymai ............................................................
P. Banio parodymai ............., .........................................
E. Jasavičiaus parodymai .................................................
Nacionalistinių gaujų teroristinė veikla ..........................................
Banditinė „Juozapavičiaus“ tėvūnija ......................................
P. Simanavičiaus parodymai .............................................
Banditinė „Vytenio“ tėvūnija ......................................... .......
Z. Stravinsko parodymai .................................................
J. Kvedaravičiaus parodymai.............................................
Liudininkų parodymai ..........................................................
V. Kojelio parodymai ........................................................
M. Jurčikonienės parodymai .............................................
A. Abeciūno parodymai .....................................................
A. Masionienės parodymai ..................................
O. Kaminskienės parodymai ..............................................
A. Urbono parodymai ......................... ' ..........................
Jono Šidlausko gauja ...............................................................
R. Petronio parodymai ...........
L. Pivoravičiaus parodymai .............................................
B. Mikonio parodymai .....................................................
P. Lauciaus parodymai .....................................................
Liudininkų parodymai ............................................................
P. Bartkevičiaus parodymai .............................................
A. Viržekauskienės parodymai ..........................................
O. Nicienės parodymai ..............
J. Sakickienės parodymai .................................................
O. Černienės parodymai ....................................
Jono Baltušio g a u ja ...................................................................
J. Baltušio parodymai ........................................................
Liudininko parodymai ...............................................................
V. Purono parodymai .1 .............................................

5
9
27
32
32
33
37
42
42
71
71
83
96
96
97
98
98
99
101
104
104
115
131
143
148
148
149
151
153
155
157
157
165
165
199

Kazio Kalpoko gauja ...............................................................
K. Kalpoko parodymai ........................................................
V. Remeikio parodymai ....................................................
P. Jasinevičiaus parodymai .............................................
Liudininkų parodymai ...............................................................
U. Kalpokienės parodymai .................................................
R. Evaltienės parodymai....................................................
A. Babachino parodymai...........................
A. Variakojienės parodymai .............................................
P. Timofejevo parodymai .................................................
K. Jasiūno parodymai .......................................
Pažymėjimas .....................................................................................

167
167
178
183
185
185
188
188
190
19i
193
197

АРХИВНЫЕ ДОКУМЕНТЫ
ОБ АНТИНАРОДНОЙ ДЕЯТЕЛЬНОСТИ
БУРЖУАЗНЫХ НАЦИОНАЛИСТОВ
V сборник
На литовском языке
Госполитнаучиздат Лит. ССР, 1962 г.
Redaktorius V. Žemaitis
Techn. redaktorius /. Anaitis
Korektorės: B. Rimkevičienė, J. Micienė
Pasirašyta spausdinti 1961. XII.22. LV 10497
Popierius 84X108/32=3,125 pop. lapo, 10,25 sp. lanko, 9,99 apsk. leid. lanko.
Kaina 18 kp.
Spausdino Valst. ,.Vaizdo“ sp. Vilniuje, Strazdelio g. 1. Užsak. Nr. 2819.

1—9