/
Text
ПЯТАЯ КОЛОННА В ЛИТВЕ
На литовском языке
Госполитнаучиздат Лит. ССР, 1961 г.
Redaktorius V, Žemaitis
Techn. redaktorė O. Pakerytė
Korektorės: J. Micienė ir C. Montrlmienė
Leidinys Nr. 6276,
Tiražas 10 000 egz.
Pasirašyta spausdinti 1961.XII.30. LV 12603.
Pop. 84X108732=3,5625 pop.
lapo — 11,68
sp.
lanko.
11,73 apsk. leid. lanko.
Kaina Rb. 0,35.
Spausdino
Valst.
,.Pergalės" spaust. Vilniuje,
Užsak. Nr. 1430,
1—9
Latako
6.
PRATARME
Redakcija ruošia spaudai visą seriją dokumentų rinki
nių apie buržuazinių nacionalistų antiliaudinę veiklą hit
lerinės okupacijos metais.
Sis dokumentų rinkinys yra lyg ir įvadas tai rinkinių
serijai, pirmoji tos serijos dalis. Joje skelbiami 1940—
1941 metų laikotarpio dokumentai, parodantieji lietuviš
kųjų nacionalistų antiliaudinę veiklą nuo to laiko, kada
buvo nuversta Lietuvoje fašistinė valdžia, iki karo pra
džios. Skaitytojas, susipažinęs su šio laikotarpio' doku
mentais, lengviau supras hitlerinės okupacijos meto na
cionalistų priešišką veiklą, kuri yra logiška prieškarinio
laikotarpio nacionalistų veiklos tąsa.
1940 metais Lietuvos darbo žmonės, Komunistų parti
jos vadovaujami, nuvertė fašistų valdžią ir įkūrė tarybinę
santvarką. Tarybų valdžia nacionalizavo, atidavė liaudžiai
naudotis bankus, pramonės, prekybos ir transporto įmo
nes bei įstaigas, stambius gyvenamuosius namus. Dvari
ninkų ir buožių žemė, vykdant žemės reformą, buvo ati
duota žemės ūkio darbininkams, bežemiams ir mažaže
miams. Iš išnaudotojų buvo atimtos priemonės, kurių
padedami jie išnaudojo darbo žmones, liaudį. Liaudies
masės su didžiuliu pakilimu ėmė kurti naują, be išnaudo
tojų ir išnaudojamųjų, socialistinę santvarką.
5
Buržuazinės santvarkos, fašistinio režimo gynėjai bei
rėmėjai — nacionalistai neapkentė naujos, tarybinės san
tvarkos, visaip ją koneveikė, šmeižė, ieškojo priemonių
senajai buržuazinei santvarkai atstatyti. Nacionalistų
jėgos buvo buržujai, dvarininkai, buožės, buržuazinių
partijų bei organizacijų vadeivos, šaulių sąjungos vadai,
visų rūšių policijos tarnautojai, buržuazinės ir buoži
nės kilmės reakciniai karininkai, aukšto rango dvasinin
kai, valdininkai, tvarkę buržuazinę Lietuvą, ir kiti, išnau
dotojų klasių panaudoti savo santvarkai remti ir ginti.
Tai buvo buržuazijos rezervas, linkęs arba gąsdinimais ir
grasinimais priverstas įsijungti į kovą prieš darbo žmonių
laimėjimus, už buržuazinės santvarkos grąžinimą.
Tačiau tos nacionalistų jėgos buvo visai menkos, paly
ginus su tomis jėgomis, kurios rėmė tarybinę santvarką.
Darbo žmonės, didžiausia liaudies dauguma buvo už tary
binę santvarką. Nacionalistai, planavę atstatyti buržuazinę
santvarką, negalėjo nesiskaityti su tokiu klasinių jėgų
santykiu. Jie žinojo darbo žmonių, liaudies nuotaikas, to
dėl nė nemanė vidaus jėgomis kėsintis į tarybinę santvar
ką. Nacionalistai dėjo daug pastangų, siekdami gauti pa
galbos iš užsienio, iš stambių kapitalistinių valstybių. Di
delį aktyvumą šia kryptimi parodė buržuazinės Lietuvos
diplomatai, jos atstovai kapitalistiniuose kraštuose. Jie
landžiojo po kapitalistinių kraštų aukštų pareigūnų kabi
netus, kaulydami pagalbos buržuazinei santvarkai Lietu
voje atstatyti, ir siūlė visokeriopą savo ir kitų nacionalis
tų pagalbą imperialistams, kovojusiems prieš Tarybų
Sąjungą.
Vokietijos fašistai — hitlerininkai noriai priėmė lietu
viškųjų nacionalistų paslaugas. Jiems, planavusiems karą
prieš Tarybų Sąjungą, buvo naudingos ir reikalingos lietu
viškųjų nacionalistų antitarybinės nuotaikos, jų pasiryži
mas kovoti prieš Tarybų Lietuvą. Hitlerininkai plačiu mas
tu panaudojo savo reikalams nacionalistus, kurie tikėjosi,
6
vokiečių fašistų padedami, jei ne buržuazinę santvarką
Lietuvoje atstatyti, tai bent gauti malonių, okupavus hit
lerininkams Lietuvą. Nacionalistai hitlerininkams šnipi
nėjo, vykdė diversijos aktus, žudė tarybinės santvarkos
šalininkus, steigė nelegalias antitarybines organizacijas,
ginkluotus būrius, kurie turėjo pagelbėti į Lietuvą įsiverž
ti karinėms vokiečių fašistų pajėgoms. Savo išdavikiškus
veiksmus nacionalistai teisino tėvynės meile, tariamu noru
atgauti Lietuvos nepriklausomybę ir kitais patriotiniais mo
tyvais. Tikrosios jų išdavikiškos veiklos priežastys buvo
noras atgauti privilegijuotą padėtį Lietuvoje, teisę iš
naudoti darbo žmones, liaudį. Tų tikslų siekdami, na
cionalistai nesiskaitė su priemonėmis, tarnavo, tokiems
priešams, kaip hitlerininkai, kurie siekė lietuvių tau
tą sunaikinti, o pačią Lietuvą kolonizuoti. Tikruosius
hitlerininkų užmojus nacionalistai suprato, nujautė, ta
čiau jiems rūpėjo ne tautos reikalai, o patiems pri
tapti prie okupantų, kad šie ir jiems leistų išnaudoti
Lietuvos liaudį.
Nacionalistai dabar kratosi tarnavę hitlerininkams, aiš
kinasi, kad tik paskiri asmenys — kvislingai bendradar
biavę su vokiečiais fašistais, o jie, nacionalistai, nieko
bendra neturėję su hitlerininkais, dargi kovoję su jais.
Skelbiamieji dokumentai nenuginčijamai įrodo, kad vi
sokio plauko nacionalistai — seni hitlerininkų agentai —
voldemarininkai, tautininkai, krikščionys demokratai, liau
dininkai, socialdemokratų vadai ir kiti bei jų organiza
cijos besąlygiškai ruošė dirvą ir pagelbėjo hitlerininkams
įsiveržti į Tarybų Lietuvą.
Pabėgę į Vokietiją nacionalistai kartu su vokiečių
žvalgyba įsteigė „Lietuvių aktyvistų fronto" (LAF) organi
zaciją, kurios padaliniai Tarybų Lietuvoje vykdė hitlerinin
kų uždavinius. Kad ta organizacija buvo įsteigta bendro
mis nacionalistų ir hitlerininkų žvalgybos jėgomis, buvo
slepiama. Tačiau praktiško LAF ir vokiečių žvalgybos
bendradarbiavimo negalima buvo nuslėpti; jis lindo kaip
7
yla iš maišo. Tiek jau buvo susipynusi jų veikla, kad kar
tais sunku atskirti, kur veikia gestapas bei karinė vokie
čių žvalgyba, o kur — LAF.
I. Slabšį, įžymų voldemarininką, užverbavo hitlerininkų
šnipas Fogelis, kuris gyveno Kaune, prisidengęs vokiečių
firmų atstovu. Fogelis davė I. Slabšiui uždavinį ne tik rink
ti karinio pobūdžio žinias apie tarybinius karinius dalinius,
bet ir organizuoti nacionalistų būrius, kurie turėjo teikti
pagalbą hitlerininkų parašiutininkams, išmestiems Tarybų
Lietuvos teritorijoje karui prasidėjus. I. Slabšys pasitelkė
tokius stambaus mastoi nacionalistus, kaip pulkininkas Šo
va, hitlerininkų uždaviniams vykdyti, kaip pulkininkas
Kalmantas, buvęs šaulių sąjungos štabo viršininkas, gink
luotiems šaulių būriams organizuoti. Kalmantas, gavęs iš
vokiečių žvalgybos pinigų, komandiravo buvusius šaulių
sąjungos štabo karininkus organizuoti nacionalistų gink
luotus būrius, kurie turėjo vykdyti hitlerininkų duotus
uždavinius.
Vokiečių iš Lietuvos repatrijavimo komisijos narys
R. Klausas, senas vokiečių karinės žvalgybos karininkas,
verbavo ne tik šnipus bei rezidentus, bet ir teikė pagalbą
nelegalioms nacionalistų organizacijoms. Jis užverbavo
rezidentu nacionalistą P. Drukteinį karinėms žinioms rink
ti, perdavė radijo siųstuvą A. Kamantauskui, Vilniaus
miesto ir karinės nacionalistų organizacijos steigėjui. Ka
mantausko organizacija pretendavo į visų nacionalistinių
organizacijų centro vaidmenį. Buržuazinės kariuomenės
generalinio štabo majoras V. Bulvičius, vadovavęs kari
nei nacionalistų organizacijai, A. Kamantauskui aktyviai
padedant, radijo siųstuvu susirišo su hitlerininkų žvalgy
ba, perdavė šnipinėjimo žinias, ruošė lietuviškų Tarybinės
Armijos dalinių perėjimą pas vokiečius karui prasidėjus,
paruošė žemėlapius su 77 taškais, kur vokiečiai parašiu
tais turėjo numesti ginklus, šaudmenis nacionalis
tų ginkluotiems būriams, ir pasiuntė tokį žemėlapį į Vo
kietiją,
8
S. Puodžius, buržuazinės kariuomenės majoras, LAF
vado patariamosios Tarybos narys, užverbavo nacionalistą
P. Giedraitį, kurio verbavimas galutinai buvo apiformin
tas gestape, ir pasiuntė jį šnipinėti į Tarybų Lietuvą. Grį
žęs į Vokietiją, P. Giedraitis atsiskaitė gestape ir
Puodžiui. M. Naujokaitis, taip pat S. Puodžius buvo užver
buotas ir pasiųstas Lietuvon rinkti šnipinėjimo žinių ir
steigti nacionalistų nelegalių antitarybinių organizacijų.
Puodžius rinko nacionalistinių nuotaikų žmones ir siuntė
juos į gestapo mokyklas, kuriose jie buvo ruošiami vo
kiečių kariuomenės vedliais. Jie turėjo rodyti vokiečiams,
besiveržiantiems į Lietuvą, patogiausius kelius ir padėti
jų kariuomenei palaikyti santykius su gyventojais.
S. Puodžius vadovavo LAF organizacijos skyriui, kuris tie
siogiai bendradarbiavo su gestapu ir kitomis hitlerininkų
žvalgybos įstaigomis. Okupacijos metu jis — lietuvių
nacionalistų partijos vadas, o vėliau generalinis okupa
cinės valdžios tarėjas.
P. Kupčiūnas, kunigas Petraitis, kunigas A. Sušinskas,
atsargos pulkininkas J. Petruitis,— tai vis krikščionys de
mokratai, pavasarininkų ir ateitininkų vadai. Jie ne tik
organizuodavo liaudžiai nusikaltusių nacionalistų pabė
gimą į Vokietiją, o ir priglausdavo iš Vokietijos atvyku
sius šnipus, aktyviai dalyvavo, renkant šnipinėjimo žinias,
planavo įsteigti antitarybinėms organizacijoms va
dovaujantį centrą. J. Petruitis — stambi krikščionių de
mokratų figūra, vienas fašistinio perversmo 1926 metais
organizatorių, krikščionių demokratų 1927 metais ruošto
pučo, kai tautininkai riejosi su krikdemais dėl valdžios,
vadas. Jis ir tada, kada pasidarė gestapo agentas, buvo
įtakingas krikščionių demokratų partijos šulas, vienas na
cionalistų lyderių. Hitlerininkų šnipo J. Petruitis siunčia
mas į Vilnių rinkti šnipinėjimo žinių ir verbuoti agentų.
Nacionalistai A. Svarplaitis, buržuazinės kariuomenės
aviacijos kapitonas, J. Ilčiukas, buvęs policijos tarnauto
9
jas ir Darbo rūmų kultūros klubo vedėjas, P. Staskonis,
buvęs saugumo policijos tarnautojas,— jie ir daugelis kitų
nacionalistų dirbo gestapo naudai, rinko hitlerininkams
reikalingas šnipinėjimo žinias, padėjo vokiečiams ruoštis
karui prieš savo tarybinę liaudį.
Kretingos apskrities nacionalistų organizacijas įsteigė
gestapo agentas F. Putrius ir hitlerininkų karinės žvalgy
bos agentas, buržuazinės kariuomenės leitenantas B. Mi
chelevičius. Ir šios organizacijos buvo įpareigotos šnipi
nėti ir steigti nacionalistų ginkluotus būrius, kurie turėjo
atlikti hitlerininkų penktosios kolonos vaidmenį. F. Va
linskas, Kretingos miesto nacionalistų organizacijos va
deiva, rašė savo ataskaitoje, kad jų nacionalistinė orga
nizacija buvo įpareigota organizuoti grupę žmonių, kurie
turėjo pagelbėti šnipams pereiti per sieną ir teikti vokie
čiams žinių. F. Valinsko grupė, vokiečiams užėmus Kre
tingą, padėjo policijai areštuoti, žudyti tarybinius aktyvis
tus bei žydus. Mažeikiuose O. Žadvydo įsteigta naciona
listų organizacija pagamino apie 80 su svastikomis raiščių,
kuriuos turėjo užsidėti nacionalistai, kad juos būtų gali
ma atpažinti, hitlerinei kariuomenei Įsiveržus į Lietuvą.
Okupacijos metu parašytuose nacionalistų dokumen
tuose dėl jų veiklos yra daug pasigyrimo,— ji išpūsta,
perdėta. Tačiau, kalbėdami apie bendradarbiavimą su
gestapu, nacionalistai neperdėjo, neišpūtė, dargi nu
slėpė daugelį faktų, liečiančių jų santykius su hitleri
ninkais, nes jie žino, kad jų išdavikiškai veiklai mūsų liau
dis nepritars, nepagirs jų.
Kad nacionalistai turėjo savo šalininkų, tai neginčija
ma, tačiau labai nedidelis jų skaičius buvo organizuotas.
Tai buvo palaida masė, kurį laukė karo pradžios ir hitleri
ninkų įsibrovimo į Tarybų Lietuvą, tačiau aktyviai neįsi
jungė į nacionalistinių organizacijų veiklą. Nacionalistų
vadeivos darė didelį spaudimą į nacionalistiškai nusitei
kusius žmojnes, kad jie stotų į nelegalias antitarybines
organizacijas. Tas spaudimas buvo moralinio ir šantažinio
10
pobūdžio. Vadeivos įrodinėjo, kad Vokietijos karas su
Tarybų Sąjunga yra neišvengiamas ir kad to karo išda
voje bus atstatyta buržuazinė santvarka Lietuvoje. Tai
buvo nacionalistų vadų sąmoningai daroma, siekiant su
aktyvinti nacionalistinių nuolaikų žmones, kurie laikėsi
pasyviai, nenorėjo stoti į jų organizacijas. Tais gandais
pasyviesiems nacionalistams buvo primenama, kad bur
žuazinės santvarkos atstatymas — artimos ateities reikalas
ir iš jų bus pareikalauta ataskaitos dėl pasyvaus elgesio.
Tokiems pasyvėliams buvo primenama, kad ir jų karjera
pareis nuo antitarybinės veiklos. Buvo nemaža nacionalisti
nių nuotaikų žmonių, kurie, nacionalistų vadeivų terorizuo
jami, gąsdinami, įsijungė į nacionalistinę veiklą. A. Skrip
kauskas, susipažinęs su „Saulių mirties bataliono" statu
lų, pareiškė nenorįs būti ŠMB nariu, tačiau instruktorius
pagrasino, kad jis neturįs teisės atsisakyti būti tos orga
nizacijos nariu, nes sužinojęs apie šią organizaciją, o ži
nantieji apie ją ir nenorintieji joje dirbti, yra naikinami.
A. Skripkauskas buvo priverstas, išsigandęs keršto, stoti
į „ŠMB".
Hitlerininkams okupavus Tarybų Lietuvą, nacionalistai
susispietė į įvairias organizacijas: aktyvistų, tautinės dar
bo apsaugos būrius, savisaugos batalionus. Tada, kai jiems
negrėsė joks pavojus, kai galima buvo nebaudžiamai
suiminėti ir žudyti beginklius žmones, nacionalistai pasi
reiškė labai aktyviai.
Iš pateikiamų skaitytojams dokumentų matyti, kad na
cionalistų organizacijų veikla turėjo visus penktosios ko
lonos požymius: šnipinėjimas, diversija, teroras, organiza
vimas ginkluotų būrių, turėjusių uždavinį pagelbėti už
sienio valstybės, hitlerininkų kariuomenei įsiveržti į
Lietuvą. Tai buvo hitlerininkų penktoji kolona. Todėl
visas dokumentų rinkinys ir pavadintas „Hitlerininkų
penktoji kolona Lietuvoje" (1940—1941).
buržuazine nacionalistų
ORGANIZACIJA—
„LIETUVIŲ AKTYVISTŲ FRONTAS“
. Ji [LAF organizacija] * buvo mano įsteigta, vokie
čių įstaigoms žinant ir pritariant, dar prieš prasidedant
vokiečių-rusų karui, veikė pagal bendrą planą, kurį 1941 m.
sausio 25 d. aš pateikiau vokiečių kariuomenės vyriausia
jai vadovybei (kontržvalgybos skyriui), ir vykdė jai duo
damus uždavinius pagal mano kartu su vokiečių kariuo
menės vyriausiosios vadovybės kontržvalgybos skyriumi
paruoštą vykdymo instrukciją ir pagal atskirus fronto že
mesnių vokiečių karinių įstaigų nurodymus. . ."
**
„Lietuvių aktyvistų fronto" (LAF) organizacija buvo
įsteigta Berlyne 1940 m. lapkričio 17 d. Formaliai ji buvo
įsteigta buvusio buržuazinės Lietuvos atstovo Vokietijoje
K. Škirpos ir buržuazinių partijų veikėjų, pabėgusių į Vo
kietiją, kai Lietuvoje buvo nuversta fašistinė Smetonos
valdžia. O faktiškieji LAF steigėjai buvo hitlerinės kariuo
menės vyriausiosios vadovybės žvalgybos skyrius ir jo se
nas agentas K. Škirpa. LAF buvo diriguojamas hitlerinės
žvalgybos, veikė pagal jos nurodymus bei instrukcijas.
Kad taip buvo, tą pripažįsta pats K. Škirpa cituojamame
* Laužtiniuose skliaustuose pastabos yra redakcijos.
** (Ištrauka iš K. Škirpos laiško, rašyto 1941 m. gruodžio 28 d.
feldmaršalui Keiteliui, vokiečių kariuomenės vyriausiosios vadovy
bės šefui, nuorašo, versta iš vokiečių kalbos. Red.) Partijos istorijos
instituto archyvas, 159 b., 15 1.
12
laiške feldmaršalui Keiteliui ir savo prisiminimuose apie
LAF veiklą
.
*
LAF formalieji steigėjai buvo žmonės, kurie Lietuvoje
įgyvendino fašistinį režimą, jį rėmė arba jam pritarė/To
dėl ir LAF organizacinė struktūra buvo fašistinių organi
zacijų kopija. K. Škirpa buvo LAF vadas, prie vado buvo
taryba, teturėjusi patariamąją teisę. Visus reikalus tvarkė
ir sprendė vadas, tikriau, hitlerinė žvalgyba. A. Valiukė
nas, tautininkų veikėjas, K. Brunius, voldemarininkas, hit
lerinės okupacijos metu Lietuvių nacionalistų partijos
faktiškasis vadas, parodo, kas buvo LAF steigėjai ir kokie
jų tikslai.
Buržuaziniai nacionalistai ne tik LAF tvarkė fašistinių
organizacijų pavyzdžiu, jie projektavo ir Lietuvą, kada,
hitlerininkų padedami, pasigrobs valdžią, valdyti žiau
riais, fašistiniais metodais. Dėl busimojo režimo Lie
tuvoje visi nacionalistai, steigusieji LAF — tautinin
kai, voldemarininkai, krikščionys demokratai, liaudi
ninkai ir socialdemokratai buvo vieningi: jų įvestas Lietu
voje režimas turėjo būti fašistinis, tarnaująs buržuazijai,
dvarininkams ir buožėms.
LAF Berlyne 1941 m. gegužės 13 d. išleido savo prog- '
ramą, pavadintą „Lietuvių sąjūdžio programa"
.
**
Toje
programoje nukopijuota itališkojo ir hitlerinio fašizmo
valstybinė santvarka, kurią LAF ketino įgyvendinti Lietu
voje. Čia visi fašistinės valstybės santvarkos atributai:
korporaciniai rūmai, ribotų teisių seimas, kuriam pateikia
mi jau korporacijų rūmų aptarti ir priimti įstatymai, „tau
tos“ renkamas prezidentas ir kt. Programoje yra ir nacio
nalistų nelegalių organizacijų, steigtų Tarybų Lietuvoje,
statuto ištrauka. Tos organizacijos taip pat tvarkomos fa
šistinių organizacijų pagrindais.
Nacionalistai nedrįso plačiau skleisti savo programos,
nes perdaug ryškus buvo jos fašistinis pobūdis. Programa
* Lietuvos TSR Centrinis valstybinis archyvas, 641 f.,
** РИА, 164 b., 49—56 1.
13
buvo išleista su užrašu: „Leidinėlis skiriamas tik vadovy
bei— nedauginamas ir neplatinamas."'Programos leidė
jams buvo aišku, kad liaudis pasmerks jų programą ir
organizacijas.
Nacionalistų nelegalios organizacijos turėjo įvairius
pavadinimus: Tautinio darbo apsauga, Šaulių mirties bata
lionas, Lietuvos vadavimo sąjunga ir kt. Tačiau visos jos
turėjo šnipinėjimo-diversinį pobūdį, buvo hitlerininkų
penktoji kolona, kuri turėjo pagelbėti vokiškų fašistų ka
rinėms pajėgoms įsibrauti į Tarybų Lietuvą.
Nacionalistų nelegalių organizacijų tikslus ir uždavi
nius atvirai nusakė 1941 m. kovo 19 d. Berlyne LAF-Lietu
vių informacijų biuro išleistas atsišaukimas
:
*
„3. Mes
esame tikri, kad jūs jau esate organizaciniai pasirengę. Ten,
kur dar nėra pasirengta, organizuokitės mažomis slaptomis
grupėmis. Jeigu jūs patyrėt, kad ir lietuvių tarpe yra daug
išdavikų, šiuo lemiamu momentu būkite labai atsargūs.
7. Prasidėjus veiksmams [Vokietijos karui prieš Tarybų
Sąjungą], užnugaryje bus išmetami kariški parašiutinin
kai. Tuojaus sueikite su jais į ryšius ir, reikalui esant,
jiems padėkite. 8. Per kaimus, miestelius ir miestus žy
giuos vokiečių kariuomenė. Jų eilėse bus daug ir jums pa
žįstamų tautiečių. Visus vienodai, nuoširdžiai ir malo
niai sutikite ir teikite reikiamą pagalbą.. . 5. Prasidėjus
veiksmams užimkite tiltus, svarbius geležinkelių mazgus,
aerodromus, fabrikus ir kt. Jų nenaikinkite ir neleiskite
rusams naikinti, ypač tiltų. Tai.turi didelės reikšmės kari
niais ir ekonominiais sumetimais. 2. . . Tuojau reikalinga
suimti vietinius komunistus ir kitus tarybinius aktyvis
tus, kad nė vienas neišvengtų atpildo už savo veiksmus.
(Išdavikams bus tik tuomet dovanota, jei jie tikrai įrodys,
kad likvidavo nors po vieną žydą.) 6. Jau dabar „painfor
muokite" žydus, kad jų likimas aiškus, todėl, kas gali, tegu
jau šiandien nešdinasi iš Lietuvos, kad nebūtų bereikalin* Archyviniams dokumentams skelbti redakcijos dokumentų rinki
nys (ADSR d. r.) Nr. 54, 230 1.
14
gų aukų. Lemiamu momentu jų turtą perimkite į savo ran
kas, kad niekas veltui nežūtų."
Tai tokie buvo LAF siekiai, priemonės jiems įgyven
dinti ir jų įgyvendinimo praktika. Nacionalistai ketino
atimti nuosavybę iš liaudies ir grąžinti ją buržuazijai, dva
rininkams ir buožėms. Tai turėjo būti padaryta hitle
rininkams padedant. Komunistai ir tarybiniai aktyvis
tai turėjo būti masiškai žudomi. Žydai turėjo būti sunai
kinti, jų turtas pagrobtas.
Brunius Klemensas, Petro s., gim. 1906 m. rugpiūčio
mėn. 19 d. Margių kaime, Šeduvos valsčiuje, Panevėžio
apskrityje.
BRUNIAUS KLEMENSO savarankiški parodymai
*
1947 m. vasario 7 d.
... Atvykus į Berlyną Juozas Dženkaitis man pranešė,
kad Škirpa nori įsteigti fašistinio tipo politinę organizaci
ją. Jis kvietė mane dalyvauti steigiamajame jos susirin
kime ir sutikti įeiti kaip voldemarininkų atstovas į pata
riamąją tos organizacijos tarybą prie Škirpos. Aš sutikau.
Steigiamasis susirinkimas, kiek prisimenu, įvyko lapkričio
mėn. 17 d. Škirpos bute Berlyne. Kiek žmonių jame daly
vavo, nebeprisimenu. Dalyvių tarpe buvo: Jurkūnas, buv.
buržuazinės Lietuvos atstovybės sekretorius, Antanas Va
liukėnas, studentas neolithuanas, studijavęs Kaune, Aus
trijoj ir Vokietijoj, Bronius Dirmeikis, tautininkas, buv.
„Lietuvos aido" redaktorius, Juozas Dženkaitis, voldemarininkas, buv. buržuazinės Lietuvos apskrities policijos
vadas, Jonas Dženkaitis, voldemarininkas, buv, buržua
zinės Lietuvos armijos leitenantas, Juozas Matulevičius,
voldemarininkas, buv. burž. Lietuvos armijos majoras,
Antanas Maceina, krikščionis demokratas, daktaras socio
logas, Juozas Katilius, Darbo federacijos general, sekre
torius, advokatas, Petras Karvelis, buv. finansų ministeris,
krikščionis demokratas, daktaras ekonomistas, Rapolas
* ADSR d. r. 49, 64—69.
15
Skipitis, valstietis liaudininkas, advokatas, Škirpa, buv.
buržuazinės Lietuvos krašto apsaugos ministeris
,
*
valstie
tis liaudininkas, pulkininkas, aš, o kitų nebeprisimenu.
Susirinkimo eigos taip pat nebeprisimenu. Prisimenu tik,
kad, baigiant susirinkimą, buvo sudarytas aktas ir visų
dalyvavusių pasirašytas apie įsteigimą fašistinio tipo poli
tinės organizacijos, pasivadinusios „Lietuvių aktyvistų
frontu", ir kad ta organizacija įsteigta Vokietijos valdžiai
leidus. Kaip steigiamajam akte Škirpa buvo pavadintas,
ar Lietuvių aktyvistų fronto vadu ar kitaip — taip pat ne
prisimenu.
Po to Škirpa sudarė patariamąją tarybą, kurios nariais
pakvietė: Antaną Maceiną, kaip krikščionių demokratų
grupių atstovą, Jurkūną — kaip tautininką, liaudininkų
partijos atstovą, kurio pavardės nebeprisimenu, Klemensą
Brunių — kaip voldemarininką, taip pat nebeprisimenu,
nuo kokios grupės ar organizacijos į tarybą įėjo Rapolas
Skipitis ir kas dar jon buvo paskirtas.
Lietuvių aktyvistų frontas, pagal savo uždavinius, tu
rėjo virsti masinio pobūdžio fašistinio tipo partija, kuri
turėjo absorbuoti ir suvirškinti iki tol buvusių buržuazinių
Lietuvos partijų narius. Dėl to pirmoji tarybos pareiga bu
vo paruošti Frontui ideologinius-pasaulėžvalginius pagrin
dus, tokius, kad jie būtų priimtini visoms buržuazinėms
partijoms. Šis darbas, kol aš buvau Berlyne, nebuvo su
spėta baigti.
Įsteigęs Lietuvių aktyvistų frontą, Škirpa to Fronto
vardu darė žygių, kad Vokietijos valdžia, Vokietijos karo
su Tarybų Sąjunga atveju leistų Škirpai sudaryti vyriausy
bę ir suorganizuoti fašistinio tipo Lietuvos valstybę. Jis tas
pastangas darė ir per Vokietijos užsienio reikalų ministe
riją, ir per vyriausiąją kariuomenės vadovybę. Iš jo pa
stangų, darytų vyriausioje kariuomenės vadovybėje, aš
* Čia K. Brunius klysta, Škirpa niekada nebuvo krašto apsaugos
ministru, 1926 m. jis buvo kariuomenės gen. štabo viršininkas. Red.
16
prisimenu tokias: 1) karo atveju tarp Vokietijos ir Tarybų
Sąjungos, Škirpa siūlėsi suorganizuosiąs Lietuvoje prieš
Tarybų Sąjungą visfūotinį sukilimą, kurs labai palengvin
siąs vokiečiams žygį į Rytus; 2) prašė leisti sudaryti Vo
kietijoj reprezentacinį lietuvių dalinį iš esančių lietuvių
pabėgėlių Vokietijoj ir tam daliniui leisti karo atveju
veikti kaip Lietuvos kariuomenei. To dalinio užimtoj Ta2 Užs. Nr. 1430
17
rybų Lietuvos teritorijoj turėjo tuojau pradėti veikti
Škirpos fašistinė vyriausybė.
Į visus tuos planus, kiek prisimenu, Škirpa negaudavo
jokio atsakymo. Dėl to jis įtarė, kad vokiečiai Lietuvos
atžvilgiu turi kitokius planus, negu jis siūlė.
Valiukėnas Antanas, Jurgio s., gimęs 1913 metais, Ute
nos apskrityje, Taukelių kaime, tautininkų studentų kor
poracijų veikėjas, žurnalistas, Škirpos sekretorius, Lietuvą
išlaisvinus nuo hitlerininkų buvo pasiųstas į LTSR šnipinė
ti ir organizuoti nacionalistų gaujas.
VALIUKĖNO ANTANO parodymai
*
1945 m. lapkričio 9 d.
Klausimas: Kada ir kas vadovavo antitarybinei nacio
nalistinei veiklai Vokietijos teritorijoje?
Atsakymas: 1940 m. lapkričio 17 d. aš buvau pakvies
tas į lietuvių nacionalistinių sluoksnių atstovų pasitarimą,
įvykusį Berlyne buvusio Lietuvos pasiuntinio Škirpos bute.
Šiame pasitarime dalyvavo:
1. Kazys Škirpa, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vo
kietijoje.
2. Ernstas Galvanauskas, buvęs Lietuvos ministras
pirmininkas.
3. Rapolas Skipitis, advokatas ir buvęs „Užsienio lie
tuvių draugijos", sudarytos 1935 metais Kaune įvykusiame
užsienyje gyvenančių lietuvių kongrese, pirmininkas, iš
„Santaros" organizacijos.
4. . Petras Karvelis, buvęs finansų ministras, krikščio
nių demokratų partijos narys.
5. Antanas Maceina, buvęs Kauno universiteto filoso
fijos fakulteto docentas, krikščionių demokratų partijos
narys.
* ADSR d. r. 50, 168—172.
18
6. Stasys Yla, kunigas, buvęs Kauno kunigų seminari
jos profesorius, krikščionių demokratų partijos narys.
7. Tomas-Bronius Dirmeikis, advokatas, buvęs Vil
niaus universiteto teisės mokslų fakulteto asistentas, tauti
ninkų partijos narys.
8. Aleksandras Danta, buvęs Lietuvos finansų vicemi
nistras, tautininkų partijos narys.
9. Klemas Brunius, inžinierius statybininkas, voldemarininkas.
10. Juozas Dženkaitis, buvęs Vilniaus policijos mokyk
los viršininkas, nacionalistas.
11. Jonas Dženkaitis, buvęs Lietuvos kariuomenės kari
ninkas, lakūnas, nacionalistas.
12. Jonas Ciuberkis, buvęs Lietuvos Vidaus reikalų
ministerijos kanceliarijos viršininkas, žurnalistas, tautinin
kų partijos narys.
13. Juozas Pyragius, buvęs buržuazinės Lietuvos ka
riuomenės majoras, lakūnas, nacionalistas, voldemarininkas.
14. Juozas Katilius, advokatas, buvęs „Darbo federaci
jos" generalinis sekretorius.
15. Juozas Jurkūnas, buvęs Lietuvos pasiuntinybės Ta
line sekretorius, tautininkų partijos narys.
16. Pranas Ancevičius, teisės mokslų daktaras, social
demokratų partijos narys.
.
17. Stasys Puodžius, buvęs buržuazinės Lietuvos ka
riuomenės majoras, nacionalistas, voldemarininkas.
18. Aš —Antanas Valiukėnas.
Siame pasitarime Jurkūnas, dirbęs pas Škirpą sekreto
rium, paskaitė aktą apie tai, kad Lietuvos TSR teritorijoje
sudaroma nelegali antitarybinė nacionalistinė karinė „Lie
tuvių aktyvistų fronto" organizacija ir kad pradedama
kova, siekiant atplėšti Lietuvos TSR nuo Tarybų Sąjungos
ir atkurti buržuazinę santvarką. Aktą paskaičius jį pasira
šė visi pasitarimo dalyviai.
19
Vadovauti „Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijai,
siekiančiai atplėšti Lietuvos TSR nuo Tarybų Sąjungos,
pasitarimo dalyviai pavedė buvusiam Lietuvos pasiunti
niui Berlyne Škirpai. Po to pasitarime buvo išrinkta taryba,
kaip patariamasis organas prie Škirpos. Patarėjais buvo
išrinkti:
1. Ernstas Galvanauskas,
2. Rapolas Skipitis,
3. Antanas Maceina,
4. Tomas-Bronius Dirmeikis,
5. Klemas Brunius,
6. Aš — Antanas Valiukėnas,
7. Stasys Puodžius.
Klausimas: Ką veikė jūsų sudaryta prie Škirpos ta
ryba?
Atsakymas: Kas savaitė, ketvirtadieniais, Škirpos bute
Berlyne, Vilmersdorf 30, Achenb'achštrase 1, II aukštas,
vykdavo patarėjų pasitarimai, apie kuriuos esu jau papasa
kojęs. Šiuose pasitarimuose mes svarstydavome informaci
ją tarptautinės padėties klausimais, apie padėtį Lietuvos
TSR teritorijoje; apie lietuvių nacionalistų organizacijas,
apie Anglijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų pažiūrą
į buržuazinės valdžios atkūrimą Lietuvoje.
Klausimas: Yra žinoma, kad buvęs pasiuntinys Škirpa
sudarė vadinamąją „Lietuvos vyriausybę". Ką jūs žinote
šiuo klausimu?
Atsakymas: Škirpa, kaip antitarybinės karinės „Lietu
vių aktyvistų fronto" organizacijos, veikusios Lietuvos
TSR teritorijoje ir jo sukurtos Vokietijos kariuomenės ge
neraliniam štabui žinant, vadovas, buvo informuotas apie
Vokietijos ruošiamą karinį užpuolimą prieš Tarybų Są
jungą.
Tikėdamas Vokietijos pergale jos projektuojamame
kare prieš Tarybų Sąjungą, Škirpa ketino Lietuvos TSR te
ritorijoje paimti valdžią į savo rankas ir šiuo tikslu surašė
20
Lietuvos „vyriausybės" projektą. Pagal šį projektą „vy
riausybės“ sudėtį sudarė:
1. Ministras pirmininkas — Kazys Škirpa, buvęs Lietu
vos pasiuntinys Vokietijoje, „Lietuvių aktyvistų fronto"
organizacijos vadovas.
2. Karo ministras — Stasys Raštikis, buvęs Lietuvos ka
riuomenės generolas, „Lietuvių aktyvistų fronto" organi
zacijos dalyvis, įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, vadova
vęs Lietuvos kariuomenės likvidavimo darbui.
3. Ministro pirmininko pavaduotojas ir-švietimo mi
nistras Juozas Ambrazevičius, įkūrus Lietuvoje Tarybų
valdžią, dirbęs Kaune lietuvių literatūros docentu, faktiš
kas „Lietuvių aktyvistų fronto" karinės organizacijos
vadovas Lietuvos TSR teritorijoje.
4. Vidaus reikalų ministras — Jonas Šlepetys, advoka
tas, buvęs buržuazinės kariuomenės pulkininkas, „Lietuvių
aktyvistų fronto" organizacijos dalyvis, iki Tarybų val
džios įkūrimo Lietuvoje buvęs Vilniaus apskrities virši
ninku.
5. Finansų ministras — Jonas Matulionis, buvęs Ūkio
banko direktorius Kaune, „Lietuvių aktyvistų fronto" or
ganizacijos dalyvis, įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, taip
pat buvęs Ūkio banko direktorium Kaune.
6. Užsienio reikalų mihistras — Rapolas Skipitis, advo
katas, įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbęs Berlyne
eksporto firmoje, iš Lietuvos TSR teritorijos pabėgęs į Vo
kietiją.
7. Teisingumo ministras — Mečys Mackevičius, advo
katas, „Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijos dalyvis.
8. Susisiekimo .ministras — Antanas Navickas, iki Ta
rybų valdžios paskelbimo Lietuvoje ir vėliau dirbęs ar
chitektu ir statybos darbų inspektorium. „Lietuvių akty
vistų fronto" organizacijos dalyvis.
9. Sveikatos apsaugos ministras — Kazys Vencius, me
dicinos daktaras, nuolat gyvenęs Kaune, dirbęs Kauno
21
universiteto klinikose, „Lietuvių aktyvistų fronto" organi
zacijos dalyvis.
10. Pramonės ministras — Adolfas Darnusis, inžinie
rius. Įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbęs Kauno uni
versiteto technikos fakulteto docentu, „Lietuvių aktyvistų
fronto" organizacijos dalyvis.
11. Komunalinio ūkio ministras — Vytautas Žemkalnis,
įkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią, dirbęs statybos inžinie
rium Vilniuje. „Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijos
dalyvis.
12. Socialinio aprūpinimo ministras — Pajaujis, Šiau
lių Prekybos instituto docentas, „Lietuvių aktyvistų fron
to" organizacijos dalyvis.
1941 metų pavasarį pas Škirpą atvyko iš Lietuvos TSR
teritorijos „Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijos ryši
ninkas Marijonas Dambrauskas, buvusios Lietuvos kariuo
menės leitenantas. Dambrauskas išbuvo Berlyne apie 3 sa
vaites, o paskui grįžo į Lietuvos TSR teritoriją. Vėliau
Škirpa man papasakojo, kad jis per Dambrauską pasiuntęs
įteikti Juozui Ambrazevičiui „Lietuvių aktyvistų fronto"
organizacijos darbo instrukciją ir taip pat busimosios
Lietuvos „vyriausybės" projektą.
NACIONALISTAIHITLERINĖS ŽVALGYBOS
AGENTAI
Slabšys Ignas, Jono-s., gimęs 1899 metais Zarasų
apskrityje, Antazavės valsčiuje, Pazaduojos kaime, voldemarininkas.
SLABŠIO IGNO savarankiški parodymai
*
Jo draugai — hitlerininkai*
**
TSR Sąjungos tardymo organams duodu šiuos parody
mus. 1939 metų rudenį sudarius Tarybų Sąjungos karines
bazes Lietuvoje, dauguma tų lietuvių sluoksnių, su kuriais
aš bendravau, aiškiai reiškė savo nepasitenkinimą tuo, kad
mūsų Vakarų kaimynas, t. y. Vokietija, taip išsprendė glo
bos klausimą. Tokiai nuomonei pritariau ir aš ir to neslė
piau, dažnai kalbėdamasis su savo draugais ir gerais pa
žįstamais. Todėl nenuostabu, kad tokia mano pažiūra į po
litinę Lietuvos padėtį buvo gerai žinoma ir kai kuriems
Lietuvoje gyvenusiems Vokietijos piliečiams, su kuriais aš
buvau gerai pažįstamas. Tokie asmenys pirmiausia buvo
Fogelis, kuris oficialiai atstovavo eilei vokiečių firmų,
parduodant jų gaminius Lietuvos teritorijoje, ir turėjo
tam tikslui savo kontorą Kaune, ir kažkoks Jungferis,
Kauno universiteto profesorius. Su jais aš buvau pažįsta
mas dar nuo 1927 metų; mane su jais tuomet supažindino
Kauno policijos viršininkas V. Jankauskas. Jį aš pažinau
nuo 1919 metų — jis buvo mano nuolatinis palydovas va
žiuojant medžioti, nes aš visuomet buvau aistringas me
džiotojas.
Su minėtais Vokietijos piliečiais aš gana dažnai susi
tikdavau. .Remdamasis mano patriotiniais jausmais, Foge. * ASDR d. r., 52, 40—51.
** Slabšio parodymose antraštėlės redakcijos. Red.
. 25
lis dar 1939 metų lapkričio mėnesį neretai kalbėdavo su
manim, aiškiai stengdamasis įtikinti mane, jog tai, kad
Lietuvos vyriausybė sutiko leisti sudaryti Lietuvoje Ta
rybų Sąjungos bazes, prives prie to, kad Lietuva bus pri
jungta prie Tarybų Sąjungos ir joje bus sukurta Tarybų
valdžia.
Sumanymas nuginkluoti
Tarybinės Armijos bazes
Jis gerai žinojo mano antitarybinį nusistatymą, todėl
jam greit pavyko ne tik pasiekti tai, kad aš pritariau to
kiai nuomonei, kuri faktiškai buvo ir mano nuomonė,
bet ir nuėjau daug toliau, būtent, kreipiausi net į gene
rolą K. Musteikį, tuometinį Lietuvos krašto apsaugos mi
nistrą, su kuriuo, kaip Fogelis žinojo, mes buvome geri
pažįstami ir draugai, lietuvių patriotų vardu prašydamas
pasiūlyti vyriausybei nuginkluoti tas Tarybų Sąjungos
bazes, tam tikslui prašant Vokietijos pagalbos ir interven
cijos. Nors generolas K. Musteikis ir pritarė tam mano pa
siūlymui, bet atmetė jį, motyvuodamas tuo, kad toks Vo
kietijos įsikišimas pražudys mūsų šalį. Todėl tas pasiūly
mas nebuvo pateiktas vyriausybei svarstyti; tuo būdu,
mano tarpininkavimas šiuo klausimu nedavė rezultatų.
Fogelio užverbuotas
Su minėtu Fogeliu aš ir toliau gana dažnai susitikda
vau. Jis dažnai kviesdavo mane užeiti į savo kontorą, sa
kydamas norįs supažindinti mane su gautais iš Vokietijos
įvairių naujausių mašinų pasiūlymais Lietuvai. 1939 metų
lapkričio pabaigoje, vieno tokio mano vizito pas jį metu
jis aiškiai davė suprasti, kad man reikėtų rimtai pagalvoti
apie darbą vokiečių žvalgybos naudai, nes, jo žiniomis,
Lietuvoje netrukus bus sukurta Tarybinė santvarka; tokia
santvarka bus sukurta ir kitose Pabaltijo valstybėse, o to
kios padėties Pabaltijyje Vokietija nepakęs ir karas tarp
Tarybų Sąjungos ir Vokietijos bus neišvengiamas.
26
Duodamas man tokį pasiūlymą, Fogelis labai gudriai
žaidė mano patriotiniais jausmais, gerai žinodamas, kad
aš visada labai mylėjau savo darbą, Į tą pasiūlymą tuo
met aš nieko neatsakiau, norėdamas gerai pagalvoti.
Gruodžio pradžioje jis vėl pakartojo savo pasiūlymą, ir
aš jį priėmiau vien dėl savo patriotinių įsitikinimų.
Hitlerinės žvalgybos uždaviniai
Pirmas mano uždavinys buvo tiksliai nustatyti, kiek
Tarybinės kariuomenės yra kiekvienoje bazėje ir kaip ji
apginkluota. Man reikėjo daug pastangų ir laiko, kol pa
galiau gavau tas žinias. Kiek dabar prisimenu, 1940 me
tų balandžio pradžioje man jas perdavė pulk. Šova, buvęs
tuo metu buržuazinės kariuomenės vyriausiojo štabo 3-o
skyriaus viršininku. Anot pulk. Šovos, jo perduotos man
žinios minėtu klausimu buvo tik apytikrės. Suprantama,
gautų duomenų patikrinti aš neturėjau galimybės, todėl,
nesigilindamas į jų turinį, aš perdaviau juos minėtam Fo
geliui jo prekybos kontoroje Kaune, Kitų uždavinių iki
Tarybų valdžios sukūrimo Lietuvoje iš Fogelio aš negavau.
Jis reikalingas hitlerininkams Lietuvoje
1940 metų birželio 15 d. sukūrus Tarybų valdžią Lie
tuvoje, aš, kaip antitarybiškai nusiteikęs Lietuvos pilietis,
iš pradžių labai norėjau išvažiuoti į Vokietiją, kaip pa
darė daugelis mano pažįstamų lietuvių. Be to, išvažiuoti
į Vokietiją 1940 metų birželio viduryje mane įkalbinėjo
ir V. Jankauskas, kuris beveik tuojau, sukūrus Tarybų
valdžią Lietuvoje, buvo atleistas iš Kauno policijos virši
ninko pareigų. Prisimenu vieną ilgą pasikalbėjimą šiuo
klausimu birželio 28 d. vienoje Kauno gatvėje, kai aš
faktiškai sutikau išvažiuoti kartu su juo į Vokietiją liepos
pradžioje. Tačiau tą pačią dieną aš susitikau su Fogeliu,
o už poros dienų ir su profesorium Jungferiu. Abu šie
vokiečiai, kaip susitarę (o, gal būt, taip ir buvo), ėmė mane
27
įtikinėti, kad karas tarp Vokietijos- ir Tarybų Sąjungos
yra neišvengiamas, kad jis greit prasidės, kad Lietuva
netrukus bus išvaduota, ir todėl reikia, kad visi patriotiš
kai nusiteikę Lietuvos piliečiai ruoštų dirvą visokeriopai
pagalbai vokiečių kariuomenei suteikti, jai įsiveržus į
Lietuvą.
Todėl, jų nuomone, tokie lietuviai turi stengtis likti
Lietuvoje ir ruoštis priimti vokiečių kariuomenę bei su
teikti jai visokeriopą pagalbą. Gudriai pasinaudodami tuo,
kad aš labai mylėjau savo kraštą, jie greit įtikino mane
nebėgti į Vokietiją, bet likti Lietuvoje ir dirbti žvalgybinį
darbą. Dėl to aš neišlaikiau savo žodžio, duoto V. Jan
kauskui, ir daugiau jo nemačiau. 1940 metų liepos pirmo
siomis dienomis jis vienas be manęs išvažiavo į Berlyną.
Tai vėliau man pranešė Fogelis ir net davė jo adresą.
Aš nepaklausiau savo žmonos pakartotinių prašymų
išvažiuoti drauge su ja į Vokietiją, savo nuomonę tuo
klausimu motyvuodamas tuo, kad Vokietijoje mūsų nie
kas nelaukia, kad ten gyventi karo metu nebus lengva ir,
jeigu likimo jau bus skirti kentėjimai, tai geriau pakelti
juos savo šalyje. Apie savo žvalgybinį darbą jai, žinoma,
aš nieko neminėjau.
Šantažas, kad brolis stropesnis būtų
1940 metų rugpiūčio 14 dieną, Lietuvos Tarybų val
džios organams leidus, mano brolis Teodoras Slabšys per
Vokietiją išvažiavo į Šiaurės Ameriką, į Niujorką. Prieš
išvažiuodamas Lietuvoje jis negavo vokiečių tranzitinės
vizos ir, be to, Lietuvos Tarybų valdžios organai jam ne
davė leidimo išvežti užsienio valiutos; todėl, norėdamas
palengvinti sau pervažiuoti per Vokietiją ir apsirūpinti
kelionei reikalingomis lėšomis, jis buvo priverstas kreiptis
pagalbos pas Kosmaną, su kuriuo jis asmeniškai anksčiau
buvo pažįstamas. Kosmanas buvo vienas iš stambiausių
„Kulturferbando" organizacijos vadovų. Ta organizacija
vienijo visus Lietuvoje gyvenančius vokiečius. Su minė
28
tu Kosmanu „Kulturferbando" patalpose apie 1940 metų
rugpiūčio 10 d. jis ir mane supažindino. Kosmanas galėjo
padėti broliui pervažiuoti per Vokietiją, jeigu tokia pagal
ba kelionėje jam iš tikrųjų būtų buvusi reikalinga. Kaip
vėliau paaiškėjo, mano brolis, važiuodamas be reikalingos
tranzitinės vizos, Vokietijos valdžios organų buvo sulai
kytas pasienio stotyje Eitkūnuose. Broliui išvažiavus, aš
pats du kartus kreipiausi J „Kulturferbandą" pas Kosmaną:
pirmą kartą už poros dienų po brolio išvažiavimo teira
vausi apie jo padėtį Vokietijoje ir antrą kartą kreipiausi
po 5—6 dienų, prašydamas skubiai padėti visas pastangas,
kad atitinkamiems Vokietijos valdžios organams Eitkū
nuose būtų perduotas leidimas mano broliui pervažiuoti
Vokietiją. Tą leidimą tuo metu gavo iš Berlyno Vokieti
jos atstovybė Kaune.
Apie savo' žvalgybinį darbą aš nieko su Kosmanu ne
kalbėjau ir daugiau su juo nebuvau susitikęs. Jankausko
žmonos prašomas, mano brolis jam nuvežė rudeninį paltą,
kurį jis prašė, esant galimybei, jam atsiųsti.
Jokių žinių ar dokumentų perduoti V. Jankauskui Ber
lyne broliui aš nedaviau. Tai tūo metu ir nebuvo reikalin
ga, nes repatriacija tuo metu dar nebuvo įvykdyta ir įvai
rias žinias reikalui esant aš galėjau perduoti tiesiog pa
čiam Fogelįui. Aš tiktai prašiau brolį perduoti linkėjimus
Jankauskui ir painformuoti jį apie gyventojų nuotaiką ir
padėtį ‘Lietuvoje; tai mano broliui buvo gerai žinoma.
Jei tektų iš Lietuvos bėgt,i
Tarp kitko, laikau reikalinga pažymėti, kad 1940 metų
rugpiūčio pirmojoje pusėje kartu su savo broliu Teodoru ir
Neniškiu, Lietuvos pasiuntinio Berlyne K. Škirpos uošviu,
pastarojo (Neniškio) automobiliu aš buvau nuvažiavęs
į Lietuvos pasienio miestą — Kalvariją (Marijampolės
apskrityje) ir susipažinau ten su vienu netoli vokiečių
sienos gyvenančiu valstiečiu (jo pavardės dabar neprisi
29
menu). Tas valstietis užsiiminėjo kontrabanda ir, svar
biausia, už sutartą atlyginimą pervesdavo Lietuvos pilie
čius per sieną į Vokietiją. Tuo aš norėjau pasinaudoti,
jeigu man tektų skubiai bėgti iš Lietuvos. Ten paaiškėjo,
kad pereiti sieną tuo metu nebuvo labai sunku; vieno
žmogaus perėjimas per sieną kainavo apie 100 litų. Kiek
aš žinau, vėliau pereiti sieną darėsi vis sunkiau ir už
mokestis už perėjimą didėjo, pasiekęs net 500 litų už žmo
gų. Tačiau klausimas apie mano šeimos perkėlimą į Vo
kietiją daugiau niekada nebuvo iškilęs. Iš pokalbių Kaune
mūsų giminių ir pažįstamų šeimose, kuriose mes lankydavomės, tiek mano žmonai, tiek ypač man buvo aišku, kad
karas tarp Vokietijos ir Tarybų Sąjungos darosi neišven
giamas. Tarp kitko pažymėsiu, kad tuo metu, t. y. apie
1940 metų vidurį, minėtas Neniškis atvežė į mano namus
ir padavė mano žmonai ir man jo gautą iš Berlyno nuo
dukters laišką, kuriame pažodžiui buvo pasakyta: „Man
žinoma, kad jūs rimtai sergate. Tačiau daugelis gydytojų
specialistų, su kuriais aš konsultavausi, man pranešė, kad
intensyviai gydant per 9—10 mėnesių liga bus išgydyta."
Tos dvi frazės reiškė, kad Vokietijos ir Tarybų Sąjungos
karas yra neišvengiamas, kad jis prasidės po 9—10 mė
nesių ir kad Tarybų valdžia Lietuvoje bus nuversta.
Penktosios kolonos būriai
1940’ metų rudenį (kiek prisimenu, rugsėjo mėnesį) aš
gavau iš Fogelio svabiausią uždavinį — nurodyti jam tikslų
tarybinių aerodromų išsidėstymą Lietuvoje ir' imtis in
tensyviai organizuoti ir ruošti Lietuvos jaunimą, kad, Vo
kietijos— Tarybų Sąjungos karo metu vokiečių desanti
ninkus išlaipinus Lietuvoje, jiems būtų suteikta visokerio
pa pagalba. Pagal mano gautus iš Fogelio nurodymus, ta
pagalba turėjo būti tokia:
a) Visoje Lietuvos teritorijoje ir ypač netoli tarybinių
aerodromų reikia suorganizuoti drausmingo ir gerai pa30
ruošto jaunimo grupes, kurios pagal duotą signalą iš anks
to, prieš kelias dienas iki operacijų pradžios, imtų budėti,
laukdamos vokiečių desantinių dalinių išlaipinimo.
b) Surasti ir paruošti išlaipintiems desantininkams rei
kalingas patalpas.
c) Tiksliai iš anksto nustatyti uždarus ir gerai užmas
kuotus kelius prie tarybinių aerodromų ir prie nedidelių
Tarybinės kariuomenės dalinių.
d) Padėti visas pastangas, kad tam tikslui suorganizuo
tas Lietuvos patriotinis jaunimas laiku būtų aprūpintas
ginklais (svarbiausia, šautuvais ir kulkosvaidžiais) bei ap
ranga ir apginkluotas tinkamu metu.
e) Kad tas jaunimas suteiktų ginkluotą pagalbą vokie
čių desantiniams daliniams visuose jų veiksmuose iki
stambesnių vokiečių karinių vienetų atėjimo.
f) Reikalui esant paruošti būtinas maisto atsargas vo
kiečių desantiniams daliniams jų išlaipinimo vietose.
g) Suteikti bet kokią kitokią pagalbą, kuri vietos są
lygomis pasirodytų esanti reikalinga vokiečių desanti
niams daliniams.
Kiek dabar prisimenu, čia trumpai ir yra tas ypatingas
uždavinys, kurį man davė Fogelis. Be to, jis man pabrėžė,
kad karo veiksmai tikriausiai prasidės ne anksčiau kaip
1941 metų pavasarį, todėl desantininkams pagalbą suteikti
reikia ruoštis, turint galvoje vasaros sąlygas. Tą uždavinį
Fogelis man davė Kaune, gatvėje, netoli centrinio pašto.
Iš pradžių atlikti tą uždavinį aš kategoriškai atsisakiau,
manydamas, kad nesugebėsiu. Tačiau Fogelis nedavė man
ramybės, po to aš ne kartą buvau su juo susitikęs Kaune
tai gatvėse, tai kavinėse. Jis visą laiką įtikinėjo mane
imtis to darbo visos tėvynės gerovei. Jis žaidė mano pat
riotiniais jausmais, kol aš po ilgų svyravimų vėlai rudenį
(kiek dabar prisimenu — lapkričio mėnesį) sutikau imtis
minėto uždavinio. Kalbėjomės tuo klausimu su Fogeliu
Konrado kavinėje Kaune, nes Fogelio kontora ir pati
prekybos firma tuo metu jau buvo likviduota. Pas save
31
į namus Fogelio aš niekada nekviečiau ir pats pas jį nie
kada nesu buvęs, nes jis gyveno labai toli nuo miesto
centro.
Saulių štabas — V kolonos steigėjas
Iš pradžhi aš aiškiai nežinojau, kaip įvykdyti gautą už
davinį. Man atrodė, kad tam reikia panaudoti kokią nors
buvusią Lietuvos jaunimo organizaciją. Labiausiai tinka
ma tam tikslui man atrodė esanti šaulių organizacija, kuri
nors ir buvo teoriškai likviduota, tačiau praktiškai nebu
vo labai sunku jos grandis faktiškai slapta atkurti mies
tuose ir kaimuose visoje Tarybų Lietuvoje.
Tam tikslui man tiktai reikėjo rasti įtakingą žmogų iš
buvusių tos organizacijos vadovų ir prikalbėti jį imtis to
darbo. Aš pats to darbo atlikti negalėjau, nes niekada ne
priklausiau šaulių organizacijai. Tačiau aš buvau gerai
pažįstamas su pulkininku Kalmantu, kuris ilgą laiką buvo
šaulių organizacijos vyriausiuoju vadu ir, mano nuo
mone, galėjo imtis minėto uždavinio ir visai tiko tam, juo
labiau, kad jis, kaip ir aš, buvo didelis lietuvis patriotas.
Be to, aš žinojau, kad. jis visada buvo aršus Tarybų val
džios sukūrimo Lietuvoje priešininkas. Su juo aš susitikau
1941 metų vasario mėnesį viename Kauno restorane. Aš
jam atvirai viską išdėsčiau, pabrėžęs, kad nežiūrint to,
jog tai yra vokiečių žvalgybos duotas uždavinys, tačiau
jo įvykdymas bus naudingas mūsų mylimai tėvynei. Jis
nesvyruodamas sutiko imtis to darbo, paprašęs, kad aš
gaučiau keletą tūkstančių rublių kelionėms ir kitoms iš
laidoms, kurių neišvengiamai bus, vykdant minėtą uždavi
nį, juo labiau, kad tuo metu jis neturėjo tarnybos ir jam
reikėjo pinigų. Konspiracijos sumetimais Fogelio pavardės
aš jam nepasakiau.
Būdamas tįkras, kad reikalingą pinigų sumą iš Fogelio
gausiu, aš susitariau su pulkininku Kalmantu susitikti
maždaug už savaitės. Per tą laiką aš gavau iš pulkininko
Šovos du Lietuvos žemėlapio egzempliorius, kur buvo
32
aiškiai pažymėti visi jos teritorijoje esantieji tarybiniai
aerodromai. Vieną iš jų vėliau aš perdaviau Fogeliui, o ki
tą — pulkininkui Kalmantui kartu su 10 000 rublių, ku
riuos aš gavau iš Fogelio pulkininko Kalmanto reikalams.
Policijos vadas — gestapo agentas
Kiek dabar prisimenu, 1941 metų kovo antrojoje pusė
je visi Lietuvoje gyvenusieji vokiečiai buvo repatrijuoti
j Vokietiją. Tuo buvo likviduotas „Kulturferbandas", ir
į Vokietiją išvažiavo visi tie asmenys,— Fogelis ir profe
sorius Jungferis,— su kuriais aš palaikiau ryšius savo žval
gybinės veiklos klausimais.
Prieš išvažiuodamas Fogelis davė man nurodymą visas
žinias siųsti į Berlyną V. Jankausko adresu. Jankauskas,
anot Fogelio, gyveno ten pas Pripkę, kuris 1927—1928 me
tais gyveno Kaune, dirbo vertėju vienoje Lietuvos minis
terijoje ir 1929 metais išvažiavo iš Lietuvos ir apsigyveno
Berlyne. Su tuo Pripke mane kadaise V. Jankauskas taip
pat buvo supažindinęs.
Būdai ryšiams su gestapu palaikyti
Prieš vokiečių repatrijavimą aš porą kartų mačiau pul
kininką Kalmąntą, kuris man sakė, kad jo darbas vykdant
uždavipį eina normaliai. Tuos duomenis aš perdaviau Foge
liui prieš jam išvažiuojant, paskutinio mūsų pasitarimo su
juo metu, apie 1941 metų kovo 20 d. Konrado kavinėje
Kaune. Tuomet Fogelis man pareiškė, kad, išvažiavus į Vo
kietiją visiems Lietuvoje gyvenusiems vokiečiams ir lik
vidavus „Kulturferbandą" bei Vokietijos atstovybę Kau
ne, aš turiu naudotis visais pasitaikančiais (žinoma, pati
kimais) būdais ryšiams su Berlynu palaikyti. Tačiau jis
nelabai tiki, kad bus tokių galimybių, todėl nuvažiavęs
j Vokietiją jis padės visas pastangas, kad aš turėčiau ry
šius, ir specialiai atsiųs iš Vokietijos pas mane kai kuriuos
asmenis, per kuriuos, reikalui esant, perduos man rei
3 Užs. Nr. 1430
33
kalingus nurodymus bei instrukcijas. Tiems asmenims
pažinti Fogelis pasakė slaptažodį ,,šventoji tėvynė" (vo
kiškai „Heil Heimat"). Ir iš tikrųjų, 1941 metų gegužės
pabaigoje į Kauną iš Berlyno buvo atvažiavęs (kokiu bū
du, nežinau) .ir kreipėsi į mane kažkoks Stauskas, buvęs bur
žuazinės kariuomenės leitenantas, 1941 metų kovo mėnesį
repatrijuotas kartu su kitais Lietuvos vokiečiais į Vokie
tiją. Tai buvo vienintelis asmuo iš Berlyno, kuris kreipėsi
į mane informacijos po vokiečių repatrijavimo iki mano
suėmimo 1941 metų birželio 14 d. Per Stauską Fogelis jo
kių naujų instrukcijų man neatsiuntė, tiktai klausė manęs,
kaip vykdomas man duotas uždavinys. Kad galėčiau duoti
reikalingą atsakymą, aš tuojau susitikau viename Kauno
restorane su pulkininku Kalmantu, kuris man pranešė, kad
šauliai sėkmingai instruktuojami buvusiems buržuazinės
kariuomenės vadams prižiūrint, kad tas darbas faktiškai
baigiamas ir kad jis tikisi pilnai atlikti jam pavestą užda
vinį 1941 metų birželio pirmomis dienomis. Tą pulkininko
Kalmanto pasižadėjimą aš perdaviau per minėtą pasiunti
nį Fogeliui į Berlyną. . .
Vienas Slabšio pajamų šaltinis
Laikau reikalinga pridėti, kad aš palaikiau tam tikrus
ryšius su Čekoslovakijos firma „Českemoravska-KolbenDanek" (sutrumpintai Č-K-D) nes nuo 1938 metų aš buvau
jos atstovas. Man tarpininkaujant, ta firma 1939 me
tais pardavė Lietuvos krašto apsaugos ministerijai porą
dešimčių tankų, kurie pagal sutartį turėjo būti pristatyti
į Lietuvą 1940 metų rugpjūčio pabaigoje. Aš pats buvau
labai suinteresuotas tų mašinų pristatymu į Lietuvą, nes
tuomet turėjau gauti iš firmos keletos dešimčių tūkstan
čių litų komisinį atlyginimą. Tačiau Vokietijos vyriausybė
uždraudė išvežti tas mašinas į Lietuvą. Apie tai firma man
pranešė 1940 metų vasarą. Iš firmos veikėjų asmeniškai
aš pažinau inžinierių A. Suriną ir mechaniką Veisą, kurie
buvo atvažiavę į Lietuvą demonstruoti parduodamus tan
34
kus ir sudaryti sutartį su Lietuvos krašto apsaugos minis
terija. Daug ryšių, aš palaikiau Belgijoje ir Liuksemburge,
kur gyvenau ilgesnį laiką. Apie tuos ryšius aš esu pasi
ruošęs papasakoti, tardymo organams pareikalavus.
Baigdamas laikau reikalinga pridėti, kad aš labai gai
liuosi dėl savo poelgių ir nuoširdžiai esu pasiruošęs atei
tyje išpirkti savo kaltę darbu Tarybų Sąjungos naudai
pagal savo jėgas, žinias ir sugebėjimus.
Pulkininkai — šnipai
ir V kolonos organizatoriai
Prie savo parodymų, duotų TSR Sąjungos tardymo or
ganams, papildomai pridedu štai ką:
1. Kai aš prašiau pulkininko Šovos duomenų apie Lie
tuvos bazėse esančios tarybinės kariuomenės skaičių ir
apginklavimą ir kai reikėjo gauti iš jo duomenis apie
Raudonosios Armijos suorganizuotą Lietuvoje karinių
aerodromų skaičių ir vietą, aš turėjau minėtam pulkinin
kui Šovai tiksliai paaiškinti, kokiam tikslui tie duomenys
man buvo reikalingi. Todėl pulkininkas Šova žinojo apie
mano žvalgybinę veiklą ir pats sutiko prisidėti prie jos.
Tuo būdu, pulkininką Šovą žvalgybiniam darbui Vo
kietijos naudai užverbavau aš.
2. Kaip pulkininkas Kalmantas man pranešė, šaulių sąj ungos nariai buvo instruktuoj ami ir ruošiami suteikti Viso
keriopą pagalbą vokiečių desantininkams, juos išlaipinus
Lietuvos teritorijoje, vadovaujant ypatingam štabui, kurio
priešakyje buvo pats pulkininkas Kalmantas ir kurį sudarė
šie asmenys: kapitonas Gedmantas, buvęs buržuazinės ka
riuomenės karininkas, kapitonas Goncerauskas, buvęs bur
žuazinės kariuomenės karininkas, vyresnysis leitenantas
Petruitis, buržuazinės kariuomenės karininkas ir vyresny
sis leitenantas Blažaitis, buržuazinės kariuomenės kari
ninkas.
Visi tie asmenys buvo šaulių organizacijos veikėjai, il
35
gą laiką anksčiau dirbę joje ir todėl turėję ne tik didelius
ryšius, bet ir didelę įtaką Lietuvos jaunimui, anksčiau pri
klausiusiam tai organizacijai. Aš asmeniškai buvau pažįs
tamas tik su kapitonu Gedmantu ir kapitonu Goncerausku
ir žinojau, kad jie yra labai veiklūs ir darbštūs žmonės.
Kaip sakė pulkininkas Kalmantas, tie asmenys važinėjo
po visą Lietuvą ir vietose organizavo bei instruktavo šau
lius. Baigus šaulių instruktavimą, jis turėjo man perduoti
pilną atskirą organizacijos grandžių išsidėstymą, nurodant
bendrą ir atskirų grandžių narių skaičių, nurodant
jų vadovus ir tuos asmenis, kurie instruktavo ir tikrino
tą darbą. Tačiau 1941 metų birželio 14 d. aš buvau Tarybų
valdžios organų suimtas Kaune ir nespėjau gauti iš pulki
ninko Kalmanto tų žinių.
3. Iš Fogelio gautus pinigus pulkininkui Kalmantui aš
atidaviau ne visus iš karto, bet per keletą kartų po 2000—
3000 rublių, jokio pakvitavimo gavus pinigus iš jo nieka
da neėmiau ir jis man nebuvo reikalingas, nes iš manęs
jo niekas nereikalavo ir aš pats, gavęs pinigus, jokio kvi
to Fogeliui niekada nedaviau.
4. Fogeliui perduodamų dokumentų aš nepasirašiau, jų
nepasirašė nė pulkininkas Šova. Ar jis užrašė ant jų ko
kias pastabas, iš kur jie gauti, aš nežinau.
Tačiau prieš išvažiuodamas į Vokietiją jis davė man
nurodymą visus dokumentus, kuriuos aš vėliau jam sių
siu, pasirašyti slapyvardžiu „Fricas Rudis 213". Tuo jo nu
rodymu pasinaudoti aš nesuspėjau.
*
1942 m. kovo 17 d.
Politinės Slabšio pažiūros
Kalbant apie mano politinius įsitikinimus, aš turiu pa
sakyti, kad iki 1927 . metų buvau Lietuvos krikščionių de
mokratų šalininkas, nors aktyvaus darbo toje politinėje
partijoje nedirbau ir tai partijai niekada nepriklausiau.
* Pirmoji Slabšio parodymų dalis data nepažymėta, ji buvo para
šyta tuo pačiu metu, kaip ir antroji dalis. Red.
36
1927 metų pabaigoje aš persiorientavau ir tapau Vol
demaro partijos šalininku, nors vidaus politikos klausi
mais tos partijos linijos nepalaikiau ir jai nepritariau. To
dėl tai partijai formaliai niekada ne tik nepriklausiau, bet
už atvirą savo pažiūrų pareiškimą net buvau persekiojamas
tos partijos narių, iki 1929 metų turėjusių didelę įtaką Lie
tuvos valdžios organams. Neneigiu, kad pagrindinis Volde
maro partijos politikos bruožas buvo Lietuvos valstybės
perdavimas Vokietijos protektoratan (Slovakijos pavyz
džiu) ir visiškas Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės,
užsienio politikos derinimas su Vokietijos interesais.
Antitarybinė Slabšio
ir jo draugų agitacija
Sukūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, iki mano suėmimo
mano aktyvus darbas buvo tik toks, kad, susitikdamas su
savo draugais ir pažįstamais, aš nesusilaikydavau ir gana
atvirai pasisakydavau prieš Tarybų valdžią, prieš tarybinę
santvarką ir Tarybų valdžios organus.
. . .Iš žymių politinių veikėjų, su? kuriais aš susitikdavau
iki Tarybų valdžios sukūrimo Lietuvoje, laikau reikalingu
paminėti. Petrą Karvelį, buvusį Lietuvos finansų ministrą,
valdant krikščionių demokratų partijai, kurios nariu jis
visą laiką buvo ir, kiek aš žinau, visą laiką buvo vienas
iš žymiųjų jos veikėjų. Sukūrus Tarybų valdžią Lietu
voje, P. Karvelis tuojau išbėgo į Vokietiją, todėl Tarybų
valdžios metu aš nė karto nebuvau jo sutikęs ir su juo
nekalbėjau.
Taip pat laikau reikalinga paminėti Algirdą Sliesoraitį,
vieną iš žymiausių Voldemaro partijos atstovų ir šalinin
kų. A. Sliesoraitį Smetonos vyriausybė suėmė dar prieš
Tarybų valdžios sukūrimą Lietuvoje. Todėl Tarybų val
džios metu aš jo nemačiau ir su juo nekalbėjau.
Tiek su P. Karveliu, tiek ir su A. Sliesoraičiu iki Tary
bų valdžios sukūrimo Lietuvoje aš dažnai susitikdavau
37
dėl to, kad pirmasis nuo 1927 metų buvo pirmininkas
akcinės „Prekybos" bendrovės, su kuria A. Laskausko fir
ma (kurioje tuo metu aš dirbau) turėjo daug bendrų ko
mercinių interesų, kuriuos man neretai tekdavo spręsti,
o antrasis buvo svarbiausias savininkas „Skubos" transpprto-ekspedicinės kontoros, kurios patarnavimais nuolat
naudojosi A.' Laskausko firma.
Laikau reikalinga pridėti, kad Tarybų valdžios metu
Lietuvoje su buvusiais politiniais veikėjais aš visai nutrau
kiau ryšius ir su jais nesusitikdavau, nes didelė jų daugu
ma pabėgo į Vokietiją tuojau po Raudonosios Armijos
atėjimo į Lietuvą. Vienintelis politinis asmuo, su kuriuo
tuo laikotarpiu aš mačiausi, buvo Vladas Jankauskas, bu
vęs Kauno policijos viršininkas, su kuriuo aš palaikiau
ryšius dar nuo 1921 metų, kaip su aistringu medžiotoju,
nes ir pats visuomet mėgau medžioklę. Tarp kitko, V. Jan
kauskas, pabėgęs į Vokietiją 1940 metų liepos pradžioje,
tuo metu ir mane labai įkalbinėjo drauge su juo ten vykti,
tačiau aš atsisakiau.
Kaip aš jau esu sakęs, mano aktyvus politinis darbas
Tarybų valdžios metu Lietuvos TSR daugiausia pasirejškė
tuo, jog, susitikdamas su savo draugais, aš gana atvirai
kalbėdavau, kad, mano nuomone, Tarybų valdžia Lietuvo
je bus neilgai, kad bus karas, kuris, kaip tuo metu aš ma
niau, turėjo netrukus prasidėti tarp Vokietijos ir Tarybų
Sąjungos, sprendžiant iš tų karinių pasirengimų, kuriuos
Raudonoji Armija skubiai vykdė prie Vokietijos sienos
arba netoli jos, kad aš netikiu, jog nugalės Raudonoji Ar
mija, kuri negalės atlaikyti vokiečių kariuomenės puoli
mo ir bus priversta palikti Lietuvą, kad visos tarybines
įstaigos ir jų vykdomos ekonominio pobūdžio priemonės
Lietuvoje yra tik laikinos, kad visiems tiems Lietuvos gy
ventojams, kurių turtas (namai, krautuvės ir kt.) buvo na
cionalizuotas, neilgai teks laukti, kol tas turtas vėl grįš
visiškon jų buvusių šeimininkų nuosavybėn, kad visi Lie
38
tuvos gyventojai turi kantriai laukti ir t. t. Tokios nuo
monės šiais klausimais buvau ne tik aš, bet ir visi mano
draugai -— pašnekovai, kurie taip pat dažnai panašias min
tis pareikšdavo ir man.
Tokiomis temomis aš dažnai kalbėdavau su visais ma
no čia minėtais asmenimis. Tie asmenys ir man dažnai
pareikšdavo panašią nuomonę, manydami, kad Tarybų val
džia Lietuvoje yra tiktai laikinas svečias. Tokią antitary
binę propagandą ir agitaciją man nuolat tekdavo girdėti
mano pažįstamų tarpe, žinoma, todėl, kad ir mano nuomonė
visais tais klausimais nesiskyrė nuo visų kitų. Kadangi per
visą Tarybų valdžios Lietuvoje laiką iki mano suėmimo
1941 metų birželio 14 d. retai pasitaikydavo, kad tokiame
nedideliame mieste, kaip Kaunas, kurią nors dieną nesusi
tikčiau ko nors iš savo draugų bei gerų pažįstamų, tai
tokia antitarybinė propaganda ir agitacija vyko beveik
kasdien. Todėl nurodyti datas ir cituoti savo pašnekovus
aš dabar negaliu, nes viso to neprisiminsiu. . .
Staskonis Pranas, Stasio s., gimęs 1913 metais Rygos
mieste. Gyveno nelegaliai LTSR Stankūno pavarde. Hitleri
nės okupacijos metu tarnavo Kauno ir Ašmenos gestape,
kovojo su pasipriešinimo judėjimu vokiečiams.
STASKONIO PRANO parodymai *
1949 m. spalio 25' d.
Vokiečių žvalgybos organų agentu mane užverbavo ne lietuvių komiteto pirmininkas Algirdas Petronis
,
**
kaip
aš anksčiau apie tai sakiau savo parodymuose, bet tiesiog
* ADSR d. r„ 51, 106—153.
*’ Petronis Algirdas, Petro s., gimęs 1916 m., kilęs iš dvarininkų,
Ukmergės ap., Marciniškių dv., masinių žudynių organizatorius hitleri
nės okupacijos metu, kunigų stovyklos, hitlerininkų įsteigtos, Marijam
polės ap., Šaltupio km., komendantas, 1958 m. nuteistas mirti už masiš
ką žmonių žudymą. Red.
39
vokiečių žvalgybos organų darbuotojas vokietis, pavarde
Valteris Kuperis.
Valteris Kuperis, gimęs maždaug 1914—1915 m., vo
kiečių tautybės, bet gerai mokąs lietuvių kalbą, anksčiau
gyveno Klaipėdos krašte, 1941 metais buvo vokiečių žval
gybos darbuotojas Tilžėje, turėjo oberšarfiurerio
*
ar
**
šarfiurerio
laipsnį (tiksliai nežinau), gyveno Tilžėje
(adreso nežinau). Kitų duomenų apie Kuperį nežinau.
1941 metų vasario mėn. aš nelegaliai pabėgau į Ryt
prūsius, pervažiavęs Tarybų Sąjungos—Vokietijos sieną
prekinio traukinio vagone Virbalio—Eitkūnų rajone. Eit
kūnų stotyje aš buvau sulaikytas vokiečių geležinkelininkų
ir po trumpos kvotos apgyvendintas pas lietuvį pabėgėlį,
pavarde Valiukaitį. Kalbėdamas su Valiukaičių aš pasa
kiau jam, kad pabėgau į Vokietiją nuo tarybų, o tarp kitko
papasakojau apie savo pažįstamus radistus Kaune, apie
Julių Šatą ir Vytautą Suopį. Po trijų dienų Valiukaitis nu
vežė mane į Tilžę ir pristatė vadinamajam .„vietinio lie
tuvių pabėgėlių komiteto" atstovui Valteriui Kuperiui.
Sužinojęs apie mano ryšius su radistais Kaune, Valteris
Kuperis tuomet man liepė grįžti į Lietuvos TSR ir užver
buoti šnipinėti Šatą ir Suopį. Aš sutikau įvykdyti tą už
davinį, bet prašiau Kuperį, kad vokiečių valdžios organai
repatrijuotų mano tėvą, kaip Vokietijos pilietį, nes mano
tėvas tuo metu tarybinių organų buvo suimtas ir laikomas
Vilniaus kalėjime. Kuperis pažadėjo man išvaduoti mano
tėvą iš kalėjimo. Kuperiui užtikrinus, kad jis išlaisvins
mano tėvą, aš sutikau įvykdyti Kuperio duotą uždavinį
ir 1941 metų vasario mėn. vėl grįžau į Kauną.
Man sutikus grįžti į Lietuvos TSR, Kuperis davė man šį
uždavinį: atvykęs į Kauną aš turėjau susitikti su Suopiu
ir Šatu ir pasiekti, kad tie radistai sutiktų užmegzti radijo
ryšius su vokiečių žvalgyba Tilžėje.
* SS dalinių feldfebelio laipsnis. Red.
** SS dalinių jaunesniojo feldfebelio laipsnis. Red.
40
Po to Kuperis supažindino mane su kitu vokiečių žval
gybos agentu Albinu Kurkausku, kuris davė man instruk
cijų radijo ryšiams palaikyti. Kurkauskas praktinių už
siėmimų metu išaiškino man šaukimo signalus, t. y. signa
lus, pagal kuriuos galima būtų rasti reikiamą radijo stotį
(šaukimo signalus ir šifrus aš išaiškinau ankstesnių kvotų
metu). Bangos ilgį ir radijo siųstuvo darbo laiką man tu
rėjo pranešti Šatas. Kurkauskas man taip pat nurodė, kad
vietoje aš susitarčiau su Kauno radistais dėl slapyvardžių
tam atvejui, jeigu mums tektų užmegzti ryšius raštu arba
tarpininkaujant kitiems asmenims. Įvykdęs uždavinį Kau
ne, aš turėjau vėl grįžti į Tilžę.
Klausimas, kokiomis žiniomis domėjosi Tilžės ,,komi
tetas" arba, teisingiau, vokiečių žvalgyba, turėjo būti iš
spręstas suorganizavus radijo ryšius.
Po instruktažo 1941 metų vasario mėn. mane nuvežė
mašina į pasienio kaimą (pavadinimo nežinau), iš kurio tą
pačią naktį su palydovu, vardu Jurgis (jo pavardė taip
ir liko man nežinoma), aš perėjau sieną Jurbarko
kryptimi.
Kur mes ėjome, aš nežinau, nes nesiorientavau toje vie
toje, bet, prisimenu, ėjome naktį ilgai, šešias ar septynias
valandas. Pakeliui palydovas Jurgis man pasakojo, kad
toje vietoje, kur mes ėjome, persikelti negalima nei pa
vasarį, nei vasarą, nei rudenį, nes ten vietovė labai žema
ir ją užlieja vanduo. Nepriėję Jurbarko, maždaug 8 kilo
metrai nuo jo, mes su palydovu išsiskyrėme, aš nuėjau
į Jurbarką vienas, o palydovas, būdamas tariamai vietinis
gyventojas, pasuko kažkur į šalį. Kadangi išlaidoms dar
Tilžėje man davė 150—200 rublių, tai iš Jurbarko į Kau
ną aš nuvažiavau autobusu. Kaune aš ėmiausi vykdyti
Kuperio duotą uždavinį.
Kaune aš susitikau su buvusiu savo pažįstamu Vytautu
Suopiu ir trumpai išdėsčiau jam savo grįžimo į Lietuvą
tikslą. Suopys tuomet man pasakė pakalbėsiąs su Julium
Šatu. Kitą dieną (datos dabar neprisimenu) Suopio bute
41
aš susitikau su Julium Šatu; aš jiems pasakiau, kad Til
žėje yra „lietuvių pabėgėlių komitetas", papasakojau apie
to „komiteto" veiklą ir apie tai, jog apie juos, kaip apie
radistus, jau žino Tilžėje. Po to aš pasiūliau jiems susi
rišti per radiją su Tilžės „komitetu". Šatas ir Suopys mie
lai sutiko su tuo. Čia pat aš pasakiau jiems šaukimo sig
nalus ir supažindinau su šifrais. Šio susitikimo metu mes
susitarėme dėl slapyvardžių; sau aš išsirinkau slapyvardį
„Vieversys", Suopiui buvo duotas slapyvardis „Gand
ras", Šatui — „Erelis". Be to, mes susitarėme, kad laiškuo
se arba radijo laidose mūsų slapyvardžiai turi būti išver
čiami iš lietuvių kalbos į vokiečių kalbą; taip buvo susi
tarta dėl to, kad jeigu tarybiniai organai susektų mūsų
dokumentus arba jeigu būtų iššifruotos radijo laidos, būtų
galima pagalvoti, kad radijo ryšiai yra Vokietijos terito
rijoje, o ne Lietuvos TSR. Tuo būdu, Juliaus Šato slapy
vardis vokiečių kalba buvo „Adler", o mano ir Suopio sla
pyvardžių vertimą aš dabar užmiršau.
Po visų formalumų Šatas man pranešė savo siųstuvo
bangą (rodos, truputį daugiau kaip 40 metrų), laidų pra
džios laiką ir jo pasirinktą laidų teksto šifravimo siste
mą. Kitą dieną aš vėl, jau trečią kartą, perėjau Tarybų Są
jungos—Vokietijos sieną, grįžau į Tilžę ir pranešiau Kuperiui, kad įvykdžiau jo duotą uždavinį.
Trečią kartą aš persikėliau per Tarybų Sąjungos—Vo
kietijos sieną Virbalio—Eitkūnų rajone taip pat prekiniu
traukiniu, kuris ėjo iš Kauno į Vokietiją.
Tilžėje aš gyvenau apie du mėnesius, t. y. iki 1941 me
tų balandžio mėnesio. Šiuo laikotarpiu aš klausinėjau ir
Kuperį, ir Kurkauską apie ryšius su Šatu, bet man visą
laiką atsakydavo, kad radijo ryšių užmegzti nepavyksta.
O 1941 metų balandžio pabaigoje Kuperis vėl pasikvietė
mane ir davė man naują uždavinį — grįžti į Lietuvos TSR.
Be to, tuomet Kuperis pasakė, kad ryšiai su Šatu nutrūko.
Iš to aš darau išvadą, kad ryšiai su Šatu vis dėlto buvo
42
užmegzti, bet kokias žinias Šatas perduodavo į Tilžę, aš
nežinau.
Kaip aš jau esu nurodęs, Tilžėje gyvenau apie du mė
nesius be jokio darbo. Gyvenau viename bute su pabė
gėliais, vokiečių valdžios organų išlaikomais. Kartą balan
džio pabaigoje Kuperis pasikvietė mane ir pasiūlė vėl grįž
ti į Lietuvą; kadangi gyventi be jokio darbo Tilžėje man
nusibodo, aš sutikau su Kuperio pasiūlymu. Tada Kuperis
pakvietė mane pas savo viršininką (nei jo pavardės, nei
vardo aš nežinau); Kuperio viršininkas, su kuriuo aš kal
bėjausi Tilžės miesto gestape, pavedė man grįžti į Kauną
ir išaiškinti, kodėl Šato radijo siųstuvas nutraukė darbą, o
tuo atveju, jeigu Kauno radistai būtų suimti, įsigyti naują
radijo siųstuvą ir tam tikslui paieškoti patikimų žmonių,
kurie galėtų palaikyti radijo ryšius su Tilže.
Naujai įsigytu radijo siųstuvu aš turėjau perduoti į
Tilžę vokiečių žvalgybai reikalingas žinias apie Lietuvos
gyventojų ekonominę padėtį ir nuotaiką, apie Lietuvos
TSR teritorijoje esančios tarybinės kariuomenės kiekį ir
dislokaciją, apie tos kariuomenės judėjimą. Tuomet Ku
perio viršininkas man pažadėjo tiž radijo ryšių suorgani
zavimą vienkartinį piniginį atlyginimą — 15 tūkstančių
rublių, taip pat piniginį atlyginimą už kiekvieną šnipinė
jimo pranešimą, pareinamai nuo to pranešimo vertės. Aš
paprašiau duoti man savisaugai ginklą; tai man buvo taip
pat pažadėta, bet piniginis atlyginimas būtų buvęs sumažin
tas ginklo kainos suma. Gavęs visišką mano sutikimą
įvykdyti uždavinį, Kuperio viršininkas įsakė jam susitarti
su-manim techniniais klausimais.
Mes susitarėme su Kuperiu, kad aš perdavinėsiu žinias
vieną kartą per savaitę, sutartomis dienomis ir valando
mis, būtent: sekmadienį 7 vai. rytą arba trečiadienį ar
penktadienį vakare (valandas dabar pamiršau). Paskui Ku
peris man pasakė, kad jeigu kas nors iš agentų kreip
sis pas mane, tai tas žmogus turės sutartą slaptažodį
„Šmidtas".
43
Kadangi technines radijo ryšių instrukcijas aš buvau
gavęs jau anksčiau ir žinojau šaukimo signalus bei radijo
laidų šifravimo sistemas, tai tą pačią dieną po pasikalbė
jimo su Kuperiu mane nuvežė mašina į Klaipėdą, iš kur
truputį vėliau buvau pervestas per Tarybų Sąjungos—Vo
kietijos sieną. Atvykęs į Kauną, 1941 metų gegužės pra
džioje aš ėmiau vykdyti Kuperio duotą uždavinį.
Atvykęs į Kauną aš susitikau su buvusiu savo pažįsta
mu Vytautu Suopiu, mano jau užverbuotu agentu, kurio
slapyvardis buvo „Gandras", ir iš jo sužinojau, kad Julius
Šatas tarybinių organų suimtas. Po to aš ėmiau organizuo
ti naują radijo siųstuvą ir tam tikslui pradėjau ieškoti kitų
radistų. Per savo pažįstamą Algirdą' Stašenį aš susipažinau
su Kauno universiteto radijo skyriaus studentu Romu Ša
tu. Stašeniui ir Šatui aš papasakojau apie savo atvykimo
tikslą ir pasiūliau jiems abiem dalyvauti palaikant radijo
ryšius su Tilže. Jie abu mielai sutiko. Tuomet aš pasiūliau
Romui Šatui sumontuoti radijo siųstuvą, ir Šatas pradėjo
tą darbą, bet kadangi radijo siųstuvui sumontuoti reikėjo
daug laiko, Šatas iš kažkur pasiskolino jau gatavą radijo
siųstuvą, kuriuo mes perdavėme pirmąją radijo laidą į
Tilžę.
Pirmoji laida buvo perduota 1941 metų vieną gegužės
ar birželio mėnesio (tiksliai neprisimenu) sekmadienį anks
ti rytą iš mano namų; aš tuomet gyvenau Kaune, Vilijam
polėje, Mildos gt. Nr. 6. Perduodant žinias dalyvavau aš,
Stašenis ir Romas Šatas. Pradžiai tuomet mes perdavėme
į Tilžę, kad Šatas Julius suimtas, kad mes dirbame pasko
lintu siųstuvu, kad pradėjome montuoti nuosavą radijo
siųstuvą ir prašėme Kuperio pinigų radijo detalėms pirk
ti; be to, prašėme taip pat atsiųsti mums savisaugai pisto
letus.
Aš dabar neprisimenu, ar buvo duotas atsakymas iš
Tilžės, bet jeigu Tilžės radijo stotis mums ką nors ir per
davė, mes negalėjome priimti atsakymo, nes nei aš, nei
Šatas priimti Morzės abėcėlę iš klausos negalėjome. Mūsų
44
laidą šiaip taip perdavė Stašenis. Šaukimo signalus, keletą
kartų pakartotus Tilžės radijo stoties, Stašenis suprato, bet
atsakymo teksto priimti jis negalėjo, nes priimti iš klau
sos jis mažai buvo patyręs. Dėl tos priežasties atsakymo
tuomet mes negavome. Turėdamas galvoje mūsų pirmuo
sius nepasisekimus, aš pavedžiau Šatui surasti tokį žmo
gų, kuris galėtų ne tik perduoti, bet ir gerai priimti iš
klausos.
Be aukščiau nurodytos laidos, mes su Romu Šatu per
davėme žinias į Tilžę, dar kartą, penktadienį, 1941 metų bir
želio 20 d., jau Šato sumontuotu radijo siųstuvu... Prane
šėme Kuperiui, kad ieškome radijo telegrafisto, kuris
galėtų priimti laidas iš Tilžės. Kitų laidų daugiau aš neor
ganizavau, nes už dviejų dienų po mūsų laidos, t. y.
1941 metų birželio 22 d. fašistinė Vokietija užpuolė Ta
rybų Sąjungą ir okupavo Lietuvos TSR, todėl nebebuvo
reikalo palaikyti radijo ryšius su Tilže.
Atsakymą iš Tilžės mes gavome, bet perskaityti jo vėl
negalėjome. Radijo telegrafistas, kuris perdavė laidą ir
priėmė Tilžės radijo stoties atsakymą, taip pat neturėjo
patyrimo priimant iš klausos ir atsakyme praleido keletą
ženklų, todėl iššifruoti atsakymo mes taip ir negalėjome.
Radijo telegrafisto pavardės aš nežinau, nes jį užver
bavo Romas Šatas. Šatas mano pavedimu visą laiką ieško
jo tam darbui patikimo žmogaus, bet kadangi žmogaus,
galinčio priimti radijo telegrafo laidas iš klausos, mes ne
galėjome rasti, tai Šatas užverbavo aukščiau minėtą radis
tą vienai laidai, be to, pranešė man, kad radistas dar turi
maža patyrimo ir labai bijo arešto. . Todėl, nenorėdamas
varžyti radisto, aš nebuvau ten, iš kur buvo perduodama
laida, ir telegrafisto nemačiau. Laida buvo perduodama
Kauno miesto rajone, Šančiuose, Vokiečių gatvėje (dabar
Marijos Melnikaitės gatvė), numerio nežinau.
Praėjus maždaug savaitei po pirmos laidos, 1941 metų
gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje, aš gavau paštu
atviruką, kuriuo nepažįstama moteris kvietė mane į pasi
45
matymą; pasimatymą ji paskyrė prie nedidelio sodelio Petro
Vileišio aikštėje (Žaliakalnyje), prieš buvusias husarų pul
ko kareivines. Nustatytu laiku nuvykęs į pasimatymo vie
tą, aš pamačiau, kad manęs laukia jauna, 20—23 metų am
žiau moteris, iš pažiūros provinciale. Pradėjusi kalbėti su
manim, ji pasakė slaptažodį „Šmidtas", ir aš supratau, kad
ji yra Kuperio agentas, atsiųsta susitarti su manim. Mote
ris „Šmidtas“ man pasakė, kad iš Tilžės yra atsiųsti pini
gai, ir tuojau įteikė man 800 rublių. Aš paklausiau tą mo
terį apie ginklą, bet ji atsakė, kad tokio jai uždavinio ne
buvo duota. Po trumpo pokalbio mes išsiskyrėme.
Moters, kurios slapyvardis buvo „Šmidtas", pavardės
aš nežinau ir paaiškinu tardymui, kad su moterimi „Šmid
tas" aš buvau susitikęs tik du kartus. Be aukščiau nurody
to susitikimo, aš mačiausi su ja antrą kartą jau vokiečių
okupacijos metu. Netrukus po to, kai vokiečių kariuome
nė okupavo Kauną, ta moteris užėjo pas mane į namus,
bet kadangi tuo metu manęs namie nebuvo, ji paliko man
puokštę gėlių ir atviruką, kuriame pasveikino mane su
„Lietuvos išlaisvinimu" ir pakvietė aplankyti jos butą.
Kiek prisimenu, ji tuomet gyveno sesers bute Kaune, Vai
čaičio gatvėje, numerio nežinau, bet to susitikimo metu
nei jos, nei jos sesers pavardės nesužinojau. Kiek prisi
menu, jos vardas Genė, bet tiksliai nežinau. Namo, kur
įvyko mūsų antras susitikimas, žymių nurodyti negaliu,
nes atsimenu tik tai, kad jis buvo iš plytų, dviejų aukštų.
Toji moteris gyveno pirmame aukšte. Po to susitikimo aš
jos nemačiau ir kur ji yra, nežinau.
Ketvirtą kartą Tarybų Sąjungos—Vokietijos sieną,
kaip jau anksčiau sakiau, aš perėjau Bajorų—Kretingos
rajone 1941 metų balandžio pabaigoje. Iš Tilžės du nepa
žįstami asmenys nuvežė mane į Klaipėdą, iš kur maždaug
po savaitės aš buvau nusiųstas į pasienio punktą Bajoruo
se. Iš Bajorų miestelio su trimis taip pat nepažįstamais
asmenimis aš nuėjau prie sienos, Kretingos kryptimi. Nu
ėję 3—4 kilometrus nuo Bajorų, mes sustojome pasienio
46
kaime (pavadinimo nežinau), kuriame gyvenome apie ke
turias paras, nes tuo metu buvo šviesios naktys, mėnesie
na, ir pereiti sieną buvo pavojinga. Vieną tamsią naktį
mes perėjome Tarybų Sąjungos—Vokietijos sieną. Nuėję
maždaug kilometrą nuo sienos, mes išsiskyrėme po du.
Mano palydovas nuvedė mane 10 kilometrų ir paliko vie
ną; per Plungę aš nuėjau iki Laukuvos miestelio ir iš čia
autobusu nuvažiavau į Kauną. Apie asmenis, kurie su ma
nimi perėjo sieną, nieko negaliu pasakyti, nes juos mačiau
pirmą kartą ir jų nepažįstu.
Mūsų pirmo pasimatymo metu Kuperis prisistatė kaip
,,lietuvių pabėgėlių komiteto" Tilžėje pirmininkas. Bet
faktiškai tokio komiteto Tilžėje nebuvo. Kaip man vėliau
paaiškėjo, šiuo pavadinimu veikė vokiečių žvalgyba. Ta
šnipinėjimo įstaiga, Kuperio vadovaujama, telkė visus na
cionalistiškai nusiteikusius lietuvius, 1940—1941 metais
pabėgusius iš Tarybų Lietuvos į Rytų Prūsiją, ir iš pabė
gėlių rinkosi agentus šnipinėjimui. Iš užverbuotų lietuvių
ir buvo sudarytas vadinamasis „lietuvių pabėgėlių komi
tetas“. To „komiteto" nariai, teisingiau pasakius, vokiečių
žvalgybos agentai buvo siunčiami į Lietuvos TSR terito
riją rinkti įvairių šnipinėjimo pobūdžio žinių apie padėtį
Tarybų Lietuvoje. Taip įvyko ir su manim. Patekęs į Tilžę,
aš iš pradžių buvau pristatytas Valteriui Kuperiui, kaip
„lietuvių komiteto" pirmininkui, bet po to, kai aš buvau
užverbuotas vokiečių žvalgybos organų agentu, turėjau
reikalo jau ne su „komiteto" pirmininku, bet su oficialiu
vokiečių žvalgybos darbuotoju.
Kiek aš supratau iš vokiečių žvalgybos centro Tilžėje
veiklos, tas centras telkė visus lietuvius, pabėgusius iš Ta
rybų Lietuvos į Rytų Prūsiją. Dalis lietuvių pabėgėlių bu
vo siunčiama į stovyklas arba į Vokietiją dirbti. O dalis
pabėgėlių vokiečių žvalgybos buvo užverbuojama šnipi
nėjimui. Visi užverbuoti asmenys buvo paliekami Til
žėje, gyveno vokiečių žvalgybos organų lėšomis ir buvo
panaudojami vienam ar kitam šnipinėjimo uždaviniui
47
atlikti. Ta vokiečių žvalgybos agentūra ir sudarė vadi
namąjį „lietuvių pabėgėlių komitetą". Man žinomi šie
asmenys, 1941 metų vasario—balandžio mėn. gyvenę išlai
komi „Tilžės komiteto":
1. Petronis Algirdas, gimęs maždaug 1914—1915 me
tais, kilęs iš Utenos ar Ukmergės apskrities, iš buožių —
žemės savininkų šeimos, 1940 metais pabėgo iš Tarybų
Lietuvos.
Aš padarysiu pataisą dėl anksčiau mano duotų parody
mų apie Petronį. Mano parodymai, kad Petronis buvo
„Tilžės komiteto" pirmininkas, yra išgalvoti ir neatitinka
tikrovės. Petronis gyveno Tilžėje kaip pabėgėlis, išlaiko
mas Kuperio. Kokius vokiečių žvalgybos uždavinius vyk
dė Petronis, aš nežinau, nes paprastai tą veiklą mes laiky
davome paslaptyje. Petronį aš mačiau vokiečių okupaci
jos metu, apie 1942 metus Vilniuje. Mums susitikus, jis
trumpai pasakė, kad gyvena Kalvarijos gatvėje (numerį
pamiršau), ir kvietė mane užeiti pas jį į butą, bet dėl su
sidėjusių aplinkybių pasimatyti su juo man neteko. Kur jis
yra dabar, aš nežinau.
2. Keturkis ar Keturakis (vardo nežinau), gimęs maž
daug 1900 metais, Smetonos režimo metu buvo kažkokia
me departamente referentas, gyveno Kaune, 1940 metais
pabėgo iš Lietuvos TSR į Vokietiją. Tilžėje gyveno neil
gai. Su kokiu uždaviniu ir kur išvyko, aš nežinau.
3. Kurkauskas Albinas, gimęs maždaug 1908—1910 me
tais, anksčiau tarnavo Smetonos aviacijoje, turėjo kapito
no laipsnį, 1940 metais pabėgo iš Lietuvos TSR. Tilžėje
Kurkauskas betarpiškai palaikė ryšius su vokiečių žval
gybos organų darbuotoju Kuperiu, kuriam pavedus jis
instruktavo mane techniniais radijo ryšių klausimais. Kur
kauskas turėjo su manim keletą užsiėmimų, kurių metu
paaiškino man šaukimo signalus ir radijo laidų šifravimo
sistemas. Apie kitokią išdavikišką Kurkausko veiklą man
nežinoma, bet išvažiuodamas iš Tilžės jis man pasakojo,
kad jam vokiečiai siūlę stoti į vokiečių aviaciją, bet jis
48
nesutikęs ir buvęs pasiųstas į Lenkijos teritoriją. Vokie
čių okupacijos metu aš trumpai mačiausi su KurkauskuKaune, bet apie savo veiklą tuo laikotarpiu jis nepasako
jo. Kur jis yra dabar, aš nežinau.
4. Kalakauskas Eduardas, gimęs maždaug 1910—
1911 metais, 1940 metais pabėgo iš Lietuvos TSR į Rytų
Prūsiją, gyveno Tilžėje. Apie jo, kaip vokiečių žvalgybos
agento, išdavikišką veiklą man nežinoma. Lietuvos TSR
vokiečių okupacijos metu tarnavo valstybės saugumo po
licijoje Kaune agentūros skyriaus viršininko pavaduotoju.
5. Viktoras (pavardės neprisimenu), gimęs maždaug
1915—1916 metais, 1940 metais pabėgo iš Lietuvos TSR j
Rytų Prūsiją, gyveno Tilžėje viename bute su manim.
Viktoras turėjo priiminėti per radiją visas žinias, kurias
perduodavo Vilniaus ir Kauno radijo stotys. Gyvendamas
kartu su Viktoru, aš pastebėjau, kad jis reguliariai klausy
davo visų paskutinių žinių ir užrašydavo jas, o paskui visa
tai perduodavo Kuperiui. Be to, Viktoras man pasakojo,
kad, vokiečių žvalgybai pavedus, jis vieną kartą buvo
Lietuvos TSR teritorijoje, Tarybų Sąjungos—Vokietijos
sieną perėjo Kalvarijos rajone. Po to, kai 1941 metų vasa
rio ar kovo mėn. jis dingo iš Tilžės, aš su juo daugiau nesimačiau ir kur jis yra dabar, nežinau.
6. Grinius Vytautas, gimęs maždaug 1916—1917 me
tais, pabėgo iš Lietuvos TSR 1940 ar 1941 metais. Išvažia
vus Viktorui, Tilžėje priimdavo Kauno ir Vilniaus radijo
stočių paskutines žinias. Visa tai, ką priimdavo ir užrašy
davo popieriuje, perduodavo Kuperiui. Vokiečių okupa
cijos metu aš prabėgomis mačiausi su juo, bet pasikalbėti
mums neteko. Kur jis yra dabar, aš nežinau.
7. Valiukaitis Andrius ar Bronius (tiksliai neprisime
nu), gimęs maždaug 1904—1905 metais, Smetonos valdymo
laikais tarnavo policijos viršininku kažkokiame miestely
je, sukūrus Tarybų valdžią pabėgo iš Lietuvos. Valiukaitis
buvo vokiečių žvalgybos centro Tilžėje agentas pasienio
geležinkelio stotyje Eitkūnuose. Kiek aš supratau iš
4 Užs. Nr. 1430
49
Valiukaičio elgesio, jo pareiga būva sekti iš Lietuvos at» vykstančius asmenis ir pranešti apie juos vokiečių žvalgy
bai. Tai Valiukaitis pristatė mane vokiečų žvalgybos orga
nų darbuotojui Tilžėje Valteriui Kuperiui. Vėliau su
Valiukaičių man neteko susitikti, ir kur jis yra dabar,
aš nežinau.
Iš vokiečių žvalgybos Tilžėje agentūros, veikusios Lie
tuvos TSR teritorijoje, aš pažįstu šiuos asmenis:
1. Šatas Julius, gimęs maždaug 1908—1910 metais,
Smetonos valdymo laikais dirbo Paštų valdybos radijo
skyriuje, gyveno Kaune, Žaliakalnyje, Kapsų gatvėje, nu
merį pamiršau. 1941 metų vasario mėn. aš užverbavau
Šatą agentu slapyvardžiu „Erelis". Mano pavestas, Šatas
užmezgė radijo ryšius su Tilže, bet kokias žinias perdavė
Šatas į Tilžę, nurodyti negalit!, nes nežinau. Man Valteris
Kuperis buvo pavedęs tik užverbuoti Šatą ir duoti jam už
davinį— suorganizuoti radijo ryšius. Užverbavęs Šatą, aš
grįžau į Tilžę ir, Šatui palaikant ryšius su Tilžės radijo
stotimi, nedalyvavau.
Be to, Šatas Julius dar 1941 metų sausio mėn. turėjo
radijo siųstuvą su mikrofonu, kuriuo perduodavo į eterį
antitarybines laidas. Vieną tokią laidą su šmeižikiškais an
titarybiniais prasimanymais Šatas perdavė iš mano namų.
1941 metų balandžio ar gegužės mėn. Šatas buvo tarybinių
organų areštuotas ir laikomas Kauno kalėjime. Vokietijai
pradėjus karinius veiksmus prieš TSRS, jis buvo areštuo
tas, bet prie Minsko jam pavyko iš sargybos pabėgti, ir
jis grįžo į Kauną. Vokiečių okupacijos metu Šatas turėjo
nuosavą radijo dirbtuvę Laisvės alėjoje. Kur jis yra da
bar, aš nežinau, nes nebuvau su juo susitikęs.
2. Šuopys Vytautas, gimęs maždaug 1908—1910 metais,
kilęs iš Vilkaviškio apskrities, 1940 metais dirbo kartu su
manim Paštų valdybos ūkinio skyriaus valdininku, gyve
no Kaune, Sasnausko gatvėje Nr. 11 (bet tiksliai nežinau,
namas dviejų aukštų, apmuštas toliu). Suopį aš užverba
50
vau agentu 1941 m. vasario mėn. slapyvardžiu „Gandras".
Aš dalyvavau drauge su Julium Šatu perduodant šnipinėjimo žinias per radiją. Be to, Šuopys kartu su Šatu
1941 metų sausio mėn. perdavė antitarybines laidas per
radiją. Aš dalyvavau perduodant laidą iš mano namų...
Kai vokiškieji okupantai 1944 metais buvo išvaryti iš
Kauno, Šuopys užėjo pas mane ir pasakė, kad jis kar
tu su žmona išvažiuoja į Vilkaviškio apskritį pas gimi
nes; nuo to laiko aš jo nemačiau ir kur jis yra dabar,
nežinau.
3. Šatas Romas, gimęs maždaug 1919 metais, 1940—
1941 metais mokėsi Kauno universitete, elektrotechnikos
fakultete, radijo skyriuje, gyveno Kaune, Višinskio gatvė
je (numerio nežinau). Romą Šatą aš užverbavau 1941 metų
gegužės mėn.; mano pavestas, jis sumontavo radijo siųs
tuvą. Kartu su manim jis du kartus perdavė šnipinėjimo
žinias į Tilžę. Antrai laidai jis užverbavo mums reikalingą
radijo telegrafistą... 1944 metais, išvarius vokiškuosius
okupantus iš Kauno, ruošėsi kartu su savo motina bėgti į
Vokietiją.
4. Stašenis Algirdas, gimęs maždaug 1915—1916 me
tais, 1941 metais mokėsi Kauno konservatorijoje, gyveno
Kaune, Kalniečių gatvėje (numerio neprisimenu). Stašenį
aš užverbavau 1941 metų gegužės mėn.; jis dalyvavo pir
mą kartą perduodant per radiją šnipinėjimo žinias į Tilžę.
Per Stašenį aš susipažinau su Romu Šatu, apie kurį daviau
parodymus aukščiau...
5. Moteris, slapyvardžiu „Šmidtas" — vokiečių žvalgy
bos centro Tilžėje agentas Kaune. „Šmidtas" buvo moteris,
gimusi maždaug 1918—1920 metais, kilusi, kaip ji man sa
kė, iš kažkokio Vilkaviškio apskrities miestelio. Kas ją už
verbavo ir su kuo ji palaikė ryšius, aš nežinau, bet per ją
aš gavau iš Tilžės aštuonis šimtus rublių radijo siųstuvo
detalėms pirkti. Vokiečių okupacijos metu gyveno Kaune,
Vaičaičio gatvėje (numerio nežinau) pas savo seserį (pa
vardės taip pat nežinau). Po karo su ja nebuvau susitikęs.
51
6. Radijo telegrafistas, kurio pavardės aš nežinau, nes
jį užverbavo Romas Šatas, kartu su Šatu, mano pavesti,
perdavė antrą šnipinėjimo žinių laidą į Tilžę. Radisto aš
visai nepažįstu, nes nebuvau tame name, iš kur buvo per
duota laida. Laida buvo perduodama Kauno rajone, Šan
čiuose, Vokiečių gatvėje (dabar Marijos Melnikaitės gat
vė), numerio nežinau.
Švarplaitis Albertas, Jono s., gimęs 1911 m. Šakių
apskrityje, Sintautų valsčiuje, Ežeriukų kaime. Buržuazinės
kariuomenės aviacijos kapitonas.
ŠVARPLAlClO ALBERTO parodymai
*
1940 m. gruodžio 14 d.
1940 metų rugpiūčio 2 d. savo automašina, padedant
pasienio ruožo gyventojui Kulinauskui, kuris dabar yra
nelegaliai pabėgęs į užsienį, į Vokietiją, aš nelegaliai pa
bėgau į užsienį. Perėjęs per sieną, aš buvau vokiečių ka
reivio sulaikytas ir pristatytas į Pilkaleną. Ten mane apklausinėjo tą pačią dieną atvykęs žvalgybos atstovas Šitcas,
kuris daugiausia domėjosi žvalgybinio pobūdžio ži
niomis ir priežastimis, dėl kurių aš perėjau sieną. Aš Šitcui pranešiau viską, ką žinojau apie aviaciją Šiauliuose ir
aplamai Lietuvoje. Aš papasakojau, kiek Lietuvoje maž
daug galėtų būti lėktuvų. Į klausimą, kiek Šiauliuose yra
Tarybinės kariuomenės, aš atsakiau, kad tikslaus kiekio
nežinau, bet ne kartą mačiau, kad Šiauliuose yra tarybi
nių generolų.
Po šios kvotos aš buvau pasiųstas į Širvintą, kur tris die
nas buvau policijos priežiūroje. Paskui mane nusiuntė į
lietuvių pabėgėlių stovyklą. Stovykla buvo už 10 kilomet
rų nuo Goldapo miesto. Čia aš gyvenau apie mėnesį laiko.
Kartu su manim buvo maždaug 300 žmonių, iš kurių apie
60 buvusių Lietuvos policijos tarnautojų. Rugpiūčio 28 d.
* ADSR d. r., 51, 3—10.
52
aš buvau paleistas iš stovyklos ir išvažiavau į Karaliau
čiaus miestą, kur pradėjau dirbti „Spirgate" firmoje
juodadarbiu. Šioje firmoje aš dirbau tol, kol atvažiavo vo
kiečių žvalgybos atstovas Sitcas, kuris, atėjęs į firmos kon
torą, išsikvietė mane. Kalbėdamasis su manim, jis paklau
sė, ar aš sutiksiu reikalui esant vykti į Lietuvą; į tai aš at
sakiau teigiamai. Pokalbis buvo labai trumpas. Apie vy
kimo į Lietuvą tikslus tuo metu mes visai nekalbėjome, jie
mums abiems buvo aiškūs. Po to pasikalbėjimo aš ir toliau
2 savaites dirbau firmoje. Apie 1940 metų lapkričio 26—
27 d. aš gavau iš Šitco laišką, kuriame jis siūlo man nuva
žiuoti į Stalupėnų miestą ir nuvykti į viešbutį „Gart". Ga
vęs laišką, po trijų dienų aš" nuvažiavau į Stalupėnus, nu
vykau į viešbutį ir paėmiau kambarį; netrukus pas mane
atėjo Sitcas. Po trumpo pokalbio Sitcas mane užverbavo
„Noreikos" slapyvardžiu, bet jokių verbavimo dokumentų
neapiformino. Užrašė švariame popieriaus lape mano pa
vardę, vardą, tėvo vardą ir slapyvardį. Davė man pinigų
1200 litų, kuriuos gavęs aš parašiau pakvitavimą ir kate
goriškai buvau įspėtas, kad apie užverbavimą aš niekam
nepasakočiau, net žvalgybos darbuotojams.
Sitcas man pasakė, kad jis gavo iš vieno savo agento
žinių, jog Tarybų Sąjunga ruošiasi karui su Vokietija. To
dėl man, kaip kariškiui, siūloma nuvažiuoti į Lietuvą — į
Kauną, Vilnių, Šiaulius, ir pažiūrėti, koks, būtent, vyksta
pasiruošimas karui. Aš turėjau nustatyti kariuomenės kie
kį šiuose miestuose, nustatyti, ar vykdoma geležinkelių
statyba, ir savo nuožiūra surinkti daugelį kitų žinių. Požy
miai, iš kurių galima spręsti apie pasiruošimą karui, man,
kaip kariškiui, taip pat buvo gerai žinomi.
Aš gavau instrukciją rinkti šias šnipinėjimo pobūdžio
žinias asmeniško stebėjimo būdu.
Dėl mano ryšių Lietuvoje panaudojimo jokių nurody
mų iš Šitco aš negavau.
Pasibaigus instruktažui, atvažiavo lengva mašina, kuri
turėjo nuvežti mane iki sienos. Mašinoje buvo šoferis ir
53
vienas man nepažįstamas žmogus civiliais rūbais. Apie
18 vai. mes išvažiavome iš Stalupėnų plentu, paskui vieš
keliu. Privažiavus vieną namą, į jį užėjo mane lydėjęs
žmogus ir persirengė pasieniečio uniforma. Po to mes
privažiavome sieną. Iš pradžių tas žmogus ilgai stebėjo,
o mes su mašina stovėjome kažkokio ūkio kieme, paskui
jis atėjo paimti manęs ir nuvesti prie sienos. Smulkiai
nupasakojo man keliavimo Lietuvos teritorija maršrutą
Pajevoniu kryptimi. Tiksliai nurodyti sienos perėjimo
vietos aš negaliu.
Vykdydamas vokiečių žvalgybos atstovo Sitco užduo
tį, aš gyvenau Kaune ir Vilniuje. Kaune, asmeniškai ste
bėdamas, aš nustačiau, kad yra tankų amfibijų, kurias ma
čiau mieste, nustačiau, kad Kaune yra iki dviejų divizijų
kariuomenės, nes kareivinės, kur anksčiau kariuomenės
būdavo viena divizija arba truputį daugiau, įskaitant ir
techninę kariuomenę, dabar buvo perpildytos, todėl aš ir
padariau išvadą, kad ten gali būti iki dviejų divizijų. Taip
pat sužinojau, kad Kaune yra sunkiosios artilerijos, nes
mačiau mieste keletą traktorių traukiamų pabūklų. Išaiški
nau, kad lėktuvų Kaune yra palyginti nedaug, nes aero
drome jų buvo mažai, o angarų talpumas man žinomas —
ten telpa keliasdešimt lėktuvų. Karinėje rampoje Kaune
pats mačiau, kaip krovė daug lengvosios artilerijos. Po to
nuvykau į Vilnių, kur buvau vieną parą ir tuojau buvau
priverstas iš ten išvažiuoti, nes keletą kartų pastebėjau,
kad įvairiose gatvėse mane sekė kažkoks civiliai apsiren
gęs žmogus.
Kaune aš gyvenau pas savo tolimą giminaitį Gustavą
Stredichą Drobės gatvėje, numerio nežinau, nedidelis, rau
donų plytų namas. Gyvenau pas jį 6—7 dienas. Apie tai,
kad aš atvykau iš Vokietijos žvalgybos tikslais, Stredichui
nepasakojau. Paaiškinau jam, kad esu atleistas iš armijos
ir atvažiavau ieškoti darbo. Daugiau Kaune pas savo pa
žįstamus niekur nebuvau. Vilniuje apsistojau centriniame
54
viešbutyje ir pas nieką iš pažįstamų nesilankiau; iš čia
buvau priverstas išvažiuoti dėl aukščiau nurodytos prie
žasties.
Būdamas Kaune, Stredicho bute, ruošiausi važiuoti
į Šiaulius pas savo pažįstamus. Iš pradžių nutariau nusi
valyti batus, pasilenkiau, tuo metu iš mano švarko kiše
nės iškrito pistoletas, tūtoje buvo šovinys. Pistoletas atsi
tiktinai iššovė, ir mane sužeidė. Tai iš esmės sužlugdė vi
sus mano planus renkant šnipinėjimo žinias, ir dėl tos
priežasties aš atsisakiau kelionės į Šiaulius.
Pistoletą gavau iš vokiečių žvalgybos atstovo Sitco Sta
lupėnuose prieš mano pasiuntimą į Lietuvos TSR teri
toriją. Aš žinojau, kokio darbo dirbti einu, ir todėl buvau
tvirtai nusprendęs, jeigu būsiu sulaikytas, pasipriešinsiu
ir blogiausiu atveju gyvas nepasiduosiu. Taip aš ir pada
riau. Sulaikant mane 1940 metų gruodžio 13 d. prie sienos,
man pavyko sužeisti vieną pasienietį, bet pats nusižudyti
aš nesuspėjau, nes buvau sugautas.'
liniukas Juozas, Domo s., gimęs 1905 metais, dirbęs
policijoje, Kauno miesto savivaldybėje sąskatininku, Dar
bo rūmų kultūros klubo vedėju.
ILCIUKO JUOZO *parodymai
1940 m. spalio 27 d.
Aš esu vokiečių žvalgybos šnipas. Šnipinėti Vokietijai
mane užverbavo Lileikis ir Sveiceris, 1940 metų spalio pir
mą ar antrą dieną, tiksliai neprisimenu.
Užverbavo mane šnipinėti Vokietijos naudai tokiomis
aplinkybėmis. 1940 metų liepos 21 dieną iš Tarybų Lie
tuvos nelegaliai pabėgau į Vokietiją. Su kitais pabėgėliais
iš Tarybų Lietuvos mane pasiuntė į Eitkūnų miestelį.
Eitkūnuose palaikė dvi dienas, o paskui pasiuntė į Gleisgarbeno stovyklą. Joje buvau iki 1940 metų rugpiūčio
31 dienos.
* ADSR d. r., 51, 14—34.
55
1940 metų rugpiūčio 30 dieną j mūsų stovyklą atvyko
Instenburgo darbo biržos valdininkas ir užrašė mus, 43
žmones, darbui „Kari Brand" firmoje. Sekančią dieną mus
pasiuntė j Landveiro stovyklą, ir iki 1940 metų spalio
10 dienos „Kari Brand" firmoje dirbau įvairius darbus.
Spalio pirmą ar antrą dieną Lileikis pareiškė, kad jo
ir manęs Instenburge laukiąs vienas žmogus, kuris norįs
su mumis pasikalbėti; jis mus sutiksiąs Instenburgo ge
ležinkelio stotyje 17 vai. vakaro.
Penktą valandą atvykome į geležinkelio stotį. Ten Li
leikis pamatė mūsų laukiančius du žmones, kurie priėję
pareiškė, kad čia daug žmonių ir čia esanti nepatogi vieta
pasikalbėjimui. Mes keturiese palikome stotį ir nuėjome
į restoraną „Švarcer Adler“. Restorane susėdome už stalo
ir užsisakėme vyno.
Begeriant mane užkalbino vokietis. Vokiečių kalbos
gerai nesuprantu, tai antrasis, pavarde Šveiceris, vokiečio
žodžius vertė į lietuvių kalbą.
Man siūlė grįžti atgal į Lietuvą ir padėti iš ten išva
žiuojantiems vokiečiams. Be to, aš turėjau nuvežti adre
satams, kuriuos jis nurodys, laiškus. Sutikau. Susita
rėme, kad, kai man reikės vykti, jis parašys Lileikiui ir
nurodys, kada atvažiuoti į Eitkūnus. Po to išsiskyrėme.
Mudu su Lileikių grįžome į stovyklą, o jie liko res
torane.
Dešimtą dieną Lileikis gavo laišką, kad rytoj, t. y.
11 dieną, Lileikis ir aš turime atvažiuoti į Eitkūnų miestelį.
Laiške buvo nurodyta, kad apie mūsų išvykimo kryptį ir
priežastis firmos vadovams neturime sakyti. Instenburge
turėjome užeiti į gestapą ir viršininkui pasakyti, kad mes
turime važiuoti į Eitkūnus. Gestapo viršininkas jau viską
žinos.
Vienuoliktą dieną aš ir Lileikis atvykome į Instenburgą, užėjome į gestapą ir parodėme gautąjį laišką. Virši
ninkas laišką pasiėmė, liepė mums valandėlę pasivaikščio
ti po miestą, o pats telefonuosiąs į Tilžę.
56
Mudu su Lileikių, valandą pasivaikščioję, sugrįžome
į gestapą pas viršininką, kuriam buvome palikę laišką.
Viršininkas pasakė, kad viskas tvarkoj, galime važiuoti
į Eitkūnus.
Sulaukę traukinio nuvykome į Eitkūnus — buvo apie
2 vai. dienos. Geležinkelio stotyje mūsų laukė Šveiceris, ir
visi trys nuėjome į viešbutį „Rusišer hof". Ten buvo užsa
kyti pietūs ir kambarys. Šveiceris viešbučio šeimininkei
pareiškė, kad visa tai — jo sąskaiton, ir pats kažkur išėjo.
Papietavę mudu su Lileikių nuėjome į savo kambarį
ir ten buvome iki 5 valandos. Į kambarį užėjusi kambarinė
pasakė, kad eitume į vieną restoraną (pavadinimo ne
prisimenu), ten mūsų laukiąs Šveiceris.
Restorane Šveicerį radome su kompanija, kuri susidėjo
iš vieno lietuvio su žmona ir vieno vokiečio, jų pavardžių
nežinau. Išgėrę du ar tris butelius vyno, aš, Lileikis ir
Šveiceris nuėjome į kiną. Po seanso Šveiceris pareiškė,
kad mes šiandien pavargę, o jis užsiėmęs, todėl susitiksi
me rytoj ir tada pasikalbėsime. Mudu su Lileikių nuėjome
į viešbutį ir ten nakvojome.
Sekančią dieną nuėjome pusryčiauti. Pusryčiaujant
atėjo Šveiceris ir nusivedė mus pas save, Šveiceris man
pareiškė, kad žadėtųjų laiškų jis neduosiąs — dar nepa
ruošti. Tikslių uždavinių neduosiąs,— tęsė jis,— turėsime
dirbti savarankiškai, rinkti juos dominančias žinias apie
maisto produktų ir pramoninių prekių kainas, Lietuvos
TSR darbo žmonių nuotaikas ir t. t. Tas žinias paliepė
atsiųsti jam, po to žadėjo duoti konkrečius nurodymus.
Laišku privalėjau pranešti, kur man patogiau susitikti su
jų žmogum — valstiečiu, Vilkaviškyje, Marijampolėje ar
kitoje vietoje. Tas valstietis turėjo įteikti laiškus, kuriuos
privalėjau perduoti adresatams.
Šveiceriui daviau mano pažįstamo valstiečio, gyvenan
čio Suvalkijoje, adresą, kad pastarojo vardu jis galėtų
atsiųsti atvirlaiškį su tolimesnės veiklos nurodymais ir
pranešti apie mano laiškų gavimą. Tokį adresą daviau:
57
Jonas Ambrasas, Marijampolės apskritis, Sasnavos vals
čius, Surgučių kaimas.
Joną Ambrasą pažįstu nuo 1924 metų. Nuo 1924 iki
1926 metų pas Ambrasą aš bernavau.
Nelegaliai patekęs į Lietuvos TSR, Ambrasą aplankiau
sekmadieni, 1940 metų spalio 20 dieną. Paklaustas, ar jis
negavo kokio laiško arba atvirlaiškio, Ambrasas atsakė,
kad gavo, bet nesusigaudąs, kas ten parašyta. Paaiškinau,
jog tai laiškas man, ir jį pasiėmiau. Laiško turinys buvo
toks: „Nuo spalio 18. dienos laukiau jūsų laiško kiekvienu
traukiniu" (gal tekstą cituoju ne visai tiksliai, bet mintis
tokia).
Buvome susitarę, kad žinias siuntinėsiu traukiniu, vyks
tančiu į Vokietiją. Laišką turėjau padėti vagono pirmoje
arba antroje klasėje, koridoriuje, prie centrinio šildymo
įrengimų. Tie įrengimai iš viršaus apdengti, ir man reikė
jo laišką pakišti iš apačios ir jį priklijuoti, kad neiškristų.
Tokiu būdu pasiunčiau tik vieną laišką. . .
1940 m. spalio 30 d.
58
Kratos metu pas mane rastąjį pranešimą aš turėjau pa
dėti einančio traukinio vagone vokiečių žvalgybos agentui
Sveiceriui,
Pranešime Nr. 2 nurodytus duomenis surinkau įvairiais
būdais: kai kuriuos faktus nugirdau Kauno restorane, ku
riame lankiausi, o kitką sužinojau iš savo pažįstamų. . .
1940 m. rugpjūčio 31 d.
Sveiceris man davė uždavinį rinkti žmones šnipinėji
mui Tarybų Sąjungos teritorijoje. Šio uždavinio neįvykdžiau, nes nebuvo pakankamai laiko.
Šveiceris dirba gestape, bet kokias užima pareigas —
nežinau.
Lileikis (vardo, tėvavardžio nežinau) — buvęs Lietuvos
valstybės saugumo departamento valdininkas. Paskutiniu
metu Lileikis dirbo Vilniuje, politinės policijos valdininku.
Į Lietuvą įžengus Raudonajai Armijai, jis nelegaliai iš
bėgo į Vokietiją ir dabar dirba firmoje „Kari Brand"
Landveire. Be to, Lileikis dirba ir gestape. Jis su Šveiceriu ir mane užverbavo dirbti vokiečių žvalgybai.
Su Lileikių susipažinau pabėgėlių stovykloje Vokie
*
tijoje.
Klausas Rudolfas, Bernhardo s., gimęs 1896 metais Leip
cigo mieste, hitlerinės karinės žvalgybos karininkas, 1941 m.
vokiečių repatrijavimo komisijos Lietuvoje narys, paskir
tas juo su šnipinėjimo uždaviniais.
KLAUSO RUDOLFO parodymai
**
1947 m. gegužės 8 d.
1941 metais, būdamas Lietuvoje vokiečių repatrijavimo
komisijos sudėtyje, aš „Abvero"
***
pavedimu užverbavau
* J. Ilčiukas kaip matyti, iš P. Giedraičio parodymų, nuslėpė nuo
tardytojo kai kuriuos savo šnipo veiklos faktus, o apie juos tardytojas
neturėjo žinių. Red.
** ADSR d. r., 52, 163—186.
*** —vokiečių karinė žvalgyba.Red.
59
du tarybinius piliečius, lietuvius, šnipinėti Lietuvos teri
torijoje. Šiems asmenims perdaviau po vieną trumpųjų
bangų radijo siųstuvą, su kuriais jie turėjo palaikyti ry
šius su „Abverštele"
*
Štetine. Visa tai atitinka tikreny
bę. Tik vieno šių asmenų pavardę per ankstesnius apklau
sinius buvau neteisingai nurodęs. Aš tai padariau neturė
damas jokio tikslo, tiesiog supainiojau vieno agento
pavardę.
Vieną agentą, kuriam perdaviau radijo siųstuvą, aš
pavadinau Vitaitis. Tai yra neteisinga. Tikros jo pavardės
negaliu prisiminti.
Antro agento pavardę aš gerai atmenu. Tai buvo Drukteinis, jis dirbo asistentu vienoje Kauno ligoninėje. Susi
tikau su juo Kaune kelis kartus. Su antru agentu buvau
tik trumpai susitikęs, o todėl jo pavardės nebeatmenu.
Iš viso aš perdaviau du radijo siųstuvus: vieną jų
Drukteinįui ir antrą — agentui, gyvenusiam Vilniuje.
* — abvero skyrius. Red.
60
Su tuo žmogumi, kurį aš vėliau užverbavau vokiečių
žvalgybos agentu, aš susitikau tarpininkaujant agentui,
buvusios Lietuvos kariuomenės pulkininkui Austu!
,
*
apie kurį esu anksčiau smulkiai papasakojęs. Kartą Austas,
kalbėdamasis su manimi, pasakė, kad, jo turimomis žinio
mis, Vilniuje veikia antitarybinė nacionalistinė organizaci
ja, kuri yra užsibrėžusi tikslą nuversti Tarybų valdžią Lie
tuvoje. Ši organizacija, pasak Austo, turi ryšius su antita
rybine organizacija Latvijoje; su ja palaikyti ryšius šiai
organizacijai reikia radijo siųstuvo. Aš pasakiau Austui,
kad turiu galimumą padėti tai antitarybinei organizacijai
įsigyti radijo siųstuvą ir paprašiau supažindinti mane su
jos vadovu.
Apytikriai 1941 m. vasario pabaigoje, naktį, pas mane
į vyriausiąjį vokiečių repatriavimo komisijos štabą Kaune
atvyko nežinomas man žmogus, lietuvis. Jis atėjo drauge
su vertėju, kurio pavardės nežinau. Per vertėją jis man
pranešė, kad atėjo Austo
**
rekomenduotas, pasakė savo
pavardę ir papasakojo, kad jis yra advokatas ir dirba Vil
niuje, be to, kad jis yra Vilniuje veikiančios antitarybi
nės nacionalistinės organizacijos vadovas. Jis man pa
aiškino, kad jų organizacijai reikalingas radijo siųstuvas
ryšiams palaikyti su taip pat Latvijoje veikiančia antita
rybine organizacija. Jis dar pranešė, kad Lietuvos ir Lat
vijos antitarybinės organizacijos kovoja už Tarybų
valdžios nuvertimą Lietuvoje ir Latvijoje. Aš tam žmogui
pasakiau, kad greituoju Vokietija suteiks esminę paramą
jo nurodytoms antitarybinėms nacionalistinėms organiza
cijoms Tarybų valdžiai Lietuvoje ir Latvijoje nuversti ir
ryšium su tuo pasiūliau jam Lietuvos teritorijoje šnipi
nėti prieš Tarybų Sąjungą ir visas surinktas žinias teikti
vokiečių žvalgybai. Jis sutiko su šiuo pasiūlymu. Aš
* — Karolis Austas — pik. Itn., senas vokiečių žvalgybos agentas,
„Kauno Audinių" fabriko akcininkas, pretendavęs hitlerinės okupaci
jos metu į to fabriko savininkus. Red.
** Klausas klysta, Cirvinskio rekomenduotas. Red.
61
daviau jam nurodymą šnipinėjant palaikyti nuolatinius ry
šius su „Abverštele" Štetine ir visas jų organizacijos su
rinktas šnipinėjimo žinias perduoti „Abverštelei" arba ra
dijo siųstuvu, arba per ryšininkus, kurie nelegaliai pereis
Tarybų Sąjungos—Vokietijos sieną ir atvyks pas agentą į
butą. Aš jam įteikiau bonką rašalo slaptam susirašinėjimui,
šifrą, raktus ir radijo stoties darbo instrukciją; radijo stotį
pažadėjau pristatyti jo nurodytu adresu. Tuomet aš jam
taip pat pasiūliau pinigų antitarybinės šnipinėjimo organi
zacijos reikalams, bet jis atsisakė paimti iš manęs pinigų.
Išbuvęs pas mane apie pusantros—dvi valandas, tas
žmogus išėjo. Nenorėdamas, kad jį pastebėtų prie vartų
stovėjusi rusų sargyba, jis peršoko per tvorą. Už vienos
dviejų dienų, mano įsakymu, mašininkė Frem, apie kurią
anksčiau esu smulkiai papasakojęs, nuvežė radijo siųstu
vą vienam lietuviui, gyvenusiam, rodos, Kaune ar Kauno
priemiestyje. Jo adresą ir pavardę užrašiau iš aplankiusio
mane antitarybinės nacionalistinės organizacijos vadovo
žodžių. Tačiau to žmogaus adreso ir pavardės nebeatmenu.
Daugiau aš su tuo žmogumi nebuvau susitikęs. 1941 m.
liepos ar rugpiūčio mėn., būdamas Lietuvoje, mėginau su
juo susitikti, bet tai man nepavyko. Vilniuje jo buto kai
mynė, kurios pavardės aš nežinau, man pasakė, kad Ta
rybų valdžios organų jis su kitais asmenimis buvo suimti
kaip antitarybinės organizacijos dalyviai.
Apie radijo aparatus aš visiškai nieko nenusimanau.
Radijo siųstuvo pavadinimo aš nežinau, galiu tik pasakyti,
kad tas radijo siųstuvas sumontuotas nedidelio tamsiai ru
dos spalvos čemodano formos dėžutėje.
Būdamas Štetino „Abverštelėje", aš mačiau tik vieną
radiogramą, kuri buvo gauta iš nurodytos antitarybinės
organizacijos Vilniuje. Kaip aš prisimenu, tai buvo pirmo
ji radiograma. Jos turinio nebeatmenu.
Dabar aš prisiminiau, kad to žmogaus, kuriam aš
1941 m. kovo mėn. perdaviau radijo siųstuvą, pavardė
tikrai buvo Kamantauskas, jo vardo neatmenu.
62
Kalbantis su manimi Kamantauskas išvardijo man visus antitarybinės nacionalistinės organizacijos narius.
Atmenu, kad visus juos surašiau atskirame popieriaus
lape. Tačiau dabar jų pavardžių nebeprisimenu.
1947 m. birželio 22 d.
Edmundas Drukteinis buvo Kauno miesto gyventojas.
Aš su juo susipažinau 1941 m. pradžioje ir jau tuomet už
verbavau jį dirbti vokiečių žvalgybos naudai.
Drukteinį pasitelkiau dirbti vokiečių žvalgybai tokio
mis aplinkybėmis. Kaip jau esu anksčiau parodęs, 1941 m.
sausio—kovo mėn. dirbau vyriausiajame vokiečių repatri
javimo komisijos štabe Kaune. Šiame štabe dirbo gydyto
jas Kinderis, gyvenęs Kaune ir vėliau persikėlęs gyventi
į Vokietiją.
Iš mano žodžių Kinderiui buvo žinoma, kad aš esu
vokiečių žvalgybos bendradarbis ir dirbu Lietuvoje šni
pinėjimo darbą. Kartą kalbėdamasis su manimi, Kinderis
63
man pranešė, kad vienas jo pažįstamas lietuvis Drukteinis nori dirbti Vokietijos naudai. Aš paprašiau Kinderį
supažindinti mane su tuo lietuviu. Kinderis mano pavedi
mą įvykdė.
1941 m. sausio pabaigoje ar vasario pradžioje pas ma
ne į kabinetą vyriausiajame vokiečių repatrijavimo ko
misijos štabe užėjo Kinderis ir Drukteinis. Pasikalbėjimo
metu Drukteinis man pasakė, kad jis dirba asistentu vie
noje Kauno ligoninių, yra lietuvių nacionalistas, priešiš
kai nusiteikęs Tarybų valdžiai ir, siekdamas šiai valdžiai
pakenkti, norėtų dirbti sabotažinį darbą ir šnipinėti Vo
kietijos naudai. Aš atsakiau Drukteiniui, kad sabotažas
manęs nedomina, mane domina tik žvalgybinis darbas.
Drukteinis pareiškė, kad jis yra pasiruošęs vykdyti vokie
čių žvalgybos uždavinius ir rinkti šnipinėjimo pobūdžio
žinias. Paskui mes susitarėme dėl jo ryšių su vokiečių
žvalgyba.
Aš pasiūliau Drukteiniui ryšius su vokiečių žvalgyba
palaikyti radijo siųstuvu. Drukteinis pritarė mano pasiūly
mui ir pareiškė, kad jo tikras brolis yra radijo mėgėjas ir
jis su mielu noru sutiks dirbti radijo siųstuvu vokiečių
žvalgybos naudai. Už dviejų—trijų dienų atsivežiau iš Sto
tino „Abverštelės" du radijo siųstuvus. Vieną radijo siųs
tuvą perdaviau Kamantauskui, apie kurį esu anksčiau
smulkiai papasakojęs, o antrą — Drukteiniui.
Man sugrįžus iš Štetino, Drukteinis aplankė mane vy
riausiajame vokiečių repatrijavimo komisijos štabe. Čia
aš jam įteikiau šifrą, raktus, rašalo slaptam susirašinėji
mui ir ryškalo. Perduoti Drukteiniui radijo siųstuvą štabo
patalpose aš negalėjau, nes išeinantį iš patalpos Drukteinį
galėjo pastebėti rusų kontržvalgyba. Todėl susitariau su
Drukteiniu susitikti vienoje iš Kauno gatvių ir ten per
duoti jam radijo siųstuvą. Sutikti Drukteinio ėjau kartu su
Kinderiu. Susitikę mes pasikeitėm keliom frazėm, ir tuo
pačiu metu Drukteinis perdavė man tuščią rudos spalvos
64
čemodaną, o aš jam perdaviau tokios pat spalvos čemo
daną, kuriame buvo įmontuotas radijo siųstuvas.
Su Drukteiniu mes susitarėm, kad radijo siųstuvu jis
perduos svarbesnes šnipinėjimo žinias, o kitus, ne tokius
svarbius žvalgybinius duomenis, jis turi siųsti paštu, kad
5 U/s. Nr. 1430
65
šnipinėjimo žinias reikia rašyti specialiu rašalu, tokiu pat
rašalu vokiečių žvalgyba rašys ir duos jam nurodymus
apie tolesnį šnipinėjimo darbą. Slaptaraščiui išryškinti aš
jam daviau specialaus ryškalo.
Drukteiniui daviau tris adresus, kuriais jis turėjo siųsti
laiškus vokiečių žvalgybai.
Drukteiniui daviau tris adresus išgalvotomis pavardė
mis ir vardais moterų, neva gyvenančių įvairiuose Vokie
tijos miestuose, bet kuriuose būtent miestuose,— aš jau
dabar nebeatmenu. Laiškai, siunčiami tokiais adresais, paš
to punkte, kur buvo rūšiuojami ir tikrinami visi iš Tarybų
Sąjungos ateinantieji laiškai, buvo atrenkami ir siunčiami
„Abverštelei" į Štetiną.
Nurodytam pašto punktui vadovavo „Abvero“ kari
ninkas, kuris turėjo laiškus, siunčiamus tam tikrais
adresais, kurių sąrašą jis turėjo, siųsti „Abverso“ įs
taigoms.
Drukteinis davė man vienos Kaune gyvenančios mo
ters adresą, kuriuo vėliau vokiečių žvalgyba siųsdavo
Drukteiniui laiškus.
Adreso ir pavardės tos moters, kurios vardu vokiečių
žvalgyba siųsdavo Drukteiniui laiškus, nebeprisimenu.
Drukteinis atsiuntė „Abverštelei" į Štetiną, kur aš dir
bau, du ar tris laiškus, kurių turinio nebeatmenu. Kaip
Drukteinis man vėliau pasakojo, jis gavo iš „Abverštelės"
tik vieną laišką.
. Aš daviau Drukteiniui uždavinį išaiškinti ir pranešti
„Abverštelei" Štetine, kur yra ir kur statomi aerodromai,
apie lėktuvų tipus, jų ginklavimą, visų kariuomenės rū
šių dislokavimą, jų aprūpinimą technika, geležinkelių ir
plentų statybą, taip pat apie įtvirtinimų statybą prie Lie
tuvos—Vokietijos sienos.
Uždavinių verbuoti naujus asmenis šnipinėti aš Druk
teiniui nedaviau. Per pirmąjį pasikalbėjimą su manimi
Drukteinis pranešė, kad jis turi draugų, taip pat lietuvių,
kurie sutinka šnipinėti vokiečių žvalgybos naudai. Druk66
teinis man išvardijo 5 ar 6 asmenis, kurių sąrašą pasiun
čiau „Abverštelei" į Stetiną.
Drukteinio išvardintų asmenų pavardžių nebeatmenu.
Pats aš jų nemačiau ir kas jie yra — nežinau.
Su Drukteinio broliu susitikau vieną kartą 1941 metų
liepos ar rugpiūčio mėn., kai vokiečių kariuomenė oku
pavo Lietuvą. Tuo metu jis dirbo vokiečių komendantūros
Vilniuje vertėju. Pats Drukteinis tuo metu dirbo gydytoju
vienoje Kauno ligoninėje. Broliai Drukteiniai man papa
sakojo, kad 1941 m. gegužės ar birželio mėn. jie buvo Ta
rybų valdžios organų suimti. Bet, vokiečiams puolant, ru
sai nesuspėjo jų evakuoti į šalies gilumą, ir vokiečiai
juos paleido iš kalėjimo.
Štetino „Abverštelės" vadovybės atsiliepimu, broliai
Drukteiniai nuveikė didelį, labai vertingą šnipinėjimo dar
bą. Jie radijo siųstuvu perdavė apie 20 šnipinėjimo pra
nešimų, be to, iš jų buvo gauti 2 ar 3 žvalgybinio po
būdžio laiškai. Todėl „Abverštelės" vadovybė — Hebertas
ir Herlesas — pasiuntė Drukteiniui 6000 rublių kaip at
lyginimą.
Drukteiniui sutikus bendradarbiauti, aš jam įteikiau 6
ar 8 tūkstančius rublių.
Hebertas ir Herlesas kartą pasiuntė į Kauną agentą ir
su juo persiuntė Drukteiniui pinigų.
. Prieš išvykdamas į Lietuvą, Heberto nurodymu, tas
agentas buvo užėjęs pas mane į kabinetą, ir aš jį painstruktavau, kaip jis turi susirišti su Drųkteiniu. Pranešiau
jam slaptažodį, kuris buvo sutartas su Drukteiniu.
Su Drukteiniu mes susitarėm, kad pas jį arba pas agen
tą iš jo grupės atvyks „Abverštelės" agentas ir paklaus,
ar čia gyvena toks ir toks (nurodys piliečio pavardę), jam
reikia atsakyti: „Ne, čia toks ir toks negyvena, čia gyvena
toks ir toks (nurodyti kito piliečio pavardę). Šitų pavar
džių dabar nebeatmenu. Pasikeitus tokiais sutartiniais žo
džiais, agentas turi būti priimtas.
67
To agento pavardės nežinau, jis buvo lietuvis. Kur
jis gyveno ir kuo vertėsi, man nežinoma. Jis dėvėjo ka
talikų kunigo drabužius.
Per ankstesnius apklausimus aš nepasakojau apie vie
ną lietuvį Civinską, kuris, kai aš dirbau Lietuvoje, padarė
man didelę paslaugą, renkant šnipinėjimo žinias.
Civinskas — statybos inžinierius. Dirbo vienoje tary
binėje įstaigoje Kaune, kurioje, būtent,— nežinau.
Kartą aš pasakiau Frem, dirbusiai mašininke Vyriau
siajame vokiečių repatrijavimo komisijos štabe, kad man
reikia žinių apie kelių, tiltų būklę Lietuvos teritorijoje.
Už kelių dienų pas mane į vyriausiąjį vokiečių repatrija
vimo komisijos štabą atėjo vienas pilietis, vokietis, ir per
davė man čemodaną, pareikšdamas, kad Frem nurodymu
jis atnešė man reikalingus dokumentus. Šio žmogaus pa
vardė buvo Tilis. Jis dirbo dešimtininku vienoje Kauno
miesto statybinių organizacijų, vėliau buvo repatrijuotas
į Vokietiją. Daugiau aš apie jį nieko nežinau. Čemodane
buvo dokumentai, kurie labai domino vokiečių žvalgybą.
Čia buvo Lietuvos teritorijoje esančių kelių ir tiltų brai
žiniai, skaičiavimai ir aprašymai. Tilis pasakė, kad tuos
dokumentus pagrobė iš vienos tarybinės įstaigos Civins
kas. Už vienos ar dviejų dienų pas mane atėjo pats Ci
vinskas ir pareiškė, kad jis padarė Vokietijos žvalgybai
paslaugą ir prašo už tai padėti jam išvykti iš Lietuvos
į Vokietiją. Man tarpininkaujant vyriausiajame vokiečių
repatrijavimo komisijos štabe Civinskui buvo išduoti fik
tyvūs dokumentai, kad jo tėvai, esą, buvo vokiečiai, ir
su šiais dokumentais jis kartu su kitais vokiečiais iš
važiavo į Vokietiją.
Vokietijoje Civinsko nebuvau sutikęs, bet girdėjau,
nežinau iš ko, kad, vokiečiams okupavus Lietuvą, Civins
kas vėl persikėlė gyventi į Kauną. Kur, būtent, Civinskas
gyveno Lietuvoje,— nežinau,
1946 m. gruodžio 4 d.
68
.. .Iš vietinių gyventojų užverbavau agentais šiuos as
menis:
Polovinskį Eugenijų, Kauno miesto gyventoją, turėju
sį benzino ir kitų naftos produktų prekybos įmonę.
Repatrijavimo komisijai užbaigus savo darbą, Polovinskis išvažiavo į Štetiną, kur jis gyveno iki 1942 metų pa
baigos ir dirbo Stetino „Abverštelės" vertėju.
Būdamas vertėju, apklausinėjo rusų belaisvius.
1943 metais perėjo tarnauti į saugumo tarnybą. Iš Ste
tino išvažiavo į Kauną, ir nuo to laiko nieko apie jį ne
girdėjau.
Bliumchenas, vardo nežinau, buvusios Lietuvos ka
riuomenės majoras, vokietis, gyveno Kaune. Komisijai už
baigus savo darbą, išvažiavo į Vokietiją ir dirbo Stetino
„Abverštelės" rusų kalbos vertėju.
1943 metais grįžo atgal į Kauną, kur įsisteigė medžio
apdirbimo dirbtuvę ir nuo to laiko nieko apie jį negir
dėjau.
Bliumchenas, būdamas komisijos narys, teikė man ži
nių apie esančius Lietuvoje tarybinius aerodromus ir gy
nybinius įrenginius.
Heidrichas, vardo nebeatmenų, buržuazinės Lietuvos
karinių oro pajėgų kapitonas ar majoras, gyveno Kaune.
Rinko žinias apie tarybinius aerodromus ir Lietuvoj e dislo
kuotus karinius dalinius. 1941 metais kartu su manimi jis
grįžo į Stetinąj kur dirbo rusų kalbos vertėju prie „Ab
verštelės".
Vokietijos karo prieš Tarybų Sąjungą metu iš pradžių
dirbo Borisovo žvalgybos mokykloje, o paskui, kaip lakū
nas, lėktuvais permesdavo vokiečių agentus į tarybinės
kariuomenės užnugarį.
Karui baigiantis stojo tarnauti į vokiečių karo avia
ciją. Kur jis yra šiuo metu,— nežinau.
Deichas, vardo nežinau, vokietis, buržuazinės Lietuvos
kariuomenės leitenantas, gyveno Kaune, tiksliai adreso
69
nežinau. Mano pavedimu, rinko slaptas žvalgybinio
pobūdžio žinias apie mieste dislokuotus karinius da
linius.
1941 metų kovo mėn. persikėlė j Stetiną. Vokietijos
karo prieš Tarybų Sąjungą pradžioje dirbo rusų kalbos
vertėju Borisovo vokiečių žvalgybos mokykloje. Nuo
1941 metų apie Deichą nieko nesu girdėjęs.
Austas, buržuazinės Lietuvos kariuomenės pulkininkas,
tikslus adresas man nežinomas. Dar iki karo buvoi vokie
čių žvalgybos agentas, palaikė ryšius su „Abverštele"
Karaliaučiuje.
Man dirbant Lietuvoje vakiečių repatrijavimo komisi
joje, jis buvo surištas su manimi ir teikė man įvairias
žvalgybinio pobūdžio žinias. Darbą užbaigus, išvyko
į Karaliaučių, iš kur Vokietijos karo prieš TSRS pradžioje
70
buvo pasiųstas tarnauti į vokiečių kariuomenės „Šiaurės"
grupuotės žvalgybos skyrių. Turėjo zonderfiurerio laipsnį.
Nuo 1941 metų pabaigos jokių žinių apie jį neturėjau.
Frem, vardo nežinau, Lietuvos kariuomenės karininko
žmona, gyveno Kaune, tiksliai adreso nežinau. Dirbti Vo
kietijos žvalgybai aš ją užverbavau 1941 metų pradžioje.
Mano pavesta Frem nuvežė iš Kauno į Vilnių
*
radijo
siųstuvą, kuriuo vokiečių žvalgybos rezidentas Vitatis
siųsdavo šnipinėjimo žinias į Karaliaučių.
1941 metais ji buvo perkelta į Vokietiją ir nuo to lai
ko jokių žinių apie ją neturėjau. . .
Drukteinis Edmundas, Prano s., gimęs 1916 metais JAV,
Detroito mieste, atsargos karininkas, gydytojas, okupacijos
metu buvo voldemarininkų „Geležinio vilko" Kauno apy
gardos rinktinės vado padėjėjas.
DRUKTEINIO EDMUNDO parodymai
**
1941 m. gegužės 6 d.
Prisipažįstu, kad esu vokiečių žvalgybos agentas.
1937 metais, atlikęs karinę prievolę buržuazinės Lietu
vos kariuomenėje, pradėjau mokytis Kauno universiteto
medicinos fakultete.
Pirmame kurse susipažinau su to paties kurso studentu
Alfredu Kinderiu, vokiečiu, ir mes kartu su juo studija
vome iki trečiojo kurso. Vėliau Kinderis ėmė lankyti uni
versitetą su pertraukomis. Manau, kad jis pradėjo dirbti
vokiečių „Kulturferbando" organizacijoje.
Kinderiui išstojus iš universiteto, mes su juo tebesusitikdavome daugiausia universitete.
Kalbėdamasis su manimi, Kinderis vis mėgindavo iš
aiškinti mano politines nuotaikas. Kinderis norėdavo su
žinoti mano pažiūrą į tarybinę santvarką Lietuvoje ir kaip
aš esu nusiteikęs Vokietijos atžvilgiu.
* Klausas klysta: radijo siųstuvą išgabeno Bagdonaitė. Bed.
** ADSR d. r., 52, 158—162.
71
Šių metų kovo pradžioje sutikau Kinderį gatvėje. Pa
sikalbėjimo metu Kinderis man pasakė, kad gyventojai
vokiečiai repatriacijos būdu išvažiuoja iš Lietuvos TSR
į Vokietiją, bet’ lietuvių tarpe lieka daug žmonių, kurie
orientuojasi į Vokietiją.
Iš šios aplinkos vokiečiai parenka patikimus žmones
šnipinėti.
Baigiantis pasikalbėjimui Kinderis pasiūlė ir man dirb
ti vokiečių žvalgybos naudai. Smulkiai apie mano, kaip
vokiečių žvalgybos agento, funkcijas jis nekalbėjo, tik
pareiškė, kad supažindins mane su žmogumi, atvykusiu
iš Vokietijos.
Už dviejų—trijų dienų Kinderis man paskambino tele
fonu, ir mes susitarėme susitikti Vytauto prospekte, prie
,,Darbo rūmų". Susitikę mudu su Kinderiu nuėjome
į „Kulturferbando" valdybą, Vytauto prospekte Nr. 24.
Čia Kinderis mane supažindino su vokiečių repatrija
vimo komisijos nariu, kuris dėvėjo SS uniformą. Tas žmo
gus paklausė Kinderį, ar galima manimi visiškai pa
sikliauti. Kinderis užtikrino tą žmogų, kad jis mane gerai
pažįsta ir kad manimi galima pasikliauti. Baigiantis pa
sikalbėjimui sužinojau, kad SS uniformą dėvinčio žmogaus
pavardė buvo Klausas.
Baigdamas tvarkyti mano užverbavimą vokiečių žval
gybos agentu, Klausas paklausė mane, kaip aš galvoju
dirbti šnipinėjimo darbą. Aš pasakiau, kad tarybinė žval
gyba dirba visai neblogai, o todėl reikia sudaryti mažą
patikimų žmonių grupelę, kuri galėtų nerizikuodama dirb
ti šnipinėjimo darbą. Klausas pritarė mano pasiūlymui ir
liepė sudaryti tokią grupę; apie tai, sakė Klausas, jis jau
pranešęs savo šefui Berlyne. Aš sutikau sudaryti tokią
grūpę Kaune ir prisiėmiau vokiečių žvalgybos rezidento
*
funkcijas.
Be to, Klausas paklausė, ar negaliu aš parekomenduoti
žmogų šnipinėjimo medžiagai perduoti vokiečių žvalgy
* rezidentas — čia slaptas žvalgybos įgaliotinis. Red.
72
bai radijo siųstuvu. Aš parekomendavau savo tikrąjį bro
lį Praną Drukteinį, kaip žmogų, nusimanantį radijo srityje.
Klausas pasiteiravo, kokia valiuta reikės finansuoti
mūsų darbą. Aš jam atsakiau, kad pinigus reikės siųsti
tarybiniais banknotais. Tuo mūsų pasikalbėjimas su Klau
su ir pasibaigė.
Iš Klauso gavau uždavinį dirbti tik karinio šnipinėjimo
darbą. Mano vadovaujama vokiečių žvalgybos rezidentūra turėjo perduoti į Vokietiją žinias apie Lietuvos res
publikoje dislokuotus Raudonosios Armijos dalinius,
apie jų sudėtį, jų numerius, vadovaujančių asmenų pa
vardes, žinias apie ginklus, aprūpinimą karine technika,
iš kurių karinių apygardų jie atvyko ir dar atvyks į Lietu
vos TSR.
Instruktuodamas mane Klausas svarbiausia atkreipė
mano dėmesį į tai, kad reikia rinkti žinias apie aviaciją.
Rezidentūra turėjo rinkti žinias apie lėktuvų tipus, jų
kovines savybes, apie aerodromų apsaugą ir jų išdėstymą,
apie zenitinės artilerijos dislokavimą ir jos būklę. Aš
turėjau taip pat informuoti apie geležinkelių transporto
būklę, ypač jei staiga būtų pakeistas traukinių judėjimo
tvarkaraštis. Taip pat siųsti žinias apie karinių sandė
lių dislokavimą. Klausas įspėjo, kad nereikia apsiriboti
vien šiais uždaviniais, reikia rodyti inciatyvos ir teikti
vokiečių žvalgybai taip pat ir visus kitus įdomius duo
menis.
Dirbti žvalgybinį darbą vokiečių naudai aš užverbavau
savo brolį Praną Drukteinį, Matą Valeiką, Petrą Belenkevičių, abu pastarieji statybos inžinieriai, Juozą Juodišių,
Praną Rimą, Vilniaus karo mokyklos, esančios Antakal
nyje, kursantą, Antaną Verkutį, Kėdainių žemės ūkio aka
demijos studentą. Šiuos žmones užverbavau šių metų ko
vo mėnesį.
Savo agentams pavedžiau rinkti žinias savo gyvena
mosiose vietose, būnant komandiruotėse patiems stebint
73
ir taip pat kalbantis su vietiniais gyventojais. Surinktas
žinias jie man perduodavo tiek raštu, tiek ir žodžių,
Kadangi žinių gaudavau labai dažnai, aš negaliu prisi
minti, kas ir kokių žinių man perdavė. Mūsų šnipinėjimo
darbo pradžioje pas mane atvyko Juodišius ir perdavė
žinių apie karinių ešelonų judėjimą. Kokiu būdu jis tas
žinias surinko — nežinau.
Antras agentas Valeika dažnai važiuodavo tarnybos
reikalais į Vilnių ir ten užeidavo pas Praną Rimą ir Juo
zą Juodišių, kurie perduodavo jam žinias apie aerodromų
išdėstymą, Raudonosios Armijos dalinių dislokaciją. Be to,
aš pats rinkdavau žinias apie karinių ešelonų judėjimą ir
įteikdavau jas savo broliui Pranui Drukteiniui perduoti
radijo siųstuvu vokiečių žvalgybai.
Surinktas žinias mes perduodavome radijo siųstuvu,
kuris buvo pas mano brolį Praną Drukteinį, taip pat paštu
rašydavome laiškus simpatiniu rašalu, gautu iš Klauso,
į Štetiną, Sternbergštrasė ir Kronprincenštrasė.
Iš viso mes perdavėme apie 30 karinio pobūdžio radio- .
gramų ir pasiuntėme tris laiškus, kuriuose buvo surašytos
ne mažiau vertingos karinio pobūdžio žinios.
Maždaug tris dienas prieš baigiantis repatrijavimui,
apytikriai 1941 m. kovo 19 ar 20 d., buvau vokiečių gim
nazijoje, kur susitikau su Klausu. Jis mane vėl instrukta
vo, kaip dirbti šnipinėjimo darbą. Pakeliui į namus jis per
Kinderį perdavė man geltoną čemodaną, kuriame buvo
radijo siųstuvas.
Radistu aš pasirinkau savo brolį Praną Drukteinį, ku
riam ir perdaviau radijo siųstuvą.
Sutinkamai su Klauso duotu uždaviniu aš įspėjau savo
brolį, kad, jei valstybės saugumo organai sužinotų apie
radijo siųstuvą, jis turi siųstuvą sunaikinti.
Per paskutinįjį susitikimą su Klausu jis man įteikė
4000 rublių tarybiniais pinigais, kaip atlyginimą agentūrai.
Balandžio pabaigoje, pasakęs sutartą slaptažodį, pas
74
Belenkevičių atvyko vokiečių žvalgybos kurjeris ir per
davė, kad įteiktų man dar 3000 rublių. Tuo būdu, nuo
kovo 19 dienos iki mano suėmimo gavau iš vokiečių žval
gybos šnipinėjimui finansuoti septynis tūkstančius rublių.
Vokiečių žvalgybai esu pranešęs agentų pavardes,
adresus, ir slapyvardžius. Tais adresais pas kiekvieną agen
tą galėjo atvykti vokiečių žvalgybos kurjeris ir pasakyti:
„Ar čia gyvena Jonas Bataitis." Užklaustasis turėjo atsa
kyti: „Čia toks negyvena, čia gyvena Jonas Norkus."
Kurjeris turėjo atsakyti: „Atvykau nuo Boriso." Teisingai
pasakius slaptažodį, agentas turėjo priimti vokiečių žval
gybos kurjerį.
Prieš išvykdamas į Vokietiją, Klausas paprašė mane
parinkti pašto dėžutę,
*
kur jis galėtų man siųsti laiškus.
Aš daviau Barbaros Drunaitės, tarnaitės, dirbusios pas
šeimininkus, kur aš kadaise gyvenau, adresą: Pažangos 6,
butas 4. Adresą daviau vokiečių žvalgybai, iš anksto apie
tai Drunaitei nieko nepasakęs, o kai aš atėjau laiško, ji
ėmė prieštarauti. Aš nutariau pranešti vokiečių žvalgybai,
kad nesinaudotų ta pašto dėžute, bet nesuspėjau tai pada
ryti, nes buvau suimtas.
Balandžio 30 d. pas mane į butą atėjo vienas žmogus
ir pareiškė, kad mano sesers vyras, gyvenąs Berlyne, pa
vedė jam užeiti pas mane. Su savo sesers vyru buvome
dar anksčiau susitarę, kad, jei nuo jo ateis žmogus, jis turi
pasakyti „Berta Braunšveig".
Jis pasisakė dirbęs viename fabrike su mano sesers
vyru. Manau, kad pastarasis rekomendavo mane, kaip
aktyvų nacionalistą. Tačiau Klausas mane instruktavo,
kad aš elgčiaus tyliai ir kad nepasireikščiau nacionalisti
niame darbe. Todėl aš to žmogaus nepriėmiau. Mums
besikalbant tas žmogus pasivadino Jonu Ašmenskiu.
* pašto dėžutė — žvalgybos terminologija — slėptuvė šnipinėjimo
duomenims saugoti bei adresai, kuriais siunčiamos žvalgybos instrukci
jos, nurodymai, šnipinėjimo žinios. Red.
75
Ašmenskis man papasakojo, kad turįs vykti į Vilnių
ir ten susitikti su Stase Daumanaite, Vilniaus universiteto
ekonomikos fakulteto studente.
Aš manau, kad Ašmenskis yra vokiečių žvalgybos
agentas ir turi čia atlikti uždavinį, apie kurį man nieko
nesakė.
Darbui su vokiečių žvalgyba pasirinkau slapyvardį
,,Stepas Šatulaitis" ir apie tai pranešiau Klausui Vokieti
joje.
LAF IR HITLERININKŲ
ŽVALGYBOS
BENDRAS FRONTAS
Kupčiūnas Petras, Mykolo s., gimęs 1904 metais Vil
kaviškio apskrityje, Egliniškių kaime, krikdemas, žurna
listas.
KUPČIŪNO PETRO parodymai
*
1940 m. gruodžio 10 d.
Apie Prano Petraičio kontrrevoliucinį darbą aš sužino
jau 1940 metų birželio ar liepos mėnesį šiomis aplinky
bėmis:
Birželio ar liepos mėnesį aš nuėjau pas Praną Petraitį
į katalikų vienuolyną, kur jis gyveno; jis man papasakojo,
kad tą pačią dieną, t. y. tą dieną, kai aš atėjau pas Pet
raitį, buvo nelegaliai pervestas per sieną į Vokietiją bu
vęs „XX amžiaus'1 laikraščio vyriausias redaktorius ku
nigas Juozas Prunskis.
Aš paklausiau, kokiu būdu ir kas nelegaliai nugabeno
kunigą Prunskį į Vokietiją: į tai Petraitis atsakė, kad
Prunskį nelegaliai pergabeno į Vokietiją jie, t.' y. jis,
Petraitis ir kunigas Grigaitis, gyvenantis Vertimuose,
tokiu būdu:
Prunskis nakvojo pas juos, t. y. vienuolyne, o rytą au
tobusu iš Kauno nuvažiavo į Vertimus pas kunigą Grigaitį,
kuris turėjo perduoti jį dviem valstiečiams (jų pavardžių
jis nepasakė, nes ir pats nežino), kurie perveda žmones
į Vokietiją.
Aš paklausiau Petraitį, kodėl Prunskis nutarė nelega
liai bėgti į Vokietiją. Į tai Petraitis man atsakė, kad Pruns
kis nutarė bėgti, bijodamas arešto, nes yra rašęs daug
antitarybinių straipsnių į laikraščius; be to, jis turėjo ži
nių, kad jo ieško Tarybų valdžios organai.
Petraitis man pasakė: „Jeigu į tave kreipsis žmonės,
norintieji nelegaliai bėgti į Vokietiją, tai atsiųsk juos
pas mane, o jei manęs nebus, siųsk juos pas mano brolį
Antaną Petraitį, gyvenantį Eržvilke, arba pas kunigą Gri
gaitį į Vertimus su slaptažodžiu „Skirpstas".
* ADSR d. r., 51, 162—180.
79
Aš pažadėjau atsiųsti, jeigu kas kreipsis į mane su to
kiu prašymu.
Pas Antaną Petraitį 1940 metų rugsėjo mėn. aš nusiun
čiau kunigus Kirkilą ir Stonį, o truputį vėliau vieną mo
kytoją iš Panevėžio, pavarde Bliumas, kurie ir buvo per
vesti į Vokietiją. Daugiau aš nieko nenusiunčiau, nes
į mane niekas nesikreipė.
Kad kunigai Kirkilas ir Stonys ir mokytojas Bliumas
perėjo sieną į Vokietiją, man pasakė Pranas Petraitis; jis
buvo pas savo brolį Antaną, kuris jam sakė, kad žmonės,
kuriuos aš nusiunčiau pas jį pervesti į Vokietiją, jau iš
siųsti.
Su Kalakausku pirmą kartą aš susitikau 1940 metų
spalio 25 d. Petraičio bute.
Šių metų spalio 23 d. aš buvau pas Praną Petraitį, ku
ris man papasakojo, kad iš Vokietijos atvažiavo vienas lie
tuvis (pavardės nepasakė), turintis specialų uždavinį, kuri
norint atlikti reikia užmegzti ryšius su buržuazinės ka
riuomenės karininkais.
Petraičiui paklausus, į ką reikėtų kreiptis, aš atsakiau,
jog geriausia būtų kreiptis į aukščiausią karininką, kuris
turi plačius ryšius kariuomenės štabe. Petraitis paklausė
mane, ar aš nežinau tokio žmogaus. Aš atsakiau žinąs ir
nurodžiau Joną Petruitį, buvusį buržuazinės kariuomenės
antrosios divizijos vadą.
Petraitis sutiko ir paprašė mane, kad aš pakviesčiau jį
susitikti su asmeniu, atvykusiu iš Vokietijos.
Kadangi Petraitis gyvena Alytuje, Petraitis kelionės
išlaidoms davė man 200 litų.
Grįžęs namo, aš papasakojau apie tai savo žmonai Ma
rijonai Ulinskytei ir paprašiau, kad ji nuvažiuotų į Alytų
ir pakviestų Petruitį atvažiuoti pas mane.
Spalio 23 d. mano žmona nuvažiavo į Alytų pas Pet
ruitį. Spalio 24 d. ji grįžo ir pranešė, kad Petraitis atva
žiuos spalio 24 d. vakare arba 25 d. rytą.
80
Šių metų spalio 25 d. Jonas Petruitis atėjo pas mane.
Tačiau kadangi aš gyvenų name, kuris priklauso „Žaibo“
spaustuvei, ir įeiti į namą reikalingas leidimas, o Petruičiui
leidimas nebuvo užsakytas, tai jis paprašė vieną spaus
tuvės darbininką, Mikuževičių, pakviesti mane.
Mikuževičius atėjo į mano butą ir pasakė, kad manęs
laukia Jonas Petruitis.
Aš išėjau ir sutikau prie savo namų Petruitį, bet ka
dangi aš tuo metu buvau labai užimtas, tai palydėjau ji
iki Laisvės Alėjos ir susitariau susitikti su juo pirmą valan
dą dienos „Lokio" restorane.
Pirmą valandą aš nuėjau į „Lokio" restoraną, kur ma
nęs jau laukė Petruitis.
Priėjęs prie Petruičio, aš jam pasakiau, kad mums rei
kia nuvažiuoti pas Petraitį. Jis apie tai jau žinojo, nes tai
jam buvo sakiusi mano žmona spalio 23 d. Mes sėdome
į autobusą ir nuvažiavome į Senamiestį, kur gyvena Pet
raitis.
Kai nuvažiavome, aš supažindinau jį su Petraičiu, pas
kui papietavome. Po kiek laiko pas Petraitį užėjo lietuvis,
neseniai atvažiavęs iš Vokietijos, pavarde Kalakauskas.
Petraitis supažindino jį su Petraičiu. Kalakauskas pra
dėjo pasakoti apie lietuvių gyvenimą Vokietijoje ir už
davinius, kuriuos jam davė jo viršininkas gestape.
1940 m. gruodžio 11 d.
Vokiečių žvalgybos agentas Kalakauskas gavo iš ges
tapo šiuos uždavinius:
1) Užmegzti ryšius su Lietuvos kariuomenės štabu.
2) Gauti kokį nors dokumentą, kompromituojantį Ta
rybų Sąjungos draugystę su Vokietija.
3) Surasti studentą techniką, kurį būtų galima nelega
liai pasiųsti į Vokietiją susipažinti su naujai išrastu ra
dijo aparatu.
4) Užmezgus ryšius su Lietuvos kariuomenės štabu, de
rinti su juo visą darbą prieš Tarybų Sąjungą.
6 Užs. Nr. 1430
81
5) Pranešinėti vokiečių žvalgybai apie pramoninių
prekių ir maisto produktų kainų padidėjimą ar sumažėji
mą, apie Lietuvos TSR darbo žmonių nuotaiką.
Ryšiams su Lietuvos kariuomenės štabu užmegzti aš
rekomendavau buvusį antrosios divizijos vadą, atsargos
pulkininką Petruitį, kuris, būdamas senas karininkas, Lie
tuvos kariuomenės karininkų tarpe turėjo daug pažįs
tamų.
Tam uždaviniui įvykdyti atsargos pulkininkas Petrai
tis turėjo šių metų spalio 25 d. nuvažiuoti į Vilnių ir už
megzti ten ryšius su buvusiu Lietuvos kariuomenės gene
ralinio štabo pulkininku Vėbra ir savo nuožiūra su kitais
karininkais.
Pulkininkas Petraitis sutiko su tais nurodymais ir šių
metų spalio 25 d. išvažiavo į Vilnių. Šių metų spalio 27 d.
rytą aš sutikau Petruitį Kaune, ties Mickevičiaus gatve.
Petraitis man pasakė, kad jis labai blogai jaučiasi, nes
Vilniuje girtuokliavo „Bristolio" restorane, pragėrė visus
pinigus ir paliko ten savo pasą. Jis paklausė, ar aš turįs
pinigų išgėrimui. Aš Petraičiui atsakiau turįs iš viso 10 li
tų ir pasiūliau jam nueiti į restoraną Donelaičio gatvėje,
kurio pavadinimo dabar neprisimenu (tai vienintelis res
toranas Donelaičio gatvėje).
Restorane Petraitis man papasakojo, kad Vilniuje
pulkininko Vėbros nerado, bet sutiko Lietuvos kariuome
nės generalinio štabo pulkininką Šovą, kuriam pranešė,
kad vokiečių žvalgyba davė nurodymus organizuoti de
monstracijas prieš Spalio revoliucijos 23 metinių šventę,
ir paklausė jo, kas yra daroma šiuo klausimu Lietuvos ka
riuomenėje. Į tai Šova atsakęs, kad Lietuvos kariuomenėje
šiuo klausimu kol kas dar nieko nenumatoma daryti; be
to, Šova pasakė Petraičiui, kad daugiausia atsidavęs bu
vusiai Smetonos vyriausybei yra ulonų pulkas.
Paskui Petraitis pareiškė, kad jis šiandien, t. y. šių
metų spalio 29 d., važiuos namo į Alytų ir pakeliui sustos
82
pas pulkininką Vėbrą, kuris dabar yra savo dvare kažkur
netoli Prienų. Ten jis liksiąs nakvoti ir pasikalbėsiąs su
juo visais klausimais, kilusiais gavus vokiečių žvalgybos
nurodymus.
Po to aš atsisveikinau su Petruičiu ir nuėjau į namus,
o jis pasakė eisiąs paimti pinigų kelionei.
Petraitis tuomet man nieko daugiau nepasakė, o, grį
žęs namo, aš buvau VRLK organų suimtas ir Petraičio
daugiau nemačiau.
Atsisveikinant su Petruičiu jis man sakė, kad bus Kau
ne šių metų lapkričio 2 d., bet ar jis buvo ar ne, aš neži
nau, nes jau buvau suimtas.
Kokiu būdu ir iš kur buvo manoma gauti kokį nors
dokumentą, kompromituojantį Tarybų Sąjungos santykius
su Vokietija, aš nežinau, nes Kalakauskas apie tai nekal
bėjo. Jis tiktai sakė, kad tą uždavinį jam davė jo virši
ninkas, pavardės neminėjo, gestape ir kad už tokį do
kumentą jis, Kalakauskas, pasiruošęs sumokėti net mili
joną litų. Į mano pastabą, iš kur jis gaus tokią sumą
pinigų, Kalakauskas man atsakė galįs bet kuriuo me
tu ir bet kokią sumą gauti čia, Kaune, vokiečių amba
sadoje.
Aš manau, kad jeigu toks dokumentas ir yra, tai jį
galima gauti tik Maskvoje. Apie tą dokumentą aš galė
jau papasakoti savo žmonai ir šių metų spalio 28 d. res
torane, kai buvau susitikęs su Alfonsu Sušinsku ir jo
kompanija.
Surasti studentą techniką, kurį būtų galima legaliai
pasiųsti į Vokietiją susipažinti su naujai išrastu radijo
aparatu, ėmėsi pats Kalakauskas, bet ar jis rado to
kį žmogų, ar ne, aš nežinau, nes jo nemačiau iki su
ėmimo.
Apie tą radijo aparatą Kalakauskas pasakojo štai ką:
vokiečiai išrado tokį radijo aparatą, kokio iki šiol nebu
vo; jo konstrukcija laikoma didelėje paslaptyje. Jeigu
83
juo naudojantis bent kiek pažeidžiamos taisyklės, jis
sprogsta, bet nesužeidžia.
Norint išmokti naudotis tuo aparatu, reikia ne mažiau
kaip trijų mėnesių, o studentą techniką galima paruošti
daug greičiau — per vieną mėnesį arba šešias savaites.
Todėl vokiečiai ir davė uždavinį rasti tokį studentą, kurį
apmokius galima būtų pasiųsti atgal su aparatu ryšiams
su vokiečiais palaikyti, nes tas aparatas yra kartu ir imtu
vas ir siųstuvas, be to, jis yra labai mažas ir jį lengva pa
slėpti.
Užmezgę ryšius su Lietuvos kariuomenės štabu, mes
turėjome derinti savo antitarybinį darbą su juo, t. y. su
Lietuvos kariuomenės štabu, visais klausimais, kuriuos
per Kalakauską iškėlė vokiečių žvalgyba.
Kaip aiškino Kalakauskas, kuris buvo gavęs nurodymus
iš vokiečių žvalgybos — gestapo, mes turėjome organizuo
ti liaudies judėjimą prieš Tarybų valdžią Lietuvoje. Tuo
mes norėjome įrodyti, kad lietuvių tauta yra nusistačiusi
prieš Tarybų valdžią Lietuvoje ir kad vokiečiai tam pri
taria.
Tokį judėjimą mes norėjome suorganizuoti Spalio re
voliucijos švenčių dienomis, bet tik tuo atveju, jeigu Lie
tuvos kariuomenės štabas su tuo sutiks, nes toks pat
judėjimas turėjo kilti ir Lietuvos kariuomenėje. Tuo tiks
lu šių metų spalio 25 d. Kalakauskas ir pasiuntė Petruitį
į Vilnių.
Tačiau Petruitis su Vėbra nebuvo susitikęs, o Šova pa
sakė, kad Lietuvos kariuomenėje jokio judėjimo nebus, ji
laikysis ramiai.
Kaip man sakė Petruitis šių metų spalio 29 d., tą pačią
dieną jis nuvažiavo gauti nurodymų pas Vėbrą, bet šių
metų spalio 29 d. aš buvau VRLK organų suimtas ir todėl
nežinau, kokį nurodymą Petraičiui davė Vėbrą ir ar buvo
organizuotas judėjimas prieš Tarybų valdžią.
84
Sušinskas Alfonsas, Antano s., gimęs 1919-m. Rygos
mieste. Iki arešto Zarasų kunigas, ateitininkų ir pavasa
rininkų vadovas, okupacijos metu Panevėžio kalėjimo ka
pelionas, prisidėjo prie masinių žmonių žudynių. Gyvena
JAV.
SUŠINSKO ALFONSO parodymai
*
1940 m. spalio 29 d.
Atėjus Raudonajai Armijai į Lietuvą, aš, kaip katalikų
pavasarininkų ir ateitininkų organizacijų vadovas,
bijodamas represijų, nutariau bėgti į Vokietiją. Tuo tikslu
<iš kreipiausi į kunigą Demikį, gyvenantį netoli sienos
Rudaminos miestelyje, prašydamas padėti man pabėgti
į Vokietiją. Kunigas Demikis supažindino mane su kažko
kiu man iki tol nežinomu žmogumi, kuris ir nuvedė mane
iki siėnos. Tai buvo liepos antroje pusėje, dienos tiksliai
neprisimenu. Perėjęs sieną, vokiečių teritorijoje aš buvau
pasienio sargybos sulaikytas ir nuvežtas į Seinus, į gestapo
skyrių, kur mane smulkiai išklausinėjo, kodėl aš perėjau
sieną. Po pusantros dienos mane paleido, bet paliko poli
cijos priežiūroje. Man buvo leista gyventi Punsko mieste
lyje, maždaug 20 kilometrų nuo Seinų. Dar prieš palei
džiant gestapo valdininkai siūlė man grįžti atgal į Lietuvą
žvalgybos tikslais, bet aš nesutikau ir prašiau leisti pagal
voti. Po kiek laiko pagalvojęs aš sutikau ir pasirašiau to
kio turinio dokumentą: „Aš, toks ir toks, grįžtu atgal
į Lietuvą dirbti Vokietijos naudai."
Apie 1940 metų liepos 27 d. gestapo valdininkai per
siuntė mane per sieną į Lietuvą. Gestapo valdininkas Sei
nuose man davė uždavinį išaiškinti DVRA
**
dalinių iš
dėstymą ir tankų skaičių Panevėžyje ir kitose vietose,
kur man teks būti ir kur bus galima tai padaryti.
Sieną iš Vokietijos į Lietuvos TSR aš perėjau Seinų
apskrities teritorijoje. Kaimo pavadinimo neprisimenu.
* ADSR d. r., 51, 185—203.
** Darbininkų-valstiečių Raudonoji Armija. Red.
85
Tame kaime aš pernakvojau pas kažkokį valstietį, kurio
pavardės nežinau. Paskui mano prašomas tas valstietis už
10 litų nuvedė mane į Rudaminos miestelį. Rudaminoje aš
apsistojau pas kunigą vikarą Demikį ir pernakvojau pas
jį vieną naktį. Kunigas Demikis klausinėjo mane, kodėl
aš vėl grįžau iš Vokietijos, ir aš buvau priverstas jam at
sakyti, kad esu atsiųstas į Lietuvą. Kas mane atsiuntė ir
kokiu tikslu, aš jam nepasakiau, bet buvo matyti, kad jis
suprato. Iš kunigo Demikio aš atvažiavau į Panevėžį ir
apsistojau buvusiame savo bute. Panevėžyje aš išbuvau
savaitę ir tuo metu nė su kuo nekalbėjau apie savo „misi
ją". Iš Panevėžio nuvažiavau į Šeduvą, Panevėžio aps., ir
gyvenau 5 dienas klebonijoje pas kleboną Mykolą Karosą.
Kalbėdamasis su Šeduvoj kunigais — Mykolu Kirkilu ir
kitais (pavardžių neprisimenu), aš domėjausi, kokios yra
gyventojų nuotaikos, sukūrus Tarybų valdžią Lietuvoje,
kaip Tarybų valdžia žiūri į religiją. Iš Šeduvos aš nuva
žiavau į Anykščius, Utenos aps., ir apsistojau taip pat
klebonijoje pas kleboną Juozą Čepėną. Anykščiuose iš
buvau apie savaitę, o paskui išvažiavau į Zarasus, kur
vyskupas Paltarokas mane paskyrė vikaru.
Zarasuose gyvenau iki šių dienų.
1940 metų rugsėjo pabaigoje aš perdaviau kunigui
Mykolui Kirkilui žinias apie Lietuvos gyventojų nuotai
kas, įkūrus Tarybų valdžią, ir apie Raudonosios Armijos
dalinius, ką tik man buvo pavykę pamatyti ir sužinoti, va
žinėjant po minėtus Lietuvos miestus. Visos tos žinios
buvo bendro pobūdžio, nes ką nors konkretaus sužinoti
apie DVRA dalinius aš nesuspėjau. Tas žinias aš perda
viau Kirkilui todėl, kad jis ruošėsi nelegaliai pereiti sieną
į Vokietiją. Aš prašiau jį perduoti tai gestapo skyriui Sei
nuose.
Kunigas Kirkilas pabėgo į Vokietiją 1940 metų rugsėjo
paskutinėmis dienomis, tiksliai dienos neprisimenu. Kartu
su juo pabėgo Raguvos, Panevėžio aps., kunigas Mykolas
Stonys,
Kunigams Kirkilui ir Stoniui pereiti sieną į Vokietiją
padėjo Petras Kupčiūnas, kuris žino Eržvilko miestelyje
žmones, kurie gali pervesti per sieną. Kiek man pačiam iš
Kupčiūno yra žinoma, apie tuos asmenis, kuriuos jis imasi
pervesti į Vokietiją, jis praneša Eržvilko klebonui Petrai
čiui, o šis duoda jiems žmones, kurie iš Eržvilko perveda
per sieną.
Su Kupčiūnu aš susipažinau prieš pusantro mėnesio.
Mane supažindino su juo kunigas Kirkilas, o paskui aš
pats tris kartus buvau pas jį. Su Kirkilu aš ne kartą kal
bėjau apie tai, kaip galima nelegaliai pereiti sieną į Vo
kietiją. Kartą Kirkilas man pasakė radęs žmogų, kuris gali
jį pervesti į Vokietiją. Tas žmogus buvo Kupčiūnas. Su
žinojęs, kad Kirkilas, Kupčiūnui padedant, vyks į Vokie
tiją, aš jam perdaviau aukščiau minėtas žinias. Kirkilas
ir man pasiūlė susipažinti su Kupčiūnu, kaip su žmogum,
kuris, reikalui esant, gali ir man padėti pereiti sieną. Kai
Kirkilas jau buvo pasiruošęs išvažiuoti į Vokietiją, jis
pakvietė mane, ir mes su juo užėjome pas Kupčiūną. Tai
buvo apie š. m. rugsėjo 25—26 d. Prie manęs Kirkilas pa
klausė Kupčiūną, kada jis galėsiąs važiuoti į Vokietiją.
Kupčiūnas atsakė, kad už kokių trijų dienų reikės nuva
žiuoti iš Kauno į Eržvilką pas kunigą Petraitį, kuris duo
da Kupčiūno atsiųstiems pas jį žmonėms palydovus. Aš
paklausiau Kupčiūną, ar tas kelias nepavojingas. Kupčiū
nas atsakė, kad visiškai saugus. Taip mes išsiskyrėme.
Po keleto dienų kunigas Kirkilas drauge su kunigu Myko
lu Stoniu, padedant Kupčiūnui, nelegaliai perėjo į Vokie
tiją. Antrą kartą pas Kupčiūną aš buvau nuėjęs 1940 me
tų spalio viduryje, apie 14 d. Kalbėjomės su juo apie
tarptautinę padėtį.
Kupčiūnas man sakė, kad ruošiamas naujas karas — ka
ras tarp TSRS ir Vokietijos. Tas karas turįs prasidėti
1940 metų lapkričio arba gruodžio mėnesį. To karo prie
žastis bus galimas sutarties sudarymas tarp Turkijos, TSRS
ir Graikijos, t. y. jeigu Turkija ir Graikija nepasiduos
87
Italijos ekspansijai. Jeigu bus sudaryta tokia sutartis, Vo
kietija, norėdama išvengti TSRS užpuolimo, pirmoji puls
Tarybų Sąjungą. To pasikalbėjimo metu aš pasakiau Kup
čiūnui norįs vykti į Vokietiją ir paklausiau, ar galiu pa
sinaudoti tuo keliu, kuriuo išvyko kunigas Kirkilas.
Kupčiūnas atsakė, jog galiu. Tuo metu buvo ir Kupčiūno
žmona, kuri pasakė, kad pereiti sieną visiškai nesunku.
Trečią kartą aš mačiau Kupčiūną prieš tai, kai VRLK
organų buvau sulaikytas — 1940 metų spalio 28 d. vakare.
Spalio 28 d. dieną aš atvažiavau iš Zarasų į Kauną, norė
damas nelegaliai pereiti į Vokietiją ir susitarti dėl to su
Kupčiūnu. ..
Petraitis Jonas, Jokūbo s., gimęs 1891 metais Panevė
žio apskrityje, Rozalino miestelyje. Buržuazinės kariuome
nės atsargos pulkininkas, krikdemas, vienas fašistinio per
versmo 1926 m. gruodžio 17 d. organizatorių.
PETRUICIO JONO parodymai
*
1940 m. gruodžio 24 d.
Šių metų spalio mėnesį (kurią dieną, neprisimenu) pas
mane į Alytų atvažiavo viena moteris, vardu Marytė, gy
venanti kartu su Kupčiūnu. Tačiau tuo metu manęs nebu
vo namie, aš buvau Pivašiūnuose ir dirbau malūne, mon
tavau dizelį. Ji paskambino telefonu į Pivašiūnus ir papra
šė skubiai atvažiuoti į Alytų.
Kai aš grįžau į Alytų, ji man pasakė, kad aš atvažiuo
čiau į Kauną pas Kupčiūną. Ji žadėjo sutikti mane auto
busų stotyje, nes į tą namą, kur gyvena Kupčiūnas, įeiti
negalima. Be to, ji man pasakė, kad iš Vokietijos atvažia
vo vienas ateitininkas, kuris nori su manim pasimatyti ir
apie kažką pasikalbėti.
Kitą dieną 8 vai. ryto aš nuvažiavau autobusu į Kauną.
Autobusų stotyje laukiau kokias dvi valandas, tačiau ma
* ADSR d. r„ 51, 207—222.
nęs niekas nesutiko. Tada aš nuėjau pas Kupčiūną. Į Kup
čiūno butą manęs neįleido, bet pakvietė jį pas mane
į gatvę.
Kadangi Kupčiūnas kalbėtis su manim tuomet neturėjo»
laiko, mes susitarėm susitikti trečią valandą „Lokio" res
torane.
Sutartu laiku aš nuėjau į restoraną, o po kiek laiko
atėjęs Kupčiūnas pasakė man, kad mes kartu turime nuva
žiuoti į vieną vietą.'
Sėdome į autobusą ir nuvažiavome į senamiestį iki
paskutinio sustojimo. Netoli nuo čia užėjome į bažnyčią,
kur gyveno kunigas Petraitis, tos bažnyčios klebonas.
Pietų metu Petraitis pareiškė, kad tuojau atvažiuos sve
čias, kuris turi į mane svarbų reikalą. Po valandos ar pus
antros atėjo man nepažįstamas pilietis, 25—28 metų am
žiaus, žemo ūgio, šatenas, susipažino su manim ir ėmė
reikšti savo nepasitenkinimą Tarybų valdžia Lietuvoje ir
girti vokiečius. Nepažindamas jo, aš sėdėjau ir nekreipiau
dėmesio, teisingiau pasakius, nereagavau į jo kalbą. Ta
čiau kai Petraitis ėmė pritarti ateitininkui, aš supratau, jog
tai yra rimta organizacija, kuriai vadovauja vokiečių
žvalgyba ir kuri aktyviai kovoja prieš Tarybų valdžią.
Aš pritariau toms kalboms, nes jos sutapo su mano in
teresais. Aš taip pat buvau nepatenkintas Tarybų valdžia.
Petraičio bute įvykusiame nelegaliame susirinkime
ateitininkas — vokiečių žvalgybos agentas davė man šiuos
uždavinius:
1) Kiek galima daugiau gauti dokumentų, kompromi
tuojančių Tarybų Sąjungą prieš Vokietiją.
2) Užmegzti glaudžius ryšius su Lietuvos kariuomenės
štabu ir po to visą kontrrevoliucinį darbą derinti su juo.
Tuo tikslu aš turėjau nuvažiuoti į Vilnių ir užmegzti ryšius
su generolu Pundzevičium arba pulkininku Šova. Aš tu
rėjau išvažiuoti tuojau, tą pačią dieną, ir apie rezultatus
pranešti Kupčiūnui, kuris turėjo man padėti susitikti su
ateitininku, t. y. vokiečių žvalgybos agentu.
89
Kelionei į Vilnių aš gavau iš ateitininko iš pradžių
100 litų, o po kiek laiko dar tiek pat; tuo būdu, iš viso aš
gavau 200 litų, bet, kokioms išlaidoms, nežinau. Iš atei
tininko pokalbio su kunigu Petraičiu aš supratau, kad Kup
čiūnas gauna pinigus jau ne pirmą kartą.
Ateitininkas paklausė Petraitį, ar galima Kupčiūnui pa
tikėti pinigus, o Petraitis į tai atsakė, kad jam galima vis
ką patikėti.
Aš — Petruitis, turėjau gauti iš buržuazinės Lietuvos
kariuomenės štabo nurodymus dėl kontrrevoliucinio dar
bo ir perduoti juos kontrrevoliucinių organizacijų vado
vams — Petraičiui, Kupčiūnui ir ateitininkui. Be to, pasta
rasis mums papasakojo, kad drauge su juo iš Vokietijos
yra nelegaliai atsiųsta 50 žmonių, kurie turi panašius už
davinius, kokius gavo ir jisai. Tie žmonės išvažinėjo Į
Lietuvos TSR miestus ir dirba ten tokį pat darbą.
Mes turėjome paruošti demonstraciją prieš Tarybų
valdžią Spalio Socialistinės revoliucijos švenčių dieną.
Kartu su demonstracija, suorganizuota Lietuvos kariuome
nėje, tokios pat demonstracijos turėjo įvykti ir visuose
Lietuvos TSR miestuose. Tuo mes norėjome parodyti, kad
Lietuvos gyventojai yra nusistatę prieš Tarybų valdžią.
Ateitininkas sakė, kad nurodymus organizuoti demonstra
ciją prieš Tarybų valdžią Lietuvos TSR davė vokiečių
žvalgyba. Be to, jis kalbėjo, kad vokiečiai kaip tik to nori.
Turiu pasakyti, kad tam nelegaliam pasitarimui vado
vavo Kupčiūnas. Jis konkretizavo ateitininko reiškiamas
mintis, be to, pats davė eilę konkrečių nurodymų. Aš su
pratau, kad Kupčiūnas susitinka su juo ne pirmą kartą ir
dirba kontrrevoliucinėje organizacijoje labai aktyviai.
1940 m. gruodžio 25 d.
. . .Užmegzti ryšius kontrrevoliucinės veiklos klausi
mais su generolu Pundzevičium arba su pulkininku Šova
Kupčiūnas man pavedė nelegaliame pasitarime. Matyt, jie
be manęs tai nutarė. Tą uždavinį jie man davė žinodami,
90
jog tarp manęs ir generolo Pundzevičiaus bei pulkininko
Šovos yra geri santykiai. Šova iki 1926 metų tarnavo ma
no pulke kuopos vadu.
Iš Kauno j Vilnių aš išvažiavau gavęs specialų nurody
mą užmegzti ryšius su Pundzevičium arba Šova bendram
darbui prieš Tarybų valdžią, bet pakeliui į Vilnių aš nu
tariau su jais nesusitikti.
Iš Vilniaus aš grįžau kitą dieną, t. y. spalio 26 d., ta
čiau su Kupčiūnu susitikau 1940 metų spalio 27 d. Kaune,
lies Mickevičiaus gatve.
Aš pasakiau Kupčiūnui, kad generolo Pundzevičiaus
nemačiau, nes jo nėra namie.
Kupčiūnas buvo labai nepatenkintas tuo ir pasiūlė man
antrą kartą nuvažiuoti į Vilnių. Aš Kupčiūnui atsakiau,
kad jeigu pasitaikys proga išvažiuoti, tai nuvažiuosiu.
Kupčiūnas be galo pasipiktino tuo ir pareikalavo, kad aš
tuojau praneščiau savo kelionės rezultatus.
Kupčiūnas reikalavo, kad aš kiek galint greičiau va
žiuočiau antrą kartą į Vilnių, nes laikas bėga ir netrukus
bus Spalio revoliucijos šventės.
Iš pokalbio su Kupčiūnu aš supratau, kad, man nesant,
jie kalbėjosi apie demonstracijos prieš Tarybų valdžią
organizavimą Spalio revoliucijos švenčių dienomis.
Mums išėjus iš restorano, Kupčiūnas pareiškė labai
skubąs, nes jam, Kupčiūnui, reikia persiųsti per sieną
Į Vokietiją vieną žmogų, tačiau ką,— nepasakė.
Apie kontrrevoliucinę organizaciją, kurios narys aš
esu, aš pranešiau savo artimam draugui pulkininkui Vėbrai.
Vėbra man patarė nesusirišti su jais, nes jis nekenčia
vokiečių, o tos kontrrevoliucinės organizacijos darbui va
dovauja vokiečiai. Be to, Vėbra man sakė, kad apie tą
kontrrevoliucinę organizaciją jis girdėjo seniai,— iš ko,
nepasakė,— ir kad tai yra ne kas kita, kaip „penktoji ko
lona".
Išskyrus tą sykį, aš su Vėbra daugiau tuo klausimu ne
kalbėjau ir iki mano arešto nebuvau su juo susitikęs.
91
Giedraitis Pranas, Petro s., gimęs 1909 metais, Tauragės
apskrityje, Degučių kaime, prekybininkas.
GIEDRAIČIO PRANO parodymai
*
1944 m. gruodžio 1 d.
Kaip jau parodžiau, atkūrus Lietuvoje Tarybų valdžią,
1940 metų rugpiūčio mėnesį pabėgau į Vokietiją.
Aš buvau stambus prekybininkas, Kaune ir Vilniuje
turėjau savo parduotuves, kurias vietinės Tarybų valdžios
įstaigos nacionalizavo. Bijodamas, kaip buvęs prekybinin
kas, represijų, nutariau pabėgti per sieną ir apsigyventi
Vokietijoje. Antra mano pabėgimo priežastis ta, kad, ne
tekęs savo parduotuvių, Tarybų valdžiai buvau priešiškai
nusiteikęs ir nenorėjau gyventi Tarybų Lietuvoje, paklus
ti tarybiniams įstatymams.
Vokietijoje mane užverbavo buvęs buržuazinės Lietu
vos kariuomenės majoras Puodžius. Tikslios datos neprisi
menu, bet tai įvyko 1941 metų kovo mėnesį.
Iš paties Puodžiaus
**
pasakojimų man žinoma, kad
jis — buvęs kariuomenės majoras. Iki Tarybų valdžios
atkūrimo su šeima Puodžius gyveno Kaune, tikslaus
adreso nežinau. Atkūrus Tarybų valdžią, Puodžius su
šeima pabėgo į Vokietiją ir gyveno Berlyne, „Otelio" vieš
butyje, Fridricho gatvėje. Jis dirbo Berlyno gestape, ver
bavo agentūrą ir ją siuntė per valstybinę sieną į Tarybų
Lietuvą šnipinėti bei kitai antitarybinei veiklai. Pažymėti
na, kad Puodžius vadovavo agentams — lietuviams, tarna
vusiems vokiečių žvalgyboje.
Tai žinau, nes Puodžius asmeniškai apiformino dirbti
vokiečių žvalgybai ir mane patį. Be to, tai man sakė ir
* ADSR d. r., 51, 37—64.
** Stasys Puodžius buvo „Aktyvistų fronto" vienas steigėjų, Škirpos
patariamosios tarybos narys, hitlerininkų okupacinės valdžios gen. tarė
jas administracinės kontrolės reikalams. Red,
92
vokiečių žvalgybos agentas Povilas Visockis, kuris šnipi
nėjo ir kitą antitarybinį darbą dirbo, taip pat artimai
bendradarbiaudamas su Puodžiumi.
Su Visockiu susipažinau Berlyne 1940 metais; abu dir
bome „Vokiečių leidyklos" spaustuvėje ir gyvenome
spaustuvės bendrabutyje. Visockis pasakojo, kad iki Ta
rybų valdžios Lietuvoje atkūrimo jis su tėvais gyveno Pa
nevėžio apskrities Kupiškio miestelyje. 1940 metais jis
pabėgo į Vokietiją. Visockis, Puodžiaus pavestas, ne kar
tą nelegaliai buvo perėjęs valstybinę sieną ir buvojęs Ta
rybų Sąjungoje šnipinėjimo ir kitais antitarybiniais tiks
lais, tačiau kokiais, jis man nepasakojo. Visockis ir mane
skatino talkininkauti vokiečių žvalgybai. Vėliau pristatė
Puodžiui, kuris mane ir užverbavo vokiečių žvalgybos
agentu.
Į Berlyną aš atvykau iš Instenburgo 1940 metų gruodžio
mėnesį. Su Povilu Visockiu susitikdavome kasdien ir dar
be, ir bendrabutyje. 1941 metų vasario mėnesį Visockis
dingo, ir nemačiau jo gal dvi savaites. Jis pasirodė tik ko
vo mėnesio pirmomis dienomis. Visockį paklausiau, kur
jis buvo prapuolęs. Jis atsakė, kad žinoti man apie tai nė
ra būtina.
Po kelių dienų, neprisimenu po kiek, susitikęs gatvėje
Visockis man pasakė, kad jis persikelia gyventi į „Otelio"
viešbutį Fridricho gatvėje. Davė savo adresą ir pakvietė
laisvalaikiu užeiti pasisvečiuoti. Ir tada, pažymėjo Visoc
kis, mudu kai ką aptarsime.
Maždaug po trijų—keturių dienų užėjau į viešbutį,
į kambarį, kuriame jis gyveno. Visockis pabrėžė, kad jis
mane gerai žino ir tiki, kad apie mudviejų pokalbį niekam
nepasakosiu. Pažadėjau nepasakoti.
Visockis pasisakė, kad jis vykdo majoro Puodžiaus už
duotis. Ir buvo dingęs todėl, kad nelegaliai perėjo vals
tybinę sieną, buvojo Tarybų Lietuvoje, Panevėžyje ir Ku
piškyje. Turėjęs tikslą surinkti šnipinėjimo duomenis apie
93
tarybinės kariuomenės dislokaciją šiuose miestuose, taip
pat sužinoti, kas aplamai 'dedasi Tarybų Lietuvoje, ir iš
Tarybų valdžiai priešiškų asmenų organizuoti ten pale
pinęs grupes. Vokietijai užpuolus Tarybų Sąjungą, minė
tos grupės su ginklu pagelbės vokiečiams naikinti Tarybų
valdžią Lietuvoje.
Visockis tada ir pasiūlė man drauge su juo dirbti vo
kiečių žvalgyboje agentu. Jis pasakė, kad už tai gausime
dideles sumas pinigų ir mes privalome padėti Vokietijai
greičiau sunaikinti tarybinę santvarką; tada Lietuvoje
gyvensime kaip gyvenome iki Tarybų valdžios.
Visockiu! pareiškiau, kad esu pasiruošęs padėti vokie
čiams išlaisvinti Lietuvą nuo tarybinės santvarkos. Tary
bų valdžia mane nuskriaudė, atėmė iš manęs parduotu
ves ir netekau gero gyvenimo; dėl to aš ir pabėgau į Vo
kietiją. Kai sutikau dirbti vokiečių žvalgyboje, Visockis
nuvedė mane pas majorą Puodžių, gyvenusį tame pačiame
viešbutyje.
Supažindinęs Visockis majorui pasakė, parodęs į ma
ne, atvedęs savą žmogų ir išėjo. Kambaryje su Puodžium
likom dviese. Puodžius klausinėjo, kas aš toks, domėjosi
mano biografiniais duomenimis, kodėl ir kokiomis aplin
kybėmis pabėgau iš Tarybų Lietuvos. Atsakiau, kad iki
Tarybų valdžios Lietuvoje gyvenau Vilniaus mieste, tu
rėjau savo parduotuves, kurias Tarybų valdžia naciona
lizavo; be to, mane norėjo areštuoti, todėl esu nusistatęs
prieš tarybinę santvarką ir, nelegaliai atvykęs į Vokietiją,
nusprendžiau padėti vokiečiams išlaisvinti Lietuvą. Mano
poelgiams Puodžius pritarė ir liepė jį aplankyti sekančios
dienos rytą ir žadėjo tada pakalbėti smulkiau.
Sekančią dieną, kovo 4 ar 5, tiksliai neprisimenu, 10
valandą ryto vėl atvykau pas Puodžių. Jis pakvietė drau
ge nueiti į Aleksandro aikštę ir gestape dokumentaliai
apiforminti mano sutikimą dirbti vokiečių žvalgybos
agentu.
94
Gestapo rūmuose Puodžius inane įvedė į vieną kabinė
tą, kuriame sėdėjo gestapo darbuotojas — vokietis, apsi
taisęs civiliniais rūbais. Pristatęs mane, Puodžius vokiškai
pridūrė, rodydamas į mane, kad atvedęs žmogų, norintį
padėti jų darbe. Gestapo darbuotojas, jo pavardės nežinau,
paliepė man atsisėsti. Išklausinėjęs, kas aš toks, domėjosi
mano biografiniais duomenimis, kokiu būdu pabėgau į Vo
kietiją. Atsakinėjau smulkiai. Papasakojau, kur ir kokius
turiu giminaičius, kokius žinau Lietuvos rajonus. Mano pa
rodymus gestapo darbuotojas užrašinėjo, o paskui padavė
pasirašyti.
Gestapo darbuotojas pagyrė mano laisvanorišką pasiry
žimą ateiti į gestapą ir pareikšti savo norą tarnauti vokie
čiams.
Gestapui duoto pasižadėjimo pažodžiui dabar neprisi
menu, bet jo tekstas buvo maždaug tokio turinio:
,,.. .Aš, Giedraitis, norėdamas padėti Vokietijai išlais
vinti iš bolševikinės valdžios mano tėvynę Lietuvą, laisvu
noru sutinku dirbti vokiečių žvalgybai"... Tokį pasižadė
jimą pasirašiau savo pavarde, tarp kitko, gestapo darbuo
tojas pasižadėjimą parašė vokiškai, rašalu, dviejuose
egzemplioriuose. Puodžius tekstą išvertė į lietuvių kalbą.
Dėl tolimesnės mano veiklos gestapininkas pasiūlė tartis
su Puodžium. Mudu su Puodžium išėjome.
Nusivedęs mane į savo kambarį viešbutyje, Puodžius
parašė spaustuvės, kurioje dirbau, fiureriui laišką, jį už
klijavo ir įteikė man, kad perduočiau adresatui. Tuomet
pasakė, kad vieną savaitę galiu linksmintis Berlyne ir tvar
kyti savo reikalus, o už tą laiką apmokės spaustuvės fiu
reris. Po savaitės privalau atvykti pas Puodžių naujų nu
rodymų.
Gavęs Puodžiaus duotą komandiruotės pažymėjimą ir
laišką kapitonui Miuleriui, tą pačią dieną išvykau į Kara
liaučių. Karaliaučiuje susiieškojau SD karinį dalinį ir ka
pitoną Miulerį, kuriam įteikiau Puodžiaus laišką. Miuleris,
perskaitęs laišką, supažindino mane su vachmistru vokie95
čiu Šmidtu (jo vardo nežinau) ir pasakė, rodydamas j ma
ne, kad tai bus mūsų žmogus.
*
Vachmistras Šmidtas gerai mokėjo lietuvių kalbą.
Karaliaučiuje, SD kariniame dalinyje, aš lankiau trum
palaikius vokiečių žvalgybos kursus, kurie ten veikė. Mo
kiausi 2 savaites — iki 1941 metų kovo 27 dienos.
Iš Berlyno Puodžius siuntė mane į kursus vieną, bet su
manim juose mokėsi visa vokiečių žvalgybos agentų grupė,
apie 20 žmonių. Tai buvo tik lietuviai, kuriuos gestapas
užverbavo Vokietijos teritorijoje. Ten mokėsi ir kita —
lenkų grupė. Su lenkais susitikti neteko, nes jie užsiiminė
jo kitose patalpose.
Vokiečių žvalgybos kursuose Karaliaučiuje kartu su
manim mokėsi:
Lileikis — vardo ir tėvo vardo nežinau. Iš pasakojimų
žinau, kad jis iki Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo dir
bo Kaune, saugume. Įsikūrus Tarybų Lietuvai, Lileikis pa
bėgo j Vokietiją. Jis dirbo kartu su manim spaustuvėje
Berlyne. Į kursus buvo pasiųstas anksčiau už mane. Apie
jį daugiau nieko nežinau;
Petraitis — vardo ir tėvo vardo nežinau, buvęs saugu
mo darbuotojas. Iki Tarybų valdžios Lietuvoje atkūrimo
dirbo Klaipėdoje; kai vokiečiai užėmė šį miestą, dirbo
Šiaulių miesto saugume. Taip pat pabėgęs iš Tarybų Lie
tuvos;
Ditpeteris — vardo ir tėvo vardo nežinau. Gyvenęs Lie
tuvoje, Kaune, dirbęs kažkokioje įstaigoje, pabėgęs iš Ta
rybų Lietuvos į Vokietiją;
Ilčiukas — vardo ir tėvo vardo nežinau, buvęs Darbo
rūmų tarnautojas. Taip pat pabėgęs į Vokietiją.
Kitų lietuvių, kurie mokėsi vokiečių žvalgybos kursuo
se, nežinau. Nežinau ir pavardžių, nes su jais nebuvau pa
žįstamas.
Kursuose dėstė karinį mokslą, nagrinėjome ginklus.
Nuo ketvirtos valandos SD vachmistras Šmidtas mums
96
skaitė antitarybinio turinio paskaitas. Paskaitose Šmidtas
sakydavo, kad Vokietija prieš Tarybų Sąjungą greit pradės
karą, užpuls pirmoji, norėdama atimti iš TSRS puolimo
iniciatyvą. Smidtas mums aiškino, kad Vokietija neturinti
tikslo pasigrobti svetimą teritoriją; prieš Tarybų Sąjungą
ji kariaus, siekdama Rusijoje sunaikinti Tarybų valdžią ir
bolševikus. Vokietija turinti Pabaltijyje, tame tarpe ir Lie
tuvoje, sulikviduoti tarybinę santvarką. Šmidtas mums
įrodinėjo, kad vokiečių kariuomenė yra stipri, gerai ap
rūpinta karine technika, ir Tarybų valdžia, bolševikai bus
sunaikinti.
Norint Lietuvoje nuversti tarybinę santvarką, mums,
besimokantiems kursuose, reikia eiti į Lietuvą dar nepra
sidėjus kariniams veiksmams ir rinkti ten duomenis apie
Raudonosios Armijos dalinių išsidėstymą, apie šiuose da
liniuose esančią kovinę techniką. Sužinoti aerodromų vie
tas ir lėktuvų skaičių juose, kad pirmomis karo dienomis
žaibišku smūgiu būtų galima sutriuškinti Raudonosios Ar
mijos dalinius ir tarybinius aerodromus. Mes privalome,
paskaitose nurodinėjo Šmidtas, Tarybų Lietuvos teritori
joje organizuoti nacionalistines grupes. Tos grupės bus
aprūpintos ginklais ir jau pirmą karo dieną tarybinės
kariuomenės užnugaryje stos vokiečių pusėn, kovos prieš
Tarybų valdžią, šaudys komunistus, kliudys raudonarmie
čiams, naikins visus žydus.
Patekę į Tarybų Lietuvos teritoriją, įspėjo visus kur
santus vachmistras Šmidtas, turime panaudoti visas prie
mones kovai prieš Tarybų valdžią. Pasakoti Vokietijos
gyventojams apie tai, kad Vokietija greit pradės karą
prieš TSRS, Šmidtas kategoriškai uždraudė; už plepėjimą
pagrasino sušaudymu.
Kas vadovavo šiems kursams — nežinau. Dvi savaites
paskaitas skaitė tik vienas SD vachmistras Šmidtas. Vė
liau, prieš siunčiant per sieną į Tarybų Lietuvą, kiekvie
ną mūsų instruktavo taip pat Šmidtas.
7 Užs. Nr, 1430
97
Vokiečių žvalgybos agentų grupė kursuose buvo ap
mokoma iki 1941 metų kovo 27 dienos. Iki tos dienos mo
kiausi ir aš.
Su žvalgybinėmis užduotimis visus kursantus, po 2—3
žmones, SD dalinio vadovybė prie sienos nugabeno įvairiu
laiku.
Mane pasiuntė kartu su Ilčiuku, kurio vardo nežinau.
1941 metų kovo 27 dienos rytą SD vachmistras Smidtas
liepė man užeiti į raštinę. Ten jis paklausė, ar žinau tin
kamą vietą sienai pereiti, kad nesučiuptų tarybiniai pasie
niečiai. Atsakiau, kad 1940 metų rugpiūčio mėnesį sieną
sėkmingai perėjau netoli Kretingos ir Bajorų; ten galima
vėl bus pereiti. Smidtas toliau paklausė, ar noriu pasiimti
dar vieną žmogų ir sieną pereiti kartu su juo. Neprieštara
vau. Tada Smidtas pakvietė į raštinę man pažįstamą Ilčiuką ir, man dalyvaujant, paklausė jį, ar nežinau vietos, kur
galima saugiai pereiti sieną. Ilčiukas paaiškino, kad tai
padaryti galima Vakarų Baltarusijos teritorijoje, netoli
Suvalkų. Vistik susitarėme pereiti sieną Kretingos rajone.
Ilčiukas iš raštinės išėjo, o Smidtas man davė sekančius
nurodymus:
1. Patekti į Vilniaus miestą. Ten surasti patikimą žmo
gų, lietuvį, priešingą tarybinei santvarkai, ir įtraukti jį
į vokiečių žvalgybai naudingą veiklą. Per tą žmogų su
rinkti duomenis: a) apie Vilniuje esančios kariuomenės
kiekį ir jos rūšį, karinių dalinių dislokaciją; b) jų karinę
techniką; c) kur daugiausia sukoncentruota kariuomenės.
2. Surasti patikimą žmogų, lietuvį, užverbuoti jį ir ne
delsiant iš lietuvių gyventojų, priešingų tarybinei santvar
kai, organizuoti nacionalistų grupes, kurios pirmomis karo
dienomis susijungs ir tarybinės kariuomenės užnugaryje
naikins Tarybų valdžią, šaudys komunistus, atsakingus ta
rybinių įstaigų darbuotojus ir visus žydus.
3. Surinkti duomenis, kokie lietuviai dirba VSLK ir
*VRLK organuose, sužinoti jų pavardes ir adresus.
* Valstybės saugumo ir Vidaus reikalų liaudies komisariatuose. Red.
98
Po to Smidtas man davė „Valterio" sistemos pistoletą
ir 50 šovinių, įteikė fiktyvius dokumentus, tarybinį pasą
Gylio Petro, Jono s. vardu, tariamai išduotą Kauno mieste.
Pase buvo nurodyta, kad aš gimęs 1907 metais, Marijam
polėje, lietuvis, TSRS pilietis; įregistruotas ir darbo vieta
pažymėta Kretingoje;
Antrasis dokumentas, Šmidto išduotas, buvo komandi
ruotės pažymėjimas, kad tariamai dirbu Kretingos milici
joje ir tarnybos reikalais esu komandiruojamas iš Kre
tingos į Vilnių. Komandiruotės pažymėjimas patvirtintas
Kretingos milicijos antspaudu ir pasirašytas fiktyviu mili
cijos viršininko parašu.
Trečiasis dokumentas — pažymėjimas, suteikiantis teisę
nešioti ginklą — „Valterio" sistemos pistoletą. Pažymėji
mas su foto nuotrauka, patvirtintas fiktyviu Lietuvos TSR
VRLK Kauno miesto skyriaus antspaudu.
Šie trys dokumentai buvo parašyti lietuvių ir rusų kal
bomis. Be minėtųjų dokumentų, Šmidtas dar išdavė vokiš
ką leidimą, kad be kliūčių Vokietijos teritorijoje galėčiau
nuvykti į pasienį. Pas mane liko komandiruotės pažymėji
mas, kurį savo laiku Berlyne išdavė Puodžius.
Gavęs minėtus dokumentus ir ginklą, lydimas SD
vachmistro Smidto, 7 žmonių grupėje iš Karaliaučiaus iš
vykau į Klaipėdą. Atvykome vėlų 1941 metų kovo 27 die
nos vakarą. Klaipėdoje Smidtas mus apgyvendino „Vikto
rijos" viešbutyje. Aš ir Ilčiukas apsistojome viename kam
baryje.
1941 metų kovo 28 dienos rytą Smidtas traukiniu mus
palydėjo iki Bajorų stoties. Apsistojome vokiečių pasienio
policijos viešbutyje ir laukėme tolimesnių nurodymų.
Viešbutyje mus pasveikino vokiečių pasienio policijos
viršininkas (jo pavardės nežinau), ir kažką vokiškai kal
bėjosi su Šmidtu. Smidtas paėmė mano leidimą atvykti
į pasienį ir Berlyne Puodžiaus išduotąjį komandiruotės
pažymėjimą; perduodamas šiuos dokumentus policijos vir
šininkui, pareiškė, kad grįždamas juos galėsiu atsiimti.
99
Kokius dokumentus paėmė iš mano bendrakeleivio lietuko
ir kitų 5 lietuvių, kartu atvykusių prie sienos, taip pat ne
žinau. Apie tuos penkis asmenis tiek težinau, kad ir jie
mokėsi vokiečių žvalgybos kursuose Karaliaučiuje.
Šmidtas ir pasienio policijos viršininkas mudviem su
Ilčiuku įsakė dvi valandas iš viešbučio niekur neišeiti, vė
liau žadėjo nurodyti, ką veikti.
Du žmonės, turėjusieji pereiti sieną, išėjo kartu su
Šmidtu, o aš ir lietukas likome. Viešbutyje mus maitino
nemokamai.
Maždaug 13 vai. mūsų kambaryje pasirodė pasienio po
licijos viršininkas ir supažindino su vienu policininku, tu
rėjusiu organizuoti mūsų perėjimą per sieną. Policininkas
liepė laukti 21 valandos, nes, girdi, dieną eiti neįmanoma.
22 vai. 30 min. pasienio policininkas pranešė, kad mu
du su Ilčiuku galime eiti. Ir perėjome sieną toje pačioje
vietoje, kaip ir 1940 metų rugpiūčio mėnesį, kai iš Tary
bų Lietuvos bėgau į Vokietiją.
Turiu pastebėti, kad vachmistras Smidtas mane sieną
pereinant įspėjo, jog mane areštavus VRLK arba VSLK
darbuotojams Lietuvoje, savo asmenybės aš neprivalau iš
duoti. Stengtis pabėgti. Jeigu sulaikytų kelyje į Vilnių, tai
privalau drąsiai pateikti turimus fiktyvius dokumentus.
Tokiu būdu aš ir Ilčiukas perėjome sieną.
Nuo sienos nuėjus kokius 200—300 metrų, ant kelio
mus sutiko 3 tarybiniai pasieniečiai. Jie paklausė, kas mes
tokie ir kur einame. Ilčiukas atsakė, kad mudu vietiniai
gyventojai ir einame namo į Kretingą. Pasieniečiai mūsų
dokumentų netikrino, ir mes nuėjome.
Pasiekėme Kretingos stotį. Prekiniu traukiniu iš Kre
tingos išvykome 1941 metų kovo 29 dieną į Šiaulius.
Įteikdamas fiktyvius dokumentus, Šmidtas man davė
1500 rublių. Kiek pinigų turėjo mano bendrakeleivis Ilčiukas — nežinau.
Kaip jau parodžiau, man reikėjo patekti į Vilnių ir ten
įvykdyti Šmidto duotąjį uždavinį.
100
Ilčiukas pareiškė, kad jis lieka Šiaulių mieste. Šiauliuo
se Ilčiukas nusivedė mane nakvoti pas savo pažįstamą
daktarą Sipavičių ar Tipavičių, tiksliai pavardės nežinau,
gyvenusį tada Šiauliuose, netoli geležinkelio stoties.
Ilčiuko pasirodymas labai nustebino daktarą, ir pasta
rasis ėmė klausinėti, iš kur ir ko mes atvažiavome. Ilčiukas atsakė, kad apie tai papasakosiąs vėliau. Truputį pa
sėdėję, ėmėme gerti alkoholinius gėrimus. Begeriant Ilčiukas daktarui prasitarė, jog atvažiavome iš Vokietijos
pažiūrėti, kaip čia tarybinėje santvarkoje gyvena žmonės.
Apie kitką, pasakė Ilčiukas, pasikalbėsime, kai išvyks
į Vilnių mano bendrakeleivis.
1941 metų kovo 30 dieną traukiniu išvykau į Kauną.
Kaune apsistojau „Lozanos" viešbutyje, netoli geležinkelio
stoties. Ankstų sekančios dienos rytą išvažiavau į Vilnių
ir atvykau ten 1941 metų balandžio 1 dieną.
Mano, kaip gestapo agento, veikla sekanti: atvykęs
į Vilnių nuėjau į man pažįstamo Valerijono Šimkaus (tėvo
vardo nežinau) butą; iki Tarybų valdžios Vilniuje atkūri
mo Šimkus dirbo gaisrinės apsaugos viršininku. Gyveno
jis netoli gaisrinės, Dominikonų gt. Nr. 2. Buvau numatęs
užverbuoti Šimkų vokiečių žvalgybai, numačiau per jį
rinkti šnipinėjimo duomenis ir duoti jam kitus antitarybi
nės veiklos uždavinius Vilniuje. Tai man nepavyko, nes
sužinojau, kad VRLK organai Šimkų areštavo.
Po to nuėjau į kito savo pažįstamo — Antano Sabaliaus
ko (tėvo vardo nežinau) butą. Tada Sabaliauskas dirbo
Vilniuje, valstybinėje leidykloje, Gedimino gt. 1, gyveno
Antakalnio gatvėje, Nr. 83 ar 85, tiksliai neprisimenu.
Mano nelauktas pasirodymas Sabaliauską labai nustebi
no, nes jis žinojo apie mano pabėgimą į Vokietiją. Ruoš
damasis bėgti jam pasipasakojau. Besikalbant su Saba
liausku, paaiškėjo, kad mano pažįstamas gaisrinės apsau
gos darbuotojas Šimkus areštuotas kaip buvęs šaulių
organizacijos narys. Tada Sabaliauskui atvirai papasako
jau, ko atvykau į Vilnių. Jam paaiškinau, kad atvykau su
101
vokiečių žvalgybos uždaviniu rinkti šnipinėjimo duomenų,
kurie domina Berlyno gestapą, taip pat gestapo vardu
pavesti kai kurį darbą ir jam, Sabaliauskui, Pabrėžiau, kad
Vokietija greit užpuls Tarybų Sąjungą ir tarybinę san
tvarką Lietuvoje sunaikins.
Tada Sabaliauskui pasiūliau konkrečiai būti vokiečių
žvalgybos agentu ir pagelbėti vokiečiams nuo bolševikų
išlaisvinti Lietuvą. Mano pasiūlymą Sabaliauskas priėmė,
būti vokiečių žvalgybos agentu sutiko.
Sabaliauskas — geras mano pažįstamas. Iki Tarybų
valdžios atkūrimo jis Vilniuje gyveno mano bute, Doma
ševičiaus gt. Nr. 10, bt. 4; mudu visada kalbėdavomės
atvirai. Smetoniškojo režimo laikais, ik,i 1940 metų, jis
dirbo kriminalinėje policijoje tardytoju.
Atkūrus Lietuvoje tarybinę santvarką, prieš mano išbėgimą į Vokietiją, Sabaliauskas dar gyveno mano bute.
Aš ir Sabaliauskas labai dažnai aptardavome iš antitary
binių pozicijų gyvenimo sąlygas tarybinėje santvarkoje.
Smeižėme tarybinę vyriausybę. Savo antitarybinių 'nusi
statymų vienas nuo kito neslėpėme. Kai aš pasakiau apie
savo pasiryžimą pabėgti į Vokietiją, Sabaliauskas man pri
tarė. Man atrodė, kad aš pasirinkau tinkamą kandidatūrą
į vokiečių žvalgybos agentus ir buvau įsitikinęs, kad Sa
baliauskas man pagelbės šnipinėjimo žinias rinkti ir dirbti
kitokį antitarybinį darbą. Sabaliauskas rinko šnipinėjimo
duomenis vokiečių žvalgybai, taip pat steigė antitarybi
nių elementų grupes ginkluotam išstojimui prieš Tarybų
valdžią, Vokietijai užpuolus TSRS.
Vilniuje buvau iš viso tik 3 dienas ir 1941 metų ba
landžio 3 dieną išvykau atgal į Vokietiją. Apie šnipinėji
mą ir kitokią antitarybinę veiklą su Sabaliausku mes ta
rėmės 1941 metų balandžio 1, 2 ir mano išvykimo iš Vil
niaus dieną.
Iš Sabaliausko gavau vokiečių žvalgybai tokius duo
menis:
102
1. Vilniuje apie 20 000 Raudonosios Armijos karių.
Raudonosios Armijos daliniai dislokavosi kareivinėse,
esančiose Antakalnio ir kitose gatvėse, kurių pavadi
nimus Sabaliauskas išvardijo, kartu nurodydamas dali
nių buvojimo vietas. Dabar smulkiai tų duomenų neprisi
menu.
2. Sabaliauskas man perdavė duomenis apie Vilniaus
aerodromą. . .
Daugiau žinių surinkti nepavyko, nes ilgiau būti Vil
niuje bijojau. Sabaliauskui pavedžiau parinkti daugiau
duomenų ir perduoti juos man arba kitam asmeniui, at
vykusiam į Vilnių su gestapo uždaviniu. Įpareigojau vyk
dyti ir kitokį antitarybinį darbą.
Raudonosios Armijos karių kiekis ir karinės statybos
Vilniuje, taip pat gyventojų nuotaikos Sabaliauskui buvo
žinomos, kaip jis sakė, iš paties stebėjimų. Šnipinėjimo
duomenis man perdavė žodžiu; tik Raudonosios Armijos
karių skaičių užsirašiau į bloknotą šifruotai: ,,20 000 ki
logramų kruopų" ir t. t.
Išvykdamas iš Vilniaus, 1941 metų balandžio 3 dieną
Sabaliauskui daviau nurodymų steigti Vilniuje bei kitose
vietose nacionalistines grupes. Sabaliauskui nurodžiau
verbuoti patikimus, tarybinei santvarkai priešingus asme
nis, kurie vadovautų šioms grupėms ir patys verbuotų
sau pagalbininkus. Įspėjau veikti slaptai, kad nežūtų dar
bas. Pačiam Sabaliauskui pasiūliau taip pat būti naciona
listų grupės vadovu. Jis su pasiūlymu sutiko. Sabaliaus
kui patariau palaikyti ryšį tik su tais, kurie atvyks iš
Vokietijos, informuoti juos apie grupių steigimą. Galimas
dalykas, atvažiuosiu ir aš pats, tada apie nuveiktą darbą
teks atsiskaityti man.
Sabaliauskas paklausė, kur gauti ginklų toms grupėms
apginkluoti. Patariau ginklų įsigyti įvairiais būdais vieto
je. Reikia manyti, pažymėjau, kaip nors jų pristatysime
iš Vokietijos, nors kol kas į tai daug vilčių nedėti, Gink
lus reikia įsigyti vietoje. Sabaliauskas sutiko,
юз
Taip pat pavedžiau skubiai rinkti duomenis apie lietu
vius, dirbančius VRLK ir VSLK organuose. Tokius duo
menis perduoti man arba kam
*
kitam, atvykusiam iš Vo
kietijos. Daugiau nurodymų Sabaliauskas negavo.
Tada Vilniuje pasimačiau ir su savo žmona Maryte
Mikelkevičiūte. Ją bute aplankiau kartu su Sabaliausku.
Tąsyk daugiau su niekuo nesusitikau, nes bijojau.
Mano žmona domėjosi, kaip aš patekau į Vilnių. Pa
sisakiau, kad atvykau iš Vokietijos ir išvažiuoju atgal; ko
atvykau — jai žinoti nereikia. Įspėjau, kad apie mano pa
sirodymą Vilniuje ir apie išvykimą į Vokietiją žmona
niekam'nepasakotų. Ji pažadėjo tylėti.
1941 metų balandžio 3 dieną iš Vilniaus traukiniu
išvažiavau į Kauną, o iš ten tos pačios dienos vakare
į Šiaulius.
Šiauliuose užėjau į daktaro Sipavičiaus (ar Tipavičiaus)
namus, ieškodamas gestapo agento Ilčiuko ir norėdamas
pernakvoti. Sipavičius—Tipavičius pranešė, kad Šiauliuose
VRLK organai Ilčiuką areštavę. Daktaro bute nenakvojau,
o nuėjau j viešbutį. Rytą traukiniu išvykau į Kretingą.
Kretingoje viešbutyje palaukiau sutemų, ir 20—22 vai.
perėjau sieną —toje pačioje vietoje, ties kuria atvykau iš
Vokietijos.
• Artėjant man prie sienos, mane sulaikė tarybiniai pa
sienio sargybiniai, patikrino dokumentus ir paklausė, kur
einu. Atsakiau, kad einu aplankyti savo pažįstamų, gyve
nančių už upelio. Liepė eiti. Aš greit pasukau prie sienos
ir perbėgau į Vokietijos teritoriją. Sargybiniai atidengė
ugnį, bet aš pabėgau.
Vokietijoje mane sutiko pasienio policininkai ir prista
tė į policijos postą, esantį Bajorų stotyje. Vokiečių pa
sienio policijos viršininkui (jo pavardės nežinau) pareiš
kiau, kad, įvykdęs kai kuriuos uždavinius, sėkmingai su
grįžau.
Pasienio policijos viršininkas man įteikė leidimą nu
vykti į Karaliaučių. Išvykau į Klaipėdą, kur „Viktorijos"
104
viešbutyje pernakvojau, o po to, balandžio 5 d. tęsiau ke
lionę į Karaliaučių. Karaliaučiuje buvau vakare.
Karaliaučiuje aplankiau SD vachmistrą Šmidtą ir pra
nešiau apie savo sugrįžimą. Jis liepė pailsėti ir sekančią
dieną atvykti pas jį su ataskaitą apie atliktą darbą Lietu
vos TSR.
1941 metų balandžio 6 dieną Šmidtui perdaviau duo
menis apie Raudonosios Armijos skaičių, apie Vilniuje
statomus aerodromus, papasakojau apie Vilniaus miesto
gyventojų nuotaikas tarybinės santvarkos atžvilgiu. Be to,
Šmidtui pranešiau, kad mano pažįstamas Sabaliauskas už
verbuotas žinioms teikti vokiečių žvalgybai; Sabaliauskui
duoti uždaviniai Vilniuje ir kitose vietose organizuoti na
cionalistų grupes, turinčias su ginklais išstoti prieš Tarybų
valdžią, prasidėjus Vokietijos—TSRS karui, taip pat rinkti
žinias apie lietuvius, dirbančius VRLK ir VSLK organuose.
Šmidtas mano veikla buvo patenkintas ir už pastangas dė
kojo. Po to paėmė ginklą, fiktyvius dokumentus ir duotųjų
pinigų likutį — apie 1.200 rublių ir paklausė, ar noriu dar
eiti į Lietuvos TSR kito uždavinio vykdyti? Atsakiau, kad
kol kas vyksiu į Berlyną, ten sutvarkysiu savo reikalus.
Kelionei Šmidtas davė 100 markių, ir aš traukiniu išvykau
į Berlyną.
Išvykstant į Berlyną, Šmidtas man įteikė majorui Puo
džiui adresuotą uždarame voke laišką. Berlyne, viešbutyje,
laišką perdaviau Puodžiui ir papasakojau apie savo veiklą
Vilniuje ir surinktus duomenis, kuriuos Karaliaučiuje pa
teikiau vachmistrui Šmidtui. Puodžius tada man padėkojo
ir davė dovaną 300 vokiškųjų markių. Apie šių pinigų
gavimą pasirašiau pakvitavimą.
1944 m. gruodžio 5 d.
Kai pranešiau apie savo šnipinėjimą Puodžiui, pastara
sis taip pat pasiūlė man vėl vykti į Lietuvą su uždaviniu.
Pareiškiau, kad man ten vykti pavojinga — gali sučiupti.
Be to, labai sunku pereiti sieną. Tada Puodžius pasakė,
kad pasiųsti į Vilnių mano vietoj jis pasistengs surasti
105
kitą žmogų (pavardės neminėjo). Tačiau majoras įspėjo,
kad turėsiu vykti su uždaviniu į kitas Lietuvos TSR vieto
ves ir kad nedrįsčiau atsisakyti.
Tąsyk Puodžius man papasakojo, kad maždaug
1941 metų birželio mėnesį bus Vokietijos ir TSRS karas,
todėl jis renka lietuvius į Karaliaučiuje esantį SD karinį da
linį, pas kapitoną Miulerį ir Šmidtą lankyti specialių kursų.
Tuose kursuose, esą, ruošiami vokiečių kariuomenės da
linių vedliai, kurie daliniams «rodys kelius Lietuvos TSR
teritorijos gilumoje, puolant Tarybų Sąjungą. Puodžius or
ganizavo tokių busimųjų vedlių grupes, siuntė mokytis
į Karaliaučių, į tą patį dalinį, kuriame trumpalaikius šnipų
kursus ir aš baigiau.
Labai prašiau, kad į vedlių kursus Puodžius mane ne
siųstų, nes aš, aiškinausi, netarnavęs kariuomenėje, neži
nau karinių mokslų ir blogai pažįstu Lietuvos TSR terito
riją. Į minėtus kursus Puodžius manęs nepasiuntė. Jis pa
reiškė, kad kol kas galiu dirbti senoje vietoje — spaustu
vėje. Ten dirbau iki 1941 metų lapkričio mėnesio.
Vokiečių žvalgybai pavedus, sieną perėjau tik vieną
kartą, vykdamas į Vilnių,— apie tai papasakojau ankstes
niuose parodymuose. Daugiau nelegaliai į Lietuvos TSR
teritoriją nevaikščiojau, ir ten manęs niekas nesiuntė.
1941 m. birželio mėnesį Lietuvos TSR teritoriją okupavo
vokiečiai, ir aš laisvanoriškai iš Berlyno išvažiavau į Lie
tuvą.
Man žinomi šie asmenys, kuriuos Puodžius iš Berlyno
pasiuntė į Karaliaučių mokytis SD kursuose priešakinių
vokiečių dalinių vedliais:
1. Skardžius, vardo ir tėvo vardo nežinau, buvęs bur
žuazinės Lietuvos kariuomenės leitenantas, pabėgęs į Vo
kietiją 1940 m. ir ten dirbęs su manim spaustuvėje;
2. Ženiačka, vardo ir tėvcį vardo nežinau, buvęs bur
žuazinės Lietuvos kariuomenės leitenantas, pabėgęs į Vo
kietiją ir ten dirbęs su manim spaustuvėje;
106
3. Bancevičius Juozas, buvęs Raudonosios Armijos lei
tenantas, nelegaliai pabėgęs į Vokietiją iš Kauno, dirbo
kartu su manim spaustuvėje Berlyne;
4. Dirmeikis Tomas, tėvo vardo nežinau, buvęs buržua
zinės kariuomenės leitenantas, „Lietuvos aido, laikraščio
redaktorius, į Vokietiją pabėgęs iš Kauno 1940 metais, dir
bo draudimo įstaigoje kartu su Puodžium;
5. Karvelis, vardo ir tėvo vardo nežinau, buvęs gimna
zistas, pabėgęs į Vokietiją, jo darbovietės Berlyne ne
žinau.
Kitų asmenų pavardžių nežinau.
Visockį sutikau Berlyne. Jam papasakojau, kad su vo
kiečių žvalgybos uždaviniu buvau Vilniuje. Visockis ke
tino vėl su užduotim vykti į Lietuvą. Po kelių dienų jis
kažkur dingo. Mudu susitikome tik Vilniuje, 1942 metais,
kai aš jau buvau sugrįžęs iš Berlyno. Visockis pasakė, kad
tada vietoj manęs su žvalgybine užduotimi buvo pasiuntę
jį. Vilniuje Visockis dirbo saugumo policijoje. Kur jis yra
dabar — nežinau.
Naujokaitis Mykolas, Antano s., gimęs 1915 metais
Vilkaviškio apskrityje, Bartininkų miestelyje, su aukštuo
ju juridiniu išsimokslinimu. Arešto metu pas Naujokaitį
buvo rastas suklastotas pasas Naujelio Motiejaus vardu,
prieš pabėgdamas į Vokietiją steigė Vilniuje nacionalisti
nes antitarybines nelegalias organizacijas ir joms vadova
vo, palaikė ryšius su karine nacionalistine organizacija
29 korpuse.
NAUJOKAIČIO MYKOLO parodymai
*
1941 m. balandžio’ 14 d.
Mano tikra pavardė, vardas ir tėvo vardas yra NAU
JOKAITIS Mykolas, Antano s., o pagal pasą — NAUJELIS
Motiejus, Antano s., bet pastaroji pavardė ir vardas yra
išgalvoti ir suklastoti mano pase „Lietuvių aktyvistų fron* ADSR d. r., 53, 76—94.
107
to" organizacijos centro, kuriam pavedus aš perėjau sieną
iš Vokietijos į TSRS teritoriją.
Aš gimiau 1915 metais Lietuvos TSR, Vilkaviškio apskr.,
Bartininkų mst., provizoriaus šeimoje. Mano tėvas turėjo
savo vaistinę ir nedidelį namą. 1939 metais aš baigiau Kau
no universiteto teisės mokslų fakultetą ir dirbau po to
Vilniaus miesto prokuroro pareigose, išstodavau kaltin
toju įvairiose kriminalinėse bylose. Tuo pačiu metu aš
toliau mokiausi, lankydamas ekonomikos fakulteto vaka
rinius kursus Vilniuje. 1940 metų rugsėjo mėn. aš buvau
atleistas iš teismo ir gavau tarnybą Vilniaus apskrities
kūno kultūros komitete, kur dirbau sąskaitininku iki
1941 metų sausio 20 d. ir išėjau iš darbo savo noru, nes
galvojau per Vokietiją, Prancūziją, Portugaliją nuvykti
pas brolį į Ameriką gyventi. Tuo tikslu vasario 6 ar 7 d.
(tiksliai neprisimenu) aš nuvažiavau traukiniu iki Karte
nos stoties (12 kilometrų nuo Kretingos), ketindamas ne
legaliai pereiti sieną į Vokietiją. Nuo Kartenos stoties
prie sienos nuėjau pėsčiomis ir sutemus sėkmingai per
ėjau į Vokietijos pusę.
Perėjęs sieną į Vokietiją, aš buvau vokiečių kareivių
sulaikytas ir pristatytas į pasienio policijos punktą Bajo
ruose. Čia mane iškratė, paklausė, kodėl aš perėjau sieną,
o kitos dienos rytą, vieno policininko lydimas, aš buvau
pristatytas į Klaipėdą, į valstybės slaptąją policiją (gesta
pą). Čia mane apklausinėj o gestapo inspektorius, pavarde
Šulckė ar Sulcė, 32—35 metų amžiaus, aukšto ūgio, liesas,
blondinas, apsirengęs civiliniu kostiumu, turėjo prisisegęs
tris Ordinus. Tas Šulckė užpildė man anketą, į kurią įra
šė mano pavardę, vardą, ir tėvo vardą, gimimo metus, vie
tą ir gyvenamąją vietą, kur gyvena tėvai ir kiti giminės,
ką dirbau. Paskui Šulckė paklausė, ką aš žinau apie tary
binę pasienio sargybą ir sienos apsaugos metodus, apie tai,
kas dirba žvalgybos darbą prieš Vokietiją. Šiais klausimais
aš mažai ką žinojau ir nieko konkretaus jam pasakyti ne
galėjau. Tuomet Šulckė ėmė klausinėti mane apie politinę
108
Lietuvos TSR padėtį; daugiausia jis domėjosi partinėmis ir
komjaunimo organizacijomis, t. y, jų organizacine struk
tūra, tų organizacijų narių skaičiumi kiekvienoje apskrity
je, vadovų pavardėmis, darbo metodais, lietuvių procentu
kompartijoje ir komjaunime, Centro Komiteto sudėtimi.
Į visus šiuos klausimus aš jam papasakojau viską, kas man
buvo žinoma. Paskui Sulckė paklausė apie politinę Lietu
vos gyventojų nuotaiką, t. y. kaip atskiri gyventojų sluoks
niai žiūri į Tarybų valdžią. Visus mano atsakymus Šulckė
užrašė kvotos protokole, paskui perskaitė man ir pasiūlė
pasirašyti. Po kvotos jis nusiuntė mane į arešto namus.
Kitą dieną mane vėl pakvietė į tardymą. Sį kartą mane
tardė du iš armijos štabo antrojo skyriaus; jie buvo taip pat
civiliai apsirengę,. vienas atrodė turįs 40—42 metus, vidu
tinio ūgio, pilnas, brunetas, o antras — 29—30 metiĮ am
žiaus, vidutinio ūgio, liesas, šatenas. Tie du man davė vien
tik karinio pobūdžio klausimus, t. y. apie Raudonosios
Armijos karinių dalinių išdėstymą, dislokaciją, skaičių, ap
ginklavimą, apie aerodromus ir jų dislokaciją. Daugiausia
jie domėjosi prieštankine artilerija ir priešlėktuvinės ap
saugos taškais. Be to, vienas iš jų pasakė, jog tai jį domina
todėl, kad šiuolaikiniame kare tiktai tankai ir lėktuvai nu
lemia pasisekimą. Į visus tuos klausimus aš atsakiau vis
ką, kas man buvo žinoma. Mano atsakymus vyresnysis iš
jų užsirašinėjo. Tą pačią dieną vakare mane vėl iškvietė
į tardymą. Dabar mane klausinėjo jau vien tik apie eko
nominę padėtį Lietuvoje, t. y. kokie ir kur yra fabrikai ir
gamyklos, apie darbininkų skaičių, išleidžiamą produkciją,
apie tai, kokios ir kur statomos naujos pramonės įmonės,
apie darbininko ir tarnautojo vidutinį uždarbį, apie prekių
ir maisto produktų kainas. Šį kartą mane taip pat kvotė
vienas civiliai apsirengęs, 50 metų amžiaus, nuplikęs,
aukšto ūgio žmogus. Į visus jo klausimus aš atsakiau, ką
žinojau. Kvotos metu jis užsirašinėjo, pasirašyti nesiūlė.
Savo parodymuose aš praleidau vieną momentą. Pirmą
dieną, man esant gestape, Šulckė man pasakė, kad į Ame
109
riką dabar nuvažiuoti negalima ir, jeigu noriu, aš galiu
likti Vokietijoje ir dirbti. Šulckė man rekomendavo para
šyti laišką į Berlyną vadinamajai „Lietuvių draugijai", ku
ri teikia materialinę pagalbą lietuviams, pabėgusiems iš
TSRS. Aš parašiau laišką „Lietuvių draugijai" adresu: Ber
lynas, Kantštrasė 41, kuriame išdėsčiau visus duomenis
apie save ir paprašiau suteikti man materialinę pagalbą
ir pasirūpinti, kad vokiečių valdžios organai leistų man
važiuoti į Berlyną. Kol bus gautas atsakymas iš Berlyno,
Šulckė laikinai apgyvendino mane Laugalių miestelyje
(400—500 m. nuo sienos). Čia aš gyvenau 5—6 dienas ir
tuo metu gavau laišką iš Berlyno nuo „Lietuvių draugijos".
Man buvo pranešama, kad aš galiu važiuoti į Berlyną, kur
man jau yra darbas. Kartu atsiuntė man 45 markes kelio
nei. Š. m. vasario 16 ar 17 d., leidus gestapui, aš atvažia
vau į Berlyną. Stotyje mane sutiko mano buvęs pažįsta
mas iš Kauno advokatas Juozas Katilius, dabar gyvenantis
Berlyne ir dirbantis „Lietuvių draugijos" organizacijoje
raštvedžiu. Katilius nuėjo su manim į miestą ir padėjo
man rasti kambarį Mauerštrasė gt. Nr. 91. Po trijų dienų
aš gavau buhalterio padėjėjo vietą vokiečių firmoje „Ufa".
Nuo pirmųjų savo gyvenimo Berlyne dienų aš užmez
giau glaudžius ryšius ir susidraugavau su savo pažįsta
mais iš Kauno, įvairiu laiku pabėgusiais iš Lietuvos. Tai
buvo buvęs buržuazinės kariuomenės majoras Stasys Puo
džius, 45 metų amžiaus, civilinis lakūnas Jonas Dženkaitis,
35 metų amžiaus, buvęs artilerijos kapitonas Jonas Janu
laitis, 35 metų amžiaus ir studentai Artūras Jonaitis,
30 metų amžiaus ir Edvardas Guberkis, 27 metų amžiaus.
Mes dažnai susirinkdavome kavinėje „Imperial" Kurfiurstendam gatvėje ir kalbėdavomės įvairiais klausimais. Ko
vo 2 ar 3 d., sėdint mums su majoru Puodžiumi prie vieno
staliuko ir atvirai kalbantis, pastarasis man pasakė, kad
čia, Berlyne, yra lietuvių nacionalistinė organizacija, kurios
uždavinys yra atkurti Lietuvos „nepriklausomybę". Smulk
menų Puodžius man nepasakojo, tik pasakė, kad jeigu aš
no
noriu arčiau susipažinti su ta organizacija, turiu ateiti
į susirinkimą, kuris įvyks š. m. kovo 9 d. klube „Gumboil"
Unterdenlinden gatvėje.
Kovo 6 d. pas mane į butą atėjo majoras Puodžius ir
pasiūlė stoti kandidatu į „Lietuvių aktyvistų fronto" orga
nizacijos narius. Man sutikus Puodžius tuojau įteikė an
ketą, kurią aš užpildžiau, įrašydamas apie save reikalin
gus autobiografinius duomenis. Apie priėmimo į tą
organizaciją tvarką ir apie jos struktūrą aš papasakosiu
vėliau.
Kovo 9 d. klube „Gumbolt" įvyko „Lietuvių aktyvistų
fronto" organizacijos susirinkimas, kuriame dalyvavo apie
25—30 žmonių. Susirinkimui vadovavo majoras Puodžius.
Susirinkimo dienotvarkėje buvo du pagrindiniai klausi
mai: apie tarptautinę padėtį — pranešėjas dr. Jurkūnas ir
apie Lietuvos politinę padėtį — pranešėjas majoras Puo
džius. Savo pranešime Jurkūnas palietė paskutinius įvy
kius Europoje, nurodęs, kad Vokietijos priešininkai tarpu
savyje neturi kontakto, ir tai palengvina Vokietijos
laimėjimą. Toliau Jurkūnas pasakė, kad vokiečių kariuo
menės įžengimas į Bulgariją yra fronto pralaužimas Bal
kanuose. Po to Jurkūnas perėjo prie Lietuvos klausimo. . .
. . . Prancūzijoje ar Šveicarijoje (tiksliai neprisimenu) yra
vadinamasis „Lietuvių politinės informacijos biuras", kuris
renka žinias apie gyvenimą Tarybų Lietuvoje ir tą medžia
gą, nukreiptą prieš Tarybų Sąjungą, skelbia užsienio spau
doje. „Lietuvių politinės informacijos biurui" vadovauja
buvęs Lietuvos pasiuntinys Prancūzijoje Petras Klimas,
dabar gyvenantis Viši mieste. Ryšium su tuo Jurkūnas sa
vo pranešime iškėlė „Lietuvių aktyvistų fronto" organiza
cijai uždavinį teikti visokeriopą pagalbą „Lietuvių politi
nės informacijos biurui" renkant žinias apie Lietuvos po
litinę padėtį, t. y. ne tokias žinias, kurias perduoda
tarybinis radijas ir tarybinė spauda.
Majoras Puodžius, darydamas pranešimą apie Lietuvos
politinę padėtį, kalbėjo mažai; jis pasakė, kad beveik
ui
visiems mums žinoma, kas dabar vyksta Lietuvoje, Bet
svarbiausia jis palietė tai, kad Lietuvoje reikia sukurti
platų tinklą kontrrevoliucinių lietuvių organizacijų, ku
rios turi palaikyti glaudžius ryšius su „Lietuvių aktyvis
tų fronto" užsienio centru ir ruošti mases kovai už Lietu
vos „nepriklausomybę". Kokiu būdu pasiekti tą „nepri
klausomybę". Puodžius konkrečiai nepasakė, pabrėžęs,
kad tai yra ateities klausimas, priklausantis nuo aplin
kybių.
Po Jurkūno ir Puodžiaus pranešimų pasisakė 8—10
žmonių, kurie savo kalbose pareiškė solidarumą su tuo,
ką kalbėjo Jurkūnas ir Puodžius. Taip susirinkimas buvo
uždarytas.
Apie kovo .30 d. Įvyko dar vienas LAF susirinkimas.
Šiam susirinkimui taip pat vadovavo majoras Puodžius.
Susirinkime dalyvavo maždaug 35 žmonės. Majoras Puo
džius, Matulaitis ir Jonas Janulaitis painformavo susirin
kimą apie tai, kad jau suorganizuotas literatūros leidimas
siųsti į Lietuvos TSR, kad užmegzti ryšiai su lietuviais
emigrantais Amerikoje, kurie teiks mums materialinę pa
galbą, kad reikia įtraukti į LAF organizaciją tuos lietuvius,
kurie repatrijavo iš Lietuvos į Vokietiją, kad vokiečių
valdžios organai nedaro kliūčių lietuviams gauti darbo.
Kiti klausimai tame susirinkime nebuvo keliami.
Prieš tą susirinkimą, apie kovo 27 d., aš buvau susiti
kęs su majoru Puodžiumi jo bute. Puodžius pasiūlė man
nelegaliai pereiti sieną į Lietuvos TSR ir nugabenti tenai
kontrrevoliucinius atsišaukimus bei plakatus; jis taip pat
davė man uždavinį Lietuvos TSR teritorijoje sudaryti na
cionalistines organizacijas ir punktus ryšiams palai-,
kyti su „Lietuvių aktyvistų fronto" centru Berlyne. Tru
putį pagalvojęs, aš sutikau su Puodžiaus pasiūlymu.
Puodžiaus pavestas, aš turėjau, vokiečių žvalgybai pa
dedant, pereiti sieną į TSRS, nuvykti į Vilnių, surasti ten
iš mano pažįstamų patikimus žmones, jiems padedant
sudaryti kontrrevoliucines organizacijas, pirmiausia Pa112
tievėžio, Rokiškio ir Utenos apskrityse, ir išplatinti
ten atgabentą iš Vokietijos literatūrą. Be to, per patikimus
žmones turėjau surasti prie sienos vedlius ryšiams su Vo
kietija palaikyti. Konkrečių asmenų šiam darbui Puodžius
man nenurodė. Tai aš turėjau padaryti savo nuožiūra.
Siame darbe daugiausia reikėjo remtis jaunimu.
Po to mano uždavinys buvo sukurti nelegalias organi
zacijas taip pat ir kitose Lietuvos TSR apskrityse. Bet Pa
nevėžio, Rokiškio ir Utenos apskritys yra toliausia, todėl
buvo nutarta šiose apskrityse dirbti šį darbą pirmiausia,
kad vėliau būtų lengviau su jomis palaikyti ryšius per tas
organizacijas, kurios bus sukurtos apskrityse, esančiose
prie sienos.
1941 m, balandžio 21 d.
Majoras Puodžius man sakė, kad 100 procentų man
garantuoja sėkmingą sienos perėjimą, o blogiausiu atveju,
jeigu teks susidurti su pasieniečiais, aš turėjau panaudoti
ginklą, bet gyvas nepasiduoti.
Kas būtent suklastojo mano pasą, aš nežinau. Majoras
Puodžius paėmė iš manęs pasą ir po 5—6 dienų grąžino
man jau suklastotą.
Rasti atsišaukimai ir plakatai priklauso man. Tai yra
tie patys kontrrevoliuciniai atsišaukimai ir plakatai, ku
riuos aš gavau Berlyne iš majoro Puodžiaus atgabenti
į Lietuvos TSR teritoriją. Juos kartu su portfeliu aš išme
čiau, susidūręs su pasieniečiu ir šunimi.
Tuos kontrrevoliucinius atsišaukimus išleido „Lietuvių
aktyvistų fronto" organizacijos vadovybė, vadovaujant
majorui Puodžiui. Konkrečiai, kas išleido bei parašė tuos
atsišaukimus, aš nežinau, taip pat nežinau, kas piešė pla
katus. ..
’
„Lietuvių aktyvistų fronto" užsienio organizacija Berly
ne veikia neseniai, maždaug nuo-1941 metų sausio mėne
sio. Tos organizacijos lyderiai yra šie: majoras Stasys Puo
džius, Tomas Dirmeikis (buvęs Lietuvos oficiozo Kaune
8 Užs. Nr. 1430
113
„Lietuvos aido" redaktorius), Antanas Valiukėnas (buvęs
studentų „Akademiko" žurnalo redaktorius), žurnalistas
Raila, Jonas Dženkaitis (buvęs Kauno teisės mokslų fakul
teto studentas) ir Matulaitis, vardo nežinau.
Tos organizacijos programa dar neparuošta, bet prieš
išvažiavimą iš Berlyno aš sužinojau, kad komisija, kurią
sudaro Tomas Dirmeikis, Antanas Valiukėnas ir Raila,
ruošia, programą. Pagrindinis ruošiamos programos punk
tas, kaip man sakė majoras Puodžius, yra kova už Lietuvos
„nepriklausomybę" ginkluoto sukilimo būdu, karinės dikta
tūros įvedimas, o vėliau buržuazinės demokratinės respub
likos steigimas. Tai turi įvykti karo tarp Vokietijos ir Tary
bų Sąjungos metu; be to, turima galvoje tai, kad karas tarp
šių šalių užsitęs ir abiejų šalių jėgos kare bus išsekusios;
tuo laiku Lietuvos TSR viduje reikia ruošti stiprias nacio
nalistines organizacijas, kurios turi būti sujungtos
į vieningą glaudžią organizaciją, vadovaujamą Lietuvių
aktyvistų fronto centro. Pagrindinis organizacijos uždavi
nys šiuo metu yra auklėti nacionalistine dvasia, prieš Ta
rybų valdžią, plačiąsias lietuvių mases Lietuvos TSR teri
torijoje, surasti nacionalistinėms idėjoms labiausiai atsida
vusius lietuvius ir įtraukti juos į kuriamas nacionalistines
organizacijas.
„Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijai Berlyne pri
klauso apie 40—45 žmonės, gal būt, jų yra ir daugiau, bet
bendruose susirinkimuose dalyvaudavo ne daugiau kaip
35 žmonės. Į organizaciją priimami vyrai 24 ir daugiau
metų amžiaus. Kiekvienas stojantysis turi praeiti ne ma
žiau kaip 3 mėnesių kandidatinį stažą ir po to bendrame
susirinkime priimamas į tikruosius narius. Kandidatai da
lyvauja ne visuose susirinkimuose, o tik pakvietus komi
tetui (valdybai). Stojantysis į organizaciją moka įstojamąjį
mokestį — 3 markes ir kas mėnesį moka nario mokestį —
1 markę.
„Lietuvių aktyvistų fronto" organizacijos komitetą su
daro trys žmonės: 1) majoras Stasys Puodžius, 2) Jonas
114
Dženkaitis ir 3) Matulaitis
,
*
vardo nežinau. Kokias funkci
jas ir kokiu būdu komiteto nariai ir kiti organizacijos na
riai pasiskirsto tarpusavyje, aš nežinau. Šiuo metu veda
mos derybos su lietuviais emigrantais Amerikoje dėl
materialinės pagalbos, organizacijos finansavimo.
Turiu pasakyti, kad pačioje organizacijoje tarp jos ly
derių yra nesutarimų ir vyksta vidinė kova. Taip yra to
dėl, kad daugelis iš organizacijos aktyvo anksčiau pri
klausė įvairioms partijoms: tautininkų, voldemarininkų,
valstiečių liaudininkų, krikščionių demokratų ir. kitoms,
ir kiekvienasjš jų primeta savo idėjas ir pažiūras. „Lietu
vių aktyvistų fronto" organizacija yra pirmoje savo vysty
mosi stadijoje. Ar yra sukurtos tokios organizacijos ki
tuose Vokietijos miestuose, aš nežinau, žinau tik tai, kad
buvo bandoma sudaryti tos organizacijos šaką Klaipėdo
je, bet vokiečių valdžios organai uždraudė steigti lietuvių
organizacijas Klaipėdos krašte.
„Lietuvių aktyvistų fronto" organizacija renka patiki
mus žmones siųsti į Tarybų Lietuvą, kad jie platintų kontr
revoliucinę literatūrą, rinktų politinę informaciją apie gy
venimą Lietuvoje „Lietuvių politinės informacijos biurui"
užsienyje ir kurtų, kaip aš jau anksčiau sakiau savo pa
rodymuose, Lietuvos TSR teritorijoje nacionalistines
organizacijas ir steigtų pervędimo per sieną į Vo
kietiją taškus ryšiams su Lietuvių aktyvistų fronto centru
palaikyti. Savo atskirų patalpų organizacijos Komitetas
neturi. Komiteto nariai ir aktyvas daugiausia renkasi ma
joro Puodžiaus bute Mauerštrasė’gt. Nr. 5 ar 7.
Smulkmenų apie „Lietuvių aktyvistų fronto" organiza
cijos ryšius su vokiečių žvalgybos organais aš nežinojau.
Bet iš mano pervedimo per sieną aplinkybių aišku, kad
majoras Puodžius, kaip vienas, tos organizacijos vadovų,
* Naujokaitis čia klysta arba netiesą sako, kad LAF vadovybę su
darė šie asmenys. Jie buvo tik LAF organas, kuris vadovavo LAF žval
gybinei veiklai. Red.
115
palaiko glaudžius ryšius su vokiečių žvalgyba, kuri suor
ganizavo mano pervedimą per sieną į TSRS ir papildomai
davė šnipinėjimo pobūdžio uždavinį, taip pat aprūpino
ginklu; apie tai aš jau daviau parodymus ankstesnių kvotų
metu.
1941 m, balandžio 24 d.
„Lietuvos piliečių sąjungos" organizacija oficialiai vei
kia Berlyne. Lietuviai tarpusavyje vadina tą organizaciją
„Lietuvių draugija". „Piliečių sąjungos" organizacijos
centras yra Berlyne, Kantštrasė gt. Nr. 41. Tai organiza
cijai vadovauja šie asmenys:
1. Skipitis Rapolas, 55 metų amžiaus, lietuvis, buvęs
advokatas Kaune, gyveno Nepriklausomybės gatvėje
Nr. 4.
2. Karvelis Petras, lietuvis, 50 metų amžiaus, daktaras,
anksčiau gyveno Kaune, turėjo nuosavą prekybos kontorą
Laisvės Alėjoje.
3. Našliūnas Jonas, lietuvis, 35—38 metų amžiaus, bu
vęs advokatas Kaune, Putvinskio gt. Nr. 44.
4. Yla, vardo nežinau, 35 metų amžiaus, lietuvis; su juo
aš visai nepažįstamas. Berlyne jį vadina „daktaru".
5. Katilius Juozas, lietuvis, 35 metų amžiaus, buvęs ad
vokatas Kaune, Laisvės alėja Nr. 31.
„Piliečių sąjungos" organizaciją sudaro lietuviai emi
grantai, pabėgę iš Lietuvos; jos eilėse yra daugiau kaip
1000 žmonių. Tai yra, kiek man žinoma, ekonominio po
būdžio organizacija, kurios uždavinys teikti materialinę
pagalbą lietuviams, pabėgusiems iš Lietuvos TSR, ir dirbti
jų tarpe kultūrinį darbą nacionalistine dvasia. Aš taip pat
nuo 1941 metų vasario mėnesio esu tos organizacijos na
rys. Per tą laiką, kai aš priklausiau „Piliečių sąjungai", nė
vieno tos organizacijos susirinkimo nebuvo. Ar turi ta or
ganizacija kitų uždavinių, išskyrus ekonominius ir kultū
rinius, aš nežinau, apie tai nesu girdėjęs. „Lietuvių piliečių
sąjungos" organizacijos centras laiškais palaiko ryšius su
116
lietuviais emigrantais, gyvenančiais Amerikoje. Jie finan
suoja „Piliečių sąjungą", nuo to laiko, kai ji susikūrė, gau
ta įvairiu laiku iš Amerikos 12 000 dolerių.
Stojant į „Piliečių sąjungos" organizaciją, reikia užpil
dyti anketą ir sumokėti įstojamąjį mokestį— 1 markę.
1941 m. balandžio 15 d.
Majoras Puodžius įspėjo mane, kad aš būčiau pasiruo
šęs išvažiuoti. Balandžio 5 d. vakare pas mane į namus at
ėjo Puodžius, atnešė literatūrą, skirtą gabenti į Lietu
vos TSR, davė man 220 rublių tarybinių pinigų, 100 litų
ir „Parabelum" sistemos pistoletą su 10 šovinių. Puodžius
man pasakė, kad aš važiuočiau į Tilžę, kur stotyje mane su
tiks žmogus, pavardės nenurodė, kuris viską padarys, kad
aš galėčiau pereiti sieną į TSRS. Puodžius man pasakė,
kad jis yra susitaręs su vokiečių karine žvalgyba Tilžėje
dėl mano pervedimo į TSRS.
Aš išvažiavau traukiniu į Tilžę. Stotyje mane sutiko
nepažįstamas vyriškis, 35—38 metų amžiaus, aukšto ūgio,
pilnas, su pilvuku, apsirengęs civiliais rūbais (pilkos spal
vos paltas, kepuraitė). Jis pasisveikino ir paklausė mane:
„Jūs iš majoro Puodžiaus?" Gavęs teigiamą atsakymą, jis
nuvedė mane į viešbutį „Banhof",'kur man buvo duotas
atskiras kambarys. Jis paliko mane vieną, pasakęs, kad
ateis pas mane vakare. Vakare jis atėjo pas mane ir per
davė man bonkutėje 5 tabletes ir apie 20 gramų miltelių
slaptaraščiui. Tas nepažįstamasis, kaip aš vėliau sužinojau,.
yra karinės žvalgybos leitenantas, nes aš girdėjau jį va
dinant „her leitenant". Jis taip pat įteikė man užrašytus
tris adresus Berlyne (tie adresai iš manęs buvo paimti kra
tos metu'TSRS teritorijoje) ir pavedė man suieškoti Vil
niuje E. Subačių ir E. Dudko, gyvenančius Panevėžio gat
vėje, numerio neprisimenu, tikslus adresas mano buvo
117
užrašytas ir paimtas kratos metu. Subačiui ir Dudko aš
turėjau perduoti tabletes bei miltelius slaptaraščiui ir
adresus, kuriais jie turėjo rašyti laiškus į Vokietiją.
Tuomet leitenantas mane pamokė, kaip sudaryti slap
taraštį. ..
Leitenantas man tiesiog pasakė, kad Subačius ir Dud
ko dirba vokiečių žvalgybos naudai, bet su jais seniai nu
trūkę ryšiai, ir jis nori per mane juos vėl užmegzti. Jeigu
Subačiaus ir Dudko aš negalėsiu rasti, tai tabletes bei mil
telius slaptaraščiui ir adresus aš turiu parnešti grįždamas
į Vokietiją arba sunaikinti.
Kitų užduočių iš vokiečių žvalgybos, išskyrus tuos, ku
riuos nurodžiau aukščiau, aš negavau.
Balandžio 7 d., lydimas leitenanto iš Tilžės, aš išvažia
vau lengva automašina į Smalininkus. Leitenantas man
sakė, kad sieną aš pereisiu kartu šu palydovu, kuris lydės
mane iki Lybiškių stoties (LTSR teritorijoje). Palydovo
pavardės nepasakė. Be to, leitenantas dar sakė, kad kartu
su mumis pereis sieną „vienas draugas", kaip jis išsireiškė,
bet kas jis — nepasakė. Be to, leitenantas mane įspėjo,
kad aš apie save nieko nekalbėčiau ir jų nieko neklausinėčiau. Į Smalininkus atvykome balandžio 7 d. vakare.
Man davė atskirą kambarį atskirame name Smalininkų
rytinėje pusėje. Apie 21 vai. pas mane atėjo leitenantas
iš Tilžės, vienas nepažįstamas žmogus su juodais ūseliais
ir palydovas, pavarde Supranaitis ar Stranaitis, iš
pažiūros 40—45 metų amžiaus, liesas, smilkiniūose matyti
žilų plaukų, apsirengęs valstietiškai, trumpu švarku su
apykakle, su auliniais batais, lietuvis, moka rusų kalbą, bet
silpnai. Leitenantas man pareiškė, kad šiandien pereiti sie
ną nebus galima, bet dėl kokių priežasčių — nepasakė. Po
to jie visi išėjo. Kitą dieną, t. y. balandžio 8 d., apie 15 vai.
vėl atėjo leitenantais ir nepažįstamasis su juodais ūseliais,
o maždaug po valandos atėjo ir palydovas Stranaitis. Kai
118
atėjo Stranaitis, nepažįstamasis su juodais ūseliais,kažkur
išėjo, o leitenantas pasikvietė mane į kitą kambarį ir davė
man dar vieną pistoletą „Parabelum" su 11 šovinių, saky
damas: „Dėl visa ko, paimk dar vieną." Aš paėmiau iš lei
tenanto pistoletą su šoviniais ir savo ruožtu palikau jam
savo 57 markes saugoti, kol aš sugrįšiu iš Lietuvos. Kai
mes grįžome vėl į pirmąjį kambarį, ten jau buvo nepažįs
tamasis su juodais ūseliais, kuris atvedė čia dar vieną vy
riškį, tą patį, kuris kartu su manim pažeidė sieną. Jo pa
vardės aš nežinau, bet gerai prisimenu matęs jį Berlyne,
kavinėje „Imperial", 1941 metais maždaug paskutinėmis
vasario ar pirmomis kovo mėnesio dienomis. Bet mačiau
aš jį ten tik vieną kartą.
Apie 18 vai. aš, Stranaitis ir trečiasis, kurį aš esu ma
tęs Berlyne, nuėjome pėsčiomis prie sienos į šiaurę nuo
Smalininkų. Iki sienos mus lydėjo leitenantas iš Tilžės ir
nepažįstamasis su juodais ūseliais. Jie atsiliko nuo mūsų
2 kilometrų nuotolyje nuo sienos. Sieną mes pažeidėme
trise apie 22 vai. rajone, kuris yra 6 kilometrai į šiaurę
nuo Smalininkų. Perėję sieną ir nuėję tolyn į TSRS teri
toriją maždaug 250 metrų, mes išgirdome užpakalyje mūsų
du šūvius ir leidomės bėgti į TSRS teritorijos gilumą. Nu
bėgę pelke apie 3,5 km, mes atsisėdome miške pailsėti,
manydami, kad jau pabėgome nuo pasieniečių persekio
jimo. Tačiau tuo metu apie 500 metrų nuo mūsų išgirdome
šūvį. Mes vėl leidomės bėgti pirmyn, bet netrukus išgir
dome artėjantį šuns lojimą. Tuomet aš nutariau nukauti
šunį, manydamas, kad pasieniečiai atsiliko toli nuo šuns.
Todėl aš likau vietoje, o Stranaitis su kitu nubėgo pirmyn.
Tuo metu mane pavijo šuo ir puolė iš šono, sučiupęs už
kairės rankos dilbio. Tuojau pat už dviejų metrų aš pama
čiau pasienietį. Aš iššoviau vieną kartą į jį, bet pasienietis
tuo metu taip pat šovė į mane ir sužeidė man kairės ran
kos dilbį...
119
.
Kamantauskas Aleksas, Jono s., gimęs 1906 metais
Kauno apskrityje, Vilkijos valsčiuje, Laigių kaime. Teisi
ninkas, nacionalistų nelegalių antitarybinių organizacijų va
dovaujančio centro Steigėjas 1941 metais.
KAMANTAUSKO ALEKSO parodymai
*
1941 m. spalio 4 d.
Civinskui pasiūlius palaikyti su juo slapto darbo prieš
Tarybų valdžią ryšius, aš sutikau. Tai buvo 1941 metų sau
sio mėnesį ar vasario pradžioje.
Vasario viduryje Civinskas išvažiavo į Kauną, nes bu
vo atleistas iš Vilniaus miesto komunalinio ūkio skyriaus
darbo.
Apie 1941 metų kovo pradžią Civinskas paskambino
man iš Kauno ir paprašė atvažiuoti (paimti radijo siųstu
vo). Kai aš nuvažiavau pas Civinską, jis iškvietė Bartušką
Vincą — buvusios Lietuvos armijos atsargos karininką, su
pažindino mane su juo ir pasiūlė drauge nueiti į buvusią
vokiečių gimnaziją, į vokiečių repatrijavimo komisiją ra
dijo siųstuvo.
Repatrijavimo komisijoje mus sutiko pagyvenęs,
45 metų amžiaus, vyriškis, pasivadinęs, kiek prisimenu,
Klausu. Bartuška kažką vokiškai jam pasakė, ko aš nesu
pratau, nes silpnai moku vokiečių kalbą. Po to Klausas
pasisveikino su manim. Truputį pakalbėjęs Klausas atnešė
nedidelį čemodaną ir padavė jį man. Jis taip pat davė
šifrą ir kodą ir paaiškino, kad tuo radijo siųstuvu gali nau
dotis kiekvienas radijo mėgėjas, mokantis „Morzės" abė
cėlę. Paėmęs radijo siųstuvą aš išėjau, o Bartuška liko
komisi j oje. Radij o siųstuvą aš nunešiau pas Civinską, kuris
paslėpė jį žmonos tėvo kambaryje. Jis man rekomendavo
atsargumo dėlei pačiam nevežti radijo siųstuvo į Vilnių.
Aš taip ir padariau ir atsiunčiau savo pusseserę Bagdonai
tę paimti radijo siųstuvo, kuri jį atvežė iš Kauno į Vilnių
* ADSR d. r., 53, 21—27
120
ir atidavė stotyje asmeniškai Skripkauskui, su kuriuo aš
buvau susitaręs, kad jis saugotų radijo siųstuvą.
Su Skripkausku aš buvau pažįstamas dar iš bendro dar
bo „Lietuvos atgimimo draugijoje", ir Tarybų valdžios me
tu mes ne kartą kalbėjome, kad lietuviai turi palaikyti
glaudžius ryšius bendrai antitarybinei veiklai.
1941 metų sausio mėnesį ar vasario pradžioje lietuvių
korpuse tarnavęs DVRA majoras Vytautas Bulvičius kal
bėjo su manim apie tai, kad lietuviai turi susijungti bend
rai kovai už savarankišką Lietuvą arba bent už tokią Lie
tuvą, kuri turėtų dideles savarankiškumo teises tuo atveju,
jeigu ją užims vokiečiai karo su Tarybų Sąjunga metu.
Aš visiškai sutikau su Bulvičiaus pasiūlymu. 1941 metų
vasario mėnesį ar kovo pradžioje mes su Bulvičium sušau
kėme mano bute nedidelį pasitarimą, kuriame turėjo būti
išspręstas vadovaujančio centro iš penkių žmonių stei
gimas.
Pasitarime dalyvavau aš, Bulvičius, Antanas Petkelis,
studentas, tarnavęs miesto Vykdomajame komitete, ir Jo
nas Morkūnas, taip pat tarnavęs miesto Vykdomajame ko
mitete; pasitarimui vadovavo Bulvičius.
Tinkamų žmonių vadovaujančiam centrui pasitarimo
metu neradome, dalyvavę Petkelis ir Morkūnas tam tiks
lui netiko, todėl nutarėme dar paieškoti kitų, tinkamesnių
žmonių. Taip pasitarimas baigėsi.
Apie atvežtą radijo siųstuvą aš pasakiau Bulvičiui, kiek
prisimenu, važiuojant į Kauną. Kovo mėnesį Bulvičius
man davė žemėlapį-planą su sutartiniais ženklais tų vietų,
kur vokiečių lėktuvai, prasidėjus Vokietijos karui su Ta
rybų Sąjunga, turės išmesti ginklus Lietuvos teritorijoje.
Tą žemėlapį-planą jis pasiūlė man nuvežti į Kauną ir
atiduoti kam nors iš repatrijavimo komisijos narių. Atva
žiavęs į Kauną, aš paskambinau Civinskui ir Bartuškai,
tikėdamasis, jiems padedant, perduoti žemėlapį-planą vo
kiečių repatrijavimo komisijai, bet nei vieno, .nei antro
nebuvo Kaune, abu jie išvažiavo į Vokietiją. Su tuo žemė
121
lapiu-planu nuėjau į Bulvičiaus butą Kaune ir grąžinau
jam. Tuomet mes kalbėjome apie mano atvežto radijo siųs
tuvo panaudojimą. Pas Bulvičių jo bute buvo Žemkalnis ir
dar kažkoks man nepažįstamas žmogus. Bulvičius pasikal
bėjo su Žemkalniu, paskui supažindino mane-su juo ir pa
sakė, kad jis ateis pas mane ir apžiūrės tą radijo siųstuvą.
Sugrįžus į Vilnių, po kiek laiko pas mane atėjo Žemkalnis.
Tuo pačiu metu aš pakviečiau pas save Skripkauską, su
kuriuo supažindinau Žemkalnį. Tai buvo 1941 metų kovo
pabaigoje. Nuo to laiko radijo siųstuvas buvo Žemkalnio
žinioje. Tiktai apie gegužės mėnesį pas mane užėjo Skrip
kauskas ir pasakė, kad radijo siųstuvą reikia atvežti iš
Lentvario miesto, nes toliau jį ten laikyti pavojinga. Vežti
saugiausia automašina, o tam reikia pinigų; tam tikslui
aš daviau jam 100 rublių. Radijo siųstuvą Skripkauskas
atvežė ir padėjo pas mano pažįstamą mokytoją Kriščiūną.
Paskui aš paskambinau Žemkalniui, kad jis užeitų pas mane,
ir mes susitarėme, kad radijo siųstuvas ir toliau bus jo
žinioje. Po to jis nusiuntė pas Kriščiūną kažkokią merginą,
kuri paėmė radijo siųstuvą pas save. Radijo siųstuvui pa
imti iš vienos ir nugabenti į kitą vietą buvo naudojamas
slaptažodis „Čemodanas Nr. 3".
Antitarybinei lietuvių nacionalistinės organizacijos
veiklai vadovavau aš — Kamantauskas įr Bulvičius. Svar
biausią organizacinį ir vadovaujantį vaidmenį vaidino Bul
vičius, nes jis turėjo betarpiškus ryšius su antitarybiniu
lietuvių centru Vokietijoje.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per
skaityta ir išaiškinta, tai ir patvirtinu savo parašu.
1941 m. spalio 11 d.
Su Mockaičiu aš susipažinau 1941 metų pradžioje ma
no bute, kur jį atvedė mūsų organizacijos narys Skrip
kauskas. Kokiu reikalu tuomet. Mockaitis buvo pas mane,
aš dabar neprisimenu, bet jis buvo mūsų organizacijos rei
kalais.
122
Apie tai, kad Mockaitis priklauso mūsų organizacijai,
aš sužinojau pradžioje iš Skripkausko, kuris, atvedęs į ma
no butą, pareiškė, kad su juo galima būti atviram.
Mūsų organizacijos reikalais Mockaitis betarpiškai bu
vo surištas su Skripkausku. Pastarasis man pranešė, kad
• Kauno organizacija palaiko ryšius su mumis per Mockaitį. Kurį laiką pas jį buvo laikomas ir mano gautas radijo
siųstuvas. Kokį kitą darbą dirbo Mockaitis, man nežinoma;
be to, ir aš pats apie mūsų organizacijos bendrą veiklą di
desnės konspiracijos sumetimais stengiausi kuo mažiau
žinoti.
Politinė „Lietuvos atgimimo draugijos" platforma buvo
grynai nacionalinė ir apibūdinama paties draugijos pava
dinimo. Buvo numatomas glaudus lietuvių susitelkimas ir
nacionalinis atgimimas buržuazine dvasia. Iš esmės poli
tinė šios draugijos platforma buvo fašistinė.
Nacionalinė-fašistinė pozicija sudarė mano pažiūrų
pagrindą ir esant Tarybų valdžiai Lietuvoje, todėl aš pa
sirinkau kontrrevoliucinį kelią ir dalyvavau sukuriant ka
rinę, nacionalistinę lietuvių sukilėlių organizaciją ir va
dovavau jai.
Aš kalbėjau Skripkauskui, kad reikia turėti nacionalis
tinių lietuvių organizacijų vadovaujantį centrą, sudarytą
iš penkių pagrindinių ir penkių atsarginių narių. Pasakiau
jam Bulvičiaus pasiūlymą sudaryti Lietuvoje penkias apy
gardas pagal stambiausius miestus, kaip Vilnius, Kaunas,
Panevėžys, Šiauliai ir Marijampolė, kur turi būti atsargi
niai vadovaujančio centro nariai. Jie privalo turėti po
2—3 žmones (organizacijos branduolį) praktiniam darbui.
Apie Kauno organizacijos atstovų atvykimą į Vilnių
man pranešė Skripkauskas. Mes susirinkome „Valgio" res
torane.
Dalyvavau aš — Kamantauskas, Skripkauskas, Mockai
tis, du atstovai iš Kauno, kurių pavardžių neprisimenu, ir
mano svainis, kuris faktiškai nieko nežinojo.
123
Vyresnysis amžiumi Kauno organizacijos atstovas ma
ne painformavo apie padėtį Kaune. Jis papasakojo, kad
kažkoks krautuvininkas, turįs didelę įtaką Kauno -gele
žinkelininkams, sukūrė ten apie 200 žmonių organizaciją;
bet jis nenori turėti sau vadovų. Aš į tai pastebėjau, kad
gerai būtų jį įspėti, kad jis nepadarytų kokio nors nesusi- pratimo, turėdamas galvoje priešlaikinius sabotažo aktus.
Be to, iš Skripkausko pasakojimų man dar prieš tai buvo
žinoma, kad veikia „Ateitininkų" organizacija, kuri taip
pat neklausė mūsų nuomonės. Apie jų neleistino pobūdžio
veiklą Skripkauskas parašė laišką, bet kam, nežinau. Ry
šium su tuo mes neprieštaravome prieš Kauno organizaci
jų savarankiškus veiksmus, bet įspėjome juos būti atsar
giems. Taip pasitarimas pasibaigė.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per
skaityta, tai ir patvirtinu savo parašu.
Bulvičius Vytautas, Juozo s., gimęs 1908 metais Vil
kaviškio apskrityje, Bartininkų valsčiuje, Kunigiškių kai
me. Kilęs iš buožių šeimos.
BULVICIAUS VYTAUTO parodymai
*
1941 m. rugsėjo 28 d.
Kontrrevoliucinę veiklą aš pradėjau todėl, kad:
a) Aš nebuvau Tarybų valdžios šalininkas.
b) Aš žinojau, kad karas tarp Vokietijos ir TSRS yra
neišvengiamas, ir, mano apskaičiavimais, jėgų santykis
buvo ne TSRS naudai.
c) Beveik buvau tikras tuo, kad Lietuva bus vokiečių
okupuota ir Tarybų valdžia joje nuversta.
d) Norėdamas likti Lietuvoje, aš ketinau dezertyruoti
iš DVRA eilių, vokiečiams puolant Lietuvą.
* ADSR d. r., 53, 5—18.
124
e) Žinodamas vokiečių okupacinio režimo žiaurumų,
norėjau sušvelninti jį, parodant vokiečių vyriausybei
aktyvią lietuvių inteligentijos kovą prieš Tarybų valdžią.
Praktinę kontrrevoliucinę veiklą aš pradėjau 1940 me
tų pabaigoje ir tęsiau ją iki suėmimo dienos — iki 1941 m.
birželio mėnesio. Iš pradžių aš ėmiau ieškoti sau bendra
minčių, užimančių antitarybines pozicijas. Kai susidarė
bendraminčių ratelis — kapitonas Juozas Kilius, 179 teri
torinės šaulių divizijos štabo operatyvinio skyriaus virši
ninko padėjėjas, ir advokatas Kamantauskas, aš pradėjau
su jais kalbėti apie tai, jog reikia sudaryti vadovaujantį
centrą, kuris turi nustatyti visą lietuvių inteligentas poli
tinę liniją ir praktinius uždavinius Tarybų valdžios ir vo
kiečių vyriausybės atžvilgiu. Kartą, kalbėdamas su Kil'iumi, aš pasakiau jam, kad, sudarius tokį vadovaujantį cent
rą, jis, Kilius, vykdys centro pavedimus 29 šaulių korpuse
ir palaikys ryšius su centru per mane — Bulvičių.
Apie 1941 metų sausio mėnesį aš pasiūliau Kamantaus
kui sušaukti nedidelį patikimų žmonių pasitarimą ir ap
svarstyti jame klausimą dėl lietuvių nacionalistų veiklai
vadovaujančio centro sukūrimo. Kamantauskas sutiko su
mano pasiūlymu ir kandidatais į pasitarimą pasiūlė Petkelį
(vardo ir tėvo vardo nežinau), už lietuvių veiklą daug kar
tų sėdėjusį lenkų kalėjimuose, ir Morkūną (vardo ir tėvo
vardo nežinau), dirbusį teisme, bet kokiose pareigose, ne
žinau.
1941 metų vasario mėnesį įvyko pasitarimas Kaman
tausko bute. Pasitarime, be Kamantausko, dalyvavau aš —
Bulvičius, Petkelis ir Morkūnas. Pasitarimui faktiškai va
dovavau aš. Pasitarime apibūdinau lietuvių daugumos nuo
taiką kaip antitarybinę, pabrėžiau, kad kai kurie lietuviai
užsiiminėja aktyvia kontrrevoliucine veikla — leidžia nele
galius laikraščius, antitarybinius atsišaukimus ir t. t. Tai
man buvo žinoma iš atskirų asmenų, kurių pavardžių aš
neprisimenu, pasakojimų. Visi šie pavieniai ir niekieno
nevadovaujami antitarybiniai veiksmai, mano nuomone,
125
negalėjo duoti daug naudos, o kai kuriais atvejais būtų
pakenkę nacionalistiniam lietuvių tikslui; todėl aš maniau,
kad visas tas antitarybines jėgas turi sujungti vienas vado
vaujantis centras, kuris nustatytų, ar aplamai reikia šiuo
metu ką nors veikti ir kaip veikti.
Su mano pasiūlymu visi pasitarimo dalyviai sutiko.
Tuomet aš pasiūliau vadovaujančio centro struktūrą iš 10
žmonių. Buvę pasitarimo dalyviai sutiko su tuo, bet. ap
svarstę priėjo išvadą, kad vadovybę turi sudaryti tik pen
ki žmonės, o kiti penki turi būti pirmųjų penkių pavaduo
tojais ir žinoti tik betarpiškus savo vadovus. Šiame pasi
tarime Iškilo klausimas dėl centro vadovybės. Petkelis ir
Morkūnas nenorėjo priklausyti vadovaujančiam centrui,
bijodami, kad negalės dirbti, nes jie yra Tarybų valdžios
įtariami (pirmasis už lietuvių veiklą sėdėjo lenkų kalėji
muose, o antrasis dėl nežinomų priežasčių buvo atleistas
iš teismo). Aš pats taip pat pasisakiau nenorįs priklausyti
vadovaujančiam centrui, nes laikiau save nepakankamai
autoritetingu, Kamantauskas laikėsi tokios pat pozicijos.
Visi nutarėme ieškoti tinkamų kandidatų vadovaujančiam
centrui ir, parinkus tokius kandidatus, vėl sušaukti pasita
rimą. Tokiu būdu mūsų pasitarimas buvo organizacinis
centras, o aš — jo steigimo iniciatorius.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per
skaityta, viskas aišku ir suprantama, tai ir patvirtinu savo
parašu.
1941 m. rugsėjo 29 d.
Tiksliai neprisimenu, prieš pasitarimą ar po pasitarimo
Kamantausko bute aš sutikau kartą gatvėje, Vilniuje, sa
vo pažįstamą iš vaikystės Miką Naujokaitį, kuris buvo stu
dentas ir turėjo kažką bendra &u sportinėmis organizaci
jomis. Aš pakviečiau jį užeiti pas mane į butą ir apie šį
tą pasikalbėti. Po kiek laiko jis užėjo pas mane. Kalbant
apie Lietuvoje susidariusią padėtį, atėjus Tarybų valdžiai,
aš pareiškiau savo nuomonę, kad reikia sudaryti nelegalų
126
vadovaujantį centrą, kuris galėtų nurodyti, ką veikti lietuviams-nacionalistams. Į tai Naujokaitis atsakė, kad jau
nimo tarpe jau yra sukurta slapta organizacija lietuvių
nacionalistinei veiklai, bet nėra vyresnių vadovų. Aš pa
reiškiau norą turėti ryšius su ta organizacija ir paprašiau
skirti’ tam tikslui tinkamą žmogų. Naujokaitis prižadėjo
paskirti tokį žmogų ir atsiųsti jį pas mane su slaptažodžiu
„Kumpis — 23".
Iš klausimų sprendimo pasikalbėjimo metu aš supratau,
kad Naujokaitis yra vienas iš nacionalistinės jaunimo
organizacijos vadovų.
Žmogaus palaikyti ryšiams su organizacija iš Naujokai
čio aš taip ir nesulaukiau. Atėjo pats Naujokaitis ir pasa
kė, kad VRLK jį seka ir toliau dirbti jam yra pavojinga,
todėl jis po kiek laiko pereis sieną į Vokietiją, o iki tol
gyvens nelegaliai. Man paklausus apie ryšininką, jis dar
kartą prižadėjo jį man atsiųsti. Aš taip pat prašiau jį, kad
jis, nuvykęs į Vokietiją, per ką nors informuotų mane iš
ten apie lietuvių padėtį Vokietijoje ir apie tai, ar jie or
ganizuoja kokias nors priemones nacionalinei Lietuvai at
kurti. Taip mes su Naujokaičiu išsiskyrėme.
Atvykus į Lietuvą repatrijavimo komisijai, pradėjo la
biau sklisti gandai apie tai, kad karas tarp Vokietijos ir
TSRS yra neišvengiamas. Tuos gandus esą skleidę patys
komisijos (vokiečių) nariai. Kad galėčiau orientuotis savo
kontrrevoliucinėje veikloje, aš norėjau tiksliai sužinoti,
ar bus ir kada bus karas tarp Vokietijos ir TSRS. Aš su
tikau kapitoną Petrą Saproną, kuris pareiškė norą išva
žiuoti į Vokietiją, ir prašiau jį sužinoti iš ko nors vokiečių
komisijoje, kada bus karas tarp Vokietijos ir TSRS, ir pra
nešti man. Jeigu jam pačiam tai padaryti nepatogu, tai
prašiau išaiškinti tai per žmoną. Po kiek laiko aš susitikau
su juo gatvėje, ir jis trumpai pranešė, kad žmona komisi
joje buvo, bet nieko nesužinojo.
127
Po to aš sutikau gatvėje, Vilniuje, papulkininkį Joną
Šepetį, kuris taip pat ruošėsi repatrijuoti į Vokietiją. Aš
paprašiau jį užeiti pas mane į butą ir čia pavedžiau jam
susirišti su lietuvių centru Vokietijoje, jeigu ten jis yra,
ir pranešti jam, kad mes, lietuviai, esantieji čia, Tarybų
Lietuvoje, nesėdime sudėję rankas, bet kuriame vadovau
jantį centrą visiems politiniams klausimams spręsti ir kad
mums būtina užmegzti ryšius su užsienio centru. Šepetys
prižadėjo, jeigu bus galimybė, išpildyti mano prašymą.
Mes susitarėme su juo, kad jeigu kas nors bus pasiųstas
iš Vokietijos, jis turi atvykti pas mane su slaptažodžiu
„Saga —23".
1941 metų vasario pabaigoje ar kovo mėnesį aš susiti
kau su korpuso ryšių bataliono kapitonu Eugenijum Pet
rausku, kuris pranešė, kad su manim nori susipažinti kaž
koks Nasevičius. Į mano klausimą, kodėl Nasevičius nori
susipažinti su manim ir kas jis yra, Petrauskas pareiškė,
kad jis nežino priežasties, bet j is .yra savas žmogus, geras,
gyvena su juo viename bute. Kitą dieną aš nuėjau pagal
Petrausko nurodytą adresą ir radau ten papulkininkį Ka
rolį Dabulevičių, Vladą Nasevičių ir Petrauską. Susipa
žinęs su Nasevičiumi, aš išėjau su juo į jo kambarį. Čia
Nasevičius pareiškė, kad jis pažįsta mane dar iš Vilniaus
universiteto, kur aš buvau karinio parengimo lektorius,
ir kad studentai apie mane, kaip apie žmogų, gerai atsi
liepdavo. Atėjus Tarybų valdžiai į Lietuvą, jis nutarė pa
kalbėti su manim apie susidariusią padėtį ir išsiaiškinti, ar
aš ketinu ką nors veikti prieš Tarybų valdžią. Aš jam
atsakiau, kad klausimą turi išspręsti koks nors autoritetin
gas vadovaujantis centras, kurį, mano nuomone, reikėtų
organizuoti. Išklausęs mane Nasevičius pareiškė, kad jo
kių vadovaujančių centrų kurti nereikia, nes tai gali su
žlugdyti visą darbą lietuvių tarpe. Reikia užmegzti ryšius
su Vokietija ir lietuvių užsienio centru, gauti iš ten inst
rukcijas ir sutinkamai su jomis dirbti. Jis taip pat iškėlė
pasiūlymą, kad reikia parodyti vokiečiams, jog mes akty128
viai dirbame antitarybinį darbą, bet, kokia forma, tuo
metu nepasakė.
Mes susitarėme toliau susitikinėti, naudojantis slapta
žodžiu „Ar aš galiu pasiskolinti Jaščenkos knygą — Tarp
tautinė teisė". Tas slaptažodis turėjo būti pasakomas te
lefonu ir, gavus teigiamą atsakymą, turėjo įvykti eilinis
susitikimas. Tokie susitikimai buvo 4—5, beveik visi jie
įvyko mano bute Vilniuje.
Kai susitikom antrą kartą (kiek aš prisimenu), Nasevičius pasiūlė man sudaryti planą, pagal kurį vokiečių lėk
tuvai turės išmesti Lietuvos TSR teritorijoje ginklus lie
tuvių nacionalistams. Ginklus buvo numatyta išmesti, pra
sidėjus karui tarp Vokietijos ir TSRS. Tokį ginklų išmetimo
planą sudarėme aš ir Kilius (jis dirbo neilgai). Iš pradžių
jo buvo sudaryta du egzemplioriai — Vakarų Rusijos (da
bar Lietuvos) žemėlapiuose, kurių masteliai buvo
1 : 300 000 ir 1 : 100 000. Vieną egzempliorių žemėlapyje
1 : 300 000 aš daviau Nasevičiui, kitas žemėlapis 1 : 100 000
liko pas mane, o paskui aš atidaviau jį Nasevičiaus atsiųs
tam žmogui. To žmogaus pavardės neprisimenu. Buvo nu
matyta šį antrą egzempliorių, jeigu vokiečių vyriausybė
patvirtins, sukarpyti, per atitinkamus asmenis nusiųsti
į tuos miestus, aplink kuriuos buvo numatoma išmesti
ginklus, ir perduoti vykdytojams — nelegalių karinių or
ganizacijų nariams. Buvo numatyta pasiųsti tam tikslui
tokius lietuvius-nacionalistus, kurie turėjo giminių pro
vincijoje ir gerai pažinojo tą vietovę, kur buvo numatoma
išmesti ginklus. Tokiais asmenimis mes daugiausia laikė
me studentus ir gimnazistus. Jie turėjo vietoje surasti su
kilimo organizatorius ir įteikti vykdymui iškarpą iš že
mėlapio — ginklų išmetimo plano.
Aš buvau paruošęs ir trečią ginklų išmetimo planą (že
mėlapyje 1 : 400 000), kurį betarpiškai aš pats ar per Kilių
atidaviau 179 teritorinės šaulių divizijos štabo operatyvinio
skyriaus raštvedžiui jaunesniajam leitenantui Vainoriui
laikyti bendrame žemėlapių sandėlyje; mano nurodymu
9 Užs. Nr. 1430
129
žemėlapį-planą paėmė Kilius pasiųsti per kokį nors žmogų
į užsienį, nes jis iš manęs žinojo, kad pirmasis planas, ku
rį pasiuntė Nasevičius, nepateko pagal paskirtį. Kilius
žemėlapį išsiuntė, bet ar žemėlapis-planas buvo gautas
ten, kur jis buvo skirtas, nežinoma, nes žmogus, gabenęs
jį į užsienį, pasieniečių buvo suimtas po to, kai išsiuntė
planą.
Aš paruošiau taip pat ir 4-tą ginklų išmetimo plano
egzempliorių (žemėlapyje 1 : 300 000), kurį perdaviau Ka
mantauskui ir pasiūliau atiduoti kam nors iš repatrijavimo
komisijos narių Kaune. Kartu su Kamantausku į Kauną
išvažiavau ir aš. Man esant namie savo šeimoje, pas mane
atėjo broliai Antanas ir Izidorius Andriūnai. Po kiek lai
ko pas mane užėjo Kamantauskas, kuris pranešė, kad žemėlapio-plano perduoti jam nepavyko, ir paliko jį man.
Kiek prisimenu, be Kamantausko, aš kreipiausi į brolius
Andriūnus, prašydamas pabandyti perduoti žemėlapį-pla
ną kam nors iš repatrijavimo komisijos narių, nes jie,
kaip vietiniai gyventojai, greičiau galės susitikti su tais
asmenimis, arba perduoti žemėlapį-planą kam nors iš iš
važiuojančių į Vokietiją lietuvių arba vokiečių. Antanas
tuojau su žemėlapiu-planu nuvažiavo į restoraną, bet įteik
ti jį kam nors nepavyko. Žemėlapį-planą aš palikau jiems,
tikėdamasis, kad jie išsiųs jį į užsienį, bet vėliau Izidorius,
kuris turėjo tą žemėlapį, buvo suimtas, ir jį paėmė VRLK
organai.
Penktas žemėlapio-plano (1 : 100 000) egzempliorius
buvo pas mane Vilniuje, o 1941 metų gegužės mėn. aš per
daviau jį saugoti Izidoriui Andriūnui, kurį suimant planą
taip pat paėmė VRLK organai. Ginklų išmetimo planai-žemėlapiai buvo sudaromi 1941 metų kovo—gegužės mėn.
Tuo pačiu metu buvo imtasi mano aukščiau nurodytų
priemonių pasiųsti žemėlapius-planus į Vokietiją. Kam bu
vo adresuojami žemėlapiai-planai Vokietijoje, aš nežinau,
išskyrus vieną atvejį, kai Nasevičius pasiuntė jį agrono
13»
mo Pajaujo, gyvenančio Suvalkų trikampyje, Punsko mies
telyje, adresu.
1941 metų kovo viduryje pas mane atėjo Kamantaus
kas ir pranešė, kad iš repatrijavimo komisijos nario Klau
so jis gavo radijo siųstuvą (kilnojamą), kuriuo reikia pa
sinaudoti ryšiams palaikyti su radijo stotimi Vokietijoje.
Aš sutikau su tuo pasiūlymu ir radistu pasiūliau buvusio
leitenanto, dirbusio geologinėje komisijoje, savo giminai
čio Leono Žemkalnio kandidatūrą. Aš supažindinau jį su
Kamantausku ir pasiūliau jiems patiems spręsti visus su
radijo siųstuvo darbu susijusius klausimus ir manęs apie
tai neinformuoti, nes areštavimo atveju aš norėjau žinoti
kuo mažiau smulkmenų apie vykdomą kontrrevoliucinę
veiklą. Aš paėmiau šifro raktą, susipažinau su juo, paskui
perdaviau jį Žemkalniui, kuris taip pat susipažino su juo
ir jį sunaikino.
Į Vokietiją siunčiamas šnipinėjimo žinias sudarydavau
ir šifruodavau aš, kartais padėdavo Žemkalnis. Mes pa
siuntėme tris telegramas ir gavome dvi. Pirmoje telegra
moje mes klausėme, ar jie gavo žemėlapį-planą su 77 gink
lų išmetimo taškais (pažymėtais raudonais ir mėlynais
kryželiais).
Antroje telegramoje mes pranešėme apie DVRA divi
zijų 24-ių vadų susirinkimą Rygoje, nurodydami jų vado
vaujamos kariuomenės rūšį. Į pirmąją telegramą mes ga
vome užklausimą, kam ir kas nešė žemėlapį-planą. Antroje
telegramoje buvo klausiama, kur yra mūsų radijo siųs
tuvas, kas jį aptarnauja ir kada bus sekantis perdavimas.
Į šiuos klausimus buvo sudaryta atitinkama trečia tele
grama. Buvo projektuojama pasiųsti telegramą apie Ta
rybinės kariuomenės permetimą prie sienos, bet nutrūko
ryšys ir mes negalėjome to padaryti.
Iš Žemkalnio pranešimo aš žinojau, kad su radijo siųs
tuvu dirbo Valkiūnas, o butų ieškoti padėjo mokytojas
Skripkauskas. Kitų asmenų, turėjusių ką nors bendra su
mūsų radijo siųstuvo darbu, Žemkalnis man neminėjo.
131
Mūsų radijo siųstuvo pavadinimas (iššaukiant) buvo
„KHA", o radijo stoties Vokietijoje, kur mes perduodavome šifruotas telegramas, buvo ,,IRF", bet tiksliai to ne
žinau.
Dirbti su radijo siųstuvu aš rekomendavau Zemkalnį ir
Vilniaus universiteto studentą Adolfą ar Alfonsą Armalį,
kuris, atvykęs iš pasienio ruožo, kur gyveno jo tėvai, at
ėjo pas mane su slaptažodžiu „Kumpis — 23“ ir įteikė du
laiškus, vieną nuo Naujokaičio ir kitą nuo leitenanto Bro
niaus Michelevičiaus, pabėgusio į Vokietiją. Tuos laiškus
jam atnešė iš Vokietijos man nežinomas kurjeris. Naujo
kaitis laiške pranešė, kad vokiečiai palankiai žiūri į lie
tuvius, kad tikrai bręsta karas tarp Vokietijos ir TSRS ir
kad reikia sudaryti vadovaujantį antitarybinį centrą Lie
tuvoje. Michelevičius savo laiške taip pat pranešė, kad
tikrai bręsta karas tarp Vokietijos ir TSRS, ir prašė pra
nešti jam karines žinias apie Raudonąją Armiją, apie Rau
donosios Armijos dalių dislokaciją Lietuvoje, jų motorizavimą ir kt. Už tokį atvirumą laiške aš net supykau, nes
tas dokumentas galėjo sužlugdyti visą mūsų veiklą. Ar
malis atvyko pas mane balandžio mėnesį, į laiškus aš taip
ir neatsakiau. Armaliui aš pasakiau, kad mes turime radijo
siųstuvą, bet ar panaudojo jį Žemkalnis, man nežinoma.
Armaliui aš pavedžiau Vilniaus universitete rasti du arba
keletą studentų įvairiems kontrrevoliuciniams pavedimams
atlikti, bet ar jis rado juos, ar ne, aš nežinau, nes 1941 me
tų gegužės mėnesio antroje pusėje jis pabėgo į užsienį,
pastebėjęs, kad jį seka VRLK organai.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per
skaityta, tai ir patvirtinu savo parašu.
1941 m. rugsėjo 30 d.
Iš Kibaus pranešimo aš žinojau, kad kapitonas Gužai
tis — 179 teritorinės šaulių divizijos 234 šaulių pulko 1 ba
taliono vadas — yra jo užverbuotas į mūsų organizaciją,
ir su juo galima kalbėti apie slaptus reikalus.
132
1941 metų kovo mėn. aš susitikau su Gužaičiu kari
niuose dviejų batalionų užsiėmimuose; jis buvo viename
batalione tarpininkavę aš atvažiavau su divizijos štabu
stebėti, kaip vyksta karinis mokymas; užsiėmimai vyko
dvi dienas. Per tą laiką mes kalbėjome su Gužaičiu įvai
riais mūsų organizacijos darbo klausimais ir svarstėme
taip pat lietuvių korpuso kariuomenės elgesį, vokiečiams
puolant Lietuvą Vokietijos karo su Tarybų Sąjunga metu.
Gužaitis buvo už tai, kad lietuvių korpusas turi sukilti, iš
eiti už Vilniaus miesto ir užimti ten žiedinę gynybą nuo
Raudonosios Armijos, o, sulaukus vokiečių kariuomenės,
sudaryti Lietuvos armijos branduolį; aš nesutikau su tokia
taktika, nes nebuvau tikras, kaip pažiūrės į tokį uždavinį
visa korpuso asmeninė sudėtis, nes tam tikslui buvo rei
kalinga masinė kontrrevoliucinė organizacija, o ji būtų
greit susekta. Korpuse buvusių organizacijos narių ir nu
matytų žmonių, su kuriais dirbo Kilius, žinoma, buvo ma
ža, kad visas korpusas galėtų sukilti.
Be to, aš maniau, kad Raudonosios Armijos dalys su
triuškins korpusą greičiau, negu ateis pas mus vokiečių
kariuomenė. Todėl aš pasiūliau dezertyravimo iš korpuso
į miškus metodą, o daugiausia, ką galima čia padaryti —
tai koordinuoti dezertyravimo pradžią, kryptį ir susirin
kimo vietą. Tokių dezertyrų koncentravimosi vieta aš
numačiau Valkininkų miškus (Rūdninkų girią). Tikslas
buvo pabėgti į mišką su lengvu ginklu ir sulaukti vokie
čių, o paskui tas pat, kaip ir Gužaičio pasiūlyme. Pastara
jam ne visiškai patiko mano pasiūlymas, bet po ilgų kal
bų jis sutiko su juo.
Šiuo klausimu aš taip pat kalbėjau ir su Kiliumi, kuris
daugiau laikėsi mano pasiūlymo. Pokalbis šiuo klausimu
dar įvyko 1941 metų balandžio mėnesį mano bute, kur
buvau aš, Kilius, Gužaitis ir Sadzevičius. Mes su Gužaičiu
kalbėjome, tęsdami ankstesnį pokalbį. Sadzevičiaus dėme
sys kažkur nukrypo, ir aš nežinau, ar jis ką nors suprato,
ar ne.
133
Prieš pabėgdamas į užsienį, Naujokaitis man pranešė,
kad Kaune gyvena savas patikimas žmogus, su kuriuo
slaptažodis yra „Levas — 113"; to .žmogaus pavardė Leo
nas Prapuolenis. 1941 metų balandžio pabaigoje Prapuole
nis atvyko į mano butą, kur tuo metu buvo ir Nasevičius.
Jis pasakė slaptažodžius „Kumpis — 23" ir „Levas—113"
ir pranešė, kad Naujokaitis, jo gautomis per dvi merginas
žiniomis, pereinant sieną buvo sužeistas ir dabar guli Tau
ragės miesto ligoninėje. Jis perdavė, kad karas tarp Vo
kietijos ir TSRS prasidės 1941 metų gegužės 1—10 d. lai
kotarpiu, ir prašė, kad lietuvių slaptos organizacijos būtų
pasiruošusios ir, prieš ateinant vokiečiams, tose vietose,
kur yra organizacijos narių, iškeltų plakatus „Lietuvių
aktyvistų frontas", o tvarkai prižiūrėti paskirtų atitinka
mus žmones su baltais raiščiais ant rankovės ir raidėmis
„TDA" — tai reiškia — tautinė darbo apsauga. Kadangi
pranešimas apie karo tarp Vokietijos ir TSRS pradžią bu
vo gautas vėlai ir mums neliko laiko plačiam kontrrevo
liuciniam darbui išvystyti, tai mes su Nasevičium atskiro
nutarimo nepriėmėme.
Kitą dieną ar vėliau, bet taip pat 1941 metų balandžio
pabaigoje, pas mane atėjo kurjeris iš Vokietijos, kažkoks
Taujenis ar Taujanskis, kuris pasakė slaptažodžius „Kum
pis— 23" ir „Saga — 23". Tas kurjeris pranešė, kad iš
tikrųjų greit bus karas tarp Vokietijos ir TSRS, bet ne
1941 metų gegužės 1—10 d. Taujenis papasakojo, kad to
kių kurjerių kaip jis daug pasiųsta iš Vokietijos į Lietuvą.
Prieš tai juos instruktavo vokiečių karininkas ir norėjo
duoti jiems pinigų, bet jie atsisakė. Paskui kalbėjęs kari
ninkas lietuvių kalba paaiškino, kad šiuo metu vokiečių
ir lietuvių interesai sutampa ir mes turime garbingai įvyk
dyti uždavinį, žinodami, jog tai bus Lietuvos naudai. Tau
jenis isnėio mane, kad, kilus karui, lietuviai nacionalistai
negadintų kelių, tiltų, neleistų bolševikams išvežti fabri
kų ir gamyklų įrengimų ir t. t. Kartu jis paprašė painfor
muoti jį apie slaptų lietuvių nacionalistinių organizacijų
134
darbą ir pasakė, kad, esant reikalui, jis vėl važiuos tai
pranešti į Vokietiją.
Aš trumpai painformavau jį apie mūsų atliktą kontr
revoliucinį darbą, bet kadangi skubėjau Gegužės pirmo
sios šventėms pas šeimą į Kauną, tai pasiūliau jam gauti
smulkesnę informaciją iš Kibaus, su kuriuo jie turėjo su
sitikti kitą dieną vakare pas leitenantą Eidimtą
,
*
pas kurį
jis taip pat buvo siųstas iš Vokietijos ir kur jis turėjo nak
voti. Kilių aš įspėjau apie tai tarnyboje 1941 metų balan
džio 30 d. ir paprašiau jį iš pradžių užeiti pas Nasevičių,
kad jis perduotų per jį Taujeniui tai, ką turi pranešti į Vo
kietiją. Su Taujeniu aš susitariau, kad jis turi vėl nuvykti
į Vokietiją patikslinti karo tarp Vokietijos ir TSRS pra
džios terminus, informuoti apie padėtį Lietuvoje ir gauti
visais klausimais aiškesnius nurodymus.
Kilius įvykdė mano pavedimą ir susitarė su Eidimtu
dar kartą susitikti Raudonosios Armijos korpuso name.
Tas susitikimas neįvyko todėl, kad Eidimtas buvo suimtas
kartu su Taujeniu už ryšius su pastaruoju.
Pagal mano žodžius užrašyta teisingai, man garsiai per
skaityta, tai ir patvirtinu savo parašu.
Kilius Juozas, Jono s., gimęs 1909 metais Rokiškio
apskrityje, Pandėlio valsčiuje, Paževiškių kaime. Kilęs iš
buožių.
KELIAUS JUOZO savarankiški parodymai
**
1941 m. birželio 13 d.
Aš, buvęs Raudonosios Armijos kapitonas Kilius Juo
zas, š. m. birželio mėn. 12 d. VRLK organų buvau areštuo
tas ir apkaltintas dalyvavimu kontrrevoliucinėje veikloje,
* Adolfas Eidimtas, Radviliškio rajono Matkaičio dvaro savininkas,
gestapo agentas. Hitlerininkus išvijus iš Lietuvos, vadovavo naciona
listinėms gaujoms. Red.
** ADSR d. r., 53, 193—209.
135
pradžioje buvau nusistatęs savo kaltę užginčyti, bet įsiti
kinęs, kad toks elgesys nei man, nei mano artimiesiems
nėra naudingas, nusprendžiau gera valia viską papasakoti
ir prisipažinti kaltu. Taip pasielgti mane paskatino
buv. mjr. Bulvičiaus man atsiųstas raščiukas, iš kurio įsi
tikinau, kad Bulvičius yra tikrai areštuotas ir apie savo
nelegalią veiklą rašo parodymą.
Impulsą pradėti nelegalią (kontrrevoliucinę) veiklą, da
vė nesulaikomas vokiečių armijos žygiavimas pietryčių
Europoje. Tuo laiku buvau įsitikinęs, kad, vokiečiams pa
ėmus savo hegemonijon Vakarų ir pietryčių Europą, karas
tarp Tarybų Sąjungos ir Vokietijos bus neišvengiamas.
Šiuos samprotavimus dar sustiprino intensyvus Raudono
sios Armijos tvirtinimasis ir jėgų telkimas savo vakarų
pasienyje. Akivaizdoje visos eilės vokiečių laimėjimų,
tuo laiku buvau įsitikinęs, kad, susikibus Tarybų Sąjungai
su Vokietija, laimės vokiečiai. Nors aiškiai žinojau, kad
vokiečiai ateis ne kaip išvaduotojai, bet kaip okupantai,
tačiau galvojau, kad jei mes, lietuviai, prisidėsime prie
Tarybų santvarkos likvidavimo, lietuvių tauta galės iš
vokiečių išsikovoti geresnę padėtį.
Po kelių pasitarimų su Bulvičiumi priėjome išvados,
kad reikia steigti nelegalią organizaciją. Kadangi šios
organizacijos veikla buvo numatyta provincijoje, civilinių
žmonių tarpe, abu su Bulvičiumi nusprendėme, kad orga
nizacijai turi vadovauti civiliniai asmenys, o vienas iš
mūsų įeitų į organizacijos centrą, kaip kariuomenės at
stovas. Buvome susitarę, kad toks atstovas bus Bulvičius,
o, jam susirgus, išvykus arba jį areštavus, vietoje Bulvi
čiaus būsiu aš. Organizuoti centrą buvo pavesta Naujokai
čiui. Naujokaitis laikė ryšį tik su Bulvičiumi. Aš su Nau
jokaičiu nebuvau net supažindintas. Naujokaitis, pajutęs,
kad yra VRLK organų sekamas, pabėgo į Vokietiją.
Naujokaičiui išvykus, Bulvičius ne kartą sakė, kad visas
pradėtas darbas staiga netekęs pagrindo, kad su civiliais
136
s. esą labai sunku susitarti, nes kiekvienas iš jų bijo rizikuo
ti. Kas po Naujokaičio ėmėsi šiam centrui vadovauti —
man nėra žinoma. Aš buvau Bulvičiaus įspėtas: „tu, kaip
mano pavaduotojas, stovi nuo šios organizacijos nuoša
liai. Tačiau centro žmonės yra įspėti, kad tu skaitaisi mano
pavaduotoju ir, man nesant, jei būtų reikalas, jie su tavim
susiriš". (Tokio atvejo nė karto nebuvo.)
Pas mjr. Bulvičių iš viso esu buvęs 6—8 kartus; daž
niausiai tarnybos reikalais. Vieną kartą pas jį buvo kaž
koks pilietis; susipažinus paaiškėjo, kad Kamantauskas.
Jį man pristatė kaip „savo žmogų". Antrą kartą esu pas
Bulvičių matęs tą patį Kamantauską ir dar vieną nepažįs
tamą asmenį.
Ši nelegali kontrrevoliucinė organizacija buvo pava
dinta „Aktyvistų frontu". Kiek mane Bulvičius informa
vo, ji vadovavosi nerašyta instrukcija: 1) kad nebūtume
žvalgybos organų susekti, tuo tarpu turėti tik centrą ir nu
matyti žmones, kuriuos, reikalui esant, galėtume išsiųsti
į provinciją. Šiuos ryšio žmones gerai ištirti, bet iki ne
atėjo laikas, su jais tiesioginio ryšio nesudaryti.
2. Prasidėjus karui, visais būdais afišuoti, kad čia vei
kia seniai sukurta ir rimtų žmonių vadovaujama organiza
cija— „Aktyvistų frontas", kurios atstovai yra įgalioti
tartis su Vokietijos vyriausybe dėl būsimos Lietuvos
santvarkos.
Žinojeu iš Bulvičiaus, kad šios nelegalios organizacijos
dispozicijoje yra slaptas radijo siųstuvas ir kad jis yra
Žemkalnio žinioje. Vieną kartą, kada Bulvičius turėjo
kažkur išvykti, supažindino jis mane su Žemkalniu (buv.
„Ramovės" valgykloje) ir pasakė, jei būtų reikalas, Žem
kalnis tave įspės. Po šio susitikimo su Žemkalniu daugiau
jokių reikalų neturėjau.
Balandžio 30 d. buvau Bulvičiaus įspėtas, gegužės 1 d.
nueiti pas Itn. Eidimtą (Šnipiškėse), pas kurį yra atvykęs
žmogus iš Vokietijos. Nuėjęs apie 21.00 vai., radau pas jį
137
pilietį Taujenį. (Nei Eidimto, nei Taujenio anksčiau nepa
žinojau.) Taujenis perdavė tokias informacijas: 1) visai
tikras dalykas, kad karas tarp TSRS ir Vokietijos prasidės
ne vėliau gegužės 10 d.; 2) kad Škirpos ir Skipičio Berlyne
vadovaujamas lietuvių centras įspėja per daug nepasiti
kėti vokiečių pažadais, nes vokiečiai, kurstydami Lietuvos
liaudį prieš Tarybų santvarką, siekia savo tikslo; 3) esą,
karinė vokiečių vadovybė yra pasirengusi karo pradžioje
išsodinti Lietuvoje stambius oro desantus. Apie šiuos de
santus turėtų burtis visa aktyvioji Lietuvos visuomenė.
Be to, pranešė, kad galėtų į aną pusę sienos pergabenti
kokį nors paketą. Apie tai painformavau Bulvičių, ir jis
pasiūlė šia proga pabandyti sutvarkyti radijo ryšį. Šiuo
reikalu buvau gavęs tokius nurodymus: mūsų radijo siųs
tuvas su vokiečiais negali susirišti ir, be to, jo darbas yra
labai pavojingas. Prašyti vokiečius, kad jie nustatytu lai
ku ir nustatyta banga informaciją duotų taip stipriai, kad
būtų galima priimti paprastu imtuvu. Tačiau gegužės 3 d.
nustatytu laiku Itn. Eidimtas neatvyko. Vėliau paaiškėjo,
kad jis areštuotas.
Birželio 8 (9?) apie 17 vai. skambino iš Pabradės ir prašė
įspėti mjr. Bulvičių, kad į Pabradę yra atvykusi jo žmona.
Bulvičius į Pabradę nuvyko ir, grįžęs apie 24, papasako
jo, kad kai kurie iš „mūsų" žmonių yra areštuoti, paimtas
radijo siųstuvas, ir kad Žemkalnis jaučiąs tiesioginį pavo
jų būti areštuotas. Tą pačią naktį Bulvičius buvo staiga
iššauktas į Varėną ir, kaip vėliau paaiškėjo, pakeliui buvo
areštuotas.
Aš, kaip Tarybų Sąjungos pilietis ir buvęs Raudonosios
Armijos vadas, jaučiuosi padaręs didžiulę klaidą, ją nuo
širdžiai apgailestauju ir laukiu teisingos tarybinių įstatymų
bausmės. Į šį purviną šunkelį — kontrrevoliucinę veiklą,
esu pasukęs grynai savo iniciatyva. Esu pasiryžęs kantriai
pernešti man skirtą bausmę, iš šio biauraus nusikaltimo
pasimokyti, kad vėl galėčiau kaip garbingas pilietis grįžti
į Tarybų Sąjungos tautų bendruomenę.
138
Kaltinamojo Kiliaus papildomi parodymai
1941 irt. birželio 13 d.
1. S. m. pavasarį, baigiantis vokiečių tautybės pilie
čių repatrijavimo terminui, apie 5 vai. ryto buvo pas mane
užėjęs pik. Itn. Sutkus ir papasakojo tokį įvykį: Grįždamas
naktį į savo butą, pastebėjo, kad prie jo buto sustojo ypa
tingo skyriaus automobilis, atvykę ypat. skyriaus atstovai
jo bute darė kratą, o tuo tarpu Sutkus iš tolo šį įvykį ste
bėjo. Automobiliui nuvažiavus, Sutkus atėjo pas mane,
prašydamas patarimo, ką dabar daryti? Aš pasiūliau gulti
į mano lovą, o dieną pabandyti išaiškinti, kokiu tikslu bu
te darė kratą. Tačiau Sutkus nusprendė, kad taip būtų ne
atsargu; pėsčias išėjo į Panerių stotį iš čia žadėjo vykti į
Kauną, o iš Kauno kaip nors slaptai į Vokietiją.
Po dviejų savaičių nuo šio įvykio buvo pas mane atvy
kęs pil. Svetlauskas, kuris atnešė man Sutkaus iš Vokieti
jos trumpą laiškelį. Rašo, kad laimingai perėjo sieną ir da
bar gyvena Eitkūnuose. Svetlauskas pasipasakojo, kad
verčiasi kontrabanda ir į Vokietiją vaikšto gana dažnai.
Svetlauskui mano adresą, matyt, buvo davęs Sutkus.
2. Per susitikimą pas Itn. Eidimtą pil. Taujenis papa
sakojo, kad savo akimis matęs Eitkūnuose gen. Raštikį,
apsirengusį kaimiečio drabužiais. Taip pat papasakojo
kaip tikrą dalyką, kad slaptai perbėgęs sieną pik. Kraunaitis.
Kaltinamojo Kiliaus savo ranka rašyti
papildomi parodymai
1941 m. birželio mėn. 15 d.
Su Bulvičium buvome pasiskirstę pareigomis se
kančiai: Bulvičius laiko asmeninį ryšį su konspiracinės
organizacijos centru ir su civiliniais visuomenės atstovais:
aš gi, kaip jo pavaduotojas, turėjau numatyti ir parengti
žmones korpuso karių tarpe. Buvau įspėtas, jog, kol ateis
tinkamas momentas, niekam nesakyti nei apie mūsų numa
139
tomus tikslus, nei apie tokią besikuriančią konspiracinę
organizaciją. Asmenų ištyrimą (išstudijavimą) turėjau da
ryti aplinkiniais keliais, t. y. asmeniniu stebėjimu ir, jei
būtų proga, pasikalbėjimais apie tarptautinę padėtį, apie
tarybinę santvarką, žmonių nuotaikas ir pan. O jau po
tokio stebėjimo daryti išvadą, ar tam tikras asmuo konspi
raciniam darbui gali būti tinkamas, ar ne. Mano asmeniš
kai tirtų karių sąrašas ir charakteristika duota tardytojui
atskirai.
Kada pradėjome galvoti apie uždavinių davimą Vilniu
je stovinčiosios kariuomenės dalims, iškilo reikalas į šį
darbą pritraukti dar vieną kitą patikimą asmenį. Tokiais
buvome numatę: kpt. Gužaitį, Itn. Sadzevičių ir kpt. Anta
navičių. Užmegzti su jais kontaktą buvo pavesta man. Pa
sikalbėjus su kiekvienu iš jų atskirai ir iškėlus klausimą:
ką turėtų daryti Lietuvos kariuomenės dalys, jei staiga
tarp TSRS ir Vokietijos kiltų karas. Kiekvienas iš jų patarė,
kad reikia parengti kokį nors veikimo planelį. Dar pra
džioje, rodcs, sausio ir vasario mėn., Antanavičius, Sadzevičius ir aš bandėme svarstyti patį pirmąjį variantą — pa
imti į savo rankas Vilniaus miestą ir po to organizuotai iš
vesti iš miesto lietuviškas dalis į Rūdninkų miškus. Bet,
paskaičiavę jėgas, įsitikinome, kad tokį uždavinį įvykdyti
esame per silpni. Po šio pasitarimo kuriam laikui viskas
buvo užmesta. Kpt. Gužaičiui ir Itn. Sadzevičiui buvo duo
tas uždavinys — numatyti „savo" žmones kariuomenės
dalyse.
Apie vasario mėn. pradžią abu su Bulvičium pasitarę
apsistojome ties paprastesnių variantu. Iškėlėme sau už
davinį — kaip galima daugiau išsaugoti nuo galimo sunai
kinimo mūsų korpuso gyvąją jėgą. Įsitikinome, kad dėl
visos eilės priežasčių kelti korpusui kokį nors ak
tyvų uždavinį būtų savižudybė. Kadangi visai neturime
šaudmenų, jei tik bandysime jėga užgrobti sandėlius ir pa
140
sipildyti šaudmenimis, per tas kelias valandas rusų motomechanizuotos dalys spėtų apsupti Vilnių ir pirma laiko
mus likviduotų. Atsižvelgiant j šiuos samprotavimus, buvo
apsistota ties šiuo variantu: pirmąją naktį, karui prasidė
jus, slaptai, be triukšmo, mažais būreliais „išgaruoti" iš
miesto ir aplinkiniais keliais susirinkti Rūdninkų (Valki
ninkų) miškuose. Kada buvo ties šiuo variantu galutinai
apsistota, man buvo Bulvičiaus pavesta jį pradiskutuoti su
Gužaičiu ir Sadzevičiumi (Antanavičiaus nusprendėme
daugiau į šį darbą netraukti, nes, kaip jis pasakė, dėl bro
lio pabėgimo į Vokietiją galįs būti sekąmas, o antra —
keturi jau būtų per didele grupė. Dėl to Antanavičius iš
pasitarimo iškrito visam laikui).
Kada šį variantą pateikiau Gužaičiui su Sadzevičium,
jie abu kategoriškai pasipriešino ir pasiūlė savo projektą:
susitelkti rajone Borove Rovy, Altarja, Vilnelės up., Liaskuvka ir čia gintis. Pagrindinis motyvas,— kad tą rajoną
iš visų pusių supa gamtinės prieštankinės kliūtys ir, kas
svarbiausia, jo centre yra šaudmenų sandėliai. Ypač Sadzevičius tvirtino, kad šiame rajone būtų galima išsilaikyti
kokią savaitę laiko. Kadangi aš jų projektui nepritariau,
o jie mano pateikto visai nenorėjo svarstyti — prie nieko
konkretaus nepriėję išsiskirstėme. Kada šio posėdžio išda
vas papasakojau Bulvičiui, jis taip pat jų projektą sukriti
kavo ir nurodė — pasistengti atitinkamai paveikti Gužaitį
su Sadzevičium, kad jie vardan bendro labo nuo savo pro
jekto atsisakytų ir prisidėtų prie mūsų. Kada po to susiti
kęs pasakiau Gužaičiui, kaip į šį reikalą žiūri Bulvičius,
jis, kad ir nenoromis sutiko nusileisti. Gužaičiui daviau už
davinį: numatyti išėjimui iš miesto ir pasitraukimui kelius
ir numatyti pulkuose žmones, per kuriuos galėtume su
pulkais turėti ryšį. Gužaitis pažadėjo tai padaryti. Vėliau
dar buvau atsitiktinai susitikęs 2—3 kartus Gužaitį ir at
skirai Sadzevičių ir painformavau, kad, gal būt, pavyks
ui
susitarti su vokiečiais, kad jie tuo momentu, kada mes
vykdysime uždavinį, bombarduotų kareivines ir Vilniaus
aerodromą.
Pastaba: Buvau pasirengęs šį pageidavimą perduoti vo
kiečiams per Taujenį. Tačiau, areštavus Itn. Eidimtą ir ne
pavykus radijo stotelei susirišti, šis pageidavimas vokie
čių nepasiekė. Taip pat buvo nusistatyta prašyti vokiečių
į korpuso dalių susirinkimo rajoną (Rūdninkų miškuose)
išmesti parašiutais šaudmenų. Šis pageidavimas taip pat
vokiečiams nebuvo perduotas.
Rajonai Rūdninkų miškuose, kur buvo numatyta išėju
sioms iš Vilniaus dalims susirinkti, yra juodu pieštuku pa
ženklinti 1 : 100 000 žemėlapyje. Šis žemėlapis yra mano
buvusioje palapinėje, portfelyje.
Kadangi gegužės mėn. pirmomis dienomis jokių artė
jančio karo simptomų nesirodė, be to, pradėjome rengtis
išvykimui į. vasaros stovyklą, visi pasirengimo darbai
savaime sustojo, nes jau buvo visai aišku, kad šio plano
vykdyti neteks.
Atvykus į vasaros stovyklą, tariausi su Bulvičium, ar
neapsimokėtų ir čia kokį nors planelį numatyti? Pasvarstę
priėjome tokios išvados: kadangi ir čia neturime su savimi
šaudmenų, galėtume nebent bandyti, karui prasidėjus,
mažais būreliais naktį išeiti iš stovyklos ir patraukti į Šven
čionėlių—Labanoro miškų masyvą. Bet kadangi iš visko
matėsi, kad karas greit nenumatomas, ties šiuo planu dau
giau nė nebeapsistojome. Per atsitiktinį susitikimą su
kpt. Gužaičiu visą tai papasakojau jam. Jis nepasisakė nei
už, nei prieš. Be to, jis pasakė: „Žinai, prieš vėją nepa
pūsi! Atrodo, liko tik viena išeitis — mesti visas fantazijas
iš galvos ir viską daryti taip, kaip reikalauja reali padėtis."
Teko su tuo sutikti.
Pasitarę su Bulvičium, priėjome išvados: tikrai, viso
kiom fantazijom turi būti galas! Dabar jau mums buvo
142
aišku, kad vokiečiai, nustatinėdami neva visai „tiksliai"
karo pradžios datas ir žadėdami paramą oro desantais,
mus tik klaidino, išnaudojo ir pagaliau... apgavo. Kaip
buvo numatyta perduoti parėdymus? Kariuomenės dalis
buvo numatyta įspėti ar perduoti uždavinius per ištirtus
ir patikimesnius divizijos štabo pareigūnus. Pvz., N parei
gūnas gauna visai konkretų uždavinį: vykti į M dalį ir
perduoti kapitonui K, kad slaptai veikiąs štabas jam įsa
ko vykdyti lokį tai uždavinį. Ar jis pats asmeniškai turi
daliai vadovauti, ar savo nuožiūra gali pavesti vadovavi
mą kuriam nors iš vyresnių — yra jo reikalas. Be to, jam
būtų tuo pačiu metu nurodytas vienas antras tos dalies
gerai ištirtas asmuo, kuriuos jis gali be jokios rizikos pa
sikviesti, kaip pagalbininkus.
Tačiau visa bėda, kad gerai ištirtų ir patikimų asmenų
skaičius kariuomenės dalyse buvo nepakankamas. Ypač
tokių žmonių trūko 184 šaulių divizijos dalyse. Ar buvo
ką nors išaiškinęs Gužaitis ir jei buvo, kokie tie asmenys,
man nėra žinoma.
Su provincijoje stovinčiomis dalimis buvo galvota
pasielgti taip. Pasiųsti į kiekvieną tokią dalį po vieną ry
šio žmogų (iš štabo) su uždaviniu vykti į artimiausią di
desnį mišką, čia išsisklaidyti ir veikti partizaniškai. To
kiems partizanų būriams telktis į tokius rajonus, kur buvo
numatyta nuleisti oro desantus.
Bulvičius iš kažkur sužinojo, kad vokiečiai esą pa
žadėję karo pradžioje Lietuvos teritorijoje plačiu mastu
panaudoti parašiutininkus ir, jei mes pageidautume, į nu
rodytus punktus išmestų ginklų ir šaudmenų. Kiek pa
svarstę, abu su Bulvičiumi parengėme tokią numatomų
ginklams išmesti punktų schemą — žemėlapį. Punktus rin
kome arčiau didesnių miestų bei miestelių, miškinguose
rajonuose. Iš viso buvome numatę, rodos, 77 tokius punk
tus. Rengdami šį planą iš karto braižėme trijuose žemėla
piuose: 1:300 000, kurį turėjome pasiųsti į Vokietiją;
144
1 : 100 000 — sau, vykdymui ir 1 : 400 000 — kaip atsarginį.
Visus reikalingus žemėlapius parūpinau aš (išskyrus
1 :400 000, kurį davė Bulvičius).
Pastaba: Baigdamas akademiją, kaip nuosavybę išsine
šiau apie 200 įvairių žemėlapių. Be to, apie 40—50 lapų
buvau gavęs iš išėjusio į atsargą akademijos kolegos
mjr. Bulikos.
Visi užbraižyti žemėlapiai pasiliko Bulvičiaus žinioje.
Apie kovo mėn. vidurį Bulvičius minėjo, kad vieną
tokį žemėlapį (rodos, 1 : 300 000) per kažką išsiuntęs į Vo
kietiją, bet mažai turįs vilties, kad jis pateks. Kada pas ma
ne atvyko Svetlauskas, apie minėto žemėlapio likimą Bulvi
čius neturėjo jokių žinių. Nusprendėme išnaudoti progą
ir išsiųsti dar vieną. Tada paėmiau iš Bulvičiaus 1 : 400 000
atsarginį žemėlapį ir dar vieną 1 : 1 000 000, kuriame buvo
punktų numeracija, padariau kopiją (taip pat 1 : 400 000) ir
pasiunčiau per Svetlauską. Kadangi .Svetlauskas sudarė
ne visai patikimo žmogaus įspūdį, jokių paaiškinimų bei
prierašų nedariau. Žodžiu, jam paaiškinau, kad susirišimui
mes siūlome tokius sutartinius ženklus: 1) atskridęs į ati
tinkamo punkto rajoną vokiečių lėktuvas išmeta raudoną
raketą, kas reiškia: „jei esate, pasiženklinkite"; 2) punkte
esą žmonės, pamatę vokiškais ženklais lėktuvą, užkuria
laužą (padaro dūmus) ir, jam išmetus raudoną raketą, gre
ta laužo pakloja baltą maršką, kas reiškia: „esame čia";
3) lėktuvas, pastebėjęs maršką, išmeta žalią raketą — „su
pratau", o po to vykdo numatytą uždavinį. Kad tą viską
galėtų tiksliai Svetlauskas perduoti — abejojau. Taip pat
Svetlauskui nurodžiau: 1) Jei vokiečiai šį planą tvirtina —
tegu tuoj apie tai kokiu nors būdu, eventualiai, per radiją,
praneša. 2) Mes lauksime atskrendant lėktuvo pirmąją ka
ro dieną apie 19.00—20.00 vai.
Apie tai, ar Svetlauskui šį žemėlapį pavyko perduoti,
ar ne — man nėra žinoma.
Kada atvyko Taujenis, nei apie vieno iš dviejų siųstų
žemėlapių likimą žinių neturėjome. Aš pasiūliau daryti dar
10 Užs. Nr. 1430
145
vieną kopiją ir siųsti ją per Taujenį. Ypač dar dėl to, kad
Taujenis užtikrino beveik visišką saugumą. Susitaręs su
Itn. Eidimtu gegužės 5 d. susitikti, parengiau kopiją
(400 000) ir rengiausi per Eidimtą perduoti ją Taujeniui.
Ant šios kopijos buvau savo ranka parašęs sutartinius
ženklus ir kitus paaiškinimus. Paaiškėjus, kad Itn. Eidimtas areštuotas, apie tai painformavau mjr. Bulvičių. Kadan
gi gegužės 1 d. pats buvau buvęs Itn. Eidimto bute, jaučiau
pavojų, kad galėjau būti saugumo organų pastebėtas ir
kiekvienu momentu areštuotas. Bulvičius patarė nieko ne
laukiant visus tris žemėlapius sunaikinti. Aš, tikėdamasis,
kad dar už dienos—antros gali pasitaikyti proga pasiųsti,
pradžioje žemėlapius buvau paslėpęs, bet, progai neatsira
dus ir artėjant terminui vykti į vasaros stovyklą, visus tris
žemėlapius (du gautus iš Bulvičiaus, ir parengtąją kopiją)
sudeginau..
Atvykęs Taujenis taip pat pareiškė, kad vokiečiai, ka
rui prasidėjus, numato plačiu mastu panaudoti išsodinimą
parašiutininkų ir į nurodytus punktus išmesti ginklų. Pa
sak jo, vokiečiai pageidautų, kad nurodytuose punktuose
teiktųsi vyrai, kur jie bus aprūpinti ginklais, instrukto
riais ir gaus konkrečius uždavinius. Nurodė, kad ši infor
macija iš visai rimtų šaltinių ir kad ja galima pasitikėti.
Kad tikrai spėtume pasiųsti į provinciją ryšininkus su inst
rukcijomis, pareiškė, kad apie karo pradžią būsime kokiu
nors būdu įspėti bent prieš 24 vai.
Kadangi šis ginklais aprūpinimo planas apėmė civilinę
visuomenę, daugiau jokių smulkmenų šiuo reikalu neži
nau. Viskas, ką čia šiuo klausimu nurodžiau, yra girdėta
arba iš Bulvičiaus arba iš Taujenio.
Kartu su Bulvičium svarstėme klausimą, kaip turėtų
elgtis mūsų vyrai, jei būtų paskelbta mobilizacija? Pavyz
džiui, tas pats Taujenis informavo,— kad vokiečiai veda
propagandą nesimobilizuoti, nestoti į armiją naujokams,
ūkininkams nevykdyti natūralinių prievolių (grūdų
pristatymo), žodžiu, visus Tarybų valdžios įsakymus boiko146
tuoti. Šiuo klausimu abiejų su Bulvičium buvo viena nuo
monė: panašiai boikoto propagandai nepritarti, nes ji tar
nautų ne mūsų, o grynai vokiečių interesams. Jeigu kas
nors klaustų, kaip tokiu atveju elgtis, patarti lojaliai vyk
dyti visus valdžios parėdymus bei reikalavimus. Ar buvo
iškeltas uždavinys šią mintį skleisti visuomenėje — man
nežinoma.
Esu iš Bulvičiaus girdėjęs, kad Vokietijoje esanti
sudaryta provizorinė Lietuvos vyriausybė, kuri kartu su
vokiečių tankais turėtų atvykti į Lietuvą. Jį kažkas įspėjo,
esą, būtų geriau, jei tokia būsima vyriausybė būtų numa
tyta iš Lietuvoje esančių žmonių, nes toji, kuri Berlyne,
esanti perdaug vokiška, t. y. kuri pasiryžusi vykdyti vis
ką, ką vokiečiai diktuos. Bulvičius žadėjo šiuo reikalu pa
sitarti su „civiliakais". Ar jis tarėsi, ar buvo kas nors šiuo
reikalu padaryta, Bulvičius manęs neinformavo.
Kada man Bulvičius paskyrė susitikimą su Taujeniu,
kartu pridūrė, kad jei iš Taujenio sužinočiau ką nors nau
jo, kad apie tai painformuočiau Nasevičių. Kadangi aš
Nasevičiaus pavardės visai nebuvau girdėjęs ir nežinojau
kaip jis atrodo, Bulvičius nupasakojo jo išvaizdą, davė ad
resą ir pridūrė — apie tavo atvykimą jis yra įspėtas. Jei
kartais nepatikėtų — parodyk savo asmens liudijimą. Po
pasimatymo su Taujeniu, ant rytojaus buvau užėjęs pas
Nasevičių, kuris mane priėmė labai rezervuotai ir bend
rai laikėsi labai atsargiai. Aš jam viską papasakojau, ką
buvau girdėjęs iš Taujenio, ir paklausiau, ar kartais ne
turi 1 : 400 000 žemėlapio. Žemėlapį surado ir davė (ant šio
žemėlapio buvau parengęs ginklų numetimo plano kopiją,
kurią norėjau pasiųsti per Taujenį). Kada paaiškėjo, kad
Eidimtas areštuotas ir parengtąją kopiją nebėra kaip pa
siųsti, Bulvičius patarė dar kartą užeiti pas Nasevičių ir
pasiteirauti, ar jis kartais nežino šiam tikslui žmogaus?
Buvau dar kartą pas Nasevičių, tačiau jis atsakė, kad šiuo
metu pasiųsti žemėlapiui jis neturi priemonių. Ir bendrai
davė suprasti, kad toks pašalinių asmenų lankymasis jam
147
nepatinka, kad, matyti, jis jaučiasi nesaugiai. Kada po to
paprašiau Bulvičiaus paaiškinti, kas per vienas yra tas
Nasevičius, jis atsakė: „Nebijok, tai mūsų žmogus, senas
prityręs konspiratorius." Koks jo vaidmuo mūsų organi
zacijoje—Bulvičius nepaaiškino. Daugiau su Nasevičium
jokių reikalų nesu turėjęs.
Papildymas 2 skirsnio. Kaip pasielgti su tokiais va
dais, kurie mūsų vykdomam planui nepritartų arba ban
dytų priešintis? Buvome numatę: visokiais būdais vengti
lieti kraują savųjų tarpe. Vartoti jėgą tik tada, jei kas
drįstų priešintis arba kliudyti. Kas nepanorėtų prie vyk
domo plano prisidėti — gali elgtis kaip tinkamas, prieš to
kius prievartos nenaudoti. Kadangi plano vykdymas buvo
numatytas nakties metu, galvojome šaukti bei įspėti tik
tuos vadus ir viršininkus, kurie mums palankūs arba bent
kurie nėra mums priešingo nusistatymo.
Bendrai ryšio ir įsakymų perdavimo planas dar nebuvo
kaip reikiant parengtas ir pvz., jei būtų tekę veikti, viskas
galėjo iširti vien dėl šio trūkumo.
Žemkalnis Leonas, Adomo s., gimęs 1911 m. Leningra
do mieste, lakūnas, iki arešto dirbo LTSR Geologijos val
dyboje.
ŽEMKALNIO LEONO parodymai
*
1941 m. rugsėjo 25 d.
Aš esu kontrrevoliucinės karinės nacionalistinės orga
nizacijos dalyvis, taip pat kontrrevoliucinei organizacijai
priklausiusiu radijo siųstuvu palaikiau ryšius su Vokietija.
Apie 1941 metų sausio mėnesį, man aplankius gimi
* ADSR d. r., 53, 28—41.
148
naitį kapitoną Bulvičių (mano žmonos sesers vyrą), pasi
kalbėjimo metu jis man papasakojo, kad Lietuvoje yra
kontrrevoliucinė organizacija, kuri ruošia Tarybų valdžios
nuvertimą.
Jis painformavo mane, kad iš Vokietijos nelegaliai
pereina į Lietuvos TSR daug lietuvių, kurie anksčiau, su
kūrus Tarybų valdžią Lietuvoje, buvo išvykę (pabėgę) į
Vokietiją. Jų tarpe yra ir asmenų, anksčiau tarnavusių
Lietuvos kariuomenėje. Iš jų majoras Bulvičius man pa
minėjo Kumpį ir, rodos, kažkokį buvusios Lietuvos kariuo
menės kapitoną. Jie informavę Bulvičių, kad Vokietijos
valdžios organai žadėjo suteikti pagalbą ir atkuriant kapi
talistinę santvarką Lietuvoje, padaryti Lietuvą Vokietijos
protektoratu. Taip pat Bulvičius man pasakė, kad jis or
ganizuoja pogrindinę nacionalistinę karinę organizaciją;
aš sutikau priklausyti jai ir, organizacijai pavedus, dirbau
kontrrevoliucinį darbą.
Iš Bulvičiaus informacijos aš supratau, kad jis priklau
so centriniam organizacijos štabui. Tačiau vėliau, apie
1941 metų gegužės vidurį, kai aš buvau Bulvičiaus bute
Vilniuje, Lenino gatvėje Nr. 29, kalbant su juo apie slaptos
organizacijos veiklą, jis man papasakojo turįs ryšius su
vienu žmogumi, kurio padėtis yra aukštesnė už jo, ir kad
jis, Bulvičius, slaptojoje organizacijoje yra jam pavaldus.
Bulvičius pabrėžė, kad tas žmogus konspiracijos sume
timais nemėgsta dažnai rodytis.
1941 metų kovo pradžioje ar vasario pabaigoje, netru
kus po vokiečių repatrijavimo komisijos išvykimo iš Lie
tuvos TSR, Kaune, Bulvičiaus bute Ringuvos gatvėje
Nr. 7, įvyko slaptosios organizacijos narių pasitarimas. Pa
sitarime dalyvavo majoras Bulvičius, advokatas Kaman
tauskas ir aš — Žemkalnis. Tame pasitarime buvo svarsto
mas klausimas dėl ryšių su Vokietija užmezgimo radijo
siųstuvu. Kamantauskas ir Bulvičius kalbėjo, jog yra ra
dijo siųstuvas ir reikia jį, radijo siųstuvo aprašą, kodus ir
šifrą nuvežti į Vilnių, kad būtų galima pradėti darbą.
149
Dokumentus nuvežti buvo pavesta man. Visus radijo
siųstuvo techninius dokumentus pakete Kauno stotyje
man įteikė Kamantauskas.
Sugrįžęs į Vilnių, kitą dieną aš nuėjau pas majorą Bulvičių, ir jo bute mes su juo apžiūrėjome radijo siųstuvo
aprašą, kodus ir šifrą. Visi tie dokumentai buvo vokiečių
kalba. Susipažinus su dokumentais, majoras Bulvičius pa
vedė man užeiti pas Kamantauską ir apžiūrėti radijo siųs
tuvą.
Kitą dieną, apie 8—9 vai. vakaro, aš užėjau pas Ka
mantauską, kuris gyvena gatvėje, esančioje netoli Lukiš
kių aikštės. Jis buvo namie. Netrukus po mano atėjimo į
Kamantausko butą atėjo Skripkauskas, su kuriuo Ka
mantauskas mane supažindino. Supažindindamas mane
su Skripkausku, Kamantauskas įspėjo, kad Skripkauskas
yra mūsiškis ir priklauso slaptai organizacijai. Mes visi
trys apžiūrėjome radijo siųstuvą ir nutarėme jį nunešti pas
Skripkauską, nes buvo numatyta pradėti darbą su radijo
siųstuvu jo bute.
Kaip buvo susitarta su Bulvičium, aš turėjau nuvykti į
Skripkausko butą ir konkrečiai išspręsti klausimą dėl radi
jo siųstuvo darbo. Aš nutariau užverbuoti į organizaciją
DVRA lietuvių korpuso leitenantą Joną Valkiūną, kuris
tarnavo ryšių būryje ir gerai pažįsta radijo siųstuvo dar
bą. Valkiūnui aš paskambinau telefonu ir susitariau su juo
susitikti „Pilzeno“ bare Lenino gatvėje, kur mes ir susiti
kome.
Kalbėdamas su Valkiūnu, aš tiesiog paklausiau jį, ar
jis sutinka dalyvauti slaptoje organizacijoje ir būti telegra
fistu ryšiams su Vokietija palaikyti. Valkiūnas sutiko daly
vauti slaptos organizacijos darbe. Tuomet aš jam papasa
kojau, kad organizacija jau turi radijo siųstuvą ir jo tech
ninius dokumentus. Valkiūną aš gerai pažinau, nes mes
kartu tarnavome Lietuvos kariuomenėje, žinojau jo nu
sistatymą, todėl ir ryžausi tiesiog iškelti jam klausimą dėl
darbo slaptoje organizacijoje, nors prieš tai, kalbant apie
150
Valkiūną su majoru Bulvičium, pastarasis mane įspėjo,
kad Valkiūnas yra DVRA pirmūnas ir gali nesutikti stoti
į slaptą organizaciją, todėl reikia būti atsargiam.
Užverbavęs Valkiūną, kartu su juo aš nuėjau pas
Skripkauską, gyvenantį Žygimanto gatvėje Nr. 20.
Skripkausko bute mes nutarėme radijo siųstuvą laiki
nai perkelti pas Valkiūną, ir kartu su juo aš nunešiau ra
dijo siųstuvą į jo butą Uosto gatvėje Nr. 20, bt. 22.
Valkiūno bute mes drauge su juo kruopščiai apžiūrė
jome radijo siųstuvą ir nustatėme, kad jis yra techniškai
sutvarkytas ir visiškai tinkamas darbui.
Kaip buvo susitarta su Skripkausku, sekmadienį,
1941 metų kovo 30 d., jis, Skripkauskas, turėjo laukti mūsų
netoli Pavilnio geležinkelio stoties, o mes su Valkiūnu tu
rėjome paimti radijo siųstuvą iš Valkiūno buto ir nuvežti
į Pavilnį. Mes taip ir padarėme. Apie 3 vai. dieną susitikę
Pavilnyje su Skripkausku, kuris mūsų laukė, mes visi trys
su radijo siųstuvu nuėjome pas geležinkelininką Gobį. Go
bio bute pastatėme radijo siųstuvą ir susirišome su stotimi
,,IRF", esančia Vokietijoje.
Turiu pasakyti, kad šeštadienį, 1941 metų kovo 29 d.,
Bulvičius įteikė man perdavimui šifruotą radiogramą. Ra
diogramoje buvo klausiama, ar organizacijos užsienio
centras gavo jo anksčiau išsiųstus planus. Man paklausus
Bulvičiaus, kokie tai planai, jis atsakė, kad tai yra planai
su septyniasdešimt septyniais raudonais ir mėlynais ratu
kais, išsiųsti per specialų užsienio kurjerį organizacijos
užsienio centrui.
Be minėtos radiogramos, išsiųstos 1941 metų kovo 30 d.,
mes pasikeitėme per radiją pasveikinimu, atviru kodu.
Perduodant radiogramą dalyvavau aš (perdaviau ir pri
ėmiau), Valkiūnas ir Skripkauskas. Geležinkelininkas tuo
metu buvo komandiruotėje, o kur buvo jo žmona, nežinau,
bet jos kartu su mumis kambaryje nebuvo.
Baigę darbą, radijo siųstuvą palikome Gobio bute, o
mes visi trys pėsčiomis išėjome į Vilnių.
151
Radiogramą šifravau aš—-Žemkalnis ir majoras Bulvi
čius; paprastai radiogramos buvo šifruojamos Bulvičiaus
bute. Kodai buvo gauti iš Kamantausko ir laikomi pakete,
apie ką aš aukščiau kalbėjau, o dalį, kuri buvo ne pakete,
Kamantauskas per Bulvičių perdavė man.
Radijo stoties, esančios Vokietijoje, pavadinimas ,,IRF"
taip pat gautas iš Kamantausko pakete. O mūsų radijo
siųstuvo pavadinimas „KHA" taip pat gautas iš Kaman
tausko. Šifrus aš galiu pats išdėstyti, nes juos žinau; pra
šau šifrus pridėti prie protokolo. Už šifro teisingumą aš
atsakau.
Kokia banga mes dirbome, tiksliai pasakyti negaliu,
bet maždaug 50—60 metrų, ir visa tai yra pažymėta radijo
siųstuve.
Iš viso mes buvome susijungę per radiją su organiza
cijos užsienio centru, su stotimi „IRF" du kartus: pirmą
kartą 1941 metų kovo 30 d. ir antrą kartą sekmadienį,
1941 metų balandžio 6 d., iš tos pačios vietos netoli Pavil
nio stoties. 1941 metų balandžio 6 d. buvo perduotos dvi
radiogramos. Tas radiogramas sudariau aš ir majoras Bul
vičius. Vienoje radiotelegramoje pranešėme apie tai, kad
divizijų vadų pasitarime Rygoje dalyvavo apie dvidešimt
divizijų vadų. Antros radiotelegramos turinio dabar ne
prisimenu, kai prisiminsiu, išdėstysiu jį.
Iš Vokietijos 1941 metų balandžio 6 d. mes gavome dvi
radiogramas. Pirmoje jie klausė, kokius planus mes pa
siuntėme, per kur ir kieno vardu. Ta radiograma buvo lie
tuvių kalba.
Antroje radiogramoje jie klausė, kur yra siųstuvas,
kas dirba, ir prašė nurodyti perdavimo laiką. Ši radiogra
ma buvo gauta vokiečių kalba. Į tas dvi radiotelegramas
atsakymo mes nedavėme, nes po 1941 metų balandžio 6 d.
mums nepavyko susirišti, nors mes tris kartus bandėme
susijungti su jais.
Bulvičius ir aš nutarėme radijo siųstuvą iš geležinkeli
ninko Gobio pernešti į „Lokio" barą, esantį Lenino gat152
vėje. Su to baro šeimininku Buivydu dėl radijo siųstuvo
laikymo aš pats susitariau, informavęs jį apie organizaciją
ir radijo siųstuvą; jis sutiko būti organizacijos nariu ir
laikyti pas save radijo siųstuvą. Po radiogramos perdavi
mo 1941 metų balandžio 6 d. Gobys atvežė geležinkeliu
radijo siųstuvą ir mano nurodymu perdavė jį laikyti baro
šeimininkui. „Lokio" baro šeimininko bute aš pastačiau
radijo siųstuvą ir, laikydamasis iš Kamantausko gautos
instrukcijos, nurodžiau radijo stoties „IRF” darbo laiką...
Aš bandžiau susijungti su stotimi „IRF", bet radijo
stotis kažkodėl neatsakė; aš turėjau perduoti radiogramą,
kurią sudarė ir šifravo majoras Bulvičius drauge su ma
nim. Radiogramoje buvo nurodoma tai, kokie planai pa
siųsti, per ką, kokiu keliu, ir tai, kad tie planai nepateko
pagal paskirtį, nes kurjeris ar palydovas pereinant sieną
sužeistas ir planai perduoti kitam asmeniui, kuris turėjo
juos pristatyti į paskirties vietą, į Punsko miestą (vokie
čių okupuotą).
Radiogramoje buvo nurodytas slapyvardis to asmens,
kuris turėjo atvykti ir pristatyti planus, ir pavardė to as
mens, kuris turėjo juos priimti.
Aš pranešiau majorui Bulvičiui, kad nesusirišau per
radiją ir radiogramos neperdaviau, nes siųstuvas pastaty
tas nepatogioje vietoje ir antena bloga. Jis man atsakė,
kad nereikia skubėti, radijo siųstuvą reikia pernešti į kitą
vietą ir perduoti radiogramą.
Po to majoro Bulvičiaus nurodymu aš užmezgiau ry
šius su Vilniaus universiteto studentu Armaliu, kuris tu
rėjo rasti vietą radijo siųstuvui. Ryšiams su Armaliu už
megzti Bulvičius man davė slaptažodį „A-29"; tą slapta
žodį panaudojau pirmą kartą susitikęs su Armaliu. Pas
Armalį aš nuėjau į jo butą, bet neradau jo namie, todėl
palikau jam raštelį su slaptažodžiu ir prašiau jį užeiti į
„Lokio“ barą. Kad galėčiau pažinti Armalį bare, raštelyje
aš jam parašiau, kad, atėjęs į barą, jis atsisėstų už stalo ir
padėtų prieš save knygą; taip jis ir padarė.
153
Kitą dieną Armalis atėjo į barą, kur aš užmezgiau ry
šius su juo. Kalbėdamas su Armaliu aš jam pasakiau, kad
atėjau užmegzti ryšius su juo majoro Bulvičiaus nurody
mu ir kad jis turės rasti vietą, kur galima bus. pastatyti
radijo siųstuvą. Armalis man pareiškė, kad jis jau turi
vietą radijo siųstuvui ir galima jį ten pernešti. Prieš pa
simatymą su Armaliu aš kalbėjau su Skripkausku, kad jis
rastų vietą radijo siųstuvui, ir jis žadėjo atsiųsti į barą
paimti radijo siųstuvą vieną vyriškį su mergina, bet ka
dangi iš Skripkausko susitartu laiku paimti radijo siųstu
vo niekas neatėjo, tai, kaip mes buvome susitarę, radijo
siųstuvą iš baro pas save namo paėmė Valkiūnas. Kaip su
sitarėme su Armaliu, jis turėjo atsiųsti kitą merginą, gy
venančią Vilniuje, Jogailos gatvėje; jos pavardės aš ne
žinau. Ją mačiau Valkiūno bute, kai ji paėmė pas save ra
dijo siųstuvą, ir su ja drauge, t. y. teisingiau pasakius,
paskui ją nuėjau į butą minėtoje gatvėje. Netrukus pas
ją į butą atėjo Armalis ir mergina, gyvenanti viename
kambaryje su ta mergina, kuri nešė radijo siųstuvą. Bute aš
ją įspėjau, kad raktus nuo čemodano sū radijo siųstuvu ji
laikytų su savim. Po savaitės ta mergina Armalio nuro
dymu ir mano pasiūlymu nunešė radijo siųstuvą į Vilniaus
universiteto studento Moskalenkos butą. Moskalenkos bu
te mes du kartus bandėme susijungti su radijo stotimi
„IRF", bet dėl blogos antenos tai nepavyko. Aš kalbėjau
su Armaliu, jog reikia radijo siųstuvą pernešti į kitą vietą,
ir tuomet jis man pasakė, kad ruošiasi bėgti į Vokietiją.
Po to jis paklausė manęs, ar aš neturiu ko perduoti į Vo
kietiją. Aš atsakiau, jog neturiu, ir patariau jam kreiptis
pas majorą Bulvičių. Daugiau aš su Armaliu nebuvau su
sitikęs. Kai sutikau Skripkauską, šis pareiškė, kad radijo
siųstuvą reikia nuvežti į Lentvarį, bet aš to daryti jam ne
patariau ir pasiūliau paieškoti vietos Vilniaus mieste.
Kartą man esant pas Bulvičių jo bute, atėjo taip pat
Kamantauskas ir pranešė, kad radijo siųstuvas nuvežtas
154
į Lentvarį. Apie 1941 metų gegužės 28 ar 29 d. man į dar
bą paskambino Kamantauskas ir paprašė užeiti pas jį. Kai
užėjau pas jį į butą, jis man pasakė, kad radijo siųstuvas
iš Lentvario paimtas ir yra pas Kriščiūną, gyvenantį Di
džiojoje gatvėje Nr. 24, bt. 8, ir prašė mane radijo siųstuvą
iš ten pernešti į kitą vietą. Aš atsakiau Kamantauskui, kad
susitarsiu su Birute Tijūnaityte, gyvenančia Akmenų gat
vėje Nr. 3, bt. 2, kuri sutiko su mano pasiūlymu ir žadėjo
priimti radijo siųstuvą.
Su Tijūnaityte aš pasikalbėjau ir paklausiau, ar ji ne
bijo priimti saugoti slaptą čemodaną; ji su tuo sutiko ir
mano nurodymu radijo siųstuvą iš Kriščiūno parsinešė į
savo butą.
Kamantauskas pasakojo, kad jis palaikė ryšius su vo
kiečių repatrijavimo iš Lietuvos TSR komisija, kuri dirbo
Kaune. Tos komisijos pirmininkas buvo Klausas
,
*
su ku
riuo jis ilgai kalbėjosi ir kuris pasiūlė radijo siųstuvą
slaptos organizacijos darbui. Kamantauskas sutiko ir pri
ėmė radijo siųstuvą.
Kamantauskas man ir Skripkauskui savo bute pasako
jo, kad tuomet, kai Klausas jam pasiūlė kurti kontrrevo
liucinę organizaciją Lietuvos TSR ir jis, Kamantauskas,
sutiko, Klausas jam sakė, kad po 3—4 mėnesių tarp Vo
kietijos ir Tarybų Sąjungos bus karas, ir Lietuvoje reikia
ruoštis suteikti paramą vokiečių kariuomenei, kad Lietu
vai būtų suteikta autonomija vokiečių protektorate.
Aš žinau, kad organizacijai vadovavo majoras Bulvičius ir advokatas Kamantauskas; be to, žinau dar vieną,
kuris lankėsi pas majorą Bulvičių ir kuriam organizaci
joje majoras Bulvičius ir Kamantauskas buvo pavaldūs.
Aš žinau, kad iš užsienio pas majorą Bulvičių buvo
atvykęs buvęs Lietuvos kariuomenės leitenantas Damb
rauskas, kuris atvežė instrukcijas kontrrevoliucinei orga
nizacijai. Bulvičius man pasakojo, kad pagal Dambrausko
* Klausas buvo tik komisijos narys. Red.
155
atvežtus nurodymus vokiečių kariuomenės įžengimo į
Lietuvos TSR teritoriją momentu mes turėsime užtikrinti,
kad visi organizacijos dalyviai turėtų ant rankos ženklą iš
trijų raidžių5—„TD A", tai reiškia—„Tautinė darbo ap
sauga".
Kaip man sakė Armalis, jis taip pat turėjo išvykti į už
sienį, ir aš jam patariau kreiptis pas majorą Bulvičių gauti
uždavinio. Ryšius su užsieniu palaikė Naujokaitis, nes vie
noje radiogramoje buvo minima jo pavardė ir nurodoma,
kad jis turi vykti į užsienį ar pas jį turi atvykti iš užsie
nio, dabar tiksliai neprisimenu.
Bulvičius man sakė, kad pas jį ddug kas ateina iš už
sienio, bet konkrečių pavardžių jis neminėjo. Prisimenu,
kad Bulvičius man minėjo Kumpio, kaip užsienio kurjerio,
pavardę ar slapyvardį. Ta pati pavardė buvo minima Bulvičiaus sudarytoje radiogramoje apie tai, kad Kumpis turi
vykti su medžiaga į užsienį.
Aš jau nurodžiau organizacijos dalyvius: Bulvičius,
aš — Žemkalnis, Skripkauskas, Kamantauskas, Armalis,
Valkiūnas, Moskalenko, Gobys, Kriščiūnas, Buivydas ir
dvi merginos, apie kurias aš daviau parodymus aukščiau.
Bulvičius man sakė, kad slaptai organizacijai priklauso
DVRA lietuvių korpuso kapitonas Kilius, kuris yra Bulvičiaus pavaduotojas organizacijos darbui. Jeigu Bulvičius
išvažiuos arba bus suimtas, aš turėsiu užmegzti ryšius su
kapitonu Kiliumi; jokių slaptažodžių nesutarėme, nes aš
asmeniškai pažįstu Kilių ir jis mane taip pat pažįsta.
Iš Bulvičiaus informacijos man yra žinoma, kad orga
nizacijos užsienio centrui priklauso buvęs Lietuvos pa
siuntinys Vokietijoje Škirpa ir buvusios Lietuvos kariuo
menės husarų pulko leitenantas Michelevičius.
1941 m. rugsėjo 26 d.
1941 metų birželio 7 d., atėjęs į darbą Geologinėje val
dyboje, aš pastebėjau, kad nėra Birutės Tijūnaitytės. Aš
atkreipiau į tai dėmesį, nes ji paprastai laiku ateidavo į
156
darbą. Apie 10 vai. 30 min., grįžęs iš taupomosios kasos,
aš paklausiau bendradarbį Vladą Vaitkevičių, kur jo virši
ninkė. Jis atsakė nežinąs. Aš jam patariau nueiti pas Tijūnaitytę į jos butą ir sužinoti, ar ji nesusirgo. Visa tai aš
dariau, norėdamas įsitikinti, ar nesuimta Tij Onaitytė. Grį
žęs iš Tijūnaitytės Vaitkevičius man pranešė, kad ji yra
suimta ir 1941 metų birželio 7 d. rytą ją išvežė.
Gavęs tas žinias, aš nutariau pasislėpti, siekdamas iš
vengti arešto. Išėjau iš darbo ir nuvykau į Vilniaus stotį.
Prie stoties aš laukiau traukinio iki 19 vai. 25 min. ir tuo
traukiniu išvažiavau į Kauną. Ten tuoj nuėjau namo,
pas žmoną Janiną Zemkalnienę, gyvenančią Ringuvos
gatvėje Nr. 7. Žmonai aš papasakojau, kad mane nori su
imti, apie tai papasakojau ir Marijai Bulvičienei (majoro
Bulvičiaus žmonai). Joms taip pat papasakojau apie tai,
kad esu kontrrevoliucinės,organizacijos dalyvis, apie or-'
ganizacijos turimą radijo siųstuvą ir t. t.
Apie tai aš papasakojau esant joms ir mano žmonos
tėvui Aleksandrui Danevičiui, gyvenančiam majoro Bul
vičiaus bute. Danevičiui aš pasakiau, kad majoras Bulvičius kalbėjo apie paslėptus pistoletus ir kad man būtinai
reikia gauti vieną pistoletą. Jis man davė vieną pistoletą
ir 50 šovinių. Kadangi nakvoti žmonos bute man buvo pa
vojinga, mes visi trys susitarėme paieškoti man buto ir nu
tarėme, kad aš nakvosiu atsargos kapitono Andriūno, gero
Bulvičiaus draugo, bute.
Kai atėjo Andriūnas, iškviestas telefonu, aš jam smul
kiai papasakojau, jog slapstausi dėl to, kad suimta mergi
na, pas kurią buvo laikomas radijo siųstuvas ir kuri žino
mano pavardę ir todėl gali mane išduoti.
Andriūnas sutiko mane priimti, ir aš su juo ilgai kalbė
jausi .apie pabėgimą į Vokietiją. Andriūnas pažadėjo suor
ganizuoti mano pabėgimą ir pasakė, kad jis matėsi su
žmogumi, kuris jam papasakojo, jog keletas žmonių, per
sirengę raudonarmiečių uniforma, ruošiasi bėgti į Vo
kietiją. Į Vokietiją besiruošiančių bėgti asmenų tarpe jis.
157
paminėjo buvusį buržuazinės kariuomenės pulkininką
Bobelį; visi tie asmenys stengiasi gauti automašiną ir ja
važiuoti.
Andriūnas žadėjo pasiųsti mane į užsienį kartu su mi
nėta grupe.
1941 metų birželio 9 d. vakare iš Andriūno aš išėjau
pas savo žmonos tėvo brolį Danevičių, pas kurį pernakvo
jau. Ten mane lydėjo žmonos tėvas Aleksandras Danevičius. 1941 metų birželio 7 d., kai aš atvažiavau į Kauną,
jau pirmo pasikalbėjimo metu mes visi nutarėme, kad
majoro Bulvičiaus žmona važiuotų pas jį į Pabradės ka
rinę stovyklą ir įspėtų jį apie areštus ir apie tai, kad radi
jo siųstuvas susektas ir paimtas, taip pat apie tai, kad aš
pats pabėgau iš Vilniaus. Pirmadienį, 1941 metų birželio
9 d., rytą Bulvičienė išvažiavo pas vyrą į Pabradę. Antra
dienį apie 10 vai. rytą Bulvičienė paskambino telefonu
į mano žmonos dėdės Danevičiaus butą ir pranešė, kad
Vilniuje ji matėsi su mergina, kurios pavardės ji nepasakė,
bet aš jau žinojau, kad ji kalba apie Tijūnaitytę, nes aš bu
vau davęs Bulvičienei jos tarnybinį telefoną ir prašęs pa
skambinti man, ar ji suimta, ar ne. Bulvičienė man pasakė,
kad ji, toji mergina, buvo suimta, o paskui paleista ir to, ką
ji turėjo, pas ją jau nebėra, t. y. radijo siųstuvas, kiek aš
supratau, paimtas.
Kai aš 1941 metų birželio 10 d. nuėjau pas savo žmoną
į Ringuvos gatvę Nr. 7, ten jau buvo grįžusi iš Vilniaus
Bulvičienė ir smulkiau papasakojo apie savo susitikimą
su Tijūnaitytę ir vyru majoru Bulvičium, kuris patarė man
grįžti į tarnybą. Apie tai, ką ketina daryti Bulvičius, ji man
nieko nepasakė.
Aš nutariau pereiti sieną, kaip jau buvau parodęs apie
tai aukščiau. Pakalbėjau su Andriūnu, bet jis pasakė, kad
antrą kartą nebebuvo sutikęs žmogaus, kuris užsiima ne
legaliu vedimu į užsienį, todėl konkrečiai su juo nieko
nesusitarėme. Andriūnas prižadėjo patikslinti šį klausimą
ir man pranešti.
158
Pistoletą ,,DV" ir 50 šovinių, žmonai prašant, aš pali
kau pas ją, o pats birželio 11d. rytą išvažiavau į Vilnių.
Kadangi majoro Bulvičiaus žmona pasakojo, kad ji
Vilniuje matėsi su Tijūnaityte, aš nutariau atvažiuoti į Vil
nių pasimatyti su ja ir smulkiai sužinoti apie radijo siųs
tuvą, t. y. ar siųstuvas VRLK paimtas, ar perduotas kam
nors kitam.
Atvažiavęs į Vilnių, aš iškviečiau Tijūnaitytę telefonu
ir dieną susitikau su ja prie Lietuvos TSR Geologinės val
dybos įstaigos.
Tijūnaityte papasakojo, kad radijo siųstuvą paėmė
VRLK organai. Po to man viskas paaiškėjo, ir daugiau nie
ko su ja nebekalbėję atsisveikinome. Po susitikimo su Ti
jūnaityte aš ėjau pas Bulvičiaus seserį, gyvenančią Tauro
gatvėje Nr. 19, bt. 5, bet pakeliui buvau suimtas.
Nasevičius Vladas, Vlado s., gimęs 1909 m. Rygos
mieste.
NASEVICIAUS VLADO parodymai
*
1941 m. spalio mėn. 2 d. aš, Nasevičius Vladas, Vla
do s. duodu šį parodymą:
1941 m. sausio mėn. pabaigoje pas mane atėjo nepažįs
tamas ūkininkas, kuris sakėsi turįs su manimi pasikalbėti
kaip Skipičio siųstas žmogus. Jis man pakartojo mano su
Skipičiu susitartą slaptažodį „Rapolas" tris kartus. Sį slap
tažodį aš su Skipičiu susitariau 1940 m. rugpiūčio mėnesio
pabaigoje, kada jis sakė išvyks iš Kauno pailsėti į Birštoną
ir į tėviškę. Be to, sakė jis, kad gali jį, kaip visuomenės
veikėją, areštuoti arba jo ieškoti. Todėl, jei jis atsiųs pas
mane žmogų, kuris pasakys tris kartus „Rapolas", tai prašė
pranešti per tą žmogų jam, ar jo neieško Draugijoje už
sienio lietuviams remti. Per tą laiką nuo mudviejų išsisky
rimo iki aš baigiau darbą Draugijoje užsienio lietuviams,
* ADSR d. r., 53, 259—267.
160
t. y. likvidavau ją 1940 iii. rugsėjo mėn. 15 d. ir iki 1941 m.
sausio mėn. pabaigos niekas pas mane nebuvo atėjęs. Šito
žmogaus, nedidelio ūgio, ūkininko drabužiais apsivilkusio,
menkoko išsilavinimo, kuris sakėsi ateinąs iš anos pusės —
iš Seinų, aš nepažįstu ir pavardės nežinau, nes jis man jos
nesakė. Ūkininkas, Skipičio siųstas, atėjęs 1941 m. sau
sio mėn. pabaigoje man pasakė tris kartus „Rapolas" ir
Skipičio vardu pranešė ir prašė štai ko: Skipitis esąs Ber
lyne. Jo ir kitų pabėgusių lietuvių žiniomis, karas tarp
Vokietijos ir TSRS šį pavasarį tikrai būsiąs, vadinasi, Lie
tuva bus vokiečių okupuota. Kadangi, esą, karas vis tik
bus, tai kad būtų lengvesnės ar platesnės okupacijos są
lygos arba platesnės Lietuvos autonomijos sąlygos, o gal
net vėl bus galima atstatyti buferinę Lietuvos nepriklau
somybę, reikia, kad vokiečiai manytų, jog, karui prasidė
jus, ir lietuviai kuo nors padės. Pranešti, kuo galima būtų
vokiečius įtikinti, kad ir patys lietuviai, Lietuvoje pasili
kę, kažką galvoja. Išklausęs šio žmogaus pranešimus, aš
jam pareiškiau, kad dabar aš nieko negaliu jam pasakyti
ir Skipičiui perduoti, nes tai yra didelis ir rizikingas daly
kas, be to, aš rūpinuosi baigti savo studijas; pasakiau, kad
Skipičiui aš galėsiu pranešti tik ką nors po vieno ar dvie
jų mėnesių.
Manydamas, kad karo atveju kas nors vokiečių dūmi
mui darytina, nutariau pasitarti su kuriuo nors kariškiu
lietuviu, turinčiu nuovoką kariniuose dalykuose bei orien
taciją politiniuose, ypač tarptautiniuose santykiuose, todėl
paprašiau savo buto šeimininko кар. Eugenijaus Petrausko
supažindinti mane su plačios orientacijos jam pažįstamu
gabiu kariškiu, nes, sakiau jam, yra rimtų klausimų aptarti.
Кар. Petrausku aš nepasitikėjau, nes jis yra menkai išsilavi
nęs žmogus, o pulk. Įeit. Dabulevičius, kuris tame pačiame
bute gyveno, man buvo mažai pažįstamas, be to, išdidus,
nepasitikįs kitais žmonėmis žmogus ir mane kaip studen
tą nelaikė sau lygiu žmogumi, jaučiau, kad menkiau ver
tina. Кар. Petrauskas po kelių dienų man pranešė, kad
tl Uis. Nr. 1430
161
mane supažindinsiąs su gabiu žmogum kariu, jo karo mo
kyklos draugu majoru Bulvičium, su kuriuo esą galima
bus pasikalbėti. Kurią dieną Petrausko bute aš susipažinau
su Bulvičium — neatmenu tikrai, rodos, tai buvo 1941 m.
sausio mėn. paskutinės dienos, ar tai vasario mėn. pirmo
sios. Su mjr. Bulvičium kalbėjausi vienu du. Pasakiau jam
tai, ką žmogus iš Skipičio man yra sakęs ir apie ką aš anks
čiau tame parodyme čia pat rašiau — pranešu. Svarstyta
su Bulvičium klausimai: a) ar reikia kaip nors vokiečiams
vaizduoti, kad karo atveju Lietuvoje kas nors bus daroma,
ar ne; b) o jei vaidinti, tai kaip ir kuo. Galutinai prieita
šiame pasitarime mudviejų, kad, siekiant šiek tiek paleng
vinti Lietuvos būklę vokiečių okupacijos atveju, reikia
paruošti žemėlapiuką, kuriame būtų numatytos tam tikros
vietos, į kurias, karui prasidėjus vokiečiai orlaiviais nu
mestų ginklų, o žmonės tų apylinkių neva turėtų jais pa
sinaudoti. Šitą žemėlapį pasiųsti Skipičiui, ir tegu jis prieš
vokiečius turi kozerį, kad, va, ir Lietuvos lietuviai rūpinasi
ir nori neva sau Lietuvos nepriklausomos, buržuazinės ne
priklausomos Lietuvos. Bulvičiui iškėlus mintį dėl organi
zacijos, aš jam pareiškiau, kad jokios organizacijos ne
reikia, mano nuomone, kad tai būtų bereikalingas dalykas,
nes maža tauta pati savo jėgomis sau nepriklausomybės
iškovoti negali, kadangi Lietuvos geopolitinės sąlygos yra
blogos, t. y. jos teritorija tarp dviejų didžiųjų kolosų —
TSRS ir Vokietijos; sakiau, kad mažos tautos turi savo
žmones branginti, juos pavojun nestatyti; be to, sakiau
Bulvičiui, kad ir vokiečių ekspansija į Rytus, mano giliu
įsitikinimu, mindys lietuvių tautą, ir okupacija gali būti
daug žiauresnė negu 1915—1918 metais. Juk, tur būt, nėra
jokio pagrindo daug tikėtis iš dabartinių Skipičio duoda
mų vokiečių pažadų. Bulvičius sutiko su tomis mintimis
ir manęs daugiau neįtikinėjo organizacijos reikalingumu,
bet kokių grupių konkrečiu organizavimu. Aš griežtai
pareiškiau, kad jokių organizacijų nereikia ir į jokias
organizacijas aš nesidėsiu. Jis su manimi tada sutiko.
162
Iš mudviejų to pasitarimo nutarta paruošti tik žemė
lapį, kurį Bulvičius sakė paruoš ir po savaitės ar kitos man
pristatys. Kada žemėlapį Bulvičius man atnešė,— aš ne
atsimenu. Tik, rodos, daug vėliau negu buvo nutaręs —
1941 m. kovo mėn. antroje pusėje ar pabaigoje. Atėjo
vėl kitas žmogus ir pasakė, kad esąs nuo- Skipičio, pasakė
slaptažodį ir prašė, ar aš neturiu ko nors perduoti Skipi
čiui. Tada aš perdaviau Bulvičiaus paruoštą žemėlapį.
Kaip, kas ir kiek ten vietų buvo sužymėta, aš negaliu pa
sakyti, nes neskaičiau tų taškų ir nesigilinau, kaip jie su
žymėti, nes žemėlapiuose ir kariniuose dalykuose esu pro
fanas. Prašiau tik žmogų, kad jis praneštų Skipičiui, kad
aš nieko nedarau, jokios organizacijos nekuriu tiems sužy
mėtiems taškams tol, kol iš jų negausiu pritarimo ir reika
lo. Bendrai pabrėžiau, kad aš netikiu galimu greitu karu
tarp Vokietijos ir TSRS, nes įvykus vokiečių tautybės žmo
nių repatriacijai į Vokietiją ir esant geresniems santykiams
tarp šių valstybių, per daug tikėti vokiečių pažadams nėra
ko. Dar pabrėžiau, kad organizuoto darbo aš nedirbu ir ne
manau dirbti, nes tai būtų tik bergždžias lietuvių tautos
naikinimas. Šitą žemėlapį tegu neša ir, jei reikalas yra, tegu
Skipitis mulkina vokiečiams akis. Šitas žmogus tada dar
padejavo, kad dabar labai -sunku per sieną pereiti ir todėl
atsakymas dėl žemėlapio tinkamumo ateiti gali negreit, tuo
labiau, kad jis tik su pačiu Skipičiu pasikalbėjęs galės ko
kiu nors būdu pranešti; be to, jis pasakė, kad jis pats ir
Skipitis vienaip kalba su vokiečiais, o kitaip tarp savęs
abudu su Skipičiu. Šitam žmogui išvykus, kuris taip pat ne
sisekė pavardės, o tik pasisakė, kad esąs iš Seinų, vėliau
apie žemėlapį aš jokių žinių negavau, nes nežinau, ar šitas
žemėlapis perneštas, ar jis sunaikintas, ar jis yra kur nors
kitur. Bulvičiui, užėjęs pas jį, pranešiau, kad žemėlapį pa
ėmė kažkoks žmogus, ir pažymėjau, kad žmogus skundėsi,
jog perėjimas yra sunkus.
Per pirmąjį su Bulvičium susitikimą susitarėm vienas
kitą painformuoti dėl žemėlapio. Balandžio mėn. ar gegu
163
žės mėn. pradžioje vieną sekmadienį iš ryto užėjo pas ma
ne aukštas juodbruvis kapitonas, kuris pasakė, kad jį siun
tęs Bulvičius ir prašęs pranešti, kad esąs atėjęs iš anos pu
sės kažkoks žmogus, kuris galės ką nors pranešti Skipičiui,
jei, žinoma, aš ką nors turįs pranešti. Tas žmogus esąs lie
tuvis. Tas kapitonas, kaip jis man pasisakė, pavarde
кар. Kilius. Кар. Kiliui aš nieko neturėjau pasakyti ir
pranešti Skipičiui, tik jo paklausiau apie galimą karą tarp
TSRS it Vokietijos. Кар. Kilius nieko man neatsakė, tik
pareiškė savo veido išraiška abejojimą. Кар. Kilius buvo
pas mane ne daugiau kaip penkias minutes. Tiesa, кар. Ki
lius dar pažymėjo, kad perėjimas per sieną, to žmogaus
žodžiais, yra sunkus ir labai sunkus.
1941 m. gegužės mėn. pabaigoje ar birželio mėn. pačio
mis pirmomis dienomis pas mane buvo atėjęs vėl kažkoks
Skipičio siųstas žmogus ir vėl tą patį slaptažodį „Rapolas"
tris kartus kartojo ir prašė ką nors Skipičiui pranešti apie
lietuvių būklę Lietuvoje, nes, neturėdamas Skipitis jokių
informacijų apie lietuvių būklę, negalįs turėti vokiečių
akyse gero vardo. Kada aš to žmogaus paklausiau, ar man
Skipitis nieko neliepė pranešti, jis atsakė, kad, Skipičio
nuomone ir spėjimu, karas tarp TSRS ir Vokietijos būsiąs
ir, anot vokiečių, į Lietuvos reikalus vokiečiai tiek atsi
žvelgs, kiek patys lietuviai bus verti. Šitam žmogui aš nie
ko negalėjau pasakyti ir jokių informacijų apie lietuvių
būklę suteikti. Tik paklausiau dar, ar dėl žemėlapio Ski
pitis nieko nesakė jam. Jis gi atsakė nieko nežinąs, ir nie
ko apie tai man Skipitis pasakyti neliepęs.
Aš gi jam atsakiau, kad Skipičiui pasakytų, kad aš jam
nieko negaliu padėti, nes mano gyvenimo sąlygos ir visos
lietuvių tautos sąlygos yra kitokios negu jų, gyvenančių
Vokietijoje. Ir taip su šituo žmogum išsiskyrėm.
Baigdamas savo parodymą, kiek mano atmintis prime
na, pareiškiu, kad iki mano arešto dienos, t. y. 1941 m.
birželio mėn. 21 d. popiečio, mano nusikalstamas darbas
prieš TSRS, mano įsitikinimu, yra apgailėtinas. Aš gal kly
164
dau patikėdamas Skipičiui ir perduodamas Bulvičiaus pa
darytą žemėlapį, kuris, tur būt, nieko nepakenkė TSRS, nes
aš nieko neorganizavau šio. žemėlapio numatytiems punk
tams— nei informacijos, nei žmonių. Mjr. Bulvičius, kiek
jis man yra sakęs, taip pat nieko konkretaus nesąs daręs.
Tai buvo vokiečių klaidinimas, rodymas jiems, kad neva
dedamos pastangos, siekiant gauti platesnę autonomiją, jei
jie Lietuvą okupuotų, arba buferinės valstybės teises, jei
TSRS su Vokietija susitartų dėl tolimesnės Lietuvos būklės.
Esu aš vargo žmogus, nes tėvai fabriko darbininkai ir
5 ha savininkai. Mokiausi nuo penktos klasės, savo uždar
biu padėdamas tėvams, broliams ir seserims. Padarytos
ekonominėje srityje Lietuvoje reformos, k. t? žemės, ban
kų, prekybos, komunalinėje srityje mane džiugina. O jei
suklydau perduodamas žemėlapį, tai tik todėl, kad
esu lietuvis ir skaičiaus! su galima realybe — vokiečių
okupacija Lietuvoje. Už klaidas mylėdamas Lietuvą dabar
kenčiu. Tačiau, tikiu, kad TSRS tardomieji ir teisiamieji
organai mane supras ir bausdami mane taikys man nusi
kaltimą švelninančias aplinkybes.
Perskaitęs ką čia parašiau, dar priduriu, papildau, kad
ir pirmojo su Bulvičium pasitarimo metu, Bulvičiaus nuo
monė, kaip kario, buvo iš anksto pasakyta, spėta, kad
vokiečiams toks planas nebus reikalingas, nes Lietuvos
teritorijoje pozicinio karo būti negalės, turint galvoje
vokiečių strategijos žaibinę taktiką, tačiau, parodžius ne
va pačių lietuvių pastangas ir tai melagingas, nerealias
vokiečiams, gal ir susidarys geresnės sąlygos būsimajai
Lietuvos okupacijai. Taigi, jau tada, nepadarius dar plano,
Bulvičius pasakė, kad ir padarius sužymėjimus plane ne
reikės organizuoti jokių grupių, nes vokiečiams tokios
lietuvių pastangos bus nerealios, o tik neva pačių lietuvių
gera valia parodyta.
Mockaitis Stasys, Jono s., gimęs 1907 metais Marijam
polės apskrityje, Naudžių kaime. Tautininkas, mokytojas.
Kaltinamojo STASIO MOCKAlClO savarankiškas
*
parodymas
1941 m. gegužės mėn. 29 d.
Su Petraška (vardo nepamenu) susipažinau 1940 m. pra
džioj, kai Lentvary buvo rodomas kinas. Petraška tada pas
mane nakvojo. Pasisakė, kad ir jis yra šaulys. Nuo to laiko
mes ilgai nesusitikom. 1940 m. rudenį buvom susitikę Vil
niuj. Paskui jis buvo pas mane atvykęs kaip ir padėkoti
už tai, kad aš jį priglaudžiau tada, kai Lentvary rodė kiną.
Apie jokias organizacijas tada visai nekalbėjom. 1940 m.
pačiam gale, ar 1941 m. pradžioje (nepamenu), su Petraška
susitikome Vilniuj (gatvėj, ar’institute, nepamenu) ir jis
man trumpai pasakė, kad organizuojama slapta organiza
cija. Kartu padavė laišką ir pasakė, kad tame laiške viskas
yra parašyta — perskaitysiu ir viską žinosiu. Aš parva
žiavęs perskaičiau ir patyriau, kad tai yra šaulių mirties
bataliono statutas. Tą statutą ilgai laikiau pas save, niekam
nerodžiau. Tik vėliau (datos nepamenu) atvyko pas ma
ne Paškevičius iš Kauno. Išsikalbėjom. Jis sakė, kad Kau
ne yra slapta organizacija, bet kuo vardu — nežino. Aš
pasigyriau apie šaulių batalioną ir parodžiau statutą. Jis
pasakė, kad panašiais pagrindais ir kauniškė organizacija
veikia, bet jokio statuto jis nematė. Prašė duoti statutą
nuvežti parodyti į Kauna. Aš daviau. Rodos, anie 1941 m.
vasario vidurį vėl atvyko Paškevičius ir grąžino statutą.
Jis pasakė, kad, tur būt, bus ta pati organizacija. Bet da
bar jis pasakė, kad jų santykiai su centru nutrūkę, iš nie
kur negauna jokių instrukcijų. Manęs klausė, ar aš su kuo
nors iš aukštesniųjų asmenų dar palaikau santykius, ar ne.
Iki šiol aš palaikiau santykius su vienu Petraška. Petraš
kos klausiau, kai susipažinau su statutu, apie centro žmo
* ADSR d. r., 53, 245—252.
166
nes, kas jie yra, kurie pasirašė statutą. Jis man sakė, kad
to sakyti negali, nes ir jis nežino, o, be to, tai ir turi būti
paslaptis. Apie tai esą ir teirautis negalima. Jis tik pami
nėjo, kad vyriausias vadas yra atsargos pulkininkas, bet
nei vardo, nei pavardės jo nežinąs. Apie pavaduotoją teigė
nieko nežinąs. Aš klausiau, kur yra centras. Į šį klausimą
jis man labai neaiškiai atsakė, bet kiek aš supratau, turėjo
būti Kaune. Pats Petraška sakėsi esąs instruktorius Vil
niaus sričiai ir visus reikalus, sakė, tik per jį reikės palai
kyti. Verbuojant narius liepė laikytis kuo didžiausio atsar
gumo, Verbuoti tik tokius, kuriuos gerai pažįsta ir kurie ne
mėgsta išsigerti. Geriau vienas, negu daug. Jis sakė, kad
šaulių batalionas palaiko ryšius su Vokietija. Kokiu būdu
tie santykiai palaikomi — nepasakė. Pasakė dar, kad iš
ten bus gaunama ginklų. Ir dabar tikėtasi gauti, bet ne
galima, labai saugomą siena. Jis minėjo, kad Vokietijoj
daug dirba buvęs atstovas Škirpa, kad prie buvusios Lietu
vos atstovybės ir dabar kabo Lietuvos vėliava, kad atsto
vybė veikia kaip ir veikusi, bet neoficialiai — turint galvoj
dabartinę situaciją. Bet, esą, Vokietijos vyriausybė su
Lietuvos atstovybe ir dabar lygiai taip pat skaitosi, kaip
ir pirma. Dabar davė laikraščio „Laisvoji Lietuva" Nr. 1,
kuris, sakė, spausdinamas Suvalkijoj. Tai buvo 1941 m.
vasario mėn. pradžioj. 1941 m. vasario mėn. vidury, o gal
keliom dienom vėliau (nepamenu), pas mane atsilankė
Petraška. Sakė buvęs Alytuj ir Kaune. Klausiau, kas gir
dėti? Jis sakė, kad nieko nežinąs, nes grįžtąs iš kelionės.
Iš viso, girdi, reikalai pablogėjo. Sakėsi girdėjęs, kad yra
suimtų centro žmonių (pavardžių neminėjo). Ir jis pasi
sakė, buvo suimtas, bet pabėgo. Nežinau, ar šį kartą, ar
•vėliau, Petraška man sakė, kad buvo Baltarusijoj ir Latvi
joj. Rodė straipsnį, kurį parašęs atsakingas žmogus. Tas
straipsnis bus įdėtas į naują laikraštį. Prašė, kad ir aš ką
parašyčiau. Dabar, sakė, jis grįžta į Vilnių pažiūrėti, kas
girdėti. Visą laikraštį, sakė, spausdins rašomąja mašinėle,
jei jos nerado kratos metu. Jis sakė Vilniuj bus tik labai
167
trumpai, nes bijo, kad nesuimtų. Iš Vilniaus vyks kur
į provinciją ir slapstysis. Dabar, girdi, nuo bet kokio vėikimo reikia susilaikyti. Klausiau, su kuo aš dabar turėsiu
palaikyti santykius. Jis sakė, kad su niekuo. Taip kito
asmens ir nenurodė. Nuo to laiko daugiau Petraškos aš jau
nemačiau. Tiesa, šį kartą aš jam pasakiau, kad yra rotato
rius ir reikalinga jį paslėpti. Apie rotatorių man pasakė
Skripkauskas. Kur tas rotatorius yra ir pas ką yra — Skripkauskas man nesakė. Sakė tik, kad nesaugioj vietoj. Pet
raška žadėjo pasirūpinti, kad tas rotatorius būtų padėtas.
Apie tą laiką pas mane buvo ir Paškevičius. Ir jam užsimi
niau apie rotatorių. Jis sakė, kad jei nėra kas daryti su juo
Vilniuj, tai reikia jis atiduoti Kaunui ir ką nors su juo
veikti patiems, kai nėra vadovybės. Su rotatorium taip ir
pasibaigė — jis liko Vilniuj. Aš jo nesu matęs. Po kelių
dienų Skripkauskas man pasakė, kad šaulių batalionas už
darytas, kad vietoj jo organizuojama nauja organizacija.
Organizacijai vadovauja atsakingi asmenys. Vadovų pa
vardžių nesakė, neš tai esą didelė paslaptis. Iš jo kalbos
supratau, kad ir jis prie vadovaujančių asmenų priklauso.
Bet čia, sakė, nėra pati vyriausia vadovybė. Vyriausia va
dovybė, girdi, yra už sienos, iš kp aš supratau, kad Vokie
tijoj. Sakė, kad organizacija veikia kontakte su vokie
čiais pagal jų nurodymus. Kol kas, sakė, narių verbuoti
nereikia. Reikia tik, kad kiekvienoj Vietoj būtų vienas
asmuo, daugiausia du, su kuriais centras palaikys ryšius
ir duos instrukcijų, kas reikia toliau daryti. Klausė, ar aš
neturiu gerų pažįstamų Kaune. Pasisakiau turįs. Man bu
vo liepta juos informuoti apie šią naują organizaciją. Nepa
menu, ar 1941 m. vasario mėn. gale ar jau kovo pradžioj
pas mane atsilankė Paškevičius ir Šablauskas. Aš jiems
apie tai pasakiau, bet jokių informacijų nedaviau, nes pats
jų neturėjau. Pažadėjau pasiteirauti tuo reikalu. Su Paš
kevičium susitariau, kad aš pas jį nuvažiuosiu į Kauną.
Skripkauską pasiteiravau dėl veikimo. Pasakė, kad vi
sas veikimas turi koncentruotis tik apie sekimą Raudo168
nosios Armijos judėjimo, kur yra ginklų sandėliai, ar už
minuoti tiltai, organizuoti svarbiausių pastatų apsaugą.
Daugiau, sakė, šiuo metu nieko negalima ir nereikia daryti.
Tokias informacijas aš ir nuvežiau į Kauną. Kauniškiai
buvo nepatenkinti tokiomis informacijomis. Girdi, tokios
informacijos neduoda nieko konkretaus. Dėl namų ap
saugos tai, sakė, ir kalbos negali būti, nes iš kur paimti
ginklų ir žmonių. Kauniškiai sakė, kad šios organizacijos
vyriausioj vadovybėj, tur būt, nėra nė vieno kariškio.
Grįžęs šias žinias perdaviau Skripkauskui. Po kelių dienų
Skripkauskas man pasakė, kad yra duotas parėdymas su
žinoti, ar Kauno tiltas ir tunelis užminuoti, jei užmi
nuoti, tai ar negalima prireikus užminavimą pašalinti,
kaip apsaugoti tunelį nuo išsprogdinimo. Be to, reikia
surasti tinkamą vietą ginklams numesti iš oro. Parinkti
Kaune kokius 25 žmones, kuriuos būtų galima išsiųsti į
Vokietiją apmokyti parašiutininkais. Šitokias žinias nuve
žiau ir perdaviau Paškevičiui, rodos, 1941 m. kovo mėn.
16 d. Savo ruožtu Paškevičius man papasakojo, kad ne
maži Raud. Armijos būriai žygiuoja Marijampolės link,
kad vežami akmenys, vielos ir kažkokia geležis, panaši
į duonos kepaliukus. Tas žinias grįžęs perdaviau Skrip
kauskui. Po kelių dienų Skripkauskas pasakė, kad vietų
ginklams numesti nereikia ieškoti, nes tokias vietas nu
statys pats centras. Nuo parašiutininkų skubaus rinkimo
taip pat susilaikyti, nes reikalas pasidaręs neskubus. Ko
dėl— nepaaiškino. Sakė, kad kai bus reikalas, bus pra
nešta. Tai pranešta Kaunui.
Po to pas mane atvyko Šablauskas ir sakė, kad toks
uždavinių davimas ir atšaukimas yra vaikiškas darbas.
Sakė, kad tuo reikalu jo daug buvo padaryta, o dabar štai
vėl ėmė ir atšaukė. Jis reikalavo, kad aš jį suvesčiau su
centro žmogum pasikalbėti. Be to, reikalavo, kad centras
duotų ginklų, jeigu jis jų turįs. Ginklai, sakė, reikalingi
organizacijos narių nuotaikai pakelti ir organizacijos rim
tumui įrodyti. Ypač tatai svarbu todėl, kad, kaip jis
169
girdėjęs, Kaune esanti viena organizacija, kuri sakosi palai
kanti ryšius su Vokietija ir sakosi turinti ginklų. Todėl jis,
sakė, norįs žinoti Vilniuj veikiančios organizacijos rimtu
mą. Jeigu ji, kaip iki šiol, veikianti tik žodžiais, duodanti
įsakymus, vėl tuoj juos atšaukianti (kas rodo organizacijos
nerimtumą), tai, sakė jis, dės pastangų užmegzti ryšius su
Kaune veikiančia organizacija. Po kurio laiko pas mane
atvyko Paškevičius. Jis sakė, kad iš Šablausko irgi girdė
jęs apie organizaciją Kaune, kuri smarkiai veikianti ir
sakosi turinti ginklų. Kaune sklindą gandai, kad gegu
žės mėnesį turį kažkas įvykti. Esą, girdėjęs iš Šablausko,
kad tos organizacijos vadovybė yra paruošusi planus svar
besniems namams ir kitiems pastatams užimti. Girdėjęs,
kad paruošta ir programa, kuri, įvykiams vystantis, turė
tų būti transliuojama per radiją. Koks tos radijo progra
mos turinys, sakėsi nežinąs. Greta to, sakė, kad Kaune
beveik viešai organizuojama kažkokia organizacija ir atei
tininkai — daugiausia studentai. Ir jį, Paškevičių, norėję
ateitininkai į šią organizaciją įtraukti, bet jis nesutikęs.
Jam kilęs įtarimas, kad tatai daroma beveik viešai, nes
sudaromi organizacijos narių sąrašai. Paškevičius klausė,
kaip yra su Vilniuje veikiančia organizacija, bet aš jam
nieko nepasakiau, nes pats nieko nežinojau. Kartu Paške
vičius papasakojo apie Gegužės 1 d. paradą, sakė girdėjęs
kalbant, kad galinti būti mobilizacija, kad atsišaukimų
dažnai būva primėtyta. Visas šias žinias perdaviau Skripkauskui. Kitą dieną Skripkauskas man liepė pranešti kau
niškiams, kad jie dėtų pastangų, jog Kaune veikianti
organizacija, jei ji tikrai yra, liautųsi veikti taip smarkiai.
Skripkauskas paaiškino, kad yra vienas centras ir todėl
visi turi klausyti jo — centro nurodymų. Jokios kitos or
ganizacijos ir kito centro negali būti. Skripkauskas pa
geidavo pats sueiti į kontaktą su kauniškiais ir pats tais
reikalais pasikalbėti. Reikia, sakė, dėti visas pastangas,
kad kauniškė organizacija sueitų į kontaktą su Vilnium
ir visą veikimą derintų su veikimu Vilniuje. Skripkauskas
170
papasakojo, kad jau seniai, koks mėnuo, iš Vokietijos jo
kių konkrečių žinių negaunama. Paskutinis pranešimas
buvo toks, kad reikia tylėti dabar, nes bet kokiam veiki
mui dabar susidariusi nepalanki padėtis. Dabar reikia
laukti ir kiekvienam saugotis, kad nepakliuvus. Kai reikės
veikti, bus pranešta. Po to buvo pas mane Šablauskas.
Aš jam visa tai pasakiau ir pažymėjau, kad jei nori, gali
susitikti su vilniškiais žmonėmis ir iš jų išgirsti, kaip rei
kia laikytis kauniškių organizacijų atžvilgiu ir iš viso kaip
dabar reikia laikytis. Šablauskas sutiko ir susitarėm, kad
1941 m. -gegužės mėn. 10 d. jis su Paškevičium atvyks į
Vilnių. Bet tą dieną (V.10 d.) labai vėlavo traukiniai ir’jie
į Vilnių neatvyko. Aš, parvykęs namo, juos radau pas save.
Pasitarimui vieta, kaip Skripkauskas sakė, turėjo būti pas
Stralį— kavinėj. Tą pačią savaitę Skripkauskas pasakė,
kad man reikės pasiimti pas save radijo siųstuvą, nes Vil
niuj jau negalima veikti. 1941 m. gegužės mėn. 10 d. tas
radijo siųstuvas buvo atneštas į Vilniaus geležinkelio
stotį. Atnešė jį man nepažįstamas jaunas vyrukas. Kartu
buvo ir Biziulevičius. Ar ir jis žinojo apie siųstuvą — tik
rai pasakyti negaliu. Jis sakėsi, kad buvo manąs važiuoti
į tėviškę, bet kai traukiniai labai vėluoja, tai dabar ne
vyks. Aš su Skripkausku stoty laukėm atvykstant kauniš
kių, bet nesulaukėm. Skripkauskas nuėjo namo. Likau
stoty aš ir tas nepažįstamas vyrukas, kuris, kaip iš kalbos
supratau, turėjo būti studentas. Netrukus ir jis nuėjo na
mo, tad aš likau vienas su radijo siųstuvu. Radijo siųstu
vą parsivežiau namo 1941 m. gegužės 10 d. Parvykęs namo
radau ir Šablauską su Paškevičium. Jie į Vilnių nevy
ko ir sustojo Lentvary todėl, kad vėlavo traukiniai. Ge
gužės mėn. 11d. atvykom visi į Vilnių, kur aš Šablauską,
Paškevičių suvedžiau su Skripkausku. Pasikalbėjimas įvy
ko Stralio kavinėj. Šablauskas čia papasakojo, kad Kaune,
kiek jis girdėjęs, smarkiai veikianti organizacija šaulių
vardu. Pastaruoju metu ji buvusi parengties stovy, nes
gegužės 10 d., esą, buvo laukiama įvyksiant pasikeitimo.
171
Papasakojo, kad buvo mėtomi atsišaukimai su nurody
mais, kaip reikia laikytis. Taip pat papasakojo ir apie
ateitininkus, kad ir jie kažkokią organizaciją organizuoja
ir žemėlapyje nustatinėja vietas, kur turės būti numetami
ginklai. Skripkauskas paaiškino, kad buvo susisiekta su
ana puse ir iš ten tuo reikalu pasakyta, kad dabar nereikia
aktyviai veikti, reikia tylėti ir daugiau laukti, nes dabar
nėra patogus laikas bet kokiam veikimui. Dėl ateitininkų
veikimo buvo pasakyta, kad jų veikimas yra provokaci
nio pobūdžio ir su jais visai nereikia kalbėti. Taigi Skripkąuskas prašė Šablauską kaip nors sueiti į kontaktą su
Kaune veikiančios organizacijos vadovybe ir paaiškinti
jai, kad tokį iššaukiantį savo veikimą sustabdytų, kad už
megztų ryšius su Vilniaus centru ir jo nurodymų klausytų.
Šiaip Skripkauskas pažvmėjo, kad yra sudaryta ir Lietuvos
vyriausybė.. Vyriausybės narių neprisimenu. Šablauskas
užsiminė apie ginklus, sakė, kad gera būtų jų gauti. Skrip
kauskas sakė, kad, kai bus reikalas, ginklų bus visur
pilna — bus išmesta iš oro. Dabar su ginklais iš viso reikia
būti atsargiems, nes jie gali pasitarnauti tik išdavimui.
Dabar, sakė, reikia tik turėti žmones kiekvienam apskri
ties mieste, o tas žmogus — turi surasti valsčiuose žmones,
kurie, vykstant įvykiams, turėtų viską paimti į savo ran
kas. Tikrai nepamenu, bet, rodos, buvo prašyta ryšius už
megzti — surasti žmogų — su Kėdainiais ir Ukmerge. Šab
lauskas su Paškevičium tatai pasižadėjo padaryti.
Kai Skripkauskas man pasakė apie šią organizacija,
dar minėjo, kad, esant reikalui, galima bus kiek norima
gauti pinigų ir, sakė, jei reikės, galėsiu aš paimti 1000 rub
lių. Tačiau po kelių dienų jis vėl pasakė, kad nuo pinigų,
iš užsienio gaunamų, atsisakyta, todėl, sakė, reikės viskas
veikti savomis lėšomis. Panašiai buvo ir dėl ginklu kalbėta,
pradžioj sakė, kad bus galima gauti, jei kas norės, o vė
liau sakė — kad nuo ginklų gabenimo atsisakyta, nes ne
įmanoma atgabenti — stipriai saugoma siena. Dėl ginklų
nusistatyta, kad jie bus išmetami iš oro.
172
Dėl radijo siųstuvo buvo susitarta, kad jį greitu laiku
paims j Kauną. Pirma buvo manyta kartą susisiekti su už
sieniu iš Lentvario. Tatai nebuvo padaryta, nes, kaip Skripkauskas man sakė, jau bus trys savaitės kaip nežinia kur
dingo tas asmuo, kuris su siųstuvu gali operuoti. Kas tas
asmuo, man nesakė.
Po pasikalbėjimo 1941 m. gegužės mėn. 11 d. išsiskirs
tėm. Tą pačią savaitę marksizmo-leninizmo lektorius per
paskaitas užsiminė apie institute veikiančias slaptas gru
pes. Aš bijodamas ryžausi pas mane esantį radijo siųstuvą
paslėpti, bet nebuvo kur. Užsipuoliau prašyti mokytoją
Kariniauskaitę, kad ji priimtų, nes ji nuošaliai gyvena ir
mažai kas pas ją lankosi. Kariniauskaitę ilgai nesutiko to
kį daiktą priimti. Tik po ilgo piašymo ir tik trumpam lai
kui — kelioms dienoms — sutiko priimti. Tačiau pabrėžė,
kad, jei būtų krata ir siųstuvą rastų — ji pasakys, kad aš
siųstuvą pas ją atnešiau. Siųstuvas turėjo būti išsiųstas į
Kauną, bet, kaip minėjau, buvo dingęs technikas. Taip
siųstuvas ir paliko Lentvary.
1941 m. gegužės mėn. 22 d. aš buvau suimtas.
Kaltinamojo ANTANO SKRIPKAUSKO
savarankiškas parodymas
Skripkauskas Antanas, Antano s., gimęs 1904 metais
Mažeikių apskrityje, Pikelių valsčiuje, Ritinės kaime. Tau
tininkas, mokytojas.
Savarankiško kaltinamojo Ant. Skripkausko, Antano s.,
parodymo 1941 m. birželio mėn. 17 d. dėl savo asmeniš
kos ir kitų asmenų kontrrevoliucinės veiklos papildymas
.
*
Kaip buvau įtrauktas į šaulių mirties batalioną, jau
viską pasakiau. Kai kuriuos faktus iki šios dienos dangs
čiau ne iš blogos valios, bet dėl psichologinio momento,
* ADSR d. r., 53, 210—244.
173
nes be galo sunku buvo man išduoti tuos asmenis, su ku
riais teko dirbti, Aš galvojau, kad išdavimas nepaiengvins
mano būklės, bet kada šiandien mano tardytojas parodė
baudžiamąjį kodeksą ir perskaitė atitinkamą straipsnį, aš
supratau, kad atvirumas gali mano būklę paiengvmii bei
sušvelninti ir pilnai suteikti galimybės įrodyti, kad aš no
riu ir galiu dar būti doras Didžiosios proletariato Tėvynės
pilietis. Dėl to šį kartą pasiryžau atidengti viską, stengda
masis nepraleisti nė vienos smulkmenos. Ta mintimi va
dovaudamasis ir pradedu, pavesdamas savo gyvenimą bei
ateitį į teisingas proletariato teismo rankas, prašydamas
Teismą leisti man darbais įrodyti, kad aš noriu būti ir bū
siu naudingas socializmo statybos darbe. Taigi pradedu
pasakoti tai, ką veikiau ir ką žinau.
Po to, kai dingo šaulių mirties bataliono instruktorius,
aš buvau pasiryžęs nutraukti visus ryšius’su bet kokia ne
legalia kontrrevoliucine veikla. Tai pranešiau pedagogi
niame institute ir Mockaičiui. Bet Mockaitis pranešė,
kad Kaune susiorganizavo kita redakcija, kuri ketina leis
ti slaptą laikraštėlį, ir prašė ką nors parašyti. Tiesa, aš
parašiau neilgą straipsnelį, kuriame kėliau šūkį, kad šis
metas reikalauja kiekvieną lietuvį mokėti gyventi dėl Lie
tuvos, t. y. kad lietuviai turi mokėti ir turi turėti kantry
bės laukti, ką atneš ateitis. Buvau tos nuomonės, kad bet
kokia kontrrevoliucinė veikla šiuo metu neįmanoma. Ta
čiau, kaip minėjau, Mockaitis po kurio laiko pranešė, kad
ir antroji redakcija suimta ir čia prie mūsų priėjo mokyt,
studentas Biziulevičius, kuris taip pat žinojo apie antrosios
redakcijos suėmimą ir pasisakė pats ketinąs su savo drau
gais išleisti laikraštėlį. Jis paėmė iš manęs parašytąjį ma
no straipsnelį, kurį buvau pasirašęs slapyvardžiu Džiugas,
ir žadėjo imtis laikraštėlio leidimo darbo. Tą dieną aš nie
ko jam nesakiau, bet kitą dieną patariau laikraštėlio ne
leisti. Jis su tuo nesutiko ir žadėjo leisti. Prašė net padėti
surasti rotatorių ir mašinėlę. Rotatoriaus aš nežinojau kur
gauti, o mašinėlę žinojau. Mašinėlę turėjo mokytojas
174
Jonas Vasaitis. Su Vasaičiu, kuris dabar, rodos, serga vi
durių šiltine ir guli, berods, 14 ligoninėje Vilniuje, esu jau
seniai pažįstamas. Susipažinome 1934 m. Vandžiogaloje,
kur aš ir jis viename valsčiuje mokytojavome. Vasaitis
mašinėlės nedavė. Tad ne vien dėl to aš sekantį kartą Biziulevičių įspėjau ir savo iniciatyva uždraudžiau leisti
laikraštėlį. Po to uždraudimo, kaip minėjau, sutikau Šle
kaitį, kuris pranešė apie kažkokį Vytautą, atėjusį iš Vo
kietijos, kaip delegatą iš Vyriausiojo Lietuvos gelbėjimo
k-to ir kad Vytautas pranešęs jam, jog kovo 27—28 kilsiąs
konfliktas tarp TSRS ir Vokietijos ir kad lietuviai tam turį
būti pasiruošę. Ko jis iš manęs reikalavo, jau anksčiau
pasakiau, tik nepasakiau, kad po to mane pasikvietė Va
saitis. Aš nuėjau. Po kelių minučių, na po neilgos valan
dėlės, sužinojau, kad Vasaitis rengia vakarienę, kad pas jį
turi ateiti pora studenčių ir, nesulaukęs jų ateinant, pa
prašė kartu nuvykti jų parsivesti. Nuvykome į Basanavi
čiaus gatvę prie cerkvės (namo ir buto numerio nepame
nu). Studenčių neradome, tad grįžome pas jį. Jau buvo
vakaras. Mudu sėdėjome pas jį jo bute,'kuris tada buvo
siauroje gatvelėje už stoties ir, bešnekučiuojant apie
bendrą tarptautinę padėtį, atėjo Blekaitis ir tariamasis
Vytautas iš Vokietijos. Jis pasakė atėjęs čia suorganizuoti
centro, kuris galėtų pavaduoti išblaškytą Kauną. Smulk
menų jis nebenorįs kartoti, visa pasakęs Blekaičiui, taigi,
kas reikės veikti, Blekaitis nurodysiąs. Besikalbant, kad
konfliktas tarp TSRS ir Vokietijos neišvengiamas, atėjo
man nepažįstamos aukštos studentės, ir kalbos apie poli
tiką nutrūko. Prasidėjo vaišės ir dainos. Apie 12 vai. nak
ties išsiskirstė svečiai, aš pasilikau pas Vasaitį nakvoti.
Ryto metą išvykau anksti tarnybon, ir tos pat dienos va
kare Blekaitis manęs paprašė surasti pasiuntinį, galintį pa
laikyti ryšius tarp Vilniaus ir Kauno. Aš suradau, t. y. pa
kviečiau Mockaitį, pranešęs, kad jo tikslas bus palaikyti
ryšį, o su kuo, bus pranešta vėliau. Mockaitis sutiko ir,
kaip minėjau, susirišo pats. Su kuo, ir šiandien nežinau,
175
nors šį pavasarį Stralio kavinėje mačiausi. Ką su kauniš
kiais kalbėjausi, jau rašiau. Čia nebekartoju, bet grįžtu
atgal. Taigi, susidarė lyg ir centras iš Blekaičio, manęs ir
Vasaičio. Tad ėmėme galvoti, kaip ir ką veikti. Pirmiau
sia, sekančią dieną aptarėme planą, kaip apsaugoti kon
flikto atveju Vilniuje lietuvius, nes Blekaitis girdėjęs, kad
konflikto atveju bus lietuviai lenkų žiauriai žudomi. Žino
ma, nieko konkretaus nenutarėme tuo klausimu, ir tada
Blekaitis painformavo, ko reikalauja Vyr. Lietuvos gel
bėjimo komitetas, o jis reikalavo teikti komitetui žinias
apie lietuvių laikymąsi ir apskritai apie Lietuvos gyveni
mą, kaip praėjo rinkimai į Aukščiausiąją Tarybą, kaip
ūkininkai pristato grūdus, ar savo noru, ar verčia kas vež
ti pyliavą raudonosiomis gurguolėmis ir t. t. Esą, tai reikia
sužinoti ir parašius įteikti jam, Blekaičiui, kuris per atitin
kamą savo žmogų pristatysiąs Vyr. komitetui.
Mes, aišku, nieko apie tai negalėjome patys žinoti.
Tad aš daviau įsakymą Mockaičiui, kad kauniškiai suži
notų ir per jį man praneštų. Be to, iš Mockaičio sužinojau,
kad jo pažįstamasis kauniškis yra kelių inžinierius, kad
jis važinėja nuo Kauno iki Šiaulių ir toliau. Tada papra
šiau, kad jis — kauniškis susirastų pats atitinkamus
žmones — Šiauliuose, Kėdainiuose, Radviliškyje ir kitose
miestuose po vieną žmogų, kurie galėtų jį — kauniškį in
formuoti apie žmonių nuotaikas, o jis per Mockaitį tas ži
nias perduotų man, kad aš galėčiau perduoti Mockaičio
suteiktas žinias Blekaičiui. Bet kauniškis žmonių nesura
do ir vieną kartą tik pats savo pastabas per Mockaitį su
teikė. .. Blekaitis po kelių dienų pranešė Vyriausiojo ko
miteto įsakymą ką veikti, ką apsaugoti konflikto atveju.
Tuo pačiu metu Blekaitis iškėlė mintį, kad, esą, reikia nu
statyti, be minėtų apsaugojamųjų objektų, kitus ir jis, bū
tent, pasakė, kad reikėtų apsaugoti Prienų tiltą, Kauno
tunelį, Lyduvėnų geležinkelio tiltą ir t. t. Tuo tarpu, kaip
minėjau ankstesniame parodyme, atėjo Kamantauskas.
Jis tas strategines vietas nuginčijo ir vėliau man pranešė,
176
kad jis gausiąs planą, kur būsiančios nurodytos reikiamos
vietos. Po kelių dienų- pas Kamantauską užėjęs mačiau
planą, kur buvo nurodytos vietos, kur kuri turi būti sau
goma ir kur nusileisią parašiutininkai su ginklais. Tų
punktų buvo daug pažymėta raudonais rutuliukais: Kauno
aerodromas, Zoknių aerodromas, kitos vietovės, kurių aš
negaliu čia išvardyti, nes nepamenu. Tik Kamantauskas
sakė, jog iš viso tokių punktų, esą, numatyta 77. Aš pa
prašiau, kad tai būtų dublikuota ir perduota Kaunui. Bet
Kamantauskas užginčijo ir pasakė, jog viskas bus padary
ta, kai ateis laikas. Kas tą projektą sudarė, Kamantauskas
nepasakė, o paprašė manęs, ar nebūtų galima Kaune su
rasti keliolika žmonių, mažiausia penkis žmones, kurie su
tiktų pereiti Vokietijos sieną ir ten stoti į parašiutininkų
dalį. Savo ruožtu aš tai perdaviau Mockaičiui, o jis per
davė Kaunui, bet tokių žmonių neatsirado. Po kelių dienų
su Mockaičiu užėjome pas Vasaitį. Jis pareiškė, kad Vo
kietija pasitikėti negalima, kad reikia mesti šį darbą, nes,
nuo vilko bėgdami, galime ant meškos užbėgti. Aš irgi su
tuo sutikau, ir buvome nutarę dirbti produktingą darbą.
Bet va, tas nelaimingas radijo siųstuvas. Jis vėl mane
įtraukė į veiklą. Tiesa, man buvo duotas uždavinys su
rasti vietą, iš kur būtų galima susisiekti su stotimi, esan
čia Vokietijoje. Vietą suradau Pavilnyje pas geležinke
lietį Gobį, kurį pažinau 1940 m. pradžioje. Jis tada buvo
Pavilnio geležinkelio stoties viršininkas, o aš Pavilnio mo
kyklos vedėjas. Taigi susieidavome ir susidraugavome.
Kada iš jo buto buvo susisiekta, datos nepamenu. Tačiau
pats mačiau, kaip Žemkalnis telegrafavo. Kalbėjosi neil
gai, kokia 10—15 minučių. Po to išėjome pėsti namo. Ei
nant klausiau, ką jis perdavė ir ką priėmė, bet Žemkalnis
ir kitas jo draugas konkretaus nieko nepasakė, esą, tik
susisiekę, o kitą sekmadienį jau rimtai kalbėsią, ką įsakys
vyresnybė. Kokia ta vyresnybė, neklausiau, bet numaniau,
kad tos vyresnybės tarpe yra ir Kamantauskas, kuris vie
ną kartą kaip minėjau, prasitarė apie kažkokį majorą. Ar
12 Užs. Nr, 1430
177
tas majoras buvo Žemkalnis, ar jo draugas — aš nežinau,
Tik juodu savitarpyje vadinosi majoru ir pulkininku. Kiek
ilgai radijo siųstuvas buvo pas Gobį, tikrai negaliu pasa
kyti, bet, rodos, iš Gobio buto buvo dar vieną kartą kal
bėta. Po to, berods, siųstuvas buvo kažkokiame „Lokio“
restorane. Ar tikrai jis ten buvo, negaliu tvirtinti. Tačiau
vieną kartą Žemkalnis manęs prašė surasti butą ir žmonių,
kurie galėtų siųstuvą iš „Lokio" pernešti. Pats vietos ne
ieškojau, o paprašiau studentą Žalį (vardo nežinau), gy
venantį Tekorių g-vėj Nr., rodos, 5, kad jis surastų vie
tą. Žalys vietos nesurado, ir, kur buvo padėtas siųstuvas
ir kas jį paėmė iš „Lokio“, nežinau. Tik gavau Žemkalnio
įsakymą per Kamantauską siųstuvą tą padėti kuriame nors
miestelyje netoli Vilniaus. Tada aparatas buvo pergaben
tas į Lentvarį. Kas jį pergabeno ir iš kur, jau minėjau
ankstesniame parodyme. Be to žinau, kad Kamantauskas
turėjo šifrą, kurį pats mačiau ir aiškinausi. Šifras buvo
labai komplikuotas ir juo galėjo perduoti tik iki 160 rai
džių. Prie šifro buvo ir raktas.
Kada Blekaitis dingo, mūsų vadinamasis centras iširo.
Tada aš turėjau pokalbių daugiausia su Kamantausku, ku
ris vieną kartą pasakė, kad paskelbta žinia per Londono
radiją apie sudarymą vyriausybės ne visai esanti tikra.
Tą žinią man pasakė Vasaitis, kuris pats girdėjęs. Taigi ne
Vokietija sudariusi Lietuvos vyriausybę, apie kurią prane
šė Londonas, bet vyriausybę sudaręs Škirpa. Esą, tos vy
riausybės sąstatan įeinąs ir pats Kamantauskas, be to, kaž
koks vilniškis inžinierius, rodos, Lansbergis ir dar keli as
menys, kurių pavardžių neišvardijo. Tiek težinau apie vy
riausybę. O dabar plačiau noriu papasakoti apie stud. Ža
lį ir mokytoją Biziulevičių. Žalys yra Vilniaus univer
siteto studentas. Jis buvo, kaip, vėliau sužinojau,
Blekaičio pasiuntinys. Blekaitis jam nurodė Kaune žmogų,
per kurį minėtos žinios buvo siunčiamos vyriausiam ko
mitetui, esančiam Vokietijoje. Tad Žalys gali nurodyti tą
asmenį, kuris turėjo ryšius su vyriausiu komitetu. Aš to
178
-
asmens nė karto nemačiau ir nežinau. Be to, vieną kartą
buvo iškilęs pinigų klausimas, nes pinigų reikėjo Mockaičiui už kelionę. Pinigų parūpinti iš Kauno žadėjo Vasaitis, bet neparūpino. Tada Žalys pasisiūlė galįs gauti iš uni
versiteto. Ir tikrai jis man davė vieną kartą apie 200 rb„
iš kurių norėjau apmokėti Mockaičiui už keliones, bet
Mockaitis atsisakė. Iš tų pinigų aš išleidau tik 30 rb., ku
riuos daviau Biziulevičiui, vykstančiam į Šiaulius. Ten jis
vyko pas kažkokį Domarką. Kas tas Domarkas — nežinau.
Biziulevičius, mano prašomas, žadėjo užeiti ir pas inžinie
rių Vilutį, dirbantį „Gubernijos" alaus darykloje. Aš Biziulevičiaus prašiau, kad jis pakalbėtų su Vilučių, ar jis
nesutiktų bendradarbiauti. Vilučio, kurį pažįstu nuo
1938 metų, nepasisekė Biziulevičiui surasti, parvykęs iš
Šiaulių Biziulevičius tik sakėsi kalbėjęsis su Domarku, ku
ris jam pranešęs, kad Šiauliuose nieko gero nesą, tik gim
nazistai kartais patriukšmaują, vadinasi, su Šiauliais ryšių
užmegzti nepasisekė.. Bet Biziulevičius pasisakė turįs ryšį
su Panevėžiu, kur, esą, buvęs leidžiamas laikraštėlis, bet
laikraštėlis jau neinąs, nes daug žmonių areštuota. Ta
čiau Biziulevičius galįs atgaivinti veikimą Panevėžyje ir
žadėjo vykti. Žadėjo vykti ir į Ukmergę, bet, ar jis ten
buvo — nežinau. Taip pat nežinau, su kuo Biziulevičius
turėjo ryšių ir ką konkrečiai jis veikė. Su Biziulevičiumi
susipažinau šiais metais institute ir keletą kartų kalbėjau
si. Jis sakėsi pažįstąs jau minėto šaulių mirties bataliono
instruktorių ir, rodos, jo instrukcijomis veikė. Bet kada
instruktorius dingo, jis — Biziulevičius, šliejosi prie manęs,
tačiau, be bendrų pokalbių, nieko esmingo apie veikimą
nesitarėme, išskyrus laikraštėlio klausimą ir prašymą vyk
ti į Šiaulius. Tiesa, kai Balčius pranešė, kad lentvariškė
mokytoja reikalauja atsiimti radijo siųstuvą, aš prašiau
Biziulevičių radijo siųstuvą parvežti į Kamantausko nuro
dytą vietą pas mokyt. Krikščiūną Vilniuje, bet Biziulevi
čius atsisakė ir tada, Kamantausko prašomas, aš pats nu
vykau. Dabar keletą žodžių, kuriuos, norėdamas būti
179
atviras, sakau ne kaip faktus, bet kaip girdėtus dalykus. Iš
Kamantausko girdėjau, kad jo žmonės turį ryšio su Lat
vija, kur veikiama žymiai geriau, bet, esą, Latvija būsianti
inkorporuota į Lietuvą, kuri būsianti atstatyta žymiai di
desnė. Esą, į Lietuvos valstybę būsią inkorporuota Latvija,
.Estija ir dalis baltarusių. Lietuva būsianti dvylikos mili
jonų valstybė ir vadinsis „Groslitauen". Tokiai didelei'
valstybei, esą, reikalingas ekonominis ir politinis planas.
Kamantauskas siūlė apie tokį tikrą planą pagalvoti. Aš
tuo reikalu tariausi su Vasaičiu. Ir Vasaitis, ir aš priėjome
nuomonės, kad tokį planą padiktuos pats gyvenimas. Dar
tik reikia susiorganizuoti, kad kiekviename mieste būtų
po vieną asmenį, kuris savo ruožtu turėtų po 3—5 žmo
nes, kurie sudarytų branduolį ir kad tas branduolys, kon
fliktui ištikus, imtųsi veikimo pagal instrukcijas, kurias,
pasak Kamantausko, lėktuvai išmėtysią keliolika valandų
anksčiau prieš konflikto pradžią. Taigi aš asmeniškai, o
taip jau ir Vasaitis, ir Kamantauskas jokių konkrečių pla
nų nekūrėme, nors kauniškis inžinierius per Mockaitį ir
reikalavo, priešingu atveju žadėdamas pats imtis iniciaty
vos. Kada su inžinieriumi aš susitikau pas Štralį, tai jam
ir pasakiau, kad tegu jis su savo žmonėmis, kuriuos turi,
ir daro tokius planus. Tą patį patvirtino ir Kamantauskas,
kurį sutikome prie „Valgio" ir su kuriuo užsukome j
„Valgio" restoraną. Taigi Kaunui buvo duota visišką ini
ciatyvos laisvė, nes mes konkrečių planų neturėjome, iš
skyrus tą, kurį gavo Blekaitis ir apie kurį aš jau sakiau.
Prie to galiu pridėti tik tai, jog šį klausimą, iškeltą kau
niškiu! inžinieriui, kiek jis turi suorganizavęs žmonių, jis
atsakė, turįs apie 50 (penkiasdešimt) žmonių Žaliakalnyje
ir Vilijampolėje ir, jei jie gausią ginklų, tai galėsią sau
iškeltus uždavinius įvykdyti. Be to, jis minėjo kažkokį
atsargos kapitoną, tarnaujantį kauniškiame „Maiste". Sa
kėsi su juo susitarsiąs ir aptarsiąs bendrą planą. Su inži
nieriumi, kuris sakėsi atstovaująs šaulius, buvo dar vienas
asmuo blondinas, vidutinio ūgio. Jis sakėsi turįs ryšį su
180
kauniškiais ateitininkais ir žadėjo sueiti į kontaktą su in
žinieriumi ir minėtu „Maisto" tarnautoju, kitaip tariant,
jie žadėjo sudaryti savo centrą ir veikti savo iniciatyva,
kaip sakiau aš ir Kamantauskas. Apie kitokį centrą Kaune
aš nežinau ir negirdėjau. Taip pat nieko nežinau konkre
taus ir apie Vilniaus centrą. Žinau tik tai, kad Kamantaus
kas sudarė atskirą centrą, o aš, Blekaitis, Vasaitis, irgi at
skirą. Savo veikimą aš nupasakojau ir šiame parodyme iš
vardijau visus asmenis, su kuriais aš turėjau kontaktą.
Su kitais asmenimis aš nepalaikiau ryšių. Tik pridedu dar
prie jų Gobį, kuris du kartus man žodžiu pasakė, kad ko
vo mėnesyje pro Vilniaus geležinkelio stotį praėjo keli
šimtai tankų, keliasdešimt zenitinių pabūklų, keli vago
nai cemento, akmenų ir kitokios medžiagos. Tas žinias aš
žodžiu perdaviau Vasaičiui, o jis savo keliu, kiek man ži
noma, perdavė Žaliui, su kuriuo aš susipažinau po to, kai
Blekaitis dingo. Su Žaliu susitikęs buvau tik 2—3 kartus.
Jis pasakojo, kad po Blekaičio dingimo, esą, labai sunkus
susisiekimas su vyriausiuoju komitetu Vokietijoje, nes sie
ną, esą, nebeįmanoma pereiti. Tas žmogus, kuris jo —
Žalio teikiamas žinias iš Kauno persiųsdavęs Vokietijon,
nebeturįs vadovų, kurie pervesdavo per sieną. Be to, Ža
lys pasakojo, jog Suvalkijoje esąs kažkoks asmuo, kuris
turįs suorganizavęs kelis būrius. Tas žmogus turįs savo
ryšius su Vokietija, bet norįs sueiti į kontaktą ir su kitais
centrais, ir Žalys man pasiūlė, ar aš nenorėčiau su juo —
tuo suvalkiečiu vadu, susitikti. Aš pasisakiau neigiamai,
t. y. atsisakiau susitikti, nes nemačiau jokio reikalo. Dau
giau su Žaliu nieko nesu kalbėjęsis, išskyrus tai, jog vieną
kartą — neseniai, sužinojęs, kad jis — Žalys vyksta į
Šiaulius pas savo tėvą, paprašiau jį susitikti su inžinieriu
mi Vilučių. Parvykęs Žalys sakėsi su inžinieriumi susitikęs
ir kalbėjęsis. Tačiau Vilutis pareiškęs, kad nesutinka jokį
konspiratyvų darbą dirbti, nes turįs fabrike:—bravore
begales darbo. Tiek galiu pasakyti apie Žalį ir savo ryšius
su juo. Dar, va, prisiminiau apie kauniškį inžinierių, kuris,
181
besikalbėdamas „Valgyje" su Kamantausku, prasitarė,
jog jo būrio vyrai turį ir ginklų. Kokių ir kiek, nesumi
nėjo, tačiau sakėsi, jog nedaug ir prašė parūpinti. Tada
aš prisiminiau ir pasakiau tai, ką man sakė Blekaitis, bū
tent, kad iš Vokietijos ginklų gauti esą neįmanoma, nes
nesą laisvos prekybos. Ginklus galima, esą, pirkti tik su
valdžios leidimu. Jei Lietuvoje būtų surasta Vokietijos
ginklų, tai iškiltų nesusipratimų tarp Vokietijos ir TSRS.
Apskritai, apie ginklus aš nieko nežinau, lygiai taip pat
kaip ir apie ryšius su Vokietijos žvalgyba. Tik nepame
nu, iš ko girdėjau, esą, Vokietija repatriacijos metu daug
savo žmonių specialistų repatriavusi iš Vokietijos į LTSR.
Ar tai faktas — nežinau. Vieną sykį tik Mockaitis prasita
rė, kad Lentvaryje esąs kažkoks vokietis ir Mockaitį
koliojęs, kad lietuviai nieko neveikią. Minėjo ir to vokie
čio pavardę, bet aš šiuo metu nepamenu. Apie ginklus ga
lėtų papasakoti ir Gobis, kuris taip pat man neaiškiai pra
sitarė, bet aš nesupratau, ar jis pats ginklų turįs ar jo pa
žįstamas. Sakė tik, kad ginklų truputį esą. Kur ir kiek —
nepasakė. Taip pat iš Gobio girdėjau, kad jis turįs ryšio su
kažkokiu kunigu, kuris, rodos,'dirbąs prie Aušros vartų.
Taigi, iš to matyti, kad Vilniuje, reikia manyti, ir Kaune
tų vadinamų centrų buvo daug. Vadinasi, centralizuoto
veikimo nebuvo. Buvo dirbama individualiomis grupė
mis be tiesioginio ryšio su kitomis grupėmis ir be plano,
kaip ir aš su Vasaičiu, Blekaičiu, Žaliu, Kamantausku, Mockaičiu ir iš dalies su Gobiu dirbau. Tiesa, kartą Kaman
tauskui, pas kurį buvo tuo metu ir Žemkalnis, aš sakiau,
kad veikimą reikėtų centralizuoti, t. y. kad būtų LTSR
vienas vyriausias centras, kuris duotų direktyvas, pagal
kurias būtų konkretesnis veikimas, bet ne blaškymasis.
Kamantauskas ir Žemkalnis nepritarė tokiai mano minčiai
ir pasakė, jog centralizuoto veikimo negali būti. Tada aš
pasiūliau jiems iš manes perimti kauniškius, apie kuriuos
žinojau tik tiek, kiek Mockaitis man kelis kartus pranešė.
Perimti jie nesutiko ir patarė toliau palaikyti ryšį. Bet,
182
kaip jau minėjau, kauniškiai patys pasiėmė iniciatyvą ir
iš Mockaičio girdėjau, kad jie, esą, paruošę atitinkamus ir
detalius planus įvairioms konflikto fazėms. Kokie tie pla
nai, pats Mockaitis nežinąs, tik iš inžinieriaus girdėjęs,
jog vienas planas esąs pusvalandžio, kitas kelių valandų
ir ilgesniam laikui. Apie planus minėjo ir man kauniškis
inžinierius Stralio kavinėje. Taip pat plano detalių nesakė,
nes reikėsią dar jį peržiūrėti, kai aiškiai žiną, jog jie patys
dabar turį orientuotis. Dar apie vyriausybę. Kažin kas
institute paleido gandą, kad ir aš įeinu į vyriausybę kaip
propagandos ministeris. Aš tai priėmiau juokais ir nekrei
piau dėmesio, nes tai laikiau savotišku pokštu — juoku.
Kartoju, apie vyriausybę man kalbėjo Kamantauskas ir
sakėsi esąs jos sąstate. Ar tai tikra — negaliu tvirtinti,
kaip ir to fakto, ar iš tikrųjų Kamantauskas kalbėjosi su
Vokiečių repatriacijos komisijos pirmininku. Jis man sa
kėsi kalbėjęsis, ir tas pirmininkas, kurio pavardė buvo
Kurzė, Krunė, gerai nepamenu, žadėjęs jam įteikti radijo
siųstuvą, šifrų ir sakes — užtikrinęs, kad po kelių mėne
sių Lietuva visiems būsianti užsienis, vadinasi, nepriklau
soma valstybė. Prie to, žinoma, turį prisidėti ir lietuviai,
bet konkrečių darbų nenurodęs, žadėjęs vėliau pateikti.
Ar Kamantauskas gavo iš jo planus — neteko sužinoti,
lygiai kaip ir tai, ką per radiją telegrafavo Žemkalnis ir
kokias radiogramas gavo iš Vokietijos. Tiek tik sakė Ka
mantauskas ir Žemkalnis, kad iš Vilniaus miesto jiems
nepasisekę susisiekti.
Rodos, kad jau viską išpasakojau, o baigdamas pasi
žadu, jog visada papildysiu ir paaiškinsiu, kas tardytojui
atrodys nepakankama ir neaišku. Tiesa, dar prisiminiau,
kokias žinias man pateikė per Mockaitį kauniškis inžinie
rius. Jis žinias pateikė tik du kartus. Pirmasis laiškas buvo
užlipintas, ir aš jį perdaviau Blekaičiui neskaitęs. O antra
sis žinių lapas buvo gana smulkus, ir jame buvo aprašyta
Gegužės I šventė Kaune. Buvo išvardyta apytikriais skai
čiais, kiek parade dalyvavo kariuomenės ir kokie daliniai:
183
pėstininkai, artileristai, tankistai. Be to, smulkiai buvo
aprašyta šventės dalyvių nuotaika, pasakojama, kad de
monstracija buvo gausi. Turiu čia pabrėžti, kad iš mūsų
vyriausiasis komitetas, esąs Vokietijoje, nereikalavo kariš
kų žinių
,
*
o tik pačių lietuvių nuotaikų, na, ir, jei esą ga
lima, Raudonosios Armijos vadų pažiūras į galimą kon
fliktą. Apie žmonių nuotaikas mes pranešėme 3—4 kartus,
apie Raudonosios Armijos vadų nuotaikas, aišku, ne
galėjome nieko pranešti, nes nė su vienu nedrįsome kal
bėti. Tarp tų žinių apie lietuvių nuotaikas du kartu perda
viau Vasaičiui, ką Gobis apytikriai pasakojo, ką aš pats
pastebėjau, važinėdamas traukiniu iš Vilniaus į N. Vilnią.
Aš pranešiau Vasaičiui, kad pastebimas (kovo ar balan
džio mėn.) gana didelis judėjimas geležinkeliu, kuriuo ve
žama sunkvežimiai, kažkokie vagonėliai, geležis, akme
nys ir kažkas uždaruose vagonuose. Vasaitis, kiek man ži
noma, po Blekaičio dingimo gautas žinias iš Kauno, iš manęs
ir Mockaičio, kuris taip pat pranešė apie pastebimą gele
žinkeliais nepaprastą judėjimą ir apie kažkokius dar
bus— kasimus paneryje, taigi, tas žinias Vasaitis, kurio
butas iki susirgimo buvo Kankinių g-vėj Nr. 1, antrame
aukšte pas vieną žydelį, surašydavo mašinėle ant vieno
popieriaus ir
perduodavo
*
Žaliui vežti į Kauną. Žinios per
kelis mėnesius buvo siųstos tik 3—4 kartus, nes buvo nu
trūkęs ilgą laiką ryšys su Kaunu po Blekaičio dingimo.
Tik gegužės mėnesį vėl buvo susisiekta, su kuo, gali aiš
kiai pasakyti Žalys.
Dabar, rodos, visa papasakojau ir dar kartą pasižadu'
visa paaiškinti, kas tardytojui bus neaišku. Baigdamas sa
kau, kad visus man žinomus asmenis, su kuriais teko susi
durti, išvardijau. Taip pat nusakiau ir savo veikimą,
kuris buvo tol^s neaiškus ir, galima sakyti, savotiškas ko
vojimas su malūnais arba patekusios ant kranto žuvies blaš
* Skripkauskas pats žemiau rašo, kad ir kariniai šnipinėjimo duo
menys jų buvo renkami. Red.
184
kymasis. Tačiau ir tai mane atvedė į kaltinamųjų suolą ir
nugramzdino giliai į purviną balą, iš kurios aš noriu iš
nešti savo gyvybę ir darbais socializmo žmonijos gerovės
labui dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti kūrybinį darbą.
Į gerb. tardytojo patiektus klausimus savarankiškai
atsakau.
1) Kad šaulių mirties batalionas likviduotas, aš to nie
kam nesakiau, nes nežinojau, ar jis likviduotas, ir šian
dien nežinau, ar jis veikia, ar likviduotas. Iš kauniškio in
žinieriaus žodžių supratau, kad jis turi suorganizavęs
šaulius apie 50 asmenų. Ar tai šaulių mirties batalionas,
ar kitu vardu jo grupė žmonių susibūrė — nežinau. Su
Mockaičiu pedagoginiame institute kalbėjau, kad yra
Vokietijoje susidaręs Lietuvos gelbėjimo komitetas. Tai
žinojau iš Blekaičio žodžių ir kviečiau Mockaitį būti ry
šininku tarp Kauno. Su kuo Mockaitis susirišo, jau pasa
kiau anksčiau, nurodydamas smulkiau.
2) Dėl sudarytos Lietuvos vyriausybės Vokietijoje
irgi atsakiau, ką žinojau, ir kad apie mane buvo paskleis
ti gandai, kuriuos pasakiau ir Mockaičiui, pasigirdamas,
kad ir aš esu ministeris. Bet tai buvo melas, į jokią vyriau
sybę niekas manęs nekvietė ir niekas apie mano asmenį,
kaip galintį būti ministeriu, rimtai nekalbėjo. Kas buvo
to ministeriu kabineto sąstate, gali pasakyti Kamantaus
kas, kuris tikrai man sakėsi esąs įtrauktas.
3) Prie radijo siųstuvo perdavimo Mockaičiui Vilniaus
geležinkelio/ stotyje, be Mockaičio, manęs, studento Mos
kalenkos buvo, rodos, dar stud. Biziulevičius. Tačiau
100 procentų netvirtinu.
4) Ar buvo rengiamas Pirmąją gegužės ir kur buvo
rengiamas pasikėsinimas į tribūnas, nieko negirdėjau. Tik
iš kauniškio inžinieriaus Štralio kavinėje girdėjau, jis pa
sakojo, esą, būtų buvę gera po tribūna Kaune padėti ko
kią bombą. Aš tai nuneigiau ir apskritai pareiškiau savo
nuomonę, kad toks aktas smerktinas jau vien dėl to, kad
jokio efekto nesudarytų. Toliau pokalbyje pareiškiau, jei
185
tai atsitiktų iš karto visoje Lietuvoje, tai, gal būt, toks
„žygis" ir būtų galima kuo nors pateisinti. Tačiau teroro
mintį iš viso griežtai pasmerkiau ir niekada nebuvau tos
veiklos šalininkas. Teroro nepripažįstu niekur ir niekada.
Tai buvo kalbėta su kauniškiu inžinieriumi po Gegužės
pirmosios. Taigi, tai buvo tik pokalbis, bet ne aptarimas
bei pasirengimas tokiam aktui.
<
1941 m. VI. 18 d.
Savarankiškas parodymas kaltinamojo Skripkausko
Antano, Antano s., 1941 m. birželio mėn. 4 dienos dėl pa
ties asmeninės kontrrevoliucinės veiklos ir kitų bendri
ninkų kontrrevoliucinės veiklos ir kieno ir kaip buvau
į tą kontrrevoliucinę veiklą įtrauktas.
Aš, Antanas Skripkauskas, Antano s., po ilgų svars
tymų, po gilių ir audringų išgyvenimų, aštrių sielos ko
vų dėl suprantamo noro palengvinti savo ir kitų ’kontr
revoliucionierių buitį, ankstesnius parodymus daviau gali
mai miglotesnius, o šiuo kartu, pamatęs budrią tardytojo
akį, nutariau pasirinkti tiesų, atvirą ir nuoširdaus prisipa
žinimo kelią. Parodymą duodu chronologine tvarka ir smul
kų. Taigi, 1941 m. apie vasario mėn. pradžią arčiau susi
pažinau Vilniaus pedagoginiame institute su stud. Mockaičiu. Bevaikščiojant pertraukų metu po instituto
koridorius, Mockaitis kartą pareiškė, kad Vilniuje Kauno
pavyzdžiu kuriama griežtai slapta Lietuvos gelbėjimo or
ganizacija, pavadinta šaulių mirties batalionas, ir paklau
sė, kaip aš į tai žiūriu. Aš paprašiau šaulių mirties bata
liono įstatų. Jis pasakė įstatų neturįs, bet galįs supažindin
ti mane su tos organizacijos instruktoriumi, ir po keletos
dienų tariamasis instruktorius atėjo į institutą. Sveikinda
masis pasisakė titulą ir paaiškino, kad įstatai neleidžia
jam pavardės sakytis. Apskritai, jis pabrėžė, jog šios or
ganizacijos nariai kuo mažiausiai turi operuoti pavardė
mis ir visiškai nesidomėti, kas yra vyresnis pareigomis ir
kas žemesnis. Šaulių mirties bataliono narys negalįs dau
186
giau žinoti, kaip dvi svetimas ir trečiąją savo paties pa
vardę, nes to reikalaują įstatai ir pats praktiškasis veiki
mas, kuris esąs iš pažiūros labai mažas, bet esmėje labai
didelis. Tada aš paklausiau, koks gi tas tikslas? Jis atsakė,
kad artimiausias tikslas gelbėti lietuvių tautą nuo gresian
čio surusėjimo, skleidžiamo per mokyklas ir įstaigas, ant
ras uždavinys bendradarbiauti leidžiamame Kaune slap
tame laikraštyje „Laisvoji Lietuva" ir trečias — tą
laikraštėlį slaptai platinti lietuvių tarpe, nes tuo būsią
palaikoma jau smunkanti lietuvybės dvasia. Pavasaris gi at
nešiąs jau kitų uždavinių. Po to pareiškė, kad mane jis
laiko jau įstojusiu į šaulių mirties batalioną nariu. Aš su
tuo nesutikau ir paprašiau leisti man apsispręsti. Namuo
se, grįžęs iš instituto, pergalvojau visa ir nusprendžiau
nestoti į šią organizaciją, į jokią slaptą kontrrevoliucinę
veiklą. Bet po poros dienų, vakare vėl susitikau tariamą
instruktorių, kuris paklausė, kaip apsisprendžiau. Atsa
kiau, kad neigiamai apsisprendžiau, o instruktorius griež
tai atrėžė, kad aš jau nebegalįs atsisakyti, nes žinąs apie
organizaciją, o tokie žmonės arba turi dirbti, ką įsakys
vyresnysis kolega, arba turį būti sulikviduojami. Po tokio
pasakymo sutikau įstoti, ir instruktorius pavedė mane
Mockaičio globai ir pabrėžė, jog galįs žinoti tik Mockaičio ir dar, paties jau užverbuoto, asmens pavardes. Mockaitis duosiąs man įsakymus, ką kada turėsiu daryti. Dau
giausia teksią man, kaip rašytojui, bendradarbiauti
„Laisvojoje Lietuvoje", kurios pirmas numeris jau išėjęs,
antrąjį numerį bespausdinant kauniškė redakcija tapusi
sulaikyta, o dabar esanti suorganizuota nauja redakcija
ir antr.asis numeris jau esąs spausdinamas. Po keletos die
nų aš gausiąs per pažįstamą ar nepažįstamą asmenį abu
numerius susipažinti. Ir iš tikrųjų, vieną dieną Mockaitis
man atnešė trumpam, bet tik pirmąjį numerį, antrojo ne
gaunąs. Laikraštėlis buvo mašinėle rašytas ant labai plono
popieriaus. Perskaičiau, bet nieko ypatingo. Vedamasis,
rodos, apie surusėjimo pavojų, kitais ekonominiais klausi
187
mais, kur skaičiais išvardijama, kiek kokių Lietuvos ga
minių išvežta į Tarybų Sąjungos gilumą. Be to, keletas už
sieninių laikraščių ištraukų bei telegramų Lietuvos klau
simu. Kitą dieną laikraštėlį grąžinau Mockaičiui ir pareiš
kiau, kad toks laikraštėlis niekam nereikalingas. Su tuo
sutiko ir Mockaitis, su kuriuo kelias dienas nesimačiau.
Po kelių dienų vėl susitikome paskaitose, o pertraukos
metu pranešė, kad neįmanomas joks veikimas, nes sulai
kyta ar išblaškyta tapusi ir antroji redakcija ir pats
instruktorius esąs jau smarkiai NKVD sekamas ir- turįs pa
sislėpti, išvykti iš Vilniaus krašto. Iš tikrųjų daugiau aš
instruktoriaus nemačiau. Mockaitis jokių uždavinių atlikti
man nedavė ir jokio veikimo nebuvo. Bet štai apie kovo
mėn. pradžią, apie tą laiką, iš instituto grįždamas užėjau
į buv. Dormano kavinę alaus išgerti. Prie vieno staliuko,
netoli orkestro, pamačiau sėdintį vieną patį stud. Blekaitį.
Blekaitis iš kažkur žinojo, kad aš esu užverbuotas į šaulių
mirties bataliono narius, o šį kartą konkrečiai paklausė,
ar iš tikrųjų esąs užverbuotas. Atsakiau teigiamai. Tada
jis pasakė, kad šaulių mirties bataliono štabas Kaune su
imtas ir kad Kaunas visiškai pakrikęs. Po to paprašė ma
ne greit išgerti atneštą alų ir eiti į gatvę pasivaikščioti,
nes jis turįs man.kai ką svarbaus pasakyti. Išėjome, vaikš
čiojome apie Vilniaus rotušę, ir stud. Blekaitis pasakė,
kad pas jį buvęs iš Vokietijos atvykęs Vytautas (pavar
dės neminėjo). Vytautas buvęs ir Kaune, kur radęs visą
pakrikimą, bet jokio organizuotumo, o lietuviams susiorganizavimas šiuo metu esąs būtinas ir skubus, nes Vokie
tijoje esantysis Lietuvos išlaisvinimo vyriausias komite
tas, kurio pirmininku esąs pulkininkas Škirpa, iš autori
tetingų Vokietijos valdžios atstovų sužinojęs, kad Tarybų
Sąjungos ir Vokietijos karas neišvengiamas ir kad prasi
dėsiąs ne vėliau kaip 1941 m. kovo mėn. 27—28 dieną.
Taigi Škirpa pasiuntęs Vytautą į Lietuvą suburti lietuvius
vyrus, kad, reikalui išmušus, t. y. karui kilus, jie galėtų
greitai atlikti pavestus uždavinius, kuriuos Blekaitis gau188
siąs iš Vokietijoje esančio vyriausiojo komiteto per Vytau
tą, kuris jau grįžęs atgal į Vokietiją, pavedęs jam — Šle
kaičiui sukrusti veikti, t. y. suorganizuoti pakrikusį Kauną,
kad Kauno žmonės savo iniciatyva išplėstų organiza
vimo darbą galimai platesniu spinduliu. Tai pasakęs, Šle
kaitis pakvietė mane jam padėti ir tuo pačiu tapti niekam
nežinomo centro nariu. Aš sutikau. Tada Šlekaitis pavedė
man susirasti žmogų, kuris galėtų susirišti su Kaunu ir
nuolatos palaikyti ryšį. Su kuo reikės Kaune susirišti, Šle
kaitis pasakysiąs vėliau, kai aš susirasiu žmogų. Tai
pasakęs, Šlekaitis nuėjo namo. Aš irgi grįžau į namus, o
sekančią dieną kreipiausi į Mockaitį, kviesdamas būti jį
ryšininku. Mockaitis sutiko ir pasisakė Kaune pažįstąs
vieną inžinierių, atsargos karininką, iš kurio galėsiąs
smulkiai sužinoti, ką galima Kaune gero suorganizuoti.
To inžinieriaus pavardės iš principo dėl slaptumo aš ne
klausiau Mockaičio, o savo ruožtu patariau ir niekam
kitam nesakyti mano pavardės. Po poros dienų sutikęs
Didžiojoje gatvėje Blekaitį, kuris manęs laukė prie insti
tuto vartų, pranešiau turįs jau pasiuntinį. Blekaitis padė
kojo ir pasisakė, kad ir jis susiradęs žmogų. Tada paklau
siau, kuris, ar mano, ar jo žmogus bus kurjeriu. Blekai
tis atsakė, kad abu pravers, juo labiau kad būsią galima
palaikyti dvigubus ryšius, juo labiau, kad Mockaitis žinąs
Kaune patikimą žmogų. Paprašiau uždavinių, ir Blekaitis
pasisakė dar negavęs iš vyr. komiteto Vokietijoje, bet
galįs pats pasakyti, kas šiuo metu veiktina. Ir nupasakojo,
kad Vilniuje bei Vilniaus krašte neįmanomas joks lietu
vių suorganizavimas ir pagaliau nesą reikalo čia organi
zuoti, nes Vilnius toli nuo svarbesnių Lietuvos strategi
nių vietovių. Taigi, Vilnius galėsiąs būti tik autoritetinis
veikimo centras, o svarbiausias tikro veikimo centras,
natūraliai, būsiąs Kaunas. Tad aš Mockaičiui, o jis — Ble
kaitis—’savo žmogui turį pavesti tokius uždavinius: mano
pasiuntinio, t. y. Mockaičio, pažįstamas turi savarankiš
kai ir savo atsakomybe sukurti centrą ir išplėsti veiki
189
mą — trejukių bei penkiukių suorganizavimą Vilijampo
lėje ir Žaliakalnyje, o jo — Blekaičio — likusiose Kauno
vietovėse. Suorganizuotos penkiukės arba trejukės turi
nieko nežinoti apie kitas. Žodžiu, susiorganizavimas turįs
būti tylus ir absoliučiai slaptas. Neturį būti jokio regimo
veikimo. Aš irgi tam pritariau, ir taip užsimezgė ryšys su
Kaunu. Tačiau Kaunas greit per Mockaitį pareikalavo
konkrečių uždavinių. Tada su Blekaičiu pasitarę pave
dėme pačiam Kaunui parengti planus ir vadovautis ap
skritai savo iniciatyva, nes iš vyr. komiteto Vokietijoje
vis nebuvo planų. Pagaliau apie kovo mėn. vidurį Blekaitis atėjo vieną sekmadienį į mano butą ir pranešė, jog
jis per savo žmones gavęs vyr. komiteto įsakymą, kurį pa
rodė ir man. Įsakymas buvo trumpas ir skambėjo maž
daug šitaip: Stud. Blekaičiui. Tamsta ir tamstos artimieji
organizuotajai Lietuvos visuomenei turi paskelbti slaptai
žodžiu, kad konflikto atveju turi būti apsaugoti visi paš
tai, radijo stotys, visi didesnieji tiltai, plentai ir keliai.
Strateginius objektus nustato vietoje penketuko ar treje
tuko vyresnysis. Tą įsakymą perdaviau Kaunui per Moc
kaitį. Bet čia iškilo kitas reikalas — Kaunas pareikalavo
ginklų. Blekaitis, kuris turėjo ryšį per sieną su Vokietijo
je esančiu vyr. komitetu, bet kurio jis nei man, nei kitam
mūsų vadinamo centro nariui stud. Matulaičiui net prašo
mas nesakė dėl absoliučios paslapties išlaikymo, vėl su
sisiekė su vyr. komitetu, iš kurio sakėsi gavęs žodinį at
sakymą, kad su ginklais nereikia rūpintis, nes, konfliktui
ištikus, ginklais būsią nusėta visa Lietuva. Ginklų išdavi
mas šiuo metu išduotų tik reikalą ir, be to, atskleistų Vo
kietijos ketinimus. Šis pasikalbėjimas vyko buv. Dormano
kavinėje, kur su Blekaičiu susitikdavau savaitėje sykį—
du. Sekmadienį Blekaitis atėjo pas mane neramus ir pra
nešė, kad suėmė jo pasiuntinį Kaune, kad jis su Vokieti
joj esančiu komitetu nebegalėsiąs greitai susisiekti. Mums
besikalbant, atėjo Kamantauskas. Aš jį supažindinau su
Blekaičiu. Žodis po žodžio įsikalbėjome apie bendrą pa
iso
Saulinę politiką, o po to Šlekaitis paklausė, ką advokatas
manąs apie TSRS ir Vokietijos santykius. Kamantauskas
atsakė, jog oficialiai santykiai tarp šių 'dviejų galybių
geri, bet užkulisiuose arba faktiškai — labai įtempti. Jis
tai gerai žinąs iš patikimų šaltinių, būtent iš Vokietijoje
esančio vyr. komiteto. Šlekaitis nustebo, ir iš tolimesnio
pasikalbėjimo paaiškėjo, kad ir Kamantauskas priklauso
kažkokiam centrui. Po to Šlekaitis pareiškė norą susitikti
su advokatu. Aš lyg ir įsižeidžiau, kam toks paslaptingu
mas, o Šlekaitis atsakė, jog to reikalauja reikalo slap
tumas. Ir Kamantauskas su tuo sutiko. Juodu susitarė
susitikti vakare Žaliajame Stralyje, ir Šlekaitis išėjo. Tai
buvo, rodos, balandžio mėnesio pirmojoje pusėje. Šlekai
čiui išėjus, advokatas Kamantauskas pasakė, kad jis
turįs gauti iš Kauno radijo siųstuvą. Pats nenorįs jo parga
benti, prašė, ar aš nesutikčiau. Aš nesutikau. Tada Ka
mantauskas pasakė, kad iki Vilniaus jis rastų kas par
vežtų, tik reikėtų Vilniaus geležinkelio stoty aparatą
perimti ir atgabenti, na, kad ir pas mane. Iš geležinkelio
stoties paimti ir pas save laikinai padėti aš sutikau. Po
to paklausiau, kas tas žmogus, kuris parveš iš Kauno.
Advokatas pasakė parodysiąs bei supažindinsiąs mane su
tuo žmogumi, kai reikės. Po keletos dienų advokato tar
naitė atnešė raštelį, kuriame kvietė Kamantauskas vakare
ateiti pas jį. Raštelį Kamantausko tarnaitė atnešė per
pietus. Tad po paskaitų institute aš nuėjau pas Kaman
tauską apie 1930 vai. Jo kabinete sėdėjo vidutinio am
žiaus, žemutė moteris, brunetė, dailiai apsirengusi, su lape
ant kaklo. Susipažįstant ji pratarė savo pavardę Gra
žulytė ar Gerulytė — gerai nenugirdau. Po to jis — Ka
mantauskas — pasakė, kad ši panelė parveš iš Kauno čemodaniuką, o aš turėsiąs jos laukti stotyje (Vilniuje) ir
paimti iš jos tą čemodaniuką. Iš karto nesutikau, po to,
kai jis priminė seniau duotą sutikimą — pasižadėjau. Mer
gina sekančią dieną iš Kauno grįžo vakariniu traukiniu.
Stotyje aš ją susitikau prie įeinamųjų durų kartu su
191
Mockaičiu. Aparatą paėmiau ir parsivežiau. Kitą dieną
vakare atėjo mano aprašytasis nepažįstamasis vaikinas, pa
sakė esąs Kamantausko siųstas paimti iš manęs čemodaniuko. Perdaviau, ir jis tuojau išėjo. Po poros savaičių Kaman
tauskas, kurį susitikau pripuolamai Gedimino gatvėj,
pasibėdavojo, kad iš Vilniaus reikėtų dėl tam tikrų sume
timų išgabenti radijo siųstuvą. Jis aplinkiniuose mieste
liuose neturįs nieko pažįstamo ir prašė, ar aš nežinau kokį
gerą mokytoją. Pasakiau turįs Lentvaryje gyvenantį mo
kytoją Mockaitį. Kamantauskas padėkojo ir pasakė, kad
pas mane rytoj vakare ateis aukštas vyriškis ir nurodys,
kur yra radijo siųstuvas. Taigi, ar aš, ar Mockaitis tu
rėsią nueiti ir paimti. Kitą dieną atėjo aprašytasis vyriš
kis, pasveikino ir pasisakė, rodos, Žemkalnis esąs. Nieko
nelaukdamas pasakė adresą: Višinskio g-vė 12 a. Ten
esąs radijo siųstuvas. Siųstuvą paduosiąs kažkoks Moska
lenko. Aparatą reikėsią paimti šeštadienį nuo 6 iki 9 vai.
vakaro. Po to pasiteiravau, su kuo jie kalbasi ir ar daž
nai kalbasi. Žemkalnis, kurio profesijos ir adreso neži
nau, atsakė, klausdamas, argi jau man taip svarbu žinoti.
Atsakiau, kad didelio reikalo nėra, bet žinoti būtų įdomu.
„Dėl įdomumo to aš ir tėvui nepasakysiu."—pareiškė
Žemkalnis. Apskritai, esą, visada geriau šiuo metu nesa
kyti tokių dalykų niekam, kam nebūtina žinoti ir be ko ga
lima apsieiti. Šiandien reikia tik tyliai dirbti, ir tai pasakęs
vėl priminė, kad būtinai šeštadienį išvežtų aparatą Lentva
riu. Be to, pasisakė ateisiąs kurią dieną į institutą susipa
žinti su tuo mokytoju, atseit, su Mockaičiu, kuris aparatą
sutiko, mano prašomas, priglausti pas save. Tai buvo gegu
žės mėnesio pradžioje. Mockaitis aparatą paėmė, o Žem
kalnis į institutą ir pas mane daugiau neatėjo. Vadinasi,
nepasirodė, kaip ir Blekaitis, kuris dingo nuo balandžio
pradžios. Ir taip iširo centras, prie kurio ir aš buvau Blekaičio pritrauktas. Likęs vienas, nutariau nieko nebeveik
ti. Bet kartą Mockaitis pranešė, kad Kaune mėtomi atsi
šaukimai, kad Kaunas dėl mūsų neveiklumo nutaręs savo
192
13 Užs. Nr. 1430
iniciatyva dirbti. Tai man atrodė ir gerai, ir blogai. Gerai,
kad nebereikės su Kaunu turėti reikalų, o blogai, kad mė
to atsišaukimus. Tad paprašiau Mockaitį įspėti kauniškius
dėl atsišaukimų mėtymo, nes toks „veikimas" man atrodė
skandalingas ir niekam nereikalingas. Pasakiau tai ir
Kamantauskui, kuris išgyrė mano įsakymą ir pareiškė, kad
iš viso reikia, esą, šiuo metu tylėti. Taip veikimas ir už
geso. Tuo tarpu gegužės mėnesio viduryje ar vėliau tapo
suimtas Mockaitis. Apie tai man pranešė Balčius, nes Bal
čiaus to prašęs Mockaitis. Mockaitis. lyg nujautęs savo liki
mą. Dėl to ir radijo siųstuvą laikęs ne pas save, o pas vieną
mokytoją, kuri po Mockaičio suėmimo labai išsigandusi
ir neduodanti Balčiui ramybės, reikalaujanti aparatą atsi
imti kuo skubiausiai. Ankstyvesniuose parodymuose jau
nupasakojau, kad su Kamantausku tariausi, kad jis manęs,
kaip savotiško radijo siųstuvo pergabentojo, prašė ir šį
kartą paimti jį iš Lentvario. Taip pat tardytojui žinoma,
kaip aš į Lentvarį nuvykau ir kaip grįžau į Vilnių, tik
aparatą perdaviau ne tariamai mergaitei, bet pats jį nu
nešiau į Kamantausko nurodytą vietą, būtent į Didžiąją
g-vę Nr. 24, butas, rodos, 8, kur gyvena mokyt. Krikščiū
nas, ir ten aparatą palikau. Kamantauskas man sakė, kad
tą pačią dieną aparatą iš Krikščiūno perims jo žmonės.
Štai koks buvo mano kontrrevoliucinis veikimas. Šiandien
aš realiai matau, į kokių žmonių eiles jis mane pastatė.
Šiandien aš tą veikimą kasdien po dešimtį kartų prakei
kiu, verkiu ir apgailestauju. Bet tai jau po laiko. Belieka
laukti teisingo sprendimo.
Jei kas dar bus neaišku ar reikės papildymo, ką žino
siu, atvirai pasakysiu.
LAF
IR HITLERININKŲ
ORGANIZACIJOS
ŽEMAITIJOJE
14 Užs, Nr. 1430
Bortkevlčius Petras, Aleksandro s., gimęs 1904 m. Kau
no apskrityje, Jonavos valsčiuje, Dagilionių kaime, moky
tojas, šaulys, okupacijos metu voldemarininkų nacionalistų
partijos Kretingos apskrities vadas.
BORTKEVlClAUS PETRO parodymai
*
1941 m. balandžio 10 d.
Nuo 1928 iki 1940 metų aš buvau šaulių organizacijos
narys. Nuo 1929 iki 1933 metų taip pat buvau Vilniui
vaduoti sąjungos narys.
Nuo 1930 iki 1940 metų šaulių organizacijoje aš ėjau
vadovaujančias pareigas, daugiausia būdamas būrio va
du savo gyvenamoje vietovėje.
Aktyvų antitarybinį darbą aš pradėjau nuo šių metų
sausio mėnesio. Tuo metu buvęs mūsų kaimo seniūnas
Feliksas Putrius man papasakojo, kad jam yra žinoma,
jog Vokietijoje susiorganizavo lietuvių nacionalistinė
organizacija, kurios tikslas yra kovoti už nepriklausomą
Lietuvą.
Anot jo, šioje kovoje lietuviams didelę paramą, teikia
Vokietija.
Su Putrium mes gana dažnai susitikdavome, ir kiekvie
na proga jis man pranešdavo vis naujų duomenų apie tai,
kad, vokiečiams padedant, lietuvių susivienijimas Vokie
tijoje vyksta labai sėkmingai ir lietuvių nacionalistinė or
ganizacija smarkiai auga.
Tuomet Putrius man pasiūlė kartu su juo imtis steigti
Lietuvos TSR teritorijoje tokią pat nacionalistinę organi
zaciją „aktyvistų" pavadinimu.
* ADSR d. r., 54, 30—38.
197
Nuo seno būdamas įsitikinęs lietuvis nacionalistas, aš
mielai pareiškiau norą tapti tos organizacijos nariu ir ak
tyviai dirbti drauge su juo.
Siekiant sukurti lanksčią ir kovinę organizaciją, .Putrius reikalavo, kad būtų laikomasi didžiausios konspiraci
jos, kad organizacijos nariai nepažintų vienas kito; be to,
organizacijos narių masiniai susitikimai jokiu būdu ne
leistini. Buvo nutarta, kad organizacija turi būti pagrįsta
dvejetų principu, t. y. kai kiekvienas organizacijos narys
pažintų ne daugiau kaip du žmones. Tada jis man pareiš
kė, jog organizacijoje jau yra keletas žmonių.. .
Bėgdamas į Vokietiją, Putrius pavedė man vadovauti
organizacijai, nurodydamas, kad svarbiausias mano užda
vinys yra palaikyti ryšius su Vokietija. Tai, kiek aš supra
tau, turėjo reikšti, kad iš ten būtų gaunami direktyviniai
nurodymai dėl mūsų nelegalios „aktyvistų" organizacijos
darbo išvystymo ir būtų renkamos šnipinėjimo žinios
Lietuvos teritorijoje Vokietijai.
Kadangi Putriaus pabėgimas įvyko labai skubiai ir mes
nespėjome su juo smulkiai aptarti visų smulkmenų, tai
netrukus po savo pabėgimo Putrius per Petrikaičių kaimo
gyventoją Matyžių Adolfą, Povilo sūnų pranešė man,
kad susirašinėjimą su manim jis konspiruos, siųsdamas
man laiškus „Arklio" adresu, t. y. pagal duotą man slapy
vardį.
Šių metų kovo 23 d. vakare, parvažiavęs iš Kretingos
namo, aš užėjau pas mūsų organizacijos narį Petrą Dimgailą, su kuriuo aš asmeniškai palaikiau betarpiškus ry
šius. Dimgaila įteikė man laišką ir pasakė, kad tai nuo
Putriaus iš Vokietijos. Atplėšęs laišką, aš radau jame
5 kontrrevoliucinio turinio atsišaukimus, atspausdintus
rašomąja mašinėle. Drauge su Dimgaila mes perskaitėme
vieną atsišaukimą, iš kurio sužinojome, kad Lietuva netru
kus bus išvaduota nuo komunistų ir bus atkurta Lietuvos
„nepriklausomybė", tiktai jau kitokiais pagrindais, ne taip
kaip anksčiau.
198
Atsišaukimai kvietė lietuvius nenusiminti, nes kiekvie
nam bus atlyginta už tą darbą, kurį jis šiuo metu dirba,
taip pat ragino teikti aktyvią pagalbą vokiečių kariuome
nei karinių veiksmų prieš Raudonąją Armiją metu ir pa
imti į savo rankas ginklų sandėlius ir strateginius punk
tus. Ypatingai pogromiškai buvo pasisakyta prieš žydus.
Be to, atsišaukime buvo pastaba, kad to atsišaukimo turi
nys raštu arba žodžiu būtų visur platinamas.
Vieną atsišaukimą aš tuojau pat atidaviau Petrui Dimgailai, .tris nuvežiau į Kauną ir perdaviau Zuzanai Varnickaitei, o penktą suplėšiau.
Iš Putriaus gautame laiške buvo nurodyta, kad aš už
megzčiau ryšius su Varnickaite, gyvenančia Kauno mies
te, ir perduočiau jai dalį atsišaukimų. Vykdydamas šį
Putriaus nurodymą, pavasario atostogų metu, šių metų ko
vo 26 d., aš išvažiavau į Kauną, susiradau ten Varnickaitę
ir perdaviau jai atsišaukimus. Tuo pačiu metu aš parei
kalavau iš jos informacijos apie aerodromus Kaune ir
Šiauliuose. Varnickaite man atsakė, kad ji pati buvo Kau
no aerodrome, bet nieko įdomaus ten nematė. Apie Šiau
lių aerodromą aš taip pat nieko iš jos nesužinojau.
Petronėlei Vaičkuvienei aš taip pat perdaviau du atsi
šaukimus.
Gavęs iš Putriaus to atsišaukimo penkis egzempliorius,
savo rašomąja mašinėle aš pats atspausdinau dar aštuonis,
tuo būdu, aš jau turėjau trylika egzempliorių.
Kitus šešis atsišaukimus aš ketinau perduoti Vilniuje
universiteto studentui Armaliui, bet, pastebėjęs, kad ma
ne seka, atsišaukimus prieš atvažiuojant į Vilnių trau
kinyje sunaikinau ir į Vilnių nieko su savimi neatsivežiau.
Perduodamas Varnickaitei atsišaukimus, aš jai reko
mendavau nunešti po vieną egzempliorių Pečeliūnui, gy
venančiam Kaune, Perkūno alėjoje Nr. 17, ir Vainauskui
ar Jankauskui (tiksliai jo pavardės aš dabar neprisi
menu).
199
Man jie žinomi iš Putriaus laiško, kurį aš gavau kovo
23 d. Tame laiške jis man rekomendavo užmegzti ryšius
Kaune su Varnickaite ir Pečeliūnu,
Apie Varnickaitę aš sužinojau tik kovo 23 d. iš Put
riaus laiško. Anksčiau apie ją aš nieko nežinojau.
Tuojau, Putriui pabėgus, iš Vokietijos buvo gautas
laiškas, adresuotas „Meškai" (Putriaus slapyvardis), kurį
Dimgaila, laikydamasis Putriaus nurodymo visą kores
pondenciją perduoti man, man ir atnešė.
Tame laiške kažkoks Petersonas iš Vokietijos įsakė
Putriui užmegzti Kaune ryšius su Varnickaite, gauti iš
jos šnipinėjimo medžiagą ir pasiųsti jam į Vokietiją.
Eidamas „aktyvistų" organizacijos vadovo pareigas ir
būdamas Putriaus pavaduotoju ryšiams su Vokietija pa
laikyti, aš nutariau, jog Petersono nurodymai užmegzti
ryšius su Varnickaite yra man privalomi; be to, aplamai
laikydamas ją visiškai patikimu asmeniu, aš maniau, kad
ji bus man visai tinkamas žmogus panaudoti organizacijos
tikslais Kaune, ir todėl kovo mėnesio viduryje pasiunčiau
pas ją taip pat mūsų organizacijos narį Jokūbave gyve
nantį Praną Jasevičių, kuris drauge su studentu Adolfu
Armaliu surado ją ir susitarė apie tolesnius ryšius.
Vaičkuvienę aš pažįstu nuo seno, ji yra „Pavasario"
knygyno savininkė Kaune. Tas knygynas prekiauja vien
tik religinė literatūra ir religiniais daiktais. Šiuo metu ji
yra vienintelė prekių tiekėja katalikų bažnyčiai Kaune.
Ji yra mano sena artima pažįstama; būdamas Kaune,
aš būtinai užeinu pas ją. Ir tuomet, būdamas pas ją, aš jai
perdaviau tuos du atsišaukimus. Politinio ryšio tarp mūsų
su ja nėra jokio.
Būdamas paskutinį kartą Kaune, užėjęs pas Vaičku
vienę, aš perskaičiau jai vieną iš turimų atsišaukimų ir pa
siūliau, jeigu ji nori, duoti jai porą tokių atsišaukimų.
Ji pareiškė norą gauti jų, ir aš jai įteikiau du egzem
pliorius.
200
1941 m. gegužės в d.
Putrius man sakė, kad direktyvos steigti nelegalias
organizacijas gautos iš lietuvių nacionalistinės organiza
cijos Vokietijoje.
Organizacijos uždavinys buvo sukurti „laisvą, nepri
klausomą" Lietuvą, o tokia turėjo būti Lietuva, kurioje,
vokiečių kariuomenei padedant, bus atkurta lietuvių bur
žuazijos valdžia.
Žinoma, aš supratau, kad stoju j kontrrevoliucinę nele
galią organizaciją, kurios uždavinys buvo nuversti Tarybų
valdžią ir, vokiečių kariuomenei padedant, sudaryti lie
tuvių buržuazinę vyriausybę.
Kiekvienas organizacijos narys turi gerai pažinti tą
vietovę, kurioje jis gyvena, žinoti įtvirtinimų ir karinių
įrenginių išdėstymą.
Dabar man visai aišku, kad tai šnipinėjimo orga
nizacija, bet tuomet aš apie tai negalvojau ir to nesu
pratau.
Prieš pabėgdamas į Vokietiją, Putrius pavedė man su
rasti aktyvistus, palaikyti ryšius su juo ir atsakinėti į jo
klausimus. Ryšius palaikyti, kaip Putrius per Petrikaičių
kaimo gyventoją Adolfą Mątyžių man nurodė, aš turėjau
susirašinėjimo būdu; savo pranešimus aš turėjau pasira
šyti slapyvardžiu „Arklys", o Putrius savo ruožtu turėjo
slapyvardį „Meška".
Apie tai, per ką aš turėjau gauti laiškus ir siųsti pra
nešimus, mes nesusitarėme, aš būčiau perdavęs savo pra
nešimus tam, iš ko būčiau gavęs Putnaus laiškus.
Putrius mane užverbavo kaip agentą, ir aš turėjau per
davinėti tas žinias, kurių jis pareikalaus. Aš neperdaviau
jokių žinių, nes pirmą laišką nuo Putriaus gavau tik
kovo 23 d.
Tame laiške Putrius prašė sužinoti apie Kauno ir Šiau
lių aerodromus, tas žinias aš turėjau gauti Kaune iš Varnickaitės.
201
Šnipinėjimo veikloje ryšių aš su niekuo neturiu, išsky
rus tuos asmenis, apie kuriuos jis man pranešė laiške. Be
Varnickaitės ir Pečeliūno, laiške jis nieko nenurodė.
Pečeliūno aš nepažįstu, bet turėjau nuvykti pas jį
adresu Perkūno alėja 17; kaip aš turėjau užmegzti su juo
ryšius, jis nenurodė.
Aš pažįstu tik Putrių, Dimgailą, Jasevičių, su kuriuo
aš buvau surištas tik tuo, kad pavedžiau jam užmegzti ry
šius su Varnickaite ir tuo tikslu daviau jam jos slapyvardį.
Dirbant kontrrevoliucinį darbą, man teko susidurti su
Dimgaila apie kovo vidurį, kai jis atnešė man laišką nuo
kažkokio Petersono, kuris, kiek iš laiško tegalėjau spręsti,
yra į Vokietiją pabėgęs lietuvis; laiškas buvo adresuotas
Putrini. Laiške taip pat buvo pranešama apie lietuvių dar
bą Vokietijoje ir priekaištaujama Putriui, kad mažai gau
nama žinių iš Lietuvos. Ten taip pat buvo klausiama apie
aerodromą Kaune.
1941 m. gegužės 10 d.
Lietuvių informacinio biuro Berlyne atsišaukimus aš
gavau šių metų kovo 23 d. vakare. Gavau juos iš Petro
Dimgailoš. Petras Dimgaila perdavė man paketą su atsišau
kimais pašte, paketas buvo atplėštas. Perduodamas paketą
Dimgaila man pasakė, kad gavo jį iš Putriaus.
Pakete, kai jis man buvo perduotas, buvo penki atsi
šaukimai, iš kurių keturis atsišaukimus paėmiau aš ir vie
nas liko pas Dimgailą.
Aš mašinėle atspausdinau aštuonis atsišaukimo nuo
rašus. Kretingoje kovo 24 d. aš atidaviau vieną atsišauki
mą Valinskui, vieną — Stasiui Piktuižiui, vieną — Žadvy
dui. Kaune tris atsišaukimus palikau Varnickaitei, du —
Vaičkuvienei, tris atsišaukimus vežiau į Vilnių, bet pake
liui juos sunaikinau; vienas atsišaukimas buvo likęs na
mie", bet parvažiavęs aš sunaikinau jį.
Stasys Piktuižis, apie 30 metų, dirba kooperatyve Kre
tingos mieste, kur gyvena, tiksliai nežinau, rodos, Vil
202
niaus gatvėje, tame pačiame name, kur yra ir koopera
tyvas.
Valinskas, apie 25 metų amžiaus, dirba buvusio Tiške
vičiaus dvaro ūkio vedėju, gyvena Kretingoje. Žadvydas
yra mokytojas.
Piktuižis buvo šaulių organizacijos narys, o Valinskas
vadovavo jaunųjų ūkininkų organizacijai — „Jaunųjų ūki
ninkų rateliui".
Žadvydas Osvaldas, Igno s., gimęs 1903 m. Mažeikių
mieste, buvęs Kretingos šaulių rinktinės vado padėjėjas,
karininkas-kapitonas, okupacijos metu dalyvavo kankinant
suimtuosius, organizavo masines žmonių žudynes, buvo
Geležinio vilko Kretingos rinktinės vadas.
ŽADVYDO OSVALDO parodymai
*
1941 m. gegužės 7 d.
Iki Raudonosios Armijos dalinių įžengimo į Lietuvą
aš ilgą laiką gyvenau Kretingoje ir buvau šaulių sąjungos
Kretingos apskrities rinktinės vado padėjėjas ir tuo pa
čiu metu, kaip buržuazinės kariuomenės karininkas, baigęs
specialų karinį mokslą ir turįs kapitono laipsnį, vadova
vau šaulių sąjungos apskrities rinktinės rikiuotės skyriui.
Pagrindinis mano darbas buvo šaulių karinis ir rikiuotės
parengimas, šaulių būrių vadų parinkimas ir paruošimas.
1940 m. birželio mėn. Smetonos vyriausybė buvo nu
versta ir Lietuvoje buvo sukurta Tarybų valdžia. Buvusios
Lietuvos vyriausybės kariuomenė buvo reorganizuota ir
įėjo į Raudonosios Armijos sudėtį. Mane taip pat paliko
dirbti Kretingos apskrities kariniame komisariate, kur aš
dirbau iki 1940 m. gruodžio 1 dienos. Gruodžio mėn. mane
pašalino iš darbo Kretingos apskrities kariniame komisa
riate ir paleido iš kariuomenės. Paleidimas iš kariuome
nės mane nepaprastai įpykino ir nuteikė prieš Tarybų
* ADSR d. r., 54, 39—62.
203
valdžią. Man kilo mintis pradėti kovą prieš Tarybų val
džią, kad sukilimo būdu ji būtų nuversta ir atkurta Lietu
voje sena, buržuazinė santvarka.
Savo siekiams įgyvendinti ketinau iš buvusių kadrinių
karininkų, šaulių, buožių sudaryti slaptas organizacijas
ir ruošti jas sukilimui. Šiuo tikslu aš pradėjau užmegzti
ryšius su buvusiais karininkais, šauliais, lankyti juos ir
kalbėtis su jais įvairiomis politinėmis temomis. Tokiu bū
du aš išsiaiškindavau jų nuotaikas ir kartu nuteikdavau
juos prieš Tarybų valdžią.
1941 m. sausio pirmomis dienomis, būdamas Kretingo
je, užėjau pas buvusį Kretingos apskrities policijos vadą,
buržuazinės kariuomenės leitenantą, Ramanauską, gyve
nantį Laisvės gatvėje. Jo bute mes išsikalbėjome ir pradė
jome vienas kitam reikšti savo nepasitenkinimą Tarybų
valdžia. Aš papasakojau Ramanauskui, kad mane paleido
iš kariuomenės, nedavė jokios pašalpos ir kad mano gyve
nimo sąlygos yra labai sunkios. Aš jam taip pat papasako
jau apie savo ketinimą sudaryti nacionalistines organiza
cijas kovai prieš Tarybų valdžią. Ramanauskas įdėmiai
mane išklausė, užjautė mane ir pareiškė:.
„Gerai, kad pagaliau pasitraukei nuo raudonųjų, o mes
galvojome, kad pats jau esi žuvęs žmogus. Mes jau seniai
darome tai, apie ką tu tik galvoji. Žinok,— kreipdamasis
į mane pasakė Ramanauskas,— kad Kretingos apskrities
teritorijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, jau seniai yra su
kurta ir veikia organizacija, sudaryta iš buvusių šaulių,
karininkų, policininkų, savanorių ir kitų „laisvosios" Lie
tuvos patriotų; ji organizuoja ir ruošia nelegalias orga
nizacijas."
Jis man pasiūlė aktyviai dalyvauti organizacijos darbe,
pareikšdamas, kad aš esu jiems labai reikalingas žmogus,
esu baigęs specialų karinį mokslą ir sukilimo momentu
sugebėsiu vadovauti kariniam lietuvių nacionalistų da
liniui, taip pat, kad aš, kaip buvęs apskrities šaulių rink
tinės vado padėjėjas, gerai pažįstu visus buvusius šaulių
204
būrių vadus ir šiuo metu galiu visus juos pasitelkti į dar
bą minėtiems būriams sudaryti Kretingos apskrityje. Aš
sutikau ir pažadėjau daug dirbti „laisvosios" Lietuvos labui.
Kartu paprašiau Ramanauską, kad jis man papasakotų, ko
kie yra šiuo momentu nurodymai dėl organizacijoš veiklos.
Ramanauskas man atsakė, kad šiuo momentu yra tvirtas
centro nurodymas paspartintais tempais forsuoti nelegalių
organizacijų sudarymą valsčiuose ir kaimuose, parinkti
ir ruošti vadus iš patikrintų, mūsų reikalui atsidavusių
buvusių šaulių būrių vadų ir taip pat iš buvusių buržua
zinės Lietuvos kariuomenės karininkų. Per savo narius
agituoti gyventojus prieš Tarybų valdžią, ugdyti gyven
tojų nepasitenkinimą Tarybų valdžia, skatinti lietuvių na
cionalistinius jausmus, bet aktyviai nepasireikšti, nes tai
gali pirma laiko sukelti Vidaus reikalų ministerijos or
ganų įtarimą, prasidės represijos, gali žlugti organizacija,
o tai yra nepageidaujama, nes nacionalistinės organiza
cijos dar nėra sustiprėjusios, nėra ginklų, o vokiečiai,
kurių paramos kovoje su Tarybų Sąjunga mes tikimės,
dar nebaigė karo ir suteikti mums rimtą paramą savo
kariuomene, išskyrus ginklus, negalės. Šiuo metu reikia
ruošti organizacijoms kadrus, įsigyti ginklų ir laukti cent
ro nurodymų apie sukilimą. Baigiantis mūsų pasikalbėji
mui, aš paklausiau Ramanausko, ar jis žino, kad apytikriai
1940 m. lapkričio mėn. iš Vokietijos į Kretingos apskritį
buvo parvažiavęs buvęs buržuazinės kariuomenės kapito
nas Michelevičius, kuris šiuo metu dirba Vokietijos ka
riuomenės generalinio štabo antrajame skyriuje Klaipė
doje.
Ramanauskas man atsakė, kad jis gerai žino apie ka
pitono Michelevičiaus atvykimą, nes asmeniškai buvo
su juo susitikęs slaptame susirinkime, kuris įvyko viena
me Kretingos valsčiaus kaime. Šiame susirinkime daly
vavo aktyviausieji nacionalistinės organizacijos vadovai.
Tarp kitko, pasakė Ramanauskas, Michelevičius norėjo ir
mane pakviesti į tą susirinkimą, bet sužinojęs, kad aš dir
205
bu kariniame komisariate, jis pabijojo, kad aš galiu jį
išduoti. Šiame susirinkime Michelevičius davė nacionalis- •
tinių organizacijų vadovams nurodymus, kaip verbuoti
naujus narius, kokia yra organizacijos struktūra, kaip pa
laikyti ryšius su Vokietija. Jis taip pat papasakojo, kad
Vokietijoje generolas Plechavičius sudarė iš pabėgusių iš
Lietuvos į Vokietiją lietuvių ir karininkų lietuvių legio
ną, kurį jis apmoko ir ruošia įsiveržti į Lietuvos terito
riją.
Apie nelegalų kapitono Michelevičiaus atvykimą iš Vo
kietijos į Lietuvą dar 1940 m. lapkričio pabaigoje man
papasakojo buv. Gargždų valsčiaus šaulių būrio vadas
buožė Stasys Daknevičius, kuris buvo pas mane atvažia
vęs 1940 m. lapkričio pabaigoje.
Daknevičius man taip pat papasakojo, kad jį, t. y. Daknevičių, kapitonas Michelevičius taip pat buvo pakvietęs
į jo sušauktą slaptą šaulių būrių vadų susirinkimą, bet jis
neturėjęs galimybės dalyvauti tame susirinkime. Be to,
mes kalbėjomės apie tai, kad yra būtina suaktyvinti dar
bą, sudarant apskrityje nacionalistines organizacijas.
Man kalbantis su Ramanausku jo bute apie minėtų
organizacijų darbą Lietuvoje ir taip pat apie kapitono Mi
chelevičiaus atvykimą, pokalbyje dalyvavo buvęs šaulys,
kuris šiuo metu gyvena Kretingoje ir dirba girininku Kre
tingos valsčiuje. Supažindindamas mane su juo, Ramanaus
kas rekomendavo jį kaip mums artimą žmogų ir aktyvų
Kretingos valsčiaus nacionalistinės organizacijos dalyvį.
To žmogaus pavardė L Strumskis. Tuo mūsų pasikalbėji
mas su Ramanausku nutrūko.
Po to aš daug kartų lankiausi pas Ramanauską, kur su
sitikdavau su juo ir Strumskiu ir kartu tarėmės nelegalių
būrių organizavimo, naujų narių verbavimo ir taip pat
ginklų įsigijimo klausimais.
1941 m. kovo pabaigoje, būdamas Kretingoje, Turgaus
aikštėje susitikau su mokytoju Petru Bortkevičium, kuris
kadaise buvo šaulių būrio vadas, o šiuo metu yra Joku206
bavos mokyklos mokytojas ir gyvenę Kretingoje, Katke
vičiaus gatvėje. Bortkevičius man pasakė turįs labai svar
bių žinių, kurias nori man pranešti, bet reikia užeiti pas jį
į butą, nes gatvėje kalbėtis nepatogu. Užėjome pas jį į bu
tą. Įėjęs į butą, Bortkevičius išsiėmė iš apsiausto kišenės
mašinėle parašytą popierių ir, įteikdamas jį man, pasakė:
„Perskaityk, susipažink ir, jeigu pačiam kils neaiškumų,
užeik pas mane ir aš pasistengsiu tau išaiškinti, o dabar aš
laiko neturiu." Aš taip pat skubėjau į traukinį, ir mes dau
giau apie nieką nekalbėjome.
Parėjęs į namus aš perskaičiau Bortkevičiaus man duo
tą rąstą. Tai buvo Lietuvių informacijų biuro Berlyne biu
letenis. Sprendžiant iš parašo, jis buvo išleistas Berlyne.
Šiuo biuleteniu Lietuvių informacijų biuras Berlyne,
kreipdamasis į šaulių sąjungos organizacijų vadovus Lie
tuvoje, į Lietuvos karininkus ir lietuvių tautą, ragino juos
organizuotis kovai prieš Tarybų valdžią.
Gavęs tą biuletenį, aš netrukus nuvykau į Kretingą ir
aplankiau Ramanauską. Jo bute radau ir Strumskį. Aš pa
siteiravau Ramanauską, ar jis gavo Lietuvių informacijų
biuro Berlyne biuletenį. Jis man atsakė, kad gavo ir jo turi
nys yra jam gerai'žinomas. Kartu jis pareiškė, kad reikia
paspartinti mūsų darbą sudarant organizacijas kituose
valsčiuose, forsuoti naujų narių verbavimą į nacionalisti
nę organizaciją ir įsigyti ginklų. Tarp kitko Ramanauskas
man pranešė, kad ginklus įsigyti pavesta Petrui Bortkevičiui, kuris palaiko ryšius su Vokietijon pabėgusiu Putriu, o pastarasis palaiko ryšius su Vokietijos valdžios
organais ir generolu Plechavičium.
Š. m. balandžio mėn. pas mane ėmė važiuoti Kretingos
apskrities valsčių nacionalistinių organizacijų atstovai.
Antai balandžio mėnesio viduryje pas mane atvyko iš
Skuodo miestelio šaulys — buvęs policininkas Matulevi
čius, kuris mane informavo, kad Skuodo valsčiuje jau yra
sudaryta nacionalistinė organizacijcf®’ ir prašė duoti jam
nurodymų, ką toliau daryti. Aš papasakojau jam visa tai,
207
kas man yra žinoma iš pasikalbėjimų su Ramanausku ir
mano perskaityto biuletenio, ir pasiūliau jam verbuoti
naujus narius.
Tą pačią dieną pas mane iš Gargždų atvažiavo Alek
sandras Šeškus, šaulys, buožė, kuris taip pat mane infor
mavo, kad Skuodo valsčiuje yra nacionalistinė organiza
cija. Kartu jis man pranešė, kad jų vadas yra buvęs šau
lių būrio vadas Petras Lengvinas; taip pat pranešė, kad
jie turi ginklų.
1941 m. gegužės 12 d.
1941 m. balandžio mėn., kalbėdamasis su Ramanausku
apie organizaciją, aš pasiteiravau jo, kokia yrasginklų įsi
gijimo padėtis. Ramanauskas man atsakė, kad viskas bus
padaryta taip, kaip buvo nurodyta Lietuvių informacijų
biuro Vokietijoje biuletenyje, t. y., kad tuo momentu, kai
prasidės Vokietijos karas prieš Tarybų Sąjungą, ginklai
bus parašiutais numesti iš vokiečių lėktuvų.
Šiek tiek anksčiau, 1941 m. sausio mėn., Ramanauskas
man papasakojo, kad organizacija turi gauti ginklus per
žaliąją sieną iš Vokietijos ir kad ginklus atgabenti pavesta
organizacijos dalyviui Putriui, gyvenusiam 3—4 kilomet
rai nuo sienos prie Jokubavos kaimo, Kretingos apskri
ties, vienkiemyje ir gerai pažįstančiam sieną. Kaip Ra
manauskas man vėliau papasakojo, 1941 m. kovo mėn.
Putrius pabėgo į Vokietiją. Ar ginklai buvo gabenami ar
nebuvo — aš nežinau. Galiu dar pridėti, kad, kalbėdama
sis su manimi, Ramanauskas tada man sakė, kad iš Vokie
tijos buvo nelegaliai atėjęs, ten kadaise pabėgęs, buržua
zinės Lietuvos kariuomenės kapitonas Michelevičius, ku
ris TSRS — Vokietijos pasienyje turėjo organizuoti visą
eilę punktų ginklams gabenti. Šiuo tikslu Michelevičius
buvo nuvykęs į Tauragės apskritį. Kaip Ramanauskas man
pasakojo, Michelevičius, grįždamas iš Tauragės, atsivežė
raudonarmiečio milfllę, o Kretingoje nusipirko raudonar
miečio kepurę ir sieną į Vokietiją perėjo apsirengęs rau
208
donarmiečio uniforma. Tada Ramanauskas man sakė, kad
Michelevičius važiavo į Vilnių, norėdamas užmegzti ry
šius su lietuvių nacionaliniu korpusu. Ar šie ryšiai buvo
užmegzti — nežinau.
Putrįų aš pažįstu nuo 1937 metų, susipažinau su juo per
šaulių šaudymo užsiėmimus. Jis tuo metu buvo Jokubavos
šaulių būrio tarybos narys.
Michelevičių aš pažįstu nuo 1926 metų, kai kartu mo
kėmės Kauno mokykloje.
1941 m. balandžio 27 d. Ramanauskas man sakė, kad
Putrius perėjo sieną iš Vokietijos, yra Lietuvoje ir turi
važiuoti į Vilnių susirišti su lietuvių nacionaliniu korpusu.
Kuriose vietose jis organizavo ginklų gabenimo punk
tus, aš nežinau, bet manau, kad kur nors netoli nuo Jo
kubavos kaimo, nes šis sienos baras jam gerai žinomas.
Ramanauskas man sakė, kad Michelevičius priimtas į
aktyvią tarnybą vokiečių kariuomenėje, dirba vokiečių
kariuomenės 2-e skyriuje Klaipėdoje, turi kapitono laips
nį. Kur dirba Putrius ■— aš nežinau.
Kas yra Michelevičiaus pažįstami Tauragėje, aš neži
nau. Vilniuje jis turi pažįstamų buvusių I gusarų pulko
karininkų. Šiame pulke jis tarnavo iki pabėgimo į Vokie
tiją. Tų karininkų pavardžių aš nežinau.
Iš organizacijos dalyvių man yra žinomi:
1. Jonas Ramanauskas, buvęs Kretingos apskrities po
licijos vadas, buržuazinės kariuomenės atsargos karinin
kas. Jis buvo šaulių sąjungos narys, kurį laiką buvo Kre-r
tingos apskrities Platelių miestelio šaulių būrio vadas.
Gyvena Kretingoje, Laisvės gt., dirba raštininku Kretin
gos miškų urėdijoje. Kaip jau esu parodęs gegužės 7 d.,
Ramanauskas mane įtraukė į sukilėlių organizaciją.
2. Strumskis, vardo nežinau, dirba Kretingos miškų
ūkyje. 1941 metų sausio ir vasario mėn. Strumskis dalyva
vo mano pasikalbėjimuose su Ramanausku organizacijos
darbo klausimais. Skyrium imant, Strumskis dalyvavo ma
no pasikalbėjime su Ramanausku sausio mėn. Ramanaus
209
ko bute, kai aš teiravausi Ramanausko, ar yra organizaci
jos darbo instrukcija. Ramanauskas man tada pasakė, kad
instrukcijos bus atgabentos iš Vokietijos.
3. Aleksas Šeškus, gyv. Kretingos apskrities Vėžaičių
kaime, buvęs šaulys. Balandžio mėn. Šeškus buvo pas ma
ne atvažiavęs į Darbėnų mokyklą. Pažinodamas mane kaip
buvusį šaulių vyresnįjį, papasakojo man, kad Vėžaičiuose
esanti antitarybinė grupė, kad kai kas turi ginklų ir teira
vosi, ar aš nežinau, kaip galima būtų gauti iš Vokietijos
ginklų. Aš jam atsakiau, kad nežinau. Tada jis man pasa
kė, kad antitarybinei grupei Vėžaičių kaime vadovauja
Petras Lengvinas, buvęs Vėžaičių kaime šaulių būrio va
das. Šeškus pasitikėjo manimi, kaip buvusiu savo virši
ninku šaulių sąjungoje.
4. Petras Lengvinas, buvęs buržuazinės kariuomenės
vyresnysis puskarininkis, apie jį papasakojau anksčiau.
5. Matulevičius, iki Raudonosios Armijos dalių atvyki
mo tarnavo eiliniu policininku Lietuvos pasienio policijoje,
buvo Kretingos apskrities Aleksandrijos kaimo šaulių bū
rio tarybos narys. Balandžio mėnesio viduryje Matulevi
čius buvo pas mane atvažiavęs ir prašė, kad aš jam padė
čiau susirasti darbą. Aš jam pasakiau, kad negaliu. Kalbė
damasis su manimi, Matulevičius pasakė, kad šiuo metu
labai daug kalbama apie tai, kad netrukus kils karas tarp
Vokietijos ir Tarybų Sąjungos ir todėl lietuviams reikia
organizuotis kovai prieš Tarybų valdžią. Tada pat jis man
pasakė, kad jis yra Skuodo valsčiuje sudarytos antitary
binės organizacijos narys. Apie kitus organizacijos narius
Matulevičius man nieko nepapasakojo.
6. Petras Bortkevičius, buvęs Jokubavos kaimo šaulių
būrio vadas, suimtas 1941 m. kovo mėn. Apie jį aš papa
sakojau š. m. gegužės 7 d. ir nieko daugiau pasakyti ne
galiu.
• 7. Stasys Daknevičius, buožė, buvęs Gargždų šaulių bū
rio vadas, suimtas š. m. sausio mėn. Apie jį aš taip pat pa
pasakojau gegužės 7 dieną ir nieko papildyti negaliu.
210
8. Antanas Kenstavičius, buvęs šaulių būrio vadas Klai
pėdoje. 1939 metais persikėlė į Mažeikius, kur taip pat
buvo šaulių būrio vadu. Buržuazinės kariuomenės atsargos
leitenantas. 1940 m. pabaigoje ar 1941 m. pradžioje, gerai
nebeatmenu, Ramanauskui pavedus, važiavau j Mažei
kius sudaryti antitarybinės organizacijos. Kalbėdamasis su
Kenstavičium aš pasiteiravau, ar jis šiuo metu veikia prieš
Tarybų valdžią. Jis atsakė, kad neveikia, bet kiekvienu
momentu galįs organizuoti darbą ir šiuo tikslu pritraukti
jo žinioje esančius šaulius.
Aš papasakojau Kenstavičiui, kad dalyvauju naciona
listinėje organizacijoje, kuri pasiruošusi išstoti prieš Tary
bų valdžią karui prasidėjus, ir pasiūliau jam sudaryti tokią
pat organizaciją Mažeikiuose. Kenstavičius sutiko. Vasa
rio ar kovo mėn. Kenstavičius buvo pas mane atvažiavęs
ir teiravosi, ar aš neturiu kokių nors naujų instrukcijų
organizacijai. Aš atsakiau, kad neturiu.
1941 metais, apie kovo 25-ąją, aš gavau iš Bortkevičiaus Lietuvių informacijų biuro Berlyne biuletenį, ku
riame lietuviai buvo raginami, karui prasidėjus, padėti
vokiečių desantams ir kartu su jais kovoti prieš Raudono
sios Armijos dalinius. Aš nuvykau į Mažeikius ir vieną
tos instrukcijos egzempliorių perdaviau Kenstavičiui.
Aš žinau, kad Ramanauskas palaikė ryšius su kažkuoTelšiuose. S. m. balandžio 27 d. jis man sakė, kad pats
važiuoja į Telšius susirišti su ten veikiančios organizacijos
vadovu; pavardės jis man neminėjo.
Kai kovo mėn., buvau pas Kenstavičių, jis man papasa
kojo, kad galįs nustatyti ryšius su organizacija Telšių
apskrityje, bet su kuo būtent, aš nesiteiravau.
Išskyrus Kenstavičių, aš kitose apskrityse ryšių netu
rėjau. Po to, kai kovo 25 d. buvau pas Kenstavičių, aš nu
vykau į Vilnių nusipirkti sau, kaip mokytojui, reikalingų
knygų. Pakeliui aš sustojau Šiauliuose. Čia aplankiau savo
seną pažįstamą Antaną Tarvydą, kurį paprašiau padėti
man stoti į pedagoginius kursus Vilniuje, kur jo brolis
211
■<
Stasys Tarvydas dirba pedagogu. Jis man parekomendavo
pasikalbėti su broliu. Kalbėdamasis su Antanu Tarvydu aš,
pasitikėdamas juo, kaip buvusiu šaulių būrio vadu ir savo
senu pažįstamu, parodžiau jam Lietuvių informacijos biuro
lapelį. Perskaitęs lapelį, Tarvydas man pareiškė, kad tokie
lapeliai tik pakerta Lietuvos valstybę, ir aš daugiau su juo
apie tai nekalbėjau.
Nusipirkęs Vilniuje man reikalingas knygas aš, grįž
damas į Kretingą, sustojau Kaune, ketindamas nusipirkti
VKP(b) istorijos vadovėlį, kuris man buvo reikalingas
kaip pedagogui dėstyti. Kaune susitikau su savo pažįsta
mu Antanu Gedmantu, buvusiu buržuazinės kariuomenės
kapitonu, kuris dar nuo 1920 metų buvo šaulių sąjungos va
do adjutantas. Adjutantu jis liko iki 1940 metų, kai šaulių
sąjunga buvo paleista. Paskutiniu metu, prieš paleidžiant
šaulių sąjungą, jis buvo šaulių sąjungos vado Prano Saladžiaus adjutantas. Kalbėdamasis su Gedmantu, aš jam
papasakojau, kad Kretingos apskrityje yra nelegali orga
nizacija, kurią sudaro šauliai, ir papasakojau jam gautos
iš Vokietijos Lietuvių informacijų biuro antitarybinio la
pelio turinį. Gedmantas man pasakė, kad dabartinėmis
sąlygomis sunku kovoti su Tarybų valdžia ir kad vokie
čiams, kurie išsklaidė visas savo jėgas po visą Europą, bus
sunku kariauti su TSRS. Daugiau aš nieko su juo nekal
bėjau.
Galiu papildyti štai'ką: 1941 m. sausio mėn. Ramanaus
kas pavedė man sudaryti nacionalistines organizacijas iš
buvusių šaulių ten, kur anksčiau buvo šaulių būriai, būtent:
Darbėnų, Salantų, Skuodo, Kretingos valsčiuose. Šiuose
valsčiuose aš turėjau susirišti su šaulių būrių vadais, ku
riuos aš pats žinojau, ir duoti jiems uždavinius sudaryti
organizacijos grupes. Tačiau nė viename valsčiuje aš ry
šių neužmezgiau.
15 Užs. Nr. 1430
213
Ramanauskas Jonas, Vinco s., gimęs 1905 metais, lie
tuvis, TSRS pilietis, raštingas, kilęs iš buožių šeimos, buvo
Kretingos policijos viršininkas, buvęs Lietuvos kariuome
nės karininkas, turi leitenanto karini laipsnį, šaulių būrio
vadas.
RAMANAUSKO JONO, VINCO s., parodymai
*
1941 m. gegužės 12 d.
Tarybų valdžiai priešiškas pažiūras susidariau dar tuo
metu, kai buvo nuversta Smetonos valdžia ir atkurta Ta
rybų valdžia Lietuvoje, o galutinai jos sutvirtėjo, man nu
ėjus j nelegalų pogrindinės nacionalistų organizacijos su
sirinkimą. Tai buvo, jei neklystu, 1940 metų gruodžio
20 dieną. Tą dieną prisidėjau prie Lietuvoje jau ir prieš
tai veikusios kontrrevoliucinės nacionalistų organizacijos
ir stojau į aktyvią kovą prieš Tarybų valdžią, už buržua
zinės santvarkos atkūrimą ir socialistinės santvarkos nu
vertimą Lietuvoje.
Tiksliai neprisimenu, rodos, 1940 metų gruodžio 20 die
ną pas mane atėjo buvęs mano policininkas Zenonas Okulevičius ir pasakė sužinojęs, kad Kretingos apskrityje vei
kia nacionalistų organizacija, kuri kovoja už Tarybų
valdžios nuvertimą ir senosios buržuazinės santvarkos su
kūrimą Lietuvoje. Aš atsakiau jam, kad lietuviai teisingai
daro, kurdami tokias organizacijas, ir pareiškiau norą taip
pat stoti į ją. Okulevičius atsakė užėjęs pas mane specia
liai pasikalbėti tuo klausimu ir, išsiėmęs iš kišenės raštelį,
padavė jį man, sakydamas: „Šiandien, Putriaus pavestas,
pas mane buvo atėjęs Joneckis, atnešė šį raštelį ir prašė
perduoti jį tau." Aš paėmiau iš Okulevičiaus raštelį ir
perskaičiau. Ten buvo parašyta: „Prašau septintą valandą
vakare atvykti į Jokūbavo kaimo pradžios mokyklą."
Parašas — Putrius. Perskaitęs paklausiau Okulevičių, kas
tenai bus ir kodėl kviečia mane. Jis pranešė man, kad tą
* ADSR d. r., 53, 275—286.
214
dieną Jokūbave įvyks nelegalus mūsų pogrindinės nacio
nalistų organizacijos susirinkimas, kuriame dalyvaus at
vykęs iš Vokietijos buvusios Lietuvos kariuomenės kapi
tonas Michelevičius. Aš sutikau nuvažiuoti kartu su juo
į Jokūbavą. Septintą valandą vakare aš — Ramanauskas
ir Okulevičius dviračiais išvažiavome į tą kaimą. Nuva
žiavę nuėjome į mokyklą. Ten prie įėjimo mus sutiko
mokytojas Bortkevičius ir įvedė į savo kambarį. Įėjęs pa
mačiau, kad ten jau buvo Putrius ir dar vienas man nepa
žįstamas pilietis, kuris supažindinant mus pasisakė esąs
kapitonas Michelevičius. Supažindindamas mane su juo,
Bortkevičius rekomendavo jam mane, kaip artimą jiems
bei patikrintą žmogų ir trumpai papasakojo apie mane.
Man atėjus, susirinkimo dar nepradėjo, nes laukė Joneckio ir Daknevičiaus. Netrukus atėjo Joneckis, o Daknevičius taip ir neatvyko. Nesulaukęs jo, kapitonas Michelevi
čius pradėjo susirinkimą. Iš pradžių jis trumpai apsistojo
ties tarptautine padėtimi ir TSRS ir Vokietijos tarpu
savio santykiais, o paskui to susirinkimo dalyviams: Bortkevičiui, Putriui, Okulevičiui, Joneckiui ir man — Rama
nauskui papasakojo, kad... pabėgusi į Vokietiją mūsų
vyriausybė sukūrė ten organizaciją, vadinamą Lietuvos
aktyvistų frontu (LAF), kuri kovoja už lietuvių tautos
laisvę.
Lietuvių aktyvistų frontui Vokietijoje vadovauja bu
vęs Lietuvos ambasadorius Vokietijoje Škirpa. Be to, LAF
vadovybė Vokietijoje iš lietuvių, pabėgusių iš TSRS ir gy
venančių Vokietijoje, yra sudariusi stambų karinį vienetą,
vadinamą Lietuvių legionu,
*
kuriam vadovauja buvęs Lie
tuvos kariuomenės štabo viršininkas gen. Plechavičius,
Toliau savo pranešime kapitonas Michelevičius pasa
kė mums, kad Vokietija netrukus pradės karą prieš Ta
rybų Sąjungą ir dabar smarkiai ruošiasi jam.
Didelį paruošiamąjį darbą dabar dirba ir mūsų LAF tiek
Vokietijoje, stiprindama ir organizuodama Lietuvių legio
* Joks lietuvių legionas nebuvo suorganizuotas. Red.
215
ną, tiek ir pačioje Lietuvoje, kurdama čia nacionalistų bū
rius, kurie, Vokietijai užpuolus TSRS, iš užnugario turės
padėti vokiečių kariuomenei ir mūsų legionui triuškinti
Raudonąją Armiją, sukeldami ginkluotą sukilimą, ruošda
mi diversijas geležinkeliuose, sprogdindami tiltus ir ga
dindami priešo komunikacijas.
Nacionalistų organizacijoms Lietuvoje kurti LAF at
siuntė iš Vokietijos du prityrusius karininkus, kurie Lie
tuvoje — kiekvienoje apskrityje, kiekviename mieste ir
miestelyje turi sudaryti nacionalistų organizacijas, supažin
dinti jų vadovus su tolesniais uždaviniais bei darbu, už
megzti ryšius su lietuvių nacionalinio korpuso karinin
kais, šauliais ir jų vadovais. Pastarieji turi sudaryti nacio
nalistų organizacijų vadovybę. Be to, reikia parinkti
ryšininkus, kurie turės palaikyti ryšius tarp LAF Vokieti
joje ir nacionalistų organizacijų Lietuvoje.
Michelevičius papasakojo, kad jis jau daugiau kaip
dešimt dienų važinėja po Lietuvą, buvo Kaune, Vilniuje,
Tauragėje, Telšiuose ir kituose Lietuvos miestuose bei
miesteliuose, kuriuose sudarė nacionalistų organizacijas
ir davė instrukcijas dėl jų darbo. Tokį pat darbą, kurda
mas LAF organizacijas, Suvalkijoje dirba iš Vokietijos
atvykęs Lietuvos kariuomenės karininkas, kurio pavardės
jis nepasakė.
Kreipdamasis į susirinkimo dalyvius, Michelevičius
pareiškė, kad Kretingos apskrityje reikia tuojau pradėti
organizuoti nedideles nacionalistų grupes po tris—penkis
žmones, paskirti kiekvienai iš jų prityrusius ir patikrintus
karininkus, gerai apginkluoti jas ir ruošti, kad reikiamu
momentu jos būtų pilnoje kovinėje parengtyje. Be to, rei
kia jau dabar sudaryti diversinę grupę, užmegzti ryšius
su buvusiais šauliais, voldemarininkais, tautininkais bei
karininkais ir įtraukti juos į nacionalistų organizacijas,
įsigyti ginklų ir saugoti juos. Tame susirinkime jis liepė
išsirinkti du ryšininkus, kurie turės palaikyti ryšius su
LAF organizacija Vokietijoje.
216
Kretingos nacionalistų organizacijai tame susirinkime
kapitonas Michelevičius pavedė pagelbėti pereinant iš
Lietuvos j Vokietiją ir atgal ryšininkams ir karininkams.
Taip susirinkimas buvo baigtas.
Nelegaliame mūsų pogrindinės nacionalistų organiza
cijos susirinkime Jokūbavo kaime ryšininkais tarp LAF
Vokietijoje ir Kretingos apskrities organizacijos buvo iš
rinkti Putrius ir Okulevičius.
Kapitonas Michelevičius savo pranešime kalbėjo, kad
Amerikoje yra didelė lietuvių šaulių organizacija, kuri
teikia finansinę paramą LAF organizacijai Vokietijoje. Be
to, jis papasakojo, jog tos organizacijos vadovas 1940 me
tų gruodžio pradžioje buvo atvykęs į Vokietiją, kalbėjosi
su Škirpa ir Plechavičium ir žadėjo suteikti pagalbą lie
tuvių tautai kovoje už savo nepriklausomybę.
Michelevičius aiškino, kad dabar reikia dirbti vien tik
organizacinį darbą, aktyviai nepasireikšti, kurti naciona
listų būrius, įsigyti ginklų ir laukti instrukcijų iš Vokie
tijos. Sukilimo diena bus pranešta atskiru įsakymu, tačiau
iš esmės sukilimo laikas sutaps su Vokietijos pradėtu už
puolimu prieš Tarybų Sąjungą.
1941 m. gegužės 16 d.
Aš, Jonas Ramanauskas, įtraukiau į kontrrevoliucinę
nacionalistų organizaciją šiuos asmenis:
1. Motiejų Strumskį, gyvenantį Kretingoje, Laisvės
gatvėje Nr. 2, dirbantį Kretingos girininkijoje. Apie kontr
revoliucinę nacionalistų organizaciją pirmą kartą kalbė
jau su Strumskiu maždaug 1940 metų gruodžio pabaigoje
ar 1941 metų sausio pradžioje jo paties bute. Mes abu gy
venome viename name, todėl dažnai susitikdavome ir kal
bėdavome apie veikiančią organizaciją.
2. Kazį Skridailą, pasiturintį ūkininką, gyvenantį Kre
tingos apskrityje, Platelių valsčiuje, Virkšų kaime. Aš bu
217
vau anksčiau: su juo pažįstamas. Vasario mėnesį jis atva
žiavo su reikalais į Kretingą ir užėjo pas mane. Tuo metu
buvau vienas namie. Mums besikalbant apie padėtį Lie
tuvoje, jis pareiškė didelį nepasitenkinimą esančia tary
bine santvarka. Tada aš pasakiau, kad toji santvarka ne
ilgai teišsilaikys, kad Lietuvoje veikia pogrindinė nacio
nalistų organizacija, kuri ruošia sukilimą prieš Tarybų
valdžią. Man pareiškus, jog Skridaila turi taip pat turėti
tai galvoje ir stoti į minėtą nacionalistų organizaciją, jis
mielai sutiko. Tuomet aš pasakiau, kad laukiame aplink
raščio dėl tolesnio darbo iš Vokietijos ir gavę pranešime
jam. Taip mes išsiskyrėme, ir jis išėjo namo. Daugiau su
Skridaila nebuvau susitikęs.
3. Joną Blažį, gyvenantį Kretingos valsčiuje, Kartenos
miestelyje, anksčiau buvusį Kartenos valsčiaus policijos
viršininką, dabar dirbantį žemės ūkyje. Į nacionalistų or
ganizaciją jį įtraukiau gruodžio mėnesį Kartenoje, nuva
žiavęs pas jį į svečius. Mums besikalbant apie organizaci
ją, daugiau nieko nebuvo. Pasivaišinę ir išgėrę pas Blažį,
mes išėjome į gatvę pasivaikščioti. Tada ir pasiūliau jam
stoti į nacionalistų organizaciją; Blažys mielai sutiko.
4. Mečį Ragauską, gyvenantį Kretingos apskrityje,
Kulių miestelyje, anksčiau buvusį Kretingos policininką.
Dabar jis neturi pastovaus darbo, gyvena Kuliuose su tė
vais. Sausio pabaigoje ar vasario pradžioje, Ragauskui at
važiavus su reikalais į Kretingą, atsitiktinai sutikau jį
gatvėje ir papasakojau apie nacionalistų organizaciją. Jis
mielai sutiko dalyvauti toje organizacijoje, kovojančioje
prieš Tarybų valdžią.
5. Juozą Petrutį, gyvenantį Kretingos apskrityje, Pa
langoje, buvusį Kretingos miesto policijos vachmistrą; da
bar jis dirba buhalteriu Valstybinio banko Palangos sky
riuje. Prieš keturias savaites atsitiktinai sutikau Petrutį
Kretingoje gatvėje ir užverbavau į kontrrevoliucinę na
cionalistų organizaciją. Jis taip pat mielai sutiko. Daugiau
su juo neteko susitikti.
218
6. Gabrielių Bražinską, gyvenantį Kretingoje, Akme
nės gatvėje Nr. 16 ar 18; anksčiau jis dirbo Kretingos
policijoje, dabar dirba girininkijoje. Bražinską užverbavau
į nacionalistų organizaciją šių metų vasario mėnesį gat
vėje, Kretingoje.
7. Antaną Naujoką, gyvenantį Kretingoje, Katkevi
čiaus gatvėje Nr. 18. Anksčiau jis dirbo ir dabar dirba ap
skrities žemės ūkio skyriuje techniku. Naujoką užverba
vau į nacionalistų organizaciją prieš penkias—šešias sa
vaites jo bute; pas jį aš dažnai užeidavau. Aš žinojau,
kad Naujokas yra buvęs aktyvus šaulys, nusistatęs prieš
Tarybų valdžią. Dalyvauti nacionalistų judėjime jis mie
lai sutiko. Po to dažnai kalbėdavau su Naujoku apie na
cionalistų organizacijos reikalus.
8. Andrių Krikščiūną, gyvenantį Kretingoje, Jonušo
gatvėje, numerio neprisimenu; anksčiau jis buvo Kretin
gos apskrities valdybos kanceliarijos viršininkas, dabar
dirba apskrities vykdomajame komitete kelių skyriuje
mechaniku. Aš žinojau, kad Krikščiūnas anksčiau buvo
aktyvus šaulys, o dabar yra nusistatęs prieš Tarybų val
džią. Į nacionalistų organizaciją įtraukiau Krikščiūną šių
metų kovo viduryje, sutikęs jį gatvėje. Su juo aš dažnai
susitikdavau.
9. Povilą Grigalauską, gyvenantį Kretingos apskrityje,
Platelių miestelyje; anksčiau jis buvo Platelių valsčiaus
valdybos sekretorius, dabar dirba buhalteriu kooperatyve
Plateliuose ar Salantuose, Kretingos apskrityje. Maždaug
prieš mėnesį Grigalauskas buvo atvykęs į buhalterių kur
sus Kretingoje, užėjo pas mane ir paklausė, ar tiesa, kad
yra sukurta kontrrevoliucinė nacionalistų organizacija.
Man paklausus, iš kur jis tai žino, jis atsakė, jog apie tą
organizaciją jam papasakojo Kazys Skridaila. Aš patvir
tinau tai, ir Grigalauskas noriai sutiko dalyvauti naciona
listų organizacijos veikloje prieš Tarybų valdžią.
10. Stasį Piktuižį, gyvenantį Kretingoje, kooperatyvo
name, Vytauto gatvės ir Viešosios aikštės kampe; anks
21-9
čiau jis dirbo ir dabar dirba Kretingos kooperatyvo virši
ninko (vedėjo) padėjėju. Su Piktuižiu anksčiau kartu dir
bau šaulių organizacijoje ir pažinau jį, kaip aršų Tarybų
valdžios priešą. Prieš penkias—šešias savaites jis užėjo pas
mane ir, papasakojęs, kad iš Joneckio sužinojo apie nele
galią nacionalistų organizaciją, klausė manęs, ar tai tiesa.
Aš atsakiau, jog tokia organizacija veikia, ir mes susita
rėme su juo toliau bendrai dirbti.
11. Mykolą Zacharą, gyvenantį Telšiuose; anksčiau
jis buvo Kretingos policijos vachmistras, o paskui —
Kretingos apskrities Salantų valsčiaus policijos viršinin
kas, dabar dirba Telšių elektrinėje. Prieš tris savaites bu
vau nuvažiavęs su reikalais į Telšius, atsitiktinai gatvėje
sutikau Zacharą ir paklausiau jo, ar yra Telšiuose nelegali
nacionalistų organizacija ir ką ji veikia. Be to, pasakiau
jam, kad Kretingos apskrityje yra tokia organizacija. Jis,
matyt, bijojo manęs ir atsakė nieko nežinąs apie tai, ar
veikia Telšiuose nacionalistų organizacija.
12. Stepą Paulauską, gyvenantį Telšiuose; anksčiau
jis buvo Kretingos apskrities policijos viršininkas, o da
bar dirba Telšiuose apskrities vykdomojo komiteto socia
linio aprūpinimo skyriuje. Su Paulausku buvau susitikęs
gruodžio mėnesį Kretingos stotyje ir papasakojau jam apie
veikiančią nacionalistų organizaciją. Jis noriai išklausė
manęs ir davė žodį kuo aktyviausiai dalyvauti pogrindi
nėje nacionalistų organizacijoje.
Be šių asmenų, daugiau nieko į kontrrevoliucinę na
cionalistų organizaciją neįtraukiau.
Aš žinau, kad kontrrevoliucinei nacionalistų organizaci
jai priklausė dar šie žmonės:
1. Osvaldas Žadvydas, anksčiau buvęs Kretingos kari
nis komendantas, buvęs Lietuvos kariuomenės kapitonas.
Su Žadvydu dažnai susitikdavome ir kalbėdavome apie
pogrindinės nacionalistų organizacijos darbą.
220
2. Zenonas Okulevičius, anksčiau gyvenęs Kretingoje
ir dirbęs policijoje; vėliau jis repatrijavo į Vokietiją ir
dabar gyvena tenai.
3. Putrius, vardo neprisimenu, anksčiau gyvenęs Kre
tingos apskrityje, Petrikaičių kaime ir buvęs to kaimo se
niūnas. Kiek žinau, šių metų balandžio mėnesį jis nelega
liai pabėgo į Vokietiją.
4. Joneckis, vardo neprisimenu, gyvenęs Kretingos
apskrityje, Petrikaičių kaime. Jo aš seniai nemačiau; ma
nau, kad jis arba pabėgo į Vokietiją, arba suimtas.
5. Bortkevičius, vardo nežinau, rodos, Petras, anks
čiau gyvenęs Kretingos apskrityje, Jokūbavo miestelyje ir
dirbęs ten mokytoju...
6. Būda, vardo nežinau, gyvena Kretingoje, anksčiau
buvo policininkas, dabar dirba kooperatyve.
Maždaug prieš mėnesį Būda atėjo pas mane ir paprašė
eiti kartu su juo pasikalbėti slapta su kažkokiais žmonė
mis, kurie, esą, laukia manęs. Aš supratau, kad jis, Būda,
kviečia mane į pogrindinį susirinkimą, ir atsakiau neturįs
laiko ir neisiąs. Nepaisant Būdos kvietimo, į tą pasitarimą
nebuvau nuėjęs.
7. Zidoras Buitkus, anksčiau gyvenęs Kretingoje,-Klai
pėdos gatvėje, buvęs policininkas. Aš jau seniai Kretin
goje jo nematau ir manau, kad jis čia nebegyvena.
Buitkus buvo geras Okulevičiaus pažįstamas, dažnai
su juo susitikdavo, o Okulevičius buvo nacionalistų orga
nizacijos kūrėjas. Todėl ir manau, kad Buitkus pirmasis
atsiliepė į Okulevičiaus raginimą stoti į tą organizaciją.
1941 m. gegužės 18 d.
Kaip jau sakiau, nežinau, ar mūsų organizacija turi
ginklų. Galiu pasakyti tik tiek, kad 1941 metų sausio ar
vasario mėnesį nacionalistų organizacijos narys Žadvydas
man sakė turįs pistoletą-mauzerį ir keletą angliškų gra
natų.
221
Ar nacionalistų organizacijos valsčiuose turi ginklų,
taip pat nežinau. Tiesa, 1941 metų balandžio mėnesį kartą
užėjęs pas mane, Platelių kaimo gyventojas Grigalauskas
pranešė, jog jų organizacija turi du karabinus ir keletą
kovos šovinių.
Grigalauskas yra iš profesijos buhalteris ir dirba
buhalteriu Platelių miestelyje kooperatyve. 1941 metų ba
landžio mėnesį jis buvo atvykęs į keturių dienų buhalte
rių kursus Kretingoje ir, negavęs čia buto, laikinai apsi
stojo pas mane. Tuomet jis man ir sakė, kad jų organiza
cija turi du karabinus ir keletą kovos šovinių jiems.
Pas ką laikomi tie karabinai, Grigalauskas konkrečiai
man nepasakė, tik aplamai painformavo mane apie tai. Aš
taip pat konkrečiai neklausinėjau, pas ką iš nacionalistų
organizacijos narių jie laikomi.
Pagrindinis centras, iš kur buvo gaunamos direktyvos
bei nurodymai dėl kontrrevoliucinės veiklos, buvo Vo
kietijoje. Lietuvoje kontrrevoliucinėms nacionalistų orga
nizacijoms vadovavo Feliksas Putrius (vardo gerai neži
nau), maždaug 50 metų. Vadovybės štabas buvo Kretingos
apskrityje, Petrikaičių kaime, už dviejų—trijų kilometrų
nuo valstybės sienos. Putrius pats gaudavo iš Vokietijos
raštiškas direktyvas ir nurodymus dėl kontrrevoliucinio
darbo, o paskui žodžiu juos perduodavo žemesnėms anti
tarybinėms nacionalistų organizacijoms.
Kai prasidėjo nacionalistų organizacijų narių areštai,
Putrius, bijodamas būti suimtas, 1941 metų pradžioje ne
legaliai išėjo į Vokietiją.
Specialios direktyvos sudaryti antitarybines naciona
listų organizacijas Lietuvos TSR iš vadovaujančiojo cent
ro Vokietijoje mes negavome. Turiu pasakyti, kad iki
1940 metų gruodžio mėnesio nacionalistų organizacijų
Lietuvoje nebuvo; jos pradėjo kurtis gruodžio antroje
pusėje.
1940 metų gruodžio pirmoje pusėje į Lietuvos TSR at
vyko vadovaujančiojo centro Vokietijoje atstovas Miche222
levičius, kuris turėjo sudaryti Lietuvoje nacionalistų or
ganizacijas ir jų vadovybę.
Kiek prisimenu, 1940 metų gruodžio 20 dieną vadovau
jančiojo centro atstovo Michelevičiaus iniciatyva Kretin
gos apskrityje, Jokūbavo miestelio pradžios mokykloje
buvo sušauktas pirmasis organizacinis susirinkimas, į ku
rį kaip atstovas buvau pakviestas ir aš. Tame susirinkime
Michelevičius iškėlė mums šiuos uždavinius:
1) sudaryti persiuntimo punktus informacijoms iš va
dovaujančiojo centro perduoti;
2) pradėti kurti vietose nacionalistų organizacijas ir
sudaryti kadrus iš patikimų ir atsidavusių žmonių — buvu
sių šaulių, tautininkų, voldemarininkų, Lietuvos kariuo
menės karininkų, policininkų’ ir kitų Tarybų valdžios at
žvilgiu priešiškai nusiteikusių asmenų;
3) surasti turimus ginklus ir kaupti juos nacionalistų
organizacijose.
Michelevičius tuomet mums pasakė, kad dėl tolesnės
kiekvienos mūsų sudarytos organizacijos veiklos bus at
siųsta speciali instrukcija.
Jonušas Tadas, Jono s., gimęs 1906 metais Mažeikių
apskrityje, Židikų valsčiuje, Kadžių kaime.
JONUŠO TADO parodymai
*
1941 m. gegužės 13 d.
Nuo 1940 m. spalio mėn. tikrai priklausiau slaptai
kontrrevoliucinei organizacijai Mažeikiuose ir buvau šios
organizacijos vadovo Kenstavičiaus padėjėju. Į slaptą or
ganizaciją Mažeikiuose mane įtraukė Kenstavičius.
Aš ir Kenstavičius sudarėme Mažeikiuose slaptą kontr
revoliucinę organizaciją. Į šią organizaciją įtraukiau šiuos
asmenis: Auglėną, Sadauską, Kazakauską. Kiek iš viso
buvo organizacijoje narių,— aš nežinau. Tai žino Kensta* ADSR d. r„ 54, 17.
223
vičius, nes jis buvo mūsų ginkluotos organizacijos vado
vas.
Aš gerai žinojau, kad mudu su Kenstavičium rengėme
ginkluotą sukilimą, norėdami, vokiečiams įžengus į Lie
tuvą, nuversti Tarybų valdžią Lietuvoje ir atkurti nacio
nalistinį režimą. Šiuo tikslu mes supirkinėjome ginklus.
Raiščiai su svastikos ženklu buvo siuvami mano inicia
tyva. Aš pavedžiau Auglėnui paruošti raiščių su svastika.
Atrodo, kad buvo paruošta 80 raiščių.
Kenstavičius Antanas, Silvestro s., gimęs 1906 metais
Mažeikių apskrityje, Židikų valsčiuje, Dapšių kaime. Bu
vęs šaulių būrio vadas Klaipėdoje ir Mažeikiuose, atsar
gos leitenantas.
KENSTAVlClAUS ANTANO parodymai
*
1941 m. gegužės 9 d.
Mūsų sukilėlių organizacija pradėta formuoti 1940 m.
liepos mėn. tokiomis aplinkybėmis:
Aš tuo metu dirbau Mažeikių muitinės valdininku, bu
vau aktyvus kontrrevoliucinės šaulių organizacijos veikė
jas, Mažeikių miesto šaulių būrio vadas ir palaikiau tar
nybinius ir draugiškus santykius su kapitonu Kulbiu, ku
ris dirbo Mažeikių komendantūros ūkvedžiu. Paskelbus
įsakymą dėl šaulių organizacijos likvidavimo ir visų šios
organizacijos turimų ginklų perdavimo komendantūrai,
aš kartu su šaulių organizacijos sekretorium Sadausku,
kuris šiuo metu dirba Mažeikių miesto milicijos pasų sky
riuje, visus mūsų šaulių organizacijos ginklus pagal sąra
šus perdavėme kapitonui Kulbiui į sandėli.
Maždaug už savaitės aš užėjau pas kapitoną Kulbį į
raštinę perduoti įvairius paskutinius dokumentus ir šaulių
organizacijos susirašinėjimą. Kadangi aš buvau priešiškai
nusiteikęs Tarybų valdžiai, tai tarp mūsų, kaip gerų drau
gų, užsimezgė pasikalbėjimas apie ginklų įsigijimą atei
* ADSR d. r., 54, 21—26.
224
čiai. Kulbis man pasakė, kad jis turi sandėlyje kelis šau
tuvus, granatas, šovinių ir, jei aš noriu, galiu atvažiuoti
pas jį į sandėlį pietų metu ir jis man kai ką duos.
Už dviejų dienų aš prikalbėjau savo draugą Siaustą,
kad jis savo vežimu atvažiuotų gauti iš kapitono Kulbio
ir saugoti ginklų. Turgaus dieną, kaip buvo susitarta, at
važiavome į sandėlį, kur gavome iš Kulbio du šautuvus,
keturias granatas ir dėžę šovinių. Visa tai Siaustas nu
sivežė į kaimą, ir mes susitarėme visa tai laikyti pas
laptyje.
Apytikriai už pusantro mėnesio buvo paskirtas naujas
komendantas. Perduodant komendantūros ūkį, pasirodė,
kad kapitonui Kulbiui trūksta 50 000 litų ir jis ten pat raš
tinėje nusišovė.
Visą tą laiką aš nieko neveikiau, retkarčiais susitik
davau su draugais, su kuriais palaikiau gerus santykius,
Šiauštu ir Jonušu. Su jais kalbėjomės politiniais klausi
mais.
1941 m. sausio mėn. pas mane į butą atvažiavo atsar
gos kapitonas Osvaldas Žadvydas, gyvenąs Kretingoje ir
dirbąs liaudies mokytoju. Aš jį pažįstu nuo 1927 metų.
Kalbėjomės politiniais klausimais. Jis pareiškė, kad „da
bar nėra jokios laisvės, visos mūsų organizacijos esančios
paleistos, greit būsiąs karas tarp TSRS ir Vokietijos, o
mes neturime jokios lietuvių tautinės organizacijos". Į
tai aš taip pat išdėsčiau savo priešišką pažiūrą į Tarybų
valdžią. Žadvydas pasiūlė man stoti į kontrrevoliucinę or
ganizaciją kovai prieš Tarybų valdžią. Aš sutikau ir papa
sakojau jam apie ginklus. Po to Žadvydas ėmė su manimi
konkrečiai kalbėti, duodamas nurodymus, kad aš turiu iš
pradžių organizuoti nedidelę grupę, verbuoti mums pati
kimus žmones, o paskui gausiu instrukcijas apie organiza
cijos darbą ir uždavinius.
Kaip jau esu tardymui parodęs, po mūsų susitarimo su
atsargos kapitonu Žadvydu mano bute, kur jis man davė
konkrečius nurodymus ir instruktavo, kaip verbuoti mums
225
patikimus ir Tarybų valdžiai priešiškai nusistačiusius as
menis, aš pradėjau verbuoti narius.
Už trijų dienų po mūsų pasikalbėjimo su Žadvydu pas
mane į butą užėjo Tadas Jonušas. Aš papasakojau, kad
įstojau į slaptą kontrrevoliucinę organizaciją, ir pasiūliau
jam stoti į tą organizaciją, pažadėdamas paskirti jį savo
padėjėju. Jonušas sutiko, ir aš jam išdėsčiau mūsų tikslus
ir uždavinius artimiausiam laikui.
Mūsų tikslai ir uždaviniai artimiausiu metu buvo orga
nizuoti patikimą grupę, verbuojant naujus narius, pava
dinti mūsų organizaciją „penktąja kolona" ir dirbti Mažei
kiuose ardomąjį kontrrevoliucinį darbą.
Mūsų organizacijos nariai buvo: aš — organizacijos
vadovas, Tadas Jonušas — mano padėjėjas ir mano bei
Jonušo užverbuoti nariai — Siaustas, Šaltis ir Auglėnas.
Be to, mano buvo dar numatyti užverbuoti, bet tuo tarpu
sudarė rezervą, Olšteinas, dirbąs normuotoju plytų fab
rike ir gyvenąs Tirkšliuose, Mažeikių apskrityje, Puteikis,
dirbąs Valstybiniame banke ir gyvenąs Mažeikiuose, Ambraziūnas, buožė, gyvenąs Mažeikiuose, dirbąs geležinke
lyje, Tomkevičius, Ligeika, pastarasis gyveno Mažeikių
apskritie^ Gailiškių kaime, stambus buožė.
Su visais tais asmenimis aš susitikdavau, kalbėjau su
jais apie politinę padėtį. Jie pasisakydavo, kad įvestoji
Lietuvoje Tarybų valdžia jiems nepatinka, kad, jei prasi
dėtų perversmas, jie pirmieji stotų prieš Tarybų valdžią
ir Raudonąją Armiją, padėtų mums kuo tik galėtų.
Iš aukščiau mano išvardytų asmenų niekas apie mūsų
organizaciją nežinojo. Aš ir nemėginau įtraukti juos į na
rius, laikydamasis atsargos kapitono Žadvydo 1941 m. sau
sio 20 d. pasikalbėjimo metu mano bute duotos man žo
džiais instrukcijos, kad reikia organizuoti ne didesnę kaip
5 žmonių gupę ir daugiau turėti prijaučiančių, t. y. tokių
žmonių, kuriais galima būtų pasikliauti, ruošti juos, bet
226
tuo tarpu jų į organizaciją neįtraukti, kad ji nežlugtų.
Taigi jie buvo mūsų rezervas.
Aš nesistengiu nieko nuo tardymo nuslėpti ir sakau
tiesą, kad mano organizacija susidėjo iš penkių žmonių,
kuriuos jau esu išvardijęs, ir aš vadovavau tai grupei.
Mūsų kontrrevoliucinei organizacijai vadovavo per
mane buržuazinės kariuomenės atsargos kapitonas Žad
vydas. Jis duodavo man pavedimus, nurodymus, o aš
tai atlikdavau per savo narius. Antai 1941 m. kovo mėn.
kapitonas Žadvydas atnešė man į butą nuorašą kontrre
voliucinio lapelio, parašyto rašomąja mašinėle rūkoma
jame popieriuje ir pasakė man, kad aš padauginčiau tą la
pelį, duočiau paskaityti kitiems organizacijos nariams ir
išplatinčiau mieste. Aš tai ir padariau.
Lapelį padauginti pavedžiau savo sekretoriui Šalčiui,
kuris mašinėle parašė 30 egzempliorių, iš kurių 7 egzemp
liorius aš daviau Jonušui išklijuoti alaus darykloje, o ki
tus aš pats naktį, kovo mėnesio pabaigoje, išklijavau Ma
žeikiuose ant stulpų ir tvorų.
Tų lapelių turinys buvo toks: iš kairės kertėje štampo
pavidalu buvo parašyta: „Lietuvių informacijų biuras Ber
lyne" ir tekstas...
Mūsų kontrrevoliucinė organizacija turėjo tik tuos
ginklus, apie kuriuos aš gryna širdimi parodžiau tardy
mui— tai yra du šautuvus, 4 granatas ir 500 šovinių, ku
rie laikomi: pas mano organizacijos narį Siaustą — du šau
tuvai, 500 šovinių ir viena granata ir pas Jonušą — trys
granatos ir senų įvairaus kalibro 17 pistoletų šovinių. Be
nurodytų ginklų, mes daugiau nieko neturime. Tiesa, mes
mėginome įsigyti pistoletų. Šiuo tikslu Tadas Jonušas, su
rinkęs iš organizacijos pinigų, kiek — aš nežinau, važiavo
į Šiaulius pas vieną kontrabandininką. Tuomet Jonušas
pistoletų neatvežė, jis man pasakė, kad to kontrabandi
ninko nebuvo sutikęs. Mano pinigų Jonušas turėjo
50 rublių.
227
TURINYS
Pratarmė
................................................................................................
5
Buržuazinė nacionalistų organizacija — „Lietuvių aktyvistų frontas"
12
Bruniaus Klemenso savarankiški parodymai ................................
15
Valiukėno Antano parodymai ..........................................................
18
Nacionalistai — hitlerinės žvalgybos agentai .......................................
Slabšio Igno savarankiški parodymai ...........................................
Staskonio Prano parodymai ..........................................................
Švarplaičio Alberto parodymai ......................................................
Ilčiuko Juozo parodymai .............................................................
Klauso Rudolfo parodymai .............................................................
Drukteinio Edmundo parodymai ..................................................
23
25
39
52
55
59
71
LAF ir hitlerininkų žvalgybos bendras frontas ....................................
77
Kupčiūno Petro parodymai ..........................................................
79
Sušinsko Alfonso parodymai ..........................................................
85
Petruičio Jono parodymai ..............................................................
88
Giedraičio Prano parodymai .......................................................
92
Naujokaičio Mykolo parodymai ................................................. 107
Kamantausko .Alekso parodymai ................................................. 120
Bulvičiaus Vytauto parodymai ..................................................... 124
Kiliaus Juozo savarankiški parodymai ...................................... 135
Žemkalnio Leono parodymai ......................................................... 148
Nasevičiaus Vlado parodymai
.................................................. 160
Kaltinamojo Stasio Mockaičio savarankiškas parodymas .... 166
Kaltinamojo Antano Skripkausko savarankiškas parodymas . . 173
LAF ir hitlerininkų organizacijosŽemaitijoje ...................................
Bortkevičiaus Petro parodymai ...............................................
Žadvydo Osvaldo parodymai
...................................................
Ramanausko Jono, Vinco s., parodymai ................................... ■
Jonušo Tado parodymai ..............................................................
Kenstavičiaus Antano parodymai .................'.............................
195
197
203
214
223
224