LTSR MOKSLŲ AKADEMIJA

ARCHYVINIAI DOKUMENTAI
II! RINKINYS

9(TL)2+9(T)27+9(T)28
Ar 61

LTSR MOKSLŲ AKADEMIJOS
Archyviniams dokumentams skelbti redakcija

Spaudai paruošė: B. Baranauskas, J. Vicas

ARCHYVINIAMS DOKUMENTAMS SK ELB T I REDAKCIJA

ARCHYVINIAI DOKUMENTAI
APIE NACIONALISTŲ
ANTILIAUDINĘ VEIKLA

VALSTYBINĖ
POLITINĖS IR MOKSLINĖS LITERATOROS LEIDYKLA
VILNIUS— 1961

NUO REDAKCIJOS
Redakcija yra išleidusi du šios serijos archyvinių doku­
mentų rinkinius: „Hitleriniai žudikai Kretingoje“ , „Žudikai
bažnyčios prieglobstyje“ . Trečias, dabar leidžiamas, doku­
mentų rinkinys skiriasi nuo pirmiau išleistųjų tuo, kad jame
pateikiami ne vienos, o įvairių temų politiškai aktualūs do­
kumentai, demaskuojantieji lietuviškųjų buržuazinių nacio­
nalistų antiliaudinę veiklą hitlerinės okupacijos ir pokario
metais.
Didesnę dokumentų dalį sudaro nacionalistinių gaujų
dalyvių parodymai tarybiniams tardymo organams. Šiuose
parodymuose toli gražu ne viskas papasakota. Tardomi na­
cionalistiniai nusikaltėliai stengėsi nuslėpti tuos savo nusi­
kaltimus, kurie tardymo organams dar nebuvo žinomi. Tad
savo parodymuose nusikaltėliai atskleidė tik dalį padarytų
nusikaltimų. Be to, jie stengėsi sušvelninti savo žiaurius
nusikaltimus, šmeižti savo aukas — tarybinius patrio­
tus, gynusius savo tėvynės ir liaudies interesus, savo triū­
su prisidėjusius prie komunizmo statybos.
Tačiau buržuaziniams nacionalistams nepavyko apgau­
ti tarybinio teismo. Susigaudys jų parodymuose ir skaity­
tojai, kuriems padės redakcijos įvadai kiekvienai dokumen­
tų grupei ir antraštės, išryškinančios dokumentų temas.
Rinkinio gale įdėti paaiškinimai, kurie ypatingai pravers
jaunesnės kartos skaitytojui.
Visi šio rinkinio dokumentai skelbiami pirmą kartą.
Redakcija yra numačiusi ir ateityje leisti tokius doku­
mentų rinkinius įvairiomis temomis.

NACIONALISTAI—
HITLERININKU,
AMERIKIEČIŲ IR ANGLU
ŽVALGYBOS AGENTAI
(P. Kazakevičius apie save
ir savo bendrininkus)

Povilas Kazakevičius gimė 1901 metais Dusetuose, buo­
žių šeimoje. Buržuazinėje Lietuvoje jis buvo aukštas parei­
gūnas, vienas kapitalistinės santvarkos šulų. Vokiečiams
okupavus Lietuvą, Kazakevičius iš Ambrazevičiaus „va l­
džios“ aparato gavo nė kiek ne menkesnes, o gal dar net
aukštesnes, kaip buržuazinėje Lietuvoje, pareigas. Išvaikę
Ambrazevičiaus „valdžią“ , vokiečiai jos aparatą, kuriame
buvo visi žymesnieji įvairių partijų, organizacijų, pakraipų
ir srovių buržuaziniai nacionalistai, pavertė okupacinės
valdžios sudėtine dalimi. Nacionalistai padėjo hitleriniams
okupantams plėšti liaudį, žudyti Lietuvos gyventojus, kovo­
ti su pasipriešinimu vokiečiams. P. Kazakevičius hitleri­
ninkų buvo paskirtas Eišiškių apskrities viršininku. Jis,
kaip ir daugelis kitų nacionalistų, ėjusių apskričių virši­
ninkų, burmistrų, valsčių viršaičių pareigas, ištikimai tar­
navo hitlerininkams. 1944 m. Kazakevičius kartu su vokie­
čiais pabėgo į užsienį, kur gyveno Petraičio slapyvardžiu,
1952 m. grįžęs į Lietuvą, jis už nusikaltimus, padarytus oku­
pacijos metais, buvo suimtas ir nuteistas. Tardymo metu
Kazakevičius papasakojo apie savo veiklą okupantų tarny­
boje; kaip jis administruodavo apskritį, kaip valstiečiams
uždėdavo prievoles hitlerininkų reikalams tenkinti, kaip vež­
davo žmones į reichą darbams, kaip jo tvarkoma policija
kovojo su pasipriešinimu okupantams.

n

Tačiau Kazakevičius nutylėjo tai, kas jam nenaudinga
pasakoti. Apie valstiečių šaudymą Valkininkuose, apie
Pirčiupio kaimo gyventojų žudynes jis sakosi tai sužino­
jęs paskui, nesąs tų įvykių kaltininkas. Bet jei tiesiogiai
prie šių įvykių Kazakevičius ir neprisidėjo, tai netiesiogiai
ir jis, kaip apskrities viršininkas, už juos atsakingas.
Kazakevičius papasakojo ir apie savo bendrininkus —
nacionalistus, pabėgusius į užsienį. Lietuviškieji nacionalis­
tai, buvę hitlerininkų talkininkai, virto amerikiečių ir anglų
žvalgybos agentais. Jie iš kailio neriasi, tarnaudami darbo
žmonių priešams imperialistams, svajoja atimti iš darbo
žmonių jų laimėjimus, sugrąžinti mūsų šalyje buržuazinę
santvarką, pavergti mūsų laisvąją liaudį.
Kazakevičiaus padarytieji prisipažinimai ryškiai rodo
buržuazinių nacionalistų antiliaudinę veiklą, jų vidinį supu­
vimą ir parsidavėliškumą.
Žemiau skelbiamos P. Kazakevičiaus parodymų iš­
traukos.

NACIONALISTŲ «VALDŽIOS»
IR OKUPANTŲ TARNYBOJE

KAZAKEVIČIAUS POVILO parodymai*
Liaudies

priešų

tarnas

1952 m. rugpiūčio 11d.
. . . Apie 1941 metų liepos mėnesį, vokiečiams okupavus
Lietuvos TSR teritoriją, aš pradėjau dirbti vadinamojoje
Vidaus reikalų ministerijoje, kurią vokiečiai netrukus panai­
kino ir pavadino Vidaus reikalų vadyba**.
Toje vadyboje aš dirbau administracinio departamento
referentu. Mano pareigos buvo formuoti ir organizuoti pa­
sienio tarnybą Lietuvoje.
Aš turėjau pristatyti vokiečių okupacinės valdžios orga­
nams tarnybos organizavimo planą ir, jį patvirtinus, pra­
dėti formuoti dalinius.
Kadangi vokiečių okupacinės valdžios organai neišpildė
savo pažadų duoti Lietuvai nepriklausomybę***, tai Lie­
tuvos pasienio policijos steigimo klausimas atkrito ir man
buvo pasiūlyta persikelti į periferiją, nes senoje vietoje ne­
bebuvo ką veikti.
* ADSR (Archyviniams dokumentams skelbti redakcija) dokumentų
rinkinys, 46 Nr., 7—48 1.
** Kazakevičius patvirtina, kad J. Ambrazevičiaus valdžios orga­
nus hitlerininkų okupacinė valdžia ištisai buvo perėmusi ir panaudojo
Lietuvos liaudžiai pavergti.
*** Čia Kazakevičius prasilenkia su tikrove: hitlerininkai niekada
nežadėjo nepriklausomybės Lietuvai. Legenda apie «nepriklausomy­
bės» pažadus nacionalistams buvo reikalinga tik pridengti savo išda­
vystėms.
11

Hitlerinis

apskrities

viršininkas

Dabar tiksliai neprisimenu, 1942 metų gruodžio ar
1943 metų sausio mėnesį man buvo pasiūlyta išvažiuoti iš
Kauno j Eišiškių apskrities centrą ir eiti apskrities virši­
ninko pareigas.
Aš sutikau su tuo pasiūlymu ir netrukus nuvykau į naują
tarnybos vietą. Būdamas apskrities viršininku, aš vadova­
vau visam ūkiniam darbui apskrityje. Noriu pabrėžti, kad
savo praktiniame darbe aš buvau pavaldus okupacinės val­
džios atstovui toje apskrityje vokiečiui Keikei.
Be administracinio apskrities valdybos aparato, aš taip
pat vadovavau septynioms valsčiaus valdyboms, priklau­
sančioms Eišiškių apskričiai.
Apskrities valdyboje tuomet buvo šie skyriai: finansų,
administracijos, techninis ir m itybos...
Be to, buvo dar vienas skyrius, kurio pavadinimo dabar
neprisimenu. To skyriaus darbuotojai tvarkė valstiečių ap­
mokestinimo klausimus...
Valstiečių šaudymas
už p r i e v o l i ų n e v y k d y m ą
Skyrius, tvarkantis apmokestinimo klausimus, gaudavo
iš Kauno mokesčių planą visai apskričiai, paskui skirsty­
davo jį valsčiams, o valsčiai savo ruožtu — apylinkėms.
Man pačiam, kaip apskrities viršininkui, tekdavo tvirtin­
ti mokesčių paskirstymą valsčiams. Mūsų nurodymų, lie­
čiančių mokesčius, vykdymą ir mokesčių rinkimo eigą kont­
roliuodavo apskrities skyriaus darbuotojai. Reikia pažymė­
ti, kad okupacinės valdžios organai griežtai bausdavo
valstiečius, kurie uždelsdavo mokesčių mokėjimą. Pavyz­
džiui, 1944 metų sausio mėnesį (tiksliai neprisimenu) E K
šiškių apskrities Valkininkų miestelyje už mokesčių nesumokėjimą vokiečiai sušaudė penkis ar septynis valstiečius.
Sušaudytųjų pavardžių neprisimenu.
12

Kaip aš jau anksčiau esu sakęs, žinias apie mokesčių
mokėjimą rinkdavo tarnautojai to skyriaus, kuris tvarkė
apmokestinimo klausimus. Jie periodiškai informuodavo
okupacinės valdžios organų įgaliotinį mūsų rajone vokietį
Keikę, kaip valstiečiai moka mokesčius.
Skyriaus ir Keikės atstovų valsčiuose informacijose buvo
nurodomos pavardės tų valstiečių, kurie uždelsdavo mokes­
čių mokėjimą. Tos informacijos Keikei gana gerai parody­
davo, kaip vyksta mokesčių rinkimas.
Nutaręs sušaudyti keletą valstiečių, laiku nesumokėjusių
mokesčių, Keikė apie tai man nepranešė ir su manim to
klausimo nesuderino.
Apie

Pirčiupio

tragediją

Be to, 1944 metų vasarą Eišiškių apskrities Pirčiupio
kaime vokiečiai sušaudė daug to kaimo gyventojų, o pasta­
tus sudegino...
Apie tą masinį sunaikinimą aš sužinojau tik kitą dieną
po to įvykio. Tuomet iš valsčiaus valdybos man pranešė,
kad vokiečiai suruošė tą susidorojimą todėl, jog Pirčiupio
kaimo gyventojai palaikę ryšius su tarybiniais partizanais
ir apšaudę vokiečių baudžiamąjį būrį, ėjusį pro tą kaimą.
Daugiau apie tą faktą aš nieko dabar neprisimenu.
Aš tuomet Pirčiupyje nebuvau; apie visa tai mane infor­
mavo Valkininkų valsčiaus viršaitis, kurio pavardės nepri­
simenu.
Nacionalistų talkininkavimas
vokiečiams,
gabenant žmones darbams
į reichą
Apie 1943 metų vasarą iš Kauno apskrities valdyba gavo
pranešimą, kad Lietuvoje turi būti paruošta 70 tūkst. jau­
nuolių priverčiamiesiems darbams Vokietijoje. Remdamiesi
šiuo nurodymu, mes išsiuntinėjome valsčiams pranešimus
13

atlikti jaunimo registraciją. Po kurio laiko valsčiaus valdy­
bos ėmė gauti jaunimo sąrašus, kuriuos mes perdavėme
arbeitsamtui, nes pastarasis siųsdavo darbo jėgą į V o­
kietiją.
1943 metų rudenį į Eišiškes atvyko vokiečių komisija
jaunimui atrinkti darbams į Vokietiją. Tada į komisiją at­
vyko apie 1200 žmonių iš apskrities.
Vėliau vokiečiai paskelbė, kad komisijos atrinkti jaunuo­
liai turi atvykti į nurodytąją rinkimosi vietą, bet niekas iš
numatytųjų reicho darbams neatvyko, ir jaunimo išvežimas
į Vokietiją sužlugo. Tiktai 1944 metų pradžioje, vokiečiams
suorganizavus gaudynes, iš Eišiškių buvo išgabenta apie
150 žmonių.
Tuo būdu, mes, apskrities valdybos darbuotojai, tiesio­
giai nedalyvavom, išvežant jaunimą j Vokietiją, o tiktai pa­
ruošėme sąrašus ir perdavėme juos vokiečiams. Be to, mes
turėjome užtikrinti jų atvykimą į komisiją. Tada, kai į komi­
siją atvyko 1200 žmonių, vokiečiai buvo patenkinti.
Triuškinamų

hitlerininkų

g e l b ė t o j ai
Vadinamųjų lietuvių tautos atstovų konferencija* buvo
sušaukta vokiečių okupacinės valdžios organų nurodymu.
Konferencijos organizavimo ir sušaukimo iniciatorius bu­
vo generolas Kubiliūnas, kuris vokiečių okupacijos metu
buvo pirmasis generalinis tarėjas.
1943 metai buvo vokiečių karinių nepasisekimų fronte
ir pergalingo Tarybinės Armijos puolimo metai.
Vokiečių okupacinės valdžios organai bandė sukurti ko­
vai prieš Tarybinę Armiją lietuvių savanorių karines for­
muotes. Tačiau ta kampanija pasisekimo neturėjo. Todėl
* Konferencija įvyko 1943 m. balandžio 5 d., kai hitlerininkų armija
buvo sutriuškinta prie Stalingrado, vejama iš Tarybų Sąjungos, ir ar­
tėjo Lietuvos išlaisvinimas. Red.
14

vokiečiai nutarė panaudoti buvusius buržuazinius lyderius,
norėdami įtraukti lietuvių tautą į ginkluotą kovą.
Vokiečiai norėjo konferencijoje iškelti klausimą, kad
reikia sudaryti kontrrevoliucinę kariuomenę ir panaudoti
ją ginkluotai kovai prieš Tarybinę Armiją.
Sprendžiant tą klausimą, vokiečiams daug padėjo bu­
vę lietuvių buržuaziniai lyderiai Kubiliūnas, Biržiška ir
kiti, kurie ėmėsi organizuoti konferenciją.
Aš dalyvavau konferencijoje kaip delegatas nuo Eišiškių
apskrities, kur tuomet dirbau apskrities viršininku. Konfe­
rencija prasidėjo 1943 metų balandžio 5 d. Kaune, karo
muziejaus* patalpose.
Dauguma delegatų buvo buvę politiniai ir visuomeniniai
veikėjai, stambūs buržuaziniai vertelgos, senosios Lietu­
vos kariuomenės generolai ir vokiečių okupacinių įstaigų
valdininkai.
Tikros darbo liaudies atstovų konferencijoje nebuvo,
nors ji ir vadinosi „lietuvių tautos atstovų“ konferencija.
Kaip aš jau aukščiau esu sakęs, konferencijoje buvo
svarstomi klausimai, susiję su jėgų mobilizavimu prakti­
nei pagalbai teikti vokiečiams jų kovoje prieš Tarybų Są­
jungą.
Aš prisimenu, kad konferencijoje kalbėjo Kubiliūnas,
Paukštys, Dambrauskas, Pečiulionis ir Matulionis.
Kubiliūnas, Paukštys ir Matulionis pasisakė, kad rei­
kia remti vokiškųjų okupantų reikalavimus, ir ragino kon­
ferencijos delegatus teikti pagalbą vokiečiams kovoje prieš
bolševikus. Dambrauskas ir Pečiulionis taip pat kalbėjo,
kad reikia teikti pagalbą vokiečiams, bet su sąlyga, kad,
karui pasibaigus, jie suteiks Lietuvai nepriklausomybę.
Kadangi toje konferencijoje dalyvavęs vokiečių okupa­
cinės valdžios organų atstovas nedavė išsamaus atsakymo
į tuos pasisakymus, delegatai suskilo į dvi stovyklas, ir
konferencijos darbas laikinai buvo nutrauktas.
* Dabar Istorijos muziejus.
15

Tiktai Biržiškai savo autoritetu pavyko sutaikinti de­
legatus, ir konferencija toliau tęsė savo darbą. Kiek pri­
simenu, konferencijos delegatai priėmė tris antitarybines
rezoliucijas.
Pirmoji rezoliucija ragino Lietuvos gyventojus, politi­
nes partijas ir visuomenines organizacijas teikti visokerio­
pą pagalbą vokiečiams kovoje prieš bolševikus. Antroji —
iškėlė ginkluotųjų pajėgų sudarymo Lietuvoje planą kovai
su artėjančia Tarybine Armija. Trečioji rezoliucija garan­
tavo vokiečiams pagalbą jų ideologinėje ir karinėje kovoje
su bolševizmu.
Aš balsavau už tai, kad vokiečiams būtų teikiama mak­
simali pagalba, kovojant su bolševizmu, tačiau aš buvau
Pečiulionio šalininkas ir laikiausi tos nuomonės, kad Lie­
tuvoje reikia atkurti senąją buržuazinę santvarką.
Pasibaigus konferencijai, viename Kauno restorane
Lietuvos generalinis komisaras fon Rentelnas suruošė de­
legatams vakarienę ir priėmimą.
Po konferencijos priimtų rezoliucijų pagrindu Lietuvo­
je buvo pradėta formuoti kontrrevoliucinė rinktinė, kuriai
vadovauti ėmė Plechavičius. Plechavičiaus rinktinę vokie­
čiai vėliau bandė panaudoti fronte prieš Tarybų Sąjungą.
Apie tai, ar buvo pasiųsta Hitleriui sveikinimo telegra­
ma, nieko pasakyti negaliu, nes tokio fakto neprisimenu.

Nacionalistų policija
prieš tarybinius partizanus
1952 m. rugpiūčio 18 d.
. . . Skorobogatovas, ar Skorobogatas, buvo Eišiškių ap­
skrities vadinamosios rezervinės policijos viršininkas. Ta
policija betarpiškai buvo pavaldi vokiečių žandarmerijai,
vykdė jos įsakymus ir veikė tiesioginiame kontakte su ja.
Aš dabar tiksliai neprisimenu, kada į Eišiškių rezervinę
policiją atvyko Skorobogatovas, tačiau 1944 metais, kai
aš pasitraukiau iš darbo Eišiškių apskrityje, jis ten buvo.
16

Rezervinėje policijoje, kuriai vadovavo Skoro'bogatovas, buvo apie 40 policininkų.
Kaip aš jau anksčiau esu sakęs, rezervinė policija buvo
visiškai pavaldi miesto žandarmerijai ir dalyvaudavo jos
vykdomose baudžiamosiose priemonėse.
Kartu su žandarais rezervinė policija važiuodavo j gau­
dynes. Jų pareiga taip pat buvo organizuoti miesto gynybą,
užpuolus tarybiniams partizanams.
Gebitskomisariato įgaliotinis apskrityje vokietis Keikė
panaudodavo rezervinę policiją, renkant žemės ūkio mo­
kestį, o „S D “ policijos darbuotojai — suiminėjant žmones.
Pavyzdžiui, 1944 metų balandžio mėnesį du iš Vilniaus
atvykę baudžiamieji batalionai, rezervinės policijos ir vie­
tinės žandarmerijos būrys suorganizavo dideles tarybinių
partizanų gaudynes Načios rajone. Vėliau iš grįžusiųjų
policininkų girdėjau, kad partizanai turėjo nuostolių ir kad
policininkai susekė ir sutriuškino partizanų bunkerį.
Aš keletą kartų mačiau, kaip Skorobogatovas kartu
su kitais policininkais ir žandarais vežimais išvažiavo iš
miesto. Pavyzdžiui, 1943 metų pabaigoje ar 1944 metų
pradžioje, tiksliai neprisimenu, aš sutikau gatvėje Skorobogatovą purviną ir, matyt, ką tik grįžusį iš kelionės. Aš
paklausiau, kaip jam sekasi. Tuomet Skorobogatovas man
papasakojo, kad buvo išvažiavęs į kaimą, kur vykdė opera­
ciją prieš asmenis, įtariamus turint ryšius su partizanais.
Kadangi Skorobogatovas skubėjo namo, tai smulkiau
apie tą operaciją ir apie tai, kur ji buvo vykdoma, aš ne­
klausinėjau.
Suiminėjant žmones man pačiam nėra tekę dalyvauti,
tačiau atvykę pas mane atsiskaityti pavaldžių valsčių atsto­
vai pasakodavo apie žandarmerijos ir rezervinės policijos
vykdomus suėmimus.
Apie Skorobogatovo dalyvavimą, suiminėjant tarybinius
piliečius, pasakyti nieko negaliu, nes nežinau tokių fak­
tų. Kas iš tarnautojų pasakojo man apie vykdomus suėmi­
mus, neprisimenu, nes tai buvo jau seniai.
2 Užsak. Nr. 800

NACIONALISTAI
AMERIKOS IR ANGLIJOS
IMPERIALISTŲ TARNYBOJE

1952 m. rugpiūčio 13 d.
Jeronimą Leščinską aš pažįstu nuo 1935 metų. Mes
kartu dirbome Lazdijų apskrityje. Tuomet aš buvau Ku­
čiūnų pasienio policijos viršininkas ir retkarčiais pavaduo­
davau Lazdijų rajono pasienio policijos viršininką. Tada
aš ir susipažinau su Leščinsku, kuris ėjo apskrities poli­
cijos vado padėjėjo pareigas.
Be to, kadaise aš dėsčiau Lazdijų pasienio mokykloje
agentūros darbą ir kitus karinius dalykus, todėl atvažiuo­
davau j Lazdijus ir susitikdavau ten su Leščinsku.
Iš Leščinsko aš žinau, kad jis kilęs iš Suvalkijos, iš
vidutinių valstiečių, yra lietuvis.
Man teko su juo spręsti eilę tarnybinių reikalų, susi­
jusių su kontrabanda ir sienos pažeidimais. Keletą kartų
drauge su juo gėrėme alkoholinius gėrimus.
Apie 1937 metus Leščinskas buvo perkeltas į Leipalin­
gio miestelį.
Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią ir vokiečių okupaci­
jos metu, man su Leščinsku neteko susitikti.
Pabėgęs į Vokietiją, 1947 metų pabaigoje aš sutikau
Leščinską Arolzeno emigrantų stovykloje. Aš gyvenau su
juo vienose kareivinėse. Jis tada dirbo tarptautinės pabė­
gėlių šelpimo organizacijos „IR O “ kanceliarijoje, o aš bu­
vau tos organizacijos autogaražo mechanikas.
18

Buvusi mūsų pažintis ir bendras darbas „IR O “ dar la­
biau suartino mane su Leščinsku.
1948 metais Leščinskas vedė lietuvę mergaitę Stasę,
pavardės neprisimenu; vėliau jis man pasakojo, kad ji yra
vokiečių žvalgybos „S D “ darbuotoja.
Vieno mūsų išgėrimo metu Leščinskas man pranešė,
kad 1944 metais jis baigė žvalgybininkų mokyklą Drezde­
ne, bet vokiečiai, kaip jis sakė, nesuspėjo jo panaudoti pa­
gal paskirtį.
Leščinskas sakė, kad vokiečiai ruošė jį išmesti į Tary­
binės Armijos užnugarį ardomajam darbui organizuoti.
Leščinskas manimi pasitikėjo kaip senu draugu ir neturė­
jo nuo manęs paslapčių.
Bendraudamas su Leščinsku, aš pastebėjau, kad jo ma­
terialinės sąlygos kažkokių papildomų lėšų sąskaita pra­
dėjo žymiai gerėti. Valgė jis daug geriau už mane, turėjo
maisto produktų atsargas, gerai rengėsi.
Kiek prisimenu, vieną vakarą jis atėjo pas mane, apsi­
rengęs nauju geru kostiumu. Aš sugundžiau Leščinską
išgerti naujo pirkinio proga. Kai mes gerokai išgėrėme, aš
ėmiau domėtis jo pajamų šaltiniu. Leščinskas ilgai svyra­
vo, o paskui pasakė man, kad jis yra užverbuotas ameri­
kiečių žvalgybos „Si-ai-si“ (CIC) ir gauna iš jos po 800
markių per mėnesį.
Tuomet aš įspėjau Leščinską, kad jis yra buvęs vokie­
čių žvalgybininkas, ir priminiau Drezdeno mokyklą. Leš­
činskas man atsakė, kad, kai amerikiečiai jį užverbavo, jis
jiems pasakojo apie savo bendradarbiavimą su vokiečiais.
Apie savo planus jis man nekalbėjo ir apie praktinį
darbą Amerikos naudai nepasakojo.
1950 metais, gyvendamas Anglijoje, aš gavau iš Ame­
rikos nuo Leščinsko laišką, iš kurio sužinojau, kad jis su
žmona išvažiavo iš Vakarų Vokietijos ir gyvena Ameriko­
je, Bostone. Po to aš su Leščinsku susirašinėdavau.
1951 metų gruodžio 24 d. Leščinskas atsiuntė man į
Angliją sveikinimo atviruką kalėdų šventės proga.
19

1952 m. rugpiutio 27 d.
Duomenis apie mano praeities veiklą ir apie tai,
kad aš gyvenau Anglijoje išgalvota Petraičio pavarde,
anglų žvalgybos organams pranešė Jonas Vėjelis ir Ig­
nas Juška.*
1951 metų vasarą, dar gyvendamas Visendaino emigran­
tų stovykloje (Anglija) ir iš savo buvusios tarnybos Lie­
tuvos pasienio policijoje žinodamas agentūrinio darbo me­
todus, aš pastebėjau, kad Vėjelis slaptai susitinka su anglų
policijos darbuotojais, kurie kartais atvažiuodavo į susiti­
kimus naktį. Be to, mano įtarimus, kad Vėjelis palaiko
ryšius -su anglų žvalgyba, dar sustiprino mano pažįstamas
emigrantas Juška, kuris 1948 metais, gyvendamas VulfoksLodže (Anglija), kaip didelę paslaptį man papasakojo,
kad visi buvusieji Lietuvos buržuazinės saugumo policijos
darbuotojai, gyvenę Vakarų Vokietijoje, buvo užverbuoti
anglų ir amerikiečių žvalgybos.
Kiek aš žinau, Vėjelis anksčiau tarnavo saugume, todėl
visos tos aplinkybės duoda pagrindą laikyti jį anglų žval­
gybos agentu.
Pats Ignas Juška yra buvęs kadrinis, saugumo dar­
buotojas, todėl jis žinojo saugumo darbuotojų už­
verbavimo faktus ir anglų bei amerikiečių žvalgybos or­
ganų atstovus.
Apie savo užverbavimą Juška nepasakojo, tačiau jo ži­
nios, kad amerikiečių ir anglų žvalgyba verbavo buvusius
saugumo darbuotojus, duoda pagrindą manyti, jo g jis kal­
bėjosi šia tema su užsienio žvalgybos atstovais.
Aš susipažinau su Vėjeliu 1950 metų gruodžio mėnesį
Visendaino stovykloje (Anglija).
Tuomet Vėjelis buvo perkeltas iš Vulfoks-Lodžo į Visendainą dirbti valgykloje virtuvės darbininku. Aš retkar­
čiais susitikdavau su juo. Vėjelis papasakojo esąs kilęs
* Buvę Lietuvos žvalgybininkai. Red.
20

iš Lietuvos TSR, Biržų apskrities. Biržuose jis baigė gim­
naziją, paskui mokėsi karininkų mokykloje Kaune. Baigė
mokyklą su dvidešimtąja laida ir tarnavo Lietuvos bur­
žuazinės kariuomenės artilerijoje.
Vokiečių okupacijos metu, 1941 — 1944 metais, dirbo sau-,
gurne Biržuose. Vokiečiams traukiantis, pabėgo į Vakarų
Vokietiją, o iš ten vėliau kartu su kitais lietuviais emig­
rantais išvažiavo j Angliją.
Vėjelis man sakė, kad jo tėvai liko gyventi Lietuvoje.
Jis taip pat pasakojo turįs seserį, kuri gyvena kartu su
tėvais. Ar jis palaiko ryšius su tėvais, aš nežinau.
Gyvendamas Anglijoje, Vėjelis iš pradžių dirbo VulfoksLodžo stovykloje, o paskui 1950 metais buvo perkeltas į
Visendaino emigrantų stovyklą.
Kaip ir kiti emigrantai, Vėjelis buvo vienos antitarybi­
nės organizacijos narys. Jis palaikė artimus, draugiškus
santykius su Juška.
1951 metų pradžioje Visendaine Vėjelis perdavė man
laišką nuo kažkokio Simonaičio-Simonavičiaus, kuris siūlė
man susipažinti su juo ir susitikti, norėdamas pasikalbėti
vienu svarbiu klausimu.
Tuomet Vėjelis man pasakė, kad Simonavičius yra arti­
mas asmuo buvusiam Lietuvos buržuazinės kariuomenės
pulkininkui Vidugiriui, kuris norėjo sudaryti karinę or­
ganizaciją Anglijoje ir jai vadovauti. Aš supratau, kad tar­
pininkas šiose derybose bus Vėjelis. Jis tuomet labai sten­
gėsi suorganizuoti mūsų susitikimą. Vėjelis primygtinai
kvietė mane važiuoti kartu su juo pas Simonavičių, tačiau
dėl nuo manęs nepriklausančių priežasčių tas susitikimas
neįvyko.
Anglų žvalgybai Vėjelis perduodavo informaciją apie
lietuvius emigrantus, nes beveik visą savo laiką jis pra­
leisdavo su emigrantais stovykloje.
Dar Vulfoks-Lodže, kalbėdamas apie tai, kad ameri­
kiečių ir anglų žvalgyba užverbavo buvusius saugumo dar­
buotojus, Juška man pranešė, kad visi saugumo darbuoto­
21

jai, apiforminus jų užverbavimą, iš Vakarų Vokietijos bu­
vo pasiųsti j tas valstybes, kur buvo lietuvių emigrantų,
kad jie dirbtų jų tarpe.
Pavyzdžiui, iš Vokietijos j lietuvių koloniją Pietų Ame­
rikoje buvo pasiųstas buvęs Lietuvos politinės policijos
darbuotojas Ivanauskas.
Kokią dar konkrečią pagalbą Vėjelis teikė anglų žval­
gybai, aš nežinau.
Kartą Vėjelis sakė, kad jo pavardė išgalvota, tačiau
ar tikrai taip yra, tvirtinti negaliu.
Kur Vėjelis gyveno prieš man išvažiuojant iš Anglijos,
negaliu pasakyti. Porą kartų aš mačiau jj vienoje Notingemo gatvėje, tačiau tuomet su juo nesikalbėjau.
Ignas Juška, tėvo vardo nežinau, buvo maždaug 48—
50 metų. Iš jo pasakojimų sužinojau, kad jis gimęs buvu­
siame Krekenavos valsčiuje, Lietuvos TSR, kur turi savo
sodybą. Buržuazinės santvarkos metu Lietuvoje dirbo sau­
gumo policijoje Krekenavos miestelyje.
1941 — 1944 metais, gyvendamas vokiečių okupuotoje
Lietuvoje, taip pat dirbo Krekenavos miestelyje saugume.
Saugumo vadovybės pavestas, kaip pasakojo Juška, jis
važinėdavo į Pabradės miestelį ir dirbo ten žvalgybinį
darbą.
. 1944 metais, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, pabėgo
į Vakarų Vokietiją. 1948 metais aš sutikau jį Buibacho
perkeltųjų asmenų stovykloje.
1948 metais Juška kartu su manim ir kitais emigrantais
užverbuotas išvažiavo į Angliją žemės ūkio darbams.
1951 metais pusantro mėnesio aš gyvenau kartu su Juš­
ka Notingeme, Domeikos bute. Juška tuomet dirbo fabrike
„Britiš Pliaster Bord“ ir priklausė antitarybinei naciona­
listinei organizacijai.
Iš Domeikos aš perėjau gyventi pas Uždavinį, paskui
išvažiavau iš Anglijos ir su Juška daugiau nebuvau susi­
tikęs.
22

1952 m. rugpiučio 28 d.
Su amerikiečių žvalgyba Vakarų Vokietijoje palaikė
ryšius Survila, vardas Aleksas ar Antanas, tiksliai ne­
žinau.
Buržuazinės santvarkos metu Lietuvoje Survila buvo
Vidaus reikalų ministerijos administracinio departamento
direktorius, o 1934— 1936 metais (apytikriai) — saugumo
policijos departamento direktorius. Paskui dėl nežinomų
man priežasčių buvo atleistas, atidarė Kaune juridinę kon­
torą ir vertėsi advokatūra.
Neprisimenu kuriuo laiku, bet keletą metų jis buvo val­
dančiosios tautininkų partijos pirmininkas viename Kauno
rajone.
Kur Survila gyveno ir ką veikė vokiečių okupacijos me­
tu, aš nežinau.
Anksčiau, buržuazinės santvarkos metais Lietuvoje aš
pažinojau Survilą tiktai kaip saugumo departamento di­
rektorių, bet asmeniškai su juo nebuvau pažįstamas ir tar­
nybos reikalais mums neteko susidurti.
Aš asmeniškai susipažinau su juo 1952 metų sausio
antroje pusėje jo bute, amerikiečių okupacijos zonoje V o­
kietijoje, Hanau mieste, Barbarosos gatvėje, numerio ne­
prisimenu. Jis gyveno antrame aukšte nedideliame kam­
baryje.
Dar gyvendamas Anglijoje, iš emigrantų spaudos aš
sužinojau, kad amerikiečių okupacijos zonoje Vokietijoje,
Dubingeno miestelyje (miestelio pavadinimas netikslus)
gyvena kunigas, kapucinų ordino vienuolis Bernotonis, var­
do ir tėvo vardo neprisimenu, apie 40 metų. Jis yra lie­
tuvių emigrantų, gyvenančių Vakarų Vokietijoje, katalikų
dvasininkijos vadovas ir aptarnauja perkeltuosius asmenis.
Aš maniau, kad Bernotonio žinioje yra perkeltųjų as­
menų įskaita, ir todėl 1952 metų sausio mėnesį, grįžęs į
Vokietiją, nutariau kreiptis į jį, norėdamas sužinoti, kur
23

gyvena kai kurie mano pažįstami, su kuriais kartu buvau
dirbęs Lietuvos policijoje. Aš apsilankiau pas Bernotoni
jo rezidencijoje kapucinų vienuolyne. Jis davė man Survi­
los ir buvusių senų Lietuvos buržuazinės kariuomenės ka­
rininkų Bulikos, Sutkaus ir Krikščiūno adresus.
Aplankęs Bernotonį, aš išvažiavau pas Survilą j Hanau
miestą, esantį už 200— 250 kilometrų nuo Dubingeno ir apie
30 kilometrų nuo Frankfurto prie Maino.
Pas Survilą į jo butą aš atėjau, antroje dienos pusėje,
jau pradėjus temti. Be Survilos, ten buvo jo žmona, vardo
nežinau, turinti apie 40 metų. Aš papasakojau, kad anks­
čiau esu tarnavęs Lietuvos pasienio policijoje ir dabar at­
važiavau pas jį, rekomenduotas kunigo vienuolio Bernotonio, norėdamas sužinoti Vakarų Vokietijoje gyvenančių
savo bendradarbių adresus. Sužinojęs, kad aš ką tik grįžau
iš Anglijos, Survila ėmė domėtis lietuvių emigrantų padė­
timi ir jų politine kova. Aš smulkiai papasakojau apie lie­
tuvių emigrantų veiklą ir jų ekonominę padėtį Anglijoje.
Tuomet Survila negalėjo man duoti mano bendradarbių
adresų, nes visi mano pažįstami buvo išvažiavę iš Vokieti­
jos į kitas valstybes ir žinių apie juos jis neturėjo.
Survila papasakojo, kad jis jau seniai neturi darbo ir
gauna iš Bonos vyriausybės 30 vokiečių markių pensiją,
kurios nepakanka pragyvenimui. Todėl jis pardavinėja ver­
tybes, atsivežtas 1944 metais, bėgant iš Lietuvos į Vakarų
Vokietiją. Jo duktė 1950 metais (data netiksli) išvažiavo
gyventi į JAV. Ką ji ten veikia, Survila nesakė.
Toliau Survila papasakojo, kad jis nori išvažiuoti gy­
venti į Ameriką ir rūpinosi, kad amerikiečių okupacinė
policija Vakarų Vokietijoje išleistų jį, tačiau jo prašymas
buvęs atmestas, nes jis esąs politiškai nepatikimas.
Amerikiečių žvalgyba plačiai naudoja savo tarnybai
buvusius saugumo darbuotojus. Tai gali patvirtinti buvu­
sio saugumo darbuotojo, vėliau buvusio vokiečių agento
Leščinsko pasisakymas man, kad jis palaikąs ryšius su
amerikiečių žvalgyba „Si-ai-si“ Vakarų Vokietijoje. Be to,
24

būdamas Anglijoje, aš mačiau, kaip buvusį saugumo dar­
buotoją Vėjelį anglų žvalgyba panaudojo darbui emigran­
tų tarpe.
Kad Survila tarnauja amerikiečių žvalgyboje, aš ma­
nau ir dėl to, kad amerikiečiai pažinojo Survilą kaip vieną
iš Lietuvos saugumo policijos vadovų ir antitarybiškai nu­
siteikusį žmogų, todėl trukdyti jam išvažiuoti į Ameriką
politiniais sumetimais neturėjo pagrindo. Be to, Survila
turėjo išvykusio į JAV buvusio Lietuvos žvalgybos vado­
vo* rekomendaciją.
Kad amerikiečiai gerbia Survilą, rodo ir tai, kad jo
duktė 1950 metais gavo leidimą išvažiuoti į JAV. Sampro­
tavimai, kad jam daromos kliūtys dėl jo politinio nepatiki­
mumo, Survilai buvo reikalingi konspiracijos sumetimais.
Iš Survilos aš žinau, kad rekomendaciją iš JAV jam
atsiuntė buvęs Lietuvos saugumo policijos direktorius Cenkus, ėjęs tas pareigas Lietuvoje vokiečių okupacijos me­
tais. Aš pats tos rekomendacijos nesu matęs.
1952 m. rugptūčio 29 d.
Vytautas Reivytis, tėvo vardo nežinau, 45 metų, lie­
tuvis, yra kilęs iš Suvalkijos ar Žemaitijos, tikrai nežinau.
Buržuazinės santvarkos metu Lietuvoje Reivytis dirbo
Vidaus reikalų ministerijoje, policijos departamente. 1930
metais jis buvo komandiruotas į Vokietiją mokytis ir at­
likti praktiką sportinės kovos „džiudžicu“ srityje.
Grįžęs iš Vokietijos, ilgą laiką jis dėstė Kauno policijos
mokykloje sportinę kovą, o paskui iki 1940 metų buvo. Ky­
bartų geležinkelio policijos viršininkas.
1932 metais, kai aš mokiausi pasienio policijos viršinin­
kų kursuose prie Kauno policijos mokyklos, man ne kartą
teko bendrauti su Reivyčiu, kaip su sporto dėstytoju.
1940 metais, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, Reivytis
sugebėjo, pasidirbęs dokumentus, išvažiuoti į Vokietiją
Cenkaus — Red

kaip repatriantas. Vėliau aš sužinojau, kad Reivytis pabė­
go j Vokietiją, kaip vokiečių žvalgybos agentas.
Kad Reivytis buvo vokiečių žvalgybos agentas, man
papasakojo 1942 metais majoras Sinkevičius, su kuriuo
aš dirbau Vidaus reikalų vyriausiojoje vadyboje hitleri­
nės okupacijos metu.
Apie tai mes kalbėjome todėl, kad 1941 metais, vokie­
čiams užgrobus Lietuvos TSR, j Kauną iš Vokietijos atva­
žiavo Reivytis ir buvo paskirtas policijos departamento
direktorium.
Netrukus po šio paskyrimo majoras Sinkevičius, kalbė­
damasis su manimi, pasakė, kad 1930 metais Reivytis tar­
nybinės komandiruotės j Vokietiją metu buvo vokiečių žval­
gybos užverbuotas.
Grįžus jam į Lietuvą, policijos departamento direkto­
rius, įtardamas, kad Reivytis palaiko ryšius su vokiečių
žvalgyba, pavedė Sinkevičiui ištirti tą dalyką. Tačiau tuo­
met tie ryšiai nebuvo išaiškinti, todėl Reivytis buvo palik­
tas tarnauti policijoje.
Tai, kad Reivytis 1940 metais pabėgo pas vokiečius ir
okupantai vėliau paskyrė jį policijos departamento direk­
toriumi, visiškai duoda pagrindo manyti, kad jis palaikė
ryšius su vokiečių žvalgyba. Policijos departamento direk­
toriumi jis buvo iki 1944 metų, o paskui kartu su vokie­
čiais pabėgo į Vakarų Vokietiją.
1946 ar 1947 metais, tiksliai neprisimenu, gyvendamas
Visbadeno perkeltųjų asmenų stovykloje amerikiečių oku­
pacinėje zonoje Vokietijoje, aš atsitiktinai suėjau buvusį
Lietuvos saugumo policijos viršininką Lazdijuose Joną
Rentauską.
Rentauską aš gerai pažįstu, nes 1932— 1940 metais dir­
bau Lazdijų pasienio policijoje ir dažnai tarnybos reikalais
susitikdavau su juo.
Kalbėdamasis su juo, aš ėmiau domėtis, kur gyvena
mūsų bendri pažįstami. Kai įsišnekome apie Reivytį, Rentausj^as pasakė, kad jis Vakarų Vokietijoje įsikūręs geriau
26

už visus kitus lietuvius, pradėjęs dirbti anglų žvalgybos
(tarnybos 2-e skyriuje.
Gyvendamas Anglijoje, 1951 metais viename emigrantų
laikraštyje skaičiau žinutę iš lietuvių kolonijos Škotijoje
apie Vytautą Reivytį. Prieš jį tuomet laikraštyje kores­
pondentas buvo iškėlęs kažkokius kaltinimus.
Tos žinutės turinio aš neprisimenu. Remdamasis tokiu
laikraščio pranešimu, aš manau, kad tuo metu Reivytis
buvo Škotijoje, kur yra didelė lietuvių emigrantų kolonija.
1952 m. rugpiūčio 29 d.
Jonas Krušinskas, tėvo vardo nežinau, 53—55 metų,
anksčiau gyveno netoli Garliavos miestelio, Lietuvos TSR,
savo sodyboje. 1944 metais Krušinskui pabėgus į Vokie­
tiją, jo šeima liko ir toliau gyventi Garliavos rajone.
1950
metų gruodžio pradžioje, gyvendamas Visendaino
stovykloje (Anglija), aš susipažinau su lietuviu emigran­
tu Jonu Krušinsku.
Sužinojęs, kad anksčiau ilgą laiką aš esu tarnavęs
pasienio policijoje, Krušinskas papasakojo, jo g buržuazi­
nės santvarkos metu Lietuvoje iki 1940 metų jis dirbo sau­
gumo policijoje.
• Atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, jis gyveno savo so­
dyboje ir dirbo žemės ūkyje.
Vokiečių okupacijos metu Lietuvoje jis talkininkavo
vokiečiams ir, pastariesiems traukiantis, pabėgo kartu su
jais j Vokietiją. Konkrečiai kokį darbą jis dirbo okupacijos
metu, Krušinskas nepasakojo.
Gyvendamas Visendaine, jis palaikė artimus ryšius su
buvusiais saugumo darbuotojais Vėjeliu, Juška ir Meiliūnu.
Jie dažnai kartu važiuodavo į Notingemą, ruošdavo sto­
vykloje bendrus pobūvius. Kartą Meiliūnas pareiškė, kad
buržuazinėje Lietuvoje, jam dirbant saugumo policijoje, jo
viršininku buvo Krušinskas.
27

Krušinskas, kaip ir visi kiti emigrantai, priklausė
antitarybinei nacionalistinei organizacijai.
Vėjelio prašomas Krušinskas keletą kartų buvo nuva­
žiavęs j Notingemą daryti pranešimų emigrantams ir „S ą ­
jungos“ nariams. Man Krušinsko kalbų girdėti neteko, to­
dėl jų turinio nežinau.
1951
metais aš pastebėjau, kad Krušinskas palaiko ry­
šius su anglų policijos darbuotojais. Mano įtarimai buvo
paremti tuo, jo g kartą per savaitę į mūsų stovyklą moto­
ciklu atvažiuodavo Okamo rajono policijos darbuotojas, ku­
ris periodiškai tikrindavo emigrantus. Aš pats pažinojau
tą policijos darbuotoją, nes ne kartą buvau jį sutikęs mū­
sų stovykloje.
Jeigu visą savaitę jis neatvažiuodavo į stovyklą, tai
kiekvieną penktadienį išvažiuodavo Krušinskas, sakyda­
mas važiuojąs į Notingemą pirkti tabako.
įtardamas Krušinską palaikant ryšius su anglų poli­
cija, aš ėmiau jį stebėti. Patyriau, jog kai tik vakare į sto­
vyklą atvažiuodavo policininkas, Krušinskas įvairiomis
dingstimis išeidavo iš barako jo pasitikti. Pavyzdžiui, 1951
metų pavasarį aš iš barako pastebėjau, kaip vėlai vakare
į stovyklą motociklu atvažiavo policininkas. Kai jis pri­
slopino motorą, Krušinskas, bijodamas pažadinti miegan­
čius, eidamas pro duris, išlindo į gatvę pro langą. Tai pa­
matęs, aš atsikėliau iš lovos ir, priėjęs prie lango, pa­
klausiau Krušinską, kodėl jis neina pro duris. Sumišęs
Krušinskas man atsakė einąs į virtuvę ir manęs, kad pro
langą bus arčiau, negu eiti aplink visą baraką. Aš pasi­
juokiau iš tokio Krušinsko atsakymo, nes žinojau, kad jis
eina pasitikti policijos darbuotojo.
1952 tn. rugsėjo 12 d.
Bulikos ir kitų Lietuvos buržuazinės kariuomenės kari­
ninkų adresus man pranešė kunigas vienuolis Bernotonis,
pas kurį,aš buvau 1952 metų sausio pradžioje, atvažiavęs
iš Anglijos į Vakarų Vokietiją.

Su Bulika aš susipažinau apie 1926 metus Klaipėdoje.
Tuomet jis tarnavo 7 pėstininkų pulke, o aš dirbau Klaipė­
dos pasienio policijoje. Dabar aš neprisimenu, kokiomis
aplinkybėmis mes susipažinome. Mes bendravome su Bu­
lika maždaug iki 1932 metų, o paskui, man išvažiavus į
Lazdijų pasienio rajoną, mūsų santykiai nutrūko ir iki
1952 metų aš nebuvau jo sutikęs.
Gavęs iš Bernotonio Bulikos adresą, 1952 metų sausio
antroje pusėje aš nuvažiavau į Kreicnacho miestą, esantį
prancūzų okupacinėje zonoje Vokietijoje.
Buliką aš radau amerikiečių karinio dalinio stovykloje.
Jis buvo apsirengęs juodos spalvos amerikiečių uniforma,
turėjo jefreitoriaus laipsnį. Tuomet jis buvo kuopos bu­
dėtojas.
Bulika mane tuojau pažino ir labai nudžiugo. Jis pa­
kvietė mane į kareivines, kur turėjo atskirą kambarį. Bu­
lika man papasakojo, kad Lietuvos buržuazinėje kariuo­
menėje jis buvo užsitarnavęs kapitono laipsnį, o 1940 me­
tais, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, buvo atleistas iš
kariuomenės.
Vokiečių okupacijos metu tarnavo antitarybinėje gene­
rolo Plechavičiaus rinktinėje. Sutriuškinus vokiečius, kar­
tu su žmona, kurios vardo nežinau, pabėgo į Vokietiją
ir gyveno perkeltųjų asmenų stovykloje Hanau mieste.
Kaip tuomet man sakė Bulika, 1949 ir 1950 metais,
tiksliai neprisimenu, emigrantų stovykla buvo paleista, ir
jis buvo priverstas ieškoti darbo. Persikėlęs į Kreicnachą,
jis susirado tarnybą pas amerikiečius. Bulika pasakojo,
kad tą dalinį, kuriame jis tarnavo, sudaro daugiausia lie­
tuvių ir estų emigrantai.
Bulika turi jefreitoriaus laipsnį, vadovauja skyriui. Jis
tarnauja darbo kuopoje, kuri transportuoja amerikiečių ka­
riuomenės turtą.
Emigrantas Bulika priklauso vienai iš VLIK’o organi­
zacijų, bet konkrečiai kokiai, jis nesakė; taip pat nepasa­
kojo ir apie savo praktinį darbą joje. Pokalbio metu aš

papasakojau Bulikai apie savo gyvenimą Anglijoje ir lie­
tuvių emigrantų veiklą tenai.
Jis bandė išsiaiškinti, ar aš manau išvažiuoti į Lietu­
vos TSR, tačiau aš jam nieko konkretaus apie tai nepasa­
kiau. Kai mes nuėjome j Bulikos kambarį, netrukus ten at­
ėjo ir Sutkus.
Sutkų aš pažinau nuo 1920 metų, kai kartu mokėmės
Lietuvos karo mokykloje. Drauge su juo aš baigiau mo­
kyklą ir stojau tarnauti į Lietuvos buržuazinę kariuomenę.
Sutkus tarnavo kariuomenėje iki 1940 metų. Paskiau­
sia jis buvo 5 pėstininkų pulko vado padėjėjas*, turėjo
pulkininko leitenanto laipsnį.
Ką veikė Sutkus vokiečių okupacijos metais, aš nežinau.
Sutriuškinus vokiečius, Sutkus pabėgo į Vokietiją ir
ten 1950 metais pradėjo tarnauti amerikiečių kariuomenė­
je, gavo jaunesniojo leitenanto laipsnį ir ėjo transporto
darbo kuopos vado padėjėjo pareigas.
Tuomet Sutkui aš pasisakiau atvažiavęs iš Anglijos
atostogų ir nuslėpiau nuo jo, kad noriu išvykti į TSRS.
Tame pačiame amerikiečių kariniame dalinyje Sutkus
pro langą parodė man Krikščiūną, kuris tuomet ėjo per
kiemą su katiliuku pietauti. Jis buvo apsirengęs amerikie­
čių karine uniforma, turėjo jefreitoriaus laipsnio ženklus.
Kaip sakė Sutkus, Krikščiūnas dirbąs kuopos štabe
raštininku.
* Kazakevičius apsirinka. V. Sutkus buvo 4 p. p. vado padėję,
jas. Red.

NACIONALISTINIAI
BANDITAI
(Dokumentai
apie nacionalistines gaujas)

Skelbiamieji dokumentai rodo, kad buržuazinių nacio­
nalistų gaujos buvo hitlerininkų apginkluotos, o jų vado­
vaujantieji kadrai paruošti žvalgybos-diversijos mokyklo­
se. Gaujų dalyviai — tai hitlerininkų talkininkai, masinių
tarybinių žmonių žudynių dalyviai ir kiti nacionalistinio
nusistatymo žmonės. Žlugus hitleriniam reichui, lietuviš­
kieji nacionalistai susirado naujus šeimininkus — imperia­
listinių valstybių žvalgybas. Naujieji šeimininkai, kaip ir
hitlerininkai, panaudojo nacionalistus ir jų gaujas tarybi­
niam aktyvui ir Tarybų santvarkai prijaučiantiems žmo­
nėms terorizuoti, plėšti ir žudyti. Si lietuviškųjų naciona­
listų ardomoji veikla buvo reikalinga amerikiečių, anglų ir
kitų valstybių imperialistams, ruošiantiems karą prieš Ta­
rybų Sąjungą.
Iš dokumentų matyti, kad nacionalistiniai banditai buo­
žiniu žiaurumu žudė tarybinius aktyvistus, įstaigų tarnau­
tojus, visuomeninių organizacijų narius, tarybinei santvar­
kai prijaučiančius, taip pat ir šiaip piliečius apiplėši­
mo tikslais arba suvedant asmenines sąskaitas. Žudymo
metodai buvo labai žiaurūs dar ir todėl, kad banditai, be
buožinio žiaurumo, turėjo didelį žmonių naikinimo patyri­
mą, įgytą hitlerinės okupacijos metu. Nacionalistai norėjo
masiniu teroru ir žudynėmis įgąsdinti liaudį, demoralizuo­
ti tarybinių valdžios organų veiklą, trukdyti kurti
3 Užsak. Nr. 800

33

socialistinį liaudies ūkį ir tuo būdu lengvinti imperialisti­
nėms šalims įvykdyti intervenciją, kurios išdavoje tikėjosi
Lietuvoje atstatyti buržuazinę santvarką.
Tačiau lietuviškieji nacionalistai jau tada nebeturėjo
socialinės bazės savo veiklai, todėl ji buvo beviltiška ir
beprasmiška, o jų gaujų dalyviai išsigimė į kriminalinius
banditus, plėšikus, žudikus.

LLA GAUJOS
PANEVĖŽIO APSKRITYJE
(A. Birbilo, A. Sabaliausko ir kitų parodymai
apie LLA banditinę-diversinę veiklą)

Birbilas Antanas, Mataušo s. (banditinis,
slapyvardis — „Baltušis“ ), gimęs 1918 m. Pa­
nevėžio apskr., Viešintų valse., Virsmo vienkie­
myje, iš buožių, savanoriu tarnavo vokiškųjų
okupantų kariuomenėje. 1944 m. įstojo į nacio­
nalistų organizaciją LLA. Vokiečių žvalgybos
užverbuotas, baigė šnipų-diversantų mokyklą ir
1944 m. lapkričio mėn. diversijos tikslais buvo
išmestas parašiutu Panevėžio apskrityje.

BIRBILO-„BALTUŠIO“ parodymai*
Tarnyba

okupantų

kariuomenėje
1945 m. rugsėjo 27 d.

Priėmus mane į tarnybą vokiečių kariuomenėje, buvau
paskirtas į vidaus kariuomenės kariniams objektams sau­
goti 653 bataliono (bataliono, kuriame aš tarnavau nu­
merio paskutinio skaitmens tiksliai nebeatmenu) 3 kuopą.
Minėtoje kuopoje šešias savaites buvau mokomas rikiuotės
ir kovinio parengimo. Apmokymas vyko Prienuose. Bai­
gęs apmokymą, likau nurodytoje kuopoje ir čia pat prisie­
kiau ištikimai tarnauti vokiečių kariuomenėje.
Po priesaikos man buvo suteiktas jaunesniojo puskari­
ninkio laipsnis. Sj laipsnį aš turėjau per visą tarnybą v o­
kiečių kariuomenėje. Apmokymui pasibaigus, mane kartu
su 50 mūsų kuopos žmonių pasiuntė į Panemunėlio stotį
Rokiškio apskrityje. Čia buvau paskirtas grupės vyresniuo­
ju, tiksliau, sargybos viršininku. Mes turėjome saugoti
10 km geležinkelio liniją (po penkis kilometrus į vakarus
ir rytus nuo Panemunėlio stoties).
Būdamas sargybos viršininku, gaudavau 105 markes
per mėnesį. Turėjau savo žinioje 12 kareivių. Minėtąjį kelio
ruožą mano grupė saugojo šešias savaites. Vėliau mus
perkėlė į Kauną. Tai buvo 1944 metais apie vasario vidurį.
Minėtąjį geležinkelio ruožą mano grupė saugojo nuo
tarybinių partizanų ir diversantų puolimų. 1944 m. apie
* ADSR d. r., 12, 45—89.
37

vasario vidurį atvykęs į Kauną, buvau paskirtas sargybos
viršininku benzino bazei prie aerodromo saugoti. Savo ži­
nioje turėjau taip pat 12 žmonių. Šiose pareigose tarna­
vau iki 1944 m. liepos 18 ar 20 dienos.
Bataliono vadas buvo vokietis, majoras, jo pavardės
nežinau. Mūsų 3 kuopos vadas buvo vyresnysis leitenantas
Dambrauskas (jo vardo, tėvo vardo, iš kur kilęs — neži­
nau). Netiksliais duomenimis, mūsų kuopoje tarnavo 280
žmonių, daugiausia lietuviai, buvo ir vokiečių. Visa mano
sargybos sudėtis taip pat buvo lietuviai.
Iš h i t l e r i n i n k ų

kariuomenės

j LLA

1945 m. rugsėjo 27 d.
Raudonosios Armijos daliniams artėjant prie Kauno,
vokiečių tarpe kilo panika. Todėl mūsų kuopos vadas leite­
nantas Dambrauskas surinko iš savo kuopos apie 50 žmo­
nių ir pranešė visiems, kad jis mus vesiąs (kur, būtent,
nepasakė). 1944 m. liepos 20 d. išėjome iš Kauno ir apie
liepos 27 d. atvykome į Platelių mišką, Telšių apskr. Pa­
keliui iki nurodytos vietos dauguma mūsų grupės išsi­
skirstė kur kas norėjo, o 12 žmonių, tame tarpe ir aš, at. vykome į vietą.
Atvykus j nurodytą mišką, Dambrauskas papasakojo
mums, kad mus atvedė čia, nes čia formuojami LLA bū­
riai. Dambrauskas papasakojo, kad LLA veikia jau nuo
1942 metų, kad jos uždavinys esąs sukurti „nepriklauso­
mą laisvą Lietuvą“ , o todėl jis mus ragina stoti į LLA
būrius. Visi, tame tarpe ir aš, sutikome stoti į LLA. Tada
jis mus nuvedė į LLA stovyklą tame pačiame miške. At­
vykę j stovyklą, mes radome ten apie 50 žmonių, prie ku­
rių prisijungėme.
Būdinga pažymėti, kad šis būrys buvo suformuotas
daugiausia iš buvusių policininkų, vokiečių talkininkų ir
vokiečių kariuomenės karininkų. Šio būrio dalyviai buvo
lietuviai, turėjo ginklus.
38

Siame būryje išbuvau apie tris savaites, t. y. iki 1944
metų rugpiūčio pabaigos. Tuo metu mūsų LLA būryje
buvo apie 100 žmonių. Būriui vadovavo buvęs smetoninės
kariuomenės pulkininkas Voveris* (jo vardo, tėvo vardo ir
iš kur kilęs — nežinau, 40—45 metų, vidutinio ūgio, vidu­
tinio kūno sudėjimo, juodrusvių plaukų, nosis nedidelė tie­
si, apvalaus veido, vilkėjo civiliniu kostiumu). Būryje jis
retai būdavo, dažnai važiuodavo į Alsėdžius Telšių apskr.
Voveriui išvykus, būriui vadovavo buvęs smetoninės ka­
riuomenės leitenantas Klevas*, vardo ir tėvo vardo, iš kur
kilęs — nežinau, vilkėjo civiliniu kostiumu, apie 35 metų,
aukšto ūgio, sausokas, tamsių plaukų, tamsių akių,
pailgo veido, nosis tiesi. Tuo metu, kai aš buvau būry­
je, pastarasis buvo suskirstytas į smulkias grupes po
10— 15 žmonių. Šių grupių žmonės buvo iš vienos vieto­
vės (kaimo, valsčiaus ar apskrities). Kiekviena grupė tu­
rėjo savo vyresnįjį. Aš buvau grupėje, kuri vadinosi „Kark­
las“ . Šios grupės dalyviai buvo daugiausia iš Subačiaus
valsčiaus, Panevėžio apskr. Mūsų grupės vyresniuoju bu­
vo buvęs smetoninės kariuomenės jaunesnysis leitenantas
Antanas Šilas (tėvo vardo nežinau), slapyvardžiu „K ovas“ ,
turintis apie 23— 25 metus, kilęs iš Lukonių kaimo, Suba­
čiaus valsč., aukšto ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, šviesių
plaukų, mėlynų akių, nosis tiesi.
Mūsų būryje buvo viso 7 grupės. Iš mūsų būrio kari­
ninkų pasakojimų sužinojau, kad Lietuvoje įvairiose vie­
tose buvo sudaryta daug tokių būrių. Platelių miške mūsų
būrio grupės visą laiką buvo užimtos rikiuotės ir taktiniais
užsiėmimais, daugiau nieko neveikė. 1944 m. apie rugpiū­
čio vidurį visas mūsų būrys buvo išrikiuotas nurodytoje
stovykloje, ir pulkininkas Voveris prisaikdino būrio daly­
vius. Priesaikos turinys buvo, kad kiekvienas LLA dalyvis
turi nesigailėdamas gyvybės kovoti už „laisvą, nepriklau­
somą Lietuvą“ .
*Voveris ir Klevas — nėra tikros pavardės, o šių LLA vadeivų
slapyvardžiai. Red,
39

LLA v a d o v a i v e r b u o j a
Šnipu s - d i v e r s a n t u s
1945 m. rugsėjo 27 d.
Tiksliai nebeatmenu, ar rugpiūčio pabaigoje, ar rug­
sėjo pradžioje kartu su kitais asmenimis iš to būrio buvau
paimtas j vokiečių žvalgybos diversantų mokyklą.
1944 metų rugpiūčio mėnesio pabaigoje mūsų LLA bū­
rio dalyvis, smetoninės kariuomenės jaunesnysis leitenantas
Dainutis (vardo ir tėvo vardo nežinau), būdamas minė­
toje stovykloje ir apėjęs visas grupes, pareiškė, tiksliau,
klausinėjo, „kas nori veikti Raudonosios Armijos užnuga­
ryje“. Jis čia nurodė, kad grupių vyresnieji sudarytų no­
rinčiųjų sąrašą. Visi mūsų grupės dalyviai su jaunesniuoju
leitenantu Šilu priešakyje pareiškė norą veikti prieš Ta­
rybų valdžią Raudonosios Armijos užnugaryje. Tada Šilas
įteikė mūsų grupės sąrašą Dainučiui.
Mūsų LLA būryje tokių norinčiųjų atsirado 55, kurie
vėliau mokėsi diversantų mokykloje.
Vėliau, kitą dieną, sąrašą sudarius (šiam darbui vado­
vavo Dainutis), mus visus (55 žmones) išrikiavo ir išvežė
iš LLA stovyklos, o paskui mašinomis nugabeno j Telšius
ir apgyvendino vienuose namuose prie miesto kalėjimo.
Čia mes išbuvome apie tris savaites, o paskui visus mus
traukiniu nugabeno į Rytprūsius, į Stadgardą. Ten nuvy­
kome 1944 m. apie rugsėjo 20 d.
Atvykus į Stadgardą, visus mašinomis nuvežė į Klenuvkos dvarą, apie 8 km j šiaurę nuo Stadgardo. Klenuvkoj
aš ir baigiau vokiečių žvalgybos-diversantų mokyklą.
Diversantų

mokykla

1945 m. birželio 29 d.
Diversantų mokykloje buvo 55 žmonės, visi iš Lietuvos.
Buvo sudaryti keturi skyriai...
Mokyklos viršininkas buvo vokiečių kariuomenės jau­
nesnysis leitenantas, vokietis, mokytojai rusai: du kapito­
40

nai, vienas majoras, pavardžių nežinau. Pagrindinis da­
lykas mokykloje buvo diversinių aktų vykdymas — gele­
žinkelių, tiltų sprogdinimas, pionierių darbai — bunkerių
ir kt. statyba, žvalgyba, ryšiai.
Mokyklą baigėme 1944 m. lapkričio 9— 10 d. Lapkri­
čio mėn. visus asmenis, baigusius mokyklą, grupėmis po
12 žmonių lėktuvais permetė j Lietuvą parašiutais...
Banditų-diversantų

apranga
1945 m. liepos 4 d.

. . . Mes visi buvome permesti diversiniam ir šnipinėji­
mo darbui į Raudonosios Armijos užnugarį Lietuvos TSR
teritorijoje. Mūsų uždavinys buvo: sprogdinti tiltus, gele­
žinkelius, rinkti žinias apie karinių ešelonų ir Raudono­
sios Armijos dalinių judėjimą, apie jų sudėtį ir apginkla­
vimą.
Kartu su mumis į Panevėžio valsčiaus teritoriją para­
šiutu buvo numesta radijo stotis, kuri krisdama sugedo,
apie centnerį sprogstamosios medžiagos, detonuojančio ir
sprogdinimo šniūro, daugiau kaip dvidešimt kapsulių, še­
šios elektrinės baterijos, 24 granatos, daugiau kaip 1000
šovinių, dešimčiai dienų maisto. Aš ir kartu su manimi
permestasis Rafaelis buvome ginkluoti rusiškais automa­
tais, „Kovas“ — vokišku automatu, kiti — rusiškais šau­
tuvais.
Visi mūsų diversinės grupės nariai buvo ginkluoti šau­
tuvais ir automatais. Turėjome visi mokykloje gautus VRLK
darbuotojų dokumentus. Dokumentuose buvo nurodyta, kad
jų savininkams turi būti visur teikiama parama ir kad
niekas neturi teisės juos sulaikyti. Be to, kiekvienas ga­
vome po 4000 rublių tarybinių pinigų, kaip piniginį atly­
ginimą. ..
1945 m. sausio 19— 20 d. aš, „K ovas“ , Rafaelis, „D o­
bilas“ ir Samuolis-„Juodasis ponas“ atvykome į Ge41

lėlių mišką, j pasitarimą, kuriame taip pat dalyvavo Pet­
raičio' grupės parašiutininkai: Rugys, Čeponis, Misiūnas,
Bartulis ir Strazdas. Pasitarime mes svarstėme banditinių
būrių organizavimo iš patikimų žmonių, jų apginklavimo
kovai prieš Tarybų valdžią ir už buržuazinės-demokratinės
Lietuvos atkūrimą klausimą. Vokiečių pergale mes netikė­
jome, bet buvome tos nuomonės, kad Tarybų Sąjunga bū­
tinai kariaus su Anglija ir Amerika, ir tuomet mums susi­
darys palankios sąlygos ginklu paimti valdžią j savo ran­
kas, o tam mes ir ruošėmės.
Po pasitarimo su Petraičiu mes, pasinaudoję mokyklo­
je jam išduotu vokišku planu, nuėjome j plane nurodytą
vietą ir iškasėme iš žemės tris rankinius kulkosvaidžius,
apie dešimt rusiškų šautuvų, dėžę automatų, tris dėžes šo­
vinių, dėžę granatų. Man Petraitis davė automatą ir du
šautuvus būsimam būriui apginkluoti,
likusius ginklus
Petraitis pakrovė j vežimą ir nuvežė į savo gaujos dislo­
kavimo vietą.. .
Parašiutininkai
1945 m. spalio 5 d.
1944 m. lapkričio 18 d., apie 6 valandą vakaro, mūsų,
dvylikos žmonių, diversinė grupė, kuriai vadovavo Anta­
nas §ilas-„K ovas“ , buvo vokiečių žvalgybos permesta
j Panevėžio valsčiaus Istricos ir Ūtos kaimų rajoną.
Mūsų, parašiutininkų, grupei buvo pavesta Raudono­
sios Armijos užnugaryje dirbti žvalgybos, diversinj-teroristinj darbą ir, be to, iš vietinių kontrrevoliucinių, nacio­
nalistinių elementų, asmenų, nusistačiusių prieš Tarybų
valdžią ir vengiančių stoti j Raudonąją Armiją, sudaryti
ginkluotas grupes kovai prieš Raudonąją Armiją ir Tary­
bų valdžią.
Praktiškai šiems uždaviniams vykdyti mūsų parašiuti­
ninkų grupė buvo aprūpinta radijo stotimi, sprogstamąja
42

medžiaga ir fiktyviais Lietuvos TSR VRLK darbuotojų do­
kumentais.
Po nutūpimo netekome vieno parašiutininko — Petro
Žilvičio (vėliau girdėjau, kad jis yra gaujoje Raguvos
valsčiuje), o kiti, 11 žmonių, susirinkome miške netoli
Istricos kaimo, Panevėžio valsčiuje, kur ir nakvojome.
Sekančią 1944 metų lapkričio 19 dienos naktį pasiekėme
Velniakių kaimą, Panevėžio valsčiuje. Čia mes pasidalijo­
me į dvi grupes.
Aš, Antanas $ilas-„K ovas“ , Povilas Samuolis-„Juodasis ponas“ , Antanas Balčiūnas-„Bukys“ , Antanas Balčiū­
nas-,,Rokas“ ir Vincas Navickas-„Dobilas“ nuėjome pas
Antaną Balčiūną-„Roką“ j namus (tuo metu jų namuose
buvo jo sesuo Eugenija Balčiūnaitė ir motina), ten
pernakvojome, o kitą dieną, sutemus, išsiskirstėme į savo
namus.
Antra mūsų grupė: Antanas 5ulskis-„5ilas“ , Juozas
Vareika, Daumantas Rafaelis, Pranas Meškelis ir Vladas
Rišelis, Sulskio vadovaujami, nuėjo į Subačiaus valsčių,
iš kur jie yra kilę. Vėliau jie ėmė veikti atskirai nuo mūsų
Subačiaus valsčiaus teritorijoje, o mūsų grupė, Šilo vado­
vaujama, ėmė veikti taip pat Subačiaus valsčiaus terito­
rijoje, svarbiausia Užubalių, Velniakių, Daukšėnų, Skupų
ir Uoselių kaimų rajone.
Pasiskirstę į dvi grupes, mes ryšius palaikėme per
ryšininkus: Vareiką, apie kurį pasakojau anksčiau, ir Jo­
ną Stakį (ne parašiutininką).
Pagal susitarimą, maždaug savaitei praslinkus, mūsų
grupė, Šimkaus vadovaujama, susirinko Žaliosios miš­
ke prie Daukšėnų kaimo, Subačiaus valsčiuje, ir ėmė rengti
bunkerius, kuriuose mes gyvenome iki 1944 metų gruodžio
28 dienos.
Per šį laikotarpį mes rinkome žinias apie Raudonosios
Armijos dalinių ir ginklų judėjimą geležinkeliais. Kadan­
gi Išlaipinimo metu mūsų radijo stotis sugedo, mes surink­
43

tas žvalgybines žinias perduodavome „Gegužiui“ (ant­
ros parašiutininkų grupės vadovui, apie kur] aš anksčiau
pasakojau), o šis jas per radiją — vokiečiams.

Š n ip a i— nacionalistų gaujos
organizatoriai
1945 m. spalio 5 d.
Be to, mes tuo pačiu laiku užmezgėme ryšius su vieti­
niais kontrrevoliucionieriais, nacionalistiniais elementais,
su asmenimis, nepatenkintais Tarybų valdžia ir vengian­
čiais stoti į Raudonąją Armiją, kad vėliau galima būtų
juos įtraukti j banditines grupes.
Vykdydama vokiečių žvalgybos užduotį, mūsų parašiu­
tininkų grupė rinkdavo vokiečių karius, kurie buvo likę ap­
supime, Raudonosios Armijos užnugaryje, ir slapstėsi miš­
kuose.
Šitie mūsų surasti vokiečiai vėliau prisidėjo prie mū­
sų. Mūsų grupėje buvo du tokie vokiečiai.
1944
metų gruodžio 28 d. Raudonosios Armijos kariai
puolė Žaliosios miške mūsų parašiutininkų grupę ir nu­
kovė penkis parašiutininkus.
Patikslinu, kad penki žmonės, kurie buvo nukauti gruo­
džio 28 d., buvo ne parašiutininkai, bet banditai, veikę
kartu su mumis (vienas jų buvo vokietis, kitas — kažkoks
Jurgis Cibulskis, kitų trijų pavardžių nežinau).
Mūsų penki parašiutininkai buvo nukauti Zaliosjos
miške per gaudynes 1945 m. sausio 22 d., jų tarpe buvo
ir mūsų grupės vyresnysis Antanas 5ilas-„Kovas“ .
Šilui žuvus, aš savo iniciatyva ėmiau vadovauti jo
parašiutininkų grupei. Vėliau jos pagrindu aš sudariau
tris banditų grupes, kuriose iš viso buvo 58 žmonės. Kiek­
viena banditų grupė turėjo savo vadovą, o man priklausė
bendras vadovavimas šioms grupėms. Be to, tiesiogiai va­
dovavau vienai 20 žmonių grupei.
44

LLA
š a i p ų , d 1 v e r s a n t ų,
banditų o r g a n i z a c i j a
1945 m. spalio 5 d.
Praktiškai mano banditų grupės ėmė veikti, atėjus
1945 metų pavasariui, šios grupės aktyviai ginklu kovojo
prieš Tarybų valdžią, vykdė teroristinius aktus prieš vieti­
nį tarybinį partinį aktyvą, VRLK, milicijos darbuotojus
ir vietinių liaudies gynėjų būrių kovotojus.
Be to, mano banditų grupės savo veikimo rajonuose
platino gyventojų tarpe antitarybinius atsišaukimus, ragindamos gyventojus kovoti prieš Tarybų valdžią Lietu­
voje.
Kaip jau esu parodęs, banditų grupėje, kuriai aš vado­
vavau, buvo 20 žmonių.
Antrosios mano banditų grupės vadovas buvo Povilas
Samuolis, jo slapyvardis-„Juodasis ponas“ . Jis kartu su
manimi baigė vokiečių žvalgybos mokyklą. Jo grupėje bu­
vo apytikriai 22 žmonės.
Trečiosios mano banditų grupės vadovas buvo Anta­
nas Balčiūnas-,,Bukys“ . Jis taip pat kartu su manimi
mokėsi vokiečių žvalgybos mokykloje. Jo grupėje buvo 16
gaujos dalyvių.
Buvo daug atvejų, kai mano banditų gaujos dalyviai
žudė piliečius, terorizavo VRLK, milicijos darbuotojus,
vietinių liaudies gynėjų būrių kovotojus ir kitus tarybinius
aktyvistus.
1944 metais apie gruodžio mėn. vidurį mūsų banditų
gauja, Antano Silo-„K ovo“ vadovaujama, buvo Ža­
liosios miške, bunkeryje. Tuomet aš buvau Šilo padėjėjas.
Dar anksčiau mes sužinojome, kad du Karsakiškio mieste­
lio, Panevėžio valsčiaus, milicininkai dalyvavo suruoštose
prieš mūsų gaują gaudynėse. Šilo įsakymu mūsų gaujos
dalyviai Antanas Balčiūnas-„Rokas“ *, Vincas Navic* Gaujoje buvo du Antanai Balčiūnai. Vieno slapyvardis — «Bukys», kito — «Rokas». Red.
45

kas-„Dobilas“ , „Kiškis“ ir dar vienas, kurio pavardės ne­
beatmenu, nuvyko į Karsakiškį tų milicininkų suimti ir at­
varyti pas mus.
Naktį, grįžęs iš operacijos, grupės vyresnysis Antanas
Balčiūnas-„Rokas“ pasakė man, kad tuos milicininkus
jie naktį suradę jų butuose, išsivedę iš Karsakiškio ir pa­
keliui sušaudę.
Vieno tų milicininkų pavardė, kaip sakė Balčiūnas, buvo
Kaminskas (vardo ir tėvo vardo nežinau), o antro iš viso
nežinau.
1944 m. gruodžio 25 ar 26 d. mūsų gaujos dalyvių 7
žmonių grupė, jų tarpe ir Sabaliauskas-„Morkuška“ ,
naktį nuėjo į Subačiaus valsčiaus Titagalių kaimą ir pa­
ėmė iš namų pilietį Mieliūną, kuris tuo metu dirbo Su­
bačiaus valsčiaus žemės komisijos pirmininku ar nariu. Jie
Mieliūną išsivedė iš kaimo ir sušaudė.
Iš šioje operacijoje dalyvavusiųjų asmenų aš pažįstu
Albiną Sabaliauską ir jo brolį Viktorą. Kiti buvo nepa­
žįstami. Jie operacijos dieną buvo atvykę pas mus iš ban­
ditų gaujos, veikusios Šimonių valsčiuje. Jiems išbuvus
pas mus tris dienas, kaip jau esu anksčiau pasakojęs,
1944 m. gruodžio 28 d. VRLK kariuomenės kovotojai su­
triuškino mūsų bunkerį. Dėl to mūsų gaujos dalyviai iš­
sibėgiojo. Nuo to laiko aš tų gaujų dalyvių, išskyrus Sa­
baliauską, niekur nebesutikau.
1945 m. apie gegužės mėn. vidurį Subačiaus valsčiaus
Vareikių kaimo pakraštyje pakeliui iš Panevėžio mano gau­
jos dalyviai Povilas Samuolis-„Juodasis ponas“ , Antanas
Šapas, Albino Sabaliausko brolis Viktoras ir Bronius Indriliūnas apšaudė Vareikių kaimo gyventoją Juozą Svinčienį ir jį užmušė.
Juozas Svinčienis, 45—50 metų, aukšto ūgio, pailgo
veido, nosis ilga, buvo Subačiaus valsčiaus Prūselių kai­
mo apylinkės tarybos sekretorius.
Būdamas banditų gaujos vadovas, sužinojau, kad Svin­
čienis, kaip apylinkės tarybos sekretorius, dalyvavo, su­
46

darant kartu su VRLK. ir milicijos darbuotojais mūsų gau­
jos dalyvių sąrašą. Todėl aš įsakiau savo banditams, pirmai
progai pasitaikius, susidoroti su Svinčieniu. Vėliau, kaip
aš jau esu pasakojęs, pakeliui į Vareikių kaimą mano ban­
ditai jį nužudė.
Apie šių metų gegužės pabaigą mano gaujos dalyvio
tėvas Jonas Jasiūnas (tiksliai vardo nežinau, jo sūnų va­
dina Bronium) atvyko pas mus j gaują ir pranešė, kad į
Gelažių kaimą, Subačiaus valsčiuje, atvyko liaudies kovo­
tojų grupė.
Todėl apie 16 vai. aš su savo banditų grupe, kurioje
buvo maždaug 27 žmonės, puolėme tuos liaudies gynėjus.
Mūšis užtruko apie 30 minučių. Liaudies gynėjus mes išvi­
jome iš Gelažių kaimo ir vieną jų, kurio pavardės neži­
nau, nužudėme.
Turiu pasakyti, kad iš esmės šiai operacijai vadovavo
mano padėjėjas Albinas Sabaliauskas. Aš jam daviau bend­
rus nurodymus, o mūšio metu kartu su gaujos dalyviu
Bronium Birbilu (jis man ne giminė, bet bendrapavardis)
buvome miške prie Gelažių kaimo.
Dar iki nurodyto įvykio, apie gegužės vidurį, aš su savo
banditų gauja buvau miške prie Linkonių kaimo, Subačiaus
valsčiuje. Pas mane atėjo vienas gaujos dalyvis (jo pavar­
dės neatmenu) iš Samuolio-„Juodojo pono“
grupės
ir pranešė, kad vienkiemyje prie Jauniūnų kaimo gyvena
liaudies gynėjų būrio kovotojas Ziaunys, jo vardo ir tėvo
vardo nežinau, kuris aktyviai dalyvauja, gaudant ir suiminėjant mūsų banditus. Sužinojęs apie tai, aš pasiunčiau
Sabaliausko vadovaujamą savo banditų grupę atvesti Ziaunį. Sutemus jie Ziaunį paėmė iš jo namų, išsivedė į lauką
ir sušaudė.
Atvykęs iš operacijos, Sabaliauskas pranešė man, kad,
išvedus Ziaunį į lauką, jis, Sabaliauskas, išrikiavo visus
operacijos dalyvius ir paskui sukomandavo „ugnis“ . To­
kiu būdu užmušę Ziaunį, jie lavoną įdėjo į maišą su akme­
nimis ir įmetė į ežerą prie Jauniūnų kaimo.
47

Iš mano paties vadovaujamos grupės šioje operaci­
joje dalyvavo Sabaliauskas, Vincas Šapas ir Juozas Zamkauskas, kitų šio teroro akto dalyvių pavardžių nežinau,
nes jie buvo iš Samuolio-„Juodojo pono“ grupės. V ė­
liau aš nesidomėjau, o todėl negaliu pasakyti, kas ir kiek,
būtent, žmonių dalyvavo teroro akte prieš liaudies gynėją
Ziaunj.
Šių metų gegužės 29 ar 30 d. aš sutikau savo pavaldi­
nio Povilo Samuolio grupės dalyvį, kuris ėjo j savo grupę
(tuo metu buvusią Žaliosios miške prie Daukšėnų kai­
mo, Subačiaus valsčiuje). Mano padėjėjas Sabaliauskas
pranešė man, kad jis kartu su banditu Petru „Liepa“ pa­
ėmė iš Panevėžio valsčiaus Velniakių kaimo eigulį Rama­
nauską, atsivedė į gaują ir sušaudė.
Ramanauskas buvo sušaudytas už tai, kad pranešė
VRLK organams mano gaujos dislokacijos vietą. Sušau­
dant Ramanauską aš pats nedalyvavau, bet bendrus nu­
rodymus šiuo reikalu esu davęs, t. y. sakiau, kad reikia
patikrinti, o jeigu pasirodys, kad Ramanauskas tikrai apie
mus pranešęs VRLK, tai jį reikia sušaudyti. Ar Sabaliaus­
kas tai išaiškino — nežinau.
Be šių teroro aktų, noriu papasakoti dar apie vieną
įvykį. Šių metų birželio 24 dieną, per Jonines, mano gau­
jos dalyvių grupė — Antanas Šapas, Breivė, jo vardo ir
tėvo vardo nežinau, ir Pranas Lašinis — prie Miliūnų
kaimo, Subačiaus valsčiuje, susidūrė su Raudonosios A r­
mijos kovotojų grupe. Pastarieji pradėjo persekioti bandi­
tus, kilo susišaudymas; vienas Raudonosios Armijos kovo­
tojas buvo nukautas, o šio kovotojo draugai užmušė bandi­
tą Lašinį. Tai man papasakojo Šilas, atvykęs į gaują.
1944 m. gruodžio 26 d. mūsų banditų grupė, kuriai va­
dovavo Antanas Silas-„Kovas“ , buvo bunkeryje miške
prie Rupėdų kaimo, Panevėžio valsčiuje. Šilo įsakymu,
tiksliau, pats Šilas, Navickas-„Dobilas“ ir Samuolis„Juodasis ponas“ (visi jie buvo vokiečių parašiutininkai)
atsivedė iš Užubalių kaimo į bunkerį merginą Stefą M ac­
48

kevičiūtę, norėdami ją nubausti už tai, kad ji draugavo
su kažkokiu VRLK darbuotoju.
Mackevičiūtė buvo atvaryta pas mus naktį ir buvo iš­
laikyta visą dieną. Ji ilgai verkė ir pasižadėjo daugiau
su tuo VRLK darbuotoju nebepalaikyti ryšių, be to, niekam,
niekur apie mus nepasakoti. Vėliau ji buvo paleista.
Be nurodytų banditinių užpuolimų, mano banditai
plėšdavo vietos gyventojus.
1945 metais apie birželio pradžią mano padėjėjo Albi­
no Sabaliausko vadovaujama banditų grupė naktį apiplė­
šė Gelažių kaime, Subačiaus valsčiuje, pil. Balį Vyšniaus­
ką, kaip tarybiškai nusiteikusį žmogų.
Sabaliauskas atėmė iš Vyšniausko arklį su vežimu, na­
minės degtinės apie 10 litrų talpos bidoną ir įvairių maisto
produktų. Naminę mes išgėrėme, arklį su vežimu paliko­
me sau.
Apie šių metų birželio vidurį grįžęs iš Samuolio bandi­
tų grupės (kur jis išbuvo apie 6 dienas) į savo grupę, ban­
ditas Vincas Šapas man papasakojo, kad Sabaliausko va­
dovaujami banditai Kupiškio ar Vabalninko valsčiuje api­
plėšė vieną valstietį, iš kurio atėmė didelę kiaulę. Šio
valstiečio pavardės aš nežinau, nes tuo nesidomėjau. Vė­
liau mes pas valstietį Joną Zakonį, gyvenantį Višteliškio kaime, Panevėžio valsčiuje, Sabaliausko inicia­
tyva surengėme išgertuves, apie ką esu anksčiau papa­
sakojęs.
Be to, aš sužinojau, kad Sabaliauskas atėmė iš Suba­
čiaus valsčiaus Pievoniškių kaimo gyventojo Vinco Grigalio maišą kviečių ar miežių. Tuo metu aš buvau savo na­
muose. Sabaliauskas tai padarė be mano žinios.
Be nurodytų nužudymo ir plėšimo aktų, banditai ma­
no nurodymu platindavo vietos gyventojų tarpe antitary­
binius atsišaukimus. Tuose atsišaukimuose žmonės buvo
raginami palaikyti mus kovoje prieš Tarybų valdžią.

4 Užsak. Nr. 800

49

1945 m. spalio 21 d.
Per ankstesnes apklausas aš nepapasakojau dar apie
šiuos mano banditų gaujos dalyvių atliktus teroristinius
aktus prieš tarybinius piliečius:
Po to, kai 1945 m. sausio 22 d. prie Purvų kaimo, Su­
bačiaus valsčiuje, buvo sumušta parašiutininkų grupė, jų
lavonai buvo palikti miške, netoli Purvų kaimo. Iš užmuš­
to parašiutininko Antano Skupo giminių 1945 m. pavasarį
teko sužinoti, kad Subačiaus valsčiaus Purvų kaimo gy­
ventoja Cečkauskienė (vardo, tėvo vardo nežinau), esą,
nuavusi lavonus ir pasiėmusi vertybes. Tai sužinojęs įsa­
kiau savo padėjėjui Sabaliauskui patikrinti tą faktą ir, jam
pasitvirtinus, Cečkauskienę nubausti. Mano nurodymu, Al­
binas Sabaliauskas, jo brolis Viktoras, Užkuraitis (vardo
ir tėvo vardo nežinau, iš Samuolio banditų grupės), Bro­
nius Jasiūnas ir kitas Bronius, kurio pavardės ir tėvo
vardo nežinau, gegužės mėn., dienos nebeatmenu, apie
pavakarę nuėjo pas Cečkauskienę.
Sutemus Sabaliauskas man pranešė, kad jie išsivedė
Cečkauskienę iš namų ir sušaudę užkasė po egle. Turiu
pasakyti, kad Cečkauskienė buvo varginga moteris, nieko
neturėjo. Kaip Sabaliauskas pasakojo, Cečkauskienė nepri­
sipažino nuavusi užmuštuosius ir atėmusi iš jų vertybes,
bet vis dėlto ji buvo sušaudyta.
Apie šių metų birželio 20 dieną Albinas Sabaliauskas
man papasakojo, kad mano banditų grupė — Bronius Krisiūnas (kitų pavardžių nežinau), nužudė kažkokį raišą
siuvėją už ryšius su liaudies gynėjų būrio kovotoju.
Sabaliauskas papasakojo, kad jis nežinąs, kur tas siu­
vėjas gyveno, kaip jo pavardė, nes jis nedalyvavo jį su­
šaudant. Aš nesuspėjau šio fakto patikrinti, nes netrukus
buvau suimtas.
Gal būt, kad mano gaujos dalyviai iš tikrųjų sušaudė
Subačiaus valsčiaus Vėpų kaimo gyventoją Lisauską, bet
aš apie tai nieko nežinau. Be to, niekas iš mano pavaldinių
man apie tai nepranešė.
50

Norėčiau dar pažymėti štai ką:
1944 m. gruodžio mėn. mūsų vadovui — vokiečių pa­
rašiutininkui Antanui Šilui — įsakius, mūsų banditų grupė
(iš jų beatmenu „Kiškį“ ir Viktorą Sabaliauską) nuėjo į
Palaukių kaimą, Subačiaus valsčiuje, sušaudyti šio kaimo
seniūno Vitkevičiaus (pavardė netiksli, vardo ir tėvo var­
do nežinau) už tai, kad jis aktyviai dalyvavo gaudynėse
prieš mūsų banditus.
Grįžęs iš operacijos, „Kiškis“ papasakojo, kad jiems ne­
pavyko sušaudyti Vitkevičiaus, nes, atvykę į Palaukių
kaimą, jie susidūrė su Raudonosios Armijos kovotojų gru­
pe, prasidėjo susišaudymas, ir tie kovotojai nuvarė juos į
mišką.
Šioje operacijoje aš nedalyvavau; ar ten buvo Saba­
liauskas, aš nežinau, todėl nieko konkrečiai pasakyti ne­
galiu.
Apie man pavestų Samuolio ir Balčiūno banditinių
grupių praktinę veiklą aš nieko pasakyti negaliu, nes jie
man retai tepranešdavo apie savo reikalus. Tačiau, kaip
jau anksčiau esu parodęs, atskiri šių grupių banditai da­
lyvaudavo operacijose, kurios buvo vykdomos mano ban­
ditų grupės jėgomis. Pavyzdžiui, sušaudant liaudies gy­
nėją Ziaunį (apie ką esu papasakojęs šių metų spalio 5
dieną), dalyvavo ir Samuolio banditų grupės dalyviai.
Be to, noriu papasakoti tokį faktą: apie šių metų ba­
landžio vidurį Samuolis su dviem savo banditais Jonu
Cibulskiu ir Mataušu Starkum atėjo pas mane į Žalio­
sios mišką ir kalbėdamiesi papasakojo, kad pakeliui pas
mus jie, šaudydami iš šautuvų, padegė Šiaučiūno namus
Naujadvario kaime. Pasak Samuolio, jie namus padegė
todėl, kad iš ten, esą, nežinomi asmenys juos apšaudę.
Bet pagrindinė priežastis buvo ta, kad Šiaučiūno sūnus yra
•liaudies gynėjų būrio kovotojas. Banditas Jasiūnas papa­
sakojo, kad Šiaučiūno sūnus šių metų kovo ar balan­
džio mėn. žuvo Prūselių miške per gaudynes, surengtas
prieš banditus.
51

Sabaliauskas Albinas, Juozo s. (banditinis
slapyvardis „Morkuška“ ), gimęs 1918 m. Gaigalių kaime Šimonių valse. Panevėžio apskr., šalt­
kalvis, okupacijos
metu tarnavo
policijoje.
1945 m. balandžio mėn. įstojo į „Baltušio“ Birbilo vadovaujamą LLA gaują ir buvo jo pa­
dėjėjas.
SABALIAUSKO-„MORKUŠKOS“ ALBINO parodymai*
Ke l i as

į „Vanagų“ gaujas
1945 m. liepos 21—26 d.

Karo pradžioje, 1941 m. paskutinėmis birželio dieno­
mis, aš savo noru įstojau į ginkluotą vadinamąjį „partiza­
nų“ būrį, kuris buvo suorganizuotas ir veikė Panevėžio
apskrities Šimonių valsčiuje. Šiam būriui vadovavo Felik­
sas Starkus, jo pavaduotoju buvo Jonas Skemundris. Tuo
metu būryje buvo apie 25 žmones. Mes aktyviai su ginklu
rankose kovojome prieš Tarybų valdžios organus ir Rau­
donąją Armiją, padėjome vokiečių okupacinės valdžios or­
ganams.
Mūsų būrys suiminėjo ir šaudė komunistus, vietinius
aktyvistus, žydus, puldavo besitraukiančiųjų Raudono­
sios Armijos dalinių karius.
Mūsų būrys tuomet suėmė daugiau kaip 40 komunistų
ir vietinių tarybinių aktyvistų, iš kurių apie 20 žmonių
buvo sušaudyta Kupiškio valsčiuje.
Be to, mes nuginklavome ir perdavėme vokiečiams apie
10 Raudonosios Armijos karių.
Aš pats tuomet suėmiau šiuos asmenis: Purklį, Juozą
Narbutą iš Dapšių kaimo, dar vieną vietinį žmogų, iš Plikiškių kaimo rusą, kuris vėliau buvo sušaudytas.
Be to, aš lydėdavau suimtus vietinius tarybinius pilie­
čius iš Šimonių į Kupiškį ir perduodavau juos į kalėjimą.
* ADSR d. r., 12, 90— 118.
52

Lydint suimtuosius iš Šimonių į Kupiškį, pakeliui mes
du žmones sušaudėme už mėginimą pabėgti.
Siame būryje aš išbuvau apie dvi savaites, kol vokie­
čių okupaciniai valdžios organai suorganizavo policiją.
Po to ginkluotas būrys buvo paleistas. Aš apsigyvenau
Šimonių valsčiaus Gaigalių kaime ir dirbau kalviu.
1944 m. balandžio mėn. savo noru stojau tarnauti j
policiją. Tarnavau policininku Subačiaus stotyje tol, kol
atėjo Raudonosios Armijos daliniai, t. y. iki 1944 m. lie­
pos 20 dienos.
Vokiečių kariuomenei traukiantis iš Panevėžio apskri­
ties teritorijos, aš paskutinėmis 1944 metų liepos mėnesio
dienomis taip pat pasitraukiau kartu su ja. Vėliau pradė­
jau gyventi nelegaliai, slapstydamasis miškuose ir vienkie­
miuose nuo Tarybų valdžios, taip pat nuo tarnybos Raudo­
nojoje Armijoje.
1944 m. gruodžio mėn., slėpdamasis nuo Tarybų val­
džios organų pas vietinius gyventojus, miške prie Uodiškių
kaimo, Šimonių valsčiuje, sutikau Kaziūną ir „Kiškį“ . Su
jais buvo dar iš Rokiškių kaimo du žmonės, kurių aš visai
nepažįstu.
Besikalbėdamas su jais, aš jiems papasakojau, kad
slapstausi nuo Tarybų valdžios organų ir gyvenu nele­
galiai. Jie man tuomet papasakojo, kad jie yra vokiečių
permesti iš Vokietijos parašiutininkai, kad miške yra di­
delė parašiutininkų grupė ir kad jų tarpe esą ir vyres­
niųjų. Jie mane pakvietė eiti kartu su jais į mišką, stoti
į jų grupę ir kartu slapstytis. Aš mielu noru sutikau. At­
vykus į mišką, mane iš karto nuvedė pas Birbilą-„Baltušį“ , kuris man pasakė, kad mane priims į savo grupę.
Čia pat kartu su Samuoliu-„Juoduoju ponu“ nuvy­
kome pas „K ovą“ , nes Birbilas tuomet buvo grupės vado
pavaduotojas, o „K ovas“ — grupės vadas.
Atvykus pas „K ovą“ , pastarasis man papasakojo, kad
jų grupė yra vokiečių permesta į Raudonosios Armijos
užnugarį vykdyti diversinius-teroro aktus ir žvalgybinius
53

uždavinius. Žinodami jų grupės dislokaciją, vokiečiai per­
metė reikalingą kiekį ginklų, sprogstamosios medžiagos ir
kitų reikmenų diversiniam-teroristiniam ir žvalgybiniam
darbui.
Vėliau aš sužinojau, kad būryje yra apie 20 žmonių,
iš kurių 10— 11 yra vokiečių permesti parašiutininkai, o
kiti — vietiniai gyventojai, kurie slapstosi nuo Tarybų
valdžios organų ir gyvena nelegaliai.
Būryje tuo metu buvo du radistai, kuriuos taip pat buvo
permetę vokiečiai. Radistai turėjo radijo stotis. Iš ginklų
turėjome: pistoletus, rusiškus automatus ir šautuvus. D i­
versijoms vykdyti turėjome dvi minas, ar buvo sprogsta­
mos medžiagos, aš nežinau.
Nurodytoje parašiutininkų grupėje aš tuomet išbuvau
apie 12 dienų. Oras tada buvo labai blogas, ir grupės da­
lyviai iš esmės buvo užsiėmę bunkerių įrengimu. Tiesa,
dalis grupės dalyvių eidavo rinkti žinių apie Raudonosios
Armijos dalinių dislokaciją. Būryje buvusieji du radistai
pasiimdavo radijo stotis ir eidavo į kitą mišką žinių per­
duoti per radiją. Jeigu jie būtų dirbę savo radijo stotimis
parašiutininkų grupės stovykloje, mus būtų buvę galima
greit išaiškinti.
Kartą, kai abu radistai nuėjo atlikti eilinius radijo
perdavimus, jie buvo sulaikyti VRLK darbuotojų, kurie
tokiu būdu per juos sužinojo, kur mes esame. 1944 m.
gruodžio pabaigoje VRLK kariuomenė suruošė prieš mi­
nėtą parašiutininkų grupę gaudynes. Bunkeriai, kuriuose
slapstėsi parašiutininkai, buvo išgriauti, dalis parašiuti­
ninkų nukauta, o kiti išsibėgiojo. Man taip pat pavyko
pabėgti. Po to įvykio aš vokiečių parašiutininkų grupėje
nebedalyvavau, bet tebesislapsčiau ir tebegyvenau nele­
galiai.
Gyvendamas nelegaliai, 1944 m. gruodžio mėn. prisi­
dėjau prie vokiečių permestos parašiutininkų diversinėsžvalgybinės grupės, kuri veikė Subačiaus valsčiaus Ža­
liosios miške.

Vokiečių parašiutininkų grupės vadovais tuo metu bu­
vo „Kovas“ ir Birbilas. Si parašiutininkų grupė dirbo ar­
domąjį darbą Raudonosios Armijos užnugaryje. Ir aš dvi
savaites dalyvavau šios parašiutininkų grupės veikloje.
1945 m. balandžio mėn. aš savo noru įstojau į kontr­
revoliucinės, nacionalistinės organizacijos LLA „Vanagų“
banditinę grupę, kuriai vadovavo vokiečių parašiutininkas
Birbilas slapyvardžiu „Baltušis“ . Si Birbilo banditų grupė
\eikė Žaliosios miške, Subačiaus valse. Kur toji grupė
yra, man papasakojo grupės vadovo sesuo Marija Birbi­
laitė. Birbilo banditų grupėje aš buvau vado pavaduotoju,
kai nuo jos atsiskyrė Samuolio-„Juodojo pono“ grupė.
Banditų grupėje aš buvau daugiau kaip du mėnesius,
iki mane sulaikė 1945 m. birželio 28 d.
Būdamas banditų grupės vadeivos padėjėju, vadovavau
vietinio tarybinio aktyvo žudymams. Norėdami įsigyti mais­
to produktų gaujos dalyviams, plėšdavome vietos gyven­
tojus, susitikdavau su kitų banditų grupių vadeivomis,
Birbilui kur nors išvykus, gaudavau iš banditų grupių
vadeivos „Beržo“ nurodymus ir antitarybinius lapelius,
kurie vėliau buvo platinami vietinių gyventojų tarpe ban­
ditų grupės veikimo rajone.

LLA „ V a n a g a i “ — o k u p a n t ų

išperos

1945 m. liepos 20 d.
Ginkluotas būrys, kuriame
LLA „Vanagų“ būriams, kurie
džią ir Raudonąją Armiją už
santvarkos, smetoninio režimo
tuvos sukūrimą.

aš dalyvavau, priklauso
kovoja prieš Tarybų val­
buržuazinės-dvarininkinės
arba „savarankiškos“ Lie­

Visi „Vanagų“ gaujų dalyviai gyvena nelegaliai, slėp­
damiesi nuo Tarybų valdžios organų miškuose. Kiekvienas
būrio- dalyvis konspiracijos sumetimais turi slapyvardį,
kuriuo jis ir vadinamas. Mano, Sabaliausko, slapyvardis
55

yra „Morkuška“ , ir būrio dalyvių dauguma mane pažįsta
kaip „Morkušką“ .
Mūsų būrys, kurio dalyvis aš buvau, turėjo 25 žmones.
Būrio vadovas buvo Antanas Birbilas-„Baltušis“ , o jo pa­
dėjėjas buvau aš.
Antanas Birbilas tuo pačiu metu vadovavo šiems bū­
riams:
1. Samuolio-,.Juodojo pono“ . Samuolio būriui priklau­
sė apie 20 žmonių, ir jie buvo Geriavos miške netoli Vivulių kaimo, Subačiaus valsčiuje.
2. Balčiūno-„Bukio“ . Šiam būriui priklausė 12 da­
lyvių ir jie buvo už Uoselių kaimo prie koplyčios, už Pyvėsos upės.
Šių būrių vadovai periodiškai susitikdavo su Birbilu,
gaudavo iš jo nurodymus.
Birbilo būrys, kuriame aš ėjau vado padėjėjo pareigas,
priklausė „B eržo“ būriui. Iš „Beržo“ Birbilas, arba, tais
atvejais, kai jo nebūdavo, aš, gaudavome nurodymus, ką
mūsų būriai turi veikti toliau, ir šiuos nurodymus perduodavome mums pavaldiems būriams. Iš kur „Beržas“ gau­
davo nurodymus — nežinau.
Kaip jau esu sakęs, šie būriai buvo nelegalūs ir gink­
luoti.
Visi gaujos dalyviai buvo ginkluoti kulkosvaidžiais,
automatais, šautuvais ir pistoletais. Ginklai buvo gaunami
tokiu būdu:
Dalyvių dalis atėjo į būrius ginkluoti, nes anksčiau
tarnavo vokiečių policijoje arba buvo „lietuvių partizanų“
dalyviai.
Birbilas ir eilė kitų dalyvių buvo vokiečių permesti iš
Vokietijos parašiutais, o kartu su jais buvo permesti ir
ginklai.
Ginklai buvo taip pat įsigijami, puolant Raudonosios
Armijos karius, milicijos darbuotojus arba vietinių liaudies
gynėjų būrių dalyvius. Užpuolimo metu jie būdavo žudomi
ir ginklai paimami.
56

Būriams buvo vadovaujama per susitikimus, kaip jau
anksčiau apie tai pasakojau. Būrių vadovai susitikdavo
antradieniais ir penktadieniais. Per susitikimus vadovai
pasikeisdavo turimomis naujienomis, o paskui aukštesnio
būrio vadovas duodavo nurodymus dėl tolesnės būrių
veiklos.
Man, kaip Birbilo padėjėjui, taip pat teko kelis kartus
būti susitikimuose su Birbilu, kuris duodavo nurodymus
dėl tolesnės „Vanagų“ būrių veiklos.
Pirmą kartą susitikau su Birbilu 1945 m. gegužės
pabaigoje. Susitikome prie Lėvens upės netoli koplyčios
prie Palaukių kaimo. Antrą kartą susitikau su Birbilu
1945 m. birželio 14 d. §j kartą gavau iš Birbilo antitary­
binio turinio lapelių. Šiais lapeliais vietos gyventojai buvo
raginami neteikti Tarybų valdžios organams jokios para­
mos ir stoti į kovą prieš Tarybų valdžią. Lapelio tekstas
buvo pasirašytas „LLA“ . Vėliau aš sužinojau, kad tie la­
peliai buvo spausdinami „Beržo“ būryje.
Susitikimo metu „Beržas“ duodavo nurodymus steng­
tis kuo daugiau įtraukti naujų dalyvių, būti labiau konspi­
ratyviems, kad mūsų negalima būtų išaiškinti ir sugau­
dyti, taip pat žudyti vietinius tarybinius ir partinius dar­
buotojus, milicininkus ir liaudies gynėjus. Tuo mes, esą,
galime įbauginti dalį vietos gyventojų, ir jie nebepadės
Tarybų valdžios organams.
Paskutinj kartą susitikau su Birbilu apytikriai 7 sa­
vaitės prieš mane suimant.
Be to, su „Beržu“ susitikdavo ir Birbilas.
Antitarybinio turinio lapelių iš „Beržo“ gavau du kar­
tus ir kelis kartus gavo Birbilas. Tuos lapelius mes platin­
davome kaimuose per savo būrio dalyvius. Su aukščiau
nurodytų banditų gaujų vadovais Samuoliu-,,Juoduoju
ponu“ ir „Bukiu“ aš taip pat kelis kartus buvau susitikęs
ir esu davęs nurodymų, ką toliau turi veikti jų būriai, sutin­
kamai su nurodymais, kuriuos gaudavau iš „Beržo“ ar
Birbilo. Visi nurodymai atitikdavo mano gautus iš „B er­
57

žo“ nurodymus. Per susitikimus aš taip pat perduodavau
antitarybinio turinio lapelius, gautus iš „Beržo“ , platinti
gyventojų tarpe. Per susitikimus su žemesnėmis banditų
gaujomis buvo taip pat svarstomi klausimai, kaip bendro­
mis jėgomis veikti prieš liaudies gynėjų būrius ir miliciją.
Apie kitų būrių veiklą aš nežinau, bet banditų būrys,
kurio vado padėjėju esu buvęs, gautus antitarybinio turi­
nio lapelius platindavo gyventojų tarpe.
Mes taip pat žudydavome vietinį tarybinį aktyvą. An­
tai mūsų būrio buvo užmušti du liaudies gynėjai — vie­
nas iš Subačiaus miestelio ir kitas iš Gelažių kaimo (jų
pavardžių nežinau). Jie buvo nužudyti 1945 m. apie gegu­
žės 20 d. Buvo taip pat nužudytas vienas vietinis akty­
vistas, gyvenęs prie Velniakių kaimo, už tai, kad pranešė
VRLK organams, kur yra mūsų būrys.
Mūsų būrys palaikė ryšius su Petraičio banditų grupe,
bet tuos ryšius palaikydavo pats Birbilas. Mūsų grupėje
jokios radijo aparatūros nebuvo.
1945 m. pirmomis gegužės dienomis, būdamas „Ber­
žo“ gaujos stovykloje, aš ten mačiau radijo siųstuvą, kuriuo
jis naudojosi. „Beržo“ būrys tuo metu buvo miške už Aukš­
tuolių kaimo, Subačiaus valsčiuje.

Kryžiuočių

palikuonių

samdiniai
1945 m. liepos 21 d.

Šių metų gegužės mėnesį mano vadovaujama 6 bandi­
tų grupė, kurioje buvo Zamkauskas, „Vermachtas“ , Anta­
nas Petrulis, „Grandinis“ ir dar du banditai, kurių pavar­
džių aš nežinau, naktį atėjo į Kupiškio valsčiaus Pagirių
kaimą. Čia mes paėmėme liaudies gynėjų būrio dalyvį
Ziaunį, išvedėme į lauką ir sušaudėme. Ziaunio šaudymui
vadovavau aš kaip grupės vyresnysis, o šaudė banditas
Zamkauskas. Prie Ziaunio lavono pririšom maišelį akmenų
ir įnietėm lavoną į pelkę prie Ciuladų kaimo, Subačiaus ar
58

Kupiškio valsčiaus. Sušaudę Ziaunj, grįžome ] banditų gru­
pės stovyklą, ir aš apie tai pranešiau Birbilui.
Ziaunys gyveno viename kaime su banditų grupių va­
deivomis Petruliu ir Samuoliu-„Juoduoju ponu“ , kurie
pasakė Birbilui, kad Ziaunys yra liaudies gynėjas. Birbi­
las įsakė man su banditų grupe paimti Žiaunį ir sušau­
dyti. Aš taip ir padariau.
1945 metų paskutinėje gegužės mėnesio dekadoje ban­
ditas Vincas Šapas pranešė banditui Birbilui, kad Gelažių
kaime yra liaudies gynėjų grupė. Norėdami užpulti šią
liaudies gynėjų grupę, mes savo banditus padalijome į dvi
dalis. Vienai daliai vadovavo Antanas Birbilas, o kitai —
aš. Naktį aš su savo banditų grupe ėmiau supti Gelažių
kaimą iš vienos, o Birbilo grupė — iš kitos pusės. Kai
mes įsibrovėme į kaimą, tarp mūsų ir liaudies gynėjų gru­
pės kilo susišaudymas. Liaudies gynėjams pavyko ištrūkti,
bet Vincas Šapas vieną jų nušovė. Kas jis buvo — ne­
žinau, bet jis buvo apsirengęs kariška raudonarmiečio uni­
forma. Nukautojo lavoną mes vežimu nuvežėme į Žalio­
sios mišką ir užkasėme.
Puolant liaudies gynėjų grupę, dalyvavo visi Birbilo
banditų grupės dalyviai, būtent: Vincas Šapas ir jo sūnus
Vincas, „Vermachtas“ , Bronius „Dobilas“ , „Ramunėlis“ ,
„Lokys“ , Antanas Birbilas, „Hitleris“ , „Kiškis“ , „Ūdras“ ,
„Grandinis“ ir kiti, kurių pavardžių ar slapyvardžių nebe­
atmenu.
1,945 m. birželio mėn. pirmąją dekadą Birbilas ir „Bukys“ sužinojo, kad vienas Velniakių kaimo gyventojas pra­
nešė VRLK organams, kur mūsų grupės stovyklavimo vie­
ta. Birbilas pasiuntė „D obilo“ vadovaujamą banditų gru­
pę, kurią sudarė „Lokys“ , „Ramunėlis“ , „Grandinis“ ir
„Vermachtas“ , kad jie paimtų tą gyventoją ir atvestų į
gaujos stovyklą. Jie taip ir padarė. Kai tas žmogus buvo
atvestas į Žaliosios mišką, kur gauja stovyklavo, jis,
Birbilo įsakymu, buvo sušaudytas. Jo lavonas buvo už­
kastas netoli nuo mūsų nukautojo Gelažių kaime raudon­
"59

armiečio kapo. Tą žmogų sušaudė banditas „Dobilas“ . No­
rėdami aprūpinti gaujos dalyvius maisto produktais, mes
plėšdayome gyventojus. Tokių apiplėšimų metu aš būda­
vau vyresnysis. Iš viso produktų mes ėjome apie 4 kartus.
Aš taip pat eidavau j susitikimus su banditų grupių va­
dovais. Susitikdavau su „Beržu“ , iš kurio gaudavau nuro­
dymus apie tolesnę mūsų gaujų veiklą, taip pat ir antita­
rybinių lapelių, kuriuos mes platindavome gyventojų tarpe.
1945 m. spalio 17 d.
Apytikriai trečioje šių metų gegužės mėn. dekadoje,
kaip jau anksčiau esu parodęs, aš kartu su Antanu Bir­
bilu, kaip gaujos vadeiva, ir kitais gaujos dalyviais puo­
liau Subačiaus valsčiaus Gelažių kaime liaudies gynėjų
grupę. Puolant liaudies gynėjus, vienai banditų grupei
vadovavau aš, o kitai — Birbilas. Šio puolimo metu aš
šoviau apie 5 kartus. Per puolimą buvo nukautas vienas
liaudies gynėjas (jo pavardės nežinau). Tame pačiame Ge­
lažių kaime mes paėmėme vežimą su arkliu, padėjome
nukauto kovotojo lavoną, atvežėme į Žaliosios mišką ir
užkasėme...
Apie liaudies gynėją Žiaunį sužinojome iš banditų gru­
pės vadovų Povilo Samuolio-„Juodojo pono“ ir Antano
Balčiūno-„Bukio“ . Šios banditų grupės buvo Birbilo ži­
nioje.
Apie tai, kad Gelažių kaime yra liaudies gynėjų grupė,
Birbilui pranešė gaujos dalyvis Vincas Šapas, gyv. Su­
bačiaus valsčiaus Gelažių kaime.
1945 m. pirmomis gegužės mėn. dienomis grupė ban­
ditų, būtent: Antanas Birbilas ir Povilas Samuolis„Juodasis ponas“ nužudė Juozą Svinčienį, gyv. Varei­
kių kaime. Svinčienį nužudė todėl, kad jis, valsčiaus vyk­
domojo komiteto pavestas, surašė vietos gyventojų gyvu­
lius. Apie Svinčienio nužudymą man papasakojo Birbilas
ir Samuolis tą dieną, kai jie įvykdė nužudymą ir grįžo į
gaujos stovyklą.
60

Buvo taip pat atvejis, kai mūsų gaujos banditų grupė
kartą susidūrė su Raudonosios Armijos kovotojų grupe;
kilo susišaudymas, kurio metu buvo nukautas vienas Rau­
donosios Armijos kovotojas. Iš banditų pusės taip pat buvo
vienas nukautas.
Mūsų banditų grupė ne tik žudė vietinį partinį ir tary­
binį aktyvą, bet ir plėšė vietinius gyventojus.
Šių metų gegužės mėn. trečioje dekadoje, puolant Ge­
lažių kaime vietinių liaudies gynėjų grupę, iš vieno vieti­
nio gyventojo mūsų grupės banditai paėmė arklį su vežimu
ir nusivarė į mišką.
Šių metų birželio mėn. aš, banditai Vincas Šapas, An­
tanas Šapas, „D obilas“ viename vienkiemyje (šeimininko
pavardės nežinau) naktį paėmėme apie 60— 70 kg bekoną,
kurį ir nusinešėme į banditų grupės stovyklą miške.
Kartą mudu su Antanu Šapu paėmėme iš vietos gyven­
tojo, užėję pas jį vakare, maišą grūdų. To žmogaus pavar­
dės nežinau.
Mes taip pat kelis kartus išvaikėme valstiečius, atva­
žiavusius ruošti miško medžiagos tarybinėms organizaci­
joms ir įstaigoms.
Vietiniams gyventojams, kurie aktyviai dalyvaudavo,
vykdant partijos ir tarybinės vyriausybės priemones, mū­
sų banditų grupės dalyviai rašydavo įspėjamuosius laiš­
kus, kad, jeigu jie ir toliau padės Tarybų valdžios orga­
nams, mūsų gaujos dalyviai nubaus juos mirtimi.
Kontrrevoliucinių lapelių platinti vietinių gyventojų
tarpe, kaip esu jau anksčiau parodęs, mes gaudavome iš
„Beržo“ .
Nurodymus vykdyti teroro aktus prieš vietinį partinįtarybinį aktyvą aš gaudavau tiesiog iš Birbilo. Iš ko jis
tokius nurodymus gaudavo, nežinau.
1945 m. spalio 30 d.
Paskutinėmis šių metų gegužės mėnesio dienomis ar
pirmomis birželio dienomis aš kartu su banditais Petru
Tvaskum-„Spoku“ ir Vincu Šapu grįžau iš pamaldų,
61

laikytų koplyčioje prie Užubalių kaimo. Pakeliui mus su­
tiko bandito Antano Šapo žmona — Sapienė, gyvenanti
Subačiaus valsčiaus Gelažių kaime, ir pranešė, kad Gela­
žiuose yra trys liaudies gynėjų būrio kovotojai. Dienos
metu aš, Petras Tvaskus ir Vincas Šapas, paėmę prie
Skupo namų stovėjusį pakinkytą vežimą, nuvažiavome
į Gelažius, ketindami užpulti liaudies gynėjus. Gelažiuose
du liaudies gynėjai.mus pastebėjo atvažiuojant ir pasilei­
do bėgti. Mes pradėjome į juos šaudyti, bet mums nepa­
vyko nė vieno nei nukauti, nei sužeisti. Aš šoviau maž­
daug penkis kartus. Tuo metu, kai mes apšaudėme liaudies
gynėjus, Vincas Šapas pamatė miegantį vežime liaudies gy­
nėją, apsirengusį Raudonosios Armijos kario uniforma, ir
jį nušovė. Nukauto liaudies gynėjo lavoną mes įdėjome
į vežimą, kurį buvome paėmę prie Skupo namo, nuvežė­
me į Žaliosios miške buvusią gaujos stovyklą ir užka­
sėme. Paimtą vežimą grąžinome ūkininkui, kuris buvo
Skupo namuose. Nurodyto užpuolimo metu aš buvau vy­
resnysis.
Puolant liaudies gynėjus Gelažių kaime, dalyvavau tik­
tai aš, Tvaskus ir Vincas Šapas. Tiesa, Birbilo banditų
grupė žinojo, kad Gelažiuose yra liaudies gynėjų grupė,
ir jie skubėjo mums į pagalbą, bet jie atėjo jau pavėlavę.
Daugiau atsitikimų nebuvo, kad mūsų banditų grupė
būtų puolusi liaudies gynėjus. Bet Birbilas man sakė, kad
„Beržo“ gauja puolė liaudies gynėjų būrį ir kad puolimo
metu buvo nukauti 9 liaudies gynėjai. Tačiau kada ir ko­
kiomis aplinkybėmis tai įvyko, aš nežinau.
Pirmomis šių metų birželio dienomis aš su daugiau
kaip 10 banditų grupe, paėmęs du vežimus (vieną iš Jo­
no Zakonio, o kitą iš Balčiūnaitės, abu jie palaiko ryšius
su mūsų gauja) naktį nuvažiavau į netoli Karsakiškio mies­
telio esantį vienkiemį. Čia mes iš vieno gyventojo (jo pa­
vardės nebeatmenu) paėmėme ir paskerdėme kiaulę, pa­
ėmėme 4 ar 5 maišus rugių. Kiaulę įdėjome į Zakonio ve62

žimą ir nuvežėme pas jį, o rugius Balčiūnaitės vežimu pas
ją nugabenome.
Grįžus iš šio apiplėšimo, aš su grupe banditų nuėjau
pas eigulį Ramanauską, gyv. Velniakių kaime, jo paimti,
atsivežti į mišką ir sušaudyti. Tokį įsakymą aš gavau iš
Birbilo ir Antano Balčiūno-„Bukio“ .
Atėję į Ramanausko butą, pasiūlėme jam kinkyti ark­
lį. Jo paties arkliu mes jį nusivežėme į mišką. „Liepa“
tuomet Ramanausko bute pasiėmė dvejas kelnes, kurias
jis ir dėvėjo.
Atvarius Ramanauską į mišką, „Liepa“ jį tardė ir mu­
šė, o paskui banditai Tvaskus-,,Špokas“ ,,, „D obilas“ ir
tas pats „Liepa“ pasivedėjo toliau miškan ir sušaudė.
Ramanauską sušaudyti pasiunčiau banditus Tvaskų, „Lie­
pą“ ir „Dobilą“ . Jie taip ir padarė.
Tuomet Birbilo gaujos dislokacijos vietoje nebuvo. Jis,
rodos, tuomet buvo nuvykęs pas savo tėvus. Iš gaujos sto­
vyklos jis išėjo vakare, prieš tai įsakęs man paimti ir su­
šaudyti Ramanauską. Jis grįžo į gaujos stovyklą tik rytą,
kai Ramanauskas jau buvo sušaudytas.
Antrą dieną po to, kai mes atsivedėm ir sušaudėm
Ramanauską, į Žaliosios mišką jo ieškoti atėjo dvi mote­
rys (viena jų, matyti, buvo Ramanausko žmona). Bandi­
tas Sližinskas sugavo vieną tų moterų ir sumušė, o „Lie­
pa“ nutraukė jai nuo rankos auksinį žiedą. Paskui jie tas
moteris išvarė iš miško.
Po to, kai Ramanauskas buvo išvestas į mišką ir su­
šaudytas, pas jį į butą nuėjo banditai Tvaskus-„5pokas“ ,
„Liepa“ ir kiti. Jie tuomet paėmė iš jo šeimos radijo im­
tuvą. Ar jie paėmė dar kokių daiktų, aš nežinau.
Paimtą iš Ramanausko radijo imtuvą jie atsinešė į
gaujos stovyklą. Vėliau mudu su Liku norėjome tą radijo
imtuvą duoti Puzinui, kad jis klausytųsi radijo laidų iŠ
užsienio ir turinį perduotų mums. Bet radijo imtuvas ne­
buvo perduotas Puzinui. Jis liko banditų gaujoje iki ma­
63

no suėmimo, Pas Ramanauskus radijo imtuvo aš nėjau ir
jų bute aš daugiau nesu buvęs.
Tą dieną, kai mūsų gaujos dalyviai užmušė Svinčienį
(apie tai aš esu pasakojęs anksčiau), Antanas Birbilas
Įsakė man, „Kiškiui“ ir trečiam banditui iš Samuolio„Juodojo pono“ gaujos (jo pavardės aš nežinau) paimti
vieną moterį, gyvenančią netoli Užubalių kaimo, ir sušau­
dyti ją už tai, kad ji nuavusi užmuštuosius banditus. Kaip
tos moters pavardė, aš nežinau. Naktį, tikriau sakant, pa­
vakary, aš, „Kiškis“ ir trečiasis banditas nuėjome į tos
moters butą (jos adresą žinojo Vincas ir Antanas Šapai ir
taip pat „Kiškis“ ), paėmėme ją, nuvedėme į mišką, kur ją
banditai „Kiškis“ ir kitas mušė, o paskui sušaudė. Su­
šaudytos moters lavoną užkasėme miške.
Banditai Antanas Sližinskas, Bronius Jasiūnas ir „D o­
bilas“ sušaudė raišą siuvėją (jo pavardės nežinau); už ką
ir kokiomis aplinkybėmis jį sušaudė, aš nežinau.
„Hitleris“ , Tvaskus ir kiti banditai užmušė vietinį gy­
ventoją, demobilizuotą iš Raudonosios Armijos. Bet įsaky­
mo sušaudyti tą demobilizuotą vietinį gyventoją nesu da­
vęs ir apie tai aš mažai ką žinau.
Per Jonines banditų grupė — Sližinskas, Tvaskus ir
kiti išgertuvių metu viename kaime nužudė du vietos gy­
ventojus. Kuriame kaime tai įvyko ir kas iš vietos gyvento­
jų buvo tuomet sušaudyti, nežinau, bet šie gyventojai buvo
sušaudyti pačių banditų iniciatyva.
Šių metų birželio mėnesį mano vadovaujama banditų
grupė Gelažių kaime paėmė iš Vyšniauskienės didelę kiau­
lę ir arklį su vežimu. Kiaulę aš pats nušoviau iš šautuvo,
o paskui nuvežėme ją Šapo žmonai — Sapienei, iš kurios
vėliau imdavome mėsos ir lašinių.
Šių metų birželio mėnesį aš drauge su grupe banditų
du kartus užpuoliau pieninę Ciuladų kaime. Pirmą kartą
mes iš pieninės nieko nepaėmėme, nes tuo metu ten nieko
nebuvo, o antrą kartą aš paėmiau 5 kilogramus sviesto.
64

TAIP JIE ŽUDĖ, PLĖŠĖ. ..

Tvaskus Petras, Viktoro s., gimęs 1925 m.
Vidugirio
kaime, Kupiškio valse., Panevė­
žio apskr., Birbilo-„Baltušio“ gaujos dalyvis.
TVASKAUS PETRO parodymai*
1945 m. spalio 26 d.
. .. Sabaliauskas, aš, Antanas Sližinskas, Malinauskas-„Liepa“ , „Ramunėlis“ ir kiti (kitų banditų pavar­
džių nežinau) užėjome į eigulio Ramanausko butą Velniakių kaime. Albinas Sabaliauskas įsakė Ramanauskui greit
apsirengti ir pakinkyti arklį. Ramanauskui išėjus kinkyti
arklio, Malinauskas-„Liepa“ paėmė Ramanausko bute
apie pusę kilogramo tabako ir diagonalines kelnes. Pa­
kinkius arklį, mes visi banditai paėmėme Ramanauską ir
jo vežimu auštant atvažiavome į gaujos stovyklą Žalio­
sios miške. Gaujos vadeivos Birbilo-,,Baltušio“ tuo metu
gaujos stovykloje nebuvo. Ramanauską mes paėmėme už
tai, kad jis, esą, išdavęs mūsų gaujos bunkerio vietą. Ra­
manauską pristačius į gaujos stovyklą, Sabaliauskas nusi­
vedė jį į bunkerį ir ėmė klausinėti, kodėl jis išdavęs VRLK
organams mūsų bunkerio vietą. Ramanauskas neprisipa­
žino. Sabaliauskas pradėjo jį mušti beržine lazda, o pas­
kui liepė man, Malinauskui-„Liepai“ ir dar trečiam ban­
ditui (kurio pavardės nežinau), nusivesti Ramanauską
į mišką ir sušaudyti. Sabaliauskui įsakius, aš, Malinaus­
kas ir trečias banditas (pagyvenęs žmogus) nuvedėme
Ramanauską už kokių 500 metrų nuo gaujos stovyklos
ir sušaudėme. Mes visi kartu šovėme vieną kartą iš šau­
tuvų, o Malinauskas — iš pistoleto. Malinauskas ir vado­
vavo Ramanausko sušaudymui. Sušaudę Ramanauską, la­
vono neužkasėme. Dieną į Žaliosios mišką atėjo Rama­
nausko ieškoti jo žmona ar kita moteris (tiksliai nežinau).

* ADSR

5 Užsak. Nr. 800

d.

r.,

12,

11 9— 132.
65

Sližinskas ją sulaikė, sumušė ir, grasindamas sušaudyti,
liepė pasišalinti iš miško.
Praėjus dviem savaitėm po Ramanausko sušaudymo,
Sabaliausko įsakytas, aš drauge su banditais Malinausku-„Liepa“ , „Lokiu“ ir kitais (kitų pavardžių nebeat­
menu, viso buvo 6— 7 žmonės) vėl nuėjau į Ramanausko
butą paimti radijo imtuvo. Ramanausko žmona neprisipa­
žino jį turinti. Nebeatmenu, kas iš banditų ėmė ją mušti.
Tuomet ji mums imtuvą atidavė. Mes iš jos paėmėme radi­
jo imtuvą, anteną, akumuliatorių, sūnaus kostiumą, dau­
giau daiktų, jų tarpe odos padams, ir grįžome į gaujos
stovyklą.
Noriu pažymėti, kad, Antanui Sližinskui sulaikius miš­
ke atėjusią ieškoti vyro Ramanauskienę, MalinauskasLiepa“ nuėmė jai nuo rankos auksinį žiedą, o Sližinskas
ją smarkiai sumušė...
Grįžę nuo Grigaliūnų į gaujos stovyklą, Sabaliausko
įsakyti, mes naktį nuėjome pas Lašinį (kuriame kaime gy­
vena, aš nežinau). Malinauskas-„Liepa“ Lašinį sumušė
už tai, kad jo brolis tarnauja Raudonojoje Armijoje, o pas­
kui paėmė iš jo kietos ir minkštos odos batams. Po to
grįžome į gaujos stovyklą.
Šiais metais apie birželio vidurį į gaujos stovyklą at­
ėjo Gelažių kaimo gyventoja Valė Sarkanaitė ir pranešė
Sabaliauskui, kad iš Vyšniauskienės, gyv. Gelažiuose, ima­
ma mėsos pristatymo valstybei sąskaiton didelė kiaulė.
Sabaliauskas paėmė mane, „Lokį“ , „Ramunėlį“ , Malinauską-„Liepą“ ,
Bronių
Liką-„Dobilą“ , kitus
banditus,
ir visi naktį nuėjome pas Vyšniauskienę. Bronius Indriliūnas užėjo pas Sarkaną (vardo nežinau), gyv. Gelažių kai­
me, o kiti banditai nuėjo pas Vyšniauskienę. Mums priėjus
prie Vyšniauskienės namų, Sabaliauskas su grupe ban­
ditų jau buvo kiaulę papiovę Vyšniauskienės tvarte. Pa­
pjautą kiaulę įsidėjome į vežimą, kurį buvome paėmę iš
66

Ramanausko, ir nusivežėme į mišką.
paimta kiaulė buvo labai didelė.

Iš

Vyšniauskienės

Taip pat šių metų birželio mėnesį, Sabaliauskui nu­
rodžius ir jam vadovaujant, grupė banditų iš „Beržo“
gaujos, jų tarpe aš, Antanas Sližinskas, Malinauskas„Liepa“ , „Lokys“ , Bronius Likas-„Dobilas“ ir kiti, du
kartus nakties metu užpuolė pieninę, esančią Ciuladų kai­
me (atrodo, Kupiškio valsčiaus). Pirmą kartą mes pieni­
nėje gėrėme grietinėlės ir pieno, bet su savimi jokių pro­
duktų nepasiėmėm, o antrą kartą taip pat gėrėme grieti­
nėlės ir pieno, ir, be to, paėmėme apie penkis kilogramus
sviesto...
1945 m. spalio 27 d.
Pirmomis 1945 m. birželio mėnesio dienomis, diena
prieš išvedant į mišką eigulį Ramanauską (apie tai aš
jau esu pasakojęs anksčiau), Sabaliauskas ar Birbilas
(tiksliai nebeatsimenu) pasiuntė 5 banditų grupę, būtent:
mane, Malinauską-„Liepą“ , „Hitlerį“ , Bronių Birbilą
ir Vincevičių į Vėpų kaimą paimti ir sušaudyti vietinį gy­
ventoją Lisauską už tai, kad jis tarnavo Raudonojoje Ar­
mijoje ir buvo tarybinis patriotas.
Kadangi „Hitleris“ buvo to paties Vėpų kaimo gyven­
tojas, jis buvo paskirtas mūsų grupės vyresniuoju.
Naktį mes atėjome į Vėpų kaimą, užėjome pas vieną
vietinį gyventoją, „Hitlerio“ pažįstamą (jo pavardės neži­
nau), kur gėrėme alaus ir naminės degtinės, o iš ten nu­
ėjome į Lisausko butą...
Užėję į Lisausko butą, kambaryje radome jo žmoną.
Paklausėme, kur yra vyras. Ji mums nieko neatsakė, ir už
tai mes, aš ir Malinauskas, ėmėme ją mušti iš vielų supin­
tu rimbu. Smarkiai sumušę Lisauskienę, mes pradėjome
ieškoti Lisausko, kurį suradome pasislėpusį po krosnim.
Už tai, kad jis pasislėpė nuo mūsų, mudu su Malinausku
67

ėmėm jį mušti tuo pačiu rimbu. Pareikalavome, kad jis
atiduotų savo karišką kepurę, pistoletą ir žvaigždę. Smar­
kiai sumušę Lisauską ir jo žmoną, mes apiplėšėme butą.
Aš pasiėmiau karišką milinę, karišką diržą, numoviau nuo
Lisausko rankos sutuoktuvių žiedą. Vėliau mes Lisauską
sušaudėme. Jį sušaudant dalyvavau ir aš.
Buvę drauge su manimi banditai taip pat prisidėjo prie
Lisausko buto plėšimo, bet ką būtent jie paėmė, aš dabar
negaliu prisiminti.
Kai Lisauskas buvo paimtas iš buto ir išvestas į
mišką, aš, Malinauskas, Bronius Birbilas ir Vincevičius,
„Hitleriui“ įsakius, nuėjome pas Vėpų kaimo gyventoją
Martinionį ir smarkiai sumūšėme jį ir jo žmoną. Aš daly­
vavau sumušant tiek Martinionį, tiek ir jo žmoną.
Martinionį ir jo žmoną mušėme šautuvų grūstuvais ir
buožėmis. Sumušę Martinionius, mes apiplėšėme butą; iš
Martinionio daiktų aš pasiėmiau čemodaną, porą baltinių,
batus, švarką ir kitokių smulkių daiktų. Kiti drauge su
manimi buvę banditai taip pat dalyvavo, apiplėšiant Mar­
tinionius, bet ką jie paėmė, aš nežinau.
Sumušę Martinionius ir juos apiplėšę, grįžome į miš­
ką, kur buvo Lisauskas ir jį saugojęs „Hitleris“ , nusivedėm Lisauską į mišką ir sušaudėme. Paskui grįžome į gau­
jos stovyklą.
Per Jonines (tai yra, rodos, birželio 24 d.), naktį,
drauge su Malinausku-„Liepa“ , Antanu Sližinsku, Vincevičium, Bronium Birbilu ir „Vermachtu“ nuėjome į vieną
kaimą girtauti. Išgėrėme pas vieną vietinį gyventoją, o
paskui girti nutraukėme į vieną vienkiemį, kur vietiniai
gyventojai gėrė svirne. Mums užėjus į svirną, kur vyko
išgertuvės, vienas jaunas vyras greit išbėgo iš svirno ir
norėjo pabėgti. Galvodami, kad jis nori pranešti apie mus
VRLK organams, jį pasivijome, nusivedėme į krūmus ir
sušaudėme. Jį sušaudant buvau aš, Vincevičius ir Skaudys
(kitų banditų, buvusių per to jauno vyriškio sušaudymą,
nebeatmenu).
68

Mums užėjus į svirną, ėmė mus vaišinti alum ir deg­
tine, aš daug gėriau ir buvau labai girtas. Mane j gaujos
stovyklą parvedė Antanas Sližinskas. Kitą dieną, kai aš
jau buvau išsipagiriojęs, Sližinskas ir kiti drauge su ma­
nimi buvę banditai pasakojo, kad ten buvo nužudytas dar
vienas vyras. Bet kas jj tada nušovė, aš nebeatmenu, nes
buvau labai girtas.
1945 m. apie birželio vidurį banditai Antanas Sližins­
kas, Vincas Šapas ir kiti viename kaime sušaudė raišą
siuvėją. Už ką ir kokiomis aplinkybėmis jie jį sušaudė,
nežinau, nes jį sušaudant nedalyvavau...
Visus prisiplėštus iš vietinių gyventojų daiktus
aš ruošiausi pasiųsti į namus, į Kupiškio valsčiaus Vidu­
girio kaimą, bet, mane suėmus, man tai padaryti nepa­
vyko. ..
Sližinskas Antanas, Jono s., gimęs 1925 m.
Gelažių kaime, Subačiaus valse., Panevė­
žio apskr., Birbilo-„Baltušio“ gaujos dalyvis.
ŠLIZINSKO ANTANO parodymai*
1945 m. spalio 29 d
1945 m. birželio 24 d. per Jonines aš drauge su ban­
ditais Petru Tvaskum, „Liepa“ , „Vermachtu“ , „Grandiniu“ ,
„Bijūnėliu“ ir Skaudžiu nuėjau girtauti į vieną kaimą (ne­
žinau jo pavadinimo), 2— 3 kilometrai nuo Ciuladų kaimo.
Naktį mes užėjome pas vieną žmogų (pavardės nežinau),
kurio svirne vyko išgertuvės. Mums užėjus, vienas ten bu­
vęs 18—20 metų vyriškis išbėgo iš svirno ir kažkur nu­
važiavo dviračiu. Buvęs su mumis „Liepa“ pasakė, kad iš­
bėgęs vyras palaiko ryšius su liaudies gynėjais ir, matyt,
nuvažiavo pas juos pranešti, kad jie mus apsuptų ir paim
tų. Dėl to, esą, reikia jį surasti ir sušaudyti. Jo ieškoti iš­
* ADSR

d.

r.,

12,

13 3— 144.
69

ėjo banditai „Liepa“ , Tvaskus, „Bijūnėlis“ ir Skaudys. Tą
pabėgusįjį jauną vyriškį jie surado ir sušaudė. Kas ir
kokiomis aplinkybėmis jį sušaudė, aš nežinau, nes drauge
su banditais „Vermachtu“ , „Grandiniu“ pasilikome svirne,
kur vyko išgertuvės.
Sušaudę vyriškį, banditai „Liepa“ , Tvaskus, „Bijūnė­
lis“ ir Skaudys vėl grįžo į svirną ir taip pat ėmė girtauti.
Išgertuvių metu „Liepa“ įsakė man, „Grandiniui“ ir
Skaudžiui nuvykti į kaimyninį vienkiemį, paimti šeiminin­
ką ir sušaudyti už tariamai palaikomus su liaudies gynė­
jais ryšius. Drauge su „Grandiniu“ ir Skaudžiu nuėjome į
kaimyninį vienkiemį, kluone radome kokių 45 metų ne­
aukšto ūgio vyriškį ir, išsivedę jį už vienkiemio į rugius,
sušaudėme. Šaudėme salve. Aš šoviau vieną ar du kartus
(tiksliai nebeatmenu). Sušaudę nurodytąjį vyriškį, mes
grįžome į svirną, kur vyko išgertuvės, aš paėmiau labai
girtą Tvaskų, ir visi nuėjome į gaujos stovyklą.
Apie tų dviejų vyrų sušaudymą buvo pranešta Saba­
liauskui, mums sugrįžus į gaujos stovyklą.

KĄ PASAKOJA LIUDININKAI

Liudininkes PAULAUSKIENĖS ONOS parodymai*
1945 m. gruodžio 8 d.
1945 m. birželio 25 d., per Jonines, anksti rytą, auštant,
j mano butą ėmė belstis ginkluoti banditai. Aš su vaikais
miegojau kambaryje, o mano vyras Povilas Paulauskas
miegojo daržinėje. Banditai buvo girti ir smarkiai beldės
j duris. Man atidarius duris, į kambarį įėjo kokie 5 gink­
luoti banditai. Jie ėmė klausinėti, kur yra mano vyras. Aš
atsakiau, kad mano vyras miega kažkur kieme. Ginkluoti
banditai paėmė mane ir nuvedė į daržinę, kur mano vyras
miegojo. Mums užėjus į daržinę, mano vyras jau stovėjo
apsirengęs. Banditas norėjo suduoti mano vyrui šautuvo
buože, bet aš vyrą užstojau. Už tai banditas man skau­
džiai sudavė per ranką.
Banditai atsivedė mano vyrą į namus ir ėmė reikalauti
iš jo šautuvo. Kadangi mano vyras neturėjo šautuvo, ban­
ditai liepė jam pasiimti kastuvą, nusivedė į daržą ir ten jį
sušaudė. Vesdamiesi mano vyrą banditai mušė kumščiais.
Paskui aš išgirdau septynis šūvius.
Sušaudę mano vyrą, banditai grįžo į mano namą ir ėmė
lazdomis mane smarkiai mušti; jie mušė per nugarą ir visą
kūną.
Sumušę mane, banditai ėmė plėšti, atėmė 1000 rublių,
mano vyro dokumentus, kelnes ir kitokių smulkių daiktų.
Visa tai paėmę, banditai išėjo.
Iš ryto banditų sušaudytą mano vyrą radome negiliai
užkastą rugiuose. Kūne buvo matyti žvėriškumo žymių: de­
* ADSR

d. r.,

12, 1 4 5 — 146.
71

šinė ranka buvo išnarinta, krūtinėje — 6 žaizdos nuo kul­
kų, taip pat ir kojoje buvo žaizdų nuo kulkų. Savo vyrą
aš vėliau palaidojau Zegūnių kaimo kapinėse. Viename
kape su mano vyru buvo palaidotas Zegūnių kaimo gyven­
tojas Vincas Stukas, kurį banditai užmušė tą pačią naktį,
kaip ir mano vyrą.
Mano vyrą užmušė už tai, kad jis buvo gavęs iš Ta­
rybų valdžios 7 ha žem ės...

Liudininkės CIBAITES EMILIJOS parodymai*
1945 m. gruodžio 6 d.
1945 m. birželio mėn. naktį į 23 d. pas mus į butą
Lopinių kaime atėjo du ginkluoti banditai, kurių aš nepa­
žįstu.
Atėję banditai ėmė lazdomis mušti mano tėvą Antaną
Cibą už tai, kad jis buvo apylinkės pirmininko pavaduoto­
jas. Sumušę mano tėvą, banditai apiplėšė butą, paėmė
apie 10 metrų naminės vilnonės medžiagos ir išėjo.
Tą pačią naktį, maždaug už dviejų valandų, kai ėmė
aušti, į mūsų namą vėl atėjo ginkluoti banditai, jau trise.
Trečiojo bandito pavardės aš taip pat nežinau. Šie bandi­
tai paėmė mano tėvą, nusivedė apie pusę kilometro nuo
namų ir krūmuose sušaudė. Aš pati girdėjau šūvius, kai
banditai šaudė mano tėvą.
Sušaudę tėvą, trys banditai (tie patys, kurie paėmė
mano tėvą ir išsivedė į mišką) vėl atėjo pas mus į butą
ir ėmė plėšti. Dabar jie paėmė du kostiumus, batus, pus­
bačius ir kitus tėvo daiktus.
Kitą dieną, vakarop, suradome nužudytą tėvą. Jo lavo­
nas buvo užkastas krūmuose. Tėvą palaidojome Subačiaus
valsčiaus Gelažių kaimo kapinėse.
Mano tėvas buvo partijos narys, invalidas, šiek tiek
šlubavo viena koja.
* ADSR

72

d. r, 12, 1 4 7 — 148.

Liudininkės ŠVINČIENIENĖS ADELĖS parodymai*
1945 m. lapkričio 19 d.
1945 m. kovo. ar balandžio mėn. pas mus į namus
Vareikių kaime naktį atėjo keli ginkluoti banditai ir sun­
kiai sumušė mano vyrą, dirbusį apylinkės tarybos pirmi­
ninku.
Po šito įvykio mano vyras Juozas Švinčienis ėmė slaps­
tytis, nes bijojo, kad banditai nenužudytų. Jis daugiausia
gyveno Panevėžyje.
1945 m. balandžio 29 d. aš drauge su savo vyru važia­
vau arkliais iš Vareikių į Panevėžį ir vežiau jam maisto
produktų.
Įvažiavę į Žaliosios mišką, mes pamatėme kelis gink­
luotus banditus. Mano vyras, pamatęs banditus, iššoko iš
vežimo ir pasileido greit bėgti. Pastebėję jį banditai ati­
dengė ugnį iš turimų šautuvų ir automatų. Aš nežinau, kas
tuomet atsitiko mano vyrui, bet jis daugiau į namus ne­
begrįžo ir tolesnis jo likimas man nežinomas.
Po to, kai banditai apšaudė ir nusivijo nubėgusį į miš­
ką mano vyrą, keli banditai priėjo prie manęs, prie veži­
mo, ir paėmė visus produktus: 8 kilogramus sviesto, 150
kiaušinių, 3 bidonus pieno, keptos duonos ir kitus pro­
duktus.

Liudininkės MARTINIONIENĖS JANINOS parodymai**
1945 m. lapkričio 15 d.
1945 m. pirmomis birželio dienomis (tiksliai dienos ne­
beatmenu) auštant pas mane į namus užėjo 4 ginkluoti
banditai. Namuose tuo metu buvome aš, mano vyras Jo­
nas Martinionis, mūsų 10 metų duktė ir mano sesuo
Morta.
* A D S R d . r ., 12, 149.
* * T e n pat, 12, 15 0— 151.
73

Vienas iš atėjusiųjų banditų paėmė mano vyro žieminį
apsiaustą ir išėjo iš kambario. Aš ėmiau plūsti banditus
už tai, kad jie paėmė vyro apsiaustą. Tuomet vienas ban­
ditas smarkiai sudavė man šautuvu į veidą. Antrasis ban­
ditas ėmė grūstuvu mušti mane per galvą, rankas, nugarą
taip, kad iš galvos ėmė bėgti kraujas. Sumušę mane, ban­
ditai atėmė mano vyro naujus batus ir pareikalavo, kad
jis pasakytų, kur yra paslėpti mano nauji batukai. Mano
vyras nenorėjo atiduoti banditams batukų. Už tai banditai
paguldė mano vyrą ant grindų, ir du iš jų ėmė jį mušti
grūstuvais per nugarą ir spardyti kojomis.
Smarkiai sumušę mane ir mano vyrą, banditai paėmė
naujus batelius, odos dviem poroms batų, kietos odos, vy­
ro kišeninį laikrodį, dvi poras kelnių, dvi poras baltinių,
paklodžių, naują čemodaną, mašinėlę plaukams kirpti ir
kitokių smulkių daiktų. Visa tai susidėję į čemodaną, ban­
ditai išėjo iš namų. Atėjusiųjų banditų aš neatpažinau. Ban­
ditams mane sumušus, man dabar nuolat labai skauda
galvą.
Visiškai apiplėšę mūsų namus, banditai išsivedė į miš­
ką ir mano vyrą, bet kadangi lauke jau buvo šviesu ir keliu
žmonės važiavo Panevėžin į turgų, banditai jį paleido.
Tą pačią naktį, kai mane su vyru sunkiai sumušė ir
apiplėšė, banditai išsivedė į mišką ir sušaudė Vėpų kaimo
gyventoją Vladą Lisauską, demobilizuotą iš Raudonosios
Armijos Tėvynės karo invalidą. Lisausko lavonas vėliau
buvo rastas miške, ir giminės palaidojo jį kapinėse.

Liudininkės LISAUSKIENĖS ZOFIJOS parodymai*
1945 m. lapkričio 14 d.
Iki 1945 m. birželio 4 d. gyvenau su savo šeima Pane­
vėžio valsčiaus Vėpų kaime. 1945 m. kovo mėn. iš Rau­
donosios Armijos buvo demobilizuotas mano vyras Vladas
* ADSR
74

d . r.,

12,

15 2— 154.

Lisauskas, kaip Tėvynės karo invalidas, ir gyveno kartu
su manimi Vėpų kaime.
1945 m. birželio 1 d. auštant j mūsų namus ėmė belstis
nepažįstami žmonės, pasivadinę milicijos darbuotojais. Tiek
aš, tiek ir mano vyras tuo metu dar miegojome. Išgirdusi
beldžiant į duris, aš nuėjau atidaryti durų, o mano vyras
vienmarškinis palindo po krosnim. Man atidarius duris,
iš pradžių į kambarį įėjo du ginkluoti banditai, o du buvo
likę lauke. Netrukus į kambarį įėjo trečias banditas. Už­
ėjusiųjų banditų pavardžių aš nežinau.
Užėję į namus, banditai apžiūrėjo, kas miega kamba­
ryje, ir klausinėjo, kur yra mano vyras. Aš jiems atsakiau,
kad vyras išvažiavęs į Panevėžį ir jo nėra namuose. Jie
pradėjo ieškoti vyro ir mane mušti iš vielų nupintu rimbu
už tai, kad aš nepasakiau, kur slapstosi mano vyras. Ma­
ne visą laiką mušė vienas aukšto ūgio banditas.
Ilgai ieškoję kambaryje ir ant aukšto, banditai surado
po krosnim pasislėpusį vyrą ir liepė jam išlįsti. Kai mano
vyras išlindo iš po krosnies, banditai ėmė reikalauti, kad
jis atiduotų jiems VRLK uniforminę kepurę ir žvaigždę.
Mano vyras atsakė, kad jis neturįs jokios VRLK kepurės ir
žvaigždės, nes jis netarnavęs VRLK, jis tik tarnavęs Rau­
donojoje Armijoje ir demobilizuotas kaip Tėvynės karo
invalidas.
Čia pat banditai ėmė smarkiai mušti mano vyrą iš vielų
nupintu rimbu ir kumščiais. Mane ir vyrą sumušę, bandi­
tai apiplėšė kambarį ir paėmė vyro milinę, palaidinę, ga­
lifė kelnes, pilotę, raudonarmiečio pusbačius, civilinius
darbinį ir išeiginį kostiumus, lietuvišką frenčą, apsiaustą,
vyrui nuėmė nuo rankos auksinį žiedą. Visus atimtus daik­
tus jie surišo į ryšulį, liepė vyrui apsirengti, padavė jam
į rankas nešti atimtus iš mūsų daiktus ir nusivedė Žalio­
sios miško link.
Išvedus vyrą, išėjau iš namų ir aš, norėdama pažiūrėti,
kur jį veda. Tai pastebėję banditai ėmė į mane šaudyti.
Nusigandau ir grįžau namo. Prašvitus pas mane užėjo kai­
75

mynai Pukienė, Pukys ir Martinionis, kurie papasakojo, kad
banditai buvo užėję pas Martinionj ir smarkiai sumušė jo
žmoną. Aš kartu su jais nuėjau j Martinionio butą. Kam­
baryje viskas išmėtyta, buvo matyti apiplėšimo pėdsakai.
Martinionienė smarkiai sumušta, ant galvos matėsi sukre­
šėjęs kraujas, veidas ir rankos — vienų mėlynių.
Netrukus grįžau namo, o už kelių dienų su dviem vai­
kais 4 ir 7 metų išvažiavau j Panevėžį, kur ir dabar
gyvenu.
Banditų sušaudyto savo vyro lavoną radau už kokių 3
savaičių po to, kai jis buvo išvestas į mišką, maždaug
už 4 kilometrų nuo mano sodybos. Vyro lavoną atpažinau
tiek iš išvaizdos, tiek ir iš drabužių. Lavone buvo 4 žaiz­
dos nuo kulkų.
Surastą savo vyro lavoną aš vėliau palaidojau Karsa­
kiškio miestelio kapinėse.
Daugiau pas mane į namus banditai nebeužeidavo.

Liudininkės ŽIAUNIENES PAULINOS parodymai*
1945 m. lapkričio 4 d.
1945 m. gegužės mėn. aš kartu su savo vyru Povilu
Ziauniu gyvenau Kupiškio valsčiaus Gelažių kaime, vyro
namuose. Mano vyras tuomet buvo Kupiškio valsčiaus
liaudies gynėjų būrio kovotojas.
Apie 1945 m. gegužės mėn. vidurį (tiksliai dienos ne­
beatsimenu), naktį pas mane į butą atėjo 3 ginkluoti ban­
ditai (jų pavardžių aš nežinau). Vienas iš jų buvo aukšto
ūgio, stambaus kūno sudėjimo, o kiti du vidutinio ūgio.
Kadangi aš tuo metu buvau smarkiai išsigandusi, jų veidų
negalėjau įsidėmėti.
Mano vyras tuo metu sirgo, todėl jis buvo namuose.
Atėję pas mus banditai padarė kratą, o paskui paėmė ma­

* ADSR
76

d . r.,

12,

15 7— 158.

no vyrą ir išsivedė. Aš puoliau prie banditų, ėmiau verkti
ir prašyti, kad jie neišvestų vyro. Už tai jie pradėjo mane
mušti kumščiais ir šautuvų buožėmis. Mano vyrą, taip pat
mušdami šautuvų buožėmis, išstūmė iš kambario, nes jis
sirgo ir negalėjo greit vaikščioti.
Sumušę mane ir vyrą, banditai jį išsivedė. Aš tuojau
pat nubėgau pas savo dėdę Juozą Ziaunį, gyvenantį taip
pat Girelės kaime, Kupiškio valsčiuje, ir papasakojau jam,
kad banditai išsivedė vyrą. Būdama Juozo Ziaunio bute,
išgirdau kelis šūvius, bet negalėjau susivokti, kurioje pu­
sėje ir kodėl buvo šaudoma.
Banditams išvedus vyrą, aš jo ieškojau, bet niekur ne­
galėjau rasti. Tik maždaug po trijų savaičių Kupiškio
valsčiaus Satilių kaimo gyventojas Danielius Varnauskas
surado savo sodyboje jo lavoną. Prie mano vyro lavono
banditai buvo pririšę maišelį su akmenimis ir įmetę lavoną
į kūdrą.
Varnausko kūdroje surastą mano vyro lavoną aš at­
pažinau tiek iš drabužių ir avalynės, tiek ir iš išvaizdos.
Vyro lavoną palaidojau kapinėse Miliūnų kaime.

Liudininkės RAMANAUSKIENĖS ALEKSANDROS
parodymai*
1945 m. spalio 24 d.
Mano vyras Antanas Ramanauskas dirbo eiguliu ir
gyveno Panevėžio valsčiuje ir apskrityje, Velniakių kaime.
1945 m. gegužės mėn. apie 20 d. naktį į mūsų butą
atėjo 8 ginkluoti banditai, o keli jų dar buvo likę kieme.
Atėjusiųjų banditų pavardžių nežinau, bet jų vyresnysis
buvo aukšto ūgio, tvirto kūno sudėjimo, tamsių plaukų,
veidas tamsus, pailgas, nosis ilga. Kaip jis buvo apsi­
rengęs, dabar nebeatmenu. Vyresniajam banditui įsakius,

* ADSR

d.

r„

12,

15 9— 162.

77

mano vyrą ir mane pradėjo mušti lazdomis per galvą, nu­
garą, rankas ir kojas. Mušant mano vyrą, vyresnysis ban­
ditas sakė, kad jį muša už tai, jog jis, esą, padedąs VRLI<
organams kovoti su banditizmu. Mano vyrą, jie pasakė,
paskutinį kartą įspėja, kad liautųsi turėjęs ryšius su VRLK
organais. Sumušę mane ir mano vyrą, visi banditai išėjo
į mišką.
Eigulys Mykolas Turkevičius, gyv. Biržų apskr.-Vabal­
ninko valsčiaus Stumbriškio kaime, po to įvykio buvo at­
vykęs pas mus į namus ir aš jam papasakojau, kad bandi­
tai sumušė mane ir vyrą. Turkevičius man pasakė, kad
vyresnysis banditas, kuriam įsakius banditai mušė ma­
ne ir mano vyrą, yra Sabaliauskas. Turkevičius jį gerai
pažįsta.
1945 m. birželio mėn., naktį iš 2 į 3 dieną, pas mus į
butą atėjo 5 ginkluoti banditai; jų vyresnysis buvo aukšto
ūgio, juodas, pavardė, rodos, Sabaliauskas. Banditams
užėjus į mūsų butą, jų vyresnysis, Sabaliauskas, įsakė ma­
no vyrui greit apsirengti ir pakinkyti arklį. Mano vyrui
pakinkius arklį, banditai paėmė iš mūsų buto dvejas ge­
lumbės kelnes, apie du kilogramus tabako ir kartu su
mano vyru išvažiavo į mišką. Po to vyras į namus nebe­
grįžo, ir jo likimas man nežinomas. Girdėjau, kad jį su­
šaudę miške. Po to pas mane atėjęs eigulys Mykolas Tur­
kevičius sakė, kad mano vyras nenorėjęs kaip reik gyventi
ir kad jeigu jis būtų buvęs „tikras lietuvis“ , banditai jo
nebūtų lietę ir jis būtų likęs gyvas.
Mano dukteriai Eugenijai Ramanauskaitei, dirbančiai
buhaltere Panevėžio prekybos kontoroje, esančioje Ramy­
galos g. (mano duktė gyvena Sodų g. 46 Nr.), Mykolas
Turkevičius, eiguliui Aivai girdint, pasakė, kad ji nebe­
dirbtų tarybinėse įstaigose, kad ji eitų į mišką ir kartu
su banditais veiktų prieš Tarybų valdžią.
Maždaug po dviejų savaičių, kai banditai išvedė į miš­
ką mano vyrą, per dieną ir vakarą banditai gėrė Jono
78

Žilio, kokių 45 metų, gyvenančio Panevėžio valsčiaus Civų kaime, bute; drauge su jais gėrė Povilas Kavaliauskas
gyvenąs Panevėžio valsčiaus Velniakių kaime.
Naktį iš Žilio namų pas mane į butą atėjo girti
ginkluoti banditai. Į namus užėjo 5— 6 ginkluoti banditai,
kiti liko kieme. Jų tarpe buvo ir vyresnysis, aukšto ūgio,
juodas, jo pavardė, rodos, Sabaliauskas. Užėję į mano
namus, jie pasiėmė vyro ir dukters drabužius, sūnaus ju o­
dą vilnonį kostiumą, nuo rankos man nutraukė auksinį žie­
dą; paskui pradėjo iš manęs reikalauti radijo imtuvo. Aš
jiems nepasakiau, kur radijo imtuvas paslėptas. Jie ėmė
lazdomis mane mušti per nugarą ir galvą, ir aš buvau
priversta pasakyti, kur yra radijo imtuvas. Visa tai pasi­
ėmę, jie nuėjo į mišką. Banditas, kurio pavardė Sabaliaus­
kas, daugiau pas mane į namus nebeužeidavo.
Kad banditai per dieną ir vakarą gėrė pas Žilį, o pas­
kui iš ten atėjo manęs apiplėšti, man pasakė Vladislovas
Barauskas, gyv. Griaužiškių kaime, ir jo motina Morta Ba­
rauskienė; vėliau man apie tai papasakojo ir pats Povilas
Kavaliauskas.
1945 m. liepos mėn. apie 6 vai. ryto pas mane į butą
vėl atėjo 6 ginkluoti banditai, o keli liko stovėti prie na­
mų. Užėję jie paklausė, kur yra mano duktė. Sužinoję,
kad mano dukters nėra, jie netrukus išėjo, pasiėmę kiek
tabako. Kam jiems prireikė mano dukters, aš nežinau; ma­
tyt, jie norėjo ją išsivesti į mišką už tai, kad ji dirbo bu­
haltere tarybinėje įstaigoje. Atėjusiųjų banditų tarpe buvo
mano pažįstamų:
Tamošiūnas, 22 metų, vidutinio ūgio, Panevėžio vals­
čiaus Pinigėlių kaimo gyventojas.
Jonas Krisiūnas, Panevėžio valsčiaus Vilkapievių kai­
mo gyventojas, 22—23 metų.
Vieną 1945 m. spalio mėnesio sekmadienį pas mane į
butą atėjo 3 ginkluoti raudonarmiečių uniforma apsirengę
79

banditai. Jie kalbėjo lietuviškai. Aš tuo metu nebuvau na­
muose. Jie tik pasiėmė apie 8 kilogramus tabako ir nuėjo
pas mano kaimyną Mykolą Simą, gyv. Velniakių kaime.
Parėjusi iš bažnyčios į namus, mačiau, kad trys banditai,
kurie buvo užėję j mano butą ir pasiėmė tabako, išėjo
iš Simo buto.
Dviem dienoms praslinkus, antradienį, apie 5 valandą
vakaro, iš miško į Simo namus užėjo 4 ginkluoti banditai.
Ten jie išbuvo apie dvi valandas, o paskui iš ten atėjo pas
mus. Kartu su banditais atėjo ir Albinas Pakaušis, Pane­
vėžio valsčiaus Velniakių kaimo gyventojas, kokių 28—30
metų 'amžiaus, bet į mano butą įėjo tik du banditai. Kiti
banditai, iš jų ir Pakaušis, liko prie namų. Apie kažką
jie kalbėjosi, ir Pakaušis garsiai juokėsi. Atėję banditai
pasakė man, kad aš paimčiau iš Panevėžio į namus savo
sūnų Antaną Ramanauską, 1928 m. gimimo, gimnazijos
mokinį, ir savo dukterį Eugeniją, o jei aš to nepadarysiu,
mane užmuš. Jie man davė dvi savaites laiko. Prie namų
stovėjęs Albinas Pakaušis bute esantiems banditams pa­
tarė įkrėsti man, kad aš neužmirščiau, kada reikia išva­
žiuoti. Banditai ėmė lazda mušti mane per galvą ir nuga­
rą. Smarkiai mane sumušę, prieš išeidami, banditai pa­
sakė, kad per dvi savaites išvažiuočiau su savo šeima iš
Velniakių kaimo. Paskui jie nuėjo.

Liudininkės MIELIONIENES ONOS parodymai *
1945 m. lapkričio 9 d.
Mano vyras Kazys Mieliūnas dirbo Subačiaus valsčiaus
vykdomojo komiteto žemės komisijos pirmininku ir kartu
buvo liaudies gynėjų būrio kovotojas.
1944 m. gruodžio mėn. naktį iš 25 į 26 d. mano vyras
buvo vakarėlyje pas Povilą Zakonį, gyv. Tiltagalių kaime.
I namus jis grįžo gruodžio 26 d. apie 5 vai. ryto ir iš karto
* ADSR

80

d . r.,

12,

16 3— 164.

nuėjo miegoti. Aš su vaikais taip pat dar miegojau. M až­
daug už 15— 20 minučių į mūsų namus ėmė belstis kaž­
kokie nepažįstami žmonės. Pažiūrėjusi pro langą, pama­
čiau kelis šautuvais ginkluotus vyrus. Aš supratau, kad
į mūsų namus, beldžiasi gaujos dalyviai. Buvęs kambaryje
mano vyras pasakė, kad aš banditams durų neatidaryčiau,
o pats pasislėpė ant aukšto.
Kadangi aš banditams neatidariau, jie ėmė kalade dau­
žyti duris, norėdami jas išlaužti. Tačiau jiems tai nepavy­
ko. Jie ėmė daužyti langus. Vieno lango rėmus jie išlaužė,
o keturių išmušė stiklus ir pradėjo grasinti, kad, jeigu aš
neatidarysiu durų, jie ims mėtyti granatas pro langus.
Tada aš buvau priversta atidaryti duris. Į kambarį užėjo
6— 7 šautuvais ginkluoti banditai ir ėmė ieškoti mano vy­
ro, bet kambaryje jo nerado. Tuomet keli banditai užlipo
ant aukšto ieškoti mano vyro, bet ir ten jo nerado. Nulipę
nuo aukšto, jie pradėjo reikalauti, kad aš jiems pasakyčiau,
kur slapstosi mano vyras, o jei aš jiems nepasakysiu, jie
mane sumuš, o paskui sušaudys mane ir vaikus. Aš jiems
nepasakiau, kur mano vyras pasislėpė. Banditai antrą kar­
tą užlipo ant aukšto. Suradę mano vyrą jie atsivedė į kam­
barį ir liepė greit apsirengti. Mano vyrui pradėjus reng­
tis, mūsų devynerių metų duktė Danutė pastebėjo tėvo
šone žaizdą, iš kurios bėgo kraujas. Ji apie tai pasakė tė­
vui, ir jis iš karto apalpo. Banditai ėmė jį mušti ir spar­
dyti kojomis, o paskui basą išvarė iš namų ir už kokių
100 metrų sušaudė. Vyro lavoną aš paskui parsigabenau į
namus ir palaidojau. Vyro kūne buvo matyti keletas žaiz­
dų nuo kulkų, o viena žaizda buvo galvoje. Pavardžių ban­
ditų, kurie nužudė mano vyrą, nežinau.
Tą dieną, kai banditai nužudė vyrą, jie iš mano buto
paėmė 1500 rublių, pusbačius ir kitokių daiktų, taip pat
mano vyro asmens dokumentus.
Turiu 5 vaikus nuo 9 iki 18 metų. Turiu 1,5 ha žemės,
namą, arklį ir karvę.
6 Užsak. Nr. 800

81

Liudininko SOROKO PETRO parodymai*
1945 m. lapkričio 15 d.
Iki 1945 m. vasario mėn. Karsakiškio miestelyje dir­
bau pašto skyriaus viršininku ir drauge su savo šeima gy­
venau prie pašto skyriaus.
1944 m. apie gruodžio dvidešimtą dieną, maždaug 10 vai.
vakaro, pas mane j butą pradėjo belstis Karsakiškio mies­
telio gyventojas Juozas Misonis ir pasakė, kad pas mane
atėjo svečių ir aš turiu atidaryti duris ir juos įleisti. Aš
iš karto nenorėjau atidaryti durų ir įsileisti nepažįstamų
žmonių, bet, pažiūrėjęs pro langą ir pamatęs kelis gink­
luotus banditus, kurie ėmė man grasinti, aš buvau pri­
verstas atidaryti buto duris. į kambarį įėjo 5 ginkluoti
banditai. Jie man liepė iškelti rankas aukštyn ir paklausė,
ar nėra pas mane milicijos darbuotojo Prano Misonio.
Aš jiems atsakiau, kad Prano Misonio pas mane nėra.
Tada banditai ėmė reikalauti iš manęs ginklo ir daryti
kratą. Aš jiems pasakiau, kad ginklo neturiu. Neradę
pas mane ginklo ir pasiėmę su savimi atvestąjį Juozą
Misonį, banditai išėjo.
Maždaug už pusantros—dviejų valandų į mano butą vėl
atėjo trys ginkluoti banditai. Užėję į kambarį, jie viduryje
kambario pastatė rankinį kulkosvaidį, man įsakė apsireng­
ti, o patys kirviu ėmė laužti seifo duris. Išlaužę duris, jie
paėmė pašto ženklų už 230 rublių ir apie 25 rublius pi­
nigų, telefono aparatą, kanceliarijos reikmenis ir degtu­
kus. Mane jie privertė nešti telefono aparatą ir nusivedė
prie tilto už Karsakiškio miestelio. Banditams mane iš­
vedant, mano žmona išbėgo lauk ir ėmė šaukti, tada ban­
ditai, grasindami ginklu, nuvarė ją namo.
Kai mane atvedė prie tilto, ten jau buvo banditų at­
varyti Juozas Kaminskas, Pranas Misonis ir jo sūnus
Juozas Misonis. Banditai apie kažką tarp savęs kalbėjosi.
Paskui mane ir Juozą Misonį paleido į namus.
* ADSR
82

d.

r .,

12,

16 5— 166.

Kai banditai paėmė mane iš namų ir varė prie tilto,
vienas iš banditų, nedidelio ūgio, kumščiais mane mušė per
veidą ir galvą.
Juozą Kaminską ir Praną Misonj banditai nusivarė į
mišką. Jų lavonai buvo surasti maždaug už savaitės. Ka­
minsko kūne buvo matyti žvėriško kankinimo pėdsakų —
išmušta akis, gerklė perplauta, krūtinės ląsta sulaužyta,
kūnas subadytas peiliu. Misonio kūne taip pat buvo ma­
tyti kankinimo ir mušimo pėdsakų.
Surastus Kaminsko ir Misonio lavonus giminės palai­
dojo viename kape Karsakiškio miestelio kapinėse.
Aš netrukus persikėliau gyventi j Panevėžį, kur ir da­
bar gyvenu.

Liudininko MISONIO JUOZO parodymai*
1945 m. lapkričio 14 d.
1944 m. gruodžio mėn. naktį iš 19 į 20 d., apie 21 vai.,
į mūsų butą Karsakiškio miestelyje ėmė belstis nepažįstami
žmonės, prašydami juos įsileisti pasišildyti ir parodyti ke­
lią į Taruškos stotį. Tuo metu namuose buvo mano moti­
na, aš ir jaunesnis brolis. Tėvo namuose nebuvo. Aš ne­
norėjau įsileisti tų žmonių, bet jie grasino įmesią granatą.
Mama išsigandusi liepė atidaryti duris. Į butą įėjo apie
10 ginkluotų banditų. Užėję į butą, jie ėmė ieškoti mano
tėvo, dirbusio milicijoje. Jo neradę, jie paėmė tėvo auto­
matą ir šautuvą, o man liepė eiti kartu su jais, surasti
tėvą ir paimti iš jo pistoletą. Banditams įsakius, aš apsi­
rengiau ir su jais nuėjau pas Karsakiškio pašto skyriaus
viršininką Soroką. Banditai privertė mane pasibelsti į Soroko butą. Sorokui atidarius duris, užėję banditai iškratė
butą, bet nieko neradę paėmė mane ir nuvedė prie Kamins­
ko namų. Čia jie mane privertė pasibelsti ir prašyti, kad

* ADSR

d . r.,

12,

16 7— 169.
83

įleistų. Kaminskas, neįtardamas, kad prie namų stovi ban­
ditai, mano prašomas atidarė duris.
Kaminskui atidarius duris, į kambarį įėjo apie 10 gink­
luotų banditų, o kiti liko stovėti prie namų. Banditams
įsakius, ir aš užėjau į namus. Banditai ėmė iš Ka­
minsko reikalauti ginklų, bet jis atsakė, kad jokio ginklo
neturi. Tuomet banditai paguldė jį ant grindų, pradėjo
mušti šautuvų buožėmis, spardyti batais į galvą, šonus,
mušti gumine lazda per nugarą. Gumine lazda Kaminską
mušė trys banditai, pakaitomis kiekvienas sudavė po 15
smūgių. Smarkiai sumušę Kaminską, banditai paėmė mane
ir nuvedė pas Karsakiškyje gyvenantį Juozą Ladaučių, ku­
rio bute tuo metu buvo mano tėvas.
Banditams užėjus pas Ladaučių, mano tėvo jo namuo­
se tuo metu nebuvo. Tėvas buvo atskirame namelyje, ku­
riame gyveno Kastė Degesienė. Ladaučiaus bute banditai
ėmė girtauti, o paskui, nuėję pas Degesienę, paėmė mano
tėvą ir nusivedė prie Ladaučiaus namo, kur jį saugojo
keli banditai. Mane laikė namuose. Po išgertuvių Ladau­
čiaus namuose banditai paėmė mane su tėvu ir nusivedė
prie tilto. Čia jie ėmė klausinėti tėvą, ar jis turi dar šovi­
nių. Tėvas jiems atsakė, kad turįs dar 20 šovinių. Tėvą
su sargyba paliko prie tilto, o mane trys banditai nuvedė
į mūsų butą paimti šovinių.
Paskui banditai vėl, vesdamiesi mane, nuėjo prie Juo­
zo Kaminsko namų, paėmė jį ir mus abu nusivarė pas
Soroką. Mane, Soroką ir Kaminską banditai nuvarė prie
tilto, kur buvo saugojamas mano tėvas. Pakeliui vienas
banditas sudavė man tris kartus gumine lazda. Soroko
bute banditai paėmė telefono aparatą. Atvarę mus visus
keturis prie tilto, banditai mane ir Soroką paleido namo,
o mano tėvą ir Juozą Kaminską nusivedė į mišką.
Už kokios savaitės tėvo ir Kaminsko lavonai buvo su­
rasti miške, maždaug už 4 kilometrų nuo Karsakiškio .mies­
telio. Mano tėvo kūne buvo matyti žaizdos nuo kulkų, taip
pat žvėriško kankinimo pėdsakai. Jam buvo išmušti visi
84

dantys, sudaužytas veidas,' šonas buvo subadytas peiliu
ar durtuvu.
Sprendžiant iš to, kaip Kaminsko kūnas sužalotas, ban­
ditai jj buvo žvėriškai nukankinę: išmušta viena akis, smar­
kiai sumuštas veidas, krūtinės ląsta sulaužyta, matyt, kir­
viu, rankos subadytos.
Mano tėvo ir Juozo Kaminsko lavonus mes atpažinome
tiek iš išvaizdos, tiek ir iš drabužių.
Paskui mes juos palaidojome viename kape Karsakiš­
kio miestelio kapinėse.

Liudininkės JANKUTĖS ELENOS parodymai*
1945 m. lapkričio 14 d.
Mano vyras Juozas Kaminskas dirbo prie plento re­
monto darbų. Apie gruodžio vidurį jis stojo tarnauti Kar­
sakiškio miestelio milicijoje.
1 1944 m. gruodžio 19 d. vakare, apie 8— 9 vai., pas mus
į butą atėjo milicijos darbuotojas Pranas Misonis, gyv.
Karsakiškio miestelyje. Jie abu pasikalbėjo, o paskui sėdo
lošti kortomis. Apie 10 valandą vakaro Pranas Misonis
nuėjo pas Ladaučių, gyv. Karsakiškio miestelyje. Aš, mano
vyras ir motina, Jankienė, sugulėme. Nesuspėjome užmigti,
kai į mūsų butą ėmė belstis nepažįstami žmonės, kurie
klausinėjo, ar nėra pas mus Misonio. Mano motina atsakė,
kad Misonis iš mūsų išėjo, bet kur, ji nežinanti. Tuomet
Prano Misonio sūnus Juozas, 17 metų, ėmė prašyti mano
vyrą Kaminską Juozą, kad jis atidarytų duris. Mano vy­
ras, nieko neįtardamas, atidarė duris. Į kambarį įėjo 7— 8
ginkluoti banditai. Nė vieno iš jų nepažinojau. Banditai
ėmė reikalauti iš mano vyro šautuvo. Jis šautuvo neturėjo
ir atsakė, kad jo neturįs. Banditai tada paguldė mano vyrą
ant grindų ir ėmė šautuvu mušti per nugarą, o batais
spardyti šonus ir galvą. Paskui, paėmę guminę lazdą, pra­
dėjo mušti jį per nugarą. Smarkiai sumušę, mano vyrą
* ADSR

d.

r.,

12,

1 7 0 — 172.
85

banditai paklupdė ir, įkišę jam į burną šautuvo vamzdį,
vėl ėmė reikalauti šautuvo. Mano vyras pasakė, kad jis
ginklo neturi. Banditas, įkišęs mano vyrui į burną šautuvo
vamzdį, ėmė jį mušti tuo vamzdžiu. Iš burnos pasirodė
kraujas. Taip mano vyrą sumušę, banditai išėjo, palikdami
tris banditus kambaryje. Likusieji kambaryje pasakė ma­
no vyrui, kad mūsų kaimynas pranešęs, jo g jis turįs gink­
lą. Kaimyno pavardės jie nepasakė. Greit visi banditai iš­
ėjo iš mūsų buto, ir namuose liko tik mūsų šeima. Sunkiai
sumuštą vyrą aš su savo motina paguldžiau į lovą. M až­
daug už valandos į kambarį vėl užėjo 5 ginkluoti banditai.
Vienas jų įsinešė rankinį kulkosvaidį, pastatė kambario
viduryje ir vėl ėmė reikalauti iš mano vyro ginklo. Bet
mano vyras ginklo neturėjo ir negalėjo jo atiduoti bandi­
tams. Buvęs lauke banditas pro langą įsakė, kad mano vy­
ras greit apsirengtų, nes jį išves. Banditai kruopščiai iš­
kratė butą, paėmė apsirengusį vyrą ir išsivedė Panevėžio
link. Tą pačią naktį jie išsivedė ir Praną Misonį, Karsa­
kiškio miestelio milicijos darbuotoją.
Maždaug už savaitės liaudies gynėjų būrio kovotojai
surado miške už Karsakiškio stoties mano vyro Juozo Ka­
minsko ir Prano Misonio lavonus.
Misonio lavone buvo matyti žaizdos nuo kulkų, mano
vyro kūne buvo matyti žvėriško nužudymo pėdsakai: iš­
mušta kairė akis, perplauta gerklė, krūtinės ląsta taip su­
daužyta, kad buvo matyti visi vidaus organai, rankos su­
badytos peiliais.
Banditų nukankinto savo vyro lavoną atpažinau iš iš­
vaizdos ir iš drabužių. Lavoną paėmiau ir palaidojau Kar­
sakiškio miestelio kapinėse.
Misonio lavonas taip pat buvo atpažintas. Seimą pa­
laidojo jį viename kape su mano vyro lavonu.
Kitą dieną, nuvarius mano vyrą į mišką, aš nuėjau į
mišką jo ieškoti. Ten mane sutiko banditas. Aš jį atpaži­
nau, nes jis mušė mano vyrą bute. Banditas mane išvarė
iš miško.

NACIONALISTU GAUJA
SKUODO RAJONE
(V. Silino, J. Staniaus
ir kitų parodymai)

Šilinas Vincentas, Vincento s., gimęs 1919
metais Lietuvos TSR, Skuodo rajone, Arkšvos
kaime, kilęs iš buožių šeimos, baigęs tris pra­
džios mokyklos skyrius, gyveno nelegaliai.
šILINO VINCO parodymai*
Nacionalistų gauja
Skuodo rajone
1951 m. rugsėjo 19 d.
Aš, Silinas, tikrai priklausiau Mockaus vadovaujamai
nacionalistų gaujai, kuri veikė Klaipėdos srityje, Skuodo
rajone.
I tą gaują aš įstojau šiomis aplinkybėmis: anksčiau
gyvenau buvusiame Ylakių valsčiuje, Arkšvos kaime, da­
bartiniame Skuodo rajone. Aš buvau pažįstamas su Leo­
nu Mockum, kuris okupacijos metu buvo apsaugininkas,
o, Tarybinei Armijai išvadavus Lietuvos TSR iš vokiškųjų
grobikų, gyveno nelegaliai.
Slapstydamasis nuo Tarybų valdžios organų persekio­
jimo, Mockus suorganizavo gaują, kuriai priklausė Pukinskas, Gembutas ir Gembutaitė, su kuria jis ne kartą buvo
atėjęs pas mane, kaip pas gerą draugą. Mockui ir kitiems
banditams aš duodavau maisto produktų.
1946
metų rudenį Tarybų valdžios organai suėmė mano
brolį Justiną Siliną, Vladą Žitkų, Zenoną Cimbarą ir kitus
Arkšvos kaimo gyventojus. Bijodamas atsakomybės prieš
Tarybų valdžią už talkininkavimą ginkluotai gaujai, aš
pradėjau gyventi nelegaliai. Žinodamas, kad Arkšvos kai­
mo gyventojas Augustas Dapšauskas, turįs 50 metų, pa­
laiko ryšius su Mockaus gauja, aš nuėjau pas jį ir kurį
laiką ten slapsčiausi. Paskui susitikau su Mockum ir,
* ADSR

d . r., 4 2 ,

14 1— 169.
«9

paaiškinęs jam, kokia mano padėtis, prašiau priimti į gau­
ją. Mockus iš pradžių manęs j gaują nepriėmė ir iš Dapšausko išėjo į mišką.
Tada iš Dapšausko aš nuėjau pas Arkšvos kaimo gy­
ventoją Leoną Batakį ir, susitaręs su juo, ant arklidės aukš­
to įsirengiau bunkerį ir jame slapsčiausi. Maistą man duo­
davo Batakis.
Antrą kartą susitikęs su Mockaus gauja pas Dapšauską, aš pasakiau Mockui, kad man vienam slapstytis nuo­
bodu, ir vėl paprašiau jį priimti mane į gaują. Mockus
sutiko ir papasakojo, kad jis vadovauja gaujai, kuri kovo­
ja prieš Tarybų valdžią, žudydama ir apiplėšdama tarybi­
nio bei partinio aktyvo narius. Kadangi visi banditai turi
slapyvardžius, man jis taip pat davė slapyvardį „Klevas“
ir paaiškino, kad visi gaujos dalyviai taip vadins mane,
kad plėšikaujant vietiniai gyventojai nesužinotų mano tik­
ros pavardės.
Tuomet Mockus paklausė manęs, ar aš nebūsiu bailys ir
išdavikas. Aš prižadėjau būti atsidavęs jo gaujai. Jokios
priesaikos iš manęs jis nereikalavo, nes aš su juo buvau
anksčiau pažįstamas. Kai Mockus priėmė mane į gaują,
aš nuėjau su juo į Klaišių mišką. Ten jis davė man au­
tomatą PPS.
Iš Klaišių miško aš, Mockus, Gembutas ir Pukinskas
nuėjome slapstytis į mišką Latvijos TSR, Priekulės rajo­
ne. Siame miške mes susitikome su kitais banditais, kurių
vadeiva buvo Venckus. Iš viso gaujoje buvo 30 banditų.
Gaujos vadeiva Venckus taip pat klausinėjo manęs asmens
duomenų, o paskui įspėjo, kad aš būčiau atsidavęs gaujai,
nes kitaip jis atsiskaitysiąs su manim bet kuriuo m etu...

Pl ėši kai
Mockaus bunkeryje mes slapstėmės nuo 1947 metų
sausio mėnesio iki pavasario. 1947 metų balandžio mėnesį
apiplėšėme Klaišių kaimo gyventoją Žemelį. Iš jo mes
90

atėmėme daug grūdų, daiktų ir maisto produktų, Žemelio
arkliu parsivežėme viską į bunkerį ir paslėpėme, o patys
nuėjome slapstytis į Klaišių kaimo Girelės mišką, kur M oc­
kus turėjo išsikasęs žemėje bunkerį. Čia mes slapstėmės
du— tris mėnesius, o paskui išėjome į mišką Latvijos TSR
teritorijoje ir kartais ateidavome į tą bunkerį.
1947
metų vasarą mes slapstėmės Latvijoje, Dames
vardu vadinamo miško rajone. Tą pačią vasarą iš Dames
miško Mockus su Gembutu nuėjo į kaimą, ten susitiko su
Donėla, Kalinausku, Juozu Donėla ir vokiečiu, kurio sla­
pyvardis buvo „Hitleris“ . Jie visi atėjo pas mus į mišką;
mes pasistatėme palapines ir kurį laiką gyvenome jo s e ...
Be to, aš užmiršau papasakoti, kad, praėjus kelioms
dienoms po Gėsalų malūno apiplėšimo, mes apiplėšėme
pieninę Margininkų kaime, paėmėme centnerį sviesto,
grietinės ir kiaušinių; be to, apiplėšėme malūną, malūno
vedėją, paėmėme vertingų daiktų.
1947 metų vasarą gauja, kuriai aš priklausiau, keturis
kartus apiplėšė pieninę, iš kurios paėmėme po 1— 2 cent­
nerius sviesto, dvi dėžes kiaušinių ir buvusią tuo metu pie­
ninėje grietinę. Paskutinį kartą apiplėšę pieninę 1947 me­
tų rugpiūčio mėnesį, prie malūno Sarkės kaime mes
nužudėme revizorių ir Skuodo rajono Kuinelių kaimo gy­
ventoją pilietį Donėlą.
Paskutinį kartą apiplėšę Šarkės pieninę, žinodami, kad
po apiplėšimo mašina atvažiuos kariuomenė, Mockus, Pilipaitis, Sličius, Donėla ir kiti už dviejų kilometrų nuo
Skuodo ant plento suorganizavo pasalą,— ant plento pa­
dėjo miną, kuria norėjo susprogdinti mašiną su kareiviais.
Tačiau mašinai su kareiviais važiuojant, mina nespro­
go. Tuomet banditai apšaudė, nušovė šoferį; mašina nu­
virto į griovį, banditai pabėgo ir išsislapstė, o po kelių
dienų susirinko Dames miške. Čia slapstydamiesi, pagrasi­
nę ginklu, paėmėme iš vieno valstiečio arklį ir pervežėme
visą prisiplėštąjį turtą iš bunkerio Pušynės miške į Da­
mes mišką, o vežimą grąžinom e.,.
91

Aš pamiršau papasakoti, kad 1947 metais, vėlai rude­
nį, mes apiplėšėme Arkšvos kaimo gyventoją Liudą Jonai­
tį; iš jo atėmėme grūdų, miltų, lašinių, vertingų daiktų,
nuvežėme visa tai Smaižiui ir atidavėme.
1948
metų pavasarį pas mus į bunkerį atėjo ir slapstėsi
Justas Gembutas, kurio slapyvardis buvo „Jekeris“ . Pas­
kui mes pasiskirstėme į grupes. Mudu su Mockum nuėjo­
me į Jedžiotų kaimą pas Praną Lenkauską, įsirengėme pas_
jį bunkerį ir jame slapstėmės. Pukinskas su Gembutu ir jo
broliu Bronium išėjo į Vabalių kaimą ir slapstėsi ten bun­
keryje. Bronius Gembutas mirė, o jo brolis Justas su­
imtas.
Iš kito bunkerio Sarkės kaime vokietis su Zipre išėjo
į Latviją, į Kainininkų kaimą; čia jie turėjo bunkerį, bet
jį surado kareiviai ir sunaikino.
Iš trečios grupės 1948 metais Pilipaitis žuvo, Aleksas
Urvinis legalizavosi, jo tėvas Urvinis žuvo, Sličius ir Gureckas suimti, Tamašauskas žuvo, Juozas Donėla legaliza­
vosi, jo brolis Alis žuvo, vokietis slapyvardžiu „Hitleris“
taip pat žuvo.
Slapstydamiesi bunkeryje pas Lenkauską, 1948 metų
rudenį aš, Mockus ir Lenkauskas pastarojo arkliais nuva­
žiavome į Krišvos kaimą pas Igną Kaupį, apiplėšėme jį,
paėmėme 10 centnerių grūdų, primusą, suvirinimui lempą
ir kitokių daiktų ir nuvežėme viską pas Lenkauską. Grū­
dus atidavėme jam sumalti. Iš grūdų jis kepė duoną, o
iš kitų produktų gamino karštus valgius.
Tą patį rudenį, 1948 metais, aš, Mockus ir Lenkaus­
kas, kuriam aš daviau savo ginklą, nuėjome į Arkšvos
kaimą, paėmėme iš Domo Daukšo dvi avis, išdaužėme jam
langus ir grasinome nužudyti. Avis atidavėme Lenkauskui
mums maistui gaminti. Tą patį rudenį mudu su Mockum
apiplėšėme Sarkės kaimo gyventoją Kaleksą, paėmėme iš
jo 600— 700 rublių, vertingų daiktų ir dvi avis. Mus nuvedė
pas jį Sarkės kaimo gyventojas Tadas Viršila. Avis mes
atidavėme Lenkauskui, o daiktus ir pinigus pasiėmėme sau.
92

1948 metais, aš, Mockus ir Lenkauskas apiplėšėme Sarkės kaimo gyventoją Kostą Liatuką, atėmėme grūdus,
vertingus daiktus, dvi avis ir kt., sukrovėme viską j Len­
kausko vežimą ir parvažiavome visi trys atgal. Lenkauskui
atidavėme avis ir grūdus, o daiktus sau pasiėmėme. Lia­
tuką mes jau kartą buvome apiplėšę 1947 metais. Po antro
apiplėšimo jis palaikė ryšius su mumis, mus slėpdavo,
duodavo mums maisto ir naminės.
1948 metų gruodžio mėnesį mes apiplėšėme dvarą*,
paėmėme ten 4—5 kiaules. Banditas Žemelis sudėjo ver­
tingus daiktus j maišą ir nunešė į vežimą; kokius daiktus
jis paėmė, aš nežinau. Paplautas kiaules nuvežėme ark­
liais pas Lenkauską ir pasidalijome. Mėsos davėme Že­
meliui, Gudauskui ir Kalinauskui. Prisiplėštus daiktus
pasiėmė Žemelis. Iš mėsos Lenkauskas gamino mums
maistą.
1949 metų pradžioje aš, Mockus ir du Gudauskai api­
plėšėme Sarkės kolūkį, iš Bučio sodybos paėmėme tris
kiaules. Nuvežę jas į centrinį kelią, vieną davėme Gudaus­
kui, o kitas nugabenome pas Lenkauską.
Tais pačiais metais mudu su Mockum Rūšupių kaime
pas Kazimierą Varnaitę įsirengėme bunkerį ir slapstėmės
jame dvi savaites. Tuo metu pas mus atėjo mano pusbrolis
Albertas Silinas, kuris papasakojo, kad Gudauskas buvo
suimtas, bet tardymo metu nieko neprisipažino ir buvo
paleistas. Albertas Silinas gavo iš bandito Donėlos au­
tomatą ir, kaip gaujos dalyvis, slapstėsi bunkeryje.
Barkutės kaimynystėje gyveno dvi seserys Silgalytės,
vardų nežinau, kuriomis Barkutė buvo nepatenkinta. M oc­
kus taip pat norėjo jomis atsikratyti. Vieną naktį aš su
Mockum nuėjau į Lenkausko bunkerį, o Albertas Silinas
padegė Silgalyčių sodybą ir išėjo. Po to saugumo dar­
buotojai surado bunkerį pas Barkutę ir ją suėmė. Alber­
tas Silinas ir Mockus manė, kad Silgalytė išdavė Tarybų
* Kolūkio gyvulių fermą. Red.
93

valdžios organams mūsų bunkerį, ir mes nutarėme jas
nužudyti...
1950
metų pavasarį aš, brolis Albertas ir Mockus api­
plėšėme Gonaičių kaimo gyventoją Juozą Mengaudį; iš
jo atėmėme maisto produktus, vertingus daiktus ir kt.
Visa tai nunešėme į Lenkausko bunkerį.
Tą patį 1950 metų pavasarį mes apiplėšėme Arkšvos
kaimo gyventoją Augustą Dapšauską. Su prisigrobtais
produktais ir daiktais grįžome į bunkerį. 1950 metų vasarą
pas Pakalniškių kaimo gyventoją aš, brolis Albertas ir
Mockus sutikome Alį Ziprę, išėjome kartu su juo į Kalėtų
mišką, esantį Latvijos TSR, pasistatėme palapinę ir ten
slapstėmės.
Slapstydamiesi tame miške, mes apiplėšėme Narvydžių
kaimo gyventoją Maniuką; ten paėmėme lašinius, kitokių
maisto produktų ir daiktų ir jo paties arkliu nusivežėme
į Kalėtų mišką. Be to, tame pačiame kaime banditų gru­
pė, kuriai aš priklausiau, apiplėšė keturias sodybas; iš pri­
siplėštų daiktų mes paėmėme radijo aparatą, kuris mūsų
buvo laikomas palapinėje. 1950 metų vasarą apiplėšėme
Sarkės kaimo gyventoją Liudą Smitą; iš jo atėmėme akor­
deoną, 600 rublių, miltus ir kitokių daiktų. Prisiplėštą tur­
tą nusinešėme į palapinę Kalėtų miške. Toje palapinėje
slapstėmės gana ilgai. Maisto mums dar atveždavo Len­
kauskas iš bunkerio.
Kalėtų miške mes įsirengėme bunkerį, kuriame paslė­
pėme mėsą bei kitus maisto produktus ir prisiplėštus daik­
tus, o patys išėjome į Priekulės rajoną, Dunikų mišką. No­
riu paaiškinti, kad bunkeris yra Dunikų, o ne Kalėtų miš­
ke, prie skynimo, kairiajame nedidelio upelio krante. Jame
yra trys šautuvai ir šovinių.
Bunkeris įrengtas miško aikštelėje; šalia jo, ant dau­
bos šlaito stovi dvi eglės. Dunikų miške iš balanų mes pa­
sistatėme trobelę, bet ją pastebėjo moterys, todėl mes ją
sudeginome. Po to perėjome Bartos upę ir slapstėmės Du­
nikų miške iki išvažiavimo į Vilnių.
94

Apylinkės

pirmininkų

žudymas
1951 m. spalio 24 d.

1948
metų kovo mėnesį aš kartu su gaujos dalyviais
Leonu Mockum, Žemeliu, Pukinsku, Gembutu ir Zipre vie­
ną naktį nužudžiau Skuodo rajono Narvydžių kaimo gy­
ventojus Donėlą ir Karaziną su sūnum.
1948 metų kovo mėnesį aš, banditai Pukinskas ir M oc­
kus slapstėmės bunkeryje pas Sarkės kaimo Stasį Smaižį. Tuomet Mockus pasiūlė nužudyti Narvydžių kaimo gy­
ventojus Donėlą, Karaziną ir jo sūnų už tai, kad, kaip pa­
reiškė Mockus, pirmasis dabar yra apylinkės tarybos
pirmininkas, antrasis — buvęs tos tarybos pirmininkas, o
trečiasis ketina stoti į liaudies gynėjų eiles. Panašiai M oc­
kus kalbėjo jau nuo 1947 metų rudens, kai tik mes’ per­
ėjome į bunkerį pas Smaižį, bet tada mes nesutikome nu­
žudyti Donėlą ir Karaziną su sūnumi, o dabar sutikome
su jo pasiūlymu. Tada Mockus nuėjo į bunkerį pas Sar­
kės kaimo gyventoją Mickų, norėdamas pakviesti eiti kartu
su mumis nužudyti tų žmonių ten besislapstančius mūsų
gaujos dalyvius: Ziprę, Gembutą, Žemelį ir Zališauską.
Išbuvęs vieną dieną Mickaus bunkeryje, kitą dieną vaka­
re Mockus grįžo atgal su tais banditais, išskyrus Zališaus­
ką, kuris liko bunkeryje.
Paskui aš, Mockus, Pukinskas, Žemelis, Ziprė ir Gembutas iš Smaižio nuėjome į Skuodo rajono Narvydžių kai­
mą. Priėję prie Karazino namų, mes apsupome juos. Gau­
jos dalyvis Žemelis pabeldė į langą ir pareikalavo, kad
Karazinas atidarytų duris. Tačiau Karazinas, nepaisant
mūsų beldimo, neatidarė. Tada banditas Žemelis išmušė
langą, pro kurį į kambarį įlindo Mockus ir Gembutas.
Tuo metu aš, Pukinskas, Žemelis ir Ziprė stovėjome sargy­
boje už 5—-10 metrų nuo Karazino namų. Kambaryje pa­
sigirdo trys ar keturi šūviai. Netrukus Mockus ir Gembutas
atidarė duris ir išėjo, nešdami 10 kg kiaulienos ir portfelį.
Jie mums papasakojo, kad nušovę Karaziną ir jo sūnų.
95

Po to banditai Mockus ir Gembutas liepė pas Gadeikį
gyvenančiai merginai rengtis ir eiti kartu su mumis. Ji
buvo priversta mūsų paklausyti, apsirengė ir išėjo. Gat­
vėje Mockus ir Gembutas paėmė ją už rankų ir nuvedė
pas Karaziną, pasakę, kad ji turinti pažadinti Karaziną.
Kai priėjome prie Karazino namų, ji pabeldė j langą. Iš­
girdusi tai Karazino žmona Karazinienė paklausė, kas čia
beldžiasi. Ta mergaitė pasisakė Karazinienei esanti kaimy­
nė, paklausė, ar nepažįsta jos, ir paprašė atidaryti duris.
Karazinienė atsakė, kad naktį ji neatidarys durų ir neįsi­
leis jos.
Tada banditas Žemelis išmušė Karazino namo langą,
pro kurį įsiveržė į vidų Mockus, Gembutas ir „Trumenas“
ir nužudė Karaziną. Tuo metu tą merginą prie Karazino
namų saugojo banditas Ziprė. Kai ėjome iš Karazino nu­
žudyti Donėlos, gaujos dalyvis Ziprė paleido ją, liepęs eiti
namo.
1947 metų birželio mėnesį aš ir gaujos dalyviai Pukinskas, Mockus, Gnažauskas, Gureckas, Pilipaitis, Sležys ir Gembutas Skuodo rajono Truikinų kaime nužudėme
to kaimo gyventojus Grabauską, jo žmoną Grabauskienę,
jų sūnų Grabauską, Rimkų ir Batakį.
U ž t ai , k a d s ū n u s

komjaunuolis...

1947 metų vasarą aš kartu su gaujos dalyviais Pukinsku, Mockum ir kitais slapsčiausi Dames miške. Kartą ban­
ditas Mockus mums pasiūlė nužudyti Truikinų kaimo gy­
ventoją Grabauską, jo žmoną bei sūnų, Batakį ir Rimkų
už tai, kad Grabauskas turi ginklą ir jo sūnus yra kom­
jaunuolis, o Rimkus ir Batakis palaiko ryšius su Tarybų
valdžios organais ir pranešinėja, kaip pareiškė Mockus,
apie mus, banditus. Mes visi, jų tarpe ir aš, sutikome su
tuo. Kitą dieną vakare apsiginklavę iš Dames miško mes
perėjome į Klaišių mišką. Čia išbuvę vieną dieną, vakare
mes visi nuėjome į Truikinų kaimą ir pasukome pas Batakį.
96

Jis dar nemiegojo, jo namo durys buvo atviros,. Į vidų pas
Batakj įėjo banditai Gureckas ir Pilipaitis. Aš ir kiti gaujos
dalyviai stovėjome lauke. Už penkių ar dešimties minučių
Gureckas ir Pilipaitis išėjo ir išvedė Batakį. Vesdamiesi
jį, mes nuėjome pas Truikinų kaimo gyventoją Grabauską.
Prisiartinę prie jo namų, apsupome juos ir užtikome Gra­
bausko šeimą miegančią.
Matydami tai, banditai Mockus, Tamašauskas ir Gembutas pabeldė į langą, norėdami, kad Grabauskas atida­
rytų mums duris. Išgirdęs Grabauskas paklausė, kas čia
beldžiasi. Mockus, Tamašauskas ir Gembutas pasisakė esą
milicijos darbuotojai. Grabauskas patikėjo ir atidarė duris.
Aš, Gembutas, Tamašauskas ir Gureckas įėjome į vidų.
Ten banditas Tamašauskas liepė man saugoti Grabausko
šeimą, o kiti ėmė daryti kratą ir rado pas Grabauską šau­
tuvą ir granatą. Kai krata buvo baigta, įėjo banditas M oc­
kus ir liepė suvaryti Grabauską, jo žmoną ir sūnų į vieną
kambarį ir atvesti ten taip pat Batakį. Gaujos dalyvis P i­
lipaitis taip ir padarė. Tada Mockus, Pukinskas ir Tama­
šauskas, palikę mus pas Grabauską, išėjo pas to paties
kaimo gyventoją Rimkų, norėdami nužudyti jį. M oc­
kus liepė man ir Gembutui sušaudyti Grabausko šeimą
ir Batakį.
Vykdydamas tą Mockaus nurodymą, Gembutas įėjo į
vidų ir pasakė man, kad jis sušaudys Grabauską, jo žmo­
ną ir Batakį, o aš turiu nušauti Grabausko sūnų. Po to
jis liepė Grabauskui, jo žmonai, sūnui ir Batakiui gulti
kniūbstiems ant grindų. Jie paklausė ir sugulė v is i' ant
žemės. Tada Gembutas iš automato šovė Grabauskui, jo
žmonai ir Batakiui į galvas, o aš iš pistoleto nušoviau
Grabausko sūnų. Paėmę iš Grabausko šautuvą, granatą,
keletą vyriškų marškinių, keletą metrų medžiagos balti­
niams, mes išėjome į kiemą ir laukėme čia kitų. Netru­
kus sugrįžo kiti gaujos dalyviai ir pasakė mums, kad ban­
ditas Tamašauskas arklidėje iš pistoleto nušovė Rimkų.. .
7 Užsak. Nr. 800

97

Tą pačią naktį, nušovę Karaziną ir jo sūnų, aš, M oc­
kus, Žemelis, Ziprė, Gembutas, Pukinskas ir „Trumenas“
nuėjome pas Narvydžių kaimo gyventoją Donėlą, vardo ir
tėvo vardo nežinau. Prisiartinę prie jo namų, mes apsupo­
me juos; banditai Mockus ir Gembutas įsiveržė pro langą
į vidų ir rado ten Donėlą. Pasigirdo dvi automato salvės.
Baigę Mockus ir Gembutas vėl pro langą išlindo lauk, pa­
sakė nužudę Donėlą ir pasiūlė padegti namą. Tuomet gau­
jos dalyvis Žemelis metė ant Donėlos namo stogo raketą.
Namas užsidegė. Mockaus nurodymu visi ėmėme šaudyti;
aš iššoviau 10 šūvių iš automato. Po to mes išsiskirs­
tėme. Aš, Mockus ir Pukinskas nuėjome į bunkerį pas
Smaižį, o Gembutas, Ziprė, Žemelis ir „Trumenas“ nuėjo
pas Mickų.
Mums padegus Donėlos namą, jo lavonas liko tenai
ir, tur būt, sudegė. Prieš nužudymą mes radome Donėlą
vieną namuose. Nušovę jį ir padegę namus, nueidami mes
matėme, kaip iš Donėlos namų bėgo moteris, bet kas ji
tokia, aš nežinau.
Einant nužudyti Karazino ir jo sūnaus, mus iš tikrųjų
lydėjo mergina, kurios pavardės aš nežinau. Ji gyveno Nar­
vydžių kaime, gal būt, tai ir buvo Kaušaitė.
1948 metų kovo mėnesį, dar prieš Karazino ir jo sūnaus
nužudymą, naktį aš ir gaujos dalyviai Mockus, Gembutas,
Pukinskas, Žemelis, Ziprė ir „Trumenas“ nuėjome pas
Narvydžių kaimo gyventoją Gadeikį, vardo ir tėvo vardo
nežinau, norėdami nužudyti jį už tai, kad, kaip sakė M oc­
kus, jis dirbo Skuode, buvo kažkoks viršininkas. Tačiau
Gadeikio tuomet neradome namie, nes jis jau buvo išėjęs
į Skuodą. Namuose buvo jo žmona Gadeikienė ir viena mer­
gina, kurios pavardės nežinau. Mes apiplėšėme Gadeikį,
paėmėme apie 20 kg kiaulienos, kelnes, keletą porų apati­
nių baltinių; ką daugiau tuomet mes paėmėme pas Ga­
deikį, aš neprisimenu.
98

1950 metų liepos ar rugpiūčio mėnesį, naktį prieš Sikso nužudymą ir apiplėšimą aš, Albertas Šilinas ir Žemelis,
gaujos ryšininkės Kunkulaitės nurodymu, apiplėšėme Aizvikių kaimo gyventoją Kipstį, paėmėme iš jo vyrišką švar­
ką, apie 8— 10 metrų naminio audeklo ir liepėme jam pa­
ruošti mums 2000 rublių. Tačiau tų pinigų paimti niekas iš
mūsų nebuvo nuėjęs.
1949
metais, taip pat Kunkulaitės nurodymu, aš, M oc­
kus, Žemelis ir Ziprė apiplėšėme tris Aizvikių kaimo gy­
ventojus, paėmėme iš jų keletą porų vyriškų baltinių, odos
batams, apie 60— 70 kg medaus ir 2000 rublių. Vieną iš tų
gyventojų sumušėm,e.

Sušaudė

talkos

dalyvius
1951 m. lapkričio 26 d.

1947 metų vasarą ar rudenį aš ir banditai Pukinskas,
slapyvardžiu „P ūga“ , Bronius Gembutas, slapyvardžiu
„Jokymas“ , Pilipaitis, Slegys, Ziprė, Mockus ir kiti nužu­
dėme šešis vyrus.
1947 metų vasaros pabaigoje ar rudenį aš su kitais
gaujos dalyviais slapsčiausi Dames miške. Vieną dieną
gaujos vadeiva Gembutas kreipėsi į visus banditus, jų
tarpe ir į mane, siūlydamas mums visiems kartu su juo
nužudyti, kaip jis pasakė, šešis komunistus — Ylakių
valsčiaus Vabalių kaimo gyventojus. Jis pasakė tuomet ir
pavardes, bet aš jų neprisimenu.
Išklausęs tai, Mockus, kaip betarpiškas mūsų banditi­
nės grupės vadeiva, pasakė, kad vienas Gembutas .su savo
gauja negalės nužudyti visų tų gyventojų, mums visiems
reikia ten eiti. Mes sutikome. Tą pačią dieną vakare, gau­
jos vadeivos nurodymu, į Vabalių kaimą buvo pasiųstas
gaujos dalyvis Pukinskas, kad viską apžiūrėtų ten ir lauk­
tų mūsų sutartoje vietoje.
Kitą dieną vakare aš, Mockus, Gureckas, Gembutas,
Pilipaitis ir kiti, apsiginklavę automatais, šautuvais ir kul­
99

kosvaidžiu, gaujos vadeivos Gembuto vadovaujami, iš Da­
ines miško nuėjome j Vabalių kaimą, norėdami nužudyti še­
šis to kaimo gyventojus. Netoli kaimo miške mes sutikome
banditą Pukinską, kuris pasakė, kad mes turime būti miš­
ke iki vakaro, o jis pats su gaujos vadeiva Gembutu nueis
į Vabalių kaimą sužinoti, kur yra tie gyventojai, kuriuos
mes buvome numatę nužudyti.
Aš, Mockus, Gureckas, Pilipaitis, Šlepetys, Ziprė ir Že­
melis likome miške netoli Vabalių kaimo. Už 7—8 valandų
jie grįžo pas mus ir pranešė, kad trys gyventojai, numatyti
nužudyti, yra viename ūkyje, kur kuliama, o kiti trys yra
namuose. Mes nutarėme tą pačią dieną nueiti ten ir su­
šaudyti visus tuos gyventojus.
Gembutas atnešė iš kaimo maisto, mes visi pavalgėme
ir, sulaukę vakaro, Gembuto nurodymu iš miško nuėjome
į kaimą. Priėję sodybą, kur vyko kūlimas, mes apsupome
ją. Tuomet banditai Gembutas ir Tamašauskas iš pistoleto
nušovė tuos tris vyrus.
Po to mes nuėjome nužudyti dar kitų trijų Vabalių
kaimo gyventojų. Priėję vieno iš jų namus, mes apsupome
sodybą. Banditai Pilipaitis, Pukinskas, Gembutas ir Tama­
šauskas priėjo arčiau. Prie namų sėdėjo trys vyrai. Pa­
matę banditus, jie leidosi bėgti. Banditai ėmė šaudyti iš
automatų į bėgančius vyrus ir nušovė visus tris. Du nu­
šovė Tamašauskas ir Pilipaitis, o trečią — visi keturi
banditai.
Nužudė,

kad

nepaliudytų...

1947 metų birželio ar liepos mėnesį aš ir banditai M oc­
kus, Gureckas, Tamašauskas, Pukinskas ir Gembutas- nu­
žudėme Skuodo rajono Užluobės kaimo gyventoją Gūžę,
jo žmoną ir pas juos gyvenantį 20 metų amžiaus vyriškį.
1947 metų birželio ar liepos mėn. aš ir banditai M oc­
kus, Gembutas ir Pukinskas slapstėmės bunkeryje miš­
ke, netoli Klaišių kaimo. Vieną vakarą banditas Gembutas
pasakė nueisiąs ir atvesiąs pas mus banditus Gurecką
100

ir Tamašauską, kad jie kartu su mumis eitų išžudyti Gūžės
šeimą. Tai pasakęs jis apsirengė ir išėjo. Tą pačią naktį
kartu su banditais Gurecku ir Tamašausku Gembutas grį­
žo į bunkerį. Sulaukę vakaro, mes visi nuėjome į Užluobės kaimą.
Netoli to kaimo, už vieno kilometro, mes sustojome
miške ir buvome ten iki kito vakaro. Vakare aš, Gembu­
tas, Pukinskas, Mockus, Tamašauskas ir Gureckas nuėjo­
me pas Gūžę, kurį pažinojo banditai Mockus ir Gembutas.
Priėjus prie jo namų, aš su Mockum ir Tamašausku likau
su ginklais stovėti sargyboje už 10— 15 metrų nuo sody­
bos, o banditai Gembutas, Pukinskas ir Gureckas įėjo į
vidų. Gūžė tuo metu dar nemiegojo. Pro langą mes matė­
me, kaip banditai padarė ten kratą ir po jos tris kartus
iššovė iš pistoleto. Netrukus banditai Pukinskas, Gureckas
ir Gembutas išėjo iš Gūžės namų. Gembutas mums pasa­
kė, kad jie darė kratą, ieškodami ginklo, tačiau nerado, ir
jis, Gembutas, dviem savo pistoleto šūviais nušovė Gūžę,
o jo žmonos ir pas juos gyvenančio 20 metų amžiaus vy­
riškio nelietė, paliko gyvus.
Tą pačią naktį aš, Pukinskas, Mockus, Gembutas, Gu­
reckas ir Tamašauskas, nužudę Gūžę ir grįždami atgal į
bunkerį, sutikome banditą Stasį Gudauską. Jis paklausė,
ką mes nužudėme. Gembutas atsakė, kad mes nušovėme
Užluobės kaimo gyventoją Gūžę. Išgirdęs tai, Gudauskas
pareiškė, kad reikia nužudyti Gūžės žmoną ir ten gyve­
nantį jauną vyriškį, nes kitaip jie neduos jam ramybės ir
išduos Tarybų valdžios organams.
Tada banditas Gembutas pasiūlė man, Gureckui ir Pukinskui kartu su juo grįžti atgal ir nužudyti Gužienę
ir tą jauną vyriškį. Mes sutikome ir grįžome visi pas
Gūžę.
Kai mes nuėjome tenai, aš likau stovėti sargyboje už
15—20 metrų nuo Gūžės namų, o banditai Gembutas, Pu­
kinskas ir Gureckas įėjo į vidų. Netrukus ten pasigirdo ke­
turi ar penki pistoleto šūviai. Grįžę banditai pasakė, kad
101

jie nužudė Gužienę ir pas ją gyvenantį 20 metų amžiaus
vyriškį. Man paklausus, kas nužudė juos, banditai atsakė
šaudę visi kartu.
1951 m. lapkričio 27 d.
1950
metų sausio ar vasario mėnesį, praėjus maždaug
mėnesiui po to, kai mes susitikome su Albertu Silinu,
jis, būdamas bunkeryje pas Lenkauską, pasakė mums ži­
nąs, kur gyvena Silgalienė su dviem savo dukterimis, ir
pasiūlė nueiti ir nužudyti jas, nes jos gali išvažiuoti
į miestą.
Aš ir Mockus sutikome su jo pasiūlymu. Tą pačią die­
ną vakare aš, Mockus ir Albertas Silinas, apsiginklavę
automatais, iš Lenkausko bunkerio nuėjome j Rūšupių
kaimą, kur turėjo butą Silgalienė ir dvi jos dukterys. Kar­
tu su mumis ėjo ir Albertas Silinas. Rūšupių kaime mes
priėjome prie vieno valstiečio namų, kur, kaip sakė
Albertas Silinas, . gyveno Silgalienė su dukterimis. Jis
pats atsisakė eiti į vidų, nes jį galėjo ten pažinti, ir liko
lauke.
fj.
Matydami šviesą kambaryje, mudu su Mockum ėmėme
belstis į duris. Išgirdęs beldimą, šeimininkas atidarė duris,
ir aš su Mockum įėjau į vidų. Ten mes radome Silgalienę
su dvejų metų kūdikiu ant rankų ir tris ar keturis vyriškius,
kuriuos išvarėme iš kambario. Kitame kambaryje Mockus
rado pasislėpusią Silgalienės dukterį ir atvedė ją į tą kam­
barį, kur buvo motina. Silgalytė paėmė iš jos vaiką. Tada
Mockus, pasakęs, kad „šioms išdavikėms dabar bus ga­
las“ , šovė iš automato į Silgalytę, laikančią kūdikį ant
rankų, nužudė ją ir sužeidė vaiką.
Po to jis paklausė manęs, ko aš laukiu ir nešaunu Sil­
galienės. Tuomet aš automato šūviu į krūtinę nušoviau
Silgalienę.
Išėję į kiemą, mes pasakėme Albertui Silinui, kad nu­
žudėme Silgalienę ir jos dukterį. Aš pats iš automato nu­
102

šoviau Silgalienę, o banditas Mockus nušovė Silgalytę ir
sužeidė jos dvejų metų dukterį.
Paskui Mockus paklausė Šilino, kur yra antroji Silgalienės duktė. Albertas Silinas atsakė žinąs, kur ji gy­
vena, ir pasiūlė mums kartu su juo eiti pas ją. Nuėjus maž­
daug 200 metrų nuo to namo, kur mes nužudėme Silga­
lienę ir jos dukterį, jis privedė mus prie vieno valstiečio
namų ir pasakė, kad čia gyvena antroji Silgalienės duktė
Silgalytė. Aš pabeldžiau į duris. Moteris atidarė, ir aš su
Mockum įėjau į vidų, o Albertas Silinas liko lauke. M oc­
kus paklausė tos moters, ar čia gyvena Silgalytė. Ji at­
sakė, kad Silgalytė yra kitame kambaryje. Tada Mockus
nuėjo į tą kambarį, tačiau tarpduryje sutiko ją ir paklausė,
kaip jos pavardė. Ji atsakė esanti Silgalytė. Tada Mockus,
pasakęs, kad daugiau ji nieko nepranešinėsianti Tarybų
valdžios organams, iš automato nušovė ją. Po to Mockus
ir aš išėjome ir pasakėme Albertui Silinui, kad nužudėme
Silgalytę.
D ėl

vienos

poros

batų. . .

1951 m. lapkričio 28 d.
1948 metų pradžioje aš kartu su kitais nacionalistų
gaujos dalyviais Pukinsku ir Mockum slapsčiausi bunke­
ryje pas Skuodo rajono Sarkės kaimo gyventoją Stasį
Smaižį. Kartą aš pasiūliau Mockui apiplėšti ką nors iš vie­
tinių gyventojų. Mockus sutiko, tačiau mes nežinojome,
ką būtų galima apiplėšti. Tuo tikslu mudu su banditu
Mockum aplankėme mūsų gaujos ryšininką Dapšauską ir
paklausėme, ką galima apiplėšti, paimti maisto produktų
ir batus. Dapšauskas pasakė mums, kad pas Sulpetrių kai­
mo gyventoją Saputą Stasį ar Praną yra maisto produk­
tų, o Girkontas turi batus. Sužinoję tai, maždaug po va­
landos mes grįžome į bunkerį pas Smaižį.
Po dviejų ar trijų savaičių aš, Mockus ir Pukinskas
užėjome pas Jedžiotų kaimo gyventoją Jakštą. Banditui
103

Pukinskui įsakius, Jakštas pakinkė savo arklį į roges, ir
mes išvažiavome apiplėšti Saputą ir Girkontą. Kai nuva­
žiavome pas Saputą, banditai pažadino jį ir suėjo į vidų,
o aš likau lauke prie arklio. Išbuvę pas Saputą apie 30
minučių, banditai sugrįžo ir atsinešė apie 50 kg kiaulie­
nos. Sukrovę viską į roges, mes nuvažiavome pas Gir­
kontą. Privažiavę prie jo namų, pririšome arklį, o patys,
palikę Pukinską stovėti sargyboje, ėmėme belstis į duris.
Tačiau mums niekas neatidarė, ir, Mockui pasiūlius, mes
pradėjome laužti duris. Staiga išgirdome šūvius ten, kur
stovėjo Pukinskas, ir nuskubėjome pas jį. Pribėgę paklau­
sėme, kodėl jis šaudė. Pukinskas atsakė, kad pro kitas du­
ris, netoli kurių jis stovėjo, išėjo vyriškis ir leidosi bėgti.
Jis, Pukinskas, tris kartus sušuko „stok!“ , norėdamas su­
laikyti tą žmogų, bet tasai nesustojo. Tuomet jis nušovė
tą vyriškį. Kaip vėliau sužinojome, tai ir buvo Girkontas.
Sarkės pieninės
ir m a l ū n o a p i p l ė š i m a s
1947
metų vasarą aš ir banditai Gureckas, Tamašaus­
kas, Pukinskas ir Gembutas slapstėmės Klaišių miške. Tuo
metu Gembutas ir Tamašauskas pasiūlė mums kartu su
jais apiplėšti Skuodo rajono Sarkės kaimo pieninę ir ma­
lūną. Visi banditai, jų tarpe ir aš, sutiko su tuo pasiūlymu.
Kitą dieną vakare aš, Gureckas, Tamašauskas, Pukinskas
ir Gembutas, apsiginklavę automatais ir pistoletais, išėjo­
me į Sarkės kaimą. Čia užėjome pas gaujos ryšininką to
kaimo gyventoją Barkų. Banditas Gembutas paklausė jį,
ar yra liaudies gynėjų Sarkės kaime. Barkus atsakė, kad
nėra. Tada mes nuėjome į mišką netoli pieninės ir buvome
ten penkias— šešias valandas, o paskui aš su Gurecku nu­
ėjau apiplėšti Sarkės kaimo pieninės, o kiti banditai —
malūno.
Priėję pieninę, aš, Gembutas ir Gureckas įėjome į vi­
dų, o sargyboje ant kelio prie pieninės palikome Urvinį.
164

Pamatęs, kad pieninėje yra sviesto, aš nuėjau pas Smaižj, paėmiau iš jo arklį su vežimu ir atvažiavau prie pie­
ninės. Sukrovę į vežimą pieninėje rastą sviestą, apie 40 kg,
mes visi nuvažiavome į Sarkės kaimo malūną. Tenai Gureckas paėmė 50 kg rugių, o Gembutas pagrobė malūninin­
ko drabužius. Viską jie sukrovė į vežimą, ir aš nuvažiavau
į Klaišių mišką. Tuo metu banditai Urvinis ir Gureckas
atėmė iš dviejų važiavusių pro šalį vyrų dviračius, sėdo
ant jų ir nuvažiavo, pralenkę ir mane.
Dar prieš išvažiuojant iš malūno, Gembutas mane pra­
šė važiuoti pamažu, nes jis dar norėjo nueiti į Kairių
kaimą ir nužudyti ten vieną komunistą, o paskui pasivyti
mane. Greitai Gembutas grįžo iš kaimo, pavijo mane, sėdo
į vežimą ir pasakė man, kad tas žmogus, kurį jis norėjo
nužudyti, pabėgo. Priekyje mūsų dviračiais važiavę ban­
ditai Gureckas ir Urvinis pastebėjo keliu bėgantį vyriškį
ir, paviję jį prie vieno Pakalniškių kaimo gyventojo so­
dybos, nušovė ir ten pat paliko lavoną. Nuvažiavę į Klaišių
mišką, mes iškrovėme iš vežimo sviestą ir rugius, o į veži­
mą sudėjome dviračius ir nuvarėme arklį tolyn. Palikę
tame miške, bunkeryje, sviestą ir rugius, aš, Gembutas,
Gureckas ir Urvinis išėjome slapstytis į Dames mišką. Pa­
keliui prie Klaišių kaimo mes pamatėme 30— 40 metų vy­
riškį, kuris piovė žolę. Gembutas pašaukė jį. Kai jis pri­
ėjo, banditas Gembutas, pasakęs jam, kad jis daugiau
nebepalaikys ryšių su Tarybų valdžios organais ir nebepranešinės apie banditus, šovė iš savo automato į jį. Ban­
ditas Urvinis taip pat šovė iš pistoleto. Nužudę tą žmogų
ir palikę ten pat lavoną, mes nuėjome į Dames m išką...
Veikiausiai

jis

buvo

komunistas

Banditas Gembutas išvedė iš malūno maždaug 40 me­
tų, aukšto ūgio vyriškį ir liepė jam sėsti į vežimą. Tačiau
tas žmogus lietuviškai atsakė nesėsiąs į vežimą. Pukinskas, nieko netaręs, išsitraukė savo pistoletą ir vienu šūviu
105

nušovė tą vyriškį. Tada visi banditai susėdo pas mane į
vežimą, ir mes nuvažiavome į Klaišių mišką. Pakeliui aš
paklausiau Tamašauską ir Gembutą, kas buvo tas žmo­
gus, kurį Sarkės kaime prie malūno nušovė Pukinskas. Jie
atsakė, kad tai revizorius iš Kretingos. Aš vėl paklau­
siau, už ką jis buvo nušautas. Gembutas ir Tamašauskas
pareiškė, kad tą vyriškį jie nušovė už tai, kad jis buvo re­
vizorius ir, matyt, komunistas, nes, dirbdamas tokį darbą,
negalėjo būti nekomunistas.
Sarkės kaimo malūną mes apiplėšėme ir revizorių nu­
žudėme dieną, apie 12 valandą. Tuo metu malūne buvo
malūnininkas, kurio pavardės aš nežinau.
Račalių

malūno

apiplėšimas

1947 metų pavasarį ar vasarą aš, Mockus, Pukinskas,
Gembutas, Ziprė, Gureckas, Tamašauskas ir du broliai
Donėlos slapstėmės Dames miške. Kartą banditai Gurec­
kas ir Tamašauskas pasiūlė apiplėšti Ylakių valsčiaus
Račalių kaimo malūną. Tam pritarė visi banditai, jų tar­
pe ir aš. Kitą dieną vakare aš, Mockus, Pukinskas, Gem­
butas, Ziprė, Gureckas, Tamašauskas ir abu Donėlos nu­
ėjome iš miško į malūną.
Priėję malūną, mes apsupome jį. Tuo metu vietiniai
gyventojai ten dar malė grūdus. Aš su Ziprė ir vienu Donėla likau stovėti sargyboje prie malūno, o kiti banditai
įėjo į malūną. Maždaug už valandos banditai Tamašaus­
kas, Gureckas, Pukinskas, Gembutas ir Donėla dviem ve­
žimais išvažiavo iš malūno ir išvežė iš ten tris jų paplau­
tas kiaules, sveriančias apie 250—300 kg, ir apie 400 kg
rugių. Visa tai jie prisiplėšė pas malūnininką ir pačiame
malūne. Be to, viename vežime sėdėjo man nepažįstamas
žmogus. Mudu su Pukinsku sėdome į tuos vežimus ir nu­
važiavome Dames miško link. Kiti banditai ėjo priešaky
mūsų. Atvažiavę į mišką prie bunkerio, mes iškrovėme ten
viską, o gaujos dalyviai Donėla ir Gureckas paėmė kartu
106

su mumis atvažiavusį nepažįstamą vyriškį, nusivedė jį į
miško gilumą ir nušovė. Mes su banditu Pukinsku nuva­
žiavome maždaug vieną kilometrą nuo bunkerio, išvedėme
arklius su vežimais ant kelio ir palikome juos ten, o patys
grįžome atgal. Kitą dieną aš paklausiau banditą Tama­
šauską, už ką jie atsivežė tą žmogų į mišką ir sušaudė. Ta­
mašauskas man atsakė, kad jis palaikęs ryšius su Tarybų
valdžios organais ir pranešinėdavęs jiems apie banditus.
Už tai jie jį paėmė, atsivežė į mišką ir sušaudė; dabar jis
daugiau nebepranešinėsiąs apie banditus.
Suvedė

asmenines

sąskaitas

1948
metų vasarą aš su banditu Mockum slapsčiausi
bunkeryje pas Jedžiotų kaimo gyventoją Praną Lenkauską.
Tuo metu į mus keletą kartų kreipėsi Augustas Dapšauskas,
ir jo sūnus Stasys Dapšauskas, prašydami, kad mes nužudytume Gonaičių kaimo gyventoją Druskinį, nes tasai, anot
Dapšausko, palaikąs ryšius su Tarybų valdžios organais
ir pranešinėjąs apie banditus bei kitus asmenis. Be to,
Dapšauskas pasiūlė mums apiplėšti Druskinį. Mudu su
Mockum pažadėjome Dapšauskui patenkinti jo norą — nu­
žudyti Druskinį. Prieš tai banditas Mockus kažkur išėjo ir
atvedė į bunkerį pas Lenkauską nacionalistų gaujos dalyvį
Zališauską. Tą naktį aš, Mockus ir Zališauskas nuėjome į
Gonaičių kaimą, norėdami apiplėšti ir nužudyti to kaimo
gyventoją Druskinį.
Už 500 metrų nuo Gonaičių kaimo mes sustojome miške
ir buvome čia iki kito vakaro. Vakare nuėjome pas Drus­
kinį. Druskinis dar nemiegojo, jo namo durys dar buvo at­
daros. Banditai Mockus ir Zališauskas, palikę mane su
automatu ir pistoletu sargyboje lauke, patys įėjo į vidų.
Maždaug už 30 minučių banditas Mockus išėjo iš ten ir iš­
nešė apie 30 kg mėsos, lašinių bei drabužių. Jis paklausė
manęs, ką darysime su Druskiniu. Aš atsakiau, kad reikia
padaryti taip, kaip prašė mūsų Stasys Dapšauskas —
107

išvesti lauk ir sušaudyti. Tada banditas Mockus, palikęs
pas mane prisiplėštus daiktus, vėl įėjo į vidų ir netrukus
išsivedė Druskinį, kurį ir nušovė prie jo namų. Pasiėmę iš
Druskinio prisiplėštus maisto produktus ir drabužius, mes
grįžome į bunkerį pas Lenkauską...
Gūdžią

rudens

naktį...

1947
metų rudenį aš kartu su banditais Mockum Ir
Pukinsku slapsčiausi bunkeryje pas Skuodo rajono, Sarkės
kaimo gyventoją Smaižį. Tuo metu VSM* organai suėmė
banditą Gurecką. Pastarasis dar prieš tai buvo sakęs M oc­
kui ir Pukinskui, kad jeigu jis, Gureckas, bus suimtas arba
žus, kad jie po to nužudytų Ylakių valsčiaus Viršilų kaimo
gyventojus Liubinienę, Gureckienę ir Bukontą. Vykdydami
tą Gurecko prašymą, mes vieną naktį iš Smaižio bunkerio
išėjome į Viršilų kaimą. Pirmiausia nuėjome pas Liubi­
nienę. Ji jau miegojo. Banditas Pukinskas pabeldė į langą,
tačiau niekas neatsiliepė. Tuomet Pukinskas ir Mockus iš­
mušė langą ir įlindo vidun, o aš likau stovėti lauke. Maž­
daug už penkių minučių viduj pasigirdo automato šūviai.
Netrukus pro duris išėjo banditai Mockus ir Pukinskas, ku­
ris man pasakė, kad jis iš automato nušovė Liubinienę.
Po to mes nuėjome pas Gureckienę. Priėję prie jos na­
mų, mes su Pukinsku pabeldėme į duris. Gureckienė pabudo
ir paklausė, kas beldžiasi. Mes pasisakėme esą milicijos
darbuotojai. Jai atidarius duris, aš su Pukinsku įėjau į
vidų, o banditas Mockus liko stovėti lauke. Įėjęs pas Gūreckienę, Pukinskas paklausė pavardės; ji pasakė savo pavar­
dę. Tuomet Pukinskas pareikalavo, kad ji parodytų savo
asmens dokumentus. Gureckienė neturėjo jų su savim ir
išėjo į kitą kambarį atsinešti. Paskui ją nuėjo banditas
Pukinskas ir šovė iš automato. Grįžęs jis pasisakė nužudęs
Gureckienę.
* Valstybės saugumo ministerija. Red.
108

Palikę Gureckienės namuose jos vyrą Gurecką, mes su
Pukinsku išėjome ir kartu su banditu Mockum nuėjome
visi pas Bukontą. Jį radome miegantį. Tai matydami, mes
su Pukinsku ėmėme belstis į langus.-Išgirdęs beldimą,
Bukontas pabudo ir pasakė nieko j namus neįsileisiąs. Tada
aš išmušiau langą. Tuo metu Bukontas leidosi bėgti į kitą
kambarį. Tai pastebėjęs Pukinskas paleido eilę šūvių iš au­
tomato į Bukontą, tačiau jį tik sužeidė. Užlipęs ant aukšto,
Bukontas iškišo galvą ir ėmė šauktis pagalbos. Tai paste­
bėjęs banditas Mockus vėl šovė iš automato į jį. Tuomet
Bukonto žmona ar motina atidarė duris. Aš, Pukinskas ir
Mockus įėjome į vidų ir pamatėme ant grindų gulintį sun­
kiai sužeistą Bukontą. Pukinskas vienu pistoleto šūviu pri­
baigė jį. Iš ten mes grįžome į bunkerį pas Smaižį.

J is

buvo

liaudies

gynėjas
1951 m. lapkričio 29 d.

1948 metų vasarą aš su gaujos dalyviu Mockum slaps­
čiausi bunkeryje pas Jedžiotų kaimo gyventoją Praną Len­
kauską. Kartą vakare į mūsų bunkerį atėjo banditai Ziprė
ir „Trumenas“ . Jiems atėjus, banditas Mockus išsivedė
mane iš Lenkausko bunkerio ir paklausė, kur mums būtų
galima pereiti slapstytis iš bunkerio. Aš pasiūliau pereiti
į mišką netoli Arkšvos kaimo. Tą pačią dieną, aš, Mockus,
Ziprė ir „Trumenas“ iš Lenkausko bunkerio nuėjome į
Arkšvos kaimą. Ten mes užėjome pas to kaimo gyventoją
Taupšaitę, paprašėme leisti pabūti vieną parą miške netoli
jos namų ir paklausėme, ar atvyksta į kaimą liaudies gy­
nėjai.
Taupšaitė mums atsakė, kad liaudies gynėjai užeina
į kaimą retai ir kad mes galime būti miške prie jos namų. Ji
žadėjo atnešti mums ten maisto.
Iš Taupšaitės mes nuėjome į mišką. Kol mes slapstėmės
tame miške, Taupšaitė du kartus atnešė mums maisto.
109

Atėjusi antrą, kartą, ji pranešė, kad pas Arkšvos kaimo
gyventoją Domą Grušą iš kažkur atvažiavo Petras Kaupis.
Jis turi pistoletą, kurį galima iš jo atimti. Mes susitarėme,
kad, Raupiui važiuojant iš kaimo per mišką, kuriame mes
slapstomės, mes jj sulaikysime. Vakare pastebėjome keliu
per mišką dviračiu važiuojantį vyriškį. Mes pastojome jam
kelią. Tai ir buvo Petras Kaupis, kurį mes sulaikėme ir
nuvedėme gilyn į mišką. Ten išklausinėjome, kas jis, iš
kur atvažiavo į Arkšvos kaimą ir ar turi pistoletą. Kaupis
atsakė, kad jis buvo atvažiavęs pas Grušą ir dabar važiuo­
ja į Ylakius. Dirbdamas iki šiol liaudies gynėju, turėjęs
pistoletą, bet dabar jau nebedirbąs ir pistoleto nebeturįs.
Jis pasakė, kad mes galime ką tik norime daryti su juo,
bet jis pistoleto neturi, ir prašė, kad paleistume jį. Aš su­
tikau jį paleisti, tačiau Mockus pasakė, kad jį, kaip buvusį
liaudies gynėją, reikia sušaudyti.
Sutemus mes nuvedėme jį 500 metrų nuo tos vietos, kur
mes slėpėmės, ir banditas „Trumenas“ , man, Mockui ir
Žiprei matant, iš pistoleto nušovė Petrą Kaupį. Tai įvyko
ant Luobos upės kranto. Ten pat banditas „Trumenas“ už­
kasė lavoną. Tą pačią naktį aš su Mockum grįžau į bun­
kerį pas Lenkauską, o Ziprė ir „Trumenas“ nuėjo į savo
bunkerį.
1949
metų vasarą mes su banditu Mockum buvome nu­
ėję ant Luobos upės kranto pažiūrėti tos vietos, kur užka­
sėme Petro Raupio lavoną. Jeigu pavasarį pakilęs vanduo
būtų nuplovęs žemę nuo lavono, mes būtume vėl užkasę
lavoną, kad niekas negalėtų jo rasti.
Tačiau nuėję į tą vietą, kur buvo užkastas Raupio la­
vonas, mes jo ten neradome. Jį pavasarį nunešė pakilęs
vanduo pavandeniui. Nužudę Petrą Kaupį, jo dviratį mes
įmetėme į rugius maždaug už vieno kilometro nuo nužu­
dymo vietos. Petras Kaupis buvo VSM Ylakių valsčiaus sky­
riaus liaudies gynėjas.

110

Už

atsisakymą

r e mt i

banditus...

1948
metų rudenį aš su banditu Mockum slapsčiausi
bunkeryje pas Lenkauską. Kartą Mockus pasiūlė man nu­
eiti su juo pas Klaišių kaimo gyventoją Kakštį ir įsakyti
jam paruošti mums pinigų. Nuėję pas Kakštį, mes radome
jo žmoną ir vaikus, o jo paties nebuvo namie. Jis pasislėpė
nuo mūsų rūsyje, nes ten mes girdėjome bruzdesį. Tada
mes liepėme Kakščio žmonai pasakyti vyrui, kad jis už mė­
nesio paruoštų mums 1000 rublių. Mes pažadėjome už mė­
nesio užeiti tų pinigų. Kakštienė pasakė, kad jie paruoš
mums pinigus. Tada mes išėjome.
Už dviejų mėnesių mes su Mockum nuėjome pas Kakštį
pinigų. Pakeliui užėjome рая Klaišių kaimo gyventoją Že­
melį, kurį banditas Mockus paklausė, ar Kakštys paruošė
mums pinigus ir ar nesiskundė jam, kad mes reikalavome
iš jo pinigų. Žemelis atsakė nežinąs, ar Kakštys paruošė
mums pinigus, bet jis skundėsi jam, kad mes buvome pas
jį ir liepėme paruošti pinigus. Tuomet Kakštys pareiškęs
Žemeliui, kad kažin ar mes gausime iš jo pinigus, nes jis
pasiėmęs automatą ir lauksiąs mūsų ateinant. Žemelis pa­
tarė mums nueiti pas Kakštį ir paimti iš jo gerą automatą.
Sužinoję tai, aš ir Mockus tuojau išėjome iš Žemelio ir
nuėjome pas Kakštį. Kakštys dar nemiegojo, pas jį namuose
buvo šviesu. Banditas Mockus priėjo prie namo iš tos pu­
sės, kur buvo matyti šviesa, o aš nuėjau į kitą namo pusę.
Tuo metu Mockus, pamatęs Kakštį stovintį kambaryje prie
stalo, liepė iškelti rankas aukštyn. Tačiau Kakštys nepa­
klausė ir leidosi bėgti, norėdamas iššokti pro langą toje
pusėje, kur aš stovėjau. Tai pamatęs, aš sušukau „stok!“ ,
bandydamas sulaikyti Kakštį, tačiau jis puolė atgal į tą
kambarį, ties kuriuo stovėjo Mockus.
Tuomet aš ir Mockus pradėjome šaudyti iš automatų į
Kakštį. Netrukus Mockus, jau būdamas viduje, pašaukė ir
mane. Aš įėjau. Mockus man pasakė, kad bešaudydami mes
nušovėme mažą Kakščio dukterį, o jis pats pasislėpė.
111

Pamatęs pas Kakštį ant komodos automatą, Mockus
paėmė jį ir atidavė man. Be to, jis padavė man ir savo au­
tomatą, o pats su pistoletu rankose įlindo į rūsį po grindi­
mis. Ten jis rado Kakštį ir nušovė jį. Išėjęs iš rūsio, M oc­
kus paėmė iš manęs savo ir Kakščio automatus, ir mes,
nieko daugiau ten nepaėmę, grįžome į bunkerį pas Len­
kauską. ■•
Banditų

klasta

1946 metų rudenį aš įstojau į nacionalistų gaują, ku­
rios vadeiva buvo Mockus. Klaišių miške gavau iš jo au­
tomatą, o paskui su Mockum ir kitais banditais išėjom
slapstytis į Dames mišką. Ten mes sutikome apie 30 bandi­
tų. Kartą vakare Mockus pasakė man, kad jie nutarė tą
naktį nužudyti du ar tris komunistus, gyvenančius Gėsalų
kaime, ir rytą, kai į Gėsalus važiuos mašina su VSM dar­
buotojais tirti tą įvykį, suorganizuoti pasalas ir apšaudyti
juos. Ten eis visi banditai, apie 30, vadovaujami Venckaus;
su jais eisime ir mes — aš, Mockus ir Gembutas.
Iš Dames miško mes kitą rytą nuėjome į Gėsalų kaimą.
Ten krūmuose prie kelio visi sugulėme ir laukėme mašinos
su VSM darbuotojais. Už trijų ar keturių valandų nuo
Ylakių miestelio pusės atvažiavo mašina, kurioje buvo daug
kareivių. Kaip anksčiau buvo įsakęs Venckus, mes tuojau
pradėjome šaudyti į juos iš dviejų rankinių kulkosvaidžių,
automatų ir šautuvų. Ar aš šaudžiau iš savo automato į tą
mašiną, dabar neprisimenu. Apšaudę mašiną, mes leido­
mės bėgti. Bėgdamas aš mačiau, kad toji mašina stovėjo
vietoje, o kareiviai šaudė į mus ir nušovė vieną banditą,
kurio pavardės nežinau.
1947 metais, kai aš slapsčiausi su banditu Tamašausku
Dames miške, jis man papasakojo, kad tada, kai mes apšaudėme automašiną prie Gėsalų kaimo, žuvo septyni ar
aštuoni kareiviai. Su mumis buvo ir jis, Tamašauskas, bet
tuomet aš jo dar nepažinojau.
112

Prieš tą įvykį Gėsalų kaime mūsų gaujos banditai, ku­
rie taip pat dalyvavo apšaudant mašiną, nužudė du ar tris
to kaimo gyventojus, kurių pavardžių nežinau.
Daugiau aš nedalyvavau apšaudant mašinas su karei­
viais ir liaudies gynėjais, tačiau žinau, kad 1947 metų va­
sarą banditai Pukinskas, Mockus, Pilipaitis, „Trumenas“ ,
Tamašauskas ir kiti netoli Skuodo bandė mina susprogdinti
mašiną su milicijos darbuotojais ar kareiviais. Minai nesprogus, jie mašiną apšaudė...

Silinas Albertas, Jono s., gimęs 1930 metais
Lietuvos TSR, Skuodo rajone, Mažųjų Rūšupių
kaime, lietuvis, kilęs iš vidutinių valstiečių, bai­
gęs keturis pradžios mokyklos skyrius, gyveno
nelegaliai.
ŠILINO ALBERTO parodymai*

Ką a p i p l ė š u s ? . .
1951 m. lapkričio 10 d.
1950
metų vasarą, liepos ar rugpiūčio mėnesį, aš su
banditais Vincu Silinu ir Žemeliu slapsčiausi krūmuose
Latvijos TSR, Priekulės rajone. Kartą gaujos ryšininkas,
slapyvardžiu „Ošvinas“ , gaujos dalyviams Vincui Silinui ir
Žemeliui prašant, pakvietė pas mus gaujos ryšininkę, kurios
pavardės aš neprisimenu. Tai buvo apie 30 metų moteris.
Vincas Silinas ir Žemelis paklausė ryšininkės, ką iš Prieku­
lės rajono gyventojų būtų galima apiplėšti. Jinai mums
nurodė, kad galima apiplėšti du Priekulės rajono gyvento­
jus: Siksą ir dar vieną, kurio pavardės neprisimenu. Tie
gyventojai, kaip sakė ryšininkė, esą komunistai.
Sužinoję tai ir sulaukę vakaro, aš, Vincas Silinas ir Že­
melis iš krūmų nuėjome apiplėšti Siksą ir dar vieną gyven­
* ADSR d. r., 42, 170— 175.
8 Užsak. Nr. 800

113

toją, kurio pavardės nežinau. Iš pradžių užėjome pas antrą­
jį. Jis jau miegojo; mes pažadinome jį, patys atsidarėme
namo duris ir įėjome į vidų. Tuokart iš to gyventojo mes
paėmėme vyrišką gelumbės kostiumą, apie 10— 15 metrų
milo ir portfelį.
Išeinant iš to gyventojo, Vincas Šilinas liepė jam kitam
kartui paruošti mums 2000 rublių. Jisai sutiko. Iš ten su pri­
siplėštais daiktais mes nuėjome pas Siksą. Priėję pama­
tėme, kad durys uždarytos, bet jis pats dar nemiegojo.
Matydami tai, mudu su Vincu Silinu pabeldėme į langą.
Išgirdęs beldimą, Siksas paklausė, kas čia beldžiasi. Mes
pasisakėme esą milicijos darbuotojai. Tačiau Siksas, ma­
tyt, nepatikėjo ir neatidarė mums durų.
Tada aš atidariau Sikso namo langą ir, įlindęs į vidų,
priėjau prie Sikso. Staiga jis pats ir jo žmona griebė už ma­
no automato, norėdami atimti jį iš manęs. Tada aš šoviau iš
automato Siksui ir jo žmonai į krūtinę ir nušoviau juos. Po
to mes su Žemeliu paėmėme iš Sikso radijo aparatą, juodą
vyrišką demisezoninį paltą, apie 10 metrų milo ir keletą po­
rų apatinių baltinių. Išėję iš ten, pakeliui mes pasidalijome
prisiplėštus daiktus; Žemeliui atidavėme radijo aparatą,
apie 10 metrų milo, keletą baltinių ir kelnes, o visa kita pa­
siėmiau aš ir Vincas Silinas. Pastarasis pasiėmė Sikso pal­
tą, kurį, išeidamas iš gaujos, išsivežė su savim, o iš milo
mes pasisiuvome kelnes. Apiplėšę tuos gyventojus, grįžome
į bunkerį pas Skuodo rajono Jedžiotų kaimo gyventoją Pra­
ną Lenkauską...

Korikai
1951 m. gruodžio 19 d.
1950 metų vasarą Paluknės kaime mes sugavome kol­
ūkio revizijos komisijos pirmininką Petrą Sleinį; tada aš
nežinojau jo pavardės. Jo pavardę žinojo Eidėjus ir Paulaus­
kas. Jie ir anksčiau jau norėjo nužudyti tą pirmininką už
tai, kad jis palaikęs ryšius su Tarybų valdžios organais.
114

Dar prieš tai mes apiplėšėme tris Paluknės kaimo g y ­
ventojus; iš jų paėmėme dvi ar tris poras batų.
1950 metų vasarą, apiplėšę Paluknės kaimo gyventojus
ir grįždami atgal, mes sutikome tame pat kaime revizijos
komisijos pirmininką, kuriam pasisakėme esą VSM darbuo­
tojai ir liepėme eiti kartu su mumis. Truputį paėję, banditai
Dargis ir Paulauskas paėmė tą pirmininką už parankės ir
nuvedė į mišką, kurio pavadinimo aš nežinau.
Miške Paulauskas ir Eidėjus užnėrė revizijos komisijos
pirmininkui ant kaklo virvę, paimtą pas vieną valstietį, ir
pakorė jį ant medžio. Aš tuo metu stovėjau už 50 metrų nuo
tos vietos ir priėjau tada, kai pirmininkas jau buvo negyvas
ir nuimtas nuo virvės, o banditai Paulauskas ir Eidėjus kasė
duobę lavonui. Toje duobėje ir užkasė revizijos komisijos
pirmininką, o tą vietą užmaskavo šakom is...
POLITINIAI IŠSIGIMĖLIAI
Stanius Jurgis, Jurgio s., gimęs 1926 metais
Lietuvos TSR, Skuodo rajone, Daukšių kaime,
lietuvis, kilęs iš buožių šeimos, baigęs šešias kla­
ses, gyveno nelegaliai.
STANIAUS JURGIO parodymai*
1951 m. gruodžio 18 d.
1946
metų lapkričio mėnesį aš dezertyravau iš Tarybinės
Armijos, o paskui įstojau į nacionalistų gaują, kuriai vado­
vavo Žalimas, o vėliau — Čepas, slapyvardžiu „Mikas“ .
Man buvo duotas slapyvardis „P ovas“ . Aš gavau vokišką
šautuvą ir buvau toje gaujoje iki 1948 metų sausio mėnesio.
Būdamas gaujoje, aš kartu su kitais banditais dalyva­
vau, žudant ir plėšiant tarybinius piliečius.
Aš buvau gaujoje nuo 1946 metų lapkričio iki 1948 me­
tų sausio mėnesio. Tuo laikotarpiu aš su banditais Vin­
* A DSR d. r., 42, 176— 178.
115

cu Smitu, Apulskiu, Galdiku, Eidėjum, Juozu Mickum,
Vaciu Mickum, Eduardu Smitu ir kitais dalyvavau, vyk­
dant teroristinius aktus prieš Daukšių kaimo gyventojų
Zuzaną Norkienę, Rūkų kaimo gyventoją Bertulį, Arkšvos
kaimo gyventoją Rimgailą, Būdvietės kaimo gyventoją
Narmontą, Šauklių kaimo gyventoją Jasaitę, du brolius,
kurių pavardžių neprisimenu. Be to, mes išvedėme j miš­
ką ir nužudėme bėdžių kaimo gyventoją Skersaitį ir Večių
kaimo gyventoją Venckauską su žmona Venckauskiene.
Nužudę Norkienę, Rimgailą, Narmontą, Venckauską,
Venckauskienę ( . . . ) , mes apiplėšėme jų ūkius — paėmėme
galvijus, maisto produktus, drabužius, batus ir kitokių
daiktų.
1947
metų vasarą aš ir nacionalistų gaujos dalyviai Vin­
cas Smitas, Eduardas Smitas, Galdikas, Dobrovolskis, Va­
cys Stonkus ir kiti bandėme nužudyti Daukšių kaimo gyven­
toją Praną Jablonskį ir du jo sūnus: Praną Jablonskį ir
Stasį Jablonskį, tačiau tai mums nepavyko, nes Jablonskis
ir jo sūnūs pasislėpė. Tuomet mes sudeginome Jablonskio
namą, tvartą ir daržinę, norėdami priversti juos išeiti, kad
galėtume sušaudyti. Tačiau Jablonskis su sūnumis nepa­
sirodė.
1947 metų rudenį banditai Čepas ir Vincas Smitas iš
kažkur sužinojo, kad pas Šakalių kaimo gyventoją Kazį M i­
lių yra Jablonskio rugiai ir kviečiai. Tuomet aš, Vincas Smi­
tas, Eduardas Smitas, Čepas ir kiti banditai apiplėšėme M i­
lių ir paėmėme iš jo rugius, kviečius ir mėsą. Jablonskio ru­
gių ir kviečių paėmėme daugiau kaip toną.
1947 metais mes apiplėšėme šiuos Skuodo rajono Šaka­
lių kaimo gyventojus: Gediminą, Kubilių ir Šakyną. Iš Ge­
dimino atėmėme dvi kiaules, apie 300 kg kviečių ir drabu­
žių, iš Kubiliaus — dvi kiaules, 100 kg rugių, apie 100 kg
ruginių miltų ir drabužių, o iš Sakyno — kiaulę, apie 10 kg
ruginių miltų, drabužių ir pistoletą. Pastarąjį paėmiau aš
ir laikiau pas save, kol išėjau iš gaujos ir legalizavausi.
Tuomet aš atidaviau jį VSM organams Mosėdyje. ..
116

Žitkus Vladas, Antano s., gimęs 192& metais
Lietuvos TSR, Skuodo rajone, Arkšvoš kaime,
lietuvis, kilęs iš buožių šeimos, baigęs keturis
pradžios mokyklos skyrius, gyveno nelegaliai.
ŽITKAUS VLADO parodymai*
1951 m. gruodžio 20 d.
1948 metų pavasarį aš užmezgiau nusikalstamus ryšius
su nacionalistų gaujos dalyviais Vincu Silinu ir Mockum
Tuomet per Albertą Siliną aš gavau iš Vinco Silino du tūks­
tančius rublių paruošti dokumentams gaujos dalyviui Vin­
cui Silinui. Tačiau dokumentų Šilinui aš neparuošiau, o jo
pinigus išleidau savo asmeniniams reikalams.
1949 metų pavasarį, Albertui Silinui pakvietus, kartu su
juo, Liudu Donėla ir gaujos dalyviais Zipre ir vokiečiu, ku­
rio pavardės nežinau, dalyvavau, apiplėšiant Gramzdos
kaimo parduotuvę.
To apiplėšimo metu aš turėjau Alberto Silino duotą šau­
tuvą ir 10 ar 15 šovinių. Tas šautuvas liko vežime kartu su
prisiplėštais daiktais.'
1949 metų pabaigoje ar 1950 metų pradžioje mudu su
Justu Silinu banditų vardu pagrobėme daugiau kaip
20 tūkstančių rublių, kurie priklausė Kulių kooperatyvui.
Iš tų pinigų aš gavau daugiau kaip 5 tūkstančius rublių, o
kitus pasiėmė Justas Silinas.
1950 metų lapkričio mėnesį Vincas Silinas ir Alber­
tas Silinas išėjo iš gaujos ir nuvažiavo į Lentvarį, Valkinin­
kus, o paskui į Vievį pas Stanių, Kostą Siliną ir Justą Si­
liną. Jie išsivežė iš gaujos pistoletus, o savo automatus
paliko kažkur kitoje vietoje. Ten aš ir susitikdavau su
Vincu Silinu, Albertu Silinu ir banditu Stanium, kuris tuo
metu buvo legalizavęsis.
* A D SR d. r., 42, 179— 180.
117

1950
metų gruodžio mėnesį aš, Stanius ir banditai Vin­
cas Silinas ir Albertas Silinas, pastarajam pasiūlius, be to,
dalyvaujant Mačioniui, apiplėšėme Eišiškių kooperatyvų ir
paėmėme iš ten, kaip sakė Albertas Silinas ir Vincas Sili­
nas, 12 tūkstančių rublių. Iš tų pinigų Vincas Silinas davė
man 500 rublių...

ŠILINO ALBERTO parodymai*
1951 m. lapkričio 10 d.
1951
metų birželio mėnesį miške už 7— 10 km nuo Lent­
vario į Vilniaus pusę mudu su Žitkum iš pistoleto nušo­
vėme taksi šoferį, kurio pavardės nežinau.
1951 metų gegužės ar birželio mėnesį Justas Silinas, prie
Valkininkų nužudęs laiškanešį ir grįžęs į Kauną, Siliausko
bute prie Nemuno, Jurgiui Staniui, Vladui Žitkui ir man gir­
dint, pasiūlė nuvažiuoti į Vilnių, apiplėšti ten kokį nors
taksi šoferį, paimti iš jo pinigus ir, jeigu bus galima, maši­
ną ir atgabenti į Kauną; čia, Petrui padedant, gauti šofe­
rio dokumentus ir važinėti tuo taksi arba parduoti jį. Jis
pats — Justas Silinas ir Stanius važiuoti negalį, nes jis bu­
vo sužeistas tuo metu, kai nužudė tą laiškanešį, ir serga,
o Stanius turįs sutikti savo žmoną. Tai turėjau padaryti aš
ir Vladas Žitkus. Mes su tuo sutikome. Tą pačią dieną mes
su Žitkum, palikę Justą Siliną ir Stanių pas Siliauską, trau­
kiniu išvažiavome į Vilnių.
Atvažiavę į Vilnių, laukdami vakaro, mes buvome užėję
pas Saulėno dukterį, Stasę Saulėnaitę, gyvenančią Komjau­
nimo gatvėje, ir buvome nuėję prie Gedimino pilies. Mes su
Žitkum susitarėme nužudyti taksi šoferį, nes jeigu paliksime ji gyvą, jis gali pranešti milicijai, kad mes jį apiplėšė­
me, atėmėme pinigus ir mašiną, ir mus gali suimti. Sulaukę
vakaro, mes, kaip buvome susitarę, vienoje Vilniaus gatvėje
paėmėme taksi „Pobiedą“ , pasisakėme važiuoją į vestuves
* ADSR d. r., 42, 170— 175.
118

į vieną kaimą netoli Vilniaus ir kartu su šoferiu išvažiavo­
me iš miesto. Nuvažiavę į Lentvario pusę apie 10 ar 15 km,
mes įvažiavome į mišką ir sustabdėme mašiną. Ten, kaip
buvome susitarę, aš padaviau Vladui Žitkui, kuris ginklo
neturėjo, savo pistoletą, ir jis šovė taksi šoferiui iš užpa­
kalio į galvą. Kai šoferis buvo nušautas, aš išėjau iš ma­
šinos, atidariau šoferio kabinos dureles ir ištraukiau jį iš
ten. Tuomet iš mašinos išėjo Žitkus ir, apžiūrėjęs ją, pa­
reiškė, kad mašinoje yra pribėgę daug šoferio kraujo ir
su ja negalima važiuoti į Kauną. Mes nutarėme palikti ją
tenai.
Tuomet Žitkus užgesino šviesą mašinoje; aš nuėmiau
šoferiui nuo rankos laikrodį, paėmiau 380 rublių ir vairavi­
mo teises, o Žitkus numovė šoferiui juodus batus. Tai pa­
darę, mes nutempėme lavoną į šalį, užmėtėme jį medžių
šakomis ir, nebegrįždami prie mašinos, išėjome į kelią ir nu­
ėjome į Lentvario stotį. Pakeliui Žitkus grąžino man pisto­
letą. Nuėję į Lentvarį, mes sėdome į traukinį ir nuvažia­
vome iki Kaišiadorių. Traukinyje aš atidaviau Žitkui rankinį
laikrodį ir 190 rublių, kuriuos paėmiau iš šoferio, o likusius
190 rublių ir šoferio dokumentus pasilikau sau.
Kaišiadorių stotyje mes išlipome iš traukinio, kuriuo
važiavome, nes jis ėjo į Rygą, ir sėdome į traukinį, einantį
iš Vilniaus į Kauną. Dieną, atvažiavę į Kauną, mes susiti­
kome ten pliaže Justą Siliną ir Stanių su žmona, kuriai gir­
dint papasakojome Justui Silinui ir Staniui, kad prie Vil­
niaus nužudėme taksi šoferį, paėmėme iš jo pinigus, laik­
rodį, batus ir dokumentus. Kaip prieš tai Žitkus manęs
prašė, aš pasakiau pats nušovęs šoferį. Mes taip pat pa­
sakėme, kad mašinos nepaėmėme, nes joje buvo daug
kraujo. Visa tai išklausęs, Justas Silinas pasakė, jog ne­
reikėjo žudyti šoferio, nes mašinos vis tiek nepaėmėme. Aš
atsakiau, kad dabar jau nieko nebepadarysi, šoferis
nužudytas. Tada Justas Silinas paėmė iš manęs šoferio
119

dokumentus, sakydamas paduosiąs juos Albinui Satkui su­
klastoti, tačiau ar jis jam atidavė juos, aš nežinau.
Be to, mes Silinui ir Staniui rodėme rankinį laikrodį ir
batus, kuriuos paėmėme iš nužudytojo šoferio.
Žitkus bijojo, kad šoferio nužudymu bus nepatenkintas
Justas Silįnas, nes jis barė jį ir už tai, kad tas nužudė laiš­
kanešį. Todėl, Žitkaus prašomas, aš ir pasakiau Justui Si­
linui ir Staniui pats nužudęs šoferį. Justas Silinas sa­
kė, kad jeigu mes nutarėme nužudyti taksi šoferį, tai reikėjo
iš pradžių ištraukti jį iš mašinos ir tik tada nušauti, kad
mašinoje nebūtų kraujo ir būtų buvę galima ją paimti.

ŽITKAUS VLADO parodymai*
1951 m. gruodžio 20 d.
. . . Be to, aš, Justas Silinas, Mečys Paulauskas, legali­
zavęsis banditas Jurgis Stanius, banditai Vincas Silinas ir
Albertas Silinas bandėme apiplėšti Kauno psichiatrinę ligo­
ninę. 1951 metų liepos mėnesį aš, Justas Silinas, Paulaus­
kas ir banditas Albertas Silinas apiplėšėme Kauno plyti­
nės kasą, pagrobdami iš ten 20 tūkstančių rublių.
1951 metų pavasarį aš, Justas Silinas, Albertas Silinas,
Vincas Silinas ir Stanius norėjome apiplėšti Vievio banką,
Plentų valdybos kontorą, mašinas, vežančias sviestą iš
Druskininkų ir Vievio į Vilnių, tačiau šių savo ketinimų neįvykdėme.
Apiplėšę Kauno plytinės kasą, mes tą pačią dieną su­
skaičiavome pinigus; kasoje buvo 22 tūkstančiai rublių.
Tuos pinigus mes pasidalijome. Visiems, kurie dalyvavo
tame apiplėšime, taip pat ir man, teko po tris tūkstančius
aštuonis šimtus rublių.

ADSR

d.

r., 42 ,

1 7 9 -1 8 0 .

ŠILGALIŲ ŠEIMOS IŠŽUDYMAS
Liudininko ŠIMKAUS KAZIO parodymai*
1951 m. gruodžio 9 d.
Eugeniją Šilgalytę aš gerai pažinau, nes ji gyveno su
manimi viename kaime ir buvo mano kaimynė.
1950 metų sausio mėnesį Eugeniją Šilgalytę nužudė
ginkluotos nacionalistų gaujos dalyviai. Tą pačią naktį, be
Eugenijos Šilgalytės, banditai nužudė jos giminaitę Moni­
ką Šilgalienę, Adelę Šilgalytę ir sužeidė Adelės Šilgalytės
dukterį Zitą Šilgalytę.
1949 metų rudenį Didžiųjų Rūšupių kaime sudegė Euge­
nijos Šilgalytės, jos senelės Monikos Šilgalienės ir tetos
Adelės Šilgalytės namas. Tada jos, neturėdamos buto, pa­
prašė mane leisti jas gyventi į savo namą; aš sutikau ir da­
viau Eugenijai Šilgalytei, Monikai Šilgalienei, Adelei šilgalytei ir Zitai Šilgalytei atskirą kambarį savo namuose.
1949 metų gruodžio mėnesį Eugenija Šilgalytę perėjo gy­
venti pas to paties kaimo gyventoją Petronėlę Milerienę; čia
ji gyveno daugiau kaip dvi savaites, o paskui vėl grįžo pas
mane.
1950 metų sausio mėnesį, apie 6— 7 vai. vakaro, aš bu­
vau namie, sėdėjau prie pečiaus ir šildžiausi. Staiga пераsibeldęs įėjo man nepažįstamas vidutinio ūgio banditas su
automatu ir paklausė, kur gyvena Šilgalienė; jos vardo jis
nepasakė. Aš atsakiau, kad Šilgalienė gyvena mano name
kitoje pusėje, atskirame kambaryje; tada banditas tuojau
išėjo iš mano buto. Maždaug už 15—20 minučių, sėdėdamas
savo bute, aš išgirdau automato šūvius. Šaudė Šilgalienės
bute. Kai viskas nutilo, aš nuėjau tenai ir pamačiau kampe
prie spintos Adelės Šilgalytės ir Monikos Šilgalienės lavo­
nus. Negyva Adelė Šilgalytę, gulėdama ant grindų, laikė
prispaudusi rankomis prie savęs dukterį Zitą Šilgalytę. Ki­
tame kambaryje aš radau Joną Strakšį, Praną Strakšį, Bro­
* ADSR

d. r., 4 2 ,

1 8 1 -1 8 2 .

121

nių Mocką ir savo sūnus Kazį Šimkų ir Polenarą Šimkų,
kurie pas nužudytąsias kaimynes buvo atėję anksčiau. Jie
man papasakojo, kad jų nužudyti atėjo du ginkluoti bandi­
tai. Prieš tai jie išvarė juos į kitą kambarį ir liepė niekur
neiti, o patys, nužudę Adelę Silgalytę ir Moniką Silgalienę,
tuojau išėjo.
Vėliau aš sužinojau, kad tą pačią naktį banditai pas Pet­
ronėlę Milerienę nužudė Eugeniją Silgalytę.
Užėjęs pas nužudytąsias, aš išgirdau verkiant Adelės
Silgalytės dukterį Zitą Silgalytę ir, pakėlęs ją nuo grindų,
pamačiau, kad jos abi kojos sužeistos. Tada mes pakinkėme
Vlado Strakšio arklį, ir aš pats nuvežiau sužeistą Zitą Sil­
galytę į Skuodo ligoninę. Mieste aš užėjau į VSM organus
ir pranešiau apie banditų padarytą žmogžudystę.
Tą pačią naktį VSM darbuotojai atvyko į Didžiųjų Rūšupių kaimą ir apžiūrėjo banditų nužudytų Eugenijos Silga­
lytės, Adelės Silgalytės ir Monikos Silgalienės lavonus; po
trijų dienų jos buvo palaidotos Skuodo rajone, Narvydžių
kaimo kapinėse.
Kai Zita Silgalytę ligoninėje pasveiko, ją pasiėmė Ade­
lės Silgalytės sesuo ir išsivežė į Latvijos TSR, netoli Lie­
pojos.
Už ką banditai jas nužudė, aš nežinau. Iki tol Adelė Silgalytė buvo kaimo tarybos pirmininko pavaduotoja, Euge­
nija Silgalytę dirbo klubo-skaityklos vedėja, o Monika Silgalienė niekur nedirbo, buvo namų šeimininkė.

HITLERINIU
OKUPANTŲ ŽIAURUMAI
LIETUVOJE

Hitlerininkai, okupavę Lietuvą, išgrobstė rastas prekių
atsargas, vertė pramonės darbininkus veltui gaminti gėry­
bes, kurias jie savinosi savo grobikiškos armijos ir reicho
gyventojų poreikiams, valstiečius apdėjo nepakeliamomis
prievolėmis ir mokesčiais. Jaunimas hitlerininkų buvo prie­
varta gabenamas j reichą, kur katorginėse sąlygose dirbo
karo pramonėje. Gyventojus, išdrįsusius nevykdyti hitleri­
ninkų žiaurių potvarkių, okupantai uždarydavo kalėjimuose,
koncentracijos stovyklose, išvarydavo prievartos darbams,
konfiskuodavo jų turtą, be teismo šaudydavo.
Skelbiami dokumentai parodo, kaip hitlerininkų buvo
nužudyti keturi valstiečiai Valkininkuose už prievolių nepristatymą. Tai ne vienintelis hitlerininkų okupacijos metais
įvykis. Panašiai hitlerininkai žudė valstiečius ir kitose Lie­
tuvos vietovėse.
Ypatingai žiauriai hitlerininkai slopino patriotinį pasi­
priešinimo judėjimą. Hitlerininkai šaudė, korė ne tik pasi­
priešinimo dalyvius, bet ir naikino ištisus kaimus, siekdami
atgrasinti jų gyventojus nuo dalyvavimo pasipriešinimo ju­
dėjime, nuo pasipriešinimo hitlerininkams judėjimo dalyvių
rėmimo. Hitlerininkai sunaikino Lietuvoje kelis kaimus, jų
gyventojų turtą pagrobė. Čia dedame naujus dokumentus
apie Pirčiupio kaimo ir jo gyventojų sunaikinimą.
125

Už hitlerininkų nusikaltimus Lietuvoje atsakingi ir bur­
žuaziniai nacionalistai. Jie rėmė hitlerininkus kovoje prieš
Tarybų Sąjungą, talkininkavo jiems, grobstant mūsų respub­
likos ekonominius resursus. Nacionalistai tarnavo hitleri­
ninkų okupacinės valdžios aparate, jie padėdavo hitlerinin­
kams išnaudoti pramonės darbininkus, gabenti darbo jė ­
gą j Vokietiją, apdėti ir išieškoti prievoles ir mokesčius iš
valstiečių, jų policija kartu su hitlerininkais kovojo prieš
tarybinius partizanus ir kitus pasipriešinimo dalyvius, pri­
tarė represijoms prieš ramius gyventojus. Iš dokumentų ma­
tyti, kad ir Pirčiupio kaimą naikinant dalyvavo lietuviškieji
nacionalistai, tarnavusieji gestape bei kitose įstaigose.

ŠAUDYMAI UŽ PRIEVOLIŲ
NEVYKDYMĄ

Martiševskis Vaclovas,
1902 metais Eišiškėse.

Edvardo

s.,

gimęs

Liudininko MARTIŠEVSKIO VACLOVO parodymai*
1952 m. gegužės 16 d.
Vokiečių okupacijos metu aš gyvenau Eišiškėse, dirbau
samdomąjį darbą statybose. Pas mane nuo 1942 metų gy­
veno apskrities valdybos sekretorius Kazys Juodis, gimęs
1912 ar 1913 metais.
Apskrities viršininku buvo buvęs smetoninės kariuome­
nės karininkas Kazakevičius, gimęs maždaug 1901 —
1903 metais. Jis atvyko į Eišiškes 1942 metų pabaigoje ar
1943 metų pradžioje, tiksliai neprisimenu.
Aš tai žinau todėl, kad Kazakevičius dažnai lankydavo
Juodį, kuris gyveno pas mane. Juodis ne kartą savo bute
ruošdavo išgėrimus, kuriuose dalyvaudavo Kazakevičius ir
saugumo policijos darbuotojai. Kad Kazakevičius yra
apskrities viršininkas, man pirmas pasakė Juodis, kuris
man pasakojo, kad jis, t. y. Kazakevičius, buvęs smetoni­
nės kariuomenės karininkas... ir yra apskrities viršinin­
kas.
Iš Juodžio aš girdėjau, kad Eišiškių apskrities valdyba
buvo gavusi iš Vilniaus nurodymą surinkti 50 jaunuolių
išsiųsti į Vokietiją priverčiamiesiems darbams. Jis man tai
pasakojo 1943 metais, tikslios datos neprisimenu. Kaip
apskrities valdyba įvykdė tą nurodymą, aš negaliu pasa­
kyti.
* ADSR

d. r „

4 6 , 49 .
127

Už mokesčių nesumokėjimą valstiečius šaudydavo. 1943
metais už mokesčių nesumokėjimą Valkininkų miestelyje
vokiečiai sušaudė valstiečius Saroką ir Antaną Sinkevičių,
buvusius Eišiškių gyventojus. Tais pačiais metais buvo su­
šaudyta dar eilė valstiečių iš kito Eišiškių rajono kaimo;
jų pavardžių negaliu pasakyti.
Dažniausiai Kazakevičių matydavau vokiečių valdžios
organų vadovaujančių darbuotojų iš arbeitsamto tarpe; ma­
no namuose, apskrities valdybos sekretoriaus Juodžio bute
jie dažnai ruošdavo išgertuves.

Balkiūtė Marcelė, Jono d., gimusi 1894 metais
Eišiškių raj., Cebatorių km.
Liudininkės BALKIŪTĖS MARCELĖS parodymai*
1952 m. rugsėjo 5 d.
Vokiečių okupacijos metu aš gyvenau Cebatorių kaime
ir dirbau žemės ūkyje. Kartu su manimi gyveno dar trys
nevedę mano broliai: Antanas Balka, Jonas Balka ir Alek­
sandras Balka.
Antaną 1943 metų vasario 15 d. sušaudė vokiečiai, o
Joną ir Aleksandrą 1947 metais nužudė nacionalistų gau­
jos banditai.
1943 metų vasario 13 d. pas mus atėjo Valkininkų po­
licijos policininkai ir išvedė mano brolį Antaną. Jie pa­
sakė, kad atvesti mano brolį į policiją įsakė Valkininkų
valsčiaus viršaitis Motiejus Norkūnas.
Sekmadienį aš nuėjau į Valkininkų valsčiaus policiją
pasiteirauti, kur mano brolis. Policininkai man atsakė,
kad dabar visos įstaigos uždarytos ir jie nieko negali pa­
sakyti apie mano brolį. Jie liepė man ateiti pirmadienį.
Pirmadienį aš su broliu Aleksandru nuėjau į Valkinin­
kus. Žmonės kalbėjo, kad į kapines atvežė keturis sušati* ADSR
128

d . r ., 4 6 , 5 4 — 5 5 .

dytus vyrus. Aš viena nuėjau ten ir iš tikrųjų pamačiau
keturis sušaudytuosius. Jų tarpe gulėjo ir mano brolis An­
tanas. Kapinėse nepažįstami vyrai jau kasė duobę. Ten
buvo ir tiedu policininkai, kurie išvedė mano brolį. Aš
paprašiau juos leisti parsivežti brolio lavoną namo, tačiau
jie neleido to padaryti. Tada aš nuėjau į namus.
Po kelių dienų aš kreipiausi į policijos viršininką, kad
jis man paaiškintų, už ką sušaudė mano brolį. Policijos
viršininkas pareiškė, jo g atvykęs Eišiškių apskrities val­
dybos atstovas dokumentuose pastebėjo, kad mes nepristatėme visų žemės ūkio produktų vokiečių valdžios orga­
nams. Todėl vokiečiai įsakė suimti brolį, o paskui sušau­
dė jį.
Visi mūsų ukiui priklausantieji žemės ūkio produktai
buvo pristatyti vokiečių valdžios organams. Be to,'n esu ­
prantama, kodėl už prievoles sušaudė brolį Antaną. Visos
prievolės buvo Jono vardu, nes jis buvo šeimininkas.
Ulbinas Antanas, Kazimiero s., gimęs 1901
metais Eišiškėse.
Liudininko ULBINO ANTANO parodymai*
1952 m. rugsėjo 3 d.
Iki 1943 metų aš gyvenau Eišiškėse ir dirbau įvairius
darbus pas miesto gyventojus. 1943 metais išvažiavau iš
miesto ir dirbau pas Eišiškių rajono valstiečius.
Išvadavus Lietuvos TSR nuo vokiškųjų okupantų, aš
vėl grįžau į Eišiškes, kur ir dabar gyvenu.
Aš buvau vokiečių valdžios organų suimtas už žemės
ūkio mokesčių nesumokėjimą. Maždaug prieš dvi savaites
iki mano suėmimo Eišiškių apylinkėje Antanas Ambruževičius įteikė man prievolių lapą, pagal kurį aš turėjau pri­
statyti vokiečių valdžios organams 11 kilogramų rugių ir
* ADSR
9 U žsak. Nr. 800

d . r., 4 6 , 5 1 — 5 2 .
'

129

20 kilogramų grikių. Tačiau šių produktų aš neturėjau ir
iki savo suėmimo jų neatidaviau.
Penktadienį pas mane atėjo apskrities valdybos mokes­
čių inspektorius, pavardės nežinau, lenkas, be vienos ran­
kos, it pareiškė, jo g reikia pristatyti grūdus, o jeigu ne­
atiduosiu prievolės, bus blogai. Aš jam paaiškinau, kad
neturiu grūdų ir negaliu atiduoti. Tada inspektorius apžiū­
rėjo mano ūkį, kažką užsirašė knygutėje ir išeidamas pasa­
kė, kad man ir Sinkevičiui būsią blogai. Tačiau jokio raš­
tiško įspėjim o-jis nepaliko.
Kai policininkai nuvedė mane į policiją, po kiek laiko
ten atvedė ir Eišiškių miesto gyventoją Antaną Sinkevičių.
Tą pačią dieną mus abu nuvežė į Valkininkų miestelį ir už­
darė idaboklėje. Ten mes buvome iki pirmadienio. Per tą
laiką: atvedė ir daugiau suimtųjų. Pirmadienį ten jau buvo
17 žmonių.
Pirmadienį mus visus suimtuosius nuvedė į kabinetą,
kur buvo Vilniaus apygardos gebitskomisaras, Valkininkų
miestelio policijos viršininkas, Eišiškių apskrities zonderkomisaras, du gestapininkai — vienas atvykęs kartu su gebitskomisaru iš Vilniaus, o kitas — iš Eišiškių, mokesčių
inspektorius ir vertėjas, dirbęs Valkininkuose. Gebitsko­
misaras kiekvieną kvietė prie stalo, klausė, kodėl neatidavė
mokesčių arba spekuliavo (ten buvo suimtų ir už speku­
liaciją) it atėmė pasus.
Kai visi buvo išklausinėti, jis ir Valkininkų policijos
viršininkas išėjo iš kabineto. Pro langą aš pamačiau, kad
jie apžiūrinėja vietą, kur buvo daug žmonių. Aš supratau,
kad mus nori sušaudyti, ir pasakiau tai šalia manęs sto­
vinčiam Sinkevičiui, tačiau jis nesutiko su mano nuomone
ir net pavadino mane kvailiu.
Kai gebitskomisaras ir policijos viršininkas grįžo, po­
licininkai : išvedė mus visus į aikštę, kur jau buvo daug
Valkininkų ir gretimų apylinkių gyventojų. Mus sustatė
į vieną eilę. Po to abu gestapininkai priėjo prie vieno eilės
galo ir, užmetę iš užpakalio ant kaklo virvę, pistoleto
•130

vamzdžiu pakeldavo kepurę ir iššaudavo. Tokiu būdu buvo
sušaudyti keturi žmonės: Sinkevičius, Eišiškių miesto gy­
ventojas Saroka ir dar du nepažįstami.
Kai keturi žmonės buvo sušaudyti, gebitskomisaras da­
vė komandą nutraukti šaudymą ir liepė atsigręžti į jį.
Gebitskomisaras kažką pasakė vokiškai, o policijos virši­
ninkas lietuviškai, ir mokesčių inspektorius lenkiškai mums
pranešė, kad gebitskomisaras mums dovanoja ir įsako per
tris dienas atiduoti visus žemės ūkio mokesčius vokiečių
valdžios organams. Tada žmonėms liepė išsiskirstyti, o
mums leido eiti namo. Parėjęs namo, po kiek laiko iš Ei­
šiškių pasitraukiau ir grįžau tik išlaisvinus Lietuvos TSR
nuo fašistinės okupacijos.
Sinkevič Marija, Vinco d., gimė 1905 metais
Eišiškių rajono Martviliškių km.
Liudininkės SINKEVIČ MARIJOS parodymai*
1952 m. gegužės 16 d.
Mano vyrą Antaną Sinkevičių 1943 metais vokiečiai
sušaudė Valkininkų miestelyje. Kartu su juo buvo sušau­
dyti dar trys valstiečiai: vienas — iš Čebatorių kaimo, pa­
vardės neprisimenu, antras — buvęs Eišiškių miesto gy­
ventojas Saroka. Jo žmona, senyvo amžiaus, ligota, dabar
gyvena Eišiškėse.
Mano vyras Sinkevičius ir Saroka buvo sušaudyti už
mokesčių nesumokėjimą vokiečių valdžios organams.
Dar prieš suėmimą, maždaug 1943 metų pradžioje, pas
mus į namus atėjo mokesčių inspektorius, jo pavardės ne­
žinau, ir atnešė mokesčių lapą, įspėjęs, kad reikia tuojau
atsiskaityti su valstybe.
Mano vyras Sinkevičius paaiškino, kad jis serga, dar neiškūlė rugių ir pažadėjo pasveikęs pasistengti atsiskaityti.

* ADSR

d . r ., 4 6 , 5 0 .
131

Netrukus po šio įvykio, praėjus kokioms trims savai­
tėms pas mus atėjo policininkai, suėmė mano vyrą ir, nu­
vežę į Valkininkus, ten sušaudė.
Po jo sušaudymo Eišiškėse buvo išklijuotos afišos, ku­
riose buvo rašoma, kad mano vyras Sinkevičius ir Saroka
sušaudyti kaip valstybinių prievolių sabotuotojai.
Eišiškėse nuo 1943 metų buvo apskrities valdyba, ji ir
tvarkė valstiečių apmokestinimo klausimus.

NAUJI DOKUMENTAI
APIE PIRČIUPĮ

Šio pranešimo autorius, matyti, nacionalistas — oku­
pacinės valdžios pareigūnas. Tokias išvadas tenka daryti
todėl, kad, aprašydamas Pirčiupio įvykius, jis vartoja bur­
žuazinių nacionalistų terminologiją ir yra priešiškas tary­
biniams partizanams, kuriuos vadina banditais. Nors do­
kumentas be parašo, redakcija skelbia jį, nes jame apra­
šomieji įvykiai visumoje neprieštarauja žinomiems faktams
apie Pirčiupio tragediją ir juos papildo.

Pirčiupiu kaimo, Valkininkų valse., Eišiškių apskr.,
kruvinoji tragedija*
Vokiečiai

sudegino

gyvus

120 ž m o n i ų
Pirčiupiu kaimas susideda iš dviejų dalių: Senieji Pirčiupiai ir Naujieji Pirčiupiai, kuriuos teskiria tik plentas.
Visame kaime buvo 43 šeimos. Iš jų Naujuosiuose Pirčiupiuose 32 šeimos ir 11 šeimų Senuosiuose Pirčiupiuose.
Vienoje pusėje kaimo, vadinamuose Senuosiuose Pirčiu­
piuose, gyvena vokiečių sargybos būrys štiuepunkt**, ku* Partijos istorijos institutas prie LKP CK. Dokumentų rinkinys,
167 b., 181— 183 1. Mašinraštis-nuorašas.
** Stutzpunkt (vok.) — atsparos punktas. Red.
10 Užsak. Nr. 800

133

ris gyvena išsidėstęs pas 5 ūkininkus. Vokiečių sargybos
apsikasusios bunkeriais ir apsitverusios vielomis. Senieji
Pirčiupiai yra rytinėje plento pusėje. Vokiečiai eidavo sar­
gybą Vilniaus— Eišiškių plente, kad iš miškų banditai nei­
tų per plentą j vakarus, į gyvenamas vietas. Iki birželio
pradžios ir Naujuosiuose Pirčiupiuose gyveno vokiečių ka­
riuomenės lakūnai. Jų partizanai nekliudė, nors apylinkė­
se važiuojančius vokiečius iš miško apšaudydavo ir vieną
kitą vokietį nušaudavo. Žūdavo ir banditų.
1944 m. birželio 3 d., šeštadienį, rytą apie 8 vai. lengvo­
mis mašinomis iš Vilniaus vyko gestapo vyresnieji vokie­
čiai (žmonių pasakojimu taip atrodė, kad mašinose ne ei­
liniai kariai). Mašinoms pravažiavus Pirčiupiu kaimą apie
2—3 kilometrus, miške ant plento tas vokiečių mašinas iš
miško apšaudė ir nušovė 4 ar 5 vokiečius, važiavusius ma­
šinomis. 5 vokiečius gyvus banditai paėmė į nelaisvę.
Vieną sužeistą vokietį Pirčiupiu kaimo ūkininkas atvežė
į Pirčiupius. Tas vokietis sužeistas bėgo iš mūšio vietos
ir pataikė ant to važiuojančio ūkininko (ūkininkas buvo
iš Senųjų Pirčiupiu). Kiti vokiečiai mašinomis nuvažiavo
į Eišiškes. Pradžioje vokiečiai gyrėsi nušovę 20 banditų,
bet niekas tų žinių nepatvirtino, niekas nušautų banditų
nematė, ir artimiausia tiesai, kad vokiečiai tame susirė­
mime banditų nenušovė.
Vokiečiai (kurie buvo likę gyvi po susirėmimo), nuvykę
į Eišiškes, tuojau pasiėmė vokiečių kariuomenę: 17 sunk­
vežimių kareivių, 3 mažesnio tipo tankus, vieną didelį šar­
vuotį. Į Pirčiupiu kaimą vokiečiai atvažiavo 11 vai. Žmo­
nės prie vokiečių kariuomenės buvo pripratę ir, supant,
vokiečiams kaimą, nebėgiojo. Priešingai, kurie buvo lau­
kuose, grįžo namo pasiįdomauti, ko čia atvyko vokiečiai,
gal rinkti duoklių, manydami dar kuo nors išsipirkti. Ap­
supę kaimą pradėjo iš gryčių varyti žmones į kaimo vidu­
rį. Ėjo į kiekvieną trobą ir, nieko nesakydami, liepė eiti į
kaimo aikštę. Trobose nieko neliko, ir niekas pro sargybi­
nių ratą iš kaimo negalėjo išbėgti. Kelios moterys, kurios
134

iš trobų vokiečių varomos nėjo, buvo tuojau nušautos čia
pat savo gryčiose. Bėgti niekas ir negalvojo, nes nežinojo,
kam ten varo. Kad už kaimo yra nužudyti 5 važiavusieji
rytą vokiečiai, kaimiečiai visai nežinojo. Suvarę į aikštę,
vyrus pradėjo skirti nuo moterų. Prie vyrų atskyrė ir visus
berniukus, kurie tik galėjo patys vieni be motinų paeiti.
Kai žmonės suvaryti stovėjo aikštėje, tai kiti vokiečiai ėjo
per trobas ir ėmė, kas jiems patiko: moterų audeklus, audi­
nius, drabužius, siuvamas mašinas. Labai ieškojo pinigų,
maisto produktų: sviesto, lašinių, duonos, išsėmė rastus
trobose miltus. Visa dėjo į sunkvežimius. Gyvulius: karves,
avis, vištas, žąsis varėsi j Senuosiuose Pirčiupiuose esantį
štiucpunktą. Senųjų Pirčiupiu gyventojų nesuėmė, nes vie­
tos vokiečių sargybos vadas prašė gyventojų nesuimti ir
trobesių, esančių kitapus plento, nedeginti, nes jie netu­
rėsią kur gyventi. Senųjų Pirčiupiu gyventojams neleido
eiti ir žiūrėti, kas darosi kitoje plento pusėje. Apsuptieji
gyventojai aikštėje matė, kaip vokiečiai plėšia jų namus,
varo gyvulius ir t. t.
Kaimą visiškai apiplėšę, vokiečiai atskyrė 10 vyrų ir,
nuvarę į kaimo galą, j kluoną, juos uždarė ir kluoną iš
visų pusių apšaudė padegamais šoviniais. Kluonas užsi­
degė. Uždaryti kluone šaukė, rėkė, bet jiems neleido išeiti
Likusieji aikštėje jų šauksmus girdėjo ir matė degantį
kluoną su gyvaisiais, bet pabėgti negalėjo, nes stovėjo
labai stiprios sargybos. Dar nebaigus pirmiesiems vyrams
kluone degti (girdėjosi jų šauksmai), iš Eišiškių atvažiavo
lietuvis valdininkas Ulbinas. Sako, kad jis esąs Eišiškių
gestapo viršininkas. Jis, Ulbinas, pamatė moterų būryje
sargybos apsuptą buvusią Eišiškių mokesčių inspekcijos
tarnautoją Uždavinytę ir pradėjo ją šaukti pas save, sa­
kydamas, kad čia visiems bus mirtis. Tada ji, būdama
rate, atsakė, kad čia yra tėvai ir ji mirs kartu su tėvais
Tada vokiečiai Uždavinytei leido paimti iš rato savo tė­
vus. Uždavinytė išėjo iš rato su savo tėvu ir motina. Tuo
akimirksniu iš rato iššoko viena moteriškė ir pradėjo
135

sakyti, kad jos sūnus dirbąs Vokietijoje. Ji taip pat sakė
Ulbinui ir vokiečiams. Tikrumoje tos moters sūnus buvo
dar iš lenkų kariuomenės vokiečių nelaisvėje. Vokiečiai lei­
do išeiti dar vienam vyrui, kuris buvo grįžęs atostogų iš
Vokietijos. Dar viena moteris priėjusi pasakė, kad jos šei­
mą išpiovę banditai, o dabar ir ją nori sušaudyti. Leido
išeiti ir jai. Dar vokiečiai patys iššaukė kaimietę Aldanavičienę...
Dar prašėsi daugiau žmonių, bet vokiečiai daugiau ne­
sileido j įkalbas. Vokiečiai lietuviškai niekas nemokėjo. Iš­
leistuosius žmones suvarė į gryčią ir neleido žiūrėti, kas
darosi aikštėje.
Tuo laiku pirmoji vyrų dešimtis kluone degė, ir girdė­
josi jų klyksmai.
Baigę kalbas apie žmonių paleidimą iš rato, vokiečiai
visus vyrus varė prie degančio kluono kaimo gale. 15 su­
varė' į greta esantį dar nepadegtą kluoną, o visus kitus,
įrėmę automatus į nugaras, varė į tą degantį kluoną, ku­
riame vis dar girdėjosi degančių vyrų klyksmai. Vienas iš
varomų vyrų pradėjo rodyti dokumentus, kad jis esąs ne
iš Pirčiupiu kaimo, tai jį nušovė. Jo pavardė Buckus J o ­
nas iš Pamerkiu vienkiemio. Jis laikė rankose dvejų metų
dukrelę. Ją išplėšė sargybinis iš rankos ir nunešęs numetė
į moterų apsuptą ratą. Vienas lipo iš degančio kluono, tai
jį nušovė. Pora bandė bėgti ir juos tuoj nušovė. Visus
suvarė į degantį kluoną ir dar apšaudė padegamomis kul­
komis. Iš kluono niekas neišbėgo, ir visi baisiuose klyks­
muose degė. Jie degė keletą valandų. Vis girdėjosi jų
riksmas. Aplinkui kluoną stovėjo labai stiprios sargybos,
kol jis visai sudegė.
Kai šitie dar tebedegė, tai buvo uždegtas ir gretimas
kluonas su atskirtaisiais 15 vyrų. Ir iš to kluono niekas
nepabėgo. Kartu sudegė ir vyrų būryje buvę berniukai vos
3—5—9 metų amžiaus. Tik buvusieji ant motinų rankų buvo
136

palikti motinoms, kurios, stovėdamos apsuptos, matė, kaip
dega jų vaikai.
Moterys aikštėje tą viską matė ir girdėjo, bet nieko ne­
galėjo padaryti. Joms sargybiniai liepė sėsti ant žemės
ir sakė, kad puola banditai ir jas gali nušauti. Vis dėlto
viena moteris bėgo, ir ją nušovė. Paskui ją bėgo ir jos
duktė 20 metų mergaitė. Kai motiną nušovė, tai ir duktė
parkrito, nudavė, kad ji yra nušauta. Atėję vokiečiai paspardė motiną kojomis ir įsitikino, kad negyva. Paspardė
ir gulinčią dukterį ir tą paliko. Bet atėję kiti vokiečiai at­
vertė tą merginą veidu ir pamatė, kad ji gyva. Tai ją pa­
kėlė ir atvarė į moterų ratą. Tada išbėgo iš rato mergaitė
ir ėmė rodyti dokumentus, kad ji esanti iš kito kaimo. V o­
kiečiai jos neklausė ir nušovė.
Pradėjo skirstyti moteris į būrius. Vieną būrį nuvarė
į kitą kaimo galą, kur dar nebuvo degančio klojimo, su­
varė į klojimą ir šūviais iš visų pusių padegė klojimą.
Moterų iš viso sudarė 5 būrius. Kitus 4 būrius suvarė į
gyvenamus namus — gryčias ir taip pat šūviais iš visų
pusių padegė jas. Moterys pro langus mėtė vaikus laukan,
tai vokiečiai tuos vaikus pagriebę gyvus metė atgal į de­
gančias trobas. Moterys iš vidaus dėjo langus pagalvėmis,
vilnoniais drabužiais — norėjo sulaikyti gaisrą, bet trobos
degė labai greitai. Trobos įsidegė iš vidaus.
Pirmąjį vyrų būrį pradėjo deginti 14 vai. Paskutinės
moterys baigė degti 17 vai. Kelios moterys iš degančių,
trobų bandė bėgti, bet jas tuojau nušovė.
Su moterimis buvo ir vienas berniukas. Jis bėgo iš de­
gančios trobos ir jį nušovė.
Kai moterys ir vyrai sudegė, tai vokiečiai ėjo prie kiek­
vienos kaimo trobos ir jas uždegė padegamaisiais šūviais.
Padeginėjo gryčias, kluonus, tvartus ir visas kitas trobe­
les. Lauke nušautuosius dabar atvilko ir sumetė į degan­
čias trobas.
137

Kaimo ganyklose ganė bandą piemenukai. Jų buvo du.
Išgirdę kaime^ triukšmą, jie atsivarė arčiau kaimo kiaules.
Juos vokiečiai pagavo ir abu gyvus įmetė į ugnį.
Vokiečiai išvažiavo vėlai naktį. Sargyboje paliko buvu­
sius kaime štiucpunkto vokiečius. Šitie vokiečiai kitiems
žmonėms eiti prie apdegusių lavonų neleido. Nesudegusius
lavonus pylė benzinu ir degino. Sudegusiuose namuose
buvo matyti apdegusių lavonų krūvos, daugiausia susime­
tę į krūvas, kniūbsti, užsiėmę veidus rankomis.
Benzinu pylė ir degino lavonų likučius keletą dienų,
kol teliko menki kaulų likučiai.
Atskirtuosius gyvus vokiečiai išsivežė į Eišiškes.
Prie lavonų likučių ir į sudegusį kaimą neleido eiti visą
savaitę. Valkininkų kunigas gavo leidimą apžiūrėti lavo­
nus pas vokiečių štiucpunkto karininką.
Kai kunigas prašė leidimo palaidoti kaulus, vokiečių
sargybos viršininkas atsakė: „Lietuviai juos išžudė, tai į
lietuvius ir kreipkitės leidimo.“
Laidotuvės įvyko pirmadienį, 1944 m. birželio 12 d. Lai­
dotuvių leidime buvo įsakmiai pabrėžta, kad laidotuvės
būtų tylios ir kad nedalyvautų minios žmonių.
Pirčiupiu kaimas grynai lietuviškas kaimas. Kaimo ūki­
ninkai dzūkai gyveno vargingai, žemės turėjo nedaug.
Vertėsi daugiausia uogų, grybų rinkimu.
Sprendžiant iš gyventojų skaičiaus kaime ir rastų la­
vonų likučių, sudegintų gyvų kūdikių, moterų ir vyrų yra
120, įskaičius ir bėgant nušautuosius.
Jie palaidoti dviejose duobėse. Vyrai ir moterys at­
skirai.
Daryta (slaptai) ir sudegintų lavonų fotografinės nuo­
traukos.
Žinias dar negalėjau pilnai išbaigti, nes sakytojas ne­
turėjo laiko ilgiau sakyti*.
* Paskutinės trys pastraipos dokumente išbrauktos, žodis — «iš­
baigti» ištaisytas «pateikti». Red.
138

JIE MATĖ SAVO AKIMIS!
Dausevičienė Ona, Stasio d., gimusi 1918
metais Eišiškių rajono Pirčiupio km.

Liudininkės DAUSEVIČIENES ONOS parodymai*
1952 m. rugsėjo 5 d.
1944 metų birželio 3 d. vokiečių kareiviai apsupo Pir­
čiupio kaimą. Visi kaimo gyventojai buvo išvaryti į lauką
netoli Sibailienės namų, moterys ir vyrai atskirai.
Aš mačiau, kaip Marija Uždavinytė kalbėjosi su vienu
civiliai apsirengusiu lietuviu, atvažiavusiu su vokiečių ka­
reiviais. Ką ji kalbėjo su juo, aš nežinau. Kai mes paklau­
sėme jos, ką vokiečiai galvoja daryti su mumis, ji atsakė
nežinanti.
Paskui tas lietuvis ėmė šaukti kai kuriuos žmones j ša­
lį, jų tarpe ir mane. Kartu su manimi iššaukė Juozą U ž­
davinį, jo žmoną Juzę Uždavinienę, dukterį Mariją Uždavinytę, Karoliną Uždavinienę, Stasį Jelmoką ir Viktoriją
Jelmokienę. Mus visus uždarė Sibailienės name. Tuo metu
Jelmokienė ir dar viena mergina bandė bėgti į mišką, bet
buvo nušautos netoli nuo Sibailienės namų.
Po to vyrus uždarė Uždavinio daržinėje, padegė ir šau­
dė. Po kiek laiko mus nuvarė į girininko namus; iš ten
visus, išskyrus Stasį Jelmoką ir Juozą Uždavinį, mašina
nuvežė j Eišiškes, paskui į Varėną, o iš ten paleido.
Dar būdami girininko namuose, matėme, kad dega visas
kaimas. Vokiečiai sunaikino apie 150 žmonių. Iš mano ar­
timųjų buvo sudegintas tėvas,‘ sesuo Marija Jurgelevičienė
su penkių savaičių kūdikiu ir dvi netekėjusios seserys.

* ADSR

d.

r., 4 6 , 53 .

139

Uždavinienė Karolina, Kazio d., gimusi 1885
metais Eišiškių rajono Pirčiupio kaime.
Liudininkės UŽDAVINIENES KAROLINOS parodymai*
1952 m. rugsėjo 5 d.
1944 metų birželio 3 d. aš buvau namie su vyru Jonu
Uždaviniu ir dukterimi Antose Uždavinyte, o sūnus Sta­
sys Uždavinys dirbo lauke.
Apie 10 vai. ryto mes pamatėme, kad kaimą supa vo­
kiečių kareiviai. Mano vyras norėjo eiti pas sūnų, bet jį
grąžino atgal. Paskui vokiečiai išvarė visus iš namų j
lauką, vyrus ir vaikus suvarė į vieną vietą, o moteris su
mažamečiais vaikais — j kitą. Čia buvo ir Juozo Uždavinio
šeima. Su juo buvo žmona Juzė Uždavinienė ir duktė Ma­
rija Uždavinyte, kuri tuo metu dirbo Eišiškėse, bet kur,
nežinau. Tuomet ji buvo atvažiavusi pas tėvus j svečius.
Tuo metu vienas karininkas lietuviškai kreipėsi j Ma­
riją Uždavinytę: „Ką tu čia veiki, Maryte, juk bus žudomi
žmonės.“ Tada visą Uždavinių šeimą atskyrė nuo kitų. Aš
kreipiausi į tą karininką, sakydama, kad mano sūnus pa­
deda vokiečiams, tačiau jis nieko neatsakė. Tiktai tuomet,
kai aš kreipiausi į kitus vokiečių karininkus, jie paprašė
Marijos Uždavinytės išversti mano žodžius. Kai Marija
jiems pasakė, kad mano sūnus padeda vokiečiams, mane
taip pat prijungė prie Uždavinio šeimos. Kartu su mumis
vokiečiai kažkodėl paliko Oną Pečiukonytę ir Viktoriją
Jelmokienę. Paskui mus visus nuvedė j Sibailienės namą ir
liepė nežiūrėti pro langą. Turiu pasakyti, kad mano duktė
tuo metu buvo namie, pasislėpusi ant aukšto, o vyras ir
sūnus — kartu su vyrais! Jie taip pat norėjo prisijungti
prie mūsų, bet vokiečiai neleido.
Būdami Sibailienės name, mes pamatėme, jo g iš mote­
rų būrio išbėgo Ulina Jelmokienė ir dar viena mergina.
* ADSR
140

d . r., 4 6 , 5 6 — 5 7 .

Kuomet jos pribėgo iki namo, kur mes buvome, vokiečiai
iš automatų nušovė jas. Tuomet mes supratome, kad vo­
kiečiai kažką sugalvojo.
Paskui visus vyrus nuvarė į Juozo Uždavinio daržinę.
Už jo aš vėliau ištekėjau (jis liko gyvas, nes tuo metu ne­
buvo namie). Suvarę visus į daržinę, vokiečiai padegė ją,
o mus per kaimą nuvarė į girininko namus. Einant pro
mano namus, prie mūsų prisijungė mano duktė, kurią aš
pašaukiau. Būdami jau eigulio namuose, mes matėme, kad
vokiečiai suvarė moteris į gyvenamuosius namus ir padegė.
Tuo metu girininko namuose atsirado ir Stasys Jelmokas.
Paskui mane, mano dukterį Antosę, Juzę Uždavinienę,
Mariją Uždavinytę, Viktoriją Jelmokienę ir Oną Pečiukonytę:Dausevičienę susodino j mašiną ir išvežė į Eišiškes.
Juozą Uždavinį ir Stasį Jelmoką kažkodėl paliko girinin­
ko namuose.
Iš Eišiškių mus nuvežė į Varėną, o iš ten paleido ir
liepė į Pirčiupio kaimą negrįžti; jie, t. y. vokiečiai, pareiš­
kė, jog ten jau nieko nebėra.
Tuo būdu, vokiečiai sudegino ir sušaudė apie
140— 150 žmonių. Be to, kartu su Pirčiupio kaimo gyvento­
jais buvo sudeginti ir kiti žmonės, kurie tuo metu ėjo pro
kaimą. Iš mano artimųjų žuvo mano pirmasis vyras, sū­
nus, vienas brolis ir devyni jo šeimos nariai, kitas brolis ir
septyni šeimos nariai, sesuo ir šeši šeimos nariai.
Visi žuvusieji buvo palaidoti toje vietoje, kur sudegė
daržinė su vyrais.
Mano sūnus Juozas 1939 metais tarnavo lenkų kariuo­
menėje ir buvo vokiečių paimtas į nelaisvę. Tuo metu jis
buvo nelaisvėje Vokietijoje, todėl aš ir pasakiau, kad jis
dirba pas vokiečius.
Vienas vokietis dar liepė man parodyti dokumentus,
patvirtinančius, kur yra mano sūnus. Aš norėjau eiti pa­
rodyt jiems sūnaus laišką, bet vokiečiai neleido.

PIRČIUPIO TRAGEDIJOS
KALTININKAI

1947 metais Valstybės saugumo organai patraukė bau­
džiamojon atsakomybėn buvusius 16-o SS pulko karius,
dalyvavusius kruvinose taikių gyventojų ekzekucijose, ku­
rias šis pulkas įvykdė laikinai okupuotoje Leningrado sri­
tyje, Latvijoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Tardymo metu
buvo išaiškinta, kad Pirčiupio gyventojus ir kaimą sudegi­
no šio pulko 3-o bataliono, 9-os ir 10-os kuopų kareiviai,
kuriems vadovavo bataliono vadas kapitonas Mertensas
if oberleitenantas Akermanas.
Skelbiame kaltinamųjų parodymus, liečiančius Pirčiu­
pio įvykius.

Lorencas Alfonsas, Ernesto s., gimęs 1914
metais Hamburge (Vokietijoje).
LORENCO ALFONSO parodymai*
1947 m. gegužės 27 d.
Noriu pridurti, kad 305-as policijos batalionas 1942 me­
tų pabaigoje buvo pavadintas SS 16-o policijos pulko 3-u
batalionu. 1944 metų gegužės mėnesį 3-as batalionas buvo
perkeltas į Eišiškių miestą, esantį už 70 km nuo Vilniaus.
Jo uždavinys buvo kovoti su partizanais to miesto rajone
* ADSR
142

d.

r., 46 , 6 2 — 64 .

Batalionas čia buvo nuo 1944 metų gegužės iki liepos mė­
nesio.
Aš žinau tik vieną baudžiamąją operaciją, kurios metu
batalionas susidorojo su taikiais Eišiškių rajono Pirčiupio
kaimo gyventojais: čia buvo sušaudyta apie 120 žmonių,
o visas kaimas sudegintas. Tą operaciją atliko 9-a ir 10-a
kuopa; aš taip pat ten dalyvavau. Operacija buvo įvykdy­
ta todėl, kad partizanai užpuolė mūsų mašinas, važiavu­
sias iš Eišiškių į Vilnių. To užpuolimo metu keletas v o­
kiečių kareivių žuvo, penki buvo paimti į nelaisvę ir keli
sužeisti. Keršydamas už tai, 3-as batalionas sunaikino
Pirčiupio kaimą, netoli kurio įvyko susirėmimas su parti­
zanais; visi to kaimo gyventojai, net ir vaikai, buvo su­
šaudyti, išskyrus keturis žmones — du vyrus ir dvi mo­
teris, kuriuos pulko vado pulkininko leitenanto Titelio įsa­
kymu nuvariau į bataliono atramos punktą netoli Pirčiupio
kaimo ir saugojau juos tenai iki operacijos pabaigos.
Pasibaigus operacijai, tie keturi žmonės buvo paleisti
su atsišaukimu, kurį parašė pulkininkas leitenantas Ti­
telis ir kuriame buvo sakoma, kad taip, kaip su Pirčiupio
kaimo gyventojais, bus susidorota su visais, jeigu tik bus
užpuldinėjami vokiečių kareiviai.

Šmidemanas Bernhardas, Augusto s., gimęs
1909 metais Hamburge (Vokietijoje).
ŠMIDEMANO BERNHARDO parodymai*
1947 m. liepos 4 d.
1944 metų gegužės mėnesį 3-as batalionas buvo pasiųs­
tas į Eišiškių miestelį 70 kilometrų nuo Vilniaus; jo už­
davinys buvo kovoti su partizanais. 9-a ir 10-a kuopa ap­
sistojo Eišiškėse, o 11 -a kuopa — Rūdninkų miestelyje.
Po partizanų užpuolimo, kurio metu netoli Pirčiupio
kaimo žuvo keletas niūsų bataliono kareivių, 3-o batalio­
* ADSR

d.

r., 4 6 , 6 6 — 70 .
14 3

no 9-a ir 10-a kuopa žvėriškai susidorojo su to kaimo
gyventojais.
To susidorojimo metu buvo nužudyta apie 120 gyven­
tojų, kaimas sudegintas kartu su gyventojais, kurie visai
nebuvo kalti dėl partizanų užpuolimo.
Į Pirčiupio kaimą aš atvykau kiek vėliau, kai mūsų
batalionas jau buvo suvaręs visus gyventojus iš namų į
vieną vietą ir padalijęs j dvi grupes: vyrus j vieną, mo­
teris ir vaikus — j kitą. Aš nuėjau į vieną tuščią namą,
atsigėriau pieno, o paskui sugavau keletą vištų. Tuo metu
9-os ir 10-os kuopos kareiviai nuvarė moteris j vieną
namą šaudyti. Aš savo noru taip pat dalyvavau. Dvi mo­
terys atsiskyrė nuo minios ir, matyti, norėjo bėgti. Tai ma­
tydamas, aš išsitraukiau pistoletą ir nušoviau jas.
Daugiau aš nešaudžiau moterų, nes mano nervai neiš­
laikė. Aš priėjau prie oberleitenanto Akermano ir prane­
šiau apie save. Po to užėjau į vieną namą, paėmiau pirš­
tines, megztinį, vilnos; visa tai vėliau siuntiniu išsiunčiau
į Vokietiją. Tos operacijos metu buvo išžudyti visi gyven­
tojai, o pats kaimas sudegintas.
Po to mes visi susėdome j mašinas ir grįžome į Eišiškes.
Orfas Lorencas, Georgo s., gimęs 1909 me­
tais Mainbernheime (Vokietijoje).

ORFO LORENCO parodymai*
1947 m. rugpiūčio 20 d.
Pirčiupio kaimo gyventojų šaudyme aš nedalyvavau ir
tos operacijos liudininkas nebuvau, bet žinau štai ką. Ruo­
šiantis tai operacijai, visi jos dalyviai buvo paskirstyti į
grupes po 30 žmonių, kad kiekvienoje mašinoje būtų po
vieną grupę. Hofmanas buvo paskirtas vienos grupės vadu.
Ką jis veikė operacijos metu, aš nežinau, bet, grįžęs iš ten
* ADSR
144

d . r., 4 6 , 7 1 — 72.

į Eišiškes, jis atsivežė šešias— astuonias kiaules, daugiau
kaip dešimtį vištų ir dvi jaunas gražias mergaites lietuves,
su viena iš jų jis ėmė girtuokliauti pats, o kitą atidavė
bataliono viršilai Lorencui kaip meilužę. Aš manau, kati
tos mergaitės nebuvo sušaudytos tik todėl, jo g buvo gra­
žios ir reikalingos Hofmanui kaip meilužės.
Grupės, kuriai vadovavo Hofmanas, kareiviai man pa­
sakojo, kad tos operacijos metu jie varė gyventojus į na­
mus, šaudė juos, o namus padeginėjo.
Hofmanas Oto, Oto s., gimęs 1915 metais
Hamburge (Vokietijoje).
HOFMANO ОТО parodymai*
1947 m. spalio 9 d.
Eišiškių rajono Pirčiupio kaime operacija vyko 1944
metų birželio mėnesį; joje dalyvavo 3-o bataliono 9-a ir
10-a kuopa. Tos operacijos metu buvo sunaikinti — su­
šaudyti visi gyventojai, apie 120 žmonių, kaimas sudegin­
tas, turtas išgrobstytas.
Aš dalyvavau toje operacijoje, grobstydamas to kai­
mo gyventojams priklausančius gyvulius; aš paėmiau,
rodos, tris dideles kiaules ir vieną jautį. Gyventojų aš ne­
šaudžiau.
* ADSR d. r., 46, 75—76.

TURINYS
Nuo redakcijos .......................................................................................
Nacionalistai — hitlerininkų,

amerikiečių

ir

anglų

5

žvalgybos

agentai (P. Kazakevičius apie save ir savo bendrininkus) . . . .

7

Nacionalistų «valdžios» ir okupantų tarnyboje .....................

11

Nacionalistai Amerikos ir Anglijos imperialistų tarnyboje

18

Nacionalistiniai banditai (Dokumentai apie nacionalistines gau­
jas)

..................................................................................................

31

LLA gaujos Panevėžio apskrityje (A. Birbilo, A. Sabaliausko ir
kitą parodymai apie LLA banditinę-diversinę veiklą) .............
Ką pasakoja liudininkai

....................................................................

35
71

Nacionalistų gauja Skuodo rajone (V. Silino, I. Staniaus ir kitą
parodymai)

87

Hitlerinių okupantų žiaurumai Lietuvoje .........................................
Šaudymai už prievolių nevykdymą

123

..........................................

127

Nauji „dokumentai apie Pirčiupį ................................................

133

Pirčiupio tragedijos kaltininkai

142

................................................

А РХИ В Н Ы Е Д О К У М Е Н ТЫ
ОБ А Н Т И Н А Р О Д Н О Й Д Е ЯТЕ Л Ь Н О С ТИ
Б У Р Ж У А ЗН Ы Х Н А Ц И О Н А Л И С ТО В
На л итовском языке
Г оспол и тнаучиздат Л итовской С С Р, 1961 г.

R edaktorius V. Ž e m a i t i s
Techn. redaktorė O. P a k e r y t ė
Korektorės: K. V a i č i u l i o n i e n ė ir E . D i r s i e n ė

Leidinys Nr. 6157,
Tiražas 15 000 egz.
Pasirašyta spausdinti 1961.VI.14. LV 09343.
Pop. 84X108732=2,3125 pop. la p o — 7,6 sp. 1.
6,64 apsk. leid. lanko. Kaina Rb 0,12.

S pausdino

Valst.

„ P e r g a lė s “ spaust: Vilniuje,
U žsak. Nr. 800.

1 -9

Latako 6.

Kaina Rb. 0,12.

_

r

k Q0

5 a fa lo